Mokslininkai svarsto ligi šiol mažai girdėtą Mėnulio susiformavimo teoriją, kurioje postuluojama, jog kadaise aplink Žemę kartu su Mėnuliu sukosi ir kitas mėnulis.

Prieš milijardus metų abu mėnuliai susidūrė, o katastrofos metu mažesnysis nugrimzdo į dabartinio Mėnulio gelmes. Naujoji Mėnulio susiformavimo teorija galėtų paaiškinti, kodėl nuo Žemės nusigręžusi Mėnulio pusė taip smarkiai skiriasi nuo tos, kuri atgręžta į Žemę.

Samprotaujama, jog abu Žemės mėnuliai galėjo susiformuoti iš skeveldrų, kurios aplink pirmykštę, vos susiformavusią Žemę gausiai pasklido po to, kai į šią galimai įsirėžė Marso dydžio kūnas Tėja. Daugumoje Mėnulio susiformavimą aiškinančių teorijų pritariama idėjai, jog aplink mūsų planetą besisukantis palydovas atsirado iš kažkokio chaotiškai erdvėje aplink Žemę pasklidusio kietos medžiagos darinio.

Tačiau naujausioje teorijoje, kuri publikuojama žurnale „Nature“, formuluojama kiek kitokia Mėnulio susiformavimo prielaida. Viskas prasidėjo taip: nedidukas trojėno tipo dangaus kūnas, savo dydžiu prilygstantis vienai trisdešimtajai dabartinio Mėnulio, „įsikūrė“ 60° priešais arba už Mėnulio esančiame Lagranžo taške.

„Abu mėnuliai tokioje pozicijoje taikiai sugyveno dešimtis milijonų metų – tokio laikotarpio turėjo užtekti, kad abu dangaus kūnai pakankamai sukietėtų, – tvirtina Kalifornijos universiteto (Santa Kruzas, Kalifornija, JAV) planetologas Erikas Esfogas (Erik Asphaug) ir jo kolega iš Berno universiteto Martinas Džiatsis (Martin Jutzi). – Žemės gravitacija pamažu tolino abu mėnulius, pakol vieną dieną reikšmingą poveikį visų trijų kūnų dinamikoje įgijo Saulės gravitacija. Įsijungus naujam veiksniui (Saulės gravitacijai), Lagranžo taškų pusiausvyra buvo suardyta, ir mažasis mėnulis, užuot kybojęs Lagranžo taške, pajudėjo savąja trajektorija.

Kai abu Žemės mėnuliai galiausiai susidūrė, mažesnysis buvo sunaikintas, o jo nuolaužos nusėjo pusę didžiojo palydovo. „Tokia hipotezė gana neblogai paaiškina, kodėl dabartinio Mėnulio paviršius yra toks keistas ir skirtingas“, – teigia E. Esfogas ir M. Džiatsis. Siekdami išsiaiškinti, kaip viskas vyko, mokslininkai sukūrė tokios situacijos aiškinamąjį modelį.

Regimojoje Mėnulio pusėje dominuoja jūromis vadinamos sustingusios lavos lygumos, kuriose yra kalio, retųjų žemės cheminių elementų ir fosforo – toks grunto mišinys anglų kalba sutrumpintai vadinamas „KREEP“ („K“ – kalio simbolis, „REE“ – „Rare Earth Elements“-„retieji žemės elementai“, „P“ – fosforo simbolis).

O štai neregimoji Mėnulio pusė, kurion dirbtinių palydovų „akimis“ pirmąsyk pažvelgta 1959 m., yra kur kas kalnuotesnė, labiau raižyta, Mėnulio pluta ten yra gerokai storesnė nei regimojoje pusėje.

Ankstesnės teorijos rėmėsi prielaida, jog regimosios pusės Mėnulio jūros yra Žemės gravitacijos pasekmė: Žemės trauka neva labiau įtempia į ją atgręžtą Mėnulio paviršių, todėl šioji pusė yra lygesnė, joje gausu lygumų. Savo ruožtu, Žemės traukos mažiau veikiama kita Mėnulio pusė yra gruoblėtesnė ir labiau raižyta, nes jos paviršiaus žemiškoji gravitacija taip neįtempia.

E. Esfogo ir M. Džiatsio teigimu, kitos Mėnulio pusės savitumas kaip tik ir susiformavo po abiejų Mėnulių susidūrimo. Mažasis palydovas, anot mokslininkų, rėžėsi į dabartinę neregimąją Mėnulio pusę, ir sąlygojo „KREEP“ grunto nubloškimą regimon Mėnulio pusėn.

„Susidūrimas nepaliko tipiško kraterio, nes smūgio zona buvo tik gana nežymiai didesnė už patį smūgiavusį objektą, – žurnalui „Nature“ aiškina E. Esfogas. – Tad atsitrenkęs objektas tiesiog „įsiliejo“ į Mėnulį smūgio suformuotoje duobėje.“

Dviejų mėnulių teorija įdomi įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, kad ir šiuo: Žemė yra vienintelė palydovų turinti planeta, aplink kurią sukasi tik vienas palydovas. Juk Merkurijus ir Venera gamtinių palydovų neturi, o aplink Marsą zuja du – Deimas ir Fobas. Likusios planetos turi po ištisą pulką palydovų. Net ir planeta nebelaikomo Plutono dispozicijoje tokių priskaičiuojamas visas ketvertas.

Ne mažiau įdomu yra ir tai, jog NASA planuoja Mėnulio kartografavimui siųsti du identiškus dirbtinius palydovus: remiantis jų sukauptais duomenimis būtų tyrinėjama vidinė Mėnulio sandara. „Gravity Recovery and Interior Laboratory“, kuri į beorę erdvę bus iškelta jau šių metų rugsėjį, šios teorijos naudai ar nenaudai galbūt pateiks svarių argumentų.

Parengė Saulius Žukauskas
sauliuszukauskas01@gmail.com

technologijos.lt

Pasirodo, regolitu vadinamos Mėnulio dulkės – ne tokios jau ir nekaltos, kokios gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. D. Linarsono (D. Linnarsson) su kolegomis parašytame straipsnyje, pavadinimu „Toxicity of Lunar Dust“ („Mėnulio dulkių nuodingumas“) atskleidžiami netikėti tyrimų rezultatai, bylojantys apie mūsų palydovą dengiančio regolito pragaištingumą sveikatai. Mėnulio dulkės žudo. Ne visada padės ir skafandras.

Žinoma, ne akimirksniu. Juk nė vienas iš Mėnulio paviršiuje pabuvojusių žmonijos apaštalų dvyliktuko dėl dulkių nemirė. Veikiau jau atvirkščiai – dulkių pragaištingas poveikis yra gana pasyvus. Tačiau priežasčių, dėl kurių reikėtų vengti Mėnulio dulkių – apstu.

Didžioji problema susijusi su dulkių įkvėpimu. Net ir vilkint skafandrą, dulkės gali prasiskverbti į atokiausias kerteles ar nusėsti gyvenamosiose erdvėlaivio patalpose, kur skafandras nevilkimas. Tai – tiesiausias kelias regolitui į plaučius ir labai didelė tikimybė susirgti plaučių uždegimu ar net asbestozės tipo negalavimu, nekalbant apie riziką susirgti onkologine liga.

Plaučių alveolėmis Mėnulio dulkės keliauja dar lengviau ten, kur organizmas patiria nesvarumo būseną. Dulkes dar toksiškesnėmis paverčia ultravioletinė ir kitų didele energija pasižyminčių dalelių spinduliuotė.

Mėnulio dulkė pavojingos ir kitomis savybėmis. Mikroskopinės regolito dalelės yra labai aštrios ir kažkuo primena grėsmingąsias vulkaninių pelenų daleles, dėl kurių prieš porą metų Europoje neskraidė lėktuvai. Ši ideali erozinė priemonė, kuri kartu su vėju šauniai nugludintų uolas Žemėje, gali pažeisti odą. O jei tokių dulkių pakliūtų į akis…

Tiesa, visas šias išvadas apie Mėnulio dulkių kenksmingumą žmogaus organizmui mokslininkai padarė remdamiesi kompiuterinio modeliavimo rezultatais, mat pakankamo regolito dulkių kiekio eksperimentams Žemėje nėra. Ir vis tik, jei kada tektų lankytis Mėnulyje, su tais baltais regolito milteliais reikėtų elgtis kuo atsargiau. Mokslininkai perspėja: Mėnulis žmonėms gali būti nuodingas.

technologijos.lt

Minėdamas 1 000 dienų orbitoje sukaktį, kosminio zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO) mokslininkų kolektyvas sukūrė du neilgus, tačiau įspūdingus filmus apie Žemės palydovą Mėnulį. Viename iš jų per trejetą minučių pademonstruota dangaus kūno evoliucijos eiga, pradedant pirmosiomis Mėnulio egzistencijos dienomis.

Vaizdo siužete pavaizduotas ir galingas susidūrimas su kosminės uolienos luitu, po kurio pietiniame Mėnulio ašigalyje susiformavo Pietinio poliaus-Eitkeno baseinas (angl. – “South Pole-Aitken Basin”).

Po to Mėnuliui teko išgyventi Vėlyvąjį intensyvių bombardavimų laikotarpį, kurio metu Mėnulio paviršių suvarpė aibė smulkesnių meteoritų ir asteroidų, vyko intensyvūs vulkanizmo procesai. Tiesa, galbūt apmaudu, jog NASA Goddard kosminių skrydžių centro filme Mėnulio evoliucija demonstruojama tik nuo to momento, kai jį sudaranti uolienų masė jau buvo susijungusį į rutulį – rutulio susiformavimo priešistorės (hipotezės apie Žemės susidūrimą su Marso dydžio planeta Tėja) filmo autoriai nusprendė neliesti.

Filme nėra gvildenama ir dar viena hipotetinė prielaida apie du aplink Žemę skriejusius ir vėliau galimai susidūrusius mėnulius, teoriškai paaiškinanti, kodėl tamsiosios Mėnulio pusės kraštovaizdis yra nepalyginamai labiau raižytas nei lygumomis nuklota vidinė palydovo pusė. Tiesa, į pastarąjį klausimą daugiau atsakymų pateikti gali prieš keletą savaičių duomenis kaupti pradėjusi misija GRAIL.

Antrajame vaizdo siužete kviečiama pasižvalgyti po topografijos aspektu įdomiausius Mėnulio kampelius, tarp kurių – ne tik įspūdingiausi krateriai, bet ir „Apollo“ misijų artefaktai bei žmogaus akiai iš arčiau niekad nematyti tamsiosios Mėnulio pusės objektai.

technologijos.lt

Šiaurės Amerikos ir Europos vietovėse, kuriose dangus antradienį paryčiais buvo giedras, žmonės gali pasigrožėti unikaliu visišku Mėnulio užtemimu, per kurį Žemės palydovas nusidažys rausva, varine ar net kraujo raudonumo spalva.

Pirmą kartą per beveik 400 pastarųjų metų Šiaurės pusrutulyje visiškas Mėnulio užtemimas sutapo su žiemos saulėgrįža.

Mėnulio užtemimai įvyksta, kai Saulė, Žemė ir Mėnulis išsidėsto vienoje linijoje, o mūsų planetos kūgiškas šešėlis užtemdo palydovą.

Nors ir atsidūręs šešėlyje, Mėnulis netampa visiškai nematomas, nes Žemės atmosfera išsklaido dalį šviesos, kuri ir apšviečia šį dangaus kūną.

Mūsų planetos atmosfera mažiausiai sugeria ilgabangės (raudonos) šviesos spindulius, todėl per užtemimą Mėnulį jų pasiekia daugiausiai. Dėl šios priežasties mūsų palydovas tampa rausvas, vario raudonumo arba oranžinis, o kai kada netgi rusvos spalvos.

JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) veteranas užtemimų ekspertas Fredas Espenakas paaiškino, kad užtemimo pradinė stadija bus matoma Šiaurės Amerikoje, Grenlandijoje, Islandijoje ir Vakarų Europoje prieš Mėnuliui nusileidžiant, o vakarų Azijoje vėlesnės stadijos bus matomos tuojau po Mėnulio patekėjimo.

Užtemimas iš viso truks apie pusketvirtos valandos – nuo 6 val. 33 min. iki 10 val. 1 min. Grinvičo (8 val. 33 min. iki 12 val. 1 min. Lietuvos) laiku, tačiau visiškas užtemimas, kai Mėnulio diskas labiausiai užtemdomas, vyks nuo 7 val. 41 min. iki 8 val. 53 min. Grinvičo (9 val. 41 min. iki 10 val. 53 min. Lietuvos) laiku.

Kaip rašo JAV astronomijos populiarinimo žurnalas “Sky & Telescope”, užtemimo spalva ir šviesis priklauso nuo dviejų veiksnių.

“Pirmasis – tiesiog kaip giliai Mėnulis įskrieja į tikrąjį Žemės šešėlį. Šešėlio centras daug tamsesnis, negu pakraščiai, – nurodė žurnalas. – Kitas veiksnys – Žemės atmosferos sąlygos ties saulėtekio ir saulėlydžio linija”.

“Jeigu oras labai skaidrus, užtemimas būna šviesus. Tačiau jeigu stratosferą dėl smarkaus ugnikalnio išsiveržimo užtraukia lengvas šydas, užtemimas būna tamsiai raudonas, pelenų pilkumo arba juodai raudonas”, – priduriama straipsnyje.