Dainiui Šalengai – už neapdairumą arba už regėjimo lavinimą, tabletes renkantis pagal dydį, o ne pagal pavadinimą

Įsivaizduokime situaciją. Vyrui – 33-eji metai. Regėjimu jis nesiskundžia, nes vis dar pataiko į krepšį (tiesa, vis rečiau). Ir štai jis ima ir supainioja dvi panašaus dydžio tabletukes – vietoj vitamino C išgeria maisto papildų su dopingui priskiriamu draudžiamu preparatu metilheksanaminu. Kaip tai galėjo nutikti, jei tabletes paprastai bandome atskirti ne pagal dydį, o pagal pavadinimą?

Dėl situacijos, į kurią pateko legendinio “Žalgirio” krepšinio klubo dabar jau buvęs puolėjas Dainius Šalenga, klausimų kyla daug, bet krepšininkas turi atsakymą į kiekvieną. Pavyzdžiui, kaip galima supainioti dvi skirtingas tabletes?

Atsakymas: tai labai lengva, jei abejas laikai… viename inde. Na, tokia logika ir fantazija atima žadą. Bet vis dėlto – kam apskritai laikyti draudžiamų preparatų? Atsakymas paprastas: iš JAV 2009 m. šių maisto papildų D.Šalenga gavęs dovanų, o dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Be to, tada šie papildai dar nebuvę uždrausti – tik pernai Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA) juos paskelbė draudžiamais. Bet kodėl jis jų dar pernai neišmetė? D.Šalenga ir į tai turi atsakymą: nes nežinojo, kad vis dar turi draudžiamų maisto papildų.

Daugiau klausimų po tokių atsakymų turbūt negali kilti. Nebent toks: jei vyras painiojasi tokiuose paprastuose gyvenimiškuose reikaluose, kaip jis sugeba nepasiklysti krepšinio aikštelėje? Kaip atsirenka, kuris krepšys – varžovų, kuris – jo komandos?

Vis dėlto krepšininką “nuoširdus” prisipažinimas, kaip blogai viename inde laikyti visas turimas tabletes (ir dar, reikia numanyti, išlukštentas iš pakuotės, jei vyras jas supainiojo dėl panašaus dydžio), išgelbėjo nuo griežčiausios bausmės.

Buvęs Kauno “Žalgirio” puolėjas įtikino FIBA drausmės komitetą, kad dopingo į jo organizmą pateko per neapdairumą. Vietoj grėsusios dvejų metų bausmės D.Šalenga diskvalifikuotas pusmečiui. Tiesa, jis atleistas iš “Žalgirio” komandos, tačiau galės grįžti jau nuo kito sezono.

Beje, D.Šalenga aiškinosi, kad negalėjo būti prisivalgęs dopingo, nes jo statistiniai duomenys blogiausi visoje Eurolygoje. Tačiau akylesni krepšinio mėgėjai suskaičiavo, kad iki diskvalifikacijos jis buvo stebuklingai atsigavęs, ėmė dažniau pelnyti taškų. Ar tą taiklumą pagerino tabletės, ar akių pratimai, bandant atskirti, kur kuri? Ir ar D.Šalenga pats sugalvojo tokią naivią istoriją apie tablečių dydį, ar kas jam padėjo?

Mariui Gelažnikui – už principą “pagal Jurgį ir kepurė”

M.Gelažnikas – drąsus žmogus, beveik kaip koks Tadas Blinda: teisybės vardan jis pasiryžo pagal Jurgį atitaikyti ir kepurę. Juk vadinamasis Lietuvos elitas nesipiktina tituluojamas elitu, nors nieko bendra neturi su pirmine šio žodžio (pranc. élite – geriausias, rinktinis) prasme, tad jų vakarėlių ir TV šou bičiulis M.Gelažnikas gal ir nutarė juos puošti daiktais, nieko bendra neturinčiais su jų etiketėse įrašytais garsiais vardais. Ir nėra čia ko piktintis: netikram elitui – netikri prekių ženklai.

Tik va Gariūnuose tai “Gucci” kainuoja bent pigiau nei M.Gelažniko prašmatnioje parduotuvėje sostinės Senamiestyje. Čia viena vilnietė nusipirko 699 Lt kainavusį (tiesa, su 50 proc. nuolaida) diržą su šiuo garsiu prekės ženklu, tačiau “Gucci” mados namai jo autorystės išsigynė.

Vilniaus apskrities Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus policijos pareigūnai puolė tikrinti ir kitų abejonių sukėlusių M.Gelažniko parduotuvės prekių “prabos”: ekspertizei paėmė 108 vienetus kelnių, vyriškų kostiumų, palaidinių, aksesuarų, pažymėtų “Roberto Cavalli”, “Dolce&Gabbana”, “Max Mara”, “Louis Vuitton”, “Moschino”, “Tommy Hilfiger”, “Hermes”, “Givenchy”, “Lamborgini”, “Emporio Armani”, “Tado”, “Gucci”, “Dunhil” prekių ženklais.

Beje, vos priėjęs M.Gelažniko valdų duris bet koks sveikos nuovokos žmogus turėtų užuosti falsifikatą ar bent jau prastą skonį, nes pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje parduotuvės savininkui kilo ūpas pagražinti UNESCO saugomo Senamiesčio pastatų autentiką gal nuo kokios saldainių dėžutės nukopijuotomis juodomis kolonomis.Paveldosaugininkai per teismus išsikovojo, kad Senamiesčio darkytojas nugriautų elitinio kičo kolonas.

Tačiau M.Gelažnikas nutarė, kad Temidė neteisi, nes ji, vargšė, užrištomis akimis, todėl nemato, koks tai elitinis “grožis”. Tad M.Gelažnikas tvirtas kaip jo kolonos – nepasiduoda.

Gal šis drąsus žmogus, įkvėptas kovos dėl elitinio grožio pagal lietuviško elito skonį, dabar nutarė, kad jei UNESCO ir Temidė nieko nesupranta apie Senamiesčio pastatų grožį, tai “Gucci” – apie madą, todėl pats parinko “Gucci” ženklui derantį diržą Gariūnuose? Gal tik iš kuklumo sako, kad visos prekės atvežtos tiesiai iš gamintojų skambiais vardais?

Vaclovas Volkovas – už pastovumą, arba už geros vietos pavertimą bloga

Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje, tiesa, reikėtų pridurti, dabar jau buvęs, socialdemokratas Vaclovas Volkovas per savo karjerą pasižymėjo pavydėtinu pastovumu. Štai sausį šios Vyriausybės įstaigos lankytojams kilo įtarimų, kad viršininkas darbe neblaivus. Iškviesti policijos patruliai Vyriausybės atstovą apklausė, tačiau jis kategoriškai atsisakė pūsti į alkoholio tikrintuvą. Motyvas net labai suprantamas: V.Volkovas pareiškė, kad tokią klaidą jau yra padaręs anksčiau ir jos nekartosiąs. Kaip galima suprasti iš konteksto, klaida jis įvardijo ne tai, kad darbe ne pirmą kartą pasirodė neblaivus, o tai, kad blaivumą (tiksliau, neblaivumą) anksčiau sutiko pasitikrinti. Mat 2009-aisiais už tai, kad darbo vietoje buvo neblaivus, jis nubaustas griežtu papeikimu.

Darbo vietą kvepinti alkoholio kvapeliu – ne vienintelė V.Volkovo pastovumo apraiška. Štai vienas šiaulietis skundžiasi, kad V.Volkovas neskiriąs, kur viešieji, o kur privatūs interesai. Šiaulietis penkerius metus bylinėjasi su V.Volkovo sūnaus Ramūno Volkovo įmone dėl milijoninės vertės sklypo, į kurį siekia atkurti nuosavybę.

Besiskundžiantis pilietis įtaria, kad Vyriausybės atstovas apie jį rinkęs įvairius duomenis.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija jau 2008-aisiais buvo nustačiusi, kad V.Volkovas supainiojo viešuosius ir privačius interesus, nes dalyvavo sklypo, kuriame jo sūnus turi interesų, detaliojo planavimo procedūrose ir naudojosi tarnybiniu automobiliu važinėdamas į šį sklypą, tačiau politikas vis tiek nenustoja tvarkyti sūnaus reikalų.

Taigi įsivelti į skandalus – V.Volkovui būdingas bruožas. Tačiau kaip čia išėjo, kad anksčiau sugautas darbo vietoje neblaivus ir net pūtęs į tikrintuvą, painiojęs viešuosius interesus su privačiais, V.Volkovas išsisukdavo, o dabar praranda postą?

Gal lėmė, kad šįsyk jis prastai pasirinko korposto dislokaciją? Štai pirmą kartą V.Volkovą policijos pareigūnai neblaivų surado Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pastato apleistoje dalyje, stovintį tamsoje. Vyriausybės atstovas tikino einąs namo, tačiau pasuko priešinga nuo išėjimo kryptimi. Šįsyk neblaiviai atrodantis V.Volkovas korpostu pasirinko…

tualetą. Logikos yra: juk ne veltui sakoma – gera vieta. Tad politikas ir puolė jon slėptis ir nuo lankytojų, ir nuo kolegų, ir nuo policijos patrulių. Lig šiol tokio svarbaus statuso neturėjusioje “įstaigoje” net buvo surengta jo apklausa.
Šįsyk V.Volkovui gera vieta tapo bloga vieta. Bet tai gera žinia šiauliečiams.

Martynui Laiviui – už Lietuvos aviacijos tradicijų tąsą, arba už fokusą “Star1″ paverčiant “Star0″

Et, kad ir kaip lietuvis svajoja apie padanges žydras, kiekvienais metais vis nauja lietuviška skrydžių bendrovė jį nutupdo ant žemės, primindama, kad juk esame žemdirbių karta.

Taip, ant 10 litų banknoto – legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Tačiau kai šiandien sakome, kad Lietuva turi senas aviacijos tradicijas, kurių šventai laikosi, dažniausiai turime omeny ne legendinius lakūnus, o lietuviškų aviakompanijų tradicijų tąsą. Štai buvo pražuvo “flyLAL”, dabar buvo pražuvo “Star1″. Lietuva vis labiau garsėja ne kaip reguliarių skrydžių, o kaip skrydžių reguliarių skandalų šalis. Tuoj bus sunku rasti tautietį, kuris nebūtų praradęs pinigų, sumokėtų už neįvykusį skrydį, ar kuriam nebūtų tekę likti įkalintam kuriame nors pasaulio oro uoste, kai už skolas areštuojamas vienintelis kokios lietuviškos bendrovės lėktuvas.

Štai “Star1 Airlines” pardavė beveik 16 tūkst. bilietų skrydžiams, kurių niekada nebus, ir daugelį jų pardavinėjo puikiai žinodama apie savo finansinę padėtį. O nuo “Star1 Airlines” sesės dvynės “Star Holidays” bankroto nukentėjo dar 1,3 tūkst. žmonių. Pirmiesiems skrydžių bendrovė liko skolinga apie 3,5 mln. Lt, antriesiems – apie 1,7 mln. Lt. Dar apie 10 mln. Lt bendrovė “Star Team Group” buvo skolinga tiekėjams už paslaugas, iš jų apie 1,3 mln. Lt įsiskolinusi darbuotojams.

Ir viskas legalu, oficialu, licencijuota. Netgi reikėtų pabrėžti, kad “Star1″ įkūrėjas ir vadovas Martynas Laivys – sąžiningas žmogus, net bendrovės pavadinime įrašė skaičių 1, informuodamas, kad teturi vieną lėktuvą. Jį už skolas areštavus, tai yra iš vieno atėmus vieną, lieka kiek? Nulis! Artimetika paprasta. Ir kas kai kam juokingiausia, o nukentėjusiems nuo “Star1″ ir “Star Holidays” liūdniausia, kad oficialios institucijos – Skrydžių licencijavimo komisija, Civilinės aviacijos administracija sako, jog niekas čia nekaltas. Tai kalta aplinka?

O aukščiausio lygio humoras, kad užsienyje įstrigusius “Star1″ keleivius vadavo tokia kita lietuviška skrydžių bendrovė “Small Planet Airlines”. Gražus pavadinimas, tik anksčiau jis buvo “flyLAL charters” – taip, tos pačios bankrutavusios “flyLAL” dalis. Tai gal bankrutuojant lietuviškoms skrydžių bendrovėms netinka sakyti “buvo pražuvo”? Gal buvo pražuvo tik piliečių pinigai už neįvykusius skrydžius ir sužlugdytas atostogas, o feniksas ir vėl kils į dangų?

Arvydui Stankui – už teismo teismą, arba už išradimą, kaip nebėgant iš kalėjimo iš jo pabėgti

Teismais nebepasitiki net patys teisėjai. Kai kurie bando taisyti šią situaciją, bet kartais – labai savotiškai. Štai įtariama, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arvydas Stankus ėmė ir pats suraitė teisėjų parašus po kardinaliai priešingu, nei šie buvo priėmę, verdiktu. Gal teisėjas nesutiko su Teisėjų kolegijos sprendimu, todėl pats surengė teismui teismą ir įvykdė savą teisingumą – nutarė iš įkalinimo vietų anksčiau laiko lygtinai paleisti nuteistuosius? O gal jis išradėjas, nutaręs išbandyti triuką, kaip nuteistiesiems nebėgant iš kalėjimo iš jo pabėgti?

Pagautas už rankos A.Stankus, kaip kad dažnai kritinėmis situacijomis nutinka prasižengėliams, pirmiausia… susirgo, tikslumo dėlei vertėtų sakyti – gavo nedarbingumo lapelį. Tačiau nedelsdamas įteikė ir prašymą atleisti jį iš pareigų. O jo vadovas Kauno apygardos teismo pirmininkas Albertas Milinis pakišo prašymą prezidentei pasirašyti, nė neužsimindamas apie teisėjo pomėgį padirbinėti kolegų parašus. Gerai, kad ši pasmalsavo, kokios aplinkybės teisėją pastūmėjo nusivilkti mantiją.

Prezidentė leido patraukti A.Stankų baudžiamojon atsakomybėn, atleido iš pareigų ne paties prašymu, o už teisėjo vardo pažeminimą, o jį bandžiusį pridengti Kauno apygardos teismo pirmininką atleido iš pareigų pačiam prašant.
Pernai už teisėjo vardo žeminimą – girtavimą, dokumentų klastojimą, bylų vilkinimą ir aplaidų darbą atleisti keturi teisėjai. Šiemet per nepilnus tris mėnesius tokį siūlymą prezidentė teikė jau triskart. Štai praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teismo teisėjas Zenonas Birštonas, nors į darbą atėjęs sunkiai beapvertė liežuvį, tačiau sugebėjo suraityti tokių epitetų, kurių nepadoru nė cituoti.

Jei kas mėnesį taip pasižymės vis po vieną teisėją, nereikės nė kokių papildomų teisės aktų pataisų dėl jų rotacijos, kurios siekia prezidentė, norėdama sustiprinti pasitikėjimą teismais.

Antanui Šipavičiui – už nepakartojamo pakartojimą, arba už operaciją, kai kontrabandininkai iš muitininkų pavogė kontrabandą

Panemunės muitininkams pavyko dukart sulaikyti didžiulį kontrabandinių cigarečių krovinį. Atrodytų, toks laimėjimas vertas mažiausiai premijos ar paaukštinimo, tačiau šiame poste dirbusiems pareigūnams tai kainavo postus. Mat dukart sulaikytas buvo, deja, tas pats krovinys. Taigi praktiškai pavyko pakartoti nepakartojamą dalyką.

Muitininkai sulaikė vilkiką su 20,3 tonos šokoladinio glaisto ir beveik 30 tūkst. pakelių kontrabandinių cigarečių, paslėptų po tuo skanėstu. Kontrabandinių rūkalų vertė siekė apie 2 mln. Lt. Po sėkmingos operacijos pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vilkikas nuvairuotas į muitinės posto angarą Lietuvos pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi ir užrakintas. Teritorija čia apšviesta, stebima vaizdo kameromis, kurių yra net trisdešimt, kiaurą parą budi keli pareigūnai. Tačiau iš muitinės angaro vilkikas paslaptingai niekieno nepastebėtas išvažiavo su visomis kontrabandinėmis cigaretėmis.

Sunkvežimis kitą dieną atsitiktinai rastas, tačiau jame cigarečių jau nebebuvo. Dalis jų surasta vėliau.

Kaip iš saugomos teritorijos galėjo dingti ne cigaretė, o jų prikimštas vilkikas, tebesiaiškina teisėsaugos institucijos. Žinoma, sunku būtų įsivaizduoti, kad tokia vagystė įmanoma be muitinės pareigūnų pagalbos. Kaip ir sunku patikėti, kad muitininkai metų metais sugeba nežinoti to, ką žino kiekviena pasienio kaimelio močiutė.

Šią amžiaus vagystę Panemunės poste būtų galima pavadinti unikalia, tačiau 2007 m. panašiai buvo apvogtas Pagėgių pasienio rinktinės sandėlis. Tuomet iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės saugyklos pavogta kontrabandinių cigarečių, vertų 0,5 mln. Lt. Į saugyklą įsilaužta naktį, išgręžus spynos rakinimo mechanizmą, cigaretės sukrautos į krovininį automobilį ir išvežtos. Krovinys sulaikytas, tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų. Jis atnaujintas tik Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pastangomis.

Belieka daryti išvadą, kad kontrabandininkai mokosi iš įspūdingiausių savo kolegų operacijų. Bet taip išeina, kad ir muitininkai, vadovaujami Muitinės departamento direktoriaus Antano Šipavičiaus, perima savo kolegų patirtį, kaip kontrabandininkams leisti atsiimti iš muitininkų kontrabandą.

Andriui Šedžiui – už konkurenciją su Buratinu, Žilvinui Šilgaliui – už svajonę būti moterimi, arba abiem – už šokius su Konstitucija

Amžinas klausimas – kodėl žmonės, kurių pašaukimas būti klounais, veržiasi į Seimą? Ką bendra Žilvino Šilgalio televizijos laidoje pagaliau išsipildžiusi svajonė pabūti moterimi turi bendra su įstatymų leidyba? Gal jis ketina teikti įstatymo dėl lyties keitimo operacijų apmokėjimo iš valstybės biudžeto projektą? Ar Šiaulių milijonieriui Andriui Šedžiui atrodo, kad pagrindinis Seimo nario darbas – juokinti rinkėjus šokių aikštelėje, kilnojant kojas kaip Buratinui?

Tiesa, gal jį įkvėpė vienas Buratinas, taip pat milijonierius, kuris yra laimėjęs šokių konkursą. Tačiau anam ne valstybės piliečiai moka algą, tad jo buratiniškos fantazijos yra jo paties ir televizijos kanalo padorumo bei skonio, tiksliau, jų stygiaus, reikalas.

Seimo nariai bandė aiškinti, kad tai ir jų tik asmeninis reikalas. Juk jie šoka, dainuoja, net veda televizinius šou, bet dievažijasi, kad už tai negauna jokių pinigų ir tai tėra jų laisvalaikis. Tačiau net jei kas ir tiki politikų šoumenų labdara, vis tiek tai ne tik jų asmeninis reikalas.

Pirma, juk jie pasirašę sutartis su komercinėmis televizijomis, įsipareigoję dalyvauti repeticijose ir laidose. O jei tuo metu, kai filmuojama laida, būtų sukviestas koks neeilinis Seimo posėdis? Juk Seimo nario darbo valandos nėra normuotos, tad sakyti, kad jie šoka trypia laisvalaikiu, nėra jokio juridinio pagrindo.

Antra, Seimo nariai linksmintojai neneigia, kad populiarumo dalyvavimas šou jiems vis dėlto prideda. Ar sulauktų kvietimo į televizijų projektus tokie šokėjai, kaip A.Šedžius ar Ž.Šilgalis, jei jie nebūtų Seimo nariai? Atsakymas daugiau nei aiškus – ne: tokie veikėjai leido naudoti Seimo vardą pajuokai, komercinės institucijos ir savo reklamai.

Jei tokie veikėjai pripažįsta, kad populiarumo pajėgūs laimėti tik apsimesdami klounais, o ne dirbdami pagrindinį savo darbą – rengdami įstatymų projektus, gal jiems reikėtų trauktis iš Seimo, kad galėtų tuo ir užsiimti? Juolab Konstitucinis Teismas uždraudė bet kokius šokius su Konstitucija. Nors ir taip turėjo būti tai aišku, Konstitucinis Teismas dar kartą išaiškino, kad Seimo nariams draudžiama bet kokia veikla komercinėse struktūrose, jei ji susijusi su darbo ar užduočių atlikimu, vadinasi, ir dalyvauti komerciniuose šou projektuose. Tačiau iš šou politikai dingsta tik todėl, kad yra buratinai, o ne dėl to, kad taip liepia Konstitucija.

Antanas Nedzinskas – už grožio paieškas politikoje, arba už kvailiausią rinkimų šou

Seimo nario Antano Nedzinsko galvelėje (nors kas galėtų paneigti, kad ne jo) subrendo geniali idėja! Ne, ne kokio įstatymo projekto, svarbaus didesniam piliečių būriui ar tik pačiam Antanui bei dar kelių senų “Volgų” savininkams, kaip kad lig šiol jis yra siūlęs, taip įsivaizduodamas teisinius pokyčius valstybėje. A.Nedzinskas nutarė: jei grožis valdo pasaulį, vadinasi, – ir politiką. Savo idėją jis aiškino taip: štai per Seimo rinkimus Tautos prisikėlimo partijos reklaminės nuotraukos buvo tokios juodos, negatyvios – kaliniai, prostitutės. O štai jis parodysiąs tikrą grožį! Jei pavyko laimėti rinkimuose prisistačius kaliniais ir prostitutėmis, tai įsivaizduojate, kokia sėkmė laukia rinkėjams prisistačius tyrais kaip krištolas jaunavedžiais!

Pasiskyręs (ar greičiau gavęs) pagrindinį – jaunikio vaidmenį, Antanas visas įsiręžęs tempė per tiltą nuotakos suknele pasidabinusią bendrapartietę ir net gavo ją pabučiuoti! Tikrai dėl to vertėjo stoti į partiją! O paskui abu prisikėlusios tautos partijos nariai melavo. Net su ašara balse.

Tačiau nevykęs farsas padėjo laimėti kvailiausio rinkimų šou titulą, bet ne rinkėjų balsus. Alytaus rajone, kuriame plakatus puošė “jaunavedžiai”, prisikėlėliai negavo nė vieno mandato, nors pirmasis numeris čia buvo Antanas Nedzinskas, o antroji – jaunamartė Greta Bražinskaitė. Tiesą sakant, jaunavedžiu turėjo būti ne Seimo narys Antanas Nedzinskas, o jo tėvas Antanas Nedzinskas, mat tai jis kandidatavo savivaldybių tarybų rinkimuose. Žodžiu, kandidatų sąraše pavardė – tėvo, nuotrauka – sūnaus, tačiau ko čia smulkintis – viena rinkėjų apgaule daugiau ar mažiau.

Tautos prisikėlimo partija – ar su pseudojaunavedžiais, ar be – ne tik Alytaus rajone, bet ir visoje Lietuvoje patyrė fiasko. Nulis – tiek mandatų gavo valinskininkai. Tiesa, du mandatus jie vis dėlto laimėjo, tačiau ne kaip partija, o kaip koalicija “Už mūsų Neringą”. Nepaminėti Tautos prisikėlimo partijos vardo, matyt, buvo vienintelis šansas gauti mandatų. Nepaisant tokių rezultatų, valdančiosios koalicijos partijos lyderis A.Valinskas džiaugiasi… sėkme per rinkimus.

Žinoma, ir nulis mandatų per rinkimus geriau nei byla po jų, mat buvę A.Valinsko rinkimų štabo nariai teisme atgailauja per prezidento rinkimus klastoję parašus, kad tik A.Valinskas juose galėtų dalyvauti.

Gal pagaliau žmonės už tokius veikėjus pradės balsuoti kartą per metus – rinkdami balandžio 1-osios karalių?

“Veidas” keturioliktą kartą balandžio 1-osios – melagių profesinės dienos proga išdalijo trispalvius bananus didžiausiems metų nevykėliams. Šįsyk į lyderių gretas ryžtingai įsiveržė politikai.

Palangos konservatoriai savivaldybių rinkimų agitaciniame leidinyje paskyrė visą puslapį anekdotams apie savo partiją ir jos veikėjus. Visai be reikalo. Juk nėra reikalo kurti anekdotų, kai jų ir taip knibžda mūsų kasdienybėje.
Štai ar teko girdėti geresnį anekdotą nei tą, kad premjeras Andrius Kubilius prisipažįsta labiau nei karo, maro, bado ir cunamio kartu sudėjus bijantis ekonomikos atsigavimo. Jis garsiau nei pavojaus sirena tautą įspėjo: krizė, palyginti su ekonomikos atsigavimu, – vienas juokas. Tik kažkaip žmonės visai be baimės laukia tų prošvaisčių, o va premjerui yra ko bijoti, nes jam, vadinamam krizių premjeru, gal siaubą kelia perspektyva prarasti postą.

Būtų juokingas, jei neturėtų blogų padarinių valstybei, anekdotas, kaip Lietuva atominę elektrinę statė. Krizeno valdžios vyrai, kad, matai, rusai ir baltarusiai atomines statyti užsimanė. Va Lietuvos projektas – tai rimtas, o ten – propaganda. Krizeno ir prisikrizeno – dabar laksto į Briuselį, o išmanusis energetikos ministras Arvydas Sekmokas sakosi parengsiąs tokį Lietuvos įstatymą, kuris uždraus kaimynams bet ką statyti be jo pritarimo. Koks tai gali būti Lietuvos įstatymas, veikiantis Baltarusijos teritorijoje, – valstybės paslaptis. Maždaug tokio pat dydžio, kokia buvo paslaptis, kad neturime nė vieno pretendento į strateginius lietuviškos atominės investuotojus ir nežinia, nei kada ją statysime, nei apskritai ar statysime.

Dar juokingesnis anekdotas – masinė pastatų renovacija. Jau pirmoji Vyriausybė po nepriklausomybės atkūrimo į savo programą įrašė masinį namų renovavimą, tačiau jis lig šiol praktiškai nepradėtas. Gal kokie priešai iš ūkio eksministro Dainiaus Kreivio slaptųjų pažymų čia įsipainioję?

Nors pastarasis anekdotas – D.Kreivio pažyma – visai nejuokingas, nes sunku suprasti, kaip suaugęs žmogus, užimantis aukštą valstybės postą, gali slėpti informaciją apie galimai nusikalstamus valstybei dalykus tol, kol po jo sėdyne nesujuda krėslas. Nebent jei net valstybei vadovaujantys asmenys nemato reikalo kreiptis į Temidės tarnus, nes vieni jų dėl girtumo gali nesilaikyti ant kojų ir visus išvadinti š…ų š…ais, kiti, kaip įtariama, padirbinėti kolegų parašus ir išleisti į laisvę nuteistuosius. O dar vienai itin svarbiai institucijai gali vadovauti asmuo, kuris pažemina pavaldinių pareigas už nespėjimą pritariamai linkčioti galva, o jo žmona interneto komentaruose supermenu vadina savo vyrą ir į šuns dienas nelabai literatūrine kalba išdeda jo oponentus.

Net ieškant atgaivos švenčiausioje lietuviams krepšinio teritorijoje – irgi vieni anekdotai: krepšininkai nesugeba atskirti, kur kokia tabletė, ir prisiryja dopingo, Europos krepšinio čempionato bilietai dingsta nepradėti pardavinėti, o kur dar anekdotai apie Kauno “Žalgirio” savininko žongliravimą treneriais.

Neverta kurti anekdotų, kai pusė Seimo – vaikščiojantys anekdotai. Kiekvienas pagal intelekto ir įžūlumo laipsnį: vienas per visus televizijos kanalus skaičiuoja savo santuokinius ir nesantuokinius vaikus ir glėbesčiuojasi su mokinuke. Kito aistra – ne mažiau pavojinga visuomenei: ima ir padaro klaidelių įstatymų projektuose, ir tokių, kad vietoj draudimo statyti didelio galingumo hidroelektrines tai daryti tampa vos ne prievole. O ką jau kalbėti apie garsiąją Seimo narę, kuri ekspertą iš užsienio viešame Seimo renginyje ragina “Common, baby” ir krizena, kad tiek angliškai ir temoka.

Sunku rasti geresnį anekdotą ir už savivaldybių rinkimus, per kuriuos nuo užpelkėjusių partijų pagaliau mus turėjo vaduoti nepartiniai kandidatai. Tačiau beveik pusė nepartinių pasirodė pagal madą į nepartinius atsivertę partiniai.
O pats trumpiausias sezono anekdotas, ko gero, ir taikliausias, ir juokingiausias: žiemą nuvalytas šaligatvis. Va čia tai anekdotas, nors žmonėms sugipsuotomis rankomis, kojomis ar šonkauliais – juokas pro ašaras. Iš tiesų, ko gero, greičiau Lietuva pastatys kosmodromą ir imsis kosminių skrydžių, nei savivaldybės valios žiemą nuvalyti šaligatvius.

Bet, kaip vieni kitus ramina žmonės, per daug nesikrimskime, kada nors tai baigsis – juk amžinai negyvensime.
Smagios balandžio 1-osios su trispalvių bananų kavalieriais!

Mantui Adomėnui – už Platoną, arba už nekaltybės išsaugojimą, kai esi kaltas

Kaltas. Bet nebaustinas. Išvertus į teisinę kalbą išeitų, kad nepakaltinamas? O nepakaltinamas – vadinasi, turintis tam tikrą negalią? Taip būtų visų valstybės piliečių atžvilgiu, išskyrus 141-o.

Štai Seimo Etikos ir procedūrų komisija pripažino: parlamentaras Mantas Adomėnas kaltas. Jo pareigos Demokratinės politikos institute (DPI) nesuderinamos su Seimo nario darbu. Būdamas ir Seimo nariu, ir DPI prezidentu bei valdybos nariu, jis pažeidė Konstituciją ir Seimo statutą. Negana to, nors pagal įstatymus Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą, M.Adomėnas paėmė iš Švietimo ir mokslo ministerijos 4 tūkst. Lt honorarą už švietimo strategijos parengimą. Dar maža to, jis už pinigus skaitė paskaitas apie Platoną, demokratijos ateitį, rengė studiją apie globalios Lietuvos strategiją ir ekskursijų-paskaitų ciklą “Bendros istorijos pėdsakais”. Ir dar maža to, tik kilus skandalui nespėjo gauti 2,5 mln. Lt savo vadovaujamam DPI už aukštųjų mokyklų reitingo parengimą.

M.Adomėnas dirba šiuos pinigus skiriančiai Švietimo ir mokslo ministerijai įtaką daryti galinčiame Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, tad negalėjo turėti nieko bendra su konkursais, tačiau ne tik turėjo, bet ir laimėjo.

Šio sąrašo užtektų kokiems penkiems parlamentarams, kad jie prarastų parlamentaro mandatą, bet ne M.Adomėnui.

Keista: Seimo etikos sargai padarė visiškai teisingą išvadą – parlamentaras ėjo pareigas, nesuderinamas su Seimo nario pareigomis, supainiojo savus ir viešuosius interesus. Tad kodėl Seimas nesirengia M.Adomėno išleistuvėms?

Ogi todėl, kad Seimo nariai, nors įgalūs rengti švietimo koncepcijas ir globalios Lietuvos strategijas, tačiau neįgalūs suvokti Seimo statuto ir Konstitucijos tekste išdėstytų reikalavimų parlamentarui. Gal Konstitucijai studijuoti M.Adomėnui nelabai likdavo ir laiko, nes juk rengė tiek koncepcijų, strategijų, reitingų. Beje, ir pagal pateiktų teisės aktų projektų skaičių Seime per visą kadenciją jis prie kuklesniųjų, nuo pirmaujančio kolegos atsilikdamas beveik dešimtkart.

Taigi M.Adomėnui pareikšta pastaba ir antikonstitucinės nuodėmės atleistos. Nebent opozicija siektų jo apkaltos. Arba jam pačiam užtektų padorumo vadovautis Platonu, apie kurį skaito paskaitas. O Platono įsitikinimu, “netyčia nužudyti žmogų yra mažesnis nusikaltimas, negu apgauti jį grožio, gėrio ir teisėtumo dalykuose”.

Linui Karaliui – už grįžimą ten, kur jam vieta, ir už Aleksandrą Sacharuką

Pagaliau Linas Karalius savo vietoje – keliauja sau žmogus, ir niekam nė motais. Visa bėda, kad su savimi nepasiėmė ir bendražygio Aleksandro Sacharuko, kuris ne mažiau vertas gyvenimo kitapus Seimo durų nei jo bendramintis.

Šiuos du krikščionis, kad ir kaip šventvagiška juos taip vadinti, bet būtent toks jų atstovaujamos partijos pavadinimas, susiejo melagystė, kuri šiaip jau – viena didžiausių krikščionio nuodėmių.

O du bendražygiai viršijo visus melavimo rekordus: užuot buvęs savo darbo vietoje – Seime, už ką jam mes, mokesčių mokėtojai, mokame algą, L.Karalius bastėsi po Aziją, o jo kolega A.Sacharukas tuo metu už jį jo Seimo nario kortele balsavo, tai yra klastojo balsavimo parlamente rezultatus. Už tokius šiurkščius Konstitucijos pažeidimus ir Seimo nario priesaikos sulaužymą bendramelagiams Seime surengta apkalta.

Beje, net pagautas už rankos L.Karalius nepasigėdijo meluoti, kad slaugo savo sergantį tėvą, nors tuo pat metu internete staipėsi su transvestitais.

Kita vertus, L.Karalius lyg ir rūpinosi savo šeimynykščių sveikata. Štai prieš pat savo skandalingąsias atostogas Azijoje žaibo greičiu išrūpino iš Sveikatos apsaugos ministerijos savo mamytės vadovaujamai, savo gyvenimo draugės įsteigtai viešajai įstaigai “Gyvenimas džiaugsme” 20 tūkst. Lt – programai “Sniego parkas”, skirtai snieglenčių sportui propaguoti. Po to net atitinkamoms institucijoms buvo nemažai darbo aiškinantis, ar kas dar iš tautiečių, be L.Karaliaus šeimos narių, patyrė tą gyvenimą džiaugsme su snieglente.

Nors nuolat į skandalus įsiveliantis L.Karalius Seime visaip graudino kolegas, o jo advokatas prašė nepanaikinti jo mandato, savo klientą net lygindamas su… JAV prezidentais Richardu Nixonu ir Billu Clintonu, kurių apkalta nesibaigė postų praradimu, tačiau tai jo neišgelbėjo. Tiesa, partijos bičiuliai bandė parlamentaro mandatą praradusį bendražygį įdarbinti frakcijoje, tačiau tam, priešingai nei Seimo nariui, reikia būti išsilavinusiam – turėti aukštojo mokslo diplomą, o tokių aukštumų, kaip žinome, L.Karalius nėra įveikęs.

O va A.Sacharukui pavyko išsisukti. Save pristatęs kaip politinę auką, jis ir toliau Seime tęsia tokią “krikščionišką” savo politinę karjerą.