Sirenos

Festivalio „Sirenos“ užsienio programoje  žiūrovams bus pristatyti spektakliai iš Graikijos, Portugalijos, Vokietijos, Lenkijos, Izraelio ir Šveicarijos. Graikų „Švarus miestas“ domėsis, kodėl dauguma Atėnų valytojų yra moterys ir imigrantai. Vokiečių spektaklyje „Nutekinimo pamokos“ į jauno viešųjų ryšių specialisto rankas pakliūva itin slapta informacija, kurios nutekinimas turėtų ryškių pasekmių visai Europai, o žiūrovams tenka priimti atsakingą sprendimą: nutekinti ją ar sulaikyti. Portugalų „Pirmadienis – atsargiai iš dešinės“ vyksta bokso ringe, kuriame puldami vienas kitą kumščiais ir argumentais tautiečiai galiausiai susivienija, kad žodžiai virstų veiksmu. Izraelio menininkai  projekte „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ kvies į pasivaikščiojimą, įkvėptą vietos istorinės praeities ir jos reikšmės nūdienos miesto gyvenime. Žymiausios festivalio žvaigždės lenko Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „Varšuvos kabaretas“ grąžina į 1930-ųjų reviu, kuriame intensyvūs ritmai bando nuslopinti artėjančio militaristinio maršo nuojautas. Šveicaro Christopho Marthalerio muzikiniam vaidinimui „Karališko dydžio“ muzikinių motyvų ieškoma nuo J.S.Bacho iki Jacksonų penketuko, o pagrindinė šerdis – kontrastas tarp to, kokį „King size“ gyvenimą sau įsivaizduojame, ir to, koks jis yra iš tikrųjų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Iškilūs menininkai prisipažįsta: jiems gėda pasakyti savo atlyginimo teatruose dydį. Vakaruose jie būtų milijonieriai, bet Lietuvoje uždirba mažiau nei statybininkai ir pragyventi gali tik iš privačių renginių ir televizijos laidų.

Kaip manote, kiek uždirbti turėtų viena žymiausių Lietuvos sopranų, operos primadona Irena Milkevičiūtė? Vienos garsiausių šalies operos dainininkių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės atlyginimas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) siekė 2–4 tūkst. Lt iki mokesčių. Tai yra mažiau, nei Lietuvoje uždirba statybininkai.
Vakaruose aukščiausio lygio operos solistai gyvena pasiturimą gyvenimą, o talentingiausi Lietuvos solistai aukščiau vidutinio sluoksnio pakyla nebent dainuodami privačiuose vakarėliuose arba važinėdami dirbti į užsienio teatrus. Tokių atlikėjų yra vis daugiau, naujausias pavyzdys – dirbti į Eseną (Vokietija) išvyksta LNOBT sopranas Nr.1 Sandra Jonušaitė, sukūrusi apie dvidešimt pagrindinių vaidmenų.
Kaip sako I.Milkevičiūtė, Lietuvos kultūrai tai didelė netektis. „Mūsų dainininkai tiek po užsienį nevažinėtų, jei Lietuvoje atlyginimai būtų pakenčiami. Man irgi teko dainuoti užsienio pastatymuose – dirbti Italijos, Vokietijos, Ispanijos, JAV teatruose. Už porą spektaklių gaudavai kaip už pusę metų darbo mūsų teatre“, – prisimena prieš mėnesį su teatru atsisveikinusi 66 metų operos primadona.
I.Milkevičiūtė priduria, kad džiaugdavosi kiekvienu kvietimu dainuoti privačiai, nes tai būdavo didelė finansinė paspirtis, ypač – sumažėjus spektaklių, nes tuomet pastebimai susitraukė ir operos solistės alga.

Privačiuose renginiuose uždirba daugiau nei teatre

Baleto primarijus Nerijus Juška teigia, kad būtent gastrolės užsienyje bei privatūs užsakymai padeda išgyventi daugeliui operos ir baleto artistų. Tik dėl dalyvavimo privačiuose vakarėliuose ir išvykų į užsienio teatrus N.Juška niekada neskurdo – pasistatė namą, susitvarkė buitį. Šiuo metu LNOBT nebedaug šokančio N.Juškos atlyginimas siekia apie du tūkstančius litų. Vis dėlto baleto primarijus sako nesiskundžiantis – jis džiaugiasi ir tokiu atlygiu.
„Koks buvo mano atlyginimas per patį karjeros piką? Juokingas, – tvirtina N.Juška. – Jei būčiau šokęs tiek pat spektaklių, tarkime, Didžiajame teatre Maskvoje, šiandien jau būčiau milijonierius. Ten už spektaklį solistai gauna 3 tūkst. eurų, o teatre Lietuvoje – kelis šimtus litų.“
Užtat dalyvaudamas privačiuose renginiuose Lietuvoje N.Juška užsidirba gerokai daugiau nei teatre: už pasirodymą gauna pusantro tūkstančio litų ir daugiau.
Operos, baleto solistai, orkestrų muzikantai bei dirigentai yra vieni labiausiai migruojančių Lietuvos kultūros atstovų. Dažnas jų dirba tarp Lietuvos ir užsienio, ypač daug keliauja garsiausi dirigentai ir orkestrų meno vadovai. Reikia pripažinti, kad kai kurie jų, sėkmingai pasinaudoję griuvus sienoms atsivėrusiomis galimybėmis, šiandien gyvena ne prasčiau nei prakutę verslininkai.
Vienas tų, kuriam kultūra tapo pelninga profesija, yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas ir vyriausiasis dirigentas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Rinkevičius. Prabangiam savo šeimos namui G.Rinkevičius užsidirbo iš esmės ne Lietuvoje, o diriguodamas garsiems Vokietijos, Latvijos, Rusijos ir kitų šalių orkestrams.
Vis dėlto tokie pavyzdžiai Lietuvoje – labiau išimtis nei taisyklė, nors Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus pripažįsta, kad kiekvienas orkestras džiaugiasi galimybe groti užsienyje, nes ten galima uždirbti bent keliskart daugiau nei Lietuvoje.
„Į mūsų orkestrą surinkti aukščiausios klasės menininkai, kad ir į kokią šalį nuvažiuotume, publika mus giria už profesionalumą. O savo atlyginimus, kurie mums priklauso kaip biudžetininkams, pasakyti tiesiog gėda: mano, kaip dirigento ir meno vadovo, atlyginimas yra 1260 Lt, orkestro muzikantai gauna 1100–1400 Lt per mėnesį. Vakaruose orkestrų muzikantai uždirba nuo dviejų iki septynių tūkstančių eurų. Todėl ir sukamės kaip tik galime, pačiais įvairiausiais būdais“, – neslepia D.Katkus.

Menininko profesija – viena brangiausių, o atlyginimai – vieni mažiausių

Piniguose nesimaudo ir Vakarų menininkai, bet uždirba gerokai daugiau. Pavyzdžiui, JAV Brodvėjaus teatruose minimali aktoriaus alga siekia per 6,4 tūkst. dolerių per mėnesį (apie 17 tūkst. Lt). Tačiau ryškiausios scenos žvaigždės, ypač jei dirba ir Holivude, uždirba kur kas daugiau: štai Džeimso Bondo vaidmens atlikėjo aktoriaus Danielio Craigo savaitinis atlyginimas siekia apie 40 tūkst. dolerių.
Tiesa, eiliniuose teatruose atlyginimai mažesni, o „The New York Times“ viename savo straipsnių kėlė klausimą: „Aktoriaus darbas įdomus, bet ar galite sau tai leisti?“ Tad atlyginimų dydis aktualus ne vien Lietuvos menininkams.
Jungtinėje Karalystėje paprastas aktorius per mėnesį uždirba 2–3 tūkst. svarų sterlingų (8–12 tūkst. Lt), bet patys didžiausi scenos grandai gali uždirbti ir dešimt kartų daugiau. Aktoriaus pripažinimas ir šlovė Vakaruose su atlyginimo dydžiu susiję daug labiau nei Lietuvoje.
Lietuvoje net ir didžiausios dramos teatrų žvaigždės, kaip sako Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis, per mėnesį uždirba 2–3 tūkst. Lt. Už kiekvieną suvaidintą pagrindinį vaidmenį spektaklyje Nacionaliniame dramos teatre aktorius gauna 150 Lt neatskaičius mokesčių.
Dėl kalbos barjero dramos teatro aktorių galimybės vaidinti užsienyje gerokai mažesnės nei operos ar baleto solistų, tačiau dauguma teatro aktorių taip pat turi papildomų darbų, arba, kaip jie ironiškai vadina, „chaltūrų“ (veda renginius, filmuojasi serialuose, TV laidose, įgarsina reklamas), taip iš įvairių šaltinių susirankiodami jų poreikius tenkinančias pajamas.
„Pusantro tūkstančio litų – įprastas teatro aktoriaus atlyginimas, – tvirtina žymus Nacionalinio dramos teatro aktorius Vytautas Rumšas. – Statybininkai uždirba turbūt trigubai daugiau.“
Jam antrina pripažintas teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis: „Visi mano, kad mes pertekę pinigų. Bet tai, ką gauni už spektaklius, yra juokas. Niekada artistai daug negaudavo – nei sovietmečiu, nei dabar. Aš irgi negyvenau vien tik iš tos algelės – daug filmavausi užsienyje.“
„Iš tiesų retas aktorius gyvena vien iš to, ką uždirba teatre, todėl ir bėgioja per televizijas, renginius, serialus, alina save. Užtat po to ir atsitinka tragedijos“, – priduria R.Rimeikis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Brano pilį Rumunijoje išgarsino Bramo Stokerio romanas “Drakula”

Daugelis šalių tiesiog iš kailio neriasi bandydamos pritraukti kuo daugiau keliautojų, todėl įvairiausiais būdais garsina savo kultūros paminklus bei gamtos įdomybes. Tačiau bene geriausia reklama tampa žinomo menininko gyvenimo istorija ir jo kūrinys.

Esama nemažai meno kūrinių, kurie taip paveikia keliautojų, nuotykių ieškotojų ar net mokslininkų vaizduotę, kad šie leidžiasi į metų metus trunkančias ekspedicijas, panyra į dešimtmečius išsitęsusius mokslinius tyrinėjimus, ieškodami Platono aprašytos Atlantidos, lanko tolimąją Danielio Defoe romano herojaus Robinzono Kruzo vardu pavadintą salą ar tiesiog leidžiasi klajoti menininko pėdomis po visą pasaulį.

Kita vertus, nereikia tolimų ir sudėtingų kelionių norint aplankyti vietas, kurias išgarsino romanai ar filmai, jų galima rasti kiekvienoje šalyje: Italijos mieste Veronoje vis dar gyvas mitas apie tragišką Džuljetos ir Romeo meilę, Rumunijos Transilvanija savo šiurpia Drakulos pilimi traukia siaubo mėgėjus, Prancūzijoje nuotykių ieškotojai dairosi muškietininkų pėdsakų, o jų neradę patraukia į Montekristo pilį, tiesa, pasistatytą paties Alexandre’o Dumas. Ispanijoje galima klajoti Miguelio de Cervanteso romano veikėjo Don Kichoto keliais, Škotijoje pasiplaukioti po Katerinos ežerą, kurį išgarsino Walteris Scottas, o Danijoje apžiūrėti Kronborgo pilį, dažnai vadinamą Hamleto pilimi.

Geriausias gidas – meno kūrinys

Miestams, pilims ar gamtos vietovėms, paminėtoms meno kūriniuose, nereikia kurti specialių reklaminių strategijų, kad sudomintų turistus, pakanka puoselėti jau turimą kultūrinį kapitalą ir garsinti rašytojo sukurtą mitą – amžinos meilės, nuolatinės kovos, turtingumo ar netgi laikinumo. Tuo naudojasi net išskirtiniai miestai. Štai Venecija, nors ir unikalus miestas, pastatytas ant vandens, žavintis kanalais, tiltais ir rūmais, tačiau vis tiek dažnai reklamuojamas remiantis įvairiais literatūros kūriniais, netgi tokiais keistais, kaip Thomo Manno “Mirtis Venecijoje”.

“Sakoma, kad Venecija – ypač paslaptingas miestas, turintis mirties atspalvį. O štai Praha – kafkiškas, keisto sapno miestas. Tai labai patrauklu žmonėms, nes jie žino tuos literatūrinius kūrinius ir jiems tai padeda prisijaukinti miestą, padaryti jį savą”, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto profesorius sociologas Artūras Tereškinas.

Pasak profesoriaus, dabar miestai vis labiau reklamuojami Holivudo filmais, tampančiais savotiškomis miesto etiketėmis, kurios naudojamos turistams pritraukti, pavyzdžiui, Woody Alleno filmai, kurių veiksmas vyksta Niujorke. Turistams, ketinantiems lankytis šiame didmiestyje, vertėtų pasižiūrėti bent vieną režisieriaus W.Alleno filmą, kad pajustų ypatingą, keistoką miesto atmosferą.

Kartais keliautojams, pasidavusiems filmo kerams, tenka nusivilti, mat tikrovė neatitinka išankstinių lūkesčių. Dažnas turistas, keliaudamas po Maroką, susigundo užsukti į Kasablanką, miestą, kurį išgarsino režisieriaus Michaelo Kurtizo 1942 m. sukurta romantinė drama “Kasablanka”, pelniusi daugybę apdovanojimų ir net tris “Oskarus”. Šis filmas, pasakojantis apie žmogaus begalinę meilę, kančią ir pareigos jausmą, net ir šiandien laikomas vienu populiariausių šio žanro kūrinių. Štai kauniečiai Asta ir Rytis Kulikauskai, susigundę romantiška Kasablankos legenda, nusivylė, mat pamatė įprastą didmiestį, kuriame daugybė modernių pastatų, automobilių spūsčių ir nuolat skubančių žmonių.

Dailės mėgėjams, norintiems išsamiau susipažinti su savo favoritų kūryba ir jos ištakomis, nereikia per dienų dienas lindėti meno galerijose ar muziejuose, – ne mažiau įdomu pasižvalgyti po vietas, kuriose gyveno ir kurias tapė didieji dailininkai. Pavyzdžiui, Prancūzijos Provanse verta pasižvalgyti po peizažus, kuriuos tapė Paulis Cezanne’as, ar užsukti į Arlio miestą, kuriame vis dar gyva Vincento van Gogho legenda.

Bene įdomiausia būtų sekti Claude’o Monet darbų motyvais: aplankytume nemažai didžiųjų Europos miestų, tokių kaip Londonas, Venecija, pasigrožėtume gotikine Ruano katedra, rūsčiomis Etretato uolų arkomis ir apsistotume Normandijoje, idiliškuose Živerni soduose, kuriuose mirguliuojantys spalvingi gėlių, žaismingai blykčiojančių saulės spindulių ir švelnių šešėlių atspindžiai bei grakštus japoniško stiliaus tiltelis visiškai tokie patys kaip dailininko šedevruose “Nimfos”, “Vandens lelijos” ir kt.

Nuo genialumo prie banalumo

Meno kūriniai žadina vaizduotę, tačiau keliautojams ne mažiau smalsu aplankyti ir tas vietas, kuriose gyveno bei kūrė žymūs žmonės. “Taip galima įsijausti ir net susitapatinti su menininku, tarsi pajusti jo jausmus, matyti jo akimis, girdėti jo ausimis. Atsiskleidžia visa išgyvenimų paletė, kurią norėjo perteikti kūrinio autorius, o mes lyg tampame kūrinio dalininkais, tęsiame kūrybos procesą”, – smalsumo priežastis aiškina psichoanalitikė Elona Ilgiuvienė.

Turistų gausa gali pasigirti ir Vokietijos miestas Veimaras, traukiantis ne tik istorijos, architektūros mėgėjus, bet ir visus besidominčiuosius literatūra bei filosofija. Čia gyveno ir kūrė Johannas Wolfgangas Goethe, Friedrichas Shilleris, Friedrichas Nietzsche, Johannas Gottfriedas Herderis. Be šių vardų miestas tegalėtų pasigirti įdomia Bauhaus architektūra, o dabar keliautojai šmirinėja po J.W.Goethe’s ar F.Nietzsche’s namus, domisi kiekviena menininkų gyvenimo ar mirties smulkmena.

Verta paminėti ir nedidelį žvejų miestelį Figeresą, išpopuliarintą genialiojo ir ekscentriškojo dailininko Salvadoro Dali, kuris savo vardą ir visą gyvenimą pavertė legenda, o kartu preke, prieinama kiekvienam. Turistai plūsta lankyti “Tetro-Museo Dali”, paversto architektūriniu stebuklu, – ispanai giriasi, kad tai vienas lankomiausių muziejų Ispanijoje. Akį traukia automobilis-skulptūra “Lietaus taksi”, ekscentriški kambariai ir keistas S.Dali žmonos Galos poilsio kambarys.

“Dabar apskritai daug kas atskleidžiama, nes suvokiama, kad tai labai gera reklaminė strategija. Pavyzdžiui, rašytojų gyvenimas, intymios jo detalės, kurios patrauklios turistams, įvairūs pikantiški dalykai, kuriais įmanoma patraukti keliautojo dėmesį. Aišku, kartu kūrėjai sumenkinami ir subanalinami”, – sako profesorius A.Tereškinas.

Viena vertus, atskleidus menininkų gyvenimo detalių, jų kūriniai bei miestai, kuriuose gyveno, išpopuliarėja, pritraukia turistų, kita vertus, kartais peržengiama riba ir kūrėjo veidas tampa banaliu suvenyro logotipu, atsiduriančiu ant saldainių, gėrimų, žaislų. Būtent taip nutiko XVIII a. kompozitoriui Wofgangui Amadeus Mozartui – jo vardas ir atvaizdas tapo populiariu Zalcburgo suvenyru, skirtu masiniam vartotojui.

Konkuruoti rinkos sąlygomis, stengiantis pritraukti kuo daugiau turistų, nelengva, tačiau pasitelkus meno kūrinį ar garsaus žmogaus gyvenimą miestui suteikiama savito žavesio, kuris vilioja ir visko mačiusius keliautojus. O kaip šią kortą išnaudoja Lietuva? Deja, padėtis apgailėtina. Lietuvoje esama nemažai vietų, kurias aplankė pasaulinio garso menininkai, tačiau daugiau eksploatuojamas tik Nidoje atostogavusio Th.Manno vardas, o štai Stendhalis, Jeanas Paulis Sartre’as ar Romainas Gary dažnai pamirštami.

Vietos, kurias išgarsino menininkai

Didžioji Britanija. Romantišku Williamo Wordswortho keliu

"Veido" archyvas

Maršrutas ne toks jau trumpas – 290 km ilgio kelias, vedantis gražiausiomis Ežerų krašto (Lake Districht) nacionalinio parko vietomis. Kelionę derėtų pradėti ir baigti Kokermute, prie W.Wordswortho namo, verta užsukti į Keswick, Hawkshead ar Buttermere kaimelius, užlipti į vaizdingus kalnus. Visą maršrutą galima pėstute nužygiuoti per dvi savaites arba rinktis trumpesnes atkarpas.

Italija. Ieškant Džuljetos ir Romeo pėdsakų

"Veido" archyvas

Dviejų Veronos miesto priešiškų šeimų jaunuolių meilės istorija, kurią XVI a. pr. pirmas aprašė Luigi da Porto iš Vinčenzos, o išgarsino Williamas Shakespeare’as, sutraukia minias keliautojų. Visi lanko Džiuljetos namus, kurie tėra tik XIII a. smuklė, San Francesco al Corso vienuolyno kriptoje apžiūri vadinamąjį Džuljetos kapą. Pavažiavus už miesto galima aplankyti dvi pilis, stovinčias ant neaukšto kalno dviem viršūnėmis, viena vadinama Romeo, kita – Džuljetos.

Šveicarija. Prie Keturių Kantonų ežerų

"Veido" archyvas

Kiekvienas lietuvis, paklaustas apie Šveicariją, prisimins Maironio eilėraštį apie Keturių Kantonų ežerą, dar vadinamą Liucernos, ir puikiai įsivaizduos, koks Alpių kalnų vaizdas atsiveria nuo pakrantės. Žavi ne tik idiliškos ežero pakrantės ir jame atsispindinčios snieguotos kalnų viršūnės – vertas dėmesio ir pats Liucernos miestas, garsėjantis vienu ilgiausių medinių tiltų, ištapytu mirties scenomis.

Ispanija. Bėgimas nuo mirties

"Veido" archyvas

Pamplonos miesto gyventojai turėtų pasakyti ačiū Ernestui Hemingway’ui, kuris savo kūrinyje “Fiesta” aprašė ir taip išgarsino visame pasaulyje neįprastą miesto tradiciją – bėgimą su buliais. Kasmet per San Fermino festivalį savo jėgas ir drąsą išbando daugybė turistų, tiesa, kai kuriems ši nutrūktgalviška pramoga baigiasi ligonininėje.

Prezidentė Dalia Grybauskaitės mano, kad užsienyje dirbę kūrybiniai darbuotojai pridėtinės vertės mokestį (PVM) turėtų mokėti, jei jų pajamos viršija 100 tūkst. litų.

Tai antradienį pareiškė šalies vadovės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė

“Prezidentės nuomonė yra ta, kad turėtume labai susirūpinti, ir ji taip pat deda pastangas, kad PVM reikėtų mokėtis tiems, kas eksportuoja savo kūrybines paslaugas, grįžus į Lietuvą tik nuo 100 tūkst. litų, tai yra, taip kaip ir dabar smulkioms ar vidutinėms įmonėms, verslininkams”, – interviu Žinių radijui sakė prezidentės patarėja.

Žiniasklaidoje skelbta, kad nuo sausio menininkų, sportininkų, atlikėjų, mokslininkų, kurie bent kartą per metus Europos Sąjungos šalyje gaus honorarą, pajamos bus apmokestinamos 21 proc. PVM.

Skelbta, kad tokia tvarka įsigalios visoje ES, nes priimta nauja PVM direktyva. Jei paslaugos užsienio šalyje patektų į neapmokestintų PVM sąrašą, Lietuvoje būtų išvengta mokesčių.

Anot V.Būdienės, dedamos pastangos, kad menininkams nereikėtų mokėti šio mokesčio.

“Tikimės, kad taip ir nutiks. Prezidentė čia deda pastangas, kad neatsitiktų, kad PVM papildomai būtų apmokestinami menininkai”, – tikino prezidentės patarėja.

Lietuvos menininkai, sportininkai, atlikėjai, mokslininkai sulaukė dar vienos nemalonios žinios: nuo sausio kai kurių iš jų papildomos pajamos bus apmokestinamos 21 proc. pridėtinės vertės mokesčiu. Ši tvarka galios tiems, kurie bent kartą per metus ES šalyje gaus honorarą. Grįžę į Lietuvą jie iškart taps pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojais. Ir už kiekvieną suteiktą paslaugą teks papildomai mokėti 21 proc. mokestį. Tokia tvarka įsigalios visoje ES, nes priimta nauja PVM direktyva.

„Lietuvos rytas“ rašo:

Lietuvos operos ar estrados solistas, kompozitorius ar muzikantas, rašytojas ar paskaitininkas, užsienyje gavęs bent litą honoraro, grįžęs namo turės gerai pagalvoti, ar jam verta tėvynėje papildomai uždarbiauti.

Mat kiekvienas papildomas darbas čia bus apmokestinamas 21 proc. PVM. Pajamos nuolatinėje darbovietėje dėl to nenukentės.

Iki šiol tokie reikalavimai galiojo tik tiems žmonėms, kurių metų pajamos viršydavo 100 tūkstančių litų. Dabar bus apmokestinami visi.

Tiesa, jei paslaugos užsienio šalyje patenka į neapmokestintų PVM sąrašą, Lietuvoje bus išvengta mokesčių.

Lietuvos finansų ministerija teigia vykdanti Europos Sąjungos direktyvą, kuri galioja visoms Bendrijos šalims.

„Lietuvos ryto“ teigimu, menininkai Lietuvoje ir taip nemenkai apmokestinami. Gaudami atlygį, jie privalo sumokėti 15 proc. siekiantį pajamų mokestį, 2 proc. „Sodrai” ir 6 proc. – sveikatos draudimui.

Kitais metais menininkų ir mokslininkų pečius užguls ne tik papildomas 21 proc. PVM, bet ir vienu procentu ūgtelėjęs „Sodros” mokestis. Pridėjus 21 proc. PVM, iš jų bus nuskaityta kone pusė atlygio.

„Ieškome būdų, kaip tokius asmenis atleisti nuo šio papildomo mokesčio.

Bet registruotis PVM mokėtojais jie vis tiek privalės”, – tvirtino Finansų ministerijos atstovė Giedrė Balčytytė.

Rašytojas Sigitas Parulskis įsitikinęs, kad menininkas Austrijoje ir Lietuvoje skirtingai pakelia mokesčių naštą.

„Mes norime su ES žengti koja kojon, tačiau esame elgetos. Gal kokiam austrui tokia tvarka nieko bloga nepadarys. Bet mums, gaunantiems varganus honorarus, bus labai skausminga”, – piktinosi rašytojas.

Menininkas pažymėjo, kad dėl to mažės atlygiai kūrėjams, brangs knygos: „O mes žengsime plikomis šiknomis kartu su Europos Sąjunga.”

S.Parulskis suprastų, jei tai būtų nukreipta prieš didelius atlygius gaunančius menininkus, tačiau kentės visi – ir tie, kurie uždirba nedaug.

Kokia išeitis? „Jei mokėčiau kepti bandeles, eičiau tai daryti, kaip siūlė buvęs kultūros ministras. Bet aš moku tik rašyti”, – pripažino kūrėjas

Anot „Lietuvos ryto“, operos dainininkas Vytautas Juozapaitis su kolegomis scenoje galės pasidalyti patirtimi, kaip mokėti mokesčius.

Atlikėjas pasirodo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. Nors V.Juozapaitis dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre, honorarų gauna ir iš kitų teatrų, kuriuose dainuoja.

Jis vienas pirmųjų operos dainininkų, prieš kelerius metus įsiregistravusių kaip PVM mokėtojas. „Po kiekvieno pasirodymo mane pakvietusiam teatrui nešu PVM sąskaitą faktūrą tarsi atvežęs dešrų. Popieriuose taip ir parašyta – sąskaita už atvežtas prekes”, – pasakojo operos solistas.

Iki šiol PVM mokėtojais turi tapti tik tie asmenys, kurių metinės pajamos iš autorinių sutarčių siekia 100 tūkstančių litų.

Užsienyje ir Lietuvoje skaityti paskaitų kviečiamas politologas Raimondas Lopata teigė, kad tokiu atveju neapsimokės ieškoti papildomų pajamų.

„Tenka skaityti paskaitas svetur. Bet jei dėl to mano atlygis Lietuvoje sumažės penktadaliu, būsiu priverstas nevažiuoti, pavyzdžiui, į provinciją. Tikrai neapsimokės”, – sakė R.Lopata.

Jo nuomone, kiti lektoriai taip pat turės gerai pagalvoti, ar verta Lietuvoje skaityti paskaitas, jei iš atlygio liks tik grašiai.

„Šalyje yra daug mokslininkų, kurie gyvena iš paskaitų užsienyje ir Lietuvoje. Vadinasi, jie turės reikalauti didesnio honoraro arba visai atsisakyti pasiūlymų”, – svarstė politologas.

Kas laukia tų menininkų, lektorių ar sportininkų, kurie Mokesčių inspekcijai nepraneš, kad užsienyje gavo nedidelį honorarą?

Ar Lietuvos mokesčių prievaizdai sužiūrės kiekvieno kūrėjo pasirodymus užsienyje?

„Teoriškai kontrolė yra. Bet pats žmogus turėtų prisipažinti, kad gavo atlygį užsienyje”, – sakė Valstybinės mokesčių inspekcijos Teisės departamento netiesioginių mokesčių skyriaus darbuotoja K.Jogminaitė.

Prireiks lankstumo

Danguolė Pranckėnienė

Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė

„Lietuva turi teisę lanksčiai taikyti direktyvos nurodymus. Finansų ministerija turi teisę sušvelninti šio apmokestinimo įtaką.

Kita vertus, mokesčių našta turi užgulti visus vienodai.

Kuo dailininkas, parduodantis paveikslą užsienyje, yra pranašesnis už dažytoją, Lietuvoje dažantį tvorą? Nematau jokio skirtumo mokesčių atžvilgiu.”

Už nuolatinių pajamų bei darbdavio neturinčius menininkus nuo kitų metų socialines įmokas mokės valstybė. Per mėnesį už menininką valstybei gali tekti mokėti daugiausia apie 300 litų: 72 litus privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir apie 240 litų – “Sodrai”.

Seimas antradienį priėmė atitinkamas Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso, Sveikatos draudimo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymų pataisas.

Iš specialaus fondo “Sodrai” bus pervedama dalis lėšų, kurių dėl mažų arba iš viso negaunamų jokių pajamų negali susimokėti patys menininkai.

Darbingo amžiaus menininkai, kurie neturės jokių draudžiamųjų pajamų, bus draudžiami ir pensijos (pagrindinei ir papildomai pensijos dalims), ir ligos, ir sveikatos, ir motinystės draudimais, išskyrus draudimą nuo nedarbo.

Įmokos jiems bus priskaičiuojamos laikant, kad jie gauna minimalų uždarbį – 800 litų.

Meno kūrėjo statusą turintys darbingo amžiaus asmenys, kurie turės draudžiamųjų pajamų, bet jų suma per metus bus mažesnė negu 12 minimaliųjų mėnesinių algų, bus draudžiami pensijai (pagrindinei ir papildomai pensijos dalims), ligos ir motinystės socialiniu draudimu irgi laikant, kad jų uždarbis minimalus – valstybės lėšomis “Sodrai” bus sumokama trūkstama įmokų sumą.

Meno kūrėjo statusą turintys asmenys socialinio draudimo įmokas mokės nuo pusės pajamų, gaunamų pagal autorines sutartis. Nuo visos sumos mokės jeigu pajamas gaus dirbdami pagal darbo sutartis.

Trečdalis meno kūrėjų statusą turinčių asmenų (šį statusą dabar turi apie 4 tūkst. žmonių) yra pensininkai, todėl jiems nauja tvarka nebūtų taikoma.