"Scanpix" nuotr.

2008 m. pirmą kartą žmonijos istorijoje daugiau nei pusė visų pasaulio gyventojų gyveno miestuose. Urbanizacijos procesas nesustabdomas ir vyksta visuose žemynuose. Miestų įtaka politikai ir ekonomikai vis didėja, o valstybės tampa tik miestų sąjungomis. Pasaulis grįžta prie panašios santvarkos, kokia buvo antikinės Graikijos laikais.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Miestų daugėja ir jie auga

Vis daugiau žmonių iš kaimo vietovių persikelia į miestus. Jie auga, jungiasi ir tampa megamiestais, turinčiais 10 ir daugiau milijonų gyventojų. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2030 m. miestuose jau gyvens 60 proc. žmonijos, tačiau ir tada urbanizacijos plėtra nesustos. Išsivysčiusiose šalyse Vakarų Europoje, Japonijoje ar JAV urbanizacija siekia net 80–90 procentų. O juk dar 1950 m. du trečdaliai žmonių gyveno kaimiškose teritorijose.

Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 milijonų.

Dabar sparčiausiai kraustynės į miestus vyksta Afrikoje, Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 milijonų. Afrikoje šis procesas vyksta labai greitai ir yra mažai kontroliuojamas, nes vargingos vietos vyriausybės nepajėgios suvaldyti srautų ir pasirūpinti tinkamu persikėlimu.

Greičiausiai auganti miestų grupė pasaulyje yra nedideli miestai iki 1 mln. gyventojų, tokie kaip Vilnius. Juose gyvena apie du trečdalius visų gyventojų. Kita įspūdingai auganti miestų grupė yra megamiestai, kuriuose per 10 mln. gyventojų: Londonas, San Paulas, Tokijas, Delis. 1995 m. jų buvo priskaičiuojama 14, dabar šis skaičius padvigubėjo.

Kai kalbame apie ekonomiką, kalbame apie miestus

Gyventojams telkiantis miestuose, jų svarba tampa vis didesnė. Visa valstybės politika pradeda suktis apie miestų plėtrą, jų problemas ir sprendimo būdus. Jau dabar urbanizuotose teritorijose sukuriama per 80 proc. pasaulio BVP, o 600 svarbiausių pasaulio miestų lemia visą žmonijos progresą. Komentuodamas miestų reikšmę valstybėms, Harvardo universiteto profesorius Michaelis Porteris sako, kad nebėra vieningos valstybės ekonomikos, o tik atskirų lokalių ekonomikų sandrauga.

Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba.

Sparčią urbanizaciją paskatino technologiškai pasikeitęs žemės ūkio verslas ir gerėjančios miestiečių gyvenimo sąlygos, tačiau lemiamas veiksnys miestų naudai tapo aukštosios technologijos – internetas, telekomunikacijos, kompiuteriai. Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba. Gausėjant inovacijų miestuose, daugėja verslų, daugėja darbo vietų. Miestai įgauna dar didesnį patrauklumą ir dar sparčiau traukia talentus iš kaimiškų teritorijų.

Europa yra vienintelis pasaulio regionas, kuris centralizuotomis pastangomis suvaldė miestų augimą. Vyriausybės skyrė daug lėšų ir pastangų miestietiškai gerovei ir gyvenimo ritmui į mažesnes gyvenvietes įdiegti. Nors Europoje urbanizuotų teritorijų daug, didelių megamiestų – mažai. Net 37 proc. Europos ekonomikos sukuriama mažuose miestuose ir kaimuose. Tokios subalansuotos politikos nepavyko įgyvendinti JAV ar Kinijai, ką jau kalbėti apie Lotynų Ameriką ir kitas pasaulio dalis.

Urbanizacijos iššūkiai

2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 milijono.

Sparti urbanizacija kelia visuomenės ir politikų susirūpinimą. Kartais priemonės tampa radikalios. Raudonųjų khmerų režimas Kambodžoje jėga bandė sunaikinti miestus ir visus žmones priversti gyventi agrarinėse komunose. Tai pareikalavo milijonų žmonių aukų, tačiau nieko nebuvo pasiekta, dauguma Kambodžos gyventojų vis tiek gyvena miestuose. Kitų šalių vyriausybės nenaudoja tokių brutalių priemonių, bet leidžia labai daug pinigų, siekdamos išlaikyti gyventojus provincijoje, nors dauguma bandymų nepasiteisina. 2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 milijono.

Daugėjant gyventojų, miestai susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip tarša, spūstys ir nevienoda atskirų miestų dalių plėtra. Kai kurie miesto rajonai tampa prestižiniais, ir juose kuriasi pasiturintys žmonės, o kituose, priešingai, susidaro skurdo getai.

Viena svarbiausių miestų plėtros problemų yra būsto trūkumas. Net šį klausimą aktyviai sprendžiančioje Švedijoje trūksta 436 tūkst. būstų.

Sprendžiant tokius iššūkius atsiranda naujos ekonomikos rūšys – išmaniųjų miestų programos, elektromobiliai, dalinimosi ekonomika, daiktų internetas ir kt., kurių nebūtų be miesto kultūros.

Valstybių sėkmė priklauso nuo miestų sėkmės

Pasaulio banko studija parodė, kad ryšys tarp urbanizacijos ir BVP yra, tačiau išlieka dideli skirtumai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Besivystančios valstybės neišnaudoja viso miestų potencialo. Tokiuose miestuose dažnai yra nepakankama infrastruktūra, ypač gatvių, neefektyviai naudojama teritorija, trūksta kompetentingos administracijos.

Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.

Dėl greito gyventojų gausėjimo ir procesų nevaldymo besivystančiose valstybėse aplink miestus susikuria dideli lūšnų kvartalai su savo neigiamomis socialinėmis ir kriminogeninėmis problemomis. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.

Profesorius Johnas Friedmannas teigia, kad miestų sėkmė ir ekonominė plėtra priklauso nuo to, kiek jie yra integruoti į pasaulio ekonomiką. Sugebėjimas konkuruoti, stiprybių išgryninimas, greitas inovacijų įsisavinimas ir naujų kūrimas traukia talentus, kuria naujas geriau mokamas darbo vietas, o tai užtikrina ne tik miesto, bet ir viso regiono ar šalies augimą. Plačiai išgarsėjęs bankrutuojančio Detroito miesto JAV atvejis iliustruoja, kad nesugebėjimas diegti inovacijų ir prisitaikyti prie pasaulio tendencijų veda į ekonominę depresiją ir gyventojų išsikėlimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad gyventojai iš tokių žlungančių miestų beveik visada kraustosi ne į kaimo vietoves, o į kitus miestus.

Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, taršos, nusikalstamumo problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.

Prognozuojama, kad 2050 m. daugiau nei du trečdaliai viso pasaulio žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose. Jose bus sukuriama absoliuti dauguma pasaulio paslaugų ir gaminių. Visos planetos ir valstybių gerovė bus visiškai priklausoma nuo miestų ekonomikos. Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, taršos, nusikalstamumo ar socialinės problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio

Urbanistika. Vakarų Europos miestai, jau seniai išsikėlę ambicingus urbanistinius planus, juos nuosekliai ir planingai įgyvendina, svajones paversdami realybe. Deja, Lietuvoje, architektų teigimu, iki šiol dar nė vienas miestas nėra parengęs tikros vizijos, miestai turi tik jų užuomazgas. Lietuvoje miesto plėtros perspektyva – dar gana naujas dalykas.

„Olandija turi seniausias urbanistines tradicijas, todėl atvykus čia jaučiamas labai didelis kontrastas: pas mus viskas vyksta dar spontaniškai ir chaotiškai“, – teigia urbanistai Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė, įmonės PUPA steigėjai. Jie penkerius metus mokėsi ir dirbo Olandijoje, ten įkūrė PUPA („Public Urbanism Personal Architecture“ trumpinys). Jau dveji  metai, kai PUPA veikia Vilniuje. Save jaunieji specialistai vadina novatoriška urbanistų komanda, dirbančia su urbanistiniais projektais ir bandančia pritaikyti tai, ką išmoko Olandijoje.

PUPA jau turi svarių įvertinimų – tai pirmoji vieta tarptautiniame konkurse „Europan“. „Pradžioje, kai visiems šnekėjome, kad kuriame ir norime kurti miestų vizijas, visi į mus žiūrėjo kaip į neaiškius žmones, nesuprasdami, kas ta vizija“, – tokia, pasak urbanistų, buvusi jų darbo pradžia.

Pašnekovai teigia, kad skirtumai tarp Vakarų Europos ir Lietuvos miestų atsiskleidžia pradėjus dirbti, nors išoriškai juos taip pat galima pamatyti, nes jei išvažiuoji į bet kurį Europos miestą, žinoma, ne buvusio Rytų bloko šalių, iš karto matai, kad yra kažkokia bendra tvarka. Gali pastebėti tarp šalių vyraujančius skirtumus, bet vis tiek viskas atrodo valdoma.

„Technokratinėje miestų valdymo, vizijos kūrimo kultūroje, kai viskas daroma dėl praktiškumo, pragmatiškumo, tai sukuria keistų vietų, keistų sprendinių, atsižvelgiama tik į vieną kažkurį aspektą, o kiti aspektai, paprastai socialiai teisingi, atsakingi dalykai, kaip gyvenimo aplinkos gerovė, lieka pamiršti ir apie juos nėra kalbama“, – sako T.Jonauskis. Nėra siekiama ambicingesnių planų, dėmesys skiriamas tik šios dienos problemoms, pavyzdžiui, stengiamasi lopyti duobes, spręsti automobilių aikštelių, spūsčių klausimą ir panašiai.

Problemų pas mus, pašnekovų teigimu, nėra daugiau nei Vakarų Europos šalyse, žmonės ten tokie patys, pinigų visiems projektams taip pat nepakanka, vienintelis skirtumas – planavimo kultūra, tam tikras pasitikėjimas savivaldybėmis, miestų planuotojų darbu. Tas pasitikėjimas laikui bėgant yra labai padidėjęs, nes kai miestai sistemingai siekia užsibrėžtos vizijos, ją ir pasiekia. „Vakarų Europos miestai turi išsikėlę ilgalaikes vizijas, o Lietuvoje ne tik bendrų miesto vizijų, bet ir atskirų teritorijų nėra“, – teigia pašnekovai.

Jų nuomone, Lietuvoje labai sunku įgyti pasitikėjimą, nes visi viskuo abejoja, vyrauja toks pesimizmas, kad esą galima tik užsienyje, bet ne čia. Iš tikrųjų, pasak J.Muliuolytės, žmonės visur panašūs, reikia tik noro.

Žinoma, pas mus per 20 metų daug kas keitėsi, Lietuvoje nėra tinkamos įstatymų bazės, įstatymais nėra apibrėžta, kad miestai privalo turėti viziją. Yra tik bendrasis planas, galima sakyti, žemės panaudojimo, o ne ambicijų, vizijų planas. Čia ir būtų didžiausias skirtumas. Strateginis miesto plėtros planas yra privalomas, tik jis daugiau parengtas per finansinę prizmę, to plano rengėjai dažnai net architektų savo komandoje neturi. Tas planas retai kada būna susietas su erdvine struktūra, su gyvenimo aplinkos kokybės gerinimu – būna tiesiog suplanuoti biudžeto pinigai, ką, kaip ir kur reikėtų daryti, pavyzdžiui, kurią gatvę sutvarkyti, kokias paslaugas užtikrinti ir panašiai. Taigi dažnai strateginis planas – tik skambus pavadinimas.

T.Jonauskis miesto viziją apibūdina kaip ambicijų planą, kuriame susieti įvairūs aspektai – ekonominiai, kultūriniai, socialiniai, erdviniai, bet kartu tai realios ambicijos, kurias reikia įgyvendinti ne per vienus ar kelerius metus, o galbūt per 20 ar 30 metų. Ir tik turint išgrynintą viziją jos pagrindu rengiama strategija.

Pavyzdžiui, Olandijoje kiekvienas miestas privalo turėti struktūrinę viziją, ir ta vizija yra susieta su apibrėžta miesto erdvine vizija bei ekonominiais, socialiniais, kultūriniais aspektais, kai bandoma išgryninti, kokie elementai mieste – patys svarbiausi. Ta vizija būna gana abstrakti, kad dar būtų galima palikti vietos interpretacijai, nes yra rengiama 30-iai metų į priekį. Paskui, jei reikia, ji šiek tiek koreguojama. Miestas apsibrėžia, kas ir kur yra svarbiausia, atsižvelgiant į minėtus aspektus ir numatant, kaip po pakeitimų galėtų vystytis verslas, socialinė, kultūrinė aplinka. Ir tik po to rengiami bendrieji atskirų teritorijų planai, kuriuose nurodoma, kas konkrečiai turėtų būti tvarkoma, kokio masto darbai atliekami ir kas turėtų dalyvauti. Iki statybos pradžios parengiama net 10–15 dokumentų, galimybių studijų, apžvalgų ir pan., kad miestas išsigrynintų, jog tai tikrai teisingas kelias ir verta skirti tam visą energiją.

Deja, Lietuvoje, PUPA atstovų nuomone, to nėra, o tai, kas daroma, daroma po truputį, gana chaotiškai. Vizijos būtinumas, priešingai nei kitose Europos šalyse, čia nėra reglamentuotas, todėl kartkartėmis iškeliami tam tikri šūkiai, tokie kaip „sveikas miestas“ ar „laimingos visuomenės miestas“, tampa viešųjų ryšių akcija. Tai dažniausiai nėra susieta su jokia kita veikla, taip sprendžiamos šiandienos problemos. „Situacija yra tokia: tu neturi pinigų, bet bandai gražiai atrodyti ir prisiperki gražių sagų, tačiau drabužis vis tiek lieka senas. Geriau būtų, jei bandytum bent jau naujus marškinius nusipirkti“, – lygina pašnekovai.

Tarkim, Vilnius, nors ir turi iš visų Lietuvos miestų labiausiai sustruktūrintą miesto viziją, ji vis tiek yra per plati, nesisteminga, neraiški, neaišku, ar plečiamas centras, ar aplinkkeliai, ar mikrorajonai, ar užmiestis, ir visiškai neaišku, kuria linkme miestas judės. Miestas, neturėdamas tokios aiškios vizijos, netikslingai investuoja pinigus, vėliau tai paveikia ir verslą. Pavyzdžiui, norima atgaivinti centrą, bet investuojama į aplinkkelius, taigi išeina, kad labiau padedama užmiesčiui.

Negalima sakyti, kad miestai visai neturi vizijų, – jų strateginiuose planuose jos įrašytos. Pavyzdžiui, Vilniaus vizijos keitėsi nuo „veržlaus miesto“ iki „laimingos visuomenės miesto“. Pasak pašnekovų, gerai, kad apie tai galvojama, miesto tikslas ir turėtų būti toks, kad jame gyventų laimingi žmonės – geroje, švarioje aplinkoje. Tačiau, urbanistikos specialistų nuomone, didžiausias strateginių planų trūkumas, kad jie nesusiję su erdviniais dalykais. Politikai tarsi pamiršta apie gerovės didinimą, architektai, o ir gyventojai taip pat apie tai mažai kalba. „Kai apie tai mažai kalbama, niekas ta linkme ir nevyksta, nėra bandoma sukurti geresnės aplinkos“, – įsitikinę pašnekovai.

Pavyzdžiui, jei yra gyvenamieji rajonai, turi būti ir parkai, sutvarkyti šaligatviai, įrengti dviračių takai, o centre galbūt reikia kitų aspektų, kurie turi būti planuojami ir įgyvendinami. Gyventojai savo lėšomis nepajėgūs susitvarkyti, o miestas nesugeba sistemingai skirti finansavimo aplinkai gerinti. Dėl to senų daugiabučių rajonai jau tapo tikra bėda. Taip yra visuose miestuose, ir dabar jau reikia nežmoniško kiekio pinigų šiai problemai spręsti. T.Jonauskis ir J.Muliuolytė tai pateikia kaip akivaizdų tinkamo planavimo trūkumo pavyzdį, kai problema nenumatyta iš anksto ir jai neužbėgta už akių.

Kitas pavyzdys – Vilniuje buvo pradėti statyti namai užmiestyje, tačiau nepasirūpinta aplinkkeliais, ir tai vėlgi iš anksto nenumatyta problema. Taip buvo sprendžiamos to laikmečio trumpalaikės problemos. Nebuvo tokios vizijos, kad reikia kurti kompaktišką miestą, kuriame būtų mažiau kelių ir su tuo susijusių problemų. Tai aktuali visų Lietuvos miestų problema. Visa grandinė tokių nenumatytų dalykų, pašnekovų nuomone, rodo miesto neūkiškumą, nors Vilnius dabar jau išsikėlė uždavinį riboti plėtrą periferinėse zonose, ten, kur nėra išplėtota inžinerinė, transporto bei socialinė infrastruktūra, ir skatinti centrinės dalies plėtrą. Vilnius ir kiti Lietuvos miestai, palyginti su daugeliu Europos miestų, nėra tankiai apgyvendinti, ir tai taip pat neūkiškumo padarinys.

„Pagal miestų plėtros teoriją, jei nori suvaldyti miestą, pirma reikia galvoti, kokią infrastruktūrą nutiesti, ir numatyti, kad aplink ją bus gyvenama, nes tai bus patogu“, – aiškina T.Jonauskis. Visa tai turi būti tikslinga: jei įrengiama kokia nors pravažiavimo linija, tai turi būti ir gyvenamoji teritorija.

Pašnekovų nuomone, Lietuvoje taikomi ydingi planavimo metodai: miesto bendrasis planas, detalusis, techninis ir statybų. Taigi iki statybų reikalingi tik keturi žingsniai, o Olandijoje ir kitose šalyse iki statybų jų yra apie penkiolika. Lietuvoje dėl ydingo planavimo pradingsta ir vizija, jei ji ir buvo išsikelta, nes kiekvienas savo žemėje stato ką nori: vienas sklypo savininkas sako statysiąs namą, po to sklypą nusiperka kitas ir jau planuoja statyti parduotuvę. Taip atsiranda elementariai išdarkyta miesto struktūra, ką jau kalbėti apie bendros vizijos kūrimą. O štai užsienyje miestas, turėdamas viziją, daro įtaką tokiems dalykams: aiškiai pasakoma, jog, pavyzdžiui, čia namo ar parduotuvės negali būti arba čia turi būti verslo koncentracija, ir tada stengiamasi suburti verslininkus, kad jie čia statytų savo objektus.

Urbanistai pateikia labai tikslingo planavimo pavyzdį, kai Hamburgas užsibrėžė tikslą per 10 metų pasiekti, kad miesto centre visai neliktų automobilių. Tam tikslui jau prieš priimant planą pradėta ruoštis – buvo mažinamas parkavimo vietų skaičius ir panašiai, tai yra viskas daroma po truputį. Dabar jie jau tvirtai žino ir gali drąsiai teigti, kad po 10 metų tikrai pasieks tokį tikslą, nes žmonės su tuo susitaikė – dauguma naudojasi viešuoju transportu ar dviračiais.

Panašia kryptimi eina ir kiti Europos miestai. Pavyzdžiui, Helsinkis užsibrėžė tikslą iki 2025 m. sukurti sąlygas gyventi be nuosavo automobilio, ir šis siekis tapo pagrindiniu kriterijumi visiems planams. Kuriant tokią viziją buvo maksimaliai įtraukti ir miesto gyventojai – jie galėjo siūlyti savo idėjas.

Panašios vizijos laikosi ir Kopenhaga: miestas turi tarnauti žmonėms, o ne automobiliams. Toks planas įgyvendinamas jau ne vieną dešimtmetį ir miesto centre jau įdiegta daug pokyčių: automobilių gatves pakeitė pėsčiųjų, daugiau vietos skiriama dviračiams, viešosios erdvės pritaikomos gyventojų socialiniams, kultūriniams poreikiams.

Pašnekovai pastebi, jog Lietuvoje, deja, nė vienas miestas neturi net mažiausio noro mažinti automobilių srautą. Atvirkščiai, vyksta priešingi procesai, tarkime, Kaune rekonstruojant Laisvės alėją nutarta į ją grąžinti transportą. „Tai absurdas. Kaip profesionalai gali taip leisti, kai visas pasaulis eina priešinga linkme?“ – stebisi J.Muliuolytė ir T.Jonauskis.

Nors rekonstrukcijos rengėjai automobilių grąžinimą bando aiškinti tuo, kad dabar yra blogas įvažiavimas į kiemus, taip lyg ir galima būtų padėti gaivinti verslą Laivės alėjoje, tačiau pašnekovai vienareikšmiškai tai vertina kaip problemą, kylančią dėl nekompetencijos, neteisingai architektams suformuluotų užduočių, netinkamo planavimo iš savivaldybės pusės. Tokiu sprendimu patenkinamos kažkokios asmeninės ambicijos ir pagerinamos sąlygos kokiems 20-iai žmonių, dėl to aukojant viešąjį interesą, kuriam atstovauja nepalyginti daugiau žmonių.

Dauguma Kauno gyventojų, išgirdę apie šį sprendimą, buvo tiesiog šokiruoti. T.Jonauskis primena, kad kiti Europos miestai jau pergyveno tą problemą 1970–1980 m., kai pėsčiųjų gatvės vėl buvo atvertos automobiliams, siekiant gaivinti verslą. Tačiau tai nepasiteisino, todėl buvo nuspręsta tas gatves grąžinti pėstiesiems ir plėsti pėsčiųjų teritorijas. Pastebima, kad Lietuvoje retai bandoma pasitelkti užsienio patirtį, nors gerų pavyzdžių tikrai daug.

Kauno problema – tai ir miesto plėtros kultūros nebuvimas, ir verslo nebranda, projektai trumpalaikiai ir nepelningi, nėra didelių investicinių kompanijų, kurios plėtotų teritorijas ir valdytų objektus apie 50 metų. Tai aktualu ir kitiems miestams. „Jei miestas nėra aktyvus proceso dalyvis, jis neturi įrankių tam kontroliuoti“, – teigia urbanistikos specialistas. Kaune, pasak jo, akivaizdu, kad nėra Laisvės alėjos ir miesto plėtros vizijos, trūksta vientisumo, neaišku, kur link einama.

Mažesnių miestų ir miestelių problema – jų savivaldybių bandymas nusikopijuoti vizijas, dažniausiai iš kurortinių miestų, ir siekis tapti turizmo, sveikatingumo kompleksų centrais, užuot atsižvelgus į savo miesto išskirtinumą ir pagal tai planavus plėtrą. Kitas pavyzdys gali būti laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) paskelbimas neturint net sąlygų tinkamai infrastruktūrai. Taip, pasak pašnekovų, prasilenkiama su realybe, tai kažkokia vizija be konteksto, o ji turi būti reali ir kontekstuali.

Problemų kyla ir dėl to, kad praktiškai nėra regioninės plėtros: miesto savivaldybės numato savo planus iki tam tikros ribos, o rajonų savivaldybės – iki savo ribos. Tada gali būti ir taip, kad koks nors kelias nepratęsiamas, nes baigėsi teritorijos ribos. Tiek miesto, tiek rajono vizijos turi eiti išvien. Gyventojams juk visai nesvarbu, kur baigiasi teritorija, – jiems reikia gerovės. Regioninis planavimas turi įtraukti ir aplinkinių rajonų miestus, nes priešingu atveju turime ne iki galo išplėtotą turistinį, rekreacinį potencialą. „Savivaldybėms tiesiog trūksta regioninio mąstymo, tam tikros kultūros“, – problemos priežastis apibendrina pašnekovai.

Taip pat atsigręžiant į praeitį pastebima, kad kažkada nebuvo skirta finansavimo regioniniams planams. Nenumatyta, ką daryti su regionais, kurie traukiasi, nes mažėja gyventojų.

Pabrėžiamas ir geras dalykas, kad gaudami ES paramos lėšų miestai privalėjo apsibrėžti tikslines teritorijas, tačiau tai dar nereiškia, kad buvo pasirinkti tinkamiausi rajonai miesto problematikos atžvilgiu. Tikslingiausiai problemines teritorijas apsibrėžė Klaipėda.

T.Jonauskio nuomone, Vilnius turi geriausias sąlygas plėtoti regioną, nes aplinkiniai miestai susieti geležinkeliu. Pavyzdžiui, Olandija dėl išplėtotos geležinkelių sistemos bando konkuruoti net su tokiais pasauliniais miestais, kaip Londonas, Paryžius ir net Niujorkas. Olandai puikiai žino, kad bendra regioninė plėtra didina konkurencingumą tarp kitų didžiųjų miestų, miestai vystydamiesi atskirai tikrai nebūtų tokie konkurencingi.

Klaipėdos regionas – vienintelis, kuris pradėjo galvoti apie regioninę plėtrą. Buvo parengta regioninė galimybių studija „Vakarų krantas“, tačiau, urbanistų nuomone, tikslai galbūt per daug ambicingi ir realiai neapskaičiuoti. Nors jie tikrai pažangūs: elektra varomo transporto sistemos sukūrimas bei siekis skatinti gyventojus naudotis viešuoju transportu.

Pašnekovai sutinka, kad vienintelis Lietuvoje sėkmingas miesto, įgyvendinančio savo viziją, pavyzdys – Druskininkai. Šis miestas užsibrėžė tikslą būti kurortu ir nuosekliai jį įgyvendina: jei jau kurortas, tai ne tik vasaros, bet ir žiemos. Jo pavyzdžiu dabar seka ir Birštonas. Anykščiai taip pat priskiriami prie gana sėkmingų pavyzdžių, kai, galima sakyti, iš nieko tapo kažkuo.

Taip pat ir Vilniaus dešiniojo Neries kranto vizijos plėtra yra gana sėkminga, o ir anksčiau išsikeltą veržlaus miesto viziją urbanistai laiko iš dalies sėkmingai įgyvendintu projektu, tačiau ne be trūkumų – trūksta viešųjų erdvių ir gyvybingumo. Pavyzdžiui, Olandijoje toks projektas būtų pradedamas nuo viešosios gerovės planavimo, būtų kuriamos vietos socializacijai, kultūrai ir tik po to sprendžiami technokratiniai dalykai, o Lietuvoje – atvirkščiai. „Deja, miestietiška kultūra Lietuvoje vis dar nėra kuriama, formuojama“, – pripažįsta T.Jonauskis.

Lietuvos problema yra ta, kad trūksta specialistų, kurie gebėtų kurti vizijas, rengti tokio lygmens projektus. Dabar architektai yra arba meninės krypties, arba praktiškai inžinieriai, o tokio vidurio, kad turėtų išsilavinimą ir meninėje, ir inžinerinėje srityje, nėra. Užsienyje tokie specialistai rengiami jau seniai, vadinami jie įvairiai – urbanistais, miestų planuotojais. Urbanisto profesiją bando reabilituoti ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedra, pripažindama tokių specialistų poreikį.

PUPA steigėjų nuomone, kiti pagrindiniai dalykai, trukdantys kurti ir plėtoti miestų vizijas, – tai tradicijos, kultūros, kompetencijos nebuvimas. Savivaldybės dažniausiai net nežino, kad turėtų turėti miesto viziją, ir nesupranta jos svarbos. Vizijos neturėjimas veda prie to, kad neturima prioritetų, todėl vyksta chaotiška miestų plėtra. Vizija padeda nesiblaškyti ir kurti sinergiją. Kai miestas žino, ko nori, jis gali tai ir pasiekti.

Taip pat nėra įstatymo, reglamentuojančio miesto vizijos parengimą, reikia, kad tai būtų priimta politiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Olandija kas 10 metų parengia visos šalies plėtros vizijas. Planavimas čia vyksta ministerijų lygmeniu. Lietuvoje bendrasis plėtros planas irgi privalomas, tačiau jis neatlieka tos funkcijos, kurią galėtų atlikti: jame mažai kalbama apie tai, kaip turėtų vykti miestų plėtra.

Svarbiausi aspektai rengiant miesto vizijas – tai socialiai, ekonomiškai atsakingas planavimas, regiono, miesto identiteto bei pranašumų išryškinimas, taip pat labai svarbu viešumas, skaidrumas, todėl į vizijų bei planų rengimą būtina įtraukti gyventojus. Pastebima, kad Lietuvoje savivaldybės tai daro nenoriai.

Į klausimą, ką reikėtų daryti norint pakeisti situaciją Lietuvoje, pašnekovai atsako, kad pagrindas turėtų būti švietimas. Jų nuomone, savivaldybės daug žinių galėtų pasisemti dalyvaudamos projekto URBACT renginiuose. Tai Europos miestų mainų ir mokymosi programa, kuria siekiama skatinti darnią miestų plėtrą. URBACT II sudaro galimybę įvairiems miestams ir savivaldybėms dirbti kartu, įgyvendinti projektus, dalytis patirtimi ir gilinti turimas žinias. Kiekvienas projektas orientuotas į konkrečią miestų plėtros tematiką.

Taip pat švietimu galėtų užsiimti specialiai tam sukurta organizacija, panašiai kaip „Investuok Lietuvoje“, kuri galbūt galėtų vadintis „Planuok Lietuvoje“. Turėtų būti patvirtintos programos, įsitraukti reikėtų ir ministerijoms.

Vienas naujausių ir akivaizdžiausiai su vizija susijusių PUPA darbų, kuris buvo pristatytas Roterdamo architektūros bienalėje, yra apie kolektyvinius sodus. Šiuo darbu pabandyta pažvelgti, kuria linkme turėtų plėtotis sodai. Kadangi jie urbanizuojami chaotiškai, ateityje dėl to gali kilti problemų, todėl manoma, kad vienus sodus reikėtų urbanizuoti, o kiti turėtų likti sodais. Projekte numatyta, kaip sodai galėtų plėtotis ir kokių priemonių tam reikia. Tiek Sodininkų asociacija, tiek Aplinkos ministerija sutinka, kad yra realus tokio projekto poreikis, tačiau tolesnių žingsnių nei iš savivaldybės, nei iš ministerijos pusės nėra.

Jaunieji urbanistai įsitikinę, kad gali būti geriau, kad vizijų ne tik reikia, bet jos turi būti ir privalomos, nes miestai savo ateitį turi planuoti tikslingai.

Vilija Kailiūtė

BFL

Architektas prof. Rolandas Palekas neslepia, kad Lietuvoje statinio kokybė ar darna su aplinka vis dar tebėra antraeiliai dalykai, nublankstantys prieš jo kainą. „Siekiama kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų“, – apibendrina R.Palekas.

Vaiva SAPETKAITĖ

– Tai, kad Lietuvos architektūros ir urbanistikos padėtis nėra gera, kalbama seniai.  Kas jums kelia didžiausią nepasitenkinimą?

– Pradėčiau net ne nuo architektūros, bet nuo skaudulių, darančių įtaką ir architektūrai, ir ne tik jai. Tai tam tikra vertybių ir požiūrių sankloda, kai į pirmą vietą keliami materialūs dalykai ir skaičiai. Dažnai darbą pradedame ne nuo to galo. Pasakoma, kad štai turiu tiek pinigų, dabar už juos padarykite maksimaliai gerai ir ilgiems amžiams, o ne ieškoma idėjos, kuri pagerintų vietą ir sukurtų palankesnes sąlygas gyventi.

Architektams ir urbanistams uždedamas skaičių ir taisyklių apynasris, jie priverčiami pradėti darbą nuo apribojimų ir draudimų. Vis dar nesuvokiama, kad kūrėjas galėtų duoti nepalyginti daugiau, jei tik juo būtų labiau pasitikima, suteikiama daugiau laisvės. Architektūra gali sukurti didžiulę pridėtinę vertę ir transformuoti aplinką, o ne tik patenkinti užsakovo poreikius dėl kvadratinių metrų ir gerai apšiltintų sienų.

Bet Lietuvoje tai tapo norma. Dažniausiai per viešuosius pirkimus perkama kaina. Jei tavo projektas pigus, jis geras ir bus įgyvendintas, jei brangus – dienos šviesos neišvys. Todėl mūsų miestai vienodėja, architektūros lygis – žemas.

– Kokiu argumentu galima būtų atremti kainos viršenybę?

– Vadovaudamiesi tik kaina sumokame kur kas daugiau. Pastatyti gyvenamąjį namą ar visuomeninį pastatą kainuos tik nedidelę dalį to, kiek jis pareikalaus vėliau. Daug daugiau kainuos pastato eksploatacija: jei pastatysi nekokybiškai, ateityje išlaidos gali išaugti per prakiurusio stogo remontą ar vamzdyno keitimą.

Negana to, statydamas pastatą architektas užkoduoja tam tikrą žmonių gyvenimo būdą. Galima suprojektuoti tokį kambarį, į kurį saulės šviesa nepateks 50 namo stovėjimo metų, bet galima ir tokį, kad namo gyventojai kas vakarą galėtų džiaugtis saulėlydžiu. Abiem atvejais tai gali kainuoti tiek pat. Padauginkime tai iš pusės amžiaus.

Nors šie dalykai labai svarbūs, lemiantys gyvenimo kokybę, tokie kriterijai vykdant viešuosius pirkimus nieko Lietuvoje nedomina. Svarbu tik tai, kad šiandien būtų išleista kuo mažiau. Mano supratimu, toks taupymas nepateisinamas.

– Viešųjų pirkimų tarnyba gal atsakytų, kad, atmetus mažiausios kainos kriterijų, nebeliktų kliūčių nepagrįstam išlaidavimui.

– Realybėje viskas atrodo kitaip. Tarkim, renovuojamos mokyklos. Kam? Kad būtų pakeisti langai ir apšiltintos sienos? O gal sieną apskritai reikėtų nugriauti, ir mokyklos kokybė iškart pasikeistų? Viską suvokiame per daug vienpusiškai. Išleidžiami didžiuliai pinigai, kad pagerėtų energinė pastato kokybė, bet juk bendrą kokybę kuria ne tik energinė sienų varža.

Bėdos prasideda, kai nėra idėjos, o galvojama tik apie sienų šiluminę varžą. Gal mokykla ir tampa šiek tiek geresnė, bet tai yra tik vienas aspektas iš šimto galimų.

Svarbu, kaip formuluojama užduotis. Jei pinigai skiriami mokyklos renovacijai ir klausiama, už kiek mažiausiai galima suprojektuoti mokyklos apšiltinimą, architektas negali siūlyti mokyklos perplanavimo, nors ji vaikams taptų kur kas patrauklesnė. Susiduriame su nekvalifikuotai nustatomomis sąlygomis. Visų lygių sprendimus priimančiose įstaigose matome atsilikimą, nekompetenciją, daug kur apskritai neturime išsigryninę savo architektūros politikos.

– Ką siūlytumėte?

– Ten, kur valstybės lygiu svarstomos mūsų aplinkos kokybės problemos, konsultaciniu pagrindu galėtų būti kviečiami kvalifikuoti architektai ir urbanistai. Iniciatyvą rodo ir patys architektai. Pavyzdžiui, jau veikia keletas neformalių architektų judėjimų. Paprastai valdžios atstovai palinksi galvomis, nes tiek supranta, kad reikia pritarti pažangioms idėjoms, bet po to vis tiek nieko nekeičia.

Žinoma, niekada nebūna kalta tik viena pusė. Daugumos šalies savivaldybių architektai – be stuburo, veikia kaip marionetės, nors turėtų būti svarbios savivaldos figūros. Tačiau mūsų architektams tėra svarbu sklypų ribos, kadastrai ir kiti smulkūs dalykėliai ar kad jie neliktų dėl ko nors kalti. Tuo pat metu retai tegalvojama apie miesto savitumą, jos erdvinius ir socialinius bruožus, tai, ką verta išsaugoti,  paryškinti.

Lietuvos architektūra yra vidutiniška, pilka, beveidė, nors kartais ir atsiranda išskirtinių, geros kokybės architektūros pavyzdžių ir net miesto kvartalų.

– Ką iškeltumėte pavyzdžiu?

– Pavyzdys galėtų būti Telšiai ar Anykščiai, kur savivaldybės architektai veikia kaip tikri architektai, sugebantys mąstyti ir veikti plačiau nei kadastro lygis.

Tačiau visuomenė architektų neskatina, kad geri pavyzdžiai taptų ne išimtimis, o tendencija. Visuomenės abejingumas architektūros, žmogaus rankomis kuriamos aplinkos aspektams didėja.

Galimas daiktas, labai dažnai tiesiog trūksta žinių, kas yra gera architektūra. Apskritai turbūt iškreiptas architektūros supratimas. Paprasčiausiai manoma, kad tai tėra namai ir jų fasadai, o architektas – tik fasadų braižytojas. O juk tai – visa žmogaus rankomis kuriama aplinka: aikštės, gatvės, keliai, miestai, tiltai, reklamos objektai, landšaftas.

– Ar tikite, kad kada nors pavyks pasiekti architektūros darną ne tik didžiuosiuose, bet ir kituose šalies miestuose?

– Tikėjimas yra paskutinis dalykas, kurį turėtume prarasti. Be jo nebūtų prasmės ką nors daryti.

Architekto misija – pagražinti aplinką, padaryti ją patogesnę. Kiekvienas su savo indėliu turėtų prisidėti kuriant – tarsi iš nedidelių pagerintų lopinėlių – vientisą gražų audeklą mūsų Lietuvai. Bet kyla bėdų dėl skirtingų lopinėlių koordinavimo.

Vienas daiktas pats savaime negali būti nei geras, nei blogas. Jis vienoks ar kitoks pasirodo derinyje su kitais. Kompleksinis mąstymas reikalingas ir laiko perspektyvoje: ar tai galės keistis ir kaip? Tarkim, jei šiandien mūsų architektūros studijos projektuota Vilniaus universiteto biblioteka Lietuvoje gerai vertinama, tai dar nereiškia, kad taip bus ir ateityje.

– Kaip pakeisti strategiją?

– Lietuvos architektų rūmai bando tai daryti, pirmiausia rūpindamiesi įstatymų, reglamentuojančių architektūrinį projektavimą, gerinimu. Tačiau jau daug metų politikų stalčiuose guli niekaip nepriimamas Architektūros įstatymas. Todėl ir neturime tvirto pagrindo atsikirsti, kad miestus statome ir aplinką kuriame ne metams ir ne trejiems, o architektūra yra ne tokia meno rūšis, kai jos kūrinio, priešingai nei nevykusio paveikslo, galėtum nekabinti ar nusukti kita puse į sieną. Tai ne tik estetiškai badys akis – kažkam tokioje aplinkoje teks gyventi.

Jei tai būtų fiksuota įstatymu, architektai galėtų tvirčiau oponuoti užsakovams, dažnai besivadovaujantiems trumpalaikio pelno interesais, kai žūtbūt siekiama už kuo pigiau pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų, ir priminti  jiems apie pridėtinę vertę miestui ir visuomenei. Tada galėtume klausti, ar ši aplinka bus kokybiška ir po kelerių metų.

Galiausiai įstatymas turėtų apibrėžti, kas yra architektūra, kodėl ji reikalinga, nes vadovaujantis dabartiniais įstatymais susidaro įspūdis, kad architektūros iš viso nereikia – tik vienoje Statybos įstatymo vietoje paminėta, jog architektūra turi derėti prie aplinkos. Manau, kad Architektūros įstatymas sudarytų prielaidas architektūros kokybei.

Šiuo metu veikia daug griežtų taisyklių, apimančių smulkmenas, bet nesirūpinama strateginiu požiūriu. Tiesiog turi išlaikyti atitinkamą atstumą tarp laiptinių, kad, neduok Dieve, nebūtų daugiau nei 25 metrų nuo tolimiausių durų iki artimiausios evakuacijos laiptinės, ar privalai iškišti stogus virš sienų 40 centimetrų, bet tik ne 39 cm, ir panašiai.

Gal, sakau, mes, lietuviai, jau pripratę prie žemų gyvenimo standartų ir mums tai tiesiog nerūpi?

– Pastaraisiais metais pastatyta daug iš pažiūros gražių namų, kurių defektai išryškėja vos po kelerių metų nuo statybos pabaigos. Ar iš šiuolaikinių pastatų turėtume tikėtis ilgaamžiškumo?

– Manau, dažno pastato laikas bus trumpas. Nėra motyvacijos statyti ilgaamžio pastato, labiau motyvuoja tai, kas duotų greitą pelną. Greitai daug tokių namų gali tekti paprasčiausiai griauti. Nekokybiški dalykai greitai primena apie save ir tampa problemiški. Tai supratę butų savininkai gali imti juos pardavinėti, tokiu atveju kristų jų vertė rinkoje. Kadangi sklypų vertė nekris, o nuvertės tik pastatas, logiška bus jį nušluoti.

Tiesą sakant, nežinau, ar tai visada blogai. Taip yra ne tik Lietuvoje. Žemės audeklas kinta: diskutuojama, ar pastatai iš tiesų privalo būti ilgaamžiai. Ar tai, kad statinys nesikeisdamas stovės vienoje vietoje, yra jo privalumas, ar ateityje tai tik trukdys?

Socialinės žmogaus gyvensenos būdas ir poreikiai kinta geometrine progresija, palyginti su tuo, kas buvo prieš keletą šimtmečių. Anksčiau architektūra keitėsi lėtai, o kaip pasikeitė mūsų miestų vaizdas per pastarąjį šimtą metų? Tokia sparti kaita atspindi žmonių poreikių pokyčius – jau praėjus dešimtmečiui norima gyventi kitaip.

Žvelgiant iš šio taško galima klausti, ar bus privalumas tai, jei šiandien pastatytas namas stovės 50 metų. Gal privalumu taps tai, kad po dešimtmečio namą bus galima nesunkiai perstatyti arba negriaunant nesunkiai jį išardyti? Architektūra nuo stabilios ir ilgaamžės suka besikeičiančios link. Tačiau net ir dešimtmečiui statomas pastatas privalo būti kokybiškas.

– Mūsų miestai plečiasi į plotį, nors daugumoje pasaulio valstybių stiebiasi aukštyn. Tai kelia vis daugiau nepatogumų – ilgėja kelionių atstumai, išsitęsia komunikacijos, nėra kur statyti automobilių. Kas čia negerai padaryta ir kaip tai reikėtų pakeisti?

– Ši problema tik aštrės. Tam, kad miestai plėstųsi natūraliai, juose turi būti „medžiagos“, kitaip tariant, miestuose turi daugėti gyventojų. Bet mūsų miestų plėtra vyksta ne dėl to, nors laisvos vietos netrūksta netgi centruose.

Kokybiškas miestas turi būti tankus, gyvenimas čia turi būti intensyvus ir vibruojantis, ypač centre. Toks miestas turi daug privalumų: nereikia tiesti naujų gatvių, jas užtenka tik praplatinti, atstumai mažesni, daug ką galima pasiekti pėsčiomis. Jei miestas kompaktiškas, jame dominuoja pėstieji ir dviratininkai. O Lietuvos miestai užstatyti kaip kaimai – ekstensyviai. Matyt, dėl to, kad į miestus taip ir nebuvo masinės migracijos.

Plėtrą į pakraščius labiausiai lėmė tai, kad anksčiau miestai ir miesteliai buvo apstatyti daugiabučiais rajonais, nes nebuvo leidžiama statyti individualių namų. Kai šis draudimas buvo panaikintas ir žmonės suprato, kad mieliau gyvens name su sodu, buvo užimtos dar tolimesnės nuo centro teritorijos. Tarp miestų centrų ir tų miegamųjų rajonų tiesiog nebuvo pakankamai vietos.

Taip susiformavo trisluoksnė mūsų miestelių struktūra. Norime gyventi mieste, bet jaustis kaip kaime. Tačiau miesto pakraščiuose taip pat reikalinga infrastruktūra, keliai, apšvietimas, viešosios erdvės, suoleliai.

Kita vertus, miestuose yra daug tik iš pažiūros užstatytų plotų, nes tai, kuo jie užstatyti, jau nebeveikia, neatlieka jokių funkcijų. Turiu galvoje senas nebeveikiančios gamyklas su savo aptvertomis teritorijomis, menkaverčius pavargusius pastatus, kurie nebenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį. Tokių vietų daug ir tai būtų galima paversti naudingesne aplinka. Netrūksta ir visai susidėvėjusių pastatų, kurių nebūtų gaila ir nugriauti. Pasaulyje nemažai puikių pavyzdžių, kaip galima atnaujinti tokias teritorijas, pasiekti naują kokybę. Čia slypi didelis mūsų potencialas.

Miestų plėtra į šonus yra chaotiška – didieji miestai turėjo tradiciją kurti bendruosius planus, tačiau mažieji daug metų plėtėsi kaip išeina.

– O kaip turėtume elgtis su istoriniu architektūros paveldu? Verslas kviečia žiūrėti liberaliau ir veikiau mąstyti apie geresnį pritaikymą visuomenės reikmėms, o architektai neretai pasisako už griežtą požiūrį ir kokio nors betoninio sovietinio monstro saugojimą. Kurios pusės nuostata turi daugiau racijos?

– Su istoriniu paveldu reikia elgtis pagarbiai, tačiau labai griežtas reglamentavimas irgi nėra geriausia išeitis. Daugiau vilčių dėčiau į edukaciją.

Manau, net akivaizdžiai vertingą statinį kartais galima nugriauti dėl aukštesnių miesto tikslų, todėl čia negali būti kategoriškų taisyklių. Blogai, kad dažniausiai apskritai sunku suprasti, kas vyksta ir ko siekiama. Tarkim, stovi istorinis objektas, kurį gaila griauti, – nustatomos ir aprašomos kelios vertingos jo savybės, kurias architektui būtina išsaugoti, o į kitas tarsi galima nekreipti dėmesio. Tokia filosofija man atrodo keista.

– Kaip vertinate Vilniaus Šnipiškes? Argi ne keista, kad menkaverčiai, prastos architektūros mediniai ar silikatinių plytų namai sostinės centre stovi šalia dangoraižių?

– Šnipiškės – unikali ir šarminga, tiesa, ir prieš­taringa vieta, turinti daug netikėtų ir nesumeluotų dalykų. Toks yra tikras gyvenimas. Tuo ši vieta vertinga. Ar ji turi galimybę tokia išlikti? Vargu. Natūralus spaudimas, kurį patyrė daugybė didelių pasaulio miestų, neišvengiamai tokias Šnipiškes išstums.

Prisimenu, kad būta planų ten įkurti tarsi rezervatą su nustatytomis aiškiomis ribomis. Tai būtų įdomu.

– Tiesą laikote architektūros stiprybe? Kuo tai paaiškintumėte?

– Man nepatinka, kai imituojama, bandant sukurti įspūdį, kad tai kažkas istorinio, kai iš architektūros daroma tarsi scenografija. Vienas tokio imitavimo pavyzdžių – Valdovų rūmai.

Man nesuprantama už to slypinti filosofija, kai skatinama imituoti tam tikrą Lietuvos statybos laikmetį. Tarkime, norima, kad mūsų nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose būtų statoma daugiau tradicinių sodybų. Sudedamas tam tikras rinkinukas detalių (langų, palangių, ornamentikos, lentų dėjimo), ir pagal tai neva gali susidėlioti XIX a. lietuvio sodyba. Man tokia imitacinė architektūra yra blogis. Tai melas. Tai buvo tiesa tik XIX a., kai buvo galima išpjauti tik tokio stiklo dydį arba padaryti kitokį tada buvo per brangu.

Žmonės žiūrėdavo į ežerus pro mažus apdūmijusius langelius, padalytus kryžiaus formos rėmeliu, tik todėl, kad tada turėjo tik tokias galimybes. Jei dabar galima matyti puikų ežero vaizdą pro didesnį langą, kodėl turėtume dėti tą mažą imitacinį XIX a. langelį? Šios dienos statybos galimybės leidžia kur kas daugiau.

Apsigaunama manant, kad tokia imitacinė architektūra dera prie aplinkos. O ką – jau kitokia, su didesniu langu, nebederės? Darna nepriklauso nuo stiliaus – vienas stilius ar laikmetis negali geriau derėti aplinkos nei kitas. Čia svarbūs kiti dalykai.

– Kokią mūsų architektūros ateitį prognozuotumėte?

– Gerų idėjų ir gerų architektūros sprendimų gali pasiūlyti tik puikiai išsilavinę architektai. Dėl to reikia padėkoti jauniems architektams, kurie Vakaruose studijavę geriausiose architektūros mokyklose, gavę pasiūlymų dirbti garsiuose architektų biuruose, grįžta į Lietuvą ir bando čia kažką pakeisti. Tik jiems labai sunku. Jei architektas yra idealistas, o kitokio aš nė neįsivaizduoju, jo darbas apmokamas labai mažai, palyginti su tuo, kiek jis skiria kūrybinės energijos kiekvienam projektui.

Vis dėlto tikiu, kad jaunoji puikiai išsilavinusių architektų karta, grįžtanti į Lietuvą, atneš pokyčių. Reikia tik sugebėti juos čia išsaugoti.

2015 m. didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams turėtų atsiverti daugiau nei 3 tūkst. naujų butų. Visi trys didieji miestai plečiasi, projektuotojai ir statytojai randa vis daugiau nišų naujiems namas miesto pakraščiuose ar toliau nuo centro šurmulio esančiuose rajonuose.

Martynas Šimulis

Vis dėlto kai kurie projektai plėtojami miestų centre. Kai kurios Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos centrinės gatvės kitais metais turėtų tapti kiek ankštesnės – čia iškils nauji būstai.

Normalu, kad Lietuvos didieji miestai plečiasi ir ieškoma galimybių apgyvendinti žmones toliau nuo miesto centro, tačiau tokiose vietose, iš kurių būtų geras susisiekimas su darbovietėmis ar mokyklomis. Miestų širdis taip pat keičiasi: kitąmet šalies didmiesčiuose planuojama pastatyti bent keletą daugiabučių namų, kuriuose Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojai jau galės atšvęsti kitų metų Kalėdas – projektai bus baigti iki metų pabaigos.

Vilniuje šių metų pabaigoje ir 2015 m. statybų bendrovės siekia atnaujinti ir modernizuoti Senamiesčio bei miesto centro veidą. Kaunas naujam gyvenimui prikels dar tarpukariu projektuotą bei statytą „Pieno centro“ kvartalą Karaliaus Mindaugo prospekte prie Nemuno. Klaipėdoje nauji gyvenamieji pastatai iškils ne tik miesto centre, bet ir visai šalia Baltijos jūros.

Kiti planuojami daugiabučių statybos projektai ne tik suteiks galimybę didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams apsigyventi naujuose, energiškai efektyviuose būstuose, bet ir pridės Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos centro veidui kitokių atspalvių.

Vilniuje į viršų kyla „Kražių namų“ kvartalas, kurį planuojama baigti kitų metų paskutinįjį ketvirtį. Būsimieji gyventojai iš čia galės ne tik ranka pasiekti Gedimino prospektą ar Lukiškių aikštę, bet ir vakarais išeiti pasivaikščioti visai šalia esančia Neries krantine.

2015 m. planuojamas naujas gyvenamasis pastatas Paupio rajone, šalia Užupio. Ši Vilniaus vieta, kuri daugeliui iki šiol asocijuojasi su senais pramoninės paskirties pastatais, pasak specialistų, po kelerių metų turėtų sužydėti naujomis spalvomis.

Gatvių prie upės prieigas atgaivinti siekia ir Kauno daugiabučių statytojai, be jau minėto „Pieno centro“ atnaujinimo, jau šiais metais pastatę energinės A klasės gyvenamuosius pastatus į šalia Nemuno besidriekiantį Karaliaus Mindaugo prospektą atsiremiančiose Druskininkų bei Puodžių gatvėse.

„Daugiabučių statytojai ieško tokių erdvių ir plotų, kuriuose galima plėtoti rinkai patrauklius projektus – daugiabučius, esančius miesto teritorijose, su gerai išvystyta infrastruktūra, išsprendžiant automobilių stovėjimo problemas ir sukuriant kuo daugiau pridėtinės vertės pačiam projektui, pavyzdžiui, šalia esančiu mišku ar parku, patogia socialine infrastruktūra ir panašiai. Apskritai šiuo metu rinkai patraukliausi mažesni, tačiau ekonomiškesni, racionaliai, patogiai suplanuoti butai. Panašios tendencijos išsilaikys ir ateinančiais metais“, – „Veidui“ aiškina nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka.

Kalbėdamas apie naujai statomų pastatų kokybę, nekilnojamojo turto ekspertas teigia, kad visi naujai statomi namai projektuojami pagal Europos Sąjungos direktyvą, numatančią, jog pastatai turi būti energiškai efektyvūs.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šoko terapija, panaikinus pridėtinės vertės mokesčio lengvatą centralizuotam šildymui, turėtų paskatinti daugiabučių renovaciją ir šilumos ūkio pertvarką.

Aušra Pocienė

Lengvatinis 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio tarifas centralizuotai tiekiamai šilumos energijai ir karštam vandeniui galios iki šių metų gruodžio 31 dienos. Kitąmet Vyriausybė siūlo naikinti šią lengvatą ir biudžetą papildyti maždaug 200 mln. Lt.
Ryžtas atsisakyti į kraują daugeliui šalies gyventojų (daugiabučiuose gyvena apie 2 mln. Lietuvos žmonių) per dešimtmetį įsigėrusios mokesčio lengvatos visuomenėje kelia daug aistrų. Jas kursto ir politikų, nepritariančių lengvatos panaikinimui, pasisakymai, o Seimo narys liberalas Eligijus Masiulis Seimo posėdžių sekretoriate jau įregistravo įstatymo pakeitimo projektą, numatantį lengvatos taikymą pratęsti dar metus – iki 2015 m. gruodžio 31 d. Kitą antradienį Seime svarstant 2015 m. valstybės biudžetą dėl PVM lengvatos šildymui, atrodo, užvirs tikras mūšis. Visi supranta, kad rinkimai į savivaldybių tarybas – jau ne už kalnų.

Svarbiausia – pigesnė šiluma šiandien

Atmetus politikavimą vis dėlto reikia pripažinti, kad mokesčio lengvata, taikoma centralizuotam šildymui, prieštarauja pačiai savo esmei. Būtent į šį nelogiškumą pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį energetikos ekspertas Martynas Nagevičius. “Biudžeto lėšomis mes subsidijuojame šilumą. Tai nelogiška, nes subsidijuoti turėtume tai, ką norime paskatinti vartoti, o šilumos suvartojimą siekiame sumažinti, bet subsidijuojame, tarsi skatindami vartoti kuo daugiau”, – pastebi jis.
Pagrindinė šio prieštaravimo priežastis, pasak M.Nagevičiaus, ta, kad svarbiausias Lietuvos energetikos tikslas ir sėkmės kriterijus, kurį formuluoja politikai, yra energijos kaina šiandien: jei ji mažėja, tai reiškia, kad politikai dirba gerai. Tačiau toks požiūris trumparegiškas ir neskatina problemų spręsti iš esmės. “Mūsų sėkmės kriterijus turėtų būti išlaidų energijai dalis, kurią mokės mūsų vaikai. Tuomet sprendimai siekiant šio tikslo būtų visiškai priešingi, nei siekiant mažos kainos šiandien”, – teigia ekspertas.
Jis ragina atsisakyti PVM lengvatos šildymui, nes tai paskatintų daugiabučių renovaciją ir šilumos ūkio pertvarką. Juk subsidijuojami gyventojai nėra suinteresuoti nei taupyti šilumos, nei ko nors keisti energiškai neefektyviuose daugiabučiuose. Energijos kainą mažinanti subsidija yra tiesiog pravalgoma.
Šildymo lengvatai neišleistus biudžeto pinigus ekspertas siūlo panaudoti ne kompensacijoms, kurios augina išlaikytinių luomą, o neapmokestinamajam minimumui, pensijoms padidinti, taip kompensuojant socialiai pažeidžiamiems žmonėms šilumos pabrangimą. “Kadangi išlaidos šilumai sudaro didelę dalį žmonių išlaidų, jų padidėjimą reikėtų amortizuoti per paramos socialiai pažeidžiamiems žmonėms sistemą. Tačiau kompensacijas gaunančiųjų sluoksnio neturėtume didinti. Jas gaunantys asmenys nėra suinteresuoti taupyti šilumos” – neabejoja M.Nagevičius.
Populistiniu jis vadina ir valdžios sprendimą grąžinti permokėtus pinigus už dujas “Gazpromui” mažinant dujų kainą buitiniams vartotojams, nes šis sprendimas padiktuotas to paties siekio: svarbiausia – pigesnė šiluma dabar. “Jei nesugebame panaudoti tų pinigų mažindami dujų suvartojimą, sugrąžinkime permoką pinigais, o ne laikinai mažinkime dujų kainą, stabdydami pertvarką, renovacijos, perėjimo prie biokuro procesus. Tame sprendime nematau nei teisingumo, nei protingumo, tik daugybę užprogramuotų teisinių problemų”, – stebisi energetikos ekspertas ir klausia, kaip, pavyzdžiui, ketinama kompensuoti permoką įmonėms, kurios šiemet pradėjo naudoti biokurą ir dujų nebenaudoja arba naudoja jų mažai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarptautinėje statybų parodoje RESTA 2014 buvo įvertinti ir apdovanoti konkurso „Žaliasis miestas – geriausias NT ekoprojektas 2013“ nugalėtojai.  Jiems įteiktos  ,, Ateities miestai’’,  skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurtos „Gyvybės medžio“  iž atsakomybę gamtai, statulėlės.

Antrus metus iš eilės autoritetinga ekspertų komisija nekilnojamo turto (NT) projektus vertino pagal visame pasaulyje įtvirtintus pastatų poveikio aplinkai standartus, apimančius projekto vadybą, sveikumą, gyvenimo kokybę, energinį efektyvumą, vandentvarką, architektūrą, statybos medžiagas, inžinerinį aprūpinimą, ekologiją, urbanistiką, socialinę atsakomybę, komunikaciją su bendruomenėmis, viešojo ir privataus sektorių partnerystę, teritorinių bendruomenių įtraukimą, kraštovaizdį bei susisiekimą.

Konkurso „Žaliasis miestas – geriausias NT ekoprojektas 2013“ nugalėtojai:

„Eko būstas 2013“ nominacijoje nugalėjo UAB „Eika“ projektas „Santariškių miestelis“.  „Eko biuras 2013“ apdovanojimas atiteko „Grand Ofice“ projektas, kurio iniciatorė – UAB „YIT Kausta“. „Eko multifunkcinio projektas 2013” nominacijoje apdovanotas projekto „Quadrum“pirminis etapas (UAB „Shage“).

Taip pat paskatinamieji raštai įteikti: UAB „YIT Kausta” projektui „Viršuliškių miestelis” – už konversiją ir kompleksiškumą, UAB „MG Valda“ projektui „Antakalnio terasos“ – už urbanistinį kompleksą, UAB „Vilnius Golf & Spa Resort“ projektui „Svajonių miestas“ – už kraštovaizdžio formavimą, UAB „5 kontinentai investicijos“ – „LOFT TOWN“ projektui už konversiją.

„Džiugu, kad tos tendencijos, kurios pastebėtos praeitais metais, praėjusio konkurso metu, gilėja ir plečiasi. Žmonės suvokia, kad antropogeninės ir gamtinės aplinkos darna yra neišvengiamybė ir šiandien apie tai kalbama ne tik politiniame, bet ir specialistų lygmenyje. Šie atspindžiai turi poveikį ir sąveiką su vertintais objektais“, – kalbėjo komisijos pirmininkas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros instituto direktorius doc. dr. Jonas Jakaitis.

Iš viso komisiją sudarė dešimt narių, tarp jų – architektūros, kraštovaizdžio, energetikos, klimato kaitos, BREEAM standartų ir kiti ekspertai.

Konkursą „Žaliasis miestas – geriausias NT ekoprojektas“ pristato savaitraštis „Veidas“ kartu su žaliųjų statybų projektu „Ateities miestai“. Taip pat bendradarbiauta su Aplinkos ministerija ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros institutu.

Koks jūsų IQ lygis? Tokį klausimą turbūt laikas taikyti ne tik žmonėms – jau turime išmanių pastatų, kurių vertė matuojama pagal jų energijos taupymą. Jei dar pridėtume modernių technologijų, programų ir ekologiškų medžiagų naudojimą, nestandartines idėjas, estetiką, erdvių išnaudojimą, tausojamus gamtos išteklius, galėtume dar aiškiau apibrėžti pastato IQ sampratą, kuriai kriterijus diktuoja vis labiau Lietuvoje įsitvirtinantis futuristinis, išmanaus žaliojo miesto paveikslas.

Nors daugiau nei du trečdaliai mūsų šalyje esančių būstų (2011 m. visuotinio surašymo duomenimis – 71,5 proc.) tikrai negalėtų pasigirti aukštu IQ lygiu, tačiau tam tikrų išmanaus miesto koncepcijos dalių įgyvendinimas didžiuosiuose Lietuvos miestuose įgauna pagreitį.

„Įžengus į XXI a. jau būtų sunku Lietuvą pavadinti agrarine valstybe – didžioji šalies gyventojų dalis ir verslas koncentruojasi miestuose, kur nebeužtenka rūpintis tik atliekų rūšiavimu ir jų perdirbimu. Būtinas platesnis požiūris į mus supančią aplinką bei jos apsaugą, nes daugelis gamtos ekosistemų dalių yra neatsiejamos nuo socialinės, ekonominės, kultūrinės ir politinės miesto sistemos, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. – Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, vis aktyviau ieškoma urbanistinių koncepcinių miestų ir miestelių modelių bei idėjų, kurios būtų paremtos darnios plėtros principais, nes tai – vienas pagrindinių modernios šalies požymių. Tai pabrėžiama ir ES strategijoje „Europa 2020“, kurią turime įgyvendinti kaip ES šalis narė.“

Gyvenimo išmaniame mieste, kuris su jumis „bendrauja“ – tenkina jūsų poreikius ar netgi iš anksto juos nuspėja –nebegalima laikyti futuristų utopija: jau statomi pastatai, tokie kaip „Quadrum“ verslo centras su išmania ventiliacijos sistema, tiksliai apskaičiuojančia, kiek jums reikia oro patalpoje; viešosiose erdvėse – kavinėse, konferencijų salėse, restoranuose, parduotuvėse – oro tiekimas reguliuojamas specialiais CO2 davikliais, o ištraukiamas patalpų oras pakartotinai naudojamas tiekiant jį į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę; išmanių pastatų užuolaidos automatiškai užsidengia jums nė nespėjus pajusti spiginančios saulės, arba atvirkščiai – „praneša“, kad galite naudotis natūralia saulės šviesa.

Futuristinio miesto vizija dažniausiai įgyvendinama keliais etapais: diegiamas sumanus energijos tinklas, kuriami išmanūs miestai bei urbanistinio gyvenimo plėtra mieste. Eko-miestas turi mažinti gamtos išteklių naudojimą, sukurti tiek energijos, kiek jos sunaudoja, ir skatinti savo gyventojų gerovę bei sveiką gyvenimo būdą ne tik gyvenamųjų namų, bet ir viešosiose bei darbo erdvėse. Ateityje viskas – nuo energijos šaltinių, pastatų ar automobilių – bus jungiama į tinklus, tad tokių sumanių tinklų diegimas, o ne pavieniai technologiniai sprendimai, yra vienas pagrindinių principų darniai miestų plėtrai užtikrinti.

„Vis daugiau NT plėtotojų pradeda įgyvendinti projektus, kurie aplinkai turi minimalų poveikį. Tai, kad Lietuvoje jau yra A klasės gyvenamųjų pastatų, įkurta Lietuvos žaliųjų pastatų taryba, rodo, kad po truputį judame darnios plėtros link. Pavyzdžiui, „Quadrum“ verslo kvartalas bus pirmasis Lietuvoje, kuris dėl minimalaus poveikio aplinkai sertifikuojamas aukščiausiu pasaulyje pastatų poveikio aplinkai vertinimo standartu BREEAM, – sako bendrovės „Schage Real Estate“ projektų vadovas Evaldas Prižginas. – Įdomu, kad tokiuose verslo kompleksų pastatuose nėra naujovių ar išradimų, kurių niekas nebūtų girdėjęs, tačiau pritaikytų sprendimų visuma pastato energetikos, žmonių gerovės, alternatyvaus transporto ir kitų sprendimų kryptimis padaro tokio komplekso poveikį aplinkai minimaliu bei išskiria projektą iš kitų.“

Plėtojant eko-miesto viziją būtina atkreipti dėmesį ir į pačią projekto vadybą, statinio įsiliejimą į aplinkos urbanistiką, patogią susiekimo infrastruktūrą, suteikiant pirmumą viešajam transportui, pėstiesiems bei dviratininkams. Čia pamatiniu atskaitos tašku turėtų tapti klimato kaitos ir energijos suvartojimo mažinimas. Pastaraisiais metais išryškėjo dar viena tendencija: urbanistinė aplinka integruoja technologinius sprendimus į bendruomeninį gyvenimą, tad tampa svarbūs ne tik architektūriniai sprendimai. Išmaniosios technologijos ne tik suteikia „sumanius“ įrenginius, e-skaitykles ar išmaniuosius telefonus – kartu su NT tendencijomis jos kuria ir išmaniuosius miestus.

„Futuristinio stiliaus pastatai, kurių populiarumą lemia aukštųjų technologijų ir mokslo šakų pasiekimai, paprastai įgyvendina taupaus, ekologiško ir protingo pastato funkcijas – tokias, be kurių šiandieninių technologijų karta jau visai netrukus net neįsivaizduos gyvenimo ar darbo vietos sovietinio palikimo pastatuose“, – pabrėžia projekto „Ateities miestai“ vadovė Rita Glazer.

Pasak jos, šalyje gausėja projektų, artimų darnios plėtros ir žaliosios architektūros vizijai: tai ir vilnietišku Silicio slėniu vadinamas „Visorių technologijų parkas“, atveriantis galimybes verslo įmonėms kurti palankią infrastruktūrą, kurioje galėtų steigtis bei augti inovacinės ir technologinės įmonės, o tuo pat metu ir formuotis Vilniui, kaip vientisam žinių ekonomikos branduoliui. Šių metų pabaigoje ir kitais metais šalyje išdygs ne vienas „darnus“ ir energiją taupantis gyvenamųjų pastatų kvartalas, o šalies sostinėje – modernūs ne tik savo architektūriniais sprendimais, bet ir itin „sumanūs“ verslo kompleksai bei biurų pastatai. Naujo miesto vaizdą kurs verslo centras „Grand Office“ su išmania šildymo, vėdinimo ir elektros sistema, naujas modernus verslo kvartalas A. Goštauto g. bei miestu mieste vadinamas „Quadrum“ verslo centras – pavyzdinis žaliųjų statybų ir architektūros pastatas, neturintis konkurentų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse.

Nauji verslo kompleksai pamažu keis ir miestų gyventojų gyvenimo būdą, judant sveikesnio, darnesnio, ekologiškai sumanesnio bei „žalesnio“ miesto vaizdo ir gyvenimo būdo link. Pasak R. Glazer, ši vizija taps realiu ateities žaliojo miesto paveikslo pavyzdžiu ir tai, kas miestiečiams šiandien dar neįtikėtinai tolima ir nepasiekiama, su tinkamu požiūriu į statybas ir miestų plėtrą gali tapti kasdienybe bei galimybe gyventi ir dirbti futuristinėje realybėje.

Lietuva 2014 m. vasaros pabaigoje turės dar vieną unikalų turizmo objektą – didžiausią pasaulyje „LIKE“ skulptūrą, skirtą socialiniams tinklams. Tris mėnesius keturi Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas, Druskininkai ir Palanga – varžėsi dėl mėgstamiausio miesto titulo ir galimybės pastatyti šią skulptūrą.

Mėgstamiausią miestą rinko patys socialinių tinklų vartotojai, naudojęsi specialiai kampanijai „Like‘able Lithuania“ sukurta aplikacija. Gruodžio 17 d. paaiškėjo „Miestų varžytuvių“ nugalėtojas – Druskininkai. Šis miestas gavo beveik 8 tūkst. balsų ir kone dvigubai aplenkė artimiausią konkurentą – Kauną, surinkusį virš 4 tūkst balsų. Trečioje vietoje liko Vilnius, ketvirtoje – Palanga.

Pasaulinio Gintaro Kelio atidarymo ceremonijos metu Druskininkų merui buvo įteikta simbolinė „LIKE“ skulptūros kapsulė. Ją įteikė Mikalojaus Konstantinio Čiurlionio, vaikystę praleidusio Druskininkuose, proanūkis, prof. Rokas Zubovas. Pristatydamas „Miestų varžytuvių“ nugalėtoją, jis sakė: „Kas bebūtum, Druskininkai negali nepatikti. Čia atvykus kartais gali pasijusti, lyg būtum kitame laike. Ir tas laikas jokiu būdu nėra vien praeitis. Manau, Druskininkuose tvyrantis ypatingas grožio ir ramybės jausmas yra būtent tai, ko reikia ir mūsų ateičiai.“
Atsiimdamas apdovanojimą Druskininkų meras, Ričardas Malinauskas, šmaikštavo: „Man labai patinka, kad jums patinka Druskininkai. Šis žaismingas projektas tik patvirtino, jog plėtodami miesto viziją einame teisingu keliu. Druskininkus matome ir kuriame kaip novatorišką, modernų kurortą, patrauklų ir mums patiems, ir svečiams iš užsienio.“

Vartotojai, dalyvaudami „Miestų varžytuvėse“ galėjo palaikyti savo mėgiamą miestą ne tik balsuodami, bet ir keldami nuotraukas, jomis dalindamiesi, palikdami atsiliepimą, kviesdami draugus balsuoti už savo miestą. „Miestų varžytuvių“ metu balsavusių žmonių dėka į Lietuvą buvo galima pažvelgti kitaip: buvo galima nevaržomai galėjo dalintis mėgiamais dalykais ar vietomis Lietuvoje. Tai leido išvysti Lietuvą visai kitu, dar neregėtu kampu – taip, kaip ją mato Lietuvos gyventojai ir svečiai.

„Miestų varžytuvės“ vyko Lietuvos komunikacijos socialiniuose tinkluose kampanijos „Like‘able Lithuania“ kontekste. Ši kampanija – tai unikalus projektas, apjungiantis penkis socialinius tinklus: Facebook, Google+, Vkontakte, Twitter ir Youtube.  Čia kasdien pristatomos įdomios Lietuvos vietos, faktai, populiarūs ir dar negirdėti lietuviški verslai, aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybės, netikėti atradimai – tuo, ką kiekvienas gali mėgti Lietuvoje. Be to, visi socialinių tinklų vartotojai, prisijungę prie kampanijos, tampa didžiausios pasaulyje skulptūros „LIKE“, iškilsiančios Druskininkuose, dalininkais.

Nors „Miestų varžytuvės“ jau pasibaigė, „Likeable Lithuania“ projektas tik įsibėgėja – iki vasaros pabaigos, kai bus pastatyta „LIKE“ skulptūra, siekiama surinkti surinkti 1 000 000 interakcijų iš vartotojų socialiniuose tinkluose. Šiuo metu jau surinkta daugiau nei 244 tūkst. tokių interakcijų, populiariausiame socialiniame tinkle Facebook yra daugiau nei 22 tūkst. „Like‘able Lithuania“ sekėjų. Kasdien pristatomi vis nauji faktai apie Lietuvą, kuriami filmukai, aplikacijos, kviečiančios apsilankyti Lietuvoje. Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorė dr. Raimonda Balnienė teigia: „Iki trokštamo milijono dar reikia padirbėti, bet tikime, kad jį tikrai surinksime iki vasaros pabaigos. Nuolat stebime socialinių tinklų erdvę,  stengiamės kuo labiau įtraukti tikslines auditortijas, atitinkamai tobuliname projektą ir džiaugiamės matydami vis augantį vartotojų aktyvumą ir susidomėjimą projektu. Lietuva gali pasigirti daugybe įdomybių, o „Like‘able Lithuania“ projektas leidžia jas pristatyti kitaip nei esame įpratę, interneto kartai suprantama kalba. “

Ateities miestuose stikliniuose pastatuose bus įrengti vertikalūs ūkiai, gatvėmis važinės automobiliai be vairuotojų, o praeiviams kelią apšvies švytintys medžiai. Tokios vizijos brėžiamos tiek architektų, tiek inžinierių, o inovatyviausias idėjas jau šiandien po truputį realizuoti mėgina didžiosios pasaulio korporacijos.

Didžiausios pasaulio korporacijos lenktyniauja ne tik akcijų biržose ar populiarumo reitinguose, bet varžosi tarpusavyje ir technologiniais, ir architektūriniais sprendimais, kurdamos svajonių darbovietes ar net ištisus miestų kvartalus. Būtent šie projektai laikomi ryškiausiais pavyzdžiais to, kaip ateityje atrodys gerokai pasikeitę viso pasaulio miestai.

Didžiosios kompanijos diktuoja madas

Dar 2011-aisiais pirmą kartą dienos šviesą išvydę architekto Normano Fosterio brėžiniai, siūlantys technologijų milžinės „Apple“ 5 mlrd. JAV dolerių vertės būstinės projektą, atitinkantį bendrovės firminį stilių, buvo įvertinti kaip išskirtiniai ir dėl grožio, ir dėl inovacijų, ir dėl naudojimo paprastumo. Dar būdamas gyvas „Apple“ įkūrėjas Steve‘as Jobsas pareiškė, kad šio pastato ateis pažiūrėti visi architektūros studentai. „Turime galimybę sukurti patį geriausią biurų pastatą pasaulyje“, – teigė jis.
Pagrindinis statinys, kurį tikimasi užbaigti iki 2016 m., naudos tik atsinaujinančią energiją, o natūrali ventiliacija leis atsisakyti oro kondicionavimo net 70 proc. metų laiko.
Neatsilikti stengiasi ir konkurentai. Pavyzdžiui, milijardo dolerių vertės „Google“ būstinė Jungtinėje Karalystėje su nemokamomis ir bet kuriuo metu darbuotojams prieinamomis laipiojimo sienomis, mini golfu, salės futbolo aikšte ar ant stogo įrengtu baseinu turėtų atspindėti bendrovės atvirumą beprotiškiausioms idėjoms. „Idėja tokia, kad darbuotojai kuo labiau susitapatintų su pastatu“, – teigia vienas šio projekto autorių Simonas Allfordas.
Arba kitas pavyzdys: „Apple“ stato į erdvėlaivį panašų futuristinį pastatą, o „Amazon“ Sietle nori pastatyti futuristinį biokupolą – ne viename fantastiniame nuotykių filme matytą stiklo statinį, veikiau primenantį atskirą ekosistemą siekiantį sukurti šiltnamį, nei organizacijos būstinę.
Maža to, kaip praneša „Wall Street Journal“, didžiausio socialinio tinklo „Facebook“ valdyba nusprendė šalia kompanijos būstinės pastatyti 120 mln. dolerių vertės Disneilendo įkvėptą gyvenamąjį kompleksą darbuotojams. Jame planuojama įrengti 394 atskirus būstus, o darbuotojai turės visą „įprastam miestui“ būdingą paslaugų arsenalą: nuo pramoginių sporto barų iki gyvūnėlių priežiūros centro.
Tad kyla klausimas, ar šios didžiųjų korporacijų lenktynės yra tik jų galios bei rinkodaros dalis, ar šie milžiniški projektai brėžia ir ateities miestų vizijos kryptis?

Miestai turės prisitaikyti prie naujų reikmių

Aišku viena: dėl objektyvių priežasčių ateities miestai bus visiškai kitokie nei šiandien. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje manyta, kad dėl technologinės plėtros žmonės bus linkę apleisti miestus ir keltis į kaimiškas vietoves, nes internetu galės susitvarkyti reikalus toli nuo šurmulio ir grūsčių. Vis dėlto tokios prognozės pasirodė esančios visiškai klaidingos: 1990 m. miestų gyventojai sudarė apie 40 proc. populiacijos, o dabar šis skaičius yra perkopęs 50 proc.
Be to, Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad 2050-aisiais pasaulyje iš viso gyvens apie 10 milijardų žmonių – beveik trimis milijardais daugiau nei šiandien. Vien pastangos juos išmaitinti pareikalaus papildomo Brazilijos dydžio žemės ploto, ką jau kalbėti apie kitas problemas. Todėl šios projekcijos kelia galvos skausmą ir architektams, ir inžinieriams, kuriems tenka ieškoti atsakymo į klausimą, kaip pritaikyti miestus tokiems pokyčiams.
„Artėjame prie lūžio taško: eismo spūstys ir eilės ilgėja, transporto sistemos nuolatos vėluoja, dažnėja energijos tiekimo sutrikimai, todėl šias problemas reikės spręsti“, – įspėja profesorius Davidas Gannas.
Jam antrina Londone įsikūrusios architektų studijos ASTUDIO vadovas Richardas Hyamsas: „Didžiausi ateities miestų iššūkiai – gausėjanti populiacija, taip pat nelygybė, dėl kurios daugybė žmonių susidurs su kliūtimis norėdami turėti šviesos šaltinį, pakankamai maisto ir paprasčiausios erdvės gyventi.“
Ekspertai sutaria, kad ilgainiui reikės smarkiai didinti energijos panaudojimo efektyvumą. „Technologijos turės kur kas geriau prisitaikyti prie natūralių sąlygų ir su jomis sugyventi. Pavyzdžiui, turėsime nuolatos efektyviai perdirbti atliekas, parkai nebebus vien poilsio vieta, bet ir miesto infrastruktūros dalis, turinti savo vaidmenį bendroje sistemoje. Senos struktūros turės būti ne griaunamos, bet perkuriamos. Didžiuosimės ne įspūdingais dangoraižiais, o tokiais pastatais bei infrastruktūra, kurie gebės maksimaliai adaptuotis prie natūralių sąlygų ir jas išnaudoti“, – aiškina urbanistikos dizaineris Michealas Joachimas.

Dangoraižiai-fermos ir automobiliai be vairuotojų

Šiandien jau aišku, kad stikliniai dangoraižiai bus kitokie nei dabar: jie ne tik atliks biurų funkciją, bet ir tarnaus kaip vertikalūs ūkiai, užauginsiantys miestui reikalingo maisto bei energijos. Augalams, kurie ištisus metus augs uždarose patalpose, taigi efektyviausiomis reguliuojamo klimato sąlygomis, net nereikės žemės, nes ją pakeis reikalingomis medžiagomis praturtintas vanduo. Skaičiuojama, kad 25 aukštų pastatas galėtų užauginti pakankamai daržovių net tūkstančiams žmonių. Be to, tokie išmanieji pastatai patys apsirūpins energija (daugiausia iš saulės, vėjo ir kitokių ekologiškų šaltinių), o, pavyzdžiui, tualeto reikmėms vandenį sukaups iš lietaus.
Pirmieji žingsniai šia kryptimi žengiami jau dabar. Štai Švedijoje, Linšiopinge, kitąmet planuojama užbaigti pirmąjį vertikalų ūkį „Plantagoną“, laimėjusį inovatyviausio Europos projekto prizą. Stiklinis pastatas projektuojamas taip, kad augalai gautų maksimaliai saulės šviesos, todėl sumažės vandens sąnaudos ir padidės augimo sparta. Tikimasi, kad per metus jis išmaitins apie dešimt tūkstančių žmonių. Tai reikštų, kad iki 20 mln. dolerių siekiančios investicijos greitai atsipirks.
Reikšmingai keisis ir miestų transporto sistemos. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad apie trečdalį automobilių spūsčių miestuose sukelia vietos automobiliui pastatyti ieškantys vairuotojai.

Lietuvoje atgaivinti provinciją bandoma milijardus litų metant į infrastruktūros projektus. Tačiau iš tiesų nykstantį miestą ar regioną prikelti antram gyvenimui gali netikėta ir taikli koncepcija, susijusi arba su turizmu, arba su pastangomis pritraukti investuotojų. Bent jau taip byloja užsienio miestų sėkmės istorijos.

Lenkijoje įsikūręs Baltuvo miestelis iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi Žiežmarių pusbrolis: abiejuose miestukuose šiandien gyvena mažiau nei po 4 tūkst. gyventojų, per abu teka upė, o pagrindinę gatvę įrėminę nuosavi namai. Vis dėlto prieš penkerius metus šie miestai turėjo daugiau panašumų nei dabar, mat šiandien Baltuve nedarbo lygis siekia 5 proc., o Žiežmariuose – 11 proc., Baltuvą kasmet aplanko 300 tūkst. turistų, o Žiežmarius – vienas kitas autobusas turistų iš Izraelio, atvykstančių apžiūrėti išlikusios medinės sinagogos ir senųjų žydų kapinių.
Skiriasi ir miestų dinamikos tempai: Baltuve nuo 2001 m. sukurta 250 naujų darbo vietų, dar 50 jų atsiranda prasidėjus turizmo sezonui, o Žiežmariuose, kaip informavo miesto seniūnas Rimantas Vičinas, jau daugelį metų pagrindiniai darbdaviai – tie patys: „Žiežmarių gėlės” (60 darbuotojų), sulčių gamintoja „Granini Lietuva” (47 darbuotojai) bei dar keletas smulkesnių įmonėlių. Naujų darbdavių taip ir neatsiranda.
Įdomu tai, kad prieš dešimt metų gyventi Baltuve turėjo būti kur kas liūdniau nei Žiežmariuose. Viename skurdžiausių Lenkijos regionų esantis miestelis buvo nepatraukli, didžiulio nedarbo kamuojama vietovė. Žemė čia nederlinga, tad žemdirbystė neišplėtota, ūkiai nedideli, o 2002 m. bankrutavo ir didžiausias to meto viso regiono darbdavys – plieno gamykla „Huta Ostrowiec”, atleidusi beveik 13 tūkst. darbuotojų. Tai lėmė, kad nedarbo lygis Baltuve peršoko 30 proc., nebuvo centralizuotos nuotekų ir vandens tiekimo sistemos, trūko kultūrinių traukos objektų. Atrodė, kad miestelis mirs natūralia mirtimi. Tačiau užteko puikios idėjos, ir per dešimtmetį jis pasikeitė neatpažįstamai. Kaip tai pavyko?
Kaip „Veidui” pasakojo Baltuvo turistinio komplekso atstovė Monika Pękala, 2001 m. Baltuvo gyventojai priėjo prie išvados, kad taip gyventi neįmanoma ir kad jie turi sustabdyti miestelio degradaciją. Susirinkusi mokytojų, ūkininkų, amatininkų ir verslininkų grupelė, kuriai vadovavo Piotras Lichota, įsteigė Baltuvo plėtros asociaciją ir išsikėlė tikslą paskatinti vietinę ekonomiką pasitelkiant turizmą. Kadangi miestelis turi juros geologinio periodo uolienų, išvaizdžią upę, vietovės plėtrai nuspręsta pasitelkti gamtos turtus. Pirmiausia upe pradėtos organizuoti ekskursijos plaustais, o 2003 m., kai mokslininkai čia rado dinozaurų pėdsakų, asociacija nusprendė sukurti pirmąjį Lenkijoje juros periodo parką.
2004 m. parkas buvo sukurtas trijų hektarų teritorijoje: pastatyta 30 dinozaurų, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, suvenyrų parduotuvės, vėliau atidaryta slidinėjimo trasa, 5D kino teatras, priešistorinis 3D okeanariumas, paleontologijos muziejus. Šiandien Baltuvo turistinis kompleksas jau apima 100 hektarų ir yra žinomas už Lenkijos ribų. Pradėjus plūsti turistams miestelyje įsisuko ir kiti verslai – atsirado užeiga, restoranas, veikia 25 žemės ūkio bendrovės.

Prikelia netikėtos idėjos: Kalėdų Senelio vilionės

Baltuvas yra vienas pavyzdžių, kaip merdintis miestukas gali prisikelti antram gyvenimui nepaisant tendencijos, kad atokesnės vietovės traukiasi daugumoje Vakarų pasaulio valstybių, nes gimstamumas mažėja, o gyventojai keliasi į didmiesčius ar emigruoja.
“Gyventojų mažėja Šiaurės Suomijoje, Šiaurės ir Centrinėje Švedijoje, Pietų Italijoje, Centrinėje Prancūzijoje. Mums artimiausias Vakarų Europos regionas, kuriame bandoma stabilizuoti gyventojų skaičių, yra Rytų Vokietija, kuri po 1990 m. prarado per 20 proc. gyventojų, daugiausia emigravusių į Vakarus”, – su tokiais pat iššūkiais susiduriančias šalis vardija Seimo narys Kęstutis Masiulis.
Tad mokslininkai, politikai ir savivaldybių atstovai visose šalyse suka galvą, ką daryti: ar plėtoti šalies teritoriją vientisai, ar neperspektyvią provinciją tiesiog palaidoti. Štai Visuomenės raidos instituto Berlyne mokslininkai pasiūlė drastišką išeitį: gyventojai tikslingai turėtų būti skatinami išvykti iš neperspektyvių, mirštančių kaimiškų vietovių, nes ateityje mažesnis skaičius žmonių gyvens mažesniame skaičiuje miestų ir gyvenviečių.
Vis dėlto KTU docentė Jurgita Šiugždinienė nesutinka su tokiu siūlymu ir yra įsitikinusi, kad taip elgtis būtų neprotinga. „Šalys, kurių plėtra koncentruojasi keliuose taškuose, yra labiau pažeidžiamos išorės krizių nei tos, kurių plėtra yra daugiau mažiau tolygi. Be to, atsiranda rizika, kad atsiliekančios vietovės, kurios paliekamos likimo valiai, sukurs rimtų socialinių problemų. Skurdžias vietoves valstybė turės nuolatos subsidijuoti, siekdama išlaikyti bent minimalius gyvenimo standartus. Taigi didės našta nacionaliniam biudžetui”, – neigiamas tokio sprendimo puses paaiškina J.Šiugždinienė.
Tad nors dalį miestų ir kaimų tiesiog užkalti ir išbraukti iš žemėlapio būtų viena išeitis, kaip rodo „Veido” surinkti užsienio pavyzdžiai, yra ir kita: merdintys miestai kartais ima ir atgyja, o kad taip atsitiktų, reikia dviejų dedamųjų – charizmatiško lyderio ir išskirtinės idėjos. Deja, Lietuvoje trūksta abiejų dalykų, todėl ir sėkmės istorijų teturime vieną – Druskininkus, sugebėjusius tapti europinio lygio kurortu.
„Labai daug kas priklauso nuo valdymo kokybės – reikia turėti labai aiškią ir teisingą augimo strategiją, kuria pasitikėtų gyventojai ir investuotojai. Tada aplink tą strategiją lipdyti naujus procesus, kurie uždegtų žmones ir investuotojus. Pavyzdžiui, paskelbkime Kelmę lašinių sostine – sugalvokime, kokie scenarijai gali būti, kokias paslaugas galime teikti, kokių įmonių prisikviesti. Arba paskelbkime piligrimystės centru, nes šalia daug piligriminių vietovių – Šiluva, Tytuvėnai. Svarbiausia, turėkite idėjų, statykite, investuokite, nes vadyboje žinomas principas turėti dvi biudžeto kišenes: vieną rutininiams, kitą strateginiams klausimams. O mūsų savivaldybės valdomos absoliučiai prastai: nėra strateginio valdymo, nėra idėjų, o kai nėra idėjų, nėra ir optimizmo, tada įsivyrauja stagnacija ir žmonės išvažiuoja. Ir investuotojui neaišku, į kokį rajoną Lietuvoje investuoti, kai visi vienodi”, – apgailestauja K.Masiulis.
O tai, kad pasirinkus aiškią ir išsiskiriančią koncepciją mieste pradės kurtis darbo vietos, ims važiuoti turistai ir čia taps patrauklu gyventi, rodo ne tik jau minėtas Juros periodo parku išgarsėjęs Baltuvas Lenkijoje, bet ir Kalėdų Senelio namais virtęs Rovaniemis Suomijoje.
Netoli poliarinio rato įsikūręs Rovaniemis, turintis 60 tūkst. gyventojų, yra Alytaus dydžio miestas, kuris naują gyvenimą pradėjo tada, kai jame iškilo Kalėdų Senelio kaimelis: čia esančio aukščiausio pastato bokšte ištisus metus svečius iš viso pasaulio priiminėja kartu su elfais pats Kalėdų Senelis.
Ši žinia akimirksniu apskriejo visą Europą, tad susitikti su Seneliu žiemą vasarą traukia šeimos su vaikais, o miesto verslininkai šią koncepciją toliau plėtoja – Kalėdų Senelio kaimelyje dygsta suvenyrų trobelės, veikia Kalėdų paštas, netoli įsikūrė pramogų parkas „SantaPark”, žiemą siūloma pasivažinėti elnių ir haskių kinkiniais, kuriasi Kalėdų Senelio viešbučiai, restoranai ir t.t.
Išpopuliarėjusi legenda turėjo milžiniškos įtakos Rovaniemio ekonomikai. Nors šis miestas pagal gyventojų skaičių Suomijoje tik šešioliktas, jis tapo antru po Helsinkio užsienio turistų traukos centru Suomijoje, jį kasmet aplanko apie pusę milijono turistų. Tad jei palyginsime Rovaniemį ir Alytų, kurį per metus aplanko apie pusantro tūkstančio užsienio turistų, skirtumas bus akivaizdus.
Rovaniemyje nedarbo lygis pernai siekė 9,6, o Alytuje – 14,4 proc. Rovaniemio gyventojų skaičius kyla į viršų ir Suomijos statistikos departamentas prognozuoja, kad iki 2030 m. gyventojų čia padaugės nuo 60,9 tūkst. iki 67,7 tūkst. O Alytuje gyventojų 2010–2011 m. sumažėjo 5 proc., per trejus metus – beveik 10 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pažangiausius ekologiško būsto ir darnios miestų plėtros kriterijus atitinkantys nekilnojamojo turto plėtotojai jau pradeda teikti savo projektus žaliosios architektūros Lietuvoje konkursui „Žalias miestas – geriausias NT EKO projektas 2013“.

Konkursą antrus metus organizuoja projekto „Ateities miestai“ vykdytojai, bendradarbiaudami su Aplinkos ministerija ir Žaliosios statybos taryba (angl. Green Building Council), VGTU Architektūros institutu. Norinčiųjų dalyvauti konkurse anketų laukiama iki rugsėjo 15 d.

„Pernai, vertindami konkursui pateiktus projektus, dar tik dalinomės patirtimi, o šiais metais vadovausimės Europos Klimato kaitos specialiąja programa – jos projektu LAIF+, – sako projekto „Ateities miestai“ vadovė Rita Glazer. – Subūrėme kompetentingą, nepriklausomų ekspertų komisiją, kuri padės tiek specialistams, tiek visuomenei įvertinti, kuriose NT srityse esame pažengę į priekį, o kur reiktų pasistiebti iki Europos Sąjungos direktyvose numatytų kriterijų. Lietuva dar nėra pasitvirtinusi žaliosios statybos standartų, tačiau, suėjus ES direktyvose numatytam terminui – 2020 m. – nebebus laiko paskubomis daryti „namų darbų“, todėl jau dabar privalome kurti ekologišką, energetiškai efektyvią ir darnią aplinką.“

Konkursui pateiktus NT projektus vertins ekspertų komisija, sudaryta iš energetikos, ekologijos, žaliosios architektūros, kraštovaizdžio, teisės, komunikacijos profesionalų, BREEAM standartų ekspertų. Dalyvių pateikti projektai bus vertinami būtent pagal šiuos, naudojamus visame pasaulyje, pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodo standartus, apimančius projekto vadybą, sveikumą, gyvenimo kokybę, energinį efektyvumą, vandentvarką, architektūrą, statybos medžiagas, inžinerinį aprūpinimą, atliekas, taršą, ekologiją, urbanistiką, žemės naudojimą, ekonomiką, socialinę atsakomybę, informacijos sklaidą, komunikaciją su bendruomenėmis, viešojo ir privataus sektorių partnerystę (VPP), teritorinių bendruomenių įtraukimą, kraštovaizdį bei susisiekimą. Projektai bus diferencijuojami į architektūrinius, urbanistinius ir kraštovaizdžio, o konkursui pristatyti objektai turės būti naujos statybos. Ypatingą dėmesį ekspertų komisija skirs ir darnaus miesto plėtros projektams.

„Vienas po kito dygsta nauji nekilnojamo turto kompleksai, biurų ar multifunkciniai pastatai, tačiau kol kas jų ekologiškumas ir darni plėtra ne visuomet yra NT projektų plėtotojų prioritetas, – teigia konkurso vertinimo komisijos pirmininkas, žaliosios architektūros ekspertas doc. dr. Jonas Jakaitis. – Tad šio konkurso tikslas ir yra – paskatinti specialistus kurti tvarius, energetiškai efektyvius pastatus, darančius draugišką poveikį aplinkai, panaudojant visus galimus energetinius išteklius. Siekiame, kad apie tokią būtinybę kurti darnų miestą būtų informuota visuomenė, nes būtent jos gerovę užtikrins įžvalgus ir ekologiškai pagrįstas miestų planavimas.“ Kad žaliosios statybos, atitinkančios aukščiausius energinio efektyvumo ir modernumo standartus, siekiamybė yra įmanoma ir Lietuvoje, pasak dr. J. Jakaičio, puikiai iliustruoja investicinis projektas „Svajonių miestas“, su kurio objektais jau susipažino konkurso vertinimo komisija.

Komisijos nariai planuoja apsilankyti visuose konkursui pristatytuose objektuose ir įsitikinti, jog projektai realiai įgyvendinti bei atitinka pateiktus dokumentuose duomenis. Dalyvių projektai bus vertinami šiose nominacijose: „Geriausias EKO būstas“, „Geriausias EKO biuras“, „Geriausias multifunkcinis projektas“, „Geriausias antrųjų namų projektas“ bei „Geriausias darnaus miesto projektas“. Siekiant objektyvumo, vertinimo kriterijams bus suteikti svertiniai koeficientai, o galutinė balų suma lems konkurso nugalėtojus. Jie bus apdovanoti specialiai konkursui skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurtomis „Gyvybės medžio“ statulėlėmis.

Konkursas „Žalias miestas – geriausias NT EKO projektas 2013“ vyks keliais etapais iki metų pabaigos. Apie konkurso eigą bus nuolat informuojama projekto platformoje Ateitiesmiestai.lt. Rezultatus bei išsamius ekspertų vertinimus planuojama skelbti 2014 m. sausį. Konkurso sąlygos bei anketa yra čia: http://www.ateitiesmiestai.lt/konkursas/

2012 m. konkurse buvo apdovanoti: už projekto inovacijas – „BOD aukštųjų technologijų centras“, už projekto tvarumą – „Bajorų kalvos“, už projekto estetiką – verslo centras „Pirklių klubas“, už projekto gyvavimo ciklą – loftų miestas „Loft Town“, už projekto kompleksinį sprendimą – komplekso „Grand SPA Lietuva“ viešbutis „Dzūkija“. Taip pat už svarų indėlį į žaliųjų statybų plėtojimą apdovanoti: konteinerių namelių kempingas „Svencelė“, kotedžų kvartalas „Norvegų alėja“, daugiabučių namų gyvenvietė „Antakalnio terasos“, mažo aukštingumo gyvenvietė „Bajorų dominija“ ir verslo centras „Baltic Hearts“. Specialus Delfi.lt skaitytojų simpatijų prizas atiteko daugiabučių kvartalui sostinės Naujojoje Pilaitėje „7 kvartalas“.

Navigacijos sistemų gamintoja “TomTom” paskelbė Europos ir Šiaurės Amerikos miestų, kuriuose būna didžiausios automobilių spūstys, reitingą. Iš 58 į šį reitingą įtrauktų Europos miestų pirmą vietą užėmė didžiausias Turkijos miestas Stambulas.

Pasak tyrėjų, šiame megapolyje važiuojant automobiliu piko metu, kelionė vietoje 60 minučių vidutiniškai trunka 124 minutes, o per metus vairuotojas spūstyse praleidžia apie 118 valandų. Antra vieta šiame nemaloniame reitinge atiteko Varšuvai. Pasirodo, Lenkijos sostinėje piko metu kelionė vietoje 60 minučių vidutiniškai trunka 115 minučių, o per metus tai sudaro net 110 valandų spūstyse.
Kiti didžiausiomis spūstimis pasižymintys miestai daugiausia spiečiasi Pietų Europoje: po Stambulo ir Varšuvos reitinge eina Marselis, Palermas, Roma, Paryžius, taip pat Štutgartas, Briuselis, Hamburgas, o dešimtoje reitingo vietoje atsiduria Švedijos sostinė Stokholmas.
O štai Vilnius, kaip ir kitos Baltijos šalių sostinės, į šį “TomTom” reitingą šiemet nepateko, nors prieš dvejus metus Vilnius buvo atsidūręs 51-oje vietoje iš 58-ių.
Eismo kontrolės specialistai neabejoja, kad Vilnius iš šio reitingo iškrito dėl to, kad spūsčių Lietuvos sostinėje iš tiesų mažėja, o piko laikas trumpėja. Apskaičiuota, kad Vilniuje didžiausios spūstys kyla rytais ir vakarais pagrindinėse, miesto centrą su miegamaisiais rajonais jungiančiose magistralėse. Rytinis pikas trunka kiek mažiau nei valandą, vakarinis – maždaug 80 minučių.
Mūsų šalies mokslininkai yra apskaičiavę, kad per metus spūsčių išlaidos, vertinant sugaištą laiką ir degalus, Vilniuje siekia apie 4 mlrd. Lt., o Kaune – beveik 680 mln. Lt.