Visuomenė, kurios du trečdaliai nepatenkinti demokratijos veikimu jų valstybėje, – puiki terpė įvairių veikėjų manipuliacijoms ir net linčo teismo idėjoms.

Nepaisant didžiulių pastangų sukelti visuomenėje revoliuciją – visą parą įjungtų televizijos kamerų, privertusių mažą mergytę tapti realybės šou dalyve, riksmų, maldų ir dainų garsiausioje Lietuvoje mažo pakaunės miestelio Klonio gatvėje, eitynių sostinėje, piketų prie Prezidentūros ir Lietuvos ambasadų užsienyje, mūsų valstybės politiniame žemėlapyje violetinės spalvos kol kas tėra apie 2 proc. ir visa ji susikoncentravusi ties Kaunu. Bent jau taip rodo kelios reprezentatyvios partijų reitingų sociologinės apklausos, kai kurių partijų prieš rinkimus užsakytos vidiniam naudojimui.
Kad šie skaičiai šiandien labiau atspindi tikrąją padėtį nei nuotaikos kai kuriose televizijų laidose, rodo ir ne itin gausūs mitingai Vilniuje, kurie vyko tik vietinėmis – be Garliavos ir Kauno desanto – pajėgomis.
Vis dėlto kas lėmė, kad teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, taip lengvai galėjo susikurti minios teismo idėja gyva savotiška Garliavos respublika?

Teisinių institucijų klaidos stumia prie linčo teismo
Pagrindinis violetinio judėjimo, kaip ir jo pagrindu susikūrusios „Drąsos kelio“ partijos, deklaruojamas tikslas – kova su teisėsaugos ydomis. Jų tikrai daugybė, o vadinamasis pedofilijos skandalas pasitikėjimo teismais kreivę nulenkė rekordiškai žemai. Tiesa, per pastaruosius penkiolika metų ji niekad nebuvo aukštai pakilusi: didžiausio pakilimo būta 2004 m., kai teismais pasitikėjo kas ketvirtas mūsų valstybės pilietis, tačiau dabar – vos daugiau nei kas dešimtas.
Per vadinamąjį pedofilijos skandalą teisėsauga iš tiesų pasirodė visu „gražumu“, ir tai davė pagrindą rutuliotis visuomenę įaudrinusiai istorijai.
Kai šiandien violetinio judėjimo rėmėjai šaukia, kad reikėjo pirma išspręsti pedofilijos bylą, o paskui jau – su kuo gyventi mergaitei, teisingiau būtų sakyti, kad pirmiausia reikėjo išnarplioti kitą bylą – Kauno policininkų, kurie dar 2008 m. gruodį Drąsiui Kedžiui jo paties prašymu išdavė pažymą dėl pedofilijos fakto, kurioje teigiama, kad vyro mažametė dukra buvo prievartaujama buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, nors ikiteisminis tyrimas buvo nebaigtas ir tokių faktų nustatyta nebuvo. Šios pažymos pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė mamai matytis su dukra. Pažymą išdavę pareigūnai tik 2011 m. stojo prieš teismą, ir byla dar nebaigta.
Gal nebūtų buvę tiek mirčių, jei Kauno policija nebūtų Violetos Naruševičienės apklausos dėl buvusio sesers draugo D.Kedžio grasinimų ją nužudyti atidėjusi dienai, kai ji jau buvo nužudyta. Galų gale – jei nebūtų taip ilgai tąsytos Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės bylos.
Žinoma, visiškas absurdas, kad pati būdama teisėsaugos dalis teisėja Neringa Venckienė ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir ragino taip elgtis kitus žmones. Bet sunku nesityčioti iš teisėsaugos, kai ji aiškinasi, kad dvejus metus užtruko įžeidžiamų N.Venckienės tezių lingvistinė analizė.
Teisėsaugos institucijos iš šio skandalo turėtų pasidaryti labai rimtas išvadas. Deja, kol kas jos atstovai labiau įsijautę į dievo, kuriuo abejoti nedera, poziciją, tekartodami, kad teisinėje valstybėje privalu paklusti galutiniams teismo sprendimams. Ši tezė neginčijama, tačiau, kaip „Veidui“ yra sakęs vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų prof. dr. Egidijus Jarašiūnas, dabar – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas, teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Bet, žinoma, kaip pabrėžia E.Jarašiūnas, kad ir kokie blogi būtų teismai, jie tūkstantį kartų geresni už linčo teismą, nes šis neklauso argumentų.
Deja, Garliavos respublika siūlo pereiti prie minios teismo jurisdikcijos. „Politinėje ir politologinėje literatūroje daug rašoma apie vadinamąjį demokratijos deficitą ir demokratijos krizę Europoje. Pripažįstama, kad ją sukėlė vadinamasis žmogus iš gatvės, kuris gerai žino turįs savo teisę reikalauti, bet nesijaučiantis už nieką atsakingas“, – primena buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris.
Mūsų visuomenėje minios teismu gyva Garliavos respublika labai natūraliai gali atsirasti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Įstatymai rašomi teisiškai išsprususiai visuomenei, kurioje statistiškai nusikaltėlių skaičius nesiekia 6 proc. Bet Lietuvoje teisinio švietimo per daugiau kaip du dešimtmečius nebuvo jokio, o teisiškai neišprususią visuomenę galima lengvai klaidinti. Pavyzdžiui, tikinti, kad dabar teisiamas A.Ūsas, nors po mirties niekas negali būti teisiamas, o tebenagrinėjamos bylos esmė – ar galėjo prokurorai pagal turėtus duomenis pareikšti jam įtarimus. Dalis violetinio judėjimo ideologų tai puikiai suvokia, bet sąmoningai manipuliuoja teisiškai neišprususios visuomenės jausmais.
Kita priežastis, kodėl taip lengvai prigyja idėja ignoruoti teisinės valstybės principus, – pačios visuomenės vertybinės nuostatos. Jas puikiai įrodė 2011 m. paskelbto korupcijos žemėlapio skaičiai: tik 29 proc. apklaustųjų neduotų kyšio, o 63 proc. sakosi jo nepaėmę tik todėl, kad niekas nesiūlė. Prie to pripliusavus rinkimų karštligės apimtus politikus, atsakomybės neturinčią dalį žiniasklaidos ir, žinoma, pasitikėjimo nenusipelniusią teisėsaugą – štai Garliavos respublikos pamatai ir sumūryti.
Violetinis judėjimas skelbiasi iš pagrindų išspręsiantis teisėsaugos problemą. Tačiau kol kas jų alternatyva – tik minios teismas. „Drąsos kelio“ partijos ideologai ir aktyvistai žada po rinkimų nušluoti prokuratūros vadovus ir įvesti visuomenei atskaitingo ypatingojo prokuroro, teisėmis prilygstančio generaliniam, galėsiančio susipažinti su bet kokios bylos medžiaga, inicijuoti ikiteisminius tyrimus, instituciją. Kažin ar tai panacėja nuo teisėsaugos bėdų.

Kodėl visuomenė niekuo netiki
Siūlymai kapoti galvas labai į mostį nusivylusiems ir niekuo nebetikintiems žmonėms. Kad tokia visuomenės būsena – gera terpė destuktyviems neramumams, kad tai tampa net stabdžiu valstybės pažangai, jau ne pirmi metai aliarmuoja sociologai, psichologai, politologai. Jau daug metų visuomenėje tvyro neteisingumo jausmas, žmonės įvairiose apklausose sako esantys nepatenkinti, kaip vystosi demokratijos procesai Lietuvoje, kaip funkcionuoja akivaizdžiai selektyvi teisingumo sistema.
Tačiau nors realaus pagrindo nusivylimui tikrai duoda ir mūsų teisėsauga, ir valdžios institucijos, vis dėlto nepasitikėjimo atotrūkis lyginantis net ne su Vakarų europiečiais, o kaimynais latviais ir estais, turinčiais nemažai panašių bėdų kaip ir lietuviai, neadekvačiai didelis. Šiemet balandį “Vilmorus” ir TNS Gallup paklausti, ar pasitiki teismais, teigiamai atsakė 12 proc. Lietuvos, 46 proc. Latvijos ir 53 proc. Estijos gyventojų. Panašus atotrūkis ir vertinant valdžios institucijas.
Kai kuriems visuomenės gyvenimo analitikams įsiminė, kad totalus nepasitikėjimas valdžios institucijomis ypač sustiprėjo po 1993 m., kai Valstybės saugumo departamentas užmynė ant uodegos žmonėms, kurie buvo prikišę nagus prie bandymo įvykdyti vadinamąjį pakaunės perversmą, po kurio sekė tilto per Bražuolę susprogdinimas, buvusio VSD darbuotojo Juro Abromavičiaus žmogžudystė.
O niekuo nepasitikinti visuomenė be jokių įrodymų lengvai gali pasmerkti (o norėtų ir nubausti) bet ką. Tokias nuotaikas nuolat kaitina dalis neatsakingos žiniasklaidos ir prie nuolatinių skandalų lauželių mėgstantys pasišildyti politikai bei politikieriai. O violetiniame judėjime atsirado ir dar vienas visuomenės segmentas – kunigija. „Drąsos keliui“ ėmę vadovauti lig tol kunigu altarista buvęs Jonas Varkala, Kedžių namuose ir prie jų nuolat budėjo Bažnyčios atstovai. Deja, nebuvo girdėti, kad jie būtų žmones raginę būti tolerantiškais, neperžengti krikščioniui derančių bendravimo su kitaip manančiais ribų.
Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasakojo, kaip po to, kai ji aplankė ginčo objektu tapusią mergaitę ir pasakė tai, kuo įsitikino – kad ji gerai jaučiasi pas savo mamą, susilaukė didžiulio puolimo. Net jos padėjėjas Seime Kedžių rėmėjai koliojo, prakeikė jų dar negimusius vaikus. Dalis žmonių, besirinkusių prie Kedžių namų, tikėtina, buvo nuoširdžiai įtikėję, kad gina teisybę, tačiau fanatizmas nieko bendra neturi su pilietiniu protestu.
Nepasitenkinimas status quo – normalus pilietinis jausmas, bet forma, kuria tai šįsyk pasireiškia, diskredituoja pilietiškumo pasireiškimą, nes geriau bloga teisė nei jokia. Tokią preliminarią išvadą daro sociologai, analizuojantys violetinio judėjimo fenomeną.

Politikams daug politinių dividendų neprognozuojama
Nieko nauja, kad šįsyk, Seimo rinkimų metais, violetiniai persidažė ir nemažai politikų, daugiausia politinių turistų – per partijas keliaujantys Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius, Kazimieras Uoka. Beje, vienas „Drąsos kelio” partijos lyderių Juozas Ivanauskas „Veidui“ yra sakęs, kad šių politikų jie neprisileido prie partijos steigėjų, nesileisdami į turgų dėl vietų būsimame kandidatų į Seimą sąraše.
Violetinio judėjimo pusėn ginče, ar paklusti teismo sprendimui, stojo ir dalis konservatorių su Vytautu Landsbergiu priešaky. Ilgai dviprasmišką poziciją užėmė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pedofilija ir teisėsauga staiga susidomėjo mitingus Vilniuje organizavę visuomeninio ir politinio gyvenimo elite vietos neberandantys buvęs ministras ir buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, buvęs parlamentaras ir tuomečio prezidento Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Klonio gatvėje atsirado scena ir menininkams, nors „Kastanedos“ muzikantams pripažinus, kad jie čia tiesiog dirbo savo darbą už honorarą, o ne nemokamai dalyvavo pilietinėje akcijoje, kaip buvo tikinama, sunku pasakyti, kokia jų dalis buvo tiesiog pasamdyta.
Norinčių pasišildyti prie visuomenės dėmesį traukiančio laužo atsirado daug. Nors, kaip retoriškai klausia šį judėjimą tiriantys sociologai: kodėl visuomenės veikėjai, menininkai nerengia pilietinių akcijų dėl kitų ne mažiau nei pedofilija aktualių problemų, pavyzdžiui, žmogžudysčių masto, alkoholizmo, taršos?

Atomazga. Kokia?
Nors pagrindinis skandalo smaigalys – mažametė mergaitė (o gal tik pretekstas, nes jos tikraisiais interesais, nepaisant vaikų psichologų ir psichiatrų nerimo paisyta mažiausiai) teismo sprendimu jau pas mamą, N.Venckienė į TV kameras sako – manot, viskas baigėsi? Atvirkščiai – tik prasideda, nes ji turinti tūkstančius rėmėjų.
Kada ir kokia laukia šio skandalo atomazga? Tokia pat ramybe kaip įvykdžius teisėtą teismo reikalavimą ir grąžinus vaiką tėvui Ingos Rinau istorijoje čia kol kas nekvepia. Bet ir violetinės revoliucijos ekspertai neprognozuoja, nors protetsuotojai tikina, kad rudenį jie Seime turės bent trečdalį vietų.
Politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius pastebi, kad „Drąsos kelią” kol kas apskritai sunku vadinti partija, nes ji labai lokali, susikoncentravusi prie Kauno, neturi jokio organizacinio tinklo visoje Lietuvoje.
Šia prasme labiausiai artima jai analogija – su Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga, kuri taip pat buvo lokali ir rėmėsi vienos vietovės rinkėjų parama, o Seimo rinkimuose pagal proporcinę formulę jiems visiškai nesisekė. Antra, “Drąsos kelias” neturi lyderio. N.Venckienė aiškiai nepasakiusi, ar eina į politiką, o kiti partijos nariai lyderių kvalifikacijų tikrai neturi. Trečia, „Drąsos kelias” jokios platesnės politikos ar ideologijos neturi, išskyrus nepasitenkinimą teisėsauga ir keršto jausmą. Tiesa, pasak kauniečio politiologo, keršto jausmas Lietuvos politikoje padeda mobilizuoti nemažą rinkėjų būrį, bet artėjančiuose Seimo rinkimuose konkurecija į protesto balsus bus didžiulė. Tad, A.Krupavičiaus prognozėmis, nebent gali būti išrinktas koks „Drąsos kelio“ atstovas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Be to, violetinių populiarumą gali sumažinti ir menkėjanti prezidentės parama.
Tiesa, kol kas neaišku, nei kas bus jų rinkimų sąraše, nei kas finansuos partijos žygį į Seimą, o pinigų kilmė koreguoja ir partijos darbų turinį. Kol kas „Drąsos kelio“ atstovai tikina, kad jų sąskaitoje nulis litų. Tačiau akivaizdu, kad partija ar violetinis judėjimas finansinių rėmėjų turi, nes jau vien scena su įgarsinimu ir muzikantai, kaip rodo faktai, kainuoja.
Vis dėlto, nors daugelis įvairių sričių “Veido” šnekintų ekspertų violetinės revoliucijos neprognozuoja, bet ir neatmeta, kad dar gali nutikti įvairių inicidentų, kaip ir gimti naujos Garliavos respublikos, jei visuomenei nebus atsakyta ir operatyviai į daugelį klausimų, jei iš violetinio skandalo nepadarys išvadų teisėsaugos institucijos, politikai, žiniasklaida. Politologas A.Krupavičius pastebi, kad jei tokia istorija būtų vykusi kurioje demokratinėje vakarų valstybėje, pavyzdžiui, JAV, seniai griežtai būtų įgyvendinti visi teismo sprendimai, ir reikalas būtų išspręstas pačioje užuomazgoje. O pas mus politikai iki pat aukščiausio lygmens pylė alyvos į ugnį, ir dabar turim, ką turim. Be abejo, skandalas traukė nepatenkintus, turėjusius reikalų su teisėsauga, nuo jos nukentėjusius ar tiesiog naivius, situacijos nesuvokiančius žmones. Truakė ambicijų politikoje turinčius nesėkmingus politikus ir visuomenės veikėjus, kurie tikisi, kad garsus rėkimas padės išlikti politikos arenoje ar į ją patekti. Bet kritinė masė akivaizdžiai per maža ir per daug lokali apversti Lietuvos politikos vežimą. Bet pakankama daryti išvadas, nes violetinė ar bet tokios kitos spalvos revoliucijos tikimybė reali, kol teisėsaugos, valdžios instucijos duos joms peno. Nors žmonės, aidint maldoms siunčiantys prakeiksmus niekuo dėtiems dar net negimusiems vaikams, besidedantys kito vaiko gynėjais, nieko bendra su pilietiškumu ar pilietine visuomene neturi.

Mūsų valdžia moka laukti tinkamo momento. Garliavinė istorija tą tik patvirtina – policininkų ir kitų pareigūnų Klonio gatvės namo šturmas surengtas tik pasibaigus Romo Kalantos susideginimo jubiliejui ir kaip tik tą dieną, kai Seime pradėti svarstyti labais svarbūs Ignalinos atominės elektrinės įstatymai. Šie svarstymai visai nublanko prieš mergaitės paėmimo šturmą.

Kas gali paneigti tikimybę, kad masinės informavimo priemonėms absoliučiai visą dėmesį skiriant „keliadai“, patyliukais Seime bus bandoma prastumti šaliai nepalankių atominės elektrinės įstatymų?

Dauguma Seimo narių vakar per posėdį sukišo galvas į smėlio maišus, įsikišo ten savo valdiškus laptopus ir „on-line“ stebėjo garliavinę spec. operaciją – su automatais, granatomis, ežiais ant kelio, benzopjūklais, ašarinėmis dujomis, vandens patrankomis ir t.t. Vos ne O Bin Ladeno namo šturmas Pakistane. Tiesa, ten dalyvavo vos keliolika pareigūnų. O Garliava vakar virto mūšio lauku dėl vienos abejotinos reputacijos motinos užgaidų. Neva ji pavyzdinga mama, nori auginti savo dukrą, kuri jai šešerius metus visai nerūpėjo. Neatsimenu nė vieno fakto, kad vienai nereikšmingai operacijai būtų sutelkta beveik 300 pareigūnų. Kiek visa tai kainavo valstybės biudžetui???

Įtakingi teisininkai supranta, kad jei nusikalstamų grupuočių kėslų įgyvendinimui yra pajungiama politinės valdžios ar teisėsaugos institucijų pareigūnai, tai tokia nauja struktūra yra vadinama MAFIJA, kuri anksčiau ar vėliau yra išaiškinama ir visi jos nariai susilaukia pelnytos bausmės ir visuomenės pasmerkimo. Galima vardinti daug baudžiamųjų bylų, kuriose sprendimai priimami, ar nepriimami tik dėl kažkieno politinės valios, nors faktiškai dėl korumpuotų sluoksnių įtakos mūsų valdžiai. Tai liečia tiek ir garsias korupcines bylas, kur tikrai buvo pavogti ar iššvaistyti šimtai milijonų valstybės, visos visuomenės lėšų. Klonio gatvėje gi milijonus kainavusi vakarykštė operacija tikrai nebuvo verta tokių pinigų. O kiek teismų sprendimų antstoliai apskritai nesugeba įvykdyti? Manau, tūkstančius.

Kita vertus, šioje pedofilinėje istorijoje tikrai unikali L. Stankūnaitės asmenybė. Dalis teisininkų teigia, kad normalioje teisinėje valstybėje ji jau seniai būtų buvusi nuteista dėl bendrininkavimo nusikaltimo padaryme ir atlikinėtų bausmę, apie ją tiesiog šokinėja vos ne visa valdžia. Mes visi mokesčių mokėtojai esame priversti net išlaikyti jai Generalinio prokuroro ir sprendimu paskirtą apsaugą ir ją pačią. Tam jau išleista daugiau kaip 2 milijonų litų. Kyla daug klausimų nuo ko ji yra saugojama? Reikia suprasti – saugojama yra ne L. Stankūnaitė. Matyt, saugojamos yra įtakingų pedofilų, galimai esančių valdžioje ir spec. tarnybose, paslaptys, susijusios su abiejų mergaičių, o gal ir daugiau seksualiniu prievartavimu. Buvo viskas yra daroma, kad mergaitė būtų išplėšta iš Neringos Venckienės globos, galimai medikamentais paveikta mergaitės psichika, kad ji nieko nebeprisimintų ir, pašalinus N. Venckienę nuo atstovavimo mergaitei, kad baudžiamojoje byloje būtų priimtas pagaliau sprendimas, kad jokios pedofilijos nebuvo. Tikriausiai baigiamasi, kad pas mus, kaip ir Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje jau priimti pedofilų kastracijos įstatymai. Mūsų valstybėje tokio įstatymo nedrįstama net siūlyti. Gal tik koks nestabilusis P. Gražulis tai išgrįstų pasiūlyti.

Neteisinu ir Kedžių šeimos su teisėja Neringa priešakyje – jie irgi ne šventieji: vietinių pasakojimu, itin linkę į aroganciją, pasipūtę, jaučiasi visagaliais. Tačiau tai tik žmogaus būdo bruožai  – nieko nusikalstamo jie nedarė. Nebent tai, kad sovietmečiu augino nutrijas, nėrė megztinius, garino džinsus ir jais „spekuliavo“.

Klysti yra žmogiška, tačiau tautos išmintis niekada neklysta. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad mama yra ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri išaugino.

DELFI nuotr.

Televizija TV3 tiesiogiai transliavo mergaitės perdavimo operaciją. Apie 7.20 į Kedžių namus įėjo L.Stankūnaitė, netrukus iš namų išėjo policija su skydais, girdėjosi klyksmai. Autobusiukas greitai paliko kiemo teritoriją. Mergaitė su motina buvo toje transporto priemonėje.

N.Venckienė iš karto po mergaitės paėmimo tiesioginiame eteryje patvirtino, kad globotinė buvo paimta. Ji sakė, kad tai padaryta jėga: “Man rankas užlaužė”.

Po mergaitės perdavimo žmonės pradėjo organizuotis išvykai į Vilnių – 10 val. planuojamas mitingas S.Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros.

Operacija prasidėjo apie 6 val. ryto. Policija užblokavo gatves Garliavoje ir pradėjo teisėjos globojamos mergaitės paėmimo iš Kedžių namų ir perdavimo motinai Laimutei Stankūnaitei procedūrą.

Policija per garsiakalbius įspėjinėjo žmones nesipriešinti ir palikti namus, teritoriją. Kai kurie žmonės buvo išvedami policijos pareigūnų.

Policijos departamentas išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad „policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims.”

Anot departamento, policijos pareigūnai buvo pasitelkti viešajai tvarkai palaikyti ir kliūtims pašalinti, perduodant vaiką motinai.

Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.

„Pagal turimą pirminę informaciją, policijos pareigūnai elgėsi teisėtai, veikė pagal galiojančius įstatymus ir atliko tik tuos veiksmus, kuriuos yra nustatęs įstatymo leidėjas. Prievarta šalinant kliūtis buvo naudojama proporcingai, prieš tai įspėjus, kad yra vykdomas teismo sprendimas, ir nurodžius vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus”, rašoma Policijos departamento pranešime.

Garliavoje ankstų rytą liejosi raudos, dužo langai, buvo pkaustomos Kedžių namo durys.
Iš viso sulaikyti 36 asmenys, vienaip ar kitaip nevykdę pareigūnų nurodymu, – praneša “Delfi”.
Žurnalistams arti namo prieiti neleidžiama, įvykiai stebimi iš toli.

Po operacijos kieme budėję žmonės pasakojo, kad policija laužė ar daužė duris ir langus, iš namų jėga išvedė Kedžius – mergaitės senelius, o keletas žmonių buvo sulaikyta.

Anksti ryte policija taip pati išplatino pranešimą “Dėl teismo sprendimo vykdymo”, kuriame policija primena,kad turi teisę panaudoti prievartą prieš prie Kedžių namų budinčius žmones, jei jie trukdys mergaitės perdavimui motinai L. Stankūnaitei.

“Policija kreipiasi į žmones ir primena, kad įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Įstatymai suteikia policijos pareigūnams teisę reikalauti, kad tiesiogiai jiems nepavaldūs asmenys vykdytų jų teisėtus nurodymus, o reikalavimų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą.