Šiuolaikinis menas, skirtingai nei XIX a, kai buvo iliustruojami tik svarbiausi to meto įvykiai – karališkasis bei religinis gyvenimas, apima pačias įvairiausias temas, nėra įspaustas į jokius rėmus, nedulka muziejuose ir gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

O dabartiniai menininkai, kitaip nei ankstesniųjų laikotarpių genijai, ieškomi ir atrandami ne po mirties, bet čia ir dabar. Apie tai ir apie šiuolaikinio meno entuziastų susitikimų svarbą paskaitų cikle „Art Mantica“ kalbėjo Vienos meno mugės vadovė, žinoma fotomenininkė ir kuratorė Vita Zaman.

„Šiuolaikinis menas yra nesibaigianti sritis, kurioje galima nuolat tobulėti, atrasti ir suprasti kažką naujo, o pažinti šiuolaikinį menininką – tai tarsi imtis spręsti mįslę ar kryžiažodį – sudėtinga, tačiau įdomu, – sako V. Zaman. – Meno kūriniai yra nesuvartojama, ilgaamžė prekė, kurios dairosi viso pasaulio kolekcionieriai. Deja, Rytų Europos meno rinka yra labai nedidelė – sudarytų tik vieną ketvirtadalį Vokietijos rinkos, tad perspektyvūs menininkai turėtų taikytis ir į kitų šalių kolekcionierius, dalyvauti įvairiose parodose, susibūrimuose.“ Nuo 2011 m. Vienos meno mugei „VIENNAFAIR The New Contemporary“ vadovaujanti V. Zaman mano, jog su šiuolaikiniu menu geriausiai galima susipažinti gyvuose susitikimuose, kurių išsivysčiusiai, į elektroninę erdvę besikeliančiai visuomenei labiausiai ir trūksta.

Pasak vienos iš projekto „Art Mantica“ iniciatorių Justinos Stašelytės, Vita Zaman savo paskaitos metu pasakė mintį, apibendrinančią visą meno ir edukacijos centro „Rupert“ rengiamų paskaitų ciklo esmę: „Nebijokite klausti kvailų klausimų, nes šiuolaikinio meno kontekste tokių nėra“. J. Stašelytė atkreipia dėmesį, jog dalyvauti susitikimuose kviečiami visi, besidomintys šiuolaikiniu menu, kolekcionavimu ir jo  užkulisiais.

Meno atstovų ir entuziastų paskaitų ciklo „Art Mantica“ temos apima pasaulines šiuolaikinio meno tendencijas, raidą, kuratorines strategijas bei tokius renginius, kaip meno mugės, bienalės, meno kolekcionavimas. Susitikimai, kurių tikslas burti meno gerbėjų bendruomenę, edukuoti bei pristatyti meno pasaulio naujoves ir tendencijas, tęsis iki gegužės pabaigos.

Artimiausi „Art Mantica“ susitikimai vyks balandžio 12, gegužės 10 ir gegužės 24 dienomis. Daugiau informacijos bei registracija į renginius: www.rupert.lt/artmantica/.

Tarpdisciplininis meno edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“, įsikūręs vaizdingoje sostinės vietoje, ant Neries kranto, Valakampiuose (Meškeriotojų g. 33). Išskirtinės architektūros Audriaus Ambraso suprojektuotame pastate veikia parodų ir projekcijų erdvė, nuolat vyksta paskaitos, reziduoja Lietuvos ir užsienio menininkai, kuratoriai bei kultūros vadybininkai. Meno erdvė duris atvėrė 2013 m.

Kol kauniečiai džiaugiasi Vytauto Kasiulio darbų paroda, o klaipėdiečiai – Salvadoro Dali kūrinių ekspozicija, žvilgtelėkime, kokie maršrutai vasarį meno gerbėjų laukia sniegu nuklotame Vilniuje.

Pradėkime nuo skambiai per Lietuvą gaudžiančios donelaitiados: iš „Titaniko“ galerijos jos estafetę sostinėje vasarį perima Kultūros ministerijos kaimynystėje įsikūrusi „Meno niša“. Čia po savaitės atidaroma Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų Kristijono Donelaičio poemai „Metai“, paroda. Šalia aštuonių nespalvotų piešinių dailininkas pateikia dvylika didelių siužetinių kompozicijų, atspindinčių autentiškas poeto laikmečio detales.
Vasario 11 d. 17 val. parodoje vyks Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ parengto „Metų“ leidimo su tomis pačiomis Š.Leonavičiaus iliustracijomis viešas pristatymas.

Arimai ir spalvos

Dvi sostinės galerijos pristato vyresniosios kartos lietuvių menininkus. „Kunstkamera“ kviečia susipažinti su Vitolio Trušio tapyba. Iki devintojo dešimtmečio šio dailininko darbai drąsa ir novatoriškumu nenusileido „tyliesiems modernistams“ – Valentinui Antanavičiui, Vincui Kisarauskui, Kazei Zimblytei etc. Vėliau V.Trušys pasuko hiperrealistinės tapybos, siekiančios tikroviško pasirinktų objektų atvaizdavimo, keliu. Jo mėgstamiausiu žanru tampa peizažai, kuriuose vyrauja horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik niūri spalvinė gama ir beveik užuodžiamas pažliugusių dirvonų kvapas, kuris daugeliui vyresnių lietuvių iki šiol primena tėviškę.
Visai kita nuotaika ir spalvomis spinduliuoja „Juškus gallery“ pristatoma Raimondo Martinėno tapyba: šioje parodoje vyrauja mėlynai raudoni paveikslai, nestinga ir žalumos. Šalia dailininko pamėgtų abstrakcijų galima pamatyti ir žinomo tapytojo Algimanto Kuro portretą, ir keletą peizažų. Iš viso eksponuojami 25 R.Martinėno darbai, atskleidžiantys pastarųjų dviejų dešimtmečių menininko kūrybos kelią. Jo kūrybos pavyzdžių turi ne tik Lietuvos dailės muziejus, bet ir Tretjakovo bei Moderniojo meno galerijos Maskvoje, Nortono George’o galerija Niujorke.

Devintojo dešimtmečio karta

Pageidaujantieji susipažinti su jaunosios kartos lietuvių daile turėtų sukti į galeriją „Arka“, kurioje jų laukia dvylika tapytojų, skulptorių, grafikų ir videomenininkų. Visi jie gimė devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir dar nespėjo apšilti kojų meno pasaulyje. Tad ir parodos pavadinimas „Baltas lapas“ – simboliškas. Ši karta užaugo tarp nykstančio sovietmečio paveldo ir iš vyresniųjų daug prisiklausė apie laiką, kurio pati nebepamena. Todėl kruopščiai gaudo kiekvieną besitraukiančios praeities ženklą.
Andrėjos Šaltytės videofilmas pasakoja apie jos tėvą lenktynininką, sulaukusį savo penkiolikos minučių šlovės. Joanos Kairienės atspauduose matome praėjusio laiko pastatus, daiktus ir buities detales. Mykolo Saukos skulptūrose daugiau belaikės fantazijos nei prisiminimų, tačiau iškalbingai pasirinktos raiškos medžiagos – savo amželį nugyvenusios silikatinės plytos, emaliuota vonia ir betonas.
Iš devintojo dešimtmečio vaikų – ir Gedvilė Bunikytė, kurios parodą galima apžiūrėti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos patalpose Žvėryne, Malonioji g. 6. Ji meno ieško braižyboje ir geometrinėse figūrose, kuriose įžvelgia užuominų apie kitas būties dimensijas ir vieningą pasaulio sąrangą.
Autorė baigė teatro meną „Goldsmiths“ koledže Londone – mieste, kuriame liko gyventi ir kurti. Savo performansuose ji dailę derina su šokio, teatro ir videomeno elementais. G.Bunikytė pasirodymus jau yra surengusi „Whitechapel“, „South London“ galerijose, Karališkojoje menų akademijoje Londone.
Dar vienas tos pačios kartos menininkas tapytojas Andrius Zakarauskas šį antradienį „Vartuose“ atveria trečiąją personalinę parodą, kurioje rodo pastaraisiais metais sukurtus paveikslus bei koliažus. Jos pavadinimas „Vardan“, žadinantis asociacijas su tikėjimu, religiniu ar kitokiu idėjiniu pasiaukojimu, pasitarnauja kaip parodos idėją atskleidžiantis raktas. Menininkas čia pristato individualią „utopinę ideologiją“, susiedamas ją su tapytojo figūra. Interpretuodamas griežtą diktatorių laikyseną, jų propagandinę retoriką, kupiną teatrališko įsakmaus patoso, A.Zakarauskas režisuoja fiktyvaus kulto atmosferą, kurioje menininkas virš masių iškyla kaip demiurgas, visagalis kūrėjas. Taip sugrįžtama prie amžinų klausimų apie kūrybos prigimtį ir kūrėjo dieviškumo mitą.

D.Matvejevas Ā©

Na, o diskusiją iliustruosime labai skirtingais šiuolaikinio šokio spektaklių pavyzdžiais.
Lapkričio 29 d. Menų spaustuvė pristatys ironišką šokio spektaklį, kuriame atskleidžiami šokėjų gyvenimo užkulisiai – „Contemporary?“. Lapkričio 30 d. dar viena premjera – Vyčio Jankausko šokio teatro naujausias darbas – šiuolaikinio šokio spektaklis „Aritmijos“. Na, o šokio savaitę baigsime gruodžio 1 d. spalvotu šokio spektakliu vaikams „Mozaika“.

Merce’as Cunninghamas sakė, jog šokti gali kiekvienas kūnas, o Paulas Tayloras jį pataisė, sakydamas jog šokti tikrai gali kiekvienas kūnas, tačiau ne kiekvienas kūnas gali šokti scenoje. Dvi žinomos šokio kritikės – Vita Mozūraitė ir Ingrida Gerbutavičiūtė į Infoteką pokalbiui kvies ne tik šokėjus, bei choreografus, bet ir galbūt iki šiolei šiuolaikinio šokio vengusius žiūrovus. Jos savo pokalbyje bandys atsakyti į klausimus: ką šiuolaikiniu šokiu vadina profesionalai, ir ką – žiūrovai? Kada baigiasi „grynasis“ šokis ir prasideda šokio teatras? Kokios priemonės naudojamos „suteatrinant“ šokį? Kokios šiuolaikinio šokio spektaklių pasaulinės tendencijos?  Kokios šiuolaikinio šokio profesionalumo ir mėgėjiškumo ribos? Taip pat, bandys atrasti šokio teatro vietą – ar galime šokio teatrą laikyti teatro atmaina, ar tai vis tik atskira sfera?

Menų spaustuvės diskusijų klubas „Prie arbatos“ lapkričio 28 d. 18 val., Infotekoje. Įėjimas nemokamas.

Programos „Atvira erdvė‘13“ premjera – „Contemporary?“ – lapkričio 29 d. 19 val., Juodoji salė. (Idėjos autoriai: Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas)

Vyčio Jankausko šokio teatro sugrįžimas po metų tylos – šokio spektaklio „Aritmijos“ premjera. Lapkričio 30 d. 19 val. Juodoji salė. (Choreografas Vytis Jankauskas)

Šokio teatro „Dansema“ spektaklis 0 – 3 metų vaikams – „Mozaika“. Gruodžio 1 d. 12 val. ir 13.30 val. Juodoji salė.

Antradienį Užupio meno inkubatoriuje duris atvėrė paroda „Daugiaplanis pasaulis“. Ši paroda atspindi autoriaus išgyvenimus, įspūdžius iš kelionių bei pažinties su įvairiomis kultūromis.

Paroda jau buvo pristatyta kitų Europos miestų gyventojams.
„Daugiaplanis pasaulis“ – tai spalvotų meninių fotografijų ciklas, kurį sudaro daugiau nei 100 nuotraukų. Parodos autorius, menininkas Marius Abramavičius Neboisia pasakoja, kad kūrybos procesas truko daugiau nei penkerius metus.
Unikalūs, spalvota juostele daryti daugiasluoksniai kadrai, sukurti autoriui gyvenant ir lėtai keliaujant per įvairias šalis ir susipažįstant su jų kultūromis. Nuotraukose mistiškai susitinka Vilnius, Užupis, Nida, Kristianija, Gruzija ir Iranas.
„Momentinis kadro atsitiktinumas sujungia būties ir esaties, ieškojimų ir atradimų, nuostabos, gėrėjimosi atrastu (o gal paties susikurtu) svajonių pasauliu“, – pasakoja Marius Abramavičius Neboisia.
Parodoje eksponuojama tik nedidelė ciklo dalis. Nemažuose parodiniuose formatuose išvystame bei išgirstame menininko kelionių išgyvenimų ir įspūdžių mįslingas asociacijas, kurios mums atsiskleidžia kaip rytų ir vakarų pasakos.
„Daugiaplanio pasaulio“ nuotraukos 2013 m. jau buvo pristatytos užsienio meno gerbėjams. Parodą spėjo pamatyti Kristianijos (laisvojo Danijos miesto esančio sostinėje Kopenhagoje) ir „Hirvitalo“ meno centro Tamperėje (Suomijoje) žiūrovai.
Paroda „Daugiaplanis pasaulis“ pristatoma kaip Kūrybinių erdvių tinklo „UCH“  dalis. Kūrybinių erdvių tinklas susideda iš 3 kultūrinių institucijų, esančių Baltijos jūros regiono šalyse. Lietuvą atstovauja „Užupio meno inkubatorius“, Daniją – meno centras „Kristianija mene“. Šiauriausias projekto meno centras – „Hirvitalo“, veikiantis Suomijos miesto Tamperės rajone Pispaloje. Šio centro menininkė Mira Heija taip pat pristatys savo kūrybos darbus parodoje „Daugiaplanis pasaulis“. Visos trys organizacijos vienijasi bendrame projekte, kurį įgyvendinti padeda „Nordic Culture Point“ centras.
Kultūriniu projektu „UCH“ siekiama aktyvinti bendradarbiavimą tarp unikalių Baltijos ir Šiaurės Europos šalių meno bendruomenių.
Parodą „Daugiaplanis pasaulis“ galima aplankyti iki š.m. rugsėjo 5 d.

Daugiau informacijos: Marius Abramavičius Neboisia, Kūrybinių erdvių tinklas „UCH“ (Užupis – Christiania – Hirvitalo), tel.: +37067788238, el.p. uzufoto@gmail.com www.uchplus.org

Kuo nustebino šių metų meno mugė „Art Vilnius“.

Kultūringi žmonės parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ lankosi mažiausiai du kartus per metus: žiemą, kai vyksta tarptautinė Vilniaus knygų mugė, ir vasarą, kai neabejinguosius menui pašaukia šiuolaikinė meno mugė „Art Vilnius“.
O juk nedaug trūko, kad to antrojo karto būtų nebuvę. „Prisimenu, kaip su D.Stomiene sunkiai kovėmės, kad pirmoji šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius“ taptų programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalimi. Buvo tam prieštaraujančių, vos „pramušėm“, bet tikėjome, kad tai gali būti ilgalaikis projektas, kaip ir „Kultūros naktis“ arba Gatvės muzikos diena“, – prisimena profesorius Arvydas Šaltenis.
Menotyrininkė Danutė Zovienė akcentuoja švietėjišką meno mugių misiją: „Kadangi valstybė dabar nėra turtinga ir negali papildyti muziejų rinkinių šiuolaikinio meno kūriniais, mugė sudaro galimybę tai daryti privatiems kolekcininkams. Žinoma, kartu tai yra visuomenės ugdymas pažinti, suvokti meną ir jį vertinti. O ši mugė man atrodo išlaikytai profesionali: joje nėra eksperimentinio pobūdžio vienadienių kūrinių, laikomasi profesionalumo pagrindų ir kanonų“.

Dalyvių mažėja, reikalavimai griežtėja

Ketvirtąkart rengiamoje meno mugėje dalyvauja 50 meno galerijų iš Lietuvos ir užsienio šalių.
Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė neslepia, kad pirmojoje mugėje, surengtoje 2009-aisiais, dalyvavo dvigubai daugiau galerijų nei šįmet. Vėliau dalyvių skaičius nuosekliai mažėjo.
„Tai priklauso nuo to, kokius projektus galerijos pateikia. Rugsėjį reikėtų skelbti konkursą ir kviesti tiek Lietuvos, tiek užsienio galerijas teikti projektus ateinančių metų mugei. Tačiau konkretus mugės finansavimas tampa aiškus tik vasario-kovo mėnesiais, o per likusį laiką sukviesti šimtą aukšto lygio galerijų nebeįmanoma. Pernai mums nepavyko patekti į tęstinio finansavimo renginių sąrašus, o kitas toks sąrašas bus sudarinėjamas tik 2015-aisiais, nebent pradėjusi funkcionuoti Kultūros taryba ras būdų sąrašą peržiūrėti“, – teigia „Art Vilnius“ vadovė.
Šįmet mugei 140 tūkst. Lt skyrė Vilniaus miesto savivaldybė, dar 110 tūkst. Lt pridėjo Kultūros rėmimo fondas.

Šienas ir švitrinis popierius

Kas praėjusios savaitės mugėje buvo kitaip? Visų pirma pabrėžčiau tikro šieno kvapą, kuris labai derėjo prie žolynų meistrės Nomedos Saukienės nutapytos „Upės“ – dešimties metrų ilgio kūrinio, užimančio visą stendo sieną. Gėrėtis metų laikuose besikeičiančios upės tėkme lankytojai galėjo prisėdę ant tvirtai surištų šieno „briketų“. Tai – gerokai patogiau, nei sėdėti menininkės Renatos Vinckevičiūtės atkurtame sovietinio salono interjere, kuriame visų baldų gobelenai ir užtiesalai pagaminti iš švitrinio popieriaus.
Barbora Gadiminaitė kvietė pasidomėti, kokius atvaizdus sukursite sienoje, sudėliotoje iš mažų, įvairiais kampais pakreiptų veidrodinių plokštelių. Saulius Vaitiekūnas instaliacijoje „Būti ar nebūti?“ ragino pažvelgti lietuviškiems lauko rieduliams į skulptoriaus įstatytas metalines akis ir laukti, kada akmenys prakalbs.
Geriausiu jaunuoju menininku paskelbto Jono Aničo instaliacija, vaizduojanti šalia sutrūkinėjusio chemikalų maišo nustipusį ir suakmenėjusį paslaptingą gyvulį, suteikė progą galvoti, ar nerūpestingai besielgdami patys neatsidursime to pajuodusio padaro vietoje. O geriausiu skulptoriumi išrinkto Kęstučio Svirnelio instaliacijoje „Senis besmegenis“ – atsakymas į dažnai skambantį klausimą, kas toks, linksmai besisukdamas ratu, mums diktuoja mintis ir elgesio normas.
Jei jau prakalbome apie skulptūras – paminėkime ir tas, kurių nepastebėti neįmanoma. Tai – daugiau nei penkių metrų ilgio Raimondos Sereikaitės mėlynasis trimitas, gulėjęs ekspozicijų salėje, ir dešimties metrų aukščio Vlado Urbanavičiaus „Špūlė“, pasitikusi mugės lankytojus „Litexpo“ kieme. Pats skulptorius jaukavo, kad tai – per vidurį susprogęs Neries krantinėje jo pastatytas garsusis „vamzdis“.
Meditacijai kvietė tamsus skambantis kambarys, kuriame savo geometrines formas nuolat keitė Rimo Sakalausko elektroninė instaliacija. Sukaitę nuo ilgo vaikščiojimo galėjo ten regėti tirpstančius ledynus, o ramybės pasiilgusieji – tiesiog kelias minutes atsigauti nuo visur lydinčio mugės šurmulio.

Trečiadienį 18 val. parodų ir kongresų centre „Litexpo“ atidaroma ketvirtoji tarptautinė meno mugė “Art Vilnius” – didžiausias šiuolaikiniam menui skirtas renginys Lietuvoje ir vienintelis toks Vidurio Europoje. Joje dalyvaus pusšimtis galerijų iš vienuolikos pasaulio šalių, savo kuruojamus menininkus pristatys visos žymiausios mūsų šalies galerijos. Ketvirtadienį 17 val. mugėje vyks diskusija „Meno teisė Lietuvoje: problemos, iššūkiai, sprendimai“, kurią moderuos Vilniaus aukciono vadovė Simona Makselienė.

Bendraudami žmonės daro daugybę klaidų. Jei jų nedarytų, stipriai pagerintų savo gyvenimo kokybę. O kaip tų klaidų nedaryti, daug patarimų galima rasti ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje Jameso Borgo knygoje “Įtikinimo menas: kaip daryti įtaką žmonėms”. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kodėl taip svarbu įsiklausyti į kitus

Klausymasis yra svarbiausias bendravimo proceso elementas. Tai gali pasirodyti malonus netikėtumas – šiaip ar taip, daugeliui iš mūsų kalbėti atrodo svarbiau negu klausytis. Tokiais pasakymais kaip „ji moka klausytis“ dažnai apibūdinami žmonės, kurie patys neturi ko pasakyti. Vis dėlto stabtelkime ir pasvarstykime, ar iš tikrųjų taip yra.
Prisiminkite kokį nors žmogų, kuris nemoka išklausyti. Kuris apskritai, regis, niekada nesiklauso, ką jam sakote. Tai smarkiai erzina, ar ne? O kaip apskritai žiūrite į tokį žmogų? Labai tikėtina, kad jis vargiai galėtų jus kuo nors įtikinti, nes pirmiausia jūs širstate, kad jūsų nesiklausoma.
Įtikinimo menas prasideda nuo gebėjimo išgirsti, ką sako kiti. Klausytis – tai kur kas daugiau negu tylėti, kai kitas kalba. Skyrybų bylose ir darbovietėse kaip dažna nesutarimų priežastis nurodomas nemokėjimas išklausyti. Jei atidžiai įsiklausoma į kitus, mezgami nauji arba gerėja seni asmeniniai santykiai ir verslo ryšiai. Įdėmus įsiklausymas visomis gyvenimo aplinkybėmis padės suprasti kito žmogaus mintis, jausmus ir veiksmus.
Jeigu žmogus kaltinamas nemokėjimu išklausyti, dažnai tai daroma jam už nugaros. Tad jis taip ir nesužino didžiausios savo klaidos, dėl kurios gali prarasti draugus ir gerus santykius su bendradarbiais ir klientais. (…)
Aktyviai klausytis nelengva. Reikia labai susikaupti. Visą laiką reikia būti budriam. Bet šito reikia mokytis. Tai bet kurio mokslo pagrindas. Gaila, bet niekas mokykloje neaiškina, kaip svarbu įgyti klausymosi įgūdžių. Net dabar trigonometrijos žinios laikomos svarbesniu dalyku už mokėjimą klausytis.
Dažnai cituojamoje Paulo Rankino studijoje, kurioje analizuojama, kiek laiko žmonės skiria įvairių rūšių komunikavimui, pateikiamos įdomios išvados. Įprastą dieną vidutinis žmogus klausosi 45 proc. laiko, kalba 30 proc., skaito 16 proc., rašo 9 proc.
Profesinėje veikloje klausymasis labai vertinamas kaip pageidautinas tarpasmeninių santykių įgūdis. Žmonėms daro įspūdį kitų gebėjimas išklausyti, nors jie patys nebūtinai mato reikalą dėti tokias pastangas. Kai viena JAV kompiuterių bendrovė nusprendė mokyti savo darbuotojus klausytis ir ėmė po visą šalį siuntinėti juos į specialius kursus, pasak darbuotojų atsiliepimų, tai jiems ne tik pravertė darbe, bet ir padėjo labai pagerinti santykius namuose.
Mes dažnai girdime, kad kas nors per daug kalba. Užtat netenka girdėti kaltinimų, kad kas nors per daug klausosi („Varge mano, niekaip negalėjau jo priversti liautis klausiusis – per jį praleidau traukinį…“). Patys nustebsite, ką žmonės jums pasakys, jei tik mokėsite klausytis. Pamąstykite, kokią įtaką tai daro draugystei ir pažintims viešajame gyvenime. Kas jums labiau patinka – kaktomuša gatvėje susitikti su kaimynu ar šnekučiuotis su draugais prie stalo? Nuolat tenka girdėti, kad didžiulė šeimos gyvenimo problema yra nemokėjimas klausytis. Išėję iš kantrybės tėvai sako, kad vaikai jų neklauso, o vaikus erzina, kad tėvai negirdi, ką jie sako. Kadangi klausymasis yra pritarimo ženklas, jis sustiprina kalbančiojo savivertę – ir visiškai priešingas poveikis, jei neišklausoma.
Dalykiniuose santykiuose yra visiškai taip pat. Mokantis išklausyti traukia prie savęs žmones. Pasikalbėti apie savo darbovietės vidaus reikalus su nešališku klausytoju gali būti nepaprastai naudinga. Darbovietėje biurokratinių brūzgynų supančiotam žmogui išlieti širdį pašaliniam asmeniui gali būti tikra terapija.
Šios kuklios eilutės byloja daugiau negu daugiatomė išmintis:
Nebuvo proto jis buklaus –
Tylenis, nekalbus,
Minių jis žodžiais nežavėjo,
Bet pasitikdavo visi
Jį su džiaugsmu,
Nes nuolatos jį klausantis girdėjo.
Mokėjimas klausytis duoda gerų dividendų. Jis žmogui suteikia draugo statusą, o dalykiniuose reikaluose sustiprina tarpusavio supratimą.
Be to, atidžiai klausydamiesi jūs gaunate visokeriopos informacijos apie įmonės, o kartu ir asmens, su kuriuo turite reikalų, ypatumus. Nemokantys klausytis žmonės klausymąsi dažnai laiko pasyvia ir dėl to bergždžia veikla. Jiems trukdo savimeilė. Jie jaučia poreikį kalbėti, kad galėtų paveikti kitą žmogų.
Stebėkite, kaip žmonės elgiasi per susirinkimus savo darbovietėje, ir pamatysite išvešėjusį plepumo sindromą. Visada atsiranda tokių, kurie nuolat kitus pertraukia nereikalingomis pastabomis. Taip jie patys save įtikina, kad prisideda prie reikalų svarstymo. Nuolat kišdami savo trigrašį jie praleidžia pro ausis esminius dalykus. Jie uždavinėja klausimus, patys žinodami atsakymus. Bet jie jaučiasi komunikuojantys, nes kalba. Kaip jie klysta! Atidus klausymasis taip pat yra sudedamoji komunikavimo dalis…

Jau už keleto dienų, kovo 7 d., Kaune pirmą kartą įvyks mados ir meno renginys – „Mados ir Meno Sintezė“, kuriame susirinkusi publika galės išvysti ne tik naujausias garsių dizainerių drabužių bei aksesuarų kolekcijas, bet ir įvertinti naują Modesto Vasiliausko kūrinį – suknelę, pagamintą iš taškinio masažo šlepečių „Yantra Twin-Flex“.
Renginio metu garsus dizaineris ir floristas Modestas Vasiliauskas savo rekordų sąrašą bandys papildyti dar vienu rekordu, kuris bus registruojamas Lietuvos rekordų agentūroje „Factum“. Suknelė iš šlepečių – naujas, tačiau tikrai įveikiamas uždavinys neįprastų rekordų siekėjui. M. Vasiliauskas jau yra sukūręs sukneles iš lietuviškų centų, JAV dolerių, koldūnų, vyno butelių kamščių, vytintų žuvų, klevų lapų, graikinių riešutų, margučių ir kitų netradicinių medžiagų, iš kurių dauguma pripažinti rekordais.
Suknelės gamybai bus naudojamos taškinio masažo „Twin-Flex“ šlepetės, kurios yra ypatingai lengvos ir pagamintos iš gamtai nekenksmingų medžiagų. Jas dovanos elektroninė parduotuvė KaipSmilga.lt, kuri rūpinasi moterų grožiu ir sveikata, todėl pateikia platų kokybiškų kūno priežiūros, sveikatos bei kūno formų gražinimui skirtų prekių asortimentą.
Pakalbinta el.parduotuvės KaipSmilga.lt vadovė Aistė Pranukevičienė teigė, jog suknelės gamybai bus panaudota daugiau nei 70 porų šlepečių. Ji pridūrė, jog pamatyti suknelę, pagamintą iš, regis, visiškai suknelės gamybai netinkamos materijos, bus labai įdomu. „Turėtų būti įspūdinga, netikėta, bet labai gražu“, – kalbėjo direktorė.
„Mados ir Meno Sintezė“ – gurmaniškas ir kokybiškas renginys, kurio devizą – „Jūsų laisvė kurti!“, o jį savo nauju rekordu bandys atskleisti ir M.Vasiliauskas.

Šiuolaikinio meno centre galima susipažinti su reprezentacine Lietuvos šiuolaikinio meno paroda „Didesnio dalis“, kuri antrąjį Lietuvos pusmetį, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, keliaus po įvairių šalių galerijas ir muziejus. Dvidešimt kūrėjų, pakviestų projekto kuratorių Valentino Klimašausko ir Kęstučio Kuizino, šiai kolekcijai pasiūlė po skaitmeninį atspaudą, kuriame panaudojo vieną iš etapinių, labiausiai atpažįstamų savo kūrinių. Rinkinys atskleidė, kad beveik trečdalis žymiausių mūsų šalies menininkų didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvoje.

Meno mugės „Art Vilnius“ lankytojai vis drąsiau atveria savo pinigines.

Tie, kurie lietuviškoje meno mugėje ne naujokai, žino: nori sutikti draugų menininkų – skubėk į mugę pirmąjį vakarą. Nori ramiai apžiūrėti kūrinius ir padiskutuoti su autoriais – ateik darbo dienomis iš ryto. Beje, pirmosios mugės dienos rytas pagal nerašytą tradiciją skiriamas kolekcininkams. O tiems, kurie mėgsta miestietišką šurmulį, lieka savaitgalis.
Tačiau netgi dairydamasis po mugę darbo dienos vidurdienį dažnai būsi privertas laukti, kol nuo įspūdingesnių darbų atsitrauks meno gerbėjai su fotoaparatais ir vaizdo kameromis. Pernai „Art Vilnių“ aplankė 17 tūkst. smalsuolių, ir pirmosiomis šių metų renginio „Litexpo“ centre dienomis neatrodė, kad jų žada būti mažiau.

Traukos centras – Indija

Ryškiausiu šių metų ekspozicijos traukos centru, kaip ir tikėjosi mugės organizatorės – galerininkė Diana Stomienė ir menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, tapo šiuolaikinio Indijos meno stendas. Jam darbus tolimoje šalyje atrinko ir mugėn pristatė latvė Ivonna Veiherte, vadovaujanti Rygos galerijai „Gallery 21“. „Indų menas dabar „ant bangos“, kaip kad anksčiau buvo kinų. Labai daug šios šalies menininkų dalyvauja tarptautinėje meno rinkoje“, – teigia mugės direktorė D.Stomienė.
Ir išties – tiek mitologines dievybes, nešančias pavojingą krovinį primenantį gyvenimą, vaizduojanti skulptūra, tiek iš mažų metalinių šratelių surinktas faktūrinis žmogaus veido profilis ypač traukė lankytojus. O kitoje salėje stovintis geltonas indų menininkės Vibhos Galhotros pripučiamas ekskavatorius atrodė labiau žaismingas nei grėsmingas, nors ir pavadintas „Neo Monster“. Prie jo mugės lankytojai mielai fotografavosi, nepaisydami ant ekskavatoriaus kaušo demonstruojamos vaizdo projekcijos, primenančios, kiek daug gerų dalykų analogiška nežaislinė technika spėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Kaimynystę indų menui palaikė sostinės galerijos „AV 17“ pristatyta Nerijaus Ermino instaliacija „Voveraitė ir siena“. Siena apklijuota gėlėtais tapetais, ant jos baubia kičinis praėjusio šimtmečio svetainių sienas puošdavęs briedis. Aplink – sovietmečio konvejerinių baldų fragmentai, iš panašios medį imituojančios faneros sumontuota ir putoplastinės voveraitės uodega. Ji neleis senamadiškų skonių miške įstrigusiam žvėreliui ištrūkti iš savosios epochos kalėjimo.
Panašiais metodais žiūrovus vilioja ir Giedrius Jonaitis, iš lentų, žaislų, senų rakandų ir net kailių konstruojantis savo plokščius lėktuvus. Skraidyti jie veikiausiai negali, bet čia juk meno mugė, o ne aeronautikos paroda. Todėl menininko „Lėktuvnešis”, vyrams nostalgiškai primenantis vaikystės žaidimus, pripažintas geriausiu mugės darbu.
Beje, pretendentai į meno mugės laureatus buvo vertinami penkiais kriterijais. Pirmasis – tai kūrinio įtaigumas, antrasis – jo tapatinimasis su pranešimu, kuris gali būti skaitomas kaip nacionalinė tapatybė. Trečiasis kriterijus prieštarauja antrajam: svarstyta, kaip kūrinys skambėtų tarptautinio meno kontekste. Ketvirtasis kriterijus – idėjos realizavimo meistriškumas, na, o penktuoju vertinamu dalyku tapo kūrinio komponuotė stendo ekspozicijoje. Vertinimo komisijoje šįmet dirbo menotyrininkai Virginijus Kinčinaitis, Simona Makselienė, Ernestas Parulskis ir Skaidra Trilupaitytė, menininkai Bronius Gražys ir Česlovas Lukenskas, kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Stebinantys ir atpažįstami

Būta garsių vardų, kurie niekuo nenustebino, – šių šalies menininkų darbai iš tolo puikiai atpažįstami. Būta ir netikėtumų. Prie pastarųjų priskirčiau minimalistiškai stilingą Antano Obcarsko „Akrilinių rašmenų“ stendą, taip pat siužetines stambaus gabarito kompozicijas prisijaukinusį vilnietį tapytoją Paulių Jušką.
Nepažinti Virginijaus Viningo drobių būtų sudėtinga, tačiau pajūrio tapytojui ir nėra būtinybės keistis: keli jo spalvingi paveikslai mugėje buvo parduoti vieni pirmųjų. Pernai šis dailininkas tapo paklausiausiu mugės autoriumi – buvo išpirkti visi Klaipėdos galerijos į Vilnių atvežti jo darbai.
Ekspresyvumu ir spalvingumu V.Viningui mugėje prilygsta nebent kitas garsus tapytojas Vilmantas Marcinkevičius, kurį mugėje pristato nebe lietuvių, o danų galerija: Thorkildui NB Nielsenui priklausanti „NB Gallery“.
Saulius Vaitiekūnas sugrįžo prie juvelyrinių darbų iš akmens ir savojo stendo sieną, paties ranka išmargintą įvairiausiais tekstais, apkabinėjo pjūklu į dvi dalis glotniai perpjautais ir grandinėlėmis pervertais plokščiais akmenukais. Autoriaus valia jie simbolizuoja į dvi puses – tėvynėje ir emigracijoje pasidalijusią lietuvių tautą. Tačiau kas galėtų žiūrovo vaizduotei uždrausti ir kitokių išsiskyrimų interpretacijas?

Svečiai sugrįžta

„Art Vilniaus“ organizatores džiugina nauja tendencija: anksčiau meno kolekcininkai pirkinius atidėdavo iki paskutinių mugės dienų, o šįmet jau atidarymo dieną buvo parduotos maždaug trys dešimtys meno kūrinių. Pradedančio kolekcininko stende, kuriame nedideli paveiksliukai kainuoja ne daugiau kaip 350 Lt, galima rasti ne tik jaunų menininkų darbų, bet ir garsių dailininkų pasirašytų miniatiūrų.
„Lietuvai nebūtina pretenduoti į šiuolaikinio meno rinkos lyderius, tačiau mugė „Art Vilnius“ tikrai galėtų tapti kryžkele tarp Rytų ir Vakarų meno kūrėjų bei pirkėjų. Juolab aplink Vilnių net tūkstančio kilometrų spinduliu jokios kitos meno mugės nėra. „Litexpo“ paviljonai tinkami panašioms ekspozicijoms, turime gerai išplėtotas logistikos paslaugas. Visko pakanka, išskyrus kuklų biudžetą. Verslininkai skaičiuoja, po kiek metų jiems atsipirktų investicijos, tačiau kultūroje norima, kad viskas atsipirktų tą pačią minutę“, – svarsto D.Stomienė.
„Art Vilniaus“ rengėjos siekia užsitikrinti tęstinį valstybės finansavimą, nes pavasarį, kai paaiškėja, bus ar nebus iš ko organizuoti mugę, dauguma žymių galerijų jau būna sudėliojusios savo kelionių planus. Kadangi meno mugė šįmet surengta jau trečią kartą, jos rengėjos įgijo teisę pretenduoti į ilgalaikio finansavimo programą.
Pirmąkart mugė buvo surengta 2009-aisiais, kaip programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalis. Nors prasiveržti į šią programą novatoriškai idėjai nebuvo lengva, pasirengimas truko ištisus metus, ir rezultatas visus patenkino. O geriausia mokykla, kaip organizuoti šiuolaikinio meno muges, D.Stomienė vadina keliones po didžiąsias Europos meno muges Bazelyje, Londone, Kopenhagoje. Kopijuoti jų nesistengė – norėjo, kad vilniškė turėtų savo originalų veidą.
Renginio vadovę džiugina, kad daugelis užsienio galerijų, dalyvavusių „Art Vilniuje“ ankstesniais metais, mielai sugrįžta, nors šįmet mugės dalyviams pirmą kartą buvo taikomas simbolinis mokestis. „Litexpo“ centro paviljonuose savo stendus pristatė 53 meno galerijos iš 12 pasaulio šalių. Lankytojai turėjo retą progą vienoje erdvėje išvysti daugiau kaip tūkstantį šiuolaikinio meno kūrinių.

Meno mugės „Art Vilnius 2012“ laureatai

Geriausia menininkė – tapytoja Audronė Petrašiūnaitė
Geriausias užsienio menininkas – Krishna Murari (Indija)
Geriausias Lietuvos jaunasis menininkas – Algirdas Gataveckas
Geriausias užsienio jaunasis menininkas – Kristianas Brekte (Latvija)
Geriausia Lietuvos galerija – VDA tekstilės galerija „Artifex“
Geriausia užsienio galerija – „Gallery 21“ (Ryga)
Geriausias kūrinys – Giedriaus Jonaičio „Lėktuvnešis“
Geriausia skulptūra – Nerijaus Ermino „Voveraitė ir siena“
Geriausia instaliacija – Žilvino Landzbergo „Mano benamiui dievui“

Originalių sprendimų nestokojantis interjeras, aiški ir nuotaikinga informacinė sistema bei iškalbingi apipavidalinimo akcentai, bylojantys apie tai, jog atvykote į kūrybos namus, o ne į „biuro planktono“ buveinę – tokio veido šiuo metu statomam Klaipėdos „Kultūros fabrikui“ linkėjo gegužės 22-25 d. vykusių kūrybinių dirbtuvių „Būsimojo „Kultūros fabriko“ interjero kūrybiniai sprendimai: kryptys ir variantai“ dalyviai.

Dirbtuvių, kurias inicijavo „Kultūros fabriko“ projektą įgyvendinanti Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra (KEPA) ir Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija (IKRA), metu interjero projektuotojai, dizaineriai ir menininkai drauge kūrė naujojo objekto interjero projektą. Kūrybos laboratorijoje dalyvavo interjero dizaineriai Andrius Tamašauskas, Mindaugas Melenis, grafikos dizaineriai Emilija Laužikaitė, Edmundas Lukminas, fotografė Lina Melenė, dailininkas Andrius Miežis, skulptorius Rolandas Repšys, dirbtuvėms vadovavo architektas Vitalijus Jankūnas.

Į dirbtuvių rezultatų pristatymą komanda pažvelgė kūrybiškai – svečius pasitiko mėlynais kombinezonais: tokia uniforma, anot dalyvių, šmaikščiai „įgarsina“ „Kultūros fabriko“, kuriame vienu metu plušės įvairų kūrybinės veiklos sektorių atstovai, koncepciją. Industriniai motyvai dominavo ir E. Lukmino bei E. Laužikaitės pasiūlytose fabriko logotipo versijose bei informacinių nuorodų sistemoje. Įvairius fabriko padalinius dalyviai siūlo vadinti cechais.

Dirbtuvių metu specialistai kūrė ir pastato vestibiulių, kurie taps bendromis visų „gyventojų“ susitikimo erdvėmis, koncepciją. Interjero dizaineriai M. Melenis ir A. Tamašauskas siekė  atsižvelgti į kūrybininkų poreikius bei kūrybinės veiklos prigimtį. Jų sukurtose trimatėse vizualizacijose parodyta, kad šviesos trūkumą kompensuotų šviesaus, beveik balto, betono sienos, kurių paprastumą atsvertų polimerinės epoksidinės grindys, sukuriančios įdomų vandens paviršiaus efektą.

Santūrių vėsių spalvų fone akį trauktų modernūs amorfiškų pavidalų mediniai ir minkšti baldai. Siūloma į vestibiulių interjerą integruoti ir dirbtinį žolyną bei iš vamzdžių sukurtą šviestuvą, o senojo fabriko konversiją į modernų kūrybinių industrijų centrą primintų sienose per abu aukštus sumontuota šviečianti juosta.

Fabriko statybvietėje apsilankę bei techninį projektą išnagrinėję dirbtuvių dalyviai iškėlė siūlymą visai atsisakyti arba pakoreguoti suprojektuotą tvorą, kuri turėtų apriboti objekto teritoriją. „Ar kultūra turėtų būti aptverta?“ – filosofiškai klausė jie, argumentuodami, kad tvora psichologiškai siejasi su negatyvumu.

Dalis į pristatymą susirinkusiųjų specialistų pasiūlytuose sprendiniuose pasigedo bendruomeniškumo akcento bei kitokių prasminių sąsajų su pastato – buvusio tabako fabriko, liaudiškai vadinto „tabakine“, istorija. Čia kilo diskusija, kaip rasti vidurio kelią tarp subtilios užuominos ir į rūkymo propagavimo. „Fabriką nupiešti lengviau nei kultūrą“, – pastebėjo Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo dizaino katedros vedėjas Alvydas Klimas, siūlęs dar padirbėti ieškant iškalbingų simbolių.

Projektuotojai akcentavo, kad pristatyti sprendiniai nėra konstanta ir kvietė suinteresuotus visuomenės atstovus bei specialistus dalytis pamąstymais, mat visiems aktualus tikslas – kad būsimasis fabrikas taptų bendruomenei patraukliu ir reprezentatyviu objektu.

Dirbtuvių metu sukurti darbai taps pagrindu būsimajam objekto interjerui kurti. Klaipėdos centre esantis senasis tabako fabrikas, XX a. pradžios industrinis objektas, šiuo metu rekonstruojamas į kūrybinių verslų ir meno inkubatorių, kurio veiklos pradžia planuojama 2013-aisiais. „Kultūros fabriko“ vizija – kūrybinių verslų atstovų ir menininkų sambūrio centras ir darbo vieta.

Atviros interjero kūrybinės dirbtuvės – gegužės 22-26 d. Klaipėdoje surengto I kūrybinių industrijų festivalio „IKRA savaitė“ dalis. Projekto partneriais tapo bendrovė „Knauf“, Namo inžinerijos ir interjero centras (NIC) bei kavinė „Vero Cafe“.

Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija (IKRA) – 2011 metų spalį įkurta visuomeninė organizacija, vienijanti dizaino, architektūros, informacinių technologijų, reklamos, kino, medijų, muzikos, scenos menų ir kitų kūrybinių bei kultūrinių industrijų sektorių atstovus ir kūrybines įmones iš pajūrio. Kūrybinių industrijų festivalis „IKRA savaitė“ sumanytas kaip naujosios organizacijos prisistatymas visuomenei ir pretenduoja tapti kasmečiu renginiu.

Daugiau informacijos: www.creativeklaipeda.lt, www.facebook.com/ikraklaipeda.

Prisegtose trimatėse vizualizacijose – „Kultūros fabriko“ vestibiulių interjero pasiūlymai. Autoriai – Mindaugas Melenis ir Andrius Tamašauskas („2am design

Mielosios publikos dėmesiui pristatome Abrozdėlių ketvirtąjį sezoną.

Kauno ir Telšių ir Telšių – Kauno dailininkų jungtinę parodą,

parodą, rengiamą dėl bendravimo. Dėlei bendravimo, reiktų sakyti.

Visi parodos dalyviai turi reikalą, arba yra turėję reikalą su tauriaisiais amatais,

ne tik su Aukštuoju menu, grynųjų idėjų Arkadija. Kadangi žmogus, išmanąs amatą, neleis sau patėkšt vitrinon neišbaigto daikto, kokios nors ant gatvės rastos šuns skūros, ir konceptualiai pateiktos, kaip yra mokęs tėtušis Marselis Diušanas.

Šiton parodon, sakiau, kviesim tik užkietėjusius ir užkietėjusias davatkas.

Kam dar ne svetima senoji krikščioniškoji dailė arba dar senesnė – pagoniškoji.

Dalyviai:

Mindaugas Šimkevičius (Telšiai)

Remigija Vaitkutė (Telšiai)

Gvidas Latakas (Telšiai – Kaunas)

Julija Pociūtė (Telšiai – Kaunas)

Darius Rakauskas (Kaunas)

Tadas Vosylius (Kaunas)

Viktoras Žilinskas (Kaunas)

Kalavijo guldymas

Kalaviją guldytum

į šalavijų lovą

tarpe savęs ir moters

kilusios iš lelijų

trijų dyvinų šeimų

nuo Samogitijos žemės

o šita – kaip žinia –

šliejosi su Sarmatija

kaip kalavijas glaudžias

su odos makštim

kaip aukso žodžiams pritinka

sidabro aptaisas

(pradžia)