Pasaulyje pripažintos programinės įrangos ir verslo modeliavimo sprendimus kuriančios bendrovės “Baltijos programinė įranga” vadovė Gitana Aklienė labiausiai džiaugiasi, kai pavyksta įžiebti savo darbuotojų užsidegimą kurti.

Prieš penkiolika metų Lietuvoje įkurtas JAV kompanijos “No Magic” programinės įrangos kūrimo padalinys šiandien jau yra pranokęs visus steigėjų lūkesčius.

Juk lietuvių specialistų daugiau nei prieš dešimtmetį sukurtas ir nuolat atnaujinamas “MagicDraw” modeliavimo ir architektūros projektavimo programinis paketas yra gavęs net keletą prestižinių apdovanojimų.

Programuotojams skirtu įrankiu “MagicDraw” naudojasi daugiau nei 100 tūkst. vartotojų 80-yje pasaulio šalių.

“Baltijos programinės įrangos” sukurtą programą taiko daugiausia stambios įmonės – bankai, automobilių gamyklos, telekomunikacijų bendrovės. Tarp klientų tokie garsūs pasaulyje vardai, kaip koncernas BMW, bankai “Barclays” ir “JP Morgan”, Belgijos paštas, NASA, “e-Bay”, “Yahoo”, “Schenker”, “Lockheed Martin” ir kt.

Čia svarbu paminėti, kad “MagicDraw” sistemų modeliavimo programa, kurdama ypač didelį teleskopą, naudojasi net Europos Pietų observatorija (European Southern Observatory). Negana to, “MagicDraw” sistemų modeliavimo įrankis yra taikomas modeliuojant įvairias sistemas NASA skrydžiams į Mėnulį ir Marsą.

Auga kartu su klientais

Mūsų šalyje “MagicDraw” programa naudojasi Lietuvos informacinių technologijų sektorius, kurdamas įvairią kitą programinę įrangą. “Norint pastatyti namą reikia turėti projektą, taip ir norint sukurti programinę įrangą reikia turėti pagrindą. Rinkoje yra iš ko rinktis, tačiau mūsų sukurtas produktas išskirtinis tuo, kad atitinka pačius griežčiausius tarptautinės standartų organizacijos reikalavimus. Būdami mažesni už pasaulinius savo konkurentus, esame greitesni ir lankstesni. Nuo 1998-ųjų jau sukurta 17 programos versijų. Didėjo klientų poreikiai, bet didėjo ir mūsų galimybės.

Išskirtinis mūsų bruožas – orientacija į kliento poreikius, mat galime pasiūlyti ir specialiai jam pritaikytą bandomąja versiją”, – aiškina G.Aklienė. Ji pabrėžia, kad būtent šis išskirtinumas leidžia dalyvauti tarptautiniuose užsakymų konkursuose ir nurungti netgi tokius IT rinkos flagmanus, kaip IBM.

Kalbėdama apie Lietuvos rinką pašnekovė tvirtina, kad mūsų šalis dar nėra pribrendusi didelei IT taikymo versle ir viešajame sektoriuje pažangai. “Tiesa, dabar jaučiamas šioks toks suaktyvėjimas, nes šiam tikslui galima panaudoti Europos Sąjungos lėšas. Tačiau viešasis sektorius žengia tik pirmuosius žingsnius. Todėl aktyviai užsiimame ir švietimu, organizuojame seminarus, konferencijas. Kitaip tariant – auginamės sau rinką. Su savo klientais susipažįstame per mokymus, o mūsų darbuotojais tampa universitetų absolventai, kurie studijuodami turi galimybę mokytis su mūsų sukurtu programinės įrangos kūrimo įrankiu”, – dėsto “Baltijos programinė įrangos” vadovė.

Įdomu tai, kad sunkmečiu darbuotojų šioje įmonėje netgi padaugėjo. “Padidėjus nedarbui, rinkoje atsirado specialistų. Mes darbo visada turime, idėjų yra, o produkto tubulinimas negali sustoti, nes konkurentai nesnaudžia. Mums reikalingi protingi žmonės, o tokius traukia mūsų įmonėje kuriamas unikalus produktas. Beje, darbuotojų kaita mūsų įmonėje labai maža, vidutinė darbo bendrovėje trukmė siekia 7–13 metų”, – tvirtina G.Aklienė.

Paklausta, kokią įtaką įmonei turėjo sunkmetis, ji nustebina sakydama, kad krizės jie beveik nematę, tik jautę, kaip ji ritasi per pasaulį. Mat skirtinguose pasaulio kraštuose veikiantys padaliniai finansų krizės padarinius jautė skirtingu metu. Amerikoje veikia centrinis Lietuvoje sukurto produkto platinimo padalinys “No Magic Icc”, Tailande “No Magic Asia” aptarnauja Azijos rinką, o Lietuvoje įsikūrusios bendrovės, kuri jau kitų metų pradžioje pakeis pavadinimą į “No Magic Europe” darbo laukas – visa Europa.

“Lietuviškas pavadinimas tarnavo siekiant tapti žinomiems Lietuvoje, tačiau Europoje su lietuvišku pavadinimu kyla nesusipratimų. Todėl siekdami patogumo grįšime prie pirminio savo pavadinimo”, – paaiškina JAV kompanijai Europoje atstovaujančios bendrovės vadovė G.Aklienė.

Ultragarsinių sprendimų išradėjas dr. Sergejus Červiakovas jau dvidešimt metų vadovauja bendrovei “Medelkom”, kuri per sunkmetį nepuolė į paniką, o pasirengė naujų produktų gamybos pradžiai.

Gana ilgai vien ultragarsinius skenavimo prietaisus gaminusi ir daugiau kaip į 50 pasaulio šalių juos eksportavusi bendrovė “Medelkom” pasaulinės krizės padarinius pajuto itin greitai. Mat su echoskopus pigiau gaminančiais Kinijos gamintojais konkuruoti pasaulinėje rinkoje tapo itin sunku. Apie 40 proc. rinkos praradusios bendrovės vadovas S.Červiakovas greitai suprato, kad atėjo naujų galimybių metas, ir pats laikas prisiminti studijų metus, kai po naują išradimą tekdavo patentuoti beveik kasmet.

“Nusprendėme eiti kitu keliu, tai yra išnaudoti savo galimybes, kurioms virsti išradimais labai padėjo Europos Sąjungos parama. Iš viso esame pateikę penkias paraiškas ir visiems projektams gavome finansavimą. Iš šių lėšų esame sukūrę vieną prototipą ir atlikę tris technines studijas, po kurių paaiškėjo, kad galime pagaminti tai, ką daryti atsisakėme prieš dešimt metų”, – teigia bendrovės vadovas.

Tačiau čia bendrovė susiduria su kita problema – norint naujus prietaisus pristatyti rinkai, imtis nuolatinės jų gamybos, reikalingos milžiniškos lėšos, todėl pasaulyje vis dar jaučiami krizės padariniai esą neleidžia pradėti didesnių darbų.

Pasak pono Segejaus, šiemet įmonės slenkstį vis dažniau mina užsienio investuotojai, ypač iš kaimyninės Rusijos, kurie ateina su konkrečiu pasiūlymu – pirkti visą bendrovę. Išklausę pateiktas pirkimo sąlygas, konkretaus sprendimo savininkai dar nėra priėmę. Tačiau net neabejojama, kad užsienio investuotojo pinigai leistų lietuviškai bendrovei sustiprinti savo pozicijas pasaulinėje rinkoje.

Idėjos, keičiančios rentgeno spindulius

Nors lėšų gamybos pajėgumams didinti kol kas stokojama, tačiau idėjų naujiems išradimams netrūksta.

Smegenų ultragarsinio vaizdo gavimo būdas – naujausias patentuotas S.Červiakovo bei kitų dvejų bendraminčių Igorio Movšovičiaus ir Levo Osipovo išradimas. Tai yra naujos kartos analogų neturintis diagnostinis įrenginys. Prieš dvejus metus sukurtas ir šiemet patentuotas metodas skirtas galvos smegenų kraujagyslių ir galvos smegenų struktūrų ultragarsiniams atvaizdams formuoti per storuosius galvos kaukolės audinius. Sukurtasis prietaisas nuo įprastų ultragarsinių echoskopų skiriasi tuo, kad pašalina kaukolės kaulo audinio trikdomąjį poveikį ultragarsinių vaizdų kokybei ir leidžia matyti visaverčius smegenų kraujagyslių ir įvairių struktūrų vaizdus. Pirmieji šį prietaisą prieš porą metų išbandė Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytojai neurologai, neurochirurgai, onkologai, angiochirurgai, kardiologai, radiologai, echoskopuotojai.

Pasak “Medelkom” vadovo, naujos kartos ultragarsinės diagnostikos sprendimai leidžia pakeisti medicinoje plačiai naudojamus, tačiau žmogaus organizmui kenksmingus rentgeno aparatus.

Kitą bendrovės produktą savo gydymo praktikoje veikiausiai patys pirmieji pasaulyje pradeda naudoti Lietuvos urologai. Tai “Medelkom” pagamintas ir patobulintas kaulų tankį matuojantis prietaisas – osteometras. “Niekada nebūčiau pamanęs, kad šis prietaisas gali būti naudingas urologams. Lietuvos urologai man išaiškino, kad gydant prostatą nuo vartojamų vaistų žmogui iškart vystosi osteoporozė. Esą norint sekti ligos eigą reikia pasitelkti kenksmingus rentgeno spindulius, o šis mūsų sukurtas aparatas gydytojui leidžia stebėti paciento būklę kelis kartus per savaitę”, – aiškina ponas Sergejus. Jis neabejoja, kad šiuo metu urologijos srityje bandomas naudoti osteometras pasiteisins ir netrukus atsiras kiekvieno urologo kabinete.

Dar viena iš Medelkom” siūlomų naujovių – kraujagyslių elastingumą matuojantis prietaisas, kurį sukurti paprašė kardiologai. Mat matuojant pulsą skirtingose vietose sunku nustatyti jo greitį, o pasitelkus šį matuoklį galima laiku išvengti kraujagyslėms per didelio kraujospūdžio daromos žalos.

Ultragarsas kaip tikslumo garantas

Techninės galimybių studijos atliktos dėl dar dviejų “Medelkom” išradimų. “Nors jiems realizuoti neturime pinigų, tačiau žinome, kad galime tai pagaminti”, – teigia S.Červiakovas.

Jis prisimena prieš dešimt metų vienos vokiečių kompanijos pateiktą užklausą dėl galimybės pagaminti tikslią dūrio į veną vietą nustatantį prietaisą. Tada “Medelkom” atsisakė tokį prietaisą gaminti, o šiandien jau yra sukūrusi prototipo projektą. “Atliekant įprastą centrinę kateterizaciją 3 proc. atvejų būna mirtini, nes įduriama ne ten, kur reikia.

Periferinės kateterizacijos metu pasitaiko 7–8 proc. komplikuotų atvejų. O mūsų galimas pagaminti prietaisas ultragarsu nustato tikslią dūrio vietą. Tai paprastas prietaisiukas, į kurį įdėjus adatą kaip su kompasu atrandama tiksli dūrio vieta, ją nurodo užsideganti žalia lemputė”, – aiškina mokslininkas.

Pasak jo, tai ne vienintelis tikslumą ultragarsu nustatantis prietaisas. Šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete kaip tik išbandomas mokslininkų kartu su “Medelkom” sukurtas naujos kartos prietaisas, kuris bus naudojamas chemoterapijos vaistams į žmogaus organizmą leisti. “Chemoterapija, kai stipriais vaistais veikiamos vėžinės ląstelės, yra labai kenksminga žmogaus organizmui procedūra, nes veikiamas visas organizmas. Tačiau yra sugalvota nauja vaistų forma – tai maži burbuliukai, kurie patekę į žmogaus kraują neveikia tol, kol nesprogsta. Toje vietoje, kurioje reikia padaryti poveikį, t.y. tiesiai į naviką, mes ultragarsu galime duoti impulsą burbuliukams sprogti ir vaistams pradėti veikti tik konkrečioje vietoje”, – paprastai aiškina pašnekovas.

Pasak jo, bandymai bus baigti dar šiemet, todėl gruodį planuojama pradėti šio žmogaus sveikatą saugančio prietaiso gamybą.

Nuo Lietuvos iki Peru

Taip jau atsitiko, kad savo veiklos dvidešimtmetį bendrovė “Medelkom” sutiko Vokietijoje vykstančioje didžiausioje pasaulio medicinos įrenginių parodoje, kurioje pristatė naujausius savo produktus ir dovanų parsivežė apie pusantro šimto potencialių klientų kontaktinių duomenų. Pasak vadovo, pasaulinės parodos – pagrindinė vieta, kurioje randama Lietuvoje gaminamos medicininės įrangos prekybos agentų.

“Patys savo įrangą parduodame tik Lietuvoje, o eksportą, kuris šiuo metu siekia jau apie 99 proc., vykdome per tarpininkus. Jiems taip pat keliame reikalavimus. Norint prekiauti mūsų įranga toje šalyje reikia įsteigti servisą, nes kiekvienam vartotojui svarbu, kad prietaisas būtų aptarnaujamas tiek garantiniu laikotarpiu, tiek po jo. Taigi tokius prekybos taškus turime visame pasaulyje – nuo Lietuvos iki Indonezijos, Brazilijos, Peru. Kitąmet planuojame gauti kokybės standartą, kuris leis mūsų produkcijai pasiekti ir JAV rinką”, – dėsto bendrovės vadovas.

Paklaustas, į kokią užsienio šalį buvo parduotas pirmas “Medelkom” gaminys, jis prisimena linksmą istoriją, nutikusią Gruzijoje, kai privačios gydymo įstaigos savininkui parduotas įrenginys jam atsipirko per kelias valandas, patiems gamintojams matant. “Gruzinui gydytojui apžiūrėjus pacientą echoskopu ir pateikus išvadas, ligonis jam iš nuostabos sumokėjo tiek, kiek kainavo visas aparatas”, – prisimena ponas Sergejus.

Esą ir dabar “Medelkom” sulaukia užklausų dėl prietaisų, kurie buvo pagaminti prieš dvylika metų ir iki šiol vis dar veikia, remonto. Todėl “Medelkom” pardavimo skyrius juokauja, kad gaminti pernelyg gerų prietaisų neapsimoka, nes klientai neperka naujų.

S.Červiakovas niekada neskaičiavo, kiek iš viso jo vadovaujamos bendrovės medicininių prietaisų yra naudojama, tačiau žvelgdamas į pasaulio žemėlapį pirmiausia išskiria Šiaurės Afriką, mat vien tik į Egiptą yra išsiųsta per tūkstantį gaminių. “Taip pat daug parduodame Rusijai, Ukrainai, Pakistanui, Afganistanui, Irakui. Šiuo metu pardavimas suaktyvėjo Rytų Europoje. Kadangi gaminame pigiau nei pasaulinio lygio gamintojai, krizės laikotarpiu mums pavyko užkariauti dalį europinės rinkos, kurioje labai svarbi ES kokybė, o kinams ji sunkiai įveikiama”, – “Medelkom” pranašumą išskiria vadovas.

Dr. Anatolijus Faktorovičius vadovauja aukštųjų technologijų bendrovei, kuri veikia Lietuvoje, bet čia tėra mažai pažįstama. Kur kas geriau “Viltechmeda” žinoma užsienio šalyse. Kaip ir kodėl taip atsitiko?

Tik 40 kompanijų pasaulyje gali pagaminti tai, ką gamina bendrovė “Viltechmeda”. Šis gaminys – tai švirkštinis infuzijos siurblys, plačiai naudojamas gydymo įstaigose anestezijos, reanimacijos bei intensyviosios terapijos srityse didelės koncentracijos vaistams dozuoti, informacijai apie pacientą rinkti, saugoti ir perduoti. Ši technologija pasaulyje gyvuoja jau kelis dešimtmečius, o Lietuvoje “Viltechmedos” pradėta taikyti nuo 1994-ųjų.

Kasmet didėjant medicinos prietaisų saugumo reikalavimams “Viltechmeda” žengia kartu su didžiausiomis naujovėmis. Kas dvejus metus atnaujinama prietaiso programinė ir funkcinė įranga, tai užtikrina stabilią bendrovės plėtrą.

Praėjusią savaitę Diuseldorfe vykusioje pasaulinėje medicinos parodoje ir kongrese “Medica” kompanija “Viltechmeda” pasauliui pristatė atnaujintą švirkštinės infuzijos siurblį, kurį dvejus metus tobulino pagal JAV gydymo įstaigų poreikius. Viso pasaulio ligoninės jų galės įsigyti jau 2011-ųjų pradžioje.

Kaip tik kitąmet į integruotame mokslo, studijų ir verslo slėnyje “Santara” naujai statomo aukštųjų medicinos technologijų centro patalpas įsikelsianti “Viltechmeda” savo gamybos pajėgumus žada didinti beveik dvigubai: nuo 8 tūkst. iki 15 tūkst. prietaisų per metus.

Kiekvienas darbuotojas jaučia atsakomybę

Įmonės tarpduryje mus pasitikęs bendrovės “Viltechmeda” direktorius A.Faktorovičius iškart atsiprašo už tai, kad iki jo kabineto reikia eiti laviruojant tarp kartoninių dėžių. “Į naujas patalpas kelsimės kitų metų pradžioje, ten turėsime kur kas daugiau erdvės. O kol kas reikia spraustis tarp dėžių – jose užsakymai, kurie jau šiandien iškeliaus į Olandiją, Rusiją, Kazachstaną, Maroką”, – vardija direktorius.

Svarbu paminėti, kad šiandien “Viltechmeda” savo produkciją eksportuoja net į 90 pasaulio šalių.

Kad pasidarytų dar aiškiau, kaip dirba ši aukštųjų technologijų įmonė, direktorius pakviečia žvilgtelėti į kompanijos “smegenis” ir “rankas”. “Mūsų vyriausiasis konstruktorius – vienas šviesiausių Lietuvos techninių protų Justinas Kamičaitis, kuriam jau 84 metai, tačiau jis aktyviai kuria ir generuoja idėjas. Nors jis dirba senoviškai ir savo idėjas braižo ant lentos, tačiau tokių universalių specialistų, kurie išmanytų ir mechaniką, ir elektroniką, yra vienetai. Jo sukurtas idėjas trys darbuotojai suvedinėja į kompiuterį, ir tai padaryti daug paprasčiau, palyginti su tuo, ką sukuria šis specialistas”, – pagarbiai pasakoja ponas Anatolijus.

Jo vadovaujamoje bendrovėje dabar dirba 70 žmonių ir didelės darbuotojų migracijos čia niekada nebuvo.

“Darbuotojai supranta, ką reiškia gaminti tokio aukšto lygio medicinos prietaisą ir dirbti pasaulinio lygio kompanijoje. Jie mato, kaip nuo idėjos per dvejus metus sukuriamas gaminys ir išsiunčiamas į pačias įvairiausias pasaulio vietas, kur mūsų prietaisai padeda žmonėms. Galutinio rezultato matymas ir jo vertės suvokimas yra mūsų pasididžiavimas”, – dėsto direktorius.

Pasak jo, prireikė dešimties metų, kad pasikeistų įmonės darbuotojų mentalitetas ir jie suvoktų, jog reikia gaminti ne kuo daugiau, o kuo kokybiškiau ir saugiau. “Nes tai gyvybės klausimas”, – priduria bendrovės vadovas.
“Viltechmedos” civilinės atsakomybės už vieną nelaimingą incidentą, jeigu jis kiltų dėl prietaiso klaidos, draudimas siekia iki 5 mln. eurų. Esą toks draudimas reikalingas, kad būtų galima dirbti pasaulinėje rinkoje, todėl ir yra toks brangus.

Pelnytas pasitikėjimas

“Mūsų gaminio paskirtis – tiksliai ir saugiai dozuoti vaistus ligoniams. Pvz., švirkštiniu infuzijos siurbliu dozuojami nuskausminamieji vaistai vykstant operacijai ar po jos. Šis prietaisas gali veikti interaktyviu režimu, kai galbūt tik pusiau sąmoningas ligonis rankoje laiko mygtuką, kurį spausdamas gali malšinti didėjantį skausmą. Kiti prietaisai naudojami dirbti reanimacijoje. Įvedęs vaisto pavadinimą ir informaciją apie ligonį, gydytojas gauna informaciją, koks leidžiamas vaisto dozavimas, kokios galimos komplikacijos ir kontraindikacijos vartojant kitus vaistus ir pan. Naujausiame mūsų sukurtame prietaise “įsiūtas” 1,5 tūkst. vaistų žinynas, įmontuotas informatyvesnis spalvotas ekranas”, – aiškina A.Faktorovičius.

Pasak jo, pasaulyje šio naujojo prietaiso analogų jau yra, tačiau Kinijoje gaminamais įrenginiais nepasitiki nei europiečiai, nei amerikiečiai. “Mes neturime tikslo būti pirmi, tačiau esame inovatyvūs ir galime žinomus dalykus pagaminti geriau”, – tvirtina įmonės vadovas.

Visame pasaulyje veikia per 55 tūkst. “Viltechmedos” pagamintų švirkštinių infuzijos siurblių. Direktorius skaičiuoja, kad bendrovė yra užkariavusi 3 proc. visos pasaulinės rinkos. Lietuvos gydymo įstaigos yra nupirkusios apie 350 prietaisų. “Labiausiai mums sekasi dirbti NVS šalyse, kuriose turime apie 20 proc. rinkos, – sako vadovas. – Mūsų privalumas – pirmieji rusifikavome programinę prietaiso įrangą”.

Paklaustas, kaip pajuto pasaulinę finansų krizę, A.Faktorovičius teigia, kad Baltijos ir kai kuriose NVS šalyse jų gaminių prekyba krito net dešimtis kartų, tačiau esą gelbėjo tokios rinkos, kaip Pietų Amerika, Indija, Korėja, arabų šalys. “O rinkai pristačius naują prietaisą 2011-aisiais mūsų apyvarta turėtų padidėti labai stipriai”, – net neabejoja pašnekovas.

Investuotojas atvėrė akis

A.Faktorovičius prisimena kelis įmonės gyvavimo etapus. Esą esminis lūžis įvyko, kai 2001-aisiais dalis akcijų buvo parduota Baltijos ir Amerikos fondui. Jo tikslas buvo investuoti ir įmonei išaugus ją parduoti. Tokia būtinybė kilo 2008-ųjų pabaigoje. “Yra du parduodamos įmonės keliai. Arba ją perka konkurentas, kad numarintų, arba parduodama tam, kad įmonei atsivertų naujos galimybės”, – sako buvęs “Viltechmedos” savininkas, kuris net nesuabejojo prieš atiduodamas savo rankomis kurtą įmonę tarptautinės korporacijos “Moog Medical Devices Group” žinion.

Į Lietuvą atėjęs investuotojas šiuo metu investuoja į naujo aukštųjų technologijų centro statybą. Planuojama, kad ateityje “Viltechmedoje” dirbs iki 120 didelę pridėtinę vertę kuriančių darbuotojų. Naujajame pastate “Santaros” slėnyje įsikurs ne tik gamyba, bet ir europinio lygio “Moog” produktų platinimo bei aptarnavimo centras.

Vienos didžiausių Lietuvoje logistikos bendrovių UAB “Schenker” apyvarta šiemet išaugo 40 proc., o pelnas didėjo daugiau nei dvigubai. Tai vieni geriausių rezultatų per 13 bendrovės gyvavimo metų. Tad kokia šios sėkmės priežastis?

"Veido" archyvas

Žvelgiant į vežėjų finansinius rezultatus susidaro įspūdis, kad logistika Lietuvoje išgyvena aukso amžių, nors didžiąją dalį kito verslo vis dar stingdo šaltukas. Kas lėmė šias tendencijas?

“Matote, logistiką galime vadinti seniausia pasaulyje profesija, – linksmai pradeda UAB “Schenker” vykdomasis direktorius, Nacionalinės ekspeditorių asociacijos “Lineka” prezidentas bei Vilniaus pramonės, prekybos ir amatų rūmų viceprezidentas Edmundas Daukantas. – Pirmasis istorijos šaltiniuose aprašytas logistikos variantas buvo Ievos sugundymas. Juk logistika – vertybių judėjimo optimizavimas ir organizavimas, naudojant matematinio modeliavimo metodus. Užsakovas šėtonas sugundė Ievą, kad ji pristatytų Adomui obuolį, taigi transakcija įvyko. Šiandien logistikos kompanijoms gyvenimas iškelia sudėtingesnių uždavinių. Būtina gerai išmanyti klientų veiklos specifiką, priimti tokius tiekimo grandinės valdymo sprendimus, kad būtų sutaupyta kuo daugiau laiko bei pinigų, kaskart vis geriau organizuoti darbą bei optimizuoti kitus procesus”.

Krizė – kai visiems gerai

Čia kiekvienas nesibaigiančio sunkmečio nualintas skaitytojas natūraliai paklaustų, o kaip atsitiko, kad ekonomikos nuosmukis tarsi nepalietė “Schenker” bendrovės. Vadovas į tai pateikia tokį atsakymą: “Įsivaizduokite, kad žmogus išeina į gatvę, pasižiūri – saulė šviečia, šilta, ir nutaria, jog pats laikas įsigyti žieminius batus, nes jie tuo metu pigūs. Panašiai elgėmės ir mes. Kaip ekonomistas, žinojau, kad ateis ekonominė žiema. Dar 2006 metais ėmėme rengti technologijas būsimam prekių eksportui iš Lietuvos, o valstybėje garsiai apie tai pradėta kalbėti tik per krizę. 2006-aisiais prekės masiškai keliavo į vartojimo manijos apimtą Lietuvą. Mes nekalbėjome apie krizę, mes sakėme, kad vieną gražią dieną žmonės liausis pirkti įvežamus baldus, šaldytuvus, ir ateis laikas, kai teks išvežti tai, ką turime tinkamo parduoti. Taip ir atsitiko”.

Artėjantiems ekonominiams pokyčiams bendrovė ruošėsi ilgai ir atsakingai. O šiandien apibendrina rezultatus ir stebisi: šie metai bus vieni geriausių per 13 bendrovės gyvavimo metų. “Galbūt taip gerai kaip per Rusijos krizę nebus, bet jaučiu, kad šiųmečiai rezultatai viršys geriausius lūkesčius, – neslepia E.Daukantas. – Gal skamba makabriškai, bet reikia suprasti, kad kiekviena krizė – tai permainos. Tai neigiantieji krizę pajunta skaudžiausiai. Nors krizės neigimas irgi turi savotiško žavesio: jei žmogus mėgsta skųstis ir mažai mąstyti, vadinasi, jis sulaukė meto, kai gali tai daryti į valias. Krizė prasideda, kai žmonės patiki, kad pasaulis stabilus, geri laikai atėjo ilgam; kai politikai ima kalbėti, jog yra gerai ir bus tik geriau”.
Į pastabą, kad abiem rieškučiomis semiant pelnus ir pasidavus iliuzijai, jog finansiniai rezultatai tik gerės, neretam sunku ieškoti naujų sprendimų, sulaukiame atsakymo: “Net jei rezultatai geri, žinome, kad visada taip nebus, ir ruošiamės iššūkiams, naujovėms. Todėl, palyginti su praėjusiais metais, bendrovės apyvarta išaugo apie 40 proc., o pelnas didėjo daugiau nei dvigubai”.

Rūpi gamtosauga

E.Daukanto teigimu, UAB “Schenker” dirba keisti žmonės, kuriems nuoširdžiai rūpi aplinkosauga. Pasak vadovo, pasaulyje net 70 proc. gaminių gaminama sąvartynui. “Vyrauja tendencija didinti prekės patrauklumą, stambinant jos pakuotę. Kokio dydžio dabar dantų šepetukų ar SIM kortelių pakuotės? Trejų metų automobilis šiais laikais jau “senstelėjęs”, o juk prieš keletą dešimtmečių geru automobiliu buvo laikomas tas, kuriuo važinėdavo ir savininko senelis. Taigi du trečdaliai gaminių nuolat keliauja į sąvartynus. Tai liūdna tendencija. Iš tiesų pasaulis turėtų gyventi racionaliau, – įsitikinęs pašnekovas. – Atmosferos tarša anglies dvideginiu per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 12 proc., mat pramonei, žemės ūkiui, energetikos sektoriui taikomi griežtesni reikalavimai. O transportininkai per tą patį laiką taršą padidino trečdaliu – transporto priemonių atsirado kur kas daugiau, ir jomis dažniau bei toliau judama”.

Tad UAB “Schenker” priemė keletą sprendimų, padedančių spręsti aplinkosaugos problemas. “Optimizavome darbą, kad didindami krovinių apimtis nedidintume kilometražo, be to, pasirenkame “teisingesnes” transporto rūšis, – atskleidžia pašnekovas. – Juk ir prieš atsirandant automobiliams prekės buvo gabenamos traukiniais, dar anksčiau – laivais”.

UAB “Schenker” ieško sprendimų, kaip sumažinti transporto pakuočių (vadinamųjų europinio standarto padėklų) naudojimą, diegia naujas technologijas. Štai padangas į Lietuvą iš užsienio gamyklų gabena daugkartinio naudojimo pakuotėmis. “Laimi visi: išsaugoma daug medžių, nes nereikia europadėklų, gamintojams sumažėjo gaminių savikaina”, – nauja technologija džiaugiasi pašnekovas.
Be to, UAB “Schenker” jau vykdo ir grąžinamosios logistikos projektus, tai yra surenka pakuotes ir grąžina perdirbti ar toliau naudoti.

“Schenker” vizitinė kortelė

UAB “Schenker”, priklausanti Europos transporto milžinei “DB Schenker” grupei, yra viena iš Lietuvos logistikos bendrovių lyderių. Ji teikia kompleksinės logistikos paslaugas: tai tarptautinis ir vietinis krovinių pervežimas sausumos keliais, geležinkeliu, oro transportu bei jūriniais konteineriais, muitinės tarpininkavimo paslaugos, krovinių sandėliavimas paprastuose bei muitinės sandėliuose.

Įmonės centriniame biure Vilniuje ir filiale Klaipėdoje dirba 53 darbuotojai.

UAB “Schenker” – autorizuotas ekonomikos operatorius, šiandien Lietuvoje tokį statusą turi tik 7–8 logistikos įmonės.

UAB “Schenker” teikiamų paslaugų apyvarta per pirmąjį 2010 m. pusmetį išaugo 18 proc. ir pasiekė 4,3 mln. eurų. Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius “Schenker” pervežė 81 proc. daugiau krovinių negu per tą patį 2009 m. laikotarpį.

Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai bendrovę “Schenker” pripažino geriausia 2009 m. įmone tarp didelių ir vidutinių įmonių.

2010 m. bendrovei įteiktas įgaliotojo ekonominio operacijų vykdytojo (ĮEOV) sertifikatas, liudijantis, kad UAB “Schenker” yra patikimas muitinės partneris.

Bendrovė kasdien suteikia užsakymų Lietuvos vežėjams pergabenti apie pusę tūkstančio skirtingų krovinių, neskaičiuojant smulkių siuntų.

“Mes kuriame labai blogus produktus, nes dėl jų darbo netenka šimtai žmonių, bet įmonių veiklos efektyvumas padidėja kelis kartus”, – teigia įmonių grupės “Elinta” vadovas Vytautas Jokužis.

"Veido" archyvas

Trimatis vaizdų skeneris – šių metų įmonių grupės “Elinta” pasididžiavimas. “Ateinantį pavasarį švęsime įmonės gyvavimo dvidešimtmetį, ta proga Lietuvos ir pasaulio rinkoms pristatysime jau kitus naujus produktus, prie kurių kūrimo kaip tik dabar intensyviai dirbame. Tai produktai, skirti platesniam vartojimui, ir ne paslaptis, kad jie susiję su elektrinėmis transporto priemonėmis. Daugiau paslapčių išduoti negaliu”, – dėsto įmonių grupės “Elinta”, kuri jau yra sukūrusi elektrinį motorolerį, savininkas ir vadovas Vytautas Jokužis.

Prieš trejus metus įmonių grupei įsikėlus į Kauno LEZ esančias naujas gamybines patalpas, produkcijos imta gaminti vis daugiau. Netrukus pasikeitė ir įmonės veiklos devizas, anksčiau skelbęs: paimkim Vakaruose sukurtą elektroniką ir pritaikysim pagal savo sugebėjimus, o dabar skelbiantis: pagaminkim elektroniką patys ir eksportuokim į Vakarus.

Prekybą keitė kūryba

Pernai aptariamos įmonių grupės apyvarta mažėjo, mat pagrindiniai “Elintos” užsakovai stipriai sumažino savo išlaidas veiklos automatizavimo srityje, tačiau šiemet finansiniai rezultatai vėl pastebimai geresni, o metų pabaigoje apyvarta veikiausiai sieks buvusią prieškriziniais 2008-aisiais.

“Mes irgi taupėme, bet mano požiūris toks, kad sąnaudų mažinimas yra tiesiausias kelias į bankrotą. Mes sugebėjome sąnaudas mažinti nepažeisdami šio principo. Praėjusiais metais, kai mažėjo įmonių grupės apyvarta, uždirbtų pinigų stengėmės nepravalgyti ir nelaukdami geresnių laikų susitelkėme į naujų produktų kūrimą”, – veiklos sėkmės priežastį atskleidžia V.Jokužis ir iš karto supažindina su pernai baigtu kurti, šiemet pristatytu aukštųjų technologijų produktu.

Tai trimatis vaizdų skeneris, skirtas ortopedijos įmonėms, galintis tiksliai išmatuoti paciento pėdą ir visus duomenis iš karto siųsti ortopedinių batų įdėklų gamintojui. Jam sukurti prireikė apie 2 mln. Lt, kurie gauti iš ES struktūrinių fondų. V.Jokužio teigimu, be ES finansavimo, šis lietuviškas produktas dienos šviesos būtų neišvydęs. Metų pradžioje pristatytas produkto prototipas pradėtas gaminti tik vidurvasarį, o per tris mėnesius pagaminta ir parduota per šimtą vienetų, kurių vienas rinkoje kainuoja apie 6 tūkst. eurų (daugiau nei 20 tūkst. Lt).

Šiuo metu pagrindinis šių skenerių pirkėjas – Didžiosios Britanijos kompanija “Delcam”, per kurios filialus visame pasaulyje šis lietuviškas produktas parduodamas Amerikoje, Australijoje ir Vakarų Europoje. Vieną trimačio vaizdo skenerį yra įsigijęs ir vienas Lietuvos ortopedinių gaminių gamintojas.

Dar vienas įmonės pasididžiavimas, kuriant trimačio skenavimo sprendimus, – įrenginiai, naudojami stomatologijos srityje. Šiuo metu gaminant implantus reikia žinoti kaulo atspaudą (tam daroma operacija), pagal kurį gaminamas gipsinis modelis, o tik pagal jį – implantas. Jį pritvirtinant prie kaulo taip pat reikalinga operacija. Tad “Elinta” kuria trimatį skenerį ir ortodontams. Sukurtos technologijos ir skenavimo sistemos jau naudojamos atliekant bandomąsias operacijas. Stomatologijai skirtų įrenginių gamybą numatoma pradėti 2011 m. pabaigoje.

Paklaustas, kaip pavyksta išgryninti idėjas naujiems produktams sukurti, V.Jokužis sako, jog tobulėjant technologijoms pastebima, kad gali atsirasti dar tobulesnių produktų ir galimybių arba paaiškėja, ko dar nėra. “Tada mes paimame ir tai padarome kaip mėgėjai, o jeigu randame bendraminčių ir būdų sukurtam produktui platinti – imamės gamybos”, – teigia įmonių grupės vadovas, negailintis laiko naujovėms ir į mokslinius tyrimus investuojantis didžiąją dalį kompanijos pinigų bei naudojantis tam skiriamas ES lėšas.

Intelektualūs sprendimai didina efektyvumą

“Mūsų parduodami pramonės automatizavimo produktai yra labai blogi, nes jie atleidžia žmones iš darbo, – juokauja V.Jokužis.

Kalbėdamas apie šalies pramonės automatizavimo procesų tendencijas pašnekovas prisimena 2007-uosius, kai įmonės beveik neskaičiavo, kam leidžia pinigus, todėl neretai buvo perkami labai brangūs užsienio kompanijų produktai arba tiesiog neieškoma būdų, kaip didinti veiklos efektyvumą.

“Užpernai ir pernai stebėjome pramonės įmonių lūkuriavimo procesą, kai šaltinis išlaidų veiklai automatizuoti beveik visiškai užako. Bet per pastaruosius metus verslininkai padarė labai teisingas išvadas ir pagaliau pradėjo skaičiuoti. Tad šiemet pramonės investicijos į gamybos automatizavimą atsigauna, tai pastebima iš didėjančios produktų paklausos, kurios esama pasiūla netgi ne visada laiku spėja patenkinti. Mat atsigaunant pramonei ir užsienio gamintojai nespėja sukaupti atsargų sandėliuose”, – tendencijas dėsto pašnekovas.

Paklaustas, kuris jų sukurtas pramonės automatizavimo procesas jam pačiam padarė didžiausią įspūdį, V.Jokužis prisimena bendrovei “Kaft Foods Lietuva” atliktus saldainių pakavimo linijos automatizavimo darbus. Iki tol 16 darbuotojų dirbo labai saldų darbą, dėstydami saldainius į dėžutes, o dabar sukurtas įrenginys per valandą į dėžutes sudėsto apie toną saldainių, kiekvieną jų apžiūrėdamas iš visų pusių, įvertindamas jo dydį ir patikrindamas, ar gerai ant jo užlietas šokoladas.

Dar ne vieną dešimtį darbuotojų pakeitęs “Elintos” sprendimas – bendrovei “Kauno vandenys” sukurta dispečerinių veiklos stebėsenos sistema, kurią visame mieste prižiūri tik keletas darbuotojų.

Apibendrindamas “Elintos” įmonių grupės vadovas teigia, kad jam labiau prie širdies elektronikos ir intelekto sintezės produktai, ne ką nors pakeičiantys, bet tam tikrų sričių veiklos kokybę pakeliantys į dar aukštesnį lygį.

Kitų vertinimai

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA direktorius dr. Henrikas Mykolaitis tvirtina, kad kuriant aukštųjų technologijų produktus svarbu ne tik suprasti, kas buvo vakar, bet ir suvokti, kokie gaminiai gali būti perspektyvūs rytoj. Tuo, jo vertinimu, V.Jokužio vadovaujama įmonių grupė ir yra išskirtinė.

“Pagrindinis Lietuvos pramonės efektyvumo rodiklis yra pridėtinės vertės kūrimas. Svarbu ne kiek įmanoma daugiau pridrožti drožlių, bet kurti ir savo kūrybą parduoti brangiai. Neužtenka turėti vien gaminį, reikia efektyvios vadybos bei remtis mokslinių tyrimų institucijų resursais”, – įmonių grupės “Elinta” stiprybes, tarsi pamokymus kitiems, išskiria H.Mykolaitis.

“Veido” dosjė
Dr. Vytautas Jokužis, 51 m.
Įmonių grupės “Elinta” generalinis direktorius ir savininkas.
Išsilavinimas: Kauno technologijos universitetas, technologijų srities mokslų daktaras.
Karjera: baigęs studijas nuo 1983 iki 1991 m. KTU mokslinis darbuotojas, nuo 1991 m. su trimis draugais susimetė po 100 rublių ir įsteigė bendrovę “Elinta”.
Pirmi uždirbti pinigai: bendrovė “Alytaus medvilnė” už sukurtą darbo apskaitos sistemą atsiskaitė audiniais, kuriuos reikėjo pačiam parduoti.
Pats apie save: “Elektronikas iš prigimties”.
Apie įmonių grupę:
Įmonių grupei “Elinta” priklauso penkios bendrovės, veikiančios pramonės įmonių automatizavimo srityje. Pagrindinė veikla – automatikos gaminių pardavimas ir gamybinė veikla.
Apyvarta:
2009 m. III ketvirčiai – 8 mln. Lt
2010 m. III ketvirčiai – 10 mln. Lt
Darbuotojų skaičius:
2010 m. – 73

"Veido" archyvas

Įmonių grupė “Neaustinių medžiagų fabrikas” net sunkmečiu didino apyvartą ir priėmė naujų darbuotojų, o jos vadovas jau aštuoniolika metų puoselėja tradiciją kasmet įsteigti po naują įmonę.

“Rugsėjo pabaigoje tapau pilnamečiu vadovu”, – juokauja įmonių grupės “Neaustinių medžiagų fabrikas” generalinis direktorius ir pagrindinis akcininkas Stanislovas Grušas. Neseniai sukako aštuoniolika metų, kaip jis vadovauja Šiauliuose įkurtai įmonių grupei.

Nors paauglystė dažniausiai pažymėta vėjavaikiškumo ženklu, S.Grušo vadovavimo laikotarpiui šios savybės neprikiši. Kol dauguma šalies įmonių pernai ir šiemet graužėsi dėl pakilimo metais pridarytų klaidų ir gyvenimo už skolintus pinigus, koncernas “Neaustinių medžiagų fabrikas” didino apyvartą ir pelną. Pernai, palyginti su prieškriziniais 2008-aisiais, grupės apyvarta didėjo 1 proc., o šiemet per 9 mėn. pardavimas jau pasiekė 188 mln. Lt ir yra 20 proc. didesni negu tuo pat metu 2009-aisiais.

“Mes gaminame čiužinius, o per krizę lietuviai dažniau guli namie ir žiūri televizorių, tad nori geresnių čiužinių”, – pajuokauja vadovas ir ima nagrinėti sėkmingos veiklos priežastis. – Esame stipri įmonių grupė, tad išlaikėme geras paskolų palūkanas, nekilo sunkumų papildomai pasiskolinti. Ne visos įmonės sugebėjo sunkmečiu dirbti, tad iš dalies prie sėkmingos veiklos prisidėjo ir sumažėjusi konkurencija. Beto, Europoje nuosmukis nebuvo toks ryškus kaip Lietuvoje”.
90–95 proc. grupės įmonių pagaminamos produkcijos eksportuojama, tad geriausiai pernai ir šiemet sekėsi į eksportą orientuotoms bendrovėms – čiužinių, patalynės, pagalvių ir antkodžių gamintojoms “Trivilita” ir “Interscalit”, šviestuvus bei plastikos gaminius kuriančiai “Artilux NMF”, baldus gaminančiai “Sintuvai”.

S.Grušas tvirtina, kad pirmąjį praėjusių metų pusmetį teko pasijaudinti ir pasidarbuoti, kad įmonės neįkristų į duobę, bet nuo praėjusio spalio prasidėjo atsigavimas. “Pirmąjį pusmetį mažinome darbuotojų skaičių, atlyginimus ir ieškojome būdų, kaip apsisaugoti, nes vien mažinti sąnaudų neužteko – dairėmės naujų rinkų, pirkėjų, gaminių”, – pasakojo vadovas.

Gera žinia šiauliečiams, kad ši įmonių grupė vėl dairosi darbuotojų. Pernai bendrovėse dirbo 1087 žmonės, šiemet – jau 1300, dar keliasdešimt bus įdarbinta iki metų pabaigos.

Kasmet po naują įmonę

Prieš beveik du dešimtmečius viskas prasidėjo nuo to, kad “Šiaulių tauro” televizorių gamykloje cecho viršininku dirbusį S.Grušą vienas darbininkas paragino sudalyvauti už investicinius čekius privatizuoto Neaustinių medžiagų fabriko vadovo konkurse. Jis  konkursą laimėjo, o tapęs vadovu vos po kelių mėnesių su vienu švedu sutarė steigti bendrą įmonę Lietuvoje. Nuo to laiko gimė tradicija – kasmet įkurti ar įsigyti po naują bendrovę.

Kas paskatino tuomet dar visai jauną vadovą rizikuoti? “O kodėl gi ne? Įdomu, smalsu išbandyti, o jei manai, kad sugebėsi finansuoti, susidomėsi, kodėl to nepadarius? Paskui atsiranda toks pat įprotis, kaip su tuo dviračiu – išmokai ir važiuoji”, – paaiškina vadovas.

Didžiausio įmonių grupės spurto metais ponas S.Grušas vadina laikmetį po Rusijos krizės, kai koncernas iš Rytų rinkos persiorientavo į Vakarų ir įsigijo naujų įmonių. Nuo 1999-ųjų du šimtus darbuotojų turėjusi įmonė per dešimtmetį jų skaičių padidino 6,5 karto.

Šiuo metu įmonių grupę sudaro dvidešimt bendrovių, dirbančių įvairiuose sektoriuose – gaminančių baldus, čiužinius, patalynę, šviestuvus, plastiko, metalo gaminius ir t.t. Pernai buvo vieninteliai metai, kai S.Grušas neįsteigė naujos bendrovės, bet šiemet su partneriais iš Norvegijos jau bando perkelti vieną baldų gamybos įmonę į Šiaulius. Vadovas užsimena, kad norvegai patys pasiprašė priimami į koncerną. “Mes dirbame su skandinavais nuo 1992 m., tad mus daug kas žino”, – paaiškina S.Grušas.

Skandinavus į Lietuvą vilioja mažesnės išlaidos, darbuotojų žinios ir patirtis. S.Grušo manymu, apskritai Rytų Europoje po kelerių metų turėtų pasijusti investicijų pagyvėjimas, nes Kinija, visuomet konkuravusi pigesnėmis sąnaudomis, labai brangs. “Dalis gamybos bus iškelta iš Kinijos, nes ten gaminti darosi per brangu, didelės transportavimo sąnaudos”, – prognozuoja vadovas.

Didesnis dėmesys investicijoms

S.Grušas prasitaria, kad įmonių grupė ketina ne tik augti Lietuvoje, bet ir plėstis į kitas šalis. Šiuo metu koncernui priklauso gamykla Ukrainoje, o iki 20 mln. Lt vertės projektą užsienyje koncernas planuoja jau kitąmet.

Įmonių grupė “Neaustinių medžiagų fabrikas” buvo tarp tų retų įmonių, kurios net mažindamos sąnaudas sunkmečiu neatsisakė investicijų – pernai koncernas pradėjo, o šiemet baigė statyti 10 tūkst. kv. m sandėliavimo patalpas. 2008 m. įmonių grupė investavo 28 mln. Lt, pernai – 7,5 mln. Lt, o šiemet vėl ketina padidinti investicijas iki maždaug 15 mln. Lt.

S.Grušas įsitikinęs, kad investicijoms skiriama suma turės didėti, nes Lietuvos verslo našumas labai mažas. “Lietuvos įmonės mažiau investavo, nes turi pigią darbo jėgą, bet kai ji išseks, teks investuoti į techniką, pasirinkimo neturėsime. Jau kitais metais padėtis pasikeis – darbuotojai bus arba išvažiavę, arba įsidarbinę, ir teks pagalvoti, kaip pasigaminti tą patį daiktą pigiau, greičiau ir su mažiau žmonių, priešingu atveju būsi išmestas už borto”, – artimiausiu metu verslo laukiančius iššūkius atskleidžia koncerno “Neaustinių medžiagų fabrikas” gen. direktorius.

"Veido" archyvas

Taupyti kanceliarinių prekių sąskaita sunkmečiu ėmė daugelis bendrovių, bet tik ne jomis prekiaujantis “Biuro pasaulis”. Išplėstas prekių asortimentas, teikiamų paslaugų spektras ir dalies prekybos perkėlimas į elektroninę erdvę tapo bendrovės ir jos klientų verslo sėkmės raktu.

Viskas prasidėjo prieš penkiolika metų. Būtent tada keletas lietuvių įkūrė bendrovę “Biuro pasaulis” (tuometinę UAB “Kėla”), taip pat tuomet dabartinis jos generalinis direktorius Artūras Tuminas įsidarbino kanceliarinių prekių pardavėju sostinės centrinio pašto kanceliarinių prekių skyriuje. Netrukus jis tapo raštinės ir biuro prekių bei įrangos vadybininku, vėliau skyriaus vedėju ir galiausiai pakilo iki prekybos centro vadovo. O prieš aštuonerius metus stojo tvarkyti “Biuro pasaulio” rinkodaros ir platinimo reikalų, perėmė į savo rankas komercijos direktoriaus vairą, o pastaruosius penkerius metus jau kaip generalinis direktorius kasmet skaičiuoja didėjančią bendrovės apyvartą.
Lipęs visais įmanomais kanceliarinių prekių verslo karjeros laipteliais, A.Tuminas šiandien kukliai prisipažįsta, kad dėl to buvo lengviau priimti sprendimus, susijusius su darbo efektyvumo didinimu ir verslo sėkmės išsaugojimu sunkmečiu.
“Žinau ne mažiau už bet kurį kitą darbuotoją, kuris dirba pas mus, todėl dirbti lengviau”, – sako jis. Pasak bendrovės “Biuro pasaulis” vadovo, jeigu sunkmečiu nebūtų nieko padaryta, įmonės apyvarta būtų nukritusi apie 40 proc., arba 4 mln. Lt, o laiku priimti sprendimai netgi leido šiek tiek ūgtelėti – metų augimas buvo daugiau nei 5 proc. Per pirmąjį šių metų pusmetį įmonės apyvarta didėjo jau 15 proc., o tai labiausiai lėmė gausėjančios naujų klientų gretos ir išplėstas teikiamų paslaugų spektras.

Sprendimas – gausinti klientų gretas
Kanceliarinių prekių rinka sunkmetį pajuto tuomet, kai dauguma įmonių ėmė taupyti ir skaičiuoti, kam išleidžia pinigus. Tai nutiko 2008-ųjų pabaigoje, kai įmonės kokybišką dokumentų spausdinimo popierių pakeitė prastesniu ir atsisakė ne pirmo būtinumo raštinės reikmenų, pavyzdžiui, segtuvų, skylamušių, žirklių ir pan., taip pat buvo stipriai apkarpytos išlaidos ir verslo dovanoms. Pastebima, kad įmonės išmoko taupyti, bet jų išlaidos kanceliarinėms prekėms jau po truputį didėja, o tai rodo ir kuklų ekonomikos atsigavimą.
Pasak pono Artūro, taupymas turi ribas, todėl buvo galvojama, kaip uždirbti daugiau pinigų iš to, ko klientai neatsisakė. Sprendžiant šį uždavinį paaiškėjo, kad efektyviausias sprendimas – plėsti verslą kartu su partneriais.
“Nupirkome dalį verslo, kuris sutapo su mūsų veikla, iš bendrovės “Biuro mašinos” ir šitaip praplėtėme savo klientų gretas. Bandydami pritraukti naujų klientų vadovavomės tokiu požiūriu: jei ne pirmi – tai antri. Taip mus atrado nusivylę konkurentų klientai. Kitas sprendimas – elektroninės parduotuvės www.elektromedia.lt atidarymas ir biuro technikos pardavimo stiprinimas. Elektroninė prekyba – labai perspektyvi sritis. Dar vienas sėkmę lėmęs žingsnis – pardavimo skyriaus darbuotojų atnaujinimas be jokių emocijų pagal naudingumo įmonei koeficientą. Dalis darbuotojų, kurių pardavimo rezultatai buvo menki, perkelti dirbti į sandėlį, kiti – į parduotuvę. O rinkoje atsirado žmonių, kurie nori dirbti ir užsidirbti, todėl priėmėm naujų specialistų, kuriems konkurentai sumažino algas arba atleido iš darbo. Nė vienu savo sprendimu nenusivyliau”, – sako ir sunkmečiu sėkmingai dirbusios bendrovės vadovas, tikinantis, kad visas papildomas pajamas uždirbo iš naujų klientų ir papildomai pradėtų teikti paslaugų.

Sunkmečio pamokos
Nors pagrindinė įmonės veikla ir duona yra prekyba raštinės reikmenimis, popieriumi, spausdintuvų dažikliais, verslo dovanomis ir smulkiomis raštinės prekėmis, vis dėlto šiuo metu įmonės perspektyvos siejamas su paslaugų plėtimu. Sugalvoti naujų idėjų padeda bandymas atsakyti į klausimą, kur biurai išleidžia pinigus.
“Dirbti kartu su mumis pakvietėme knygyną, kuriame mūsų klientai gali rasti įvairiausių knygų, skirtų tiek asmeniniam tobulėjimui, tiek verslo dovanoms. Neseniai sutarėme bendradarbiauti su viena lėktuvų bilietus platinančia kompanija, kurioje mūsų klientai gali rinktis, kokia oro linijų bendrove nori skristi. Taigi savo klientams siūlome tokias paslaugas, kurios jiems gali būti naudingos, ir kartu plečiame mūsų teikiamas paslaugas”, – atskleidžia A.Tuminas.
Pašnekovas džiaugiasi sunkmečio suteiktomis verslo plėtros galimybėmis ir sustiprėjusiu klientų pasitikėjimu biuro prekių pardavėjais. Mat iki tol daugelis neskaičiavo, kiek ir už ką moka, o šiuo metu, pirkdami popierių ar verslo dovanas, neretai pasiteirauja, ką dar galėtų gauti iš vienų rankų, todėl tai įžvelgęs A.Tuminas visada stengiasi turėti teigiamą atsakymą. Partnerystės principu vadovaujamasi ir įmonės socialinės atsakomybės srityje: kasmet remiama kaimynystėje Vilniuje esančio Pasakų parko šventė, saugiausio Lietuvos vairuotojo konkursas, visoms švietimo įstaigoms teikiami specialūs paslaugų pasiūlymai.

Kitų vertinimai
Jau daugiau nei penkerius metus vienas nuolatinių “Biuro pasaulio” klientų, kurių iš viso įmonė turi per 4 tūkst., bendrovės “Ober-Haus” generalinis direktorius Vytas Zabilius sako, kad aprūpinant įmonę raštinės ir kitais biuro reikmenimis labai svarbu kokybė, kurią šiam kanceliarinių prekių pardavėjui pavyko išsaugoti. O greitas ir geras aptarnavimas, kokybiškos prekės, prieinama jų kaina ir lankstus prisitaikymas prie kliento poreikių – pagrindiniai dalykai, dėl kurių biuro prekių pardavėjai išsaugo savo pirkėjus ir randa naujų.
Vieno pagrindinių plataus popieriaus asortimento tiekėjų “Antalis” pardavimo direktorius Egmontas Tamašauskas partnerio “Biuro pasaulis” ir jo vadovo sėkmę sunkmečiu įvardija ir kaip vieną savo bendrovės sėkmės priežasčių. “Daugelis kompanijų šiuo laiku patyrė sunkumų, bet “Biuro pasaulis”, kaip matome, ne tik sugebėjo išbūti tokiomis sąlygomis, bet ir ūgtelėti visos rinkos atžvilgiu. O kai sekasi mūsų klientams, sekasi ir mums”, – tikina E.Tamašauskas.

Box
“Veido” dosjė
Internetu ir prekybos centruose Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje biuro reikmenimis ir raštinės prekėmis prekiaujančios bendrovės “Biuro pasaulis” generalinis direktorius generalinis Artūras Tuminas, 39 m.
Išsilavinimas: 1996 m. baigė VISI
Karjera: iš pradžių dirbo krovėju, tada pardavėju, vėliau – parduotuvės vedėju. Taip laiptelis po laiptelio kilo aukštyn, kol 2005 m. tapo “Biuro pasaulio” gen. direktoriumi.
Pomėgiai: bendravimas, filmai.
Mėgstamiausias posakis: “Kas nedirba, tas neklysta”.
Pastaroji perskaityta knyga: Dalai Lama “Vadovo kelias”.
Duomenys apie įmonę:
Darbuotojų skaičius: 68
Įstatinis kapitalas: 3,24 mln. Lt.
Apyvarta:
2008 m. – 11,3 mln. Lt
2009 m. – 11,8 mln. Lt
2009 m. I pusmetis – 4,7 mln. Lt
2010 m. I pusmetis – 5,5 mln. Lt
1994 m. lietuvių įkurtas “Biuro pasaulis” priklauso Skandinavijos šalyse biuro reikmenimis prekiaujančių bendrovių aljansui “Nordic Office”.

"Veido" archyvas

“Grigiškių” popieriaus, kartono ir medienos plokščių karalystę valdantis Gintautas Pangonis įmonę iš krizės tempia jau antrą kartą: įsigijęs ir pakėlęs ją po Rusijos krizės, dabar vėl rado būdų ne tik kaip sugrįžti į vėžes, bet ir atgauti investuotojų pasitikėjimą.

Vilniaus vertybinių popierių biržoje keturis kartus nei prieš metus brangesnės bendrovės “Grigiškės” akcijos liudija įmonę vėl įžengus į pelningos veiklos fazę. Ekspertai palankiai vertina ir sprendimą už labai palankią kainą – 545 tūkst. Lt – įsigyti AB “Klaipėdos kartonas” (tiesa, perimti teko ir 10 mln. Lt siekiančius įsigytos įmonės įsipareigojimus). Tačiau per metus “Grigiškės” maždaug dešimt kartų padidino šiuo metu vėl atsigaunančios pakavimui skirto gofruoto kartono gamybos pajėgumus.

G.Pangonis džiaugiasi, kad gera “Klaipėdos kartono” kaina buvo suderėta dar 2009 m. viduryje, kai kartono pramonę buvo smarkiai pakirtusi krizė, užtat šiemet ji, pirmoji iš visų trijų “Girgiškių” sektorių, jau pakilo aukštyn. Vadovas neabejoja, kad netrukus atsigaus ir higieninio popieriaus prekyba, kiek ilgiau gali tekti palaukti nebent gerėjančių medžio plokščių gamybos rezultatų.

Tualetinis popierius: nuo švitrinio iki orchidėjų

Grigiškėse nuo neatmenamų laikų gaminamą tualetinį popierių galima laikyti Lietuvos gerovės evoliucijos simboliu: kadaise vienodai pilkas visoje Sovietų Sąjungoje, vėliau labai šiurkštus ir dar labiau neišvaizdus ekonominių transformacijų laikais, dabar jis perpildytose parduotuvių lentynose jau išdidžiai rikiuojasi greta užsienietiškų gėlėmis ar žvėreliais dekoruotų ritinėlių.

Vedžiodamas po higieninio popieriaus cechus, G.Pangonis rodo reljefinio spaudimo įrenginius, kurie ir palieka gėlių lapelių atspaudus ant tualetinio popieriaus linijos “Orchidea” gaminių.

“Jei būtume neinvestavę į technologijų naujoves, nepradėję tualetinio popieriaus gaminti iš celiuliozės, o apsiriboję pigesniais perdirbto plaušo gaminiais – jau būtume užsidarę. “Senovinio” popieriaus pirkimas laipsniškai mažėja net ir per krizę – net sunkmečiu kelių centų kainos už ritinėlį skirtumas didelės reikšmės nebeturi”, – aiškina įmonės vadovas.

Čia pat jis pateikia ir kitokios įdomios higieninio popieriaus (tualetinio popieriaus, popierinių rankšluosčių, vienkartinių servetėlių ir nosinių) sunaudojimo Baltijos šalyse statistikos: pasirodo, iki krizės jo sunaudojimas didėjo po maždaug 15 proc. per metus, tačiau vis tiek tesiekė maždaug pusę Europos Sąjungos vidurkio; per krizę pardavimo augimas sustojo – jį lėmė kritusi gaminių pardavimo kaina, nors ritinėlių skaičius didėja ir toliau. Užtat parduodama kur kas mažiau vienkartinių rankšluosčių, servetėlių ir nosinių. “Matyt, jas žmonės neskausmingai pakeitė medžiaginiais skalbiamais rankšluosčiais, nosinėmis”, – spėja “Girgiškių” vadovas.

Dar labiau, maždaug 30 proc., krito verslui skirto higieninio popieriaus – be įprastinio tualetinio popieriaus, tai ir servetėlės rankoms šluostyti, valomasis popierius, sanitariniai užtiesalai – pardavimas.

G.Pangonis sako, kad kritus vartojimui Baltijos šalyse ne taip lengva buvo iš karto rasti savo vietą kitose užsienio valstybėse. Tarptautinę rinką reguliuoja savi dėsniai: higieninio popieriaus sunaudojimas Europoje kasmet didėja maždaug 1,5 porc., o tai reiškia užsakymus ir darbus maždaug 2–3 naujiems popieriaus fabrikams; jei jų pastatoma daugiau – prasideda perprodukcija, krinta kainos.

Dabar “Grigiškės” jau susirado nišą Švedijos, Danijos prekybos centruose – čia tiekiami ir lietuviškos įmonės prekės ženklų “Orchidea”, “Family”, “Grite” gaminiai, taip pat siunčiamos vietinių užsakovų privačiu prekės ženklu pažymėtos pakuotės.

Skirtingi produktų ciklai

Ponas Gintautas tvirtina, kad ir 2001 m., kai įsigijęs akcijų apsiėmė vadovauti nuostolingai dirbančiai įmonei, ir dabar iš duobės padeda lipti tai, kad grupėje gaminami trys skirtingi produktai. “Jų pelningumo ciklai paprastai prasilenkia, tad žongliruojant skirtumais pavyksta užtikrinti sėkmingą visos grupės veiklą”, – tvirtina vadovas.

Pavyzdžiui, vos prasidėjus krizei ir kritus vartojimui, iš karto sumenko gofruoto kartono, iš kurio gaminamos dėžės produktams laikyti, paklausa. Bet medienos plokščių ir popieriaus pardavimas tuo metu dar buvo visai neblogas. O dabar geriausiai prekiauti sekasi kartonu, tuo tarpu baldų gamyboje naudojamų medienos plokščių rinkos atsigavimas laukiamas tik šių metų pabaigoje. Šiuo metu visu pajėgumu dirba tik grupei priklausančios įmonės “Baltwood” linija, gaminanti 1,2 m pločio plokštes – tokios eksportuojamos į Vakarus. O štai Baltijos šalių ir Lenkijos baldininkų naudojamų 1,7 m. pločio plokščių linija vis dar dirba ne visu pajėgumu.

Priminsime, kad “Grigiškių” vadovas yra ir pagrindinis įmonės akcininkas: jo valdomai bendrovei “Ginvildos investicijos” šiuo metu priklauso 48,79 proc. “Grigiškių” akcijų. G.Pangonis paaiškina, kad iš telekomunikacijų verslo atėjęs į popieriaus ir medžio plaušų apdirbimo gamyklą jis turėjo mažiau akcijų, tačiau vėliau dalį jų perpirko iš partnerių, su kuriais ir buvo užsimojęs šiai investicijai.

Ponas Gintautas neslepia į savo valdomą įmonių grupę visų pirma žiūrintis kaip į galimybę uždirbti. “Jokių emocinių sentimentų čia nepuoselėju. Fabrikas – ne tėvynė. Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau išsenka kiekvieno vadovo darbinė energija, tada protingiausia verslą arba perduoti vadovauti kitiems, arba parduoti”, – racionaliai dėsto vadovas.

Tačiau kol kas, regis, tai nėra jo artimiausios ateities planai: G.Pangonis entuziastingai rodo naujausius popieriaus, medžio plaušų apdirbimo įrenginius ir džiugiai pasakoja apie augančias eksporto rinkas. “Geri mūsų rezultatai – tai ir gerai parinktos komandos sėkmė. Mano galva, geras vadovas turi sugebėti ne pats viską padaryti, o surikti gabių pavaldinių komandą”, – apibendrina kone dvigubai šiemet apyvartą padidinti planuojančios įmonės generalinis direktorius.

"Veido" archyvas

Metalų perdirbimo verslo variklį įmonėje “EMP Recycling” 11 metų sukančiam Almontui Kybartui nenuskęsti per krizę padėjo diversifikuota veikla: stringant lietuviškos buitinės technikos perdirbimui, išaugo antrinių žaliavų eksportas į Europą ir Aziją.

Almonto Kybarto valdos Galinės kaime netoli Vilniaus iš pirmo žvilgsnio primena sąvartyną, bet geriau įsižiūrėjęs čia pamatai labai aiškią tvarką: buitinės elektroninės atliekos surūšiuotos pagal gabaritus ir antrines medžiagas, kurios bus gautos jas susmulkinus; stirtos šaldytuvų riogso ne šiaip sau, o laukia savo eilės patekti į moderniausią Baltijos šalyse pasenusių šaldytuvų perdirbimo konvejerį, iš kurio jau byra tik tai, ką galima eksportuoti – metalo laužas, freonas.

Būtent šaldytuvų perdirbimo linija šiuo metu yra ir pagrindinis “EMP Recycling” pasididžiavimas, ir didžiausias galvos skausmas: milijonus kainavę įrenginiai galėtų būti kelis kartus labiau apkrauti, tačiau Lietuvoje stringant europinei elektroninės technikos perdirbimo sistemai, į malūno nasrus patenka kur kas mažiau šaldytuvų, nei skaičiuota planuojant šios investicijos atsiperkamumą.

A.Kybartas pasakoja, kad prieš kelerius metus, verslui jau visiškai įsivažiavus, jis pats buvo pasitraukęs iš kasdienio aktyvaus vadovavimo, tada daugiau jėgų skyrė antrinės įmonės Kazachstane reikalams. “Tačiau atėjus krizei vėl grįžau į gamyklą. Teko kasdien sukti galvą, kaip išgelbėti verslą, palaikyti darbuotojų dvasią”, – energingai aiškina po cechus vedžiojantis vadovas.

Praėjusių, sunkiausių įmonės gyvavimo istorijoje, metų pabaigos šventėje darbuotojai jam skyrė Metų švyturio nominaciją – už frazę “Pavasarį bus geriau”. Įmonės vadovas tiki, kad pavasaris į “EMP Recycling” jau atėjo: metalų supirkimo kainos beveik grįžo į prieškrizinį lygį, vėl didėja apyvarta.

Pamatai – iš telekomo

“EMP Recycling” istorija prasidėjo dar 1999 m., nuo buvusios fermos pastatuose įkurto metalų, laidų ir kabelių rūšiavimo cecho – buvo ardoma senoji “Lietuvos telekomo” sistema, o A.Kybarto drauge su partneriais įkurta įmonė buvo viena iš šių darbų konkurso laimėtojų. Pirmajame ceche dirbo keliolika darbininkų, rankomis rūšiavusių telekomo liekanas.

Vėliau, nusižiūrėjus idėją tarptautinėse parodose, buvo pastatytas naujas kabelių perdirbimo įrenginys, gravitacijos principu atskiriantis varį nuo plastiko. Pašnekvo teigimu, 2000 m., kai buvo padaryta ši per 150 tūkst. Lt investicija, tai buvusi naujiena Lietuvoje – tuo metu visi paprasčiausiai degindavo laidus miškuose ir pardavinėdavo liekantį varį.

Po kelerių metų startavo automobilių katalizatorių perdirbimo padalinys ir prie jo įrengta cheminė laboratorija – joje nustatoma sumaltų katalizatorių metalo laužo sudėtis ir tikslus brangiųjų metalų platinos, paladžio ir rodžio kiekis jame. Tai sudėtingiausia “EMP Recycling” verslo dalis – šių metalų kainos nustatomos biržoje, todėl čia neišvengiami sudėtingi finansiniai sandoriai. “Smagu, kad šis segmentas vėl atsigauna, planuojame šiemet perdirbti maždaug 10 tonų katalizatorių”, – sako A.Kybartas. Pernai tebuvo permalta apie dvi tonas šio laužo, o prieš krizę jo būdavo ir 20 tonų.

Dar vienas žingsnis – investicija į smulkiosios buitinės technikos, kompiuterių, elektroninių plokščių malūną, paleistą 2003 m. “Žiūrėjome, kur perspektyvu plėstis, – telekomo išmontavimas jau ėjo į pabaigą, matėme, kad vien su kabeliais toli nenuvažiuosi”, – prisimena generalinis direktorius.

Dabar įmonėje įrengtas ir gamybos cechas – jame montuojami kai kurie metalo perdirbimo cechų konvejeriai, metalo malimo malūnų grandinės, pastatų konstrukcijos, tekinamos detalės. “Perdirbimo procese atlieka daug medžiagų – nutarėme panaudoti ir jas”, – šio cecho gimimo priežastį paaiškina ponas Almontas.

Šaldytuvų malykla

Naujausia ir didžiausia, 10 mln. Lt atsiėjusi “EMP Recycling” investicija – šaldytuvų perdirbimo gamykla, veikti pradėjusi 2007 m. Šiai investicijai ryžtasi apskaičiavus, kad ji turėtų atsipirkti per penkerius metus. Lietuvoje nuo 2006 m. įsigaliojo ES direktyva dėl elektroninių atliekų tvarkymo, pagal kurią Lietuvoje kasmet turi būti tinkamai perdirbama 4 kg butinės technikos vienam žmogui. Tačiau praėjusiais metais šis rodiklis tesiekė 2 kg (2008 m. jau buvo pakilęs iki 3,2 kg).

“ES inertiška, bet principinga organizacija. Manau, kad Lietuva dėl šios direktyvos nesilaikymo neišvengs didelių baudų, kokias jau moka Graikija, Ispanija”, – prognozuoja “EMP Recycling” vadovas.

Pasak jo, sistema blogai veikia pirmiausia dėl to, kad išsisukinėti mėgina keli stambiausi buitinę techniką importuojantys ir parduodantys Lietuvos prekybos tinklai. Jie įpareigoti atliekų perdirbėjams per metus sumokėti už 44 proc. buities prietaisų perdirbimą, skaičiuojant nuo jų pardavimo kiekio, tačiau kol kas šios taisyklės nesilaiko. Perdirbėjai negauna pinigų, todėl neturi galimybių surinkti visos pasenusios technikos – daugelio prietaisų perdirbimas yra nuostolingas, tad visa ši sistema Europoje laikosi iš buitinės technikos pardavėjų mokesčių.

Norėdama pagyvinti stambiagabaričių atliekų tvarkymą, “EMP Recycling” dabar jau nemokamai iš gyventojų namų surenka pasenusią buitinę techniką.

“Tačiau išgyvenome tikrai ne Lietuvos dėka. Jau buvo susiklosčiusi situacija, artima bankrotui, bet pavyko su bankais susitarti dėl paskolų restruktūrizavimo, vėliau pradėjo atsigauti eksporto rinkos, nuo dugno pakilo metalų supirkimo kainos”, – džiaugiasi įmonės vadovas.

Antrines žaliavas šie metalo perdirbėjai dabar parduoda Europoje, taip pat Kinijoje, Indijoje, Pakistane ir Brazilijoje.

"Veido" archyvas

“Seltekos” įmonės vadovui Arūnui Vizgaičiui kone kasmet tenka sukti galvą, kaip sukurti vis naujų ir paklausių gaminių, nes stovėjimas vietoje elektrotechnikos pasaulyje reiškia neišvengiamą pralaimėjimą.

Anksčiau “Seltekos” pavadinimą žinojo tik technologijų specialistai, bet nuo praėjusių metų pabaigos apie ją išgirsta vis daugiau žmonių, nes ši įmonė rinkai ėmė siūlyti skaitmeninius priedėlius, kurie bet kurį seną televizorių priverčia rodyti skaitmeninės televizijos programas. Artimiausius dvejus metus tai bus itin paklausi prekė, nes 2012 m. spalį Lietuvoje bus visiškai išjungta analoginė antžeminė televizija ir visas vaizdas bei garsas bus perduodamas tik skaitmeniniu signalu.

Norėdama prasibrauti pro Azijoje pagamintų pigesnių TV priedėlių pasiūlą, “Selteka” su keliomis Lietuvos televizijomis surengė naujosios technologijos populiarinimo žaidimus ir savo tikslo pasiekė: pardavimas vis didėja, o lietuviškas priedėlis pamažu tampa skaitmeninės televizijos eros simboliu.

Nuolatinių pokyčių verslas

A.Vizgaitis iš karto atremia skeptikų pastabas, esą neverta pirkti atskiro TV priedėlio – verčiau iš karto investuoti į naują televizorių, kuriame jau įmontuotas skaitmeninis signalo imtuvas. “Ne visiems naujo televizoriaus reikia, ne visi jį išgali įpirkti”, – aiškina “Seltekos” vadovas. Pats paprasčiausias šios įmonės pagamintas priedėlis kainuoja 180 Lt – toks leidžia matyti 14 kanalų. Beje, skaitmeninės televizijos prievolę numačiusi Lietuvos Vyriausybė ketina paremti mažas pajamas gaunančias šeimas, priverstas įsigyti priedėlį. Jos gaus kompensacijas iki 200 Lt.

“Seltekos” vadovas – iš tų žmonių, kurie ne tik vadovauja įmonės administracijai, bet ir patys puikiai išmano apie kiekvieną gaminį ir gamybos procesą. Juk jis toje pačioje vietoje dirba jau 25-erius metus – nuo 1985 m. A.Vizgaitis išgyveno buvusios Kauno radijo gamyklos transformacijas ir sunkmečius, o paskui ėmė kurti ir vadovauti naujų, modernesnių, technologijų verslui. “Man skauda širdį dėl Lietuvos. Gaila, kad kitose gamyklose neatsirado tikrų šeimininkų, norinčių ne išgraibstyti turtą, o pertvarkyti gamybą pagal naujus, jau nebe sovietinės, o pasaulinės rinkos poreikius”, – sako A.Vizgaitis.

Iki pat 2005-ųjų įmonė sėkmingai gamino vien televizijos kanalų selektorius, juos nuolat tobulindama ir rasdama vis naujų užsienio rinkų šiai Kaune nuo seno gaminamai įrangai realizuoti. Per metus būdavo pagaminama 3,2 mln. vnt. selektorių – daugiausiai visoje Europoje. Tačiau įmonės vadovai matė artėjančią naują – skaitmeninės televizijos erą, kurioje jų tradiciniams gaminiams vietos nebebus. Todėl ir buvo sukurtas skaitmeninis selektorius. Vėliau ambicijos atvedė iki visiškai naujo gaminio – skaitmeninės televizijos priedėlio komplekto, kuris irgi nuolat tobulinamas: antros kartos technologiją MPEG 2 pakeitė MPEG 4 imtuvai, tinkami jau ir raiškiosios televizijos (HD) transliacijoms.

“Mūsų srityje kiekvienas gaminys gana greitai sulaukia saulėlydžio. Ir jei nenori baigti savo verslo istorijos drauge su juo, turi užbėgti įvykiams už akių, sukurdamas kažką naujo”, – patikina A.Vizgaitis.

Ketina didinti eksportą

“Seltekos” vadovas pripažįsta, kad praėję metai buvo gana sunkūs – televizijos priedėliai dar tik skynėsi kelią į rinką, o senųjų selektorių pardavimas nuolat mažėjo. Tačiau praėjusių metų pabaigoje padėtis akivaizdžiai ėmė gerėti. O dabar didelės viltys siejamos jau ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio rinkomis. Mat ši lietuviška prekė populiarėja tiek Latvijoje, tiek Estijoje, kurios prie skaitmeninės televizijos pereis šią vasarą. Be to, priedėlio registracijos reikalai šiuo metu tvarkomi ir kai kuriose Skandinavijos šalyse. Vyksta derybos ir su potencialiais partneriais Rusijoje – ši milžiniška rinka, kuri vien skaitmeninį signalą rinksis nuo 2015-ųjų, “Selteką” ypač domina. Jei pavyktų sukurti realizacijos tinklą, net būtų svarstoma atidaryti padalinį Kaliningrado srityje – taip būtų išvengta muitų ir kitų eksporto iš ES teritorijos mokesčių.

Ponas Arūnas patikina, kad jų srityje konkurencija tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalių rinkose didžiulė, čia ypač aktyvūs skaitmeninės televizijos saulėtekio Europoje vaisiais skubantys pasinaudoti Kinijos ir Pietų Korėjos gamintojai. “Jų gaminiai – pigūs, bet dėl to ir paprastesni. Mums belieka konkuruoti kokybe ir kalbėti tik pačių naujausių technologijų kalba”, – dėsto pašnekovas.

Todėl “Selteka” intensyviai bendradarbiauja su Lietuvos mokslininkais. Drauge su Kauno technologijos universitetu neseniai sukurtas skaitmeninės televizijos imtuvas, galintis priimti interneto televizijos (IPTV) signalus. Įrenginyje įdiegtos namų ūkio prietaisų stebėsenos, telemedicinos funkcijos. Turint tokį aparatą, per televizorių galima ne tik žiūrėti transliacijas, bet ir stebėti, kas vyksta kieme, o prireikus mobiliuoju kardiogramos prietaisu pasitikrinti, kaip dirba širdis, ir rezultatus iškart nusiųsti šeimos gydytojui. “Tokios dabar kone kosminės atrodančios technologijos – neišvengiama daugelio mūsų kasdienybės ateitis”, – įsitikinęs A.Vizgaitis.

Dar svarbu paminėti, kad “Selteka” neapsiriboja vien gamyba – jau aštuonerius metus čia siūloma ir elektroninių prekių surinkimo paslauga, kuria noriai naudojasi Vakarų Europos įmonės. “Televizijos priedėlių gamybą gana smarkiai veikia sezoniškumas – anksčiau vasaromis sėdėdavome be darbo. O dabar cechai dirba nuolat – kai negaminame savo produktų, surenkame užsakovų įrangą”, – paaiškina vadovas. Toks sprendimas buvo labai išmintingas: paslaugų pardavimas šiuo metu sudaro apie 32 proc. įmonės apyvartos.

Miškuose įgyta patirtis išplukdė Mindaugą Kasmauskį į plačius verslo vandenis: dabar jis vadovauja naujai beržų lukšto gamyklai “Likmerė”, kuri tapo viena didžiausių sunkmečio investicijų Lietuvos ūkyje.

Klausantis Mindaugo Kasmauskio susidaro įspūdis, kad pastatyti gamyklą – juokų darbas. “Kasmet eksportuodavome vis daugiau beržo medienos, kol kiekis tapo toks, kad nebeapsimokėjo tų rąstų tampyti į Latviją – buvo nutarta statyti gamyklą Lietuvoje”, – paaiškina.

O tada prasidėjo įtampos ir juodo darbo periodas – derybos su “Likmerės” steigėju didžiuliu Latvijos koncernu “Latvijas Finieris” dėl 72 mln. Lt dydžio investicijų Lietuvoje, pusmetis intensyvaus triūso statybų aikštelėje, galiausiai kvalifikuotų darbuotojų paieška. Ramybės dienos M.Kasmauskiui neišaušo ir dabar, kai gamykla sklandžiai dūzgia jau pusmetį, nes planuojama intensyvi gamybos pajėgumų plėtra, nuolatinio ir tiesioginio vadovo dalyvavimo reikalauja vienintelės žaliavos – beržo medienos įsigijimas. “Sočiai veiklos čia bus dar mažiausia penkerius metus”, – skaičiuoja vadovas.

Į verslą – per mišką

Priminsime, kad beržo fanerinio lukšto gamykla Ukmergėje – vienas iš šešių Latvijos koncerno “Latvijas Finieris” fabrikų ir vienintelis užsienyje. Nuo 1873 m. savo istoriją skaičiuojanti beržo medienos apdirbimo įmonė atlaikė visus istorijos ir ekonominės santvarkos pokyčius ir dabar yra svarbi tarptautinė žaidėja – latvių metinė produkcija sudaro apie 6 proc. pasaulio beržo faneros rinkos. Suprantama, tokiam stambiam veikėjui nepakanka vietinės beržų medienos žaliavos, tad jos nuolat ieškoma kaimyninių šalių miškuose.

M.Kasmauskis su dar keliais kolegomis kelerius metus buvo latvių koncerno atstovai Lietuvoje, kol galiausiai 2007-aisiais, kai į Latviją buvo išvežta per 60 tūkst. kub. m medienos, buvo nutarta verčiau statyti vietinį jos apdirbimo fabriką.

Tiesa, prieš tai verslininkas ne vienus metus pats praleido miškuose, nes yra baigęs miškininkystės mokslus ir dirbo keliose urėdijose. “Šiame versle pats turi labai gerai išmanyti ir apie mišką, ir apie medienos klases, kirtimo, prekybos niuansus. Lietuvoje – 42 urėdijos, ir kiekvienoje jų atrasi kažką specifinio”, – sako sistemą gerai perpratęs pašnekovas.
Jis skaičiuoja, kad Lietuvos rinkoje metiniai beržo medienos ištekliai siekia 400 tūkst. kub. m, o “Likmerė” šiemet apdoros apie 120 tūkst. kub. m šios žaliavos, kitais metais apimtis ketinama padidinti iki 180 tūkst. kub. m. “Neabejotinai esame didžiausias žaidėjas Lietuvoje. Artimiausi konkurentai nuo mūsų atsilieka mažiausiai per pusę”, – skaičiuoja vadovas.

Beržo fanera naudojama trijuose pagrindiniuose sektoriuose: statybose ji nepakeičiama atliekant betonavimo darbus ir darant perdangas, be beržinių dugno rėmų sunkiai įsivaizduojami sunkvežimiai, tik beržo fanera klojami suskystintas dujas gabenančių tanklaivių triumai, be to, ši medžiaga paklausi ir atliekant vidaus apdailos darbus, gaminant baldus.
Šiuo metu “Latvijas Finieris” iš viso eksportuoja per 80 proc. savo produkcijos, daugiausia – į Vakarų Europą, taip pat Pietų Korėją, Australiją.

Krizė buvo paveikusi ir šią rinką, latvių koncernas taip pat buvo priverstas mažinti savo apsukas, dirbti ne visu pajėgumu, pernai dėl to patyrė maždaug 20 mln. Lt nuostolių. “Tačiau jau praėjusių metų pabaigoje prasidėjo akivaizdus atsigavimas, grįžtame prie ankstesnių apimčių”, – tvirtina M.Kasmauskis.

Planuoja plėstis dar tris kartus

Kol kas Lietuvoje sumontuota tik beržinius rąstus į fanerinį beržų lukštą perdirbanti įranga. “Tai lyg pradinė mokykla. Tačiau turime ambicijų išaugti iki gimnazijos”, – vaizdžiai palygina jaunas ir veržlus gamyklos direktorius. Planuojama, kad viso ciklo gamyklos investicija Lietuvoje sudarys apie 250 mln. Lt, tokiame fabrike iš viso dirbs per du šimtus žmonių.

O kol kas Ukmergėje supjaustytas drėgnas lukštas vežamas į gamyklą Latvijoje, kur yra džiovinamas ir klijuojamas į fanerą. Beržo rąstai, prieš juos supjaustant plonais lukštais, yra mirkomi, tad 70 proc. tokios žaliavos sudaro vanduo.
“Įsivaizduokite, kaip sumažės transportavimo išlaidos, kai pasistatysime naują lukšto džiovinimo cechą”, – planuoja verslininkas. Tokie nauji pajėgumai suplanuoti 2012 m., o šiemet ir kitąmet “Likmerė” ketina dar didinti drėgno lukšto gamybos apimtis – esama ambicijų apdirbti iki pusės Lietuvoje kasmet parduodamos beržo medienos. O lukšto presavimo į fanerą cechai – jau tolimesnė, 2014–2015 m. siekianti perspektyva.

Mūsų pašnekovas džiaugiasi, kad Ukmergėje sumontuota moderniausia medienos apdirbimo įranga. Pavyzdžiui, rąstai, prieš juos pjaustant, čia ne mirkomi atviruose karšto vandens baseinuose, o 8 val. dedami į specialius garinimo konteinerius. “Tai lyg rąstų pirtis”, – juokiasi direktorius. Kartu mažėja išlaidos vandeniui, veltui nešildoma aplinka.

Paklaustas, ar jam neknieti pradėti nuosavo verslo, Latvijos koncerno samdomas lietuvis trumpam susimąsto, tačiau atsako ryžtingai: tokios patirties, kokios jis įgijo dirbdamas didelei tarptautinėje rinkoje dirbančiai įmonei, savarankiškai jis nebūtų įgijęs. “Iš kur būčiau gavęs šimtus milijonų fabriko statybai? O tai neabejotinai viena įspūdingiausių mano patirčių”, – sako jis.

Beje, lietuvis jau netrukus galės pasijusti galingo latvių verslo dalininku: daug metų koncerne išdirbę žmonės premijuojami “Latvijas Finieris” akcijomis. Iš viso koncerne akcininkų – 453, ir niekas neturi kontrolinio akcijų paketo, mat akcijas, prieš aštuoniolika metų steigiant privačią įmonę, sąžiningai pasidalijo jos darbuotojai.

Maisto pramonės profesionalas Eligijus Survila vienu metu sugeba valdyti sėkmingą verslą ir Lietuvoje, ir Kazachstane.

Eligijus Survila – mažai plačiajai visuomenei žinomas verslininkas, nors jo valdomų įmonių vertė neabejotinai pelno jam vietą sėkmingiausių Lietuvos verslininkų plejadoje. Iš dalies taip yra dėl verslo specifikos – įmonės “SMS Eligita” produkcija skirta tik maisto pramonei, o ne vartotojams, tad tiek pačios įmonės, tiek jos vadovų reklamavimas neturi prasmės.

Be to, didžioji šio verslininko vadovaujama mašina dabar jau sukasi nebe gimtinėje, bet Kazachstane. “Ten vien mes pagaminame tiek, kiek nesuvalgo visa Lietuva”, – veiklos apimtis tolimoje šalyje apibūdina pašnekovas.

Jam nėra laiko demonstruoti sukauptų turtų, nes nuolat rūpi, kaip stiprėti ir plėstis: kadaise nebeįsitekęs ankštoje Baltijos šalių rinkoje, jis išmėgino laimę JAV, tačiau vėliau suprato, kad daugiau pasiekti galima dar besiformuojančiose rinkose.

Sava, bet ankšta rinka

Kalbėdamasis su E.Survila supranti, kad yra žmonių, apdovanotų neišsenkančio verslumo gyslele, – tokie visada sugeba taikliai įžvelgti geras galimybes ir jas paversti klestinčiomis įmonėmis. “Nepatikėsite, bet patys sėkmingiausi metai man buvo 1988-ieji, kai įkūriau batų gamybos įmonę “Apavas”. Tiesiog aukso amžius”, – prisimena jis.

Vėliau – aktyvi veikla ką tik suburtoje Kauno biržoje, peraugusi į keliolikos prekybos bazių tinklą, nuosava makaronų gamybos įmonė, atskleidusi, kad čia stinga kokybiškų maisto žaliavų. Todėl netrukus buvo įsteigta Vakaruose gaminamų žaliavų maisto pramonei atstovybė Baltijos šalyse “SMS Eligita”.

Priedus vaisvandenių gamintojams tiekęs verslininkas matė, kad į Lietuvą artėja stambių prekybos tinklų banga, tad 1997 m. visiems smulkiesiems Lietuvos gaiviųjų gėrimų gamintojams pasiūlė susiburti po vienu prekės ženklu “Libella”, o 2000 m. dar įsteigė ir juos vienijančią Nacionalinę gėrimų gamintojų asociaciją. “Vadovauju jai iki šiol – tai mano visuomeninė duoklė Lietuvai”, – sako dabar jau Kazachstane kur kas didesnę apyvartą sukantis ponas Eligijus.

Jis įvertina, kad “SMS Eligita”, kadaise buvusi pirmoji maisto priedų tiekėja tada drauge su ja pačia ant kojų besistojančioms Lietuvos įmonėms, sugebėjo užkariauti ir išlaikyti didžiąją dalį maisto gamybos rinkos vaisių priedų (sirupų, tyrių, koncentratų, aromatų) srityje. Įmonės klientai – pagrindiniai sulčių, vaisvandenių, pieno produktų, kepinių, alkoholio gamintojai, aludariai. “Tačiau dabar čia labai sunkus metas, sunkiausias nuo pat įmonės veiklos pradžios. Mažėja vartojimas, krinta gamybos apimtys, mažiau reikia ir maisto žaliavų”, – aiškina E.Survila.

Pašnekovas mano, kad didžiausia vertybė yra įmonėje dirbantys patyrę darbuotojai. “Vidutinis darbo stažas pas mus – devyneri metai”, – didžiuojasi vadovas. Taigi susėdęs kartu “SMS Eligita” kolektyvas ieškojo išeičių, kaip nepasiduoti krizei: pradėjo siūlyti klientams naujas, dar neišbandytas technologijas, smulkią maisto pramonės įrangą, išplėtė ingredientų asortimentą. “Kaunamės dėl kiekvieno užsakymo, dalyvaujame visuose konkursuose, tad pavyksta išlaikyti stabilią apyvartą”, – pasakoja vadovas.

Tačiau kartu jis konstatuoja, kad mažytė Lietuvos rinka – imli darbui ir resursams, bet, deja, mažai pelninga.

Penkiskart didesnės galimybės

Gana anksti pastebėjęs Lietuvos rinkos ankštumą ir nenorėjęs amžinai joje stumdytis, E.Survila dar prieš keliolika metų pradėjo žvalgytis į užsienio šalis. Pabandė prekiauti lietuviškais ir latviškais maisto produktais JAV, tačiau greitai suprato, kad jau susiformavusioje Vakarų rinkoje didelių aukštumų pasiekti nepavyks. “Kaip tik svarstėme, kur dėti mums nebereikalingą maisto gamybos įrangą, o vienos darbuotojos vyras papasakojo apie neribotas plėtros galimybes Kazachstane, taigi ten ir patraukiau. Pamačiau: rinka apleista – pradedame”, – paprastai savo naują strateginį žingsnį paaiškina verslininkas.

Pradžia nebuvo labai sklandi – žlugo dvi bendrai su kazachais įsteigtos įmonės. 1996 m. E.Survila, nutaręs pats vadovauti verslui Kazachstane, įsteigė įmonę “Eligita Asia” ir pakartojo verslo Lietuvoje kelią: pradėjo prekiauti maisto žaliavomis, vėliau atidarė vaisvandenių gamyklą, įsteigė mėsos perdirbimo įmonę. “Nors gamybos lygis Kazachstane žemesnis, o konkurencija ten dabar jau didžiulė, 16 mln. gyventojų rinka verta, kad dėl jos pakovotum”, – dėsto užsienyje investavęs lietuvis, dabar ten valdantis jau penkias įmones.

Naudingųjų iškasenų turtingas Kazachstanas vilioja daugybę užsienio investuotojų, kurie per pastarąjį dešimtmetį neatpažįstamai pakeitė šalies – ar bent jos didžiųjų miestų – veidą. “Prieš keliolika metų atvažiavau į skurdžią, duobėtą šalį, o dabar jau Vilniaus dangoraižiai atrodo kuklokai šalia Almatos ar Astanos architektūros, nutiesti platūs ir lygūs keliai”, – pokyčius vardija “Eligita Asia” savininkas.

Jis prognozuoja, kad netrukus ir Kazachstano rinka bus pripildyta, tad didžiulė pastarųjų metų plėtra prislops. “Tada teks ieškoti nišinių sričių”, – neabejoja verslininkas. Jau dabar jis mėgina vežti ten lietuviškų maisto produktų – pieno, konditerijos gaminių.

Vertindamas savo indėlį į Lietuvoje ir Kazachstane valdomus verslus, E.Survila sako, kad įmonės užsienyje šiuo metu reikalauja kur kas didesnio jo dėmesio. “Lietuvoje turiu puikių profesionalų komandą, kuri mintinai žino rinką ir pati sugeba siūlyti jai naujoves”, – aiškina jis.

Verslininkas stengiasi savo laiką paskirstyti taip, kad bent pusę jo leistų Lietuvoje, kur gyvena šeima. “Tačiau Kazachstane šiuo metu uždirbu kur kas svaresnius pinigus. Taigi ten pinigai, o čia širdis”, – juokiasi pašnekovas.
Analizuodamas ateities maisto žaliavų pramonę jis prognozuoja, kad ir Lietuvoje, ir Kazachstane ilgainiui populiarės vakariečių daug labiau vartojami vadinamieji funkciniai maisto priedai – vitaminais, mineralinėmis medžiagomis ir antioksidantais praturtinti koncentratai, skaidulos, probiotikai.