Klaipėdoje penktadienio, rugsėjo 26-osios, vakarą buvo pirmoji spektaklio „Po atsisveikinimo“ premjera. Pasak tą dieną asmeninę sukaktį švenčiančio Dariaus Meškausko, debiutinė Yasminos Rezos pjesė bene mažiausiai iš visų populiariosios dramaturgės veikalų primena komediją, nors joje vaizduojama situacija – giminaičių pokalbiai po šeimos galvos laidotuvių – yra dėkinga terpė skleistis juodajam humorui.

„Kol kas repeticijose vaidiname, mano galva, šiek tiek pernelyg rimtai ir lėtai – šiam pastatymui nepamaišytų daugiau lengvos prancūziškos žaismės, – svarsto aktorius. – Pats vaidinu vyriausiąjį brolį, kuris tėvui mirus jaučia atsakomybę už visą šeimą ir todėl neleidžia sau gyventi, neleidžia mylėti… Apskritai daugelis šeimos narių tebejaučia mirusio tėvo įtaką, todėl vis bando pradėti gyventi savaip, iš naujo. Staiga paaiškėja, kad jų tėvas turėjo ir kitą, slaptą gyvenimą, apie kurį vaikai nieko neįtarė.“

Teatro rūmų belaukiant

Aktorius jau penkiolika metų migruoja tarp gimtojo Vilniaus ir Klaipėdos, kurioje jam tiesiog patinka gyventi. Per tą laiką darbų, kuriuos reikėjo nuveikti sostinėje, tik daugėjo: OKT/Vilniaus miesto teatre po „Hamleto“ vienas vaidmuo sekė kitą, be to, du vaidmenys sukurti Nacionalinio dramos teatro repertuaro spektakliuose („Visuomenės prieše“ ir „Katedroje“), dar du – „Idioteatro“ spektakliuose („Urvinis žmogus“ ir „Menas“), o kartu su persikėlusia sostinėn kolege Nele Savičenko D.Meškauskas jau trečius metus moko Oskaro Koršunovo vadovaujamo kurso Muzikos ir teatro akademijoje studentus aktorinio meistriškumo.

„Prie migracijos ir anksčiau buvau įpratęs: iki OKT vaidinau Kauno dramos ir Keistuolių teatruose. Mano biografijoje teatrų iš viso gal penki, ir jų gausa teikia smagų pojūtį, savotišką nepriklausomybės iliuziją. Nors priklausomybė, žinoma, yra: niekur nepabėgsi nuo spektaklių grafikų, repertuaro planavimų bei kitokių įsipareigojimų. Dirbdamas skirtingose trupėse sutinki daugiau žmonių, o tai irgi labai svarbu. Vienoje scenoje vaidini su kolegomis, kurių savame teatre lindėdamas niekada nebūtum pažinęs. Nebent kino filmavimo aikštelėse“, – konstatuoja pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Aktorių Arūno Sakalausko ir Dariaus Meškausko nesutarimai virto ginču. Tiesa, scenoje: didžiuosiuose Lietuvos miestuose sausį pasirodysiančiame spektaklyje „Menas“.

Įvykių centre – penkiolika metų trukusi trijų draugų Seržo (Arūnas Sakalauskas), Marko (Darius Meškauskas) ir Ivano (Giedrius Savickas) draugystė, kuri ima braškėti per siūles dėl požiūrio į šiuolaikinį meną. Aktoriai tikina, kad šioje situacijoje visiškai balta drobė, įsigyta vieno draugų už 200 000 Prancūzijos frankų, – tik pretekstas išsiaiškinti santykiams.
Pjesė „Menas“ vertinama kontraversiškai: vieni vadina ją komercine, kiti – itin subtilia. Kas joje žavi jus?
D.M. Man ši pjesė yra įdomi tuo, kad turi antrą dugną: tai populiarioji dramaturgija, kuri nėra banali. Tikrai retas meno ir komercijos lydinys.
A.S. Žmonės mėgsta juoktis, o už tai, ką mėgsti, tenka mokėti. Dėl to priklijuojama komercijos etiketė. Tačiau vieni mato tai, kas paviršiuje, o kiti – gilesnius dalykus.
Pjesės autorės Yasminos Rezos teigimu, aprašyta situacija galėjo nutikti tik tarp vyrų, mat moterų draugystė – kitokios prigimties. Ar sutinkate?
A.S. Nesutinku. Man atrodo, autorė kalba apie dalykus, kurie šiuo metu vyksta nepriklausomai nuo lyties: draugaujama „pagal pajamas“, t.y. su panašias pajamas gaunančiais žmonėmis. Įsivaizduokite du draugus, kurie prieš dvidešimt metų statybose drauge vogė plytas – vienas paduodavo, kitas krovė į karutį. Šiandien vienas yra milijonierius, statybų įmonės direktorius, o kitas – taip ir nesugebėjęs pasistatyti namelio darbininkas. Vargu ar jie išsaugojo draugystę.
Tiesa, spektaklyje apie tai kalbama pasitelkus meną, kuris žeidžia daug labiau. Žeidžia, kai draugas pasako, kad tau trūksta išsilavinimo, kad suvoktum tai, ką supranta jis, arba pabrėžia, kad įsigijo daiktą, kurio tu neįpirktum.
Scenoje bandote išsaugoti draugystę. O ar repeticijų metu jūs tik kolegos, ar bičiuliai?
D.M. Tiek vieni, tiek kiti. Nesame artimi draugai, bet vis dėlto patys galime pasirinkti žmones, su kuriais malonu dirbti. Atsirenkame juos pagal imponuojančius darbus, išpažįstamas vertybes, tuo pagrindu susibičiuliaujame. Tik toks darbas turi prasmę. Kam kankintis scenoje su žmonėmis, kurie tau nemieli ir su kuriais nesusikalbi? O šiame spektaklyje susikalbėjimas yra būtinas.
Kuo ypatingi jūsų personažai?
A.S. Seržas ypatingas savo kategoriškumu. Jis nesileidžia į kompromisą, nenusileidžia.
D.M. Markas yra šios trijulės egocentriškiausias tipas. Tiesa, jis prisiima atsakomybę dėl žlugusios draugystės, bet tai tas atvejis, kai altruizmas – aukščiausia egocentrizmo forma. Šios pjesės paradoksas tas, kad du personažai – Seržas ir Markas – kalba tik apie save, o norima kalbėti apie draugystę. Kaip gali draugauti tokie egocentrikai?
„Menas“ buvo pastatytas vos per mėnesį, režisierius Dainius Kazlauskas tai pavadino beprotišku poelgiu. Ką jūs manote apie tokį darbo tempą?
D.M. Jį padiktavo mūsų užimtumas ir galimybės. Dabar toks laikas, kad metus repetuoti spektaklį yra didelė prabanga. Tačiau „Meno“ repeticijos ir aptarimai tebevyksta ir po premjeros. Kai kurias korekcijas nulemia žiūrovo reakcija spektaklio metu.
A.S. Pritariu, kad tai beprotiškas poelgis. Šis spektaklis yra itin spartaus tempo, nes kai žmonės ginčijasi, jie negalvoja, ką pasakyti, nepozuoja, žodžiai sprūsta patys. Kad tai pavyktų, labai svarbu gerai įsiminti tekstą, o per trumpą laiką tą padaryti sunku.
Kaip vertinate šiuolaikinį meną? Ar patys pirktumėte baltą paveikslą?
A.S. Manęs pirkti dar niekas negundė (juokiasi). Šiuolaikinį meną priimu nepamiršdamas reikšmingiausio dalyko: pats kūrinys iš tiesų neturi vertės, lyginant su kokiu nors Renesanso paveikslu, bet jo tikroji vertė atsiskleidžia, kai pradedi jį analizuoti ir bandai perprasti.
D.M. Jei bet kuris kūrinys – net vamzdis, įleistas į Nerį –  tam tikrame kontekste sukelia asociacijų, provokuoja mąstyti – tai ir yra menas. Tačiau tam, kad investuotum į meną, reikia pinigų, o aktoriaus profesija toli gražu ne pelningiausia.
Ko palinkėtumėte dar nemačiusiems „Meno“?
D.M. Kad žiūrovas būtų atvirai nusiteikęs, ateitų be išankstinės nuostatos, be noro teisti, įvertinti. Kritiška žinovo pozicija trukdo išgirsti, ką norima pasakyti. Linkiu paprasčiausiai mėgautis.
A.S. Linkiu pažiūrėjus pagalvoti, ar jiems patiems taip nėra nutikę. Įvertinti, kad gyvenimas ne amžinas, ir dėl to, kad požiūriai skiriasi, pyktis neverta. O jei draugas ėmė vaidinti ką kitą, nei buvo iki šiol, tai ne priežastis nutraukti draugystę.
———————————————————————————————————————————-
Spektaklio „Menas“ premjera sausio 11 d. įvyks Panevėžio bendruomenių rūmuose, sausio 17 d. – Šiaulių dramos teatre, sausio 18 d. – Vilniaus „Siemens“ arenoje esančioje MINI koncertų salėje, sausio 22 d. – Žvejų rūmuose Klaipėdoje, o sausio 31 d. – Girstučio kultūros rūmuose Kaune. Bilietus į „Idioteatro“ spektaklį „Menas“ galima įsigyti visose „Tiketos“ kasose ir internetu .