Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) šiuolaikinio meno mugėje “ArtVilnius” pristato pusmetį vykdyto projekto almanachą “Kritikos maršrutai”. “Pavadinčiau tai kelionių žurnalu – lengvai skaitomu ir žiūrimu, su kritikų pastabomis ir aiškiai išreikštu požiūriu”, – patikslina centro vadovas ir vienas projekto sumanytojų menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Projekto esmė: penkiolika šalies menotyrininkų pusmetį mažomis grupelėmis lanko Lietuvos miestelius, apžiūrėdami vietos parodas, pasidairydami po tenykščių menininkų dirbtuves ir galiausiai – aprašydami patirtus įspūdžius.
Kokios išvados? “Kad Lietuvoje kultūrinės decentralizacijos, leidžiančios bet kuriame krašte gyvenančiam menininkui jaustis taip pat oriai kaip sostinėje, nėra. Decentralizaciją suprantu ne tik kaip tolygų finansavimo paskirstymą, bet ir kaip vietos kultūrinės bendruomenės gyvybingumo palaikymą. Provincijos menininkai – baikštūs, jie įbauginti savo pačių šešėlio. Dailininkų veikla koncentruota į parodas savame ar gretimame miestelyje, menotyrininkai neretai be ambicijų rašo “į stalčių”… Galerijos ten – dažniausiai komercinės, parodų kuratorių apskritai nėra. Tokioje aplinkoje atsidūręs talentingas žmogus praranda orientyrus, siunčia savo kūrybinius signalus tiesiog į kosmosą, iš kur jie galbūt sugrįš po šviesmečių. O jam profesionalaus vertinimo reikia dabar. Ypač sunku tiems, kurių menas netradicinis, nes kuo mažesnis miestelis, tuo daugiau jame atsiranda amatininkų, kuriems terūpi funkcionalumas ir dekoratyvi estetika. Tad miesto dydis vis dėlto yra lemiamas veiksnys”, – apibendrina pašnekovas.

Sujudinti kultūros vandenį

Pats Ignas – kaunietis, persikėlęs į Klaipėdą prieš gerą dešimtmetį. Iš pradžių mokytojavo, vėliau, 2004-aisiais, įkūrė KKKC ir pradėjo jam vadovauti. “Tokio centro idėja uostamiestyje anksčiau ar vėliau būtų kilusi. Sakyčiau, tinkamu metu atsiradau tinkamoje vietoje ir pritaikiau idėją realiam gyvenimui. Ir per septynerius metus nuveikėme tikrai nemažai”, – nesikuklina I.Kazakevičius.
KKKC finansuojamas iš įvairių šaltinių: miesto savivaldybės, Kultūros rėmimo fondo, įvairių Kultūros ministerijos programų, taip pat ES fondų lėšomis. Centrą sudaro Parodų rūmai, tarptautinė meno rezidentūra (t.y. palėpė, kurioje apsistoja į Klaipėdą kurti atvykstantys menininkai) ir keturios meno dirbtuvės. Tiesa, rezidentūros rezultatais Ignas šiek tiek nusivylė, nes įsitikino, kad vienas kitas užsienio svečias, kad ir lektoriaudamas studentams viešnagės metu, nusistovėjusio kultūrinio vandens nesujudina. “Todėl rezidentūros konkursų daugiau nutarėme neskelbti. Tiesiog kviesime mūsų vykdomiems projektams reikalingus menininkus padirbėti čia tam tikrą laiką”, – pasakoja KKKC vadovas.

Reikia kantrybės ir laiko

Kadangi pats į uostamiestį kurį laiką žvelgė atvykėlio akimis, prašau apibūdinti klaipėdietišką “kultūrinį vandenį”. Ar čia menininkai irgi jaučiasi kaip kosmonautai? “Klaipėda neturi senų kultūros pagrindų – tradicijos joje tik skiepijamos. Viskas, kad ir ką pasėtum, čia iš esmės sudygtų, tik reikia sąlygų, kantrybės ir laiko. Bet ar viską verta sodinti? Vyresnės kartos autoriai, atvažiavę prieš pusę ar ketvirtį amžiaus, aria sau ir kitiems žinomas vagas. O jauniems menininkams Klaipėdoje nėra ką veikti: baigę Eduardo Balsio menų gimnaziją gabesnieji dažniausiai važiuoja į Vilnių. Tai natūrali kita stotelė, nes Dailės katedra Klaipėdos universitete žengia pirmuosius žingsnius ir kol kas negali pasigirti nei stipriu parengimu, nei charizmatiškais dėstytojais. Steigiant ją buvo kalbama, kad kviesimės profesorius iš kitų akademijų, bet praktikoje to neliko… O Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete daugiausia studijuoja jaunuoliai, apsisprendę tapti reklamos kūrėjais”, – dėlioja savo pastebėjimus menotyrininkas.
“Tačiau aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis su visu būsimųjų magistrantų kursu iš Vilniaus drąsiai važiuoja Klaipėdon ir žada čia nemenką sujudimą”, – primenu pašnekovui teatrines analogijas. “Tikrai įdomu, ar ilgai jie čia prasilaikys, – neslepia skepsio gaidelių Ignas. – Klaipėda vis dėlto yra periferija. Viena vertus, tai saugo nuo didmiesčio šurmulio ir biurokratinių gniaužtų, todėl viską galima daryti greičiau. Antra vertus, kultūrinė aplinka nėra labai palanki, tiksliau – jos beveik nėra. Stinga lankytojų, meno vartotojų, maža kūrėjų.”
“Tačiau Klaipėdos parodų rūmuose gali sutikti ir aktorių, ir rašytojų. Vilniuje daugiau profesinio susiskirstymo: muzikologai sėdi Filharmonijoje, teatrologai – teatruose, o literatai – Rašytojų klube”, – toliau ginu uostamiestį. “Gal ir taip, bet norėtųsi daugiau atoveiksmio. Kad tavo pateiktą idėją vienaip ar kitaip įvertintų arba sukritikuotų… Kad rastųsi konkuruojančių projektų su savomis pozicijomis ir išplėstų meninį kontekstą. Todėl dabar ir rodome britų meno kritiko Edwardo Lucie-Smitho parengtas parodas, kad jos tinka visiems – tiek klaipėdiečiams, tiek vilniečiams, tiek londoniečiams. Britai natūraliai priima meno procesų marginalizaciją ir pasisako už tai, kad meno centrų gali būti daug – tiek pačių menininkų kuriamų komunų, tiek visuomeninių organizacijų ar valstybės išlaikomų meno centrų. Jie visi lygiaverčiai – nėra hierarchinės struktūros iš viršaus į apačią. Meno stebuklas gali gimti bet kur – ir didmiestyje, ir mažame miestelyje”, – neabejoja pašnekovas.

Deklaruokite savo matymą

Ar Klaipėda turi nors vieną tęstinį joje vykstantį šiuolaikinio meno renginį? “Kuratoriaus Gyčio Skudžinsko entuziazmo dėka surengta fotomeno bienalė “Erozija”. Ji atranda įdomių rakursų, kaip pristatyti jaunųjų fotografiją ir jos kaitą. O Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras dalyvauja jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje, keliaujančioje per ES valstybes. Anksčiau šiame tarptautiniame projekte iš Lietuvos dalyvaudavo tik klaipėdiečiai, bet šįmet jau skelbėme respublikinį konkursą”, – pasakoja I.Kazakevičius.
O Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, šiuo metu veikia jo ir kito klaipėdiečio Vido Poškaus kuruojama paroda “Grafikos kontekstai: deklaracija”. Jos idėjine ašimi tapo šalies grafikų kūrybos deklaracijos, akcentuojančios jų susiformuluotus kūrybos tikslus ir strategijas. Kartu tai – ir parodos kuratorių “deklaracija”, kurioje “surašytos” pagrindinės, jų akimis žiūrint, Lietuvos grafikos meno kryptys ir kryžkelės.

Box
Ignas Kazakevičius…

… apie mugę “ArtVilnius”:
“Nesuprantu galerininkų, iš tolimų kraštų atvykstančių į Lietuvą. Nors dalyvio mokesčio nėra, kelionės jiems vis vien neapsimoka, nes mūsų žmonių perkamoji galia yra menka. Mugė meno rinkos nesukurs, nes tegali būti jos pasekmė, o ne atvirkščiai. Čia važiuojama arba ieškoti egzotikos, arba užmegzti ryšių. Tai itin aktualu kylančioms jaunų menininkų galerijoms, ieškančioms į save panašių partnerių. Tokioms ir vienas parduotas darbas – jau laimėjimas. Rimtos galerijos čia tikriausiai nevažiuos… Bet kuriuo atveju šiuolaikinės meno mugės iniciatyva labai šauni, nes ji suburia pačios Lietuvos menininkus, galerininkus ir parodų kuratorius. Puiki proga visiems susitikti neįpareigojančioje erdvėje, nes dažniausiai renginiuose vieni būname šeimininkai, kiti – svečiai, vieni save laikome pristatomos parodos opozicija, kiti, priešingai, prijaučiame pozicijai… Mugėje viso to nėra. Smagu susitikti pažįstamų tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos. Tai sukrutina, išjudina.”

… apie Modernaus meno centrą:
“Analogišką misiją, kokią dabar užsibrėžęs verslininkų Butkų kuriamas Modernaus meno centras, galėtų atlikti ir Lietuvos dailės muziejaus, fonduose saugančio tų pačių autorių darbus, filialai. Nacionalinė dailės galerija galbūt nepajėgi rengti visų turimų autorių parodų, tačiau muziejus šiam tikslui galėtų suteikti ir kitas valdomas erdves. O Modernaus meno centro steigėjai savo ruožtu nebūtų sulaukę dviprasmiškos verslo žmonių reakcijos, jei būtų numatę tam tikrą jo ilgalaikio išlaikymo fondą – sakykim, iš sukaupto kapitalo palūkanų. Pasisakau už šimtaprocentinę mecenatystę be išlygų, o ne naštos mokesčių mokėtojams didinimą. Kitaip sakant, jei nori būti mecenatas – tai geriau varyk iki galo… Kad neatsirastų dar viena proga visiems padejuoti, jog menininkai tėra amžini visuomenės išlaikytiniai, už mūsų visų pinigus kuriantys niekam nesuprantamas nesąmones, ir pasvarstyti, ar ne geriau būtų vietoj naujos galerijos paupyje pastatyti karuselių.”