2011 m. šešiose šalyse veikianti įmonių grupė „LaisvalaikioDovanos.lt“ pardavė 33 % daugiau dovanų nei 2010-aisiais.

Didžiausias pardavimų kilimas užfiksuotas Estijoje, kurioje parduota 52 % daugiau dovanų, mažiausias buvo Lenkijoje – 5 %. Nuo Estijos nedaug atsiliko Latvija, kurioje 2011 m. pardavimai kilo 50 %, ir Lietuva – 31 %.

„Pabaltijo šalyse 2011 m. dovanų verslui buvo sėkmingi, čia vis dažniau žmonės dovanodavo mūsų siūlomas įspūdžio dovanas. Lėtesnį pardavimų augimą Lenkijoje galime paaiškinti 2011 m. šioje šalyje sulėtėjusiu ekonomikos augimu“ – sakė „LaisvalaikioDovanos.lt“ direktorius Rokas Černiauskas.

2010 m. pabaigoje startavusios elektroninės dovanų parduotuvės Suomijoje rezultatai taip pat geri: „Lyginant su 2010 m. Kalėdomis, 2011 m. kalėdinės prekybos metu pardavimai kilo tris kartus. Tai rodo, kad ir šioje šalyje įspūdžio dovanos sudomina vis daugiau pirkėjų, – džiaugėsi R. Černiauskas. – O šį rudenį atidaryto filialo Baltarusijoje rezultatus matysime tik 2012 m. pabaigoje“.

Kaip rodo įmonių grupės statistika, Lietuvoje ir jos kaimyninėse šalyse perkamos skirtingos dovanos. Lietuviai šiais metais dažniausiai pirko vakarienes ir degustacijas, o per Kalėdas itin populiari dovana buvo žurnalų prenumeratos. Latvijoje perkamiausių dovanų sąraše – įvairūs skrydžiai ir nusileidimas bobslėjumi, Estijoje – grožio ir SPA pasiūlymai, Suomijoje – vandens pramogos, o Lenkijoje populiariausia dovana – dovanų rinkiniai.

2011 m. „LaisvalaikioDovanos.lt“ įmonių grupė, pasiūliusi nemažai naujienų (garsių prekės ženklų dovanų čekius, leidinių prenumeratas, kino centrų dovanų kuponus), 2012 m. jų ruošia dar daugiau. Tačiau kokiomis naujovėmis šiais metais bus stebinami klientai R. Černiauskas kol kas neprasitaria.

Na va, ir baigėsi senieji metai, su savimi nusinešdami ne tik nugyventus 2011-ųjų įvykius, bet ir svajones, neišsipildžiusius lūkesčius bei metų pabaigos nostalgiją.

Taip jau žmogus sukurtas, kad kiekviena pabaiga jam tampa kažin kokiu simboliu, reiškiančiu ir tam tikro gyvenimo etapo pabaigą, dėl kurios turime paliūdėti bei kartais sukurti šventę tam, kad tas liūdesys būtų įveiktas ir nugramzdintas į mūsų pasąmonės gelmes.
Kad ir kokia rimta būtų pabaiga, ji visuomet su savimi atneša ir kažkokią naują pradžią: naujas svajones, lūkesčius, kurie galutinai „pribaigia“ praėjusių išgyvenimų prisiminimus bei sukuria naują simbolį, kad štai dabar viskas prasidės iš naujo, kad mes atgimsime lyg feniksas iš pelenų ir su naujomis jėgomis kibsime šturmuoti gyvenimo…
Žmogus linkęs pamiršti – sąmoningai ar nesąmoningai – tai, kas jam nėra malonu, tai, kas kelia rūpestį, jis linksta pasitelkti pačius įvairiausius būdus baimėms ir nerimams, liūdesiui ir skausmui įveikti. Baigėsi dar vieni metai – puolame švęsti, nors atrodytų, kad džiaugtis nėra kuo, nes perverčiame dar vieną savo gyvenimo knygos lapą, taip pamažu artėdami prie gyvybę ir mirtį skiriančios ribos. Jauną dar gali suprasti – jam viskas prieš akis, o vyresniam kas belieka?
O gal ir švenčiame tam, kad netekties skausmą pabandytume užglaistyti? Tuo mes ir nuostabūs, nes išmintingi! Bet ir vėl klausiu, ar tikrai tokie mes išmintingi, jei teisybei į akis pažvelgti neišdrįstame, o verčiau „šventu melu“ save raminame… Ir kur tik to nepamatysi. Naujųjų metų šventė – visuotinio „užsimiršimo“ puota, o kur dar begalės pavienių žmonių paslapčių, su kuriomis jie vienokiais ar kitokiais neigimais tvarkosi.
Ateina toks žmogus į konsultaciją ir guodžiasi, kad niekaip iš vienatvės išbristi negali, kad ir ką sutiktų, vis santykius praranda – mat partneris greitai „įtartinas“ ima darytis, o situacija išsiskyrimu grasinti ima. Pasikalbi su tokiu žmogumi bent dešimtį minučių, ir yla akimirksniu iš maišo pradeda lįsti – nemylėtas, tėvų pamirštas, vis dar iš dvasinės vaikystės išaugti negalintis vargdienis niekaip iš dar vieno atstūmimo baimės išsivaduoti negali. Vos pajunta, kad partneris kiek šaltesnis tapo – gal iš nuovargio, o gal tik kasdienės rutinos paveiktas, – tuoj ir ima bėgti nuo tos baimės. Ir bėga gana keistai situaciją sumodeliuodamas – šįkart jis nebepasiduoda atstūmimo grėsmei, bet palieka pats. Netektis, bet bent jau mano valdoma!
Tačiau neigimas, bėgimas ar dar koks nors bandymas nuo skausmo apsiginti retai kada ilgam padeda… Vienatvė galiausiai užgraužia tiek, kad nori nenori pradedi priežasčių ieškoti. Bet net ir tada mūsų išgirtoji „išmintis“ neapleidžia: pabandai žmogui jo vaikiškąjį skausmą parodyti ir beveik visuomet išgirsti: „Juk mano tėvai kitaip negalėjo… Jie dirbti turėjo, šeimą išlaikyti.“ Arba: „O ką mano mama padaryti galėjo? Juk jai reikėjo pačiai nuo girto tėvo saugotis – tai kaip dar mane apgins?“ Bet juk vienišam ir baikščiam vaikui taip protingai nepaaiškinsi, tai tik dabar mes gudrūs viską paaiškinti.
Žodžiu, gintis nuo nemalonumų mes tiesiog tobulai mokame. O jei patys nesumąstome, kaip su tuo susitvarkyti, tai mūsų pasąmonė į pagalbą atskuba. Ir pradedame baimes įvairiais skausmais versti, o pyktį taip užgniaužiame, kad opininkais, hipertonikais ar net vėžininkais virstame.
Vis dėlto žmogus paradoksų pilnas – vienur, užuot kažkaip sunkumus įveikti pabandęs, nuo jų bėgti ima, o kitur smulkmenas taip sureikšmina, kad gyventi ne tik jam, bet ir aplinkiniams sunku darosi. Tokie paradoksai ir ateinančiais metais mūsų vėl laukia.
Štai pradėjome 2012-uosius – „pasaulio pabaigos“, pagal kažin kokį civilizacijos lopšyje gyvenusios tautelės kalendorių, dėl niekam nežinomų priežasčių tapusį ypač reikšmingu visam civilizuotam pasauliui, metus. Skelbiamės, kad esame vos ne pasaulio valdovai, kurie ne tik į kosmosą pakilti sugeba, bet ir „juodąsias skyles“ po žeme sukurti grasinasi, tačiau dar kažin ar toli nuo kanibalizmo nužengusių indėnų žodžiais lyg nušvitimu patiki.
Na, gerai, nebūsiu toks nuvertinantis – savu laikotarpiu ši tautelė gal ir gerokai kitas pralenkusi buvo, tačiau jos kalendorių, kuris 2012 metų gruodį baigiasi, nes, matyt, toliau ir galvoti nebuvo jokio reikalo, mat mūsų amžius jiems dar kažkur kosminėse platybėse skrajojo, mes vos ne dieviška naujiena paskelbiame. Ir, maža to, mokslininkai imasi šį reiškinį nagrinėti, save bei kitus raminti, įvairias versijas apie indėnų mąstymą dėliodami. Užuot tiesiog nekreipę dėmesio, mes paskelbiame pasaulio pabaigą! Ir ar po šito dar kas nors sakys, kad mirties baimė mūsų nekamuoja? O kur mūsų išgirtoji išmintis?
Na, gerai, gal pasaulio pabaigos ir nebus, nes jau ne viena „įvyko“, bet dar ir paslaptingoji Nibiru planeta kažkur tebeskraido, o juk šiemet ar kitąmet dar ir Saulės aktyvumo pikas pasiektas bus… Tai kas gi vyksta? Kodėl mes taip sėkmingai nuo savo vidinių skausmų pabėgame, bet globalines katastrofas pasigardžiuodami aptarinėjame?
Gal atsakymas visai paprastas – mes tiesiog esame linkę nerimą ne tik slopinti, bet juo ir dalytis… Juk mano vidinės baimės yra niekas, lyginant jas su žmonijos skausmais. O kai kenčia dauguma, tai ir man lengviau.
Žmogus nuostabus ir tuo, kad geba pajusti kito žmogaus skausmą, o kartu jį ir iškęsti kitam padeda. Mes visi gyvenimą nuo to pradedame: mūsų baimes, skausmus ir nerimus pajunta ir pirmiausia užgydo mama, taip padėdama mums tapti dvasingais žmonėmis, galinčiais pajusti ir atjausti kitą bei atrasti žmogiškojo ryšio skonį.
Deja, ne visuomet ir ne visiems tai duota. Mes paskęstame kasdienybės rūpesčiuose ir per amžiną skubėjimą tampame abejingesni vieni kitiems. Mūsų valdžia vardan mistinio finansinio stabilumo patrumpina ir atpigina visavertes motinystės atostogas, o kartais tą padaro ir pačios motinos, teigdamos, kad pernelyg sunku išbūti namie su vaiku. Mes nuvertiname šeimą, sakydami, kad „antspaudas pase nieko nereiškia“, o jis, deja, reiškia, ir net labai daug, ką tik patvirtina ir psichoterapinė mūsų praktika. Bet svarbiausia, kad visa tai nuvertina ir žmogiškojo ryšio svarbą. Ir tada mes prarandame gebėjimą pajusti kitą, pažinti jo jausmus ir palengvinti skausmą. Kad ir kaip būtų liūdna, tai tampa mūsų bendruomenės liga.
Deja, su naujaisiais metais ateina ne pasaulio pabaiga, bet laikas, kai mes nebemokame dalytis savo dvasine patirtimi su kitais ir nesugebame palengvinti žmogaus skausmo. Bet gal ateis ir toks laikas, kai dviejų žmonių ryšys taps atsvara apokaliptiniam pagalbos šauksmui, kai tik visuotinė panika galės suvaldyti vienišo žmogaus baimes ir nerimą…

obama12

Sausis

Prasidėjo Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metai – tokiais 2012-uosius patvirtino Europos Parlamentas.

Lietuvoje tolinamas pensinis amžius: moterys į užtarnautą poilsį išeis keturiais, vyrai dviem mėnesiais vėliau.

D.Grybauskaitės kadencija pasieks pusiaukelę.

Irakas pradeda gyventi be JAV ir jos sąjungininkų kariuomenės.

Prestižiniame Davoso forume pasaulio verslo ir politikos elitas vėl diskutuos be oficialių Lietuvos atstovų.

Nuo šiol partijos turės išsiversti be juridinių ir fizinių asmenų finansinės paramos.

Prieš 10 metų dvylikoje euro zonos valstybių į apyvartą išleisti grynieji pinigai – eurų banknotai ir monetos. Baiminamasi, kad jubiliejiniai metai eurui, bent jau kai kuriose šalyse, netaptų paskutiniai.

Insbruke vyks jaunimo žiemos olimpinės žaidynės.

Vasaris

Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta švenčia 60-ies metų soste sukaktį.

Prieš 10 metų litas susietas su euru 3,4528 Lt už eurą kursu.

Mastrichto – Europos Sąjungos sutarčiai 20 metų.

Kovas

ES pradeda ratifikuoti naują ES sutartį, kuri gali įtvirtinti „dviejų greičių“ Europą.

Rusija renka prezidentą, tačiau nugalėtojas, ko gero, aiškus – į postą grįžta Vladimiras Putinas.

Arabų Lyga šaukia pasaulinį konventą, pernai atidėtą dėl „arabiško pavasario“, o Irane vyks rinkimai.

Balandis

Vilniuje vyks aštuonių Šiaurės ir Baltijos šalių vadovų susitikimas.

Pirmą kartą Lietuvoje prasidės aukštųjų mokyklų išorinis vertinimas, po kurio jos bus akredituojamos dvejiem arba septyneriems metams.

Prancūzijoje – pirmasis prezidento rinkimų turas. Dabartiniam prezidentui Nicolas Sarkozy pergalė jame neprognozuojama.

Pramogos mokantiems plaukti: „Titaniko“ paskendimo šimtmečio proga rengiamas prašmatnus kruizas.

Gegužė

EK ir Europos centrinis bankas rengs pranešimą, kaip Lietuva, vis dar deklaruojanti siekį 2014 m. įsivesti eurą, atitinka konvergencijos reikalavimus.

2012-uosius Seimas paskelbė Muziejų metais. Taip pagerbiama seniausio Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių 200 metų sukaktis.

Lietuva dalyvaus Pietų Korėjoje gegužės–rugpjūčio mėn. rengiamoje pasaulinėje parodoje „Expo 2012“.

Birželis

Baigsis VRK pirmininko Zenono Vaigausko kadencija. VRK jis vadovauja nuo 1994 m.

Rio de Žaneire vyks viršūnių susitikimas „+20“ – G-77.

Lenkija ir Ukraina taps Europos futbolo čempionato šeimininkėmis.

Prancūzija renka parlamentą, o Islandija – prezidentą.

Sukanka 25 metų nuo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju. Ta proga Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskelbė jo metais.

Tel Avive rengiamas Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas.

Helsinkyje prasideda Europos lengvosios atletikos čempionatas.

Liepa

Pasaulio krepšinio atrankos olimpiniame atrankos turnyre Venesueloje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė tikisi laimėti kelialapį į Londoną.

Vasaros olimpinėse žaidynėse Londone Lietuvai turėtų atstovauti apie 50 sportininkų ir, kaip tikisi visa Lietuva, vyrų krepšinio rinktinė.

Lietuvoje vyks Europos jaunučių (iki 16 m.) krepšinio čempionatas.

Moksleivių dainų šventė vyks, jei biudžete tam atsiras pinigų.

Rugpjūtis

Tradiciškai po Londono olimpinių žaidynių uždarymo prasidės parolimpinės žaidynės.

Lietuvoje vyks Europos jaunių (iki 18 m.) krepšinio čempionatas.

Rugsėjis

JAV demokratai apsispręs dėl savo kandidato prezidento rinkimuose.

Vilniuje rinksis Šiaurės ir Baltijos šalių aštuntuko užsienio reikalų ministrai.

Elektrėnuose bus baigtas Lietuvos elektrinės 9-asis modernus blokas.

Mūšio prie Mėlynųjų vandenų, kai buvo sumuštos Aukso ordos pajėgos ir tuo iš esmės baigėsi Aukso ordos era Rytų Europoje, 650 metų sukakties proga vyks renginiai Lietuvoje ir Ukrainoje.

Spalis

Lietuva rinks Seimą. Pergalė prognozuojama centro kairės politinėms jėgoms.

Prieš 20 metų referendumu priima Lietuvos Konstitucija.

Baigsis Tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno kadencija. LTOK jis vadovavo nuo 1988 m.

Baigiasi STT vadovo Žimanto Pacevičiaus kadencija.

Sukanka 150 metų, kai gimė poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Ta proga Seimas 2012-uosius paskelbė Maironio metais.

Lietuva pagaliau pereina prie skaitmeninės televizijos. Analoginę TV kaimynai latviai ir estai išjungė 2010 m.

Prieš 20 metų pradėjo funkcionuoti laikinieji pinigai – bendrieji talonai.

Lietuvoje vyks Europos dviračių treko čempionatas.

Lapkritis

JAV prezidento rinkimai: Barackui Obamai perrinkimas negresia.

Gruodis

Bus patvirtinta Trejeto pirmininkavimo ES Tarybai programa 18-ai mėnesių, kai pirmininkaus Airija, Lietuva ir Graikija.

Rusija renka parlamentą.

Baigiasi Kioto sutarties galiojimas – nelieka tarptautinio susitarimo dėl išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo.

Baiginėjamas rengti Lietuvos 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijos projektas.

Gruodžio 21 d. baigiasi Majų kalendorius, kas esą reiškia pasaulio pabaigą, tačiau mokslininkai tikina, kad dėl pranašystės išsipildymo kilo problemų.

Sausio 15 d.
Aistros dėl autorių teisių
Sausio viduryje visame pasaulyje kilo visuotinis interneto streikas dėl JAV svarstomų antipiratinių įstatymų SOPA (angl. Stop Online Piracy Act) ir PIPA (Protect Intellectual Property Act), kurių esmė – sukurti interneto svetainių juodąjį sąrašą, į kurį patekusiems tinklalapiams būtų taikomos griežtos sankcijos. Dar po kelių dienų JAV teisėsauga uždarė vieną didžiausių pasaulyje failų dalijimosi svetainių „Megaupload“. Atsakydama į tai, programišių grupuotė „Anonymous“ atakavo Federalinio tyrimų biuro, JAV teisingumo departamento ir autorių teises ginančios asociacijos „Motion Picture Association of America“ svetaines.
Nepaisant „Anonymous“ protestų, sausio pabaigoje dauguma Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir Lietuva, prisidėjo prie Meksikos, Australijos, Kanados, Japonijos, Maroko, Naujosios Zelandijos, Singapūro, Pietų Korėjos bei JAV ir Tokijuje pasirašė tarptautinę kovos su piratavimu internete sutartį ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement).

Sausio 23 d.
Konfliktas su Iranu
Europos Sąjungos šalys susitarė dėl naftos embargo Iranui ir paskelbė, kad jam įsigaliojus neteks galios visos anksčiau pasirašytos sutartys dėl iranietiškos naftos tiekimo, o draudikai ES šalyse nebeturės teisės drausti Irano naftos transportavimo. Tokį sprendimą Bendrijos šalių užsienio reikalų ministrai dar kartą patvirtino birželio pabaigoje, ir liepos pirmąją embargas įsigaliojo. Naftos embargu, kaip ir kitomis anksčiau taikytomis sankcijomis, Briuselis siekia padidinti politinį spaudimą Teheranui branduoliniame ginče.
Iranas, kurį Vakarai įtaria kuriant branduolinę bombą, ne kartą įspėjo, kad embargas turės neigiamų padarinių branduolinėms deryboms, o rugsėjo–spalio mėnesiais ne kartą grasino nutraukti laivybą Ormūzo sąsiauryje – vieninteliame jūros kelyje į atvirą vandenyną iš naftos turtingų Persijos įlankos šalių. Ormūzo sąsiauriu praplukdoma apie 20 proc. pasaulyje išgaunamos naftos.

Kovo 4 d.
V.Putino triumfas
Rusijos prezidento rinkimus triuškinama persvara jau pirmajame ture laimėjo Vladimiras Putinas, gavęs 63 proc. balsų. Nepaisant visoje Rusijoje prieš rinkimus vykusių masinių protestų, kuriuose dalyvavo iki milijono protestuotojų, V.Putino rinkimų rezultatai buvo net geresni, nei prognozavo visuomenės apklausos. Tiesa, jis surinko šiek tiek mažiau balsų nei per 2004-ųjų prezidento rinkimus, tačiau ne mažiau, nei jų gavo 2008-aisiais prezidentu išrinktas Dmitrijus Medvedevas. V.Putino, kuris į Kremlių grįžo po dviejų prezidento kadencijų 2000–2008 m., inauguracija vyko gegužės mėnesį.
Beje, pirmą kartą Rusijos istorijoje prezidento kadencija truks ne ketverius, o šešerius metus. Ši permaina atsirado dėl konstitucijos pataisos, įtrauktos į pagrindinį valstybės įstatymą prieš V.Putinui tampant prezidentu. Tad jis Rusijai vadovauti galės iki 2018 m. Jeigu 2018 m. V.Putinas būtų perrinktas dar vienai kadencijai, didžiosios kaimynės lyderiu jis būtų iki 2024 m.

Kovo 4 d.
„Facebook“ žengė į akcijų biržą
Kovo pradžioje pasirodė oficiali informacija apie tai, kad didžiausias pasaulyje socialinis tinklas „Facebook“ ruošiasi IPO procesui, tai yra tampa bendrove, kurios akcijos bus viešai pardavinėjamos biržose. Specialistai ir apžvalgininkai prognozavo, kad už akcijas bus gauta 100 mlrd. JAV dolerių, taigi daugiau, nei vertos tokios milžinės, kaip „McDonald’s“ arba „Citigroup“. Tačiau tikroji „Facebook“ kaina pasirodė esanti mažesnė. Per pirminį viešą akcijų siūlymą viena „Facebook“ akcija kainavo 38 dolerius, o bendrovei pavyko uždirbti šiek tiek daugiau nei 16 mlrd. dolerių. Vėliau „Facebook“ akcijų vertė ėmė kristi. Pavyzdžiui, gegužės pabaigoje pirmą kartą po pirminio akcijų siūlymo (IPO) nukrito žemiau 30 dolerių. Rugsėjį „Facebook“ akcijų vertė siekė jau tik 20,8 dolerio už akciją, o bendrovės rinkos vertė nebesiekė 50 mlrd. dolerių.

Liepos 4 d.
Atrasta „dieviškoji“ dalelė
Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos CERN laboratorijoje Šveicarijoje su didžiuoju hadronų priešpriešinių srautų greitintuvu dirbantys mokslininkai pirmą kartą aptiko naują dalelę, populiariai vadinamą dieviškąja. Naujoji dalelė oficialiai pavadinta „Chi-b (3P)“. Ji gali padėti mokslininkams suprasti kvarkus su antikvarkais jungiančias jėgas. Tai tokia pati branduolinė jėga, kuri jungia, pavyzdžiui, atomo branduolyje esančius protonus ir neutronus. Kitaip tariant, šis atradimas gali padėti suprasti jėgas, jungiančias medžiagą, ir paaiškinti, kodėl medžiaga turi masę.
Dalelė „Chi-b (3P)“ yra aktyvesnė dalelės „Chi“, kuri buvo pastebėta per ankstesnius bandymus, atmaina. Mokslininkai ne vienus metus manė, kad ši aktyvesnė dalelės atmaina turėtų egzistuoti, bet iki šiol niekam nebuvo pavykę jos aptikti.

Liepos 27 d.
Londono olimpinių žaidynių pradžia
Didžiosios Britanijos sostinė Londonas tapo pirmuoju miestu, kuriame olimpinės varžybos buvo surengtos trečią kartą. Ankstesnės olimpiados Londone vyko 1908 ir 1948 m.
Londono olimpinės žaidynės kainavo apie 41 mlrd., skaičiuojant litais. Jose dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. sportininkų iš 205 valstybių. Olimpiados atidarymo iškilmes visoje planetoje stebėjo apie milijardą televizijos žiūrovų ir apie 80 tūkst. žmonių, susirinkusių didžiausiame olimpiniame stadione. Iš viso Londono olimpinėse žaidynėse buvo pasiekti devyni pasaulio rekordai. Daugiausiai medalių – 46 aukso ir po 29 sidabro bei bronzos – pelnė JAV sportininkai. Antroje vietoje pagal medalių skaičių liko Kinijos sportininkai, trečioje – Didžiosios Britanijos atstovai. Lietuvos sportininkai šioje olimpiadoje pelnė du aukso, vieną sidabro ir du bronzos medalius, na, o didžiausia sportine sensacija tapo penkiolikametės plaukikės Rūtos Meilutytės iškovotas aukso medalis.

Rugpjūčio 5 d.
Marse nusileido marsaeigis „Curiosity“
„Curiosity“ – tai 2,5 mlrd. JAV dolerių kainavęs JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) marsaeigis. Rugpjūčio pradžioje jis sėkmingai nusileido vadinamojoje Raudonojoje planetoje. Jo tikslas – Marse atrasti gyvybės pėdsakų, ir nors kol kas tiesioginių įrodymų nėra, šis marsaeigis aptiko vandens ir anglies buvimo požymių. Pavyzdžiui, iš „Curiosity“ atsiųstų nuotraukų, kurios daromos naudojant 17 skirtingų fotokamerų, matyti, kad Marse kažkada tekėjo srauni upė, kurios vanduo akmenis sutrynė į žvyrą.
Na, o visai neseniai, gruodžio pradžioje, „Curiosity“ laboratorijoje atlikta uolienų mėginių analizė parodė, kad Marso paviršiuje esama vandens, sieros ir chloro junginių. Be to, atliekant vieną bandymą susidarė chloro ir metano darinių mišinys, kurio svarbiausia sudedamoji dalis yra anglis. Vis dėlto mokslininkai dar nėra tikri, ar anglis nebuvo į Marsą atgabenta paties marsaeigio arba jos ant Marso paviršiaus nepateko iš kosmoso.

Lapkričio 8 d.
JAV prezidento rinkimus vėl laimėjo B.Obama
Po dvejus metus trukusios ir 2 mlrd. dolerių kainavusios rinkimų kampanijos JAV prezidentas demokratas Barackas Obama per šalies vadovo rinkimus nugalėjo respublikoną Mittą Romney ir šiame poste pasiliko antrai kadencijai.
Priminsime, kad perrinktasis B.Obama yra pažadėjęs perpus sumažinti naftos importą ir pabrėžia žaliosios energetikos svarbą. Jis ketina mažinti mokesčius gamybos bendrovėms, naikinti mokesčių lengvatas toms įmonėms, kurios iškelia gamybą iš šalies, bei mokesčių atidėjimu skatinti į šalį grįžtantį verslą. Jo planuose – įstatymu paversti vadinamąją Buffeto taisyklę, kad nė vienas namų ūkis, kurio pajamos sudaro daugiau nei milijoną dolerių per metus, neturi mokėti mažiau mokesčių nei prie vidurinio sluoksnio priskiriamas namų ūkis. Tačiau analitikai tikina, kad turtingųjų apmokestinimas ir didesnė mokesčių reforma įmanoma tiek, kiek pavyks bendradarbiauti respublikonams ir demokratams.

Lapkričio 14 d.
Kilo naujas karinis palestiniečių ir Izraelio konfliktas
Lapkričio viduryje Izraelis Gazos ruože pradėjo karinę operaciją „Debesies stulpas“, kurio tikslas – „sugrąžinti ramybę pietiniam Izraeliui ir smogti teroristinėms organizacijoms“. Per aštuonias dienas trukusį karą žuvo 140 palestiniečių ir penki žydai.
Vėliau, tarpininkaujant Egipto užsienio reikalų ministrui Mohamedui Kamelui Amrui ir JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton, buvo paskelbtos abipusės paliaubos, kurias palestiniečiai sutiko džiaugsmingai, o Izraelio gyventojai – itin priešiškai. Nepraėjus nė dviem savaitėms, lapkričio 29 d., Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja suteikė Palestinai valstybės-stebėtojos ne narės statusą. Už tokią rezoliuciją balsavo 138 valstybės, prieš pasisakė devynios šalys, tarp kurių JAV bei Izraelis, o dar 41 valstybė, taip pat ir Lietuva, susilaikė.

Pastaraisiais metais Naujųjų metų sutikimo naktis tampa labiau asmenine švente: gyventojai vis dažniau savo pramogomis rūpinasi patys, be to, vėl padaugėjo švenčiančiųjų ne baruose ar restoranuose, o namie.

Pasak renginių organizavimo įmonės „A.Nomeika ir partneriai“ vadovo Algirdo Nomeikos, šiemet renginių užsakymų šventiniu laikotarpiu nei sumažėjo, nei padaugėjo – jų panašiai kaip ir ankstesniais metais. Vis dėlto jis pastebi naują tendenciją – gyventojai vis dažniau stengiasi organizuoti šventes savo jėgomis ir tik išsinuomoja iš įmonių būtiną įrangą. Be to, dauguma gyventojų ir bendrovių švenčių proga dažniau renkasi dovanoti daiktus, o ne renginius.
Naujametės linksmybės baruose, restoranuose, klubuose ir kitose pramogų vietose šiemet kainuos daugmaž tiek pat, kiek ir pernai. Vilniaus restoranuose ir klubuose Naujųjų šventimas svyruoja nuo 150 iki 400 Lt asmeniui. Pavyzdžiui, vienas brangiausių yra televizijos bokšte įsikūręs restoranas „Paukščių takas“, kuriame naujametė vakarienė vienam žmogui atsieis 360 Lt.
Kauno restoranuose įkainiai kuklesni ir dažniausiai neviršija 200 Lt asmeniui.

Po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo kaimynų latvių, o ypač estų labiausiai skiriamės emigracijos mastais, pesimizmu ir kritiškumu valstybės institucijų atžvilgiu.

Turime pripažinti: prieš dvidešimt metų Lietuva daugeliu aspektų buvo trijų Baltijos šalių lyderė, o dabar pagal kai kuriuos parametrus varžosi su latviais dėl antros vietos. Estija – galva aukščiau už kaimynes praktiškai visose srityse. Tai akivaizdžiai rodo daugybe parametrų pamatuotas trijų Baltijos šalių 1990–2010 m. raidos tyrimas, praėjusią savaitę ekspertų, politikų ir žurnalistų aptartas Taline.
Tyrime dalyvavę Lietuvos ekspertai susirūpinę: mūsų šalis pateko į užburtą nepasitikėjimo ratą.

Esame apolitiški ir pikti

Estai pirmauja ne tik pagal ekonominius ir socialinius rodiklius. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas prof. dr. Zenonas Norkus atkreipia dėmesį į dar vieną estišką fenomeną, nemažai lemiantį jų sėkmę – politinį stabilumą. „Estijoje rinkimus laimėjo valdančioji koalicija – jokių populizmo gaisrų. O pas mus artėja Seimo rinkimai, ir turbūt Andriui Kubiliui teks eiti į opoziciją. Matyt, vėl atsiras koks Valinskas Nr. 2. Estijos politinės kultūros sąlygomis Valinsko fenomenas sunkiai įsivaizduojamas“, – neabejoja Z.Norkus.
„Pagal politinio susvetimėjimo rodiklį tarp mūsų ir Estijos – gana didelė praraja“, – pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Ainė Ramonaitė. Pasak politologės, lietuviai pasižymi neobjektyviai kritišku požiūriu. Vertinant objektyvius rodiklius, Latvijoje padėtis daug kur blogesnė nei Lietuvoje, bet žmonių nuostatos blogiausios Lietuvoje.
Štai į „TNS Emor“ klausimą, ar patenkinti permainomis savo šalyje per metus nuo nepriklausomybės atkūrimo, pozityviai atsakė pusė estų ir tik 25 proc. lietuvių, 23 proc. latvių. Beje, 1996–2002 m. patenkintų permainomis lietuvių buvo daugiau nei estų. O Eurobarometras pernai išsiaiškino, kad 45 proc.estų, bet tik 25 proc. lietuvių ir 21 proc. latvių mano, jog šiuo metu reikalai juda į gerąją pusę. Lietuvių pasitikėjimas teisine sistema, parlamentu perpus mažesnis nei estų.
A.Ramonaitės vertinimu, negatyvus požiūris į politikus jau tapo sistemine visuomenės problema. „Lietuvoje tokia nuostata, kad jei gerai galvoji apie valdžią, tai tau pačiam kažkas negerai. Užburtas ratas: galintys efektyviai veikti politikoje į ją nebeina, nes bijo susigadinti reputaciją. Atrodytų, kritinis požiūris į valdžią turėtų versti ją pasitempti, bet iš tikrųjų, atvirkščiai, skatina tik oportunizmą, nes, kad ir kaip stengsiesi ir būsi švarus, vis tiek bus blogai. Totalus nepasitikėjimas pats save augina, ir iš to užburto rato sunku išsisukti“, – tvirtina A.Ramonaitė. Viena esminių priežasčių, politologės manymu, ta, kad Estijoje, nors rinka dar mažesnė nei mūsų, žiniasklaidos normos panašesnės į Vakarų.
Lietuvoje žmonės tampa ir vis labiau apolitiški. Nuo Sąjūdžio laikų susidomėjimas politika smuktelėjo nuo 60–80 proc. iki kiek daugiau nei 50 proc. Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje – net iki beveik 30 proc.
Z.Norkaus manymu, racionalesnė ir Estijos užsienio politika. „Estijos santykiai su Rusija ne lengvesni nei mūsų – ji turi dar daugiau problemų, nes ten didelė rusakalbių populiacija. Bet estai neužsibrėžia tikslo demokratizuoti Rusiją ar Baltarusiją. Mes esame maža valstybė, o mąstymas didžiavalstybinis, imperinis, ne pagal išgales. Estai neieško konfliktų, o mes jų ieškome ir nieko nelaimime, išskyrus „guzus“, – apgailestauja Z.Norkus.
Estai kur kas sėkmingiau tvarkosi ir etnokultūrinių mažumų klausimais. „Estija turi didelę rusakalbių mažumą, net keblu ją vadinti mažuma, nes ji sudaro iki trečdalio gyventojų, bet ten nėra tokios etniniu pagrindu sukurtos partijos, kaip Lietuvoje Lenkų rinkimų akcija. Nors Estija nepriklausomybės pradžioje ėmėsi griežtos pilietybės politikos, vėliau daug rusų natūralizavosi, jie lojalūs Estijos piliečiai. Mes uždelsėme spręsti tautinių mažumų problemas“, – pabrėžia Z.Norkus.

Ekonomika: jau nesame lyderiai

Estai pirmi ir pagal visus ekonomikos rodiklius. Estijos BVP per dvidešimt metų išaugo 65 proc., mūsų – 15,3 proc. 1990 m. mūsų BVP lenkė estų, o dabar padėtis atvirkštinė. Nors ir estams dar toli iki klestinčių Europos šalių, Žmogaus socialinės raidos indekse jie pakilo į 34 vietą 169-ių šalių rikiuotėje – tarp Maltos ir Kipro, o Lietuva ir Latvija – vos 44 ir 45 eilutėje.
Konkurencingumo indekse pagal konkurencingumo rodiklį estai 33 vietoje iš 139-ių, lietuviai 47-oje, latviai 70-oje. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse estai taip pat šalia labiau pažengusių šalių: jie stabiliai pelno 6,5–6,6 rodiklio iš 10 galimų, lietuviai balansuoja 4,6–5 ribose.
Spartesnę estų ekonomikos raidą lėmė daug priežasčių, tarp jų – ir geografinė padėtis. „Kuo arčiau išsivysčiusių šalių, tuo daugiau jos perkelia pas kaimynus savo gamybos grandžių. Tarp Suomijos ir Estijos tokių atvejų daug. Plyno lauko investicijų, kad į Lietuvą būtų perkeliami gamybos padaliniai, – tokių pavyzdžių mažai. Lietuva labiau nutolusi nuo aukštos technologijos centrų, turime gerus kelius tranzitui, bet esame atsidūrę kaip ir Europos užkampyje, nes kitose šalyse nejuda „Avia Baltica“ projektas“, – vardija Z.Norkus.
Jei lyginsime trijų baltijiečių socialinę gerovę, ir vėl pirmauja estai. Jų didesnis ir vidutinis, ir minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat pensijos. Tačiau, kaip pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Jolanta Aidukaitė, pagal daugelį socialinių rodiklių visos trys Baltijos šalys patenka į tą pačią kategoriją.
Pagrindinį skirtumą sociologė įžvelgia šeimos politikoje: latviai ir estai, priešingai nei lietuviai, moka išmokas visiems vaikams iki 16 metų, o jei jie mokosi – iki 21-erių, Estijoje – net iki 24-erių. Tos išmokos nedidelės, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybės jas moka parodydamos, kad kiekvienas vaikas joms svarbus.

Lietuvių sumažėjo rekordiškai
Visos trys šalys susiduria su gyventojų mažėjimo problema: 1990–2010 m. jų sumažėjo 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio sumažėjimas visoje Europoje. Išankstiniais šių metų gyventojų surašymo duomenims, per dvidešimt vienus metus Lietuva prarado 17,3, Latvija – 16,4, Estija – 14,7 proc. gyventojų.
„Prieš 20 metų mūsų demografinė padėtis buvo daug geresnė, pagal visus pagrindinius parametrus lenkėme latvius ir estus. Nuo šio šimtmečio pradžios lig šiol tampame autsaideriais“, – apgailestauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. dr. Vlada Stankūnienė.
Demografė primena, kad 1990 m. emigracijos iš Latvijos ir Estijos mastai buvo didesni nei iš Lietuvos, tačiau tai buvo daugiausia reemigracija į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau į Vakarus tokia dalis žmonių kaip iš Lietuvos iš ten neemigravo. Lietuva pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tarp lyderių visoje ES. „Skaičiai katastrofiški“, – konstatuoja V.Stankūnienė. Vos mažiau nei pusė lietuvių tenori, kad jų vaikai ateitį sietų su Lietuva.
Arti tragiškų ir mirtingumo rodikliai. „Turime 40-ies metų duomenis, ir anksčiau jie buvo geresni – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo didesnė nei Latvijoje ir Estijoje, o dabar esame treti. Tiesa, moterys Latvijoje gyvena dar trumpiau nei Lietuvoje, tačiau Lietuvos vyrų mirtingumas toks pat kaip 1965 m. Tarp esminių – išorinės priežastys, gyvenimo būdas“, – apgailestauja V.Stankūnienė.
Esame ir ligotesni už kitus: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveiki vyrai estai būna iki 61,3 metų, lietuviai – iki 58,3, estės – iki 70,6, o lietuvės – iki 67,8 metų. Pastaruosius penkerius metus šiek tiek pagerėjo gimstamumo rodikliai, bet jie vis tiek prastesni nei Estijoje.
Kas lemia tokias tendencijas? „Demografija labai gerai diagnozuoja bendrą socialinę ekonominę padėtį šalyje“, – pabrėžia V.Stankūnienė.

Baltijos sesės ar tik kaimynės
Tyrime bandoma atsakyti ir į klausimą, ar baltijietės – sesės, ar tik kaimynės. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas primena, kad prasidėjus nepriklausomybės sąjūdžiams visos trys šalys koordinavo veiksmus, vienybė pravertė ir siekiant ES narystės. „Tačiau kai Estija buvo pirma pakviesta pradėti derybas dėl narystės, ji prarado interesą plėtoti trišalį bendradarbiavimą, ypač aiškiai deklaruodama, kad yra Šiaurės šalis. Tuo metu tarpusavio konkurencija buvo aiškiausiai pastebima“, – vertina R.Vilpišauskas.
Vėliau Lietuva su Latvija prisivijo estus ir baigė derybas vienu metu. Tapusios ES narėmis šalys labiau konkuravo, nei bendradarbiavo. Pastaruosius porą metų vėl galima matyti bendradarbiavimo bangą, kurią sustiprino ir krizė, ir politiniai pokyčiai, pavyzdžiui, Lietuvoje grįžus prie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formato. „Dabartinis etapas sietinas su jau išplėtotų ekonominių ryšių svarbos supratimu, politiniu poreikiu tarpusavyje bendradarbiauti energetikos, transporto infrastruktūros srityje. Esant dideliam neapibrėžtumui euro zonoje, tikėtinas ir intensyvesnio Šiaurės bei Baltijos (galbūt kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimo etapas ES viduje“, – prognozuoja. R.Vilpišauskas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiki, kad 2011-aisiais Lietuva stosis ant kojų, bet tai bus lėtas procesas, kurio sėkmė priklausys ir nuo kol kas neaišku – į gerąją ar blogąją pusę pasvirsiančios situacijos kai kuriose didelių finansinių sunkumų dabar patiriančiose Europos valstybėse. Tad šalies vadovė Lietuvos žmonėms siūlo kliautis ne kitais, o savimi, atsikratyti pasyvumo ir patiems aktyviau bei atsakingiau kurti savo valstybę.

PROGNOZĖS: Premjeras jau buvo paskelbęs krizės pabaigą, tačiau pareikalavus atkurti pensijas pareiškė, kad krizė dar nesibaigė. Kokia, Jūsų nuomone, tikroji šalies ūkio padėtis?
D.G.: Manau, juodžiausias laikotarpis tikrai praėjo. 2011-aisiais matysime tam tikrą atsigavimą – ekonomika turėtų augti 2–3 proc. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad biudžetas tuoj pat pasipildys papildomomis lėšomis, o tai reiškia, jog pensijų atkurti 2011 m. negalime. 2012 m. tam bus realesnė prošvaistė.
Tačiau turime labai rimtai vertinti, kad Lietuvos ekonomika labai maža ir labai priklausoma nuo išorės, o joje, deja, kol kas vyksta įvairių reiškinių. Turiu galvoje sunkumus, kuriuos šiuo metu išgyvena kai kurios Europos valstybės. Lietuvos ekonomika iš dalies turės priklausyti nuo to, kaip seksis Europos valstybėms susitvarkyti su skolinimosi krize.
Todėl galime džiaugtis atsigavimo daigeliais, šviesesnėmis prognozėmis, bet nesitikėti per daug. Stosimės ant kojų, bet tas stojimasis bus lėtas.
PROGNOZĖS: Jei krizė eina į pabaigą, tai gal ir krizių premjeru tituluojamo Andriaus Kubiliaus karjera – link pabaigos? Ar vis dar manote, kaip kad sakėte prieš metus, kad jo vadovaujama Vyriausybė pasmerkta dirbti iki kadencijos galo?
D.G.: Galima pajuokauti, kad krizė dar nesibaigė, tad A.Kubiliui teks tą naštą panešioti. O jei rimtai – esu atvira bet kokioms politinėms jėgoms, jei tik jos ateitų susivienijusios ir atneštų racionalių receptų, kaip galima greičiau ir geriau susitvarkyti.
Bet A.Kubiliaus Vyriausybė daro tai, kas būtina ir ką turėtų daryti bet kuri Vyriausybė sunkmečiu. Beje, kai palyginame, ką daro Latvijos ar Estijos vyriausybės, matome, kad receptai labai panašūs, tačiau žmonės tai priėmė kaip neišvengiamybę, o mūsų piliečių, žiniasklaidos, politikų vertinimai labai negatyvūs. Priežasčių, kodėl skirtinga reakcija, daug. Pavyzdžiui, sunkmečio laikotarpis nebuvo panaudotas saulėlydžio planams įgyvendinti, per mažai pastangų dėta socialinio draudimo sistemai, valstybės valdymui reformuoti.
PROGNOZĖS: Tai ką, Jūsų nuomone, Vyriausybė, kitos valdžios institucijos 2011 m. turi padaryti, kad ir ekonomika stabilizuotųsi, ir žmonės labiau pasitikėtų valdžia?
D.G.: Viskas prasideda nuo asmeninio pavyzdžio. Turime daryti, kas įmanoma, ir švariai, viešai. O jei kalbėsime apie reformas, būtina imtis socialinio draudimo sistemos reformos, apie kurią tik kalbame, bet neišdrįstame padaryti. O juk “Sodros” situacija bus sudėtinga ir dėl ekonominio nuosmukio, ir dėl demografinės padėties, ir dėl emigracijos. Kad ir kokia būtų Vyriausybė, ji bus priversta eiti skausmingu keliu, bet spręsti šią problemą.
O esminis uždavinys, ir ne tik 2011 metams, – tai kova su korupcija, nes ji jau pradeda paralyžiuoti valstybės vystymąsi. Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Juk jei kokį milijoną kas nugvelbia iš avialinijų, tai visai valstybei nuostolis – milijardai: vyksta grandininė reakcija: nesiplėtoja turizmas, neatvažiuoja žmonės, kurie galėtų apsistoti mūsų viešbučiuose, pirkti mūsų prekes ir t.t. Nesitikėjau, kad Lietuvoje tokio masto korupcija, o prie smulkios korupcijos žmonių mentalitetas taip pripratęs, kad ją tiesiog toleruoja.
PROGNOZĖS: 2010-ieji net buvo pavadinti kovos su korupcija metais. Tačiau ar matote prošvaisčių šioje kovoje, jei net muitininkų sulaikyti kontrabandininkų vilkikai su kontrabandinėmis prekėmis nuvaromi iš muitinės teritorijos?
D.G.: Vilkiko istorija – įžūlus akibrokštas, parodantis, koks didelis supuvimo lygmuo nuo apačios iki viršaus. Yra keli korupcijos lygmenys: kontrabandinis lygmuo, kai pareigūnai praleidžia kontrabandininkus, savivaldybių – per viešuosius pirkimus, ES lėšų panaudojimą, ir politinė korupcija, kai priimami lobistiniai įstatymai, kurie labai ilgam laikotarpiui gali padaryti poveikį šalies strateginiam vystymuisi, labai pakenkti šalies raidos perspektyvai. Visus šiuos lygmenis galima bandyti paveikti per įstatymus, nes mūsų įstatymai pernelyg švelnūs esant tokiam korupcijos lygmeniui ir taip veikiant lobistinėms interesų įtakoms. Todėl inicijuoju labai daug antikorupcinių įstatymų – iki turto konfiskavimo, baudų didinimo, kad tai atgrasytų nuo to, kas dabar vyksta Lietuvoje.
Bet vien įstatymų nepakanka, juos dar reikia taikyti. Labai tikiuosi, kad sukūrus papildomą juridinę bazę bus galima pradėti reikalauti atsakomybės. Kol kas apie tai daug kalbame, bet nė vienas už tokius nusikaltimus nėra pasodintas už grotų.
PROGNOZĖS: Atvirai sakote, kad Jums nekelia pasitikėjimo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Ar nereikalaujate keisti ministrų todėl, kad nesugriūtų valdančioji koalicija, ar kad nematote kuo jų pakeisti?
D.G.: Yra kuo pakeisti, tačiau ministrų keitimą turi aprobuoti premjeras. Vyriausybė, kaip žinome, koalicinė, ir ministrų keitimo problema daugiausia priklauso nuo premjero ir koalicijos trapumo. O pagal darbo kokybę ir rezultatą, taip pat ir panaudojant europines lėšas, sprendžiant sąvartynų problemas, Aplinkos ministerija neatlaiko jokios kritikos – matome visišką stagnaciją, negebėjimą dirbti.
PROGNOZĖS: Tačiau akivaizdžiai remiate energetikos ministrą Arvydą Sekmoką, nors didelė dalis Seimo abejoja ir jo tinkamumu ministro pareigoms. Ar Jums aiški Lietuvos politika siekiant energetinės nepriklausomybės, žlugus branduolinės jėgainės statybos investuotojo konkursui, neplėtojant atsinaujinančių energijos šaltinių energetikos ir t.t.?
D.G.: Lietuva neturi energijos išteklių, todėl vis tiek priklausysime nuo vienų ar kitų, tad galima kalbėti tik apie santykinę nepriklausomybę – tam tikrą proporciją. Štai Europa nuo rusiškų dujų priklauso tik apie 60, o Lietuva – visu 100 proc.
Ši Vyriausybė pirmoji po 20 nepriklausomybės metų atidarė elektros biržą: “Nordpool” pagrindu pirmą kartą beveik pusę elektros energijos galime pirkti konkurencingomis biržos kainomis. Todėl ir sakau, kad ši Vyriausybė darė tai, ko lobistiniai įvairių grupuočių interesai neleido daryti visus 20 metų.
Išardydama “Leo LT” valstybė susigrąžino viso elektros energetikos sektoriaus kontrolę, ir tai gerai: nes visiškai aišku, kad “Leo LT” nė neketino statyti atominės elektrinės, ir tai buvo tik mėginimas sužaisti akcijomis ir uždirbti milijardus sumokėjus kelis šimtus milijonų. Pasirašyti visi dokumentai elektros linijai su Švedija tiesti, ir esame garantuoti, kad 2015 m. ji pradės veikti. Dirbame, kad mūsų elektros tinklai būtų sujungti su Lenkija. Planuojame suskystintų dujų terminalo statybą Klaipėdoje.
Kam nepakankamai dėmesio skiria ir ši Vyriausybė – tai alternatyvūs energijos šaltiniai. Lietuva labai menkai naudoja biokurą, o savikaina už šildymą ir elektrą kristų iki 40 proc. Didelis potencialas Lietuvai – vėjo energetika, šiukšlių perdirbimas. Tad pauzę po tokios atominės elektrinės investuotojo konkurso baigties būtina panaudoti alternatyvios energetikos plėtojimui Lietuvoje.
O jei kalbame apie atominės elektrinės investuotojo konkursą, tai Lietuva jį pradėjo Europos ekonominio nuosmukio metu, be to, tokie projektai labai brangūs ir ilgai trunka. Tad bet kokia investicija iš šono bus apskaičiuota labai atsargiai. Tos šalys, kurios turi savo technologijas – Rusija, JAV ar Prancūzija, gali tai daryti, tad Rusija ir turi Kaliningrado projektą. Baltarusiai, jei statys atominę, skolinsis pinigų, tačiau dar nežinia, kokią naudos technologiją – rusišką ar kokią kitą. O nei Baltijos valstybės, nei Lenkija neturi nei savo technologijų, nei patirties, nei statytojų. Net visos keturios, kad ir kiek pasirašinėtų susitarimus ir politines deklaracijas, tokio energetikos objekto negalėtų pasistatyti vienos, todėl ir buvo būtinas investuotojas. Ir čia kalba ne tik apie pinigus, bet ir apie technologijas.
PROGNOZĖS: Ar tikite, kad atominę vis dar galime pastatyti anksčiau deklaruotais terminais – 2018–2020 m.?
D.G.: Oi ne, apie terminus jau nebekalbėkime – kalbėkime, kad Lietuvai būtų naudinga išlikti šios energetinės sistemos šalimi. Bet save apgaudinėti, kad tuoj tuoj turėsime atominę elektrinę, tikrai nereikėtų. Ekonominės rinkos sąlygos taip greitai nepasikeis – Europoje ir pasaulyje dėl ekonominės krizės pasekmių dabar vyksta labai daug sudėtingų procesų, ir nereikia turėti nepamatuotų vilčių. Dabar reikia daryti tai, kas įmanoma šiandien. Kas bus įmanoma rytoj – darysim rytoj. Nenoriu spekuliuoti jokiomis datomis, nes manau, kad Lietuva šiuo metu turi investuoti į elektros tiltus su Švedija ir Lenkija, suskystintų dujų terminą, į biokurą, šiukšlių deginimą.
PROGNOZĖS: O kokius Lietuvai svarbius konkrečius tikslus ar projektus turite omeny vis kartodama, kad siekiate pragmatiškos politikos su Baltarusija ir Rusija?
D.G.: Pragmatiška politika – tai Lietuvos interesų gynimas visur: ES, NATO, bendraujant su visomis šalimis. Šiuo istoriniu laikotarpiu matau ypač dideles galimybes Lietuvai labiau realizuotis bendraujant su Skandinavijos, Baltijos šalimis.
Tas pragmatizmas man kainuoja ir reputacijos. Man būtų mažiau rizikinga, jei būčiau paklusni ir negalvočiau apie realų Lietuvos interesą, nieko nereikalaučiau. Pavyzdžiui, Lietuva buvo tik labai formali NATO narė, praktiškai neturinti realių gynybos garantijų pagal NATO 5-ąjį straipsnį, todėl 2009-ųjų rugsėjį labai griežtai jų pareikalavau. Daugelis šalių, tarp jų kai kurios didžiausios, buvo labai nepatenkintos dėl tokio mano viešo ir atviro nuomonės reiškimo. Galiausiai pastarajame NATO aukščiausio lygio susitikime gavome realios Baltijos šalių gynybos planus. Čia ir matau pragmatizmą – turėti aiškią nuomonę, kai Lietuvos interesas turi būti ginamas ne deklaratyviai, o iš tikrųjų ir su realiais rezultatais.
Kalbėdama apie pragmatišką politiką su Baltarusija ar Rusija turiu omeny ne kokius konkrečius bendrus projektus – svarbiausia yra bendras fonas, tarpusavio dialogas, bent jau ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas. O politinis bendradarbiavimas priklausys nuo kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, verslininkai sako, kad pasirašius susitarimą dėl lengvesnio sienos kirtimo ir man susitikus su prezidentu Aleksandru Lukašenka jiems dirbti Baltarusijoje tapo šiek tiek lengviau. Jei bent kiek sušvelninta politinė retorika kaimynų atžvilgiu sudaro gerą foną mūsų verslui dirbti, tai jau labai daug, nes ekonominis bendradarbiavimas visiems svarbus.
Arba, pavyzdžiui, Lietuva remia Rusijos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje, nes mums tai suteiks civilizuotesnę ekonominę tarpusavio santykių bazę. Arba štai įvykus mano susitikimui su Baltarusijos prezidentu, po devyniolikos metų Sausio 13-osios bylos įšaldymo turėjome galimybę gauti Vladimiro Uschopčiko apklausos duomenis. Tai leido perkvalifikuoti kaltinimus į karo nusikaltimus, kuriems senaties terminas nebetaikomas.
Beje, tokios tendencijos ir kitur – Europos ir JAV požiūris į Rusiją ir kai kurias kitas mūsų kaimynes švelnėja. Lietuva turi pasinaudoti šiuo atšilimo laikotarpiu ir rasti savo nišą šiuose santykiuose. Tačiau tai turi vykti natūraliai, per prievartą negreitinsime jokių procesų.
O 2011 m. Lietuva, kaip pirmininkaujanti ESBO šalis, domėsis demokratizacijos, žmogaus teisių ir žodžio laisve visoje Europoje, taip pat ir kaimyninėse šalyse.
PROGNOZĖS: Buvote už tai, kad valstybinę žemę tvarkytų nacionalinė institucija. Ar teisinga kritika, kad prezidentė nenori stiprinti savivaldos?
D.G.: Prezidentė labai nori stiprinti savivaldą. Nori, kad merai, seniūnai būtų renkami tiesiogiai ir prisiimtų visą atsakomybę savivaldybėms ne tik gaunant ir parceliuojant valstybės turtą, bet pirmiausia užsidirbant. Nė vienoje ES valstybėje savivaldai nėra suteikta teisė disponuoti valstybės žeme, tik suteikta žemė patikėtoms funkcijoms vykdyti. Bet Lietuvoje buvo noras žemę gauti ir parduoti. Būtent tai ir stabdžiau, turėdama omeny, kad korupcijos ir interesų konfliktų lygmuo savivaldos srityje yra pats didžiausias valstybėje.
PROGNOZĖS: Jūs – už tiesioginius merų rinkimus. Tačiau ar neįžvelgiate pavojaus, kad gali ateiti į vietos valdžią ir populistų, ir destruktyvių asmenų?
D.G.: Rizikos, kad gali ateiti daugiau populistų ir ryškesnių žmonių, kurie ne visada gali būti atsakingi, – taip, yra. Bet rizikos matome ir vadinamųjų tradicinių partijų darbe, nes jos užpelkėjo, jose nėra jokios konkurencijos, vis tie patys veidai. Tai irgi kraštutinumas. Per pirmus savivaldybių rinkimus, kuriuose dalyvaus nepartiniai, gali būti įvairių ekscesų. Bet labai noriu tikėtis, kad tai bus konkurencija tradicinėms politinėms jėgoms, jos pamažu praras monopolijas, turės būti atsakingesnės ir labiau pakovoti dėl rinkėjo.
PROGNOZĖS: Ar esate tikra, kad Jūs pati pakankamai panaudojate prezidento posto ir tautos pasitikėjimo Jumis galias, keisdama padėtį šalyje? Kokius konkrečius tikslus pasiekusi pasakytumėte – padariau tai, dėl ko ėjau į šį postą?
D.G.: Konkrečių rodiklių, kad tiek procentų pakis nedarbas ar kiek augs ekonomika, neformulavau. Žinojau, kad atėjau į postą, kai Lietuva krito į ekonominės finansinės krizės duobę, mačiau atskirtį, mačiau korupcijos lygmenį. Stengiuosi panaudoti visas galias, kurias leidžia Konstitucija, kad padėtis keistųsi. Žinoma, norėčiau, kad procesai vyktų sparčiau ir rezultatų sulauktume greičiau. Ne viena – kartu su politinėmis partijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, su visais žmonėmis galime padaryti daug.
Tikiu, kad 2011-ieji ir kiekvieni kiti metai bus geresni. Tik reikia žiūrėti į ateitį truputį atviriau, atsakingiau ir geranoriškiau. Daug važinėju, matau kaimynus, ten irgi nelengva, bet nevaikšto žmonės tokiais nuliūdusiais veidais, o ima į savo rankas ir kuria savo gyvenimą, savo valstybę. Matau Lietuvoje daug pasyvumo ir nusivylimo. To reikėtų atsikratyti, ir tikrai bus geriau.

Įkirta
Jei bent kiek sušvelninta politinė retorika kaimynų atžvilgiu sudaro gerą foną mūsų verslui dirbti, tai jau labai daug.

Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų mano, kad 2010 metai jiems asmeniškai buvo sėkmingi, rodo “Baltijos tyrimų” apklausa, kurią ketvirtadienį skelbia dienraštis “Lietuvos rytas”.

Lietuvos žmonių, manančių, kad besibaigiantys metai jiems asmeniškai buvo sėkmingi, per metus padaugėjo 11 procentinių punktų. Daugiausia tai – jaunesni žmonės.

Beveik pusei šalies gyventojų šie metai – nei sėkmingi, nei nesėkmingi, o beveik trys iš dešimties (28 proc.) apklaustųjų 2010-uosius apibūdino kaip jiems nesėkmingus. Prasčiausiai metus įvertino bedarbiai (net 59 proc.).

8 procentai žmonių besibaigiančius metus įvertino kaip sėkmingus Lietuvai – tai 6 proc. daugiau nei prieš metus, o nesėkmingus juos nurodė šeši iš dešimties suaugusių gyventojų. 2009 metais taip manė aštuoni iš dešimties.

Apklaustųjų nuomone, per pastaruosius 16 metų patys nesėkmingiausi Lietuvai buvo 2009 ir 1999 metai.

Penktadalis gyventojų mano, kad 2011 metai bus geresni mūsų šaliai, o kiek daugiau nei trečdalis tikisi tokių pat kaip ir šie. 33 proc. žmonių mano, kad kiti metai bus blogesni Lietuvai nei 2010-ieji.

Šiuo metu didesni pesimistai dėl ateinančių metų yra vyrai, vyresni nei 50 metų žmonės, kaimo ir mažesnių miestų gyventojai, bedarbiai, pensininkai, taip pat mažiausiai uždirbantys.

Per šias Kalėdų ir Naujųjų metų šventes dovanoms žmonės ketina išleisti daugiau nei prieš metus – atitinkamai 185 ir 177 litus. Nuo 2007-ųjų pabaigos, kai pradėjo jaustis sunkmečio nuotaikos, ši suma sumažėjo vidutiniškai 61 litu.

Daugiau kaip po 100 litų dovanoms žada išleisti keturi iš dešimties suaugusių šalies gyventojų. Per pastaruosius metus ketinančių tiek skirti dovanoms padidėjo 9 procentiniais punktais.

6 proc. apklaustųjų atsakė, kad jie šiemet iš viso neketina pirkti jokių dovanų. Prieš metus taip sakančių buvo 8 procentai.

Gruodžio 10-17 dienomis buvo apklausti 1008 gyventojai nuo 15 iki 74 metų 100 šalies vietovių. Pirmą kartą tokios apklausos duomenys paskelbti 1993 metais.