"Scanpix" nuotr.

Meksikos Sinaloa provincijoje – naujo narkokarelių karo nuojauta. Suėmus garsųjį narkobaroną “El Chapo” Guzmaną, jo vietą gali užimti dar žiauresni jaunosios nusikaltėlių kartos atstovai, rašo “Vice News”.

Pasakojama, kad kažkada anksčiau, kai Meksikos Kuljakano (Sinaloa kartelio bastionas) gyventojo automobilį atsitrenkdavo narkotikų prekeivių mašina, nusikaltėliai išlipdavo iš mašinos ir apžiūrėdavo, ar viskas tvarkoje.

Dabar jie išlipa iš automobilio su pistoletu. Jie ne tik tau nesumokės, jie tave sumuš, prigrasins ar net nužudys.

“Jie pasakydavo: “Jei turi kokių problemų, paskambink šiam daktarui ir aš apmokėsiu, – pasakojo žurnalistas Javieras Valdezas. – Dabar to nėra. Dabar jie išlipa iš automobilio su pistoletu. Jie ne tik tau nesumokės, jie tave sumuš, prigrasins ar net nužudys.”

Tokios istorijos apie besikeičiantį narkomafijos etiketą yra dalis Sinaloa legendų, bet tai atspindi realybę – nauja narkotikų kontrabandininkų karta yra labiau linkusi į smurtą ir impulsyvesnė. Ir nėra to autoriteto, kuris juos suvaldytų.

Nenuostabu, kad daugelis Sinaloa provincijoje baiminasi, kad po “El Chapo” Guzmano – Sinaola kartelio lyderio ir senosios kartos atstovo - suėmimo sausį, valdžią perims taip vadinami “narkojaunėliai”.

Nedaugelis abejoja “El Chapo” nusikaltimais, bet daugelis mano, kad jo kartos Sinaloa kartelis nebuvo toks sadistiškas ir nepaisantis nieko, kaip konkurentai, tarkim, iš “Zetas” grupuotės.

“Vyriausybė ploja “El Chapo” areštui, tarsi tai būtų narkotikų kontrabandos pabaiga arba Sinaloa kartelio pabaiga, – pastebi J.Valdezas. – Bet nėra jokio pagrindo manyti, kad padėtis pagerės. Arba viskas bus taip pat, arba dar pablogės.”

Kartelis klestėjo, nes “El Chapo” ir jo bendrai palaikė glaudžius ryšius su skurdžia vietos bendruomene, kurioje pats narkobaronas ir išaugo.

Iš pirmo žvilgsnio galima pastebėti, kad Kuljakanas skiriasi nuo kitų vidutinio dydžio Meksikos miestų. Ten pilna ženklų, kad miestas yra galingiausio Meksikoje Sinaloa kartelio bastionas. Gausu prabangių dvarų, o kelių apleistų namų sienose – kulkų žymės. Tai karo tarp “El Chapo” ir jo buvusių sąjungininkų iš Alfredo Beltrano Leyva grupuotės ženklai. Vietiniai šį konfliktą vadino pilietiniu karu, kuris 2008-2010 m. kainavo daug gyvybių. “El Chapo” laimėjo.

Kitu metu kartelis klestėjo, nes “El Chapo” ir jo bendrai palaikė glaudžius ryšius su skurdžia vietos bendruomene, kurioje pats narkobaronas ir išaugo.

“Nauja karta neturi to priklausomybės jausmo. Jie yra labiau linkę į smurtą ir žymiai pavojingesni, – pasakoja J.Valdezas. – Jei jie paveldės valdžią, tai gali sukelti grėsmę kartelio stabilumui.”

Kiekviena nauja Sinaloa kartelio vadovų karta yra žiauresnė.

Jam pritaria ir Adrianas Lopezas, vietos laikraščio vadovas. Pasak jo, kiekviena nauja Sinaloa kartelio vadovų karta yra žiauresnė. Nuo aštunto iki devinto praėjusio amžiaus dešimtmečio tik vienas ar du Meksikos karteliai užsiėmė narkotikų iš Kolumbijos kontrabanda. “Verslo globalizacija” sukėlė konfliktus tarp daugiau nei dešimties narkotikų prekeivių organizacijų dėl teritorijų ir prekybos apimčių.

Pats “El Chapo” buvo daug žiauresnis nei jo pirmtakai, pasakoja A.Lopezas. Jis pro pirštus žiūrėjo į tokius narkomafijos “moralinio kodo” principus, kaip kad priešininkų šeimų neliečiamybė. Tačiau, A.Lopezo teigimu, dabar situacija Sinaloa provincijoje tikėtina dar labiau pablogės.

Nuo 2010-ųjų nužudymų skaičius Sinaloa provincijoje nuolat mažėjo, tačiau nenukrito iki 2008-ųjų lygio. Nuo 2011-ųjų pradžios iki šių metų sausio užfiksuoti 6638 nužudymai.

“El Mayo” yra ne tik labai galingas, bet ir labai gerbiamas.

Kaip toliau klostysis reikalai, labai priklauso, kas užims “El Chapo”, kurį planuojama perduoti JAV, vietą. Dažniausiai įpėdiniu minimas Ismaelis “El Mayo” Zambada – labai paslaptingas asmuo, kuris niekada nebuvo suimtas, nors jau ilgus metus dirba karteliui.

A.Lozas pažymi, kad “El Mayo” yra ne tik labai galingas, bet ir labai gerbiamas. Daug Kuljakano gyventojų jį vadina kartelio “tikru bosu”. Vis dėlto 68-erių “El Mayo” galimybės perimti Sinaloa kartelio valdžią kelia tam tikrų abejonių po to, kai buvo suimti trys jo sūnūs.

Kitas kartelio veteranas – Juanas Jose “El Azul” Esparragoza. Jis yra žemesnio lygio, bet laikomas geru derybininku ir gabiu taikdariu. Tiesa, 2014 m. pranešta, kad jis mirė nuo širdies smūgio, jo šeima net laikė mišias už jį, bet Meksikos pareigūnai negali to patvirtinti, o vietos žurnalistai ir tyrėjai mano, kad “El Azul” pasinaudojo tariama savo mirtimi, kad pasitrauktų iš verslo į pensiją.

Baiminamės, kad “El Chapo” sūnūs perims valdžią. Jie turi neatsakingų ir žiaurių žmonių reputaciją.

Dar  vienas kandidatas į “El Chapo” karūną – 63 metų Rafaelis Caro Quintero. Jis buvo įkalintas už JAV kovos su narkotikais agentūros agento nužudymą 1985 m. Jis buvo paleistas į laisvę 2013 m., sugrįžo į “verslą” ir šiuo metu slapstosi Sinaloa provincijos kalnuose. Teigiama, kad R.C.Quintero kartu su “El Mayo” sugebėjo apraminti “narkojaunėlius”, kol “El Chapo” buvo kalėjime nuo 2014 m. vasario iki 2015 m. liepos, kai iškastu tuneliu paspruko į laisvę.

Taip pat dar minimas 49-erių Damaso Lopezas Nunezas, kuris tapo svarbiu kartelyje po to, kai būdamas kalėjimo pareigūnu padėjo “El Chapo” pirmą kartą pabėgti į laisvę 2001 m.

Vis dėlto, A.Lopezas baiminasi, kad naujos kartos atstovai neliks tik abejingai stebėti.

“Mus neramina, kad išvysime žiaurius pokyčius. Baiminamės, kad “El Chapo” sūnūs perims valdžią, – teigia jis. – Jie turi neatsakingų ir žiaurių žmonių reputaciją.”

Knygos “Narcojuniors” autorius Jose Luisas Montenegro teigia, kad “El Chapo” jau perdavė savo valdžią vyriausiajam sūnui 35-erių Ivanui. Du kiti sūnūs – 29-erių Alfredo ir 25-erių Ovidio – irgi giliai įsitraukė į “verslą”.

Ivanas 3 metus praleido kalėjime už pinigų plovimą, bet teisėjas 2008 m. pakeitė savo nuosprendį ir paleido jį į laisvę. Pasak jo psichologinio paveikslo, sudaryto po suėmimo 2005 m., Ivanas yra linkęs “į psichologinį smurtą prieš asmenis, kurių jis nelaiko sau lygiais pagal socialinį-ekonominį statusą.”

Jie kartą į mane nutaikė ginklą vien dėl to, kad aš paprašiau kaimyno patylinti muziką.

Ivanas ir Alfredo yra pagarsėję meile sportiniams automobiliams, auksu padengtiems ginklams ir egzotiniams gyvūnams, kurių nuotraukas viešina socialiniuose tinkluose. Pasak J.L.Montenegro, jie yra absoliučiai nusiteikę perimti valdžią. Jau kilo konfliktų tarp “El Mayo” ir “El Chapo” sūnų dėl pastarųjų noro viešai puikuotis. Jose Carlosas Cisnerosas, kuris tyrinėja narkotikų prekybą, taip pat prognozuoja, kad gali kilti smurto banga kovoje dėl kartelio kontrolės. Kai kurie Kuljakano gyventojai jau tam ruošiasi.

“Gali pakeisti savo dienos įpročius, kad išvengtum vietų, kur gali patekti į bėdą, kai susitiksi su tais žmonėmis, kurie yra labai netolerantiški, – kalba vietos žurnalistas Francisco Cuamea. – Jie kartą į mane nutaikė ginklą vien dėl to, kad aš paprašiau kaimyno patylinti muziką.”

Žurnalistas pridūrė, kad daug žūsta per girtus ginčus dėl merginų.

“Jie yra impulsyvūs vaikai, kurie greitai susierzina ir nėra subrendę valdžiai, kurią turi, – kalbėjo jis. – Sakoma: “Ačiū Dieve, kad nedavei sparnų skorpionui.” Na, o šie vaikinai yra skorpionai su sparnais. Jų sparnai – ginklai, pinigai ir galia.”

Vieno Kuljakano restorano savininkas pasakojo, kaip jo jauniausiasis sūnus žuvo, nes pakliuvo į avariją po vietos narkobarono sūnaus nužudymo.

Jie yra impulsyvūs vaikai, kurie greitai susierzina ir nėra subrendę valdžiai, kurią turi.

“Man labai patinka išeiti į gatvę, bet aš to nedarau, nes bijau, – kalbėjo jis, pažymėjęs, kad apiplėšimų, automobilių pagrobimų skaičius išaugo pastaraisiais metais Kuljakane. –  Beveik niekada neišeinu į lauką naktį, bet vaikai jau įprato prie smurto.”

Pasak psichologijos profesoriaus Tomaso Guevara, dėl šios priežasties kartelis gali susilpnėti, nes jo galia priklauso nuo santykio su vietos gyventojais. Eksperto teigimu, “narkojaunėliai” kenkia tokiam santykiui, nes ignoruoja tokius kartelio draudimus, kaip reketas ir pagrobimas jų kontroliuojamoje Sinaloa provincijoje.

“Narkojaunėliai” gimė dvaruose ir nieko nestokojo. Jie visiškai kitaip žiūri į gyvenimą. Būtent todėl jie labiau trokšta kraujo ir turi mažiau skrupulų.

“Jie neaugo kartu su tais žmonėmis, jie nėra kilę iš skurdžiausių rajonų, – kalba T.Guevara. – “Narkojaunėliai” gimė dvaruose ir nieko nestokojo. Jie visiškai kitaip žiūri į gyvenimą. Būtent todėl jie labiau trokšta kraujo ir turi mažiau skrupulų.”

Šią problemą dar labiau didina pats kartelis, kuris siūlydamas gerovę, moteris ir galią ragina prie jo prisijungti jaunimą. Dar daugiau prie to prisideda ir  “narkokoridos” – dainos, kurios šlovina narkomafijos narių gyvenimo būdą. Jos tapo tokios populiarios, kad dabar vaikai mokyklose teigia, kad užaugę jie nori būti narkokartelių smogikais.

“Jie mano, kad smogikai yra vaikinai, kurie gauna ko nori, gali suvilioti merginą, kurią nori ir nusipirkti automobilį, kurio nori, – teigia T.Guevara. – Kol toks smogiko paveikslas vyraus, jauni žmonės liks šios kultūros kaliniais.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"El Chapo" (ekrane) / "Scanpix" nuotr.

Apie neseniai Meksikos sulaikytą vieną galingiausių narkotikų baronų “El Chapo” arba Joaquiną Guzmaną sklinda legendos. Regis, jo atžalos, kurios taip pat įsitraukė į tėvo narkotikų verslą, nenori atsilikti.

Šios “El Chapo” atžalų – 32-ejų Ivano Guzmano ir 29-erių Alfredo Guzmano – nuotraukos, “Businessinsider” teigimu, buvo paviešintos “Facebook” ir “Twitter” socialiniuose tinkluose. Jos rodo, kokioje prabangoje maudosi prekeiviai narkotikais.

PINIGAI – TIKRAI NE PROBLEMA

“KUKLUS” AUTOMOBILIŲ PARKAS

NARKOBARONŲ NAMINIAI AUGINTINIAI

MITŲ GRIOVĖJAI

KOKS GI NARKOBARONAS BE GINKLO?

IR KITI NARKOTIKŲ PREKEIVIŲ GYVENIMO ATRIBUTAI

Atsibodo net pusę metų trunkantis lietuviškas šaltasis metų laikas? Išeitis paprasta: kuprinę ant pečių, ir su paukščiais į šiltus kraštus. Tiesa, tokiai pusmečio avantiūrai ryžtasi tik vienetai žiemos nekenčiančių lietuvių.

Daiva Urbienė

„Jau penktus metus nuo lietuviškos žiemos pabėgu į šiltus kraštus: išmaišiau Aziją, keliavau po Pietų Europą, ilsėjausi Kanarų salose, o nuo šių metų sausio iki vasaros visą pusmetį keliavau po Meksiką ir Centrinės Amerikos šalis. Šiandien jau pora savaičių, kai esu Kolumbijoje, o netrukus patrauksiu į Venesuelą“, – pradeda pasakojimą keliaujantis fotografas Danas Macijauskas ir priduria, kad jam patinka ir Lietuva, tačiau tik šiltuoju metų laiku.

Pasak vaikino, Pietų ir Centrinė Amerikos šalys nėra pačios pigiausios keliauti ir atostogauti. Tačiau Danas pasirinko tokį darbo būdą, kuris puikiai dera su kelionėmis: į kelionę jis leidžiasi beveik be pinigų ir bando vietoje susitarti dėl galimybės dirbti. Pavyzdžiui, sukuria filmus ir reklaminius klipus apie nakvynės namus (hostelius) bei jų aplinką, už tai keliautojas apgyvendinamas, kartais pamaitinamas, kartais nemokamai pakviečiamas į vakarėlius, o kartais jam sumokama ir pinigų. „Padirbu, padirbu ir išvažiuoju, tada vėl padirbu, padirbu ir išvažiuoju toliau. Taip gyvenu ir keliauju“, – sako fotografas.

Dažniausiai Danas renkasi lėtą keliavimo būdą, ilgiau užtrunka vienoje ar kitoje patikusioje vietoje ir beveik niekada neplanuoja laiko bei maršruto. Tokia kelionė suteikia galimybę kitaip pažinti ir patirti šalį, įsijausti į vietos gyvenimą, ištyrinėti žmonių papročius ar įpročius, galop net išmokti kalbą. Taip keliaudamas vaikinas išmoko ispanų kalbą. Pasak jo, tai pati naudingiausia kalba po anglų, mat yra daug šalių, kuriose galima susikalbėti ispaniškai.

Danas prisipažįsta, kad ilgą laiką būdavo labai nusiteikęs prieš turistines vietoves – esą neįdomu, nuobodu, nuvalkiota. „Dabar, ypač matęs tiek pasaulio, suvoki, kad jis ganėtinai vienodas. Būna, vargsti, ieškai kažko išskirtinio, o kaip neįdomu, taip neįdomu, viskas nuobodu ir vienoda. Ypač toks įspūdis kyla tose valstybėse, kurios pateko po ispanų kultūros sparnu: visos šalys atrodo tarsi viena ranka pieštos. Tačiau jose pasirinkęs turistinį maršrutą net nustembi, kad gali būti taip įspūdinga ir gražu“, – tikina keliautojas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo 2006-ųjų, kai Meksikoje buvo paskelbtas karas su narkotikais, žuvo jau per 50 tūkst. žmonių. Dešimtadalis jų – policininkai.

Rima Janužytė

Didžioji dalis kitų aukų – niekaip nesusijusios su narkotikais, kaip ir rugsėjo 26-ąją masinėje kapavietėje prie Igualos miestelio palaidoti į gabalus sukapoti studentai.

Kad suprastume, kas atsitiko Meksikoje prie Igualos miestelio, reikia suprasti, kas vyksta visoje šalyje. Ir ne metus ar penkerius, o bent pusšimtį.

Meksika eksportui į JAV dešimtmečiais gamina marihuaną ir heroiną, o pastarąjį dešimtmetį – ir metamfetaminus. Kokaino – ne, bet šį narkotiką JAV rinkai nuo 1980-ųjų Meksikoje veikiantis Sinaolos kartelis tranzitu tiekia iš Kolumbijos ir Gvatemalos.

Per daugiau nei 50 metų Meksikoje dėl su narkotikų platinimu susijusių priežasčių buvo nužudyta per 150 tūkst. žmonių. Į šį nešvarų verslą vienaip ar kitaip yra įsitraukę dešimtadalis Meksikos gyventojų. Vieni augina, kiti verda, fasuoja, treti gabena. Yra tokių, kurie žino, bet tyli. O tokių, kurie nežinotų nieko, beveik nėra.

Tad kai buvęs Meksikos prezidentas Felipe Calderonas 2006 m. rinkimų kampanijos metu pareiškė, jog šalyje pradės beprecedentę kovą su narkobizniu, vieni stebėjosi jo naivumu, kiti – drąsa. Bet nuo gaujų siautėjimo ir teroro išvargę meksikiečiai balsavo „už“. Deja, tokio rezultato, koks Meksikoje yra dabar, jie nesitikėjo.

Tam tikra prasme F.Calderono paskelbta kova su narkotikais buvo „efektyvi“ – nusikalstamų narkotikais prekiaujančių grupuočių šioje šalyje gerokai sumažėjo. Ačiū jam, beveik be konkurencijos prekybą narkotikais į savo rankas suėmė ir kone visą šalies teritoriją aprėpė dvi policijos ir armijos remiamos organizacijos – „Los Zetas“ Meksikos rytuose ir Sinaolos kartelis Vakaruose.

Tarp jų Meksikos žemėlapyje spraudžiasi dar apie dešimt nedidelių gaujų, daugeliu atvejų atskilusių nuo vienos iš dviejų motininių organizacijų. Viena tokių – „Guerreros Unidos“, kažkada priklausiusi Sinaolos karteliui, o 2011 m. pradėjusi savo egzistenciją kaip nepriklausoma organizacija. Būtent jos nariai prisipažino, kad rugsėjo 26-osios vakarą išžudė būrį protestuojančių ir su policija susirėmusių vietos pedagoginio universiteto studentų.

Masinėje kapavietėje greta Igualos miestelio jie iškasė didelę duobę, išklojo ją šiaudais, sumetė ten gabalais sukapotus jaunuolių kūnus ir padegė. Mums skamba šiurpiai, tačiau Meksikoje tokių masinių kapaviečių randama gana dažnai, o šiemet tai jau trečias kartas.

Beveik visais atvejais žuvusieji niekaip nesusiję su narkotikais. Tai arba grupuočių pagrobti vieno ar kito kaimo gyventojai, už kuriuos niekas neišgalėjo sumokėti išpirkos, arba žmonės, nužudyti nedidelėms grupuotėms mėginant įtvirtinti savo statusą ir įbauginti konkurentus bei niekuo dėtus gyventojus.

Būtent tokioms smulkioms žuvelėms kaip „Guerreros Unidos“ vaikytis ir medžioti Meksikos vyriausybė skiria daugiausiai lėšų bei laiko, o pavykus medžioklei – dar daugiau laiko operatyvininkų liaupsėms ir jų darbo rezultatų viešinimui Meksikoje bei už jos ribų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Meksikos kalėjimą daugelis įsivaizduoja kaip pragarą žemėje, o jo kalinius regi tikrais šėtonais. Bet būna ir išimčių, kaip ir ne kiekvienas kalinys yra jau pasmerktas būti nusikaltėliu. Apie tai savo knygoje “Gyvenimas yra kelionė” rašo Judith Fein.

Meksikoje, Jukatano pusiasalyje esančiame Četumalio mieste, vos už kelių valandų kelio nuo tarptautinio Kankuno kurorto, aplankiau kalėjimą.
(…)
Kiekvieno nusikaltėlio veidas slepia žmogų, kuris kadaise buvo vietoje nenustygstantis kūdikis, džiaugsmingai vograujantis ir trokštantis meilės. Paskui kažkas nutinka. Kiekvieno jų istorija vis kitokia, provokuojanti, liūdna, trikdanti. Poreikiai nuneigiami arba netenkinami, aplinka kupina smurto, žiauri ar abejinga, o jausmai, neišlieti tinkamai, pasireiškia siaubingais veiksmais.
Apie tai sužinojau šešerius metus savanoriaudama nepilnamečių sulaikymo įstaigoje, leisdama laiką su neįtikėtinai jaunais ir žiauriais nekalto veido nusikaltėliais bei tais, kurie jau ne vienus metus gyveno nusikaltėlių gyvenimą, buvo pakeliui į chronišką nusikalstamumą ir ilgą įkalinimą.
Visos tos vyriškumu trykštančios, narkotikus vartojančios ir gaujoms priklausančios būtybės yra žmonės, kurie, nors jau džiaugsmingai nebevograuja, vis dar sugeba mylėti, jausti aistrą, skausmą, sąžinės graužatį ir kurti.
Nepilnamečių sulaikymo įstaigoje sutikau šiurpą keliančių galvažudžių, rašančių švelnius, jausmingus eilėraščius ir kuriančių ekspresyvų meną, stebinantį vaizduotės galia.
Teismams, teisėjams, prisiekusiesiems ir nekaltoms aukoms daug geriau nei man sekasi spręsti kaltės, teisingumo ir bausmės klausimus. Man rūpi bent akies krašteliu pažvelgti į nusikaltėlio širdį ir surasti tą kertelę, nors ir mažytę, kurioje slypi tikrieji jausmai. Mano manymu, ten ir glūdi viltis pasitaisyti, persiauklėti ir išpirkti kaltę.
Visi žinome, jog kalėjimai dažniausiai primena sielos patamsius – ten pilna skausmo, nuoskaudų, pažeminimo, izoliacijos, keršto ir nevilties. Bet patikėkite manimi, kai sakau, kad ant to vidutiniškai saugomo Četumalio kalėjimo krito šviesos spinduliai. Pradėjusi nuo viršūnėlių aš leidausi vis giliau į kalinių gyvenimus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kontrastų pilnai Meksikai apibūdinti, rodos, užtenka keturių žodžių: paslaptinga, įspūdinga, pašėlusi ir spalvinga. Į šiuos žodžius sutelpa žlugusių civilizacijų didybės likučiai, indėnų tautų ir užkariautojų ispanų kultūrų sintezė, pašėlęs didžiųjų miestų gyvenimas, idiliška kurortų ramybė bei gamtos spalvos ir kvapai.

Keliautojus į Meksiką bene labiausiai vilioja senųjų indėnų civilizacijų didybės likučiai: žlugusių miestų griuvėsiai, stebinantys dydžiu, statytojų geometrijos, inžinerijos bei astronomijos išmanymu, piramidėmis bei šventyklomis, kraupokais kulto pastatais ir dekoracijomis. Turistų fantaziją kaitina tiek senosios legendos, tiek tyrinėtojų spėlionės apie dar neatrastus indėnų statinius, stūksančius džiunglių glūdumoje, tiek faktas, kad daugelio atsakymų į klausimus apie šių miestų statytojus bei gyventojus nėra.
Vilnietė Jurgita Kukytė pas draugus Meksikoje viešėjo pusantro mėnesio. Per tą laiką apžiūrėjo net tik įdomiausius senuosius indėnų miestus, bet ir sostinę Meksiką, kuriame mėgavosi pašėlusiu tempu ir muzikos ritmais tiesiog gatvėse ir aikštėse, taip pat pasivažinėjo idiliška Ramiojo vandenyno pakrante. Mergina neaplenkė ir kitų Meksikos įdomybių, pavyzdžiui, žavaus sidabrakalių miestelio Tasko, esančio kalnuose, arba Moterų salos, kurioje seniau buvo garbinama medicinos ir gimdyvių globėja deivė Ix Chel. Pasakojama, kad atvykę ispanai čia rado daug moterų pavidalo skulptūrų, todėl salą taip ir pavadino.

Civilizacijų didybės likučiai

Vieną didžiausių įspūdžių J.Kukytei padarė viešnagė senuosiuose indėnų miestuose. „Palenkėje labai gražu, nes miestas apsuptas džiunglių. O Teotihuakane lankiausi debesuotą dieną. Griuvėsių likučiai ir fantastiški debesys sukūrė pasakišką, nerealią atmosferą, ten pravaikščiojome nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi Jurgita ir priduria, kad viešnagė Teotihuakane kainuoja apie 10 Lt, o Tulume galima apsilankyti už 8 Lt.
Tulumas, majų uostas, klestėjęs nuo XIII iki XV a., pastatytas ant vaizdingo Karibų jūros kranto Kintana Roo valstijoje. Įdomu paklaidžioti ir po Čiapaso valstijoje esančio VII–X a. Palenkės miesto griuvėsius, skendinčius džiunglių žalumoje. Čia puikiai išlikęs karalių rūmų kompleksas, akį traukia įdomūs bareljefai ir paslatingi užrašai.
Meksikoje jau buvusieji planuojantiems ten vykti rekomenduoja užsukti ir į Oachakos valstijoje stūksantį vadinamąjį Monte Albano miestą, kurį sapotekai surentė ant 1,4 tūkst. metrų kalno maždaug V a. pr. Kr., prieš tai rankomis išlyginę vietą miestui statyti. Iki šių dienų yra išlikę įspūdingų religinės paskirties pastatų, įdomių stelų su iškaltomis persikreipusiomis žmonių figūromis.
Na, o nuvykus į Jukatano valstiją galima palyginti Ušmalio ir Čičen Icos miestus. Pastarasis miestas, kuriame viešpatavo ir actekai, ir toltekai, keliautojus vis dar stebina Kukulkano piramide, kaukolėmis, iškaltomis ant Compantlio pakylos, ant kurios buvo laikomos priešų galvos, o Ušmalis keri savo puošnia architektūra – Kerėtojo piramide ir vadinamuoju Moterų vienuolyno keturkampiu, kuriame, pasak tyrinėtojų, buvo apgyvendinami aukojimui atrinkti žmonės ir išskirtinėje prabangoje laukdavo savo mirties.
O pats paslaptingiausias indėnų miestas – Teotihuakanas, esantis netoli Meksiko. Apie jo statytojus ir gyventojus vis dar nieko nežinoma. Tyrinėtojai mano, kad miestas klestėjo nuo I a. iki maždaug VIII a. Archeologai, ištyrinėję įvairius radinius, spėlioja, kad čia gyvenę apie 200 tūkst. gyventojų, kurie greičiausiai buvo susiskirstę į skirtingus sluoksnius ar kastas: didikus, pirklius, amatininkus, kuriuos valdė žyniai. Įdomus šio miesto planas: centras – Mirusiųjų alėja, vedanti nuo milžiniškos aikštės, sąlyginai pavadintos turgaviete, iki galingų laiptuotų Saulės ir Mėnulio piramidžių. Palei visą alėją pastatytos mažesnės piramidės, ant kurių kažkada stovėjo šventyklos. Už šventyklų rikiavosi rūmų ir gyvenamųjų namų kvartalai.
Tyrinėtojai mano, kad Teotihuakano klestėjimą lėmė kelios priežastys: šalimais buvo didžiausios tais laikais obsidiano, vulkaninio stiklo, kasyklos, o iš jo indėnai gamindavo įrankius ir ginklus, be to, šis miestas įkurtas itin derlingame slėnyje. Kodėl jis žlugo – neaišku, yra požymių, rodančių, kad Teotihuakaną VIII a. nusiaubė didžiulis gaisras. Po šešių šimtmečių į šias vietas atsibastę actekai ir netoliese įkūrę savajį Tenočtitlaną rado tik griuvėsius, kurie jiems padarė tokį įspūdį, kad šią vietą pavadino dievų buveine ir ėmė joje laidoti savo didikus.
Kad ir kaip ten būtų, išlikusios laiptuotos piramidės savo dydžiu ir derme su aplinka ar net tolimais kalnų siluetais atima žadą. Pasak Jurgitos, ne veltui actekų padavimai pasakoja, kad jos pastatytos Saulei ir Mėnuliui sukurti.

Ispanų ir indėnų kultūrų sintezė

Priminsime, kad actekų Tenočtitlano nuo ispanų neišgelbėjo jokios aukos dievams. XVI a. konkistadoras Hernanas Kortesas, užgrobęs stipriai apsigavusio ir ispanus dievais palaikiusio Montesumos miestą, leido jį savo kariams išplėšti, o vėliau įsakė sulyginti su žeme. Montesumos rūmų vietoje nugalėtojas pasistatydino rezidenciją. Netrukus Meksika tapo Ispanjos kolonija, o Tenočtitlano vietoje išaugo naujas miestas – Meksikas.
Tačiau ir dabartiniame Meksike yra šis tas likę iš actekų miesto. Pavyzdžiui, sutampa miestų centrai – tai dabartinė Konstitucijos aikštė, vadinama Zocalo, o kai kuriuose pastatuose gali atpažinti nasrus šiepiančias ar tiesiog piktai žvelgiančias indėnų mitines būtybes iš kadaise sunaikintų šventyklų.
Konstitucijos aikštėje akį traukia Valstybės rūmai su garsiomis Diego Riveiros freskomis, taip pat aristokratų rūmai, rotušė. O šiaurės rytinėje aikštės dalyje išliko actekų šventyklos sienos fragmentas. Tačiau labiausiai turistus vilioja didžiausia Lotynų Amerikos barokinė klasicistinė katedra, pastatyta iš nugriautos šventyklos akmenų. „Pasivaikščiojus po katedrą apima jausmas, tarsi vienoje bažnyčioje būtų sugrūsta daugybė skirtingų bažnyčių su gausybe šventųjų altorių“, – pasakoja Jurgita. Jos manymu, tai buvo ir pats europietiškiausias bažnyčios interjeras, kokį teko matyti keliaujant po šalį.
Dabartinė Meksikos kultūra tarsi gimusi iš indėnų ir ispanų kultūros, o bažnyčių interjeras gali būti geriausias kultūrų maišymosi pavyzdys. „Kiekviena bažnyčia vis kitokia, vyrauja vis kitos spalvos. Mažesniuose miesteliuose ypač jaučiama indėnų įtaka – spalvos ir pačios šventųjų skulptūros visai ne tokios, kokios mums įprastos. Skulptūros, europiečių akimis žiūrint, labiau primena lėles. Pavyzdžiui, Švč. Mergelė Marija su peruku, aprengta suknele. O vienoje bažnyčioje mačiau Kristaus statulą, kurios galima ir išsigąsti. Padabintas peruku, indėnišku apdaru, šiek tiek palenkęs galvą, atrodo, tuoj tuoj nužengs nuo kryžiaus“, – sako J.Kuklytė.
Pasak keliautojos, Meksikoje itin stiprus Gvadelupės Mergelės kultas. Kiekviename rajone, beveik kiekvienoje gatvelėje, pamatysi išpuoštą Gvadelupės Mergelės altorėlį. „Nueini į turgų, žmogus pardavineja batus, o tarp batų įrengtas ir altorėlis“, – pasakoja mergina ir pabrėžia, kad šios šventosios kultas labiau paplitęs tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių.
Gvadelupės Mergelė indėnės pavidalu esą apsireiškusi toje vietoje, kurioje vietiniai garbino vieną savo deivių, ir buvusi labai panaši į vieną tų deivių. Nors kai kurie tyrinėtojai teigia, esą šį pasakojimą sukūrė misionieriai, norėdami greičiau apkrikštyti indėnus.

Neįprastos šventės

Įdomios Meksikoje ir šventės, rodančios, kaip krikščioniškos tradicijos sumišusios su vietinių tautų papročiais. Švenčių laikotarpis prasideda nuo lapkričio ir tęsiasi maždaug iki vasario. Pasak Jurgitos, viena įdomesnių – Mirusiųjų šventė, kurios simboliai yra kaukolės ir griaučiai. Tačiau šią dieną žmonės itin linksmai švenčia tiesiog išpuoštose gatvėse. Mirusiems gaminami savotiški altorėliai su nuotraukomis, šalia kurių sudedama tai, ką mirusysis mėgo, pavyzdžiui, alus ar kiti gėrimai.
Na, o jei kelionė nesutampa su šventėmis, nuliūsti neverta – gal pavyks išvysti Skraiduolių šokį (Danza de los Voladores), kuriuo indėnai nuo senų senovės bandydavo prišaukti lietų. Per šį ritualą keturi penki vyrai, vilkintys ryškiais drabužiais, užsikabaroja ant aukšto stulpo, prisiriša virvėmis ir aidint būgnų bei fleitų garsams šoka žemyn taip, kad, kol nusileidžia ant žemės, 13 kartų apsisuktų aplink save ir aplink stulpą.
O jei šėlsmo ir įspūdžių dar negana, verta užsukti į Chočimilką – tai 125 kv. km teritorija sostinėje, išraižyta kanalais su pūpsančiomis dirbtinėmis salomis, kuriose auginamos daržovės ir gėlės. Visos šios gėrybės plukdomis spalvingomis, gėlėmis išdabintomis valtimis, vadinamomis trachineros. Be to, vyriškis, norėdamas palenkti damos širdį, gali užsisakyti, kad valtelė būtų išdabinta nuostabiausiomis gėlėmis, ant jos užrašytas mylimosios vardas, o valtyje serenadas dainuotų tradiciniais drabužiais pasipuošę muzikantai.
Ir dar svarbu žinoti, kad mirę senoviniai miestai, indėnų ir ispanų kultūrų sintezė nėra vieninteliai įdomūs dalykai Meksikoje, nes įvairovė čia milžiniška: akį traukia ir ugnikalniai, ir spalvingi kukurūzų laukai, ir džiunglės, ir išskirtinis maistas, žinoma, ir aistringa muzika, indėnų legendos ar daugelis kitų dalykų, kuriuos galima patirti atvykus tik į šią šalį.

Daiva Urbienė

Faktai apie Meksiką

Meksikos Jungtinės Valstijos – federalinė konstitucinė respublika Šiaurės Amerikoje
Plotas – apie 2 mln. kv. km
Sostinė – Meksikas
Gyventojų – apie 109 mln.

Kaltinime teigiama, jog rugpjūčio 25 dieną matematikos mokytojas Gilberto Martinez Vera (Gilberto Martinez Vera) savo tinklaraštyje parašė apie tai, jog vieno iš narkotikų kartelio nariai pagrobė keletą mokinių.

„Mano svainė man ką tik paskambino, – pranešė jis. – Visi nusiminę, juk jie (banditai) pagrobė 5 vaikus iš mokyklos.“

Panašių pranešimų išsiuntė ir buvusi mokytoja Marija de Chesus Bravo Pagola (Maria de Jesus Bravo Pagola). G. M. Veros ir M. B. Pagolos išplatinta informacija sukėlė paniką tarp Verakuso gyventojų. Tėvai puolė gelbėti savo vaikų iš „užgrobtų“ mokyklų. Kai kurie net susijaudinę palikdavo automobilius važiuojamojoje dalyje. Vietos valdžios teigimu, dėl to miesto gatvėse įvyko net 26 avarijos. Be to, supanikavusių gyventojų skambučiai beveik paralyžiavo gelbėjimo tarnybų darbą.

Nors Verakruzas dažnokai kenčia nuo narkotikų grupuočių, rugpjūčio 25 dieną jokių vaikų pagrobimų nebuvo. Kaltinamieji teigia, jog jie tik perkopijavo svetimus pranešimus neturėdami apie juos jokios tikslios informacijos. Visgi G. M. Verą ir M. B. Pagolą palaiko žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“, teigianti, kad tai riboja žodžio laisvę.

Japonijos šiaurės vakarinę pakrantę ketvirtadienį sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, Japonijos meteorologijos agentūra paskelbė perspėjimą apie vieno metro aukščio cunamio pavojų pakrantėje, nukentėjusioje praėjusį mėnesį nuo cunamio.

Pasak pareigūnų, smūgių magnitudė siekė 7,4 balo, o epicentras buvo 40 kilometrų gylyje vandenyne ties Mijagio prefektūra. Namai maždaug minutę drebėjo ir Tokijuje.

Praėjusį mėnesį cunamį sukėlęs žemės drebėjimas buvo 9 balų stiprumo.

Meksikoje taip pat ketvirtadienį įvyko 6,5 balo žemės drebėjimas, supurtydamas pietinę ir centrinę Meksikos dalį. Žmonės bėgo lauk iš namų, bet pranešimų apie nuostolius kol kas nebuvo.

Žemės drebėjimo židinys buvo netoli Čoapaso miesto, kuriame kelias sekundes svyravo namai. Miestas yra už 600 kilometrų į pietryčius nuo Meksiko.

Meksikos įlankos pakrantės mieste Verakruse žmonės taip pat bėgo iš namų, moksleiviai rinkosi žaidimų aikštelėse.

Provincijos gubernatorius Javieras Duarte de Ochoa (Chavjeras Duartė de Očoa) ramino žmones, kad nuostolių nei arti epicentro, nei didesniuose miestuose nepridaryta.

Žemė drebėjo ir Čiapaso provincijoje prie Gvatemalos sienos.

Naujosios Meksikos dykumoje atidarytas pirmasis pasaulyje privatus kosmodromas tapo dar vienu žingsniu kosminio turizmo išvystymo link.

Penktadienį vykusioje kosmodromo “Spaceport America” pagrindinio kilimo ir tūpimo tako atidarymo ceremonijoje netoli Las Kruseso miestelio dalyvavo šiam projektui vadovaujančios kompanijos “Virgin Galactic” vadovas britas Richardas Bransonas (Ričardas Bransonas) ir Naujosios Meksikos gubernatorius Billas Richardsonas (Bilas Ričardsonas).

Per ceremoniją virš kosmodromo praskrido raketoplanas “SpaceShip Two”, kuriuo planuojama skraidinti turistus į kosmosą.

Didelę sumą į šį projektą investavęs R.Bransonas sakę, kad pirmieji komerciniai suborbitiniai skrydžiai įvyks po pusantrų metų.

“Tai yra antrojo kosminio amžiaus pradžia, o mes didžiuojamės, kad esame šios istorijos dalies rėmėjai, – verslininkas sakė žurnalistams. – Tikriausiai kasdien matysite, kaip iš čia kylama į kosmosą, tačiau taip pat (galės skraidyti) mokslininkai ir ieškantys naujų galimybių už mūsų planetos ribų.”

Šešiavietis erdvėlaivis “SpaceShipTwo”, kuriuo mokūs keleiviai galės pakilti į suborbitinį skrydį tikriausiai jau 2012 metų pradžioje, pirmąkart pakilo virš dykumos Kalifornijoje šių metų kovą.

Penktadienį šis aparatas, pervadintas “VSS Enterprise” praskrido aukštai virš naujojo 3,2 kilometro ilgio ir 60 metrų pločio kosmodromo tako, pritvirtintas prie lėktuvo nešėjo “WhiteKightTwo”, kuriam suteiktas naujas vardas “Eve”.

Kaip nurodo “Virgin Galactic”, 18 metrų ilgio erdvėlaivis, iš pažiūros panašus į verslo klasės reaktyvinį lėktuvą “Falcon 900″, “užtikrins didžiausią erdvę astronautams skraidyti nesvarumo būklėje”.

Tarp penktadienį vykusioje ceremonijoje dalyvavusių svečių buvo kai kurie būsimieji kosmoso turistai, jau sumokėję pradinius įnašus ir laukiantys dienos, kada galės pakilti virš Žemės atmosferos.

“Virgin Galactic” pradėjo priiminėti užsakymus šiems skrydžiams dar 2005 metais ir šiuo metu yra surinkusi 50 mln. JAV dolerių iš daugiau nei 380 žmonių, pasiryžusių pakloti už bilietą iš viso 200 tūkst. dolerių, sakė R.Bransonas.

“200 tūkst. dolerių – didelė suma, tačiau manau, jog tai sąžininga kaina už šį nepakartojamą patirtį”, – sakė 32 metų verslininkas Devekas Handley (Devekas Hendlis) iš Naujosios Zelandijos.

36 metų rusas Igoris Kucenka, vadovaujantis vienai reklamos kompanijai, sakė planuojantis pakilti į kosmosą su savo 57 metų motina ir 59 metų tėvu.

Planuojama, kad “Eva” iškels “VSS Enterprise” į maždaug 15 kilometrų aukštį, o tada erdvėlaivis įjungs raketinį variklį ir iškils iki kosmoso ribos.

Suborbitinio skrydžio metus keleiviai galės žiūrėti į Žemę pro erdvėlaivio iliuminatorius, esančius šalia jų krėslų, arba atsisegti diržus ir kyboti nesvarumo būsenoje.

R.Bransonas sakė, jog iš pradžių bus organizuojami tik suborbitiniai skrydžiai, tačiau “su laiku pereisime prie orbitinių skrydžių. Be to, kada nors… tikimės įkurti viešbutį kosmose”.

“Virgin” atstovai “taip pat galvoja apie tarpžemyninius skrydžius, kurie truktų tik dalelę laiko, kurį šiuo metu tenka sugaišti, tarkime, skrendant iš Amerikos į Australiją”, pridūrė britas.

Gubernatorius B.Richardsonas jam pritarė: “Po maždaug dešimtmečio tarpžemyninių skrydžių trukmė tikriausiai bus stulbinanti – pavyzdžiui, nuskristi į Rusiją neprireiks nė dviejų valandų.”

Tačiau R.Bransonas pabrėžė, jog svarbiausia bus užtikrinti skrydžių saugumą.

“Atliksime daugybę bandomųjų skrydžių per ateinančius 12-18 mėnesių, kol galiausiai galėsime pasiųsti žmones į kosmosą, – sakė jis. – Tačiau mes žengiame į paskutinius bandymų programos etapus ir dabar jau matome šviesą tunelio gale.”