D.Vilytė

Savaitraščio „Veidas“ surengtuose geriausio valstybės tarnautojo rinkimuose laurai atiteko Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorei Dianai Vilytei. Tai lėmė ministerijų, valstybės institucijų, savivaldybių, verslo asociacijų vadovų, valstybės sektoriaus darbą analizuojančių ekspertų balsai.

Diplomą ir Mykolo Romerio universiteto išleistą Konstituciją keturiolika pasaulio kalbų geriausio valstybės tarnautojo pagerbimo ceremonijoje Valdovų rūmuose D.Vilytei įteikė  Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

D.Vilytę kolegos valstybės tarnautojai ir ekspertai įvertino už ženklias permainas viešuosiuose pirkimuose. Per pustrečių metų jai vadovaujant VPT visuomenei atverta viešųjų pirkimų informacinė duomenų bazė, stengiamasi viešųjų pirkimų procesus padaryti paprastesnius ir skaidresnius. Pradėtos ardyti schemos, kai vieną ar kitą sektorių buvo pasidalijusios kelios verslo bendrovės, o kitoms dalyvauti ir laimėti viešųjų pirkimų konkursuose buvo praktiškai neįmanoma.

Antras geriausio valstybės tarnautojo rinkimuose – valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. Toliau geriausiųjų rikiuotėje – Prezidento kanceliarijos kancleris Giedrius Krasauskas, Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Geriausia valstybės institucija šiemet išrinkta Susisiekimo ministerija.

„Veidas“ geriausio valstybės tarnautojo rinkimus surengė jau tryliktą kartą. Juo gali tapti ne tik formaliai valstybės tarnautojo statusą turintys asmenys, bet ir kiti valstybės institucijų darbuotojai. Negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų nugalėtojus ir už savo instituciją ar jos padalinį.

2005–2016 m. geriausiais valstybės tarnautojais buvo išrinkti:

2005 m. – Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

2006 m. – Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius

2007 m. – Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris

2008 m.– Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė

2009 m.  – Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos kancleris

2010 m. – Jonas Milerius, Seimo kancleris

2011 m. – Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko tarnybos kancleris

2012 m. – Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

2013 m. – Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas

2014 m.– Deividas Kriaučiūnas, Europos teisės departamento generalinis direktorius

2015 m. – Tomas Karpavičius, Susisiekimo ministerijos kancleris

2016 m. – Alminas Mačiulis, Vyriausybės kancleris

BFL nuotr.

Aušra LĖKA

„Man tai labai įdomus darbas“, – pasakodamas apie savo 25-erius metus valstybės tarnyboje tarsteli Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, užbėgdamas už akių klausimui, ar biurokrato darbas nėra nuobodus. Gal todėl, kad šį darbą dirba nebiurokratiškai, jis ir išrinktas geriausiu 2016-ųjų valstybės tarnautoju.

Ką veikia Vyriausybės kancleris? A.Mačiulis pripažįsta, kad klausimas ir paprastas, ir sudėtingas. „Kasdienis darbas labai dinamiškas – trumpai neatpasakosi“, – sako jis ir pradeda vardyti.

Kasdien – konsensuso paieškos

Kancleris vadovauja Ministro Pirmininko tarnybai – Vyriausybės kanceliarijai, kuri aptarnauja premjero ir Vyriausybės veiklą. Kanceliarijoje dirba beveik 200 žmonių, kancleris koordinuoja jos, kaip institucijos, darbą. Nemažą laiko dalį tenka skirti įvairių tarpinstitucinių pozicijų derinimui teisėkūros procese, derinti įvairius projektus ir parengti juos Vyriausybės posėdžiams. O teisės aktų priimti ir keisti reikia daug, nes tebesame jauna valstybė.

Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų.

Derybose dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) Lietuva gavo pastabų teisėkūros procesui, tad pasitempti yra kur. „Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų, kad ta pati ministerija teikia to paties įstatymo atskirų straipsnių projektus keliskart per mėnesį, nes atskiri ministerijų departamentai tarpusavyje mažokai bendradarbiauja“, – pripažįsta A.Mačiulis.

Vyriausybės kanceliarija atlieka ir įvairių struktūrų, kurioms vadovauja Ministras Pirmininkas, – komitetų, darbo grupių sekretoriato funkcijas. O jų daug: nuolatiniai dariniai, pavyzdžiui, Strateginis komitetas, tarptautinėms sutartims įgyvendinti įsteigtos darbo grupės ar laikinosios, kurių vienos baigia darbą, kitos pradeda.

Kanclerio atsakomybė – ir pačios Vyriausybės kanceliarijos vidinė komunikacija, kad ji skatintų bendradarbiauti, teikti idėjas, nebijoti suklysti, imtis atsakomybės.

Prieš pusketvirtų metų, paskirtas į šias, aukščiausias valstybės tarnautojo hierarchijoje, pareigas, A.Mačiulis „Veidui“ sakė vadovausiąsis į re­zul­ta­tus orientuota vadyba – kiekvienas pavaldinys tu­rės nusistatyti pamatuojamus rodiklius. O kokie jo pa­ties?

Kancleris prisipažįsta imdamasis šio darbo pats ne iki galo suvokęs Vyriausybės veiklos atvirumo, komunikavimo su visuomene svarbą. Portalas „Mano Vyriausybė“ – konkretus pavyzdys, kad kanclerio žodžiai „svarbu nebijoti, netingėti, skirti laiko konsultacijoms su visuomene, pasiklausti verslo, specialistų, piliečių, kas gerintina, kas blogai“ nėra tušti.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška.

Pripratinti valdininkus dirbti orientuojantis į rezultatus Vyriausybės kancleriui – viena svarbiausių užduočių. „Deja, tenka susidurti su procesinio valdymo rutina – valdininkas atlieka kažkokias pareigas ir nelabai nori išmatuoti, ką tai duoda. Sie­kiame, kad rengiant teisės aktų projektus iš kar­to būtų pamatuoti galimi rezultatai, – atlikti išankstinį poveikio vertinimą, ką tas teisės aktas duos verslui, visuomenei, paprastam piliečiui. Diskutuojame, pykstamės su ministerijomis, kolegomis, nes dar yra toks požiūris: priimkime įstatymą ir pažiūrėsime, kaip jis veiks. Bet turime pažiūrėti iš anksto, kad būtų mažiau klaidų“, – neabejoja A.Mačiulis.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška. Prie sta­lo jo kabinete kasdien sėda atskirų institucijų at­sto­vai, kancleris prašo visų argumentuoti, kodėl jų vie­nokia ar kitokia pozicija, ir ieško bendro vardiklio.

Tiesa, A.Mačiulį skiriant Vyriausybės kancleriu kai kas abejojo, ar jam, „minkštam“ žmogui, pavyks suderinti skirtingus interesus. „Gal minkštumas painiojamas su lankstumu: galima laikytis kietos pozicijos – teigti taip ir ne kitaip. Bet galima ginti savo poziciją argumentais, ieškoti kom­promisų“, – savo požiūrį dėsto A.Mačiulis. Ir jis tikrai sulaukia pagyrimų už gebėjimą ne tik iš­klausyti, bet ir išgirsti.

Greta politikos, bet ne politikas

Vyriausybės kancleris sako labai vertinantis iniciatyvius, nebijančius sakyti savo nuomonės, taip pat ir kritikos, pavaldinius.

Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.

Bet ar pats A.Mačiulis drįsta savo tiesioginiam vadovui – premjerui pasakyti, jei šis neteisus, klysta. „Taip tiesmukai – gal ne, bet išdėstyti savo nuomonę, siūlymus, sprendimų variantus ar kartais pasakyti kiečiau, kad toks sprendimo projektas nėra geriausias, be abejo, tenka, – pasakoja A.Ma­čiulis, bet priduria: – Vyriausybės kanceliarijos veikla susijusi su Vyriausybės programos įgyvendinimu, mes – Vyriausybės padėjėjai. Tad iniciatyvų, kurios kertasi su Vyriausybės programa, neturėtų būti. Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.“

Beveik visą gyvenimą, jau ketvirtį amžiaus, A.Mačiulis dirba valstybės tarnyboje, bet nė karto nedalyvavo jokiuose politiniuose rinkimuose, nesiveržė ir į politinius postus. Jau 14–15 metų jis – Socialdemokratų partijos narys, bet, pabrėžia, tik eilinis. „Mano nuomone, aš naudingesnis valstybės tarnyboje prisidėdamas prie politikos formavimo, jos įgyvendinimo. Save daugiau matau valdininku, tik ne blogąja prasme“, – sako A.Mačiulis.

Politinio pasitikėjimo tarnautoju dabar jis tapęs antrąkart: pirmąkart tai buvo, kai susisiekimo ministru paskirtas Zigmantas Balčytis jam, karjeros tarnautojui, pasiūlė viceministro – politinį postą, ir jis sutiko. Sako pamatęs, kaip toji tarnyba atrodo iš politinio pasitikėjimo tarnautojo varpinės, bet pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, kai vietoj viceministrų įteisintas nepolitinio pasitikėjimo valstybės sekretoriaus institutas, dalyvavo konkurse ir laimėjo.

A.Mačiulio kompetenciją ir patirtį vertina ne tik jo partijos kolegos socialdemokratai. Kai 2008 m. Seimo rinkimus laimėjo dešinieji ir nepolitinio pasitikėjimo ministerijų sekretorių pareigybes pa­kei­tė į politinio, naujasis susisiekimo ministras, tuometis Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Ma­siu­lis, vienintelį A.Mačiulį paliko poste, įvertindamas tai, kad jis – geras vadybininkas ir procedūrų žinovas, o europiniai dalykai – jo stiprioji pusė, nes jis buvo vadovavęs ministerijos Trans­porto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Eu­ropos integracijos departamentams.

Kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai.

Bet ar ir pačiam A.Mačiuliui nesvarbu, kokios politinės krypties ministras jam vadovauja? „Nėra tas pats, nes kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai“, – neabejoja A.Mačiulis.

Jis pasakoja per savo ilgametę karjerą valstybės tarnyboje matęs politikų entuziazmą atėjus į postą po Vyriausybės pasikeitimo ir jų požiūrį į karjeros valdininkus – kad šie kažkokie negeranoriški, nekompetentingi, kad juos reikia pakeisti.

Pasaulyje yra daug modelių: vienur pasikeitus vyriausybei keičiama vos ne iki skyriaus vadovų, kitur valdininkais labiau pasitikima. „Jei politikas pasitiki valdininku ir leidžia jam būti iniciatyviam, pats tobulėja. Bet jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris. Gerai, kad jo Lietuvoje mažėja. Profesionalumas ir pasitikėjimas labai svarbu“, – tokios pozicijos laikosi A.Mačiulis, prisimindamas tuos metus, kai valstybės tarnyboje dirbo tik entuziastai – pensininkai ir studentai.

Į valstybės tarnybą – iš mokslo

A.Mačiulio karjeros kreivė pavyzdingai nuosekli: prieš ketvirtį amžiaus 1991 m. tuomet trisdešimtmetis Vilniaus inžinerinio statybos instituto (da­bar Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VGTU) absolventas po septynerių metų darbo Moks­lų akademijos Ekonomikos institute atėjo dirbti į Susisiekimo ministeriją ir du dešimtmečius čia pamažu laiptelis po laiptelio kopė aukštyn.

Jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris.

„Sovietiniais laikais svajonių buvo, bet galimybių mažiau. Rinkausi konkretesnę profesiją – trans­portas, logistika visais laikais buvo ir liks svarbi sritis. Rinkausi pusiau ekonomisto, pusiau inžinie­riaus profesiją“, – prisiminimais dalijasi A.Ma­čiulis. Beje, būtent transporto sritį rinktis paskatino ir tai, kad jam patiko šios srities sportas – jis buvo Lietuvos kartingo jaunių čempionas.

Mokėsi A.Mačiulis gerai, tad baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Mokslų akademijos Eko­nomikos institute. Daktaro disertacija, kurią jis apsigynė jau dirbdamas Susisiekimo ministerijoje, buvo iš Lietuvos geležinkelių sistemos strateginio planavimo srities. Mokslinio darbo idėjos neliko neįgyvendintos – A.Mačiulis jas panaudojo formuluodamas jau viso transporto sistemos strategijas, kai  vadovavo Susisiekimo ministerijos Trans­porto politikos departamentui.

Akademinio, tiriamojo darbo neužmetė ir ta­pęs valdininku: iki tapdamas Vyriausybės kancleriu dirbo pedagoginį darbą VGTU, parašydavo ir straipsnių transporto temomis. „Įdomu matyti, kad jaunimas, anksčiau nelabai akcentavęs žinių svarbą, nes buvo galima greitai prakusti iš laukinės rinkos verslo, dabar suvokia žinių poreikį. Bet ko jiems nepapasakosi, reikia rimtai rengtis paskai­toms. O taip ir pats tobulėji“, – džiaugiasi A.Ma­­čiulis.

Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti.

Jis neatmeta galimybės, jei baigus kadenciją šiai Vyriausybei naujasis premjeras pasirinktų kitą kanclerį, vėl imtis dėstytojo darbo. Jis turi teisę ir susigrąžinti valstybės karjeros tarnautojo statusą. „Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti. Esu vadovavęs galybei darbuotojų atrankos konkursų kaip komisijos pirmininkas ar narys, žinau, kad konkursantams tai kelia stresą, bet nebijočiau ir jų. Tik nelabai matau savęs versle. Gal jau per senas imtis verslo, nors su juo bendrauju visą gyvenimą – tai įpareigoja mano veikla dirbant ir Susisiekimo ministerijoje, ir Transporto investicijų direkcijoje, ir Vyriausybės kancleriu“, – sako A.Mačiulis.

Ne sėdėti valstybei ant sprando, o padėti klestėti

Vyriausybės kancleris prisipažįsta, kad pomėgiams daug laiko nelieka. Jis mėgsta keliones – pažinti pasaulį, skirtingas kultūras. Bet jam įdomios ir kelionės po Lietuvą. „Mes, lietuviai, linkę save plakti ir kritikuoti, bet keliaudamas po Lietuvą matai ne tik tuštėjančias sodybas (nors ir jų yra), bet ir gražėjančius miestelius, gyvenvietes, ir, žinoma, tokią gražią gamtą“, – sako A.Mačiulis.

Jam patinka ne tik grožėtis gamta – mėgsta sodininkauti žmonos, medikės, tėviškėje nedideliame miestelyje. „Ką moku dirbti? Viską – aš juk kaimo vaikas“, – šypsosi Vyriausybės kancleris.

Jo vaikai valdininkų dinastijos, atrodo, nepratęs: duktė Irmunda („Pats išrinkau retą senovišką prūsišką vardą“, – didžiuojasi A.Mačiulis) – finansininkė, ekonomistė, dirba privačiame versle, o dabar augina dvejų metų dukrelę. Sūnus Lukas – medicinos studentas, pasukęs mamos pėdomis.

Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui.

Pats A.Mačiulis nesigaili dirbantis valstybės tarnautojo darbą. „Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui, ieškoti būdų, kaip didinti visuomenės gerovę. Man šis darbas įdomus ir prie širdies“, – paneigdamas, kad žodis „biurokratas“ turi tik neigiamą atspalvį, sako A.Mačiulis ir pasidžiaugia, kad daugėja žmonių, manančių, jog biurokratai – ne kažkoks darinys, sėdintis ant valstybės sprando, o žmonės, kurie siekia tos valstybės klestėjimo.

Kolegų valdininkų, ministrų, merų, verslo asociacijų vadovų išrinktas geriausiu 2016 metų valstybės tarnautoju A.Mačiulis savo pavaldiniams praėjusią savaitę minėtos Tarptautinės valstybės tarnautojo dienos proga linkėjo nebijoti iniciatyvos, siekti rezultato, tikėti valstybės tarnyba – kad ji funkcionuoja valstybės gerovei, o ne kad valdininkas parašytų kokį raštą. Paprasčiau tariant, linkėjo būti biurokratu gerąja šio žodžio prasme, koks jis pats yra.

Dosjė

Gimimo data ir vieta 1961 m. kovo 31 d., Anykščių r. Nausodės k.

Išsilavinimas  VGTU, transporto inžinierius ekonomistas; socialinių mokslų daktaras

Užsienio kalbos anglų, prancūzų, rusų

Karjera

1984–1991 m. Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Transporto problemų skyriaus ekonomistas, mokslinis bendradarbis

1991–2001 m. Susisiekimo ministerijos (SM)  Ekonominių programų ir prognozių skyriaus viršininko pavaduotojas, Transporto politikos ir programų skyriaus viršininkas, Transporto politikos ir investicijų, Transporto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Europos integracijos departamentų direktorius

2001–2002 m. susisiekimo viceministras

2002–2009 m. SM valstybės sekretorius

2009–2011 m. SM kancleris

2011–2012 m. Transporto investicijų direkcijos vadovas

2012 m. – dabar Vyriausybės kancleris

BFL/K.Kavolėlis

Aušra LĖKA

Valstybės dienos išvakarėse už sąžiningą tarnystę valstybei „Veidas“ pagerbs jau dvyliktą kartą surengtų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų nugalėtojus.

Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius (nuotraukoje) pernai papildė geriausiųjų valstybės tarnautojų klubą. Jame –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis (2005 m.), Finansų ministerijos sekretorius Edmundas  Žilevičius (2006 m.),Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas (2007 m.), valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė (2008 m.), Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis (2009 m.), Seimo kancleris Jonas Milerius (2010 m.), Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis (2011 m.), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius  Jonas Milius (2012 m.), Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (2013 m.), Europos teisės departamento generalinis direktorius  Deividas Kriaučiūnas (2014 m.).

Kaip išaiškinome geriausiuosius

Kas rinko: ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kt. institucijų vadovai.

Kaip balsavo: nurodė penkis, jų manymu, profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės tarnautojus ir penkias geriausiai dirbančias valstybės institucijas.

Kaip skaičiuoti balai: už kiekvieną gautą pirmą vietą skirti penki, antrą – keturi, trečią –  trys, ketvirtą – du, penktą – vienas balas.

Geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Už ką buvo negalima balsuoti: už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ir institucijas (Susisiekimo ministerijos kanclerį T.Karpavičių, Lietuvos banko valdybos pirmininką V.Vasiliauską,  Europos teisės departamento generalinį direktorių D.Kriaučiūną; Lietuvos automobilių kelių direkciją, Užsienio reikalų ministeriją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą). Taip pat buvo negalima balsuoti už savo atstovaujamą instituciją ir jos darbuotojus.

Prizas: geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Ar šie rinkimai objektyvūs? Toks klausimas, ypač tiems, kurie retai priartėja prie lyderių, kyla bene kasmet. Atsakymas: objektyvūs tikrai ne daugiau nei bet kokie rinkimai, nes tai – subjektyvi balsuotojų nuomonė, o ne koks pasveriamas ar pamatuojamas matmuo.

Tenka pripažinti, kad ir renkamųjų sąrašuose yra painiavos: idėja rengti geriausių valstybės tarnautojų rinkimus prieš dvylika metų „Veidui“ kilo norint pagerbti karjeros, o ne politinio pasitikėjimo tarnautojus, politikus. Bet teisės aktų požiūris juos skirstant į politinius ir nepolitinius kinta, o aukščiausias karjeros hierarchijoje kanclerio postas kai kuriose institucijose – politinio pasitikėjimo. Yra painiavos ir tarp „klasikinių“ valstybės tarnautojų bei statutinių pareigūnų. Šiuose rinkimuose siekiame įvertinti visų pirma „civiliokus“.

Net ir valstybės institucijos – vienos įtrauktos į Valstybės tarnybos departamento sąrašus, kitos ne, mat skiriasi jų teisinis statusas. Bet kiekvienas balsuotojas galėjo pats rinktis, už ką balsuoti, o susumavus šių metų „Veido“ organizuotų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų rezultatus lyderiai buvo akivaizdūs, nors personalijos ir institucijos susipynė, nes jei geras vadovas – gera ir institucija.

A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė.

Pagal rinkimų rezultatus išvesti gero valstybės tarnautojo formulės neįmanoma. Šiemet pusė dešimtuko – veteranai, valstybės tarnyboje dirbantys per 20 metų. Toks ir rinkimų favoritas Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Jį balsavusieji gyrė už gebėjimą išklausyti ir įsiklau­syti į kito nuomonę, už kompetenciją. „Vy­riau­sybės kanceliarija – gera, inovatyvumo įnešanti institucija, bent kiek sušvelninanti pastaruoju metu ryškias „feodalines“ tendencijas valstybės tarnyboje, mat vis labiau tai ne viena valstybės tarnyba, o atskirų ministerijų karalystės“, – taip A.Mačiulio vadovaujamą Vy­riausybės kanceliariją įvertino VšĮ „Eu­ro­pos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai pro­jektai“ (ESTEP) valdybos pirmininkas Klau­di­jus Maniokas.

Bet A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorė Diana Vilytė. Tiesa, jai vadovaujamas darbas – ne naujiena: iki šio posto ji septynerius metus buvo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, paskui direktorė.

D.Vilytės vadovaujama VPT pelnė „sidabrą“ ir tarp valstybės institucijų. Kiekvienas pilietis, atsivertęs VPT interneto svetainę, galėjo pastebėti, kad tarnyba tapo daug atviresnė visuomenei, vadinasi, ir skaidresnė. O viešųjų pirkimų srityje taip ypač aktualu.

VPT vadovę giria ir tiesiogiai susiduriantieji su viešaisiais pirkimais. „Kaip gerą, principingą vadovę D.Vilytę pažįstu dar nuo to laiko, kai ji vadovavo Verslo paramos agentūrai. Ir naujame poste ji principinga, turi aiškius prioritetus, priima teisingus sprendimus“, – VPT vadovę vertina Transporto investicijų direkcijos direktorius Gintautas Predkelis.

Tarp kolegų valstybės tarnautojų, politikų ir verslo asociacijų pripažinimą įgyja ir jaunesnė valdininkų karta. Akivaizdus autoritetas – 43-ejų valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, į šį postą paskirtas vos prieš metus ir porą mėnesių. Jis tarp valstybės tarnautojų šiemet nusipelnė trečios vietos, o jo vadovaujama institucija – lyderė.

Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos.

„Valstybės kontrolė ir jos vadovas pasižymi inovatyviu požiūriu į vykdomas funkcijas: darbo organizavimu, kompleksišku požiūriu į Kons­ti­tucijoje ir įstatymuose nustatytų funkcijų įgyvendinimą. Taip pat išskirtiniu dėmesiu ne tik į fi­nansinį, tačiau ir veiklos auditą, kuris neretai at­skleidžia neefektyvų išteklių ir lėšų paskirstymą valstybės institucijose. Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos“, – geriausia išrinktą instituciją – Vals­tybės kontrolę ir jos vadovą A.Dulkį vertina Sei­mo kontrolierių įstaigos vadovas Au­gus­tinas Nor­man­tas.

Jaunesnė valstybės įmonių vadovų karta į mūsų valstybės tarnybą atsineša ir vakarietišką patirtį: štai 41-erių Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas dvejus metus yra dirbęs Jungtinės Karalystės valstybės tarnyboje, studijavęs Londone.

Šiuolaikinis geras valstybės tarnautojas pa­nei­gia seną stereotipą, kad tai biurokratas prie po­pierių stirtos: A.Mačiulis, A.Dulkys, Š.Ke­se­rauskas – mokslų daktarai, jauniausias geriausiųjų dešimtuke Automobilių ke­lių direkcijos vadovas 35-erių Egidijus Skrodenis – doktorantas.

Žinoma, atsidurti tarp lyderių lengviau vadovams tų institucijų, kuriose susieina daug įvairių interesų. Bet neliko nepastebėti ir kiti. „Sau­lė­ly­džio komisijoje vyriausiasis valstybės archyvaras Ramojus Kraujelis pasirodė esąs tikras lyderis netikėtoje srityje“, – giria ESTEP valdybos pirmininkas K.Maniokas.

O Muitinės departamento generalinis direktorius  Arūnas Adomėnas savo vertinimą pakomentavo taip: „Tiesą sakant, labai sunku vertinti institucijas ir tarnautojus, su kuriais neteko tiesiogiai bendradarbiauti. Vertinti tik tas institucijas ir tarnautojus, su kuriais asmeniškai teko bendrauti, būtų neobjektyvu ir šališka. Todėl pasistengsiu pateikti objektyvų vertinimą kaip eilinis Lietuvos pilietis, pastebintis teigiamus ir neigiamus pokyčius tam tikrose valstybės valdymo srityse.“

Politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Vertindamas tokiais kriterijais, pagal pasiektus rezultatus, A.Adomėnas tarp institucijų išskyrė Energetikos ministeriją (šįkart rinkimuose ji užėmė dvyliktą vietą) už tai, kad sugebėjo priartėti prie vieno svarbiausių Lietuvai tikslų – energetinės nepriklausomybės ir energetikos rinkos demonopolizavimo, o rezultatą pajuto kiekvienas Lietuvos gyventojas – sumažėjo dujų kaina. Antrą vietą tarp institucijų jis skyrė Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri, jo vertinimu, sugebėjo pa­siekti tokį profesionalumo lygį, kuris leidžia atskleisti, ko gero, stambiausius korupcinius ry­šius Lietuvoje, o jos vadovui Sauliui Urba­na­vi­čiui už tai skirtų geriausio valstybės tarnautojo vardą.

O jei reikėtų įvardyti prasčiausiai savo funkcijas vykdančią instituciją, A.Adomėnas nurodytų Sveikatos apsaugos ministeriją: „Nes visi Lietuvos gyventojai moka dideles privalomojo svei­katos draudimo įmokas, bet nemokamų svei­katos apsaugos paslaugų negauna, o jei gau­na, tai pavėluotai ir nekokybiškas.“

Tikimės, kad taip – pagal pasiektus re­zul­ta­tus, o ne partiškumą, asmenines simpatijas ar, kaip paaiškėjo netyčia prisisegusiame laiš­ke, organi­zuojant „palaikymo akciją“ sa­vam vadovui, „Vei­do“ rengiamuose rinkimuose balsavo dauguma.

Beje, politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Alminas Mačiulis (55 m.)

Vyriausybės kancleris

Išsilavinimas: VGTU, transporto inžinierius ekonomistas, socialinių mokslų daktaras

Stažas valstybės tarnyboje: 25 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2782 eurai

Šeima: žmona Lidija, medikė, duktė Irmunda, finansininkė, ekonomistė, sūnus Lukas, medicinos studentas

Pomėgiai: kelionės, aktyvus poilsis gamtoje, skaitymas

Diana Vilytė (52 m.)

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė

Išsilavinimas:  VU, ekonomistė

Stažas valstybės tarnyboje: 1,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2630 eurų

Šeima: gyvenimo draugas – Tomas

Pomėgiai:  domisi visais „gyvenimo kaip reiškinio aspektais“; iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daug nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos

Arūnas Dulkys (43 m.)

Valstybės kontrolierius

Išsilavinimas: VU, ekonomistas, socialinių mokslų dr.

Stažas valstybės tarnyboje: 10 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 3600 eurų

Šeima: žmona Dalia, dukros Kotryna (18 m.),

Barbora (16 m.), Ditė (9 m.)

Pomėgiai: istorinė, politinė, grožinė literatūra, kino menas; knygų „Lietuvos banknotai“, „Lietuvos monetos“ konsultantas ir bendraautoris, trijų dokumentinių filmų ciklo „Iš lito istorijos“ konsultantas

Robertas Klovas (44 m.)

Aplinkos ministerijos kancleris

Išsilavinimas: VU, teisė

Stažas valstybės tarnyboje: 21 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 3121 euras

Šeima: žmona Gintarė, 3 vaikai: Adomas (15 m.), Rūta (4 m.), Emilis (2 m.)

Pomėgiai: sportas, kelionės, medžioklė

Dainoras Bradauskas (50 m.)

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

Išsilavinimas: VU, ekonomistas

Stažas valstybės tarnyboje: 26 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 2469 eurai

Šeima: žmona Airė, sūnus Karolis, dukra  Arielė

Pomėgiai: netrukdo darbui

Osvaldas Šarmavičius (60 m.)

Valstybės tarnybos departamento direktorius

Išsilavinimas: KTU, inžinierius technologas, MRU, teisė (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 18 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2500 eurų

Šeima: žmona  Aldra, sūnūs Jurgis ir Vainius

Pomėgiai: Lietuvos ir Europos istorija

Egidijus Skrodenis (35 m.)

Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius

Išsilavinimas:  VGTU, miestų statyba ir planavimas (diplominis darbas parengtas ir apgintas Erfurto (Vokietija) technikos universitete); VGTU, miestų inžinerinės informacinės sistemos (magistras); nuo 2006 m. VGTU doktorantas

Stažas valstybės tarnyboje: 9 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2600 eurų

Šeima: nevedęs

Pomėgiai: badmintonas, skaitymas, kelionės

Remigijus Baniulis (52 m.)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius

Išsilavinimas: Rusijos Federacijos VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademija, priešgaisrinės technikos ir saugumo inžinierius

Stažas priešgaisrinėje apsaugoje: 33,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2755 eurai

Šeima: žmona Renata – ugniagesių gelbėtojų mokyklos skyriaus vedėja,  sūnūs Evaldas (28 m.), Martynas (25 m.), Dominykas (16 m.)

Pomėgiai: krepšinis, numizmatika, sodo darbai

Jūratė Raguckienė (55 m.)

Užsienio reikalų ministerijos kanclerė

Išsilavinimas: LEU, matematika, MRU, viešasis administravimas (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 23 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2948 eurai

Šeima: vyras Egidijus

Pomėgiai: kelionės, knygų skaitymas, asilų statulėlių kolekcionavimas

Šarūnas Keserauskas (41 m.)

Konkurencijos tarybos pirmininkas

Išsilavinimas: VU, teisė; Londono universiteto Karaliaus koledžas, Europos studijos; filosofijos daktaras (teisės srityje)

Stažas valstybės tarnyboje: 5 m. valstybės tarnyboje Lietuvoje, 2 m. Jungtinės Karalystės sąžiningos prekybos tarnyboje

Atlyginimas iki mokesčių: 2753 eurai

Geriausi 2016 m. valstybės tarnautojai (11–21 vietos)

11.                 Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

12–14.           Arūnas Kazlauskas, Teisingumo ministerijos kancleris

12–14.           Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

12–14.           Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė

15–16.           Giedrius Krasauskas, Prezidento kanceliarijos kancleris

15–16.           Romas Valentukevičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas

17.                 Dalia Miniataitė, Žemės ūkio ministerijos kanclerė

18.                 Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas

19–21.           Daiva Raudonienė, Seimo kanclerė

19–21.           Živilė Mikėnaitė, Kalėjimų departamento direktorė

19–21.           Feliksas Dobrovolskis, Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius

Geriausios 2016 m. valstybės institucijos

1.                   Valstybės kontrolė

2.                   Viešųjų pirkimų tarnyba

3.                   Finansų ministerija

4.                   Susisiekimo ministerija

5.                   Valstybinė mokesčių inspekcija

6.                   Konkurencijos taryba

7.                   Lietuvos bankas

8.                   Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

9.                   Ūkio ministerija

10.                 Teisingumo ministerija

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

BFL/K.Kavolėlis

Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui teko dvigubai maloni misija: birželio 30 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose jis įteikė apdovanojimą dvyliktąjį kartą savaitraščio „Veidas“ surengtų geriausio valstybės tarnautojo rinkimų nugalėtojui, o juo tapo tiesioginis jo pavaldinys – Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis.

Ketvirtį amžiaus valstybės tarnyboje dirbantis A.Mačiulis (55 metų) vertinamas už kompetenciją, gebėjimą klausytis ir išgirsti, už inovatyvumo diegimą jo vadovaujamoje Vyriausybės kanceliarijoje. A.Mačiulis 20 metų dirbo Susisiekimo ministerijoje, buvo susisiekimo viceministras, šios ministerijos valstybės sekretorius, kancleris. Vyriausybės kancleriu dirba nuo 2012 m. gruodžio.

Antrą vietą rinkimuose pelnė Diana Vilytė, Viešųjų pirkimų tarnybai pradėjusi vadovauti vos prieš pusantrų metų, bet jau sugebėjusi pasiekti sektinų pokyčių šios tarnybos darbe.

Trečias – prieš metus ir porą mėnesių Valstybės kontrolės vadovu paskirtas Arūnas Dulkys. O jo vadovaujama Valstybės kontrolė šiemet „Veido“ organizuotuose rinkimuose pelnė geriausios valstybės institucijos vardą. „Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis požiūris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės raidos“, – vertina  Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Augustinas Normantas.

Antra 2016 m. geriausiųjų valstybės institucijų rikiuotėje – Viešųjų pirkimų tarnyba, trečia – Finansų ministerija.

Minėdamas Valstybės dieną „Veidas“ geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimus rengia nuo 2005 m., siekdamas pagerbti tarnystei valstybei pasišventusius žmones. Rinkimuose balsuoja ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kt. institucijų vadovai. Į nugalėtojų titulą negali pretenduoti trejų pastarųjų metų rinkimų nugalėtojai.

Geriausiais valstybės tarnautojais buvo išrinkti: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis (2005 m.), Finansų ministerijos sekretorius Edmundas  Žilevičius (2006 m.), Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas (2007 m.), valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė (2008 m.), Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis (2009 m.), Seimo kancleris Jonas Milerius (2010 m.), Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis (2011 m.), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius (2012 m.), Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (2013 m.), Europos teisės departamento generalinis direktorius  Deividas Kriaučiūnas (2014 m.), Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius (2015 m.).

valdovuYY

Susirinkusiuosius į apdovanojimų ceremoniją pasveikino susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, Konstitucinio Teismo teisėja Danutė Jučienė, Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas, Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas, vienas iš „Veido“ leidėjų dr. Algimantas Šindeikis ir „Veido“ akcininkas Gintautas Pangonis.

Justina Kariniauskaitė

Savaitraštis “Veidas” jau šeštą kartą skelbia geriausius valstybės tarnautojus ir geriausias valstybės institucijas.

Vienas valstybės tarnautojas atvirai prisipažino – šios savaitraščio “Veidas” iniciatyvos laukia ne mažiau negu Kalėdų, nes tai bene vienintelė proga per metus išgirsti apie valstybės tarnautojus ir gerą žodį. Po šio renginio vėl tenka grįžti į nemalonią realybę ir klausytis užgaulių pravardžių bei valdininkų adresu siunčiamų prakeiksmų.

Praėję metai valstybės tarnautojams labiausiai įsiminė reformomis. Jų pasekmė – šiemet geriausiųjų rinkimuose dalyvavusių tarnautojų sąrašas keitėsi bene labiausiai per visus šešerius metus. Palyginus pirmą kartą 2005 m. išrinktą geriausių valstybės tarnautojų dvidešimtuką su šių metų sąrašu akivaizdu, kad pusės geriausiųjų valstybės tarnyboje nebėra.

Valdančioji koalicija pernai nusprendė sustiprinti ministrų komandas, tad ministerijos sekretorius pakeitė kancleriai bei politinio pasitikėjimo viceministrai. Nuo liepos 1 d. panaikintos ir apskričių administracijos, todėl šiemet į kandidatų sąrašą nebeįtraukėme ankstesniais metais jame buvusių apskričių viršininkų.
Ne vienas šiemet rinkimuose dalyvavęs valstybės tarnautojas šią netektį pajuto ir pabrėžė, kad per pusantrų metų valstybės tarnyboje neliko daug profesionalų. Buvo ir tokių kaip Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos direktorius ponas Česlovas Balsys, kurie šiemet atsisakė dalyvauti apklausoje motyvuodami, kad nebemato kandidatų, už kuriuos būtų verta balsuoti. Priminsime, kad Metų valstybės tarnautoją renka patys tarnautojai, balsuodami už, jų nuomone, geriausiai dirbančius kolegas. Iš viso anketą išsiuntėme maždaug 140 valstybės tarnautojų, tarp jų ir apskričių viršininkams, taip pat Seimo komitetų pirmininkams, kurių keliai dažnai susikryžiuoja su valstybės tarnautojų. Atsakymus atsiuntė apie šimtą respondentų.

Dar viena šių metų naujovė – siekdami pristatyti daugiau gerai dirbančių valstybės tarnautojų, nutarėme nevertinti kolegų ankstesniais metais pripažintų, pagerbtų ir Metų valstybės tarnautojo titulą jau pelniusių tarnautojų: finansų viceministro Edmundo Žilevičiaus ir Ūkio ministerijos kanclerio Gedimino Miškinio. Už šiuos valstybės tarnautojus skirtų balsų neskaičiavome.

Kodėl jie geriausi

Šiemet geriausiu valstybės tarnautoju išrinktam Seimo kancleriui Jonui Mileriui kolegos negailėjo gražių žodžių ir priminė, kad J.Milerius be priekaištų dirbo Seime nuo pat Aukščiausiosios Tarybos laikų – kūrė Seimo informacinių technologijų bazę ir konsultavo daugybės kitų institucijų informacinių technologijų kūrėjus. Paskirtas Seimo kancleriu esant sudėtingoms aplinkybėms, jis sugebėjo derinti skirtingus interesus, subalansuoti Seimo kanceliarijos darbą. “Tai buvo retas atvejis, kada Seimas, šiaip jau labai margas, balsavo vieningai ir Seimo kancleriu paskyrė J.Milerių”, – pabrėžė apklausoje savo balsą už J.Milerių atiduodamas kitas valstybės tarnautojas.

Beje, Seimo kanclerį į šį kandidatų sąrašą šiemet įtraukėme pirmą kartą, tad jau pirmais dalyvavimo rinkimuose metais pelnytas kolegų pripažinimas daug sako.

Antrosios vietos laimėtojas – Europos teisės departamento direktorius Deividas Kriaučiūnas visus šešerius metus kolegų sprendimu atsidurdavo geriausiųjų dvidešimtuke ir kasmet nuosekliai artėjo viršūnės link.
Visus šiuos metus iš dvidešimtuko nedingsta ir tokie valstybės tarnautojai, kaip Dainius Numgaudis, Reinoldijus Šarkinas, Rūta Baškytė, Arūnas Kazlauskas. Valstybės tarnautojai, iš daugiau nei šimto žmonių sąrašo rinkdami geriausiai dirbančius kolegas, pasiūlė ir savo kandidatų – Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorių Raimondą Kuodį, valstybės kontrolierės pavaduotoją Arūną Keraminą ir statutinės organizacijos STT vadovą Žimantą Pacevičių.

Geriausių valstybės institucijų vertinimas išsiskyrė

Valstybinių institucijų rinkimuose moderniausia, pažangiausia ir geriausiai dirbančia šiemet pripažinta Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Tai pirmas šios institucijos įsiveržimas į patį viršų – pernai ji užėmė devintą vietą, o iki šiol aukščiausiai užkopė iki trečios vietos 2007-aisiais.

“Reikia pripažinti, kad VMI veikla gerėja, pajamų deklaravimo procesas vis modernesnis ir patogesnis. Mūsų studijose apie viešajame sektoriuje priimtus informacinius sprendimus, kurie davė naudos, VMI diegiama sistema minima kaip geros praktikos pavyzdys”, – pabrėžė Viešosios politikos ir vadybos instituto direktorius Haroldas Brožaitis.

Per visus šešerius metus, kai rengiami šie rinkimai, pirmame geriausių valstybės institucijų dešimtuke išliko Valstybės kontrolė, Krašto apsaugos ministerija (KAM), Europos teisės departamentas, Finansų ir Teisingumo ministerijos.

Nemalonios žinios šiemet skirtos Lietuvos bankui – per šešerius metus tris kartus Metų valstybės institucija pripažintas Lietuvos bankas smuko žemyn net į 20 vietą. Iš dešimtuko taip pat šiemet iškritusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nupuolė į 50 vietą, “Sodra” – į 30 vietą.

Įspūdingu kilimu reitingo lentelėse aukštyn šiemet, palyginti su praėjusiais metais, pasižymėjo Žemės ūkio ministerija, iš 46 vietos šoktelėjusi į 11-ąją, ir Energetikos ministerija, iš 47 vietos pakilusi į 18-ą. O štai prieš šešerius metus nė vieno balso negavęs Registrų centras šiemet – 17 vietoje. Kasmetiniai geriausiai dirbančių valstybės institucijų autsaideriai – Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijos, Valstybinė ligonių kasa, Turizmo departamentas, Valstybinė ligonių kasa ir keletas kitų.

Beje, šiemet užsakėme ir sociologinę gyventojų apklausą, prašydami piliečių įvertinti valstybės institucijas, su kuriomis jiems tenka susidurti bene dažniausiai. “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime Consulting” atlikta apklausa parodė, kad piliečių ir valstybės tarnautojų nuomonės apie geriausiai dirbančias institucijas gana smarkiai išsiskyrė. Tarkime, valstybės tarnautojai mano, kad geriausiai dirbanti ministerija – Finansų. Tuo tarpu šios ministerijos tarp dirbančių geriausiai nenurodė nė vienas apklaustas pilietis. Piliečių nuomone, geriausiai dirba Užsienio reikalų ministeriją (26,8 proc.). Labiausiai valstybės tarnautojai ir piliečiai sutaria dėl Krašto apsaugos ministerijos: piliečiai geriausiai dirbančių ministerijų sąraše jai skyrė antrą, o valstybės tarnautojai – trečią vietą.

Nestebina, kad gyventojai, labiausiai pasitikėdami ugniagesiais ir gelbėtojais, geriausiai dirbančia valstybės institucija išrinko Priešgaisrines saugos ir gelbėjimo departamentą (31,6 proc.). “Prime Consulting” vadovas Saulius Olencevičius teigia, kad greičiausiai respondentai sutapatina departamento ir ugniagesių gelbėtojų darbą. Antroje vietoje – Ryšių reguliavimo tarnyba (20,4 proc.). “Šio pasirinkimo motyvas – griežtas rinkos reguliavimas, baudos operatoriams, mažai matoma politikavimo”, – mano S.Olencevičius.

Trečioje vietoje, piliečių nuomone, – valstybės tarnautojų į 20 vietą nuleistas Lietuvos bankas. O su valstybės tarnautojais, kad geriausiai dirba VMI, sutiktų tik 0,2 proc. piliečių.

Sunkmečiu veržiasi į valstybės tarnybą, bet valdininkų nemėgsta

Apklausoje piliečių taip pat klausėme, kaip per pastaruosius 20 metų pasikeitė valstybinės institucijos. Didžiosios dalies respondentų manymu, į blogąją pusę – 59 proc. apklaustųjų tvirtina, kad valstybės institucijose įsišaknijo biurokratija ir jos nutolo nuo žmonių, 29 proc. įsitikinę, kad valstybės institucijos dabar dar neskaidresnės, korumpuotesnės negu sovietmečiu. Tik 10,6 proc. respondentų mato teigiamų ženklų ir tvirtina, kad institucijos tapo modernesnės bei europietiškesnės.

Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius tvirtina, kad valstybės tarnybos įvaizdis išlaiko gana ženklų ryšį su pasitikėjimu valstybės valdžios institucijomis: jei žmonės nepasitiki Seimu, Vyriausybe, partijomis, o tas nepasitikėjimas dabar rekordiškai didelis, valstybės tarnybos įvaizdis turi tendenciją blogėti.

Bet štai ir paradoksas – nors lietuvių požiūris į valstybės tarnautojus negerėja, sunkmečiu išaugus nedarbui noras dirbti valstybės tarnyboje smarkiai padidėjo. Išaugus nedarbui valstybės tarnautojo pareigybė piliečiams tapo patraukli, nes valstybės tarnyba jiems asocijuojasi su ramiu užutėkiu, į kurį patekęs saugiai pragyvensi krizę. Kaip informavo Valstybės tarnybos departamento specialistai, 2007 m. organizuotuose konkursuose į valstybės tarnautojo pareigas vidutiniškai dalyvavo po du pretendentus, 2008 m. – po tris, o 2009 m. – jau po 6,7 pretendento.

Jei visuomenės požiūris į valstybės tarnybą nesikeis, gerėjant ekonominei padėčiai darbo valstybės tarnyboje dauguma vėl ims kratytis. Valstybės kanceliarija šiuo metu kaip tik rengia valstybės tarnybos tobulinimo koncepciją, tačiau ar ji duos rezultatų?

Valstybės tarnautojus skirs kadencijai

Vyriausybės kanceliarijos Strateginio koordinavimo departamento direktorė Jurgita Šiugždinienė tvirtina, kad valstybės tarnybos tobulinimo reforma pirmiausia siekiama sustiprinti vadovų korpusą. “Pažangiose Europos šalyse vadovams taikomos kitokios nuostatos nei paprastiems specialistams – tiek priimant juos į darbą, tiek keliant jų kvalifikaciją. Lietuvoje vadovas į darbą atsirenkamas taip pat kaip ir paprastas specialistas, be to, susiformavusi tradicija gerus specialistus paaukštinti į vadovus, tačiau geras specialistas nebūtinai geras vadovas”, – teigia departamento direktorė.

Vienas esminių šiuo metu rengiamos valstybės tarnybos tobulinimo koncepcijos siūlymas departamento direktoriams ir ministerijų kancleriams įvesti kadencijas. Aukščiausio lygio vadovas eitų pareigas ketverius metus – jeigu po šio laikotarpio jis vertinamas teigiamai, kadencija pratęsiama dar ketveriems metams, o po to tarnautojui siūloma kandidatuoti į vadovaujamas pareigas kitoje ministerijoje.

A.Krupavičiui kyla abejonių, ar aukščiausio lygio vadovų darbas pagal terminuotas darbo sutartis Lietuvoje bus efektyvus. “Ar tokia sistema neskatins darbo imitavimo, rezultatų mažomis sąnaudomis, bet labiau parodomųjų, o ne esminių?” – svarsto A.Krupavičius.

Specialisto nuomone, prieš ryžtantis visos valstybės tarnybos pertvarkai pirmiausia reikia atlikti eksperimentą ir išbandyti, kaip veikia rotacijos sistema kurioje nors institucijoje. “Jei valstybės tarnautojas dirba Energetikos ministerijos departamente ir tenka eiti į kitą ministeriją, o ten nėra identiško departamento – reikės jį apmokyti. Dar veikia psichologiniai dalykai: lietuviai nemėgsta dirbti pagal terminuotas darbo sutartis, ypač vadovai, – jiems norisi stabilumo, aiškumo, garantijų”, – lietuvių mentaliteto skirtumus pabrėžia A.Krupavičius.

Tuo tarpu J.Šiugždinienė tvirtina, kad rotacijos sistema aukščiausio lygio karjeros valstybės tarnautojams suteiktų horizontalios karjeros galimybę. “Pavyzdžiui, aš dabar turiu tik vertikalios karjeros galimybę – į kanclerio poziciją, o tai sudėtinga, nes ši pozicija tik viena. Man rūpi karjera, patinka valstybės tarnyba ir noriu čia likti, bet esu suinteresuota plėsti akiratį, kompetencijas. Pagal vadybos teorijas, po šešerių metų reikėtų keisti darbo vietą”, – argumentuoja Strateginio koordinavimo departamento direktorė.

Ji neigia pasigirstančias kalbas, kad koncepciją rengiantys specialistai užsimojo į valstybės tarnybą perkelti verslo patirtį, ir tikina, jog buvo gilinamasi į valstybės tarnybos valdymą pažangiose ES šalyse. Štai Prancūzijoje aukščiausio lygio vadovai rotuoja kas treji metai, Olandijoje – kas penkeri–septyneri metai.

Koncepcijoje taip pat numatytas individualios atsakomybės už veiklos rezultatus sustiprinimas – tiek specialistai, tiek vadovai turės išsikelti tikslus ir apibrėžti, kaip jų sieks. “Dabar dažnai nuskamba klausimas, kas atsakingas už negerai padarytą darbą, o mes negalime pasakyti pavardės”, – kodėl reikėtų šių pokyčių, motyvuoja J.Šiugždinienė.

Dar vienas siūlymas – lankstesni darbo santykiai. Koncepcijoje įrašytas siūlymas atleisti valstybės tarnautoją šalių susitarimu, samdyti pagal terminuotas sutartis projektams atlikti.

Vyriausybės kanceliarija rengia atitinkamus teisės aktus, reikalingus koncepcijos nuostatoms įtvirtinti, – dalis jų įsigalios nuo rugsėjo 1-osios, o spalio 1-ąją planuojama pateikti Seimui Valstybės tarnybos įstatymo pataisas. Tikimasi, kad jei Seimas pritars, pataisos įsigalios nuo 2011 metų.

Telieka tikėtis, kad įvykdžius šią reformą ir sustiprinus valstybės tarnautojų atsakomybę už pasiektus rezultatus visuomenėje nyks stereotipai apie tinginius biurokratus ir mažiau sklandys tokių juokelių: valdininkas sako savo pavaldiniui: “Darbo vietoje skaitote laikraštį?” – “Na, matote, nuo rytojaus atostogauju, tai pradėti romano nenorėjau”.

Šaltinis: Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. birželio 14–16 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

"Veido" archyvas

Kancleris tiki, kad gebant ir norint, mūsų valstybėje galima padaryti labai daug

Seni draugai tikina, kad Seimo kancleris Jonas Milerius visuomet tenkinasi tuo, ką turi, nesiekia materialinės naudos ir dirba dėl idėjos. Šias jo savybes pastebėjo ir kolegos, šiemet J.Milerių išrinkę geriausiu valstybės tarnautoju.

Ar patikėtumėte, kad Seimo kancleris, svarbiausios valstybės institucijos administracijos vadovas, kurio valdžioje 1112 darbuotojų ir milijoninis biudžetas, neturi automobilio? Ir niekada per 61-erius gyvenimo metus jo neturėjo. Negana to, jis nesinaudoja ir Seimo garažo automobiliais, tais pačiais, kurie pasivaikščioti vežiojo kai kurių Seimo narių šunis. Į darbą jis važiuoja troleibusu. Beje, Justiniškėse su žmona gyvena nuo 1983-iųjų, kai po devynerių darbo metų “Sigmos” gamykloje, jau būdamas projektų vyriausiuoju konstruktoriumi ir vadovaudamas kompiuterizuotų sistemų programinės įrangos projektavimui bei kūrimui daugiau nei dešimtyje įmonių, sulaukė buto.

“Iš atlyginimo tiek anais laikais, tiek dabar turtų nesukaupsi”, – šypsosi ponas Jonas ir priduria, kad užėmęs aukštą postą jis gauna net mažesnį atlyginimą, nei būdamas Seimo Informacijos technologijų departamento direktoriumi, mat neteko įvairių priedų.

Kai praėjusį rudenį Seimo pirmininkė Irena Degutienė pristatė Jono Mileriaus kandidatūrą į šį aukštą postą, iš salėje buvusių Seimo narių 98 balsavo už ir tik du susilaikė. “Man tai buvo didelis netikėtumas”, – tikina J.Milerius.

O jo draugas nuo studijų Vilniaus universitete laikų Romualdas Krukauskas, dabar VĮ “Infostruktūra” direktorius, mano, kad kai kurie Seimo nariai tikriausiai jau spėjo pasigailėti tokio savo sprendimo. Mat atėję kanclerio prašyti, kad šis įdarbintų bičiulį arba meilužę, gauna nusivilti. “Jonas nepripažįsta “blato”, – tikina R.Krukauskas. – Matau tik vieną rūpestį dėl jo ateities: kai pasikeis Seimas, Jonas posto gali netekti”.

Principingumas buvo vienas J.Mileriaus bruožų, kuris 1995 m. paskatino tuometį Seimo pirmininką Česlovą Juršėną skirti šį žmogų Seimo kanceliarijos Kompiuterinio duomenų tvarkymo skyriaus vedėju. Dabar Č.Juršėnas vardija ir daugiau jam imponuojančių J.Mileriaus savybių: profesionalas, atsakingas, organizuotas, ką pažada, padaro. Panašiai šį žmogų vertina ir dabartinė Seimo pirmininkė I.Degutienė: nėra susipykęs nė su viena politine jėga, o jam atėjus į kanclerio postą, nurimo ir aistros, iki šol draskiusios šią tarnybą. Be to, visiems vienodai teisingas ir laikosi įstatymo raidės. “Tikiu, kad dėl jo darbo pakils ir Seimo prestižas”, – priduria pirmininkė.

O pats kancleris prisipažįsta, kad sprendimą eiti šias pareigas jis priėmė ne todėl, kad jį palaikė ir kairieji, ir dešinieji, o dėl to, kad trys suaugę sūnūs pasakė: “Tėvai, tu dar gali”.

Beje, Seime J.Milerius dirba jau dvidešimt metų. “Atėjau laikinai. Tas laikinumas tęsiasi iki šiol”, – vėl juokauja kancleris.

1990 m. buvo sudaryta darbo grupė prie valstybinės delegacijos deryboms su SSRS. Informatikos specialistai tada diegė kompiuterinę įrangą, kad būtų užtikrintas delegacijos darbas. Per 1991 m. sausio įvykių reikėjo platinti informaciją ir žmonėms, ir užsienio žurnalistams. O po 1991 m. pučo sugalvotas kitas darbas – Seime turi atsirasti IT skyrius, nes būtina kaupti teisės aktus. Tada imtos kurti elektroninės dokumentų saugyklos. “Jono dėka dabar Seimo interneto puslapyje galime rasti bet kurį dokumentą”, – primena bendramokslis R.Krukauskas. O Č.Juršėnas dar priduria, jog dabar Seimo duomenų bazėje yra ne tik visa šios įstaigos istorija po nepriklausomybės atkūrimo, bet ir įpusėtas darbas į elektronines duomenų bazes suvesti visus turimus tarpukario Lietuvos parlamento dokumentus.

Tuo tarpu pats ponas Jonas rezga planą per artimiausius dvejus metus pasiekti, kad visi kuriami teisės aktai būtų prieinami žmonėms ir jie galėtų ne tik pateikti savo pastabas, bet ir gautų atsakymą, ar į jas atsižvelgta, o jei ne – kodėl. Ir tai, anot kanclerio, viena priemonių kovoti su valdininkų korupcija ir neveiklumu.

Tarp filosofijos ir matematikos

“Mokykloje buvau labiau linkęs į humanitarinius mokslus, esu nugalėjęs net rašinių ir skaitovų konkursuose, – prisimena mūsų pašnekovas. – Bet pragmatiškai nusprendžiau, kad jei pasirinksiu literatūrą, vargu ar galėsiu domėtis matematika, o būdamas matematiku literatūrai tikrai rasiu laiko. Deja, tenka prisipažinti, jog neatsimenu, kada skaičiau knygą”.

Iš tiesų J.Mileriaus diena prasideda 4 val. ryto. Kasryt su spanieliumi Britu jis nubėga 4–5 kilometrus ir jau septintą būna Seime. Vakare namo nešasi šūsnį dokumentų ir iki vėlumos skaito. Bet patikina, jog stengiasi atsigulti vienuoliktą. Tačiau tokius kanclerio liudijimus jo žmona Sofija sumala į miltus: užsisėdi iki vėlumos, o kai tapo kancleriu, tai ir šeštadieniais dirba. Na, o kai išpuola valstybinės šventės ar, tarkim, kaip praėjusią savaitę – prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės, kancleris laisvadienių nebeturi. “Tik svetimos vestuvės linksmos”, – liūdnai pajuokauja.

Pasirodo, ponas Jonas labai išgyvena kritiką, nors niekam neparodo. O Seimo kanceliarijai kritikos netrūksta: “Jei kritika teisinga, ji skatina parodyti, kad galime padaryti gerai, bet jei neteisinga – labai skaudu”. O ponia Sofija sako, jog tuomet grįžęs namo Seimo kancleris ima taisyti kompiuterį ar su Britu pėdina laukan.

Bet grįžkime prie profesijos. Pasirodo, J.Milerius netgi svajojo apie filosofiją, deja, filosofu buvo lemta tapti jo vidurinėliam sūnui Nerijui. O pono Jono pasirinkimą lėmė dar viena aplinkybė: filosofui su įrašu pase, kad gimei Rusijos Krasnojarsko krašte, reiškė būti visą gyvenimą kontroliuojamam.

Tiesa, jis gimė ne ten, o pakeliui į Krasnojarską, užkaltame gyvuliniame vagone. Ir tik po kelių savaičių, kai pasiekė tremties vietą, dokumente įrašė tiek fiktyvią gimimo vietą, tiek datą – balandžio 1-oji. Bet kancleris moka ir iš tokios situacijos pasijuokti: kai jau dirbo vyriausiuoju “Sigmos” inžinieriumi, jam sukako trisdešimt. Sveikinti susirinko kolegos, vadovai. Vienas iš jų ir sako: “Keista – gimęs tokią dieną, bet nemeluoja”. O Jonas ima ir atšauna: “Abejoju, kad gimiau balandžio 1-ąją. Tikriausiai, kai mane gyvuliniame vagone atvežė į Krasnojarsko “Raudonosios aušros” kolūkį, pirmojo ketvirčio planas jau buvo įvykdytas, todėl mane užpajamavo kito ketvirčio pirmąją dieną”.

Ir vis dėlto J.Mileriaus bičiulis R.Krukauskas pastebi, kad Jonui netgi sovietmečiu pavyko pasiekti viską, kas tuomet buvo įmanoma nepartiniam žmogui: jis buvo vyriausiasis konstruktorius, vadovavo kelių šimtų žmonių kolektyvui, nors de jure vadovas buvo komunistas. Beje, ponas Jonas iki šiol nepriklauso nė vienai partijai, nors jas vertina labai palankiai, teigdamas, kad jei ir komunistų partijoje nebūtų buvę padorių žmonių, nežinia, kokia Lietuva būtų dabar. “Kai manęs klausdavo, kodėl nesu komunistas, atsakydavau, kad davatkos būna dviejų kategorijų – vienos iš pašaukimo, kitos – dėl to, kad jų niekas negundė. Aš toji, kurios negundė. O negundė dėl to, kad turėjau netinkamą įrašą pase”, – pajuokauja. Kažin dėl kokio įrašo jo negundo iki šiol?

Laikas tapti treneriu

“Niekada nenorėjau išeiti iš Seimo, bet pastaraisiais metais pagalvodavau apie kitonišką darbą. Supratau, kad esu stabdys. Čia kaip sporte – ateina laikas tapti treneriu”, – vėl apie savo naująsias pareigas, su kuriomis niekaip negali apsiprasti, šneka kancleris. Nors patrauktas už liežuvio išsitaria, kad svarbiausiu savo darbu laiko Seimo darbo kompiuterizavimą. Kartu pasidžiaugia, kad gali realizuoti idėjas, kurias ne visuomet suprasdavo ankstesnieji Seimo kancleriai.

Kita vertus, Seimo kancleris savo tarnyboje turi kelis dagius, kurie nuolat purkštauja, tačiau kancleris juos toleruoja kaip lakmuso popierėlį pasitikrinti, ar teisingai nusprendė.

Į kanceliariją ateina ir daugybė praktikantų, o lieka dirbti vienas kitas. Pasirodo, nė vieno žmogaus darbo kancleris netikrina, nes jam atrodo, kad šitaip elgdamasis jį žemina. Ir vis dėlto daug praktikantų, pasijutę nekontroliuojami, ima simuliuoti. Su tokiais be gailesčio atsisveikinama. “Labiausiai vertinu žmogaus kompetenciją, kūrybingumą ir iniciatyvumą”, – patikina J.Milerius.

Ir tuo bičiulis R.Kurkauskas nė kiek nesistebi: “Nedaug yra žmonių, kurie taip užsispyrę dirba vardan tos Lietuvos. Nuosekliai, kiekvieną dieną”. “Mes irgi mylim Lietuvą, bet jis – kažkaip ypatingai”, – antrina ponia Sofija.

“Tikiu, kad gebant ir norint, mūsų valstybėje galima padaryti labai daug. Kai nebetikėsiu – pasitrauksiu”, – tikina J.Milerius. Bet, pasirodo, turi ir atsarginį planą – jei teks palikti darbą, važiuos į sūnaus sodybą ir užsiveis bičių.

"Veido" archyvas

Jonas Milerius mėgsta keliones dviračiu

Nors Seimo kanceliarija turi dvi poilsines, kancleris per dvidešimt darbo metų nė vienoje jų nėra buvęs. Jam kur kas mieliau tėviškėje Skuodo rajone dalgiu pamojuoti. O šiemet per Jonines jis dalgiu mojavo vidurinio sūnaus sodyboje kitame Lietuvos pakraštyje – tarp Utenos kalvų. “Žolė buvo aukštesnė už mane. Nupjauni, sukrauni į kupetą ir sudegini. Man, žemdirbiui, – šventvagiška”, – liūdnai šypsosi.

“Ar išvažiuos ponas Jonas bičių prižiūrėti?” – klausiu jo bičiulio R.Krukausko. “Žinoma, išvažiuos. Tik kada? Manau, labai negreit. Parako dar turi”, – atšauna.