Merų rinkimai. Ar save matantieji sostinės merais skiria esmines miesto problemas nuo fantazijų, kurių realizavimas miesto skolos naštą padidino dešimtimis milijonų?

„Pažadinsime Vilnių – snaudžiančią gražuolę“, – žadėjo 2011 m. trečiąkart sostinės meru tapęs Artūras Zuokas. Dabar, baigiantis kadencijai, jam atrodo, kad jis gražuolę pažadinęs, miestą išvedęs iš aklavietės, ir vėl vilniečiams žada, jo žodžiais tariant, milijonus gerų darbų.

Žada ir kiti vienuolika kandidatų į sostinės merus, kuriuos pirmą kartą piliečiai rinks tiesiogiai. Kai kurie pažadai spręstų esmines opiausias Vilniaus problemas, tačiau kai kurie tėra tuščiagarbės atskirų personų ambicijos, jau užkrovusios ar ketinančios užkrauti Vilniui dar didesnę skolos naštą.

Kas ginčysis, kad Vilnius per pastaruosius keletą metų pagražėjo: ne tik palopyta, bet – beveik stebuklas – naujai išasfaltuota keletas gatvių atkarpų. Galų gale tas faktas, kad Vilniaus savivaldybė – vienintelė Lietuvoje, kurioje gyventojų gausėja, vaikų gimstamumas didėja, įrodo: Vilnius – geidžiamas miestas, su kuriuo savo ateitį nori sieti ne tik vilniečiai.

Tačiau gražus fasadas vis dėlto nedera su vilniečių kasdienybe – valandomis transporto spūstyse, vienais didžiausių tarp miestų mokesčiais už šilumą, beveik neįmanomybe rasti vaikui darželį. Tikrai labai gražus atgimęs Bernardinų sodas, tačiau jame didelė dalis vilniečių, jei ir lankėsi, tai tik kokį kartą. Arba turbūt retas vilnietis yra skridęs sostinės savivaldybės avialinijomis, o spūstyse stovėti ar už šilumą mokėti reikia nuolat. Beje, ir tas gražus fasadas – ar pagal kišenę praktiškai bankrutavusiam miestui, kurio skola viršija metinį biudžetą?

Dar reikia turėti omeny, kad sostinė – ne tik vilniečių, o visos Lietuvos, tad dėl dalies jo projektų, kaip ir problemų, laurai ar kritika turėtų tekti ne tik vietos valdžiai. Tačiau ką iš tikrųjų ji pati pagerino spręsdama opiausias Vilniaus ir vilniečių problemas? Ar už ją išmintingesnės ir toliaregiškesnės atrodo kandidatų į merus naujai kadencijai programos?

Automobilių spūstys: investicijos – į balą

A.Zuokas giriasi, kad Vilnius regione nebepirmauja pagal automobilių spūstis. Tačiau miegamuosiuose rajonuose gyvenantys, o centre dirbantys vilniečiai tose spūstyse stovi kaip stovėję.

Vienas matomiausių per besibaigiančią savivaldybių kadenciją įgyvendintų projektų, skirtų automobilių spūstims mažinti, – viadukas Geležinio Vilko gatvėje ties Vingio parku. Per 35 mln. Lt kainavęs objektas, transporto ekspertų teigimu, realiai nesprendžia spūsčių problemų mieste, tačiau bemaž trejus metus buvo įkalinęs vilniečius kilometrinėse automobilių eilėse ir smoge. Kėlė nuostabą, kaip privačia iniciatyva atsiradęs panašios apimties projektas ties „Ikea“ atsirado per kelis mėnesius.

Vienas iš kandidatų į sostinės merus liberalas Remigijus Šimašius pasakoja, kad su transporto specialistais atlikti skaičiavimai parodė, jog žmonės daugiau laiko sugaišo spūstyse per viaduko Geležinio Vilko g. statybos metus, kai buvo uždarytos kelios eismo juostos, nei sutaupys per 40 metų jį pastačius. Maža to, projektas vykdytas ne rinkos, o didesnėmis kainomis, nuolat buvo atliekami papildomi pirkimai jau pradėtiems projektams baigti. R.Šimašius piktinasi, kad 35 mln. Lt išmesti į balą, o liko neįgyvendintos akivaizdžiai reikalingos transporto sistemos pertvarkos, pavyzdžiui, prie Pedagoginio universiteto žiedo, buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Mėnulio kalno ar Ateities g. Viaduko Geležinio Vilko g. naudą galima įžvelgti nebent tokią, kad patvarkytos siurblinės ir nutiestas dviračių takas.

„Reikia preciziškai skaičiuoti, kiek įdėtas euras duos akivaizdžios naudos, o dabar principas – gražu, darom, neskaičiuojant, ar tas „gražu“ labiausiai reikalingas vilniečiams ir ar ne per brangus“, – kritikuoja R.Šimašius.

Kur kas daugiau naudos Vilniui davė baigtas vakarinio aplinkkelio antrasis etapas. Tačiau, tenka pripažinti, šiame projekte daugiau ir finansavimo, ir projekto valdymo nuopelnų tenka ne vietos valdžiai.

Galima džiaugtis, kad sostinėje šiek tiek pagerėjo gatvių danga, bet tai vėlgi ne tik savivaldybės nuopelnas: gražinantis prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. iš valstybės lėšų tam skirta 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai).

Tačiau, „Nordea“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico siūlymu, gatvių kokybe reiktų konkuruoti, kaip kad dabar, ne su Kaunu, bet su Ryga ar Talinu. O čia jau atsiliktume.

Tęsiant susisiekimo temą klaida vertėtų vadinti savivaldybės norą turėti ir savo taksi, ir oro linijas. „Vilnius veža“ – visai pro šalį: tai ne tik neišsprendė sostinės taksi problemų, bet ir smarkiai iškreipė konkurenciją. Savivaldybės sprendimas steigti savą taksi Konkurencijos tarybos pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, o „Vilnius veža“ bendrovės įsteigimui bei veiklai finansuoti iš Vilniaus savivaldybės biudžeto 2012–2014 m. skirta mažiausiai 1,6 mln. Lt dotacijų.

Nepaisant tokio taškymosi mokesčių mokėtojų milijonais, Ž.Maurico vertinimu, taksi paslaugų kokybe Vilnių lenkia ne tik Talinas ar Ryga, bet ir Gruzijos ar Azerbaidžano sostinės.

„Air Lituanica“, nors padarė Vilnių pasiekiamesnį, tačiau bendrovei išleidžiama mažiausiai dešimtkart daugiau nei visai turizmo plėtrai. Skiriant daugiau pinigų turizmo plėtrai, būtų ir reisų, ir turistų, ir susisiekimas būtų geresnis“, – vertina R.Šimašius.

Didžiulė sostinės problema – automobilių parkavimas. Proveržio čia nepasiekta. Na, jei būtų geras susisiekimas visuomeniniu transportu, o miesto prieigose, kaip kad Vakarų Europos miestuose (to pradai jau sukurti ir Klaipėdoje), būtų automobilių aikštelės, sujungtos su miestu visuomeninio transporto maršrutais, automobilių spūsčių ir jų statymo miesto centre problemų būtų mažiau. Dabar tik atvažiuojantiems nuo Kauno yra galimybė palikti automobilį prie „Maximos“ bazės ir autobusu važiuoti į centrą. Tiesa, „Maxima“ ir aikštelę, ir autobusą skyrė ne tokiai paskirčiai, o savo pirkėjams.

Viešojo transporto sistema Vilniuje nepatogi, nors brangi: transporto paslaugų 1 km kaina Vilniuje yra 6,47, skaičiuojant litais, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 4–5 Lt. Liberalų skaičiavimais, perkant paslaugas skaidriame konkurse per metus galima sutaupyti apie 40 mln., skaičiuojant litais.

A.Zuokas žada spręsti ir perbrendusią automobilių statymo daugiabučių kiemuose problemą – sutvarkyti privažiavimo kelius, apšviesti kiemus. Drauge su bendruomenėmis ir bendrijomis tokie projektai parengti Žirmūnuose ir Fabijoniškėse.

„Daugiabučių kiemuose nėra nei infrastruktūros, nei tvarkos, automobiliai praktiškai stovi ne parkavimo, o vaikų žaidimo aikštelėse. Reikia investuoti, sutvarkyti ir įvesti mokamas aikšteles – tai tikrai geriau nei automobilių mokesčiai“, – siūlo Ž.Mauricas.

Tačiau ekonomistas už pažadų netesėjimą Vilniaus valdžią ir giria: „Gerai, kad nepradėti avantiūristiniai ir labai brangūs metro ar tramvajaus projektai. Vilnius per daug išsiskaidęs, nėra gyventojų koncentracijos, kad galėtų reguliariai naudotis tokiu transportu. Turime vieną „metro“ liniją – nuo oro uosto iki stoties, bet ja praktiškai niekas nesinaudoja.“

Šiuolaikinio tramvajaus projektą, kuris būtų kainavęs apie 300 mln. Lt, žadėta pradėti įgyvendinti jau pernai. Metro idėja taip pat kol kas neįgijusi realaus pavidalo. Na, pasiūlymų, kaip pagerinti komplikuotą sostinės susisiekimo sistemą, buvo įvairių, net tokių kaip gondolos. Kartais tikrai gerai, kad vizijos neįgyvendinamos.

Šildymo kainos: sostinės šiluma beveik brangiausia

Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia neatitikimą: vilniečiai už šildymą moka beveik brangiausiai iš didžiųjų miestų (lenkia tik Kaunas), nors dėl masto ekonomijos turėtų mokėti mažiausiai. Kaip čia neprisiminsi A.Zuoko įsipareigojimo 2011 m.: „Šilumos kainos sumažės 20 proc. – iki 18 ct už kilovatvalandę ir bus mažiausios Lietuvoje.“  Deja, pernai gruodį mokėjome 24,37 ct/kWh.

Konservatorių kandidatas į merus Mykolas Majauskas piktinasi, kad didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, ir visiems aišku kodėl. Kaip savo metiniame pranešime konstatavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 mlrd. Lt. (…) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“

Bemaž visi kandidatai į merus, žinoma, išskyrus A.Zuoką, žada vilniečius išvaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės ir šilumos ūkyje sukūrus konkurenciją bei užtikrinus skaidrų valdymą atpiginti šilumą apie 20–25 proc., maždaug iki 18 ct/kWh. Centralizuotu šildymu besinaudojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 27 eurų (94 Lt), arba 136 eurų (471 Lt) per vieną šildymo sezoną.

Vaikų darželiai: neliks eilių?

Švietimui skiriama beveik pusė – 47 proc. Vilniaus biudžeto. Tačiau sostinė nemyli mažiausių vilniečių: darželiuose vietos neranda 1,5 tūkst. vaikų. Beje, valstybiniuose darželiuose vietos neatsiranda net 4 tūkst. mažųjų vilniečių. Dalis tėvelių privačias įstaigas renkasi tik iš bėdos, nes patekti į pigiau kainuojančias valstybines neįmanoma.

A.Zuokas žada: „Eilių į darželius neliks. Per šią kadenciją sukūrėme apie 3,4 tūkst. naujų vietų darželiuose, kai, palyginimui, 2009–2010 m. – tik 460 vietų.“ Tačiau ketverius metus lyginti su perpus trumpesniu laikotarpiu gal ne visai korektiška, kaip ir nelyginti, koks buvo darželio vietų stygius, mat vaikučių sostinėje, priešingai nei kitose savivaldybėse, vis daugėja. A.Zuokas žada statyti naujus, renovuoti senus darželius ir taip sukurti apie 1,6 tūkst. naujų vietų.

Jo konkurento merų rinkimuose R.Šimašiaus įsitikinimu, užuot 19 mln., skaičiuojant litais, investavus į plytas naujiems darželiams statyti, geriau jau dabar jais kompensuoti dalį lėšų vaikams, kurie lankytų privačius darželius. Darželiai galėtų veikti ir modernių biurų patalpose, lengvų konstrukcijų pastatuose, kurių nuomą ar jos dalį kompensuotų savivaldybė. Ne tik sumažėtų savivaldybės išlaidos, bet ir būtų sukurta naujų darbo vietų, padidėtų biudžeto pajamos.

Beje, liberalų iniciatyva supaprastinus darželių steigimo ir veiklos sąlygas, įvedus ikimokyklinuko krepšelį, Vilniuje pradėjo dirbti per pusšimtį nevalstybinių darželių, priimančių daugiau nei 200 vaikų. Liberalų kandidatas į merus žada, kad jo pergalės atveju jau šiemet neliktų nė vieno nepatenkinto prašymo patekti į darželį, nes lėšos, numatytos dviejų darželių (400 vaikų) statybai, leistų nedelsiant patenkinti per 1,5 tūkst. eilėje laukiančių šeimų lūkesčius.

„Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau“, – siūlo konservatorių kandidatas į merus M.Majauskas.

Jis piktinasi, kad Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais, o jaunų šeimų problemų nepastebėjo. O juk miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų, tad ir jis, kaip ir daugelis kitų kandidatų į merus, žada spręsti šią opią Vilniuje problemą.

Parkai ir stadionai: prabanga ar būtinybė

Taigi apie tuos „blizgučius“: ar ne pirmo būtinumo projektai nėra per didelė prabanga ir dar didesnė finansinė našta vis labiau prasiskolinančiai sostinės savivaldybei?

Bernardinų sodą kritikai mini lyg sostinės plikbajoriškumo simbolį. Tačiau, R.Šimašiaus nuomone, nors tai tikrai brangiai kainavęs projektas, puiku, kad sodas atkurtas, nes tokių viešų erdvių reikia. Tik reikia daugiau. O Bernardinų sodo atkūrimo finansavimą, daugiausia iš ES lėšų, užtikrino tuomečiai ministrai: kultūros –  Remigijus Vilkaitis ir ūkio – Dainius Kreivys. 211 mln. Lt projekto sąmatoje savivaldybės dalis – tik 16,2 mln. Lt.

R.Šimašius apgailestauja tik dėl to, kad daug kitų gražių planų įvairiose srityse nė nepasistūmėjo, nors juos buvo galima įgyvendinti ir pasitelkus privačią iniciatyvą, kurios tikrai yra.

Nors A.Zuokas žada, kad vilniečių ir sostinės svečių taip mėgstamas Bernardinų sodas buvo tik pradžia, o visame mieste atnaujinta daugiau nei 200 vaikų žaidimų aikštelių, nuolat atnaujinama per 780 įvairių sporto aikštelių ir aikštynų, tačiau,  Ž.Maurico akimis, tvarkant žaliąsias Vilniaus erdves pasistūmėta dar nedaug, ir tai daugiausia rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Beje, šiai progai skubėta, bet ne visai spėta sutvarkyti ir Bernardinų sodą.

Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vilnius – viena žaliausių Europos, net pasaulio sostinių, bet didžioji dalis to žalumo, deja, apaugusi krūmais, o tokiomis erdvėmis daugiau naudojasi asocialūs asmenys.

Tikra gėda, kad Lukiškių aikštė per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nesulaukė žadėto renesanso. Reikia tikėtis, kad pagaliau valstybei pavyks atpirkti į liūdnai pagarsėjusio bankininko rankas patekusius daug metų stovinčius apleistus unikalios architektūros buvusius Koncertų ir sporto rūmus ir čia įkurdinti kongresų centrą, – bent jau taip neseniai ir vėl žadėjo premjeras.

Vilnius, kaip reta sostinė, lig šiol neturi padoraus stadiono. Žinoma, jo statyba vieno miesto biudžetui per brangi – tai visos valstybės reikalas, tad iš valstybės biudžeto pažadėti beveik 350 mln., skaičiuojant litais. Lig šiol įkurtuvės buvo vis atidedamos, bet artėjant kokiai sukakčiai minima nauja data. Praėjo valstybės tūkstantmetis, kai nacionaliniu vadinamame stadione jau buvo planuojami renginiai, dabar minima 2016 m. liepos 1-oji, kai vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė. Greitai galėsime stadiono atidarymą derinti su jo paties statybos jubiliejumi: 2017 m. sukaks trisdešimt metų, kai jis pradėtas statyti, tam jau išleista apie 120 mln. Lt.

Tad Vilniaus „vaiduoklių“ mažės, sostinė dar gražės. Tik šiame procese dažnai miesto indėlis nėra lemiamas. Bet taip ir turi būti – sostinė yra sostinė, tik nereikia merams prisirašyti svetimų nuopelnų.

Kandidatai į sostinės galvas dabar vilniečius agituoja pažadais, kad bus pasirūpinta ne tik centrine miesto dalimi: ir kituose mikrorajonuose daugės žaliųjų erdvių, sporto bei žaidimų aikštelių, kitų traukos objektų. A.Zuokas tarp naujos kadencijos prioritetų nurodo ir tokį – integruoti į miesto visavertį gyvenimą sodų bendrijas ir individualių namų kvartalus. „Drauge sutvarkysime aplinką bei gerbūvį, kelius, apšvietimą ir viešąjį transportą“, – žada A.Zuokas.

Tačiau urbanistai visų pirma siūlo išbarstytam, todėl ir su tokiomis didelėmis transporto, švietimo, sveikatos įstaigų tinklo ir kt. infrastruktūros problemomis susiduriančiam Vilniui visų pirma urbanizuoti tyrlaukius ar apleistus buvusius pramoninius pastatus ir jų teritorijas centrinėje miesto dalyje.

Skolos: Vilnius užtikrintai bankrutuoja

A.Zuokas džiaugiasi: „Pagaliau pavyko įrodyti, kad Vilnius nepagrįstai skriaudžiamas. Sostinės biudžetas, ačiū Vyriausybei ir Seimui, per pastaruosius dvejus metus padidėjo beveik 200 mln. Lt. Tačiau to negana – juk vilniečiai sumoka daugiausiai mokesčių.“

Ž.Mauricas iš dalies pritaria, kad sostinės skolos didėjimas buvo užprogramuotas: krizės metais sumažinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, o sumažinus pajamų nepadidinta lėšų naudojimo kontrolė. Atvirkščiai: ypač rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai buvo skatinama daugiau panaudoti ES lėšų, o juk savivaldybė turėjo prisidėti prie tokių projektų finansavimo. Ekonomisto manymu, savivaldybėms reikia suteikti daugiau autonomiškumo surenkant pajamas, bet labiau kontroliuoti išlaidas. Dabartinė sistema, pasak Ž.Maurico, buvo atvirkštinė: kaip Graikijai, savivaldybėms labiau apsimokėjo daugiau išleisti ir paskui bėdoti, kad būtų padidinta joms tenkančių mokesčių dalis. Taip Vilniuje ir vyko.

Taip, krizės metais stipriai išaugo ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos savivaldybių, kaip ir visos valstybės, skola. Tačiau kitų didžiųjų Lietuvos miestų skolos jau pradėjo mažėti, o Vilniaus skola toliau auga. Vilnius tarp Lietuvos miestų labiausiai prasiskolinęs, jo skola siekia 1,4 mlrd., skaičiuojant litais (iš kurios per 400 mln. Lt jau yra pradelsti įsipareigojimai) ir viršija miesto 2015 m. biudžetą (1,16 mlrd. Lt).

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo, kad 2013 m. 42 Lietuvos savivaldybės grimzdo į skolas: miestų savivaldybių skolos vidutiniškai siekia 55 proc. pajamų, rajonų savivaldybių mažiau – apie 46 proc. pajamų. Tačiau sostinės skola šalies vidurkį viršija beveik dukart. Vis dėlto trečdaliui savivaldybių skolų didėjimą pavyko suvaldyti: aštuoniolikoje jų skolos mažėjo.

Beje, kaip atkreipia dėmesį R.Šimašius, apie 90 proc. Vilniaus imamų naujų paskolų naudojama ne investicijoms, o skoloms grąžinti. Net savivaldybės pastatas buvo užstatytas bankams ir pernai Vilniui teko skolintis iš Finansų ministerijos, kad darbuotojams būtų sumokėti atlyginimai.

„Nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas Vilniaus meru nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai didėja, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus. Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas“, – konstatuoja ir M.Majauskas.

Jo žiniomis, įmonės priverstos sukandusios dantis tylėti, nes besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. O tuo pat metu, pasak M.Majausko, miesto lėšos per abejotino skaidrumo schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt išgyventi iki rinkimų.

Stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes konsultavęs finansų ekspertas M.Majauskas neabejoja: „Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo – tereikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.“

Praktiškai visi kandidatai į sostinės merus, išskyrus A.Zuoką, skolų didėjimo problemos šaknis įžvelgia korupcijoje ir prastame valdyme. Kandidatai siūlo įdiegti skaidrią, centralizuotą ir bendrą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, įvesti apribojimus, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.

R.Šimašius žada, kad planuojant investicinius projektus visuomet būtų įvertinti miestiečių poreikiai, atlikta sąnaudų ir pajamų analizė, be to, kaip alternatyva būtų svarstoma ilgalaikės paslaugos pirkimo galimybė, nes neretai savivaldybė visai be reikalo imasi konkuruoti su privačiu verslu. Neprioritetiniai projektai būtų įšaldyti. Sostinės savivaldybė, pagal R.Šimašiaus viziją, turėtų ne tik peržiūrėti ir atsisakyti nebūtinų investicijų, žinoma, nedarant žalos miesto plėtros tempui, bet ir parduoti dalį savivaldybės turto ir gautas lėšas panaudoti skoloms sumokėti. Pardavus dalį turto per pirmus metus sumažinti skolą būtų galima 50–70 mln., skaičiuojant litais, per vėlesnius ketverius metus – po 25–30 mln. per metus. Reikia ne tik spręsti skolų bankams, kurios sudaro 40 proc. visų pačios savivaldybės skolų, problemą, bet ir mažinti skolas tiekėjams.

Tiek konservatorių, tiek liberalų kandidatai į merus siūlo depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą, kad didžioji dalis valdybų narių būtų nepriklausomi (dabar  valdybose – savivaldybės tarnautojai ir politikai). Šiuo metu Vilniaus savivaldybės valdomo turto portfelis didžiausias šalyje – 1,8 mlrd., skaičiuojant litais. Tačiau, R.Šimašiaus vertinimu, savivaldybės įmonių veikla vertinama kaip neskaidri, finansinis efektyvumas mažiausias iš visų didžiųjų miestų (vienintelio Vilniaus savivaldybės įmonės dirba nuostolingai). Savivaldybių įmonių didesnį skaidrumą užtikrintų ir dalinis jų akcijų išplatinimas per vertybinių popierių rinką.

O atkūrus savivaldybės mokumą M.Majauskas siūlo žengti toliau: Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų mažas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje, kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms suteikta galimybė leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.

Investicijos: galėtų būti daugiau

A.Zuokas didžiuojasi, kad per šią kadenciją, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, valstybės institucijoms ir privačiam verslui, vilniečiams sukurta 13 tūkst. gerai mokamų darbo vietų, nedarbas sumažėjo nuo 12,4 iki 6,1 proc., Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru, kurį pasirenka didžiausios pasaulio kompanijos.

Vis dėlto Vilniuje darbo dar neturi 21 tūkst. žmonių, o algos sostinėje, nors didžiausios Lietuvoje, atsilieka nuo Europos sostinių vidurkio. „Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. O tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų“, – pabrėžia M.Majauskas.

Nors A.Zuokas per savo kadenciją prikarpė įkurtuvių juostelių, tačiau turėtų pripažinti, kad tokius vardus, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, į Vilnių atvedė ne jis, o  Andriaus Kubiliaus Vyriausybė su „Investuok Lietuvoje“ agentūra.

Tuo metu Vyriausybėje premjero patarėju dirbęs M.Majauskas pabrėžia, kad merui neužtenka būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkančiu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles, ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetu. Bet tam reikia apvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujų galimybių jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

R.Šimašius lygina: Vilniuje – 32 pasaulinių bendrovių paslaugų centrai su 8,4 tūkst. darbuotojų, o Krokuvoje – 80. Tad rezervų dar yra ir jie būtų geriau panaudojami, jei norint gauti leidimą statybai, renovacijai, prekybai lauke ir kt. verslui nereiktų, kaip dabar, sugaišti nuo dvidešimt dienų iki pusės metų, o kartais ir iki keleto metų. Pastatyti objektą trunka mažiau, nei gauti tam leidimą.

Pasitelkus privatų kapitalą per pastaruosius kelerius metus iškilo ir „Ikea“, pagaliau mažėja „vaiduoklių“: nuo sovietmečio styrojusio vadinamojo komjaunimo viešbučio vietoje statomas verslo kompleksas, prie Vingio parko neliko buvusios „Vel­gos“ gamyklos griaučių, čia bus prekybos centras, gyvenamieji namai. Tačiau, ne paslaptis, kai kurie investuotojai idėjų plėtoti verslą Vilniuje atsisakė dėl neskaidrumo šleifo, neapleidžiančio sostinės savivaldybės.

Vilnius sukuriama beveik 40 proc. valstybės BVP. Čia tiesioginės užsienio investicijos gyventojui šalies vidurkį viršija beveik dešimt kartų, Vilniuje sparčiai auga ir veikiančių įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pasak LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso projekto vadovo Lauryno Rekašiaus, didžioji dalis investicijų natūraliai nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Tačiau daug lemia ir savivaldybės gebėjimas tvarkytis.

LLRI vertinimu, didžiausia sostinės problema ir yra jos valdymas.
Čia Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės priežastys – nuolat didėjanti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos.

A.Zuokas kandidatų rikiuotėje pirmauja

Nors kritikos dabartiniam sostinės merui daug, ketvirtąkart į šį postą besitaikantis A.Zuokas apklausose tarp kitų kandidatų pirmauja. Taip, jis nebe toks novatoriškas, pilnas modernių idėjų, veiklus politikas, koks buvo pirmą kartą stojęs prie Vilniaus vairo. Prieš ketverius metus rinkėjai jam suteikė dar vieną šansą tvarkyti miestą, o kartu nusimesti per ankstesnę kadenciją užsimestą neskaidrių sandorių naštą. Deja, pastaroji misija jam buvo sunkesnė, nei „piarintis“ tankete traiškant (ačiūdie, tik „fotošopą“ pasitelkus) ne vietoje pastatytus automobilius Gedimino prospekte. Tad praktiškai visų jo konkurentų programų leitmotyvas – užbaigti gėdingą rubikoninį Vilniaus istorijos skyrių ir pradėti švaresnį.

Tačiau A.Zuokas primena perėmęs valdžią po kadencijos, kai sostinės taryboje vyko nuolatinės peštynės dėl valdžios, per ketverius metus pasikeitė net trys sostinės merai, beveik keturis kartus išaugo miesto skolos, vyravo nedarbas, Vilnius pretendavo tapti duobių sostine, o miesto gatvėse buvo išjungtas apšvietimas, manant, kad tai geriausias būdas taupyti, bet taip didėjo nusikalstamumas, vilniečiai jautėsi nesaugiai.

Vilniaus pašviesėjimą (kaip ir patamsėjimą), žinoma, lėmė ir bendra ekonominė situacija, tačiau ir A.Zuoko teigiamo indėlio vilniečiai neneigia, priešingu atveju sociologų apklausų ir politologų prognozėse jis nebūtų tarp neabejotinų antrojo mero rinkimų turo dalyvių. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje A.Zuokas sulaukė 25 proc. respondentų simpatijų.

Antroje vietoje esančio liberalo R.Šimašiaus (21 proc.) programa išsamiausia tarp dvylikos varžovų valdyti Vilnių, kartu ambicinga ir reali, o politikas – nebe naujokas, turi politinės patirties Seime ir Vyriausybėje.

Kas dešimtas balsuotojas rinktųsi „Lietuvos sąrašo“ kandidatą Naglį Puteikį. Savo programoje „Perženkim Rubikoną“ jis žada skaidrų valdymą vilniečiams tiesiogiai dalyvaujant miesto valdyme: naujoji miesto taryba kartu su meru turėtų savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės per visuotinę apklausą. Vilniečiams būtų pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba, investiciniai projektai būtų aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis. Siūlomi miesto privalomieji referendumai. Žodžiu, būtų nuolat diskutuojama.

Na, socialdemokratų Vyriausybės darbo grupių valdymas baigėsi šnipštu – sugaišta daug laiko, o sprendimų darbo grupių svarstytais opiausiais klausimais taip ir nepriimta. Bet daliai rinkėjų toks N.Puteikio siūlomas tiesioginis piliečių valdymas, be abejo, skambės patraukliai.

„Darbiečiui“ Jonui Pinskui „Baltijos tyrimų“ apklausa žada 9 proc., o konservatoriui M.Majauskui – 8 proc. rinkėjų simpatijų.

Nors Lenkų rinkimų akcijos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui šioje apklausoje prognozuojami šansai menki, vos 4 proc., tačiau kitose – net vieta antrajame rinkimų ture. Beje, jam ilgos programos nereikia: jis turi tikslinę auditoriją – 44 proc. sostinės kitataučių ir į ją orientuojasi, žinoma, neužmiršdamas pridurti religinių akcentų: nebe pirmą kartą jo keliamos Dievo gailestingumo sanktuariumo Vilniuje iniciatyvos ir tautinių mažumų centrų veiklos ar naujų steigimo. Jo planuose – daug miesto erdvių tvarkymo darbų, vandens tiekimo tinklo miesto pakraščiuose, socialinio būsto plėtra.

Socialdemokrato Gintauto Palucko, kaip ir daugelio jo konkurentų, programoje žadama mažinti šilumos kainas, tiesti dviračių takus, spręsti darželių, automobilių parkavimo problemą, net suskaičiuota, kiek būtų nupirkta naujų autobusų ir troleibusų.

Dar keli kandidatai, galima sakyti, temankština politinius raumenis tolesnei politinei veiklai.

Bet, kaip pastebi ekonomistas Ž.Mauricas, ir tiesiogiai išrinkti merai turės labai mažai galių, tad čia dar reikėtų keisti įstatymus. O sostinės mero alga, 1,5 tūkst. eurų, mažesnė nei savivaldybės administracijos vadovo ar vidutinio lygio specialisto. Gali kilti įvairių klausimų, kodėl taip varžomasi dėl palyginti menkai atlyginamo darbo.

Savivaldos rinkimai svetur: panašumai ir skirtumai

Galų gale ar mūsų vietos valdžios rinkimai smarkiai skiriasi nuo skandinavų, į kuriuos dažnai norime lygiuotis? Švedijoje savivaldybių rinkimai vyko šį rudenį, kartu su apskričių ir nacionaliniais rinkimai. Švedijoje gyvenanti mokslininkė Milda Celiešiūtė pasakoja, kad sujudimas per rinkimus čia didelis. Kandidatai pastato specialų miestelį-mugę, kuris veikia kelias savaites prieš rinkimus, skirtinguose mediniuose nameliuose galima pasišnekėti su skirtingų partijų atstovais. Rinkėjai tokia proga labai naudojasi.

Dažniausios temos – viešasis transportas, jaunimo nedarbas, ligonių ir pagyvenusių žmonių priežiūra bei jos kokybė, sveikatos paslaugos.

M.Celiešiūtė pasakoja, kad radikalios, populistinės partijos kelia savo idėjas, pavyzdžiui, prieš imigraciją, nors šis klausimas iš esmės priklausytų nacionalinei politikai.

Labai aktyvios diskusijos viešojo transporto ir susisiekimo tema. Žalieji pirmenybę teikia aplinkai, tvariai plėtrai, o dešinieji tradiciškai remia naujas statybas, investicijas, siekia kuo geresnio susisiekimo, darbo vietų gausėjimo. Žalieji pasisako už visišką nuosavų automobilių ribojimą, nemokamą viešąjį transportą, skatinimą dar daugiau važinėti dviračiais. Dešinieji Stokholme žadėjo tęsti daug kainavusią aplinkkelio statybą.

Pastaruoju metu Švedijoje stiprėjo feministinė linija, apskritai palaikoma visų kairiųjų partijų. Pavyzdžiui, diskutuodami susisiekimo temomis jie siūlo viešojo  transporto sistemą padaryti kuo patogesnę tėvams su vaikais pasiekti miesto centrą. Jų manymu, kuo geresnis viešasis transportas, tuo daugiau lygybės visuomenėje. Beje, po rinkimų kai kurios kairesnės savivaldybės atsisakė pirkti paslaugas iš pelno siekiančių įmonių – tai švedams svarbi tema. Pavyzdžiui, ar gali sveikatos priežiūros ar mokslo įstaigos siekti pelno?

Kita opi problema – jaunimo ir apskritai nedarbas. Buvo ginčijamasi, ar sudaryti sąlygas privalomoms praktikoms atlikti ir pan.

Švedijoje daug diskutuojama apie ilgalaikius projektus. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Švedijos miestuose dabar statomos ištisos dalys, rajonų kvartalai, kuriami ilgalaikiai infrastruktūros projektai, ir nėra lengva rasti sutarimą dėl prioritetų: siekti pritraukti didelius verslus ir investicijas ar remti mažas vietines įmones, tiesti greitkelį ar investuoti į kitą viešąjį transportą, kad žmonės mažiau važinėtų savais automobiliais ir būtų mažiau spūsčių.

Ir Švedijoje, čia gyvenančios lietuvės vertinimu, kai kurie projektai abejotini. „Malmėje didžiulis, trijų dalių autobusas ėmė kursuoti tarp dviejų labai skirtingų socialiniu ekonominiu požiūriu miesto dalių. Argumentas buvo mažinti segregaciją. Perstatytos kelios gatvės, mat autobusas netilpo. Dabar jis važiuoja be vargo. Tik kažin ar segregacija sumažėjo“, – abejoja M.Celiešiūtė.

Aušra Lėka

Sausio 29 d., ketvirtadienį, vyko savaitraščio „Veidas“ išrinktų geriausiųjų Lietuvos merų apdovanojimas. Į pirmą sąrašo vietą iškopė Klaipėdos m. meras Vytautas Grubliauskas, antrą vietą pelnė Druskininkų m. vadovas Ričardas Malinauskas, trečiąją – Vilniaus m. meras Artūras Zuokas.

Septintą kartą organizuoto „Veido“ konkurso pabaigtuvės tradiciškai vyko Vilniaus „Neringos“ restorane – ten susirinko aukšti valstybės pareigūnai, merai, politikai.

Geriausiuosius merus „Veidas“ šiemet rinko pagal naujas taisykles. Ankstesnius kriterijus – apklausos respondentų nuomonę ir savivaldybės vietą „Veido“ reitinge papildė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) sudaryto Lietuvos savivaldybių indekso 2014 m. duomenys. Šiemet apklausa pretendentams galėjo pelnyti iki 40 galutinio reitingo balų, „Veido“ ir LLRI reitingai – kiekvienas iki 30 balų (iš viso iki 100 balų pagal tris kriterijus).

Klaipėdos meras V.Grubliauskas, kuris pernai pelnė antrą vietą, šiemet buvo dažnai minimas atsakymuose į „Veido“ apklausą, nors nebuvo jos lyderis. LLRI indekse 2014 m. Klaipėda buvo įvertinta geriausiai iš visų miestų savivaldybių. Tokį titulą uostamiestis pelnė jau ketvirtą kartą nuo 2011 m., kada LLRI ėmė vertinti šalies savivaldybes. Pastarajame „Veido“ reitinge Klaipėdos m. savivaldybė užėmė ketvirtą vietą.

Trimito meistras V.Grubliauskas, tarp muzikantų žinomas Kongo pravarde, savo tinklaraštyje rašo: „Aš laikau save džiazo muzikantu, šiuo metu esančiu politikoje, o ne politiku, kartais mėgstančiu padžiazuoti.“ Palikęs ryškų pėdsaką uostamiesčio kultūriniame gyvenime (ne be jo pastangų nuo 1994 m. Klaipėdoje vyksta džiazo festivalis), V.Grubliauskas šiuo metu spaudo sudėtingo miesto ūkio klavišus.

2014 m. LLRI savivaldybių indekse Klaipėda pirmavo tarp miestų kaip geriausia savivaldybė pagal tris rodiklių grupes, nusakančias naudą gyventojui (komunalinis ūkis, sveikata), investuotojui (investicijos ir plėtra, mokesčiai) ir valdymo kokybę (biudžetas, turto valdymas).

Pavyzdžiui, ilgalaikių bedarbių, taip pat socialinių pašalpų gavėjų skaičiai, tenkantys 1 tūkst. gyventojų, Klaipėdoje 2013 m. buvo mažesni nei kituose didmiesčiuose. Klaipėda išsiskiria ir santykinai nedideliais nenaudojamų pastatų ir patalpų plotais.

„Veido“ merų reitinge antrą vietą laimėjo Ričardas Malinauskas, kuris 2009-aisiais, kai savaitraštis surengė pirmąjį konkursą, pelnė geriausio mero vardą. Pagal „Veido“ taisykles penkerius metus jis nebuvo traukiamas į nominantų sąrašą. Šįkart – kaip ir tada – į reitingo viršūnes R.Malinauską stumia Druskininkų, kuriems jis vadovauja nuo 2000 m., sėkmė: ekonomiškai apmiręs miestas virto klestinčiu kurortu, atvykėlius viliojančiu paslaugomis, vietinius – darbo vietomis.

Trečias „Veido“ geriausiųjų sąraše – sostinės meras A.Zuokas.

Susirinkusiuosius į apdovanojimų ceremoniją pasveikino žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, buvęs Neringos meras, premjero patarėjas Antanas Vinkus, „Veido“ leidėjas Algimantas Šindeikis. Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė įteikė ministerijos prizą Anykščių r. merui Sigučiui Obelevičiui.

Dauguma įtrauktųjų į „Veido“ geriausių merų trisdešimtuko sąrašą šiemet pirmą kartą dalyvaus tiesioginiuose merų rinkimuose. Netrukus pamatysime, ar piliečių pasirinkimai labai skiriasi nuo mūsų savaitraščio ir LLRI reitingų.

Pernai penkių populiariausių socialinių tinklų vartotojai, tris mėnesius aktyviai dalyvavę Valstybinio turizmo departamento paskelbtame konkurse, geriausiu Lietuvos kurortu pripažino Druskininkus ir jiems suteikė teisę įrengti didžiausią pasaulyje „Like“ ženklą.

Paulius Paukštys

Nuo šiol milžiniškas „Like“ švyti ant Druskininkų „Snow Arenos“, patenkančios į geriausių pasaulio slidinėjimo trasų penketuką, pastato fasado, 50-ies metrų aukštyje.

Praėjusiais metais Druskininkai šventė kurorto gyvavimo 220-ies metų jubiliejų. Nors miestas istoriją kūrė šimtmečius, pažvelgę bent dešimtmetį į praeitį nustebtume, kokį proveržį jis padarė per palyginti trumpą laiką.

Druskininkai plėtrą vykdė pagal 2000-aisiais parengtą planą, kuris kurortą iškėlė ant aukščiausio Lietuvos savivaldybių pjedestalo. Pernai patvirtintas naujas strateginis miesto plėtros planas iki 2020 m. daugeliu strateginių krypčių panašus į ankstesnį, tačiau žinant miesto ambicijas ir potencialą smalsu, kaip Druskininkai atrodys po dešimtmečio. Miesto vadovai tokią viziją jau turi.

Kurorto sėkmė – gerai numatyta vizija

Įvertinus Druskininkų savivaldybės pokyčius per pastarąjį dešimtmetį matyti, kad įžvalgiai pasirinkta ir įgyvendinta ankstesnė strategija lėmė ne tik Druskininkų atgimimą, bet ir tai, jog mineralinis miestelis tapo sektinu pavyzdžiu kitiems Lietuvos kurortams. Sukurta papildomų darbo vietų, sumažintas nedarbas, daug greičiau nei kitose Lietuvos savivaldybėse išspręstos ekonominės krizės sukeltos pasekmės.

Rengiant naują Druskininkų savivaldybės plėtros 2014–2020 m. strateginį planą, kuriuo vadovaujantis toliau bus vykdoma kurorto plėtra, aktyviai dirbo Druskininkų savivaldybės plėtros 2014–2020 m. strateginio plano rengimo ir įgyvendinimo priežiūros komisija, vadovaujama mero Ričardo Malinausko.

Meras pabrėžia, kad savivaldybė per beveik 15 metų visada rasdavo bendrą kalbą su bendruomene. „Rasime ją ir ateityje. Niekada neabejojau Druskininkų bendruomenės sugebėjimais. Bendromis pastangomis įveiktas ne vienas sudėtingas etapas, išspręsta daug bendruomenei svarbių klausimų, – teigia meras. – Tai, kad nuveikti darbai gerai įvertinami ir iš šalies, tik patvirtina, jog daugiau nei prieš dešimtmetį mūsų išsikelti tikslai – atkurti ir toliau plėtoti senąsias sanatorinio gydymo tradicijas bei vystyti naujas aktyvaus laisvalaikio ir komercinio sporto kryptis – pasiteisino. Prieš 15 metų pasirinktas šūkis „Lietuva prasideda nuo Druskininkų“ pasiteisino ir galioja iki šiol.“

Iš viso nuo 2000-ųjų iki 2014-ųjų pabaigos, skaičiuojant bendras valstybės, savivaldybės biudžeto, Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, įvairių kitų fondų, taip pat verslo pritrauktas ir privačias lėšas, į Druskininkų savivaldybėje esančius objektus investuota apie milijardą litų.

Druskininkuose įgyvendinami sudėtingi projektai kuria pridėtinę vertę ne tik miestui, bet ir visai šaliai. Tai ne kartą pripažino ir šalies vadovai, ir aukšti užsienio svečiai. Druskininkais, kaip sumanaus valdymo pavyzdžiu, netgi susidomėjo mokslininkai, tiriantys regionų ir miestų valdymo sumanumo pasireiškimą praktikoje.

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto Verslo strategijos instituto direktorius prof. habil. dr. Robertas Jucevičius sako, kad Druskininkuose įvyko neįtikėtini pokyčiai. Tačiau stebuklų nebūna – tai gali būti tik sumanių sprendimų rezultatas. Pirmiausia – savivaldybės sprendimų.

Proveržiu užkrečia aplinkines bendruomenes

Keičiasi ir gražėja ne tik patys Druskininkai, bet ir Druskininkų savivaldybės kaimiškosios vietovės, kuriose iš viso gyvena apie 8 tūkst. gyventojų. Įgyvendinami projektai apima abiejų seniūnijų visas kaimiškąsias vietoves ir kaimo bendruomenes.

Devynios iš dešimties kaimo bendruomenių turi arba netrukus turės projektų lėšomis renovuotus bendruomenės namus, šiomis lėšomis atnaujinami sporto aikštynai, viešosios erdvės, vaikų žaidimų aikštelės, įsigyjama bendruomenių veikloms reikalingos įrangos, pavyzdžiui, malkų skaldymo technikos, skalbyklių ir kt.

„Druskininkai – vienas iš pirmaujančių miestų modernizuojant senus daugiabučius. Ir jie gali pasigirti renovacijos kokybe“, – sakė Druskininkuose apsilankęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.

Nesnaudžia ir Druskininkų verslininkai. Šiame kurorte kaip niekada daug vandens pramogų. Plečiasi pramoginė laivyba Nemunu naujais laivais, vasarą yra naujų vandens pramogų: pasiplukdymas elektrinėmis valtelėmis ir „vakarienė ant vandens“, Druskonio ežere, Vijūnėlės tvenkinyje veikia mažųjų pamėgti vandens burbulai, o paplūdimyje bus siūloma tatuiruočių piešimo ant kūno paslauga.

Senajame Jaskonių malūne poilsiautojai gali dalyvauti tradicinio šakočio gamybos edukacinėje programoje arba užsisakyti puikią malūno erdvę savo šventėms. Pramogų aikštėje galima pasimėgauti japonų virtuvės patiekalais – atidarytas naujas restoranas IZZUMI, o mėgstantiems greitąjį maistą aikštelėje prie naujojo tilto duris atvėrė „Max Burger“ restoranas, veikiantis visą parą.

Žmogui ir gamtai

Druskininkų kurortas, sėkmingai derindamas natūralios gamtos teikiamas galias ir šiuolaikinių technologijų galimybes, tampa patrauklus vis didesniam turistų srautui ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių. Į Druskininkus, kaip į saugų ir perspektyvų miestą, atvyksta gyventi jaunos šeimos, čia drąsiai investuoja verslas, kurdamas naujas darbo vietas. Miestas išplėtė rekreacines teritorijas, tapo patrauklus įvairiais novatoriškais projektais. Vienas tokių – ekologinio keleivinio lynų keltuvo statyba. Druskininkuose pastačius ekologinį lynų keltuvą, tarptautinį pripažinimą pelnęs kurortas taps garsus ir išskirtine ekologine transporto priemone.

Didėjantis žmonių, o kartu ir įvairių transporto priemonių srautas skatina ieškoti galimybių tobulinti susisiekimo infrastruktūrą bei raginti kurorto gyventojus ir turistus naudotis ekologišku viešuoju transportu. Taip mažinamas išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Toks ir yra Druskininkų savivaldybės įgyvendinamo projekto „Keleivinio keltuvo, siekiant sumažinti transporto priemonių sukeliamą taršą iš kurorto centro į slidinėjimo areną, įrengimas“ tikslas, nes naujasis keleivinis keltuvas ne tik išspręs dalį transporto taršos problemų, bet ir bus puiki pramoga gyventojams bei miesto svečiams.

Druskininkų savivaldybės meras džiaugiasi, kad pirmąjį Lietuvoje tokio pobūdžio ekologinį projektą įgyvendina būtent švariu oru garsėjantys Druskininkai. „Išskirtiniai projektai jau tapo Druskininkų vizitine kortele. Keleivinis keltuvas ne tik pratęs tokių projektų sąrašą, bet ir neabejotinai suteiks daugiau patrauklumo kurortui, kurio panorama, įrengus keltuvą, bus galima grožėtis ir iš paukščio skrydžio. Tokie išskirtiniai projektai, kaip keltuvas, Vandens parkas, Sniego arena, finansuojami ES bei privačiomis lėšomis, neinvestuojant savivaldybės biudžeto lėšų“, – R.Malinauskas.

Keleiviniu keltuvu bus galima persikelti iš kurorto centro į užmiestyje esančią „Snow Areną“ ir sugrįžti atgal. Lynų keltuvas bus naudojamas ne tik kaip ekologinė transporto priemonė, bet ir kaip apžvalgos ratas, suteikiantis galimybę pakilus į 45 metrų aukštį pasigrožėti įspūdinga Druskininkų kurorto panorama. 13 mln. Lt vertės projektą planuojama įgyvendinti šių metų pavasarį.

Baigiamas atnaujinti ir Sveikatingumo parkas. Jis vertingas ne tik savo istorija, bet ir išraiškingu reljefu, vandens telkiniu – Ratnyčios upe bei vyraujančia augmenija. Parką rekonstruojant ir atkuriant jame unikalias sveikatinimo tradicijas ypatingas dėmesys skiriamas reljefo išsaugojimui, želdiniams. Buvusį visiškai apleistą parką perėmusi Druskininkų savivaldybė jį sutvarkė: išvežė šiukšles, nugriovė grėsmę aplinkinių saugumui kėlusius menkaverčius statinius, pašalino nevertingą augmeniją.

Po rekonstrukcijos parke bus ką veikti ir vasarą, ir žiemą. Atgaivintos unikalios senosios sveikatinimo tradicijos, atnaujinti sveikatingumo takai, parko želdynai, atstatytas jonizacijos paviljonas, kaskadinės maudyklės, pėdų akupresūros baseinas. Visa tai leis druskininkiečiams ir miesto svečiams mėgautis oro, saulės ir vandens procedūromis po atviru dangumi.

Parke jau įrengtos vaikų žaidimo, mechaninių treniruoklių aikštelės, įrenginėjamos tinklinio, badmintono, stalo teniso ir gimnastikos aikštelės. Baigiami rekonstruoti pastatai Ratnyčios upės vagoje: kaskadinės maudyklės-pirtis ir aerohidrojonoterapijos paviljonas. Naujai įrenginėjama medinė terasa dešiniajame upės krante.

Planuojama, kad po rekonstrukcijos per metus parke apsilankys apie 30 tūkst. lankytojų – vietos gyventojų ir turistų. Pagal Sveikatingumo parko rekonstravimo techninį projektą bendra darbų vertė yra apie 12 mln. Lt. Darbus planuojama baigti šiais metais.

Miestas stengiasi būti patrauklus jaunimui. Vis labiau populiarėja Jaunimo užimtumo centras (JUC), kviečiantis jaunimą įsitraukti į naujas veiklas ir įgyvendinantis naujus projektus. Druskininkų savivaldybės mero pavaduotojo Lino Urmanavičiaus teigimu, visi centro darbuotojai ne tik nuoširdžiai ir aktyviai prisideda prie jaunųjų druskininkiečių laisvalaikio organizavimo, bet ir padeda įgyti daugiau bei įvairesnės bendravimo patirties.

Druskininkuose galima ne tik pailsinti kūną, bet gauti peno sielai. Natūralu, kad sveikatinimo sostinėje Druskininkuose netrūksta ir kultūrinių renginių, todėl jiems reikia tinkamos aplinkos. Pasinaudojant 2014–2020 m. laikotarpio finansavimu, per artimiausius metus planuojama įrengti modernų Druskininkų kultūros centrą su ne mažiau kaip tūkstančio vietų sale.

Ir tai tik dalis projektų bei sumanymų, kuriais vietos gyventojus ir svečius pradžiugins tikras Lietuvos perlas – Druski

Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas įsitikinęs, kad kurorto stiprybė – druskininkiečių patirtis ir bendruomeniškumas. 220 metų raidos sukaktį vasarą pažymėjęs labiausiai išvystytas Lietuvos kurortas žinomas ir vertinamas keliose dešimtyse užsienio šalių.

Vilma Kasperavičienė

Prieš porą savaičių Druskininkams atiteko Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje įsteigtas apdovanojimas – krivūlė „Stipri bendruomenė – stipri Europa“.

„Šis apdovanojimas reiškia, kad Druskininkai pastebėti ir įvertinti žvilgsniu, kuris apima plačiau. Gera žinoti, kad turime kuo nustebinti ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį. Tai visų druskininkiečių nuopelnas. Ne viena karta gyvena, dirba ir kuria kurorte. Čia ir toliau plėtojama viena pagrindinių vystymosi krypčių – sanatorinis gydymas ir gydomasis turizmas. Šioje srityje mes esame stipriausi – tai pastebi ir įvertina ekspertai iš įvairių valstybių“, – sako Ričardas Malinauskas.

Daugiau kaip per du veiklos šimtmečius sukaupta istorinė patirtis turi pačią svarbiausią reikšmę ir leidžia pasiekti gerų rezultatų: teikiamų paslaugų kasmet daugėja, o jų kokybė gerėja. „Didėjantys turistų srautai leidžia daryti išvadą, kad paslaugos kokybės ir kainos balansas yra pakankamai geras, palyginti su kitais Lietuvos ir kitų šalių kurortais“, – neabejoja Druskininkų savivaldybės meras.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. Druskininkuose apsilankė 236 117 turistų, 2012-aisiais – 264 273, o 2013 m. – 272 633.

Druskininkų savivaldybės apgyvendinimo įstaigų teikiamais duomenims, pirmąjį šių metų pusmetį 61 proc. besigydančiųjų ar pramogaujančiųjų buvo mūsų šalies gyventojai, likusi dalis – užsieniečiai. Praėjusiais metais per tą patį laikotarpį užsieniečiai sudarė 41 proc.

Mero teigimu, atvykstančiųjų srautus pakoregavo pasaulio įvykiai: iš vienų valstybių (Izraelio, Latvijos, Baltarusijos) norinčiųjų sustiprinti sveikatą padaugėjo, iš kitų (Rusijos, Lenkijos, Vokietijos) sumažėjo. Tačiau, Statistikos departamento duomenimis, pirmojo pusmečio rezultatai teigiami, šiemet poilsiautojų ir besigydančiųjų sulaukta 2,6 proc. daugiau negu pernai per tą patį laikotarpį. „Ženklesnis skaičius poilsiautojų atvyksta iš daugiau kaip dešimties valstybių. Tai palyginti labai platus ratas“, – pastebi kurorto meras.

Žvelgiant į statistinį Druskininkų kurorto poilsiautojo portretą matyti, kad kiekvienais metais klientai jaunėja. „Prieš gerą dešimtmetį kurorto sanatorijose dažniausiai gydėsi garbus amžiaus arba patyrę sunkias traumas ir sveikstantys po sunkių ligų žmonės, o šiandien atvykstama tiek sveikatinimo, tiek poilsio. Sanatorijose, gydyklose galima pamatyti nemažai jaunų žmonių, ir jų kasmet daugėja. Trisdešimtmečiai keturiasdešimtmečiai atvyksta atsipalaiduoti, pailsėti nuo įtampos darbe, patiriamo streso. Tai liudija, kad sukurta infrastruktūra tinka įvairaus amžiaus žmonėms“, – sako R.Malinauskas.

Druskininkai gali pasiūlyti išskirtinį poilsį. Kurorte veikia daug aukščiausios klasės sanatorijų, poilsio centrų, viešbučių, pramogų kompleksų, savo viešbučius įkūrė žinomos viešbučių grupės „Best Western“ ir „Europa Royale“. Sanatorijose padaugėjo įvairių paslaugų, pradedant įvairiausiais masažais, druskų, gintaro kambariais, o paslaugų teikimas nuolat plečiamas.

Poilsiautojų rautus pastebimai didina ir pastaraisiais metais įgyvendinti ambicingi projektai „Druskininkų vandens pramogų parkas“, slidinėjimo trasų kompleksas „Snow Arena“ ir kiti. Šių objektų infrastruktūra pritaikyta veikti visus metus, nepaisant oro sąlygų.

Gyventojų ir kurorto svečių patogumui pastatytas Parko tiltas, jungiantis senamiestį su Baltašiške – Druskininkų miesto dalimi, esančia kairiajame Nemuno krante, remontuojamas senasis tiltas, sutvarkytos gatvės, keliai, šaligatviai, parkai, fontanai – visos viešosios erdvės.

„Kiekvieną dieną matome vis daugiau besivažinėjančiųjų dviračiais, automobilių su bagažinėmis, pritaikytomis slidėmis vežioti. Automobilių registracijos numeriai išduoda, kad atvykstama ne tik iš mūsų šalies, bet ir Ukrainos, Vokietijos, Estijos, Latvijos. Tai leidžia daryti išvadą, kad šie centrai taip pat labai reikalingi mūsų infrastruktūrai, kad jų koncentracija vienoje vietoje ir sukuria traukos jėgą“, – teigia R.Malinauskas.

Druskininkai ant laurų nemiega. Šiuo metu baigiamas renovuoti istorinis Sveikatingumo parkas, kurį kurorto gyventojai ir svečiai vadina Karolio Dineikos vardu. Čia atnaujinama viskas, kas buvo vertinga: jonų, pėdų terapijos, kaskados, pirtys ant vandens, amfiteatrai ir meditacijos vietos, treniruokliai.

Vyksta keltuvo, kaip ekologinio transporto, į slidinėjimo trasas įrengimo darbai, Nemuno pakrante tiesiami dviračių takai. „Viena didžiausių svajonių – turėti kongresų, konferencijų ir koncertų rūmus, kad galėtume labiau plėtoti kultūrinį turizmą. Tai brangu – projektui įgyvendinti reikėtų ne mažiau kaip 80 mln. Lt, tačiau jų kol kas nepavyksta gauti“, – apgailestauja Druskininkų savivaldybės meras.

PR

Dauguma savivaldybių vadovų bei tarybų arba neturi idėjų, arba tiesiog nenori ieškoti savo išskirtinumo, tad arba tradiciškai yra susitelkę į žemės ūkio plėtrą, arba kopijuoja sėkmingiausių poros savivaldybių elgesį.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena jau tik 2 mln. 944 tūkst. žmonių. Dar prieš trejus metus Jungtinių Tautų bei „Eurostato“ ekspertai prognozavo, kad 3 mln. gyventojų Lietuvoje neliks tik apie 2035-uosius. Bet, kaip matome šiandien, jie gerokai klydo. Vis dėlto vėliau ekspertai patikslino, kad 2030 m. Lietuva turės tik 2,5 mln. gyventojų.
Kaip mūsų savaitraščiui teigė Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vyr. mokslo darbuotojas dr. Vidmantas Daugirdas, ir šios prognozės, ko gero, pernelyg optimistinės. Geografų skaičiavimais, per artimiausią dešimtmetį Lietuva neteks dar kita tiek gyventojų, kiek jų sumažėjo nuo 2001 iki 2011 m.
Kartu su mokslininkų geografų grupe prieš keletą savaičių baigęs ilgai trukusį tyrimą „Lietuvos retai apgyvendintos teritorijos ir gyventojai“ V.Daugirdas pastebi, kad visa Lietuva tampa retai apgyventu kraštu. „Lietuvoje jau yra devyniolika iš šešiasdešimties rajonų savivaldybių, kuriose kaimo gyventojų tankumas nesiekia nė 12,5 gyventojo viename kvadratiniame kilometre. O tai jau yra rodiklis, leidžiantis šias teritorijas priskirti prie itin retai apgyventų, – aiškina mokslininkas ir priduria: – Beje, 2001 m. tokių savivaldybių tebuvo šešios.“
Taigi nykstame itin sparčiai. Jei detaliai panagrinėtume šiandieninių 2,94 mln. Lietuvos gyventojų sudėtį, pamatytume, kad daugiau nei milijonas gyventojų yra pensininkai ir neįgalieji, dar apie pusę milijono – vaikai ir paaugliai. O ir tarp darbingo amžiaus žmonių ne visi pajėgūs dirbti. Daugybė žmonių, ypač gyvenančių kaimiškuose rajonuose, neturi tinkamos kvalifikacijos, kad galėtų dirbti sparčiai modernėjančiose įmonėse, arba dėl ilgalaikio nedarbo ir socialinių lengvatų tiesiog yra praradę bet kokį norą patys užsidirbti. Savo ruožtu verslininkai dėl menkos darbuotojų kvalifikacijos, spartaus gyventojų mažėjimo bei senėjimo į daugelį savivaldybių nebeinvestuoja ir nežada to daryti ateityje.
Ką apie tai mano tokių savivaldybių vadovai? Kaip jie žada išlaikyti išsivaikštančius savo regiono gyventojus? Ar merai turi originalių savivaldybės gaivinimo planų? Ir kokie yra kiekvienos savivaldybės išskirtinumai?

Suvalkiečiai kovos dėl vietos žemės ūkyje ir su saviškiais, ir su užsieniečiais
„Šakių rajono ateitis – žemės ūkis“, – perspektyviausią savo vadovaujamos savivaldybės kryptį nurodo Šakių rajono meras Juozas Bertašius.
Jis savo rajoną mato kaip stambių žemdirbių ūkių kraštą. „Kito varianto Šakiai neturi, nes pas mus nėra jokios stambios pramonės, tik smulkūs verslai, be to, mūsų rajonas toli ir nuo automagistralių, ir nuo geležinkelio. Bet štai jaunų ūkininkų suskaičiuojame net 394, o stambių žemės ūkio bendrovių – septynias. Pas mus senos žemės ūkio tradicijos, nes žemės čia derlingos. Šito užsiėmimo nemetėme ir po nepriklausomybės atkūrimo. Užtat pas mus nėra nė vieno aro dirvonuojančios žemės, o ir užsieniečiai žemės supirkėjai mums nebaisūs – nėra jiems čia ką pirkti, nė vienas vietos ūkininkas neužleis jiems savo žemės“, – nukerta J.Bertašius.
Taigi jis neturi, o ir nemano, kad reikia ieškoti kito recepto, ką Šakiams daryti, jog gyventojai čia turėtų ką veikti ir neišsivaikščiotų.
Beje, paties mero šeima irgi susijusi su ūkininkavimu. O ir Šakių jis nevadina rajoniniu miestu. „Koks čia miestas? Šakiai – didelis kaimas. Daugybė žmonių, gyvenančių Šakių centre, dirbti važiuoja į kaimą“, – aiškina meras. O tie, kurie darbą turi pačiuose Šakiuose, daugiausia esą sukasi aptarnavimo srityje: mokyklose, darželiuose, ligoninėje, poliklinikoje, savivaldybėje.
Ir paklaustas apie ateitį – kas su kaimu nutiks po dešimties, dvidešimties ar daugiau metų, kai ūkininkai vis labiau stambins valdas ir dėl modernios technikos jiems vis mažiau reikės pagalbinių darbininkų, J.Bertašius sako esąs ramus. Jo galva, net ir stambėjant ūkiams, Suvalkijos krašto ūkininkams vis viena reikės daugelio paslaugų. „Beje, mes ne tik neišnaikinome kaimo ambulatorijų, bet dargi padidinome ambulatorinių punktų kaime skaičių, nes šių paslaugų ūkininkams reikia, kaip kad reikia ir kitų paslaugų“, – dėsto J.Bertašius.
Džiaugiasi meras, kad ir mokinių kol kas pakanka, ir nereikia kaip Rytų Lietuvoje uždarinėti mokyklų.
Šakių rajono meras neabejoja, kad puiki ateitis laukia ir kaimyninių Marijampolės, Vilkaviškio, Jurbarko savivaldybių, kurių gyventojai užsiima žemės ūkio veikla. Mat žemė čia vaisinga. Lygiai tokia pat puiki ateitis esą šviečiasi ir kai kurioms Šiaurės Lietuvos savivaldybėms, tradiciškai garsėjančioms senomis žemės ūkio tradicijomis, – Biržams, Pasvaliui, Joniškiui.
Vis dėlto kiti pašnekovai apie šių rajonų, taip pat ir Šakių, perspektyvas turi kitokią nuomonę. Beje, prastą.
Priminsime, kad šiuo metu, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos kaime gyvena 33 proc., o žemės ūkyje dirba 8,8 proc. žmonių. Dar 2007 m. Lietuvos žemės ūkyje dirbo beveik 10 proc., o 1998 m. – daugiau kaip 13 proc. gyventojų. Tad kyla esminis klausimas: o kur dėtis ir ką veikti kitiems kaimuose gyvenantiems bet žemės ūkyje nedirbantiems žmonėms?
V.Daugirdas svarsto, kad Lietuvai vis labiau vystantis jau netolimoje ateityje kaime liks gyventi tik 10–15 proc. žmonių. O dirbs – dar mažiau. „Sovietmečiu žemės ūkis buvo orientuotas į labai daug rankų darbo, o šiandien to nebereikia, nes tam, ką dar prieš 20 metų galėjai nudirbti tik su keturiais penkiais traktoriais ar kombainais, šiandien užtenka ir vieno. Be to, daugybėje ūkių ūkininkams jau talkina robotai, pagaliau net augalų nebereikia ravėti, – dėsto mokslininkas. – Pažiūrėkime į Jungtinę Karalystę, kurios žemės ūkyje dirba apie 4 proc. žmonių ir jie ne tik išmaitina keliasdešimt milijonų savo šalies gyventojų, bet ir žemės ūkio produkciją eksportuoja. Iš šio pavyzdžio aišku, kad mūsų kaimai ir toliau labai sparčiai tuštės.“

Kauno simbolis „Žalgirio“ krepšinio klubas nuo praėjusios savaitės turi naują vadovą – Paulių Motiejūną, bet kaip išgelbėti „Žalgirį“ nuo bankroto, o komandą – nuo išsivaikščiojimo, kol kas nežinia. Kauno meras Andrius Kupčinskas „Veidui“ pabrėžė, kad „Žalgiris“ turi ieškoti naujų privačių rėmėjų, nes savivaldybė remdama klubą jau viršija savo galimybes.
Su meru A.Kupčinsku aptarėme aktualiausius Kauno klausimus – nuo „Žalgirio“ iki duobių gatvėse.

VEIDAS: Kauno gatvės lyginamos su Marsu, socialiniame tinkle „Facebook“ susikūrė puslapis, kuriame kviečiama skelbti vis didesnių Kauno duobių nuotraukas. Prasidėjus pavasariui kauniečiai duobėse žada sodinti ne tik gėles, bet ir bulves. Nejaugi Kaunas nebeišgali net savo gatvių susilopyti?
A.K.: Tai pirmiausia valstybinė problema, trūkstamo valstybės dėmesio per ilgus dešimtmečius pasekmė. Argumentuodamas priminsiu, jog įvedinėjant degalų akcizą žadėta, kad iš surinktų lėšų bus tvarkomi ne tik magistraliniai, bet ir vietinės reikšmės keliai bei gatvės. Iš pradžių maždaug pusė lėšų tekdavo magistraliniams ir antra tiek – vietinės reikšmės keliams, bet pastaruoju metu matome tik mažėjantį finansavimą iš Kelių priežiūros plėtros programos. Kauno vairuotojai pildamiesi degalus kasmet sumoka apie 200 mln. Lt akcizo, bet mūsų savivaldybei kiekvieną pavasarį dabar tegrįžta per 10 mln. Lt. Tokia situacija ir atsispindi keliuose. Viena savivaldybė nėra pajėgi aprėpti 960 km ilgio gatvių tinklo. Kiek mūsų jėgos leidžia, tiek patvarkome, po arenos būtent gatvės yra mūsų prioritetas, bet juk biudžetas – deficitinis, o savivaldybė – ne bankas. Tiesa, dabar esame paskelbę viešąjį pirkimą dėl 100 mln. Lt investavimo ir atidėjimo: jei ateitų rangovas, savivaldybė bandytų išsimokėti per dešimt metų ir už tas lėšas sutvarkyti blogiausias gatves.
VEIDAS: Išeitų, padaryti galite nelabai ką – belieka toliau važinėti stengiantis aplenkti didžiąsias duobes?
A.K.: Kol Susisiekimo ministerijai neįrodysime, kad lėšų reikia skirti daugiau, situacija nepasikeis. Kauniečiams beliks viena – važinėti pro Kauną einančia magistraline autostrada. Ši atkarpa vasarą ir taip užsikemša, o ateityje, matyt, taip bus jau ne tik vasarą.
VEIDAS: Dar vienas gana kurioziškas pavyzdys – Panemunės tiltas. Kaip susiklostė, kad senąjį tiltą nugriovėte, o pastatyti naujo nebeturite už ką?
A.K.: Na, kaip nugriovėme: tilto būklė buvo avarinė, kitos išeities neturėjome. Tam rengtasi apie ketverius metus, sprendimas nenukrito iš dangaus. Buvo sutarimai dėl finansavimo su ankstesne Vyriausybe, kad tilto statybai 70 proc. lėšų skirs valstybė ir 30 proc. – savivaldybė, kalbėjomės apie tai ir su dabartiniu premjeru bei susisiekimo ministru. Pripažįstama, kad Kaunas iš tiesų vienintelis toks miestas Lietuvoje, kuris, būdamas dviejų didžiausių upių santakoje, turi daugiau nei dešimt tiltų. Panemunės tiltas neina į kokias nors pievas ar dar kažkur, susisiekimo požiūriu jis miestui labai svarbus. Tikiu, kad dabartinė Vyriausybė laikysis ankstesnės valdžios įsipareigojimų ir tiltas bus pastatytas. Manau, balandį jau bus priimti galutiniai sprendimai.
VEIDAS: Negalite užlopyti gatvių ar sutvarkyti tiltų, bet turite moderniausią šalyje areną, norite turėti geriausią Europoje krepšinio klubą. Savivaldybės išlaidos Kauno arenai bei „Žalgirio“ krepšinio klubui viršija 20 mln. Lt per metus. Mere, ar nemanote, kad jūsų ambicijos tiesiog per didelės? Gal sumažinus užmojus ir duobėms lėšų atsirastų.
A.K.: Tikrai nesutikčiau. Aišku, kai kas pavydi Kaunui tų ambicijų. Priminsiu, kad arenos statyba atsiėjo iš viso 243 mln. Lt, iš jų 130 mln. Lt skyrė savivaldybė, o likusi dalis buvo valstybės ir ES lėšos. Jei Panemunės tiltas ar Kauno gatvės būtų finansuojamos tokiomis proporcijomis kaip arena, tada, sutinku, jos tikrai kitaip atrodytų.
O kad mūsų ambicijos nėra per didelės, rodo pirmiausia puikus arenos lankomumas. Palyginkime kad ir „Žalgirio“ bei „Siemens“ arenų lankomumą. Anksčiau buvo bedama pirštu į Kauną, kaip į miestą, kuris negeba įgyvendinti didelių projektų, tačiau arena, statyta ne tik Europos krepšinio čempionatui, bet ir „Žalgiriui“, ir visam Kaunui, yra geriausias pavyzdys, kad esama priešingai. Aišku, savivaldybė yra įsipareigojusi arenos operatoriui mokėti 3 mln. Lt koncesijos mokestį, bet tai realiai yra netiesioginė parama „Žalgiriui“. Todėl niekaip nesutiksiu, kad arena buvo ambicingas ir neperspektyvus projektas. Jei būtų kitaip, tiek galimų arenos operatorių, kurie, išaiškėjus „Žalgirio“ bėdoms, siūlo savo paslaugas, dabar nesisuktų apie mano kabinetą. Ir jiems rūpi būtent arena, o ne „Žalgiris“. Areną, kuri yra savivaldybės nuosavybė, ir „Žalgirį“ – jo bėdas, valdymą, vadovus – būtina atskirti.
VEIDAS: Kokią regite „Žalgirio“ ateitį: ar dabartinė aklavietė, į kurią pateko Lietuvos krepšinio legenda, nerodo, kad Kaunas paprasčiausiai nepajėgus išlaikyti tokio krepšinio klubo? Kas turėtų jį finansuoti ir padengti milijonines skolas? Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad Vyriausybė „Žalgirio“ nerems, savivaldybė skirti daugiau lėšų irgi neišgali.
A.K.: Nelygu kokio klubo mes norime. Čia iš tiesų galima kalbėti apie nepagrįstas ambicijas, kokių turėjo buvę klubo vadovai. Su žaidėjais buvo pasirašyta nerealių kontraktų, biudžetas nepamatuotai išpūstas, klubo valdymo srityje buvo didžiulių spragų, o galiausiai visą kaltę mėginta suversti savivaldybei, esą ši privalo vos ne 10 mln. Lt „Žalgiriui“ skirti. Mes pripažįstame – krepšinis yra viena reprezentacinių miesto kortelių, bet sveiko proto ribose. Manau, savivaldybės indėlis į krepšinį ir taip be galo didelis.
Ieškome išeičių kartu su Lietuvos krepšinio federacija, tikiu, kad sprendimas bus rastas. Pirmas dalykas, ko reikia „Žalgiriui“, tai skaidri ir efektyvi klubo vadyba. Na, o dėl finansavimo – savivaldybė remti klubo neatsisako, bet dominuoti turi privatus rėmimas. Tikrai įmanoma sudaryti tinkamą klubo biudžetą, kuris užtikrintų gerą komandos žaidimą ir džiugintų sirgalius. Manau, norint tai pasiekti daugiau dėmesio reikėtų skirti ne legionierių, o savų jaunų perspektyvių žaidėjų pritraukimui.
VEIDAS: Žlugęs Ūkio bankas buvo iš esmės Kauno bankas. Kaip banko ir su juo susijusių įmonių griūtis atsilieps Kauno miestui?
A.K. Tiesiogiai neatsilieps, tik kažkiek mažiau surinksime gyventojų pajamų mokesčio. Galiu pasakyti, kad savivaldybė didesnių lėšų nelaikė nei „Snoro“, nei Ūkio banke. Savivaldybė sąskaitų Ūkio banke iš viso neturėjo, savivaldybės įmonių lėšos jame taip pat buvo nedidelės.
VEIDAS: Vadinasi, savivaldybė Ūkio banku nepasitikėjo.
A.K.: Negalima taip sakyti… Mes tiesiog realiai vertinome rinkos padėtį ir išskaidėme riziką.
VEIDAS: Pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ pernai didelę dalį skrydžių nukreipė iš Kauno į Vilnių, todėl skrydžių Kauno oro uoste šių metų sausį, palyginti su 2012-ųjų sausiu, sumažėjo beveik 52 proc., keleivių – 64 proc. Kokios įtakos tai turėjo turistų srautams Kaune, kur maždaug kas antras turistas yra atvykęs pigių skrydžių avialinijomis?
A.K.: Skrydžių perkėlimas vyko daugiau ne sezono metu, bet neneigiu, kad įtakos turizmo srautams tai tikrai turėjo. Kita vertus, reikia pripažinti, jog Kauno miesto ir rajono savivaldybės bendradarbiaudamos su Kauno oro uostu padarė viską, kad priviliotų pigių skrydžių kompanijas, ir tai davė vaisių. Tačiau po to susisiekimo ministras susizgribo, išleido naują įsakymą, kuris, manau, yra diskriminacinis tiek Kauno, tiek Palangos oro uosto atžvilgiu. Taip į Vilnių atėjo kita pigių skrydžių bendrovė „Wizz Air“, ir „Ryanair“ metėsi konkuruoti. Trys Lietuvos oro uostai priklauso vienam savininkui, tai pačiai šeimai, bet vienas sūnus buvo labiau mylimas nei kiti, tai ir lėmė „Ryanair“ išėjimą. Dabar rinka pamažu stabilizuojasi, nemažai skrydžių į Kauną grąžinta, bet norėtųsi valstybinio požiūrio šiuo klausimu, kad oro uostai nekonkuruotų tarpusavyje. Nes taip mes tik pralaimime kaimyninių šalių oro uostams.
VEIDAS: Teko girdėti Kauno verslininkus skundžiantis, kad sumažėjus gyventojų čia jau nebėra kam plėtoti verslo. Iš tiesų Kaunas 1989–2011 m. neteko arti 100 tūkst. gyventojų. Kokių pasekmių toks dramatiškas gyventojų mažėjimas turi miesto ekonomikai?
A.K.: Tai lėmė kelios priežastys: gimstamumo mažėjimas (nors pernai gimstamumo rodikliai džiugino – gimė daugiau nei keturi tūkstančiai kauniečių), nemažai žmonių išvyko iš Lietuvos ar išsikėlė gyventi už miesto, nes Kaune, buvusioje laikinojoje sostinėje, dar nėra baigta grąžinti žemės nuosavybė. Turime išskirtinę situaciją Lietuvoje, ir tai, be abejonės, atsiliepia. Kadaise kelti ambicingi planai – kad Kaunas turi turėti pusę milijono gyventojų, bet padėtis tokia, kokia yra, ir ne tik Kaunas susiduria su šia problema. Kaip tai atsiliepė ekonomikai, vertinti sunku, nes prieš dešimtmetį savivaldybės biudžetas nesiekė 300 mln. Lt, o dabar artėja prie 800 mln. Lt, tad aplinkybės skirtingos.
VEIDAS: Kiek teisybės surašinėtojų žodžiuose, kad Kauno daugiabučiuose yra daugybė tuščių butų, kuriuose niekas nebegyvena?
A.K.: Nežinau tokios statistikos. Tuščių butų, aišku, yra, bet svarbu, kad komunaliniai mokesčiai mokami, o išvykusieji kada nors gal sugrįš su geresnėmis perspektyvomis. Su teiginiais, kad Kaune jau esama daugiabučių vaiduoklių, tikrai nesutiksiu. Aišku, yra kitokių vaiduoklių – dešimtmečiais netvarkytų pastatų, bet tai jau laukinės privatizacijos pasekmė.
VEIDAS: Kauno miesto savivaldybė pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam gyventojui pernai buvo šeštoje vietoje. Ką Kaunas gali padaryti, kad investuotojai neaplenktų miesto?
A.K.: Mūsų savivaldybė tikrai negali pasiūlyti laisvų žemės sklypų mieste, tad daugiausiai užsienio investicijų pritraukia Kauno rajono teritorijoje esanti laisvoji ekonominė zona. Nors mes tam skiriame daug pastangų, investicijų statistikoje tai atsispindi kaip rajono savivaldybės nuopelnas. Kaip sakė Markas Twainas, yra melas, bjaurus melas ir yra statistika.
VEIDAS: Jūs sakote, kad Kaunas – lietuviškasis Paryžius, kiti siūlo Kaunui lygintis nebent su Šakiais. Ar dar turite vilties pakeisti Kauno įvaizdį?
A.K.: Neičiau šių pareigų, jei netikėčiau, kad tai galima padaryti. Mums bandoma primesti tam tikrą savigraužos jausmą, kad kauniečiai yra nevykę, bet manau, tai daroma iš pavydo. O tas pavydas daugiausia kyla iš sostinės.

A.Kupčinskas: „Pirmas dalykas, ko dabar reikia „Žalgiriui“, tai skaidri ir efektyvi klubo vadyba.“

Švenčionių rajono meras Vytautas Vigelis pirmąkart šias pareigas pradėjo eiti prieš penkiolika metų, tad rajonui vadovauja jau šeštą kadenciją. Tai pranašumas ar trūkumas? „Žinote, patirtis – neįkainojama vertybė”, – tikina meras.

Pasak Vytauto Vigelio, pernai Savivaldybių tarybų rinkimuose pelnytas rinkėjų pasitikėjimas – tai įrodymas, kad einama teisinga kryptimi. „Rinkėjai parodė norintys darbų tęstinumo. Juolab kad rinkimus laimėjome, nepaisant neregėto masto agresyvių oponentų puolimo ir įstatymų pažeidinėjimo”, – pasakoja V.Vigelis. Taigi, pokalbis su Švenčionių rajono meru.

– Norėtųsi sužinoti, kokius projektus Švenčionių rajone inicijavote ir įvykdėte pernai. Gal pradėkime nuo Pabradės.
V.V.: Kad nebūtų tuščio gyrimosi, kalbėsiu konkrečiai, skaičiais. Pernai rajone buvo vykdoma projektų, kurių vertė apie 28 mln. Lt. Ankstesniais metais vykdyti projektai, daugiausia tinklų klojimas ir gatvių rekonstrukcija, buvo labiau matomi, buvo įspūdingas technikos judėjimas, statybos darbai, o pernai didžioji dalis projektų vyko jau pastatuose arba prie jų.
Per kelerius metus Pabradėje pavyko sutvarkyti daugelį pagrindinių gatvių. Užpernai šiame miestelyje daugelyje gatvių buvo klojami tinklai, ruošiamas gatvių dangos pagrindas. Klojant tinklus buvo iškastos gatvės, po lietaus jos būdavo pažliugusios, sunkiai išvažiuojamos. Dabar tų nepatogumų jau nelikę nė pėdsako.
Pernai baigta Upės gatvės rekonstrukcija (404 tūkst. Lt), paklota ištisinė asfaltbetonio danga. Nauja asfaltbetonio danga (133 tūkst. Lt) paklota ir A.Mickevičiaus gatvėje. Atliktas ir labai ilgos – 1,6 km judrios Bajorėlių gatvės asfaltbetonio dangos apdorojimas ir stiprinimas (504 tūkst. Lt).
Šia gatve sunkios karinės technikos srautas juda į Lietuvos kariuomenės centrinį poligoną, todėl rekonstruota danga papildomai sustiprinta, ją nufrezuojant ir pašiurkštinant. Gyventojų saugumui šioje judrioje gatvėje įrengtas pėsčiųjų takas (355 tūkst. Lt). Galima sakyti, Pabradės mieste liko viena probleminė gatvė – Mokyklos, vedanti į Pabradės socialinės globos namus.
Daug investicijų teko ir Pabradės miesto vandens ūkiui gerinti. Baigtas vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukcijos bei plėtros, nuotekų siurblinių statybos Pabradės mieste projektas (1,6 mln. Lt). Jau baigiama nuotekų valyklos įrenginių rekonstrukcija (5,5 mln. Lt).
Be to, mokslo metų išvakarėse buvo suremontuota „Žeimenos“ gimnazijos sporto salė (149 tūkst. Lt) ir įrengta universali sporto aikštelė su dirbtine danga prie „Ryto“ gimnazijos (taip pat apie 140 tūkst. Lt). Šiuo metu renovuojamas Pabradės vaikų lopšelis-darželis „Varpelis“, jau atlikta 459 tūkst. Lt vertės darbų, ruošiamasi naujo etapo darbams, kurių apimtis – 195 tūkst. Lt.
Jau vyksta parengiamieji darbai (planavimas, projektavimas ir kt.) ir labiausiai pabradiškių laukiamame projekte – Pabradės parko renovacijos ir pritaikymo aktyvaus poilsio, sporto ir turizmo reikmėms (20 mln. Lt).
– O kam praėjusiais metais daugiausiai dėmesio skyrėte Švenčionyse?
V.V.: Sveikatinimo ir gydymo įstaigoms. Sveikos gyvensenos propaguotojas – Visuomenės sveikatos biuras, pasinaudojęs ES parama (projekto vertė 400 tūkst. Lt), jau įsikūrė rekonstruotose, biuro veiklai pritaikytose patalpose, įsigijo ir reikiamos įrangos.
Taip pat atnaujintose ir naujausia įranga aprūpintose patalpose įsikūrė slaugos ligoninė (1,6 mln. Lt). Vykdant ES projektus, renovuotos rajono ligoninės konsultacijų poliklinikos ir dienos chirurgijos patalpos (apie 3,5 mln. Lt). Šių projektų lėšomis ne tik atnaujintos patalpos, bet ir įsigyta modernios įrangos, plėsis prieš metus atidarytas dializių centras, kurio paslaugų poreikis didžiulis.
Svarbu ir tai, kad įgyvendintas dar vienas Švenčionių kultūros centro tęstinio projekto renovacijos etapas, pastatas tiesiog puošia rajono centrą. Renovuojamos ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos – du lopšeliai-darželiai.
Jei kalbame apie gatvių remontą Švenčionyse, dėl rangovo neatsakingumo yra sunkumų, bet, manau, projektas bus įgyvendintas.
– Na, o Švenčionėliuose kokių permainų įvyko?
V.V.: Baigta Kosmonautų gatvės, esančios prie vaikų lopšelio-darželio „Vyturėlis“, rekonstrukcija (315 tūkst. Lt). „Vyturėlis“ šią žiemą pasitiko šiltesnis ir spalvingesnis – apšiltintas pastatas, sutvarkytas stogas (311 tūkst. Lt).
Mėžionėlių gatvės dalyje nutiesti vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos tinklai (349 tūkst. Lt), toje dalyje atliktas gatvės remontas (81 tūkst. Lt). Taip pat rekonstruota Vilniaus gatvė (3,3 mln. Lt). Kelerius metus po atkarpėlę ėjusi į priekį Partizanų gatvės rekonstrukcija (368 tūkst. Lt) pernai baigta – išasfaltuota iki pat UAB „Maltosa“.
Šiuo metu rengiami aštuonių daugiabučių namų Liepų ir Bažnyčios gatvėse atnaujinimo techniniai projektai (2 mln. Lt), baigti kompleksiniai teritorijos aplinkos sutvarkymo darbai (4,8 mln. Lt).
Atkreipčiau dėmesį, kad Švenčionėliuose taip pat vykdomas nestacionarių socialinių paslaugų asmenims su negalia ir socialinės rizikos šeimoms infrastruktūros plėtros projektas (2,9 mln. Lt). O naujausias objektas – praėjusią savaitę pradėti eksploatuoti Švenčionėlių dumblo apdorojimo įrenginiai (3,3 mln. Lt).

Triskart daugiau dėmesio ir lėšų

– Jūsų vertinimu, į ką Švenčionių rajone šiuo metu būtina sutelkti didžiausią dėmesį?
V.V.: Pažiūrėkime į rajono specifiką: turime tris gražius vienodo dydžio miestus – Švenčionis, Švenčionėlius ir Pabradę. Tai reiškia, kad visko reikia triskart daugiau: trys kultūros centrai, trys meno mokyklos, trys poliklinikos, keturi vaikų darželiai ir keturios gimnazijos (Pabradėje – net dvi, lietuvių ir rusų bei lenkų dėstomąja kalba). Katilinės, žinoma, taip pat trys.
Daugeliui galbūt susidarys įspūdis, kad gyvename ne pagal kišenę. Štai ir perša liūdna realybė žiaurius sprendimus. Bet sakykite, nuo ko pradėti? Uždaryti meno mokyklas ar kultūros centrus Pabradėje ir Švenčionėliuose? O kuo tie žmonės prastesni? Juk į rajono centrą neprivažinės nei saviveiklininkai, nei moksleiviai, nei kultūros renginyje akis paganyti norintys žmonės. Gyvenimas šiuose miestuose apmirtų, taptų nepatrauklus jaunoms šeimoms, pastatai taptų vaiduokliais.
Kai gyvenimas sunkėja, visų akys pirmiausia krypsta į kultūrą ir meną. Tačiau kuo mes tapsime jų atsisakę? Visus 15 metų išlaikyti šias įstaigas buvo nelengva, bet vis rasdavome sprendimų. Rajono gyventojams jų tikrai reikia.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti tiek politinės karjeros pradžioje, tiek dabar  ir kaip juos įveikiate?
V.V.: Praėjusių metų lapkričio 21 d. sukako 15 metų, kai vadovauju rajonui. Tai ilgas laikotarpis ne tik politikoje, bet ir gyvenime. Ypač einant vadovaujamas pareigas, į kurias esi ne paskiriamas, o renkamas piliečių.
Iš tikrųjų, jei lygini situaciją prieš 15 metų, kai teko pradėti darbą ir viskas buvo nauja, netikėta, su dabartine, yra didelis skirtumas. Patirtis – neįkainojama vertybė.
Šios kadencijos pradžioje didžiausia siekiamybė buvo sustiprinti koaliciją. Džiaugiuosi, kad pavyko. Valdančiąją koaliciją sudaro 18 tarybos narių (iš 25-ių). Tai užtikrina stabilų tarybos darbą, intrigos tampa bevaisės.
Bendraujant su žmonėmis, teigiamų rezultatų duoda patirtis, taip pat stažuotės – esu stažavęsis Izraelyje, JAV ir kitose šalyse. Galbūt padeda ir įgimtas mokėjimas sutarti su žmonėmis.

Rinkėjai pasitiki patyrusiais politikais

– Kasdien tenka bendrauti su daugybe žmonių. Pripažinkime, visokių interesantų būna – ir piktesnių, ir užgaulų žodį pasakančių.
V.V.: Supykusį žmogų stengiuosi nuraminti, neužgauti jo, nes suprantu, kad jam dėl kažko tikrai skaudu, jeigu jau atėjo pas mane. Stengiamės padėti, kiek leidžia savivaldybės kompetencija, suteikiame pirminę teisinę pagalbą.
Kur kas sudėtingiau su opozicija, o tokios, kaip pas mus Švenčionių rajono savivaldybėje, tikrai nėra nė vienoje savivaldybėje. Per 15 metų teko patirti daug nepamatuotų kaltinimų, apskundimų įvairioms institucijoms. Bet jie nė karto nepasitvirtino.
– Nuo politikos pasukime prie laisvalaikio. Koks jis, kių turite pomėgių?
V.V.: Didžiausias ramstis gyvenime – šeima. Stengiuosi kuo dažniau pasidžiaugti bendravimu su brangiausiais žmonėmis.
Žinoma, turiu ir laisvalaikio pomėgį – medžioklę, bet čia man svarbiausia ne pats šaudymas, o buvimas gamtoje. Kartais nė neketinu iššauti, tiesiog malonu pabūti kokiame ramiame kampelyje, stebėti gyvūnus.
Ne mažiau mėgstu ir darbą darže. Ne su pirštinėmis. Malonu liesti žemę rankomis, ji tarsi sugeria nuovargį, suteikia jėgų. Savo darže užsiauginame ir ekologiškų daržovių.
O per atostogas stengiuosi aplankyti vis kitą šalį, susipažinti su jos kultūra.
– Artimiausi savivaldybių tarybų rinkimai numatyti 2015-aisiais. Kokią regite savo ateitį, juk meras – tai ne profesija?
V.V.: Manote, per ilgai dirbu? Nežinau, kodėl Lietuvoje masiškai peršama mintis, kad merai turi keistis kuo dažniau. Europoje valdymo patirtis vertinama, kadencijos neribojamos – merai, burmistrai dirba po 20–30 metų. Žmonės pasitiki profesionalais ir renka juos, o ne „šviežią kraują“ ar žadančius kažkokių pokyčių, kaip pas mus madinga sakyti.
Žmonės kas ketverius metus turi galimybę išreikšti savo valią savivaldybių rinkimuose. Jeigu vėl išrenka, tai turbūt pritaria mano vadovaujamos komandos idėjoms, darbams. Jiems ir norėčiau leist spręsti.

Lietuvoje tikrai nėra nė vieno žmogaus, negirdėjusio apie Antaną Vinkų –  gydytoją, sveikatos įstaigų administratorių, politiką, ministrą, diplomatą, merą…

Tai tokia spalvinga asmenybė, kad rašant apie ją galima rašyti tiek visą eilę daiktavardžių, tiek būdvardžių: charizmatiškas ir intelektualus; apsukrus ir įžvalgus; itin reiklus ne tik sau, bet ir pavaldiniams, tad neretai įkandin driekiasi nusiskundimų ir padejavimų, kad “su juo neįmanoma dirbti”, šleifas; iki skausmo pareigingas, visada atkakliai siekiantis užsibrėžtų tikslų; kunigu svajojęs tapti jaunuolis, tapęs komunistų partijos nariu; geras a.a. premjero, prezidento Algirdo Mykolo Brazausko draugas ir mokinys; vienų garbinamas, kitų vertinamas su lengva ironija.
Bet, kad ir ką kalbintum – A.Vinkaus gerbėją ar politinį oponentą, visi sutinka dėl vieno: jis visada padės kiekvienam žmogui nuoširdžiai ir nesitikėdamas jokios naudos. Tai žmogus, kuris už pagalbą neima jokių kyšių. Bet kai jam reikės pagalbos, jis irgi nesidrovės to paprašyti. Tiesa, jei tas, kuriam A.Vinkus yra anksčiau padėjęs, atsisakys pagelbėti, jis nesupyks.
Pats kalbinamas A.Vinkus bandė nuneigti jam išsakytus pagiriamuosius žodžius, teigdamas, kad nėra toks tobulas, o jaunystėje jo būdas buvęs netgi aštrokas. Gyvenimas išmokęs atsargumo: dešimt kartų pamatuoti ir tik vienuoliktą kirsti, atsižvelgti į kitų žmonių nuomones, bet sprendimą, kaip ir atsakomybę už priimtus sprendimus, priimti pačiam. Jo gyvenimo moto: “Būti reikalingam – šeimai, draugams, žmonėms, kraštui ir skubėti daryti gerus darbus.” Jis pripažįsta kiek galėdamas padedantis visiems, kurie jo pagalbos prašo: nesvarbu, patinka tas žmogus ar nepatinka.
Viena pašnekovė prisiminė daugiau nei dvidešimties metų senumo istoriją, kai vidurnaktį sužinojo, kad Vilniuje merdi jos brolis, o pagelbėti jam gali tik Kauno medikai. Nežinodama, kaip nugabenti brolį į Kauną, moteris puolė skambinti pažįstamiems. Kažkas iš tų žmonių telefono knygutėje atsitiktinai rado tuomečio LSSR sveikatos apsaugos ministro A.Vinkaus (nors nė vienas jo asmeniškai nepažinojo) namų telefono numerį ir paskambino…
A.Vinkus tą žmogų gyvenime matė pirmą ir paskutinį kartą, tai nebuvo jokia svarbi persona, bet ministras iškvietė civilinės aviacijos lėktuvą, kad išgelbėtų nepažįstamajam gyvybę.
Veikiausiai tas nesuvaidintas noras padėti kitam žmogui ir lėmė tai, kad A.Vinkus visą gyvenimą sėkmingai ir itin sparčiai kopė karjeros laiptais.

Neringoje pradėjo savo profesinę karjerą
Savo kilme žemaitis, kretingiškis, A.Vinkus profesinę karjerą prieš daugiau nei keturias dešimtis metų pradėjo būtent Neringoje. Tuo metu jaunam daktarui buvo vos 23-eji. Taigi A.Vinkaus išrinkimas meru pernai balandį simbolinis – į Neringą jis grįžo po 45-erių metų įvairiuose postuose ir įvairiose šalyse.
“Tai buvo 1966-ųjų gruodžio 1-ąją, – vos priminus paskyrimą vadovauti tuometei Neringos ligoninei, kiek nostalgiškai pasakojimą pradėjo mūsų nominantas. – Tuo metu ligoninė turėjo vos dešimt lovų, bet aš buvau vienintelis gydytojas: ir administratorius, ir šeimos daktaras, ir pediatras, ir akušeris-ginekologas, ir chirurgas. Per tuos dvejus metus Neringos ligoninėje dariau viską: ir gimdymus priėmiau, ir naujagimius apžiūrėjau, ir chirurginius ligonius konsultavau… Iš tikrųjų čia mano profesinio kelio pradžia, čia mano pirmųjų patirčių pradžia.”
Pašnekovas neneigia, kad čia ir pirmąsias asmenybės formavimo pamokas išėjęs: “Čia supratau, kad negali žmonių priversti besąlygiškai klausyti ir jiems nurodinėti, su personalu reikia tartis, o jau nuspręsti – pačiam. Bet dėl vieno jau tada buvau tikras: jei abejoji dėl diagnozės, nebijok pasakyti ligoniui – man neaišku, aš siunčiu jus pasikonsultuoti pas kolegas į Klaipėdą, Kauną, Vilnių. Aš taip ir dariau, ir dėl to nesigailiu.”
Po ketverių metų A.Vinkus buvo “perplukdytas per marias” – pradėjo vadovauti Klaipėdos miesto statybininkų poliklinikos terapijos skyriui, po dvejų – jau ir Klaipėdos ligoninės 3-iajai poliklinikai, o dar po trejų kartu su kolegomis kūrė Klaipėdos miesto ligoninę ir septynerius metus, iki 1982-ųjų, buvo jos vyr. gydytojas. O jau nuo šio laiko A.Vinkaus karjera rutuliojosi stulbinamu greičiu: 1982 m. jis tapo LSSR sveikatos apsaugos ministro pavaduotoju.
Bet kur buvęs, kur nebuvęs pašnekovas mintimis vis grįžta į Neringą. “Kad ir kokias pareigas vėliau eidavau – sveikatos apsaugos ministro pavaduotojo, ministro, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus ar ambasadoriaus, kai man sekretorė pasakydavo, kad kažkas skambina iš Neringos, aš visados nejučia atsistodavau iš savo kėdės – tarsi tas žmogus būtų įėjęs į mano kabinetą, kad atiduočiau pagarbą”, – dalijasi mintimis apie stiprų ryšį su Neringa šiandieninis jos vadovas.

Abi ministro kadencijos – lūžių metais
Per visą pokalbį A.Vinkus, kad ir ko klausiamas, nuo savo ministravimo, vadovavimo universitetinėms klinikoms karjeros nejučia vis grįždavo prie profesinės karjeros ištakų, prie Neringos, prie to, kas dabar jam rūpi.
Tad norint papasakoti apie vadovavimą iki šiol griozdiška ir nemodernia apibūdinamai sveikatos apsaugos sistemai ir apie tai, ką tuo metu patyrė ministras A.Vinkus, teks daugiausia remtis buvusio sveikatos apsaugos ministro Juozo Galdiko sudaryta buvusių sveikatos apsaugos ministrų memuarų knyga “Gyvoji medicinos istorija”.
“Man nepasisekė: per abu mano darbo ministru laikotarpius sveikatos apsauga pergyveno ypač sunkų metą, – knygoje prisimena A.Vinkus, sveikatos apsaugos sistemai vadovavęs nuo 1989 iki 1990 m. ir nuo 1994 iki 1996 m. – Kai antrą kartą tapau ministru, turėjome tik vieną Sveikatos sistemos įstatymą ir pusės biudžeto nesiekiantį finansavimą. Atsakomybės jausmas vertė imtis net ir drastiškų sprendimų. Vyriausybės rūmuose surengėme spaudos konferenciją ir Lietuvos žmonėms viešai pasakėme, kokia tikroji sveikatos apsaugos padėtis. Už tai man, ministrui, kliuvo iš visų pusių, bet vėliau finansavimas kiek pasikeitė. Esu įsitikinęs, kad užimant politinį postą ir rūpinantis populiarumu visuomenei reikia sakyti tiesą.”
Beje, dirbdamas sveikatos ministru A.Vinkus buvo sukūręs eksministrų tarybą, kuri, anot jo paties, padėjo laiku pastabėti problemas ir jas spręsti.
Pasibaigus kairiųjų Seimo kadencijai eksministras A.Vinkus buvo paskirtas vadovauti Vilniaus universiteto Santariškių klinikoms. Čia, kaip ir kiekvienas reiklus vadovas, jis nebuvo visų kolegų garbstomas: vieniems nepatiko jo nuolat keliamas reikalavimas “padaryti daugiau, nei gali, nei iš tavęs tikisi”, kiti gal pavydėjo sėkmingai besiklostančios karjeros, treti pabrėžė prijaučiantys politinei dešinei.
Bet žemiausio rango personalas jį prisimins visada: klinikų generalinis direktorius labindavosi su kiekviena valytoja, sanitare, kiemsargiu ar elektriku ir kiekvienam paspausdavo ranką, nuolat primindavo, koks svarbus jų darbas ir kaip jis džiaugiasi, kad jie dirba.

Diplomatas Nr. 1
Kalbinamas apie diplomatinę tarnybą, A.Vinkus kukliai nusuko kalbą, neatsakydamas, kodėl nebetęsė šios karjeros, nors sekėsi puikiai. Tai pripažįsta net didžiausi jo oponentai.
Tiesa, A.Vinkaus darbo diplomatinėje tarnyboje pradžia nebuvo tokia sklandi. Apie tai bemaž prieš dešimtmetį rašė ir mūsų savaitraštis.
A.Vinkui vadovaujant Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms parlamento kuluaruose tai vienas, tai kitas politikierius leptelėdavo, kad A.Vinkus yra pernelyg geras visiems ir kad tol, kol jis vadovaus klinikoms ir kol prie jo kabineto durų rykiuosis aukšti asmenys, siekiantys be eilės ir nemokamai gauti aukščiausio lygio paslaugas, tol reformos nebus.
Nežinia, kiek tokie pusbalsiai pabambėjimai, kiek kiti dalykai lėmė, kad premjeras A.Brazauskas užsiminė tuomečiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui apie galimybę A.Vinkų skirti ambasadoriumi.
Gerai informuoti šaltiniai pasakoja, kad triukšmelis ministerijoje, o ir visame diplomatų korpuse kilęs nemenkas: diplomatai nenorėjo daktaro įsileisti į savo kastą. Galiausiai 2002 m. A.Vinkus buvo pasiųstas vadovauti Lietuvos ambasadai Estijoje. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad tuo metu abiejų šalių tarpusavio santykiai buvo pasiekę kritinį lygį.
Bet gavęs naujųjų kolegų “dovanėlę” A.Vinkus nė kiek nesutriko. Ir jau po metų arogantiškieji mūsų diplomatijos asai, skeptiškai vertinę A.Vinkaus diplomatinius gebėjimus, aikščiojo: jis padarė neįmanoma. Lietuvos ir Estijos valstybių tarpusavio santykiai tapo geri kaip niekada iki tol.
Po ketverių metų darbo Taline A.Vinkus buvo perkeltas vadovauti Lietuvos ambasadai Rygoje. Čia vėl tas pats diplomatinis stebuklas: A.Vinkus tapo ambasadoriumi Nr. 1.
Ir jau po dvejų metų aukščiausioji šalies vadovybė sąmoningai ir vienbalsiai nutarė siųsti A.Vinkų gerinti apšalusių santykių su oficialiąja Maskva. Čia jis ir vėl pademonstruoja aukščiausią diplomatinį virtuoziškumą. Bene, žinomiausia Lietuvoje šiek tiek komiška istorija, kai ambasadorius A.Vinkus suglumti privertė net Rusijos premjerą Vladimirą Putiną.
O buvo taip: į Maskvoje vykusią žemės ūkio parodą “Auksinis ruduo” tradiciškai atvyko Rusijos vyriausybės vadovas V.Putinas. Jis su palyda apėjo visus dalyvių stendus, pasikalbėjo, pasivaišino ir, aplenkęs Lietuvos žemdirbių paviljoną, pasuko durų link. Greitu mąstymu išsiskiriantis ambasadorius A.Vinkus nesutriko – pagriebė milžinišką lietuviškos duonos kepalą, butelį samanės, elegantiškai įterptą į knygą, ir pasileido pavymui. Prasibrovęs pro akyląją V.Putino apsaugą ambasadorius iš pirmo žvilgsnio kukliai, bet energingai pareiškė: “Gerbiamasis premjere, jūs padarėte didelę klaidą – neaplankėte Lietuvos paviljono…”
Ir rūsčiojo V.Putino “nebeliko”. Vėliau buvęs Rusijos vadovas net savo įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui pasakojo, kaip pro apsaugą prie jo prišoko “nedidelis plikas žmogelis iš Lietuvos”…

Tam, ką dirba, atiduoda save visą
“Nė neaboju, kad A.Vinkus, tapęs Neringos meru, ir šiame kurorte padarys stebuklą. Stiprioji jo charakterio savybė yra ta, kad dirbdamas bet kokiame poste darbui jis atiduoda visą save. Artimiausius metus jis gyvens tik Neringa ir kurortais, kurių asociacijos vadovu tapo netrukus po išrinkimo meru”, – svarstė neblogai A.Vinkaus karjeros vingius matęs ir nei pagyrų, nei kritikos negailintis pašnekovas.
Ir iš tikrųjų, netrukus po išrinkimo Neringos meru A.Vinkus ėmėsi judinti tai, kas jau atrodė neįmanoma. O prieš keletą savaičių jam netgi pavyko įtikinti Vyriausybę negriauti aplinkosaugininkų nemalonėn pakliuvusių Neringos botelių, nes jų nušlavimas nuo žemės būtų finansiškai skaudesnis nei išsaugojimas. O ir kategoriškieji aplinkosaugininkai ėmė mikčioti, kad tie boteliai nėra tokie grėsmingi ir kad ne visus reikia skubėti griauti.
Kurortų ir kurortinių vietovių merai, išrinkę A.Vinkų savo asociacijos prezidentu, irgi tikisi, kad jis kaip ledlaužis išstumdys turizmo biurokratijos ir apkerpėjusios diplomatijos, kliudančios sveikatinamojo turizmo iš ne ES šalių, sangrūdas.
“Veido” žurnalistei dar prieš keletą metų kalbantis su įvairių kurortmiesčių ir sanatorijų vadovais teko išgirsti, kad sulig A.Vinkaus darbo pradžia ambasadoje Maskvoje į kurortus pradėjo plūste plūsti turistai iš Rusijos. Iki tol buvo kilęs ne vienas šurmuliukas dėl mažiausiai keista vadintinos vizų išdavimo tvarkos. Dažnas poilsiautojas iš Sankt Peterburgo ar Maskvos Lietuvos kurortus pasiekdavo su Suomijos, Estijos ar kitų Šengeno grupės šalių viza. A.Vinkus tokiai praktikai padarė galą.
Pats pokalbininkas, tiesa, droviai nutyli, ką jis rado ir kaip siekė rezultato, tik diplomatiškai apibendrino: “Mes tarnaujame žmonėms. O jiems reikia ne tavo praeities nuopelnų, bet dabarties darbo rezultato. To pasiekti gali tik darbu ir profesionalumu. Tik profesionalumą suprantu kitaip: tai ne tik žinios ir savo darbo išmanymas, bet pirmiausia aukšta vidinė kultūra, padorumas, atsakomybė, gilios perspektyvos įžvalgos.”
To jis reikalaująs ir iš savęs, ir iš savo komandos – nesvarbu, kur ir kuo dirbtų.

A.Vinkaus apdovanojimai
2000 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas
2002 m. Santarvės ordinas
2004 m. Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės II laipsnio ordinas
2005 m. Baltijos Asamblėjos medalis
2006 m. Estijos Respublikos Marijos žemės kryžiaus I klasės ordinas
2008 m. Latvijos trečiojo laipsnio Trijų žvaigždžių ordinas
2011 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos medalis “Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje”
2011 m. Rusijos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas “Už indėlį į tarptautinį bendradarbiavimą”
2011 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Vytauto Andriaus Graičiūno vardo nominacija
2011 m. suteiktas Neringos garbės piliečio vardas

Vos tik tapęs Raseinių rajono meru, Remigijus Ačas pirmiausia ėmėsi reformų pačioje savivaldybės administracijoje. Dabar šio miesto valdžia svarsto, kaip atpiginti šildymo kainas. O tarp ateities planų – į rajoną pritraukti kuo daugiau jaunimo. Apie visa tai ir kalbamės su Raseinių meru.

– Ar nesigailite atsisakęs Seimo nario mandato ir ėmęsis mero duonos?
R.A.: Pirmiausia aš į Seimą patekau pagal partijos sąrašą. Tai reiškia, kad valstybei nereikėjo leisti papildomų lėšų naujiems rinkimams vienmandatėje apygardoje. Po 6,5 metų darbo Seimo opozicijos gretose supratau, kad kol dar nesurambėjau, reikia imtis rimtos veiklos. Būdamas meru dirbu kokius penkis kartus daugiau nei Seimo narys, nepaisydamas darbo valandų ar poilsio savaitgaliais, ir gaunu perpus mažesnį atlyginimą. Tačiau tai buvo mano labai apgalvotas sprendimas.
– Pats esate raseiniškis ir tiesiog sergate dėl šio krašto. Kokių permainų ėmėtės pirmiausia?
R.A.: Raseinių rajono savivaldybėje daugelis buvo įpratę, kad rinkimų reikia tik vadovybei išrinkti. Kai pamatai, kad kai kurie 20 metų savivaldybėje praleidę žmonės dar net nemoka dirbti kompiuteriu, o tą patį darbą, kurį gali atlikti vienas darbuotojas, dirba du ar trys, norom nenorom privalai atlikti pertvarką ir gerinti administracijos lygį. Darydami savivaldybės administracijos reformą, sumažinome 24 etatus, tai leis šiemet sutaupyti per 600 tūkst. Lt.
Kita – kultūros ir švietimo centrų reforma. Keista, kad dar yra kultūros darbuotojų, kurie per pusę metų nesuorganizavo nė vieno renginio. Šiemet šia reforma, manau, sutaupysime dar apie 350 tūkst. Lt.
Paradoksalu, tačiau šiais elektronikos laikais daugelyje rajono mokyklų vis dar dirba po tris keturis sargus. Vien jiems kasmet išleidžiame 750 tūkst. Lt. Tokia padėtis reikalauja neatidėliotinų pertvarkų. Mokyklų vadovus įspėjome, kad sausį jie sužinos biudžeto apimtis, kurios nebus koreguojamos. Pačius direktorius skatiname savo valdomose įstaigose tvarkytis ūkiškai. Požiūrio, kad nereikia skaičiuoti valstybės lėšų, mes netoleruojame.
Vyriausybės nurodymu šių metų savivaldybės biudžetas buvo sumažintas 4 proc., tačiau bandysime išlaviruoti, kad metus baigtume be skolų.
– Kaip tai įmanoma padaryti, turint omenyje Jūsų pirmtakų paliktas didžiules skolas?
R.A.: Savivaldybę perėmiau su 3 mln. Lt biudžeto deficitu. Esame viena iš savivaldybių, dalyvaujančių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekte dėl socialinės pramos iš pašalpų mokėjimo. Štai šioje vietoje ir matau taupymo galimybių.
Turime didelių įmonių – „Norvelita“, „Danspin“, „Litspin“, „Skorgenes“, „Kamira“, statybos įmonių, kurių vadovus girdžiu kalbant, kad trūksta darbuotojų. Taip susiklostė, kad žmonės labiau suinteresuoti gauti socialinę paramą. Nenormalu, kai dirbantis žmogus gyvena prasčiau nei nedirbantis.
Taigi šiemet keliame tikslą priversti žmones dirbti. Kai įsitikinsime, kad jiems sunku, tik tuomet teiksime paramą. Tie, kurie gauna socialinę paramą, turėtų dirbti viešuosius darbus. Jau nuo sausio pirmosios įvedėme griežtas taisykles, kad gyventojai ne tik gautų paramą, bet ir nebūtų įsiskolinę, tarkim, už komunalines paslaugas.
Iš mūsų 91 mln. Lt savivaldybės biudžeto net 15 mln. Lt skiriama paramai ir socialinėms pašalpoms. Tai nėra normali situacija.
– O kokių pertvarkų planuojate šilumos ūkyje?
R.A.: Mūsų savivaldybė pagal šilumos kainą atsidūrusi dešimtuke mažiausiai už šilumą mokančių savivaldybių. Tai nėra labai blogai, bet norėtume patekti į pirmąjį penketuką. Iki šiol savivaldybėje buvo padaryta strateginių klaidų, kai naujai statomi alternatyvaus kuro katilai neatitiko poreikių ir šiandien yra per silpni. Todėl kartu turime kūrenti mazuto katilus. Taigi kitas iššūkis šiais metais – taip susitvarkyti, kad pakeistume visus neekologiškus ir neekonomiškus šilumos gamybos katilus.
Prasta padėtis ir dėl pastatų renovacijos. Raseiniuose nerenovuotas nė vienas daugiabutis. Deramės su viena privačia bendrove, kuri gali gyventojams padėti parengti dokumentus ir juos konsultuoti renovacijos klausimas. Žmonėms tai nieko nekainuos, nes tam numatytos ES lėšos.
– Kaip sprendžiate naujų darbo vietų, investicijų klausimus?
R.A.: Kaip ir minėjau, turime tikrai stiprių įmonių, plečiančių gamybą. Joms reikia naujų darbuotojų. Dažniausiai tai būna jauni žmonės, kuriems reikia darbo, kur gyventi ir infrastruktūros. Todėl buvusios mokyklos pastate Raseiniuose steigsime trečią darželį.
Siekdami pritraukti į rajoną jaunų žmonių, suprantame, kad jiems reikia kur apsigyventi. Raseiniuose butų trūksta ir jų kainos didelės. Planuojame iniciatyvą, kad valstybė jauniems žmonėms apie 50 proc. dengtų gyvenamojo ploto įsigijimą provincijoje, kompensacijos mechanizmų ieškant struktūrinių fondų programose. Tolygi visos Lietuvos raida turėtų būti visos šalies strateginis tikslas. Todėl valstybė ir savivaldybės sutartinai turi ieškoti tokios plėtros skatinimo būdų.
– Kokias matote rajono perspektyvas?
R.A.: Tikiu Raseinių rajono ateitimi. Žmogui reikia ne tik darbo, bet ir pramogų, jaukios aplinkos. Ariogaloje sovietmečiu buvo pradėtas statyti sveikatingumo kompleksas, bet jis stūkso kaip vaiduoklis. Apklausime šio krašto gyventojus, ar jiems nereikėtų naujo sveikatingumo komplekso. Jei gausime teigiamą atsakymą, ieškosime bendro sutarimo, privataus kapitalo ir ES struktūrinių fondų investicijų, kad jis atsirastų. Tikimės, kad toks sveikatingumo kompleksas ne tik praturtins aplinkinių gyventojų kasdienybę, bet ir pritrauks lankytojų iš kitų rajonų ar didžiųjų šalies miestų. Tai galimybė ir iššūkis tikėtis, kad rajonas taps vis patrauklesnis apsigyventi jauniems žmonėms.

Pirmadienį sulaikytas Radviliškio rajono meras konservatorius Antanas Čepononis. Tai patvirtino Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

Tuo metu Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotoja Irma Krinickaitė neigė, kad meras buvo sulaikytas. Jos teigimu, STT pareigūnai savivaldybėje atliko dokumentų poėmį.

STT skelbia, jog Šiaulių valdybos pareigūnai merą sulaikė atlikdami ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo, sukčiavimo ir dokumentų klastojimo.

Įtariama, kad vykdant Radviliškio miesto kultūros centro vieno iš pastatų rekonstrukciją buvo piktnaudžiaujama tarnyba siekiant turtinės naudos, t.y. neteisėtais veiksmais buvo sudarytos išskirtinės sąlygos vienai įmonei laimėti viešųjų pirkimų konkursą.

Be to, vykdant pastato rekonstrukciją, buvo klastojami dokumentai ir buvo siekiama apgaule užvaldyti didelės vertės Europos Sąjungos ir Savivaldybės biudžeto lėšas.

Ketvirtadienį, atstatydinus Kauno miesto merą Rimantą Mikaitį, laikinai, kol bus išrinktas kitas Kauno meras, savivaldybei vadovaus dabartinis mero pavaduotojas socialdemokratas Kęstutis Kriščiūnas. Apie tai praneša naujienų agentūros.

Ketvirtadienį Kauno miesto taryba nesvarstė klausimų dėl vicemerų atleidimo iš einamų pareigų ir naujų savivaldybės vadovų išrinkimo.

R. Mikaitis – keturioliktasis Kauno miesto meras – ne pirmas patyrė skaudžias interpeliacijos pasekmes. Savivaldybės istorijoje interpeliacijų būta ir anksčiau, tačiau Kauno miesto mero postus iki šiol buvo praradę du politikai. Vienas jų mero kėdėje sėdėjo kiek ilgiau nei mėnesį, kitas – daugiau nei metus.

Tiesa, buvo tokių išrinktųjų, kurie mero kėdės atsisakė savo noru ar po sėkmingai pasibaigusių Seimo rinkimų, ar įtikinti koalicijos partnerių, kad “taip reikia, nes tokia yra politinė valia”.

Politinės valios pareiškimą – sprendimo atleisti R. Mikaitį projektą – šį kartą pasirašė 21 Kauno miesto tarybos narys.

Diskusijų dėl to sprendimo tarybos posėdyje nebuvo. Tačiau R. Mikaičiui, meru išbuvusiam daugiau nei pusę metų, suteikta proga pasisakyti. Jis teigė tikėjęs, kad susitelkus galima siekti permainų, kurių taip laukia kauniečiai, nes koalicijoje, sudarytoje iš 6 politinių jėgų, buvo ir patyrusių politikų, ir profesinėje veikloje daug nuveikusių žmonių.

“Deja, ne visais savivaldybės darbais galiu didžiuotis. Sakau atvirai: man dažnai būdavo gėda dėl kai kurių mūsų valdininkų ar politikų veiksmų – atsainaus požiūrio, aplaidžiai ar net sąmoningai vilkinamų sprendimų. Dėl to atsiprašau visų kauniečių.

Vis dėlto aš tikiu, kad galime dirbti kur kas sėkmingiau. Tačiau tam reikia vienos sąlygos: visi Kauno tarybos nariai – ir koalicijos partneriai, ir opozicija – miesto reikalus turi spręsti atvirai ir skaidriai, o ne regzti slaptus sandėrius Laisvės alėjos kavinėse”, – sakė prieš balsavimą dėl interpeliacijos Kauno meras R. Mikaitis, kviesdamas koalicijos partnerius ir visą Kauno miesto tarybą nepasiduoti kelių “dumblo specialistų” ir Laisvės alėjos šešėlinių kardinolų provokacijai bei netapti jų įrankiais”.

Lietuvos liberalų sąjūdžio (Kauno miesto taryboje – 3 atstovai) deleguotas meras R. Mikaitis sakė tikįs, kad koalicijoje ir visoje miesto taryboje dominuoja sveikos jėgos. Intrigas, pasak jo, rezga tie, kurie myli ne Kauną, o yra įsimylėję save ir pinigus.

“Matome daug požymių, rodančių, kad Kaunas atgimsta. Norėtųsi, kad šis procesas vyktų kuo greičiau. Todėl prašau jūsų palaikymo – neleiskime Kauno klampinti į dumblą, o leiskime jam atsitiesti”, – kolegas ragino politikas.

Mažai kas savivaldybėje abejoja, kad po mero atstatydinimo naujai susidarančioje valdančiojoje koalicijoje dominuos daugiausiai Kauno miesto tarybos mandatų (12) turintys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių konservatorių partijos atstovai. Jų partneriais, kaip ir prieš tai buvusios kadencijos pradžioje, tampa Lietuvos socialdemokratų partijos nariai (6). Taip pat, – partijos “Tvarka ir teisingumas” atstovai (3) ir Lietuvos liberalų ir centro sąjungos nariai(3).

Pažymėtina, kad kelias kadencijas iš eilės sugebėdavę pritapti prie valdančiųjų “Jaunosios Lietuvos” partijos atstovai priversti trauktis į opoziciją. Kol kas šios partijos vedlys Stanislovas Buškevičius tebėra Kauno miesto mero pavaduotojas. Kaip ir opozicijoje dirbti pasirengusios koalicijos “Vieningas Kaunas” jauniausias (iš 5 tarybos narių) vicemeras Povilas Mačiulis.

Neoficialiai teigiama, jog pastarieji du mero pavaduotojai savo postų neišsaugos. Tačiau socialdemokratai naujoje valdančioje koalicijoje gali suderėti du vicemerų portfelius.

Greta mero pavaduotojo K. Kriščiūno vicemere gali tapti ir Seimo narės Birutės Vėsaitės padėjėja, partijos Kauno skyriaus pirmininkė Orinta Leiputė. Dar viena vicemero kėdė, spėjama, bus siūloma “Tvarkos ir teisingumo” partijos atstovui.

Į Kauno miesto mero kėdę pretenduoja sugrįžti visą praėjusią kadenciją joje sėdėjęs (ir interpeliaciją, kuri baigėsi jo sėkme, išgyvenęs) konservatorius Andrius Kupčinskas. Tačiau, kaip jis sakė naujienų agentūrai ELTA, kol kas dar anksti spėlioti “kas bus, jeigu bus…”

Galutinį žodį skirstant vadovaujančius politinius postus tars miesto taryba. Jos valia bus apsispręsti, ir ar palikti toliau eiti pareigas socialdemokratą Antaną Navakauską, tebevadovaujantį Kauno miesto savivaldybės administracijai.

Prognozuojama, kad administracijos direktoriaus pavaduotojai – opozicinių partijų – Darbo ir “Jaunosios Lietuvos” – atstovai bus priversti su postais atsisveikinti.

Ketvirtadienio popietę Kauno tarybos posėdis (jo darbotvarkėje – apie 40 klausimų) tęsiasi toliau. Kito posėdžio, kuriame bus sprendžiami kitų politinių postų Kauno miesto savivaldybėje pasiskirstymo klausimai, data dar nenustatyta.

BFL

Nei Vilniaus merui Artūrui Zuokui, nei Kaunui ir Klaipėdai vadovaujantiems Rimantui Mikaičiui ir  Vytautui Grubliauskui per pirmąsias šimtą darbo dienų nieko rimtesnio nuveikti nepavyko, o pažadai vykdyti net nepradėti.

Šiomis dienomis sukanka šimtas dienų, kai pradėjo dirbti dauguma naujai išrinktų savivaldybių merų. Vilniaus mero A. Zuoko oponentai atkreipia dėmesį, kad šis mielai važinėja po miestą, filmuoja ir fotografuoja, tačiau pagrindinius savo priešrinkiminius pažadus, regis, užmiršo, nes nei dėl šildymo kainų mažinimo, nei dėl atlyginimų didinimo, nei dėl transporto sistemų tobulinimo, nieko dar net nepradėta daryti. “Nei šilumos kaina krinta, nei algos kyla, – sako Vilniaus m.savivaldybės tarybos narys, konservatorius Raimundas Alekna. – Vienintelis pažadas, kurio jis tvirtai laikosi – kad neatsižadės sąsajų su verslo grupuote, su kuria buvo siejamas. Ir akivaizdu, kad šios sąsajos išlieka labai tvirtos.”

R. Alekna pridūrė, kad A. Zuokas aktyviai užsiima populizmu ir įvairiomis viešųjų ryšių idėjomis bando nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbiausių dalykų. “Tai yra daro tai, ką labai gerai išmano. Pavyzdžiui, planuojamą “Ikea” atėjimą į Lietuvą A. Zuokas prisiėmė kaip savo nuopelną, nors jokio jo nuopelno čia nėra. Apskritai pagrindinių miesto mokumo, biudžeto subalansavimo problemų jis nesprendžia, priešingai – toliau išlaidaujama ir skolinamasi, nors finansinė padėtis dramatiška. Tačiau netesėtus pažadus ir nepadarytus darbus A.Zuokas tarsi kompensuoja savo žavesiu”, – sakė R. Alekna.

Buvusiam Kauno merui Andriui Kupčinskui taip pat nerimą kelia, jo žodžiais, oligarchų ir stambaus kapitalo bandymai daryti įtaką naujajam merui R. Mikaičiui. Be to, stebėdamas stringantį ir vis brangstantį “Žalgirio” arenos statybų užbaigimo procesą A. Kupčinskas teigia, kad iš pradžių į jį kritikos strėles laidęs R.Mikaitis su bendražygiais dabar ir pats aiškiai stokoja principingumo šiuo klausimu.

Apie Seimo nario kėdę į Klaipėdos mero postą iškeitusį Vytautą Grubliauską kol kas girdėti labai prieštaringos verslininkų nuomonės. Klaipėdos verslininkų Senamiesčio sąjungos pirmininkė Eugenija Odebrecht sako girdinti tik gražias kalbas, bet nematanti jokių veiksmų ir pokyčių. Jai pritarė ir verslininkė Valerija Babrauskienė. “Man ypač kelia siaubą padidintas nekilnojamojo turto mokestis, mes tiek neuždirbame, kiek turime sumokėti. Ši vasara itin prasta, labai pajutome emigracijos įtaką”, – teigė V. Babrauskienė.

Vis dėlto skeptiškai nusiteikę ne visi: štai Senamiesčio baro “Senoji hansa” vadovas Ramūnas Pocevičius V. Grubliauską apibūdina kaip entuziastingą merą.

Priminsime, kad yra ir tokių savivaldybių, kurių merai šimtadienių net nesulaukė: neseniai nuverstas Kazlų Rūdos Naujosios sąjungos atstovas Aidas Vaišnora, o gegužę posto neteko Prienų r. meras konservatorius Juozas Krikštolaitis.