Rytoj 53-iąjį gimtadienį švęsiantis geriausias 2013 m. meras Utenos rajono vadovas, poetas Alvydas Katinas per dešimtmetį sugebėjo paneigti nuomonę, kad humanitarai negeba tvarkytis ūkiškai ir valdyti rajono.

Per pastarąjį dešimtmetį Utena pasikeitė neatpažįstamai. Pilkas Rytų Aukštaitijos pramonės miestas tapo elegantiškas, patogus gyventi ir nestokojantis pramogų. Šiandien Utenoje veikia šiuolaikiška biblioteka, daugiafunkcis centras, sporto salė, stadionas, čia įsikūrę visi didieji prekybos centrai, iš kurių rajono vadovai išsiderėjo nemažas investicijas į miesto infrastruktūrą. Renovuotos ar renovuojamos mokyklos, darželiai, tiesiami nauji šaligatviai, pėsčiųjų takai, gatvės, įrengti nauji parkai, atnaujinti vandenvalos įrenginiai. Be to, savivaldybė savo rankose išsaugojo tiek vandens, tiek šilumos tinklų įmones, o jas modernizavus uteniškiai už šilumos energiją moka vieną mažiausių kainų šalyje.
Visos didžiausios permainos šiame mieste įvyko prie valdžios vairo stojus Alvydui Katinui. Beje, Utena, tradiciškai būdavusi dešiniųjų forpostu, nuo 2003 m. savo meru jau trečiąkart išsirenka socialdemokratą A.Katiną. Už jį balsuoja netgi ištikimiausi konservatorių rėmėjai.
Taigi kas jis, iš pažiūros žodžio kišenėje neieškantis pokštininkas, – atlapaširdis lyrikas, kietas ūkininkas ar kritikos gniaužėjas?

Jaučia nenugalimą gimtojo kaimo trauką
“Visas mano gyvenimas susijęs su Utena ir Juknėnais, kur gimė mano mama, vėliau gyveno tėvai, o dabar iš jų paveldėtoje sodyboje gyvenu aš, – pokalbį pradeda mūsų rašinio herojus. – Aš niekur kitur nesu gyvenęs ir dirbęs, tik Utenoje. Manęs netraukia nei kiti Lietuvos miestai, nei jokie užsieniai: jei ir išskrendu į kokį šiltą kraštą, tai tik keletai dienų – pasideginu saulutėje ir vėl skubu grįžti.”
“Dar studijų metais Alvydas iš kitų lietuvių kalbą ir literatūrą studijavusių jaunų poetų išsiskyrė savo valstietišku paprastumu ir ūkiškumu. Kiekvieną savaitgalį jis skubėdavo į Juknėnus, niekados nelikdavo Vilniuje, nedalyvaudavo studentiškose linksmybėse iki paryčių, – apie A.Katiną pasakoja buvęs bendrakursis, dabar Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas. – Man jis yra toks tikras kaimo vaikas, pirma karta nuo žagrės, pasirinkusi labai efemerišką sritį – literatūrą, kultūrą, bet nenutolusi nuo savo šaknų: vis grįžtantis į savo pradžią, į senelių ir tėvų meilės lauką. Jis toks vaižgantiškas pragiedruliukas, nuolat besišypsantis, niekados neniurzgantis, gyvenimą matantis tik šviesiomis spalvomis.”
V.Balčiūno vertinimu, buvusio studijų bičiulio pasirinkimas grįžti į gimtąją Uteną – labai tikras, neapsimestinis. “Tai žemei jis tikrai atiduoda visą savo gyvenimą”, – neabejoja pokalbininkas.
Jauniausias iš trijų Antano ir Uršulės Katinų vaikų Alvydas, pasak šią šeimą gerai pažįstančių uteniškių, buvo ypač artimas su tėvu, kadaise vadovavusiu kolūkiui “Už taiką”, o senatvėje grįžusiu į kaimą ūkininkauti. Pats ponas Alvydas prisipažįsta, kad tėvai jam buvę didieji gyvenimo mokytojai ir autoritetai.
“Mūsų mero seneliai Juozas Katinas ir Ona (Surgailytė) Katinienė buvo tvarkingi, itin praktiški, bet mažažemiai ūkininkai – turėjo nedidelį ūkelį ir vešlų sodą, – pasakojo dabar jau amžinybėn iškeliavusi šio kaimo metraštininkė Veronika Zabukaitė. – Tačiau mero tėtis Antanas buvo taip prie mokslų linkęs vaikas, kad kasryt pėsčiomis eidavo dešimt kilometrų iš Norvaišių į Uteną, į gimnaziją, ir grįždavo atgalios. Tokio tvirto užsispyrimo, siekiant savo tikslo, vaikų nebuvo daug.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.