Sausio pirmoji šiemet pažėrė išskirtinai daug naujovių verslininkams, samdiniams ir bedarbiams, vairuotojams ir pėstiesiems, net ligoniams, jų slaugytojams, skolininkams ar turintiems ką paskolinti.

Nuo sausio 1 d.:

ATLYGINIMAI, MOKESČIAI, PAŠALPOS, GLOBA

Minimali mėnesio alga didėja iki 300 eurų, o bazinė pensija – iki 105 eurų.

Keičiasi savarankiškai dirbančių asmenų „Sodrai“ mokama privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų suma. Asmenys, kurie moka 9 proc. PSD įmoką, skaičiuojamą nuo minimalios mėnesio algos, kiekvieną mėnesį privalo mokėti 27 eurų PSD įmoką. Verslo liudijimus turinčių asmenų VSD įmoka už visą mėnesį galiojantį verslo liudijimą yra 52,5 euro.

Didėja maksimalus bedarbio pašalpos dydis: nustojus galioti per krizę įvestam nedarbo draudimo išmokų sumažinimui, bedarbio pašalpa vėl galės siekti iki 70 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio, arba 301,67 euro. Iki praėjusių metų pabaigos ši suma negalėjo viršyti 188,25 euro.

Ligos pašalpos, mokamos už trečią–septintą nedarbingumo dienas, didinamos nuo buvusių 40 proc. iki 80 proc. gavėjo darbo užmokesčio.

Teikti socialinę globą nuo šiol gali tik šios veiklos licencijas turintys socialinės globos teikėjai. Šiuo metu yra išduota daugiau kaip 480 licencijų socialinės globos paslaugoms teikti nuo 2015 m.

Įsigalioja 5 proc. dydžio mokestis miško savininkams. Jis apskaičiuojamas nuo parduotos medienos arba parduoto stataus miško.

VALSTYBĖS PARAMA

Rengiamiems ir įgyvendinamiems nekilnojamojo turto projektams papildoma valstybės parama teikiama tik tuo atveju, jei numatoma pasiekti ne mažesnę kaip C pastato energinio naudingumo klasę.

KELIŲ EISMAS

Įsigalioja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisos, draudžiančios bet kokį alkoholio vartojimą motociklų, taksi automobilių, keturračių, komercinio transporto ir dvejų metų stažo neturintiems vairuotojams. Iki 2015-ųjų minėtų grupių vairuotojams galiojo 0,2 promilės alkoholio koncentracijos kraujyje, o patyrusiems motociklininkams – 0,4 promilės riba. Nuo sausio 1-osios alkoholio matuokliui parodžius bent 0,01 promilės, šių kategorijų vairuotojai bus baudžiami 500–1000 Lt baudomis.

Didėja baudos vairuotojams nesustojus prie draudžiamo šviesoforo signalo bei prieš pėsčiųjų perėją, kai to reikalauja taisyklės. Už šį pažeidimą bus baudžiama nuo 28 iki 86 eurų (maždaug 100–300 Lt) bauda arba teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu nuo vieno iki šešių mėnesių.

Įsigaliojančios pataisos nebenumato administracinio arešto už daugiau nei 50 km per valandą viršytą greitį – šiais atvejais bus skiriamos baudos nuo 289 iki 434 eurų (maždaug 1000–1500 Lt).

TARIFAI

Mažėja elektros energijos tarifai buitiniams vartotojams. Pavyzdžiui, standartinis vienos laiko zonos tarifas mažėja nuo 13,7 iki 12,9 euro centų už kilovatvalandę.

Gyventojams, norintiems prisijungti prie „Lietuvos dujų“ valdomų gamtinių dujų skirstomųjų tinklų ir dujomis šildytis namus ar kitas patalpas, prijungimo įkainis už kiekvieną nutiestą dujotiekio metrą sumažėjo 1,564 euro (5,4 Lt) iki 14,59 euro (50,37 Lt) be PVM.

Nuo šių metų nebetaikomos anksčiau galiojusios muitų tarifų lengvatos importuojant į Europos Sąjungos valstybes nares Kinijos Liaudies Respublikos, Ekvadoro Respublikos, Maldyvų Respublikos ir Tailando Karalystės kilmės prekes.

ĮMONĖS, SANDORIAI

Įsigalioja LR civilinio kodekso, Akcinių bendrovių įstatymo bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo pakeitimo įstatymai. Pakeitimai susiję su atsiskaitymais grynaisiais pinigais.

Civilinio kodekso pataisomis nustatyta, kad notarine forma sudaromos uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, kai parduodama 25 proc. ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip 14 500 eurų, išskyrus atvejus, kai akcininkų asmeninės vertybinių popierių sąskaitos tvarkomos vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Vekselis, kurio suma didesnė kaip 3 tūkst. eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo. Paskolos sumai viršijant 3 tūkst. eurų ir šį sandorį vykdant grynaisiais pinigais, paskolos sutartis visais atvejais turi būti notarinės formos.

Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių administratoriai atrenkami naudojantis kompiuterine programa. Iki šiol administratorių teismams siūlydavo kreditoriai ir kiti bankroto proceso dalyviai, o teismai turėdavo derinti administratorių kandidatūras su Įmonių bankroto valdymo departamentu prie Ūkio ministerijos ir iš kelių ar net keliolikos tinkamų kandidatų paskirti vieną administratorių. Administratoriaus atrankos kriterijai nebuvo nustatyti, todėl administratoriaus paskyrimas buvo dažnai skundžiamas ir tai užtęsdavo bankroto proceso pradžią.

ŠVIETIMAS

2015 m. mokinio krepšelį sudarys 980 eurų, jis didėja 10,43 euro.

10 proc. padidintos mažiausiai uždirbančių pedagogų – darželių auklėtojų ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų algos. Tam 2015 m. skiriama per 8 mln. eurų.

Didėja užmokestis mokytojams, dirbantiems didesnėse nei 23 mokinių klasėse: jiems bus daugiau mokama už mokinių darbų taisymą. Valstybės biudžete tam papildomai skiriama per 1 mln. eurų.

1 d. Lietuva, atitikusi vadinamuosius Mastrichto kriterijus dėl viešųjų finansų deficito, infliacijos ir skolos, taps 19-ąja euro zonos valstybe.

1 d. įsigalios Eurazijos ekonomikos sąjungos (EES) sutartis. Dėl EES įkūrimo 2014 m. susitarė Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, o vėliau ir Armėnija. Nors sąjungoje nebus Ukrainos, kurią dar iki Euromaidano įnirtingai prisijungti viliojo Maskva, mažesnės, nei planuota, sudėties EES vis tiek taps bendra rinka 171 mln. žmonių, o jos bendrasis vidaus produktas sieks 3 trln. JAV dolerių.

14 d. Vilniuje vyks ES institucijų vadovams ir kitiems aukštiems pareigūnams, ES valstybių narių finansų ministrams skirtas oficialus Lietuvos ministro pirmininko rengiamas euro įvedimui skirtas renginys.

21–24 d. Davose (Šveicarija) vyks kasmetinis pasaulio ekonomikos forumas. Jame pirmą kartą dalyvaus ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, skaitysianti pranešimą sesijoje apie energetinę nepriklausomybę bei geopolitines tendencijas.

15-ąjį kartą knygos bičiulius subursianti Vilniaus knygų mugė kalbės apie klasikinę literatūrą, laiko patikrintas knygas. Šventiniais renginiais bus minimos grožinės lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Renginiuose susijungs šiuolaikinis menas, gyvas ir spausdintas žodis, muzika, teatras ir kinas.

Penkios valandos donelaitiško hegzametro Nacionaliniuose „Metų“ skaitymuose
Specialios programos centre – vasario 22 d. vyksiantys Nacionaliniai K. Donelaičio poemos „Metai“ skaitymai, kuriuose klasikos kūrinys bus perskaitytas nuo pradžios iki pabaigos. Gyvame, iki penkių valandų truksiančiame renginyje į vientisą tautinį branduolį susiburs skirtingo amžiaus kartos ir įvairios visuomenės grupės, pradedant moksleiviais ir baigiant užsienio lietuviais. Hegzametro kūrinį Knygų mugėje skaitys apie tris šimtus žmonių iš visos Lietuvos. Unikalų įvykį atidarys Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, jį filmuos Lietuvos radijas ir televizija.
Norintiems pažinti K. Donelaitį, idėjos sumanytojas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis pataria: „Pirmiausia šiandieniniam lietuviui reiktų išsiaiškinti, apie ką gi kalba poetas. Pasinagrinėti senesnius jau nebevartojamus žodžius, nepatingėti vis žvilgterėti į žodynėlį, priprasti prie Donelaičio sintaksinių konstrukcijų, fonetikos ypatybių. Tada jau bandyti įveikti hegzametro barjerą. Skaityti hegzametrą – tai įsivaizduoti, kad šoki, reikia pajusti ritmą, ir daug kas sustos į savo vietas. Tada pasirinkti mėgstamesnes vietas ir jas detaliau pasinagrinėti. „Metai” neturi vientiso siužeto, tad visai galima apsistoti ties kokiu labiau patinkančiu gamtos aprašymu, ar ties monologais, rudens vaišių aprašymais. Ir šis darbas būtinai atsipirks”.
Norite tapti vienu iš skaitovų? Jums reikės dalyvauti trumpoje atrankoje – komisijai nusiųsti poros minučių trukmės įrašą, kuriame skaitote tekstą. Skaitymus organizuoja lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Nacionaliniai K. Donelaičio „Metų“ skaitymai vyks nekasdienių susitikimų dieną, vasario 22 d., šeštadienį, nuo 11 val. Forume.

Paroda apie lietuviškąjį Homerą
Meno parodų programą papildys Kristijonui Donelaičiui skirta paroda „Lietuvos Homeras“. Ekspozicijoje bus pristatomi autentiški dokumentai ir nuotraukos iš paskutiniųjų rašytojo gyvenimo metų. Lankytojai išvys senuosius “Metų” leidimus ir vertimus į užsienio kalbas, originalias iliustracijas. Paroda papasakos Mažosios Lietuvos istoriją,.
“Ryšys tarp Homero ir Kristijono Donelaičio labai konkrečiai užčiuoptas jau pirmųjų XIX a. tyrinėtojų. Abu dainiai yra pakankamai mitologizuotos asmenybės, abu yra tam tikroje istorinėje migloje, bet kartu ir abiejų palikti kūriniai yra panašaus kalibro.” – taip parodą pristato lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Paroda „Lietuvos Homeras“ veiks 3 salėje

„Metus“ talpins muzikoje, teatre ir kine
Pirmąją knygų mugės dieną, lankytojai išgirs poetinę-muzikinę pramonę „Darbai ir dyvai“. Programą atliks aktorius Rolandas Kazlas ir varinių pučiamųjų kvintetas „Dūduva“. Kviečiami visi lietuviai ir lietuvninkai, mylintys ir vertinantys dyviną K. Donelaičio žodį ir puikių muzikantų su įkvėpimu meistriškai išpūstą tobulą J. S. Bacho muziką.
Penktadienį klasiko kūrinys nuskambės ir teatralizuoto grupės „Liūdni Slibinai“ koncerto metu. Lankytojai išgirs roko stiliaus kūrinį pagal Kristijono Donelaičio tekstą „Pavasario linksmybės“.
Tradiciškai visos mugės metu veiksiančios Knygos kino salės filmų programą atidarys Kristijonui Donelaičiui skirtas „LRT kino seansas“, režisieriaus Juoso Saboliaus sukurtas dokumentinis filmas „Ruduo Tolminkiemyje“ (1988 m.), pasakojantis apie didžiojo rašytojo gyvenimą, veiklą, jį menančias vietas. Peržiūroje dalyvaus režisierius,  Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas, klasikinio autoriaus memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose projektų autorius, architektas, restauratorius Kazys Napoleonas Kitkauskas.

Naujausias „Metų“ leidimas su unikaliomis iliustracijomis
Knygų mugėje bus pristatomas naujausias klasiko kūrinio „Metai“ leidimas su žinomo lietuvių knygų grafiko Š. Leonavičius iliustracijomis. Remdamasis Kristijono Donelaičio poemos daugialypiškumu, kuris suteikė originalių interpretacijos galimybių, dailininkas sukūrė 20 kūrinių – dvylika didelių siužetinių tapybos kompozicijų atskiroms poemos dalims ir aštuonis nepalvotus piešinius. Didelį dėmesį menininkas skyrė autentiškoms detalėms, K. Donelaičio gyvento laiko dvasiai.
K. Donelaičio poemos „Metai“ leidinio su originaliomis dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis pristatymas vyks ilgąjį penktadienį, vasario 21 d., 13 val. konferencijų salėje 5.3

Vilniaus knygų mugė vyks 2014 m. vasario 20–23 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Išsami renginių programa, naujienos bei informacija apie bilietus pateikiama adresu www.2014vilniausknygumuge.lt

Dėl rinkos dydžio ir suvartojamos elektros kiekio Suomijos elektros rinka išlieka lemiančiu veiksniu formuojančiu kainas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o ankstesnių metų kainų stebėjimai rodo, kad tokia įtaka dažniau gali būti teigiama.

Suomijoje per metus elektros suvartojama beveik 4 kartus daugiau nei visose trijose Baltijos šalyse kartu sudėjus. Elektros suvartojimo masteliais Lietuva yra labai nedidelė vartotoja, ir dar mažesnė gamintoja. Antrosios „Estlink“ jungties eksploatacija pilnu pajėgumo beveik trigubai padidino suomiškose elektrinėse gaminamos elektros importo galimybes į Baltijos regioną, tai ypatingai svarbu Lietuvai, importuojančiai apie du trečdalius suvartojamos elektros energijos.

„Rekordiškai žemos elektros kainos rinkoje gruodžio mėnesį pirmiausiai buvo nulemtos šiltos žiemos, bet tokie orai vyravo visose šiaurinės Europos teritorijose. Elektra pigo Suomijoje, ir ta pati kainų kritimo banga atslinko iki Lietuvos. Šią savaitę oras atvėso, ir matome kaip visų šiaurinių kaimynių elektros rinkose kaina šiek tiek pakilo. Tokius tolygius kainų svyravimus greičiausiai matysime ir toliau“, – sako Robertas Staniulis, elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ Rinkos plėtros skyriaus vadovas.

Galime numatyti ir stiprėsiančią priklausomybę nuo metų laiko. Ankstesniais metais elektros kainos biržoje Lietuvoje nepasižymėjo sezoniškumu, kuris būdingas Skandinavijos elektros rinkoms, tačiau ateityje ši įtaka bus ryškesnė.

Apie pusę elektros pasiūlos šiaurinėse Europos valstybėse sudaro hidroelektrinių gaminama elektra, kuri priklauso nuo lietaus ar sniego kiekio. Be to, Šiaurės šalyse elektra plačiai naudojama šildymui, todėl didelę įtaką jos paklausai ir kainoms daro ir oro temperatūros svyravimai. Naujos jungtys su Skandinavija – tiek „Estlink 2“, tiek statomas „NordBalt“ – reiškia, kad elektros kainos pokyčius Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje ateityje vis labiau lems orai Baltijos ir Šiaurės šalyse,  atominės elektrinės Švedijoje ir Suomijoje, elektros perdavimo linijų remontai ne tik Estijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje, bet ir tarp Švedijos ir Suomijos.

Tekstologai nepraranda vilties rasti anksčiau nežinotų Kristijono Donelaičio laiškų.

Šiandien, kai apie Kristijoną Donelaitį kalbame kaip apie Europos intelektualą, puikiai išmaniusį jos literatūrą nuo antikos laikų, skambinusį fortepijonu, kūrusį poeziją bei giesmes ir tuo pat metu kažkaip stebuklingai sugebėjusį statyti namus, tekinti optinius stiklus, gaminti muzikos instrumentus, mikroskopus ir meteorologijos prietaisus – termometrus beigi barometrus, atrodo, tarsi gerai šį „viežlybą“ žmogų pažinotume, lyg būtų jis gimęs ne prieš tris šimtmečius, o daugiausiai prieš šimtą metų. Tačiau retas, skaitydamas „Metus“, įsivaizduoja, kiek nedaug paties poeto rankraščių tėra išsaugota, o visas poemos tekstas mus pasiekė netgi ne rankraščio, o amžininko laiku padaryto jo nuorašo pavidalu. Ir, žinoma, šio kūrinio vertę įžvelgusių „Metų“ leidėjų pastangomis, kurie suspėjo publikuoti šį nuorašą, kol negailestingi karų verpetai nepasiglemžė ir jo.
Humanitarinių mokslų daktaras Mikas Vaicekauskas, vadovaujantis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Tekstologijos skyriui, „Veido“ žurnalistei vardijo iki jubiliejinių poeto metų spėtus jo garbei (ir mūsų visų naudai) nuveikti darbus. Tarp jų galima paminėti suskanduotą, tai yra su pažymėtais hegzametro kirčio skiemenimis, „Metų“ leidimą. Tiksliau, net du panašius leidimus: vienas pasirodė „Gyvosios poezijos“ serijoje, papildytas Rolando Kazlo skaitomos poemos įrašu, antrasis – skirtas mokykloms.
Vis dėlto ar šiandien būtų įmanoma autentiškai restauruoti poemos fonetiką, tai yra perskaityti ją taip, kaip būtų skaitęs pats K.Donelaitis savo draugams? M.Vaicekauskas neabejoja, kad tokia užduotis nereali: „Jau neįsivaizduojame netgi to, kaip žmonės kalbėjo dvidešimto amžiaus pradžioje, nes iš tų laikų likę tik „pagreitinti“ kalbos įrašai. O ką kalbėti apie aštuonioliktą amžių…“

Rankraščių paieškos tebevyksta

Šįmet LLTI mokslininkai numato parengti dvi knygas, įamžinsiančias rašytinį poeto palikimą. Pirmoji – tai išlikusių K.Donelaičio rankraščių fotografuotinis leidimas su komentarais ir įvadu. LLTI bibliotekoje saugoma poeto rankraščių byla nėra didelė, taigi ir knyga nežada būti stora. Išlikę dvi paties poeto ranka iš juodraščių perrašytos „Metų“ poemos dalys („Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“), laiške siųstas trumpas, vieno popieriaus lapo apimties ankstyvojo „Metų“ varianto fragmentas, vėliau panaudotas „Vasaros darbuose“ (mokslininkų šis rankraštis vadinamas „Tęsiniu“) ir du asmeniniai poeto laiškai, rašyti kolegai iš gretimos Valtarkiemio parapijos pastoriui Johannui Gottfriedui Jordanui. Gerokai daugiau turime išsaugotų poeto tarnybinių laiškų ir dokumentų, ir jų, anksčiau nežinotų, vis dar surandama užsienio archyvuose. Pavyzdžiui, pernai vasarą Vokietijos archyvuose mokslininkams Vaidui Šeferiui ir Liucijai Citavičiūtei pavyko rasti du tokius K.Donelaičio laiškus.
Pasak tekstologo, ekspedicijų užsienio archyvuose perspektyvos anaiptol neišsemtos, būtų ką veikti ir Vokietijos, ir kol kas menkai „čiupinėtuose“ Lenkijos archyvuose. Literatūros istorikai spėja, kad K.Donelaičio rašyti laiškai galėjo nugulti ir Rusijos archyvuose, kur jų iki šiol niekas nė nemėgino ieškoti.
„Per Antrąjį pasaulinį karą ir iškart po jo Karaliaučiaus archyvai buvo išgabenti ir išslapstyti skirtingose vietose. Dalis išvežtų dokumentų pražuvo, dalies iki šios dienos nepavyko rasti, o dalis atsidūrė aplinkinių valstybių archyvuose. Todėl šansų, kad paieškos gali būti sėkmingos, net ir po dviejų su puse šimtmečio yra išties nemažai“, – optimistiškai laukiančius darbus vertina LLTI Tekstologijos skyriaus vedėjas.

2014-aisiais sporto gurmanų laukia ne tik žiemos olimpiada, pasaulio futbolo, krepšinio ir ledo ritulio čempionatai, bet ir gausybė kitų įdomių įvykių.

Sportininkai naujuosius 2014 metus pasitinka skirtingai. Vieni turi puikią galimybę šiek tiek atsipūsti laukdami naujo sezono ir kartu naujų iššūkių. O kitiems ši šventė tėra trumpa pertrauka sezono įkarštyje. Na, o mes užmeskime akį į tai, ką mums žada kitų metų sporto kalendorius.

Nuo teniso iki žiemos sporto

Jau sausio 13 d. prasideda „Australia Open“ teniso turnyras. Praėjusiais metais šiame turnyre triumfavo serbas Novakas Džokovičius. Australijoje sėkmė jį lydėjo trečius metus iš eilės.
Metus serbas pradėjo pirmoje reitingo vietoje, tačiau vėliau jį aplenkė po traumos atsigavęs ispanas Rafaelis Nadalis. Iš viso Rafa praėjusiais metais dalyvavo 17-oje turnyrų, iš kurių dešimt laimėjo, dar keturis kartus pateko į finalą ir dukart – į pusfinalį. Žaisdamas su pirmojo dešimtuko tenisininkais R.Nadalis laimėjo 24 kovas ir tik penkiskart patyrė nesėkmę.
Savo ruožtu N.Džokovičius, kuris šiandien tenkinasi antrąja reitingo vieta, praėjusį sezoną dalyvavo 16-oje turnyrų, iš kurių triumfavo septyniuose, dukart krito finale ir triskart – pusfinalyje. Žaisdamas su pirmojo dešimtuko tenisininkais Novakas iškovojo pergalę 24 susitikimuose ir šešis kartus privalėjo pripažinti oponento pranašumą.
Jei kalbėsime apie Didžiojo kirčio turnyrų nugalėtojus, Australijoje triumfavo N.Džokovičius, „French Open“ turnyre nugalėtojo taurę į viršų kėlė R.Nadalis, Vimbldone jau džiaugėsi Andy Murray, „US Open“ vėl stipriausias buvo R.Nadalis. Atrodo, kad būsimą sezoną R.Nadaliui išlaikyti lyderio poziciją ATP reitingo viršūnėje bus ypač sunku, nes konkurencija milžiniška, ir ne tik iš N.Džokovičiaus pusės. Į pirmą vietą vis grėsmingiau pretenduoja ir Davidas Ferreras, ir A.Murray, ir Juanas Martinas Del Potro, ir Roger Federeris.
Tačiau lietuviams labiausiai rūpi ne persistumdymai pirmajame dešimtuke, o tai, kad mūsų pažiba Ričardas Berankis vėl sugrįžtų į pirmąjį šimtuką. Priminsime, kad šiuo metu jis kol kas žengia 131-oje ATP reitingo vietoje.

Išskirtinės dienos

Vasario mėnesį sporto gurmanus prie televizorių ekranų kvies žiemos olimpinės žaidynės (apie jas plačiau – kitame „Veido“ straipsnyje), taip pat amerikietiškojo futbolo lemiamos kovos „Super Bowl“. Vasario ir kovo mėnesiais vyks ir regbio Šešių nacijų turnyro kovos. Vasario 26 d. Kolumbijoje prasidės pasaulio dviračių treko čempionato kovos. Tai vienas tų pasaulinių renginių, kuriuose apdovanojimo gali tikėtis ir Lietuva.
Žvelgiant dar toliau, 2014-ųjų sporto įvykių kalendoriuje dera išskirti ir kovo 7–16 d. Sočyje vyksiančias žiemos parolimpines žaidynes.
Turtingas sporto įvykių bus gegužės mėnuo. Gegužės 9 dieną Minske prasidės pasaulio ledo ritulio čempionatas. Gera žinia lietuviams yra ta, kad visiems, įsigijusiems bilietus į šio čempionato rungtynes, vykstant į Baltarusiją bus taikomas bevizis režimas. Be to, rengdamiesi šioms kovoms, Lietuvos ledo ritulio gerbėjai galės pasimėgauti ir balandžio 20–26 d. Vilniuje vyksiančiomis B diviziono pirmenybėmis, kuriose Lietuvos ekipa kausis dėl teisės kilti į aukštesnį A divizioną.
Galiausiai birželio mėnesį paaiškės ir naujasis NHL “Stanley” taurės savininkas. Nuo to, kokios NHL komandos žengs toliausiai kovoje dėl taurės, priklausys ir tai, kokias pasaulines ledo ritulio žvaigždes išvysime kovojant Minske.

Jo didenybė futbolas

O štai gegužės 24 d. Portugalijos Lisabonos mieste paaiškės ir Čempionų lygos nugalėtojas. Ar kas nors sugebės mesti iššūkį praėjusį sezoną itin galingai rungtyniavusiam ir šiame sezone apsukų taip pat nemažinančiam Miuncheno „Bayern“ klubui? Čempionų lygos finalas bus tarsi puiki įžanga į birželio 12 d. Brazilijoje prasidėsiantį pasaulio futbolo čempionatą, kurio nugalėtojas liepos 13 d. paaiškės Rio de Žaneiro “Maracana” stadione.
Birželio mėnesį paaiškės ir NBA nugalėtojai. O nuo rugpjūčio 30 iki rugsėjo 14 d. geriausios pasaulio krepšinio rinktinės, tarp kurių bus ir Lietuva, Ispanijoje kausis dėl stipriausios planetos komandos titulo.
Daug dėmesio turėtų sulaukti ir rugpjūčio 12–17 d. Šveicarijos Ciuricho mieste vyksiantis Europos lengvosios atletikos čempionatas. Organizatoriai prognozuoja, kad iš viso jame dalyvaus 1,4 tūkst. atletų iš 50 valstybių. Dėl medalių bus kovojama 47 rungtyse. Ciuriche laukiama 250 tūkst. sirgalių, o prie televizorių ekranų legendiniame „Letzigrund“ stadione vyksiančias varžybas turėtų stebėti 360 mln. žiūrovų. Kartu tai bus proga palaikyti ir mūsų šalies atletus.
Lietuvai labai svarbus įvykis bus kitų metų gruodžio 3–7 d. Dohoje (Kataras). Ten 25 metrų baseine rungtyniaus pajėgiausi planetos plaukikai, tarp kurių turėtų būti ir mūsų pažiba Rūta Meilutytė. Rugpjūčio 13 d. Berlyne vyks ir Europos plaukimo čempionatas, kuriame taip pat su nekantrumu lauksime medalių, ir galbūt ne tik iš Rūtos.
Iš kitų svarbių sporto įvykių dar derėtų paminėti spalį vyksiančias beisbolo „Pasaulio serijos“ rungtynes, Kinijoje vyksiantį pasaulio gimnastikos čempionatą. Suprantama, netrūks kovų ir nacionaliniame fronte, kuriame dėmesio lauks ne tik Lietuvos krepšinio grandų tarpusavio kovos, bet ir Lietuvos futbolo A lyga. Itin laukiamas turėtų būti Lietuvos čempiono Vilniaus „Žalgirio“ iššūkis UEFA Čempionų lygoje. Gal sulauksime pirmosios Lietuvos vienuolikės, pateksiančios į vieno iš dviejų UEFA rengiamų turnyrų grupės etapo kovas?

Šiuo metu šalies leidyklose vyksta intensyvus darbas. Į knygynus keliauja ne tik artėjančioms šventėms numatytos knygos, bet jau ruošiamasi ir knygų mugei. „Veidas“ siūlo susipažinti su keletu vertingiausių ateinančio pusmečio leidinių.

Viena didžiausio dėmesio vertų artimiausią pusmetį pasirodysiančių knygų – žymaus prozininko, dramaturgo ir vertėjo Grigorijaus Kanovičiaus 85-mečio progai skirta visos jo kūrybos rinktinė. Kaip teigia leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė, pats rašytojas šią penkių tomų knygų seriją, pasirodysiančią ir lietuvių, ir rusų kalba, suvokia tarsi viso savo gyvenimo ataskaitą. Ne veltui šis projektas buvo pats didžiausias leidyklos istorijoje ir prie jo nepakeliant galvų dirbta ilgiau nei metus. Planuojama, kad rusiškas leidimas pasirodys dar vasarį, o po jo greitai išeis ir lietuviškasis.
Taip pat verta laukti ir kultūros autoritetų Tomo Venclovos bei Czeslawo Miloszo bendros knygos „Grįžimai Lietuvon“, kurioje bus galima susipažinti su tokiais išskirtiniais dalykais, kaip abiejų autorių dienoraščių ištraukos ar vienas kitam rašyti laiškai. Čia bus ir vienas kito eilėraščių vertimų, eseistikos. „Trumpai tariant, ši knyga yra tarsi dėlionė apie du unikalius literatūros pasaulio žmones, jų bendrumą ir skirtybes bei esminę jungtį – Lietuvą“, – apibūdina leidyklos „Vaga“ vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė.
Išskirtinai ryškios rašytojos, dailės istorikės Kristinos Sabaliauskaitės kūrybos gerbėjai taip pat neliks nusivylę: 2014 m. knygynuose pasirodys didelio populiarumo sulaukusio rašytojos romano trečioji dalis – „Silva rerum III“. Abi ankstesnės romano dalys 2009 ir 2011 m. buvo pripažintos Metų knygomis, o pirmoji – netgi kritikų oficialiai įvardyta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų. Natūralu, kad iš trečiosios dalies tikimasi ne ką mažiau.
Naujoji K.Sabaliauskaitės knyga pratęs Norvaišų šeimos sagą ir atskleis šio istorinio romano sumanymą: viena knyga – viena šeimos karta. Kaip atskleidžia pati rašytoja, „Silva rerum III“ skaitytoją nukels į XVIII amžiaus vidurį, dekadentišką rokoko laikmetį, dažnai pavadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, kada vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas.
Skaniu kąsneliu knygų mėgėjams žada tapti ir rašytojos, žurnalistės Audronės Urbonaitės trečiasis romanas „Žydiškų daiktų kambarys“. Jame šmaikščia siurrealistine maniera pasakojama apie karjeros aukštumas pasiekusios ir sėkmės lydimos merginos nesugebėjimą susitaikyti su tuo, kad tėvas jos nemylėjo. Mergina apsisprendžia siekti keršto ir leidžiasi į tėvo paieškas, kol galiausiai nusitaiko į konglomeratą „RIMI XXL“, manydama, kad jos tėvas – pagrindinis akcininkas ponas Kuklenskis. Ji sukurpia gudrų planą, kaip suvilioti savo netikrus brolius iš kitų santuokų ir taip atkeršyti jos nemylėjusiam tėvui… Taigi, atrodo, galima tikėtis, kad ši knyga skaitytoją ne kartą nustebins.
Ir populiariojo laidų vedėjo, žurnalisto, rašytojo bei keliautojo Algimanto Čekuolio gerbėjai 2014 m. sulauks kai ko ypatingo – naujos šio autoriaus knygos „Generolo Sena Karvė istorija“. „Tai svarbiausia knyga mano gyvenime”, – tvirtina rašytojas, galintis pasigirti bene dvidešimties knygų autoryste.
„Generolo Sena Karvė istorija“ ypatinga tuo, kad, be enciklopedinės publicistikos, 82-ejų metų rašytojas skaitytojams pirmą kartą pateiks autobiografiją „be nutylėjimų“, papasakos apie savo margą ir nuotykių pilną gyvenimą: vaikystę, jaunystę ir studentavimą, jūrininkavimą – tuo metu vienintelį būdą pamatyti pasaulio, žurnalisto darbą užsienyje bei gyvenimą grįžus į Lietuvą. A.Čekuolis juokauja, kad šią knygą jis rašė visą gyvenimą, nors “užrašė” vos per dvejus metus.
Pasak rašytojo, išleisti tokią knygą jį paskatino ir garbus amžius, ir dažni siūlymai parengti jo biografiją. „Vis dėlto supratau, kad tai negali būti padaryta „iš šono“, tai turi ateiti iš savęs. Atpasakojant kai kurie dalykai gali atrodyti nereikšmingi, o aš pats matau įvykių seką, – knygos gimimo niuansus atskleidžia A.Čekuolis. – Pirmosios dalies rašymas užėmė tikrai daug laiko. Daug svarsčiau, ką rašyti, – ne todėl, kad ką nors slėpčiau (to tikrai nedariau), bet dėl to, ar tai bus įdomu žmonėms dabar.“
Ir tai dar ne viskas gerų lietuviškų knygų fronte. „Džiaugiamės, kad sugrįžta Saulius Šaltenis – kitą pusmetį bus išleista jo knyga „Demonų amžius“. Taip pat pasirodys gilios eseistikos kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus autobiografinė knyga su ekskursais į kultūrinį Lietuvos gyvenimą „Koncertas“, Violetos Palčinskaitės „Atminties Babilonai“ ir Mikalojaus Vilučio eseistikos knyga „Sriuba“, – vardija L.Varanavičienė. – Taip pat paminėčiau knygą, skirtą tolimų kraštų mėgėjams, tačiau norintiems į juos pažvelgti atidesniu nei turisto žvilgsniu. Jiems rekomenduočiau žurnalistės Eglės Digrytės knygą „Laiškai iš Kabulo“ apie Afganistaną.“
Norintieji į pasaulį pažvelgti atidesniu žvilgsniu apsidžiaugs ir leidyklos „Kitos knygos“ išleidžiama „Agora 2“, kurioje ras svarbiausių politinės komunikacijos reiškinį nagrinėjančių Lietuvos mokslininkų įžvalgų apie pastaruoju metu itin aktualų dalyką – informacinius karus. Kaip paaiškina vyriausiasis redaktorius Lauras Bielinis, „Agoroje 2” stengtasi sutelkti visus šioje srityje daugiausiai pasiekusius mokslininkus: čia sudėti tokių tyrėjų, kaip Gintautas Mažeikis, Audronė Nugaraitė, Kęstutis Šerpetis, Nerijus Maliukevičius, Andrius Šuminas, bei kitų šios srities ekspertų darbai. „Tai analitinis darbas, kurio tikslas – apžvelgti esmines politinės komunikacijos tendencijas, kartais pasireiškiančias per aktualius kasdienius įvykius, o kartais būtent dėl jų nepastebimas“, – paaiškina L.Bielinis.

Užsienio autoriai džiugins ypatingų žmonių istorijomis

2014-aisiais laukiama pasirodant ir keleto itin įdomių užsienietiškų knygų. Viena jų – Marco Rubine’o parengta legendinės prancūzų dainininkės „Edith Piaf“ atsiminimų knyga su muzikologo komentarais. Šios knygos pagrindas – 1958 m. žurnalisto Louis René Dauveno parengta E.Piaf autobiografija „Au bal de la chance“ ir metai po šios kultinės asmenybės mirties (1964 m.) pasirodžiusi iš interviu ir straipsnių Jeano Noli surinkta knyga „Ma vie“. Ši knyga – gyvas E.Piaf portretas jos pačios akimis, pirmuoju asmeniu pasakojantis apie pirmąsias dainas gatvėse, debiutą garsiame kabarete, koncertus, teatrą, dainas, kitus atlikėjus, meiles, interviu su žurnalistais, gastroles JAV ir daugybę kitų dalykų.
Atrodo, kad kitąmet, be E.Piaf, Lietuvos knygynuose karaliaus ir kita ypatinga moteris – iš Meksikos kilusi siurrealizmo srovei atstovaujanti tapytoja Frida Kahlo. Hayden Herreros parengtoje ir itin teigiamų įvertinimų savo šalyje sulaukusioje menininkės biografijoje pasakojama apie F.Kahlo vaikystę Meksikos revoliucijos metais, vos pilnametystės pasiekus ją suluošinusią avariją, mylimus vyrus ir Komunistų partiją – viską, kas suformavo vieną įdomiausių ir originaliausių XX a. kūrėjų.

Vyriausybė 2014 m. proveržio tikisi nedarbo mažinimo, energetinio efektyvumo, kovos su šešėliu ir investicijų skatinimo srityje, tačiau ekspertai prieštarauja, kad esminiams pokyčiams jokių prielaidų nėra.

Ateinantys metai ypatingų pokyčių Lietuvai neatneš – gyvensime panašiai kaip ir pastaruosius kelerius metus. Ekonominė padėtis po truputį taisysis, tad ir optimistinių gaidų pasigirs vis dažniau, tačiau staigaus pagerėjimo nepajusime nei pagal ekonominius rodiklius, nei pagal piniginės turinį. Šiek tiek daugiau permainų matysime švietimo srityje, nes galiausiai bus apsispręsta, ar aukštasis mokslas Lietuvoje turi būti mokamas, ar nemokamas, ir sveikatos apsaugos srityje, mat žadamos trumpesnės eilės poliklinikose.
2014 m. geresnių naujienų suteiks ir įvairios palankiai susiklosčiusios aplinkybės pasaulinėje rinkoje, turėtų įsivažiuoti taip ilgai laukta daugiabučių renovacija. „Tikimės, kad pavasarį bus renovuojama 500–600 daugiabučių. Tai didins energetinį efektyvumą, mažins gyventojų išlaidas už šildymą ir skatins statybos sektorių“, – viliasi premjeras Algirdas Butkevičius.
Tiesa, pasiklausius Vyriausybės atrodytų, kad 2014-ieji turėtų būti lūžio metai, mat Vyriausybė pasiryžusi sau prisiskirti bet kokį pagerėjimą – nesvarbu, kas jį lemtų. Štai premjeras giriasi, kad 2013 m. Vyriausybei pavyko pasiekti energetikos kainų lūžį, ir po ilgo bei skausmingo energijos brangimo kreivė nuo 2014 m. pakryps žemyn. Tačiau ekspertai prieštarauja, kad Vyriausybė dėl šių rodiklių niekuo dėta, – naftos ir dujų kainos krito pasaulinėje rinkoje, o tai ir leis atpiginti energijos sąnaudas.
2014 m. sulaukti didelių pokyčių Vyriausybė nusiteikusi ir kitose srityse. „Galbūt ne tik dėl reformų, bet ir dėl tam tikrų teisės aktų pakeitimo ar programų vykdymo 2014 m. tikimės sulaukti proveržio įvairiose srityse: nedarbo mažinimo, energetinio efektyvumo, kovos su šešėliu, investicijų skatinimo“, – vardija A.Butkevičius.
O ką apie tai mano ekspertai?

Nedarbas mažės ne dėl programų, o dėl ekonomikos augimo

Priešingai, nei tikisi Vyriausybė, nedarbo srityje jokio proveržio kitais metais neturėtų būti – bedarbių gretos po truputį mažės dėl augančios ekonomikos, tačiau tokiais pat lėtais tempais, kaip ir pastaruosius keletą metų. Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2014 m. nedarbo lygis sumažės apie pusantro procento – iki 10,5 proc.
Ekonomistai abejoja, ar nedarbo mažėjimui didesnės įtakos turės ir Vyriausybės pastangos mažinti struktūrinį bei regioninį nedarbą vadovaujantis parengta Užimtumo programa iki 2020 metų.
„Bus rūpinamasi jaunais bedarbiais, siekiant, kad per keturis mėnesius jie pradėtų dirbti, mokytis ar būtų nusiųsti į praktiką. 2013 m. į profesines mokyklas priimtas rekordinis skaičius mokinių – 21,3 tūkst., arba dešimtadaliu daugiau, nei planuota. Mūsų rūpestis ateinančiais metais – spartinti profesinio mokymo sistemos pertvarką, kad sistema būtų lankstesnė, geriau prisitaikytų prie rinkos pokyčių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su Ūkio ministerija įpareigotos teikti subsidijas naujam verslui pradėti pažeidžiamoms gyventojų grupėms, ypač jaunimui“, – kokių veiksmų bus imamasi mažinant nedarbą, pasakoja A.Butkevičius.
Lietuvos darbdavių konfederacijos direktorius Danas Arlauskas sutinka, kad prie jaunimo nedarbo mažinimo subsidijos gali prisidėti, tačiau nedarbo mažinimo srityje proveržis sunkiai įmanomas. „Matėme proveržį, kai buvo priimtas įstatymas dėl mažųjų bendrijų: visi džiaugėsi, kiek prikurta naujų bendrijų, bet jos kurtos siekiant išvengti sunkios UAB dalios ir naujų darbo vietų praktiškai nesukūrė, nes juk verslo aplinka nepasikeitė. Proveržio nematome, nes eksportas nedidėja, viešasis sektorius, kuris turi verslo plėtrą užtikrinti, pavyzdžiui, komercijos atašė, naujų rinkų paieškos srityje, didelių pasiekimų taip pat nerodo. Kadangi nematau, kad būtų kažkas numatyta verslo infrastruktūroje, tai proveržio ir nebus – bus lėtas stūmimasis, bet, ačiū Dievui, į priekį, o ne atgal“, – komentuoja D.Arlauskas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pritaria, kad nedarbas mažės labai iš lėto, tačiau 2014 m. Lietuvai greičiausiai pasijus Didžiosios Britanijos darbo rinkos atvėrimas rumunams ir bulgarams: šioje šalyje darbo jėga atpigs, todėl mūsų emigrantams, ypač dirbantiems nekvalifikuotą darbą, ši rinka darysis mažiau patraukli. Tai lems, kad atsiras daugiau norinčiųjų dirbti Lietuvoje.

Lankstinti darbo santykių ir vėl nesiryš

2014 m. Vyriausybė pasiryžusi pagerinti ir Lietuvos ūkio konkurencingumą, o šio tikslo sieks dviem būdais – siekdama didesnio darbo santykių lankstumo ir gerindama investicijų aplinką. Pasak premjero, 2013 m. priimtos Teritorijų planavimo, Viešųjų pirkimų įstatymų naujos redakcijos palengvina sąlygas verslo pradžiai, o smulkiajam ir vidutiniam verslui atveria kelius dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Kita kryptis 2014 m. – į regionus bus nukreipti ES paramos finansiniai srautai ir užsienio investicijų projektai.
Kita vertus, pirmiausia tų užsienio investuotojų reikia pritraukti, o S.Besagirskas tvirtina nematantis žingsnių, kurie pagerintų investicinę aplinką Lietuvoje, nes įsisenėjusios problemos išliko. „Vienintelis teigiamas dalykas – mokesčių stabilumas. Pritarčiau, kad šiek tiek pagerėjo situacija dėl teritorijų planavimo, bet tai svarbiau vidaus investuotojams, nes ateinantys nauji užsienio investuotojai dažniausiai renkasi laisvąsias ekonomines zonas, kuriose tų problemų nėra. O daugiau prielaidų gerėti investicinei aplinkai nematau: energijos išteklių kainos didelės, biurokratinė našta didelė, darbo jėgos apmokestinimas vienas didžiausių regione, darbo santykiai lieka visiškai nelankstūs“, – vardija S.Besagirskas.
Vyriausybė žada pokyčių ir darbo santykių srityje – sudaryta darbo grupė iki 2014 m. parengs naują Darbo kodekso projektą. Tačiau palengvinti darbuotojų atleidimą ir priėmimą į darbą reiškia užsitraukti rinkėjų rūstybę – tam iki šiol nesiryžo nė viena Vyriausybė, todėl ir šioje srityje nieko nesitikima. Ekonomistai prognozuoja, kad geriausiu atveju bus atlikti kosmetiniai papudravimai, bet ne įvykdyta reali reforma.
„Valdžia turi saugoti ne darbuotojo darbo vietą, o patį darbuotoją, kaip Danijoje, kur darbdavys gali lengvai priimti, lengvai atleisti darbuotoją, o jau valdžia nepalieka jo likimo valiai. Jei Lietuvoje bus sugalvotas mechanizmas, kaip saugoti darbuotoją, darbo santykių lankstumą galima būtų padidinti. Kalbame apie fondo sukūrimą, iš kurio galėtų būti mokamos išmokos atleistiems darbuotojams: tai kažkas panašaus kaip garantinis fondas, iš kurio mokamos kompensacijos darbuotojams, dirbusiems bankrotą patyrusiose įmonėse. Šiandien nematau, kad vyktų rimtos diskusijos, kaip apsaugoti darbuotoją ir užtikrinti atleidžiamam darbuotojui finansinę pagalvę. Vyksta diskusijos, kaip neapsaugoti jo darbo vietos, todėl profsąjungos elgsis labai ryžtingai ir valdžia vėl atsitrauks“, – prognozuoja D.Arlauskas.
Neturėtų ateinančiais metais būti ir mokesčių pertvarkų, nors finansų ministras Rimantas Šadžius yra užsiminęs, kad bus apsispręsta dėl mokesčių reformos, taip pat ir progresinių mokesčių. Mokesčių pertvarkos darbo grupėje dalyvavęs S.Besagirskas tvirtina, kad grupė pristatė tik tarpinius rezultatus, tarp kurių būta gerų pasiūlymų, pavyzdžiui, ekonomisto Raimundo Kuodžio pasiūlyta pensijų reforma ar darbo jėgos apmokestinimo reforma, tačiau įpusėjus darbui buvo nuspausti stabdžiai ir darbo grupė išvaikyta.
„Tai parodė Vyriausybės nenorą ką nors daryti: jei būtų ketinama imtis reformos, ji būtų daroma dabar, o ne kitais metais ar kai užslinks kita mėnulio fazė“, – kritikuoja S.Besagirskas.
D.Arlauskas priduria, jog didelių pokyčių mokesčių srityje negalima tikėtis dar ir dėl to, kad tuomet Vyriausybei neišvengiamai tektų imtis nepopuliarių sprendimų, kaip nekilnojamojo turto visuotinis apmokestinimas (o tai būtų labai „nesocdemiška“), ir radikalių reformų, iš kurių akivaizdžiausia – viešojo sektoriaus mažinimas. Juk visuotinai pripažįstama, kad darbo sąnaudos Lietuvoje labai didelės, bet jas mažinant nukentėtų biudžetas. Sprendžiant, ką daryti, ir tektų imtis valdininkų atleidimo, kuris mažai tikėtinas.
Tad S.Besagirskas prognozuoja, kad planuota mokesčių reforma pasibaigs tuo, jog paskutiniais metais prieš rinkimus Vyriausybė labai simboliškai padidins minimalų atlyginimą, o valdančioji dauguma pateiks progresinių mokesčių įstatymo projektą, kurio labai aršiai niekas nestums ir greičiausiai jis nebus priimtas.

Metų pabaigoje kino juostoms skinant apdovanojimus ir visiems nekantriai laukiant sausį įvyksiančios „Oskarų“ teikimo ceremonijos, užmeskime akį, ką žada naujasis kino sezonas.

Iš tiesų pirmasis Medinio arklio pusmetis kino salėse pasiūlys daug gražios visai šeimai skirtos animacijos, keletą tarp gausios holivudinės kino produkcijos žibančių brangakmenių ir kaip niekada daug į žiūrovus, o ne į kino festivalius orientuotų lietuviškų kino juostų.

Metų pradžioje laukia daugiausiai žadančių filmų premjeros

Pora pirmųjų 2014 m. mėnesių į kino sales sukvies ypač daug kino gerbėjų, nes būtent tada pasirodys patys laukiamiausi kitų metų filmai. Iškart po naujamečio šurmulio, sausio 3 dieną, Lietuvos kino teatruose startuos Martino Scorsese’s režisuota juosta „Volstrito vilkas“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka neprilygstamasis Leonardo DiCaprio. Tai jau penktas kartas, kada M.Scorsese pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė L.DiCaprio. Kadangi ankstesni jų bendradarbiavimo rezultatai nenuvylė („Niujorko gaujos“, „Aviatorius“, „Infiltruoti“, „Kuždesių sala“), tad ir šis filmas laikomas stipriu kandidatu į „Oskarus“ bei tituluojamas vienu laukiamiausių 2014-ųjų filmų.
Šioje biografinėje kriminalinėje istorijoje L.DiCaprio įkūnys prieštaringą ir chaotišką praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio finansų pasaulio įžymybę Jordaną Belfortą – talentingą, visų liaupsinamą, tačiau be galo arogantišką ir ekscentrišką biržos maklerį, uždirbantį tiek, kad net nežino, ką su tais pinigais veikti. Beprotiška prabanga, gražios moterys, ekscentriškos linksmybės, filosofija „pinigų niekada nebus gana“ ir, be abejo, finansinės aferos žada nepaprastai stilingą ir savo nuodėmingu lengvabūdiškumu patraukiantį filmą.
Sausį taip pat nevertėtų praleisti ir dviejų lietuviškų filmų premjerų – Emilio Vėlyvio režisuoto filmo „Redirected/Už Lietuvą!“ bei Mariaus Ivaškevičiaus „Santa“. Pirmasis, bendras lietuvių ir britų darbas, – juodoji veiksmo komedija, kurioje bus galima saviironiškai pažvelgti į Lietuvą, sekant keturių britų nuotykius mūsų šalyje. Kaip teigia „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas, „Redirected/Už Lietuvą!“ bus vienas svarbiausių metų pradžios įvykių.
Nors „Zero“ ir „Zero 2“ kūrėjo stilius vertinamas prieštaringai, E.Vėlyvis neabejotinai yra ryškus režisierius, kurio chuliganiškas požiūris daug kam patinka. Be to, naujasis filmas išsiskiria stipria britų aktorių komanda. Tarkim, pagrindinį vaidmenį atliekantis Vinnie Jonesas yra vaidinęs tokiuose puikiai žinomuose filmuose, kaip „Lok, stauk arba šauk“, „Dingti per 60 sekundžių“, „Vagišiai“, „Iksmenai: žūtbūtinis mūšis“ bei daugelyje kitų. Taigi iš tikrųjų smalsu, koks bus rezultatas šiam britų chuliganui susitikus su lietuvių chuliganu.
O tarp realybės ir pasakos pakibęs lietuvių ir suomių bendras filmas „Santa“ dėmesį pirmiausia patraukia dėl scenarijaus autoriaus ir režisieriaus. „Santa“ – tai žinomo lietuvių prozininko, dramaturgo ir kino scenaristo Mariaus Ivaškevičiaus, sukūrusio tokius populiarius spektaklius, kaip „Madagaskaras“ ar „Mistras“, debiutas režisuojant ilgo metražo vaidybinį filmą.
Kino platintojo „Meed Films“ vadovas Justinas Vancevičius įsitikinęs, kad ši juosta savo kokybe tikrai išsiskirs, mat puikios režisūros, stiprios perspektyvių aktorių vaidybos ir „nepaprastai gražių vaizdų“ pavyzdys. Paminėtina, kad filmo operatorius – tikrai neeilinis: Tuomo Hutri yra vienas labiausiai patyrusių ir vertinamų savo srities profesionalų visoje Suomijoje.
Šiame filme pasakojama, kaip vieniša mama Inga (Sandra Daukšaitė) nusprendžia išpildyti savo sūnaus Vinco (Ovidijus Petravičius) svajonę ir nukeliauja į Laplandiją susitikti su Kalėdų Seneliu. Čia prasideda meilės istorija tarp juo dirbančio Jussi, kurio vaidmenį sukūrė žymus Suomijos aktorius Tommi, ir žavios lietuvaitės. Vis dėlto svarbiausias filmo įvykis – mažąjį Vincą užklupusi sunki liga. Kova su ja metaforiškai įvelkama į Jussi pasakojamą pasaką, kurioje visa Kalėdų Senelių divizija kovoja dėl gėrio pergalės.

Lietuviškas kinas – „ant bangos“

Tiesą sakant, be „Redirected/Už Lietuvą!“ ir „Santa“, kino salėse bus proga pamatyti dar ne vieną lietuvišką filmą. Pasak G.Plytniko, aiškiai matyti, kad nacionalinis kinas šiuo metu yra itin populiarus ir atsiranda vis daugiau kūrėjų, pagaliau sukančių filmus ne festivaliams, o paprastiems žiūrovams. Esą ledus pralaužė „Tadas Blinda“, kuriam pavyko surinkti apie 300 tūkst. žiūrovų, kai anksčiau netgi populiariausi lietuviški filmai jų surinkdavo vos 50–60 tūkstančių. Taigi anksčiau iš pusantro šimto premjerų lietuviškų tebūdavo pora, o dabar artėjama link dešimties.
Kad dabartinis lietuviškas kinas priartėjo prie paprasto žiūrovo, pastebi ir „Kino pavasario“ lietuviškų filmų programos koordinatorė Justė Zavišaitė. Pasak jos, kitų metų festivalyje Lietuvos kino kūrėjų programoje viršų ims ilgo metražo vaidybiniai filmai, o tai labai retas reiškinys – tradiciškai daugiausiai būna dokumentinių juostų. Iš naujų lietuviškų filmų, kuriuos būtina pamatyti, ji išskiria po festivalius keliaujančią ir teigiamai vertinamą Igno Jonyno juostą „Lošėjas“, dalyvausiančią ir konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“, taip pat prestižiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) geriausiu studento darbu pripažintą Ričardo Marcinkaus „Galutinį tikslą“ bei Lino Mikutos filmą „Pietūs Lipovkėje“. Pastaruosius jau buvo galima išvysti kino forumo „Scanorama“ metu, o tie, kuriems nepasisekė, galės tai padaryti (greta kitų naujausių lietuviškų filmų) per „Kino pavasarį“.
Visai kitokio stiliaus ir į jokius prestižinius apdovanojimus tikrai nepretenduosiantis – vasarį laukiamas „Valentinas už 2rų“, antroji filmo „Valentinas vienas“ dalis. Nors jis skirtas neišrankaus skonio žiūrovui, tai netrukdo jam būti vienai laukiamiausių premjerų. Kadangi pirmas blynas nebuvo prisvilęs ir „Valentinas vienas“ sugebėjo surinkti apie 2,6 mln. Lt pajamų (parduota apie 185 tūkst. bilietų), didelis susidomėjimas prognozuojamas ir tęsiniui. Be abejo, didžiausia intriga – kas pakeis ankstesnėje dalyje vaidinusį Vytautą Šapranauską. Antra vertus, šįkart scenarijus turėtų būti stipresnis, nes prie jo ranką pridėjo Jonas Banys, anksčiau dirbęs su tokiais sėkmingais filmais, kaip „Tadas Blinda. Pradžia“ bei „Zero 2“.

Intriguojantys filmai

Kalbėdamas apie užsienio kūrėjų produkciją „Garsų pasaulio įrašų“ atstovas Silvestras Dikčius išskiria rimtesnio kino trokštančiai auditorijai skirtą karinę dramą „Išlikęs gyvas“ (rež. Peteris Bergas). Šis filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, aprašytą profesionalaus kario Marcuso Luttrello. O toji istorija – tai 2005 m. Afganistane vykdyta karinė operacija „Raudoni sparnai“, per kurią iš keturių karių, pasiųstų sugauti arba nužudyti vieno iš Talibano lyderių, vienintelis gyvas išliko M.Luttrellas. Jau pati istorija yra dramatiška ir įtempta, o kai ją režisuoja patyręs karinių dramų režisierius P.Bergas, galima tikėtis tikrai intriguojančio filmo.
Nenusivils ir žiūrovai, įsigiję bilietus į filmą „12 vergovės metų“ (rež. Steve’as McQueenas). Ši istorinė drama, pasakojanti apie pilietinio karo metu pagrobtą ir per prievartą vergu paverstą išsilavinusį juodaodį, jau dabar yra nominuota ir apdovanota ne vienu prestižiniu prizu.
Neseniai „Gotham“ nepriklausomo kino apdovanojimuose filmas “12 vergovės metų” pripažintas geriausiu metų filmu, tokio pat įvertinimo sulaukė ir Stokholmo filmų festivalyje, be to, jame pelnė ir apdovanojimą už geriausią muziką. Juostai atiteko ir Toronto kino festivalio pagrindinis apdovanojimas – žiūrovų simpatijų prizas. Pats S.McQueenas buvo pripažintas geriausiu metų režisieriumi tarptautiniame Palm Springso kino festivalyje ir gavo Holivudo filmų festivalio apdovanojimą už proveržį režisūroje.
„Acme Film“ kino skyriaus vadovė Asta Martinonytė pirmiausia mini irgi pripažinimo jau spėjusią sulaukti kriminalinę dramą „Amerikietiška afera“. Šis filmas Niujorko kino kritikų (“New York Film Critics Awards”) buvo puikiai įvertintas net trijose kategorijose: geriausio filmo, geriausio scenarijaus bei geriausio antraplanio moters vaidmens (apdovanota Jennifer Lawrence), o anksčiau Holivudo filmų festivalyje apdovanotas už geriausius kostiumus bei geriausią prodiusavimą.
Filme rodomas talentingo sukčiaus Irvingo Rosenfeldo (Christianas Bale’as) gyvenimas praėjusio amžiaus aštuntojo devintojo dešimtmečio Amerikoje, kada jie su meiluže bei nusikaltimų partnere Sidne (Amy Adams) buvo priversti rinktis, ar keliauti į kalėjimą, ar tapti FTB informatoriais. Istorija paini ir stebinanti, o aktorių asmenybės – daugiasluoksnės, tad šis filmas turėtų patikti ir išrankesnei publikai.
Dar galima išskirti ir George’o Clooney režisuotą bei prodiusuotą šmaikščią karinę dramą „Brangenybių medžiotojai“, į Lietuvą atkeliausiančią vasarį. Ji išsiskiria stiprių aktorių komanda: vaidina „Oskaro“ laureatai G.Clooney, Mattas Damonas, Cate Blanchett, Jeanas Dujardinas, „Oskaro“ nominantas Billas Murray ir „Emmy“ laureatas Johnas Goodmanas. Be abejo, iškart pradėta kalbėti, kad tai vienas realiausių pretendentų į „Oskaro“ apdovanojimą geriausio metų filmo kategorijoje. Naratyvas irgi patrauklus, be to, papildomą pliusą suteikia tai, kad jis pagrįstas tikra istorija apie septynių meno žinovų (deja, mažai ką teišmanančių apie kariavimą) būrį, Antrojo pasaulinio karo metu siekusį susigrąžinti nacių iš muziejų ir privačių kolekcijų pagrobtus itin vertingus meno kūrinius, kuriems grėsė sunaikinimas.

Ir Lietuvos, ir ES užsienio politikos laukia rimti išbandymai: Lietuvai – kaip neprarasti matomumo ir įgytos struktūrinės galios po pirmininkavimo ES Tarybai, o ES – kaip reanimuoti savo Rytų politiką.

2014-ieji mums žada daug naujų įvykių ir lūžių tarptautiniuose santykiuose. Tikrai ne visus juos įmanoma prognozuoti, bet kai kur intriga jau dabar aiški: kaip balsuos škotai dėl savo nepriklausomybės? Ar pavyks Rusijai užtikrinti Sočio žiemos olimpinių žaidynių saugumą? Ar Moldova ir Gruzija atsilaikys prieš Rusijos spaudimą ir pasirašys Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES?
O Lietuvos užsienio politika turės naują iššūkį: ne tik neprarasti matomumo ir įgytos struktūrinės galios po pirmininkavimo ES Tarybai, bet ir apsispręsti, kokį geopolitinį vaidmenį Lietuva imsis įgyvendinti. Ar mūsų neištiks idėjų badas?
Sunkiausias galvosūkis Lietuvos užsienio politikai visada tas pats – tai santykiai su Rusija. Ar įmanoma iš esmė „perkrauti“ santykius su Maskva? Ko reikia, kad jie pasiektų kitokį kokybinį lygmenį?  Profesorius Gediminas Vitkus yra labai taikliai pastebėjęs, kad per du atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius kairieji nuolat grįždavo į valdžią su šūkiais iš esmės „normalizuoti“ dešiniųjų vertybinės ir patriotinės retorikos neva sugadintus Lietuvos santykius su Rusija, bet ilgainiui patys susivokdavo, jog santykių su Rusija „perkrovimas“ turi konkrečią kainą, kuri tiesiog nesuderinama su Lietuvos nacionaliniais interesais.
Būtent 2013-ieji buvo naujų lūkesčių dėl santykių su Rusija metai, tačiau niekaip nesibaigiantis pieno karas ir koncerno „Gazprom“ keliami reikalavimai mainais už galbūt mažesnes dujų kainas liudija, kad galimi mainai ir kelias į „santykių normalizavimą“ (pagal Rusijos sampratą) kertasi su Lietuvos valstybės politinio ir ekonominio savarankiškumo principais. Reikėtų prognozuoti, kad 2014 m. vėl sugrįšime prie labiau realistinės politikos Maskvos atžvilgiu.
2013 m. Lietuvos ir Lenkijos santykiai pasižymėjo nauja Lietuvos atstovų pažadų spręsti įsisenėjusius tautinių mažumų klausimus banga ir galbūt dėl to šiek tiek aprimusia dvišale retorika, o 2014 m. gali įsiminti tuo, kad šių įsipareigojimų taip ir nepavyks įgyvendinti, ir tai gali atnaujinti žodžių karus tarp Varšuvos ir Vilniaus. Juk daugelio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) sugrėsmintų klausimų (asmenvardžiai, vietovardžiai ir pan.) žadamas sprendimas sunkiai dera su Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, itin saugančiomis lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą.
Lenkijos pusė yra tikrai teisi dėl vieno dalyko: Lietuva visą dešimtmetį neatsakingai žarstė, bet niekaip neįgyvendino pažadų pasistengti ir kaip nors atlikti „namų darbus“. Ir tai kai kurioms Lenkijos politinėms jėgoms gali tapti pretekstu užsipulti Lietuvą. Regis, kairioji Lietuvos Vyriausybė šių pamokų taip ir neišmoko, ir 2014 metai apie tai gali nemaloniai priminti.
Būtina siekti, kad dvišalėje Lietuvos ir Lenkijos santykių darbotvarkėje viršų imtų tokie strateginiai klausimai, kaip ES plėtra į Rytų Europą, efektyvios ES politikos Rusijos atžvilgiu paieškos, bendros Vidurio Europos regiono istorinės atminties tradicijos visos ES mastu stiprinimas, o ne LLRA interesai.
2014 m. bus dar viena proga įsitikinti, ar Lietuva gerbia savo tarptautinius įsipareigojimus ir partnerius, o politikai laikosi garbės žodžio. Statistika liudija, kad Lietuva pagal išlaidas gynybai, kurios sudaro apie 0,8 proc. BVP, tarp NATO valstybių užima priešpaskutinę vietą, gerokai atsilikdama nuo bendro Europos vidurkio (1,6 proc). O juk kalbame apie valstybę, kuri yra Aljanso saugumo sistemos paribyje, kur NATO saugumo sistema susiduria su konkuruojančia (ir netgi priešiška) Rusijos projektuojama saugumo sistema. Todėl Lietuva tebėra jautri tradicinėms galios balanso politikos apraiškoms, galinčioms paversti ją nevisaverte Aljanso nare.
Suprantama, būtent todėl Lietuva nuolat siekia stiprinti NATO politinį ir karinį “matomumą” Baltijos jūros regione. Gynybos planai, NATO pratybos pagal V straipsnio scenarijų (Baltijos šalių gynyba) būtent ir rodo didėjančią mūsų šalies integraciją į Aljanso gynybos sistemą.
Tai reiškia, kad valstybė, kuri vis dar jaučia egzistencinius saugumo iššūkius ir kuri savo saugumo bei užsienio politikoje vadovaujasi formule „kuo daugiau NATO regione, tuo saugesnė Lietuva“, pagal finansavimo gynybai kriterijų tiesiog negali būti NATO valstybių sąrašo dugne.
2014-aisiais geopolitiniai mūšiai Rytų Europoje tęsis toliau. Nepaisant gana staigaus prezidento Viktoro Janukovyčiaus politikos posūkio, egzistuoja maža tikimybė, kad Ukraina taps Rusijos kuriamos muitų sąjungos nare. Ji ir toliau bandys balansuoti tarp dviejų konkuruojančių erdvių. Ukrainos verslininkams Eurazijos muitų sąjunga pavojinga dėl to, kad joje veikiančios Rusijos bendrovės, nesugebėdamos konkuruoti pasaulinėse rinkose, imasi vidinio protekcionizmo ir netgi tose pačiose ūkio šakose veikiančių kitų muitų sąjungos narių įmonių išstūmimo iš rinkos. Kitaip tariant, Ukrainos oligarchai puikiai suvokia, kad bendroje su Rusija rinkoje įvyks rinkos persidalijimas Rusijos verslo naudai, todėl iš visų jėgų bando išvengti tokio scenarijaus.
Kas turėtų įvykti, kad ES, kitaip nei 2013 m., vis dėlto pasirodytų geopolitinėje Rytų Europos aikštelėje? Ką reikia daryti, kad ukrainiečių tautos judėjimas taptų civilizaciniu persilaužimu?
Pirmiausia ES neturi kartoti praeities klaidų. Įvykus Oranžinei revoliucijai, Ukrainos oligarchinę raidos trajektoriją galėjo pakeisti ES sprendimas suteikti Kijevui narystės Bendrijoje perspektyvą. Tačiau ES to nepadarė ir tai neabejotinai buvo vienas veiksnių, lėmusių Oranžinės revoliucijos idealų žlugimą. Ar ES pavyko išmokti šias pamokas?
Nors šiandien varomoji protestų Ukrainoje jėga – civilizacinis siekis priklausyti Vakarams, tačiau ES iš savo pusės tesiūlo visiškai techninį kelių šimtų puslapių tarifų mažinimo ir techninių standartų perėmimo tekstą. Įsivaizduokime, V.Janukovyčius pasiduos ir paskelbs priešlaikinius prezidento rinkimus, juos laimėjęs Vitalijus Klyčko pasirašys Asociacijos sutartį su ES, ir kas toliau? Ar Ukraina jau Vakaruose? Ar išnyko oligarchinės tendencijos? Verslo ir politikos suaugimas?
Kitaip tariant, gali laukti milžiniškas visuomenės nusivylimas, tad siekiant jo išvengti ES turi siūlyti narystės perspektyvą bent jau ilgalaikėje perspektyvoje. Tik taip išvengsime dar vieno neišnaudoto “galimybių lango” scenarijaus.
Nereikėtų abejoti, kad 2014-aisiais Rusija bandys užkirsti kelią kitais metais planuojamam Asociacijos sutarčių su Moldova ir Gruzija pasirašymui. Būtent šioms šalims gali didėti spaudimas. Todėl, NATO terminologija kalbant, jeigu ES nori išvengti dar vieno fiasko, turi rimtai galvoti apie Moldovos ir Gruzijos savarankiško apsisprendimo apginamumo planą.

Jeigu ES nori išvengti dar vieno fiasko, turi rimtai galvoti apie Moldovos ir Gruzijos savarankiško apsisprendimo apginamumo planą.

Naujaisiais metais mūsų laukia itin aštri ir purvina prezidento rinkimų kampanija, daugeliui metų lemsianti, ar Lietuva toliau judės į Europą, ar sustos ir pasuks atgal, į posovietinę politinę pelkę.

Keisti buvo tie prabėgę metai. Tarsi jie buvo, o tarsi ir ne, nes pagalvojus, o kas gi per juos Lietuvoje pasikeitė iš esmės, sąžiningas atsakymas būtų – ogi nieko. Kažkaip nugyvenome, ir tiek. Turėjome vilčių, kad bus geriau, bet toms viltims nebuvo lemta išsipildyti, turėjome baimių, kad bus visai blogai, bet tos baimės, ačiū Dievui, nepasitvirtino. Bent jau kol kas.
Kokios buvo viltys? Viltasi, kad naujoji Vyriausybė, po rinkimų atidėjusi į šoną politinę demagogiją, vienu ar kitų būdu imsis tęsti ankstesniosios pradėtus darbus, tegu ir visus nuopelnus prisiskirdama sau.
Vilčių suteikė iš karto po pirmojo rinkimų turo nuskambėjęs Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, kad ketinama susėsti prie stalo su „Hitachi“, toliau kalbėtis ir bendradarbiauti. Praėjo metai, per tą laiką premjeras spėjo kelis kartus pakeisti nuomonę apie Visagino atominės elektrinės projektą, Vyriausybė – bene aštuonis kartus pažadėti apsispręsti, o paskui vėl nukelti apsisprendimo datą. Tad Naujųjų metų išvakarėse su VAE esame lygiai ten pat, kur buvome pernai Naujųjų išvakarėse.
Viltasi, kad naujoji Vyriausybė tęs energetinės nepriklausomybės kursą ir, kaip žadėta prieš rinkimus, imsis skalūnų dujų žvalgybos. Premjeras ilgai ir daug žadėjo amerikiečių bendrovei „Chevron“, laimėjusiai skalūnų žvalgybos ir gavybos konkursą. Kol premjeras žadėjo, jo patarėjai Vyriausybėje ir partiečiai Seime padarė viską, kad „Chevronui“ sukurtų nepakeliamas sąlygas, tad skalūnų dujų projektas žlugo arba nusikėlė į tolimą ateitį. Tad čia vėlgi esame ten pat, kur ir pernai.
Viltasi, kad naujoji valdžia turės proto ir nesiims smaugti privačių bankų, siekdama sukurti valstybinį komercinį banką, apie kurį jau seniai svajoja iš valdiškų pinigų verslus sukti mokantys nomenklatūriniai biznieriai. Deja, pirmas žingsnis smaugiant privačius bankus Seime žengtas, tad iki valdiško bankelio „saviems vyrams“, kurio gyvavimas anksčiau ar vėliau baigsis išvogtomis dešimtimis milijonų ir bankrotu, teliko vienas žingsnis.
Viltasi, jog naujoji valdžia nenaikins per vargus įgyvendintos geros praktikos, kad valstybei priklausančios įmonės turi uždirbti savininkei pelną ir pervesti jį į biudžetą. Deja, tai buvo bene pirmasis dalykas, kurio valdantieji atsisakė, ir visi valstybinių įmonių uždirbami pinigai vėl eina pačių įmonių „infrastruktūriniams projektams“, prie kurių jau rikiuojasi eilė „savų“, per krizę ištroškusių valdiškų užsakymų.
Kokios buvo baimės? Labiausiai bijota, kad A.Butkevičius, iš karto po rinkimų sakęs, kad reikia sėsti ir diplomatiškai susitarti su „Gazpromu“, vadinasi, atidedant ES III energetikos paketo įgyvendinimą ir atsisakant penkių milijardų litų ieškinio Stokholmo arbitraže, šį savo pažadą išpildys. Nedaug trūko, bet, įsikišus prezidentei, premjeras pakeitė savo požiūrį ir kol kas neatkeičia, nors ir tarp savo partiečių, ir tarp savo patarėjų akivaizdžiai turi ne vieną Rusijos energetikų interesų atstovą. Vis dėlto kol kas ši baimė nepasitvirtino.
Nepasitvirtino ir baimė, kad nuolaidžiaudama „Gazpromui“ naujoji valdžia vienaip ar kitaip užsmaugs ar daugeliui metų atidės Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statybą. Vėlgi nedaug trūko, nes Seime socdemai dėjo ir deda itin daug pastangų, kad jei ne sustabdytų, tai bent jau apsunkintų SGD terminalo statybą, bet viskas kol kas vyksta pagal grafiką.
Nepasitvirtino baimės, kad naujoji valdžia, tarp kurios lyderių gausu prorusiškai ir antivakarietiškai nusiteikusių veikėjų, kaip nors iš esmės pakeis Lietuvos geopolitinę orientaciją, – tam jos atstovai pasirodė esantys per silpni, o visi bandymai atsitrenkdavo į prezidentės Dalios Grybauskaitės principines nuostatas, paremtas dideliu populiarumu tarp rinkėjų.
Prabėgusiais metais prezidentė tapo tarsi Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja, o jos autoriteto baimė stingdė premjero liežuvį, nedrįstant tarti „ne“ japonų atomininkams ir „taip“ rusų dujininkams. Jos autoritetas tvyrojo ir teismo salėje, skelbiant apkaltinamąjį nuosprendį valdžioje tebesėdintiems Darbo partijos sukčiams ir finansiniams aferistams, jos autoritetas tapo ir atrama premjerui, kai jį imdavo spausti prorusiški veikėjai iš savų partiečių. Tad galima teigti, jog didžiausios su naująja valdžia susijusios baimės nepasitvirtino tik todėl, kad kelią joms pastojo prezidentė.
Kartu tai reiškia, kad pakanka pakeisti valstybės vadovo poste D.Grybauskaitę kokiu kitu asmeniu arba bent jau smarkiai susilpninti jos įtaką valdžiai ir autoritetą visuomenėje, ir nebeliks užkardo įvairių vėsaičių, bradauskų, uspaskichų, gapšių ir skardžių bei už jų nugaros stovinčiųjų siautėjimui. Opozicija Seime nepakankamai stipri, be to, akivaizdžiai atsipalaidavusi ir labiau užsiėmusi savo vidaus partiniais žaidimais, nei valstybei pavojų keliančiais reikalais. Valstybinis aparatas sustingęs laukia ir stebi, į kieno pusę pakryps pergalė, prie kurių durų skubėti pareikšti ištikimybę ir gauti už tai priklausančių malonių bei privilegijų. Visuomenė išvarginta po krizės ir mėgaujasi atsigaunančios ekonomikos teikiama gerove, politika jai nerūpi, kol nepaliečia asmeninės kišenės, o vadinamieji visuomenės veikėjai visuomet labai pilietiškai pašlovins tą valdžią, kuri pamalonins pinigais juos maitinančius fondus.
O 2014-ieji – prezidento rinkimų metai. Ir dar neaišku, kaip tie rinkimai baigsis. Daugelis mano, kad po to, kai premjeras A.Butkevičius atsisakė juose dalyvauti, D.Grybauskaitės pergalė užtikrinta savaime, nes reitingai tris kartus aukštesni nei artimiausio konkurento. Man tai labai primena 2002 m. įsitikinimus, kad Valdas Adamkus su savo fantastiškai aukštais reitingais turėtų be vargo nugalėti viso politinio isteblišmento atstumtą Rolandą Paksą. Tuomet irgi įsivaizduota, kad perrinkimo siekiantis prezidentas neturėtų ieškoti politinių partijų paramos, kad kaži kokia plati rinkimų kampanija nereikalinga, nes štai gausime kvietimą į NATO, į Vilnių atvažiuos George’as Bushas, kartu pamos ranka, ir rinkimai kišenėje. Na, dar Mečio saugumiečiai analizes padarys, Albinas su Dariumi pastrateguos.
Rezultatas žinomas – pirmajame ture išsibarsčius balsams tarp pusantros dešimties kandidatų, antrajame prapilta švariai. Iš esmės tuomet ne R.Paksas laimėjo rinkimus, o V.Adamkus juos pralaimėjo, nes rimtai nesiekė pergalės.
Ligšiolinis D.Grybauskaitės požiūris į rinkimus liudija, kad kol kas ji seka blogu V.Adamkaus pavyzdžiu.

Prezidentė tapo Lietuvos pasiekimų, ypač kovoje dėl energetinės nepriklausomybės, sergėtoja.

Patys įspūdingiausi žygiai ir ekspedicijos būna tada, kai keliautojas pasiryžta keliauti reto žmogaus išbandytu maršrutu, pasikliaudamas vien savo jėgomis, žiniomis ir patirtimi, be daugybės modernių prietaisų ar būrio aplink šokinėjančių pagalbininkų.

Dabartinis pasaulis nebeprisimena tų laikų, kai iš uosto išplaukusios burlaivių flotilės po poros ar daugiau metų grįždavo su pergalingomis fanfaromis, mat tėvynainiams pargabendavo žinių apie naujas salas ir neregėtas žemes, tačiau neretai praradusios dalį įgulos narių ar net laivų. Šiandien pasaulio žemėlapyje baltų dėmių beveik nebelikę, o kiekvieną keliautoją nuo išsvajoto kelionės objekto, tarkim, kitoje Žemės pusėje, skiria keliolikos valandų skrydis. Apsiginklavus moderniomis technologijomis ir lydint profesionaliems gidams kiekvienam norinčiajam galima pasimėgauti kalnų didybe, jūros gyventojų draugija, laukinėmis džiunglėmis ar bekrašte dykuma.
Vis dėlto yra keliautojų, kurių įprastos kelionės nedomina, ir jie leidžiasi masinio turizmo nenutryptais, be to, paprastam žmogui dar ir pavojingais keliais – kopia į sunkiai prieinamus ar dar bevardžius kalnus, keliauja taip, kaip retas net ir patyręs žygeivis išdrįstų.
Štai šiais metais pirmoji lietuvė moteris Edita Uksaitė-Nichols įkopė į Everestą, Žilvinas Vasiliauskas, Berta Tilmantaitė ir Giedrius Dagys keliavo ledo keliu per vieną rečiausiai apgyvendintų pasaulio vietų – Evenkiją, vilnietis ugniagesys Aidas Ardzijauskas apibėgo Baltijos jūrą.
Ir tai dar ne viskas: grupė Lietuvos alpinistų per maždaug mėnesį trukusią ekspediciją Kirgizijos Karavšino regione kopė į Asano ir Slesovo viršūnes itin sudėtingais maršrutais, kurių nėra įveikęs nė vienas lietuvis. O patyręs žygeivis Justas Gadeikis visiškai vienas pėstute, slidėmis ir jėgos aitvaru nukeliavo 700 km Baikalo ledu, nuo vieno ežero galo iki kito.

Vienas per Baikalo ledą

Į kelionę Justas išsirengė žiemos pabaigoje, žygį ledu pradėjo vasario 28 d. Severobaikalske, o baigė kovo 16 d. Sliudenkoje. Dieną oro temperatūra čia būdavo apie 15 laipsnių šalčio, naktį nukrisdavo dar labiau. Keliautojo pasirinktas maršrutas driekėsi arčiau vakarinės ežero pakrantės, pro šiauriausią Olchono salos iškyšulį, palei rytinę pakrantę, per užšalusį sąsiaurį Maloje More. Suplanuotą 700 km maršrutą lietuvis įveikė per 17 dienų, daugiausia keliavo pėstute ir slidėmis. Kelis kartus buvo išskleidęs ir jėgos aitvarą, tačiau juo nučiuožė vos 50–70 km, mat, pasak žygeivio, šis ežeras tokiam keliavimo būdui netinka.
Per dieną Justas nužygiuodavo vidutiniškai apie 45 km. Visus kelionei reikalingus daiktus – maistą, įrangą, remonto komplektus, drabužius, vaistinėlę ir kitką, iš viso apie 50 kg svorio, tempėsi rogėmis. Vyras paprastai miegodavo palapinėje, tačiau kelis kartus priėmė svetingų vietinių gyventojų kvietimą apsistoti pas juos.
Kodėl žygeivis į tokią sudėtingą kelionę išsiruošė vienas? Pasak Justo, panoręs keliauti Baikalu kalbino tai vieną, tai kitą poliarinių ekspedicijų dalyvį, tačiau neatsiradus bendrakeleivių į žygį leistis ryžosi vienas. „Keliauti vienam nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog viskas kitaip. Negalėčiau pasakyti, kad tai geriausia mano kelionė, tačiau tikrai smagiausia ir įdomiausia, nes kiekvieną vakarą norėdavau kuo greičiau užmigti, kad kuo anksčiau galėčiau pabusti, pavalgyti ir tęsti žygį. O kodėl ji tokia smagi buvo, net ir šiandien pats sau atsakyti negaliu. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tiesiog žodžiais to neapsakysi“, – pasakoja Justas.
Ar buvo kokių pavojų? Tokioje kelionėje jų negali nebūti, tačiau Justas jau perėjęs ir ugnį, ir vandenį, jam yra teko dalyvauti ekspedicijose į Špicbergeną, Grenlandiją ir kitur, tad jis labai patyręs, be to, viską apgalvojo iki smulkmenų ir dar susirašė visus galinčius kilti pavojus bei būdus, kaip jų išvengti. „Iš tiesų jei esi patyręs, kas yra šaltis, kas yra pūga, jei žinai, kaip nuo jos pasislėpti, jei moki išsivirti valgyti bet kokiomis sąlygomis, jei žinai, ką daryti pavargus, jei sugebi pats savimi pasirūpinti, tai iš tikrųjų nieko blogo negali atsitikti. Vienintelis niuansas, kurį reikia įvertinti, yra ledas“, – aiškina J.Gadeikis.
Baikalo ledas storas, siekiantis apie pusantro metro, tačiau jis dažnai skyla ir susidaro nuo metro iki dviejų metrų pločio properšos. Kita vertus, tos properšos pėstiesiems nėra pavojingos, mat pėdinant ledu jų tiesiog neįmanoma nepastebėti. Ledas dažniausiai skyla dėl žemės drebėjimų, kurie nuolat krečia Baikalą ir apylinkes, mat ežeras tyvuliuoja itin aktyvioje seisminėje zonoje.
Žemės drebėjimo neišvengė ir lietuvis. “Beeinant ledu kažkas staiga kad subildėjo, sudundėjo tarsi griaustinis. Ledas po kojomis susvyravo ir pradėjo traškėti, pamačiau, kad ėmė trykšti vanduo iš ką tik atsiradusios properšos. Peršokau ją ir nuėjau sau. Vėliau dviračiu pasivijęs žmogelis pasakojo, kad ta properša jau gerokai prasiplėtė“, – prisimena Justas.
Realiausia grėsmė, tykanti žygeivio ant Baikalo ledo, yra nepalankios oro sąlygos ir stiprus kalnų vėjas, pučiantis iš vakarų. Vėjas labai stiprus, uraganinis ir jo greitis neretai siekia apie 50 metrų per sekundę. Gūsiai apverčia automobilius, na, o vienišą keleivį blokštų taip, kad rimtų traumų nebūtų įmanoma išvengti. Ūžaujant kalnų vėjui vietiniai paprastai stengiasi be reikalo nekišti nosies į lauką, o per visas radijo stoteles skelbiamas pavojus. Šio vėjo stiprumą teko patirti ir Justui, kurį, visa laimė, sutikti žmonės iš anksto įspėjo apie būsimas oro sąlygas. Tiesa, lietuvis apsisprendė palengva tęsti kelionę ir užuovėjos neieškoti – tiesiog patraukė arčiau kranto, kur, vėjui sustiprėjus, būtų galėjęs prisiglausti.
Sliudenką J.Gadeikis pasiekė sėkmingai, be traumų, ir traukiniui jau tolstant nuo Baikalo ežero vietiniai gyventojai, išklausę Justo pasakojimo, kraipė galvas ir klausė, ar lietuvis žinąs, kodėl jam taip puikiai pavyko žygis. Esą žygeivį saugojusi ir globojusi Baikalo dvasia.