Septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“ šiemet vyks nauju laiku ir naujose vietose – pavasarį, balandžio 11–18 dienomis, legendiniame Kauno kino teatre „Romuva“ ir VDU Šiuolaikinių menų katedros patalpose.

Po ilgų svarstymų organizatoriai nusprendė pasėti naują sėklą: perkelti renginį iš rudens į pavasarį ir daug dėmesio skirti augantiems naujiems kūrėjams.
„Manome, kad tai bus naujas puikus ir įkvepiantis festivalio ciklas, kurio metu kartu su jaunaisiais kūrėjais augsime ir mes patys, plėsdamiesi tiek į Kauno, tiek į Lietuvos ar Europos erdves, – teigia vienas iš festivalio „Centras“ organizatorių Gediminas Navikas. – Atgimstanti „Romuva“, tobulėjantis universitetinis jaunimas, moderni VDU Šiuolaikinių menų katedra labai tinkama mūsų renginiui – tai pagrindas po kojomis, ant kurio tikimės vis tvirčiau stovėti, pagrindas, ant kurio planuojame pastatyti europinio lygio festivalį. Kaunas – tam ideali vieta.“
Festivalio perkėlimą į naują datą lėmė ir kiti niuansai. Kultūriškai vis aktyvesniame Kauno mieste tapo būtina bendradarbiauti ir draugiškai sugyventi su kitais festivaliais. „Žinoma, gaila skirtis su romantiškuoju rudeniu, su patogesnėmis sąlygomis organizuoti festivalį, tačiau mes siekiame sudominti kuo daugiau miestiečių, sudaryti vienodas sąlygas aktyviai gyventi intelektualų gyvenimą tiek rudenį, kurio metu ypač daug garsių ir pripažintų Kauno ir Lietuvos festivalių, tiek pavasarį, kada dėl įvairių organizacinių priežasčių labai nepatogu dirbti. Bet viskas, matyt, turi keistis,” – sakė festivalio senbuvis Gediminas „Skrandis“ Banaitis.
Festivalio „Centras“ teritorija yra Kauno miesto centras. Koncertams, paskaitoms, parodoms, filmams ir kitiems vyksmams parinktos kauniečiams puikiai pažįstamos vietos. Audiovizualiniai projektai ir kūrėjai koncertuos atgimstančiame kino teatre „Romuva“, tarptautinė medijų kultūros konferencija vyks VDU Mažojoje salėje, parodos, performansai, akademinis konkursas „Žalios virtualybės“, video menas ir dirbtuvės kvies į jaunatvišką galeriją „101“ ir į VDU Šiuolaikinių menų katedrą (Kaune puikiai žinomą buvusį klubą „Amerika pirtyje“), netikėtai sujungę pajėgas, kartu su „Kauno kultūros dienos“ organizatoriais smagiai padūzgsime šalia Kauno paveikslų galerijos ir kauniečių pamėgtoje kavinėje „Kultūra“. VDU Šiuolaikinių menų katedros dėka gausią video darbų programą matysime VDU rektorate, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete ir kt.
„Tikimės, kad VDU ir Šiuolaikinių menų katedra taps viena patraukliausių šiuolaikinio medijų tyrimų ir studijų vieta Lietuvoje, o ateityje ir regione – teigia doc. dr. Rimantas Plungė, vienas iš festivalio organizatorių – Universitetas yra tinkamiausia vieta, kurioje šiuolaikinių medijų kultūra visapusiškai analizuojama ir pristatoma. VDU menininkai ir mokslininkai dirbantys Menų, Informatikos fakultetuose, Komunikacijos katedroje medijų kultūrą prezentuoja visapusiškai. VDU buria medijų meno dėstytojų ir studentų, dirbančių visoje Europoje tinklą, kuris ateityje suteiktų galimybę vykdyti tarptautines jungtines medijų meno ir kultūros studijas.”
Festivalyje dalyvaus nemažai žymiausių Lietuvos multimedijos meno atstovų, lektorių, menininkų, svečių iš Italijos, JAV, Graikijos, Baltarusijos, Ukrainos ir t. t., ruošiamos video meno programos iš Vokietijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Portugalijos, Didžiosios Britanijos, Rumunijos.
„Organizuoti didelį renginį pavasarį nėra lengva, – su šypsena teigė Gediminas „Skrandis“ Banaitis. – Projektus finansuojantys fondai neskuba duoti atsakymų, gerėjantis oras vilioja žmones į gamtą, po žiemos miego sunku išjudinti kūrėjus. Bet pasikeitimai paįvairina gyvenimą. Mums patinka, kad festivalis gyvas ir gali keistis, kasmet pasiūlyti naujų dalykų, judėti į naujas vietas. Šiemet prie mūsų organizacinės komandos energingai prisijungė VDU Šiuolaikinių menų katedra, tad pirmojo festivalio pagrindinė idėja išjudinti jaunus kūrybingus žmones vėl įgavo aiškią išraišką. Pasiruošimas festivaliui pasikeitė, planuojama gerokai į ateitį ir tikimasi, kad reprezentacinis Kauno renginys jau artimiausioje ateityje taps reikšmingu Lietuvos įvykiu. Jau tai, kad atvyks puikūs atlikėjai ir solidūs lektoriai, o festivalis vyks legendų apipintame kino teatre „Romuva“, savaime žada nepaprastą įvykį…“

Foto medžiaga ir festivalio plakatas – www.cntrs.lt/press.zip
Daugiau informacijos: www.cntrs.lt, http://if.vdu.lt/medijos/lt/, http://www.facebook.com/FestivalisCentras
Informacija telefonu: Gediminas „Skrandis“ Banaitis, +370 680 92630

PROGRAMA

2012 balandžio 11
17:00 VDU Rektoratas (K. Donelaičio g. 58)
Lietuvos ir užsienio medijų meno studentų videodarbai (rodymo laikas 04.11-13)
18:00 Galerija 101 (Laisvės al. 53)
Shaun Camp paroda  (rodymo laikas 04.11-22)

2012 balandžio 12
10:00 – 18:00 VDU Mažoji salė (Daukanto g. 28-205)
Tarptautinė mokslinė konferencija „Medijų kultūra: menas, komunikacija, technologijos”

11:00 – 17:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
John Grzinich dirbtuvės „Making Environmental Sound Installations“ (su išankstine rezervacija, nemokama)
17:00-19:00
Atvirosios fotografijos dirbtuvės „Saulės atspaudai – cianotipija” (su išankstine rezervacija, kaina – 10 lt asmeniui)
18:30
VDU studentų media kūrinių paroda
Performansas

19:30 Kavinė “Kultūra” (Laisvės al. 54)
Gyvai – Live Alexei de Bronhe
ir (bus papildyta)…

2012 balandžio 13
11:00  VDU Informatikos fakultetas (Vileikos g. 8 )
Žalių VIRTUALYBIŲ finišas
10:45-11:00 Dalyvių registracija
11:00-11:30 Atidarymas (Vileikos g. 8, 101 a.)
11:30-12:30 Dirbtuvės (3D modeliavimas, video grafikos spec.efektai, garso menas, fotografija internetui, interneto tinklalapių kūrėjai)
12:30 Konkursinių darbų peržiūra ir apdovanojimai

11:00 – 17:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
John Grzinich dirbtuvės „Making Environmental Sound Installations“
17:30 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71) 101 auditorija
VDU medijų meno studentų performansų vakaras

20:00 Kino teatras “Romuva”, foje (Laisvės al. 54)
Kaina – 10 lt asmeniui
(tiksli tvarka ir kūrėjų pasirodymo laikai bus patikslinti vėliau)
paroda: Glitchr
Instaliacijos: Vidmina Stasiulytė; Klaudija Kairaitytė ir Šarūnas Kuckailis “rebirth”
21:00 Gyvai:
S13
Ersha
Lukas Petraitis
Yiorgis Sakellariou aka Mecha/Orga
20:00 Kino teatras “Romuva”, Kino salė (Laisvės al. 54)
Geriausių Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Portugalijos, Rumunijos ir Lietuvos studentų videokūrinių peržiūra
21:00 Gyvai: (tiksli tvarka ir kūrėjų pasirodymo laikai bus patikslinti vėliau)
Pavel Ambiont + Vj Solar Olga
Alexei de Bronhe
a_g + Vj videovienas
Luumm
Rumunija
Driezhas + VJ Lukas Miceika (aka Vodka Jugend)
ir kiti.

2012 balandžio 14
Kauno miesto Kultūros ir meno taryba, VDU, VDAKDF, Visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“, LDS Kauno skyrius ir festivalio “Centras” rengiama Kultūros diena Kaune
12:00 val. Rotušės aikštė I. Akcija „Palinkėkime kultūrai“
14:00 Interjero ir dizaino centras  “ARTIS”, Savanorių pr. 178 II. Tapybos ir fotografijos darbų paroda
15:00 Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55 III. Konferencija “Kultūros kaitos gairės: įgyvendinimo galimybės”
19:00 Kauno paveikslų galerijos kiemas, Donelaičio g. 16 IV. Vaidos Tamoševičiūtės performansas “Kultūros nuplovimas”; V.  Kauno Bigbendo muzikantų koncertas
20:00 Kavinė „Kultūra“ (Donelaičio g. 16)
Audiovizualinė projekcija “Sąsajos. Ekranas miestui” ant Paveikslų galerijos sienos (kuratorius T.Bajarkevičius)
Muzika gyvai – MaxiJ ir Shkėma. Vaizdas gyvai – VJ Kultūrinis veiksmas.

2012 balandžio 16
16:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Šiaulių universiteto studentų videomeno programa
17:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Vytauto Didžiojo universiteto studentų videomeno programa
18:00 VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas (Gedimino g. 44)
Estijos Dailės akademijos, Baltijos filmų mokyklos (Talino universitetas) ir Tartu dailės koledžo (Estija) filmų, videomeno ir animacijos programa

2012 balandžio 17
13:00-14:30 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Artūro Bukausko paskaita apie Vladimiro Kobrino filmus
15:00-17:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Lietuvos video pionieriaus H.Gulbino retrospektyva
17:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Menų ir dizaino aukštosios mokyklos ESAD (Portugalija) ir Partium Christian universiteto Menų katedros (Rumunija) videomeno ir animacijos programa
18:00 Šiuolaikinių menų katedra, salė nr 101
Kauno Juozo Grušo meno vidurinės mokyklos audiovizualinio performanso premjera
19:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71), 104 auditorija
Marijos Sklodovskos-Kiuri universiteto (Lenkija) videomeno ir animacijos programa

2012 balandžio 18
12:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Anastasia Mikhno paskaita apie asmeninę kūrybą ir ukrainos fotografijos meną
14:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Viacheslav Bezborodov paskaita apie šiuolaikinį fotografijos meną
17:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Norvičo universiteto (Didžioji Britanija) video meno programa
18:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Kiolno medijų meno akademijos (Vokietija) videomeno programa
19:00 VDU Šiuolaikinių menų katedra (Vytauto g. 71)
Sefalko universiteto (Didžioji Britanija) videomeno programa

2012 balandžio 25
19:00 Galerija 101 (Laisvės al. 53)
Franco Rustichelli ir Italo Moscati (Italija) videofilmų apie šiuolaikinį mokslą premjera ir susitikimas su autoriais (ISWA Europos sąjungos projektas).

2012 balandžio 26
14:00 Kauno Juozo Grušo meno vidurinė mokykla (Šarkuvos g. 30, Kaunas).
Franco Rustichelli ir Italo Moscati (Italija) videofilmų apie šiuolaikinį mokslą premjera ir paskaita (ISWA Europos sąjungos projektas).

Programa gali būti keičiama, papildoma, koreguojama. Prašome kantrybės ir supratimo

Lietuvos fotomenininkų sąjunga skelbia kūrinių atranką fotografijų konkursui „Debiutas ‘12“. Konkurse kviečiame dalyvauti Lietuvos autorius gyvenančius šalyje ir užsienyje. Tema laisva.

Kviečiame pateikti nuo 3 iki 15 nespalvotų ar spalvotų fotografijų, sukurtų ne anksčiau kaip 2007 m. (pageidautinas ciklas arba serija). Atrankai priimami ir atspaudai, ir kūriniai skaitmeniniu formatu.

Konkurse gali dalyvauti autoriai ne jaunesni kaip 16 metų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai, turintys meno kūrėjo statusą, konkurse nedalyvauja. Konkurso „Debiutas ‘10“ finalistai šiame konkurse dalyvauti nebegali.

Vienas iš konkurso prizų – nugalėtojo ar nugalėtojų grupės paroda Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijoje 2013 metais.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga

 

Fotografijų konkurso „Debiutas ‘12“ sąlygos ir reikalavimai:

Konkurse gali dalyvauti autoriai ne jaunesni kaip 16 metų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariai, turintys meno kūrėjo statusą, konkurse nedalyvauja. Autoriai, dalyvavę konkurse „Debiutas ‘10“ ir patekę į finalą (t.y. tie, kurių fotografijos buvo eksponuojamos konkurso parodoje bei spausdintos kataloge) konkurse dalyvauti nebegali. Tie kas dalyvavo, tačiau į finalą nepapuolė – gali dalyvauti ir šiemet, tačiau su kitomis fotografijomis arba atnaujinta serija.

Konkursui galima pateikti nuo 3 iki 15 nespalvotų ar spalvotų fotografijų, sukurtų ne anksčiau kaip 2007 m. Pateikiant kūrinius, būtina nurodyti autoriaus vardą, pavardę, kūrinio sukūrimo metus ir pavadinimą. Taip pat prašome nurodyti elektroninį bei pašto adresą (pageidautina) ir telefoną, kuriais galima būtų susisiekti su autoriumi. Atrankai priimami atspaudai ir kūriniai skaitmeniniu formatu.

Konkurso dalyviai, pateikdami kūrinius, prisiima atsakomybę, jog jie yra šių kūrinių autoriai. Taip pat autoriai garantuoja, kad pateikiamų kūrinių neturtinės ir turtinės teisės priklauso patiems autoriams.

Eksponuojant ar publikuojant kūrinius, autorius gali būti pristatomas pseudonimu, tačiau pateikiant kūrinius konkursui prašome nurodyti tikrąjį vardą ir pavardę. Jei autorius pageidauja būti pristatomas pseudonimu – nurodykite pseudonimą kuriuo pageidaujate būti prisitatyti.

Konkurso organizatoriai pasilieka teisę panaudoti atsiųstas fotografijas ar jų skaitmenines laikmenas, nurodant autorių ar jo pseudonimą (kaip pageidaujama) konkurso leidinyje ar elektroninėje jo versijoje, eksponuoti parodoje, konkursų „Debiutas“ reklamoje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos ar konkurso partnerių interneto svetainėse, anonsuojant šį ar kitus konkursus-parodas „Debiutas“, leidiniams susijusiems su konkursu ar paroda, neišmokant honoraro. Kylant ginčams dėl turtinių ir neturtinių teisių su trečiąja šalimi atsakomybė atitenka kūrinio pateikėjui. Konkurso dalyvio (autoriaus) sutikimas su šiomis sąlygomis laikomas kūrinių (nuotraukų ar jų skaitmeninių laikmenų) atsiuntimas į konkursą. Konkurso dalyviui nesilaikant sąlygų ir reikalavimų pateikti kūriniai gali būti nevertinami.

 

Nuotraukas arba skaitmenines laikmenas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą galite pristatyti nuo 2012 gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 3 d., 15 val. arba siųsti paštu (pašto žyma ne vėliau 2012 m. rugpjūčio 3 d.) adresu:

Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Gedimino pr. 43, Vilnius LT-01109, Lietuva

 

Nuotraukas galima siųsti ir elektroniniu paštu: konkursasdebiutas@gmail.com. Siuntimo el. paštu terminas kaip ir siuntimo paprastu paštu.

Pateikiamų skaitmeninių bylų reikalavimai:

2500 px – minimalus didžiosios kraštinės ilgis

4000 px – maksimalus didžiosios kraštinės ilgis

5000 kB (5 MB) – maksimalus skaitmeninės bylos (failo) dydis

Skaitmeninės bylos (failo) tipas – JPEG, JPG

 

Pateikiamų atspausdintų fotografijų reikalavimai:

Ilgoji kraštinė ne trumpesnė nei 30 cm ir ne ilgesnė nei 60 cm.

 

 

Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Telefonas pasiteiravimui: (8 5) 2611 665

 

 

Ateinantį šeštadienį, vasario 18 d. 14 val. Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į ekskursiją po parodą „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ su jos kuratore dr. Sigita Maslauskaite. Muziejaus lankytojai turės galimybę paskutinį kartą pamatyti išskirtinį parodos eksponatą – karaliui Vladislovui Vazai dovanotą Šventojo Kryžiaus relikvijorių.

Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius yra paženklintas ypač retu Vilniaus miesto kontroliniu ženklu – Gedimino stulpais. Jį 1637 m. nukalė Vilniaus auksakalys Hornas Rentelis, o užsakė Kijevo unitų vyskupas metropolitas Rapolas Korsakas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos ir Cecilijos Renatos sutuoktuvių proga.

Artėjant Gavėnios laikui, relikvijorius sugrįžta į Krokuvos Švč. Trejybės dominikonų vienuolyną, kur yra naudojamas liturgijoje. „Kiekvieną Gavėnios penktadienį bažnyčioje vyksta procesija. Pirmoji jos dalis eina nuo didžiojo altoriaus prie Švč. Mergelės Marijos Rožančinės paveikslo, o tuo metu brolis zakristijonas išstato šią relikviją ant pagrindinio altoriaus. Tada užgęsta bažnyčioje šviesos. Broliai dominikonai išeina iš Švč. Mergelės Marijos Rožančinės koplyčios ir artėja prie altoriaus, kur kiekvienas brolis nusilenkdamas pagerbia kryžiaus relikviją. Tuo metu giedama Šv. Kotrynos de Ricci XVI a. sukurta giesmė, šlovinanti Šventąjį Kryžių“ – pasakojo dominikonų prioras kun. Paweł Kozacki OP parodos atidarymo proga surengtoje spaudos konferencijoje.

Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ pristatomi žymiųjų Vilniaus meistrų dirbiniai. Dauguma eksponuojamų liturginių indų nebuvo patekę į parodines erdves. Lankytojams suteikiama galimybė iš arti apžiūrėti unikalią Karkažiškės bažnyčios XVII a. pradžios monstranciją, netikėtai „atrastą“ Jono Frydricho Šemniko darbo Barklainių bažnyčios monstranciją, klasicistinio stiliaus grynumu stebinančią, meistriškai nukaltą Rūdninkų bažnyčios monstranciją, atrasti iki parodos po dažų sluoksniu buvusio paslėpto, dabar restauruoto Rykantų Dievo Motinos paveikslo aptaiso grožį. Meniškumu išsiskiria žymių baroko Vilniaus auksakalių Jono Frydricho Šemniko ir Jono Lario kūriniai. Žavi klasicistiniai lakoniškų formų Vaitiekaus Jastžembskio liturginiai indai; XX a. pradžioje dirbinių gausa ir įvairove išsiskiria Mykolo Neviadomskio dirbtuvė.

Paroda veiks iki 2012 m. gruodžio 1 d. Ekspozicija nuolat kis, liturgijai tarnaujantys kūriniai grįš į bažnyčias švenčių ir iškilmių progomis.

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Aktorių Arūno Sakalausko ir Dariaus Meškausko nesutarimai virto ginču. Tiesa, scenoje: didžiuosiuose Lietuvos miestuose sausį pasirodysiančiame spektaklyje „Menas“.

Įvykių centre – penkiolika metų trukusi trijų draugų Seržo (Arūnas Sakalauskas), Marko (Darius Meškauskas) ir Ivano (Giedrius Savickas) draugystė, kuri ima braškėti per siūles dėl požiūrio į šiuolaikinį meną. Aktoriai tikina, kad šioje situacijoje visiškai balta drobė, įsigyta vieno draugų už 200 000 Prancūzijos frankų, – tik pretekstas išsiaiškinti santykiams.
Pjesė „Menas“ vertinama kontraversiškai: vieni vadina ją komercine, kiti – itin subtilia. Kas joje žavi jus?
D.M. Man ši pjesė yra įdomi tuo, kad turi antrą dugną: tai populiarioji dramaturgija, kuri nėra banali. Tikrai retas meno ir komercijos lydinys.
A.S. Žmonės mėgsta juoktis, o už tai, ką mėgsti, tenka mokėti. Dėl to priklijuojama komercijos etiketė. Tačiau vieni mato tai, kas paviršiuje, o kiti – gilesnius dalykus.
Pjesės autorės Yasminos Rezos teigimu, aprašyta situacija galėjo nutikti tik tarp vyrų, mat moterų draugystė – kitokios prigimties. Ar sutinkate?
A.S. Nesutinku. Man atrodo, autorė kalba apie dalykus, kurie šiuo metu vyksta nepriklausomai nuo lyties: draugaujama „pagal pajamas“, t.y. su panašias pajamas gaunančiais žmonėmis. Įsivaizduokite du draugus, kurie prieš dvidešimt metų statybose drauge vogė plytas – vienas paduodavo, kitas krovė į karutį. Šiandien vienas yra milijonierius, statybų įmonės direktorius, o kitas – taip ir nesugebėjęs pasistatyti namelio darbininkas. Vargu ar jie išsaugojo draugystę.
Tiesa, spektaklyje apie tai kalbama pasitelkus meną, kuris žeidžia daug labiau. Žeidžia, kai draugas pasako, kad tau trūksta išsilavinimo, kad suvoktum tai, ką supranta jis, arba pabrėžia, kad įsigijo daiktą, kurio tu neįpirktum.
Scenoje bandote išsaugoti draugystę. O ar repeticijų metu jūs tik kolegos, ar bičiuliai?
D.M. Tiek vieni, tiek kiti. Nesame artimi draugai, bet vis dėlto patys galime pasirinkti žmones, su kuriais malonu dirbti. Atsirenkame juos pagal imponuojančius darbus, išpažįstamas vertybes, tuo pagrindu susibičiuliaujame. Tik toks darbas turi prasmę. Kam kankintis scenoje su žmonėmis, kurie tau nemieli ir su kuriais nesusikalbi? O šiame spektaklyje susikalbėjimas yra būtinas.
Kuo ypatingi jūsų personažai?
A.S. Seržas ypatingas savo kategoriškumu. Jis nesileidžia į kompromisą, nenusileidžia.
D.M. Markas yra šios trijulės egocentriškiausias tipas. Tiesa, jis prisiima atsakomybę dėl žlugusios draugystės, bet tai tas atvejis, kai altruizmas – aukščiausia egocentrizmo forma. Šios pjesės paradoksas tas, kad du personažai – Seržas ir Markas – kalba tik apie save, o norima kalbėti apie draugystę. Kaip gali draugauti tokie egocentrikai?
„Menas“ buvo pastatytas vos per mėnesį, režisierius Dainius Kazlauskas tai pavadino beprotišku poelgiu. Ką jūs manote apie tokį darbo tempą?
D.M. Jį padiktavo mūsų užimtumas ir galimybės. Dabar toks laikas, kad metus repetuoti spektaklį yra didelė prabanga. Tačiau „Meno“ repeticijos ir aptarimai tebevyksta ir po premjeros. Kai kurias korekcijas nulemia žiūrovo reakcija spektaklio metu.
A.S. Pritariu, kad tai beprotiškas poelgis. Šis spektaklis yra itin spartaus tempo, nes kai žmonės ginčijasi, jie negalvoja, ką pasakyti, nepozuoja, žodžiai sprūsta patys. Kad tai pavyktų, labai svarbu gerai įsiminti tekstą, o per trumpą laiką tą padaryti sunku.
Kaip vertinate šiuolaikinį meną? Ar patys pirktumėte baltą paveikslą?
A.S. Manęs pirkti dar niekas negundė (juokiasi). Šiuolaikinį meną priimu nepamiršdamas reikšmingiausio dalyko: pats kūrinys iš tiesų neturi vertės, lyginant su kokiu nors Renesanso paveikslu, bet jo tikroji vertė atsiskleidžia, kai pradedi jį analizuoti ir bandai perprasti.
D.M. Jei bet kuris kūrinys – net vamzdis, įleistas į Nerį –  tam tikrame kontekste sukelia asociacijų, provokuoja mąstyti – tai ir yra menas. Tačiau tam, kad investuotum į meną, reikia pinigų, o aktoriaus profesija toli gražu ne pelningiausia.
Ko palinkėtumėte dar nemačiusiems „Meno“?
D.M. Kad žiūrovas būtų atvirai nusiteikęs, ateitų be išankstinės nuostatos, be noro teisti, įvertinti. Kritiška žinovo pozicija trukdo išgirsti, ką norima pasakyti. Linkiu paprasčiausiai mėgautis.
A.S. Linkiu pažiūrėjus pagalvoti, ar jiems patiems taip nėra nutikę. Įvertinti, kad gyvenimas ne amžinas, ir dėl to, kad požiūriai skiriasi, pyktis neverta. O jei draugas ėmė vaidinti ką kitą, nei buvo iki šiol, tai ne priežastis nutraukti draugystę.
———————————————————————————————————————————-
Spektaklio „Menas“ premjera sausio 11 d. įvyks Panevėžio bendruomenių rūmuose, sausio 17 d. – Šiaulių dramos teatre, sausio 18 d. – Vilniaus „Siemens“ arenoje esančioje MINI koncertų salėje, sausio 22 d. – Žvejų rūmuose Klaipėdoje, o sausio 31 d. – Girstučio kultūros rūmuose Kaune. Bilietus į „Idioteatro“ spektaklį „Menas“ galima įsigyti visose „Tiketos“ kasose ir internetu .

Sostinės galerijoje „Arka“ atidaryta menininko Lino Liandzbergio kuruota paroda „Remix“, kurioje dalyvauja vizualiojo meno kūrėjai ir kompozitoriai, perkūrę savo ankstesnius darbus. Kompozitorius Julius Aglinskas teigia, jog šiuolaikinis kūrėjas privalo komponuoti taip, kad melodija, individualus stilius netaptų galvosūkiu, o priešingai – būtų kuo greičiau atpažįstamas.
Pasak kuratoriaus L.Liandzbergio, vizualiojo meno pasaulyje „remiksai“ taip pat yra tapę norma.

Kalėdiniai aukcionai patvirtino nesibaigiančios ekonominės krizės nuojautas.

Praėjusią savaitę Vilniuje vienas po kito vyko mažiausiai trys meno aukcionai. Antradienį jų paradą pradėjo galerininkas Donatas Juškus, trečiadienį estafetę perėmė Pilies galerijos savininkė Danguolė Stachura, o finalinį akordą penktadienį nuspaudė dvidešimt pirmasis Vilniaus aukcionas – vienintelis, kuriame dalyviai nebūna raginami energingais šūkiais, koncertiniais pasirodymais ir nepakartojamomis šventinėmis nuolaidomis.

Kolekcininkai viešintis neskuba

„Meno aukcionas tarsi lakmuso popierėlis atskleidžia, ar krizė žmonių galvose jau baigiasi“, – teigė pirmojo aukciono vadovas ir jame pristatytos nacionalinio meno kolekcijos savininkas Donatas Juškus. Išvada: krizė niekur trauktis nesirengia. Iš trisdešimties meno kūrinių antradienio aukciono organizatoriams pavyko parduoti penkis – lygiai tiek, kiek prieš metus surengtame kalėdiniame „Juškus gallery“ aukcione.
Pirmiausia vakaro svečiams, kurių susirinko gera dešimtis (mažiau nei renginio stebėtojų) buvo pristatyti smulkūs juvelyriniai dirbiniai, kuriuos aukcionui pateikė neseniai duris atvėręs Deimantų muziejus. Nors kainos nebuvo stulbinančios, vienintelį žiedelį iš šios deimantų kolekcijos drįso įsigyti paties galerininko žmona. Aukciono vedėjas jos pasirinkimą palydėjo fraze: „Atrodo, atostogos jau nuplaukė…“, bet toliau neprarado optimizmo. Ir nors padėjėjai vieną po kito uoliai nešiojo po restorano salę mažus ir didelius paveikslus, vakaras, kaip vėl taikliai pastebėjo pats D.Juškus, vis labiau panėšėjo ne į aukcioną, o į edukacinį renginį, kuriame meno gerbėjams nušviečiami pavieniai lietuvių dailės istorijos fragmentai.
Ir tik vėliau, pasibaigus nerezultatyviai aukciono procedūrai, o sceną užėmus artistams ir manekenėms, prekyba pajudėjo „tiesioginių derybų būdu“. Mat visi tą vakarą pristatyti meno kūriniai buvo D.Juškaus nuosavybė. Po aukciono į naujas rankas perėjo Vinco Kisarausko ir Šarūno Leonavičiaus grafikos darbai, nedidelė Stasio Jusionio drobė ir abu aukcionui pristatyti Leonardo Gutausko paveikslai.
„Žmonės, kurie ateina pirkti, visai nepageidauja reklamos – jiems nereikia fotografų blyksčių, – po kelių dienų „Veidui“ komentavo pats D.Juškus. – Rimti kolekcininkai į tokius aukcionus netgi nevaikšto. Jei ne kalėdinių vakarėlių laikotarpis, dalyvių tikriausiai būtų prisirinkę daugiau, bet abejoju, ar tai smarkiai paveiktų aukciono rezultatus. Kainos – ir taip pačiame dugne, net pardavinėti gaila. Bėda, kad vertingų meno kūrinių mūsų rinkoje lieka vis mažiau.“

Aukcione – paštu arba telefonu

Kitą vakarą Pilies galerijos savininkei D.Stachurai, padedamai aktoriaus Ramūno Rudoko, sekėsi šiek tiek geriau. Tiesa, čia labdaringam aukcionui buvo siūlomi šiuolaikinių autorių kūriniai, o kainų kartelės žemiau nuleistos – norint įsigyti pigiausius darbus, užteko keleto šimtų litų. Iš dvylikos meno kūrinių pavyko parduoti pusę. Daugiausiai – net 10,1 tūkst. Lt – tą vakarą aukcione paliko verslininkė Irena Marozienė. Surinktas lėšas labdaringo vakaro organizatorės žada skirti skurstantiems Lietuvos gyventojams.
Vilniaus aukciono, kuris vyko penktadienį vakare, nelaukėme, tačiau pakalbinome aukciono direktorę Simoną Makselienę. Pirmiausiai pasiteiravome, ar išties meno aukcionų sėkmė yra krizės baimių „lakmusas“. „Su tokia mintimi galėčiau sutikti, tačiau dar labiau aukciono sėkmę lemia jam sukaupta kūrinių kolekcija. Kaip rodo mūsų aukciono patirtis, kai atsiranda išskirtinių darbų – atsiranda ir pirkėjų. O kalėdinių vakarėlių bumas bent jau Vilniaus aukcionui didelės reikšmės neturi, nes jame galima dalyvauti paštu arba telefonu. Ir vienu, ir kitu atveju korteles vietoj kitur tuo metu esančių dalyvių aukciono salėje kilnoja mūsų darbuotojai. Ši paslauga tampa vis populiaresnė, nes renginių mieste iš tiesų labai daug. Tarkim, penktadienio vakarą, kai vyko šis Vilniaus aukcionas, sostinėje gastroliavo garsusis „Cirque du Soleil“. Jo pasirodymu galėjo grožėtis ir mūsų aukciono dalyviai“, – pasakoja Meno rinkos agentūros direktorė.

Penktadienį 19 val. „Siemens“ arenos salėje „Mini“ numatoma spektaklio „Menas“ premjera. Populiarios prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos parašytą pjesę scenoje interpretuos aktoriai Arūnas Sakalauskas, Darius Meškauskas ir Giedrius Savickas, o jų kolega Dainius Kazlauskas šį sykį ėmėsi režisieriaus vaidmens. Siužetas – apie tai, kaip skirtingi požiūriai į šiuolaikinį meną sugeba išskirti net neperskiriamus draugus.

Ketvirtadienį 18 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje pradedamas penkių pokalbių ciklas “Kultūros horizontai 2020. Kultūros praktikos skaitmeniniame amžiuje”. Pranešimus skaitys menotyrininkai ir kultūros teoretikai iš Vakarų Europos. Pirmajame pokalbyje dalyvaus prancūzų sociologas, knygos “Menas ir internetas” autorius Jean-Paul Formentraux ir vokiečių socialinių medijų vadybos konsultantas Christopher Deeg. Įėjimas laisvas.

Estetiškosios fotografijos meistras skaitmeninį aparatą pritaikė “pinholui”.

Pasimatymą Remigijui skyriau parodoje: išvakarėse kaip tik buvo atidaryta jungtinė uostamiesčio fotomenininkų darbų ekspozicija “Klaipėda. Juoda / Balta”. Ant staliuko Fotografijos galerijoje tarsi įvykio liudininkės teberymojo vakarykščių linksmybių taurės, o ant sienų – nespalvotas, bet vis dėlto itin margas skirtingų laikotarpių, stilių ir požiūrių į savąjį miestą rinkinys.
Šešerius metus vadovavęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, šiandien Remigijus čia – tik svečias ir parodų lankytojas. Be to, iš savo patirties žinantis, kiek pastangų Klaipėdos fotomeninkams kainuoja išlaikyti patalpas Senamiestyje.
“Iš pirmo žvilgsnio gal nematyti, bet šis pastatas – gerokai subliūškęs: tai stogas prakiūra, tai vamzdis varva… Šitų problemų sprendimas atimdavo labai daug laiko. Tuo labiau kad jokio “iš centro” atkeliaujančio finansavimo uostamiesčio fotomenininkai, priešingai nei rašytojai ir dailininkai, seniai nebegauna. Kad padengtume komunalines išlaidas, dalį patalpų neišvengiamai turėjome nuomoti, o kartu – ir kovoti su laiku susimokėti nepageidaujančiais nuomininkais. Ir vis tiek samdyti menotyrininkų projektams rašyti nebelikdavo iš ko. Daugiausiai buvo nuveikta iš idėjos”, – atvirai pasakoja Remigijus.
Pernai pasibaigus skyriaus pirmininko kadencijai R.Treigį poste pakeitė jaunesnės kartos kolega Darius Vaičekauskas. Pats Remigijus, nors vadina save bedarbiu, tvirtina administracinės veiklos anaiptol nepasiilgęs: “Buvau nuolatinis prašytojas. O visuomenei ir verslui mes geri, šaunūs ir reikalingi tol, kol nieko neprašome. Arba prieš rinkimus: tuomet pagausėja kvietimų tapti politikų klounais. Gal jūs čia pašoktumėt, padainuotumėt arba surengtumėt parodą? Padiskutuoti apie menininko vietą, kultūros įtaką Lietuvoje – irgi labai prašom… Bet juk norisi jaustis žmogumi nepaisant to, kada rinkimai. Kad tau duotų, ir turėtum galimybę atiduoti, kad neliktum skolingas ir nesijaustum amžinas išlaikytinis. O kada paskutinįsyk girdėjote žinią apie muziejų skelbiamas įsigyjamų darbų atrankas?” – retoriškai klausia fotomenininkas.
Tai ar kūrybinės sąjungos nūdienos sąlygomis beturi prasmę? “Manau, jos – sovietinių laikų palikimas. Tuomet privalu būdavo tapti sąjungos nariu, kad lengvatinėmis sąlygomis gautum butą ar dirbtuvę. Dabar pagrindinė išlikusi funkcija – informacijos sklaida. Kitų realių privilegijų meno kūrėjo statusas kol kas neteikia”, – aiškina Remigijus.
Bet gal kartais ramiau jaustis kažkuo, nei būti niekuo? “Silpniesiems padeda saviguoda. Tiems, kurie dirba, jos nereikia”, – įsitikinęs pašnekovas.
Bet jei nebūtų Fotomenininkų sąjungos – nebūtų ir parodos, kurią ką tik apžiūrėjome… “Kodėl? Juk veikia galerijos, o su jomis bendradarbiauja parodų kuratoriai, – laikosi savo R.Treigys. – Jie tikrai pajėgūs rengti temines ekspozicijas.”

Negatyvams – ryžtingas sudie

Ar Lietuvoje yra kolekcininkų, kaupiančių šiuolaikinių, o ne šimto metų senumo nuotraukų rinkinius? “Sakyčiau, jų pradeda atsirasti. Jaunesnioji karta suvokia, kad fotografijos vertos kolekcijos. Tiesa, kol kas jos dažniau perkamos sienų puošybai. Viena Vokietijoje gyvenanti meno kolekcininkė man prisipažino fotomenininkų kūrinių neperkanti todėl, kad jie pernelyg lengvai tiražuojami”, – svarsto Remigijus.
Pats jis sakosi kiekvieno autorinio darbo gaminantis po du tris, retai – penkis atspaudus, o tuomet be ypatingos graužaties ima ir perbraukia (t.y. negrįžtamai sugadina) negatyvą. Kad daugiau prie jo niekada negrįžtų.
Tačiau tokio elgesio kodekso neketina primesti visiems kolegoms: “Būtų neprotinga, jeigu taip elgtųsi ir Antanas Sutkus, kurio archyvinės fotografijos jau įgijo istorinio dokumento vertę. Šiandien atspausti, jo negatyvai kalba naujai. O mano darbai labai asmeniški, juose nėra laiko. Niekas kitas iš negatyvų taip, kaip aš, jų neatspaus.”
Tik kaip tuomet rengti meninių fotografijų parodas? Jei atspaudai išsivažinėja kas sau, ar bus įmanoma juos bent trumpam sugrąžinti? “Tapytojai irgi parduoda paveikslus, o vėliau rengia parodas, skolindamiesi savo darbus iš privačių kolekcijų. Taip galima elgtis ir su menine fotografija”, – nematąs problemos teigia R.Treigys.

Menas ir mechanika

Išbandyti visų iki vieno fotografijos stilių jo netraukė. “Žinoma, būna laikotarpis, kai ieškai savęs. O aš ilgai ieškojau. Baigęs vidurinę mokyklą Priekulėje dar apskritai nesuvokiau, ko noriu. Iš pradžių stojau į Kūno kultūros institutą, nes laikiau save geru sportininku. Pasirodo, klydau – neįvykdžiau nė privalomų normatyvų. Tuomet kurį laiką plytinėje nešiojau plytas ir dirbau kaimo pradinių klasių mokytoju. Vėliau pusmetį Žemės ūkio akademijoje studijavau traktorių ir kombainų mechaniką – šiandien net pačiam keista prisiminti. Tačiau būtent ten, Noreikiškėse, pagaliau kilo mintis stoti į Dailės institutą. Kai pradėjau varikliuose regėti meną – tapo aišku, kad kombainų daugiau nevairuosiu ir neremontuosiu”, – pasakoja Remigijus.
“Ar kada nors bandėte fotografuoti traktorius ir kombainus? – šelmiškai teiraujuosi. – Turėtų neblogai pavykti.” – “Niekada. Bet ačiū už idėją”, – nelieka skolingas pašnekovas.
Toliau pereiname prie svarstymų, kad vis dėlto ne taip toli ir pabėgo. Juk fotografija – menas, kuriam būtinas aparatas. Iš esmės – ta pati mechanika. “Keisčiausia, kad “mechaninė” fotografijos dalis mane menkiausiai domina, – šypteli Remigijus. – Yra daug žmonių, kurie miršta būtent dėl technologinių subtilybių: klausinėja, kaip išgautas vaizdas, kokiu aparatu, kokiu objektyvu. O man labiausiai rūpi galutinis rezultatas. Ne tu turi būti pavaldus technikai, o technika tau pavaldi.”
Ir niekad nepasidavė pagundai įsigyti prabangų aparatą ar naujausią objektyvą? Kamantinėju toliau, o priešais sėdintis pašnekovas ne mažiau stebėdamasis liudija: “Žinoma, ne. Turiu skaitmeninį, bet jis labiau praverčia praktiškiems reikalams. O menus iki šiol darau naudodamasis fotojuosta, kurią pats ryškinu, ir tai man labai svarbu. Pats ir nuotraukas spaudžiu, niekam nepatikiu to proceso, kuriame daugybė niuansų: emulsijos įtrynimas, kontrastingumas, popieriaus parinkimas… Jei nori vadintis fotografijos autoriumi, turi tai valdyti, antraip autorystė tampa abejotina. Kitų ryškintos ir spausdintos nuotraukos, mano nuomone, virsta kolektyviniais darbais. Mygtuką nuspausti šiais laikais kiekvienas sugeba. Sunku rasti žmogų, neturintį vienokio ar kitokio fotoaparato, – tai kaip epidemija. Bet tai nėra kūryba.”
O ar bandė paprastai juodas-baltas arba tonuotas fotografijas eksponuojantis menininkas savo dirbtuvėn įsileisti daugiau spalvų? “Tai buvo, kai eksperimentavau iš skaitmeninio aparato ištraukęs objektyvą ir jo vietoje įtaisęs pinhole kameroms būdingą skylutę. Turbūt mažai kam šautų galvon toks “patobulinimas”, bet mene universalių taisyklių nėra. Išėjo puikiausias skaitmeninis “pinholas”, – tikina R.Treigys.

Laisvė neįtikti

Vasarą penkiasdešimtmetį šventęs pašnekovas jubiliejų paminėjo Baroti galerijoje surengdamas retrospektyvinę parodą “Tamara iš Graco”. Vasarą viešėjęs menininkų rezidencijoje šiame Austrijos mieste, eidamas pro šalį nufotografavo vitriną su užrašu “Tamaros kirpykla”. Joje pavaizduota simpatiška moteris: kas žino, gal tikrai jos vardas Tamara? Bet nusitaikęs į vitriną, o ne į moterį, Remigijus liko ištikimas savajai “bežmogės” fotografijos tradicijai. Jo darbuose gyvi personažai – retenybė.
O štai mudviejų apžiūrėton parodon pateko dar R.Treigio karjeros pradžią liudijančios fotografijos. Vienoje jų – pagyvenęs vyriškis, primenantis bankrutuojančios sistemos sraigtelį, stypso vienišas kieme, svarstydamas, ką jis veikia šiame mieste, o gal – šiame gyvenime… “Na, tai labai seni darbai”, – nutraukia Remigijus. Kodėl visą gyvenimą vengė portretų, racionaliai paaiškinti nesugeba ir mielai perleidžia šį uždavinį menotyrininkams.
Ne lengvesnis pasirodo ir klausimas apie tai, ką įgijo tapdamas bedarbiu: “Sakydamas “laisvę” – meluočiau, nes laisvę žmogus visada turi. Bet, pavyzdžiui, galiu niekam nesiaiškindamas skirti laiko jums. O pragyvenu iš privačių interjero dizaino užsakymų, prie kurių dirbdamas privalau įtikti užsakovui. Todėl dar labiau vertinu tai, kad fotografuodamas niekam įtikti neprivalau.”

Ką kabinate ant sienų? Atsakymą geriausiai žino paveikslų rėmintojai. Jie sako, kad lietuvių supratimas apie meną gerėja, bet finansinės galimybės lemia pigesnių šiuolaikinių dailės technikų populiarumą.

Pasidairius po paveikslų rėminimo salonus galima pamanyti, kad kas antras lietuvis valdo po privatų Ermitažą arba Luvrą: toks didžiulis juose prabangių, plačių ir blizgančių rėmų pasirinkimas. Ir atvirkščiai: nenustebkite, jei prireikus elementaraus, paveikslo turinio negožiančio medinio rėmelio teks varstyti ne vieno salono duris.

Darius Turčinavičius, paveikslų rėminimu besiverčiančios UAB “Getija” direktorius, spėja, kad taip yra dėl inertiškos pasiūlos: rėmintojai tiesiog nebepaveja subtilėjančio klientų skonio. Blizgučių paklausa pastebimai krinta, bet salonai tebebando priblokšti klientus dideliu iš pažiūros prašmatnių, nors nebūtinai kokybiškų rėmų asortimentu. Iš tiesų akies nerėžiantys, bet iš gerų medžiagų pagaminti ir rankomis, o ne staklėmis dailinti rėmai paprastai kainuoja brangiau už fabrikinius blizgučius.

Tuo tarpu Valdas Marčiulaitis, tris rėminimo salonus Lietuvoje valdančios UAB “Užuovėja” vadovas, tikina, kad pirmasis kliento įspūdis dažnai būna apgaulingas. “Tai tik nekalta pardavėjų gudrybė: rėmelių pavyzdžiai salonuose išdėliojami taip, kad į akis pirmiausia kristų brangesnis ir prašmatnesnis asortimentas. Tačiau sunku patikėti, kad atidžiau paieškoję nerastumėte konkrečiam meno kūriniui tinkamo rėmo: juk rinktis juos mūsų salonuose galima iš daugiau nei dviejų tūkstančių pavyzdžių”, – tvirtina pašnekovas.

Madas diktuoja italai ir ispanai

Šiek tiek elementarių žinių apie šį specifinį verslą: kadangi pateikti platų pasirinkimą privalu, salonų savininkai į siūlomas prekes investuoja nemažai pinigų, kurių grąža – ilga ir sunkiai nuspėjama. Daugiausiai rėmelių į Lietuvą atkeliauja iš madas šioje rinkoje diktuojančios Italijos ir Ispanijos, kita, pigesnė asortimento dalis, – iš Kinijos ir Taivano. Lietuvoje gamintų rėmelių salonuose nedaug vilties aptikti. “Buvome įsigiję vieną partiją iš gamintojų Šiauliuose, tačiau nusivylėme kokybe: pačiupinėjus tokį rėmelį, dažai greitai nusitrindavo”, – neslepia UAB “Savex” prekybos vadovė Lilija Ivanovienė.

Pagal kokius požymius dar įmanoma atskirti kokybišką rėmelį nuo nekokybiško? Pasak specialistų, pjaustant nekokybišką profilį pjūvio vietoje neretai skeldėja ir nutrupa apdaila, todėl salonų meistrams tenka įvairiais būdais slėpti gamintojo trūkumus. Nesunku atspėti, kas nutiktų, jei taip įrėmintas paveikslas vieną nelemtą dieną kristų nuo sienos ant grindų – rėmelis greičiausiai taptų margas.

Salonuose siūlomų rėmų kainos (su įskaičiuotu meistrų paslaugos įvertinimu) svyruoja nuo 10 iki 500 Lt už metrą. Patys solidžiausi – gausiai raižiniais ar kitokiomis faktūrinėmis detalėmis puošti profiliai iš lengvo afrikietiško medžio gali atsieiti dar brangiau. Tačiau kalbinti rėmintojai sutartinai tvirtina, kad tokiems pavyzdžiams Lietuvoje tenka ilgokai laukti savo klientų: dažniausiai užsakomi rėmeliai, kainuojantys nuo 10 iki 70 Lt.

Konservatyvus skonis

Kaina lietuviams turi vis daugiau įtakos renkantis paveikslo rėmelį. Keistuolių, kurie mėgina kelti meno kūrinio vertę, puošdami jį ne itin tinkamu puošniu apdaru, pasitaiko vis rečiau. Dažniausiai tai privatūs paveikslų prekiautojai. O patys dailininkai savo kūriniams paprastai renka neįmantrų drabužį. Didesnių meno kolekcijų savininkai taip pat nelinkę išlaidauti, nes į plačius rėmus įdėti paveikslai reikalauja daugiau vietos ir nuolatinės priežiūros.

Lietuvių skonis, pasak rėmintojų, gana konservatyvus. Į tai tenka atsižvelgti renkantis prekes iš naujų gamintojų kolekcijų. Tai, kas paklausu Skandinavijoje ar Vakarų Europoje, Lietuvoje dažnai neranda pirkėjo. Tarkim, avangardinio stiliaus meno kūrinių rėmus drąsiau renkasi nebent interjero dizaineriai.

Pastebima, kad netgi skiriasi atskiruose Lietuvos miestuose pageidaujamas asortimentas. Vilniuje šalia subtilių, prigesintų tonų labiausiai juntama drąsesnių avangardinių profilių paklausa. Kaunas – nuolankiausias tradicijoms ir rusviems atspalviams. O klaipėdiečiai labiausiai vertina ramias, pastelines, pajūrio gamtą primenančias spalvas.

Rėmintojai jaučia ir tam tikrą sezoniškumą. Tarkim, rudenį, miestiečiams grįžus po atostogų, sulaukiama daugiau užsakymų iš Rytų šalių parsivežtiems papirusams ar suvenyriniams paveiksliukams apipavidalinti. Šaltuoju metų laikotarpiu daugiau darbo teikia siuvinėtojos kryželiu ir kitokių madingų rankdarbių meistrės. Bendra pastarųjų metų tendencija – daugiau rėminama fotografijų ir ant drobės spausdintų darbų, mažiau originalių tapybos ir grafikos kūrinių. “Užsakymų nesumažėjo, tačiau krito salonų apyvarta”, – tvirtina V.Marčiulaitis.

Vieniems tai “tiltai su kiaušiniais”, o kitiems – šiuolaikinis menas. Priešingai nei garsiojo “Vamzdžio” autorius Vladas Urbanavičius, sostinės tiltus savo kūriniais apkabinėjęs skulptorius Kunotas Vildžiūnas tvirtina nesiekęs šitaip miestiečių įtraukti į diskusiją apie aktualias meno formas. “Tai nebuvo provokacija. Netikėtumas – galbūt. Man šiame projekte svarbiausia barokinė Vilniaus dvasia. Ir nesvarbu, kad pačių tiltų architektūrinė stilistika gana tolima barokui”, – “Veidui” aiškino menininkas.

Vasaros pradžioje po Žirmūnų tiltu buvo pakabintas “Karališkasis obuolys”, po Žaliuoju tiltu – “Grandinė”, po senuoju Žvėryno tiltu – “Laivas-pusmėnulis”. Be paties K.Vildžiūno, prie šio projekto dirbo Martynas Lukošius, Rytis Lopas ir Ričardas Orlovas.

Iš “Vilniaus ženklų” nepraturtėjo

Nors į akis blogų atsiliepimų apie savąjį kūrinių ciklą “Vilniaus ženklai” K.Vildžiūnas tikino nesulaukęs, internete galima rasti įvairiausių replikų. Kone labiausiai, kaip ir prakalbus apie garsųjį “Vamzdį”, visus erzina projektui Vilniaus savivaldybės skirta pinigų suma – 400 tūkst. Lt. Tiesa, finansavimas buvo patvirtintas dar 2008-aisiais, kai po sostinės savivaldybės dangoraižio bokštu dar nepiketavo algų nesulaukiantys kiemų šlavėjai.

“Savo idėją iš pradžių siūliau VEKS, bet ten ji buvo atmesta, sulaukus vienintelio argumento – per brangu”, – neslėpė K.Vildžiūnas. VEKS atstovai ir patarė skulptoriui dalyvauti Vilniaus savivaldybės rengiamame kultūros programų rėmimo konkurse. Tačiau sėkmės galiausiai sulaukęs menininkas praturtėjęs nesijaučia. “Dvejus metus, kol keturiese dirbome prie “Vilniaus ženklų” projekto, turėjome ką valgyti. Tik tiek. Baigėsi projektas – baigėsi ir pinigai. Juk daugiau nei pusę jų teko atiduoti už medžiagas”, – tikino K.Vildžiūnas.

Netrukus po Baltuoju tiltu turėtų pakibti dar viena skulptūra – “Spindulys-ietis”. Tiksli data dar nežinoma, bet greičiausiai skulptūros “premjera” atsiras kasmet rugsėjį vykstančių “Sostinės dienų” programoje. Jai pinigų (iš viso daugiau nei 130 tūkst. Lt) skyrė kelių ir tiltų statybos bendrovė “Tiltra” bei Kultūros rėmimo fondas. O grupė medikų, pasak K.Vildžiūno, savo iniciatyva surinko 6 tūkst. Lt dviejų skulptūrų – “Karališkojo obuolio” ir “Grandinės” – naktiniam apšvietimui: juk Lietuvoje temsta anksti, o pagal sutartį su Vilniaus savivaldybe tiltus jos puoš mažiausiai metus. “Turint omenyje projektui išleistą pinigų sumą, manyčiau, kad kūriniai galėtų likti ir ilgesniam laikotarpiui”, – savo nuomonės neslėpė skulptorius.

Kam trukdo skulptūros

Tačiau tuo nelabai apsidžiaugtų Leonas Benetis, didžiausio Nerimi plaukiojančio motorlaivio “Ryga” savininkas. “Jei ne po tiltais kabančios skulptūros, šįmet būtume ryžęsi plukdyti žmones iki pėsčiųjų tilto Vingio parke – dabar šiuos planus teko nukelti į ateitį. Daugiausiai sunkumų mums kelia “Obuolys”. Vargais negalais prasmunkame pro jį upės pakraščiu, bet kas bus spalį, kai turėsime “Rygą” išplukdyti į žiemos uostą kartu su debarkaderiu – neįsivaizduoju. Manyčiau, teks “Obuolį” nuleisti į vandenį ir vėl pakelti”, – “Veidui” dėstė laivybos įmonės “Barta” vadovas.

Anot jo, pritraukti daugiau vandens turistų skulptūros vargiai padėjo, nes mieste trūko reklamos. Tiesa, projekto lankstinukus upeiviai turi ir dalija laivu pasiplaukioti nusprendusiems turistams.

Dėl skulptūrų buvo sunerimę ir tiltų projektuotojai, nes, tarkim, pusantros tonos sveriantis “Karališkasis obuolys” bet kuriam inžineriniam statiniui būtų nemenka apkrova. “Grandinė” ir “Laivas-pusmėnulis” sveria maždaug po 900 kg.

“Kiekvienu atveju gavome leidimus iš Vidaus vandens kelių direkcijos ir Tiltų ekspertų centro”, – tvirtino K.Vildžiūnas.

Vis dėlto, prieštaraujant upeiviams ir Karaliaus Mindaugo tilto architektui Vladui Treiniui, “Karališkasis obuolys”, kurį buvo žadama kabinti po šiuo tiltu, persikėlė vienu tiltu upe aukštyn – į Žirmūnus.

Skulptorius K.Vildžiūnas pripažįsta, kad kova dėl savosios idėjos įgyvendinimo šiandien atima gerokai daugiau energijos ir jėgų, nei paties projekto realizacija. “Man rodos, kuo daugiau kultūros objektų bus upėje ar palei upę – tuo geriau. Tos gyvybės mūsų Neriai dar reikia daug pūsti”, – patikino menininkas.