Lietuvos švietimą ir aukštąjį mokslą į Europos Sąjungos užribį nuvairavo senoji mokyklų direktorių ir universitetų rektorių nomenklatūra, o naujosios kartos vidurinė Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkijos grandis buvo pernelyg baili pasipriešinti neprotingiems politikų užmojams.

Šie metai Lietuvoje paskelbti prof. Meilės Lukšienės metais. Tačiau per 23-ejus nepriklausomos mūsų valstybės metus nuo profesorės idėjų buvo nutolta šviesmečiais. Šiandieninė mūsų mokykla netapo nei kūrybiška, nei tautiška, o ir mokslo nebeliko. Kodėl?

Aukštąsias mokyklas valdė valstietiško mentaliteto vadovai

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, M.Lukšienės mokinys dr. Darius Kuolys sako, kad profesorės kelta tautinės mokyklos, kuri kuria tautą ir stiprina valstybės galias, idėja nebuvo priimtina į valdžią 1992 m. grįžusiai senajai partinei nomenklatūrai. Todėl nuo 1988 m. kurta švietimo koncepcija (OECD ekspertų įvertinta kaip pažangiausia pasaulyje) 1992 m. kairiųjų buvo atmesta.
Pažvelkime atidžiau, kas iš tiesų tuo metu vyko Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse.
Vieną jauniausių Europoje ir pasaulyje kultūros ir švietimo ministrų D.Kuolį (į ministrus buvo paskirtas 28-erių), entuziastingai pradėjusį reformuoti nekūrybingą, kalimu grįstą švietimo sistemą, 1992 m. pakeitė senoji karta. Į valdžią grįžusi LDDP į kultūros ir švietimo ministro kėdę vėl grąžino paskutinį sovietinės Lietuvos kultūros ministrą Dainių Trinkūną (61 m.). Vėliau jį keitė Vladislavas Domarkas (55 m.), Zigmas Zinkevičius (71 m.)… Lygiai taip sulig kiekviena nauja Seimo kadencija arba Vyriausybės pasikeitimu didėjo ir viso Ministrų kabineto vidutinis amžius.
O štai kaimyninėje Estijoje (su kuria nuolatos mėgstame lygintis ir kurios švietimo bei aukštojo mokslo sistema kopijuoja pačią pažangiausią Europoje ir pasaulyje Suomijos švietimo sistemą) nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tiek švietimo, tiek apskritai visos vyriausybės narių amžius buvo vienas palankiausių reformoms. Štai vidutinis atkurtos nepriklausomos Estijos valstybės premjero Marto Laaro vyriausybės ministrų amžius buvo 35 metai. Prie buvusių vidurinių mokyklų bei aukštųjų mokyklų vairo taip pat stojo nauja karta.
„Pamenu, apie 1997-uosius važiavau į konferenciją Tartu. Sekmadienį mus pakvietė apsilankyti Tartu universitete, ir nors buvo savaitgalis, mus pasitiko pats rektorius. Jaunas, kiek per trisdešimtmetį perkopęs vyras, po Estijos nepriklausomybės atkūrimo išvykęs į JAV, ten apsigynęs daktaro laipsnį ir grįžęs į gimtinę, – prisimena istorikas, žurnalistas Kęstutis Petrauskis. – Jis iš karto skyrėsi ne tik jaunu amžiumi, plačiomis pažiūromis, erudicija, pasaulio suvokimu, bet ir vizija: kaip atrodys jo vadovaujamas Tartu universitetas po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Jis kalbėjo kaip šeimininkas.“
Lietuvos aukštosiose mokyklose nieko panašaus nebuvo. Tie, kurie laikė save aukštojo mokslo elitu, iš esmės buvo trumparegiai savanaudžiai. Sovietmečiu susiformavęs aukštojo mokslo elitas neturėjo jokios vizijos, kaip aukštoji mokykla turi atrodyti po penkerių, dešimties, penkiolikos, dvidešimties metų. Vienintelis tariamo aukštojo mokslo elito tikslas buvo išsireikalauti autonomijos. Ir šitai, padedami senosios nomenklatūros parlamente, jie to pasiekė. O jau vėliau universitetų administratoriai tapo visiškai neliečiami. Jiems jokios įtakos nebegalėjo turėti nei švietimo ir mokslo ministras, nei studijuojanti jaunuomenė.
O ir jokių rimtų mokslo laimėjimų (išskyrus tiksliuosius ir gamtos mokslus) mes neturime. Ypač kritinė socialinių ir humanitarinių mokslų padėtis. „Parašytų mokslo darbų daugybė, bet jų vertė abejotina: kalba paini, nesuprantama. Bet ne todėl, kad ten daug moksliškumo, o todėl, kad mūsų socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai neformuluoja jokių naujų idėjų, tik vieni kitus kopijuoja, o kad šito nesimatytų, rašo suveltai, neįmanoma nieko suprasti, – konstatuoja K.Petrauskis. – Užtai paimi skaityti bet kurį britų istoriko Niallo Fergusono knygą, ir atrodo, kad skaitai ne mokslo veikalą, o detektyvą. Rašoma taip, kad būtų suprantama plačiajai visuomenei. Kitaip sakant, jis ne tik formuluoja idėjas, bet ir populiarina mokslo kryptį.“
Galiausiai, istoriko žodžiais, mes iš esmės neturime mokslo atstovų (išskyrus prof. Egidijų Kūrį ir dar porą mokslo atstovų), kurie dalyvautų viešajame diskurse. Dar prastesnė padėtis atsiskleistų, jei panagrinėtume, kiek mokytojų ir mokyklų direktorių dalyvauja tame viešajame diskurse: vos du – Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjaus vadovas) ir Bronislovas Burgis (KTU gimnazijos direktorius), o kiti tyli. O kai tarp mokytojų, mokslininkų nėra diskusijų, tai iš kur gims idėjos, vizijos?
Estijoje tokių intelektualų – daugybė. Šiandien Estija turi du universitetus, vienas kurių nuolat patenka į geriausių pasaulio universitetų reitingus. Be to, jie pirmieji subūrė aštuonių pasaulio universitetų konsorciumą ir įsteigė atvirąjį universitetą (Estijos elektroninis universitetas), skirtą norintiesiems studijuoti nuotoliniu būdu.
Lietuvos mokesčių mokėtojai išlaiko keturiolika valstybinių universitetų, be to, įsteigti dar devyni nevalstybiniai universitetai, tačiau neturime nė vienos pasaulyje konkurencingos aukštosios mokyklos, kuri patektų bent į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką.

Daugelis ministrų įkvėpimo sėmėsi stebėdami išdaviko L.Giros paminklą

Vizionieriškumo stigo ir absoliučiai daugumai mūsų švietimo bei mokslo ministrų. Tikrąjį mūsų švietimo ir mokslo ministrų akiplotį parodo faktas, kad nė vienam iš buvusių devynių konservatorių, socialdemokratų, krikščionių demokratų, liberalų ministrų neužkliuvo priešais ministerijos (ŠMM) langus stovintis Lietuvos išdaviko Liudo Giros paminklas. Kad ir kaip būtų keista, šį paminklą nurodė iškeldinti ne sisteminių partijų ministrai, o šiandien ministeriją valdančios Darbo partijos atstovas.
D.Kuolys pastebi, kad ir Estija, ir kitos per pastarąjį dvidešimtmetį iš autsaiderių tiek švietimo, tiek aukštojo mokslo srityje išsiveržusios valstybės pirmiausia identifikavo savo trūkumus, tada formulavo siekinius ir numatė priemones bei būdus, kaip ir iki kada tų tikslų jos pasieks. Lietuva, 1992 m. nuneigusi M.Lukšienės su komanda rengtą švietimo koncepciją, rėmėsi iš esmės asmeniniais kiekvieno paskiro ministro susižavėjimais. Nuvažiuoja naujas ministras į Daniją – puolame rengti daniškos koncepcijos, nuvažiuoja kitas ministras į Prancūziją – darome taip, kaip prancūzai, grįžta naujas ministras iš Jungtinės Karalystės – viską keičiame pagal britus…
Nepriklausomybės pradžioje į ŠMM dirbti atėję naujosios kartos valdininkai buvo per dideli kinkadrebiai ir neužtikrino darnaus sistemos darbo, perimamumo, pasiduodami ministrų sapalionėms. Patys valdininkai užvis labiau rūpinosi, kaip gauti mokslo laipsnius ir pedagoginius vardus. Taigi šiandien kiekviename ŠMM skyriuje yra nuo vieno iki keleto humanitarinių ar socialinių mokslų daktarų.
„Iš tikrųjų po M.Lukšienės, su kuria man teko labai trumpai dirbti, buvo gal pora asmenybių – tai Žibartas Jackūnas ir Pranas Gudynas, kurie dar turėjo švietimo ir aukštojo mokslo krypties viziją. Bet šiandien tokių žmonių nebėra, – tvirtina istorikas, švietimo tinklaraščio autorius Evaldas Bakonis ir paaiškina: – O naujas idėjas formuluoti turintis buvęs M.Lukšienės Pedagogikos institutas, šiandien pervadintas Ugdymo plėtotės centru, daugelio švietimo ir aukštojo mokslo srityse dirbančių žmonių lūpomis vadinamas tiesiog ministerijos taksistu, nes nebeformuluoja jokių uždavinių, jokių tikslų, tik dokumentus vežioja pirmyn atgal.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Liūdna, bet tikrai daug žmonių verčiau pasirenka pasitraukimą iš gyvenimo, nei galimybę atsiverti, pasikalbėti ir išleisti iš savęs tą skausmą, kuris mūsų dvasioje atlieka juodą darbą.

Nors prabėgo jau nemažai laiko nuo skaudžios Vytauto Šapranausko netekties ir televizijos toliau tęsia savo linksmybes, kuriose seniai nebėra vietos ne vienai jų aukštus reitingus kūrusiai charizmatiškai asmenybei, bet mintimis vis dar grįžtu į tas dienas. Ir man vis kyla tas pats klausimas: kodėl mes nemylime vieni kitų?
Prisimenu tos nelemtos balandžio 18-osios naujieną, kuri sukrėtė daugelį, tačiau kitiems tiesiog sužadino smalsumą – o kas gi įvyko? O kaip jis nusižudė? Ar buvo girtas? Ir vėl noriu paklausti: kodėl mes nemylime vieni kitų? Prisimenu ir tą internautų šėlsmą, kai tiek Vytauto gyvenimas, tiek jo draugės „kaltė“ buvo narstomi kaulelis po kaulelio – ne su gailesčiu, bet su pasitenkinimu… Nebuvo keista vėl paklausti savęs: kodėl mes nemylime vieni kitų?
Grįžta prisiminimai ir apie iškilmingas laidotuves bei televizijos tų dienų ašaringas laidas, ir vėl užduodu jau netikėtą klausimą: kodėl mes nemylime vieni kitų? Štai šioje vietoje ne vienas, matyt, suklus ir nustebs – kaip? Argi tas liūdesys ir laidotuvių ašarų transliacija – ne tikra meilės žmogui išraiška? Suprantu jūsų nuostabą, bet vis tiek lieku ištikimas sau, nes manau, kad ne tada reikia skaudintis ir verkti, kai jau vėlu ką pakeisti. Teisingas nepakeičiamos Vytauto kolegės Jurgitos Jurkutės klausimas, tomis dienomis nuskambėjęs interneto tyruose: o kur visi jūs buvote anksčiau?
Tas žodis „anksčiau“, kuriame slypi visa tiesa, bet kuris, deja, atveria ir bejėgystės vartus… Kaip dažnai mes pagalvojame, kad anksčiau buvo geriau, kad anksčiau galėjome daugiau, geriau. Bet visuomet suvokiame, kad to niekada nebebus ir to niekada nebepakeisime. Kiek kartų savo kabinete esu matęs raudančių dėl „neteisingos“ praeities žmonių ir kiek kartų turiu ištarti tą beviltiškai skambančią frazę: praeities, deja, nepakeisime. Tačiau mes vis pamirštame, kad tai, kas tampa „anksčiau“, šiandien yra „dabar“. O dabar tik ir galime kurti ar keisti tai, kas šiuo metu vyksta.
Kas iš to, kad graudžiai apraudame savo noru išėjusį iš šio pasaulio? Jam niekuo nebepadėsime, bet kai kam gal tik atversime akis, parodydami, kad tik mirusių mes gailimės, juos gražiai prisimename, apverkiame ir užkeliame ant pjedestalo. Koks nors aikštingas paauglys, kuriam atrodo, jog gyvenimas nėra nė grašio vertas, nes „niekas manęs nesupranta“, nesunkiai gali pasidaryti išvadą, kad tik mirtis atneš tą taip laukiamą aplinkinių meilę. Ir vaikas, kurį niekina ir iš kurio tyčiojasi mokykloje, gali netikėtai sau pačiam suprasti, kad jei tik jis numirtų, gal tuomet ir ant jo nustotų spjaudyti, o jis taptų mylimas. Ar nesate girdėję vaikų, sakančių „aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės…“? Ne? Tuomet ir jūs esate iš tų, kurie nėra įtraukti į „patikimų“ žmonių sąrašą.
Visi būsimieji savižudžiai kalba. Neretai jie kalba ne žodžiais, bet veiksmais ar jausmais. Atitolimas ir užsidarymas, nenoras prisileisti kito žmogaus, o kartais tiesiog nepaaiškinamas irzlumas ar vis dažniau skruostais nutekančios ašaros yra pirmasis ženklas, kad gyvenimas tampa vis labiau nemielas. Net ir dažnėjantis svaiginimasis norint užsimiršti – ne visuomet „pasileidimo“ kriterijus… O tas nuvertinantis „jei kalba apie savižudybę, tai niekada nesižudys“ tėra tik dar vienas mūsų abejingumo įrodymas. Bet tik nuo mūsų priklauso, ar būsime įtraukti į „patikimų“ žmonių sąrašą, nes kenčiančiam kartais tereikia išsikalbėti.
Bet ir kalbėti mes nesame išmokyti. Mums būdingiau „neužversti kitų savo bėdomis“, „nevarginti ašaromis“, nes juk „vyrai neverkia“, ir dar daug visokiausių prisigalvotų kvailysčių, sakančių, kad mes turime būti „stiprūs“, „susitvarkyti patys“. Čia aš vis cituoju. O kad jūs žinotumėte, kiek daug kartų šių ir panašių žodžių išklausau savo kabinete. Tad nesistebiu, kad tiek daug mūsų verčiau pasirenka pasitraukimą iš gyvenimo, nei galimybę atsiverti, pasikalbėti ir išleisti iš savęs tą skausmą, kuris mūsų dvasioje atlieka juodą darbą.
Neretai mano pacientai sako, kad jiems palengvėja, vien garsiai įvardijus savo bėdą. Ir nieko čia nėra keista, nes šiuo paprasčiausiu žingsniu mes tą sunkią naštą nuimame nuo pečių ir padedame prieš save. O iš šalies pasižiūrėti į bet kokią problemą visuomet lengviau, nei bandyti ją narstyti viduje.
Mano dalia – vis atsigręžti į vaikystę ir ten ieškoti visų mūsų negandų šaknų. Nemaža dalis tų, kurie laiko save viską ir apie viską išmanančiais, iš mano profesijos brolių šaiposi, mat mes tik ir kapstomės po vaikystę. Bet dar kartą pakartosiu: visi mes iš ten ateiname. Ir galbūt jūs, kurie taip ją niekinate, turite dėl ko? Ir gal dėl to šiandien netampate tais, kurie neįtraukiami į „patikimų“ žmonių sąrašą? O vaikystėje slypi daug mūsų paslapčių…
Viena mano pažįstama papasakojo, kaip ji „auklėjo“ savo dukrelę, kai ši nenorėjo valytis dantų. Ji pamokė, kad jei dukra nesivalys dantų, tai „juose užsiveis tokios kirmėlytės, kurios viską sugrauš“. Turbūt dantis ta mergaitė tikrai ėmė valytis, bet ar nepagimdė savyje dar vienos baimės, sakančios, kad joje gali veistis visokios pabaisos?
O kitas vis auklėjo savo vaiką, kad jei šis bus negeras, tai teks kviesti policiją ir atiduoti jį į kokius nors vaikų namus. Mūsų, suaugusiųjų, išmonei ribų nėra: mes savo vaikus gąsdiname piktais kaimynais, čigonais (teatleidžia man niekuo dėti romų tautybės žmonės), raganomis, gydytojais su ilgais ir aštriais švirkštais ar kitomis negandomis.
Ir ką? O kaip priversti vaikus klausyti? Jau girdžiu tokius klausimus, bet ir aš noriu užduoti klausimą: o kodėl mes stabdome nemalonų mums vaikų elgesį, rodydami jiems neigiamą rezultatą? Kodėl nesugebame jiems parodyti teigiamų pusių, kurių duos teigiamas elgesys? Kodėl negalime pasakyti paprastai: jei tu valysiesi dantukus, būsi sveika ir niekuomet nesirgsi? Arba kodėl, užuot grasinę iškviesti policiją kambario nesusitvarkančiam vaikui, nepasiūlome kartu nuveikti ką nors malonaus, nes tam turėtume daugiau laiko, jei kambarys būtų greičiau sutvarkytas?
Mes kažkodėl renkamės grasinimus ir bausmes, nors net ir griežtesni pedagogai pataria greta lazdos principo naudoti ir saldainį. Ir taip pamažu esame išbraukiami iš vaiko „patikimų“ žmonių sąrašo. Augdamas toks nelaimėlis suvokia, kad „patikimų“ apskritai šiame pasaulyje nėra, nes jį valdo vien bausmės ir gąsdinimai. O kančia tampa kasdienybe – net ir Bažnyčia, deja, mus moko įprasto „mea culpa“… Tai vieną kartą ir tampame tiek kalti, kad nebematome kitos išeities, tik nubausti save, pasitraukiant iš šio pasaulio.

Kalbėtis mes nesame išmokyti. Mums būdingiau „neužversti kitų savo bėdomis“, „nevarginti ašaromis“, nes juk „vyrai neverkia“, ir dar daug visokiausių prisigalvotų kvailysčių.

Ketvirtadienį prasidedantis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ šįmet siūlo pakalbėti apie meilę: nesuvokiamą, stiprią, naivią, nelogišką, ilgesingą – visokią ir prancūzišką. Pagrindinėje programoje – septynios naujos kino juostos, o retrospektyvoje – dešimt santūriausio ir vyriausio Naujosios bangos atstovo Erico Rohmero palikimo filmų. Festivalyje apsilankys režisieriai Stephane’as Cazesas, Damienas Odoulis bei žavioji aktorė Marie-Eve Nadeau. Tie, kurie nepasinaudojo proga kanadietės Anne Emond filmą „Naktis Nr.1“ pamatyti Kauno kino festivalyje, turės antrą galimybę: šio filmo herojai per vieną naktį sugeba išgyventi tiek vyro ir moters santykių etapų, kiek kitoms poroms užtenka savaitei, mėnesiui ar visam gyvenimui.

„Niekada mums meilės nebus per daug“, – giliai mums įkalė legendinė „Fojė“. Matyt taip galvoja ir kino kūrėjai, nes baigiantis  sausiui, netrūks filmų apie meilę. Paskutinę sausio savaitę jų apsčiai pasiūlys šiemet filmams apie meilę pasišventęs prancūziško kino festivalis „Žiemos ekranai“. Meilės išgyvenimų netrūks ir prancūzų režisierės Katell Quillévéré filme „Meilė kaip nuodai“ (Un poison violent, 2010), kuris nuo sausio 18 d. pradedamas rodyti „Skalvijoje“.
Sulaukusi ne vienos pagyros už vykusi filmui parinktą pavadinimą, kūrėja skuba pridurti, kad prancūzišką filmo pavadinimą „Un poison violent“ pasiskolino iš tėvynainio Serge‘o Gainsbourg‘o, garsiojo dainininko ir provokatoriaus, to paties pavadinimo dainos. Režisierei K. Quillévéré meilės kaip nuodų junginys „išreiškia viską, kas mums leidžia jaustis gyvais, įskaitant ir tai, kas priverčia kentėti.“
Filmas „Meilė kaip nuodai“  gali puikuotis aukštais įvertinimais prestižiniuose kino kritikos leidiniuose. Vienas labiausiai gerbiamų kino kritikos guru Peter Bradshaw iš „The Guardian“ nepabijo šiam filmui skirti skambaus epiteto „vienas iš Kanų kino filmų festivalio perlų“.  Ar tai naujoko sėkmė („Meilė kaip nuodai“ yra debiutinis režisierės darbas), ar talentas, paaiškės režisierei tęsiant savo kūrybinius sumanymus.
Kol kas galima teigti, kad ši juosta patvirtina tarp debiutuojančių kino kūrėjų dažną tendenciją pristatyti autobiografiniais išgyvenimais paremtus filmus. „Meilė kaip nuodai“  yra labai asmeniškas jaunos režisierės filmas ir ji to neslepia. Tik ėmusis šios juostos menininkė jau žinojo, kad tai bus istorija apie paauglę, apimtą vidinių prieštaravimų tarp to, iš kur ji atėjo, ir kur norinti nueiti.
Filmo ašimi tapo Anos virsmo iš paauglės į suaugusiąją istorija. Ji iškelia bundančio seksualumo, tapatybės, tikėjimo, santykio su kitu temas. „Meilės kaip nuodų“ herojei tenka suaugti per vasarą. Grįžusi vasaros atostogų iš katalikiškos internatinės mokyklos 14-etė pirmiausiai sužino, kad jos tėvai ką tik išsiskyrė. Jai tenka rūpintis ir iš lovos jau nebepakylančiu seneliu. Tačiau galutinai viskas susijaukia, kai Ana susipažįsta su bendraamžiu Pjero. Nauji potyriai, daugybė neatsakytų klausimų priverčia Aną suabejoti tikėjimu, savimi, šeima.
Filmo heroje tapusią aktorę Clara Augarde režisierė atrinko iš kelių šimtų merginų. K. Quillévéré prisimena ieškojusi tvirtos dvasios merginos rusvais kaštoniniais plaukais, kol vieną dieną aikštelėje pasirodė ugninių plaukų mergina: „Jos  veide galėjai rasti visą emocijų spektrą. Merginos veidas buvo dar ne saugusiojo, bet jau ir ne vaiko. Be to,  Clara yra stipri asmenybė, kurioje branda dera su nekaltumu“.

„Meilė kaip nuodai“ režisierei atnešė pirmąjį kino apdovanojimą – prancūziškąjį Jeano Vigo prizą.

Filmo vaizdo anonsas:
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=gSZC4M4kgnY

Pasak prancūzų literatūros kritikų, Andreï Makine‘o „Trumpų amžinų meilių knyga“ – tikras jausmų ir inteligencijos kondensatas, sukurtas santūriu, tačiau nepaprastai jaudinamu stiliumi. Ši knyga ką tik atkeliavo į Lietuvos knygynus, o „Veide“ siūlome ištrauką iš jos.

Nustebau išvydęs, kaip su upe lygiagrečia alėja iš lėto tolsta būrelis vaikų, kiekvienas ant peties nešasi po kastuvą. Atpažinau draugus ir net tą mokinę, kurią dėl kepurės pravardžiavom Raudonkepure, mergaitę, kuri visada maištavo prieš drausmę, ir dabar ji ėjo nuošaliau nuo kitų, atrodė, kartais strykčiodama šokio žingsneliu… Taigi mano nebuvimas liko nepastebėtas, o begaliniai ilgas įkalinimas plieno narvuose iš tikrųjų tetruko kelias minutes!
Ėmiau leistis nuo pakylų, sutrikęs dėl laiko susidvejinimo, paskatinusio abejoti ir savo paties realumu. Ir lyg įtvirtindama naują dalykų padėtį staiga pasirodė ta jauna moteris.
Ji atėjo prie tribūnų, tikriausiai sekė mūsų pėdomis sniego vėpūtiniuose, nubraukė sniegą nuo pakopos galo ir dabar sėdėjo prisimerkusi prieš saulės srautą. Ant kelių laikė atverstą knygą.
Nustojau leidęsis, sustingau, suvokęs, kad reginys nepriklauso pasauliui, kuriame gyvenu.
Tai buvo pirmas kartas, kai man taip akivaizdžiai atsivėrė moteriškumo esmė. Iki tol matydavau moteris kaip darbininkes, kurias sutikdavom gamyklose ir statybose, stiprias moteriškes, dažnai paženklintas fizinio darbo ir alkoholio, gyvenimo užgrūdintas taip, kad atsilaikytų prieš vyrus. Vaikų namuose moteriškumas dar mažiau matomas, visų, berniukų ir mergaičių, tapatybė suvienodinta: kartą per mėnesį skutamos galvos, tos pačios storos flanelės drabužiai, ta pati kalba – jos vyriško šiurkštumo nė nepastebėdavom. Žinoma, dar buvo moterys šeiminiuose tribūnų aptvaruose, aukštų pareigūnų ir valdininkų žmonos, bet jos buvo tokios pat netikroviškos kaip simbolinės figūros propagandos plakatuose.
Tad jaunoji moteris, kurią tąsyk išvydau, man tapo pirma tikrąja moterimi. Jos laikysena buvo moteriška: sėdėjo kiek išrietusi nugarą. Ir tas kelis po plona juodų pėdkelnių vilnele, kyšantis iš po nekaltai ir bauginamai atsilapojusio palto skverno. Ir tas veidas užmerktomis akimis, regis, laukiantis glamonės.
Jos dėka staiga supratau, ką reiškia būti įsimylėjusiam: pamiršti ankstesnį gyvenimą ir gyventi vien tam, kad jaustum mylimosios kvėpavimą, blakstienų virpesį, kaklo po pilku šaliku švelnumą. Bet labiausiai – jaustis palaimingai negebančiam matyti moteryje vien ją pačią. Nes ji buvo ir mus supanti sniego gausa, ir tarp medžių tvyrąs saulės švytėjimas, ir ta akimirka, kurioje jau galėjai nujausti nedrąsų pavasario dvelktelėjimą. Ji buvo visa tai, ir kiekvienoje jos paprastos silueto linijos dalelėje glūdėjo šviesių platybių atspindys.
Po mano koja girgžtelėjo sniegas, moteris atsimerkė; pamačiau, kad ant jos blakstienų spindi ašaros. Bet veido bruožai išliko ramūs, beveik švytėjo.
Kuo atsargiausiai nusileidau, sumišęs, kad nutraukiau jos vienumą. Ji palenkė galvą prie knygos. Ten vietoj skirtuko buvo įdėtas vokas. Skubriu judesiu užvertė tomelį, lyg būčiau galėjęs pavogti to laiško paslaptį. Tikriausiai išsyk suprato, kad vaikas, kaip ir ji, sutrikdytas netikėto susitikimo, negali kelti jokio pavojaus. Ilgai į mane žiūrėjo, šįkart vos šypsodama. Atsistojęs ant paskutinio laiptelio pamačiau jos akyse tokį geliančio skausmo šešėlį, kad nusigręžiau ir puoliau už tribūnų.
Ten radau mįslingųjų spąstų paaiškinimą: vienas plieninis strypas laikėsi prisuktas tik vienu varžtu, jį buvo galima patraukti į šalį ir taip patekti į labirintą…
Išeidamas iš parko, sutikau dvi pagyvenusias moteriškes, sodų apželdinimo darbininkes, jos atsainiai gremžė įšalusią žemę aplink didelius akmeninius fontanus. Viena iš jų linktelėjo galva į tą pusę, kur stūksojo tribūnos, ir atsiduso:
– Ką tu sau manai… Jos vaikinas buvo jūreivis povandeniniame laive. O kai jūroje atsitinka nelaimė, nelieka nei kapo, nei kryžiaus…
Kita nustojo gremžti, atsirėmė į kastuvo kotą ir taip pat atsiduso:
– Oi, žinai, tie kryžiai… Gal ir geriau, kad kapo nėra. Ji greičiau atsigaus…
Praeidamas įsidėmėjau šiuos žodžius ir pasileidau bėgte paskui draugų būrelį. Nesąmoningai tikėjausi pratęsti mūsų žaidimus ir užmiršti ką tik patirtų dalykų grožį ir gėlą.
Užmiršti taip niekada ir nepavyko. Jaunoji moteris, sėdinti ant apsnigtos tribūnos, virto daugiau negu prisiminimu. Matymo, supratimo būdu, jautrumu, tonu, be kurių mano gyvenimas nebūtų buvęs toks, koks tapo vėliau. Po šio trumpučio susitikimo visai kitaip žvelgiau į slegiančius mesianistišką tėvynę šlovinančius simbolius. Visi tie paradai, iškilmės, suvažiavimai, paminklai… Keista, bet man mažiau knietėjo juos pašiepti, kritikuoti ant pakylų kopiančių valdininkų dviveidystę, demaskuoti savanaudžius, kuriems svajonė apie naują visuomenę tebuvo sena naudinga melagystė.
Numaniau, kad tiesos nebuvo nei jų, nei priešingoje, disidentų, stovykloje. Tiesa man atrodė paprasta ir šviesi, kaip ta vasario diena po sniego prislėgtais medžiais. Prieš nuolankų moters nuleistais vokais veido grožį visos tribūnos, stovintieji jose ir žmonių siekis pranašauti Istorijos vardu atrodė apgailėtini. Tiesą atskleidė tos moters tyla, vienatvė ir meilė – aprėpianti tiek, kad ir nepažįstamas laiptais besileidžiantis berniūkštis liko visiems laikams jos apstulbintas.
Ėmiau galvoti, kad ta įsimylėjusi moteris gyveno laike, nė kiek nesusijusiame su mūsų kasdienybe, kurios ritmą diktavo grandioziniai masiniai reginiai. O gal ji gyveno tokiame pasaulyje, koks jis galėjo būti be valdingo vyrų įtūžio, be tribūnų ir plieno strypų voratinklių.
Ši viltis atgaivino mano svajonę apie baltą miestą, naujos sąmonės žmones, kurie, pasak mūsų mokytojos, gyvens ateities visuomenėje. Taip, tie gražūs, taikūs žmonės nekaups gėrybių ir aistringai darbuosis „ateities statybose“…
O tada suglumęs suvokiau, kad šiam nuostabiausiam sumanymui trūksta vieno dalyko.
„Meilės…“ – sumurmėjo manyje nepatiklus balselis. Idealioje visuomenėje viskas buvo numatyta: entuziastingas liaudies masių darbas, stebinama mokslo ir technikos pažanga, kosmoso užkariavimas, leisiantis žmogui nukeliauti į nepažįstamas galaktikas, materialinė gerovė ir protingas vartojimas, atsirasiantis, kai iš esmės pasikeis mentalitetas. Viskas, visiškai viskas! Išskyrus…
Užuot dar kartą pagalvojęs „meilė“, vėl išvydau jauną moterį, apsuptą didžios saulėtos sniegynų ramybės. Moterį užmerktomis akimis, atsukusią veidą į tą, kurį myli.
Po keturiasdešimties metų, kai buvo viešai paskelbtos karinės paslaptys, sužinojau pavadinimą povandeninio laivo, sugedusio jūroje ir nusinešusio tą vyrą, kurio mylimą šešėlį mačiau prabėgant jaunos moters, sėdinčios ant parado tribūnos, veidu. Įvykiai sutapo: susitikome tame parke, kai po laivo katastrofos buvo praėję kiek daugiau negu metai…
Dabar istorija atrodo aiški nuo pradžios iki pabaigos. Liko paslaptis, jaunosios moters veide matytas skausmo ir ramybės atspindys. Prietaringa baimė kliudė man įvardyti šį prieštaravimą, bijojau, kad per daug protaudamas nesugriaučiau trapaus tribūnų viršūnėje vaiko išgyventos akimirkos grožio. Laikui bėgant nesupratimas galų gale virto viena iš miglotų reminiscencijų, kurių nenorim išsiaiškinti, nes jos tokios švelnios tik todėl, kad prisiminimas liko neapibrėžtas. Norint jį atgaivinti, pakakdavo lyg užkalbėjimą, kaip vaikystėje, ištarti šiuos žodžius: „Ji buvo pirmoji moteris, kurią įsimylėjau.“
Būčiau išsaugojęs tik šį švelnų praeities aidą, jei po daugelio metų kitos moters žvilgsnyje nebūčiau pamatęs tokios pačios švytinčios sužeistos meilės atspindžio.
Belaukdamas kito traukinio, vaikštinėju, kur akys veda, po Varo miestą. Žiemos diena akina saule ir mistraliu. (…) Apžilpintomis akimis, markstydamasis nuo dulkių, pasislepiu už sienos, einu beveik apgraibomis, kol pamatau antkapius ir kryžius. Baltos kaip namų fasadai, bet pasislėpusios už kiparisų eilės kapinaitės užuovėjoje, čia galima atsipeikėti, kvėpuoti ir, atsukus nugarą saulės papliūpai, nebeskubėti…
Ketinu vėl leistis į kelią, pulti į vėjo ir ugnies srautą. Staiga prie vieno antkapio pamatau sustingusią tamsią dėmę. Dėmė suvirpa, virsta moters siluetu, atsisuka ir eina išilgai kiparisų gyvatvorės. Jaunas veidas, ašaromis paplūdusios akys… Priėjusi moteris šypteli ir patraukia išėjimo link. Kai pradingsta, nueinu prie kapo, nuo kurio ji pasitraukė, perskaitau vardą, greit suskaičiuoju: nugyventa aštuoniolika metų iki dutūkstantųjų ir paskui dar dešimt. Dvidešimt aštuoneri metai. Vyras? Sužadėtinis? Brolis? Pernai miręs…

Andreï Makine

Apie knygą ir autorių

Andreï Makine‘as – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt‘ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus, kuris vadinamas neoklasiku, knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų.
A.Makine‘as visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“ skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas.
Romano pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos pasiduoti lakiam amžinos meilės dvelksmui.

Raskime meilės ir laisvės ryšį, ir nebereikės niekinti meilės vardan laisvės, o laisvės nebeprarasime mylėdami.

Štai ir prabėgo trumpoji darbo savaitė, nuspalvinta dviejų, kai kurių tautiečių akimis žvelgiant, nesutaikomų švenčių – Šv. Valentino, arba įsimylėjėlių ar meilės, šventės bei Nepriklausomybės dienos. Dvi dienos, dvi šventės, nors šis sugretinimas nemažai daliai vienos ar kitos švenčiančiųjų stovyklos atstovų sukeltų ne tik nusistebėjimą, bet ir pyktį.
Pats esu girdėjęs, kaip patriotiškai nusiteikę tautiečiai vis dar piktinasi ne tiek Vasario 16-osios nuvertinimu, kiek „svetimų“ mums švenčių atėjimu į kasdienybę. Kai kam dar ir dabar panieką kelia ne tik Šv. Valentino diena, bet ir koks nors Helovinas. O meilės diena besidžiaugiantieji, dažniausiai jaunesniosios kartos atstovai, pataria Nepriklausomybės dieną vis dar rimtimi nuspalvinantiems tautiečiams savo „ašarojimą“ pasilaikyti sau, o ne brukti linksmybių ir bučinių persisotinusiam jaunimėliui.
Abiem grupėms norėtųsi priminti: kad ir kaip jie stengtųsi savo varžovų minėjimus nuvertinti, jų argumentai neatrodo bent kiek patikimi. Patriotams vertėtų prisiminti, kad tuomet gerokai „svetimos“ šventės terminą tiktų, matyt, priklijuoti ir visoms religinės tematikos dienoms, nes kadaise ir jos įžengė į gana priešiškai nusiteikusią ir ilgiausiai pagonybės įžadus išlaikiusią šalį. Ar ne Rasos tuomet yra vienintelė „sava“ ir mūsų protėvių tikėjimą atspindinti šventė?
Na, o bučiniais pasaulį ketinantiems apjuosti tautiečiams, matyt, irgi vertėtų nepamiršti, kad jei ne Vasario 16-oji ir jos atmintį išsaugoję bei pagaliau į kalendorių sugrąžinę žmonės, tai ir šiandien jie džiugiai, lyg „Dviračio šou“ broliukai-paleckiukai, tebežygiuotų įsikabinę raudonų vėliavų, pasidabinę pionierių kaklaraiščiais ir bučiuodami nebent kiekvieną sieną puošiančius Lenino atvaizdus.
Bet vis dėlto ar tikrai šios dvi dienos, simbolizuojančios ir tam tikras gyvenimiškas bei žmogiškąsias vertybes, yra tokios nesutaikomos ir niekaip viena prie kitos nelimpančios? Juk meilė, kuri tapatinama su Šv. Valentino diena, ir Nepriklausomybės dienos atnešta laisvė yra tie du dalykai, kurių kiekvienas mūsų trokštame ir gražiausiais dainų ar poezijos žodžiais apdainuojame.
Meilė ir laisvė… Du žodžiai, kuriuos kažkodėl nūdienos pasaulyje imame priešpriešinti vieną kitam, manydami, kad kartu negalime net jas simbolizuojančių dienų paminėti. Ir ne tik jas simbolizuojančios dienos tampa prieštara viena kitai. Ne kartą esu girdėjęs, kad įsimylėjęs žmogus praranda laisvę, nes tenka derintis prie kito, o laisvę mylintis vienišius tegali ir likti vienišiumi, nes juk laisvė, bet ne meilė, yra tas išgirtasis saldus žodis…
Bet kaip tada su meile laisvei? Kaip paaiškinti ir laisvos meilės terminą? Atrodo, kad tai, nuo ko mes bėgame ir bandome meilės bei laisvės sąlytį paneigti, laisvai ir su meile spindinčiomis akimis apdainuoja poetai ir muzikantai, ne tik laisvės, bet ir mylimo žmogaus praradimą aprauda pavergtieji ar nuteistieji, meilę gyvenimui šaukia judėjimo laisvę praradę neįgalieji.
Kūdikis iš tiesų gimsta nelaisvas, nes jo būtį turi užtikrinti motina. Tačiau jos meilė tampa ir pirmuoju jo laisvės garantu. Tik motinos meilės apsuptas vaikas pažįsta pasaulį, ima suvokti savo galias ir savo asmenybės žavesį. Tik mylintys tėvai sukuria vaiko vidinį pasaulį, o kartu atveria jam duris į laisvę ir nepriklausomybę nuo jų. Ir priešingai: meilės stoka sustabdo žygį į nepriklausomybę, nes nepadeda pažinti savo vidinio pasaulio ir išbandyti savo galimybių – juk meilės nepatyrusiam mažyliui telieka ieškoti būdų įtikti, prisitaikyti ir kitokiais būdais paaukoti savo laisvę vardan kito žmogaus iliuzinės meilės.
O kaip toliau? Kaip gyventi ir išgyventi naujai atsiveriančios laisvės dienas? Atsiskirdamas nuo motinos ir žengdamas pirmuosius žingsnius šiame pasaulyje mažylis neišgyventų, jei ir toliau jo nelydėtų mylinčios motinos ar kito rūpestingo žmogaus akys. Juk visuomet reikia pasitikrinti, ar saugu, ar mums už nugaros tebestovi ta tvirta meilės siena, kuriai esant tegalime praverti nežinios ir vis dar svetimo bei nepažįstamo pasaulio duris.
Ir tada, kai griūvame ir keliamės, kai verkiame ir juokiamės, o mus visur lydi mylinčios akys, išmokstame gyventi laisvėje. Ir ne tik išmokstame laisvės, bet išmokstame ir mylėti kitą. Tik visiškai laisvę išbandęs ir savyje atradęs augantis žmogus sugeba gerbti ir vertinti kitą žmogų, nes jam nereikia taikytis prie kitų, paminti savo nepriklausomybės, o kartu ir gniaužti pykčio ar net neapykantos.
Į psichoterapiją ateina daug žmonių, tačiau visus juos veda tas pats vienas motyvas – laisvės paieškos. Laisvės, kuri išvaduotų iš nuolatinės priklausomybės nuo užgniaužtų jausmų, verčiančių kankintis, kaltinti save ir griauti santykius su aplinkiniais. Laisvės, kuri padėtų atsikratyti senųjų, dar vaikystėje susikurtų išgyvenimo nedraugiškame pasaulyje modelių. Laisvės, kuri suteiktų sparnus pakilti ir skristi, laisvės, kuri padėtų įkvėpti visa krūtine. Ir dar daug kitokių laisvių žmonės ieško psichoterapijoje, bet visų jų viltis – išsilaisvinti iš vidinių, prieš daugelį metų juos surakinusių baimės, nevilties ir pykčio varžtų.
Daugelis jų nepatyrė meilės ir neturėjo galimybės išmokti laisvės. Todėl vienintelis kelias padėti jiems išsilaisvinti – mylėti juos. Ne vienas pacientas šiandien pripažįsta, kad psichoterapija ir yra gydymas meile. O kaip kitaip padėti žmogui grįžti atgal į skaudžią vaikystę ir pabandyti iš naujo žengti tuos žingsnius, kurių taip niekas ir neišmokė jų žengti? Žengti žingsnius į tą šalį, kurioje jiems dar neteko būti. Šalį, kuri vadinama vidinės laisvės vardu.
Tik tas, kuris patyrė meilę ir taip išsilaisvino, tegali suvokti, kad ir mylėti tegali laisvas žmogus. Nes tik laisvas žmogus gerbia kito laisvę, gerbia ir vertina kito asmenybę. Ar tai nėra meilė? Ar tai nėra meilės ryšys su kitu žmogumi, kuriantis ir šio laisvę? Kaip sako Richardas Bachas, „ryšys, siejąs tavo tikrąją šeimą, yra ne kraujo, bet pagarbos ir džiaugsmo, kai juos atrandame vienas kito gyvenime…“
Tai ar tikrai meilė ir laisvė nesuderinamos, kaip kad nesuderinamos mums vis dar atrodo Meilės ir Nepriklausomybės dienos? Raskime meilės ir laisvės ryšį, ir nebereikės niekinti meilės vardan laisvės, o laisvės nebeprarasime mylėdami…

Meilė, kuri tapatinama su Šv. Valentino diena, ir Nepriklausomybės dienos atnešta laisvė yra tie du dalykai, kurių kiekvienas mūsų trokštame.

A.Brazauską pakeitęs Valdas Adamkus, vadovavęs šaliai pusę pirmojo dvidešimtmečio, savo amplua pasirinko užsienio politiką ir nacionalinį saugumą, beje, tai, kas labiausiai ir priskirta prezidentui pagal Konstituciją. Tačiau iš jo didžiojo pasididžiavimo – Lietuvos paramos Ukrainai ir Gruzijai šiandien greičiau liko prisiminimai apie reitingines populistines kalbas mitinguose, nei tvarus indėlis į šių šalių demokratijos pamatus.
Nušalintojo prezidento Rolando Pakso metų ir keliolikos dienų Prezidentūroje amplua – keli mėnesiai eklektiškų idėjų apie tvarką kitų atžvilgiu ir teisingumą savųjų naudai, ir dar keli aiškinimųsi bei apkaltos mėnesiai. Vienintelis teigiamas R.Pakso indėlis į šalies raidą galėjo būti, bet nebuvo, pamoka kitoms politinėms jėgoms veikti skaidriai ir ne savo aplinkos, o valstybės naudai.
D.Grybauskaitės tapatybė dar kristalizuojasi, bet, atrodo, ji apsisprendė koncentruotis į teisėsaugą, kovą su korupcija. Tauta aikčioja iš susižavėjimo žaibais besisvaidančia šalies vadove (kaip kiti ironiškai sako – valdove). Tačiau koks palikimas liks po jos valdymo?

Šalies ūkis:
A.Brazauskas – mikroekonomika
V.Adamkus – “Williams”, bet ne strateginiai objektai
D.Grybauskaitė – retorika
Paradoksas, bet Lietuvos žmonės daugiausiai iš prezidento tikisi ten, kur jis turi mažiausiai galių, – darant įtaką šalies ūkiui, žmonių materialinei ir socialinei gerovei. Šiuo požiūriu D.Grybauskaitė turi daug privalumų: pagal išsilavinimą ji ekonomistė, jos darbas Užsienio reikalų, Finansų ministerijose ir Europos Komisijoje buvo susijęs su ekonomika. Ateidama į šį postą ji deklaravo: jei reikės, naudosis ne tik visomis įstatymais jai suteiktomis teisėmis, bet ir autoritetu.
Ir tikrai D.Grybauskaitė kartais ima ir ką pažada už premjerą, pavyzdžiui, kompensuoti pensijas. Bet klausimas, ar taip ir bus, nes, pavyzdžiui, vienas pirmų jos priesakų Vyriausybei pateikti visa apimančią socialinės apsaugos reformą, o ne jos fragmentus, kurių ji nė neskaitysianti. Bet ir po dvejų metų tėra reformos epizodai – pavėlintas pensinis amžius ir keliskart kaitaliota motinystės išmokų tvarka.

D.Grybauskaitė seniai reiškia nepasitenkinimą aplinkos ministru Gediminu Kazlausku, tačiau atstatydinti tik tie ministrai, kuriuos sutiko aukoti partijos. Vis dėlto dabartinė valdančioji dauguma, išskyrus kokius Arūno Valinsko apsižodžiavimus, prezidentę pavadinant boba, D.Grybauskaitę remia. Kiek ji turės paramos po kitų metų Seimo rinkimų, didelis klausimas, bet kol kas galėtų per Vyriausybę daryti žadėtą įtaką šalies ūkiui.
Ekonomistas prof. dr. Jonas Čičinskas pabrėžia, jog ir po dvejų D.Grybauskaitės metų Prezidentūroje sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti, ar ji turi strateginę liniją rūpindamasi ekonomikos ugdymu ir kuo konkrečiai pasireiškė tas kadencijos pradžioje akcentuotas prioritetas. Kad ir dujų kaina, sutartys su “Gazpromu” – strateginės reikšmės, tačiau prezidentės veiklos čia nematyti. Prezidentė retsykiais gnybteli Vyriausybei, bet, J.Čičinsko įsitikinimu, “tik populistiškai, kiek atsiribodama, kad jai nepakenktų menki Vyriausybės reitingai”.
Prezidentė nesustabdė nė prieštaringų rezultatų davusios naktinės mokesčių reformos. Visi seniai užmiršo jos garsiąją frazę, kad klaidos turi būti taip pat greitai taisomos, kaip ir padaromos. Ji nepateikė ir savo ilgamete patirtimi paremtų siūlymų, kaip bristi iš krizės. Tiesa, ji pasakė daug žodžių apie pagalbą verslui, ypač smulkiajam. “Tačiau tai žodžiai ir linkėjimai plačiajai visuomenei, o ne rinkos ir ekonomikos dalyviams. Per ankstesnes kadencijas matydavau prezidentų indėlį, norą dirbti su verslu, verslo skatinimą daryti vienokius ar kitokius gerus darbus visuomenės labui. Dabar to nematau”, – apgailestauja “Microsoft Lietuva” generalinis direktorius Mindaugas Glodas.
Kitas autoritetingas verslo atstovas, “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis, sako: “Matau distanciją – sąmoningą ar ne, tarp to, kas vyksta versle, ir to, ką daro valdžios institucijos, o turėtume kartu ieškoti, kaip įgyvendinti idėjas. Tai ne mažiau svarbu nei vienas ar kitas pareiškimas. Bet valdžios ir verslo kooperacijos, kad surėmę pečius ką padarytų kartu, Lietuvoje apskritai niekada nebuvo.”

Tačiau ir D.Grybauskaitės pirmtakai neįėjo į istoriją kaip valstybės ekonominės gerovės strategai. A.Brazauskas, nors buvo ekonomistas, J.Čičinsko vertinimu, veikė materialiosios, mikroekonomikos lygiu. Jam rūpėjo einamieji kasdieniai ekonomikos reikalai, materialinė gerovė, to pagrindu jis plėtojo savo, kaip prezidento, veiklą stojant į ES, jo užsienio politika taip pat turėjo pragmatinį atspalvį. Tarptautinis konkurencingumas ar inovacijos jam buvo nesavi, jam stigo visumos matymo. Pagrindų strateginiams ūkio projektams prezidentas – ūkininkas ir statybininkas – nepadėjo.
Po jo šaliai vadovavusį V.Adamkų ekonomikos gairės domino dar mažiau. Bet jis į verslo istoriją įėjo ne pačia šviesiausia “Williams” protegavimo istorija. Vis dėlto apmaudu, kad V.Adamkus sugebėjo kištis į “Mažeikių naftos” privatizavimo istoriją, tačiau, būdamas aukščiausio lygio aplinkosaugos specialistas ir sugebėjęs išvalyti Didžiuosius ežerus JAV, per dešimt savo prezidentavimo metų nevaliojo pastūmėti ekologinių ir energetinės nepriklausomybės projektų – alternatyviosios energetikos, naujos atominės, energetinių jungčių su Vakarų Europa.
Paradoksas, bet tik D.Grybauskaitės, valstybės vairą perėmusios dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais, kadencijos laikotarpiu realiai pradėti “RailBaltica” – pirmojo geležinkelio į Vakarus tiesimo darbai, pajudėjo energetiniai projektai. Nuopelnų ar atsakomybės už tai priskirti prezidentui negalima. Tačiau tai strateginiai, tikrąją nepriklausomybę garantuojantys projektai, ir dėl jų vilkinimo kaltės tenka ir A.Brazauskui, ir V.Adamkui.
Kaip primena J.Čičinskas, 1993 m. (prezidentaujant A.Brazauskui) Lietuva pasirašė su ES sutartį, įsipareigodama uždaryti Ignalinos AE, ir tam gavo šimtus milijonų eurų. Jei prezidentai būtų savo įtaką sutelkę sutarčiai vykdyti, o ne leidę puoselėti iliuzijas, kad pažadas bus užmirštas, šiandien Lietuva nebūtų patekusi į tokią apgailėtiną situaciją.

Teisėsauga ir kova su korupcija:
A.Brazauskas – bendrapartiečių lobimas
V.Adamkus – asmeninis pavyzdys, bet ne daugiau
D.Grybauskaitė – prioritetas, tačiau prieštaringomis priemonėmis
Kur kas daugiau galių nei ekonomikos srityje Lietuvos prezidentas per skiriamus kadrus turi teismams, prokuratūrai, Valstybės saugumo departamentui. Čia prezidentė D.Grybauskaitė ypač aktyvi, nušlavusi ankstesnius pirmuosius šių institucijų asmenis. Tačiau Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriaus prof. dr. Algio Krupavičiaus manymu, ne tik teisėsaugos institucijų, bet ir kiti kadriniai pakeitimai, pavyzdžiui, Lietuvos banko vadovo, ko gero, rėmėsi ne profesine kompetencija, o labiau asmeniniu ryšiu, lojalumu, nepriklausomumu sistemai. Kai Lietuvos banko galva parenkamas žmogus, vadovavęs jos rinkimų kampanijai, kuris pagal profesiją nėra banko specialistas, yra pavojaus, kad jam gali pritrūkti žinių ir gebėjimų.
Kelia abejonių ir pačios reformos. A.Krupavičius pabrėžia, kad reformos Generalinėje prokuratūroje vertinamos labai prieštaringai ir nesulaukia ne tik pačios prokuratūros, bet ir žiniasklaidos ar visuomenės pritarimo. Kas vyksta VSD ar FNTT – visai nėra informacijos. Vadovai pakeisti, bet ar pasikeitė darbo turinys? Teismuose pokyčių yra, pagaliau principingiau imti vertinti susikompromitavę teisėjai. Bet iš prezidentės pusės būta ir prieštaringų dalykų, tarkim, dviprasmiškas jos įsikišimas į Teisėjų tarybos veiklą svarstant teisėją Neringą Venckienę.
Garsus teisininkas Kęstutis Lipeika girtų D.Grybauskaitę už ryškų norą pagerinti padėtį, tačiau taip pat abejoja, ar principai, kuriuos ji naudoja, gali duoti tokių rezultatų. “Bus keistas dalykas: teismai – apylinkės, apygardos, o prokuratūros – tik apygardos. Aktyvumas skatintinas, bet jis neturi būti skubotas, ypač teisės srityje, vienas ar du asmenys vieni, be diskusijos, negali sugalvoti, ką reikia padaryti”, – įsitikinęs K.Lipeika.
O kovą su korupcija A.Grybauskaitė įvardijo net savo veiklos prioritetu. “Tačiau prezidentė daug kalba apie korupciją, apie tvirtą ranką. Ji smarkiai linkusi į populizmą, nes kalba, ką visuomenė nori girdėti. Retorika ganėtinai kategoriška. Bet ar iš jos seka apibrėžiami ir apčiuopiami rezultatai?” – abejonių girdėti politologo A.Krupavičiaus balse.
Su korupcija kovojančio “Transparency International” Lietuvos skyriaus buvusio vadovo Ryčio Juozapavičiaus manymu, prezidentė nežino, ką daryti kovojant su korupcija: “Jos pagrindinės priemonės – bausmių griežtinimas, tačiau iš tiesų bausmės neišvengiamumas, o ne bausmės dydis yra pagrindinė atgrasymo nuo korupcijos priemonė.”
Ekspertas, išnagrinėjęs prezidentės dvejų metų veiklos ataskaitoje minimas kovos su korupcija priemones, atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, asmeninė atsakomybė už kartelinius susitarimus labiau susijusi su sąžininga konkurencija, nepartinių kandidatų rėmimas – su demokratijos plėtra, o alkoholio ribojimas – su sveika gyvensena nei su antikorupcinėmis priemonėmis. “Atrodo, kad prezidentės indėlis į kovą su korupcija – pasakyti, kad bus žiauru. Bet, regis, nelabai kas bijo”, – mano R.Juozapavičius.
Eksperto įsitikinimu, kur kas efektyviau būtų diegti gero valdymo, tai yra rodiklių, atspindinčių į žmones, visuomenę orientuotus rezultatus, sistemą, nes korupcija prasideda ten, kur žmonėms be kyšio neišeina sutvarkyti reikalų. Štai Kolumbijos politikas Antanas Mockus pasakojo, kad jam ėmus vadovauti Bogotai stambus laikraštis, verslo organizacija ir įtakinga nevyriausybinė organizacija jam padėjo sugalvoti 180-ies pamatuojamų rodiklių sistemą ir stebėti pokyčius. R.Juozapavičiaus įsitikinimu, prezidentė D.Grybauskaitė galėtų kitoms valstybės institucijoms parodyti pavyzdį ir paprašyti sugalvoti jai rodiklių sistemą, kuri padėtų įvertinti jos veiklą. Pavyzdžiui, jei ji apsiimtų gerinti santykius su Lenkija, rodiklis galėtų būti sociologinės apklausos, kaip pokyčius vertina lenkai ir lietuviai.
Subjektyvumo dozė yra, bet tai vis tiek geriau, nei kai pats prezidentas vertina savo darbą. Juo labiau taip nesavikritiškai kaip šiųmečiame pranešime.
Vis dėlto, R.Juozapavičiaus nuomone, gerai, kad D.Grybauskaitė sako, jog kova su korupcija svarbu. “D.Grybauskaitė daro neapkaltinamos lyderės įspūdį, ji gali trenkti kaip žaibas, ir tai kuria drausminančią atmosferą. Su kitais prezidentais, atrodė, galima išsiaiškinti, susitarti. Apie A.Brazauską – kol teismas nepasakė kitaip, asmens kaltu įvardyti negalima, bet ugnies be dūmų nebūna. Mano pasitikėjimas A.Brazausku, kaip lyderiu, nebuvo didelis”, – tokia kovos su korupcija eksperto R.Juozapavičaus nuomonė.

Užsienio politika:
A.Brazauskas – su visais draugiškai, bet be iššūkių
V.Adamkus – regiono lyderystės siekis, bet kartais tik plakatinis
D.Grybauskaitė – žodžiais pragmatiška, darbais eklektiška
“D.Grybauskaitės stilius – vis pirmyn ir atsitraukti. Kad ir su Baltarusija: ryžtingai keičiam požiūrį, o paskui vėl tyla. Arba su JAV: tai kažkur nedalyvaujam, tai dabar su Hillary Clinton jau bičiulės”, – prestižinės KTU gimnazijos direktoriui Bronislovui Burgiui neaiški D.Grybauskaitės užsienio politika.
Apie A.Brazausko užsienio politiką jis teigia nieko negalintis pasakyti, kaip ir apie V.Adamkaus vidaus politiką. V.Adamkus, priešingai nei pirmtakas, gerai mokėjo angliškai ir akcentavo užsienio politiką. “Bet su Gruzija dirbome, ir sunkiausiu jiems momentu viskas užgeso. Jei prezidentui pasikeitus nelieka įdirbio, jei tai gali priklausyti nuo vieno žmogaus, esame gana rizikinga valstybė”, – vertina B.Burgis.
Europos Parlamento nario Leonido Donskio manymu, “nors D.Grybauskaitė apibrėžusi savo užsienio politiką kaip alternatyvą savo pirmtakui, kol kas sunku suvokti, kokia ji. V.Adamkaus užsienio politika buvo pagrįsta aktyviu Lietuvos vaidmeniu regione, strategine partneryste su Lenkija, iš ko dabar liko tik geri prisiminimai, be galo aktyvus Lietuvos vaidmuo buvo komentuojant ir galbūt darant įtaką įvykiams Gruzijoje ir visame Kaukaze, Ukrainoje”.
D.Grybauskaitė bando kryptelėti valstybės užsienio politiką pragmatizmo, ES, Šiaurės Europos link, kad būtume labai aktyvūs žaidėjai Europoje, ir tokią iniciatyvą L.Donskis sako sveikinantis. “Tačiau kokie yra to praktiniai darbai ir rezultatai, sunku pasakyti, nes kažkokios kokybiškai naujos politikos Baltijos, Šiaurės regione nematyti. Neaiškumas Baltarusijos atžvilgiu: suprantu intenciją neatiduoti Aleksandro Lukašenkos Maskvai ir laikyti jį kontrolės sumetimais arčiau savęs, kad darytume įtaką. Bet jis – gudrus diktatorius ir moka visus apkvailinti. Didelių proveržių čia nematau, užtat matau susilpnėjusius euroatlantinius ryšius, santykiai su JAV nėra stiprioji pusė, kas V.Adamkaus laikais buvo neabejotina. Dabar gal bandoma juos klijuoti – H.Clinton vizitas buvo svarbus įvykis”, – vertina L.Donskis.
Jo manymu, D.Grybauskaitės užsienio politika kol kas nepasistūmėjo toliau ryžtingų deklaracijų. Prezidentė padarytų didelį darbą tiesiogiai prisidėdama prie to, kad būtų atkurti pašliję santykiai su Lenkija, palaikomi glaudesni ryšiai su Ukraina, kuri tampa rimta žaidėja Europoje, ir būtų didelė klaida Lietuvai paleisti savo kozirius iš rankų, žinant, jog čia turėjome aktyvų ir produktyvų vaidmenį.
A.Brazausko užsienio politika, europarlamentaro vertinimu, buvo “pagrįsta subalansuotu ramiu požiūriu, gera kaimynyste ir bendravimu su visais, bet jai niekada nebuvo būdinga V.Adamkaus ambicija. Galima įvairiai vertinti V.Adamkaus užsienio politiką, būta problemų, stiprios retorikos, kuri prasilenkdavo su realybe, bet ji buvo intensyvi, neabejotinai aktyvi ir ambicinga, išsiskyrė Baltijos regione. O dabar – gana sutrikusi ir šiek tiek beveidė”.
Antra vertus, žvelgiant iš laiko distancijos, gal ir toji mūsų lyderystė regione buvo labiau menama nei tikra. Viena – patiems manyti, kad esame lyderiai, kita – konkretūs faktai: nors ES narėmis visos trys Baltijos šalys tapo “vienu paketu”, Estija pirmoji buvo gavusi kvietimą, pirmoji tapo euro zonos nare, vienintelė iš Baltijos šalių pakviesta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. O skandalas dėl CŽV kalėjimų sukėlė abejonių, ar Lietuva, palaikydama santykius su JAV, sugebėjo išlaikyti savarankiškai sprendimus priimančios partnerės poziciją.

Visuomenės vienijimas:
A.Brazauskas – amžina priešprieša su V.Landsbergiu
V.Adamkus – pastangos diegti vakarietiškas vertybes
D.Grybauskaitė – didžiulis pasitikėjimas, tačiau populizmo dėka
Vertinant prezidentų santykius su visuomene, L.Donskio nuomonė tokia: “D.Grybauskaitė ryžtingesnė, labiau reformatorės figūra, turi daugiau šansų pakeisti visuomenės gyvenimą. V.Adamkaus stiprybė – asmenybės šiltumas ir bendravimas, jis meistriškai moka megzti bičiulystę ir su valstybių vadovais, ir su paprastais žmonėmis. Tiesa, per antrąją kadenciją jam didelę įtaką darė aplinka, o informaciją jis gaudavo stipriai perkoštą per tam tikrą tinklą.”
Ekonomistas J.Čičinskas primena ir V.Adamkaus bandymus paskatinti Lietuvos politikus, visus žmones skirti dėmesio vertybėms, ypač vakarietiškoms, moraliai politikai.
L.Donskio vertinimu, nepartiniai V.Adamkus ir D.Grybauskaitė artimesni konstituciniam prezidento vaidmeniui – jie labiau vienytojai, nei galėjo būti A.Brazauskas, vienos partijos narys. “Savo politinę karjerą jis kūrė poliarinėje sistemoje su Vytautu Landsbergiu. Jie buvo du beveik šekspyriniai kovotojai, vienas be kito neįmanomi. Gerai, kad metams bėgant tai virto kažkokiu labiau išmintingu bendravimu, bet daug metų jų bendravimas buvo labai konfrontacinis ir formavo visos Lietuvos klimatą. Nors A.Brazauskas neabejotinai buvo nekonfrontacinė asmenybė, taikingas ir gana šiltas žmogus, mokėjo bendrauti, neatstūmė vyresnės kartos žmonių – jis negalėjo būti tautos taikytojas”, – mano L.Donskis.
D.Grybauskaitė, tik išrinkta prezidente, “Veidui” taip pat kalbėjo apie siekį telkti. Tačiau telkti – nereiškia pataikauti dėl reitingų. Beje, visi nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentai buvo nusipelnę ir išskirtinės visuomenės meilės. Kai kurių sociologinių apklausų duomenimis, V.Adamkus per pirmąją kadenciją buvo perkopęs net 90 proc. “Tačiau reitingai apie prezidento veiklą nelabai daug sako, nes prezidentas – ta institucija, kuria didesnė dalis žmonių visuomet pasitiki. Net R.Paksas prasidėjusio skandalo laikotarpiu tebebuvo vienas populiariausių politinių vadovų Lietuvoje. Lietuvių mentalitetas orientuotas į vienasmenį valdymą, o prezidentas tai geriausiai įkūnija. Jis simbolinė, ceremoninė figūra – tai ir kelia reitingus. Iš prezidento reikalaujama ne tiek konkrečių darbų, kiek pozicijos, o iš Vyriausybės ar Seimo – darbų ir sprendimų, kurie kurtų gerovę bei stabilumą”, – aiškina A.Krupavičius.
Taigi, galima sakyti, meilė prezidentams akla. “Tačiau populiarumas nėra tik indikacija, leidžianti galvoti vien apie būsimus rinkimus, – tai politiko galimybė daug ką nuveikti, daryti įtaką šaliai. Ir šiandien ją reikia daryti, ypač jaunimui. Manyčiau, prezidentei reikėtų dažniau bendrauti su moksleiviais, studentais, taip pat ir kitais visuomenės atstovais – kultūros, žiniasklaidos, kitų profesijų žmonėmis. Bet tie susitikimai turėtų būti ne reprezentaciniai, ritualiniai, o nuolatinė darbotvarkės dalis, kad prezidentė išgirstų kritikos ir patarimų”, – neabejoja L.Donskis.
Europarlamentaro įsitikinimu, verkiant reikia grąžinti bent minimalų pasitikėjimą parlamentu, Vyriausybe, pačia politika, padėti žmonėms atgauti orų santykį su valstybe, ir čia jis matytų aktyvų prezidentės vaidmenį. “Veiksmų užuominų yra, bet to turėtų būti daugiau. Manau, Lietuvos prezidentas – nebūtinai ryžtingo reformatoriaus figūra, pagal Konstituciją – tai tarpininkas tarp visuomenės ir Vyriausybės bei parlamento. Prezidentui derėtų kaip galima labiau suartinti šiuos segmentus, Vyriausybę ir Seimą priversti atsigręžti į visuomenę. Tai būtų pati prasmingiausia ir prezidentės D.Grybauskaitės misija”, – mano L.Donskis.
O A.Zabulis prezidentei linkėtų daugiau dirbti komandoje: “Matau prezidentės individualizmo bruožų, kas nėra labai gerai. Pavyzdžiui, verslas gali gyvuoti, kai yra komandinis žaidimas. Vienas, nors ir genijus, nieko negali padaryti. Manau, turėtų būti komandinis Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros darbas, kaip ir yra tose šalyse, kurios daugiausiai pasiekusios.”
“Microsoft Lietuva” vadovas M.Glodas priduria, kad buvo įpratęs matyti Prezidentūrą kaip integruojantį valstybės valdymo dėmenį. “Dabar baigiu atprasti nuo to jausmo”, – apgailestauja jis.
Politologo A.Krupavičius manymu, dabar D.Grybauskaitė priėjusi savotišką kryžkelę, ypač vidaus politikos srityje, jai trūksta orientyrų, ir geriausia to iliustracija – šių metų metinis pranešimas.
O pedagogas B.Burgis pasigenda prezidentės pozicijos aktualiausiais visuomenei klausimais, nes dabar sako nelabai ir pastebėtų, jei tokios institucijos Lietuvoje visai neliktų.

Įkirta
Europarlamentaras L.Donskis: “Populiarumas nėra tik indikacija, leidžianti galvoti apie būsimus rinkimus, – tai politiko galimybė daug ką nuveikti.”