vadyb5

ŠiMC direktorius V.Buivydavičius tolesnę plėtrą supranta ne kaip klasių atidarymą, o kaip individualesnį jau besimokančių mokinių ugdymą ir lavinimą

Šiuolaikinės mokyklos centro direktorius Vytis Buivydavičius ir švietimo srityje sugeba sėkmingai taikyti vadybos principus. Rezultatas – net giliausios krizės metais plėtrai sukaupti pusė milijono litų.

Šį kartą apie sėkmingą verslą pasakojančios “Veido” rubrikos svečias – neįprastas pašnekovas, privačios mokyklos modeliu veikiančios viešosios įstaigos Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠiMC) direktorius Vytis Buivydavičius.

Žinoma, nesitikėjome, kad nedidelės mokyklos buhalterijos knygose pamatysime milijoninį pelną ar išgirsime unikalaus produkto sukūrimo istoriją. Tačiau mokyklos vadovas pasirodė tinkamas pavyzdys verslo skilčiai kaip žmogus, sugebėjęs nuo nulio sukurti tokią mokyklą, į kurią vaikai užrašomi vos gimę. “Aiški vizija ir tikėjimas tuo, ką darai – bet kuriai sėkmingai veiklai, ne tik verslui, būtini pamatai”, – pabrėžia jis. Šio vadovo vizija – savimi pasitikintys mokiniai, savo mokomo dalyko prasme tikintys mokytojai ir bendradarbiauti nusiteikę tėvai. Ir, pasirodo, toks idealistinis mokyklos modelis gali ne tik egzistuoti, bet ir būti pelningas – 2009 m. ŠiMC baigė skaičiuodamas sukauptą beveik pusės milijono litų rezervą.

Svarbiausia ne žinios, o smalsumas

Vilniuje sklando legendos apie tai, kad į pirmąją ŠiMC klasę patekti padeda tik stebuklas – pirmokų sąrašai pripildomi ir perpildomi dar likus keleriems metams iki pirmosios jų mokslo dienos. V.Buivydavičius patvirtina, kad pradinukų pas juos veržiasi kelis kartus daugiau nei telpa, todėl ir priimami tik pirmieji užsirašiusieji, taip pat mokyklą jau lankančių vaikų broliai ir seserys. Pilnos ir vyresniųjų klasės. Akivaizdu, kad daug tėvų žavisi šios mokyklos propaguojama idėja, jog svarbiausia patenkinti – o dažnai ir pabudinti – vaiko smalsumą, ugdyti kūrybingumą, kritinį mąstymą. Žinios čia – svarbu, bet ne svarbiausia.

“Paklauskite, kiek tėvų iš mokyklos grįžusio vaiko paklausia “ko išmokai?”. Dažniausiai klausia “kiek gavai?”. Ir mokykla, ir patys tėvai užsisukę žinių kaupimo rate”, – sako kitaip šiuos dalykus vertinantis ir kitokią mokyklą kuriantis direktorius.

“Mes galime viską!” – taip vienu sakiniu ir mokiniams, ir mokytojams diegiamą tikėjimą bei suvokimą, kad “galime viską” nereiškia “viskas galima”, apibūdina mokyklos vadovas. Pedagogų, kuriančių savo autoritetą klasėje, nebijančių kritiškai mąstančių mokinių, – ne minios, todėl kai kurie čia dirbantys mokytojai baigę visai ne pedagogikos mokslus. Vienas pavyzdys: geografijos mokytoju dirba dailininkas, jau pirmąją savo pamoką padėjęs į stalčių vadovėlį ir išsivedęs vaikus prie Neries matuoti srovės greičio ir iki šiol nuolat tęsiantis natūralių čia pat vykstančių reiškinių pažinimą. “Geriausiems mokytojams vadovėliai nereikalingi – viską, kas juose naudinga, jie susideda į galvas, o dėstomus dalykus papildo ir praplečia”, – įsitikinęs V.Buivydavičius.

Jis pats kadaise baigė Lietuvos konservatoriją, vėliau dirbo jos fakulteto dekanu, parengė per šimtą fortepijono specialistų. 1989 m. iš privačios viešnagės JAV pašnekovas parsivežė ramybės neduodančią bacilą: paversti svajones planu, o planą – tikrove. Iš pradžių jo idėjos apsistojo Muzikos švietimo centre įsteigtoje vaikų meninėje studijoje “Gama”, 1993 m. virtusioje pradine mokykla ir per dvylika metų išsiauginusioje pirmąją abiturientų laidą. Dabar ŠiMC mokosi 392 vaikai, dirba 40 mokytojų.

“Mums pavyko todėl, kad viską pagal save darėme nuo pat pradžių, auginomės ir vaikus, ir mokytojus, plėtėmės natūraliai ir pamažu. Jokioje jau veikiančioje mokykloje to padaryti nebūtų pavykę – žmonių įpročiai visagaliai”, – mano direktorius.
Iš pradžių būta nesusipratimų ir su mokinių tėvais, ir su mokytojais. Tėvai čia moka už mokslą, todėl kai kurie jų buvo linkę diktuoti savo taisykles, reikalauti išimčių savo atžaloms: “Tačiau susitarėmė, kad čia to nebus”. Kai kuriems mokytojams per sunki pasirodė užduotis mokiniams ne nurodinėti, o su jais diskutuoti. “Dabar jau pas mus beldžiasi tie, kuriems suprantama ir artima mūsų filosofija”, – konstatuoja pašnekovas.

Nuolat kaupiamas rezervas

ŠiMC yra viešoji įstaiga, valdoma trijų dalininkų – V.Buivydavičiaus, direktoriaus pavaduotojo Arūno Dikčiaus ir Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM).

“Mano idėjos kartais balansuoja ties avantiūros riba, o Arūnas moka būti puikiu “blaivintoju”. Mūsų bendrų pastangų balansas – pavykę projektai”, – savo mokyklos sėkmės formulę atskleidžia direktorius.

Patys nebijoję priimti sprendimų, klysti ir mokytis iš savo klaidų, mokyklos vadovai to paties linki ir savo mokiniams, ir mokytojams. “Vaikas turi išmokti pasirinkti, nebijodamas suklysti ir būti už tai nubaustas. Tik svarbuk, kad sugebėtų analizuoti savo klaidas, mokėtų jas taisyti”, – įsitikinęs direktorius.

Už tokias ne tik dalykines, bet ir gyvenimiškas savo atžalų pamokas ŠiMC tėvai per metus moka 4860 Lt. Iš tėvų mokykla susirenka 48 proc. savo metinio biudžeto, likę 52 proc. – kiekvieną vaiką lydintis mokinio krepšelis.
Dar svarbu paminėti, kad neįprasto mokytojų požiūrio į mokymą reikalaujanti ugdymo įstaiga jiems už tai siūlo gana solidų darbo užmokestį, kuris kur kas didesnis nei vidutinė pedagogų alga Lietuvoje: daug dirbantis, auklėjamąją klasę turintis, papildomus projektus įgyvendinantis mokytojas, atskaičius mokesčius, čia gauna iki 3 tūkst. Lt. Kai kurie mokytojai dirba tik valandinį darbą – už tokį jiems mokamas 25 Lt akademinės valandos mokestis. Paties direktoriaus alga tiesiogiai priklauso nuo darbo krūvio ir atsakomybės masto – mokykloje daugėjant klasių, didėjo ir vadovo atlyginimas.

Nepaisant tokio susiejimo, V.Buivydavičius neplanuoja didinti mokinių skaičiaus. “Dabar jų skaičius – optimalus. Norisi žinoti visų vaikų vardus, pažinti juos gatvėje”, – sako jis.

Tačiau kaupiamas pinigų rezervas leidžia svajoti apie kitokią plėtrą. Svarstoma apie daug individualesnį kiekvieno mokinio mokymą, ugdymo programą, šeimos ir mokyklos sutarimu, parenkant pagal vaiko poreikius bei gebėjimus – tam reikėtų daugiau galinčių tai daryti žmonių. Be to, mokyklos steigėjai nori grįžti prie to, nuo ko viską ir pradėjo ir kas šiek tiek pasimetė intensyvios plėtros verpetuose – kūrybinių menų dirbtuvių mokiniams.

“Rezervas mums yra vienintelis būdas gerinti mokymosi aplinką – klases, jų įrangą, poilsio bazę. Iš viso per beveik dešimt metų į valstybei priklausantį pastatą, kuriuo naudojamės panaudos pagrindais, investavome per 4 mln. Lt, sukauptų iš tėvų mokamo mokesčio”, – paaiškina mokyklos vadovas.

“Galvosūkių pasaulio” parduotuvės per ketverius metus ne tik prisijaukino didelį būrį pirkėjų, bet ir ketina savo sėkme užkrėsti kaimynines šalis.

“Kai atidarėme pirmąją parduotuvę, daug kas iš mūsų juokėsi: esą iš galvosūkių verslo nepadarysi”, – pradžią prisimena vienas parduotuvės savininkų Vaidas Rimkus. Dabar šalyje sėkmingai veikia jau penkios parduotuvės – dvi sostinėje, po vieną Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Per metus jos pasiekė 3 mln. Lt apyvartą. Šiuo metu verslininkas jau rimtai dairosi į Latvijos bei Estijos rinkas.

Intelektualūs žaidimai

Kuo ypatingos šios parduotuvės, jei sunkmečiu ne tik išgyvena, bet ir plečiasi? “Supratau, kad žaidimai, kurie priklauso nuo sėkmės, – neįdomūs. Todėl tokiais neprekiaujame”, – dėsto ponas Vaidas ir rodo vokišką žaidimą “Piko valanda”. Iš pažiūros tai paprasčiausia dėžutė, kurioje keli namai, gatvės, kelios mašinėlės, kurias viso labo tereikia nuvairuoti iš taško A į tašką B išvengiant spūsčių. Negudrus dalykėlis – iš karto nusprendžiu, bet, pasirodo, sugalvoti strategiją nėra taip paprasta, ir net “rimti” vyrai užsisėdi prie šio žaidimėlio iki išnaktų. Matyt, ne veltui žaidimas pelnė net 40 įvairių apdovanojimų.

Kitas daikčiukas – langeliais suskirstytas kvadratas. Į kiekvieną langelį tam tikra tvarka reikia sudėti po vieną tam tikros spalvos ir formos pyragėlį. Betgi pabandyk sudėti!

“Tai strateginiai žaidimai, kurie verčia mąstyti, numatyti ėjimus, ieškoti sprendimo”, – aiškina V.Rimkus.
Dar yra žaidimų, kurie lavina ne vien logiką ar fantaziją, bet ir komunikacinius įgūdžius, arba motoriką. Pastaruosius tėvai perka vaikams po traumų. Panašiam tikslui tinka ir galybė “jo-jo”, Rubiko kubų, o štai sudoku skirti Alzheimerio ligos profilaktikai.

Prekiaujama “Galvosūkių pasaulyje” ir senu patikimu dalyku – kortomis. Yra klasikinių, yra dengtų plastiku ir net pastarojo laiko mada – kortos, kuriomis gali lošti 20 žmonių. Tam sugalvoti net specialūs žaidimai, kurie užtikrina vakarėlio smagumą iki pat ryto. Šie žaidimai šiek tiek panašūs į populiariąją kompiuterinę “Mafiją”. Bet dabar į madą grįžta klasika – šachmatai, šaškės, kortos, nardai.

Atkaklieji gali įsitverti vadinamojo bedlamo kubo – viso labo trylikos dalių, kurias reikia sudėti į kubą. Galvosūkio kūrėjas tvirtina, kad yra daugiau kaip 19 tūkst. būdų jį sudėti, bet pavyksta retai kuriam. Sostinės “Akropolyje” dirbančiam pardavėjui jį pavyko palaužti per tris paras. O kūrėjas iš to tik juokiasi: galvosūkio esmė – ne sudėti, o dėlioti.

Įdomiausias – azartiškas pirkėjas

“Mūsų klientai – nuo aštuonerių iki 99-erių metų. Kiekvienas ateina su savo pageidavimu. Vieni mėgsta stalo žaidimus, kiti galvosūkius, treti strateginius žaidimus. Stengiamės jų norus išpildyti”, – verslo sėkmės paslaptimis dalijasi Vaidas.
Todėl “Galvosūkių pasaulio” parduotuvėse dabar jau yra daugiau kaip 400 žaidimų ir 600 galvosūkių. “Trečdalį esu išbandęs pats”, – nusišypso Vaidas.

Tačiau šiose parduotuvėse nerasime nei “Lego”, nei “Duplo”. “Stengiamės atvežti tai, ko neturi kiti. Juk “Lego” prekiauja žaislų parduotuvės, tai kam mums tą patį siūlyti”? – klausia vadovas ir priduria, kad visus, kurie prekiauja stalo žaidimais, jis vadina ne konkurentais, o partneriais, nes jie parduoda tai, ko neturi jis, ir dėl to išlošia pirkėjas.
“Galvosūkių pasaulyje” galima rasti populiariausius pasaulyje žaidimus, galvosūkius, tarp jų ir nemažai tokių, kurie pelnė įvairių apdovanojimų. Beje, visų gerai žinomas “Monopolis” pagal tuos kriterijus viso labo tėra vidutinis žaidimas. O verslininkas stengiasi rasti kažką unikalaus, įdomaus, todėl artimiausiu metu į Lietuvą atkeliaus metaliniai konstruktoriai, kuriuos reikės suvaržyti varžtais, – seniai nematyta prekė.

Mūsų pašnekovas nuolat dirba su dvylika tiekėjų, bet jei gauna ypatingą užsakymą, gali patenkinti ir jį. “Įdomiausi klientai, kurie ateina su retu žaidimu ir sako, kad nori kito tokio ar panašaus”, – pastebi ponas Vaidas. Todėl darbuotojai čia kruopščiai atrenkami. Ieškoma žmonių, kurie turi charizmos ir nori dirbti būtent tokioje parduotuvėje. Jie turi ne tik žinoti žaidimo taisykles, bet ir parodyti pavyzdį, patarti pirkėjui, padėti apsispręsti.

Kyla klausimas, kam reikia brangių stalo žaidimų, jei internetas nuo jų lūžta? “Daugelis tėvų pas mus ateina kaip tik trokšdami atitraukti vaikus nuo kompiuterio. O suaugusieji… – Vaidas susimąsto. – Kiekvienas suaugęs yra kaip didelis vaikas, jam irgi reikia pramogų, nes kartais būtina “perkrauti” smegenis”.

Pasak V.Rimkaus, Lietuvoje žaidimų paklausa didžiulė – kas antram trečiam lietuviui reikia galvosūkių, kryžiažodžių ar žaidimų. “Žiūrėkite, kokie populiarūs galvosūkių žurnalai, televizijoje nuolat sukasi galvosūkių laidos, daugybė žmonių iki šiol ilgisi “Šešių nulių – milijono”, – sako ponas Vaidas.

Todėl jis įsitikinęs, kad ateityje rinka tik plėsis ir “Galvosūkių pasaulis” prie to prisidės.

“Veido” dosjė

Vaidas Rimkus – “New media publishing”, valdančių parduotuvių tinklą “Galvosūkių pasaulis”, vienas akcininkų ir pardavimo bei rinkodaros vadovas, 33 m.

Pomėgiai: kadangi hobis tapo darbu, dabar jo neturi. Juokauja, kad geriausias hobis – poilsis.

Išsilavinimas: nebaigtos medicinos studijos universitete.

Apie įmonę
Apyvarta: 2009 m. – 3 mln. Lt
Darbuotojų skaičius – 26
Įmonė įkurta 2007 m.

Kauno tekstilės ir drabužių gamintojo “Omniteksas” pelnas krizės metais šoktelėjo 20 proc., tad sunkmetis bendrovės nepaskatino grūsti ambicingų planų į stalčių – “Omniteksas” šiemet ketina pradėti gamybą Uzbekistane, įsitvirtinti Rusijos rinkoje ir pristatyti naujų gaminių.

“Šnekučiavausi su vienu kolega ir pasiteiravau, kaip jiems krizė. O jis pasižiūrėjo į mane, pasikasė pakaušį ir atsakė: “O kada jos nebuvo?” – paklausta apie praėjusius metus šypteli bendrovės “Omniteksas” direktorė Audronė Pocienė, įmonei vadovaujanti nuo jos įkūrimo 2001 m.

Taip jau yra sukantis versle – iššūkių netrūksta. Vis dėlto A.Pocienė neslepia, kad 2009-ųjų pradžia buvusi ypač sunki. “Pirmasis pusmetis buvo įtemptas, nes labai trūko apyvartinių lėšų – dauguma tiekėjų buvo visiškai panaikinę kreditavimo limitus. Dėl to patyrėme didelį šoką. Tačiau birželį apyvarta atsigavo”, – pasakoja vadovė.

O sugrįžti į normalias vėžes pagelbėjo priartėjęs šaltasis sezonas – “Omniteksui”, gaminančiam daugiausia žieminius drabužius, pavyzdžiui, slidininkų termodrabužius, didelę įtaką daro sezoniškumas. 2009 m. bendrovės apyvarta krito nedaug – apie 6 proc., iki beveik 24 mln. Lt, tačiau geroji žinia – pelnas padidėjo 20 proc. Kas tai lėmė? A.Pocienė mini bendrovėje įvestą taupymo režimą, pristatytus naujus gaminius bei skverbimąsi į naujas rinkas. “Klientams pasiūlėme naujų brangesnių gaminių. Daug dėmesio skiriame naujų produktų kūrimui ir įdiegimui į gamybą, o tai ir leido pragyventi anuos metus ir net užbaigti juos pelningiau”, – sako vadovė.

Bendrovė eksportuoja 78 proc. produkcijos – per praėjusius metus eksportas ūgtelėjo 8 proc. Didžiąją dalį produkcijos “Omniteksas” eksportuoja į Skandinaviją, o šių metų tikslas – Rusijos rinka. Kartu su dar aštuoniomis lietuviškomis tekstilės įmonėmis “Omniteksas” rengiasi atidaryti atstovybę Sankt Peterburge.

Tarp didžiųjų šių metų planų atsiduria ir ketinimas po kelių mėnesių pradėti gamybą Uzbekistane, ten šiuo metu kuriamas gamybos padalinys. Tokį sprendimą vadovai priėmė žvelgdami į ateitį. “Mes nemažais kiekiais gaminame ekonominės klasės produkciją. Suprantame, kad dėl patiriamų sąnaudų ateityje kils grėsmė – klientai norės pigesnės produkcijos, o Lietuvoje energijos ištekliai, darbo užmokestis smarkiai didėja. Mes bandome išskirstyti verslą – Lietuvoje paliksime produktų kūrimą, protą ir idėjas, logistiką. Tačiau jau senokai ieškojome pagalbinės vietos, kurioje galėtume pigiau gaminti produkciją”, – planais dalijasi vadovė.

Gamins drabužius iš pieno pluošto

Įmonė ne tik gamina ir parduoda produkciją užsienio bendrovėms, kurios vėliau lietuviškos tekstilės gaminius pavadina savo vardais, bet ir stiprina savo sukurtus penkis prekės ženklus – “Natalie Silhouette”, “Thermowave”, “Ombre”, “Crazy wave” ir “Bambuk”. Šiais pavadinimais parduodamos produkcijos dalis kasmet didėja – per metus jų pardavimas išauga maždaug 2 mln. Lt ir sudaro 19 proc. visos “Omnitekso” parduodamos produkcijos. 2009 m. įmonė pradėjo gaminti ir produkcijos pavyzdžius iš pieno pluošto. “Jis labai artimas žmogaus kūno struktūrai, cheminėms savybėms, dėl to labai gerai tinka alergiškiems žmonėms, mažiems kūdikiams. Mes pirmieji Lietuvoje pieno pluoštą pritaikėme drabužiams gaminti”, – tvirtina A.Pocienė.

Poniai Audronei vardijant pernai nuveiktus darbus ir piešiant krizės metus gana šviesiomis spalvomis, įkyriai kirba mintis: negi įmonei visuomet sekėsi taip gerai? A.Pocienei primename, kad tekstilininkai su siaubu prisimena laikotarpį prieš keletą metų, kai į Europą ir lietuvių užkariautas rinkas ėmė veržtis pigūs Kinijos gamintojai. Tačiau “Omnitekso” vadovė gūžteli pečiais: ir šios krizės bendrovė nepajuto, nes nuolat ieškojo naujų klientų. “Su dalimi klientų teko atsisveikinti ir mums, bet tą praradimą kompensavo nauji klientai ir nauji produktai. Mūsų įmonė kasmet tik augo – 2009 metai buvo pirmieji, kai lengvai pristabdėme”, – sako vadovė.

Iš tiesų 2001 m. A.Pocienės įkurta bendrovė į priekį yrėsi gana spėriai. Karjerą pradėjusi tekstilės bendrovėje “Silva” kaip inžinierė, po kurio laiko moteris tapo siuvimo padalinio vadove, o kai “Silva” ėmė byrėti, įkūrė “Omniteksą”. Iš “Silvos” atėjo ir kolektyvo branduolys. 2003 m. įmonės apyvarta buvo tik 2,7 mln. Lt, o didžiausias augimo šuolis įvyko 2007-aisiais – apyvarta per metus padvigubėjo iki 20 mln. Lt. “2007 m. buvo šuolis, nes 2006 m. įsigijome mezgyklą iš Švedijos partnerių. Šis sandoris buvo didžiulis postūmis, nes su pirkiniu įsigijome ir gražių kontaktų šioje rinkoje”, – vieną sėkmingiausių sprendimų prisimena A.Pocienė.

“Veido dosjė”
Tekstilės ir drabužių gamintojo “Omniteksas” direktorė Audronė Pocienė, 50 metų

Pomėgiai: slidinėjimas, plaukiojimas, kelionės, bendravimas su draugais ir artimaisiais, skaitymas.
Pastaroji perskaityta knyga: Mikos Waltari “Sinuhė egiptietis”.
Karjera: bendrovės “Silva” inžinierė, siuvimo padalinio vadovė, nuo 2001 m. – “Omnitekso” direktorė.

Duomenys apie įmonę
Darbuotojų skaičius: 170
Apyvarta: 2009 m. – 23,9 mln. Lt, 2008 m. – 26 mln. Lt
Pelnas: 2009 m. – 2,3 mln. Lt, 2008 m. – 1,4 ml. Lt (neaudituotais duomenimis)
Įmonė įkurta 2001 m.