Afišoje prie Muzikos ir teatro akademijos perskaitę apie fortepijoninio dueto „Ara“ koncertą, „konservos“ senbuviai ir šiaip išmanesni klausytojai nesunkiai atspėdavo, kad dueto pavadinimas sudėliotas iš atlikėjų Arabelo Moráguezo ir Rasos Biveinienės vardų pirmųjų skiemenų. Ir tik trumpesnę atmintį turinčiuosius glumino, kad abu pianistai – iš Ispanijos.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Koncertmeisterė, atlikėja, meno renginių organizatorė R.Biveinienė išnyko nuo lietuviškos scenos apie 2000-uosius. Dabar ji lankosi tėvynėje turėdama ne vienų metų ispaniškos karjeros stažą. Ji – profesorė, Galisijos miesto Vigo konservatorijos Fortepijono katedros vedėja. Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Galisija ir Galicija yra skirtinguose Europos pakraščiuose, o Vigo miestas ne taip jau toli nuo Santjago de Kompostelos, žinomos tūlam lietuviui katalikui.

 

Apgaulingas lengvumas

Šį pavasarį išklausius „Ara“ koncerto, kuriame greta melodingos klasikos skambėjo „džiazuojantys“ Claude‘as Bollingas, George‘as Gershwinas, Gregas Andersonas, teko neatsargiai prasitarti, kad muzika buvo lengva. Profesorė atlaidžiai ir kantriai paaiškino: „Tą „lengvą muziką“, kaip kai kas apibūdina, dažnai būna labai sunku groti. Yra „lengvų“ dalykų, kuriuos sunkiau groti nei Mozarto sonatas. Atlikimo technikos atžvilgiu tai yra virtuozinė programa – kūriniai, kurių lengvumas pasiekiamas itin dideliu darbu. Skamba lengvai, bet skambinti labai sunku. Groti ką nors virtuoziškai, atseit lengvai – savotiška apgaulė. Klausytojai atpažįsta melodiją, gali ją net pašvilpauti. Jie sako: čia juk ta muzika, kurią aš lengvai niūniuoju. O pianistui tai sunkus kūrinys. Žinoma, yra sudėtingų kūrinių, kurių klausantis galima suprasti atlikėjo triūsą. Bet neretai po tokių didelių pastangų sulauki sveikinimų už smagios muzikos lengvą atlikimą. Tai komplimentas. Vadinasi, sugrojai taip, kaip reikėjo.“

Pianistė prisimena, kaip pasiekiama „tai, ko reikia“: „Nuo pat vaikystės man tai reiškia rutiną, discipliną, kasdienes pratybas – visa tai, kuo remiasi žymioji rusiškoji atlikimo mokykla su jos pedagoginiais metodais. Daug valandų darbo – gal net savotiškas vaikų kankinimas. Bet aš sutinku, kad taip turėjo būti. Tai kaip sportas. Kasdien reikia groti tam tikrą skaičių valandų. Savaitgaliais dvigubai daugiau.“

Tarp autorių, kurių kūrinius atlieka „Ara“, įrašytas Karolio Biveinio vardas. „Jis – Galisijos kompozitorių sąjungos narys“, – R.Biveinienė pristato sūnų.

Ispaniškos konservatorijos auklėtinis, fortepijono ir kompozicijos specialybių absolventas, 34 metų kompozitorius su lietuve žmona Kristina gyvena Tujo mieste Galisijoje – kažkada ten teko dirbti ir jo motinai. Sūnaus pasiekimai – kino filmams rašoma muzika ir pripažinimas, kurio jis sulaukė kino muzikos konkursuose. Kompozitoriaus kūrinių galima rasti jo tinklalapyje https://karolisbiveinis.com.

 

Karjera iš naujo

R.Biveinienė pasakoja: „Atvažiavau į Ispaniją 2000-aisiais, o 2006-aisiais laimėjusi konkursą užėmiau fortepijono pedagogo vietą valstybinėje konservatorijoje. Viskas susiklostė tarsi atsitiktinai. Su dukra Barbora atvykau pas vyrą Ričardą Biveinį, kuris tuo metu dėstė fortepijono discipliną „Mayeusis“ konservatorijoje Vigo mieste. Planavau ten pagyventi kelis mėnesius ir grįžti. Tuo metu tarp Vilniaus ir „Mayeusis“ konservatorijų buvo itin geri dalykiniai ryšiai. Rektoriui Juozui Antanavičiui tarpininkaujant Lietuvos pedagogai vykdavo ten dėstyti. Neturėjau rimtų priežasčių palikti Lietuvą – čia gyvavo mano pradėtas koncertų ciklas „Jaunieji talentai“. Dievinau kamerinę muziką. Lietuvoje grojau, su kuo norėjau, akompanavau labai talentingiems dainininkams.“ Ispanijoje R.Biveinienės kartą paprašė akompanuoti. Po to pasipylė siūlymai akompanuoti, groti solo. Po kelių mėnesių atvažiavo sūnus Karolis. Jis buvo baigęs fortepijono klasę Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. „Karolis irgi neplanavo pasilikti Ispanijoje, bet jam padarė įspūdį aplinka, visa ta laisvė – žmonės ten tarsi kitaip alsuoja. Nėra įtampos, vidinio nerimo, to darymo vardan darymo. Barbora ėmė mokytis ispanų kalbos, paskui lankyti tenykštę mokyklą. Karolis įstojo į konservatoriją. Aš mačiau vaikus laimingus ir tada man iškilo dilema: ar aš juos tempsiu atgal į Lietuvą, ar mes pasiliksime čia. Suvokiau, kad turėsiu pradėti nuo nulio“, – apie gyvenimo lūžį pasakoja pianistė.

 

Aplenkė 138

Pasak R.Biveinienės, nors užsieniečiai Ispanijoje nepaprastai gražiai priimami, kelią reikėjo skintis pačiai. Žinoma, jeigu žmogus bando prasimušti ir atima kieno nors darbo vietą – būna visokiausių komentarų. „Tai, kas parašyta tavo biografijoje, neturi didelės reikšmės. Tačiau mane lydėjo sėkmė. Be jokios ekonominės paramos, be nieko. Visi žmonės, kurie mane supo, tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo. Man buvo gera, jaučiausi reikalinga. Žinoma, buvo atvejų, kokių negalėjau įsivaizduoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo groti vestuvėse. Nieko – grojau. Reikėdavo bet kur ir bet kam akompanuoti – ėjau, dirbau. Iš pradžių ispanų kalbos žinios buvo nulinės. Tai buvo išbandymas ir kartu pervertinimas viso to, ką pasiekiau Lietuvoje. Dar kartą pasitikrinau, ko esu verta, ar aš galiu atsistoti ant kojų, ar ne“, – kelio pradžią svečioje šalyje prisimena R.Bivenienė.Atsirado kvietimų į privačias konservatorijas, kur mokami geri atlyginimai. Profesorė prisipažįsta: „Apie tai, kaip reikia bendrauti ir dirbti su vaikais, neturėjau jokio supratimo.“ Vis dėlto jai neblogai sekėsi, ir vos tik Lietuva įgijo visas teises Europos Sąjungoje, ji išbandė laimę konkurse į valstybinę darbo vietą. Tam reikėjo išlaikyti ne vien ispanų, bet ir galisų kalbos egzaminus. Konkursas eiti fortepijono profesoriaus pareigas apima muzikos istorijos, kūrinių analizės, harmonijos, pedagogikos egzaminus, be to, reikia apginti mokslinį darbą ir dar apie valandą groti. „Išlaikiau. Į dešimtį darbo vietų buvo 140 pretendentų. Aš buvau antra. Jei nebūčiau užsienietė, gal būčiau buvusi pirma“, – reziumuoja R.Biveinienė. Vigo konservatorijos Fortepijono katedroje, kuriai vadovauja profesorė, dirba dešimt dėstytojų. Tarp jų dueto „Ara“ partneris A.Moráguezas. „Jis – geriausias iš tų, su kuriais galima groti“, – apie kolegą sako pianistė. „Esu vienintelė užsienietė. Katedroje yra du kubiečiai, tačiau jie laikomi savais, kaip ir kiti atvykėliai iš Lotynų Amerikos. Esu baltas paukštis“, – priduria ji.

 

Pedagogikos pagrindas: turi būti įdomu

R.Biveinienės įžvalgos apie darbą su vaikais ir paaugliais: „Tai nuostabu. Tai metas, kai formuojasi jų muzikiniai ir interpretaciniai skoniai. Formuojasi muzikinė asmenybė. Darbas turi tapti kasdienybės dalis, todėl labai svarbu, kaip vaikas nukreipiamas. Jeigu jis talentingas ir dar geba susitelkti, reikia stengtis parodyti įdomiąją, patraukliąją darbo pusę. Tada jis dirbs tiek valandų, kiek reikia. Per pertraukėles gal paklausys įrašo, gal paskaitinės ką nors, tačiau vis tiek atliks darbus, kurie užduoti, pavyzdžiui, lavins pirštus, o tokius pratimus galima atlikti pasidairant aplinkui, netgi klausantis muzikos.“Klausantis, ką fortepijono pedagogė pasakoja apie savo vaikystę, neatrodo, kad muzikinis ugdymas jai būtų didelė paslaptis. Kai buvusi maža, jai nieko nereiškė išsėdėti prie fortepijono ir tris, ir keturias valandas. Ji savaip apgaudinėjusi tėvus. Jie nežinodavę, kokius kūrinius privalo groti duktė. „Man labai patikdavo atsiversti nežinomus kūrinius ir juos groti – tai vadinama groti iš lapo. Užduodavo vieną Muzio Clementi sonatiną, o aš sugrodavau visą natų knygą. Turėdavau laikrodį, kad gročiau privalomas valandas, bet užduotiems namų darbams skirdavau mažiau laiko, o daugiau grodavau iš lapo. Man tai labai patiko, aš labai mėgau tai, ką dariau“, – pedagogė prisimena muzikinę vaikystę, kuri neatrodo tokia jau tolima.

 

Lietuviškas tramplinas

R.Biveinienės šuolis į Ispanijos konservatoriją primena nusileidimą po skrydžio atsispyrus nuo tramplino. Žvelgiant atgal matyti, kad kelio pradžia irgi buvo vaisinga. Baigusi Vilniaus konservatoriją R.Biveinienė išvyko dėstyti į Klaipėda, kur buvo paskirtas jos vyras R.Biveinis, fortepijono specialybės absolventas. „Klaipėdos fakultete tuo metu buvo nepaprastai kūrybiška aplinka, aukšto lygio profesūra“, – prisimena profesorė. Po poros metų ji grįžo į Vilnių. „Mane labai traukė darbas su dainininkais. Esama skirtumų dirbant su vokalistais ir, tarkime, stygininkais. Mokydamasi konservatorijoje jau nuo antro kurso dirbau – akompanuodavau Dainavimo katedroje, todėl grįžti nebuvo sudėtinga. Ėmiau akompanuoti Gehamo Grigoriano klasės studentams. Po to dirbau su Vaclovo Daunoro auklėtiniais. Tai buvo nepaprastai įdomu“, – apie lietuvišką tarpsnį pasakoja R.Biveinienė.Pasak jos, Ispanijoje taip besispecializuojantis pianistas vadinamas „repertuarista“. Tai yra koncertmeisteris, dirbantis tik su dainininkais. Lietuvoje tokie specialistai nerengiami. „Savo didžiuoju mokytoju šioje srityje laikau Virgilijų Noreiką, – sako R.Biveinienė. – Tai asmenybė, kuri mane labai paženklino ir kaip atlikėją, ir kaip dėstytoją. Vien iš pedagoginio taško jis mane labai praturtino.“ Iš V.Noreikos ji sako išmokusi labai daug: bendravimo su studentais, pagarbos savo profesijai ir publikai, kruopštumo. „Vienu metu jam akompanavau, tai buvo nuostabūs koncertai. Važinėjome po Lietuvą, ir vėl mokiausi – netgi kaip reikia kvėpuoti. Kolosalios pamokos. Jo maniera dirbti su kiekvienu studentu visiškai skirtinga. Jis staigiai prisitaikydavo pagal charakterį, pagal temperamentą. Man tai buvo labai didelis atradimas ir tam tikrų mano pačios patirties spragų užpildymas. V.Noreika – nepaprasto dydžio asmenybė. Labai apsiskaitęs, įdomus, tolerantiškas, šiltas žmogus. Kartu išlaikantis tam tikrą natūralią distanciją, kuri kuriama ir palaikoma kaip pagarba kitam žmogui, bet ne todėl, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Jis niekada tų dalykų nepabrėždavo, viskas klodavosi natūraliai“, – prisimena V.Noreikai akompanavusi pianistė.

 

Karas ir taika prie fortepijono

Ar Galisijoje vyrauja rusiška fortepijono mokykla kaip kažkada Vilniuje? „Tikrai ne“, – šypsosi profesorė. Pasak jos, rusiška tradicija išugdė fenomenalių atlikėjų. R.Biveinienė mini Tatjaną Nikolajevą. Kada ši nuvyko į tarptautinį konkursą, programoje nebuvo pažymėta, kurį Johanno Sebastiano Bacho preliudą ar fugą ji gros. Į klausimą ji atsakė klausimu: ko jūs norėtumėte? Visus fortepijoninius Bacho kūrinius ji žinojo mintinai. Rusiškosios mokyklos žvaigždės švytėjo ir švyti plataus spektro repertuaru. Tai legendinis Sviatoslavas Richteris (1915–1997), Eliso Virsaladzė (g. 1942 m.), Grigorijus Sokolovas (g. 1950 m.)„Yra nuostabių pianistų, kurie niekada gyvenime neturėjo kontaktų su rusų profesoriais, rusiška mokykla. Ir tai fantastiški pianistai. Yra vokiška tradicija ir jos atstovas Andras Schiffas, vokiečių virtuozas ir pedagogas. Yra amerikiečiai Murray Perahia ir Glenas Gouldas, – vardija R.Biveinienė ir priduria, kad Bachą jie groja visiškai skirtingai. – Interpretacijos menas kinta kaip visa kita. Tai nėra kokie nors kvadratukai, kurių nebūtų galima nupešti kitaip.“ Pasak profesorės, esama spėlionių, kad Sovietų Sąjungoje minėta T.Nikolajeva, puiki atlikėja, buvo parinkta kaip atsvara genialiajam G.Gouldui. Sovietmečiu kultūrinė konkurencija įgaudavo valstybinį mastą. 1958 m. Maskvoje vykusio Piotro Čaikovskio muzikinio konkurso pirmoji vieta vos ne vos atiteko amerikiečiui Vanui Cliburnui (Harvey Lavan „Van“ Cliburn, 1934–2013). Kalbėta, jog kliūtis buvo ta, kad jis nebaigė Maskvos konservatorijos.Ispaniškoji fortepijono tradicija, anot R.Biveinienės, prisodrinta kitų tradicijų pėdsakų, srovių, srovelių. „Kai prasivėrė geležinė uždanga, buvo galima išvažiuoti koncertuoti, dalyvauti meistriškumo pamokose, supratau, kad fortepijono mokyklos, atlikimo stiliai praturtina vieni kitus, o ne konkuruoja. Nebent rusiška mokykla jaučiasi konkuruojanti su kitais“, – sako ji.Solo ir su mokiniais R.Biveinienė grojo ir groja nemažai galisų muzikos. Su savo klasės studentais koncertuodavo kitose Galisijos konservatorijose. Galiausiai kolegos pradėjo remti prie sienos: gal reikia visiems ką nors padaryti? Kilo idėja surengti kasmetį galisų muzikos festivalį – pasikviesti atlikėjų iš kitų mokyklų. Tokia buvo penkių konservatorijų festivalio pradžia. Laikui bėgant Vigo mieste R.Biveinienė suorganizavo dar du festivalius. Veikla neliko nepastebėta: 2011-aisiais visuomeninė organizacija, renkanti Galisijos garbės piliečius, suteikė tokį vardą R.Biveinienei.

 

Nusisekęs multikultūralizmas

Ispanų kalba pačioje Ispanijoje vadinama kastiliečių kalba. Ja kalba Kastilijos ir La Mančos regione. Kituose autonominiuose regionuose oficialiai vartojamos baskų, katalonų, galisų kalbos. R.Biveinienė pasakoja apie kalbų mokymąsi: „Norint gauti valstybinį darbą Galisijoje reikia mokėti vietinę kalbą. Dvejus metus lankiau galisų kalbos kursus, išlaikiau egzaminą. Toje kalboje daug bendrų žodžių su ispanų kalba, tačiau, žiūrėk, tai galūnės skiriasi, tai linksniai kitaip vartojami. Dar negaliu pasakyti, kad laisvai galiu mėgautis galisietiškais tekstais, gėrėtis literatūrine kalba. Labai mėgstu jų poezijos klasikę Rosalią de Castro. Pačioje Galisijoje esama įvairių dialektų. Nuvažiuoji kelias dešimtis kilometrų nuo Vigo – žmonės jau kitaip šneka. Kartais patys tarp savęs nesusišneka. Šnekamoji galisų kalba skiriasi nuo norminės. Yra profesorių, kurie susikirto per galisų kalbos egzaminą, nes jie šneka dialektais. Konservatorijoje vieni dėstytojai šneka ispaniškai, kiti galisietiškai. Aš kalbu abiem kalbom. Reikia prisipažinti, kad būdama ten mąstau ispanų kalba.“ Dažnai lankydamasi Portugalijoje, R.Bi-veinienė prisipažįsta mėgstanti greitai, gal net per greitai važinėti pagal jos dizainą dekoruotu visureigiu, kuriame, kad kelias neprailgtų, klausosi įvairiausios muzikos – nuo bliuzo iki fado. Vigo konservatorijos profesorės antropologiniai pastebėjimai gali būti įdomūs ne vien turistams. Pasak jos, galisai skiriasi nuo kastiliečių, andalūziečių ne vien šneka. Palyginti su kitais Apeninų pusiasalio gyventojais, galisai uždaresni, nors portugalai gal dar uždaresni. Portugalijos ir Ispanijos kultūros skiriasi, pavyzdžiui, pagal požiūrį į vaikus. Jeigu vaikas kuo nors užsiima, portugalai į tai žiūri itin rimtai – laukia iš jo konkretaus rezultato. O ispanų tėvai gali pasakyti: mums nereikia, kad vaikas ko nors išmoktų, reikia, kad jis gerai praleistų laiką. Rezultatai lyg ir nebūtini, todėl ispanų vaiko užsiėmimai gali būti labiau išblaškyti, padriki.R.Biveinienė su 24 metų dukra Barbora gyvena name Vigo pakrašty, netoli vandenyno. Keturis aukso medalius Galisijos jojimo varžybose pelniusi Barbora puikiai kalba ispanų ir galisų kalbomis, todėl kai kam kyla minčių, kad R.Biveinienė ją įsidukrino. Absoliučią muzikinę klausą turinti Barbora nepasuko motinos ir brolio pėdomis – šiuo metu ji žvalgosi solidžių nemuzikinių mokslų.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Iki gruodžio 2. sostinės galerijoje „Kuntskamera“ veiks žymiausio Lietuvos klasicizmo menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) darbų paroda „Domus aurea“, nukelianti į menkai ištyrinėtą jo jaunystės studijų Romoje laikotarpį.

 

Italijos sostinėje dailininkas 1763–1764 m. studijavo tapybą pas Antonio Maroni, o nuo 1766 m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje. Joje pasižymėjo kaip ypač gabus studentas ir popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse pelnė I premiją. P.Smuglevičius kūrė anuomet madingu neoklasicizmo stiliumi, kuris padėjo jam greitai išgarsėti. Kadangi buvo draudžiama išvežti bet kokius senovės Romos artefaktus, keliautojai stengdavosi įsigyti bent panašios stilistikos meno kūrinių. 1774 m. pradėti Tito termų atkasimo darbai. Kaip vėliau paaiškėjo, atkastos buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai (Domus Aurea). Kasinėjant pavyko atidengti sienas ir lubas. Atidengtos freskos sulaukė didelio dėmesio, o jas perpiešti ėmėsi P.Smuglevičius. Parodoje eksponuojama 19 P.Smuglevičiaus raižinių iš Nerono Aukso rūmų albumo, taip pat keturios jo pieštos mūzos iš Popiežiaus Klemenso muziejaus albumo.

 

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

 

Per Lietuvą keliauja fotomenininko, poeto, gamtininko Alio Balbieriaus paroda „Ledo inkliuzai“. Iš Vilniaus į tėviškę Biržuose pasitraukęs gyventi menininkas „Veidui“ pasakoja apie kultūros, turizmo ir politikos pižonus, kurie, išstumdami pirmeivius idealistus, su pasimėgavimu murkdosi blizgančiose paviršiaus putose.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Norėjo Alis užšaldyti Beethoveną, bet nepavyko. Pusseserė muzikantė, dabar apsistojusi Kanaruose, pagailėjo būsimam meno kūriniui dailiai apdegusio retro leidimo partitūros viršelio. O Biržuose Alis tegavo apiplyšusį akordeono pradžiamokslį. Vieną jo lapą ir padengė permatoma ledo patina, nes viliojo muzikos, įkalintos tyloje, metafora.

Stingstanti muzika parodoje šaukia ir iš apledėjusio vaikiško saksofono, laiko apnašų patamsinto trimitų vario, iš sukapotą gyvatę primenančio nareliais išnarstyto fagoto… Ledai atitirps, tik ar bebus kam sujungti fragmentus ir klausytis muzikos?

Arba kitas kontrastas: raudoni aitrieji pipiriukai įkalinti „ledlaikyje“ – smėlio laikrodžio formos ledo gabale. Šaltis prieš aistrą, o gal širdies nuoskaudas simbolizuojantį deginantį aštrumą. Krūva pipiriukų dailiai nugulę apačioje, viršuje belikę vos keletas. Kaip ir geležinės grandinės ovalų kitame „ledlaikyje“… Laikas tirpsta, graužatis ir grandinės lieka.

 

Kai griovių kasti nebereikia

Vis dėlto pats ryškiausias kontrastas – Alio veidas, tiesiog švytintis visų šių liūdnų metaforų fone. Ir ne nuo pipiriukų skaičiavimo, o nuo noro išgyventi dar ir dar vieną gyvenimą, kad vieną iš jų galėtų skirti rašytojavimui, kitą – fotografijai, trečią – kelionėms, ketvirtą – dailei, penktą – paukščių stebėjimui. Nes viename gyvenime pašnekovas jau sunkiai besutelpa.

„Daug metų esu laisvas menininkas: gyvenu, kaip noriu, ir darau, ką noriu. O tai yra didelis dalykas. Nors sovietiniais laikais praėjo gražiausi mano kartos metai, bjauriai pasijuntu galvodamas, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidau už geležinės sienos, – pasakoja A.Balbierius. – Pernai pirmą kartą su dukra, grafike Goda, aplankėm Prado muziejų Madride. Boschas, Bruegelis, Rafaelis per dvi valandas nokautuoja bet ką… Einu ir galvoju: jaunystėje, domėdamasis menais, mielai būčiau kasęs griovius, kad susitaupyčiau kelionei į Madridą. Tik jokie grioviai išvažiuoti tada nebūtų padėję… Todėl keliauju dabar, nes dar noriu suspėti kažką pamatyti.“

Bet, sakau, daugybė šešiasdešimtmečių apskritai nebemato prasmės kažkur keliauti. Jie būna pavargę nuo vienas į kitą panašių miestų su savo rotušėmis, stotimis ir krantinėmis, nuo prošal šmėžuojančių veidų, kuriems esi įdomus tik kaip potencialus pirkėjas ar klientas, pagaliau nuo atvirukinių peizažų, kurių pilnas namų internetas. Taigi kuriam galui kažkur belstis? Ir dar su fotokameromis, nors puikiai žinai, kad neturėsi laiko vienoje vietoje savaitėmis tykoti tokio kadro, kokio norėtum, vadinasi, esi pasmerktas atsitiktinumų srauto klaidoms ir „netyčiukams“. Kaip ir tūkstančiai kitų serijines kameras apsikabinusių keliautojų…

Bet Alis atremia skepsio ataką: „Man susidarė priešingas įspūdis: visi visur keliauja. Visur mirga kelionių įspūdžių ženklai ir tekstai, nors tik nedidelė jų dalis verta aplinkinių dėmesio. Ir mano kartos keliauninkų netrūksta. Pamenu, viename literatūros vakare poetas Antanas A.Jonynas, paklaustas, kuo norėtų būti, jei nerašytų eilėraščių, beveik nesusimąstęs atsakė: „Norėčiau būti keliautojas.“ Jis ir poetu būdamas keliauja nemažai.“

 

Jeigu Indija būtų girta kaip Rusija

Savęs patyrusiu keliautoju A.Balbierius vadinti nedrįsta, nors jau du kartus viešėjo Indijoje ir netrukus ruošiasi ta pačia kryptimi kelti sparnus trečią kartą. Sako, tam ypatingų taupymų nereikia: lėktuvų bilietai į abi puses atsieina 500-600 eurų, panašios sumos, jei nesirinksite prabangių viešbučių, turėtų pakakti ir dviejų mėnesių pragyvenimo bei transporto išlaidoms pačioje Indijoje. Tad šią šalį Alis vadina „draugiška“ plonesnės piniginės lietuviams.

„Nebuvau tas žmogus, kuris Indijoje ar Tibete ieškojo dvasingumo arba Šambalos, kaip mano jaunų dienų bičiuliai Jurga Ivanauskaitė ir Paulius Normantas. Vis dėlto pirmą kartą vos atskridę į Delį su pusbroliu Giedriumi, gerokai labiau nei aš patyrusiu keliautoju, iškart patraukėme į Dharamsalą. Ten buvo nyku ir šalta, bet kaip galėjau atsispirti pagundai, jei buvau stovėjęs piketuose už Tibeto laisvę prie Kinijos ambasados Vilniuje“, – pasakoja A.Balbierius.

Atgimimo laikais trejus metus paaukojęs žaliųjų judėjimui ir neblogai susipažinęs su ekologinėmis ideologijomis, Alis pritartų giliosios ekologijos pradininko norvegų filosofo Arne Naesso teiginiui, kad budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei. Ir tos pagarbos ypač daug hinduizme, nors patys indai to nesureikšmina. Užtat atvykėliai stebi, su kokia meile vietiniai lesina balandžius ir šeria burundukus primenančias voveraites, kaip parkuose laisvai vaikštinėja karvės, kurioms negresia virsti pieno mašinomis ar kepsniais, ir matydami tai patys pasijunta geriau.

 

Budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei.

 

Tačiau ar Indija pamažu nevirsta didžiuliu, vakariečiams skirtu komerciniu SPA, į kurį vykstama gelbėtis nuo persirijimo ir depresijos? „Visada paskui pirmeivius traukia būriai pižonų, kuriems užtenka pasimurkdyti paviršinėse putose. Didžiulėje šalyje kiekvienas renkasi tai, ko jam reikia. Aš žmonių knibždančioje Pendžabo sikhų Amritsaro Aukso šventykloje pajutau tokį pasaulio vienį, kokio Lietuvoje niekur nepajusčiau. Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

O ką jau kalbėti apie tėviškės sodybą prie Biržų, kurioje gyvendamas galiu savaitę kito žmogaus nematyti, nebent pravažiuojančią kaimyno mašiną“, – lygina A.Balbierius.

Prisipažįsta kartais pagalvodavęs, kuo pavirstų Indija, jeigu jos gyventojai vartotų tiek alkoholio, kiek rusai arba lietuviai: juk ten ir taip baisu vaikščioti gatvėmis, kuriose beveik nėra šviesoforų. Tačiau kol kas alkoholiu prekiaujančių krautuvių ten gerokai mažiau nei pas mus, alkoholikų irgi reta, ir tie patys, panorėję viešoje vietoje truktelėti iš kakliuvos nusipirkę butelį, rūpestingai vynioja jį į laikraštį. Per tris Indijoje praleistus mėnesius viešoje vietoje keliautojai matė tik vieną įkaušusią kompaniją, ir ta pati buvo universiteto dėstytojų, traukinyje šventusių Naujuosius metus.

Kaip fotografą Indijoje keliautoją sudomino „Coca-Cola“ reklamos: didžiuliai plakatai, neretai nudriskę nuo senumo, ir bedančiai Himalajų senukai ar besiganančios ožkos jų fone. Vaizdai, be žodžių bylojantys apie Indijos globalizaciją ir vesternizaciją.

 

Nebereikalingi nei valdžiai, nei mafijai

Iš įvairių ekologinių judėjimų A.Balbierius senokai pasitraukė pamatęs, kaip žaliuosius iš jų išstumia karjeristai ir prisiplakėliai. Lietuvos žaliųjų partija antrajam gyvenimui prikelta visai kitų žmonių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje viršų ima valstiečiai, nors jos sąraše rasite ir kelis idėjinius žaliuosius. Tačiau stebint, kaip Biržų krašto ūkininkai savo laukus purškia programose jokių ekochemija 7–8 kartus per metus, pati valstiečių ir žaliųjų bendrystė Aliui pradeda kelti abejonių.

Užtat jis neabejoja, kad jei vieną negražią dieną Europoje įvyktų stambi ekologinė katastrofa ir ES politika rezonansiškai pakryptų žaliųjų pusėn, visos pagrindinės Lietuvos partijos kaipmat „pažaliuotų“, nors dabar jų loginių iniciatyvų su žiburiu nerasi. Net apie gamtos apsaugą nebekalbame – vien apie aplinkosaugą, tuo objektyviai pripažindami, kad saugome ne gamtą, o tai, kas iš jos liko, kas vienaip ar kitaip jau pažeista ar sunaikinta. Ton pačion Aplinkos ministerijon dabar priversti bėgioti ir gamtininkai, ir statybininkai, nors dar atgimimo aušroje žalieji stengėsi atskirti šias dvi sritis, kad joms nereikėtų glaustis po vienu valdžios stogu.

„Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai. Politikai, žadamą ateities gerovę tebesiejantys su ekonominiu augimu, juos vaizduoja arba kaip kenkėjus, stojančius skersai visiems naudingiausio kelio, arba kaip Rusijos agentus. Štai konservatoriai rinko parašus prieš Astravo atominę jėgainę, kaip prieš grėsmingą blogį, esantį per arti Vilniaus, tačiau tuo pačiu metu atkakliai stūmė „gerosios“ Visagino atominės elektrinės projektą. Kaip tokią veidmainystę žmonėms suprasti?“ – klausia A.Balbierius.

 

Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai.

 

Šiandien kone labiausiai ekologijai pasitarnauja technologijų pažanga, tačiau ta pati pažanga trumpina naudojamų įrenginių amžių, verčia pirkti vis naujus daiktus, didindama atliekų kiekį. O tai nusikaltimas prieš Žemę. Taip, taromatų sistema leido gerokai sumažinti aplinkoje pasklindančių pakuočių kiekį, tačiau naivu tikėtis, kad taromatai pajėgs išspręsti visas gamtosaugos problemas.

„Ekologinis raštingumas – tai visų pirma pačios gamtos rūšių pažinimas. Ar daug lietuvių šiandien pajėgtų išvardyti ir atpažinti bent šimtą paukščių, vabzdžių ar medžių rūšių? Be to gamtoje jaučiamės kaip beraščiai, nemokantys seniausių ir svarbiausių rašmenų“, – dėsto Alis.

Ir pamena, kad jam augant vasarą kaimuose sukiodavosi daug vaikų, kurie mokyklines atostogas leisdavo žvejodami, uogaudami, dviračiais keliaudami po apylinkes. Dabar net ir vasaromis ten retai besutiksi jaunimo – jeigu atvažiuoja, tai lindi kambariuose prie savo kompiuterių.

„Nepaisant to, nepriklausomybės laikotarpiu pasiekta pažanga ekologijos srityje yra didžiulė. Kai prieš 26 metus lankiausi Kalifornijoje, patyriau šoką sav o akimis išvydęs veikiančius saulės kolektorius, energiją taupančias lemputes, iš atliekų biodujas išgaunančias įmones ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos Lietuvoje dar nė kalbama nebuvo. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kol tos technologijos pasiekė mūsų kraštus“, – prisimena pašnekovas.

Poetinės prigimties neišmuši

Menininko sodyboje aptiktumėte gal pusę tonos įvairiausių rakandų: surūdijusių geležų, senų baldų, keistos konfigūracijos šakų ir dar daug ko, ką racionalus šeimininkas seniai būtų sudeginęs arba išgabenęs sąvartynan. Užtat visas šis retkarčiais perkratomas lobynas praverčia koliažams ir meninėms fotografijoms.

„Jei būčiau labai turtingas, įsigyčiau specialų šaldytuvą „Ledo inkliuzų“ originalams eksponuoti. Fotografija šiuo požiūriu tėra patogi priemonė, leidžianti kitiems parodyti laikinus objektus, kurių kitaip nepavyksta išsaugoti“, – pasakoja Alis.

Ledo kompozicijas jis dėlioja žiemą, semdamas šalia plytinčio tvenkinio vandenį ir „bendraautoriumi“ pasitelkdamas lauke tvyrantį šaltį. Kai šis atlieka savo darbą – ateina eilė fotografo sprendimui, koks fonas perregimam asambliažui būtų tinkamiausias. Dažniausiai pasitelkiamas įšalusias detales paryškinantis juodas pagrindas: tai gali būti, pavyzdžiui, tamsios faneros atplaiša arba juodos polietileno plėvelės gabalas. Tada belieka sulaukti tinkamos natūralios šviesos, nes su lempomis triūsti buvęs gamtininkas ne mėgėjas.

„Turėjau nekuklią idėją kurti fotografijų seriją „Daiktų užkalbinimas“, kurioje tiktų ir natiurmortai, ir abstrakcijos, ir šaldyti, panardinti ar uždegti objektai. Žaidžiau su skandinamais nuspalvintame vandenyje daiktais, bet nieko gera iš to neišėjo. Nedaug tepavyko išspausti ir iš piromanijos. O štai ledas, kadaise Vilniaus Verkių parke pastebėjus gražiai įšalusias šakeles, „užkabino“. Tai ir buvo „Ledo inkliuzų“ pradžia. Pats suprantu, kad nuotraukose apstu simbolių ir pseudofilosofinių metaforų, tačiau poetinės savo prigimties juk neišmuši“, – pripažįsta Alis.

Savo malonumui gamtą fotografuoja iki šiol, nors žino, kad natūralus gamtos grožis nuotraukose linkęs subanalėti. Kartu su Vladu Braziūnu buvo surengęs kolegų rašytojų portretų parodą Biržų pilyje, bet nelaiko savęs portretistu: tiesiog norėjosi dar vieną žanrą išbandyti. Vis dėlto netapo „teroristu“, nuolat pleškinančiu visus literatūrinių sambūrių dalyvius.

Nesiuntinėjo savo nuotraukų ir į tarptautinius konkursus, taigi neturi diplomais apdovanotų fotografijų: ir pasitikėjimo pritrūkdavo, ir nereikalinga visa tai atrodė. Bet ir be diplomų kiekvieną savaitę internetu sulaukia maždaug dešimties kvietimų dalyvauti įvairiose parodose. Pasinaudoja vos vienu kitu, nes įsisukti biurokratiškon projektinių anketų karuselėn irgi nemato prasmės. Savo fotografijų ciklus smalsuoliams pristatinėja feisbuke, kuriame profilio turinį tvarkyti paprasčiau nei atskiro tinklalapio.

„Nesu pakankamai „įkultūrinęs“ savo vizualinės kūrybos, man įdomesnis pats procesas. Iki šiol fotografuoju ne tik skaitmeniniais, bet ir juostiniais fotoaparatais – „Nikon“ ir „Horizont“. Panoraminę „Horizont“ kamerą netgi tampiausi ant kaklo po Indiją ir Nepalą“, – neslepia A.Balbierius.

Skaitmeninė fotografija menininkams – jau pernelyg nuobodžiai sterili. Išmaniosios kameros su įdiegtomis programomis išdailina vaizdą labiau, nei fotografas to pageidauja. Netgi užteršus matricą gautus vaizdus nesunkiai įmanoma išvalyti. Todėl meninių ambicijų turintys jaunuoliai vis aktyviau grįžta prie juostinių fotoaparatų, toleruojančių žmogaus klaidas. Juostinės fotografijos savo ruožtu tampa artimos meninei grafikai, nes fotomenininkai, padarę ribotą kiekį sunumeruotų ir pasirašytų juostinio kadro atspaudų, negatyvus dažnai sunaikina. Gal tų atspaudų būtų daugiau, jei egzistuotų stipresnė fotografijos kūrinių rinka ir turėtume daugiau jais besidominčių kolekcininkų. Tačiau realybė kitokia: Europoje už meninę fotografiją prašoma vidutiniškai 250 eurų, o Lietuvoje ir 100 eurų pirkėjas nesutinka mokėti.

„Aišku, galima pardavinėti ir po 10–20 eurų, bet ar verta tiek nusipiginti? Verčiau leidžiu sau malonumą atspaudą padovanoti, jei matau, kad mano darbas žmogui tikrai patinka“, – sako A.Balbierius.

Kad sviestas nebūtų sviestuotas

Nors „Ledo inkliuzai“ – žinomo poeto fotodarbų paroda, nesitikėkite šalia nuotraukų aptikti poezijos posmų: dažna nuotrauka parodoje apskritai neturi pavadinimo, jį atstoja vaizduotės aliuzijoms pralaidi XXX tvorelė.

„Kai fotografas leidžia savo poezijos knygą – tikėkis silpnų eilėraščių, kai poetas iliustruoja knygą savo fotografijomis – lauk prasto vaizdo. Visiems žinomas dėsnis, tad, nors ir nesijaučiu nė vienoje iš tų sričių mėgėjas, leisdamas poeziją stengiuosi savo knygų neiliustruoti. Bet kartais leidyklos išprašo nuotraukų taupumo sumetimais – kad netektų papildomai mokėti iliustratoriui. Vis dėlto pastaruoju metu, kad sviestas nebūtų sviestuotas, daugiausiai bendradarbiavau su dailininke Ula Šimulynaite“, – pasakoja Alis.

Kaip apibūdintų kultūrinį gyvenimą šiauriniame Lietuvos pakraštyje, kuriame praleidžia daugiausiai laiko? Pašnekovas svarsto, kad provincijos kultūroje randasi daug potencialiai vertingų reiškinių, tik juos reikėtų kilstelėti į profesionalesnį, konceptualesnį lygį. Ir to dažniausiai niekaip nepavyksta padaryti, nes tenkinamasi bendruomenei lengviau suvokiamais kriterijais. Iš to kyla drastiški pristatomo meno kokybinio lygio skirtumai, kokių sostinėje nebeišvysi.

„Daugiausiai publikos sutraukia gastroliniai teatrų spektakliai – juose ir be ypatingos reklamos nelieka tuščių vietų. Tačiau knygų pristatymų ar parodų organizatoriams tenka gerokai paplušėti. Pats per Biržų miesto šventę inicijavau kraštiečio, garsaus tapytojo Algirdo Petrulio paveikslų parodą, tačiau negalėčiau pasigirti, kad ji sulaukė didesnio dėmesio“, – prisimena A.Balbierius.

Antra vertus, interneto amžiuje provincijos sąvoka nyksta, nes ir pats menininkas panorėjęs savo namuose „užsuka“ pasmalsauti į garsiausias Niujorko ar Paryžiaus galerijas. Pasaulis atviras, jei tik turi pakankamai energijos jį jausti ir matyti.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dvejus metus Vilniaus dailės akademijos (VDA) prorektoriumi menui dirbantis Julijonas Urbonas – veikiausiai jauniausias prorektorius Lietuvoje. Trisdešimt penkerių metų menininkas ypač išgarsėjo 2010 m. sumodeliuotais „Eutanazijos kalneliais“, kuriuos pirmąkart pristačius vienoje Dublino galerijoje jo tinklalapį kasdien aplankydavo po 20 tūkst. smalsuolių.

Renata Baltrušaitytė

Elegantiškos ir malonios mirties galimybę siūlančiam meniniam projektui aptarti įvairiose pasaulio šalyse buvo skiriamos televizijos ir radijo laidos, kuriami dokumentiniai filmai ir ekspertų forumai. Nuo to laiko J.Urbono autoritetas meno pasaulyje sparčiai kopė aukštyn: šiandien jo idėjos mielai pasitinkamos prestižinėse šiuolaikinio meno galerijose ir festivaliuose.

Tačiau ar jaunam Klaipėdos menininkui būtų pavykę taip greitai pasiekti tarptautinių aukštumų, jei ne doktorantūros studijos Londono karališkajame meno koledže, jo idėjoms suteikusios autoritetingų meno ir mokslo ekspertų palaikymą? Todėl šiandien jau būsimus lietuvių menininkus ugdančio J.Urbono bandėme išklausti, kokios patirties įgijo studijuodamas užsienyje ir ką savo jėgomis bando keisti dirbdamas Lietuvoje. Ar po septynerių Lon­do­ne praleistų metų, grįžęs tėvynėn, nepatyrė pa­našaus jausmo į tą, kurį netrukus fiziškai galės iš­mė­ginti Lietuvos paviljono Milano trienalėje lankytojai – nesvarumo būklės, žemei staiga išnykus po kojomis.

– Kokios priežastys savo laiku lėmė jūsų pasirinkimą kopti į doktorantūros kalną Londone?

– Prieš dešimtmetį, kai atkeliavau į Londono karališkąjį meno koledžą studijuoti doktorantūrą, jau vien mikroklimatas, kurį radau ten, po studijų Lie­tuvoje atrodė kaip savotiška terapija. Nors išvykau ne dėl to. Ieškojau praktinių tyrimų erdvės temai „Gravitacinė estetika“, kurios čia tiesiog nebuvo.

Nežinantiems trumpai papasakosiu savo vaikystės istoriją, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino Klai­pėdos atrakcionų parkas. Mano tėvas jam va­do­vavo ir mus su seseria vietoj vaikų darželio vesdavosi kartu į darbą. Būčiau galėjęs suptis tuose atrakcionuose ištisas valandas, bet greitai paaiškėjo, kad nuo jų mane pykina: suprakaituoju, apsivemiu, ir tiek to malonumo. Būtent kritinis atstumas – nuolatinis buvimas šalia to, kuo negali naudotis – lėmė, kad pradėjau domėtis atrakcionais ne kaip pasimėgavimo objektu, o kaip unikaliu reiškiniu. Tik pagalvokite: pavyzdžiui, JAV kiekvieną dieną atrakcionų parkuose lankosi milijonai žmonių. Daž­nai jie laukia eilėje po dvi tris valandas, kad galėtų pasivažinėti bent vieną minutę. Argi tai nėra unikalus reiškinys?

Gravitacija neišvengiamai vienaip ar kitaip tave veikia, įtraukdama į savo pasakojimą. Taigi suaugęs ir pats trejus metus vadovaudamas Klaipėdos atrakcionams pradėjau mąstyti, ar negalima būtų to poveikio išnaudoti subtiliau, nei elementariam vidurių supurtymui. Dairiausi analogijų kitose sferose, pradedant kosmonautų treniruotėmis, baigiant choreografijos pratybomis. O stojimo į doktorantūrą pokalbyje man pačiam netikėtai buvo suformuluota ir mane dominanti tema – gravitacinė estetika.

Betgi VDA galėjau parengti nebent rašytines to­kios temos tezes kaip meno kritikas ar menotyrininkas, nes individuali meninė praktika nebuvo įs­kaitoma kaip tyrimo medžiaga. O štai Londono ka­ra­liškasis meno koledžas garsėja meninio (t. y. me­nine praktika grįsto) tyrimo sampratos formavimu. Ir, žinoma, intelektinių bei techninių išteklių bazė ten visai kitokia.

Tarkim, dirbant su vėliau išgarsėjusiais „Euta­na­zijos kalneliais“ man prireikė specifinių fiziologijos žinių – tyrimų apie žmogaus organizmo reakcijas į ekstremalius pagreičius ir sunkio jėgą. Taip pat fiziko, galinčio paaiškinti dideliu greičiu krentančio va­gonėlio aerodinamiką. Ir vienos, ir kitos srities specialisto toli ieškoti nereikėjo –  radau juos šalia Karališkojo meno koledžo stovinčiame Imperijos koledže, kuriame knibždėte knibžda kone visų mokslo šakų ekspertų. Užteko nueiti ir prisipažinti, kad tau, „kaimynui“, reikia tokios pagalbos. Aiš­ku, būna arogantų, nenorinčių tavęs pripažinti, bet jų pasitaiko visur.

– Bet argi būtina, kad patarėjai dirbtų gretimame pastate? Juk kurdamas robotizuotas judančias platformas kvalifikuotų ekspertų radote ir Lietuvoje. Netgi gana netikėtame jos taške – Panevėžyje veikiančio Kauno technologijos universiteto Technologijų ir verslo fakulteto robotikos laboratorijoje.

– Apskritai tokio geranoriško ryšio su mokslininkais kaip Lietuvoje niekur kitur nesu patyręs. Už­ten­ka parodyti bent kruopelę entuziazmo ir pasiteirauti patarimo, kad gautum ne tik srautą tavo po­reikius gerokai viršijančios informacijos, bet ir bū­tum pavaišintas bei pavedžiotas po laboratorijas.

Visgi pačių ekspertų skaičius ir pasirinkimas čia mažesnis. Aktualus pavyzdys – kitų metų pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje planuojama paroda „Citynature“, siūlanti miesto gamtos temą apmąstyti įvairių šalių šiuolaikiniams menininkams. Jiems sudaroma galimybė kurį laiką pagyventi Ruperto rezidencijų centre Valakampiuose ir užmegzti ryšius su organizatorių iš anksto parinktais vietos mokslininkais. Tačiau projekto kuratoriams tenka gerokai pavargti, ieškant tinkamų ekspertų. Sakykime, vienas iš svečių ketina domėtis skruzdėmis, tačiau Lietuvoje nepavyko rasti tikro skruzdžių specialisto: yra mokslininkų, studijuojančių vabzdžius, bet nėra tokio, kuris būtų atsidėjęs vien skruzdėms. Pavyko rasti tik mokslininkę, tyrinėjančią vapsvas – jos kolegos entomologai teigė, kad ji geriausiai nusimano apie skruzdes. Tokia Lietuvos realybė – kadangi dėl ribotų finansinių išteklių nėra plačios mokslininkų pasiūlos, nėra ir specializacijų būtinybės.

– Grįžkime prie studijų atmosferos. Esate pasakojęs, kad Londono koledže šalia jūsų dirbo ateities sekso žaisliukus modeliuojanti mergina, kitas kolega domėjosi molekuline kulinarija ir jos panaudojimu menui… O Lietuvoje su savo gravitacinės estetikos tyrinėjimais veikiausiai jautėtės kaip keistuolis?

– Dar studijuodamas vizualinį dizainą VDA Klaipėdos fakultete pradėjau domėtis elektronika. Bet tuo metu neturint bazinių elektrotechnikos pagrindų buvo tiesiog neįmanoma gilintis į šią sritį. Tad jaučiausi pakankamai vienišas, nors žinojau, kad Vakaruose elektronika senokai naudojama kaip kūrybinė medžiaga menui ir dizainui. Teko prisiminti mokyklinius fizikos vadovėlius, vėliau siųstis specializuotą literatūrą, ieškoti aprašų sparčiai besiplečiančiame internete. Bet viską teko daryti pačiam – akademija mažai kuo galėjo pagelbėti. Ir netgi rasti profesionalių elektronikos ekspertų, sugebančių jiems žinomas tiesas perteikti suprantama kalba, reikėjo gerai paieškoti. Juk menininkui ir inžinieriui susikalbėti sudėtinga: neįsisavinus specifinio žodyno, pokalbis rizikuoja virsti nuobodžiu monologu.

Šiandien situacija yra pasikeitusi, nes per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug vaikams ir šiaip „žaliems“ prieinamų konstrukcinių priemonių. Žaidimai su elementariomis elektronikos plokš­­tėmis tapo tokie pat įprasti, kaip statybos su lego kaladėlėmis. Per gerą pusdienį, paieškojęs ins­trukcijų internete, kiekvienas gali pasigaminti kaž­ką judančio, mirksinčio, interaktyvaus. Kons­truk­toriumi-mėgėju šiandien nesunku tapti ir neturint bazinių elektronikos žinių.

O štai VDA tik prieš porą metų įsirengė pirmąją elektronikos laboratoriją. Joje dirba elektronikos ekspertas – profesionalus inžinierius, bet vis dar trūksta tarpininkų, padedančių suprasti, kaip naudoti technologijas konkrečiam kūrybiniam sumanymui. Žinoma, atsiranda studentų, kurie vos įstoję jau demonstruoja tokius įgūdžius, kad dėstytojams belieka pasimokyti.

Atsiranda studentų, kurie vos įstoję jau demonstruoja tokius įgūdžius, kad dėstytojams belieka pasimokyti. Pažįstu nemažai žmonių, išvis nebaigusių aukštojo mokslo, tačiau pagal savo sukauptą informacijos kiekį puikiausiai galinčių dėstyti akademijoje.

Pažįstu nemažai žmonių, išvis nebaigusių aukštojo mokslo, tačiau pagal savo sukauptą informacijos kiekį puikiausiai galinčių dėstyti akademijoje.

– Visgi anksčiau VDA auditorijose būdavo juntama nemažai skirtumų tarp Nacionalinę M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kitas meno mokyklas baigusiųjų ir visų likusių studentų. Ar situacija išliko nepakitusi?

– Pats į tai nesigilinau, bet kolegos liudija, kad skirtumų tebėra. Ne be reikalo VDA imasi bendradarbiavimo su Nacionaline M.K.Čiurlionio meno mo­kykla, skatindama ją baigiančius abiturientus rinktis studijas Lietuvoje, o ne vykti užsienin. Pa­vyz­džiui, organizuojamas kūrybinis konkursas, kurio nugalėtojus renka akademijos dėstytojai, o geriausių darbų autoriams suteikiami papildomi kreditai stojant į VDA. Praktiškai jiems, dar moksleiviams, čia garantuojama studijų vieta.

Bet žinau ir visai ne iš meno srities atėjusių įdomiai mąstančių žmonių, kurie greitai tapo žinomais konceptualiais menininkais. Tuo labiau, kad dabar ne visoms meno sritims būtini tradiciniai, tapyba ir akademiniu piešimu grįsti įgūdžiai. Galima būti fi­losofu ir mąstant kurti unikalų, paveikų meną. Kar­tais ir tradicinių katedrų atstovai staiga nutaria išmėginti savo jėgas kitame meno fronte – atideda šalin dažus, teptukus ir užsiima stroboskopinės švie­sos ir vėjo malūnėlių programavimu. Mirk­sin­čioje šviesoje besisukantis malūnėlis optiškai atrodo kaip nejudantis, o krentantys vandens lašai pa­kimba ore… Taigi visiems visos kūrybinės medžiagos atviros, jokių sienų tarp katedrų pačioje akademijoje nėra.

Jaunesni menininkai mėgsta užčiuopti „madas“, imtis to, kas tarsi kybo ore. Tik tie „kybančio gaudymai“ dažnai būna diletantiškai mėgėjiški.

Jaunesni menininkai mėgsta užčiuopti „madas“, imtis to, kas tarsi kybo ore. Tik tie „kybančio gaudymai“ dažnai būna diletantiškai mėgėjiški.

Bet ma­dų vaikymasis kartu yra ir skatintinas mėginimas megzti ryšius su dabartimi. Vienas kitas projektas, žiūrėk, pramuša sau dėmesio ir perspektyvos erdvę. Taip nutiko su postinterneto tyrinėjimais, virtusiais savarankiška menotyros kryptimi. Studentai domisi, kaip, pavyzdžiui, nakvynės vietas turistams siūlančių skelbimų portalų fotografijos veikia interjerų tendencijas įvairiose šalyse, kaip, atsižvelgiant į keliautojų lūkesčius, kinta pačių būsto fotografijų stilius ir pan.

Lietuvoje paruošiama daug IT specialistų, kurie il­gainiui siekia išsiveržti iš griežtų savo kasdienės veikl­os rėmų. Neretai jie pradeda žaisti su virtualios realybės projektais, prisideda prie kultūrinių in­dustrijų kūrimo. Bet, šiek tiek „paišdykavę“, ga­liau­siai grįžta į savąją, gerokai pelningesnę veiklos sritį.

– Kokias aktualiausias problemas šiandien įžvelgiate mūsų meno krypties studijose?

– Problema tapo „mašininis“, gyvo pokalbio su kandidatais vengiantis priėmimo į akademiją modelis. Interviu metu iš pateikiamų argumentų ir formuluočių greitai išryškėdavo motyvuoti, potencialūs kūrėjai. Tokių pokalbių metu neretai ir patys jaunuoliai susivokdavo, kad stoja ne ten. Bet dabar Lietuvoje bet kokia kandidatų ir dėstytojų akistata laikoma korupcijos terpe.

Antra vertus, diskutuojame, ar bereikia piešimo ar tapybos egzaminų studentams, kurie nesirengia tapti nei tapytojais, nei skulptoriais. Aš pats galėčiau būti pavyzdys. Turbūt nebereikia versti jaunų žmonių orientuotis tik į vieną mediją, į vieną terpę, kai prieš jį atsiveria visa jų įvairovė. Ne vien dažais, kaltukais ir gręžtukais šiandien kuriamas menas. Be elektronikos, jau gimsta ir įdomi sintetinės biologijos, arba organinio biomedžiagų sintezavimo, sritis – ji taip pat įtraukiama į kūrybos procesą. Lie­tuvos menininkų duetas Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), taip pat filosofas Kristupas Sabolius jau domisi sintetine biologija.

Jūs traukote pečiais, bet dar palyginti neseniai mažai kas įsivaizdavo, kaip menams panaudoti informacines technologijas. Ir ne tik menams. Juk ir kompiuteriai buvo išrasti uždarose mokslinėse bei militaristinėse laboratorijose, dėl to ilgą laiką jų panaudojimas viešoms reikmėms buvo problema. Dabartiniai menininkai stengiasi, kad nesusiformuotų panašus atotrūkis su šiandieną laboratorijose plėtojamomis technologijomis.

Bet akademiniame gyvenime viskas sparčiai kin­ta. Tarkime, Londono karališkasis meno koledžas, kuriame studijavau doktorantūrą, dar pernai ke­lių nepriklausomų tarptautinių komisijų buvo pri­pažintas pasauline tokio profilio aukštąja mokykla Nr.1. Tačiau šįmet, sumenkus mokslo ir menų finansavimui Jungtinėje Karalystėje, iš jos jau beišeiną visi garsūs dėstytojai. Jie teigia, kad valdžia vis atkakliau pradėjo reikalauti skaičiukų, balų, ataskaitų – to paties, nuo ko kenčia menų akademijos Lietuvoje. Šitaip nebeliko laisvės meniniams eksperimentams arba ją tenka dangstyti su rinka susieta demagogija. Kone trečdalis garsiausių dėstytojų, tarp jų ir mano darbo vadovas, iš Ka­ra­liš­kojo koledžo jau pasitraukė. Dar skaudžiau po­kyčius jaučia įvairios mokyklos ir koledžai, veikiantys kaip Londono universiteto padaliniai. Nemažai jų apskritai tenka uždaryti.

Visgi reikia suprasti, kad mūsų akademijos ir Londono karališkojo meno koledžo bėdos – nesulyginami dalykai. Tarkim, garsus tapytojas Fran­cisas Baconas (1909–1992), atsidėkodamas koledžui už sudarytas sąlygas jame dėstyti ir turėti savo studiją, išeidamas dovanojo vieną savo tapybos darbelį. Prieš keletą metų jį pardavęs, koledžas už tą sumą pasistatė naują pastatą.

– Ką iš savosios Londono patirties stengiatės perteikti dirbdamas Vilniuje?

– Dar nedirbdamas prorektoriumi, bet dėstydamas doktorantams stengiausi supažindinti mūsų studentus su meninio tyrimo sampratomis ir specifika. Kitas dalykas – bandau diegti vakarietišką bendravimo mikroklimatą ir leisti studentams paskaitose kalbėti. Tiksliau pasakius – ne leisti, o versti. Lon­do­no koledže mums įprasto paskaitų formato „dės­­tytojas ir auditorija“ beveik nepatyriau, užsiėmi­mai labiau priminė laisvus pokalbius su dėstytojais.

Pastebėjau, kad lengviausia paskaitose prašnekinti dar kojų akademijoje neapšilusius pirmakursius. Nors didesnė pusė jų šnekų iš pradžių būna ab­surdas ir nesąmonės – net gėda klausantis už jau­­nus žmones. Bet, žiūrėk, palaipsniui absurdo pa­­sisakymuose mažėja, ir kartais pats stebiesi, kaip per tokį trumpą laiką žmonės sugeba pereiti prie ki­to žodyno ir retorikos stiliaus. Reikšdami mintis drau­giškoje, bet kartu kritiškoje bendraamžių ap­linkoje jie įgunda patys jausti savo nusišnekėjimus.

Visgi nebijojimas „susimauti“, suponuojantis eksperimentų laisvę, ugdymui labai svarbus. Prieš gerą dešimtmetį Šiuolaikinio meno centras Lie­tu­voje turėjo tokį įvaizdį, kad „neapšviestieji“ vengdavo į tą pastatą užeiti, žinodami, kad vis vien nieko nesupras. Aišku, nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kad jaunimas pamatytų, jog „ne šventieji puodus lipdo“, jau porą metų kiekvieną mėnesį doktorantūros skyriaus pastate esančioje auditorijoje rengiame neformalius, visuomenei atvirus po­kalbius su tarptautiniu mastu pripažintais intelektualais, menininkais, architektais, dizaineriais. Pastaraisiais metais džiugiai stebiu, kaip jaunimas nebesivaržo bendrauti su atvykstančiais svečiais, nepaiso jų nuopelnų ir regalijų. Tai turbūt ir yra didžiausias pasikeitimas, lyginant su manąja karta. Didesnė kelionių ir pasaulio pažinimo patirtis leidžia jiems nebesijausti provincialais. Taip yra ne vien akademijose. Neseniai stoties rajone veikiančioje „Iki“ parduotuvėje savo akimis mačiau, kaip jauna kasininkė vokiečius aptarnavo pajuokaudama vokiškai, o už jų eilėje stovėjusius prancūzus – jau prancūziškai. Štai jums ir pardavėja.

– Dabar įtemptai rengiatės savo kūrinio pristatymui Milano trienalėje. Gal papasakotumėte apie tai plačiau?

– Taip jau nutiko, kad šioje trienalėje su kūriniu „Airtime“ („Oro laikas“) man buvo patikėta atstovauti Lietuvai. Pagal pirminį sumanymą mūsų šalies paviljonas, 70 kv. metrų ploto buvusios arklidės, turėtų būti tuščias, bet su kylančiomis grindimis. Iš pirmo žvilgsnio to, kad tai nėra įprastos grindys, net nepastebėtumėte. Įsivaizduokite: įeinate, tuščioje salėje dairotės kažkur paslėptų eksponatų ir staiga pradedate gaudyti orą, nes hidraulinis keltuvas, sumontuotas po grindimis, tuo metu iš lėto dirbo savo darbą ir, pakilęs į užprogramuotą aukštį, bloškė jus žemyn. Pakelti grindis bus galima į 0,5 m aukštį, bet paviljono darbo pradžioje pradėsime nuo mažesnio 20 cm aukščio, kad įvertintume lankytojų reakcijas į nesvarumo būklę. Jei viskas bus gerai ir numatytos dekseleracijos, arba stabdymo, priemonės veiks be priekaištų, palengva aukštį didinsime.

Taigi Milane bandau surežisuoti sinchronišką kolektyvinį (50–100 žmonių) kritimą, kuris taps prielaida unikaliai socialinei ir  psichologinei paviljono lankytojų dalyvių patirčiai. Meno požiūriu tai galima vadinti performatyvia architektūra, galima – gravitaciniu dizainu, o galima ir kinetine skulptūra. Skirtumas toks, kad tą skulptūrą jaučiate nuosavais viduriais.

– Rudenį ketinate svečiuotis CERN branduolinių mokslinių tyrimų laboratorijoje Šveicarijoje. Kokie šio vizito ciklai?

– Ruperto meno ir edukacijų centras buvo paskelbęs nacionalinį konkursą prie CERN veikiančiai menininkų rezidencijai, kurį man pavyko laimėti. Taigi turėsiu galimybę visą mėnesį ten gyvendamas bendrauti su mokslininkais. Mano tema, kuri sudomino rezidencijos organizatorius, yra dialogas tarp mikroskalės (šiuo atveju – kvantinės fizikos specialistų) ir makroskalės (manęs, kaip gravitacijos reiškinių tyrinėtojo). Tai – dviejų priešingų mastelių tyrinėjimai, tačiau egzistuoja teorija, kad juos suvienijus būtų įmanoma išspręsti visas fizikos mokslo problemas. Aišku, nesu fizikas, tad dialogo ieškočiau menine kalba. Man įdomu, kaip galėtų žmogus, kasdien jaučiantis gravitaciją, taigi gyvenantis makroskalėje, apčiuopti mikroskalėje vykstančius reiškinius. Todėl viena iš mano idėjų buvo sukonstruoti apčiuopiamus magnetinius laukus. Pradėjau „žaisti“ su feromagnetinėmis medžiagomis, reaguojančiomis į magnetinį lauką. Popu­lia­riausia iš tokių medžiagų – itin smulki plieno pu­dra, kurią galima maišyti į skystį (tarkim, alyvą) ir ištepti ja magnetais veikiamoje scenoje pasirodančius šokėjus. Arba suformuoti savotišką tešlą, kuri nuo elektromagnetinio lauko poveikio levituodama ore kaitaliotų savo formas, taip kartu su gyvais atlikėjais dalyvaudama šokio performanse.

– O kaip su darbų pristatymais Lietuvoje?

– Jau netrukus, rugsėjo 6-ąją, savo naujus kūrinius pristatysiu ir vilniečiams. „Vartų“ galerijoje bus galima susipažinti su „Cumspin“, arba orgazmo suktuko, maketu. Jis buvo sukurtas specialiai Barselonos šiuolaikinės kultūros centro parodai „Human +“, bandančiai nuspėti žmonijos ateitį, ir pusmetį joje eksponuotas. „Cumspin“ centrifuga skirta patirti ypatingam seksualiniam malonumui, kurį sukelia lytinio akto partnerius veikiančios gravitacinės jėgos. Dar projektuojant garsiuosius „Eutanazijos kalnelius“, kosmoso medicinos specialistai, su kuriais konsultavausi, juokavo, kad panašius kalnelius galima būtų sukonstruoti ne tik mirčiai, bet ir meilei. Mat pastebėta, kad deguonies stygius smegenyse leidžia patirti ypač stiprų orgazmą, kokio negali suteikti jokie žmonijai žinomi narkotikai. Todėl nemažai žmonių lytinio akto metu mėgina visaip smaugtis, o tai sudaro sąlygas nelaimėms įvykti. JAV dėl šios priežasties statistiškai kasdien miršta vienas žmogus. O štai „Cumspin“ konstrukcijos kapsulėse panašiu orgazmu būtų galima mėgautis be didesnės rizikos.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

Šiandien, kai pasaulis išgyvena pokyčių, nerimo kupiną laiką, verta atsigręžti į meną, pasiaiškinti, kaip tai pasireiškia vertybiniame lygmenyje.

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Airių kilmės anglų rašytojas, poetas, vienas žymiausių Viktorijos epochos dramaturgų, plačiausiai žinomas kaip romano Doriano Grėjaus portretas autorius, Oscaras Fingalas O’Flahertie’as Willsas Wilde’as (1854–1900) sukūrė ir alegorinių pasakų. Pagal vieną jų Laimingasis princas jaunas režisierius Povilas Makauskas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio mėnesį pristatė to paties pavadinimo spektaklį. Kaip žymi Ieva Tumanovičiūtė, spektaklyje sukurtas subtilus pasaulis, be vulgarumo, smurto, aistrų proveržių ar tragiškų konfliktų. „Tai švelnus ir estetizuotas pasaulis, bylojantis apie gėrį ir grožį, galintis atsiskleisti ne tik suaugusiam, bet ir vaikui.“[1] Mintis verčia suklusti, o skaitant recenziją nori nenori šmėkščiojantis meno kaip grožio (plačiąja prasme) pojūčio, reikšmės klausimas, sakytina, tampa I. Tumanovičiūtės straipsnio leitmotyvu, glūdinčia idėja, kurios funkcija – ne vien pastebėti, aptarti, įvertinti vieną šiandienos meno kūrinių; toji idėja čiuopia šiandienos meno lauko visumą.

I. Tumanovičiūtės konstatuojamoji išvada „Povilo Makausko spektaklis – tai kvietimas tikėti menu, o scenoje išlikęs Princo siluetas, pro kurį plaukia debesys, – autoriaus parašas“[2] skatina svarstyti, kiek savo aplinkoje šiandien matome grožio? Kiek jo siūlo, leidžia išgyventi meno patyrimai? Kiek apskritai yra grožio (šiuolaikiniame) mene?

Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų.

Svarbi recenzentės frazė autoriaus parašas – kas dabartyje yra autorius? Kiek svarbi, kiek apskritai autorystės yra šiandien, kai kuria visi, kai suvokėjas asmeniniu santykiu turi atrakinti, aiškintis, interpretuoti ir taip susikurti savąjį kūrinį, kūrinį sau? Tai ypač svarbu konceptualiajam menui, kuriame būtent idėja, koncepcija, rodos, pranoksta ir, sakytina, turi didesnį svorį nei jos išpildymas, neretai nereikalaująs ilgo, kruopštaus kūrybos proceso. Menas, sutelktas įžodinime, orientuojamas į socialinę sritį – aktualizuoti problemas, ryškinti, liudyti šiandienos gyvenimo ydas, grėsmes. Tarsi pradingsta, išslysta meno kaip estetikos srities ir socialinio lauko ribos linija, menas tampa socialiai angažuotas ir atlieka propagandos funkcijas.

Apie visa tai mąstyti labai paranku O. Wilde’o Laimingojo princo minčių, alegoriškai perteiktos išminties, žmogiškumo įvaizdžių kontekste. Alegorijos galia – po viršutiniu, išoriniu teksto lygmeniu, vidiniame, antrajame, o kartais ir trečiajame reikšminiame klode glūdinti minties prasmė. Tai vėlgi ryškina skaitančiojo, klausančiojo–suvokėjo nusiteikimo, gebėjimų ir galios perskaityti, išgirsti, aiškintis, suvokti išsimbolinus tikrąją kūrinio idėją, reikmę.

Mąstymo, reflektavimo pastangos, šiandien aktualizuojamos kalbant apie postmodernų konceptualų meną, reikalingos, svarbios ir būtinos apskritai visada, kiekvienam meno išgyvenimui. Tad svarstant šiandienos meno funkcijas, užduotis, galias ir vertes, žiūrima kontekstualiai, taip išryškėja dabarties aktualijų ir jau istorinės klasikos saitai ir skirtys. Tampa akivaizdu: vienadienių ir amžinų objektų apraiškos – tai nuolatinio kūrybos proceso pasirodymas ir įrodymas, argumentas, kaip potvyniai ir atoslūgiai, kaip gimimas ir mirtis, liudijantys gyvybės nerimastį, būtį čia ir dabar, tai būties pulsas, kurio kiekvienas tvinksnis – vienintelis, vertas ir vertingas savaime. Ir vis tik žiūrint meno, kultūros lauko kategorijų konteksto, reikia brėžti šiandienos kontūrus, matyti lygmenis, kad vertės kartelė – orientyras ateityje – kaskart kiltų aukščiau ir aukščiau. Apie visa tai pokalbis su etnologe, įvairių kultūros ir kultūrų – tradicinės ir šiuolaikinės, etninės ir populiariosios – aspektų tyrėja, humanitarinių mokslų daktare, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, daugelio kultūrinių projektų eksperte ir koordinatore Giedre Barkauskaite.

- „Aukštai viršum miesto, ant išlakios kolonos, stovėjo Laimingojo princo statula. Ji buvo visa išvien apklota plonytėliais gryno aukso lapeliais, jos akys buvo du žėrintys safyrai, o ant kardo rankenos žibėjo didelis raudonas rubinas. <…> „Jis gražus kaip vėtrungė, – pasakė vienas miesto tarybos narys, kuris troško pasižymėti meniniu skoniu, – tačiau nėra toks naudingas“, – pridūrė jis, būgštaudamas, kad žmonės nepalaikytų jo nepraktišku, nes iš tikrųjų jis nebuvo nepraktiškas.“[3] Šioji O. Wilde’o Laimingojo princo ištrauka atveria, inspiruoja pašnekesį. Kas yra menas šiuolaikinėje kultūroje, mūsų visuomenėje? Kiek vietos, reikšmės jam palikta, suteikta šiandienio žmogaus kasdienybėje, apskritai gyvenime?

- Turbūt pirmiausiai reikėtų pastebėti, kad tikrai sudėtinga (o gal ir visai neįmanoma?) apibūdinti visuomenę apskritai, lygiai taip pat nelengva apibrėžti meno, šiuolaikinės kultūros ribas. Kiekvienas šiandienos žmogus individualiai išgyvena įvairias emocijas, atlieka skirtingas veiklas, jo kasdienybė ir visas gyvenimas – nepakartojamas, unikalus. Žinoma, mokslas mėgina sudėlioti, suklasifikuoti, sustruktūruoti viską į tam tikras apsibrėžtas ir apibūdintas vietas, tačiau kiekviena diena sukuria vis naujus reiškinius ir jau nusistovėjusi, aptarta dėlionė jei nesubyra, tai pradeda klibėti. Matyt, dėl to ir patogiausia, aiškiausia kalbėti apie praėjusį laiką, o ne apie šiandienę gyvenseną, kuri kasdien gali pateikti vis naujų staigmenų, juk tuo gyvenimas ir žavus bei nenuspėjamas.

Mūsų tema – apie meną, tad nesinori įsirėminti, apsibrėžti, o norisi labiau kalbėti apie emocijas, išgyvenimus, patyrimus. Kas yra menas šiuolaikinėje visuomenėje?.. Apskritai menas (šiuolaikinis, tradicinis, liaudies) yra visa tai, kas sukurta žmogaus. O ta žmogiška kūryba – ne destruktyvi, o konstruktyvi, jos tikslas – pasiekti, paliesti, pajudinti auditoriją, žiūrovą, kiekvieną (tiek kūrėją, tiek stebėtoją). Tad jei šis apibūdinimas priimtinas, sakyčiau, jog šiandienis žmogus turi tikrai pakankamai vietos menui (ir pačiomis įvairiausiomis formomis). Tik klausimas – kiek mes jo norime, kiek esame išalkę ir ištroškę?

- Meninis skonis ir praktiškumas aktualizuoti ankstesniame kūrinio fragmente reikšmingai suskamba kūrinio pabaigos ištraukoje: „Lapelį po lapelio lupo kregždutė gryną auksą, kol Laimingasis princas liko visai blausus ir pilkas. Lapelį po lapelio gryno aukso nešiojo ji vargšams, ir vaikų veidai ėmė rausti, jie pradėjo krykštauti ir žaisti gatvėje. „Mes dabar turime duonos!“ – šūkavo jie.“[4] Kas šiandieniam žmogui turi daugiau svarbos – meninis išgyvenimas ar kūrinio materiali vertė?

- Norėčiau pasakyti, kad svarbiausia – meninis išgyvenimas. Bet ar tai būtų tikra, vienareikšmiška tiesa? Ar gyvenimo tikrovėje nėra svarbi kūrinio materiali vertė? Išties realus pasaulis labai spalvingas, kartais nepaaiškinamai kontrastingas, tad prioritetų dėlionė ganėtinai įvairi.

- Jeigu galvotume apie žmogų, gyvenantį sunkiau finansine prasme, ką, Jūsų nuomone, menas gali jam pasiūlyti? Ar šiandien, o ir apskritai galvojant istoriškai, žemesniojo, viduriniojo sluoksnio atstovams menas reikšmingas, ar kasdienė duona, o kartais ir jau saldus pyragas visados pirmiau?

- Alkis, badas – daugumai nesuvokiami dalykai šiandienos kasdienybėje, tad netikėtas, neįprastas kasdienės duonos stygius būtų katastrofa ir tokioje situacijoje pokalbis apie meną neegzistuotų.

Bet jei vienoks ar kitoks nepriteklius yra tavo kasdienybė, meno reiškiniai gali būti tarsi ankstyvo pavasario saulės spinduliai. Tik nežinia, ar jie tau padės pamatyti bundančią gamtą, ar tirpstantį murziną sniegą ir purvą. Bet negalima sakyti, jog visa tai būdinga tik žmogui, gyvenančiam sunkiau finansine prasme. Kiekvienas – ar turtingai, ar varganai gyvenantis – skirtingai dėliojame savo prioritetus.

- „Kadangi ji dabar nebegraži, tai ir nebereikalinga“, – pasakė universiteto meno profesorius. Paskui statula buvo sulydyta krosnyje, ir meras sušaukė miesto tarybos posėdį nuspręsti, ką daryti iš to metalo. „Reikia mums pastatyti kitą statulą, tai aišku, – jis pasakė, – ir tenai dabar bus mano statula.“[5] Didžioji visuomenės dalis meną traktuoja kaip grožio esatį, santykis su meno objektu paprastai primityviai apribojamas grožio pajauta, išgyvenimu, teikiančiu malonumą. Pateiktoje citatoje matyti meno – skulptūros – kaip žmogaus į(si)prasminimo reikšmė, o anksčiau liestas meno kūrinio ir jo kaip materialiojo gėrio, patenkinančio vartotojo poreikius ar pelnančio finansinę naudą, aspektas. Klaustina, kas šiandien dominuoja šiuolaikinio žmogaus santykyje su meno kūriniu? Kas mūsų visuomenėje nusveria svarstyklių lėkštelę?

- Ilgą laiką šalia meno eidavo apibūdinimas gražus. Nesvetima ši draugystė ir šiandien. Tačiau sąvokos prasiplečia. Šiuolaikinis (o ir apskritai įvairus) menas moka parodyti žmogaus jausenas – ir liūdesį, ir džiaugsmą, leidžia meno kūrinyje atrasti nerimo, skausmo, kančios, netekties simbolius, išraiškos formas.

Šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, o kiekvienas jos segmentas savąjį išskirtinumą rodo ir meno vertinimu (ar skirto masiniam vartojimui, ar vadinamojo aukštuoju menu). Tos svarstyklės nėra nusvertos. Kaskart, svarstyklių lėkštėje atsidūrus meno kūriniui, jos gali judėti tai į vieną, tai į kitą pusę.

- O.Wilde’o pasakos pradžioje miesto tarybos narys išsako savąjį meno kūrinio vertinimą, kuris istorijos pabaigoje, statulai netekus grožio, tampa galios sprendiniu – nugriauti. Pirmiausia, kiek šiuolaikinės kultūros žmonės nori ir geba vertinti meną? Kiek meno vertės argumentai galioja, veikia, kiek jie turi svaros priimant sprendimus? Jūsų nuomone, kas turi teisę vertinti meną, dargi priimti sprendimus jo atžvilgiu?

- Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų. O kaip gebame vertinti? Individualiai ir tikrai subjektyviai. Kiekvienas turime savitą pojūčių, išgyvenimų bagažą, kiekvienas reaguojame, jaučiame skirtingai. Teigiama, kad skonį (kaip ir protą) reikia nuolat lavinti, tobulinti. Bet ar visi mes tuo užsiimame? O jei ir užsiimame, viso to neišmatuosi, nes sukauptos patirtys yra savitos, unikalios. Tad vienareikšmiškai atsakyti, kas turi teisę priimti sprendimus meno atžvilgiu, negaliu. Taip, yra institucijų, yra rašomi ir palaiminami ar atmetami, išgiriami ar sukritikuojami meno projektai. Tačiau tikrai negaliu atsakyti, ar priimti sprendimai vienu ar kitu atveju visuomet yra teisingi.

Manau, svarbu tai, kad menas pasiektų pačią auditoriją ir būtų tos auditorijos vertinamas (bet nomenklatūriškai nesustabdomas dar kūrybos procese).

- „<…> toli toli, anoj miesto pusėj, palėpėje, matau vieną jauną vaikiną. Jis sėdi užsikniaubęs ant stalo, apkrauto popieriais, o šalia stovi stiklinė su nuvytusiomis žibuoklėmis. <…> Vaikinas nori užbaigti pjesę teatro direktoriui, bet jam taip šalta, jog jis nebegali rašyti. Krosnyje nesikūrena ugnis, iš bado vaikinas visai nusilpęs.“[6] Šioji ištrauka kalba apie menininko, kūrėjo esatį, kuri, nors priklauso fikcinei realybei, sakytina, yra labai artima, paraleli gyvenimo tikrovei, ir tai laiko tėkmėje nesikeičia ar kinta nežymiai. Kaip Jūs, kultūros tyrėja, nusakytumėte, kas yra menininkas, kokia jo reikšmė, funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje, daugiau galvojant apie vakarietišką kultūrą?

- Nepavyksta man skaidyti kultūrą į mūsišką ir vakarietišką. Tos ribos nėra tokios ryškios, akivaizdžios (arba vertėtų analizuoti labiau individualias menines asmenybes, bet nesiekti apibūdinti apskritai).

Menininkas yra žmogus, ir be galo jautrus žmogus, turintis labai stiprius akinius ar padidinamąjį stiklą ir ryškiai, aiškiai matantis supančią visuomenę. Menininkas nebus tik profesija, amatas. Pagrindinės jo funkcijos – atsukti veidrodį taip, kad pamatytume save, įvairiuose simboliuose atpažintume savo gyvenseną.

- „Kodėl tu negali būti toks laimingas kaip Laimingasis princas? <…> Laimingasis princas niekada dėl nieko neverkia.“[7] Šiuolaikinėje kultūroje, postpostmodernistiniame pasaulyje vis daugiau galios, reikšmės įgauna vaizdinė, o ne žodinė kalba, vaizdai liudija tapatybę, žmogaus buvimą, virtualybėje leidžia kasdien, kas valandą būti kitu, keistis ir taip kurti asmenybės mozaiką. Galioja visuotinas siekis atrodyti gražiam ir laimingam. Kaip tai vertintina kultūros prasme? Ką tai byloja apie ją? Kas šiuolaikiniam žmogui yra liūdesys, Jūsų, kaip kultūros tyrėjos, vertintojos akimis? Ar tikrai nebemokama, nebegalima liūdėti, jausti, atjausti?

Vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas.

- Žinoma, ne visuomet norisi veidrodyje matyti realų vaizdą, o virtualybė leidžia kurti nerealų, išgalvotą, simboliais ir siūlomomis nuostatomis piešiamą identitetą. Tačiau kad ir kaip bėgtume, kiek slėptumėmės nuo kitų ar nuo savęs, žmogus nebus tik tobula išorė, blizgantis viršelis. Žmogaus vidus kupinas ir baimių, ir liūdesio, ir džiaugsmo (nesuvaidinto, tikro!). Pati didžiausia vertybė – žmogiškumas (nors ir ne kiekvienas esame apdovanotas šia savybe), tad šią vertybę reikėtų kelti į viešumą, lipdyti ant viršelių. Juk ten tikrai telpa ir jautrumas, ir atjauta, ir kito matymas. Ar tai jau prarasta? Manau, kad ne. Bet tai nėra paprasta.

- Tęsiant mintį, reikšmingos filosofo Leonido Donskio pastabos, esą dabartinė visuomenė – nujautrinta, dabar vyrauja jaunystės kultas, nepagarba senatvei, žmonės mėgina nepastebėti ligų ir mirties, neretai bjaurisi sergančiaisiais, sunkiau gyvenančiaisiais, jie žavisi fiziniu grožiu, orientuojasi į nugalėtoją[8]. Tad galbūt meno išgyvenimai šiandien yra vienintelė priebėga, kur dar gali būti, kur dar yra žmogiškumo? Tarkime, kontempliuodamas paveikslą, meno instaliaciją, pagauliai įsitraukdamas ir būdamas, dalyvaudamas spektaklyje, žmogus patiria jausmų tiesą, taip saugo žmogiškumą, išlieka žmogus, jautri būtybė. Ar menas, šiandienos ar apskritai, atlieka, yra pajėgus atlikti šią funkciją, užduotį?

- Tikiu, kad žmogiškumo yra ne tik mene, jo yra ir mus supančių draugų, artimųjų, net nepažįstamųjų viduje, mumyse. Tik ne visuomet ir mums patiems pavyksta tai įžiūrėti.

Tačiau sutinku, kad, kuriant meną, ši savybė turi būti dominuojanti. Kurdamas menininkas turi atsiverti, apsinuoginti, atsiskleisti, parodyti save ir tuo pačiu parodyti aplinkinius. Menas praplečia visą mūsų supratimą, praplečia suvokimo ribas. Bet ar turime tik menui uždėti pareigą – išsaugoti mūsų žmogiškumą?

Reikšmingas Zygmundo Baumano teiginys, nusakantis vartotojišką visuomenę, kuriai tik nepastovumas, laikinumas (ne įsipareigojimas) yra svarbūs, o vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas. Juk tuomet šios visuomenės nariai, vartodami meną, vėl laukia tik naujų potyrių, lyg sakydami – „nustebink mane“. Kažin ar čia daug bus vietos taurumui, jautrumui, žmogiškumui? Gal tokią prievolę – puoselėti žmogiškumą – užsidėkime kiekvienas sau ant pečių? Tegul tai nebūna vien meno ir jų kūrėjų užduotis.

- „Malonu matyti, kad pasaulyje dar yra bent vienas visiškai laimingas, – sumurmėjo viskuo nusivylęs žmogus, nenuleisdamas akių nuo įstabiosios statulos.“[9] Visiška laimė ir visiškas nusivylimas – šiandien, kai tokia greita informacijos apykaita, rodos, žmonės išgyvena, netgi labai asmeniškai, kitų, visiškai nepažįstamų žmonių, laimes ir nelaimes. Kiek šiandieniai jausmai yra tikri, autentiški? Jūsų nuomone, visuotinės reakcijos neužgožia ir neatima galimybės išgyventi, išjausti savąją būtį?

- Suprantama, kad paprasčiau vertinti, kritikuoti, analizuoti kitą, tik ne save. Juk tai daryti taip paprasta: paduota, atversta, pirštu į reikiamą vietą pabaksnota, parodyta, išankstinė nuomonė suformuota ir pateikta. Gal taip elgiamės todėl, kad iš šono geriau matosi? O gal todėl, kad bijome savyje rasti ne visuomet norimų dalykų. Spręsti kitų problemas daug paprasčiau ir aiškiau (juk ir už pasekmes nelieki atsakingas). Bet kaip išspręsti savas, nelabai randame, o gal ir nenorime ieškoti atsakymo.

- „Kai buvau gyvas ir turėjau žmogaus širdį, – atsakė statula, – aš nepažinau ašarų, nes gyvenau Ramybės pilyje, kur liūdesiui įeiti draudžiama. Dieną žaisdavau su draugais sode, o vakare šokdavau didžiojoje salėje. Aplink sodą ėjo labai aukšta siena, bet man niekada nerūpėjo, kas dedasi anapus jos, nes viskas aplink mane buvo taip gražu. Mano dvariškiai vadino mane Laiminguoju princu, ir aš iš tiesų buvau laimingas, jeigu malonumai yra laimė.“[10] Ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinėje kultūroje laimė nėra (pernelyg) suartinta, sutapatinta su malonumais?

- Tikrai taip, jei kalbame apie populiariąją kultūrą ir jos kuriamus produktus. Juk tokios kultūros funkcija – suteikti kuo paprastesnėmis formomis, kuo aiškesniais būdais vis daugiau malonumų. Dažnai, kalbėdami apie šiuolaikinę kultūrą, atsižvelgiame į tuo metu tą vartojamą kultūros repertuarą, kuris atrenkamas pagal tai, ką naudoja, vartoja didžioji dauguma žmonių. Bet, žinia, kultūrinių, meninių žanrų įvairovė neleidžia visko sudėti tik į vieną lentyną.

- Humanitarinių mokslų daktarė, kinotyrininkė, kino festivalio Scanorama iniciatorė ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, kalbėdama LRT Kultūros televizijos laidoje Naktinis ekspresas, pastebėjo, jog žmonės nebenori kine matyti juodumo, todėl taip mielai eina žiūrėti lengvučių niekučių, jie nori pailsėti nuo to, ką mato gyvenime, tai normalu ir žmogiška[11]. Veikiausiai tai galioja santykiui su menu apskritai. Tačiau žiūrint Laimingojo princo ištraukos, grožis kaip vienintelis pasaulio vaizdinio variantas, neleidžia pažinti liūdesio ašarų. Kiek, Jūsų matymu, šiandien esama visuomenėje suvokimo – tiek meno patyrėjų, tiek kūrėjų požiūriu, – kad meno sukrėtimas, nors tuo metu ir sukeliantis gilų liūdesį, skausmą, atveria gyvenimą, jo prasmes ir teikia susivokimo galimybę, tad yra vertingesnis, negutrumpalaikė malonumo priebėga, gana greitai išnykstanti, pasimirštanti ir paliekanti tą pačią tuštumą? Ką Jūs asmeniškai galvojate apie meną kaip pramogą, malonumą be sukrėtimo?

- Dažnai šios sąvokos – menas ir pramoga – eina paraleliai, dažnai šie reiškiniai vienas kitą papildo ir nebelieka tokios ryškios takoskyros. Dažnai nebegalime kategoriškai skirti, kad tai yra elitinis menas ar menas masėms, kad tai – aukštoji kultūra ar populiarioji kultūra. Galbūt kai lieka vietos prasmingiems, ne vienadieniams meniniams projektams, tegul būna jo skiriama ir pasimėgavimui meninėmis pramogomis, kurios taip pat gali būti įdomios.

- „Brangioji kregždute, – tarė Princas, – tu pasakoji man įstabius dalykus, bet kas gi yra įstabesnis už žmogaus skausmą? Daug kas yra didu pasaulyje, bet už viską didesnis – vargas.“[12] Kiek šiuolaikinis menas gali padėti, padeda žmogui susivokti, išgyventi, gyventi prasmingai? Kiek tokio meno reikia šiuolaikiniam žmogui? Kiek jis geba jį priimti, patirti?

- Menas gali padėti rasti atsakymus į savus klausimus, menas gali pastūmėti judėti pirmyn, leisti nuodugniau apsižvalgyti aplink, menas padeda ir pažinti save patį, ir pamatyti kitus. Tad jei tau reikalingi atsakymai apie save, jei tau norisi naujų siekių, tai tau menas tikrai svarbus, naudingas, reikalingas. Svarbu, kad mums kiltų klausimų ir reikėtų, norėtųsi ieškoti atsakymų.

_____________

[1] Tumanovičiūtė I. Nuskaidrinančios Laimingojo princo ašaros. Menų faktūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-13]. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61177#gsc.tab=0.

[2] Ten pat.

[3] Wilde O. Laimingasis princas ir kitos pasakos. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1994, p. 59.

[4] Ten pat, p. 68.

[5] Ten pat, p. 70.

[6] Ten pat, p. 65.

[7] Ten pat.

[8] Aleksandravičius E. IQ presingo akiratyje – moralinis jautrumas. IQ TV [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-05-19]. Prieiga per internetą: http://iq.lt/iq-tv/iq-presingo-akiratyje-moralinis-jautrumas-2.

[9] Ten pat, 59.

[10] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 61–62.

[11] Kryžiavičienė J. Pokalbis su Gražina Arlickaite. Naktinis ekspresas. LRT Kultūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-12]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/98382/naktinis_ekspresas.

[12] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 68.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 11 d.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šiųmetės „ArtVilnius“ mugės kontrastai: trykštančiuose spalvų fontanuose prizus susišluoja juodai ir baltai apipavidalinti galerijų stendai.

Turim mes šiuolaikinio meno, turim… Gal net per daug – priduri sau, baigdamas vinguriuoti mugės labirintais. Ir mėgini įsivaizduoti, kad visa tai tėra rieškučios į mugę netelpančio meno ežere. Ir modeliuoji vaizduotėje milžiniškus angarus, į kuriuos įmanoma būtų tą visą meną sutalpinti. Bet vis tiek netelpa, nes kiekvieną minutę kažkur Lietuvoje gimsta naujas meno kūrinys. O vos užgimęs pretenduoja į šviesą, nors gal ir į tamsą: juk nuo bendro lankytojų srauto juodomis užuolaidomis atskirtų stendų mugėje kasmet daugėja.

Pasislėpti tamsiuose kambarėliuose jau linksta ne vien videomenininkai, bet ir fotografai: tik prisiminkite žibintuvėlius, kurių laukėte norėdami apžiūrėti Kauno fotografijos galerijos eksponuojamą Donato Stan­kevičiaus nuotraukų ciklą. Kad jose buvo įamžinti seni vairuotojai (beje, irgi savo automobiliuose fotografuoti naktį) – pamiršite greitai, užtat įspūdžio, kurį patyrėte šviesos pluošteliu tamsoje ieškodamas nuotraukų, taip greit neatsikratysite. Bėda, kad ne kiekvienas, tamsoje su žibintuvėliu irdamasis sienomis į priekį, susiprato iš po nuotraukų dar ir tekstus išsižvejoti.

Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją.

Geriausia mugės jaunąja menininke pa­s­kel­b­tos Beatričės Mockevičiūtės (VDA galerija „5 malūnai“) stende tvyrojo lengva prieblanda, bet nepašvęstieji lankytojai vis tiek ilgokai jame dairydavosi meno, pagarbiai apeidami neįspūdingą keturkampio profilio vamzdelių kauburį. Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją. Pirmiausia dėl tvirtai įskiepytos nuostatos, kad eksponatų rankomis liesti nevalia, bet dar labiau – iš racionalaus suvokimo, jog mugėje ir be kaleidoskopų yra į ką žiūrėti.

Ką ten vamzdeliai – ne kiekvienas santūrus lietuvis, anksčiau aplenkdavęs Mariaus Jonučio kūrinių parodas „Meno nišoje“, drįso kyštelėti nosį ir į kabančią šio autoriaus drožinėtos meilės pasakos spintelę. Nors būtent marguose stalčiukuose glūdėjo visi prasmių niuansai.

Ir atvirkščiai: kokios prasmės slypėjo naujuoju erdvės apžvalgos tašku tapusiame geltoname latvių menininkų namelyje ant ratų, net ir užėjusiems į vidų liko paslaptis. Patikliai užlipome, apsidairėme, nulipome. O stebėtojų iš šono akimis vertinant, buvome praryti keisto kičinio meno žvėries.

Keistis ar nesikeisti

Bet kas galėtų įvardyti, kur būtent šiuolaikiniame mene driekiasi kičo slenkstis? Ar sąmojingos Martyno Gaubo skulptūrėlės, kurių ne viena mugėje sutiko savo naujus šeimininkus, – jau kičas, ar tiesiog mielas autoriaus ironijos pliūpsnis? Pro vamzdelius žvelgiant, toks menas jau galėtų būti laikomas pernelyg įprastu ir lengvai perprantamu tokiai mugei. Vis dėlto be nuoširdžių lankytojų šypsenų „Kauno lango“ stende renginys būtų daug netekęs: būtent į šį paviljono kampą buvo sunku prasibrauti, nes smalsuoliai smagiam mažų metalinių skulptūrėlių apžiūrinėjimui negailėjo savo laiko.

Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas.

Aiškios satyrinės minties neatimsi ir iš Audriaus Gražio eksponuotų objektų. Kas gali būti tiesmukiau už stručio iškamšą kaladėje įbetonuotomis kojomis („Laisvės pojūtis“), kurią savo stende, papuoštame Leonido Donskio citata, laikė Panevėžio „A galerija“? Daugiau laisvės interpretacijoms suteikia kita to paties ciklo instaliacija, kurioje ant modernios lempos „vėjelio“ sparnų sukasi trijų kaimiškų vištų iškamšos. Pernai šį darbą rodęs panevėžiečiams, menininkas sulaukė kaltinimų neetišku gyvūnų iškamšų naudojimu. Užtat sostinės mugėje nei įkalintas strutis, nei rateliu skriejančios vištos nieko nebešokiravo. Labiau stebino kardinaliai pasikeitusi žymaus tapytojo meninė raiška.

Geriausia mugės instaliacija išrinkti unikalios tekstilininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės gėlėmis siuvinėti įvairius mūšius ir kariuomenes menantys kariniai šalmai. Aktualumo iš idėjos neatimsi, antra vertus, kone dešimtmetį visas jai prieinamas skardas (nuo puodų iki automobilių kėbulų) kryželiu siuvinėjanti menininkė, priešingai nei A.Gražys, savo senų gerbėjų pernelyg nenustebino.

Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.

Čia laikas būtų prisiminti, kurį menininką balsuodami vieningiausiai palaikė mugės „ArtVilnius“ lankytojai. Ir ką gi: ne vamzdeliams-kaleidoskopams, už kuriuos vieningai balsavo vertinimo komisija, ir ne siuvinėtiems šalmams jie suteikė pirmenybę. Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas, savo paveiksluose vaizduojantis baltai žydinčius vaismedžius. Jo naudojamos medžiagos labiau primena chemijos laboratoriją: anglis, kalio permanganatas, citrinos rūgštis… Užtat pasiektas akinamo baltumo ir linijų grakštumo įspūdis nepalieka žiūrovų abejingų.

Geriausia mugės galerija lankytojai išrinko iš Kelno atvykusią „Ulf Larsson“, atvežusią trijų skirtingų pasaulio kraštų menininkų darbus. Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.

Vertinimo komisija prioritetą taip pati suteikė juodiems-baltiems galerijų „Nulinis laipsnis“ ir „Y galerija“ stendams. Pirmoji pristatė Sauliaus Slavinsko „pinhole“ technika atliktas fotografijas, antroji, atvykusi iš Minsko, – ne tik lakoniškas Igorio Savčenkos, jau kartą pripažinto geriausiu „ArtVilniaus“ menininku, fotografijas, bet ir kitų Baltarusijos autorių darbus.

Kaupti ar parduoti

Geriausia mugėje pristatyta menininke vertinimo komisijos buvo pripažinta Zuzana Janin, Varšuvos galerijos „lokal_30“ įkūrėja. Jos kūrinys „Volvo 240, transformuota į 4 dronus“ eksponuotas projektinėje (tiksliau – kolekcinių ekspozicijų) erdvėje, nelaukusioje pirkėjų.

Vis dėlto šioje mugės zonoje akivaizdžiu lyderiu tapo mūsiškio „Lewben Art Foun­dation“ vėlgi subtiliai pritemdytoje erdvėje pristatoma šiuolaikinės skulptūros kolekcija, kurioje – devynių užsienio autorių darbai. Atmintyje išliks Kosovo menininko Petrito Hilalajo darbas, vaizduojantis išdžiūvusį lūšies lavoną („Nunuodyta žmonių, stokojančių meilės“). Taip pat nenuglaistyta, tarp dvimatės ir trimatės erdvės skirtingais profiliais išdidžiai balansuojanti anglo Thomo Houseago „Moteris“ ir iš daugybės veikėjų sudėliotos, alegorines apokaliptines scenas vaizduojančios Marcelio Dzamos ir brolių Chapmanų miniatiūrinės kompozicijos.

Betgi grįžkime į kitas, pirkėjų laukusias sales. Juolab ne vienai galerijai parduoti atsivežtus darbus mugėje pavyko: paskutinėmis dienomis šalia kūrinių pavadinimų raudonavo nemažai apie tai įspėjančių taškų. Pirkėjų nebuvo ignoruojami ir „ArtVilniaus“ fokuse šįmet atsidūrę svečiai iš Lenkijos: keturis kūrinius Vilniuje pardavė „Stalowa“ galerija iš Varšuvos, o galerija „Czułość“ atgal į Lenkijos sostinę nebeparsiveš trijų eksponuotų japonų menininko Nampei Akaki fotografijų. Vienintelės mugėje dalyvavusios estų galerijos „Okapi“ atstovams apskritai galėjo susidaryti iškreiptas įspūdis, neva šiuolaikinio meno rinka Lietuvoje klesti: svečiai iš Talino Vilniuje pardavė kone pusę atsivežtų darbų.

Jiems populiarumu nenusileido ir kai kurie vietos galerijų stendai. „The Rooster Gallery“ (anksčiau buvo žinoma kaip mobili galerija „Gaidys“) pardavė net aštuonis jaunosios tapytojų kartos (Vitos Opols­kytės, Kristinos Ališauskaitės, Andriaus Zakarausko ir Auksės Miliukaitės) kūrinius. Tiek pat kūrinių į naujus namus iškeliaus iš nemažai erdvės mugėje sau atsiriekusios grafikės Kristinos Norvilaitės stendo. Klai­pėdiečių galerija „Baroti“ pardavė visus atsivežtus jauno menininko Radiono Petrovo tapytus paveikslus. Keliolika darbų pardavė antikvaro ir kolekcininko Edmondo Kel­micko galerija „E.K.ART“: didžiąją dalį jų sudarė Vito Luckaus ir Vytauto Balčyčio fotografijos. Dar didesnio populiarumo sulaukė galerija „Aukso pjūvis“, pristačiusi Vokietijoje gyvenančios poetės ir dailininkės Aldonos Gustas piešinius.

Pinigines atverti mugės lankytojus šįmet paskatino ir tekstilininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės išaustos „fotografijos“, ir sąmojingos, iš kasdienių buities bei ūkio rakandų sukurtos Andriaus Ermino instaliacijos (ypač bylojančios protmūšių tema). Be dėmesio, kaip įprasta, neliko Vilmanto Marcinkevičiaus, Rūtos Jusionytės, Lino Katino, Prano Gailiaus ir tarsi iš nesenkančio gausybės rago vis tebeplaukiantys rinkon Vytauto Kasiulio tapyti paveikslai.

Pastebėjusi jų gausą, vienoje iš mugės diskusijų menotyrininkė, VDU profesorė Rasa Andriušytė-Žiukienė rekomendavo kolekcininkams būti budresniems ir atidžiau saugotis galimų V.Kasiulio palikimo klastočių. Ji taip pat apgailestavo, kad mugė „ArtVilnius“ kol kas nesiima registruoti joje vykstančių pardavimo sandorių ir kartu reitinguoti Baltijos regiono ar bent jau mūsų šalies menininkų, nors tokia informacija padėtų objektyviau nustatyti dailės kūrinių kainas.

Meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis pabrėžė, kad sėkmingas menininko kelias į rinką šiandien grįstas trimis privalomomis sąlygomis: turi atsirasti išmanantis žmogus, kuris apie autorių rašytų, galerininkas, kuris jo darbus rodytų viešai, ir galiausiai – pirkėjas, kuris tuos darbus norėtų įsigyti. Jei bent vieno punkto „trejybėje“ stokojama – rinkos ratas stringa ir sėkmės tikėtis darosi sunku.

Birželio 9–12 dienomis vykusi tarptautinė meno mugė „ArtVilnius‘16“ jau skaičiuoja rezultatus. Per keturias mugės dienas parodų ir kongresų centre „Litexpo“ apsilankė 21 tūkst. žmonių. Mugėje buvo parduota maždaug 200 meno kūrinių už kiek daugiau nei 260 tūkst. eurų. „ArtVilniaus“ rezultatai per metus gerokai ūgtelėjo, nes pernai mugės organizatoriai skelbė sulaukę 18,5 tūkst. lankytojų ir sudarę sąlygas parduoti maždaug 100 meno kūrinių už 200 tūkst. eurų

 

 

Mugė. Kai savų pranašų per daug, arba kodėl lietuvių menininkų darbai „ArtVilnius“ ekspozicijoje puošė užsienio galerijų stendus.

Gal ir nesurinkusi tokio žiūrovų antplūdžio, kaip tikėtasi (mugę šįmet apžiūrėjo 18 tūkst. lankytojų), „Art Vilnius 2015“ vilniečių nenuvylė.

Taip, stendų būta mažiau, paviljonuose liko daugiau erdvės žiūrovams ir prie darbų neteko „irkluoti“ minioje netgi šeštadienį – tradiciškai intensyviausią mugės dieną. Anksčiau vienu ypu apibėgti visas ekspozicijas pajėgdavo tik dvasiškai ištvermingiausi ir labiausiai menu užgrūdinti žiūrovai, o šiemet netgi pradedančiam smalsuoliui tai netapo itin sunkia užduotimi.

Tačiau šioje koncentruotoje „ekskursijoje“ po Europos šiuolaikinio meno atspindžius į akis krito keli dalykai. Pirmasis: tapyba kuo toliau, tuo pastebimiau stumiama į mugės marginalijas. Nieko nauja, tačiau truputį keista suvokiant, kad galerijos savo eksponuojamus objektus siekia parduoti, o būtent tapybos darbus ir mažas skulptūrėles įsiūlyti Lietuvos pirkėjui yra lengviausia. Nes ne kiekvienas lietuvis valdo erdves, kuriose tilptų solidžių gabaritų meniniai objektai ar instaliacijos.

Antra vertus, negalima rengėjų kaltinti nukrypimu į priešingą konceptualizmo kraštutinumą: kūrinių, kuriuose teksto skaitymas svarbesnis už žiūrėjimą, stenduose irgi nebuvo gausu.

O štai mugės debiutantas Petras Lincevičius savo instaliacijoje „Namukas laikui / Ryto nebus“ sugebėjo derinti tapybą bei aprašymus ir nuskynė solidžiausią mugėje tūkstančio eurų piniginį prizą, advokatų kontoros „Cobalt“ skiriamą geriausiam jaunajam menininkui (iki 35-erių metų amžiaus). Maža to – patį Vilniaus dailės akademijos absolvento kūrinį savo kolekcijai įsigijo Modernaus meno centras, kuris, anot šią instituciją konsultuojančios menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, tikrai nelinkęs skriausti jaunų menininkų.

„Menininkas stengiasi ir kuria ne dėl premijos ar apdovanojimų. Vis dėlto, kai juos gauni, supranti, jog eini teisingu keliu. Be abejo, visus gautus pinigus už tapybą ir investuosiu į tapybą – teptukus, dažus, drobes. Ir toliau plėtosiu meilės savo kraštui temą“, – žadėjo P.Lincevičius, apdovanotame kūrinyje subtiliai pavaizdavęs prosenelių, gyvenusių Prienų rajono Šilavoto kaime, paliktus raštelius ir senovinius daiktus.

Austais juodais-baltais paveikslais, perteikiančiais subtiliausias patalynės klostes, žavėjo geriausia mugės menininke pripažinta Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedrai atstovavusi Laima Oržekauskienė. Mugėje eksponuoti naujausi menininkės kūrinių ciklai gimė iš asmeniško menininkės santykio su liga, senatve, žmogaus išėjimu ir būties laikinumo apmąstymų. Šie kūriniai rudenį bus pristatomi tarptautinėje parodoje „Extra/Ordinary: Art and Textiles since 1960“, kuri paženklins naujų Mančesterio „Whitworth“ galerijos ekspozicinių erdvių atidarymą.

Fotomenininkų darbų stenduose šįmet nebuvo daug, o Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerija, pristačiusi kaip visada minimalistinių klaipėdiečio Remigijaus Treigio darbų kolekciją, pripažinta geriausią ekspoziciją pateikusia šalies galerija. Tiesa, mugės lankytojai, rinkdami geriausią stendą, daugiau simpatijų skyrė Kauno fotografijos galerijai, demonstravusiai Algimanto Kunčiaus archyvinių nuotraukų ciklą ,,Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014 m.“

Apskritai šių metų „ArtVilnius“ buvo kaip reta vientisas ir kone steriliai „teisingas“, kruopščiai „apvalytas“ nuo bet kokių šokiruoti ar dominuoti erdvėje siekiančių popmeno ar kičo recidyvų. Kartu – ir šiek tiek nuobodus, mat meno dorybės, logiška, tampa geriausiai pastebimos ir įvertinamos ne tokiame pavyzdingame fone.

Tačiau rengėjai, kviečiantys į mugę užsienio meno kolekcininkus ir apžvalgininkus, vengia prastos reputacijos. Ir, sprendžiant iš nemenko atvykėlių pirkėjų srauto, tokia taktika pasiteisina. Per keturias mugės dienas buvo parduota apie šimtą meno kūrinių, kurių bendra vertė – maždaug 200 tūkst. eurų. Kviestinių svečių paliktos lėšos sudarė ženklią šio „banko“ dalį.

Neprastai sekėsi geriausia pripažintai užsienio galerijai – mugės „ArtVilnius“ senbuvei kijeviečių „Tsekh“. Pernai šokinėjęs iš džiaugsmo, kad pagaliau pavyko lietuviams įsiūlyti pirmą ukrainietišką kūrinį, šįmet šios galerijos vadovas  Oleksandras Ščeluščenka jau pirmą dieną didžiavosi dviem Ievgeno Petrovo akvareles žyminčiais raudonais pardavimą liudijančiais taškais. Kitai iš Kijevo atvykusiai galerijai „RA“ pavyko parduoti menininko Eduardo Potanenkovo tapybos darbų.

„Tačiau manyčiau, kad lietuviai, žodžiais mėgstantys reikšti ugningą pritarimą už savo šalies vientisumą kovojančiai Ukrainai, galėjo daug aktyviau palaikyti ir Ukrainos menininkus. Deja, mugėje atidarymo vakarą savo veidus parodę politikai praleido tokią palankią progą“, – apgailestavo „Veido“ kalbinta „ArtVilnius“ dalyvių atrankos komisijos narė R.Jurėnaitė.

Ji taip pat linkusi pripažinti, kad Lietuvoje, vienintelėje Rytų Europoje turinčioje  šiuolaikinio meno mugę, meno rinkos padėtis apskritai liūdnoka. „Turime daug puikių menininkų ir nemažai stiprių galerijų, tačiau trūksta „intelektualaus antstato“, aiškinančio jų privalumus ir trūkumus, formuojančio nematomą lietuviško meno kokybinę piramidę. Autorius, pasirengusius nuosekliai tyrinėti ir rašyti apie lietuvišką meną, galima lengvai suskaičiuoti pirštais. Tačiau ir jie negali tam skirti viso savo laiko, nes toks erudicijos reikalaujantis darbas Lietuvoje nėra apmokamas. Todėl žiniasklaidoje vyrauja pačių galerijų parengtų reklaminių tekstų citavimas, o lietuvių menininkai išties pripažinti tampa tik nuvykę į užsienį, kur būna vertinami objektyvesniame kontekste. Stokojant patikimų orientyrų, kolekcininkams sudėtinga ryžtis investuoti į perspektyvius jaunus menininkus tuomet, kai jų darbų kainos dar nebūna pasiekusios aukštumų“, – pabrėžia menotyrininkė.

Jos vertinimu, minėtu šiuolaikinio meno rinkos „antstatu“ labiau galėtų pasigirti Latvija ir Estija, nors konceptualių šiuolaikinio meno galerijų ten mažiau nei Lietuvoje. Daugiau dėmesio savų menininkų propagavimui skiria ir kitąmet ypatingais „ArtVilniaus“ svečiais tapsiantys lenkai. Kai ko galėtume pasimokyti ir iš ukrainiečių galerininkų, ypač didžiausio Lietuvos draugo „Tsekh“ įkūrėjo O.Ščeluščenkos.

„Jis sėkmingai propaguoja pasaulyje savo pasirinktus penkis Ukrainos menininkus, kurie juo visiškai pasikliauja, ir jam kitų autorių nereikia. O tas pačias lietuvių pavardes kasmet regime vis kitų galerijų stenduose, nes mūsų galerininkai nelinkę investuoti į savo atstovaujamus menininkus“, – atkreipia dėmesį R.Jurėnaitė.

Mugėje pranešimą apie Ukrainos meno rinkos padėtį skaitęs meno kritikas Konstantinas Dorošenką apgailestavo, kad pajėgiausi šalies kolekcininkai, pasiekę tam tikrą reprezentacinį lygį ir įgiję tarptautinių ryšių, dažniausiai nukreipia savo dėmesį bei investicijas į pasaulyje žymius vardus, nusigręždami nuo savo tėvynainių. „Lewben Art Foundation“ mugėje pristatyta kolekcija tapo gyvu įrodymu, kad tokia tendencija nesvetima ir lietuviams.

Antra vertus, nemažai lietuvių darbų mugėje atstovavo užsieniečių stendams: pavyzdžiui, Danijos „NB gallery“ pristatė Vilmantą Marcinkevičių, Olandijos „Jeroenboschhuis“ – Paulių Arlauską, Prancūzijos „Karavan gallery“ – Eglę Gandą Bogdanienę, Anglijos „PITT projects“ – Saulių Leonavičių, o vienintelė į Vilniaus mugę išsiruošusi Rusijos galerija „Kovcheg“ – Vigintą Stankų.

Tačiau daugiausiai pirkėjų dėmesio iš lietuvių menininkų šįkart mugėje „ArtVilnius“ sulaukė jau minėtos A.Kunčiaus praeities Palangą įamžinusios fotografijos, elegantiškos Rūtos Jusionytės skulptūros, emigranto Prano Gailiaus kūriniai, Solomono Teitelbaumo ir Galiaus Kličiaus tapybos drobės. Kol kas niekas neišdrįso investuoti į instaliacijas ar videomeną.

Mugės lankytojai geriausia Vilniaus meno mugės galerija išrinko Vokietijos Acheno miesto galeriją „ArtCo“, pristačiusią egzotišką Afrikos menininkų komandą. Publikos simpatijų prizą pelnė su žiūrovais kalbančią skardinę cisterną, romantiškai pavadintą „Aš – tavo saulė“, sukonstravusi menininkė Monika Dirsytė.

Renata Baltrušaitytė

 

 

 

 

 

 

„Lietuvos fotografija neišlipa iš sovietinio slogučio: vis kapstosi po praeitį, kurios esminė tematika – sena žmogus, stalas ir kaimas. Pati joje pasigendu drąsiai ir progresyviai mąstančių žmonių. Apie meninę fotografiją nė nekalbu“, – sako daugiau nei dešimtmetį šiaurinėje Londono dalyje įsitvirtinusi 35 metų fotografė iš Panevėžio Miglė Bačkovaitė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Keturiolika metų, praleistų tokiame megapolyje, kaip Londonas, matyt, palieka savo spaudą ir įpratina prie gyvenimo su emigracijos prieskoniu?

M.B.: Prie to nepriprantama. Sakyčiau, netgi priešingai, nuolat iškyla itin sudėtingų momentų: dažnai susimąstau apie tai, kad gyvenimas vienas, o aš taip toli nuo savo šeimos… Mintis, kad nebejaučiu ryšio su ja, mane labai gąsdina, todėl grįžusi namo stengiuosi kuo daugiau laiko skirti artimiausiai aplinkai. Kita vertus, iki šiol nepamiršau, kodėl iš šios šalies išvykau: man trukdė itin dogmatiškas ir siauras žmonių mąstymas. Todėl šiandien, rengdama savo fotografijos parodas, noriu sužadinti čia likusių žmonių pokyčius, jų mąstymą. Gal jie pajėgs atsisakyti iki šiol vyravusių šablonų ir stereotipų daugelyje gyvenimo sričių? Tačiau labiausiai savo darbais norėčiau pakeisti priežastį, dėl kurios ir pati iš Lietuvos emigravau. Mano siekis – kad kuo daugiau žmonių atsivertų, priartėtų prie progreso. Galbūt tai leistų jiems ir toliau gyventi Lietuvoje?

VEIDAS: Nejau nematote jokių pokyčių, įvykusių Lietuvoje po tiek metų, praleistų Londone?

M.B.: Įsėdusi į lėktuvą, skrendantį iš Londono į Lietuvą, kai ką iš tiesų pastebiu:  žmonės tapo kur kas laisvesni ir atviresni. Tarkime, pastarąjį kartą sėdėjau šalia dviejų vidutinio amžiaus vyrų, kurie snūduriavo įsikniaubę vienas kitam į krūtinę. Stebėdama juos svarsčiau, kad Lietuvoje gal išties kažkas keičiasi. Kada anksčiau vyrai taip drąsiai galėdavo vienas su kitu jaustis? Gal palengva keičiasi lietuvių mentalitetas? Tačiau nereikia daug laiko, kad pastebėtum: Lietuvoje vis dar labai daug tabu, liečiančių seksualinių mažumų gyvenimą. Iš dalies dėl šios priežasties savo fotografijose daug dėmesio skiriu provokacijai su homoseksualumo aliuzija. Dėl to sulaukiu nemažai kritikos, kaip ir dėl stereotipų laužymo.

VEIDAS: Tai vis dėlto dar nesame tokie laisvi ir tolerantiški, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

M.B.: Praėjusį pavasarį žingsniuodama Gedimino prospektu prasisagsčiusi paltą pamaniau – prisėsiu, pailsinsiu kojas. Nusiavusi batus netrukus pagavau veriantį praeivių žvilgsnį: kas tau dabar? Daugeliui jų atrodė nesuprantama, kaip galima viešoje vietoje ilsinti kojas be batų. Londone tokiu poelgiu nieko nenustebinsi, o Lietuvoje lyg ir turėtum nejaukiai pasijusti, nes ne vietoje nusiavei batus.

Labai daug ką lemia tautos bruožai ir mentalitetas. Lietuviams vis dar labai svarbu, ką apie juo pamanys ar pasakys kiti. Šalis maža, anonimiškumo jokio, o informacija sklinda žaibišku greičiu. Taigi žmonės kone paranojiškai galvoja, ką pasakyti ar kaip pasielgti, kad tik nesusigadintų reputacijos. Didžioji dalis vengia sakyti tai, ką iš tiesų mano, taigi galiausiai pasimeta tarp to, ką sako ir ką mąsto. Taip gimsta stresas, įtampa, netikrumas ir uždarumas. Londone viso to nejaučiu: įspūdis toks, kad ten niekas dėl nieko nekompleksuoja: vaikai nesigėdija valgyti mamos įdėtų sumuštinių, sausakimšame metro atsiranda užkandžiaujančiųjų iš plastikinių dėžučių. Taigi niekas į nieką nekreipia dėmesio.

VEIDAS: Sulaukti įvertinimo ir būti pastebėtam tokio dydžio mieste taip pat tikras iššūkis. Tikriausiai ir žodis „konkurencija“ jame įgyja visai kitą prasmę?

M.B.: Susekti, kas ir kada vyksta tokiame progresuojančiame mieste, kaip Londonas, gana sudėtinga. Veiksmo ten tiek, kad žmonės persisotinę menu, daug ko nebepastebi. Aš ir pati lioviausi vaikščioti į parodas todėl, kad vien Rytų Londone – per 14 tūkst. menininkų. Kai kada išėjusi iš parodos jausdavau, kad nė vienas darbas manyje nieko nepakeitė, o, mano įsitikinimu, menas turi apeliuoti į žmogaus emocijas: žadinti, taikyti tiesiai į širdį, tačiau kai širdies nepaliečia – prasmės nėra. Kita vertus, ir Londonas nuolat keičiasi: jame nuolat gimsta nauji menininkų rajonai, kurie netrunka virsti kultūros, meno inkubatoriais.

Tiesa, pati šiuo metu įsikūriau ganėtinai ramioje šiaurinėje Londono dalyje. Iš mano daugiaaukščio matyti ežeras ir žalia erdvė. Ramybės čia nepalyginti daugiau nei bendruose menininkų loftuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Virš sraunios Neries dirbančio Ernesto Zacharevičiaus žvejai teiraudavosi, ar nematyti pro šalį plaukiančių lašišų.

Renata Baltrušaitytė

Vilniečiai, pro savo langus stebintys grįstas Neries krantines, žino: jeigu jomis prie pat vandens rieda tarnybų automobiliai – greičiausiai vyksta dar vieno skenduolio paieškos. Ne toks jau retas vaizdas, ypač gyvenantiems šalia staigesnių upės kilpų, kur ilgakočiais kabliais patogiau išgriebti arčiau kranto srovės priplakamus plūduriuojančius nelaimėlius.

Kai mašinos pradėjo sukinėtis Liubarto tilto pašlaitėje rugsėjo pradžioje, irgi nesitikėjome nieko gera. Tačiau netrukus tilto atramas apkabino pastoliai, o prie jų naktimis šviesas ėmė žibinti saugos tarnybos automobilis. Ir nuo tada palengva, po vieną kitą mįslingą brūkšnį ar dėmę, baltame atramų fone pradėjo ryškėti kažkieno kontūrai, ilgai nenorėję atskleisti savo paslapties. Tik po geros savaitės jie susijungę virto milžiniškomis, tiltą iškeltomis rankomis virš galvų „laikančiomis“ juodomis ir baltomis figūromis.

Tais pastoliais savaitę aukštyn žemyn laipiojęs menininkas Ernestas Zacharevičius neslepia savuosius atlantus nužiūrėjęs nuo žymiausių Vilniuje skulptūrinių prototipų – Juozo Tiškevičiaus rūmų fasado balkoną Trakų gatvės pradžioje laikančių „stipruolių“. Tokia architektūrinė detalė paprastai suteikia pastatui didingumo, bet Ernestas norėjo atlantus įbraidinti upėn ir pažiūrėti, kaip jiems seksis kelti dvasią užkampyje, kur nei durų, nei apskritai jokių rūmų nėra.

Be to, prisipažįsta nuo mažens bijojęs aukščio, tik dažnas piešimas ant pastatų sienų šią baimę buvo bebaigiąs nutrinti. O štai tiltas Ernesto karjeroje tebuvo pirmas, ir darbas ant virš vandens sukaltų pastolių trumpam seną baimę atgaivino. Festivalio „Vilnius Street Art“ organizatoriai menininkui netgi gelbėjimosi liemenę buvo parengę, tačiau žvilgtelėjęs nuo pastolių viršaus Ernestas suprato: liemenė jam nepadės. Liubarto tiltą, kaip tinkamą vietą savo meniniam projektui, pats anksčiau buvo išsirinkęs, tad trauktis nebebuvo kur.

Ant pastatų tapantys menininkai, norėdami, kad galutinis rezultatas kuo tiksliau atitiktų patvirtintus eskizus, dažnai naudojasi vaizdo projekcijomis, padedančiomis greičiau perkelti pageidaujamus piešinio kontūrus ant sienų. Šiuo atveju tokiu metodu naudotasi nebuvo, ir daug ką, pasižymėjus ant kolonų svarbiausius taškus, Ernestui teko brėžti iš akies.

O norint įvertinti, ar abiejų atlantų proporcijos taisyklingos ir identiškos, tekdavo kaskart ropštis pastoliais žemyn ir tiltu žingsniuoti į priešingą upės krantą. Tai atimdavo nemažai laiko, bet toks, pasak menininko, jo darbo stilius: jei para turi keturiolika šviesių valandų, tai septynios iš jų bus skirtos piešimui, o likusios – žiūrėjimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Liepos 31 d. Trakų Vokėje prasidėsiančiame tarptautiniame tapytojų plenere „Menas paveldui“ vienuoliktus metus iš eilės kurs šešiolika menininkų iš Lietuvos ir Serbijos. Aštuonias dienas truksiantis renginys atvers naujus meno regos laukus – kūrėjai sieks unikaliai pažvelgti į XIX a. pabaigos dvarą, prancūzų kraštovaizdžio architekto F. Andrė projektuotą parką ir kitas unikalias vietas bei gamtą. Visi plenero metu sukurti darbai papildys „Trakų Vokės dvaro sodybos“ meninių darbų kolekciją, kurioje apie 100 vertingų tapybos kūrinių.

Plenero kuratorius, tapytojas Svajūnas Armonas, pabrėžia, jog šiais metais pleneras stebins darbų išskirtinumu, nes jame labai daug naujų veidų. „Po dešimtmečio įdirbio ateina nauja menininkų plejeda, kuri be abejonės „Trakų Vokės dvaro sodybą“ pamatys kitaip. Į plenero koncepciją aš žiūriu klasikine prasme – svarbiausia tapyti iš natūros, kontempliuoti gamtą ir pasiekti rezultatą. Sieksime, kad darbai turėtų išliekamąją vertę“, – pristato S. Armonas.

Plenero organizatoriai šią vasarą sukvietė daug naujų kūrėjų, kurie plenere dalyvauja pirmą kartą, tačiau šios iniciatyvos neapleidžia ir senbuviai – dailininkai Ojaras Mašidlauskas ir Romas Žmuidzinavičius – nuolatiniai plenero Trakų Vokėje dalyviai.

O. Mašidlauskas prisimena, kad idėja organizuoti tokio pobūdžio plenerą kilo tada, kai „Trakų Vokės dvaro sodybos“ kolektyvas suprato, jog tapyba – puikus būdas fiksuoti unikalaus dvaro ir jo aplinkos pokyčius. Per dešimtmetį pakito plenero formos, temų spektras, bet idėja išliko ta pati – per meną atskleisti  istoriją ir išryškinti  aplinkos grožį.

Aštuonių dienų trukmės šiųmetinėje programoje – ne tik tapyba. Plenero „Menas paveldui“ dalyviai turės galimybę nuvykti į Kernavę, dalyvaus diskusijoje apie Lietuvos dailę, surengs kasmetinę socialinę akciją „Piešti gali kiekvienas“.

S. Armonas akcentuoja, kad visi plenero dalyviai kurs meno darbus, kuriuose atsispindės objektai ir detalės būtent iš Trakų Vokės dvaro sodybos aplinkos. „Trakų Vokė – labai graži, tad vieta kūrybai yra fantastiška. Svarbiausia, kad menininkai nekonkuruotų ir vieni kitų nekritikuotų“, – apibendrina S. Armonas.

Dauigiau informacijos: plenero kuratorius, dailininkas Svajūnas Armonas, mob. 8 650 17 799; koordinatorė Trakų Vokės dvaro sodyboje – Vaida Markevičiūtė, mob. 8 646 03 685.

TARPTAUTINIO MENININKŲ PLENERO „MENAS PAVELDUI“ 2014 M. PROGRAMA

Liepos 31 d., 10 val. (ketvirtadienis)

Nuvykimas į Trakų Vokės dvarą, susipažinimas su aplinka, jo istorija, įsikūrimas darbo vietose.

15.30 val. (Jei bus spaudos atstovų) – disksuija.

16 val. Plenero atidarymas Trakų Vokės dvaro sodybos centriniuose rūmuose

Rugpjūčio 1 d. (penktadienis)

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje

Patalpos atrakinamos nuo 10 val. iki 18 val.

 

Rugpjūčio 2 d. (šeštadienis)

Išvyka į Kernavę (užsienio svečiai) 15 val.

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje nuo 10 val. iki 15 val.

Rugpjūčio 3 d. (sekmadienis)

Bendras vakaras, pokalbis apie Lietuvos dailę (viešbutis „EuropaCity“) 18 val.

Kūrybinis darbas galerijoje  „JuozasArt“

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje nuo 11 val. iki 16 val.

Rugpjūčio 4 d. (pirmadienis)

Kūrybinis  darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje.

Patalpos atrakinamos nuo 10 val. iki 18 val.

Rugpjūčio 5 d. (antradienis)

Kūrybinis  darbas.

Patalpos atrakinamos nuo 10 val. iki 18 val.

Socialinė akcija „Piešti gali kiekvienas“ apie 11 val.

Rugpjūčio 6 d. (trečiadienis)

Svečiai pristato savo kraštų dailę, išvyka į pirtį 17 val.

Kūrybinis darbas galerijoje  „JuozasArt“.

Kūrybinis darbas Trakų Vokės dvaro sodyboje nuo 10 val. iki 16 val.

Rugpjūčio 7 d. (ketvirtadienis)

Plenero uždarymas 18 val.

Mugėje „Art Vilnius“ bandėme išsiaiškinti, ar egzistuoja šiuolaikinio meno rinka kaimyninėse Lietuvos šalyse.

Šiuolaikinio meno mugės „Art Vilnius“ vadovė Diana Stomienė teigia, kad nuo pat renginio idėjos formulavimo pradžios buvo siekiama Vilnių regėti kaip patogų Rytų ir Vakarų menų sankirtos tašką, skirtą Rytų Europos naujausioms tendencijoms apžvelgti. Todėl nesiekiama konkuruoti su, pavyzdžiui, tuo pat metu rengiama žymiausia Vakarų Europos muge „Art Basel“, pateikiančia nepalyginamai išsamesnę vakarietiškojo meno panoramą. Čia – ir mokesčiai kuklesni, ir publika galbūt ne tokia ambicinga.
„Art Vilnius“ įsivaizduojama kaip vieta, skirta tiek vietiniams – Baltijos šalių kolekcininkams, tiek ir jų kolegoms iš Vakarų Europos, kryptingai besidomintiems posovietinės erdvės meno naujienomis. Pastariesiems – ypač, nes ką čia slėpti: žmonių ir fondų, nuolatos sąmoningai investuojančių į šiuolaikinio meno kūrinius, Baltijos šalyse kol kas tėra vienetai. Tad ir vilnietiškosios mugės rengėjams, pasak antrosios renginio iniciatorės profesorės Ramintos Jurėnaitės, kol kas telieka apsiginkluoti kantrybe ir laukti, kol šiuolaikinio meno rinka pradės giliau kvėpuoti.

Ukrainiečiai investuoja kitur
Suvažiavę galerininkai savo stenduose taipogi kantriai laukė jų – potencialių pirkėjų, kuriuos, tvirtino, lankytojų minioje atpažįstantys iš tolo. Tiesa, pirmosiomis mugės dienomis stenduose būta „daugiau kalbų negu darbų“, tačiau tai – įprastas mugėse „nusitaikymo“ procesas.
Visgi trečiadienio pavakarę teko stebėti nuoširdų džiugesį kijeviečių galerijos „Tsekh“ („Cechas“) stende, kai nenustygstančiam jos vadovui Oleksandrui Ščeluščenkai pavyko pirkėjams įpiršti šios galerijos kuruojamo menininko Jevgenijaus Petrovo (beje, irgi viešėjusio Vilniuje) skulptūrinę instaliaciją „Delikatesai“. Pasak Oleksandro, tuo pat metu šventė jau vyko ir Kijeve, nes geros žinios, netgi gyvenant pusiau karo sąlygomis, sklinda žaibo greičiu…
„Mums parduoti darbą čia – staigmena, kone prilygstanti sandėriui Mėnulyje. Visi tai suprantam, ypatingos komercinės sėkmės Vilniuje nelaukiam. Tačiau man, turinčiam vieną aštuntąją lietuviško kraujo, būti Lietuvoje – savaime šventė. Ypatingai dabar, kai tai prilygsta savaitės atokvėpiui nuo karo košės. Apie tai, kas laukia sugrįžus, net nesinori šnekėti. Ten visi esam ginkluoti, visi turim neperšaunamas liemenes, visi pasirengę kariauti, jei to prireiks. Kalbėti apie investicijas į šiuolaikinį meną Ukrainoje tokiomis aplinkybėmis būtų netgi nelabai padoru, nes ukrainiečiai dabar investuoja į kitus dalykus: perka maišus su smėliu ir šalmus kovotojams. Iš esmės galerijoms, kurių nemažai užsidarė dėl ekonominės krizės, beliko orientuotis į užsienio kolekcininkus. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad netekome ir ankstesnių pirkėjų Rusijoje – jie mums neskambina ir neberašo, o sienos su Rusija tapo griežtai kontroliuojamos. Vienas mūsų kuruojamų autorių – skulptorius Jaroslavas Derkačas, kurio geležinių instaliacijų tiesiog nepajėgiame iki Vilniaus atgabenti – dabar sėdi areštuotas savo namuose Luhanske, iš buto išeiti negali. Jums čia sunku tai suvokti, tačiau pas mus vyksta realus karas. Tragiškų įvykių tiek daug, kad patys nebespėjam jų įsisąmoninti“, – pasakojo Oleksandras.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

 

„Senųjų ikonų paslaptys: pagrobta, grąžinta, papildyta“ – taip pavadinta kolekcininko Andrejaus Balyko ikonų kolekcijos paroda, šių metų balandžio 29 d. atidaroma Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje.
Parodoje, kurią sudaro 150 ikonų, bus ir dalis tų ikonų, kurias iš kolekcininko namų 2008 m. pagrobė nusikaltėliai. Tuomet persirengę policininkais jie sustabdė automobiliu namo naktį važiuojantį kolekcininko sūnų, jį sumušė, uždarė į automobilio bagažinę ir nuvežę prie namų privertė atidaryti duris.
Per apiplėšimą A.Balyko neteko beveik visos 30 metų kauptos savo kolekcijos – apie 300 VIII–XIX a. ikonų sidabriniais apkaustais. Berlyne ir Minske sulaikius pagrobtą jo kolekciją bandančius parduoti nusikaltėlius, kolekcininkas atgavo 68 ikonas.
Jis džiaugiasi, kad pagrobtos ikonos nenukentėjo, nebuvo sugadintos. Šalia jų bus eksponuojama ir nauja kolekcijos dalis – dovanotos arba aukcionuose Paryžiuje, kuriame šiuo metu ir gyvena, įsigytos ikonos.
„Tokią parodą kartu su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi Romualdu Budriu buvome sutarę būtinai surengti, jei tik ikonos atsiras. Dalis atsirado, tikiu, kad ir likusias atgausiu. Noriu su žmonėmis dalytis tuo nuostabiu menu. Visada tą dariau, rodžiau savo kolekciją ir pasakojau visiems, kam buvo įdomu. Aišku, brutali vagystė pribloškė žiaurumu, bet neužgesino noro dalytis savo žiniomis ir sukaupta kolekcija “, – sako į Vilnių surengti parodos sugrįžęs kolekcininkas.
Beje, šį brutalų nusikaltimą padarę asmenys – vis dar nenuteisti. Po dvejų metų sulaikymo visi devyni įtariamieji šiuo metu yra laisvėje, o byla keliauja iš vieno teismo į kitą ir pabaigos dar nematyti. “Supratau, kad ir nusikaltėliai turi visas teises”, – ironiškai apibendrina A.Balyko.