Gegužės 18–19 d. Trakų rajone vyko ketvirtasis Vilniaus Rusijos forumas. Renginyje dalyvavo daugiau kaip šimtas pilietinės visuomenės atstovų, akademikų, politikų, žurnalistų iš Rusijos, Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių. Tarp renginio svečių – daug metų kalintas Michailas Chodorkovskis, dukart dėl apnuodijimo ligoninėje atsidūręs Vladimiras Kara-Murza, nužudytųjų Anatolijaus Litvinenkos našlė ir Boriso Nemcovo dukra bei jų bendražygiai.

M.Chodorkovskis savo poziciją, kurią išsakė forume, išdėstė ir feisbuke. Jis pareiškė matąs tris Rusijos ateities scenarijus. Pirmasis – Vladimiras Putinas dalyvauja Rusijos prezidento rinkimuose kitąmet, tampa išrinktas ir pasitraukia 2024 m. ar šiek tiek anksčiau. Antrasis – jis nedalyvauja rinkimuose, tačiau iškelia įpėdinį. Trečiasis – V.Putinas lieka valdžioje iki gyvos galvos. „Antrasis variantas optimalus šaliai, trečiasis siaubingas – tai baigsis perversmu, tačiau abu scenarijai mažai tikėtini“, – sakė M.Chodorkovskis.

Jo nuomone, opozicija turėtų veikti atsižvelgdama į pirmąjį scenarijų. „Svarbiausias dalykas – neleisti, kad autoritarizmas imtų sukti naują ratą. Kad ir kaip juokinga, čia sutampa pragmatiški paties Putino ir šalies interesai. Bet kuris naujas autokratas vargu ar pakęs ankstesnio buvimą. Esant tokiai situacijai perėjimas prie parlamentinio arba bent jau prezidentinio parlamentinio modelio, nudaigoto 1993 m., tampa geriausia išeitimi ir dabartiniam elitui, ir šaliai. Putinas gali išsaugoti rimtą įtaką ir, atitinkamai, neliečiamybę, o Rusija pagaliau gaus šiuolaikinę valstybę. Keista, tačiau rimtu barjeru šiame kelyje tampa ne tik dalies dabartinių iždo vagių nuogąstavimai būti teisiamiems, bet ir dalies demokratinės visuomenės – iš tų, kurie nori juos ten pasiųsti“, – rašo M.Chodorkovskis.

Jis vardija mažai tikėtinus dalykus: „Geras caras – stebuklas. Vadas, kuris užgrobė valdžią ir savanoriškai ją apribojo – stebuklas. Galios centras, kuris nesiremia galia – stebuklas. Stebuklai nutinka, tačiau pasikliovimas stebuklu – silpnas reikalas.“ M.Chodorkovskiui labiau patinka kelių savarankiškų, stiprių politinių organizacijų sukūrimas. Jos turėtų savarankiškai save finansuoti ir turėti savas atramas visuomenėje.

Komentuojantieji M.Chodorkovskio vizijas jau atkreipė dėmesį, kad jis mato Rusijos ateitį kaip Lenkijos 1989–1990 m. Prezidentas (Lenkijos atveju – Wojciechas Jaruzelskis) atstovauja sistemai, premjeras – opozicijai. Tuo panašumai baigiasi, nes M.Chodorkovskis nerekomenduoja opozicijai vienytis į kumštį – kad negąsdintų V.Putino režimo.

Kritikai jau spėjo įvertinti M.Chodorkovskio planus kaip nerealius.

Vilniaus Rusijos forumas rengiamas Užsienio reikalų ministerijai bendradarbiaujant su Rytų Europos studijų centru ir Tarptautiniu rinkimų tyrimų centru nuo 2013 m.„Mums labai svarbu, kad Lietuvoje gali susirinkti tie, kuriems rūpi Rusijos ateitis, ir atvirai apie tai diskutuoti“, – sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Scanpix nuotr.

Visas su Rusijos Valstybės Dūmos ir žemutinių Federalinės Asamblėjos rūmų rinkimais susijusias naujienas galima apibendrinti įprasta fraze: ir vėl nieko itin naujo. Blogąja prasme, žinoma.

Rima JANUŽYTĖ

Dar likus porai savaičių iki rinkimų sužinoti, kaip sekasi Vladimiro Putino oponentams, buvo nebeįmanoma: Rusijos teisingumo ministerija pa­skelbė, kad nepriklausomas apklausų centras „Le­vada“ yra „užsienio agentas“ ir toliau nebegali tęsti veiklos. „Tai praktiškai reiškia politinės cenzūros įvedimą ir nepriklausomų apklausų neįmanomumą. Tai tipinis šio represyvaus režimo elgesys“, – sako uždaromo centro vadovas Levas Gudkovas.

Žinoma, Kremlius teigia, kad anokia čia politinė cenzūra, tad priešingai aiškinančio L.Gudkovo žo­džiai – tik balsas tyruose. Ką ir bepridursi, kai už­­sienio agentais savo noru privalo užsiregistruoti vi­­sos nevyriausybinės organizacijos, gaunančios kad ir menkiausią finansinę paramą iš užsienio.

Tad tyruose – ir visos Rusijos sociologinės ap­klau­sos, kurias, be „Levados“, rengia dar keletas bendrovių, ir tas keletas nėra „užsienio agentai“. Jos – Kremliaus agentai, nes jas kontroliuoja valstybė, o skelbia jos tai, ką pasako Kremlius.

O Kremlius, kuris savo piliečius pažįsta geriausiai, sako: Vladimiro Putino palaikymas – tiesiog re­kordinis, siekia 82 proc., o „Vieningosios Ru­­si­jos“ – „kur kas didesnis nei oponentų“.

Beje, partijos „Vieningoji Rusija“ ir V.Putino populiarumo reitingai esą niekaip nesusiję. Pre­zi­de­n­tas atsiribojo nuo partijos tapęs prezidentu, o da­bar partijos lyderis – premjeras Dmitrijus Med­vedevas. Bet visa tai – tik formalumai, nes visi ir taip žino, kieno partija yra „Vieningoji Rusija“.

Tokie valstybės kontroliuojamų sociologinių ap­klausų bendrovių tyrimų rezultatai – dar vienas įrodymas, kad „Levadą“ reikėjo uždaryti: vos prieš savaitę ši „agentų irštva“ paskelbė oi kokius nemalonius skaičiukus: „Levados“ apklausų duomenimis, partiją „Vieningoji Rusija“ palaikančių žmonių nuo liepos mėnesio sumažėjo nuo 57 iki 50 proc. Be to, centro duomenimis, 39 proc. rusų ma­no, kad balsavimas apskritai yra beprasmis.

Kritęs partijos populiarumas, pasak ekspertų, parodė, kad politinės kovos, ar bent jau pasistumdymo, vis dėlto esama, nes rinkimų kampanijos me­tu apie savo egzistavimą priminė ir kitos partijos, paprastai tūnančios užribyje, pavyzdžiui, Ru­sijos liberalų demokratų partija. „Atsirado politinių jėgų rinka, apie kurią žmonės nė nenutuokė“, – tada aiškino „Levados“ centro direktoriaus pa­vaduotojas Aleksejus Graždankinas.

Scanpix nuotr.

Vis dėlto rinkimų laimėtojai aiškūs, nežinomas tik balsų už „Vieningąją Rusiją“ procentas. Per pra­ėjusius rinkimus už šią partiją balsavo 49 proc. į rinkimus atėjusių žmonių, bet tūkstančiai kitaip galvojančiųjų rinkosi į gatves ir mėgino sakyti, kad rezultatai – suklastoti.

Dabar „Vieningoji Rusija“ gali sulaukti gerokai ma­žesnio palaikymo, nes daugelis rusų vis labiau piktinasi valdžia dėl šalyje siaučiančios finansinės krizės, kurią sukėlė Vakarų sankcijos, skirtos Rusijai dėl Ukrainos konflikto, ir kritusios naftos kainos.

Tad laimėti sunkmečiu reiškia dar daugiau, nei laimėti pakilimo laikotarpiu. Na, o jei yra nepaten­kintųjų – jiems skirta šiek tiek pažadų.

„Nėra pinigų, bet laikykitės“, – šiemet pensinin­kams pranešė premjeras D.Medvedevas. Ir prižadėjo, kad 2017 m. sausį pensininkams bus skirtos vienkartinės 5 tūkst. rublių (68 eurų) išmokos. Tai esą tas pats, kas pensijos dydį „pririšti“ prie didėjančios infliacijos tempo, nors iš tiesų pensininkai liks gerokai apgauti, nes infliacija Rusijoje didėja labai sparčiai.

Kad ir kaip būtų, dėl rinkimų kampanijos kūrybiškumo ir įtaigumo „Vieningosios Rusijos“ lyderiai galvos per daug nesuka: kam investuoti į tai, ką jie gaus nemokamai, – pergalę.

„Partija neturi jokios žinios, išskyrus tai, kad „vi­si kiti yra blogesni už mus“. Bet balsavimas už opo­zicines partijas, nors ir yra pasipriešinimo balsas, vis tiek reiškia, kad sistema palaikoma“, – sako „Carnegie“ tyrimų centro Maskvoje pirminin­kas Andrejus Kolešnikovas.

8 tūkstančiai kandidatų

Dar rugpjūčio pradžioje Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė, kad norą dalyvauti parlamento rinkimuose pareiškė daugiau kaip 8 tūkst. kandidatų. Kaip jie pasiskirstys, priklausys nuo balsavimo pagal mišrią rinkimų sistemą. Tai reiškia, kad pusę iš 450 parlamentarų piliečiai rinks pagal partijų sąrašus, pusę – vienmandatėse apygardose.

Šiuo metu „Vieningoji Rusija“ parlamente turi net 238 vietas. Antri – Genadijaus Ziuganovo va­do­vaujami komunistai, toliau – Sergejaus Mi­ro­no­vo „Teisingoji Rusija“ ir Vladimiro Žirinovskio li­beraldemokratai. Šios partijos neabejotinai ir to­liau liks valdžioje. Kaip rodo įvairios visuomenės apklausos, jų reitingai yra didžiausi.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Birželį Kremliaus kritikas Michailas Chodor­kovs­kis pristatė savo remiamus kandidatus į Vals­ty­bės Dūmą. Vien šis buvęs verslo magnatas per savo fondą „Atvira Rusija“ iškėlė daugiau nei dvi dešimtis kandidatų. Tarp jų – fizinę negalią tu­rin­tis 23 metų sportininkas Jaroslavas Sviatos­lavs­kis ir gerai žinoma Marija Baronova, dalyvavusi protestuose prieš V.Putiną 2012 m.

Jos kandidatūra Valstybės Dūmos rinkimuose „Atviros Rusijos“ fondo lėšomis iškelta Maskvoje, nors tai padaryti ir nebuvo lengva. Visų pirma – dėl anksčiau pateiktų kaltinimų dalyvavus protestuose. Nors kalėjimo ji išvengė, tačiau ilgo teisminio proceso metu jai buvo uždrausta išvykti iš Mask­vos. Galiausiai M.Baronova turėjo surinkti daugiau nei 14 tūkst. Maskvos gyventojų parašų, kad galėtų iškelti savo kandidatūrą rinkimuose. Po dau­gybės durų varstymo M.Baronova reikiamą skai­­čių parašų vis dėlto surinko ir pateikė juos paskutinę dieną. Ji sakė prisitrynusi ant pirštų pūslių, nes reikėjo pasirašyti ant visų 14 911 dokumentų. „Nemiegojau 81 val. Išsilaikiau neužmigusi, apsiliedama šaltu vandeniu ir vartodama meldonį. Tačiau mums pavyko“, – sakė kandidatė.

M.Baronova teigia, kad ji ir M.Chodorkovskio judėjimas ruošiasi ateičiai: „Jei agituosime ir pradėsime (įgyvendinti) projektus dabar, po 10 metų bus žmonių, kurie galės perimti šalį į savo rankas po­tencialiu kriziniu laikotarpiu. Jei laimėsiu, pritrauk­sime daugiau žmonių ir bus daugiau tokių, kurie tiki pozityvia ir demokratine Rusijos ateitimi.“

Deja, kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, M.Baronovos platforma, kaip ir kitos „užkulisinės“ politinės jėgos, turi nedaug šansų peržengti 5 proc. rinkimų slenkstį.

Politikos analitikas iš Sankt Peterburgo Mi­chai­­las Kominas įsitikinęs, jog opozicijos atstovams kelti savo kandidatūras – beprasmiška, mat net patys rinkėjai netiki, kad jų balsai skaičiuojami sąžiningai. „Jie nemato didelio skirtumo tarp politi­nių partijų – visos atrodo tarsi viena didelė po­litinė dėmė. Gyventojai supranta, kad deputatai ir Valstybės Dūma turi mažai įtakos sprendimų pri­ėmimo procesui, kuris sutelktas prezidento ran­kose“, – sako analitikas.

Beje, šiuos rinkimus stebės nemažas būrys už­sie­nio svečių, tarp jų – ir septyni Lietuvos atstovai, kuriuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos kvietimu deleguos Užsienio reikalų ministerija.

Pokyčiai artimiausioje aplinkoje

„Veidas“ neseniai rašė, kad artėjant Dūmos rin­kimams artimiausioje V.Putino aplinkoje prasidėjo įdomūs kadrų pokyčiai. Pavyzdžiui, vieną seniausių Rusijos prezidento bendražygių – Krem­liaus administracijos vadovą Sergejų Ivanovą pa­keitė jo pavaduotojas Antonas Vaino. Ne per se­niausiai be dar­bo liko dar vienas buvęs V.Putino ben­dražygis iš KGB laikų – Viktoras Ivanovas, ku­ris ėjo Fe­de­ra­li­n­ės narkotikų kontrolės tarnybos vadovo pareigas. Šiais metais buvo priverstas at­sis­tatydinti „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vla­di­miras Jakuninas. Kai kurių analitikų nuomone, aukšto rango pareigūnai perkeliami siekiant neutralizuoti bet kokias opozicijos V.Putinui užuomazgas.

Politikos analitikas Glebas Pavlovskis įsitikinęs, kad V.Putinas siekia pašalinti visus, kurie pažįsta jį ga­nėtinai ilgai, o štai naujai paskirtus asmenis vienija tai, kad jie neturi politinio identiteto ir politinio svorio. „V.Putino draugai aplink jį buvo bent jau ne­oficiali kontrolė. Kai nėra net neoficialios kontrolės, kyla pavojus. Centras lieka be jokių apribojimų, o tai gali būti tik pavojinga“, – teigia G.Pavlovskis.

Net artimi Kremliui asmenys nežino tikrosios po­kyčių priežasties, užtat tai nesustabdo spėlionių.

„Akivaizdus demonstratyvus informacijos trūkumas. Dabar sistema gali įgyvendinti esmines per­­mainas ne tik be paaiškinimo visuomenei, bet ir be paaiškinimo elitui. Neturime apie ką diskutuo­ti, nes nežinome faktų“, – sako G.Pavlovskis, pri­mindamas, kad pokyčiai neabejotinai susiję su rinkimais. Ir ne tik Dūmos.

Jau ruošiamasi ir prezidento rinkimams?

Pernai liepą Rusijos prezidentas V.Putinas pa­sirašė įsaką parlamento rinkimus trimis mėnesiais paankstinti, mat anksčiau planuota, kad parlamento rinkimai vyks 2016 m. gruodį. Šios iniciatyvos šalininkai, tarp jų Valstybės Dūmos pirminin­kas Sergejus Naryškinas, aiškino, esą rinkimus reikia paankstinti norint sėkmingai suformuoti ir vykdyti 2017 m. biudžetą. Tačiau kritikai įsitikinę, kad tokio skubėjimo tikslas – visai kitoks. Beje, tai prieštarauja ir šalies Konstitucijai, nes suteikia nesąžiningą pranašumą Kremliaus šalininkams. Ir štai kodėl.

Proputiniškoms partijoms – tai šansas pademons­truoti geresnius rezultatus po kuklios rinkimų kampanijos vasarą, kai daugelis Rusijos žmonių atostogavo. Kai kurie šį sprendimą netgi laiko mėginimu patikrinti, ar rusai taip pat palaikytų ir prezidento rinkimų paankstinimą (jie numatyti 2018 m. kovą), kuris leistų dar labiau įtvirtinti V.Pu­­­tino pozicijas valdžioje.

Ilgametis V.Putino sąjungininkas ir buvęs fi­nansų ministras Aleksejus Kudrinas jau pasiūlė, kad 2018 m. prezidento rinkimai būtų paankstinti, nes Kremliui tuomet esą būtų lengviau pradėti re­formas, kurios galėtų padėti Rusijai išbristi iš ekonomikos krizės. Žinoma, V.Putinas savo ruožtu ne­atmetė galimybės siekti naujos kadencijos. Be­veik niekas neabejoja, kad jis laimėtų rinkimus. Na, nebent atsirastų įpėdinis.

Arba įpėdinė. Pavyzdžiui, puse lūpų būsimąja Ru­sijos prezidente tituluojama Krymo generalinė prokurorė, Geležine Krymo princese vadinama 36 metų Natalija Poklonskaja, jau paskelbusi, kad da­lyvaus rinkimuose.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Amžinų diktatorių nebūna. Apie tai Rusijos gyventojams galėjo priminti plakatas, kurį neįvardijami entuziastai užsisakė pakabinti vienoje iš Maskvos viešojo transporto stotelių. Plakatas buvo pakabintas kovo 5 d., jame pavaizduotas Josifas Stalinas ir po juo – užrašas: „Mirė tas, mirs ir šitas.“ Čia verta akcentuoti, kad plakato iškabinimo diena buvo pasirinkta neatsitiktinai: tai – Stalino mirties metinės. Kas yra plakate „šitas“ – irgi menka paslaptis. Neabejojama, kad kalbama apie dabartinį Kremliaus šeimininką.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Rusijos po Putino tema vienaip ar kitaip iškyla jau ne pirmą kartą. Pirmiausia tenka pripažinti, kad Vladimirui Putinui ir jo aplinkai pavyko suformuoti Rusijoje naują autoritarinį režimą su polinkiu į tam tikras totalitarines tendencijas. Pati Rusijos valdžia yra linkusi šią sistemą vadinti „suverenia demokratija“ arba „valdžios vertikale“. Tiesa, šiandien šie apibrėžimai prisimenami vis rečiau, nes jų paskirtis buvo užmaskuoti naujojo autoritarizmo gimimą Rusijos politiniame gyvenime (ir pirmiausia įtikinti Vakarų pasaulį, kad Rusija tebeeina demokratijos keliu, tačiau šis kelias yra ypatingas, t. y. „suverenus“). Žinoma, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tokia maskuotė prarado aktualumą.

Bet kuriuo atveju V.Putino valdymas vertinamas kaip tam tikra epocha politiniame Rusijos gyvenime, o tai leidžia kelti klausimą: kada ir kaip ji galėtų pasibaigti ir kokia valdžios sistema ją pakeis?

Tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis.

Ypač daug pradėta kalbėti apie Rusiją po Putino pastaruoju metu. Tai sąlygoja pirmiausia stiprėjanti Rusijos konfrontacija su Vakarų pasauliu (iš esmės – naujo Šaltojo karo situacija). Be to, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos daro pastebimą neigiamą poveikį ekonominei situacijai, ir tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis. Tai gali sudaryti esminę prielaidą dabartinio Rusijos režimo pokyčiams, nes autoritarinio valdymo situacija neleidžia tikėtis, kad pokyčiai galėtų įvykti įprastu – t.y. rinkimų – keliu. Galima numanyti, kad vienaip ar kitaip režimo pokytis Rusijoje bus susijęs su politiniais arba visuomeniniais sukrėtimais (vadinamąja „spalvotąja revoliucija“, kurios taip bijo Kremlius, valstybiniu perversmu ar V.Putino mirtimi).

Kalbant apie modernią Rusiją, būtina paminėti kelis esminius niuansus, kurie yra tiesiogiai susiję su režimo pasikeitimo klausimu. Pirmiausia, net ekonominio nuosmukio situacijoje Kremlius neskuba mažinti finansavimo kariuomenei ir savo informaciniams resursams (t.y. propagandai). Dabartinis režimas neabejotinai stengsis iki paskutinės akimirkos išlaikyti valdžią savo rankose, naudodamas tam abi priemones – tiek meduolį (propagandą), tiek rimbą (jėgos struktūras).

Nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.

Pavyzdžiui, yra įtarimų, kad per Maidano įvykius Kijeve mintį nuskandinti protestą kraujuje tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pakuždėjo būtent patarėjai iš Rusijos saugumo struktūrų, atvykę į šalį gelbėti V.Putino statytinio. Jeigu ši prielaida teisinga, tikėtina, jog Kijevo gatvėse iš esmės buvo išbandytas scenarijus, numatytas „spalvotosios revoliucijos“ situacijai Maskvoje. Laimė, V.Janukovyčiui neužteko ryžto eiti iki galo. Tačiau nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos (atsižvelgiant į V. Putino ir jo aplinkos polinkį) greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.

Kitas svarbus niuansas yra susijęs su klausimu, kiek Rusijos politika iš tikrųjų priklauso nuo V. Putino. Čia egzistuoja kelios galimos versijos. Viena jų – kad V.Putinas yra klasikinis autoritarinis lyderis, t.y. kad Rusijos politika formuojama tik jo asmeninių sprendimų pagrindu. Kitaip sakant, V.Putinas yra režimas, o režimas yra V.Putinas. Tokiu atveju dabartinio Rusijos prezidento figūra yra esminė ir vien nuo jos priklauso galimos arba potencialios permainos, o tai reiškia, kad V.Putino režimas žlugs tuo metu, kai jis nueis nuo politinės scenos.

Pagal kitą versiją V.Putinas, nors yra matomas ir svarbus, iš tikrųjų jau neatlieka nekvestionuojamai pagrindinio vaidmens, t.y. kalbama apie „kolektyvinį Putiną“, kurį sudaro taip pat ir dabartinio prezidento aplinka. Tokiu atveju politinis režimas yra potencialiai stabilesnis, nes turi vidinio lankstumo. Kitaip tariant, jeigu ši prielaida yra teisinga, V.Putino pasitraukimas iš politinės scenos dabartiniame Rusijos režime nieko iš esmės nepakeis, nes „kolektyvinis Putinas“ sugebės tęsti pradėtą kursą, vykdyti savo funkcijas ir be realaus V.Putino.

Tiksliai atsakyti, kuri iš versijų atitinka realybę, kol kas neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad svarstymai apie Rusiją po Putino neturi prasmės. Pavyzdžiui, apie Rusijos ateities situaciją po numanomo režimo pasikeitimo ne taip seniai diskutavo Rusijos nesisteminės opozicijos atstovai. Tokia diskusija vyko “Laisvosios Rusijos forume”, kuris buvo organizuotas Vilniuje.

Ne taip svarbu, kada „Putinas praras“ valdžią, svarbiau sutarti dėl veiksmų ir sprendimų, kurie turės būti įgyvendinti, kai tai atsitiks.

Nors diskusija ir nepateikė garantuotų receptų ir stabilios Rusijos po Putino vizijos, joje buvo pagarsinti keli svarbūs aspektai. Diskusijos dalyviai sutarė, kad ne taip svarbu, kada „Putinas praras“ valdžią, svarbiau sutarti dėl veiksmų ir sprendimų, kurie turės būti įgyvendinti, kai tai atsitiks. Minėtoje diskusijoje liberaliosios opozicijos atstovams pavyko suformuluoti pagrindinius principus, kurie leistų po Putino režimo žlugimo grąžinti Rusiją į europinės demokratijos kelią.

Buvo sutarta, kad pereinamuoju laikotarpiu bus būtina įgyvendinti liustraciją. Tiesa, skirtingų opozicinių jėgų atstovai siūlė skirtingus šio proceso įgyvendinimo principus. Iš Rusijos pasitraukęs koncerno „Evroset“ įkūrėjas ir buvęs savininkas Jevgenijus Čičvarkinas siūlė apriboti liustraciją tik „artimiausios V.Putino aplinkos žmonėmis“. Jis taip pat siūlė palikti turtus tiems valdininkams, kurie įgijo juos ne visai teisėtu būdu, bet nedalyvavo nusikaltimuose žmogiškumui (J.Čičvarkino siūlymu, tokie žmonės galėtų legalizuoti savo kapitalą naujojoje Rusijoje, sumokėję tam tikrą mokestį).

Kitokią poziciją išsakė buvęs Dūmos deputatas, politikas Ilja Ponomariovas. Pasak jo, bus būtina vykdyti visuotinę liustraciją – be jokių išimčių.

Diskusijos dalyviai taip pat sutarė, jog „Rusijai po Putino“ būtina parengti aiškų reformų planą, kuris turėtų būti pateiktas visuomenei. Tiesa, iki galo nepavyko sutarti, apie kokio pobūdžio planą reikėtų kalbėti – ar labiau politinį, ar ekonominį.

Nekilo jokių abejonių, kad kardinaliai turi būti reformuota ir politinė Rusijos Federacijos sistema. Vienas iš esminių reformos uždavinių – saugiklių, kurie neleistų sistemai vėl nuslinkti į autoritarizmą, įvedimas.

Rusijoje gana greitai gali susidaryti revoliucinė situacija, kurioje valdantysis režimas paleis valdžią iš rankų, o ją paims tie, kas bus tam pasirengę.

Būtina paminėti, kad diskusijoje nuskambėjo ir keli pasiūlymai, kurie yra gana radikalūs. Pavyzdžiui, žinomas opozicijos veikėjas Garis Kasparovas pasiūlė nerengti numanomu pereinamuoju laikotarpių rinkimų, nes, pasak jo, rinkimai įmanomi tik tada, kai bus įtvirtinta demokratinė sistema. Jis taip pat pasiūlė, kad pirmuose rinkimuose negalėtų dalyvauti žmonės, kurie vykdys politinės sistemos pertvarką (ir tai būtų dar viena garantija, sauganti nuo valdžios koncentracijos vienose rankose).

Kitas opozicijos politikas, buvęs vicepremjeras Alfredas Kochas pažymėjo, kad vykdant pertvarką Rusijai vertėtų laikinai atsisakyti dalies savo suverenumo ir perduoti tam tikras politines funkcijas (pavyzdžiui, rinkimų organizavimą, Konstitucinio Teismo funkciją) tarptautinėms organizacijoms. Šiame pasiūlyme galima iš esmės įžiūrėti aliuziją į pertvarkos kelią, kurį nuėjo Vokietija ir Japonija po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare.

Viena esminių šios diskusijos išvadų yra ta, jog Rusijoje gana greitai gali susidaryti revoliucinė situacija, kurioje valdantysis režimas paleis valdžią iš rankų, o ją paims tie, kas bus tam pasirengę.

Žinoma, nėra jokių garantijų, kad „po Putino“ valdžia atiteks vadinamajai liberaliajai opozicijai, o jeigu taip vis dėlto nutiks – tai dar nereiškia, kad bus įgyvendinta būtent tokia demokratinė pertvarka, kaip anonsuota “Laisvosios Rusijos forume” (nepamirškime, kad kitas žinomas opozicionierius Michailas Chodorkovskis pasiūlė garantuoti neliečiamybę V.Putinui ir jo aplinkos žmonėms). Suprantama, kad „Rusijos po Putino“ vaizdinys yra vis dar labai labai miglotas, tačiau kalbėti apie jį (svarstant įvairius variantus) iš tikrųjų jau laikas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 16 d.