Obamos doktrina. Nepaisant vis didėjančio spaudimo Baltiesiems rūmams, abejotina, ar JAV prezidentas Barackas Obama sutiks teikti paramą ginklais Ukrainai. Nebent pasikeistų sąjungininkų Vakarų Europoje pozicija.

„Aš tikiu sumanesne Amerikos lyderyste. Mes esame priekyje, kai sujungiame karinę galią ir stiprią diplomatiją; kai savo galią atsveriame kurdami koalicijas; kai neleidžiame mūsų baimėms užstoti galimybių, kurias suteikia šis naujasis amžius. Tai yra būtent tai, ką mes darome dabar visame pasaulyje. Tai yra skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – per savo metinį kreipimąsi į Kongresą sausio pabaigoje sakė B.Obama.

Žvalgybai pateikiant vis daugiau duomenų apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje ir baiminantis, kad pavasarį prasidės naujas puolimas Mariupolio kryptimi, Baltieji rūmai sulaukia vis naujų raginimų ne tik antklodėmis, bet ir ginklais paremti Ukrainos armiją.

Kovo pradžioje Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, Atstovų rūmų daugumos lyderis, taip pat respublikonas Kevinas McCarthy kartu su demokratų atstovais nusiuntė laišką prezidentui B.Obamai, kuriame paragino nedelsiant suteikti mirtinas gynybines ginkluotės sistemas Ukrainos kariuomenei.

„Mes neturėtume laukti, kol rusų pajėgos ir jų separatistai užims Mariupolį ar Charkovą, kad imtumės veiksmų sustiprinti Ukrainos vyriausybės galimybes sulaikyti juos ir apsiginti nuo tolesnės agresijos“, – rašoma Kongreso narių laiške.

„Gerai suteikti tokią įrangą, kaip naktinio matymo prietaisai, tačiau ukrainiečiams turėti galimybę matyti ateinančius rusus, o ne ginklų jiems sustabdyti, nėra atsakymas“, – pareiškė praėjusią savaitę įtakingas demokratas Senato užsienio reikalų komiteto narys Robertas Menendezas.

Skilimas, o tiksliau – spaudimas B.Obamai ateina ir iš jo vyriausybės. Naujasis gynybos sekretorius Ashtonas Carteris bei Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsey viešai parėmė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Į šį būrį įsiliejo ir JAV žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis.

„Kiek žinau, kiekvienas JAV vyriausybės departamentas, nuo Valstybės iki Gynybos departamento, pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, kad ši galėtų apsiginti. Tačiau prezidentas, Baltieji rūmai sako „ne“, – dar prieš kelias savaites viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete teigė Serhijus Plochijus, elitinio Harvardo universiteto profesorius.

Nuošalyje nelieka ir autoritetingi ekspertai, tokie kaip buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis ir kiti. Dar vasario pradžioje net aštuoni buvę aukšti pareigūnai, diplomatai, o dabar įtakingų analitinių centrų atstovai pateikė ataskaitą „Išsaugant Ukrainos nepriklausomybę, pasipriešinant Rusijos agresijai: ką Jungtinės Valstijos ir NATO privalo padaryti“. Dokumente griežtai pasisakoma už ginklų tiekimą ir kitokią karinę paramą Ukrainai.

„Rusijos sėkmė – tai pražūtis Ukrainos stabilumui, paskatinsianti Kremlių toliau peržiūrėti Europos saugumo santvarką. Tai prezidentą Vladimirą Putiną gali paskatinti panaudoti savo doktriną ginti rusus ir rusakalbius siekiant teritorinių pokyčių kitose kaimyninėse valstybėse, tarp jų – ir Baltijos šalyse, metant tiesioginį iššūkį NATO, – sakoma ataskaitoje. – Išlaikyti Vakarų sankcijas svarbu, bet to nepakanka. Vakarai turi sustiprinti Ukrainos galimybę atgrasyti, padidinant rizikas ir kainą, bet kokį naują Rusijos puolimą.“

Būtent šių argumentų laikosi dauguma ginklų tiekimo Ukrainai šalininkų.

Kita vertus, akademiniuose sluoksniuose netrūksta ir Ukrainos apginklavimo priešininkų. Autoritetingas „Foreign Affairs“ žurnalas surengė ekspertų apklausą, pateikdamas klausimą, ar Jungtinės Valstijos turėtų suteikti karinę pagalbą, kurios Ukrainos vyriausybei reikia kovojant su Rusijos remiamais sukilėliais. Apklausoje dalyvavo 27 tarptautinių santykių ir Rusijos politikos ekspertai. Tik keturi iš jų „tvirtai sutinka“ su šia idėja, penki „sutinka“, o net dešimt „tvirtai nesutinka“, aštuoni „nesutinka“. Tai yra didžioji dalis yra prieš tokį Baltųjų rūmų sprendimą.

„Pirma, V.Putinas neatsitrauks, kad ir kas nutiktų. Ginklų siuntimas Ukrainai pateisintų jo teiginius Rusijos visuomenei, kad konfliktas išties vyksta su JAV ir NATO, kurios bando pažeisti Rusijos interesus ir suverenumą. Tai vėl pakels jo reitingus ir suteiks pretekstą atvirai Rusijos karinei intervencijai, kurią parems Rusijos visuomenė. Antra, nėra aiškaus plano, ką Vašingtonas darys toliau, jei ginklų siuntimas tik eskaluos konfliktą. Jungtinės Valstijos gali įsitraukti į konfliktą be aiškaus išėjimo iš jo tikslo. Trečia, nesiunčiant JAV kariškių į konflikto vietas Ukrainoje, Vašingtonas negalės kontroliuoti, kaip tie ginklai naudojami. Pavyzdžiui, JAV prieštankiniai ginklai gali būti naudojami tiek kovotojų, kuriuos kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, tiek Rusijos agentų Ukrainos kariuomenėje. Bet kokiu atveju tai neatitiks JAV interesų. (…) V.Putino noras laimėti Ukrainoje, be abejonės, yra didesnis nei Amerikos visuomenės noras ginti Ukrainą dalyvaujant JAV armijai ir tiesiogiai kovojant su Rusija. JAV ginklų siuntimas prailgins, padarys intensyvesnį ir eskaluos karą – visa tai kartu padidins V.Putino reputaciją namuose“, – priežastis, kodėl „tvirtai nepritaria“ Ukrainos apginklavimui, vardijo viena „Foreign Affairs“ apklausos dalyvių Kimberly Marten, politikos mokslų, Rusijos, Eurazijos ir Rytų Europos ekspertė iš Kolumbijos universiteto.

Kiti ginkluotės tiekimo priešininkai piešia dar labiau apokaliptinius scenarijus, neatmesdami branduolinio karo galimybės.

Patys Baltieji rūmai viską aiškina paprasčiau. „Rusija yra sukaupusi didžiulius ginkluotės ir karinius pajėgumus prie pat sienos su Ukraina. Jei mes pradėtume tiekti ginklus, Rusija imtųsi dvigubai, trigubai ar net keturgubai didesnio atsako“, – dėstė valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas.

Vis dėlto dar yra kelios papildomos aplinkybės, kurios dažnai praslysta pro akis. Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Santykius tarp B.Obamos ir respublikonų kontroliuojamo Kongreso taip pat galima įvardyti ne kuo kitu, o karu. Kiekviena prezidento iniciatyva sulaukia didžiulio pasipriešinimo. Net ir jo partiečiai demokratai negaili kritikos prezidentui (JAV prezidento rinkimai jau 2016-aisiais). B.Obama irgi nelieka skolingas, imdamasis vienašališkų veiksmų.

Ar kalbėsime apie imigracijos politiką, ar apie naftotiekio „Keystone“ projektą, ar apie derybas dėl Irano branduolinio nusiginklavimo, – visur Baltųjų rūmų ir Kongreso nuomonė išsiskiria ir kiekviena pusė bando kišti pagalius į ratus priešininkams. Ne išimtis ir ginklų paramos Ukrainai klausimas.

Beje, derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo Baltiesiems rūmams daug svarbesnės nei Ukrainos reikalai. Priešingai nei Irano klausimas, Rytų Europa niekada nebuvo dabartinės Baltųjų rūmų administracijos prioritetas. Tik šiandieninės aktualijos per prievartą ją įtraukė į darbotvarkę. O štai Irano branduolinės programos nutraukimo klausimas buvo nuo pat pradžių kertinis B.Obamos administracijos palikimo akmuo (kaip ir vadinamasis „Obamacare“ sveikatos apsaugos projektas vidaus politikoje).

Praėjusią savaitę prasidėjusiose derybose Ženevoje dalyvauja ne tik JAV ir Iranas, bet dar keturios JT Saugumo Tarybos narės – Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija bei ne Saugumo Tarybos narė Vokietija. Apie Rusijos įtaką Iranui, o kartu jos galimybes sužlugdyti derybas tikriausiai nereikia daug pasakoti. Ir taip aišku, kad Maskva yra viena svarbiausių žaidėjų šioje diplomatijos partijoje. Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas – galbūt vienintelis JAV koziris šiame žaidime.

Be to, Prancūzija ir Vokietija taip pat yra griežtos ginklų tiekimo Ukrainai priešininkės. Dar prieš antrąjį Minsko susitikimą dėl konflikto Rytų Ukrainoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vašingtone ir nedviprasmiškai pareiškė, kad ginklai – „ne tai, ko Ukrainai reikia“. Vokietijos pozicija nepasikeitė.

„Manau, kad turėtume atidžiai įvertinti, ar šis sprendimas (ginklų tiekimo) nesuteiks Rusijai preteksto ir nesukels priešiškos Rusijos vadovybės reakcijos“, – praėjusią savaitę Berlyno poziciją pakartojo Vokietijos ambasadorius JAV Peteris Wittigas.

Ar Jungtinės Valstijos yra taip priklausomos nuo Vokietijos, kad negalėtų veikti vienašališkai? Ne, bet tik ne B.Obamos administracija. Dabartiniai Baltieji rūmai neturėtų palaiminti karinės paramos tiekimo Ukrainai, kol tam nepritars Vokietija ir kiti JAV sąjungininkai Vakarų Europoje, nes tai prieštarautų vadinamajai Obamos doktrinai arba, kaip minėta straipsnio pradžioje, – „sumanesnei Amerikos lyderystei“, kurios vienas iš pagrindų yra koalicijų kūrimas.

Paprastai tariant, dabartinės JAV užsienio politikos principas toks: Amerika imsis iniciatyvos suburiant regiono jėgas prieš tam tikrą iššūkį, bet neveiks vienašališkai.

„Klausimas – ne ar Amerika turėtų lyderiauti, bet kaip ji tai turėtų daryti. Užsienyje mes rodome, kad, veikdami ne vienašališkai, bet mobilizuodami kolektyvinius veiksmus prieš grėsmes ir gindami savo esminius interesus, mes esame stipresni. Būtent todėl mes vadovaujame tarptautinėms koalicijoms susidorojant su agresijos, terorizmo ir ligų iššūkiais“, – vasario mėnesį paskelbtoje JAV nacionalinės saugumo strategijos įžangoje rašo B.Obama.

Aktualusis interviu

Ambasadorius Ž.Pavilionis: „Taikos šaukliai provokuoja Rusijos konfliktą su NATO“

Į „Veido“ klausimus dėl Baltųjų rūmų pozicijos ginklų tiekimo Ukrainai klausimu atsako Lietuvos ambasadorius Vašingtone dr. Žygimantas Pavilionis.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Baltųjų rūmų pasipriešinimo ginkluotės tiekimui Ukrainai priežastys? Prezidento Baracko Obamos nesantaika su respublikonų kontroliuojamu Kongresu? Daug aistrų keliančios derybos dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija? Vakarų Europos su Vokietija priešaky pasipriešinimas sprendimui tiekti ginkluotę Ukrainai?

Ž.P.: Deja, atskirose ES šalyse bei atskirose JAV institucijose galioja klaidinga nuomonė, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti žodžiais, dialogu, civilizuotu įkalbinejimu, diplomatinėmis derybomis. Tačiau iš savo tūkstantmetės patirties žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik aiški ir nedviprasmiška jėga, nes šalis net ir XXI a. vadovaujasi iš esmės XX a. pirmosios pusės KGB mentalitetu ar net XIX a. carinėmis tradicijomis.

Kai Rusija pagaliau atsikratys ją užvaldžiusio ir sužlugdyti baigiančio KGB režimo, kai Rusijoje įvyks demokratiniai pokyčiai, tada su ja ir bus galima kalbėti civilizuotame pasaulyje įprasta kalba. Kuo daugiau Rusijai rodome naivios pagarbos ar „supratimo“, tuo daugiau patys ją (tikiuosi, nesąmoningai) kviečiame imtis šiurkščių karinių sprendimų kaimynystėje.

Apibendrinant keliais žodžiais – Rusija yra vis dar atsilikusi šalis, ir dabartinė jos politika ją vėl nubloškė bent pusę amžiaus atgal (jeigu ne toliau), todėl jos ne tik nereikia, bet negalima sodinti prie padoraus stalo. Tokioms šalims visada reikia visų pirma stiprios lazdos ir gal tik atskirais atvejais (jeigu pradeda gražiau elgtis) – mažo meduolio.

Dabar jau kokius 15 metų augantį blogį, diktatūrą Rusijoje, maitiname tortais ir dar rafinuotuose Vakarų restoranuose ginčijamės, kieno receptas geresnis – su padažu, su kremu, su guliašu ar su makaronais.

VEIDAS: Ar galima numanyti, kad Vašingtonas vis dėlto turi užsibrėžęs raudoną liniją? Tam tikros žiniasklaidos priemonės praneša, kad raudonoji riba yra Mariupolio puolimas.

Ž.P.: Raudonos linijos peržengtos jau prieš 15 metų, kada visi Vakarų lyderiai leido Vladimirui Putinui iš esmės įvesti savo diktatūrą šalyje ir sunaikinti demokratijos likučius. Vakarų lyderiai, sąmoningai ar ne, leido gimti monstrui, kaip kažkada civilizuoti Vakarai leido gimti Hitleriui. Dabar šis monstras, susitvarkęs šalies viduje, tiesia rankas į visas kaimynines valstybes.

Raudona linija dar kartą buvo peržengta 2008-aisiais Gruzijoje, bet jau šiurkščiu kariniu būdu. 2014 m. nauja riba peržengta dar pavojingesniu – hibridiniu būdu, kai jau seniai ir nepastebimai kariaujama su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau karas iš karto arba iš viso neskelbiamas. Šiuo metu jau kiekvieną dieną ši riba peržengiama, kai iš esmės nuolat nuo V.Putino beprotybės žūva ukrainiečiai (ir patys rusai – tiek Ukrainoje, tiek Maskvoje), o Vakarų pasaulis reaguoja tik retoriškai, išdidžiai vaikšto savo gatvėmis su „Je suis Charlie“ užrašais, tačiau tik keli pagarbos verti Vakarų lyderiai prisideda prie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ES prezidento Donaldo Tusko „Je suis Ukrainien“ demonstracijoje per Maidano metines. Pavyzdžiui, už Debalcevės užgrobimą Rusija juk taip ir neliko nubausta. Negana to, Rusijos išlaikytiniai Vakaruose dar nori sušvelninti sankcijas savo šeimininkui Kremliuje – neabejotinai už gerą elgesį kur nors jaukiose salose ar kitose šiltose Europos vietose.

Privalome V.Putiną sustabdyti šiandien, o ne rytoj, nes rytoj su tokia politika gali nebelikti tų, dėl kurių V.Putiną reikėtų stabdyti. Tačiau tada visa atsakomybė už sukeltą chaosą pasaulyje ir V.Putino KGB džino išleidimą iš butelio teks tiems paties taikiems Vakarų lyderiams.

Paradoksalu, bet šiandien šie taikos šaukliai, patys to, matyt, nuoširdžiai nenorėdami, provokuoja Rusijos priartėjimą prie NATO sienų ir gal net konfliktą su NATO. Šio konflikto tikimybė didėja sulig kiekvienu „legitimizuotu“ V.Putinu užkariavimu.

Griežtos tam tikrų sektorių ekonominės sankcijos Rusijai, reali karinė pagalba Ukrainai – tai būtų Vakarų nubrėžta raudona linija, o dabar vis dar užsiimame retorika, simboliniais sąrašėliais, dalyvaujame Kremliaus surežisuotuose cirkuose Minske, juokindami jeigu ne pasaulį, tai bent jau Kremlių – tikrai. Be to, jį dar ir paskatiname tokiu savo elgesiu tolesniems užkariavimams.

VEIDAS: Baltųjų rūmų politika, o ir JAV žiniasklaidos dėmesio stoka Ukrainos atžvilgiu galbūt implikuoja, kad Ukraina nėra JAV interesų zonoje, kaip kai kurie apžvalgininkai tvirtina?

Ž.P.: Nesutinku su šia nuomone. Iš esmės vienbalsis – tiek kairės, tiek dešinės – pritarimas Ukrainos laisvės aktui Kongrese ir visoms būtinoms paramos Ukrainai priemonėms rodo, kad amerikiečių tauta (beje, ne taip kaip – Europos gėdai – daugelis kaimyninių Ukrainai tautų) puikiai supranta, kokiomis katastrofiškomis pasekmėmis gali baigtis sėkmingas V.Putino agresijos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie pačią Europą, bet ir apie pasaulinę tvarką, kuri net ir mums atnešė 25 metus laisvės ir kurios taip nekenčia KGB režimas Maskvoje, svajojantis apie fašistinės prievartos pasaulį, galiojusį iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau ar atskiri politiniai lyderiai arba atskiros Vakarų šalys ir toliau darys esmines istorines klaidas, nė kiek nepasimokydami iš skaudžių kovos su fašistine Vokietija (ar komunistine Rusija) pavyzdžių, pamatysime, manau, netrukus. Bent jau istorija juos tikrai tinkamai įvertins, o mes turime daryti savas išvadas Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Seimas, tik atšventęs atkurtos laisvės 25-metį, patvirtins išmintingą sprendimą dėl šauktinių gražinimo; kad ir vėl visos politinės jėgos susitelks, kaip Lietuvoje visada sugebėdavome svarbiausiais mūsų šaliai laikotarpiais.

VEIDAS: Po pranešimų apie penkių „Abrams“ tankų atsiradimą Lietuvoje kokios dar pagalbos Lietuva galėtų tikėtis iš JAV?

Ž.P.: JAV karinis buvimas Lietuvoje – štai čia pavyzdys raudonos linijos, kurį Maskva jau seniai suprato. Žinoma, kuo didesnis ir ilgesnis bus šis JAV bei kitų NATO sąjungininkų fizinis karinis buvimas, tuo aiškiau ši linija bus matoma Maskvoje.

Tačiau šiandien mes turime žiūrėti dar plačiau – Rusija prieš mus naudoja labai platų spektrą poveikio priemonių, todėl atitinkamai kuo daugiau JAV bus Lietuvoje, tuo lengviau bus šiuos Rytuose besikaupiančius debesis išsklaidyti. Tai yra šalia kuo didesnio JAV karinio buvimo Lietuvoje turime ir toliau siekti aktyvaus JAV kompanijų dalyvavimo mūsų ekonomikoje bei Lietuvos verslo – JAV.

Be abejones, todėl turime daryti viską, kad Rusijos propagandiniai šaukliai nesustabdytų derybų dėl ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties; siekti kuo aktyvesnio mūsų nevyriausybinių ir partinių ar politinių institutų bendradarbiavimo; paraginti visas Lietuvos ministerijas, žinybas, net savivaldybes ne tik sukurti, bet ir įgyvendinti savo tam tikrą „JAV planą“; pagaliau pastūmėti ne tik suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuriuo taip didžiuojamės, bet ir kitus energetikos projektus, kuriuose dalyvauja ir JAV kompanijos.

Jungtinės Valstijos tampa mums svarbiausiomis strateginėmis sąjungininkėmis bei partnerėmis ne tik teoriškai, bet ir vis labiau – praktiškai. Tai neseniai Vašingtone mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui patvirtino ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Tačiau šiame procese turime dalyvauti visi – ne tik valdžia ar atskiri politiniai lyderiai, nes tik tada ryšys su JAV bus tikras ir stiprus.

Karas Ukrainoje. „Minskas 2“, arba antrasis bandymas rasti kompromisą su Rusija, baigėsi to pačiu – nesėkme.

Vasario 12 d. po visą naktį vykusių derybų, per kurias Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgėsi lyg mokyklos direktorius, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as daugiausia tik klausėsi, lyg prasikaltusio Petro Porošenkos tėvai, buvo paskelbta apie 11 punktų susitarimą. Tačiau Kremlius tą susitarimą aiškina vienaip, Ukraina – visai kitaip, o Vakarų lyderiai pateikia dar ir savo interpretaciją. Vien jau to, atrodo, pakaktų konstatuoti, kad sutartis nieko verta.

Štai Kremliaus paskelbtame sutarties tekste numatomas visų neteisėtų grupuočių nuginklavimas ir užsienio karių bei ginkluotės išvedimas, Ukrainos „konstitucinė reforma“ ir dalyvavusiųjų kovos veiksmuose amnestija. Pagal vienuoliktą sutarties punktą numatoma iki 2015 m. pabaigos Ukrainos konstitucijoje įtvirtinti decentralizaciją ir ypatingą statusą atskiriems Donecko ir Luhansko sričių regionams. Kremliaus paskelbtame dokumento tekste taip pat teigiama, kad turi būti atkurtas pensijų ir kitų išmokų mokėjimas Donecko ir Luhansko srityse, taip pat bankų veikla. Dokumente numatyta, kad neįgyvendinusi vienuolikto punkto Ukraina neatgaus savo išorinės sienos kontrolės.

O štai P.Porošenka po derybų pabrėžė, kad dėl autonomijos ar federalizacijos Ukrainos rytuose net nebuvo tariamasi.

Tiesa, abu prezidentai vienodai pranešė, kad per naktį Minske vykusiose taikos derybose sutarta Rytų Ukrainoje nuo praėjusio sekmadienio laikytis paliaubų, taip pat sutarta dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo iš 50 km pločio buferinės zonos bei apsikeitimo įkaitais.

Prieš savaitę kaip nemažas pasiekimas galėjo atrodyti ir tai, kad per viršūnių susitikimą parengtą dokumentą, numatantį priemones, kuriomis bus įgyvendinamas pernai rugsėjį Baltarusijos sostinėje pasirašytas taikos planas, pasirašė ir vadinamoji Ukrainos kontaktinė grupė, sudaryta iš Kijevo, separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovų. Tarp susitarimų – ir separatistų pažadas nutraukti ugnį nuo šeštadienio, vasario 15 d., 24 val.

Tačiau viena yra pasirašyti, visai kas kita – laikytis susitarimo. Ukrainos kariškiai dar šeštadienį pareiškė, kad prorusiškų separatistų puolimas šalies rytuose nesusilpnėjo, o per parą buvo pranešta apie 120 atskirų atakų.

Ir nors A.Merkel vis drąsinosi sakydama, kad „dar yra vilties“, sekmadienį iš karto po vidurnakčio įsigaliojus paliauboms, Ukrainos antiteroristinių operacijų (ATO) pajėgos paskelbė apie provokaciją – kad separatistai Bezymianos gyvenvietėje iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ ėmė šaudyti į Rusijos teritoriją Samsonovo kryptimi.

Luhansko srityje buvo šaudoma minosvaidžiu. Ukraina apie tai pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Rusijos pusei, kad pastaroji imtųsi veiksmų šaudymui nutraukti. Taigi apie pasiryžimą laikytis paliaubų galima tik pasvajoti, apie karo pabaigą – juo labiau.

O štai apie F.Hollande’o žodžius, esą Minsko derybos buvo lemiamos, galima pasakyti tik tai, kad jos išties buvo lemiamos pagaliau įsisąmoninant, jog Rusija žaidžia tik pagal savo taisykles, o visi kiti šio žaidimo dalyviai naiviai mano, kad dalyvauja jų kūrime.

Juk, nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, Rusija vis dar užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris vyksta vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. O antrasis Minsko susitarimas dėl paliaubų ir politinio konflikto Ukrainoje sureguliavimo, pasak Ukrainoje dirbančio Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo, yra tik taktinis Rusijos žingsnis, po kurio bus „eilinis puolimas“.

„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis įžvelgia tik vieną, kad ir nelabai džiugų, pranašumą: Minsko susitarimas dėl paliaubų rytinėje Ukrainoje bent jau sušvelnina Ukrainos pralaimėjimą kare, kurio ji niekada negalėjo laimėti. „Tačiau manau, jog tai nėra paskutinis aukščiausio rango derybų raundas, nes per šį derybų maratoną pasiektas susitarimas yra pernelyg prieštaringas, kad veiktų ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigia analitikas.

Juk kiek gali trukti susitarimas, kuriuo abi pusės įsipareigojo daryti tai, ko nė viena daryti nenori ir net nemano, kad turėtų? Pavyzdžiui, Kijevas turėtų įgyvendinti dar rugsėjį priimtą įstatymą dėl specialaus statuso suteikimo separatistų kontroliuojamoms teritorijoms. Be to, Kijevas įpareigotas surengti vietos savivaldos rinkimus šiose teritorijose ir aiškiai apibrėžti sienas, remiantis rugsėjo sutartimi. Tačiau vien tai yra akivaizdus prieštaravimas, nes pagal naująją sutartį separatistams paliekamos jų užimtos teritorijos, kurios dabar formaliai bus valdomos iš Kijevo, tačiau kariniu požiūriu kontroliuojamos separatistų. Be to, nutolstant nuo rugsėjo susitarimo, Ukrainai sienos su Rusija kontrolė bus grąžinta tik 2015 m. pabaigoje, kai bus surengti vietos savivaldos rinkimai ir įgyvendinta konstitucinė reforma, garantuojanti nuolatinę autonomiją separatistų regionams, apimantiems ir du didžiausius rytinės Ukrainos miestus – Donecką ir Luhanską.

Apie šią reformą, pasak L.Beršidskio, kalbama ir sutartyje, kurioje numatyta, kad šių teritorijų valdžia galės formuoti savo policijos pajėgas ir turės įtakos skiriant prokurorus bei teisėjus. Ukraina neturės galios atimti įgaliojimus iš vietos savivaldos pareigūnų, o autonominiai regionai galės pasirinkti savo oficialią kalbą, kuri neabejotinai bus rusų, o ne ukrainiečių.

L.Beršidskis visa tai vadina laiko bomba, kurią Rusija gali detonuoti bet kuriuo metu, jei tik nebus patenkinta Ukrainos veiksmais.

Derybų rezultatais ne itin džiaugiasi ir kiti jų dalyviai, ypač Vokietija. Šalies užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris apgailestauja, kad sutartis tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių dėl Ukrainos krizės nėra tai, ko Vokietija būtų norėjusi. Mat derybų sutartis yra, galima sakyti, niekinė, o jos nesilaikant kitas NATO ir ES šalių žingsnis gali būti Ukrainos rėmimas ginklais. To A.Merkel nenorėtų visų labiausiai.

Ji vis dar šventai tiki diplomatijos galia ir labiau už viską bijo karo. Ji ne kartą yra sakiusi, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis, ir griežtai pasisako prieš ginklų siuntimą Ukrainos pajėgoms.

Šiek tiek kitokios pozicijos laikosi Prancūzija, kuriai didžiausias galvos skausmas dabar yra ne Rusijos ir Ukrainos konfliktas, o laivo „Mistrali“ perdavimo Rusijai problema. Jei ne kitų šalių spaudimas, F.Hollande’as „Mistralį“, reikia manyti, jau seniai būtų atidavęs į Rusijos rankas. Tačiau pernai lapkritį Prancūzija nenoromis nukėlė „Mistralio“ perdavimo terminą, o sausį atidėjo jį neribotam laikui, „iki tolesnio pranešimo“.

Maskva perspėjo, kad pareikalaus didelės kompensacijos, jeigu šis sandoris bus visiškai atšauktas, o nuo to laiko abiejų pastatytų laivų likimas lieka neaiškus.

Kitoje stovykloje – noru ginkluoti Ukrainą degančios šalys, pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija. Tiesa, JAV prezidentas Barackas Obama prieš kelias dienas pareiškė, kad atidedamas prieštaringai vertinamo sprendimo dėl Ukrainos apginklavimo priėmimas, tačiau jei paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos neveiks, sprendimas gali būti priimtas jau artimiausiu metu.

Beje, galima numanyti, kad būtent dėl to prieš pat Minsko derybas A.Merkel paskubomis nulėkė į Vašingtoną – ji greičiausiai prašė B.Obamos duoti nors truputį laiko ir palaukti su ginklais.

Tačiau laikas – ne jos pusėje. Juolab kad apginkluoti Ukrainą labai entuziastingai siekia ir Didžioji Britanija. „Mūsų šalis pasilieka sau teisę ginkluoti Ukrainą ir neleis ukrainiečių armijai žlugti. Kiekviena NATO aljanse esanti valstybė pati sprendžia, ar tiekti legalius ginklus Ukrainai“, – parlamente pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas.

Pasak jo, Rusija „apsunkino savo pirminio įsiveržimo padarinius“, teikdama karinę paramą savo „įgaliotiniams“, kovojantiems karo draskomoje Rytų Ukrainoje. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės NATO „laikosi bendros nuomonės, kad šio konflikto negalima išspręsti karinėmis priemonėmis, bet mes negalime leisti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms žlugti“, – vingriai kalba diplomatas.

Kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Lenkija. Mūsų kaimynės gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas aiškina, kad Lenkija nesiųs gynybinių ginklų Ukrainai. Nors Lenkija Ukrainai jau yra nusiuntusi maisto produktų, drabužių, antklodžių siuntą, vertinamą 4 mln. eurų, ir ketina dar kartą suteikti panašios pagalbos, tačiau apie galimą ginklų tiekimą Ukrainai bent kol kas esą negali būti nė kalbos.

Tiesa, jis neatmeta galimybės Ukrainą ginkluoti ateityje, o vien tai, kad su Lietuva, kuri kol kas vienintelė iš NATO šalių viešai pranešė apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, yra kuriama bendra karinė brigada, – gana iškalbingas faktas.

Beje, ši brigada, sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karių, pirmas bendras pratybas gali surengti dar šį rudenį. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas priduria, kad į brigados štabą Liubline Lietuva šiemet siųs šešis karius.

Kokią Rusijos reakciją gali sukelti Ukrainos rėmimas ginklais, sunku prognozuoti. NATO pajėgų vyriausiasis vadas JAV generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad bet koks žingsnis aprūpinant Ukrainą gynybiniais ginklais „gali sulaukti Rusijos reakcijos“, o reakcija galinti būti ir gana aštri.

„Bet ką darydami privalome įvertinti, ar tai priartins prie politinio sprendimo, kurio mes čia ieškome. Taigi bet kokia pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į tai, kokia, kaip mes spėjame, bus Rusijos reakcija“, – atsargiai kalba NATO kariuomenės vadas.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen įsitikinusi, kad ukrainiečių aprūpinimas ginklais, kurių jiems reikia gynybai, gali turėti ir „netikėtų bei lemtingų pasekmių“, nes ginklų tiekimas yra ugnies skatinimas. „Ir jis gali suteikti Kremliui dingstį tiesiogiai įsikišti į šį konfliktą“, – perspėja Vokietijos gynybos ministrė.

JAV senatoriaus Johno McCaino nuomone, V.Putinas nesiima atviro puolimo bijodamas prarasti palaikymą šalies viduje. Tačiau V.Putinas greičiausiai pajustų palengvėjimą, jei JAV nuspręstų Ukrainai tiekti karinę pagalbą. Tada jis rusams pagaliau galėtų „pasakyti apie karą“ ir paaiškinti, kad kariauja su kur nereikia besikišančiomis JAV, o ne su nualinta ir kultūriškai artima Ukraina.

Žinoma, pati Ukraina jau seniai tvirtina, kad kariauja su Rusija, o ne su vietinėmis grupuotėmis ar sukilėliais. „Kiek įrodymų pasauliui dar reikia, kad pripažintų akivaizdų faktą – Ukrainoje yra užsienietiška karinė įranga, samdiniai, Rusijos kariniai instruktoriai ir reguliariosios pajėgos“, – yra sakęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Po jau dabar žlungančios ką tik sudarytos „paliaubų“ sutarties P.Porošenka žada imtis ir kito, galima sakyti, lemiamo žingsnio – skelbti Ukrainoje karinę padėtį. „Jei nuo taikos proceso būtų nukrypta ir prasidėtų ar tęstųsi didelio masto karinė agresija, pažadu, kad karo padėtis bus paskelbta nieko nelaukiant“, – teigia Ukrainos prezidentas.

Žinoma, gaila, kad kitas žingsnis po paliaubų yra karinės padėties skelbimas. Tačiau atrodo, kad Minske tyčia ar netyčia pavyko susitarti būtent dėl karo, o ne dėl taikos.

Ukrainos „karo ir taikos“ laiko juosta

2014 m. kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Dūmos leidimą įvesti karius į Ukrainą.

Kovo 6 d. Krymo Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Kovo 11 d. Krymo parlamentas balsavo ir priėmė nepriklausomybės nuo Ukrainos deklaraciją. Už ją balsavo 78 iš 100 parlamento narių.

Kovo 12 d. Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas JAV susitiko su prezidentu Baracku Obama aptarti susidariusios padėties Ukrainoje ir Kryme. Abu lyderiai griežtai perspėjo Rusiją, kad Ukraina neišsižadės savo suverenumo.

Kovo 15 d. Ukrainos atstovas prie JT apkaltino Rusiją išlaipinus savo karius Ukrainos teritorijoje už Krymo ribų (Arabato nerijoje) ir teigė, kad Rusija pradeda Ukrainos okupaciją. Donecke įvyko susirėmimai tarp prorusiškų jėgų ir saugumo pareigūnų – protestuotojai įsiveržė į saugumo pastatą ir iškėlė Rusijos vėliavą.

Kovo 16 d. įvyko tik Rusijos ir Krymo valdžios pripažįstamas Krymo referendumas. Jo rezultatai parodė, kad 96,77 proc. dalyvavusių gyventojų pasirinko pirmą pateiktą variantą, tai yra pareiškė norą jungtis prie Rusijos.

Balandžio 7 d. separatistai okupavo Donecko srities administracinį pastatą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos.

Balandžio 15 d. Ukrainos parlamentas paskelbė, kad Krymas laikinai yra Rusijos okupuota teritorija.

Balandžio 17 d. tradicinės „Tiesioginės telefono linijos su prezidentu“ laidos metu V.Putinas pripažino, kad Krymo pusiasalio įvykiuose kartu su Krymo savigynos būriais dalyvavo ir Rusijos karinių pajėgų kariai.

Gegužės 11 d. Donecko ir Luhansko separatistai surengė referendumą dėl nepriklausomybės.

Rugsėjo 5 d. Minske įvyko Ukrainos, Rusijos, ESBO ir Ukrainos separatistų atstovų pasitarimas. Tą pačią dieną po ilgų atidėliojimų ES įvedė naujas sankcijas Maskvai, įskaitant finansavimo apribojimus kai kurioms Rusijos valstybinėms įmonėms ir įtakingų rusų politikų turto įšaldymą.

Vasario 13 d. Minske įvyko naujos derybos, kuriose dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Pasirašius 11 punktų sutartį, kurioje, be kita ko, numatytas ugnies nutraukimas, Ukrainos rytuose toliau tęsėsi apšaudymai, o P.Porošenka perspėjo apie galimą karinės padėties šalyje paskelbimą.

Rima Janužytė

Minskas-1

2014 m. Rugsėjo 5-osios sutarties protokolas

1. Užtikrinti nedelsiamą ugnies nutraukimą iš abiejų pusių.

2. Užtikrinti ESBO režimo laikymąsi dėl nusiginklavimo monitoringo ir patikrinimo.

3. Įgyvendinti Ukrainoje valdžios decentralizavimą, įskaitant Ukrainos įstatymo „Dėl laikinų vietinių valdžios institutų kai kuriose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso) priėmimą.

4. Užtikrinti nuolatinį Rusijos ir Ukrainos valstybės sienos monitoringą ir patikrinimą, kurį įgyvendins ESBO, sukurti saugumo zoną pasienio tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos regione.

5. Nedelsiant paleisti įkaitus ir neteisėtai sulaikytus asmenis.

6. Priimti įstatymą, draudžiantį persekioti ir bausti asmenis, susijusius su įvykiais Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose.

7. Tęsti įtraukiantį nacionalinį dialogą.

8. Imtis veiksmų, kad būtų pagerinta humanitarinė padėtis Donbase.

9. Užtikrinti pirmalaikius vietos savivaldos rinkimus pagal įstatymą „Dėl laikinos tvarkos ir laikinos vietos valdžios konkrečiose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso).

10. Patraukti nelegalias ginkluotas grupes, karinę įrangą, kovotojus ir samdinius iš Ukrainos teritorijos.

11. Priimti programą dėl ekonominio Donbaso regiono atgaivinimo.

12. Užtikrinti konsultacijų dalyvių asmeninį saugumą.

Minskas-2

2015 m. Vasario 13-osios taikos planas

1. Nedelsiant ir visiškai nutraukti ugnį nuo vasario 15 dienos.

2. Atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną. Sunkioji ginkluotė turi būti atitraukta mažiausiai 50 km atstumu, o raketinės sistemos – net 140 km atstumu. Ukrainos kariai ginkluotę turi atitraukti nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai – nuo ankstesnėje Minsko sutartyje numatytos linijos. Ši procesą kontroliuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.

3. Užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą.

4. Pirmą dieną po ginkluotės atitraukimo pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingąjį statusą.

5. Amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose. Tam turi būti priimtas specialus įstatymas, kuris draus persekioti kovų dalyvius.

6. Paleisti visus belaisvius ir apsikeisti jais.

7. Sudaryti sąlygas gauti ir naudotis tarptautine humanitarine pagalba visiems, kuriems jos reikia.

8. Atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius, atnaujinti pensijų, socialinių išmokų bei kitų išmokų mokėjimą. Dėl to Ukrainai šiose teritorijose reikės atkurti bankų veiklą. Prancūzija ir Vokietija įsipareigoja techniškai padėti atkurti bankų veiklą ir ieškoti galimybių sukurti tarptautinį socialinių išmokų mokėjimo mechanizmą.

9. Visiška Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolė visoje konflikto zonoje. Sienos kontrolės įgyvendinimas turi būti pradėtas iš karto po vietos valdžios rinkimų ir tęsiamas konsultuojantis su šių teritorijų vadovais. Ukrainos valdžia sienos kontrolę turi visiškai perimti iki 2015 m. pabaigos, bet su sąlyga, kad bus laikomasi vienuolikto susitarimo punkto.

10. Stebint ESBO atstovams išvesti iš Ukrainos teritorijos visas ginkluotas užsienio formuotes, karinę techniką ir samdinius. Nuginkluoti visas neteisėtas grupes.

11. Ukrainos konstitucinė reforma. 2015 m. pabaigoje turi būti priimta nauja Ukrainos konstitucija, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel per rugsėjo 22 d. vykusius rinkimus užsitikrino teisę trečią kadenciją vadovauti šalies vyriausybei. Jeigu A.Merkel išlaikys kanclerio postą iki 2017 m., tada ji taps ilgiausiai šaliai vadovavusia Europos lydere moterimi.

Angela Merkel – pirmoji moteris, išrinkta Vokietijos kanclere. Užsienio spaudoje ji dažnai pavadinama Vokietijos geležine ledi (pačiai A.Merkel šis titulas nepatinka ir ji nuolat bando jį nuneigti), na, o gimtojoje Vokietijoje ji vertinama daug meiliau ir vadinama “Mutti” – mamyte.
Praėjusios savaitės federaliniuose rinkimuose trečią kadenciją Vokietijos kanclerio poste svariai užsitikrinusi politikė 2013 m. žurnalo „Forbes“ sudarytame įtakingiausių pasaulio lyderių sąraše užėmė antrą vietą po JAV prezidento Baracko Obamos ir trečius metus iš eilės yra įtakingiausių moterų sąrašo viršūnėje.
Vokietijos piliečių gerbiama, tačiau Europoje dėl griežtos taupymo politikos nemažos dalies nekenčiama: daugelį domina, koks receptas padėjo A.Merkel tapti galingiausios Europos ekonomikos lydere. Todėl šiame straipsnyje pabandysime nutapyti įtakingiausios pasaulio moters portretą.

Gyvenimas socialistinėje Rytų Vokietijoje

Angela Dorothea Kasner 1954 m. liepos 17 d. gimė Hamburge, liuteronų dvasininko ir anglų kalbos mokytojos šeimoje. Tačiau tėvo pašaukimas lėmė tai, kad būsimos politikės šeimai teko persikelti į Rytus, todėl ji užaugo kaimiškoje aplinkoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tėvai jai buvo dideli autoritetai: tėvas Horstas Kasneris išmokė dukrą argumentavimo aiškumo ir logikos pagrindų, o motina – emocinės šilumos. Šias išugdytas savybes A.Merkel vėliau daugybę kartų panaudojo politikoje.
Vaikystės idealu jai tapo Nobelio premijos laureatė fizikos ir chemijos srityse Marie Curie, todėl A.Merkel pasirinko būtent šį kelią: ji studijavo fiziką Leipcigo universitete, o 1978 m. įgijusi daktaro laipsnį pradėjo dirbti Fizikinės chemijos mokslų institute.
Nuo pat jaunystės A.Merkel buvo gabi ir aktyvi. Stefano Korneliuso parašyta biografija apie šią politikę atskleidžia nemažai įdomių ankstyvojo jos gyvenimo aspektų. Kai griuvo Berlyno siena, A.Merkel buvo 35-eri, todėl, pasak S.Korneliuso, „Merkel paslaptis įsišaknijusi griuvusioje Rytų Vokietijos valstybėje“. Nors ir suvokdama Sovietų Sąjungą kaip totalitarinį režimą, A.Merkel buvo „entuziastinga rusų kalbos ir kultūros mėgėja“. Mokykloje ji buvo išrinkta trečia geriausia rusų kabos studente visoje Rytų Vokietijoje.
Tačiau kita, “Bloomberg” naujienų redaktorių Alano Crawfordo ir Tony Czuczkos parašyta biografinė knyga atskleidžia, kad įkvėpimo A.Merkel ieškojo už Rytų Vokietijos ribų: „Keturiolikos metų ji slėpdavosi mokyklos tualete ir klausydavosi naujienų apie Vakarų Vokietijos prezidento rinkimus.“ Kol jos bendraamžiai klausėsi maištingos roko muzikos, ji maištavo klausydamasi 1969 m. į prezidento postą įžengiančio Gustavo Heinemanno kalbos – taip, autorių teigimu, A.Merkel bandė išlaikyti ryšį su Vakarais.
Siekdama gyventi savarankiškai, 1973 m. baigusi mokyklą Angela išsikraustė iš tėvų namų ir išvyko studijuoti į Leipcigą, 270 km į pietus. Ten studijuodama ir laisvu metu dirbdama barmene, A.Merkel susipažino su bendramoksliu Ulrichu Merkeliu, su kuriuo susituokė 1977 m. Tačiau šeiminis gyvenimas ilgai netruko – 1981 m. pajutusi, kad santuoka byra, ji ėmėsi iniciatyvos viską baigti. „Vieną dieną ji susikrovė daiktus ir išsikraustė. Ji pati taip nusprendė ir buvo nebeperkalbama, – prisimena U.Merkelis. – Ji pasiėmė skalbimo mašiną, man liko baldai.“
Vis dėlto pirmojo vyro pavardę A.Merkel pasiliko net ir susituokusi antrąkart. Su antruoju, dabartiniu savo vyru chemijos profesoriumi Joachimu Saueriu jie susipažino tais pačiais 1981-aisias, po metų tapo pora, bet susituokė tik 1998-aisiais.

Berlyno sienos griūtis atvėrė kelią į politiką

Studijų metais bandyta verbuoti slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontržvalgybos funkcijas atlikusios “Stasi”, A.Merkel tarė griežtą „ne“, teigdama, kad ji nebūsianti gera šnipė, nes negalinti nulaikyti liežuvio už dantų. Bet koks dalyvavimas “Stasi” veikloje būtų sunaikinęs jos politinės karjeros galimybę suvienytoje Vokietijoje. Tai suvokdama, A.Merkel su didele gėda prieš pat 1990-ųjų rinkimus pasitraukė iš Rytų Vokietijos opozicinio judėjimo „Demokratinis prabudimas“, sužinojusi, kad jos lyderis Wolfgangas Schnuras yra buvęs slaptųjų tarnybų informatorius.
Visi šie veiksniai suformavo būsimos kanclerės pasaulėžiūrą, ir devintojo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūroje prasidėję permainų vėjai A.Merkel nubloškė į politiką.
Kai SSRS lyderis Michailas Gorbačiovas leido įvykiams tekėti sava vaga, Sovietų Sąjungos griūtis tapo nebeišvengiama. Po trijų savaičių nuo Berlyno sienos griūties Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis paskelbė dešimties punktų Vokietijos suvienijimo bei rinkos ekonomikos Rytų Vokietijoje sukūrimo programą.
Į didžiąją politiką A.Merkel įžengė 1990 m., kai po kovo mėnesį vykusių rinkimų Rytų Vokietijos premjeru tapęs Lotharas de Maiziere pakvietė ją tapti jo spaudos atstovo pavaduotoja. Toliau viskas ėjo lyg per sviestą: A.Merkel buvo išrinkta į suvienytos Vokietijos parlamentą ir tais pačiais metais tapo moterų ir jaunimo reikalų ministre, 1994 m. – aplinkosaugos ir branduolinės saugos ministre. O 2000 m. ji pakeitė patį CDU partijos lyderį Helmutą Kohlį ir 2005 m. nurungė socialdemokratų kanclerį Gerhardą Shroederį. Tada ir prasidėjo Vokietijos geležinės ledi era.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vokietijos kanclerei Angelai Merkel šildantis populiarumo spinduliuose, pagrindiniai konkurentai socialdemokratai ieško būdų, kaip grįžti į valdžią. Tačiau realiausias prognozuojamas rezultatas po rinkimų Vokietijoje yra kairės ir dešinės didžioji koalicija, kurios laukia ir Vokietijos visuomenė.

Nenumaldomai artėjant rinkimams Vokietijoje, kurie įvyks rugsėjo 22-ąją, gausėja prognozių bei spekuliacijų apie tai, kas stos prie Europos ekonominio variklio bei vienos didžiausių pasaulio ekonomikų vairo.
Nuolat atliekamos visuomenės apklausos rodo beveik stabilų vaizdą: Krikščionių demokratų ir Bavarijos krikščionių socialinės partijų tandemas (CDU-CSU) turėtų surinkti 40–42 proc. rinkėjų balsų, o pagrindinė oponentė Socialdemokratų partija (SPD) – 24–26 proc. Todėl koalicijos likimą tradiciškai turėtų lemti mažųjų partijų rezultatai.
5 proc. rinkimų slenkstį turėtų peržengti trys partijos: žalieji (10–12 proc.), kairieji (“Die Linke”, 8–9 proc.) bei liberalai (FDP, 5–7 proc.) Populistinis Piratų judėjimas bei naujoji prieš eurą pasisakanti „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) stabiliai kybo ties 3 proc. riba ir į Bundestagą patekti šansų turi mažai. Tačiau ar gali pasikartoti 2005–2009 m. kadencijos didžiosios koalicijos scenarijus?

Mutti visa galva aukštesnė

Rugpjūtį Vokietijos socialdemokratai atšventė 150 metų gyvavimo jubiliejų, tačiau džiugių akimirkų daugiau suteikė partijos praeitis, nei artėjantys rinkimai. „Socialdemokratams kyla ir kils daug kliūčių, norint išstumti kanclerę Angelą Merkel, tačiau didžiausia – jos populiarumas“, – teigia britų naujienų tarnybos BBC apžvalgininkas Stephenas Evansas.
Euro zona, šnipinėjimas ir daugybė vidaus politikos klausimų – šiomis temomis vieninteliuose tiesioginiuose debatuose diskutavo pagrindiniai konkurentai dėl Vokietijos kanclerio posto. Po debatų atliktos visuomenės apklausos rodė skirtingus rezultatus: vienose apklausose Peeras Steinbrueckas tapo akivaizdžiu lyderiu (49 prieš 44 proc.), kitų dviejų rezultatai pergalę skyrė A.Merkel (40 prieš 33 proc. ir 44 prieš 43 proc.)
Apklaustų vokiečių vertinimu, A.Merkel yra „stipresnė lyderė“ (59 prieš 28 proc.), „energingesnė“ (61 prieš 38 proc.), „turi ateitį“ (30 prieš 9 proc.) ir tik vienoje kategorijoje – „puikus kalbėtojas“ P.Steinbrueckas pralenkė kanclerę (40 prieš 28 proc.)
O štai žurnalo „The Economist“ vertinimas vienareikšmiškas: dabartinė Vokietijos kanclerė savo konkurentą pralenkė visa galva. „Yra nemažai priežasčių, kodėl vokiečiai A.Merkel vadina mama (Mutti). Ji juos nuramina. Ji juos suvaldo. Kartais ji pastato juos į vietą, tiesa, per daug neįskaudindama“, – rašo britų leidinys.
Per minėtą SPD iškilmingą ceremoniją skambėję pareiškimai dėl artėjančių rinkimų buvo nedviprasmiški: pergalė arba opozicija. „Didžioji partijos dalis nenori didžiosios koalicijos“, – pareiškė socialdemokratų kandidatas į kanclerius P.Steinbrueckas. Vis dėlto apklausų duomenys SPD pergalės nežada – apie 25 proc. svyruojantis rezultatas yra žemiausias nuo 2010-ųjų.

Galimos koalicinės dėlionės

Jeigu per likusį laiką iki rinkimų neįvyks kardinalių pokyčių (o jų politikos ekspertai neprognozuoja), rinkimų baigtį modeliuojant pagal visuomenės apklausas atrodo, kad nė viena pusė neįgis esminės persvaros. Šiuo metu realiausi trys variantai: centro dešinės CDU-CSU ir FDP, didžioji CDU-CSU ir SPD bei dar nė karto neregėta centro kairės SPD, žaliųjų ir kairiųjų „Die Linke“ koalicijos.
Kairiuosius „Die Linke“, kurie 2007 m. susikūrė iš pokomunistinės Demokratinio socializmo partijos, įprasta laikyti antisisteminiais, todėl iki šiol centro kairės koaliciją formuodavo socialdemokratai bei žalieji. Tačiau faktas, kad kai kuriose Vokietijos žemėse jie jau yra sudarę koalicijas su socialdemokratais bei tai, jog SPD ir žaliesiems šiuose rinkimuose nepavyks surinkti pakankamos daugumos, leidžia prognozuoti, kad ateityje toks modelis galėtų būti pritaikytas ir federaliniame parlamente.
2009 m. puikiai pasirodę Vokietijos liberalai leido užsitikrinti dešiniųjų koaliciją su krikdemais. Tačiau dar šių metų pradžioje buvo rimtai abejojama, ar FDP gebės perkopti 5 proc. barjerą ir likti parlamente. „Deutsche Welle“ vertinimu, tik po A.Merkel „sparnu“ liberalai turi šansų likti valdančiojoje daugumoje. Vis dėlto abejojama, ar pavyks surinkti pakankamą daugumą pastaruosius ketverius metus valdžią turėjusiai platformai išlaikyti.
Neseniai atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. vokiečių valdžioje vėl norėtų matyti didžiąją koaliciją, 35 proc. sakė norintys, kad valdžioje liktų CDU-CSU ir FDP tandemas ir tik 5 proc. pasisakė už centro kairės koaliciją iš trijų partnerių. Todėl bent šiuo metu labiausiai tikėtinas scenarijus yra tas, kurį abi pusės vadina „vengtinu, tačiau galimu“, būtent – didžioji krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Per pastarąją krizę svarbiausia politike Europoje tapo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais, ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja.

Italijos komunistai plakatuose palygino ją su Adolfu Hitleriu, graikai ją vadina kietaširde kankintoja ar net vergvalde, eurokratai pravardžiuoja „Frau Ne“, o vienas populiarus Didžiosios Britanijos leidinys tėškė, kad ji yra pati pavojingiausia Europos lyderė. Vienų ji peikiama už tai, kad pernelyg atlaidžiai žiūri į vyriausybes, nesugebančias imtis griežtos taupymo politikos, kurios griebtis verčia finansų krizė, kiti ją kritikuoja būtent todėl, kad, jų nuomone, priemonės, kurių griebtasi siekiant spręsti euro krizę, kaip tik buvusios per griežtos.
Taip, nesuklydote spėdami, kad kalba sukasi apie Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri euro zonos krizės metu iškilo kaip neabejotinai svarbiausia Europos politikė. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais. Ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja – pradedant jau minėta euro zonos krize, tęsiant Vokietijos ir Prancūzijos santykiais ir baigiant kitąmet vyksiančiais Vokietijos parlamento rinkimais, kai dabartinei kanclerei iššūkį mes socialdemokratas Peeras Steinbruckas.

Europos ateitis – Vokietijos rankose?

Šiandien didžiausi pasaulio protai diskutuoja jau ne vien apie euro, bet apie sisteminę Europos krizę ir ieško atsakymų į klausimą, ar ES pastaruoju metu susiduria tik su tam tikromis techninėmis problemomis, sutrikdžiusiomis iki tol sklandžiai veikusio mechanizmo veiklą, ar problemos šaknys vis dėlto gilesnės. Trumpai tariant, jei pritarsime pirmajam argumentui, veikiausiai sutiksime, kad siekiant žengti iš dabartinės krizės užteks vien tam tikrų institucinių permainų, naujų mechanizmų įvedimo ar jau esamų sutvirtinimo. Jei tarsime, kad vien techninių konfigūracijų nepakaks, turėsime pripažinti antrojo argumento autorių teiginį, kad ES susiduria ir su vadinamąja dvasine krize, reiškiančia solidarumo tarp valstybių sumažėjimą, bendros tapatybės stoką, aiškios vizijos trūkumą, lemiantį netikrumą dėl ateities.
Štai prancūzų filosofas Andre Glucksmannas interviu Vokietijos leidiniui „Der Spiegel“ tvirtina, kad ES šiuo metu paprasčiausiai trūksta valios. „Sokratas teigė, kad niekas valingai nedaro blogų dalykų. Aš tai interpretuoju teigdamas, kad blogi dalykai nutinka tuomet, kai valia darosi silpna. Man neatrodo, kad siekis rasti sprendimus ir kelius iš dabartinės finansų krizės yra antžmogiška užduotis, – svarsto filosofas. – Iš tiesų Europai žengti iš krizės trukdo globalinės perspektyvos stoka.”
Kartu A.Glucksmannas Europos lyderiams primena istoriko Arnoldo J.Toynbee mintį, kad kultūrų raida priklauso nuo to, kaip jos sugeba reaguoti į kylančius iššūkius. Jo teigimu, šiandien kyla pagrįsta abejonė, ar Europa tinkamai priima jai kylančius iššūkius. „Jei jie tuos iššūkius priima, tai kodėl veikia taip nevieningai? Dydžio klausimas globalizacijos eroje pasidarė absoliuti būtinybė. A.Merkel, be abejonės, jaučia, kad Vokietijos likimas spręsis Europos kieme. Būtent todėl ji po tam tikrų dvejonių pasirinko solidarumą, nors, tiesa, ir nuosaikų. Tačiau ji taip pat leidžia Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir Ispanijai likti susiskaldžiusioms krizės metu. Jei mūsų valstybės liks susiskaldžiusios veikiamos rinkos jėgų, jos išnyks tiek kiekviena atskirai, tiek visos kartu“, – niūrią perspektyvą piešia įtakingas prancūzų mąstytojas.
Jo teigimu, Europa turi būti vieninga, siekdama įveikti šiandien jai kylančius iššūkius ir pavojus – biurokratinę-vergovinę Kiniją, radikalų islamizmą ir savo buvusias teritorijas atgauti užsimaniusią Vladimiro Putino Rusiją.
Lenkijos filosofas Jaroslawas Makowskis dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ vertina dar radikaliau. Pasak jo, dabartinė Europos politinė klasė primena „vartotojų kooperatyvą“, nesukūrusį nieko ir tik besinaudojantį vaisiais, kuriuos už juos užaugino kiti, šiuo atveju – pamatą ES pakloję politikai, tokie kaip Konradas Adenaueris, Robertas Schumanas ir Alcide‘as de Gasperis. Jo teigimu, Europą gali išgelbėti tik nauja politinė klasė, turinti savo viziją ir galinti priimti svarbius sprendimus. Tačiau Europą gelbėti reikia jau šiandien, nelaukiant naujosios kartos. Ir visų žvilgsniai kone sutartinai krypsta į Vokietijos kanclerę A.Merkel.
„Vokietija ir A.Merkel laiko Europos likimą savo rankose“, – skelbia BBC apžvalgininkas Chrisas Morisas. „Vokietijos galios aš bijau daug mažiau nei šios šalies neveiklumo“, – tikina Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, aiškiai deklaruodamas, kad Vokietija turi ryžtingai veikti ir prisiimti atsakomybę už Europos likimą. Milijardierius filantropas George‘as Sorosas dar kategoriškesnis: jo nuomone, Vokietija turi rinktis – arba ji imasi lyderės vaidmens, arba apskritai net traukiasi iš euro zonos.
„Aš buvau aistringas Europos Sąjungos, kaip atviros visuomenės įsikūnijimo, šalininkas. Tai savanoriška lygių valstybių, dėl bendro gėrio paaukojusių dalį savo suvereniteto, asociacija. Tačiau euro krizė dabar keičia Europos Sąjungą į kažką fundamentaliai skirtingo. Šalys narės yra padalytos į dvi klases – kreditorius ir skolininkus. Kreditoriai, ypač Vokietija, užima vadovaujamą poziciją“, – pabrėžia G.Sorosas.
Jis kritikuoja Vokietiją ir A.Merkel dėl to, ką pats įvardija kaip „minimalių pastangų politiką“. Pasak milijardieriaus, Vokietijos pastangos išlaikyti eurą – minimalios, o tai reiškia, kad trumpalaikėje perspektyvoje ši valiuta išliks, tačiau ilgalaikė perspektyva lieka neaiški. Visa tai kelia grėsmę, kad euro žlugimo atveju žlugtų ir pati ES, o tarp valstybių narių būtų pasėta ilgalaikio nepasitikėjimo sėkla.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vokietijos kanclerė A.Merkel antrus metus iš eilės ir penktą kartą istorijoje paskelbta įtakingiausia moterimi. Tą pačią dieną prasidėjo ir jos kampanija su šūkiu “Aš noriu Europos”.

Garsusis Mario Puzo romanas “Krikštatėvis” knygų lentynose nebe vienišas – bestselerio vardą galima garantuoti ir sąmokslo teorijų bei pagiežos pilnai knygai “Krikštamotė”, kurią ką tik parašė viena aršiausių Angelos Merkel kritikių – buvusi Helmuto Kohlio patarėja Gertrud Hohler. Čia gero žodžio apie A.Merkel nerasi: kanclerė vadinama arogantiška, skrupulų ir vertybių neturinčia ir vien savo kailiu besirūpinančia cinike. Tačiau vien knygos pavadinimo pasirinkimas apie šią “geležinę frau” šį tą sako.

Situacija be alternatyvų
Ne veltui žurnalas “Forbes” A.Merkel be didelių apmąstymų jau antrus metus iš eilės ir penktą kartą istorijoje skelbia įtakingiausia planetos moterimi, argumentuodamas tuo, kad ji taria lemiamą žodį sprendžiant ir Vokietijos, ir visos Europos reikalus.
Pirmuoju atveju “The Economist” ją vadina vilku tarp Vokietijos politikų ėriukų, o jos vadovavimo stilių vadina autoritariniu. Juk Vokietijos krikdemai gali iki paryčių tartis, ką daryti, pavyzdžiui, ar mažinti mokesčius nedaug uždirbantiems, bet aštuntą ryto jiems paskambina A.Merkel ir ramiu balsu praneša, kad sprendimas jau priimtas, tereikia rasti būdą apeiti parlamento opoziciją.
Europos mastu – irgi tas pats. G.Hohler savo knygoje atkreipia dėmesį, kad sprendžiant globalius klausimus A.Merkel sugeba save pateikti kaip paskutinį šiaudą, už kurio griebiamasi, kai nėra jokios kitos išeities, ir taip metų metais išlaiko savo Europos viršininkės statusą.
“Euro krizė A.Merkel yra puikus įrankis. Tarptautiniuose forumuose ji neprataria nė žodžio, versdama spėlioti, kas sukasi jos galvoje, ir tik kai kiti ES lyderiai ima panikuoti nesulaukdami kanclerės pozicijos, ji ją pristato taip, tarsi ši būtų vienintelė įmanoma galimybė”, – rašo G.Hohler. Ir priduria, kad mėgstamiausia A.Merkel situacija yra neapibrėžtumas ir nežinia, o esant tokiai situacijai jos dažniausiai vartojama frazė neatsitiktinai yra jos pačios sugalvotas angliškas naujadaras “alternativeless” – “be alternatyvų”.

Sprendimai – spalį
“Krikštamotę” literatūriniu ir politologiniu požiūriu galima vertinti prieštaringai, bet G.Hohler žodžiuose tiesos tikrai yra. Jei ne Graikijos valstybės skola, kuri, banko “BNP Paribas” skaičiavimu, iki metų pabaigos pasieks 335 mlrd. eurų, A.Merkel vaidmuo Europoje nebūtų toks reikšmingas. Kadangi Vokietija yra pagrindinė Graikijos donorė, o Vokietija tikrai neatiduos tiek kraujo, kad imtų alpti, A.Merkel laikosi pozicijos daugiau šiai Pietų Europos varguolei nebenuolaidžiauti jokiais klausimais: neatidėti reformų terminų, nebenurašyti skolų ir greičiausiai nebesuteikti trečiojo paramos paketo. Ar šiuo atveju gali būti ir avis sveika, ir vilkas sotus?
Graikijos padėtis primena aklavietę, nes kreditoriams – ES ir Tarptautiniam valiutos fondui šalis yra įsipareigojusi iki 2014 m. atleisti 150 tūkst. valstybės tarnautojų, peržiūrėti minimalius atlyginimus ir supaprastinti darbuotojų atleidimo mechanizmą privačiame sektoriuje. Taip pat sumažinti pridėtinės vertės mokestį aptarnavimo srityje nuo 23 iki 13 proc. Derėtis dėl tokių sąlygų Graikija neturi galimybių – su šiomis sąlygomis ji sutiko mainais už paramą. Vienintelė galimybė – derėtis dėl termino, kurį naujoji Graikijos koalicinė vyriausybė rinkėjams yra pažadėjusi atitolinti iki 2016 m. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Euro krizei neseniai sukako dveji metukai, tačiau artimiausiu metu jos pabaigos tikrai nematyti. Kiek kainuotų ryžtingi jos sprendimo būdai ir kodėl Europos lyderiai jų, ko gero, tikrai nesirinks?

Prieš savaitę Didžiosios Britanijos centrinis bankas „Bank of England“ paskelbė niūrokas prognozes dėl šalies augimo. Jos vadovas Mervynas Kingas pakomentavo šias prognozes teigdamas, kad „net ir greitai augančios besivystančių rinkų ekonomikos sulėtino tempą, o euro zonos problemos tęsiasi ir horizonte jų pabaigos nematyti“. Dauguma finansų analitikų nuo Londono iki Niujorko, paklausti apie euro krizės pabaigą, atšauna, kad tai geriausiu atveju įvyks tik po poros metų.
Euro zonos krizė trunka jau daugiau nei dvejus metus – tokio amžiaus vaikai dažniausiai jau vaikšto ir pradeda kalbėti. Euro zonos sąjunga primena sutuoktinių porą – pradinio įsimylėjimo ir euforijos laikotarpis nublanko tarp kasdienių rūpesčių. Sunkumai tik išryškino bjaurias partnerių charakterio savybes, kurių jie patys nemato arba nenori pripažinti. Tad šiandien visi nori, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, ir tampa vis mažiau svarbu, ar tai bus susitaikymas, ar skyrybos.
Ši krizė visoms euro zonos valstybėms jau įgriso iki gyvo kaulo: turtingesnėms šiaurinėms ES šalims sparčiai gęsta noras gelbėti pietines, o šių pagalbos ranką ištiesusių šalių piliečiai pavargo nuo diržų veržimosi. Abipusis nuovargis skirtinguose Europos regionuose tapo toks stiprus, kad tiek vieni, tiek kiti vis dažniau prabyla apie radikalius sprendimus, tarkime, Graikijos išstojimą iš bendros valiutos sąjungos. Štai Vokietijos ekonomikos ministras Philppas Rosleris prasitarė, kad ši galimybė „jau kurį laiką nebeatrodo taip siaubingai“. Netgi „eurofilas“ Italijos premjeras Mario Monti, duodamas interviu žurnalui „Der Spiegel“, pareiškė, kad įtampa, kuri lydi euro zonos šalis pastaraisiais metais, šiandien įgauna psichologinio Europos skilimo atspalvį.
Žinoma, kol kas tam tikrų ES valstybių išstojimas iš euro zonos atrodo brangesnė išeitis nei bandymas išlaikyti esamą padėtį. Entuziastingiausia šalis, bandanti išsaugoti status quo, yra Vokietija – viena iš bendros valiutos sumanytojų. Dėl šio kilnaus tikslo ji paaukojo milijardus mokesčių mokėtojų pinigų, kurių akivaizdžiai nepakako optimizmo ugnelei finansų rinkose įskelti, o Graikijoje – ekonomikai atgaivinti. Nesulaukė palaikymo ir Vokietijos siūlyta federacinės Europos iniciatyva – glaudesnė fiskalinė sąjunga, kuri verstų šalis nares atsisakyti dalies finansinio suvereniteto mainais į pinigines injekcijas.
Tad šiandien net ir stojiškoji kanclerė Angela Merkel turėtų būti pavargusi nuo bevaisių gelbėjimo planų, juolab kad pastaruoju metu ji jaučia vis didesnį spaudimą šalies viduje ir savo koalicijos partnerių, raginančių iš Graikijos padaryti pavyzdį. Tad jei ir toliau tęsis bevaisiai politikų svarstymai, diskusijos, derybos bei susitikimai, tikėtina, kad A.Merkel persvarstys savo poziciją. Pažvelkime, kaip atrodytų planas B – kai kurių ES valstybių, tapusių finansinės gangrenos šaltiniais, amputavimas.

Graikija: tamsiausia valanda prieš aušrą
Akivaizdžiausia išeitis – visų bėdų pradininkės Graikijos išstojimas iš euro zonos. Čia kelią pastoja pirma kliūtis: šalių narių pasirašyta sutartis nenumato galimybės išstoti ir atsisakyti euro. Toks veiksmas taptų nemažu sukrėtimu euro kainai bei patikimumui ir galbūt net privestų prie panašaus į 2008–2009 m. sunkmečio. Be to, 2009-aisiais Europos centrinis bankas (ECB) yra patikslinęs, kad išstojimas iš euro zonos reikštų ir ES narystės pabaigą – o tai išstojančiai Graikijai būtų stiprus smūgis. Vis dėlto ES įstatymai būtų pakoreguoti ir įvesta pataisa, kuri numatytų tik išstojimą iš euro zonos su galimybe pasilikti ES nare.
Ne mažiau svarbi ir tokios operacijos kaina, kurią turėtų sumokėti tiek liekančios euro zonoje šalys, tiek pati Graikija. Jai grįžus prie savo senosios valiutos drachmos, ši, tikėtina, jau po poros dienų nuvertėtų perpus. O ECB turi įsigijęs Graikijos obligacijų už maždaug 40 mlrd. eurų, kurios taip pat nuvertėtų, ir nežinia, ar šalis sugebėtų jas išpirkti. Dar 130 mlrd. eurų Graikija yra gavusi pagal gelbėjimo planą – šiuos pinigus irgi tektų pamiršti. Be to, 100 mlrd. eurų vertės trumpalaikės paskolos iš ECB nuplauktų taip pat, taigi iš viso Graikijos pasitraukimas kainuotų apie 270 mlrd. eurų, o gal ir šiek tiek daugiau, jei šalys nutartų sumokėti dar keliasdešimties milijardų išeitinę pašalpą. Žinoma, likusioms euro zonos šalims kaina dar padidėtų, mat reikėtų paramos saviems bankams, išdalijusiems paskolų Graikijoje.
Pirmieji mėnesiai Graikijai kainuotų daug: drachma stipriai nuvertėtų, gyventojai ir verslas prarastų visas savo santaupas, galbūt kiltų neramumų. Antra vertus, stipriai ir staigiai atpigtų darbo jėga ir ši šalis gan greitai atgautų savo konkurencingumą – o tai būtų ypač naudinga, jei Graikija liktų ES.
Naudingas šis žingsnis būtų ir pačiai euro zonai, nes būtų nubrėžta riba, žemiau kurios baigiasi begaliniai gelbėjimo planai, kurių lėšos susigeria tarsi vanduo į suskeldėjusią žemę. Be to, išties tai būtų pamoka kitoms euro zonos valstybėms, kad gelbėjimas nebus begalinis ir nesusitvarkančios šalys negalės be galo laukti su ištiesta ranka.

O gal pjauti aukščiau?
Tačiau atrodo, kad tokios nedidelės amputacijos gali ir nepakakti – šiandien tarptautinės rinkos yra praradusios pasitikėjimą dar keturiomis valstybėms. Portugalija, Airija, Kipras jau yra paprašiusios pagalbos, o Ispanija kol kas tik iš dalies pripažįsta problemas ir prašo pagalbos savo bankams. Visos jos turi didžiulių skolų užsienio investuotojams, jų skolinimosi reitingas žemas, o bankų gyvybę nuolat turi palaikyti ECB. Be to, šios valstybės niekaip negali padidinti savo konkurencingumo ir sumažinti darbo jėgos įkainių, tad aprimus Graikijos pasitraukimo chaosui joms šis sprendimas gali pasirodyti patrauklus.
Tad galbūt euro zonai naudingesnis būtų ne vienos Graikijos, bet visų penkių valstybių išstojimas, liekant ES narėmis? Tokios operacijos kaina liekančioms valstybėms padidėtų iki kiek daugiau nei trilijono eurų, ką jau kalbėti apie kitas netiesiogines pasekmes ir beveik garantuotą recesiją. Tačiau nauda galėtų persverti nuostolius, mat sumažėjusi ir sustiprėjusi euro zona vėl įkvėptų pasitikėjimą bendra Europos valiuta. Be to, per trumpą laiką būtų nutraukti gelbėjimo planai, kurie priverčia šalis gavėjas tapti priklausomas nuo nuolatinės pagalbos.
Negalima sakyti, kad tai tobulas planas, mat rizika liktų: atsakymas į ore tvyrantį klausimą „kas kitas?“ yra Italija, kurios viešojo sektoriaus skolos siekia 120 proc. BVP. Be to, Silvio Berlusconi valdymo metais staigiai pakilus darbo jėgos įkainiams ir dėl to sumažėjus konkurencingumui, šalies ekonomikos augimas sulėtėjo.

Kam daryti tuoj, jei galima rytoj
Kad ir koks būtų scenarijus, daugiau nei trečdalis visos išstojimo kainos gultų ant Vokietijos mokesčių mokėtojų pečių. Visų penkių valstybių išstojimo kaina ES maitintojai galėtų siekti beveik 500 mlrd. eurų – o tai beveik penktadalis viso šalies BVP, išleistas „tinginiams“ pietiečiams gelbėti. Neabejotinai teigiami rezultatai pasijustų po kelerių metų, tačiau kainą visoms į sūkurį įtrauktoms valstybėms (t.y. jų mokesčių mokėtojams ir politikų rinkėjams) reikėtų sumokėti jau dabar.
Europos lyderiai ir politikai šiandien nedrįsta pasakyti savo rinkėjams tikrosios sprendimų kainos, nes nežino, kokio atsakymo gali sulaukti. Šią frustraciją puikiai iliustruoja kita pasipiktinimo sulaukusi to paties Italijos premjero M.Monti frazė iš interviu „Der Spiegel“: „Kol ES šalių vyriausybių sprendimai priklausys nuo jų parlamentų, toks sprendimų laisvės nebuvimas greičiau prives prie Europos skilimo nei prie didesnės integracijos.“
Politikas vėliau bandė teisintis neturėjęs omenyje pagrindinių demokratijos principų kritikos, tačiau akivaizdu, kad tokiam pasisakymui įtakos turėjo faktas, jog rugsėjo 12 d. Vokietijos konstitucinis teismas turėtų paskelbti sprendimą, ar Europos stabilumo mechanizmas ir naujos biudžeto taisyklės suderinamos su Vokietijos teise ir ar nekenkia jos demokratijai.
Todėl atrodo, kad nei griežtos fiskalinės sąjungos, nei valstybių išstojimo iš euro zonos artimiausiu laiku nesulauksime. Europos lyderiai rinksis lengviausią kelią – planą C. Kam daryti drastiškus sprendimus, jei finišo tiesiąją galima pasiekti žingsnis po žingsnio – tvarkantis su kiekviena kylančia kliūtimi paeiliui, bet nesprendžiant pačios problemos. O kol ES rinkėjai, kaip tos varlės verdančiame puode, susivoks, kad per karšta, iššokti bus jau per vėlu: bus sumerkta milijardai eurų, ir tuomet bet kurios valstybės išstojimas iš euro zonos atrodys ypač skausmingas.
O iššokti iš verdančio puodo gali būti tikrai sudėtinga, ypač turint omenyje, jog kol kas tylima apie tai, kad galutinį kirtį suduos Prancūzija. Vokietija kol kas mano, kad turi patikimą, aukščiausią skolinimosi reitingą turinčią partnerę, tačiau Francois Hollande’ui su savo socialistais dar yra laiko prisidirbti. Pirmieji darbai jau nuveikti – kai kurių profesijų atstovams pensinis amžius sumažintas iki 60 metų. Be to, Prancūziją ir Italiją sieja glaudūs prekybiniai ir finansiniai ryšiai. Tad kai varlių šlauneles (kaip ironiška) mėgstantys prancūzai išties ranką, visa ES bus priremta prie sienos, ir pasekmes kol kas sunku įsivaizduoti.

A.Merkel prancūzus prezidento rinkimuose ragins balsuoti už N.Sarkozy. Jis jai – vienintelis šansas išsaugoti naująją ES sutartį, ji jam – vienintelė galimybė būti perrinktam antrai kadencijai.

“Nicolas Sarkozy parėmė mane per mano rinkimų kampaniją. Dabar mano eilė jam atsilyginti tuo pačiu”, – tokiais precedento neturinčiais žodžiais Vokietijos kanclerė Angela Merkel padėkojo Prancūzijos prezidentui N.Sarkozy už jo paramą siekiant naujos Europos Sąjungos sutarties, mainais pasižadėdama remti N.Sarkozy kandidatūrą per Prancūzijos prezidento rinkimus.
Turint omenyje ištisus dešimtmečius trunkančius Vokietijos ir Prancūzijos ginčus dėl smulkmenų ir rimtus nesutarimus dėl įvairių užsienio politikos ar ekonomikos klausimų bei prisimenant šimtmečius trunkančią frankų ir germanų trinties istoriją, A.Merkel sprendimas atrodo išties stulbinantis. Tačiau analitikai tuoj pat priduria – lygiai tokia pat stulbinanti atrodo ir Europą ištikusi krizė.
Vieni politologai A.Merkel sprendimą pavasarį kartu su N.Sarkozy dalyvauti jo rinkimų kampanijos renginiuose vadina desperacija. Kiti – labai pragmatišku požiūriu, mat jei Prancūzijos prezidentu bus išrinktas kairiųjų atstovas, jis greičiausiai pakeis šalies kursą ir nepalaikys “Merkozy” sugalvoto ES sutarties teksto. O tada – vėl visa daina iš naujo.
“A.Merkel tiesiog purto siaubas pagalvojus apie tai, kad nauju Prancūzijos prezidentu gali tapti socialistas Francois Hollande’as. Visų pirma jis palaiko A.Merkel labai kritikuojamą idėją išleisti euroobligacijas ir tokiu būdu išspręsti euro zonos skolų krizę. Be to, jis nepritaria idėjai įtvirtinti skolinimosi ribų Prancūzijos konstitucijoje, kaip to iš ES šalių tikisi A.Merkel ir N.Sarkozy.
“N.Sarkozy ir F.Hollande’o nesutarimai – tai ideologinis konfliktas tarp dviejų fundamentalių koncepcijų: dešiniųjų požiūrio, kad reikia stiprinti konkurencinį pranašumą, ir kairiųjų noro perskirstyti bendrąsias gėrybes”, – apibendrina Vokietijos krikščionių demokratų generalinis sekretorius Hermannas Gröhe.
Tad A.Merkel ne veltui taip nemėgsta kairiųjų pažiūrų F.Hollande’o. Na, o N.Sarkozy irgi neišpasakytai džiaugiasi A.Merkel parama, nes vienas pats jis šį kartą, ko gero, lauke ne karys: prancūzų apklausos rodo, kad N.Sarkozy per rinkimus gresia triuškinantis pralaimėjimas, o A.Merkel prancūzams yra neabejotinas autoritetas ir gali pakoreguoti jų nuomonę apie kandidatus.
Pavyzdžiui, Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” skaičiuoja, kad N.Sarkozy per vieną savaitę savo pasisakymuose Vokietiją pamini vidutiniškai 15 kartų – jis žino, kad prancūzams tiesiog žandikaulis atvimpa girdint apie Vokietijos socialines reformas, gamybos apimtį, nedarbo lygį. Net N.Sarkozy partiečiai jau užsimena, kad dabartinio prezidento simpatijos Vokietijai tampa savotiška obsesija.

Lemtingas tandemas

Dar prieš keletą metų tokios simpatijos būtų buvusios sunkiai įsivaizduojamos. Prisiminkime, kaip kadencijos pradžioje hiperaktyvus ir nervingas N.Sarkozy niekaip nerasdavo kalbos su santūria, racionalia ir į kompromisus nelinkusia Vokietijos kanclere. Ją be galo erzino Prancūzijos prezidento pomėgis būtinai patapšnoti per petį ar net įžnybti savo pašnekovei.
Dabar jie į visus ES forumus atvyksta drauge, sėdasi į gretimus krėslus, pozuoja žurnalistams ir yra lyginami su įsimylėjusiais jaunavedžiais. Tik klausimas, ar ši santuoka tikrai iš meilės, ar tik iš išskaičiavimo kovojant su bendru priešu – socialistų kandidatu.
Kad ir kokie būtų Paryžiaus ir Berlyno draugystės motyvai, “Merkozy” ryšys šiuo metu nepajudinamas. O istorija rodo, kad jei vokiečiai ir prancūzai kažkuriuo metu vis dėlto randa bendrą kalbą, gimsta koks nors unikalus projektas, vėliau darantis įtaką kelių kartų gyvenimui.
Štai Konradas Adenaueris ir Charles’is de Gaulle’is nukaldino Eliziejaus sutartį, dar žinomą Draugystės sutarties vardu. Verdene (Prancūzijoje), praėjus 68 metams po Pirmojo pasaulinio karo, pagerbdami aukas už rankų susikibo Helmutas Kohlis ir Francois Mitterand’as.
Dabar laikas atėjo “Merkozy” projektui – sutarčiai, kuri pirmą kartą ES istorijoje numato bendrą fiskalinę politiką ir iš esmės naikina sienas tarp atskirų ES narių, bet sulaukia ir gausios kritikos dėl to, kad iš esmės visus sprendimus perleidžia dviem supervalstybėms, kitoms, mažesnėms, palikdama antraeilį vaidmenį sprendžiant savo pačių reikalus.
Bet kuriuo atveju tai istorinė sutartis, kurią, jei pavyks, visiems kitiems europiečiams “prakiš” istorinis Vokietijos ir Prancūzijos lyderių tandemas.

Scanpix

“Visuotinė 2008 metų ekonomikos krizė paliko gilių pėdsakų Europoje, jos padarinius mes šaliname iki šiol”, – sakė ji. Vis dėlto, anot A. Merkel, Europos valstybės jau 2011 metais parodė, jog yra pasirengusios išvien dirbti, kad rastų išeitį iš krizės.

VFR kanclerė pažymėjo, jog daugeliu klausimų euro zonoje trūksta tik atitinkamų politinių struktūrų, kad valiutos sąjunga galėtų geriau funkcionuoti. “Bet mes pasirengę eiti toliau ir plėtoti integracijos projektą “Europa”, – pabrėžė A. Merkel.

Politikos ir verslo elito atstovai Davose svarsto, kaip kovoti su artėjančia ekonomikos recesija.

Europos Sąjungos narės atsitokėjo ir pripažino patekusios į aklavietę, iš kurios pasitraukti galima tik sugalvojus naujas žaidimo taisykles. Tad šiemet ES laukia drastiški pokyčiai, kuriuos savo kailiu pajusime ir mes.

Jau kovo mėnesį gali būti sukurta seniai aptarinėjama “dviejų greičių” Europos Sąjunga: dalis ES narių pasiryžusios sudaryti naują, daug griežtesnę ir mažiau savarankiškumo numatančią sutartį. Kitos ketina rinktis daugiau laisvės ir judėti “savu dažniu”. Abiem atvejais tokios ES, kokia gyvavo dar pernai, nebebus.

Mat toji Sąjunga, kurios tikslas kadaise buvo suvienyti skirtingas valstybes ir sukurti aukščiausio lygio ekonominę ir politinę bendriją, tapo jei ne pasauliniu pajuokos objektu, tai bent jau galvos skausmu pačioms ES narėms. Prie bedugnės krašto atsidūrė dar neseniai prestižinė bendra jos valiuta euras. Susvyravo kadaise pavyzdinė bankų sistema. Europą palieka anksčiau čia strimgalviais plūdę investuotojai. Galiausiai beveik visos ES šalys šiurkščiai pažeidinėja savo pačių susikurtas taisykles: viršija visus įmanomus skolų ir biudžeto deficito limitus, o kai kurioms valstybėms gresia visiškas nemokumas.

Euro nutarta nemarinti

Į tokią absurdišką padėtį patekę ES šalių politikai pernai buvo prigalvoję įvairiausių būdų, kaip išplaukti apysausiems. Iš pradžių mėnesių mėnesiais postringauta apie paramos fondus, stebuklingai veikiančius biudžetų apkarpymus ar mokesčių didinimą. Vėliau dramatizmo vis daugėjo, pavyzdžiui, už euro zonos ar ES borto buvo siūloma išmesti tokias nepatogias varguoles, kaip Graikija ar Portugalija, ir apsivalius iš vidaus toliau ilgai bei laimingai gyventi, nekreipiant dėmesio į tų varguolių tolesnį likimą. Vėliau susivokta, kad didžiųjų ES šalių bankai yra “sumerkę” didžiules sumas į šių merdinčių valstybių obligacijas, tad brutaliai jų atsikratyti ne tik ne paprasta, bet ir labai rizikinga.

Atsirado tikinčių, kad tokiu atveju trauktis iš euro zonos verta stipriausios ekonomikos šalims – Vokietijai ar Prancūzijai. Abiejų valstybių finansininkai net suskaičiavo, kiek kainuotų sugrįžti prie markės ar franko, ir konstatavo, kad tai gali būti net naudingiau, nei vis brangiau mokėti už naujas paskolas beviltiškaisiais eurais.

Tačiau tiek Vokietija, tiek Prancūzija puikiai suvokia, kad turėti bendrą valiutą pasaulio rinkoje yra labai naudinga, o grįžimas prie nacionalinių valiutų pakirstų ir eksportą, ir pramonę, tad ilgainiui jos prarastų konkurencingumą. Tad Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, jau vadinami tiesiog “Merkozy”, ryžosi Europos Sąjungą suimti į nagą ir įvesti savas, joms naudingiausias taisykles.

Gruodžio viduryje po ilgų derybų jiems pavyko įtikinti didžiąją dalį ES narių, kad kitos ar bent jau geresnės išeities nėra, ir pasiūlė keisti iki šiol galiojusią palyginti griežtą Lisabonos sutartį nauju susitarimu, įteisinsiančiu tikrą diktatą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Forbes” žurnalas įtakingiausia pasaulio moterimi vėl paskelbė Vokietijos kanclerę Angela Merkel. Ji iš pirmosios vietos išstūmė JAV pirmąją damą Michelle Obama, kuri šiais metais liko aštunta, – praneša pasaulio naujienų agentūros.

A. Merkel 100 galingiausių pasaulio moterų sąraše pirmuoju numeriu jau buvo įrašyta keturis kartus iš eilės nuo 2006 iki 2009 metų. Šiais metais po jos eina JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff.
Į galingiausių penketuką dar pateko “PepsiCo” bendrovės vadovė Indra Nooyi bei “Facebook” veiklos direktorė Sheryl Sandberg.

Galingiausių pasaulio moterų sąrašas atspindi jų politinę, ekonominę ir visuomeninę įtaką visose gyvenimo srityse. Be politikių ir verslininkių į sąrašą pateko ir daugybė pramogų pasaulio atstovių. 25 metų popžvaigždė Lady Gaga, pavyzdžiui, užėmė 11-ąją vietą, o ritmenbliuzo atlikėja Beyonce – 18-ąją, Angelina Jolie sąraše įrašyta 29 numeriu.

Vokiečiai sekmadienį balsuoja svarbiuose žemių rinkimuose, kurių kampaniją užtemdė Japonijos branduolinė krizė ir per kuriuos kanclerės Angelos Merkel partija gali prarasti valdžią savo turtingame bastione Badene-Viurtemberge.

A.Merkel konservatoriai Vokietijos pietvakariuose esantį Badeną-Viurtembergą valdo nuo 1953-iųjų, bet pasipiktinimas kanclerės politika dėl atominės energetikos ir sprendimais dėl Libijos ir euro rodytų, kad rinkėjai gali nubausti jos krikščionis demokratus.

Be triuškinamo smūgio nuotaikai Berlyne, pralaimėjimas reikštų ir tai, kad A.Merkel būtų dar sunkiau Bundesrate – aukštuosiuose parlamento rūmuose – prastumti įstatymų projektus ir pasigirstų nauji raginimai jai sutvirtinti savo dešinįjį mandatą.

Apklausa, kurios rezultatai buvo paskelbti penktadienį, rodo, kad potenciali socialdemokratų ir vėl pakilusių žaliųjų koalicija gali nuversti A.Merkel krikščionis demokratus (CDU) ir jų koalicijos partnerius – verslui palankius laisvuosius demokratus (FDP).

Nepriklausomo instituto “TNS Emnid” tyrimo duomenimis, Badene-Viurtemberge, kur įsikūrę tokie gigantai kaip “Daimler” ir “Porsche”, opozicija turėtų gauti 48 proc., o žemės premjero Stefano Mappuso (Štefano Mapuso) valdantysis aljansas – 43 proc. balsų.

Tai reikštų triuškinamą smūgį 56 metų A.Merkel – po pralaimėjimų Šiaurės Reine-Vestfalijoje gegužę ir Hamburge vasarį. Šiemet Vokietijoje turi įvykti dar trijų žemių rinkimai.

“Valdžios praradimas Badene-Viurtemberge būtų iki šiol didžiausias pralaimėjimas Merkel, kaip partijos lyderei”, – rašė savaitraštis “Die Zeit”.

Šį sekmadienį rinkimai taip pat vyksta Reino krašte-Pfalce, kur socialdemokratai gali prarasti savo absoliučią daugumą ir suformuoti koaliciją su žaliaisiais.

Abiejose žemėse gali balsuoti maždaug 10,8 mln. žmonių. Rinkimų apylinkės buvo atidarytos 6 val. Grinvičo (9 val. Lietuvos) laiku ir dirbs iki 16 val. Grinvičo (19 val. Lietuvos) laiku.