Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė istorinė studija “Lietuvos žydai”. Joje profesionaliai atkurtas išsamus žydų istorijos Lietuvoje vaizdas. “Veidas” pateikia ištrauką iš šio vertingo veikalo.

Žydai sovietinėje Lietuvoje

Didelę žalą Lietuvos žydams XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje – XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje padarė stalininė antisemitinė kampanija. 1948 m. valdžios įsakymu buvo uždaryta mokykla Vilniuje, o 1950 m. ir Kaune. Toks pat likimas ištiko ir žydų muziejų. Paneriuose fašizmo aukoms skirtas paminklas buvo perstatytas, ir ant naujojo nebebuvo minimi žydai, kurie sudarė daugumą aukų. Žudynių vietose buvo sunaikinti užrašai jidiš kalba ir nuorodos į aukų tautybę. Buvo uždarytos Vilniaus žydų kapinės Šnipiškių rajone. Iki 1953 m. visos žydų tautinės struktūros Lietuvoje (išskyrus dvi sinagogas) nustojo veikti.
Išlikę archyviniai dokumentai leidžia manyti, kad 1952 m. vasarą valdžia rengėsi uždaryti ir Vilniaus choralinę sinagogą. Savo pranešime RKRT įgaliotinis Bronius Pušinis (1888–1967 m.) pažymėjo, kad Vilniaus sinagoga neturi rabino, taip pat pridūrė: „Atsižvelgiant į tai, kad kažkada Vilniuje buvo 40 sinagogų ir iki 150 maldos namų, tai dabar apie žydų religingumą nėra reikalo plačiau kalbėti, nes jie ir vienos choralinės sinagogos Vilniuje nepajėgia išlaikyti.“
Vargu ar B.Pušinis galėjo nežinoti Vilniaus žydų bendruomenės pirmininko Grigorijaus Kabo (1908–1984) pranešimo apie sinagogos lankytojų skaičių. Galima manyti, kad silpnėjančios bendruomenės įvaizdžio kūrimas buvo būtinas jos uždarymui paaiškinti.
1953 m. pradžioje antisemitinė kampanija pasiekė apogėjų. Lietuvos gyventojų (nežydų) reakcija nesiskyrė nuo reakcijos tų, kurie gyveno SSSR: absoliuti dauguma apsiribojo formaliu valdžios politikos palaikymu. Dalis gyventojų nedvejodami pasinaudojo galimybe atvirai pareikšti savo antisemitines nuotaikas, netgi peržengiant kampanijos ribas. Taip, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis buhalteris Venderis viešai pareiškė, kad „gydytojai-žudikai“ parsidavė Vakarų žvalgyboms, tačiau tai nestebina – juk „jų giminaičiai už 30 sidabrinių pardavė Kristų“. Jis taip pat ragino išsiaiškinti papildomus „žydiškų darbų“ pėdsakus.
Labai populiari to meto idėja buvo atsikratyti žydais juos iškeldinant. Taip Eigirdžių (Telšių rajone) kolūkio susirinkime grupė kolūkiečių pareikalavo įrašyti į protokolą prašymą iškeldinti visus žydus į Birobidžaną. Vieno Vilniaus fabriko cecho partorgas pareiškė: „Mūsų skyriuose yra nacionalinės žydų grupuotės. Man atrodo, juos visus reikia išsiųsti į Birobidžaną, ten ir jiems bus geriau, ir mums bus ramiau.“
Angelė Skardžiuvienė iš Vilniaus pabrėžė: „Štai kokie bjaurybės <…>. Juos žudė vokiečiai, bet ir rusai taip pat žudys. Matyt, tokia jau dalia, kad teks visus žydus iškeldinti kur nors į Palestiną.“
Vieno sovietinio ūkio darbininkai susirinkime kėlė itin aktualius klausimus: ar priešus pakarti, ar geriau ištremti 25-eriems metams juodžiausiems ir sunkiausiems darbams, ir ar nepajėgs jie toliau kenkti.
Buvo ir tokių, kurie neapsiribojo visuotinio iškeldinimo idėja ir tikėjosi kardinaliai išspręsti „žydų klausimą“. Štai, pavyzdžiui, Adelė Maksilytė iš Varėnos rajono rašė: „<…> Tai išdavikai! Iš žydo nieko gero nesulauksi! Ne veltui juos vokiečiai naikino! Šioje srityje tai jie buvo protingi…“
Romanovas iš Ukmergės teigė: „Jeigu man kas leistų, nubausčiau visus tuos kenkėjus gydytojus pačiu nežmoniškiausiu būdu. O visus likusius ištremčiau ten, kur gyvena tik plėšrūs žvėrys, ir priversčiau juos rauti kelmus. Daugiau jais pasitikėti negalima.“
Tačiau didžiausią neapykantą žydams jautė Marytės Melnikaitės fabriko darbininkė Sbudyševa, siūliusi „gydytojų-kenkėjų“ nešaudyti, bet suleisti jiems vaistų, kad jie kelias dienas prieš mirtį kankintųsi.
Žinoma, ne visi sutikdavo su propagandinėmis klišėmis ar troško susidorojimo su žydais. Vadovaudamiesi ne tiek simpatija žydams, kiek sveiku protu, jie atmesdavo mitą apie pasaulinį antisovietinį žydų suokalbį. Pavyzdžiui, mokytojas Marcinkūnas, kalbėdamasis su kolegomis iš Vilniaus kooperacinės prekybos mokyklos, atvirai suabejojo dėl žydų kaltės, kurie, jo manymu, tapo „atpirkimo ožiais“ Andrejaus Ždanovo (1896–1948) nužudymo byloje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Taigi ištrauka iš šio ką tik knygynuose pasirodžiusio kūrinio.

Plaukiant kartais atrodo, kad visos jūros vienodos, o kitą sykį kiekvieną jų regime kitokią. Viduržemio jūra tokia pati ir skirtinga tiek kelionės pradžioje, tiek pabaigoje.
Šiaurinėje pakrantėje, nuo Bosforo iki Malagos, pastatyta daugiau prieplaukų nei pietinėje. O pietinėje, tarp Haifos ir Seutos, – mažiau įlankų. Esu lankęsis abiejose. Apkeliavau salas, pirmiausiai Adrijos, paskui Jonijos ir Egėjo jūros, Kikladas ir Sporadas. Ieškojau tarp jų panašumų ir skirtumų, lyginau Siciliją, Sardiniją ir Korsiką, Kornatus ir Balearus, Maljorką ir Menorką – kai kurios salos nesiduoda lyginamos su kitomis. Nukakdavau iki upių žiočių. Ne visuose krantuose sustodavau. Įdomu, ar kas nors kada nors yra apiplaukęs visas Viduržemio jūros pakrantes?
Sunku nustatyti, kur toji jūra ištvinsta ir kur užsibaigia. Seni jūreiviai jos ribas brėžė nuo Azijos iki Heraklio stulpų, nuo Euksino jūros (lot. Pontus Euxinus – Juodoji jūra) iki Okeano. Išminčiai manė, kad jos paribiai ten, kur auga alyvmedžiai, figos, palmės. Ne visos vietos vienodai prieina prie jūros – kai kur sausuma jungiasi su jūra, kitur ją atstumia. Viduržemio jūros regiono ribos nėra vien geografinės.
Jos nenubrėžtos nei erdvėje, nei laike. Jos nėra nei istorinės, nei valstybinės, nei nacionalinės: ratas kreida nuolat nubrėžiamas ir ištrinamas, jis plečiasi ir traukiasi. Čia driekėsi ir susipindavo aliejaus ir vyno, javų ir prieskonių, šilko ir gintaro, žinių ir mokslo keliai. Iš Rytų atkeliavo išminčių ir pranašų žodžiai, apaštalų maldos ir žinios. Viduržemio jūros pakrantėse užgimė Europa.
Iš Viduržemio jūros dalių galima sudėlioti savotišką mozaiką. Tada paaiškėja, ką reiškia kiekviena jų paskirai arba viena kitos atžvilgiu: Europa, Magrebas ir Levantas; judaizmas, krikščionybė ir islamas; Talmudas, Biblija ir Koranas; Jeruzalė ir jos šventybė, Atėnai, Roma bei jos pakilimas arba žlugimas; Aleksandrija, Konstantinopolis, Šviesiausioji [nuo it. Serenissima Repubblica di Venezia] Venecija ir kitos svarbios pakrantės arba tolimesnės sausumos vietos bei reiškiniai; graikiška dialektika, polisas ir politika; Romos teisė, forumas ir respublika; arabai ir Andalūzija; Italija ir renesansas; Ispanija ir Naujojo pasaulio atradimas; Prancūzija “Vidinėje jūroje” ir Atlanto pakrantėje; slavai prie Adrijos ir Juodosios jūros; visos kitos aplink įsikūrusios tautos, didesnės ir mažesnės, senesnės ir jaunesnės, autochtonai ir atėjūnai. Viduržemio jūros šalis nėra vien priklausomybė.
Viduržemio jūros kraštai nemėgsta būti matuojami matais, kuriuos nustatė kiti. Neįmanoma visko suvesti į vieną vienintelį pradmenį – judaizmo ir krikščionybės ar islamo, senovės graikų ar Bizantijos, Romos ar romaniškąjį, ar kurį nors kitą. Valstybės, tautos ir tikėjimai šią teritoriją dalijosi ir savinosi. Tam pasitarnavo tribūnos, pamokslininkai, laiku pasirodę poetai. Viduržemio jūros kraštai nėra vien istorija.
Kalba apie Viduržemio jūros kraštus kenčia nuo viduržemiško šnekumo: saulė ir jūra; vėjai, bangos, paplūdimiai; palaimos ir tremties salos; anksti subrendusios merginos ir juodai apsigobusios senutės; alyvos, mandarinai ir “citrina geltonoji”; palmės, pinijos, kiparisai; valtys ir kvietimas kelionėn; plaukiojimai ir laivų sudužimai, pasakojimai apie juos ir prisiminimai; prabanga ir skurdas; tikrovė ir regėjimai; gyvenimas ir sapnas. Retorika buvo laisvės ir tironijos sąjungininkė, tarnavo demokratijai ir demagogijai. Ji išnaudojo forumą ir šventyklą, tiesą ir pamokslą. Arenos garsai sklido toliau už areopago. Viduržemio jūros regionas buvo ir didesnis, ir sykiu mažesnis už patį save.
Jis kurtas pasitelkus dermę ir saiką, geometriją ir logiką, įstatymą ir poetiką. Jį ardė priešiškumas ir nepakantumas, savivalė ir neapykanta, prievarta ir fanatizmas. Čia kaktomuša susitikdavo ir susipriešindavo Rytų ir Vakarų karalystė, kosmopolitizmo dvasia ir autarkija, ekumenizmas ir ostrakizmas, agora ir labirintas, Dionizo smagybė ir Sizifo akmuo, Atėnai ir Sparta, Roma ir barbarai, šventos knygos ir religiniai karai. Krikščionybės konfliktas su judaizmu, jų abiejų susikirtimas su islamu tęsiasi ir nūnai. Atsinaujinimo spinduliai nespėjo nušviesti visų Viduržemio jūros regiono pakrančių.

Jūra apsupta žemės, o žemė – jūros, ta pati saulė, žvaigždės, krantai, įlankos, salos, miestai ir prieplaukos, tarpusavy sujungti keliai ir plaukiojimai, kurie susitinka ir išsiskiria, praeitis ir istorija, kurios susijungia ir persiskiria – nesunku patikėti, jog būtent čia yra pasaulio vidurys. Dangaus skliauto platumas ir skaidrumas kilsteli žvilgsnį aukštybėn ir drauge gimdo bekraštybės baimę. Viduržemio jūros šalyse pastatyti paminklai tikėjimui ir prietaringumui, didybei ir tuštybei.
Viduržemio jūros regionas priklauso visiems jo gyventojams, tačiau nevienodai. Kiekvienam jis duoda tiek, kiek tas gali ar moka pasiimti įvairiomis sąlygomis: saulėkaitoje arba paunksmėje, vasarą, žiemą ir bet kuriuo metų laiku, per ilgalaikes kaitras ir staigius šalčius, terasose, verandose ir balkonuose, vėjy arba užuovėjoje, tarp vidurdienio ir sutemų, sutemų ir nakties, nakties ir aušros, kai aplink garuoja drėgmė arba, atvirkščiai – džiūva, kai tvanku prieš lietų, po audros, kai mus apima glebumas, o paskui atleidžia, prieplaukoje, kur kvepia viskuo arba, atvirkščiai – išnyksta bet koks aromatas, nakvynės namuose ir turgaus aikštėje, kai neįmanoma likti namie arba, priešingai, kai reikia pasislėpti po stogu, kai galvą skauda nuo netikusio oro ir prasto vyno arba drumsčiasi atmintis, nežinia nuo ko, ir vėl išskaidrėja, nežinia kodėl, kai ima pūsti pietys, kartais vilgšnas ir sūdrus, kartais sausas ir šiltas, o retsykiais ir įgeltęs nuo Afrikos smėlio – kartą smėlio audra mane užklupo Tulone, kitą kartą – Sasaryje, – kai vėl atsigręžia šiaurys, šaižus ir ledinis, mistralis, štormas, tramontana, dienomis, kai pakrantė lieka tuščia arba per spūstį negali ja pereiti. Visi šie vyksmai jūroje ir pakrantėje vienija Viduržemio jūros šalių gyventojus labiau nei vieno vienintelio Dievo tikėjimas.
Apie Viduržemio jūros šalių žmones kalbama įvairiai. Jie retai pagiriami, kai to verti, ir dažnai nepelnytai koneveikiami. Aiškinama, kaip jie tapo miestiečiais, žvejais, jūreiviais arba kodėl liko valstiečiais, kerdžiais, žemdirbiais. Senieji gyventojai mažiau priklausė valstybei arba tautai negu miestui ir uostui – miestai ir uostai jiems atstojo ir valstybę, ir tautą, ir net reiškė kai ką daugiau. Jie labiau norėjo būti patricijais negu respublikonais. Labiau bendravo tarpusavyje negu su žemyno gyventojais – paprastai juos menkindavo, vadindavo piktais vardais ir dar bjauresnėm pravardėm. Tiek kilmingieji, tiek prastuomenė su žemyno žmonėmis elgėsi panašiai: pavesdavo jiems grubesnius darbus mieste, sunkesnius – prieplaukoje. Vietiniai ir atėjūnai skiriasi ir savo požiūriu į jūrą: vieni artinasi prie jos ir pakrantėje statosi namus, antri traukiasi ir įsikuria atokiau nuo vandens. Pirmi žvelgia į jūrą, anie atsuka jai nugarą. Ir apie jūrą jie kalba skirtingai. Vieni puola į jos bangas, kiti nesimaudo (net nesusivilgo) nė per didžiausius karščius. Čia nešioja kepurę ant galvos, ten ją nusiima. Viduržemio jūra juos paskyrė kapitonais.
Viduržemio jūros miestai prisiminimais gyvena labiau nei kiti pasaulio miestai. Jiems praeitis dažnai svarbesnė už dabartį. Jų ateitis veikiau remiasi į prabėgusias dienas, o ne į einančias dabar. Tikrovės vaizdinys jiems svarbesnis už pačią tikrovę. Didžiausi miestai išaugo ne iš kaimų kaip kitur, tiesiog miestiečiai savo reikmėms statė kaimus aplink savo miestą. Jų administracijos rūpinosi statybomis ir nuosavybe, kadastru ir archyvu, tvarka ir apeigomis, šventėmis ir ceremonijomis, turgumis ir fontanais, prieplaukomis ir jų eismu, gatvėmis ir gyvenimu jose. Miestai įvairiai susiję su jūra – kai kurie tik driekiasi palei ją, kiti su ja susijungia. Senieji jūrininkai skyrė miestus, esančius pajūryje, ir “miestus iš jūros”. Pirmieji gali būti bet kuriame Viduržemio jūros krašte, kiti tik tame, kuriame stovi…

Box
Apie knygą ir autorių
Vieną reikšmingiausių Pietryčių Europos publicistų, habil. dr. Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo “Viduržemio jūros brevijorius” skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje susipina esė, portulano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.
Knygoje skaitytojai įtraukiami į netikėtumų kupiną plaukiojimą po Viduržemio jūrą, kviečiami užplaukti į mažas įlankėles, salas ir saleles, į antikos laikais klestėjusius, o dabar išnykusius uostus, prisišvartuoti prie egzotika dvelkiančių Šiaurės Afrikos pakrančių.
“Viduržemio jūros brevijorius” išverstas į dvidešimt kalbų, 1992 m. Ženevoje gavo Charleso Veillono premiją kaip geriausia publicistikos knyga, 1993 m. Paryžiuje apdovanota kaip geriausia užsienio autoriaus knyga.

Metų knygos rinkimų akcija šiemet ir vėl kviečia išrinkti Metų knygas.

Į Metų knygos titulą suaugusiųjų kategorijoje pretenduoja šie kūriniai:

1. Marcelijus Martinaitis. „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Atsiminimų knygoje pasakojama apie anų laikų Lietuvos kaimo gyvenimą, atskleidžiama žmonių pasaulėžiūra ir mąstysena.

2. Valdas Papievis. „Eiti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Romanas pasakoja apie vienišo stebėtojo viešnagę svetimame krašte, jo išgyvenimus ir netikėtus susitikimus.

3. Giedra Radvilavičiūtė. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ („Baltų lankų“ leidyba). Šiame esė rinkinyje kasdieninės gyvenimo detalės, žmonių santykių peripetijos po autorės lupa sužėri savita šviesa.

4. Rolandas Rastauskas. „Privati teritorija“ (Apostrofa).
Tai eseistikos knyga, kurioje savitu stiliumi dėstomos įžvalgos į sudėtingas šių laikų gyvenimo erdves Lietuvoje ir užsienyje.

5. Jolita Skablauskaitė. „Sado sindromas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Romane pasakojama apie paslaptingą žmogaus prigimtį, nenuspėjamus poelgius, kūrybinių ir antgamtinių galių ryšį.

Knygų vaikams penketuką sudaro šios knygos:

1. Rimantas Černiauskas. „Vaikai ir vaiduokliai“ (Versus aureus). Kaip smagu būtų eiti į mokyklą, jei tavęs ten kasdien lauktų nematomas draugas – mažas vaiduokliukas.

2. Kęstutis Kasparavičius. „Baltasis Dramblys“ (Nieko rimto).
Tai kelionė kurioje susipažinsi su  keistuoliu Triušiu, ant abiejų letenėlių seginčiu po du laikrodžius ar pabuvosi atvirkščiame papūgų pasaulyje.

3. Selemonas Paltanavičius. „Kur išskrido pasakėlė“ (Gimtasis žodis).
Tai pasakos jauniesiems skaitytojams apie gamtą, jos reiškinius, kuriose veikia ne tik gyvūnai, bet ir saulė, mėnulis bei vėjas.

4. Renata Šerelytė. „Krakatukų jūra“ (Alma littera).
Šioje apysakoje – pasakoje vaikai džiaugsis ypatinga veiksmo dinamika, daugybe humoristinių žodžių ir situacijų.

5. Urtė Uliūnė. „Kitokia svirplelio diena“ (Nieko rimto).
Tai jaukūs trumpi pasakojimai apie Samanų miestelio gyventojus – drąsius, talentingus, sąžiningus ir nelabai.

Paaugliai jiems labiausiai patikusią knygą rinks iš šio knygų penketuko:

1. Ona Jautakė. „Kai aš buvau Kleo“ (Gimtasis žodis).
Apysakoje skaitytojai ras nemažai intrigos, nuotykio ir net detektyvo elementų.

2. Remigijus Misiūnas. „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“ (Bonus animus).
Miesto paauglių gyvenimą vaizduojanti apysaka atskleidžia besiformuojantį paauglių charakterį, mąstymą, vertybių pasaulį.

3. Gendrutis Morkūnas. „Velniškai karštos atostogos“ (Nieko rimto).
Nors apysakos veiksmas prasideda gana realistiškai, viskas pasikeičia, kai vaikai netikėtai užtinka kluone kiūtantį Padarą.

4. Vytautas Račickas. „Baltos durys“ (leidėjas Vytautas Račickas).
Tai romanas apie paauglius, jų svajones, ieškojimus ir klystkelius.

5. Kazys Saja. „Čia kažkas yra“ (Alma littera).
Šia knyga rašytojas atsisveikina su jaunaisiais skaitytojais, norėdamas palikti jiems paslapties pojūtį, kuris neleidžia užgesti vilčiai.

Už labiausiai patikusią knygą visose trijose – vaikų, paauglių ir suaugusiųjų kategorijose galima balsuoti šiais būdais:

• interneto svetainėse metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt ir lrt.lt;
• elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt ;
• paštu adresu: „Metų knygos rinkimams“, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT – 01504 Vilnius.