Trakai visada magiški: savo senąja architektūra, viduramžių pilimis, įstabiu kraštovaizdžiu. Tačiau jų neaplenkia ir nauji vėjai, sklaidantys populiarų mitą, kad Trakai – tai tik pilis ir kibinai. Apie tai savo mintimis dalijasi Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė.

Paulius PAUKŠTYS

– Pernai savivaldybė baigė įgyvendinti projektą „Trakų rajono tradicinių amatų centro kūrimas“. Kuo svarbus šis projektas?

– Projektas įgyvendintas siekiant išsaugoti visų Trakų krašte gyvenančių tautų kultūrinį paveldą ir puoselėti tradicinius amatus, jų technologijas, sudaryti sąlygas amatininkams pristatyti ir prekiauti tautinio paveldo produktais. Jo rezultatas – po vienu stogu, strategiškai patrauklioje vietoje, šalia pirmo tilto į Trakų salos pilį,  įsikūrę Trakų krašto tradicinių amatų centras ir Trakų turizmo informacijos centras. Tai geriausias sektinas privačios ir viešosios partnerystės pavyzdys.

Atėjęs į Turizmo informacijos centrą turistas ne tik gauna išsamią informaciją apie poilsio galimybes regione, bet kartu gali nors trumpam prisiliesti prie krašto tradicijų, iš arčiau pažinti vieną ar kitą amatą. Ši naujovė turistus labai traukia, tai rodo jų mintys atsiliepimų knygoje.

Galime sakyti, kad Trakai įgijo naujus, visad plačiai svečiams atvertus vartus.

– Ar projektas paskatino verslumą rajone?

– Žinoma. Trakų ir aplinkinių teritorijų amatininkai džiaugiasi, kad atsirado toks centras, kuriame galima eksponuoti ir realizuoti tradicinių amatų gaminius. Čia nuolat vyksta edukaciniai užsiėmimai (15 įvairių programų), įvairūs mokymai, būreliai vaikams, rengiami susitikimai, pristatymai. Pastebėjome, kad atsiradus centrui padaugėjo sertifikuotų tradicinių amatų produktų ir sertifikuotų tradicinių amatų meistrų. Centru naudojasi ne tik Trakų rajono, bet ir aplinkinių savivaldybių amatininkai.

– Kaip tokių amatų puoselėjimas veikia turistų srautus?

– Tai priežastis išsamiau pasidomėti Trakais ir Lietuva. Tačiau turistus traukia ne tik Trakai, bet ir visas Trakų kraštas: čia didėja kaimo turizmo verslo objektų skaičius, kasmet daugėja poilsiautojų, atvykstančių iš Lietuvos ir užsienio, kurie domisi kultūros paveldu.

– Trakų rajonas – turistinis. Kokia yra turizmo srautų dinamika?

– Galime pasidžiaugti, kad turistų kasmet daugėja vidutiniškai po 5 proc. Valstybinio turizmo departamento duomenimis, 80 proc. Vilnių aplankančių užsienio turistų aplanko ir Trakus. Tai daugiau nei milijonas svečių per metus. Tačiau apie 90 proc. visų lankytojų – trumpalaikiai, nes nakvynės vieta, ypač turistų grupės, pasirenka sostinę, kurioje daugiau įvairių pramogų.

– Ar lankytojų srautus veikia sezoniškumas?

– Sezoniškumas būdingas ne tik Lietuvai, bet ir Pietų Europos turistiniams regionams.75 proc. turistų apsilanko II–III ketvirtį. Aktyvus turizmas Trakuose įsibėgėja jau gegužės 1-ąją, kai kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje prasideda ilgieji šventiniai savaitgaliai.

Gegužę mėgsta keliauti vokiečiai, olandai, austrai bei skandinavai. Vasarą apsilanko daugiausia turistų, o rugsėjį – keliauti pamėgę nuolaidų gaudytojai. Rudens ir žiemos sezonas ramesnis. Tačiau didesni turistų būriai plūsteli šventiniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, šių metų pirmąją sausio savaitę Trakus tiesiog užgulė iš Rusijos atvykusios šeimos. Sulaukėme tiek rusų turistų, kiek pernai per visą sausį.

– Koks yra Trakų rajono turisto portretas?

– Vis daugiau lietuvių šeimų, ypač jaunų, renkasi aktyvų ilgųjų savaitgalių poilsį Trakuose: mėgsta vandens pramogas, susipažįsta su Trakų apylinkėmis pėsčiomis ir dviračiais, lanko tradicinius kultūros ir sporto renginius. Žiemą vilioja renginių ciklas „Trakai – Kalėdų Senelių sostinė“, Užgavėnės, Trakų oro šventė. Labai populiari čiuožykla priešais Trakų pilį.

Vos nutirpus Galvės ežero ledui prasideda irklavimo varžybos. Šios vasaros liepą Trakai taps irklavimo Meka, nes čia rengiamas Europos irklavimo jaunių čempionatas. Platų spektrą puikių kultūros renginių galime pasiūlyti ištisus metus ant Galvės ežero, Užutrakyje, Salos ir Pusiasalio pilyse.

Naujų potėpių atsirado ir užsienio turisto portrete – Trakuose ilsėtis pamėgo latviai. Rusų turistų grupių sumažėjo, tačiau vis daugiau sulaukiame rusų šeimų iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Kaliningrado ir kitų artimesnių Rusijos regionų.

– Kaip jūsų vadovaujamame rajone skatinama turizmo plėtra, kokius rinkodaros žingsnius turizmui skatinti laikytumėte sėkmingiausiais?

– Turizmas – prioritetinė rajono plėtros sritis. Turime per 50 kaimo turizmo sodybų, vienu metu galime apgyvendinti beveik 4 tūkst. turistų. Rajone yra vienas geriausių pasaulyje viešbučių „IDW Esperanza“, turime didžiausią konferencijų ir poilsio centrą Vilniaus regione „Trasalis – Trakai Resort & SPA“, daug laisvalaikio, pramogų įmonių.

Siekiame, kad turistai gautų aukšto lygio paslaugas, kad viešoji turizmo infrastruktūra – dviračių, pėsčiųjų takai, maršrutai – būtų saugi ir atitiktų europinius standartus. Sezoniškumo mažinimas, sporto viešosios infrastruktūros plėtra, platesnis kultūros paveldo objektų pritaikymas turistų poreikiams – tai mūsų rajono ateities turizmo plėtros kryptis.

Užs. Nr. VPL1030

Greta penkių merų vyrų šeštąja geriausia mere tapo Birštono savivaldybės vadovė Nijolė Dirginčienė.

Nuolat besišypsanti, diplomatiška, visada pasitempusi, komunikabili, šiek tiek primenanti aktyvią mokyklos direktorę, o ne politikę, – tokia iš tolo daugeliui atrodo Birštono merė Nijolė Dirginčienė. O kokia ji iš tikrųjų?
Prieš pradėdami rašyti apie geriausia (už praėjusių metų darbus) išrinktą merę, pradėjome kapstyti po jos jaunystę. Išsiaiškinome, kad 1981 m. šilutiškė Nijolė Ubartaitė baigė rusų kalbą Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Buvę bendrakursiai menkai mena studijų laikų draugę. Galbūt todėl, kad ji anksti, vos antrame kurse, ištekėjo, o dar po poros metų jauna šeima susilaukė pirmagimio Tado. Tad jauni tėvai laikėsi atokiau nuo studentiškų linksmybių ir vakarėlių.
Pati merė į ankstyvus vaikystės ir jaunystės prisiminimus bei asmeninį gyvenimą irgi per daug nesileido, tad rašydami apie ją daugiausia remsimės tuo, kaip šią politikę mato šiandieniniai jos bendražygiai ir konkurentai.

Į politiką atvedė kurorto mohikanas – ilgametis vadovas A.S.Zenkevičius

„Baigę studijas su vyru labai norėjome būti savarankiški, todėl, nors esame kilę iš Šilutės ir jutome trauką tiek pamariui, tiek Klaipėdai, kai po studijų buvo teikiami paskyrimai dirbti, pasirinkome Birštoną“, – apie tai, kas ją prieš trisdešimt trejus metus atvedė į kurortą, pasakoja dabartinė jo vadovė.
O karjerą Birštone N.Dirginčienė pradėjo nuo vietos vidurinės mokyklos. Tiesa, pedagoginės patirties jauna rusų kalbos ir literatūros (beje, anuomet pačios prestižiškiausios disciplinos) mokytoja jau turėjo. Mat baigusi Šilutės 3-iąją vidurinę mokyklą vienus metus dirbo Šilutės rajono Kivylių aštuonmetėje mokykloje mokytoja ir tik kitąmet tapo studente.
Na, o Birštono vidurinėje mokykloje mūsų rašinio herojė mokytojavo vos dvejus metus ir dar dvejus dirbo Birštono pionierių namų metodininke. Netrukus jauną, veržlią specialistę pastebėjo tuometis rajono Vykdomojo komiteto vadovas Antanas Serafinas Zenkevičius. Taip vos dvidešimt aštuonerių metų moteris tapo Birštono miesto vykdomojo komiteto atsakingąja sekretore bei Miesto tarybos deputate. O dar po penkerių metų, pačiame Persitvarkymo sąjūdžio apyaušryje, – ir Vykdomojo komiteto pirmininko A.S.Zenkevičiaus pavaduotoja.
Po nepriklausomybės atkūrimo N.Dirginčienė, kaip ir daugelis sovietmečiu buvusių miestų bei rajonų Vykdomųjų komitetų vadovų, pasitraukė į antrą planą, nors ir išliko pakankamai įtakinga. Netrukus N.Dirginčienė stojo vadovauti „Sodros“ Birštono skyriui.
Beje, svarbu paminėti, kad Lietuvos komunistų partijai atsiskyrus nuo TSKP ir pasiskelbus savarankiška, o vėliau persivadinus LDDP, buvęs šio rajono vadovas A.S.Zenkevičius pasirinko ne šią partiją, o atsikūrusią Lietuvos socialdemokratų partiją. N.Dirginčienė nuėjo iš paskos. Ir štai 1995 m. socialdemokratus į vietos valdžios rinkimus vedęs A.S.Zenkevičius laimėjo daugiausiai balsų iš visų kandidatų į kurorto tarybą, o socialdemokrate tapusi N.Dirginčienė buvo ketvirta.
Stebėdamas šių dviejų politikų – mokytojo ir mokinės bendradarbiavimą, prisimeni kai kurių kitų politikų duetus. Daugelis jų, tiesa, baigėsi nesantaika. Ko gero, vienas įdomiausių ir labiausiai žinomų duetų – tai dabartinės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir buvusio jos politinio krikštatėvio, kanclerio Helmuto Kohlio bendradarbiavimas. „Mergaitė“, – taip H.Kohlis vadino niekuo neišsiskiriančią, pilkoką savo dešiniąją ranką. Bet Angela greit praaugo savo mokytoją, panūdo tapti savarankiška ir pati užimti jo vietą. H.Kohliui tai buvo smūgis.
Panašiai susiklostė ir politinio mokytojo A.S.Zenkevičiaus bei jo mokinės N.Dirginčienės istorija. Bet apie ją kiek vėliau. Kol kas dirstelėkime, kaip geriausia metų mere išrinkta kurorto vadovė taikėsi prie sparčiai kintančios aplinkos.

Koncesijos sutarties su „Hitachi-GE“ pasirašymo išvakarėse – „atominis“ interviu su Lietuvos atomininkų miesto mere Dalia Štraupaite.

Visagino merė sako dar pamenanti, kas kalė pirmuosius Ignalinos atominės elektrinės statybos kuolus, nes su tuo buvo susijusi jos, istorikės, diplominio darbo tema. Bet istorijos ratas apsisuko: Visagine planuojama statyti naują atominę elektrinę, o Dalia Štraupaitė tuo metu stovi prie miesto vairo ir atominį projektą vadina likimo miestui skirta dovana.

– Pranešama, kad Vyriausybės derybos dėl „Hitachi-GE“ reaktoriaus įrengimo Visagino pašonėje sąlygų pasiekė paskutinę stadiją. Ar Jums tai džiuginanti žinia?
D.Š.: Neišnaudoti brangios infrastruktūros, anksčiau tarnavusios Ignalinos atominei elektrinei, būtų nusikaltimas. Privalome pasinaudoti Japonijoje susiklosčiusia situacija, suteikiančia galimybę palankiomis sąlygomis įsigyti „Hitachi-GE“ siūlomą reaktorių. Jo ekploatacija neabejotinai atsipirks – tai įrodyta skaičiavimais, kurie atlikti savo darbą išmanančių specialistų.
Esu premjero sudarytos darbo grupės narė, todėl apie VAE gaunu visą informaciją, kuri miestui gali būti aktuali. Neseniai, pavyzdžiui, svarstėme išlaidas, kurių pareikalaus keliai, ruošiami į Visaginą keliausiančiai milžiniškų parametrų įrangai. Patikėkite, viskas atsakingai skaičiuojama. Bet nuomonės atominės energetikos plėtojimo klausimu, kaip žinote, Lietuvoje skirtingos. Vienos partijos mieliau toleruoja atsinaujinančių išteklių, kitos – šiluminę energetiką. Tad kol nutarimui dėl Visagino atominės elektrinės statybos nepritarta Seime, įmanomi įvairūs scenarijai.
Norėčiau, kad Seimo nariai mąstytų ūkiškai ir atsakingai, nes Lietuvai šis projektas labai reikšmingas. Prašyčiau Seimo narių pritarti projektui. VAE statybos sugrąžintų dalį aukštos kvalifikacijos specialistų į Lietuvą.
– Ar nemanote, kad tolesniam atominės energetikos plėtojimui Lietuvos piliečiai turėtų pritarti referendumu?
D.Š.: Nemanau, kad jo reikėtų. Lietuvos branduolinės energetikos įstatyme aiškiai parašyta, kad Lietuva – atominės energetikos valstybė. Tuo labiau kada bus išrinkta senoji atominė – dabar jau nebeaišku, o panaudotą radioaktyvųjį kurą vis tiek turėsime saugoti. Gal reikės įkurti atominės energetikos muziejų ir kviesti turistų ekskursijas, kaip daroma Slavutyče?
– Jau pasigirdo siūlymų, kad trūkstamų lėšų, reikalingų IAE uždarymui, pastačiusi panaudoto branduolinio kuro saugyklas Lietuva galėtų uždirbti priimdama laidoti atliekas iš kitų Europos atominių jėgainių…
D.Š.: Jokiu būdu! Radioaktyvaus šiukšlyno čia nebus. Manyčiau, paprasčiau būtų uždirbti trūkstamus pinigus eksploatuojant naują atominę elektrinę. Juk VAE pradėjus gaminti elektrą, bus pradėtas kaupti ir fondas šios elektrinės uždarymui. Galbūt jis pagelbės likviduojant IAE? Šiaip ar taip, problemas įmanoma išspręsti, kai valstybę ir jos regionus valdo atsakingi žmonės. Tik manau, kad alga, mokama darbo valandų neskaičiuojantiems mažesnių miestų merams, dabar neatitinka darbo krūvio: vos 4250 Lt „ant popieriaus“. Skirkime normalius atlyginimus – ir nebereikės stebėti, kaip merus vieną po kito su antrankiais išveda iš kabinetų.
– Kaip atomininkų mieste reaguojama į žinią apie neribotam laikui nukeliamą Ignalinos AE uždarymą: džiaugiamasi dėl išliksiančių darbo vietų ar nuogąstaujama dėl saugumo?
D.Š.: Situacija dvejopa. Visų pirma visaginiečiai netiki, kad panorėjus būtų įmanoma „pažadinti“ antrąjį IAE bloką, – tokių vilčių neturime. Antra vertus, niekas neįsivaizduoja, kad buvusios atominės vietoje greitai augs žolytė ir ganysis karvutės, nes supranta, kad valstybė išgyvena ekonominį sunkmetį. Dauguma tų, kurie kadaise atvyko į Sniečkų statyti IAE ir su ašaromis išgyveno sprendimą stabdyti šios elektrinės veiklą, – jau pensininkai. Tačiau mieste gyvena ir dirba jų vaikai, anūkai. O ankstesnės Vyriausybės, regis, tikėjosi, kad nutraukus IAE eksploataciją tautiškai marga visaginiečių bendruomenė susikraus lagaminus ir paliks Lietuvos teritoriją, nors taip neįvyko.
Pikčiausia, kad pasirengimo IAE uždarymui laikotarpiu nebuvo skirta pakankamai dėmesio verslo ir pramonės įmonių plėtrai. Pastatyta „Visagino linija“ – baldų gamykla, veikia vokiško kapitalo siuvimo įmonė „Visatex“, bet tai ir visa stambesnė miesto pramonė. Visa kita – smulkusis ir vidutinis verslas: įmonės „Vilstata“, „Monrema“, „Kogus“, „Specialus montažas“, „Visagino tiekimas ir statyba“, „Evikonas“, VPI ir kitos.
Visagine veikia IAE regiono verslo inkubatorius, kurio pagrindinis tikslas – sumažinti pradedančių veikti ir jau veikiančių įmonių veiklos riziką. Bet darbo vietų trūksta, todėl mažėja gyventojų skaičius: jis tesiekia 22 tūkstančius. Veikiant elektrinei buvo maždaug 30 tūkstančių. Todėl maždaug 1,8 mln. Lt susitraukė ir miesto pajamos. Dabar savivaldybių asociacija atsisako Visaginui kompensuoti šį skirtumą, susidariusį dėl gyventojų pajamų mokesčio nesurinkimo, nors vietos gyventojai neturėtų būti atsakingi už valstybės sprendimą uždaryti IAE. Finansų ministerija turėtų imtis ryžtingų veiksmų ir kompensuoti negautas pajamas. Beje, dar 3,5 tūkst. Visagino gyventojų yra ne Lietuvos piliečiai, turintys teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje.
– Energetikos ministerija neseniai pasiūlė nuo kitų metų iš IAE uždarymo fondo neberemti regiono verslo plėtros. Kaip tai atsilieptų visaginiečiams?
D.Š.: Labai apčiuopiamai. Pirmiausia – pakilsiančiais mokesčiais už šildymą, kurie be papildomų kompensacijų Visagine taps vieni didžiausių šalyje. Šilumą miestui tiekianti „Visagino energija“ (beje, valdoma ne savivaldybės, o Ūkio ministerijos) naudoja gamtines dujas, du biokuro katilai – kol kas tik projektuose. Dujinę katilinę miestui pastatė IAE, kokią ją statyti, miestiečių nuomonės niekas neklausė – esame šios situacijos įkaitai. Paspaudus žiemos šalčiams ir pakilus tarifams, gyventojų sąskaitos ir taip smarkiai išsipūtė, nes mikrorajonuose nepavyksta subalansuoti centrinio šildymo sistemos, modernizuoti daugiabučiuose esančių šilumos punktų.
Miesto taryboje reguliariai keliamas klausimas, kad reikėtų perimti „Visagino energiją“ į savivaldybės balansą, tačiau, mano nuomone, apsimoka luktelėti, kol įmonė bus labiau modernizuota ir turės alternatyvų pigesnės šilumos tiekimo šaltinį.
– Ką ketinate daryti su prasta šilumine varža pasižyminčiais sovietmečio daugiabučiais? Ar bent simboliškai pradėtas jų renovacijos procesas?
D.Š.: Kol kas renovuojami ne gyvenamieji namai, o visuomeninės paskirties pastatai: sporto centras, darželiai, mokyklos. Bet esame parengę projektą „Visagino enervizija“, kurio esmė – prašyti 85 proc. paramos būsto renovacijai, nors mes ir neturime probleminio regiono centro statuso. Bet Centrinė projektų valdymo agentūra iš Ignalinos programos sutinka kompensuoti visaginiečių išlaidas tik 15 proc. (tai sudaro 24 mln. Lt), iš daugiabučių namų programos – 15 proc., klimato kaitos programos – irgi 15 proc., o likusią dalį (55 proc.) sudarytų „Jessica“ programos paskolos lėšos.
Gyventojai su tokia tvarka nesutinka, nes bijo likti bankų įkaitais. Jie norėtų didesnės kompensacijos. Energetikų mieste netrūksta specialistų, išmanančių naujausias technologijas. Svarbu, kad gyventojams būtų leista rinktis ne tik pačius pigiausius techninius projektus: juk Lietuvoje jau turime pavyzdžių, kai pigiai apšiltinti būstai supelijo.
– Kokia dalis miesto gyventojų šiuo metu susijusi su privačiomis bei valstybinėmis atominės energetikos įmonėmis ir jų aptarnavimu?
D.Š.: Dauguma – sakyčiau, maždaug šešiasdešimt procentų. Vieni tebedirba likviduojamoje elektrinėje, kiti – įvairioms užduotims samdomose privačiose įmonėse arba įmonėse, aptarnaujančiose atominės elektrinės darbuotojus.
– Koks „Hitachi“ atstovų požiūris į buvusius IAE darbuotojus? Juk manoma, kad dėl technologijų skirtumo prie VAE valdymo pultų galėtų stoti tik labai nedidelė, atitinkamą parengimą „Hitachi“ įmonėse įgijusi IAE specialistų dalis.
D.Š.: Sustabdžius energijos gamybą IAE blokuose, dalis specialistų persikėlė dirbti į kitas atomines elektrines, tačiau jų šeimos dažnai likdavo čia. Todėl tokie žmonės puoselėja viltis sugrįžti. Nesvarbu, kad jų patirtis sukaupta dirbant sovietinės gamybos reaktoriais, – Lietuvai tapus nepriklausomai, atomininkai, ypač atominės saugos specialistai, kėlė savo kvalifikaciją Vakaruose. Jie puikiausiai galėtų tikti VAE.
– Ar japonų investicijos į Visagino miesto infrastruktūrą yra numatytos baigiamoje derinti koncesijos sutartyje? O gal tam tikslui rengiamos atskiros „Hitachi“ ir Visagino miesto sutartys?
D.Š.: Visagino miestui skirtos investicijos mus palaikančio premjero Andriaus Kubiliaus nurodymu numatomos bendroje koncesijos sutartyje, todėl jokių atskirų sutarčių kol kas nėra rengiama. Numatomos verslo kryptys, kurias japonai čia galėtų plėtoti. Tiesa, tai neapibrėžta nei darbo vietų skaičiumi, nei mokesčiais į miesto biudžetą. Tikimės, kad Visaginas taps išmaniuoju miestu, šiame regione klestės pramonė ir kitos verslo šakos.
– Kaip įsivaizduojate atvyksiančių japonų socialinių poreikių aptarnavimą? Ar jiems mieste bus statomi japonų gyvenimo standartus atitinkantys namai, mokyklos ir poliklinikos?
D.Š.: Sovietiniais metais iš šešių planuotų miesto mikrorajonų tebuvo pastatyti trys – aš juos vadinu vienu drugelio sparnu. Todėl jeigu jie pageidaus statytis – maloniai prašom.
– Ar pačiai jau teko nuvykti į Japoniją? Ar pradėjote mokytis japonų kalbos?
D.Š.: Ne, dar niekas nekvietė. Bet japonų kalbos po truputėlį pradėsim mokytis – miestiečiams sudarytos tokios galimybės. Gyvename unikaliame mieste, kuris pasižymi tiek nacionaliniu margumu (čia gyvena 43 tautybių žmonės), tiek unikalia gamta: labai pasistengę galėtume ir Druskininkus „apšauti“. Galbūt dėl mišraus genetinio fondo čia gimsta ypač daug talentingų žmonių, garsinančių Lietuvą. Ne tik menininkų, tokių kaip visame pasaulyje koncertuojanti Alina Orlova arba sparčiai kylanti operos žvaigždė Onutė Kolobovaitė. Yra ir gerai žinomi Visagino akrobatai, irkluotojai Raimondas Labuskas ir Jevgenijus Šuklinas, slidininkė Irina Terentjeva. Visaginiečiai kuria mašinas, projektuoja lėktuvus ir daro daugybę kitų įdomių dalykų.