Šiandien Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius pasveikino Lietuvos sporto žurnalistų federacijos geriausiais pripažintus 2013 metų mūsų šalies sportininkus ir metų sportininkės titulą iškovojusią plaukikę Rūtą Meilutytę.

Pasak premjero, sporte, kaip ir mene ar apskritai kultūroje, reikalingas precedentas – kažkas turi rodyti pavyzdį. „Išrinkti mūsų geriausius – štai jau devintąjį kartą Jūs, sporto žurnalistai, užsibrėžėte tą padaryti. Tai toli gražu nėra lengvas uždavinys. Manau, kad neužtenka būti vien stipriam, greitam ar taikliam, kad taptum geriausias ir kad tave paskelbtų iškiliausia asmenybe“, – sveikindamas geriausius sportininkus sakė Vyriausybės vadovas.

„Tam reikia kažko daugiau. Reikia kaip Rūtai Meilutytei po varžybų rodyti savo kepuraitę – nes tik taip gali tuo metu parodyti pasididžiavimą savo šalimi. Reikia kaip Jevgenijui Šuklinui siekti rezultatų net ir atšiauriausiomis sąlygomis – duodant savo klubui, miestui ir net šaliai savotišką pasitikėjimo kreditą. Geras atletas, geriausias sportininkas – tai kartu ir puikus žmogus, pilietis, savo šalies atstovas. O apie tai sprendžiama ne vien tik pagal taškus, minutes ar metrus,“ – kalbėjo Ministras Pirmininkas.

Premjero teigimu, garbingos kovos principai yra vienas iš meistriškumo matų. „Mes esame pernelyg maži ir net savotiškai trapūs, kad galėtume sportinėje kovoje rizikuoti savo ir šalies garbe. Džiugu, kad paskutiniais metais dopingo ar kitokie skandalai mus aplenkia“, – pabrėžė Ministras Pirmininkas.

Penkiolikmetė Rūta Meilutytė – pirmoji Lietuvos plaukikė, tais pačiais metais tapusi ir olimpine, ir pasaulio čempione.

Jaunoji Lietuvos sportininkė Rūta Meilutytė į pasaulio plaukimo elitą įskriejo kaip viesulas. Iki tol plačiajai visuomenei negirdėta, jokiose rimtose suaugusiųjų varžybose nedalyvavusi R.Meilutytė šiemet debiutavo Londono olimpiadoje ir iškart pasipuošė aukso medaliu. Lietuvius, nepratusius prie tokių netikėtų pergalių, užplūdo euforija, o Rūtai iškart buvo suteiktas auksinės Lietuvos mergaitės vardas.
Šie metai atskleidė, kad jaunoji Lietuvos plaukikė apskritai nesustabdoma – vos atslūgus lietuvių džiaugsmui po olimpiados, Rūta Kalėdų švenčių proga lietuviams padovanojo net tris pasaulio čempionato medalius. Turkijoje vykusiame pasaulio plaukimo trumpajame baseine (25 m) čempionate du aukso medalius Rūta iškovojo 100 ir 50 metrų plaukimo krūtine rungtyje, o sidabro – 100 m kompleksinio plaukimo rungtyje.
R.Meilutytės progreso sparta vėl pranoko visas prognozes – po olimpiados Lietuvos plaukimo federacijos atstovai reiškė viltis, kad per dvejus metus jaunoji sportininkė pagerins pasaulio rekordą, tačiau niekas nesitikėjo, kad šiam tikslui pasiekti jai pakaks vos pusmečio. Turkijoje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate R.Meilutytė pagerino asmeninį, Europos ir pasaulio rekordą 100 m plaukimo krūtine rungtyje. O iškovotas sidabro medalis kompleksinio plaukimo rungtyje atskleidė ir ryškėjantį jos universalumą.
„Rūta išsiskiria reakcijos savybėmis: mergaitė labai staigi, greita ir kaip plaukikė pakankamai gerai fiziškai išsivysčiusi. Antra vertus, ji labai motyvuota siekti pergalės ir darbininkė – pakelia didelius treniruočių krūvius ir suvokia, kad jei nori laimėti, turi įdėti daug darbo“, – šių metų Lietuvos sporto atradimą apibūdina Lietuvos plaukimo federacijos pirmoji viceprezidentė Ilona Judita Zuozienė.
Tokios plaukikės, kuri per vienus metus taptų ir olimpine, ir pasaulio čempione, Lietuva dar neturėjo, tad nieko keista, kad šiemet padidėjo susidomėjimas ne tik baseinais, bet ir plaukimo varžybų transliacijomis: prie televizorių ekranų R.Meilutytės pasirodymą Turkijoje susijaudinę sekė ir anksčiau plaukimu visiškai nesidomėję tautiečiai.

Olimpinėse žaidynėse norėtų dalyvauti iki 2020 metų

„Rūta anksčiau plačiajai visuomenei buvo negirdėta, tačiau plaukimo visuomenėje matėme, kad labai sparčiai auga būsimoji žvaigždė. Tik buvo sunkoka pasakyti, kokie bus jos laimėjimai ateityje, – dėl savo amžiaus mergaitė iki olimpiados nebuvo dalyvavusi nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, tačiau jau sužibėjo Europos olimpiniame festivalyje, kuriame nuskynė medalius, o prieš tai vaikų pasaulio žaidynėse buvo tarp lyderių“, – su šia sportininke sietas viltis atskleidžia I.J.Zuozienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nelengvas gyvenimas penkiolikmetę plaukikę Rūtą Meilutytę privertė nuo pat mažens išsiugdyti kovotojos dvasią.

Netikėtą pirmąjį Londono olimpinių žaidynių aukso medalį mums padovanojusi penkiolikmetė Rūta Meilutytė tapo jauniausia visų laikų Lietuvos olimpiete, pelniusia aukso medalį. Auksinė R.Meilutytės pergalė olimpinėse varžybose sudrebino ne tik Lietuvą – nuo tada, kai pusfinalyje ji nugalėjo varžoves pagerinusi Europos rekordą, atrodė, kad dėl šios paauglės iš proto eina visas pasaulis, o ypač Didžioji Britanija, kurioje mergina gyvena ir treniruojasi pastaruosius trejus metus.
Tad kuo ypatinga ši mergaitė, sugebėjusi sužavėti visą pasaulį? Kaip jai pavyko tapti jauniausia olimpine čempione per pastaruosius 40 metų? Prisiminus šios šviesiaplaukės lietuvaitės gyvenimo kelią, akivaizdu, kad ji visuomet išsiskyrė iš bendraamžių – Rūta visur pirmaudavo, o tapti kovotoja ją privertė pats gyvenimas.

Vaikystėje vikrumu ir jėga lenkė berniukus

Nors Rūtai tik penkiolika metų, patirti jai teko ne mažiau nei solidžią metų naštą skaičiuojančiam žmogui. Kai mergaitei buvo vos ketveri metukai, jos mama žuvo partrenkta automobilio pėsčiųjų perėjoje. Tėvas, kad galėtų išlaikyti šeimą, išvyko dirbti į užsienį. Tad Rūta ir du vyresni jos broliai augo Kaune prižiūrimi močiutės Aldonos, kuri ir tapo centrine figūra mažosios Rūtos gyvenime. Vaikystėje močiutę šalia Rūtos žmonės matydavo nuolat – ji pasitikdavo mergaitę po pamokų, veždavo į varžybas ir jas stebėdavo tarp žiūrovų.
“Ir dabar ji labai rūpinasi manimi, klausia, kaip jaučiuosi, ar darau mankštą, ar nepamiršau eiti į savo žygius. Kontroliuoja mane”, – kalbėdama su “Veidu” juokėsi Aldona Meilutienė.
Galbūt energingos močiutės, kuri anūkams dar miegant Šilainiuose apibėgdavo ratą, genai, o galbūt žaidimai su dviem broliais karstantis medžiais lėmė, kad Rūta nuo pat vaikystės buvo greita, guvi ir stipri. Visiems pirmą kartą ją pamačiusiems įstrigdavo puikūs jos fiziniai duomenys, mat mergaitė ne tik lankė baseiną, bet ir priklausė dviem mokyklos komandoms – kvadrato ir “Drąsūs, stiprūs, vikrūs”, su kuriomis nugalėjo Kauno mieste. O grįžusi iš mokyklos ji dar bėgdavo pažaisti futbolą su berniukais, pavažinėti dviračiu su drauge ar pamėtyti į krepšį su broliais.
“Net berniukai labai džiaugdavosi, jei žaidžiant kvadratą Rūta patekdavo į jų komandą. Ji labai gerai gaudė kamuolį, buvo labai sportiška, tiesiog berniukiška. Visur pasireikšdavo, visur pirma”, – prisiminimais apie buvusią mokinę su “Veidu” dalijosi jos pradinių klasių mokytoja Danutė Brazienė.
“Nors pradėjo lankyti mokyklą anksčiau – šešerių metų, klasėje ir komandoje ji buvo pati stipriausia. Metais vyresnius bendraklasius berniukus ji lenkdavo bėgdama, atlikdama kūlversčius, įvairias užduotis su kamuoliu”, – antrina Kauno Milikonių vidurinės mokyklos, kurioje iki išvykstant į Didžiąją Britaniją mokėsi Rūta, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Gita Levickienė.
Močiutė A.Meilutienė “Veidui” pasakojo, kad stipri jos anūkė net atsukdavo stiklainių dangtelius, kurių ji pati neįveikdavo. “Vieną kartą teko matyti, kaip šalia esančioje darželio teritorijoje berniukai norėjo ant aukšto skersinio prisitraukti, tačiau nė nepašoko iki jo. O mūsų Rūtelė pasišokėjusi įsistvėrė ir daro prisitraukimus”, – šypsosi močiutė.
Dar būdama vaikas sportininkė iš bendraamžių išsiskyrė ne tik ypatingais fiziniais duomenimis, bet ir tikslo siekimu, atkaklumu bei valia. Pasak G.Levickienės, ji buvo lyderė ir klasėje, ir komandoje, kurios kapitone ją bendraamžiai išrinko. “Jei Rūta ko imdavosi – tai pasinerdavo visa širdimi. Iš jos nuolat tryško begalinis noras nugalėti. Aš sakydavau, kad jei Rūta susitvarkys su savimi, nenukreips savo energijos bloga linkme, tai sportuodama pasieks fantastiškų rezultatų”, – “Veidui” tvirtino G.Levickienė.
Nors Rūtos gyvenimas visad buvo užpildytas sportu, ji mokėsi pakankamai gerai. Jos pradinių klasių mokytoja D.Brazienė pasakojo, kad mergaitė gražiai piešė, jai sekėsi mokytis lietuvių kalbos subtilybių.

Lankydama baseiną progresavo labai greitai

Močiutė ne tik Rūtą atvedė į pirmą klasę, bet ir padėjo pagrindą jos sportinei karjerai – norėdama, kad vietoje nenustygstantis vaikas būtų užsiėmęs, nusivedė šešiametę mergaitę į Kauno plaukimo mokyklą.
R.Meilutytės pirmasis treneris G.Martinionis netruko pastebėti, kad ši mergaitė išsiskiria iš bendraamžių ir turi perspektyvų. “Aš mačiau gabų, labai judrų, stiprų, be galo greitą vaiką, kurio fiziniai duomenys buvo tinkami plaukti. Numačiau galimybes ir jas reikėjo išnaudoti, nes, būna, kiti ateina aukšti, stiprūs, greiti, bet neturi koordinacijos, nepasižymi plūdumu, kuris lemia greitą plaukimą”, – “Veidui” pasakojo G.Martinionis.
Vis dėlto krepšinį mėgstanti šeima Rūtai buvo numačiusi kitą ateitį ir ėmė ją leisti į krepšinio mokyklą. Plaukimo treneris ilgai bandė tėtį perkalbėti ir įtikinti, kad Rūta neatsisakytų plaukimo. Jau tuomet pasireiškė ir tvirtas mergaitės charakteris – ji taip norėjo lankyti baseiną, jog šeima nusileido, juo labiau kad vieną vasarą Rūta susižeidė koją ir negalėjo žaisti krepšinio.
Rimtai pradėjusi lankyti baseiną, ji be didelio vargo ėmė sparčiai tobulėti ir gerinti jaunučių rekordus. “Rūta be galo norėjo plaukti, labai manęs klausė, noriai viską darė ir greitai suprasdavo, ką jai sakai. Juk kitam tenka pakartoti ir šešis ar net 25 kartus, ir tai nelabai supranta. Kai Rūta išmoko plaukti, jos progresas buvo labai ryškus, greitas, netrukus ji aplenkė kitus bendraamžius ir pradėjo plaukti su vyresniais”, – greitą jos progresą pabrėžė G.Martinionis.
Atkaklumu ir motyvacija – savybėmis, kurias taip pat pastebėjo Rūtos mokytojai – ši mergaitė iš bendraamžių išsiskyrė ir baseine. Plaukimui ji aukojo visą savo laisvą laiką – du kartus per savaitę ji skubėdavo į baseiną nuo 6 val. 30 min. prieš pamokas, o joms pasibaigus dar keletą valandų treniruodavosi salėje ir baseine. Jos treniruotės trukdavo nuo keturių iki penkių valandų beveik kiekvieną dieną. Močiutė Aldona jaudinosi, kad anūkė į baseiną lekia net šeštadieniais ar švenčių dienomis, o kartą dėl treniruotės netgi yra praleidusi močiutės gimtadienį.
“Dėl to ir turime šiandien aukso medalį, nes kiek dabar susiduriu, tai suprantu, kad vaikai nieko nenori – tik sėdėti ir žaisti su “Play station”.Ypač jei sunku. O Rūta buvo užsidegusi, motyvuota. Nė karto nebuvo, kad ją reikėtų versti – atvirkščiai, ją reikėdavo stabdyti. Rūta treniruočių beveik nepraleisdavo. Visi matė, jog auga atominė bomba, ir klausė manęs, iš kur tą žvėriuką ištraukiau”, – savo buvusią auklėtinę giria G.Martinionis.
Dar būdama maža Rūta sugebėdavo sutelkti dėmesį ir atsiriboti nuo aplinkos. Todėl G.Martinionis nenustebo, kad finale amerikietei pirma laiko įšokus į vandenį Rūta išliko tvirta kaip plienas – tokia pati ji buvo dar jaunučių varžybose.

Suaugti privertė aplinkybės

Atkaklumas, motyvacija, tikslo siekimas, savitvarda, kovingumas. Visomis šiomis savybėmis Rūta pasižymėjo nuo pat vaikystės. Daugelis ją sutikusiųjų tvirtina, kad kalbantis su sportininke neatrodo, jog bendrauji su paaugle – jos mąstymas labai brandus. Kaip dar būdama vaikas Rūta išsiugdė šias savybes, kurios retos net tarp suaugusiųjų? Augdama be tėvų, šeimai pakankamai sunkiai verčiantis finansiškai, mergaitė turėjo suaugti anksčiau nei jos bendraamžiai.
Rūta ne tik mąstė kitaip nei jos amžiaus draugai, bet ir buvo labai savarankiška. “Ketverių metų neteko mamos, tėvo šalia nebuvo, tad buvo priversta kabintis į gyvenimą rankomis ir kojomis. Kartą važiavome į Italiją – žiūriu, Rūta atsidarinėja konservų dėžutę. Sakau: “Duok, padėsiu atidaryti.” O ji paprieštarauja: “Aš pati moku.” Labai daug prie kovinio jos charakterio atsiradimo prisidėjo tai, kad ilgai mergaitė gyveno viena”, – mano buvęs Rūtos treneris.
Rūta anksti suprato ir pinigų vertę, pasižymėjo taupumu. Dėl to trenerio nenustebino, kad žurnalistų paklausta, kur išleis laimėtus 400 tūkst. Lt už aukso medalį, Rūta pareiškė: “Neleisiu.” G.Martinionis pamena, kaip būdama trylikos metų ji laimėjo 1000 Lt prizą. Tėtis tuomet papriekaištavo treneriui, jog tokiam mažam vaikui buvo duodami pinigai, tad šis pasiteiravo, ar ji jų “neištaškė”. “Rūta atsakė, kad nusipirko batus, dar kažkokių mergaitiškų blizgučių, o kitus pinigus paslėpė malkinėje”, – pamena G.Martinionis.
Treneris, su kuriuo susitikdavo kasdien, Rūtai buvo tapęs tarsi antru tėvu – G.Martinionis baseine ir arbatą virdavo, ir į stovyklas ją veždavosi, ir nemokamą maitinimą mokykloje jai buvo suorganizavęs, ir auklėjo: kai reikėdavo, Rūtą pabardavo, patardavo jai atsargiai elgtis socialiniuose tinkluose, pakontroliuodavo, kad neišklystų iš kelio, ir net pažymių knygelę patikrindavo.
Vis dėlto, nors Rūta atrodė subrendusi ir savarankiška ne pagal metus, vaikiškumas pralįsdavo ir pro tvirtą jos kiautą. G.Martinionis pamena, kad kartą stovykloje prie jūros dešimtmetė Rūta vakare paprašė jo pasekti pasaką, kai tuo tarpu jos bendraamžės kambario draugės jau su auskarais ausyse rinkdavosi į rikiuotes. “Pats būdamas 30-ies metų kūriau pasaką apie princesę ir princą”, – šiltai savo buvusią auklėtinę prisimena G.Martinionis.

Būdama penkiolikos įgyvendino sportininko gyvenimo svajonę

Prieš trejus metus išvykusi gyventi į Angliją, R.Meilutytė vieną po kito ėmė gerinti Lietuvos suaugusiųjų rekordus – šiuo metu jai priklauso net penki Lietuvos moterų rekordai 50 metrų baseine. Tačiau Londono olimpinėse žaidynėse R.Meilutytei buvo prognozuota vieta nuo ketvirtos iki aštuntos. “Pirma olimpiada, pirmos suaugusiųjų varžybos, tad ir ketvirta, penkta ar šešta vieta būtų fantastika. O jai prieš tai nieko grandioziško nelaimėjus (juk dažniausiai sportininkai iš pradžių laimi pasaulio čempionatą, o paskui olimpines žaidynes) išsipildė sportininko viso gyvenimo svajonė. Ji nesustos, jai dar dvi olimpiados prieš akis”, – neabejoja olimpinis plaukimo čempionas Robertas Žulpa.
“Ką R.Meilutytė padarė, niekas nesuprato. Ketvirtas geriausias rezultatas pasaulyje per visą sporto istoriją – vien tai viską pasako”, – priduria Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius Gintautas Bartkus.
Jis svarsto, kad šį laimėjimą lėmė ir tvirtas Rūtos charakteris, ir lietuvio trenerio darbas, kuris pastatė ją ant sportinių bėgių, ir intensyvus rengimasis varžyboms, ir geresnės sąlygos treniruotis Anglijoje.
O kas būtų buvę, jei R.Meilutytė būtų likusi Lietuvoje? Aukso medalio šiandien ji rankose greičiausiai nelaikytų – ir ne vien dėl to, kad Anglijoje treniruotis sąlygos geresnės. Tokių planų anuomet treniruojantis Kaune nė nebuvo kelta ir G.Martinionis su savo auklėtine ketino vykti į olimpiadą Rio de Žaneire po ketverių metų, o kol kas dalyvauti jaunučių varžybose.
“Nuo tada, kai ji pasiekė ryškesnių rezultatų, kalbėjome, kad būtų puiku, jei Rūta būtų medalininkė Rio de Žaneiro olimpiadoje. Manėme, ji jauna ir nereikia skubėti. Jai išvažiavus planai pasikeitė, atsirado šiek tiek didesnis krūvis. Jei būtų likusi Lietuvoje, šįkart aukso medalio, ko gero, neturėtume ir jo tikėtumėmės iš kitos olimpiados”, – pripažino G.Bartkus.
Tačiau Rūtos tėčiui Sauliui Meilučiui to pasirodė maža ir dukterį jis išsivežė į Angliją. Ten jis dirba realibitacijos srityje ir prižiūri neįgaliuosius. Rūta pradėjo lankyti Plimuto plaukimo mokyklą, o ją treniruoti ėmė britas Johnas Ruddas.
S.Meilutis pripažįsta, kad pradėti gyventi kartu, ir dar Anglijoje, jiems abiem su dukra nebuvo lengva. “Iš pradžių Rūta patyrė šoką, nes pasikeitė visa aplinka, ji neteko draugų. Psichologiškai buvo labai sunku. Sunku buvo ir man, nes ji šitiems pokyčiams priešinosi. Bet po truputį, nes yra miela mergaitė, noriai bendrauja, Rūta susirado draugų ir čia pritapo. Kadangi plaukimas buvo pagrindinė jos meilė ir Plimute tikrai galėjo degte degti, Rūta vis labiau prisitaikė, o dabar jaučiasi gerai, yra mėgstama”, – pasakoja sportininkės tėtis, kuris daugiausiai rūpinasi jųdviejų buitimi, apsiperka, gamina valgyti.
S.Meilutis stengiasi, kad prieš penktą valandą ryte besikelianti ir tik vakare grįžtanti Rūta pavalgytų laiku ir sveikai. Į tokią pat rutiną tėvas su dukterimi grįš ir po olimpinių žaidynių. “Nemanau, kad kas nors keisis mūsų kasdienybėje. Tik šiemet atsiras daugiau materialinių galimybių, nes Rūta pasiryžusi padėti šeimai”, – dukterimi didžiuojasi S.Meilutis.
Beje, visi sporto ekspertai dabar R.Meilutytei prognozuoja pergales pasaulio ir Europos čempionatuose. “Be to, manau, kad per artimiausius dvejus metus ši plaukikė pagerins pasaulio rekordą”, – priduria G.Bartkus.

“Veido” interviu su Rūta Meilutyte

VEIDAS: Kada tavo planuose atsirado olimpiada?
R.M.: Praėjusių metų pradžioje, po Europos jaunimo olimpinio festivalio, kuriame įvykdžiau olimpinį normatyvą, bet jo neįskaitė, nes šis festivalis nebuvo įtrauktas į Tarptautinės vandens sporto federacijos tvarkaraštį. Tada supratau, kad galiu patekti į olimpiadą.
VEIDAS: Ko teko atsisakyti, kad pasiektum šį tikslą?
R.M.: Visų pirma teko išvažiuoti į kitą šalį. Kiekvienam žmogui sunku toli nuo namų gyventi, kai nėra šalia visos šeimos, draugų. O vakarėlių atsisakymo nelaikau praradimu ir to man nėra gaila.
VEIDAS: Kas pasikeitė persikėlus į Angliją? Kaip pasikeitė treniruotės?
R.M.: Reikėjo laiko priprasti prie kitokios kultūros, prisitaikyti prie anglų, kad lengviau būtų bendrauti. Draugų susiradau labai greitai: ir tarp plaukikų, ir mokykloje. Taip pat pasikeitė treniruočių sistema, jos pasidarė intensyvesnės – daugiau laiko ir pastangų joms skiriu. Lietuvoje nėra gerų sąlygų treniruotis ir treniruočių sistema ne tokia gera.
VEIDAS: Kaip vertini, kad britų spaudoje dėl tavo pergalės kilo ne mažesnis ažiotažas negu Lietuvoje?
R.M.: Smagu, turėčiau padėkoti britams iš Plimuto, nes suteikė sąlygas treniruotis, garsinti Lietuvos vardą ir pasiekti šį tikslą. O kiek teko matyti, kas vyksta Lietuvoje, tai nerealu, kad tiek žmonių susidomėjo – gal pradės Lietuvoje baseinus statyti, plaukimu domėtis.
VEIDAS: Sulaukusi penkiolikos metų, nedalyvavusi nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, įgyvendinai sportininko viso gyvenimo svajonę – laimėjai olimpinį auksą. Kas toliau?
R.M.: Toliau ir bus pasaulio bei Europos čempionatai. Nepasirinkau pati pirmiausia olimpiados, taip išėjo, kad 2011-aisiais į pasaulio čempionatą nevažiavome dėl Europos jaunimo olimpinio festivalio, o į Europos čempionatą negalėjau vykti, nes buvau per jauna. Kitus praleidau rengdamasi olimpiadai.