Kasmet sausio 13-ąją liepsnojantys laužai primena Lietuvos žmonėms, kokią kainą prieš beveik ketvirtį amžiaus sumokėjome už laisvę.

1991-ųjų sausį Lietuvos laisvės gynėjai atsilaikė prieš sovietų kariuomenės bandymą karine jėga įvykdyti perversmą ir sugrąžinti Lietuvą į sovietinę imperiją. Už istorinę pergalę tauta sumokėjo krauju – žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.

„1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgę brutalios jėgos, apgynėme savo tėvynę, savo namus, kalbą ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Mūsų laisvę išsaugojo mūsų vienybė – nepalaužta ir nenutildyta. Vienybė, kurią privalome stiprinti ir branginti kiekvienas“, – tautai minint Laisvės gynėjų dieną sakė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šią sausio 13-ąją jau tradiciškai visose šalies mokyklose, įstaigose, žmonių namuose pleveno vienybės ir atminties žvakutės. Antradienio vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo iškilmingai pakeltos valstybės vėliavos, Seime surengtas Sausio 13-osios metinių minėjimas. Jau 24 kartą surengtas bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ šįmet buvo rekordiškai gausus – jame dalyvavo per 4300 bėgikų.

Lietuva sekmadienį švenčia Nepriklausomybės atkūrimo 22-ąsias metines. Vilniuje ir kitose šalies vietose vyks šventiniai renginiai. Vilniuje iškilmės prasidėjo Kovo 11-ajai skirtu minėjimu Seime.

Į posėdį atvyko Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir kiti Vyriausybės nariai, Seimo nariai, Konstitucinio Teismo Pirmininkas ir teisėjai, kitų teismų pirmininkai, Europos Parlamento nariai ir kiti garbingi svečiai.

Posėdžio dalyviai tylos minute pagerbė šviesų atminimą žmonių, kovojusių už laisvę ir nesulaukusių šios dienos.

Minėjimo metu sveikinimo kalbas sakė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, rašytojas Kazys Saja, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Seimo narė, krašto apsaugos ministrė, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė Rasa Juknevičienė, Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Vidmantas Žiemelis, Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas, Sąjūdžio dalyvis Mahiras Gamzajevas, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, 1998 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Marcelijus Martinaitis.

Vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje buvo pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos.

Po to Gedimino prospektu žygiavo Lietuvos kariuomenės orkestro ir Garbės sargybos kuopos kariai. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos Šv. Mišios.

Scanpix

Šia proga šalyje vyks iškilmingi minėjimai. Vokietijos prezidentas Kristianas Vulfas ir kanclerė Angela, abu užaugę Rytuose, taip pat Berlyno meras Klausas Voveraitis, kiti garsūs šalies politikai, taip pat užsienio svečiai šeštadienio rytą dalyvavo pamaldose koplyčioje, iškilusioje toje vietoje, kur 28 metus stūksojo siena. Mėgindami neteisėtai kirsti sieną mažiausiai 136 žmonės arba žuvo nuo Rytų Vokietijos pasieniečių, arba užsimušė šokdami iš namų langų. Tuomet apie 200 žmonių buvo sužeista, per tris tūkstančius – areštuota.

Berlyno siela iškilo 1961 metų rugpjūčio 13-ąją. Siena driekėsi 45,1 km pačiame mieste ir 120 km aplink Vakarų Berlyną. Istorinę 1989 metų lapkričio 9 dieną siena griuvo. Vėliau dar kurį laiką ji stovėjo kaip netolimos praeities simbolis, bet netrukus buvo pradėta ardyti suvenyrams. Sienos fragmentai buvo dovanojami Vakarų politikams, ir dabar jų galima išvysti daugelyje Vakarų šalių sostinių. Jubiliejaus proga 2,7 tonos svorio ir 3,6 m aukščio Berlyno sienos fragmentas padovanotas buvusiam Vokietijos kancleriui Helmutui Koliui (Helmut Kohl) – jis papuoš buvusio kanclerio namo sodą. “Vienybės kancleriu” vadinamas H. Kolis vadovavo Vokietijai nuo 1982 iki 1998 metų.

chernobyl2020

Volodymyras Palkinas kasmet bent du mėnesius praleidžia vienoje Kijevo ligoninėje.

Šis vyras – vienas iš šimtų tūkstančių darbininkų, kurie 1986 metų balandį buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio atominėje elektrinėje, o ši užduotis, pasak, jog, visam laikui sugadino sveikatą.

Tačiau praėjus 25 metams po Černobylio reaktoriaus sprogimo 1986 metų balandžio 26 dieną, vis dar įnirtingai tebesiginčijama, koks iš tikrųjų buvo šios katastrofos poveikis žmonių sveikatai. Vieni ekspertai tvirtina, jog nuo apšvitos sukelto vėžio mirė šimtai tūkstančių žmonių, kiti teigia, kad aukų buvo tik kelios dešimtys.

Į Černobylį buvo pasiųsti apie 600 tūkst. vadinamųjų likvidatorių, sušauktų iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų. Nelaimės zonoje jie dirbo itin pavojingomis sąlygomis, negindami užkirsti kelią tolesniam radioaktyvių teršalų sklidimui iš sugriauto reaktoriaus.

V.Palkinas, kuriam dabar 69 metai, buvo pasiųstas su pirmąja gelbėtojų banga. Sėdėdamas ant lovos ligoninės palatoje, vyras sklaidė savo buvusių bendražygių nuotraukas. Tarp jų buvo kai kurie iš 30 likvidatorių, kurių mirtį pirmosiomis savaitėmis po avarijos patvirtino oficialūs šaltiniai.

V.Palkinas į elektrinę buvo pasiųstas balandžio 26 dieną, o po kelių savaičių jį paguldė į ligoninę dėl kraujavimo gerklėje ir viduriuose. Vyras sako, kad pareigūnai jam užrašė maždaug perpus mažesnę apšvitos dozę nei iš tikrųjų jo patirta.

“Iki tol mano sveikata buvo kuo puikiausia. Dabar vos paeinu, turiu problemų dėl skydliaukės, o dantys baigia išbyrėti”, – skundėsi V.Palkinas, kuris nuo 1986 metų ligoninėse gydosi po du mėnesius per metus.

V.Palkinas taip pat skundėsi dėl mažos pensijos: jis sakė kas mėnesį gaunantis sumą, prilygstančią 202 JAV doleriams (477 litams), o didžiąją dalį išleidžiantis vaistams. Oficialus Černobylio “likvidatorius” taip pat kas mėnesį gauna 300 grivinų (89 litų) pašalpą maistui ir 50 proc. kompensaciją už išlaidas komunalinėms paslaugoms.

V.Palkinas gydomas vienoje palatoje su kitu Černobylio veteranu Volodymyru Zabolotnu, tačiau šis dėl pašlijusios sveikatos labiau kaltina savo amžių, o ne darbą nelaimės zonoje.

Įvairios organizacijos, tarp jų tarptautinis žaliųjų judėjimas “Greenpeace”, perspėja, kad su Černobylio katastrofa galima tiesiogiai susieti iki maždaug 100 tūkst. mirtinų susirgimų vėžiu atvejų. Pasak jų, onkologinės ligos pakirto labai daug likvidatorių.

Tačiau tokias išvadas įnirtingai ginčija Jungtinių Tautų (JT) Mokslo komitetas atominės radiacijos reikalams (UNSCEAR), kurio naujausioje ataskaitoje, paskelbtoje šiemet vasarį, teigiama, kad Černobylio avarija iš tikrųjų nusinešė tik kelias dešimtis, o ne tūkstančius žmonių gyvybių.

Pasak UNCEAR, per reaktoriaus sprogimą žuvo du Černobylio elektrinės darbuotojai, o kiek vėliau mirė 28 kiti smarkiai apšvitinti darbuotojai ir ugniagesiai. Tačiau agentūra nurodo, jog iki 2006 metų mirė tik 19 apšvitą patyrusių žmonių, o jų mirties priežastys paprastai nesiejamos su jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiu.

Didžiausias šis katastrofos poveikis žmonių sveikatai – 6 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų. Šia liga dažniausiai susirgdavo vaikai, gėrę radionuklidais užterštą pieną, o iki 2005 metų iš šių žmonių 15 mirė.

Skydliaukės vėžys laikomas išgydoma liga.

“Išskyrus padažnėjusius susirgimus leukemija ir kataraktas tarp patyrusių didesnes apšvitos dozes (Černobylio likvidatorių), nėra jokių įrodymų dėl žalos sveikatai, kuri galėtų būti siejama su radiacijos poveikiu”, – pareiškė UNSCEAR.

Tokios išvados itin jautriai vertinamos Ukrainoje, kur Černobylio veteranų organizacijos dėl jų narių pašlijusios sveikatos seniai kaltina radiacijos poveikį, taip pat griežtai kritikuoja šalies vyriausybę dėl nepakankamų kompensacijų.

Kai kurie ekspertai sako, jog didžiausias Černobylio avarijos poveikis buvo ne fizinis, o psichologinis: 1986 metų balandžio įvykiai traumavo daugelį tiesioginių jų dalyvių ir paskatino juos jaustis tapusiais branduolinės katastrofos aukomis.

Vienas iš griežtai nesutinkančių su JT agentūrų pozicija – Baltarusijos branduolinių technologijų ekspertas Jurijus Bandaževskis. 2001 metais jis buvo nuteistas už korupciją ir kelerius metus praleido kalėjime, tačiau J.Bandaževskio šalininkai sako, kad jis buvo nubaustas už vyriausybės kritiką dėl nepakankamų pastangų mažinti radioaktyviosios taršos poveikį.

“Tinkama tarptautinio lygio pasekmių vertinimo sistema dar nesukurta”, – J.Bandaževskis, kuris nuo 1987 metų tyrė Černobylio avarijos padarinius, sakė naujienų agentūrai AFP.

“Valstybinės struktūros pastaruosius 25 metus darė viską, kad nuslėptų informaciją, paklusdamos branduolinės energetikos lobistams, kurie yra galingiausi lobistai pasaulyje ir šiandien diktuoja sąlygas”, – pridūrė jis.

Tačiau Ukrainoje dirbantis medicinos tyrėjas Davidas Belas, kuris kartu su kitais autoriais tarptautiniuose leidiniuose paskelbė septynis straipsnius apie Černobylio katastrofos poveikį, skelbiamus didelius šios nelaimės aukų skaičius taip pat vertina skeptiškai, nors pripažįsta, kad ši problema gali būti nepakankamai ištirta.

“Radiacijos poveikį įvertinti labai sunku, – jis aiškino AFP. – Mūsų dienomis visos pastangos susieti spinduliuotės (poveikį) su apšvitą patyrusių žmonių vidaus organų ligomis, išskyrus skydliaukės vėžį, nebuvo sėkmingos”.

“Negalima sakyti, kad skrandžio opos arba širdies ligos tarp likvidatorių pasireiškia dažniau arba kokia nors ypatinga forma”, – pridūrė gydytojas.

D.Belas taip pat griežtai neigė patiriantis kokį nors vyriausybės arba branduolinės energetikos atstovų spaudimą neviešinti jokios statistikos.

Tyrėjas nurodė, kad per Černobylio avariją radiacijos patyrusių žmonių tikėtina gyvenimo trukmė nesiskiria nuo Ukrainos gyventojų vidurkio, kurį apskaičiavo Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO). Vyrai šioje šalyje gyvena vidutiniškai 61, o moterys – 73 metus.

“Iki šiol neaptikome kitokio poveikio. Tačiau ateityje neturėtume iš naujos įvertinti savo žinias ir pripažinti bet kokias klaidas”, – pabrėžė D.Belas.

chernobyl2020

Kitą savaitę pasaulis minės iki šio didžiausios pasaulyje branduolinės katastrofos Černobylio atominėje jėgainėje 25-ąsias metines, stiprėjant nuogąstavimams, jog Japoniją neseniai nuniokojęs žemės drebėjimas ir cunamis dar kartą pademonstravo, kad atomo galia gali sukelti apokalipsę.

Černobylis tapo ekologinės katastrofos sinonimu, kai 1986 metų balandžio 26 dieną 1 val. 23 min. vietos laiku nugriaudėjęs sprogimas įkūnijo didžiausius nuogąstavimus dėl galimos avarijos atominėje jėgainėje padarinių.

Černobylio elektrinės 4-ojo bloko darbuotojams pradėjus vieną eksperimentinę procedūrą, dėl konstrukcijos trūkumų reaktoriaus galia nevaldomai padidėjo, o tai sukėlė sprogimą, visiškai sugriovusį reaktorių ir išmetusį į atmosferą penkis procentus jo viduje buvusių radioaktyvių medžiagų.

Radioaktyvūs teršalai pasklido jėgainės apylinkėse, taip pat buvo nuneštos vėjo per Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją ir netgi pasiekė Vakarų Europą. Šios taršos pėdsakų išliko iki mūsų dienų.

Tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo vyriausybė iš pradžių vengė pripažinti, kad įvyko didelė avarija, o pirmieji pranešimai apie šią katastrofą buvo paskelbti tik praėjus trims dienoms.

1986-1987 metais Sovietų Sąjungos vyriausybė pasiuntė pusę milijono gelbėtojų, pramintų likvidatoriais, kuriems buvo pavesta sustabdyti radioaktyviąją taršą iš Černobylio radiacijos sklidimą jėgainės ir išvalyti aplinkines teritorijas. Šie darbuotojai iki šiol laikomi didvyriais dėl jų pasiaukojamų pastangų.

Černobylio katastrofos sukelta baimė atgijo, kai Japonijai smogęs stiprus žemės drebėjimas ir cunamis pažeidė Fukušimos 1-aja atominę jėgainę. Į aplinką pasklidus radioaktyvioms medžiagoms, ši krizė iškart buvo pavadinta antruoju Černobyliu.

Fukušimos elektrinei padaryta žala pažadino pasaulio baimę dėl branduolinės katastrofos, o Vokietija skubiai paskelbė laikinai stabdanti planus, pagal kuriuos turėjo būtų pratęstas šios šalies turimų reaktorių eksploatacijos laikotarpis.

“Padėtis Japonijoje parodė, kad per 25 metus niekas nepasikeitė: nei pavojau suvokimas, nei valdžios elgesys”, – žaliųjų organizacijos “Greenpeace” Rusijos skyriaus programų direktorius Ivanas Blokovas sakė naujienų agentūrai AFP.

Nors Černobylio katastrofa pagarsėjo itin liūdnai, netgi tarp Jungtinių Tautų (JT) agentūrų daugelį metų virė ginčai dėl šios nelaimės tiesioginių aukų skaičiaus. Vieni šaltiniai teigė, kad Černobylio avarija nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių, o kiti tvirtino, kad žuvo tik kelios dešimtys žmonių.

Nekilo abejonių tik dėl paties reaktoriaus sprogimo poveikio.

Vienas šios elektrinės darbuotojas žuvo per sprogimą, o kito gyvybė greitai užgeso ligoninėje. Vėliau per kelias savaites 28 jėgainės darbuotojai ir į nelaimės zoną pasiųsti gelbėtojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos.

Šios aukos yra vienintelės, dėl kurių ginčų nekyla. 2005 metais kelios JT agentūros, tarp jų Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), paskelbė ataskaitą, kurioje nurodoma, jog tikėtinas bendras nuo didelės jonizuojančios apšvitos dozės Černobylyje mirusių žmonių skaičius – apie 4 tūkstančiai.

Tačiau JT Mokslo komitetas atominės radiacijos reikalams (UNSCEAR) teigia, kad iki 2006 metų tik 19 ūmia spinduline liga susirgusių žmonių mirė nuo įvairių priežasčių, paprastai nesiejamų su jonizuojančiąja apšvita.

Šiemet vasarį paskelbtoje naujausioje UNSCEAR ataskaitoje nurodoma, kad 6 tūkst. vaikų nuo radioaktyviomis medžiagomis užteršto pieno susirgo skydliaukės vėžiu, o iki 2005 metų nuo šios ligos mirė 15 asmenų.

Komisija paskelbė, jog apie kokį nors kitą apšvitos poveikį gyventojams “nėra jokių įtikinamų įrodymų”.

Tačiau “Greenpeace” 2006 metais apkaltino JT agentūras skelbiant smarkiai sumažintą aukų skaičių, taip pat pareiškė, kad Černobylio avarija tikriausiai nulėmė apie 93 tūkst. mirtinų vėžio atvejų.

Po šios katastrofos praėjus ketvirčiui šimtmečio, išlieka susirūpinimas dėl blogėjančios Černobylio reaktoriaus griuvėsių būklės ir galimos tolesnės žalos aplinkai.

Sovietų Sąjungos inžinieriai po šios avarijos skubiai suprojektavo ir pastatė reaktoriaus bloko apgaubą ir betono ir plieno, pavadintą sarkofagu. Iš pradžių buvo planuojama, kad ši priemonė bus laikina, jau seniai būgštaujama dėl sarkofago patvarumo ir j viduje esančių itin radioaktyvių medžiagų.

Šalia senojo sarkofago pradėtas statyti naujas apgaubas, kuris po kelerių metų turėtų būti užstumtas ant senojo.

Šį projektą finansuojantis Europos atkūrimo ir plėtros bankas iš donorų surinko beveik milijardą JAV dolerių, tačiau darbams užbaigti reikia dar apie 600 mln. dolerių.

Černobylio katastrofa neįtikino Sovietų Sąjungos atsisakyti atominės energetikos, o Europoje atgiję nuogąstavimai dėl Fukušimos avarijos yra kur kas didesni nei Baltarusijai, Rusijai arba Ukrainai.

46 mln. gyventojų ir palyginti nedaug gamtinių energetikos išteklių turinti Ukraina tebėra labai priklausoma nuo atominių jėgainių, kurių atsisakius dar labiau padidėtų nepageidaujama politinė priklausomybė nuo Rusijos tiekiamų dujų.

Netgi Černobylio jėgainėje elektros gamyba po avarijos buvo atnaujinta ir tęsėsi dar ilgai po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. 2-asis jos reaktorius buvo uždarytas po gaisro 1991 metais; 1-asis visam laikui išjungtas 1997 metais, o 3-asis dar veikė iki 2000 metų gruodžio.

Keturiose tebeveikiančiose Ukrainos atominėse elektrinėse (Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos ir Zaporožės) eksploatuojami 15 reaktorių, o vyrausybė planuoja su Rusijos pagalba iki 2017 metų pastatyti dar du reaktorius Chmelnyckio jėgainėje.

Sovietų Sąjunga subyrėjo praėjus penkeriems metams po Černobylio katastrofos, o Baltarusijos ir Ukrainos lyderiams ši nelaimė tapo pavyzdžiu, pagrindžiančiu argumentą, jog Maskva nebuvo pajėgi pasirūpinti šalies žmonėmis.

“Černobylis buvo vinis į Sovietų Sąjungos karstą. Jis akivaizdžiai parodė, kad valdžia nebekontroliuoja padėties”, – sakė Rusijos politikos apžvalgininkas Dmitrijus Oreškinas.

Rusija antradienį mini pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino istorinio skrydžio 50-ąsias metines, o šis žmonijai pasiekiamos erdvės ribas išplėtęs žygdarbis, kuris buvo didi Sovietų Sąjungos mokslo pergalė, iki šiol laikomas vienu iš svarbiausių momentų Rusijos istorijoje.

1961 metų balandžio 12 dieną 9 val. 7 min. Maskvos laiku J.Gagarinas ištarė savo garsiąją frazę “Važiuojam!”, kai raketa “Vostok” su jos viršūnėje pritvirtintu ankštu kosminiu laivu startavo iš Kazachstano, tuometės pietinės Sovietų Sąjungos respublikos.

Vos per 108 minutes apskriejęs mūsų planetą 27 metų staliaus sūnus katapultavosi iš savo kapsulės ir parašiutu nusileido viename dirbamame lauke Saratovo srityje centrinėje Rusijoje.

Nuo tos akimirkos jo gyvenimas ir šiuolaikinių kosmoso tyrimų kryptis negrįžtamai pasikeitė.

“Tai buvo vienas iš didingiausių XX šimtmečio įvykių, – pareiškė Rusijos kosminės agentūros vadovas Anatolijus Perminovas. – Jos skrydis atvertė naują puslapį žmonijos raidoje.”

J.Gagarino skrydis tapo didžiausia Sovietų Sąjungos pergale Šaltojo karo metais vykusiose neoficialiose kosminėse lenktynėse su Jungtinėmis Valstijomis. Šis pasiekimas paskatino Vašingtoną skirti dar daugiau dėmesio ir lėšų JAV kosminei programai ir galiausiai pralenkti Maskvą, pirmiesiems pasiuntus žmones į Mėnulį 1969 metais.

Rusija prisimena ne vien J.Gagarino žygdarbį, bet ir žmogų, kuris sukūrė šią raketą, pirmąjį kosminį laivą ir vadovavo jo skrydžiui – vyriausiąjį Sovietų Sąjungos raketų konstruktorių Sergejų Koroliovą.

Šis genialus inžinierius, laikomas vienu iš iškiliausių kosminių skrydžių istorijos veikėjų, Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino buvo pasiųstas į GULAGo lagerį. Tačiau ir vėliau, kai S.Koroliovui buvo pavesta vadovauti sovietų kosminei programai, jo vaidmuo nebuvo viešinamas. Šio konstruktoriaus indėlis buvo atskleistas tik po jo mirties 1966 metais.

J.Gagarino skrydis buvo rizikingas žingsnis į nežinią. Pirmasis kosmonautas patyrė itin neramių akimirkų, kai jos kapsulė pradėjo nevaldomai suktis, grįždama į atmosferą.

“Jeigu tuo metu būtume vertinę šio laivo patikimumą pagal šiuolaikines normas, jokiu būdu nebūtume pasiuntę žmogaus”, – pirmadienį pareiškė 99 metų raketų inžinierius Borisas Čertokas, dirbęs su J.Gagarinu.

Maždaug 3 tūkst. žmonių dalyvauja mitinge prie prezidento rūmų Lenkijos sostinėje Varšuvoje, praneša sekmadienį Lenkijos radijas, remdamasi vietos policija.

Daugelis lenkų ragina surengti tarptautinį lėktuvo su aukštais Lenkijos pareigūnais katastrofos netoli Smolensko tyrimą.

Be to, jie reikalauja, kad šalies ministras pirmininkas Donaldas Tuskas atsistatydintų.

Kaip paskelbė opozicinės “Įstatymo ir teisingumo” partijos atstovas spaudai Adamas Hoffmanas (Adamas Hofmanas), policija neleido parlamentarams drauge padėti vainikų ir gėlių prie Prezidento rūmų, nes už apsauginio barjero buvo įleista tik dešimt Seimo deputatų ir žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) brolis Jaroslawas (Jaroslavas).

TVN24 duomenimis, po demonstrantų susistumdymo su policininkais, pareigūnai sulaikė tris parlamentarus.

Sekmadienį Lietuva minės genialaus Lietuvos muzikos ir dailės kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-ąsias mirties metines.

Šia proga UNESCO 2011-uosius yra paskelbusi M.K.Čiurlionio metais.

Metinėms skirti renginiai jau vyko Azerbaidžane, Latvijoje, Armėnijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje, pranešė Kultūros ministerija.

Sekmadienį šalyje visą dieną vyks M.K.Čiurlionio atminimui skirti renginiai, kurie atskleis šio menininko – dailininko, kompozitoriaus, fotografo – talentus.

Vidurdienį Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje bus aukojamos šv. mišios už M.K.Čiurlionį.

Popiet visi kviečiami į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų Kaune, kur saugoma didžiausia kūrėjo palikimo kolekcija. Čia muziejininkai-menotyrininkai atskleis šio genialaus menininko paveikslų ir fotografijų paslaptis.

Sekmadienį nemokamai bus vedamos lankytojų pamėgtos specializuotos ekskursijos “Angelai”, “Pasakos”, “Muzika”, “Fotografija” M.K.Čiurlionio dailėje.

Pavakary Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje vyks vargonų muzikos koncertas M.K.Čiurlionio paveikslų temomis.

M.K.Čiurlionis (1875-1911) – žinomas kompozitorius ir vienas garsiausių Lietuvos dailininkų, chorvedys, kultūros veikėjas.

Į Smolenską iš Lenkijos šeštadienį atvykusi Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos aukų artimųjų delegacija, vadovaujama Lenkijos prezidento žmonos Annos Komorowskos (Anos Komorovskos), buvo nemaloniai nustebinta, nes lėktuvo katastrofos vietą žyminčiame akmenyje pamatė pakeistą lentelę su atminimo įrašu, pranešė Lenkijos naujienų agentūra PAP.

Pirmojoje, kurią padovanojo Katynės žudynių šeimų draugijos pirmininkas tuojau po katastrofos, buvo parašyta: “Atminti 96 lenkams, kurie 2010 m. balandžio 10 d. žuvo lėktuvo katastrofoje prie Smolensko su prezidentu Lechu Kaczynskiu priešakyje, vykdami į sovietų nusikaltimo 70-ųjų metinių iškilmingą minėjimą Katynės miške, kur 1940 metais buvo žudomi karo belaisviai, Lenkijos kariuomenės karininkai.”

Naktį, prieš atvykstant delegacijai iš Lenkijos, lentelė buvo pakeista. Joje atsirado naujas užrašas, sutrumpintas, pašalinus jo dalį, kurioje minimos Katynės žudynės.

“Atminti 96 lenkams, 2010 m. balandžio 10 d. žuvusiems lėktuvo katastrofoje prie Smolensko su prezidentu Lechu Kaczynskiu priešakyje”, – skelbia užrašas ant tragedijos vietą žyminčio akmens lenkų ir rusų kalbomis.

Lenkijos URM paprašius paaiškinti, buvo gautas atsakymas, jog “pirmasis užrašas buvo spontaniškas be jokių konsultacijų su Rusijos atstovais, be to, tokioje svarbioje vietoje užrašas turi būti dviem kalbomis”, sakė ministerijos atstovas spaudai Marcinas Bosackis.

Lenkijos URM pareiškė, jog stengsis, kad pirmoji lentelė būtų perduota Lenkijos ambasadai Maskvoje.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigia, jog neutralumas ar bandymas pasitraukti nuo “didžiųjų susidūrimų vieškelio” – netinkamas kelias Lietuvos saugumui užsitikrinti.

Tokią poziciją ministras išsakė trečiadienį Užsienio reikalų ministerijoje (URM) minint septintąsias Lietuvos narystės Šiaurės Atlanto aljanse metines. Renginyje taip pat vyko diskusija “Lietuvos neutralitetas: geopolitinė iliuzija ar tikslas?”, kurios metu buvo pristatytos dvi naujos istorikų knygos šia tema, aptartas tarpukario Lietuvos bandymas išlikti paskelbiant neutralitetą.

Tardamas sveikinimo žodį A.Ažubalis pabrėžė, kad “neutralitetas mums negresia”. Anot jo, ši doktrina neturi daug pasekėjų ir Europoje.

“Mūsų valstybė, ši Vyriausybė ir prieš tai buvusios esame itin užsiangažavę, itin aljansiški ir, mano nuomone, tai gerai. (…) Retai žodis “neutralumas” siejamas tik su pozityviais dalykais. Manoma, kad neutralumas reiškia išskirtinį savarankiškumą, nepriklausymą niekam ir nuo nieko, buvimą už dalyvaujančių šalių, kitaip sakant, saugioje nuošalėje”, – kalbėjo A.Ažubalis.

Ministras iškėlė klausimą, ar ši “nuošalė” pasitraukus nuo “didžiųjų susidūrimų vieškelio” yra saugi.

“Manau, kad ne. Už šį suvokimą prieš septynis dešimtmečius sumokėjome labai skausminga patirtimi – trys mūsų valstybės okupacijos per 40 metų ir su tuo susijusi valstybės ir Lietuvos gyventojų tragedija. Manau, kad tikrai negalime leisti sau dar kartą bandyti lipti ant to paties grėblio”, – kalbėjo URM vadovas.

Pasak jo, neutralumo koncepcijoje slypi paradoksas, ar tokia laikysena reiškia ir atsiribojimą nuo pareigos ginti vertybes, žmogaus teises, tautų ir šalių apsisprendimo laisvę. Pasak A.Ažubalio, neutralumas globaliame pasaulyje yra “dar didesnė iliuzija” nei 1939 metais.

“Neutralumą galima aiškinti kaip nepriklausymą sektoriui. Vieni mūsų kaimynai itin pamėgo šį žodį, tačiau nebuvimas pirmame ar antrame sektoriuje reiškia, kad atsiduriama trečiame – pilkiausiame ir neaiškiausiame. Neutralumas – tai sektorius tarp NATO ir Rusijos, tarp Rytų ir Vakarų, tarp tikro ir tariamo buvimo Aljanse, tarp garantuoto ir pusinio saugumo, (…) kur nėra ir negali būti saugumo garantijų”, – svarstė ministras.

Diskusijoje dalyvavęs istorikas Česlovas Laurinavičius pabrėžė, kad šiuo metu Lietuva yra “strategiškai teisingoje pozicijoje”. Jis sakė, kad tiesiogiai lyginti dabartinės ir tarpukario Lietuvos pozicijų negalima, tačiau pabrėžė, jog 1938 metais paskelbtas Lietuvos neutralitetas nepasiteisino ir tapo jai lemtingu žingsniu, kuriuo buvo atsiribota nuo kolektyvinio saugumo sistemos.

“Tokiai valstybei kaip mūsų yra nepaprastai svarbios kolektyvinio saugumo sistemos. Leisiu sau pasakyti, jei Lietuva būtų užėmusi kitą poziciją, sovietizacija būtų neišvengiama, bet leisiu daryti tokią prielaidą, kad valstybingumą galėjome išsaugoti”, – kalbėjo Č.Laurinavičius.

Knygą “Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos” pristatęs Lietuvos istorijos instituto atstovas Algimantas Kasparavičius sakė, kad 1938 metais paskelbiant neutralitetą tuometiniai Lietuvos vadovai siekė sukurti “utopinę salą, kuri sugebės išlikti per gresiančias audras”.

Vis dėlto, anot jo, iš anksto buvo aišku, kad Lietuva yra nepajėgi įgyvendinti šio užmojo, o jos diplomatijos vadovybė esą pati tuo netikėjo.

Diskusijoje taip pat buvo pristatyta istoriko bei politologo Šarūno Liekio studija “1939 – metai, pakeitę viską Lietuvos istorijoje”. Š.Liekis diskusijoje sakė, kad tautinė valstybė yra vienintelis valstybės saugumo garantas.

Lietuva į NATO įstojo 2004 metų kovo 29 dieną.

Rusijos komunistai sekmadienį minėdami 1917 metų bolševikinio perversmo metines numato surengti Maskvoje daugiatūkstantinę manifestaciją.

“Lapkričio 7 dieną švenčiant Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos 93-čiąsias metines “masinės manifestacijos ir mitingai vyks visuose dideliuose šalies miestuose. Maskvoje mes tikimės, kad mūsų kolonoje bus daugiau nei 50 tūkst. žmonių”, – sakė Rusijos Federacijos komunistų partijos (RFKP) CK pirmininko pavaduotojas, Valstybės Dūmos deputatas Vladimiras Kašinas.

Jis pranešė, jog akcijos dalyviai rinksis A.Puškino aikštėje. Vidudienį prasidės šventinės eitynės, kurios baigsis Teatro aikštėje. Čia įvyks mitingas, kuriame kalbės RFKP lyderis Genadijus Ziuganovas. RFKP vadovybė padės vainiką prie bolševikinio perversmo vado Vladimiro Lenino mauzoliejaus.

V.Kašinas sakė, kad akcijos šūkiai bus tokie patys kaip ir 1917 metų spalį, bet atsižvelgiant į nūdienos realijas, prie jų bus pridėta naujų susivienijusios kairiosios opozicijos reikalavimų.

“Prie senų mūsų šūkių “Žemė- valstiečiams!”, “Gamyklos – darbininkams!”, “Duona – alkaniems!”, “Valdžia – Taryboms!” mes pridėsime naujų “Oligarchus – į istorijos sąvartyną”, “Korupcionierius ir banditus – už grotų!”, “Sustabdyti griaunamas ginkluotųjų pajėgų reformas!”, “Įvesti tvarką švietimo ir sveikatos apsaugos srityje!” ir kitus”, – pabrėžė V.Kašinas.

Šiandien minimos didžiausios pasaulio istorijoje branduolinės katastrofos – atominio reaktoriaus avarijos, įvykusios 1986 m. balandžio 26-tą dieną Černobylio atominėje elektrinėje Ukrainoje, 24-tosios metinės. Tuo metu buvo užteršta didelė Europos Bendrijų šalių teritorija. Skaudi patirtis paliko pėdsaką planetos gyventojų atmintyje. Radiacinė sauga nuolat kelia šiuolaikinio pasaulio susirūpinimą.

Be atominės energijos būtų sunku išsiversti tokioms šalims, kaip Lietuva, neturinčioms kitų energijos išteklių. Ekspertai, mokslininkai, specialistai deda visas pastangas reaktorių tiek mūsų, tiek kaimyninėse šalyse saugos įvertinimui, galimų avarinių situacijų prognozei. Taip užtikrinama gyventojų sauga nuo galimo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio.

1986 metų balandžio 26 dieną įvykusi Černobylio avarija pėdsakų paliko ir Lietuvoje. Iš sprogusio reaktoriaus išsiveržusius radionuklidus oro masės nešė per šalies teritoriją. Nors Lietuvoje tomis dienomis nelijo, ir didžiausia dalis radioaktyviojo debesies nuslinko į Skandinavijos šalis, dalis radionuklidų nusėdo pietų, pietvakarių ir vakarų Lietuvoje.

Radiacinės saugos centras pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą specialią programą ir toliau tęsia taršos radionuklidais stebėseną – geriamojo ir kritulių vandens, dirvožemio, medienos, maisto produktų ir kitų bandinių, susijusių su gyventojų reikmėms naudojamais produktais, taršos radionuklidais tyrimus.

Ypatingas dėmesys skiriamas grybų taršos įvertinimui, kadangi radioaktyvioji grybų tarša itin gerai atspindi aplinkos radioaktyviąją taršą, o radionuklidų aktyvumas grybuose yra vienas geriausių aplinkos radioaktyviosios taršos indikatorių. Visi šie tyrimai atliekami ir kitose Europos Sąjungos šalyse.