Jaroslavas Melnikas save vadina lietuvių rašytoju, tačiau tai netrukdo jam skinti literatūrinių premijų gimtojoje Ukrainoje.

Skambutis Jaroslavą atitraukė nuo Kijevo transliacijų stebėjimo: iš patriotiškosios Vakarų Ukrainos kilęs lietuvių rašytojas, jau kelis dešimtmečius su šeima gyvenantis Vilniuje, negali pamiršti to, ką gruodžio mėnesį savo akimis regėjo Maidane.
„Kai internete pamačiau pirmo žuvusiojo – iš Kalnų Karabacho Ukrainon persikėlusio Sergejaus nuotraukas, žmogus man pasirodė matytas. Tada dar sykį peržiūrėjau savąsias Maidane darytas nuotraukas. Ir štai, tikrai – viename kadre stovi tas pats Sergejus, pasilypėjęs ant barikados, tarsi pakylėtas virš visos minios. Lyg būtų pats Jėzus Kristus, nujaučiantis savo greitą ir neatšaukiamą likimą“, – pasakoja rašytojas.

Ukrainos metų knyga

Kijeve J.Melnikas lankėsi neatsitiktinai: buvo pakviestas, kai jo romanas „Tolima erdvė“, paties rašytojo išverstas į gimtąją ukrainiečių kalbą, pateko į „BBC Ukraine“ rengiamų geriausios ukrainiečių metų knygos rinkimų penketuką. „Šie rinkimai vyksta kitaip nei Lietuvoje: iš pradžių skelbiamas geriausiųjų dvidešimtukas, pasirodo išsamūs interviu su visų dvidešimties knygų autoriais. Tuomet pretendentų sąrašas sutrumpėja iki penketuko, ir visi penki jų autoriai kviečiami į iškilmingą geriausios metų knygos paskelbimo ceremoniją, gruodį rengiamą Kijeve. Paslaptis, kuriam rašytojui atiteks laureato vardas ir 1000 Anglijos svarų sterlingų premija, saugoma iki pat paskutinės minutės. Todėl buvau labai nustebęs, kad 2013-aisiais ši garbė atiteko man“, – neslepia Jaroslavas.
Tiesa, pirmoji jo ukrainietiškai išleista apsakymų knyga „Skambink man. Kalbėk su manimi“ prieš dvidešimt metų į „BBC Ukraine“ penketuką taip pat buvo patekusi, tačiau vertinimo komisija tąsyk pasirinko kitą kandidatą. Galbūt šįkart padėjo ir tai, kad romanas „Tolima erdvė“ Ukrainoje buvo išleistas stambesnės, tarptautiniam koncernui „Bertelsmann AG“ priklausančios leidyklos.
Nors knygų Ukrainoje leidžiama gerokai daugiau nei Lietuvoje, knygynų skaičius abiejose valstybėse – panašus. Todėl leidyklos savo knygas Ukrainoje dažniausiai platina per internetinius skaitytojų klubus, kurių nariams reguliariai siuntinėja naujienų katalogus. Stambiausi klubai turi kelis milijonus užsiregistravusių narių.
„Be to, reikia suprasti, kad ukrainiečių literatūra populiari tik Vakarų Ukrainoje ir didesniuose miestuose, o rytinės ir pietinės Ukrainos (pavyzdžiui, Krymo pusiasalio) gyventojai knygas skaito rusiškai. Todėl praktiškai visi nūdienos ukrainiečių rašytojai – savosios tautos patriotai, nusiteikę prieš dabartinį prezidentą Viktorą Janukovyčių. Ir valdžia tai suvokia. Kolegos man tvirtino, kad Vakaruose rengiamose knygų mugėse, kuriose dalyvauja ukrainiečių rašytojai, vietinių Ukrainos ambasadų atstovai dažnai net neapsilanko“, – pasakoja J.Melnikas.
Jo romanas „Tolima erdvė“, lietuviškai pasirodęs dar 2008 metais, pas mus taip pat buvo patekęs į geriausių metų knygų rinkimų sąrašus. Tačiau tai, kad jis be ypatingos reklamos buvo pastebėtas Ukrainoje, rašytojui liudija, kad jo kūryba gali būti įdomi ne vien tūkstančiui lietuvišką rimtąją prozą vertinančių skaitytojų. Dar labiau šį įspūdį sustiprino netrukus po „BBC Ukraine“ laureatų paskelbti alternatyvių ukrainietiškos metų knygos rinkimų rezultatai: juose „Tolima erdvė“ liko antra, vos keliais balsais pralaimėjusi knygai nugalėtojai.
Ukrainos literatūros kritikai pabrėžia, kad filosofinės J.Melniko utopijos tiesiog neturi analogų dabartinėje ukrainiečių literatūroje, kurioje vyrauja arba pasąmonės srautu, arba dokumentiniais įvykiais paremti pasakojimai. Kad neranda sau artimų nūdienos ukrainiečių autorių, liudija ir pats rašytojas. Šiandien jis daugiau galėtų pasakyti apie lietuvių grožinę literatūrą, su kuria save stipriau tapatina. Tačiau ir čia jo knygų peršamos socialinės utopijos – ganėtinai „vienišos“.
„Sakyčiau, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių literatūra yra gana uždara, provinciali. Todėl idėjų knygoms dažniau semiuosi iš prancūzų kultūros, kuri labai imli, marga ir kurią neblogai pažįstu“, – neslepia J.Melnikas.

Žmonės ir gyvuliai

„Tolima erdvė“ pasakojo apie neregių šalyje gimusį praregėjusį jaunuolį, o praėjusių metų pabaigoje pasirodęs romanas „Maša, arba postfašizmas“ vaizduoja visuomenę, kurią galėjo (arba ateityje galėtų) suformuoti savo programinius idealus įgyvendinę naciai. Didžioji dalis žmonių joje praradę žmogiškąjį statusą ir vadinami storais – gyvuliais, vergaujančiais viskuo aprūpintai reicho „grietinėlei“. Praradę kalbos įgūdžius ir kultūrinius poreikius, storai tarnauja ir kaip skerdžiami mėsiniai gyvuliai. Valgyti darbui netinkamų storų mėsą šioje visuomenėje tapę taip pat natūralu, kaip mums – jautieną ar kiaulieną.
Tačiau revoliucinga idėja, kad storai – ne gyvuliai, o sąlygų protiškai vystytis ir puoselėti žmogiškąjį orumą netekę „žemesnieji broliai“, atgimsta ir randa užtarėjų, instinktyviai jaučiančių protėvių įvykdytą neteisybę. Pagrindinis knygos veikėjas, reicho žurnalistas, pamažu įsimyli jauną jam priklausančią storę Mašą. Jį iš pradžių stebina, o paskui pradeda žavėti storės juslingumas, švelnumas ir nuolankumas, niekur nedingstantis netgi po fizinių bausmių ir suteiktų kančių. Aišku, reichas panašius atskalūnus persekioja, ir jiems tenka pavojingomis kalnų perėjomis brautis į kitokį, mūsiškį primenantį praėjusių laikų pasaulį – kur storų nėra. Tačiau ar tikrai nėra?
„Kodėl fašistai galėjo virti muilą iš žmonių? Todėl, kad jiems tai nebebuvo žmonės. Kodėl dešimt „Berkuto“ atstovų Kijeve gali daužyti vieną protestuotoją? Todėl, kad jiems tai – ne žmogus. Sistemos požiūris į šalia esantįjį kaip į žemesnės rūšies padarą, kurį galima daužyti, niekur neišnyko. Jeigu aš vertinsiu priešais stovintį žmogų – negalėsiu jo nei mušti, nei žudyti“, – tikina rašytojas.

Į Lietuvos knygynus jau keliauja nauja rašytojo Jaroslavo Melniko knyga “Maša, arba Postfašizmas”. “Šis romanas galbūt paradoksaliausias iš visų iki šiol išleistų rašytojo kūrinių, bet keliamomis diskusijomis ir abejonėmis turės sukrečiamą poveikį”, – teigia VU Lietuvių literatūros katedros docentė dr. Audinga Peluritytė-Tikuišienė. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

15

Atrodė, jau einame amžinybę. Kalnų grandinė (už jos ir buvo mūsų tikslas) tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo dangaus fone. Dienos bėgo viena po kitos, o grandinė atrodė tokia pat tolima.
Mudu sulysome. Mašos skruostikauliai išsišovė, skruostai subliūško; minkšti, seniau apvalūs šonai taip sukrito, kad pro juos lindo aštrūs, negražūs kaulai. Bet tai man kėlė tik didesnį gailestį. Stengiausi jai atiduoti geresnį kąsnelį iš to, ką pavykdavo surasti tomis ilgomis liepos dienomis miškais apaugusiuose kalnuose.
Nuo ryto iki vakaro bendraudama tik su manimi, Maša keitėsi akyse. Mane stulbino tai, kaip greitai ji įsisavindavo visa, ko ją mokiau. Ji nebesituštindavo ir nebesišlapindavo ten, kur miegojome arba valgėme. Kaip tikras žmogus, ji atsikeldavo ir pabėgėdavo į šalį, kur pritūpusi atlikdavo gamtinius reikalus.
Kaip mažai reikia, kad storas po truputį perimtų žmogaus pavidalą! Išmokiau ją kasdien praustis (laimei, per dieną mūsų kelyje pasitaikydavo po kelis kalnų upelius). Ji, žinoma, nesuprato, kam to reikia, bet atlikdavo visus judesius, kaip ją buvau mokęs; netrukus net lioviausi jai priminti – pakakdavo tik įlįsti į vandenį ir pačiam pradėti praustis. Ji tučtuojau įbrisdavo pati ir uoliai kaip voverė imdavo trinti save rankomis, aplinkui taškydama vandenį. Gaila, kad neturėjome muilo.
Kiekvieną dieną stengdavausi ją ko nors išmokyti. Kokios nors smulkmenos. Su kiekvienu išmoktu dalyku ji vis labiau – tiesiogine prasme – darėsi žmogumi. Kartą vakare, ieškodamas vietos nakvynei, koja primyniau kažkokį aštrų daiktą. Surikęs iš skausmo atšokau: žolėje gulėjo sausa bežievė šakelė ilgais storais spygliais, stirksančiais į visas puses. Pakėliau ją, stebėdamasis keista šakelės forma. Staiga man į galvą šovė mintis. Kitą dieną upelyje nuploviau nuo jos purvą, iš vienos pusės nulaužiau spyglius, kad būtų galima suimti ranka, ir – pirmąkart per daugelį dienų – iššukavau save ir Mašą kaip reikiant, ne pirštais. Maša virto tikra gražuole, plaukai kone iki juosmens. Iš žolės supyniau virvelę ir surišau juos ant pakaušio, kad netrukdytų eiti.
Kito atokvėpio metu visą valandą ją mokiau šukuotis. Iš pradžių ji mokėsi šukuodama mano neilgus, bet tankius plaukus. Ji dirbo susidomėjusi, stebėdamasi tuo, ką daro, o dar labiau pasiektu rezultatu. Tada liepiau jai šukuoti savo plaukus, tačiau tai pasirodė kus kas sunkiau. Ir vis dėlto ji mokėsi. Mokydamas ją visiškai atsiduodavau, pamiršdavau apie viską. Man, mums abiem tai buvo savotiškas išsigelbėjimas. Juk negalėjome tik eiti ir eiti. Tos pamokos mūsų gyvenimui suteikdavo įvairovės, leisdavo pailsėti ne tik pavargusiam kūnui, bet ir sielai. Eidami mudu beveik nebendravome, visas jėgas atiduodavome kelionei. Keista – būdami vienas šalia kito, mes (bent jau aš) jautėme stiprią vienatvę. Pamokos sugriaudavo tą nepastebimai atsirandančią nebylaus susvetimėjimo sieną. Ūmai tapdavau mokytoju, ji – mano paklusnia mokine. Tomis valandėlėmis mes tarsi virsdavome kitais.
Kartą nubudau ir pamačiau Mašą… besiprausiančią toli prie upelio. Nusprendžiau apsimesti miegančiu, kad galėčiau ją stebėti. Ji uoliai nusiplovė kūną, nušveitė kulnus akmenuku, kaip jai rodžiau, paskui atsisėdo ant pakrantėje gulinčio medžio (ne ant šalto akmens – ir tą perprato!) ir ėmė… šukuotis mūsų keistosiomis šukomis. Šukavosi ilgai, gal net ilgiau negu reikia! Žmogus. Pats tikriausias žmogus. Prisipažinsiu, mane apėmė kvailas išdidumas, kad mano dėka ji įgavo žmogišką pavidalą, tapo (tampa) žmogumi. „Aš padariau ją žmogumi.“
Bet tai buvo netiesa. Aš negalėjau padaryti iš jos žmogaus, nes ji buvo žmogus.

Nebeskaičiavau dienų, bet turbūt ėjome ilgiau kaip savaitę. Pagaliau kalnų grandinė akivaizdžiai priartėjo: vaiskiu oru jau galėjome įžiūrėti tamsius paukščių taškelius, sklandančius apie viršūnes. Netrukus pradėsime kopti į pagrindinę perėją.
Ėmiau kaupti maisto atsargas. Ten, aukštesniuose kalnuose, jo galime neberasti. Man pavyko iš vytelių suregzti bjaurią, bet pakankami tvirtą pintinę, jos dugną išklojau žole. Dabar toje pintinėje gulėjo visas mūsų turtas: šukos, gal dvidešimt apipuvusių kriaušyčių, rastų miške, keletas grybų, nedidelis paukščiukas, kurį sėkmingai numušė Mašos mestas akmuo. Didžiausia mūsų brangenybė buvo pora saujelių prinokusių riešutų, išimtų iš medžio drevės. Mums teko apiplėšti kažkokį gyvūną (turbūt voverę). Tų riešutų nevalgėme – sotus, kaloringas, negendantis maistas mums galėjo išgelbėti gyvybę atėjus kritinei minutei.
Į pintinę įsidėjau ir keletą tvirtų briaunotų akmenų, kuriais įskeldavau kibirkštį kurdamas ugnį nakčiai. Dabar nebereikėjo kaskart ieškoti iš naujo. Porą vakarų jų neradau, ir mes užsnūdome taip ir nesušilę. Ugnis mums teikė šilumą, maistą (kartais mums pavykdavo nudobti kokį žvėriuką, bet žalios mėsos negalėjau valgyti), padėjo apsiginti nuo laukinių gyvūnų. Laimei, kalnuose gyvenantys laukiniai žvėrys mūsų nelietė. Vis dėlto kartą ant takelio pamatęs aiškius katės pėdsakus, – bet kokius penkis kartus didesnius už katės leteną, – ėmiau nešiotis storą akmeniu nusmailintą lazdą, vienintelį man prieinamą ginklą.

Jaroslavo Melniko „Paryžiaus dienoraštis“ – apie tai, ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų.

Stovim Gedimino prospekte priešais knygyno vitriną su išeksponuotais perkamiausių knygų dešimtukais ir stebimės: „Paryžiaus dienoraštis“ – numeris vienas, puikuojasi greta ką tik lietuviškai iškeptų pasaulį pavergusių E.L.James „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“. Savoje negrožinės literatūros kategorijoje paryžietiški Vilniuje gyvenančio rašytojo įspūdžiai aplenkė Laimos Lavastės, kepėjos Beatos, Godos Ferensienės ir Jo Šventenybės Dalai Lamos knygas.
Jaroslavas švyti: tai – tarsi jo gimtadieniui užsakytas stebuklas, kuriuo sunku patikėti. Svarstom, kad vertėtų autoriui šalia tokios vitrinos kuo greičiau įsiamžinti: stebuklai juk netrunka amžinai. Ankstesnės penkios Jaroslavo lietuviškos knygos apie panašias aukštumas galėjo tik pasvajoti: autorius pats suvokia, kad komercinis populiarumas jo fantastiniais virsmais (bionika, genų inžinerija, transplantacija…) dvelkiančiai prozai Lietuvoje negresia. Jautėsi labai pamalonintas, kai į susitikimą pasikvietę Vilniaus universiteto studentai filologai ištisą valandą kamantinėjo protingais klausimais.

Bonjour, monsieur
O štai „Paryžiaus dienoraštyje“ fantazijos mažai – daugiau Vilniaus ir Paryžiaus konkretybių lyginimo bei šiuose miestuose galiojančių skirtingų elgesio kodų nagrinėjimo. Įžengę pro prancūziškai pasivadinusios kavinės duris, neišgirstame nei „bonjour, monsieur“, nei „bonjour, madame“. Vilniuje, pasak Jaroslavo, klientų sveikinti ponais nepriimta, o Paryžiuje – savaime suprantama. Kadangi „Paryžiaus dienoraštyje“ šiai temai nepagailėta dėmesio, viena knygos skaitytoja jau pranešė autoriui visiškai nepageidaujanti būti vadinama „ponia“.
„Bet kodėl? Juk tai ir malonu, ir kelia žmogaus savigarbą. Lietuvoje tiek daug žmonių serga depresija, netgi tarp rašytojų, menininkų apstu depresuotų žmonių. O tokia būsena dažniausiai susijusi su pašlijusia asmens savigarba“, – svarsto J.Melnikas.
Jeigu prancūzas kavinėje ar parduotuvėje neišgirs „bonjour, monsieur“, labai tikėtina, kad kitą dieną pasirinks kitą parduotuvę ir kavinę. Lietuviai tokių iš vaikystės įdiegtų „kompleksų“, deja, neturi, todėl ir įstaigų savininkai klientų sveikinti vis dar nemato prasmės. Tai šokiruoja Lietuvon atvykusius dirbti prancūzų diplomatus, lektorius ir verslininkus. Paradoksalu, bet Kalvarijų turguje prekiautojai gerokai dažniau kreipiasi į tave „pone“ nei padavėjai respektabilioje sostinės kavinėje.
Mokantis pinigus klientas Paryžiuje visuomet išgirs „merci, monsieur“, nesvarbu, kokia bus sąskaita – keli šimtai eurų ar vienas euras. Tuo tarpu lietuviai labiau įpratę už aptarnavimą dėkoti patys.
Žinoma, tuose poniškuose pasveikinimuose ir padėkojimuose netrūksta savotiškos vaidybos, tačiau galbūt geriau truputį apsimesti, nei visąlaik niūriai tylėti? „Lietuviai bijo pasitraukti iš tylos zonos, mano, kad apsimetinėdami nebebus savimi. O Prancūzijoje pagirti nepažįstamo žmogaus veidą, šukuoseną ar garderobo detalę – natūralus dalykas, neturintis priekabiavimo atspalvio. Tai mielai daro ne tik vyrai, bet ir moterys. Netgi man paliekanti kavinę ponia yra tarstelėjusi: „Jūsų gražus veidas.“ Ėjo sau ir nuėjo: ir jai gerai, ir man pakėlė nuotaiką“, – pasakoja rašytojas.
Antra vertus, tokie pastebėjimai gali išreikšti ir paslėptą ironiją. Jaroslavas prisimena, kaip vienas jaunuolis bandė be eilės prasibrauti į miesto autobusą ir vietoj gėdinimų tesulaukė pašaipios replikos: „O, koks jūs gražus.“ Be to, kuo labiau ant jūsų patyliukais niršta prancūzas, tuo dažniau ir primygtiniau kartoja jums „madame“ ir „monsieur“. Pasak J.Melniko, konfliktų prevencijai skirtas etiketo kodas Prancūzijoje įsišaknijo dar karalių valdymo laikais, kai mažiausias nesusipratimas rūmuose dvariškiui galėdavo reikšti greitą mirtį.

Mon Bel Ami
Daug turistų iš mūsų regiono atvažiuoja nusifotografuoti prie Eifelio bokšto ir išvažiuoja. J.Melnikas kasmetinių savo kelionių Prancūzijon metu irgi neslepia aplankantis bokšto papėdę, bet dažniausiai – paskutinėmis kelionės dienomis. Jo manymu, Paryžiuje daug svarbiau pajusti laisvą miesto dvasią, plevenančią gatvėse, kavinėse, Senos krantinėse, nei aplankyti vieną ar kitą turistinį objektą.
„Paryžiuje pats jaučiuosi kitoks. Knygoje mėginu paaiškinti, kodėl. Štai kavinės Vilniuje – jaukesnės ir originalesnės negu Paryžiuje, kuriame dauguma jų labai panašios. Staliukai gatvėse Gedimino prospekte vasarą irgi primena Paryžių. Bet pažiūrėkite, kokie atsipalaidavę kavinėse jaučiasi paryžiečiai ir kaip įsitempę jose sėdi lietuviai. Ir pokalbių temos vyrauja skirtingos: Paryžiuje netgi klošarai, geriantys pigiausią vyną, sugeba pašnekėti apie madingas knygas, spektaklius, parodas, nes tokia kultūringo bendravimo tradicija. Tarkim, po Goncourt’ų premijos skyrimo, nieko nežinodamas apie ją laimėjusį autorių ir knygą, jautiesi tiesiog svetimas, išmestas iš bendro rato“, – pasakoja J.Melnikas.
Tiesa, ši garbingiausia Prancūzijos literatūrinė premija vis dažniau skiriama imigrantams, nes prancūzams patinka žmonės, atveriantys jiems kitokį pasaulį. Itin gerai sutinkami iš buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Afrikoje, kilę rašytojai. „Svetimas kultūras, nebandančias diktuoti sąlygų patiems prancūzams, jie priima labai noriai – jaučiu tai, pats būdamas užsienietis. Kita vertus, iš Rytų Europos rašytojų kone vieninteliam rusui Andrei’ui Makine’ui yra pavykę laimėti Goncourt’ų premiją. Iki šiol ginčijamasi, ar šio rašytojo frankofilė senelė, įkvėpusi „Prancūzišką testamentą“, buvo tikra ar išgalvota, tačiau ruso, išaukštinusio prancūzų kultūrą, romanas neliko neįvertintas. Nors prancūzai dažnai laikomi slavofilais, slavų literatūros vertimai į prancūzų kalbą šalies knygynuose negali pasigirti dideliu populiarumu“, – atkreipia dėmesį rašytojas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.