Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

Mianmaras keliautojus vilioja tūkstančiais auksu tviskančių pagodų ir budizmo tradicijomis grįsta kultūra. Tačiau čia apsilankyti reikėtų kuo greičiau, kol šalis dar netapo masinio turizmo nudrengta vieta.

Daiva Urbienė

„Mianmaras – labai įdomi šalis, į kurią dabar pats laikas važiuoti, nes turistų praktiškai dar nėra itin daug. Bet vietiniai gyventojai jau pajuto, kad turi kuo sudominti ir ką parodyti keliautojams, todėl jau prašinėja pinigų, kimba, lenda, nors dar ne taip įkyriai kaip kitose turistų pamėgtose šalyse. Todėl dar galima pasidžiaugti nuoširdžiu bendravimu ir autentišku, tikru gyvenimu“, – pasakojimą pradeda nardytoja ir keliautoja Viktorija Ščiukinaitė.

Ji kartu su bendraminčiais ji Mianmarą skrido panardyti nacionaliniame parke. Nardymui skyrė septynias dienas, o dar dešimt dienų keliavo po šalį ir grožėjosi įdomiausiais turistiniais objektais – garsiausiomis šventyklomis ir įdomiausiais miestais.

„Šalis milžiniška, atstumai didžiuliai, tad autobusais ir traukiniais nelabai privažinėsi, nes užimtų daug laiko, todėl rinkomės greičiausią transporto priemonę – lėktuvus. Iš viso turėjome vienuolika skrydžių. Atvirai kalbant, Mianmarui reikėtų skirti bent dvi geras savaites, kad pamatytum visas įdomybes. Mes per dešimt dienų bėgte bėgdami vos spėjome apžiūrėti pagrindinius objektus – Jangoną, Baganą, Inlės ežerą ir Mandalajų“, – pataria Viktorija.

Šiandien į Mianmarą yra nukrypę daugelio keliauti mėgstančių turistų žvilgsniai. Nenuostabu, nes dar prieš penkerius metus tokią galimybę retas teturėjo: prašalaičių čia niekas nelaukė, mat šalis buvo atribota nuo viso pasaulio. Todėl nuolat ko nors naujo ir autentiško ištroškę keliautojai jau nusitaikė į šią unikaliomis šventyklomis garsėjančią šalį ir kiekvienais metais turistų nepaliaujamai daugėja. Skurdžios šalies vadovai greitai susizgribo, kad pinigai iš turistų gali neblogai papildyti biudžetą, tad ėmėsi šiokių tokių žingsnių, kad pagerintų infrastruktūrą, garantuotų patogesnį keliavimą ir užtikrintų saugumą.

„Yra nustatytos griežtos taisyklės, kaip šalyje reikia elgtis turistams, visur tikrinami autobusai, ieškoma sprogmenų, važinėdama po didžiuosius miestus atkreipiau dėmesį į spygliuotas tvoras. Nepaisant to, mes jautėmės saugiai“, – pabrėžia Viktorija.

Istorijos audrų talžyta šalis

Mianmaras – šalis, gerokai varginta istorijos audrų: štai XIII amžiuje Pagano karalystę nusiaubė ir beveik sunaikino mongolų ordos, per šimtmečius kilo tai vienos dinastijos, tai kitos, šalis tai suklestėdavo, tai nuskursdavo. Galop atsibastė britai, kurie pasidairę nusprendė, kad čia galėtų būti dar viena šauni kolonija. XIX a. pr. kyla pirmas britų ir Mianmaro karas, vėliau maždaug kas 30 metų – dar du karai, per kuriuos Didžioji Britanija atsiplėšė po nemažą gabalą šalies. Galop 1886 m. Mianmaras pervadinamas į Birmą (juokaujama, kad britai niekaip nesugebėję išmokti tarti Mianmaro pavadinimo, todėl pasirinktas gerokai lengviau ištariamas). Pasak Viktorijos, iš kolonijinių laikų yra išlikę nemažai paveldo – daugybė pastatų ir kai kur vis dar galima pajusti tų laikų dvasią.

Tačiau tai dar ne viskas: per Antrąjį pasaulinį karą šalies teritoriją užkariavo japonai ir be didesnių skrupulų sugriovė istorinius neįkainojamus Mandalajaus karališkuosius rūmus. Pasibaigus karui šalis atgavo nepriklausomybę, tačiau 1962 m. suorganizavęs karinį perversmą valdžią užgrobė generolas Bo Ne Winas ir šalis beveik pusei šimtmečio buvo izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Vieną generolą keitė kitas, bet geležinė uždanga buvo nepajudinama.

Verta paminėti, kad Mianmaras sienas atvėrė ir turistus pradėjo įsileisti vos prieš keletą metų, mat aktyvistų pastangomis šiaip ne taip buvo pakeista konstitucija ir 2011 m. pagaliau įvyko demokratiniai rinkimai, po kurių buvo išformuota karinė chunta. Žinoma, iki demokratijos ir gero gyvenimo Mianmare dar toloka.

Pasak keliautojos, nepaisant skurdaus gyvenimo, žmonės čia labai malonūs ir ramūs, visi šypsosi. „Žmonės atrodo tikrai laimingi, nors gyvena vargingai. Matyt, budizmas daro įtaką gyvenimui ir požiūriui į jį. Čia, man atrodo, yra budizmo lopšys. Todėl tuo sunkiuoju ir baisiuoju laikotarpiu gal budizmas jiems ir padėjo išlikti“, – svarsto mūsų pašnekovė.

Įdomu prisiminti, kad Mianmaras buvo pirmoji Pietryčių Azijos šalis, išgirdusi Budos žodį ir mokymą. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien beveik 90 proc. šalies gyventojų yra budistai, o bene visuose kaimuose ar gyvenvietėse, ką jau kalbėti apie didžiuosius miestus, stūkso budistų šventyklos. „Įdomu, kad bene kiekviena šventykla saugo Budos plauką, dantį ar kitą relikviją, dėl kurios paprastai ir būna pastatyta pagoda“, – pastebėjo keliautoja.

Dar viena dėmesio verta įdomybė, kad daugelis budistų tiki natais, keistomis gamtinėmis būtybėmis – miškų ir kalnų dvasiomis, ir stato jiems įmantrius namus, atlieka įvairius ritualus. Tačiau štai nacionaliniame parke pagarbą gamtai ir gyvybei sunku pastebėti.

Išsprogdinti rifai ir žuvų dvėseliena

„Sumokėjome daugybę pinigų ir nusivylėme“, – pasakoti pradeda Viktorija.

Pasirodo, nors nacionalinis parkas privalėtų būti saugoma teritorija, Mianmare galioja dvejopos taisyklės. Štai turistai, panorę paplaukioti ir panardyti, privalo laikytis daugybės draudimų, apribojimų ir suvaržymų – užsisakyti laivą gerokai iš anksto, mat teritorijoje ribojamas laivų skaičius. Šiukštu negalima nieko liesti po vandeniu ar pasiimti iš jūros. „Toks naro kodeksas – nieko negalima imti ar net liesti po vandeniu. Neleidžiama net nerti su pirštinėmis. Ne vienas mūsų rankas susižeidė ar įsidilgino į kažką. Kadangi aš esu alergiška, tai leido nerti su pirštinėmis, tačiau prigrasino, kad jei mus kas nors tikrintų, tuoj pat nusimaučiau, nes mus plukdžiusiam laivui atimtų plaukiojimo licenciją“, – pasakoja nardytoja.

Atrodytų, taip kruopščiai saugomoje teritorijoje povandeninis pasaulis turėtų būti nuostabus ir žmogaus nepaliestas. Tačiau nieko panašaus. Pasirodo, čia vis dar žvejojama pačiu šlykščiausiu būdu – sprogdinant dinamitą. Toks „žvejybos“ būdas pirmiausia itin pavojingas narams, antra, į paviršių išplaukia tik apie 30 proc. žuvų, o visa kita dvėseliena lieka ant dugno.

„Daug kur nardžiau, bet kad taip būtų, šiais laikais neteko matyti. Išsprogdinti rifai, po vandeniu plaukiojančios vien žuvų gaišenos… Tikėjomės tikrai kažko daugiau. Juk kai teritorija yra saugoma, tai iš žvejojančių piratų net žuvų niekas neperka, kad neskatintų tokios nelegalios žvejybos, o čia dinamitu sprogdina. Apie tai ne kartą rašyta ir valdžios institucijoms, tačiau iš jų pusės – tyla“, – nusivylimo neslepia Viktorija.

Auksinė šventykla Jangone

Panardę nacionaliniame parke Viktorija ir jos bendrakeleiviai pažintį su Mianmaro istoriniais objektais pradėjo nuo Jangono (britų vadinto Rangūnu), buvusios senosios sostinės. Jangone yra daugybė neblogai išlikusių kolonijinio stiliaus pastatų. Kai po trečiojo britų ir mianmariečių karo sostinė atiteko britams, šie nesismulkindami čia ėmė tvarkytis kaip užsigeidę: pradėjo statyti viešbučius, administracijos pastatus, ligonines, mokyklas, įkūrė universitetą, pridygo britų aristokratų ir karininkų gyvenamųjų namų, buvo tiesiami keliai. Verta paminėti, kad Jangonas – bene vienintelis Pietryčių Azijos miestas, kai kuriose gatvėse neblogai išlaikęs savo kolonijinę dvasią.

Šis miestas žavus ne tik kolonijiniu stiliumi. Kur kas labiau stebina kontrastai: šalia neoklasikinio pastato – auksu žibanti stupa ir šalimais išstypęs stiklu blyksintis modernus pastatas. O kur dar parkai, kinų kvartalas, muziejai su buvusių karalių neįkainojamų turtų ekspozicijomis ir tipiškas Pietryčių Azijos miesto šurmulys, pertraukiamas senučių automobilių pypsėjimo ir gongo aidų iš šventyklų.

Tačiau visų keliautojų tikslas – viena gražiausių ir prabangiausių šalyje auksu žėrinti Švedagono šventykla, dar vadinama Auksine pagoda. „Pagoda fantastiško grožio: auksinė, su didžiuliu deimantu viršuje. Ji daro begalinį įspūdį. Joks paveiksliukas negali perteikti to, ką pamatai savo akimis“, – trumpai apibūdina reginį Viktorija.

Pasak legendų, Švedagono šventykla pastatyta toje vietoje, kur ant kalvos prieš daugiau nei porą tūkstantmečių vienuoliai paslėpė aštuonis ketvirtojo Budos princo Gautamos plaukus. Relikvija buvo apsaugota auksine plokšte, ant kurios pastatyta auksinė simetriška stupa, simbolizuojanti nušvitusį Budos protą. Aukso šventyklai valdovai negailėjo visais amžiais. Štai viena karalienė paaukojo 50 kg aukso, kitas valdovas – keturis kartus daugiau, nei svėrė pats. Auksu šventykla blizga ir šiandien.

„Visas šventyklos stogas išklijuotas auksu. Tačiau dėl klimato sąlygų auksas tamsėja ir kas kažkiek laiko jį tenka atnaujinti. Stogas restauruojamas iš žmonių, kurie atvažiuoja, aukų, mat galima nusipirkti auksinių plokštelių ir paaukoti. Plokštelės klijuojamos viena ant kitos. Beje, mums nelabai pasisekė, nes kai atvykome, stogas kaip tik buvo tvarkomas ir pusė jo buvo uždengta“, – sako keliautoja.

Šiandien kiekvienas lankytojas gali nusipirkti aukso lapelių ir priklijuoti prie stupos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pagoda padengta daugiau nei 13 tūkst. aukso lapelių, jos viršūnėje vėjas sukioja brangakmeniais inkrustuotą vėtrungę, o smaigalys padabintas auksiniu rutuliu, papuoštu daugiau nei 5 tūkst. deimantų ir kitų brangakmenių.

Be didžiosios auksinės stupos, čia gausu ir mažesnių. Tarkim, stebina paauksuotos Budos statulos, įvairiausiomis pozomis rymančios, sėdinčios ar prigulusios iš marmuro, plytų ar sidabro pastatytose stupose, kurių suskaičiuojama apie 70.

„Šventyklos pabirusios didžiuliame plote ir ten yra labai daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kiekvienoje budistų šventykloje galima rasti savaitės dienos, kurią gimei, globėją. Tiesa, jų savaitė dalijasi iš aštuonių, nes trečiadienis padalijamas pusiau. Savąjį globėją turi aplaistyti vandeniu, uždegti žvakelę, gal kažkokį lotoso žiedą ant kaklo užkabinti. Mano globėjas yra tigras, tai visur pyliau ant jo vandenį. Kai atlieki visus ritualus, turi suduoti į gongą ir taip pranešti dievui, kad paaukojai“, – pasakoja Viktorija.

Ne veltui sakoma, kad mianmariečiai gimtadienį švenčia kiekvieną savaitę. Jiems labai svarbu žinoti, kurią savaitės dieną gimė, nes tą dieną globoja kokia nors planeta ir gyvūnas, kurie atsakingi už žmogaus gyvenimą, likimą, sėkmę ar nesėkmes. Štai pirmadienį gimusius globoja tigras, antradienį gimusius prižiūri liūtas ir t.t. Žingsniuojant laikrodžio kryptimi aplink Švedagono šventyklos stupą galima išvysti visus aštuonis globėjus.

Baganas – tarsi iš kitos realybės

„Stupa dažnai buvo statomos kaip auka dievams, kad lydėtų sėkmė, šeima nesirgtų, kad troškimas koks nors išsipildytų“, – aiškina Viktorija.

Mianmare apstu ir pagodų, ir stupų, tačiau viena nuostabiausių ir įspūdingiausių vietų, savo nežemišku grožiu tiesiog užimančių kvapą, yra Baganas. „Kiek akys aprėpia, čia ištisi laukai šventyklų, ir kokių tik nėra: viena pagoda pati gražiausia, kita pati seniausia, kita pati aukščiausia, į kurią visi lipa, kad pasitiktų saulėlydį, ir fotografuoja. Yra mažesnių, yra didesnių. Protu nesuvokiamas grožis. O kai visos šventyklos apšviečiamos besileidžiančios saulės spindulių – prieš akis atsiveria nenusakomai įspūdingas reginys“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi keliautoja.

Bagano slėnis garsėja vienu unikaliausių ir pasakiškiausių peizažų Žemėje. Slėnyje, tarsi perkeltame iš fantastiškiausios planetos ar net neribota fantazija apdovanoto režisieriaus filmo, kiek akis aprėpia kyšo šimtai tamsiai raudonų pagodų smailių. Vis dėlto iki mūsų laikų išliko tik maža dalelė – vos iki 3 tūkst. šventyklų, o prieš tūkstantmetį čia jų būta kur kas daugiau, kaip spėjama, – nuo 10 tūkst. iki 40 tūkst. Spėjama, kad statiniai iškilo X–XIII a., daugiausiai jų pastatyta XI a. Verta paminėti, kad Bagano šventyklos ir pagodos sudaro didžiausią pasaulyje budizmo architektūros ansamblį.

Vienos pagodos akį traukia smailėmis, kitos, labiau apirusios, stebina keistomis kūgio formomis, dar kitos baltai tvyksčioja saulės spinduliuose, o ketvirtos, vos vos įžiūrimos tolumoje, tarsi plevena vakaro šešėliuose. Iš tų didingų laikų, kai pagodos kilo viena po kitos, yra išlikęs posakis, kad čia neįmanoma paeiti neatsitrenkus į ką nors šventa. Beje, visi gidai rekomenduoja virš slėnio praskristi karšto oro balionu – įspūdis išliks visam gyvenimui.

Viktorija su bendrakeleiviais Bagane ne tik architektūros paminklais grožėjosi – jiems teko dalyvauti ir vietos gyventojų vestuvėse. „Visos vestuvės vyksta iki 12 valandos dienos. Šventėje dalyvauja visas kaimas, leidžiama ateiti turistams, galima ir fotografuoti ar filmuoti. Svečiai jauniesiems atneša dovanų, mes padovanojome pinigų. Jaunieji būna pasidabinę įspūdingais drabužiais, svečius pavaišina, tačiau visa kita būna labai paprasta. Tai stebėti buvo labai įdomu“, – pasakoja Viktorija ir priduria, kad Mianmare apskritai labai įdomu bendrauti su vietiniais: kiekviename regione papročiai, tradicijos, net žmonių bruožai kitokie.

Gyvenimas ant vandens

Pasak Viktorijos, yra bendruomenių, kurių gyvenimo būdas unikalus. Pavyzdžiui, žvejų kaimeliuose, pastatytuose ant pastolių Inlės ežere Šano valstijoje, gyvena intų tautybės žmonės. „Šiame ežere visi gyvena ant vandens. Čia ir namai, ir mokyklos, ir net mūsų viešbutis buvo pastatytas ant pastolių virš ežero, o gatves atstoja vanduo. Visas gyvenimas verda ant vandens, net sodai ir daržai pasodinti plaukiojančiose salose“, – pasakoja Viktorija.

Pasirodo, plaukiojantys sodai ir daržai – vienas iš čia gyvenančių žmonių išmonės stebuklų. Iš aštrių vandens augalų padaromas karkasas, į kurį supilamas dumblas, mat ežeras yra pelkėjantis. Iš dumblo formuojamas gruntas, kuriame auginami pomidorai, bulvės, agurkai ir kitos daržovės, net įvairiausios gėlės ar kai kurie vaisiai. „Aišku, daržovės turi dumblo kvapo ir skonio“, – šypteli pašnekovė.

Beje, nors vietiniai ežere ir maudosi, turistams tai daryti griežtai uždrausta, mat ežeras nėra švarus, be to, jame gyvena parazitas, kuris gali besimaudantiems palįsti po oda.

Labai įdomus žvejybos būdas: žvejai irkluoja koja, lėtai ištempia tinklą ir rankomis daužydami vandenį suveja žuvis į  tinklą, o vaikai žvejoja bučiu: įveja į jį žuvį ir šakute pasmeigia. „Labai įdomus, niekur nematytas archajiškas gyvenimas“, – stebisi Viktorija.

Istorinis Mandalajus

Išbandžiusi nakvynę ant vandens kompanija patraukė į Mandalajų, dar vieną miestą, garsėjantį istoriniais pastatais. Pagrindinis objektas, priverčiantis aikčioti keliautojus, – senoviniai mediniai vienuolynai. O ypač vienas gražiausių Mianmaro pastatų – įmantriais drožiniais išdabintas XIX a. Švenando (~Shwenandaw~) vienuolynas. Jo mediniuose ornamentuose įamžinti pasakojimai apie Budos gyvenimą. Dėmesio verta ir Mahamuni pagoda, kurios didžiulę sėdinčio Budos statulą maldininkai puošia vis nauju aukso sluoksniu.

Įdomu, kad tokių auksu apklijuotų statulų yra bene visose šventyklose, tačiau aukso lapelius galima klijuoti tik vyrams – moterys neprileidžiamos. Jos gali tik melstis aplink. Viktorija, nežinodama šio draudimo, užsilipo ant pakylos nusifotografuoti. Staiga visi šoko varyti keliautojos šalin.

Dar viena įdomi auka – žvirbliai. Nusiperki žvirbliuką narvelyje, pakuždi jam savo norą ir paleidi, o jis dievams nuskraidina… „Manėm, padarysime gerą darbą – nusipirkom gal penkiolika ir paleidom. Žiūrim – grįžo atgal pas žmones“, – juokiasi prisiminusi keliautoja.

Dėmesio verti Mandalajaus rūmai, apjuosti dantyta tvora, bei daugybė kitų architektūrinių paminklų. Verta įkopti ir į 240 m pagodomis apstatytą Mandalajaus kalvą, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į bendravardį miestą bei jo apylinkes.

Jei yra galimybė ir laiko, galima pasiplaukioti laiveliu šalimais tekančia upe ir kitu rakursu pasižvalgyti po apylinkes. Labiausiai akį patraukia akinamo baltumo XVIII a. Minguno pagoda. Pagal statytojų sumanymą šventykla turėjusi atrodyti kaip Budos dantis ir savo dydžiu užgožti kitas šventyklas, tačiau, kad ir kokių galingų būta užmojų, pastatas liko nebaigtas. Beje, Minguno miestelyje yra pats didžiausias pasaulyje skambantis varpas, sveriantis daugiau nei 87 tonas ir esantis penkių metrų aukščio.

Pasak Viktorijos, Mandalajus yra ir budistinių mokyklų centras. Pasirodo, visi berniukai ir mergaitės turi bent tris savaites vienuoliauti. Beje, vienuoliai čia labai gerbiami, ir vaikai savo pareigą labai noriai atlieka. O skurstančioms šeimoms tai išsigelbėjimas, nes ne viena jų negali išmaitinti savo vaikų.

Vienuolynai yra ir švietimo centrai, čia vaikai ir suaugusieji gali pramokti rašto, o visai neblogai išmokę gali pasilikti vienuolyne, tapti vienuoliais ir net daryti karjerą, tarkim, tapti vienuolyno prižiūrėtojais. Įdomu, kad vienuoliai prasimaitina tik iš aukų. Visą dieną vaikšto su dubenėliu ir visi, kas gali, net skurdžiausiai gyvenantys žmonės, aukoja bent po saujelę ryžių.

O ką dar verta visiems išbandyti Mianmare? Pasak Viktorijos, jie pačiose įvairiausiose vietose stebėdavo saulėlydį – užsilipę ant stupų, prie jūros ar kitur. „Visur, kur buvome, palydėdavom saulę. Reginys įspūdingas ir spalvomis, ir didingumu“, – pasakojimą baigia Viktorija.

Faktai apie Mianmarą

Mianmaro Sąjungos Respublika – didžiausia šalis žemyninėje Pietryčių Azijoje.

Sostinė – Neipidas.

Plotas – apie 677 tūkst. kv. km.

Gyventojų – daugiau nei 60 mln. Suskaičiuojamos apie 135 etninės grupės.

90 proc. šalies gyventojų yra budistai.

Bene labiausiai Mianmaro poslinkiui į demokratiją yra nusipelniusi opozicijos politikė ir Nacionalinės demokratijos lygos generalinė sekretorė Aung San Suu Kyi. Politikė už savo veiklą yra pelniusi Sacharovo bei Nobelio taikos premijas, jai įteikti ir įvairių šalių apdovanojimai.

Dar visai neseniai galimybės laisvai keliauti po Miamarą (iki 1989 m. šalis vadinosi Birma) nebuvo, mat šalį nuo 1948 m. varžė socialistinis militaristinis režimas.

Valdžią užgrobęs generolas Bo Ne Vinas bei jo įpėdiniai nepageidavo jokių kontaktų nei su Amerika, nei su Europa, nei su aplinkinėmis šalimis. Vis dėlto opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi bei kitų aktyvistų pastangomis buvo pakeista konstitucija, 2011 m. įvyko demokratiniai rinkimai, o karinė chunta buvo išformuota.

Įdomu, kad dabartinis šalies pavadinimas turi kelias kilmės versijas: vieni mokslininkai tvirtina, kad jis kilęs iš sanskrito žodžio ~Brahmadeš~, kuris reiškia  „Brahmos žemė“, kiti – iš vietinio vietovardžio ~Myanma~.

Tūkstančiai lietuvių jau aplankė Pietryčių Azijos šalis, tokias kaip Tailandas, Vietnamas ar Malaizija, tačiau tik vienas kitas keliautojas užsuka į neseniai sienas atvėrusį Mianmarą, stebinantį nežemišku pagodų grožiu, auksinėmis Budos statulomis ir budistine ramybe.

Dar visai neseniai galimybė pasižvalgyti po Miamarą (iki 1989 m. šalis vadinosi Birma) keliautojams buvo labai apribota, mat nuo 1948 m. šalį varžė socialistinis militaristinis režimas. Šios valstybės valdžią užgrobęs generolas Bo Ne Vinas bei jo įpėdiniai nepageidavo nei kapitalistinių investicijų, nei kultūrinių mainų, nei turistų ne tik iš Amerikos ar Europos, bet ir iš aplinkinių šalių. Vis tiktai opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi bei kitų aktyvistų pastangomis buvo pakeista Mianmaro konstitucija, 2011 m. įvyko demokratiniai rinkimai, ir karinė chunta neteko valdžios.
Tiesa, neseniai atvėrusi sienas dešimtmečiais izoliuota šalis gausių turistų minių vis dar nesulaukia. Keliautojai įtariai žiūri į šią Pietryčių Azijos valstybę ir atidžiai stebi tiek politinius, tiek ekonominius pokyčius. Dalį potencialių turistų gąsdina skurdas, nuolatiniai žinių reportažai, kad Mianmaras – antra šalis pasaulyje pagal užauginamo opiumo kiekį, be to, čia tai lėktuvas sudūžta, tai autobusas netvarkinguose keliuose apvirsta, tai pramoninių avarijų įvyksta. Dar kiti keliauti čia nesiryžta ir dėl kruvinų susirėmimų tarp religinių grupuočių.

Auksu tviskančios pagodos

Vis dėlto keliautojai, apsilankę Mianmare, nesigaili ir teigia, kad būtent dabar geriausias laikas keliauti po šią pasakiško grožio šalį. Taip mano ir sutuoktiniai Jolanta Gotlevskienė bei Aleixo de Queiroz Ribeiro, vienuolika dienų viešėję šioje Pietryčių Azijos šalyje, aplankę gražiausiomis pagodomis garsėjančius miestus ir ilsėjęsi viename jaukiausių šio regiono paplūdimių – Ngapali.
„Keliautojams, kurie ieško originalios ir unikalios vietos Azijoje, kur būtų graži gamta, turtinga kultūra, draugiški ir svetingi žmonės, šiltas klimatas, jaukūs viešbučiai, skanus maistas, neįtikėtinai gražūs paplūdimiai, 28 laipsnių šilumos jūros vanduo ir vis dar patrauklios, nedidelės kainos, rekomenduočiau Mianmarą“, – pataria ponas Aleixo ir priduria, kad šios šalies gyventojai dar nesugadinti turistų ir kapitalizmo, kaip jau yra Tailande, Kambodžoje ar Vietname, tačiau po visų reformų šalis sparčiai vejasi savo kaimynes ir greitai taps panaši į jas, todėl norintieji pamatyti autentišką Mianmarą ten suskubti turėtų ilgai nedelsdami.
Mūsų kalbinti keliautojai pažintį su šalimi pradėjo nuo Jangono (buvusio Rangūno), didžiausio Mianmaro miesto. Lankytinų vietų šiame mieste begalė. Vaikštinėjant Jangone verta pasižvalgyti po čia stūksančias pagodas, parkus ar kyštelėti nosį į margaspalvį kinų kvartalą, įdomu užsukti ir Nacionalinį muziejų, kuriame eksponuojamos buvusių karalių regalijos. Tačiau pagrindinis objektas yra viena gražiausių ir prabangiausių šalyje Švedagono šventykla.
Iš legendų sužinome, kad Švedagono pagoda pastatyta ant kalvos, ant kurios prieš daugiau nei 2 tūkst. metų du klajokliai vienuoliai paslėpė relikviją – aštuonis ketvirtojo Budos princo Gautamos plaukus. Relikvija buvo apsaugota auksine plokšte, ant kurios pastatyta auksinė simetriška stupa, simbolizuojanti nušvitusį Budos protą. Šiai šventyklai tauriojo metalo negailėta ir vėlesniais amžiais. Štai viena karalienė atseikėjo 50 kg aukso, kitas valdovas – triskart daugiau, nei svėrė pats.
Šiandien kiekvienas norintis gali nusipirkti aukso lapelių ir priklijuoti prie stupos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pagoda padengta daugiau nei 13 tūkst. aukso lapelių, jos viršūnėje vėjas sukioja brangakmeniais inkrustuotą vėtrungę, o smaigalys padabintas auksiniu rutuliu, papuoštu daugiau nei 5 tūkst. deimantų ir kitų brangakmenių. Žinoma, patikrinti aukso ar brangakmenių tikrumo niekas neleis, tačiau auksu žibanti pagodos smailė akį traukia iš toli. Kvapą gniaužia ir paauksuotos Budos statulos, įvairiomis pozomis rymančios aplinkinėse iš marmuro, plytų ar sidabro pastatytose stupose, kurių suskaičiuojama apie 70.
„Tai ne šiaip pagoda, o savotiškas nepaprasto grožio šventyklų miestelis, kuriame vietiniai žmonės praleidžia visą vakarą melsdamiesi“, – pasakoja ponia Jolanta.
Maldininkai tuščiomis rankomis neateina, atsineša aukų – gėlių, vaisių ar smilkalų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šimtai Mianmaro demokratijos lyderės Aung San Suu Kyi (Aung San Su Či) šalininkų šeštadienį susirinko prie disidentės namų ant ežero kranto, tikėdamiesi, kad ji bus paleista artimiausiomis valandomis.

Aung San Suu Kyi pastaruosius du dešimtmečius beveik visą laiką praleido namų arešte arba kalėjime.

Kepinant atogrąžų saulei, prie disidentės partijos būstinės ir jos aptriušusio namo susirinkę šalininkai nekantriai laukė, tikėdamiesi bent akies krašteliu pamatyti 65 metų Nobelio taikos premijos laureatę.

Daugelis vilkėjo marškinėlius su jos atvaizdus ir užrašu: “Mes stovime su Aung San Suu Kyi”.

Pareigūnai nurodė, kad ji bus paleista artimiausiu metu, tikriausiai šeštadienio vakarą, nors kai kurie baiminasi, kad šalį valdantys generolai gali rasti naują dingstį pratęsti Aung San Suu Kyi sulaikymą.

“Meldžiamės, kad ji būtų paleista. Labai jaudinamės”, – sakė Jangone gyvenanti 35 metų namų šeimininkė Cho Cho (Čo Čo).

“Netikiu, kad ji kalta, – sakė disidentės partijos narys Lei Lei. – Taigi, jau anksčiau tikėjausi, kad kiekviena diena gali būti jos paleidimo diena.”

Daugelis ekspertų tebelaiko Aung San Suu Kyi pagrindine grėsme beveik penkis dešimtmečius Mianmarui vadovaujančiai karinei chuntai. Per pastaruosius 21 metus ji 15 metų praleido nelaisvėje, tačiau vėliausias Aung San Suu Kyi skirtas namų arešto terminas baigiasi šeštadienį.