Miesto įvaizdis yra daugiamatis paveikslas, susidedantis iš daug skirtingų detalių, tačiau neatsiejamas nuo kasdien čia gyvenančių, į darbus skubančių, iš mokyklos sugrįžtančių, parke besiilsinčių žmonių. Koks objektas ar emocija atsiranda sąmonėje pagalvojus apie miestą – tai ir įtakoja apsisprendimą likti jame gyventi, dirbti, atostogauti ar dažniau aplankyti.

Kaip aiškina, viešbučio „Europa Royale Marijampole“ direktorė Agnė Tamkvaitytė, Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagalba Marijampolės miestas gražėja labai sparčiai, tačiau vis dar neturi aiškaus veido. „Šiandien nėra tikslinga vykdyti atskirtų objektų marketingą. Suformuoti miesto veidui reikalingas vietos marketingas – miesto įvaizdžio formavimas atradus jį reprezentuojančius simbolius ir nuolatinis jų viešinimas“, – sako keturių žvaigždučių viešbučio direktorė.

„Pirmiausia turi būti skėtis – pagrindinė žinutė, mintis, emocija apie miestą, kuri turi traukti, o po tik po skėčiu randama visa infrastuktūra – viešbučiai, restoranai, skulptūros, parkai, maršrutai, įžymės“, – vertina ji.

Atliekamuose tyrimuose Marijampolė dažniausiai siejama ne su konkrečiais regione esančiais objektais, bet su čia gyvenančių žmonių tarme. „Skirtingi objektai, esantys mieste, turi dirbti vieningai t.y. traukti žmones į miestą. Organizuojame forumus, kuriuose diskutuoja iškiliausi Lietuvos intelektualai, gražiname miesto erdves, remiame sporto, švietimo, kultūros renginius, didiname užimtumą jaunimui, tačiau tai turi vykti intensyviau visos savivaldybės mastu“, – mintimis dalinasi A. Tamkvaitytė.

Mieste yra unikalus  sporto kompleksas Lietuvoje. „Futbolo aikštynas yra vienintelis toks Baltijos šalyse, kuris turi geriausią vidaus ir išorės treniruočių bazę futbolui, taip pat juo galėtų naudotis ir kitos sporto šakoms, todėl leidybos įmonės savininko Arūno Reinikio išsakyta Marijampolės, kaip futbolo sostinės mintis yra patraukli, kurią būtina dažniau priminti viešojoje erdvėje“,  – dar vieną miesto veido idėją aptaria „Europa Royale Marijampole“ direktorė.

Sūduvos sostine vadinama Marijampolė, turtinga tuo, kad čia įsikūrusi stambi pramonė: „Arvi“, „Mantinga“, „Stevila“ „CIE LT Forge“ – šios įmonės kuria darbo vietas ir didžia dalimi prisideda prie regiono ekonomikos plėtros. „Marijampolė auga ant pramonės pamatų, čia esančios įmonės žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Verta priminti apie mieste esančias kvalifikuotas darbo vietas ir vystomas technologijas, ir gal pavadinti pramonės miestu“, – vertina ji.

Marijampolėje vasaros laikotarpis pavadintas „Paminklų bumu“. Dar iki tol mieste pastatyti paminklai kalbai ir tautai, Vytautui Didžiajam, kunigaikščiui Vyteniui, cukriniam runkeliui, o šiais metais ARVI įmonių grupė atidengė suolelį V. Urmanavičiūtei – Urmanai,  mieste pastatytas akmuo Vytautui Kernagiui, paminklinis akmuo kunigui Juozui Montvilai, kačių skulptūrėlės P.Butlerienės kiemelyje. „Kodėl Marijampolė negalėtų vadintis ir skulptūrų miestu?“, – šypteli ji.

Kaip apibendrina Agnė Tamkvaitytė, Marijampolėje jau seniai yra parodyti daugiau, nei Lietuva žino. Mieste netrūksta lankytinų objektų, o žinutės apie jas. Viena efektyviausių, nors ir sunkiausiai valdoma, komunikacijos priemonė „iš lūpų į lupas“, todėl ir patys miestiečiai gali prisidėti prie miesto populiarinimo ir teigiamos žinutės siuntimo visam pasauliui.

Užuot šnekėję apie tolygų visų šalies regionų vystymą ar skirtumų tarp turtingų ir skurdžių savivaldybių mažinimą, politikai ir visuomenininkai pagaliau turėtų užsiimti miestų vystymu, nes tai vienintelis būdas kelti šalies ekonomiką ir stabdyti emigraciją.
Įsivaizduokime vidutinį kokios Šilutės, Pakruojo, Ignalinos ar bet kurio kito Lietuvos miestelio abiturientą, sukantį galvą: kur link patraukti, baigus mokyklą? Likti namie, pas tėvus? O kuo užsiimti? Gerai, jeigu tėvai turi kokį versliuką, kuriame atsiras vietos ir vaikams. O jeigu ne, kaip dažniausiai ir būna provincijoje? O jeigu norisi toliau mokytis ir tam yra gabumų? Galiausiai, jeigu norisi tiesiog pagyventi taip, kaip ne kartą teko per televizorių ar internete matyti gyvenant kitus bendraamžius: vaikštant į klubus, koncertus, mezgat naujas pažintis ir nesukant galvos, ką apie tai pasakys tėvai, nes jie apie tai paprasčiausiai nesužinos. Tai reiškia viena – keltis gyventi į miestą. Nes tik miestas gali suteikti galimybę patenkinti visus jauno žmogaus poreikius – nuo mokslų ir pramogų, iki galimybių rasti gerą darbą ar susikurti nuosavą verslą. Arba, kaip nuo sena sakoma Lietuvoje, „išeiti į žmones“.
Dar prieš pora dešimtmečių Lietuvos jaunuoliams šiuo požiūriu didelio pasirinkimo nebuvo – į Kauną, jei traukia techniniai ar medicinos mokslai ir nesinori palikti grynai lietuviškos aplinkos, arba į Vilnių, jei labiau linkęs į humanitarinius mokslus ir nebaido įvairiatautė aplinka. Nelinkę į mokslus, bet nenorintys visą gyvenimą šerti kiaulių ar melžti karvių, traukdavo į Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių gamyklas. Toliau už Lietuvos ribų vykdavo vienetai, juoba, to meto Lietuvos gyvenimo kokybė buvo viena aukščiausių buvusioje Sovietų sąjungoje.
Šiandien, sudėtine Europos dalimi tapusioje Lietuvoje, padėtis pasikeitusi iš esmės – atsirado tikra pasirinkimo laisvė. Dabar ne tik mokslus bebaigiąs abiturientas, bet ir darbinę karjerą pradedantis studentas gali rinktis: mokytis ir dirbti Vilniuje, Klaipėdoje ar Kaune? Kodėl ne Londone, Edinburge, Berlyne, Paryžiuje ar Vienoje? Studijų kaina tenai neretai palyginama su studijomis Lietuvoje, tik mokslo lygis neretai aukštesnis, o galimybė išmokti kalbas, susirasti kontaktų, darbą ir pradėti karjerą – tiesiog nepalyginamai didesnė. Jau nekalbant apie pramogų pasirinkimą. Žinoma, trys Lietuvos „didmiesčiai“ turi savų privalumų: suprantamą kalbą, įprastą kultūrinę terpę, socialinius ryšius, nedidelius atstumus, ramesnį gyvenimo būdą, bet jaunam žmogui šie privalumai dažnai dar nerūpi. Tikro, ne lietuviško, didmiesčio laisvė ir gyvenimo ritmas atrodo vertingesni, o gyvenimo lygis – gerokai aukštesnis.
Atėjo laikas pagaliau įsisąmoninti – Lietuvos miestai dalyvauja konkurencinėje kovoje dėl žmogiškųjų ir įkandin šių sekančių ekonominių išteklių ne tarpusavyje, ne su provincijos miesteliais, bet su Ryga, Varšuva, Talinu ir perspektyvoje – Minsku savame regione ir Londonu, Dublinu, Berlynu – europiniu mastu. Ir kol kas šioje kovoje atrodo prastai, nes Lietuvoje paprasčiausiai nėra nei vieno miesto, atitinkančio bent du iš trijų Europos didmiesčiams keliamų reikalavimų: būti sostine arba uostamiesčiu ir turėti milijoną gyventojų. Šiuo požiūriu Ryga – miestas, Talinas – miestas, Varšuva – miestas, Minskas – miestas. Vilnius ar Klaipėda, deja – ne miestai. Tačiau netgi tokie jie, kartu su Kaunu, yra pamatiniais Lietuvos ekonomikos varikliais, sukuriančiais 3/4 Lietuvos bendrojo vidaus produkto ir sumokančių daugiausiai mokesčių į biudžetą (Darbo ir socialinių tyrimo instituto duomenimis, 2010-siais mokesčių mokėtojų Vilniuje buvo 66 proc., Kaune – 45 proc. ir Klaipėdoje – 41 proc. gyventojų. Tirtuose Tauragės, Alytaus, Pasvalio, Ignalinos ir Akmenės rajonuoe mokesčių mokėtojai sudarė vos 15-23 proc. visų gyventojų). Vidutinis vilnietis sukuria pusantro karto daugiau BVP, nei vidutinis Lietuvos gyventojas, vienas klaipėdietis – maždaug dešimtadaliu daugiau. Kaunas išsilaiko pats, kiti regionai iš esmės gyvena šių trijų miestų sąskaita. Beje, visuose trijuose (įskaitant apskritis) gyventojų skaičius auga, nes atvažiuojančių daugiau, nei išvykstančių.
Dar viena miestų nešama nauda – jie skatina kūrybą. Štai prieš savaitę paskelbtoje Lietuvoje dirbančių Švedijos verslininkų apklausoje pažymima, kad lietuviai – kvalifikuoti, išsilavinę, sunkiai dirbantys, bet jiems trūksta kūrybiškumo ir iniciatyvos. Tai yra, tų dviejų savybių, kurių trūkumas būdingas visoms valstietiškoms tautoms, nes iniciatyva ir kūryba – tai miesto gyventojų privilegija. Turtingo, atsipūtusio miesto, kurio gyventojai turi pakankamai atliekamų pinigų ir laiko, kad galėtų užsiimti, kaimo gyventojo požiūriu, visokiais niekais – knygelių skaitymu, paveiksliukų žiūrinėjimu ir ilgomis kalbomis apie nieką, nes būtent taip iš šono atrodo kūryba.
Bet užuot skatinę miestų raidą ir tikslingai kreipę į juos investicijas, politikai, pirmiausia iš noro pasigerinti rinkėjams, nors neretai ir dėl nesupratimo, kiša pinigus į beviltiškai senstančių ir išsivažinėjančių miestelių ar bažnytkaimių infrastruktūrą, nors jau dabar provincijoje tenka kelti mokesčius už šilumą, vandenį kitus komunalinius patarnavimus tik todėl, kad mokėtojų skaičius kasmet mažėja. Tuo pat metu kuriama legenda apie „visus pinigus susigrobiantį Vilnių“, ar gąsdinama „Rygos (t.y., vieno didmiesčio) sindromu“, nors būtent tai ir turėtų būti siekiamybe.

Užuot skatinę miestų raidą ir tikslingai kreipę į juos investicijas, politikai kiša pinigus į beviltiškai senstančių ir išsivažinėjančių miestelių ar bažnytkaimių infrastruktūrą.

Pavargus nuo pasiutusio gyvenimo ritmo, galima pasislėpti miestuose, besipuikuojančiuose lėtųjų miestų titulais.

Dažnas šiuolaikinis miestietis skundžiasi ne tik dėl nuolatinio skubėjimo, įtampos ir streso kylančiu lėtiniu nuovargiu ar dėl nekokybiško maisto, nejudrumo ir nuolatinio smaksojimo prie kompiuterio susilpnėjusia sveikata, bet ir susvetimėjusiu pasauliu: dažnai artimiausi kaimynai nežino vienas kito vardo ir net nepasisveikina susitikę laiptinės tarpduryje. Tokiems žmonėms net ir atostogos nesuteikia taip ilgai laukto atokvėpio nuo kasdieninio gyvenimo būdo: arba skuodžiama kaip akis išdegus per kokią nors šalį nuo vieno turistinio objekto prie kito, arba drybsoma aptverto beveidžio viešbučio teritorijoje prie baseino.
Bet gali būti ir kitaip. Geriausias būdas ištrūkti iš užburto skubėjimo ar pasyvumo rato yra išvyka į kaimą ar turistiniai žygiai gamtoje, kai nori nenori prisitaikai prie natūralaus paros ir gamtos ritmo. Tačiau net ir prisiekę miestiečiai, negalintys be viduramžiškų gatvelių raizgalynės ar didingų architektūros paminklų, kavinių, meno ar muzikos festivalių šurmulio, turi galimybę rinktis viešnagę miestuose, propaguojančiuose lėtą gyvenimo ritmą. Juose verta išbandyti kitokį miestiečio gyvenimą: automobilį iškeisti į dviratį arba į žingsniavimą, pietauti šeimyniniuose restoranuose, smagiai apsipirkti turguje arba mažose parduotuvėlėse, kur parduodami vietiniai, dažnai ekologiški maisto produktai, ir apskritai niekur neskubant mėgautis bendravimu su vietiniais žmonėmis.

Lėtas gyvenimas – kokybiškas gyvenimas
Lėtumo paieškos, kad ir kaip būtų keista, prasidėjo Italijoje – šalyje, garsėjančioje itin temperamentingais, triukšmingais ir, rodos, niekad vietoje nenustygstančiais žmonėmis. O kai tokie gyventojai įsėda į savo transporto priemones, net šaltakraujiškiausias vairuotojas pašėlsta: regis, kiekvienas vadovaujasi tik jam pačiam suprantamomis taisyklėmis. Tokį chaotišką, karštligišką itališko miesto paveikslą puikiai papildo ir būriai turistų, beveik bėgte zujančių pirmyn atgal.
Pavargę nuo nuolatinio skubėjimo, karštligiškos sumaišties, pasiilgę kokybiško gyvenimo ir įkvėpti Lėto maisto judėjimo (“Slow foods”), 1999 m. Orvjeto meras Stefano Cimicchi, Bra miesto meras Francesco Guido ir Positano meras Domenico Marrone, pasirašė susitarimą, kad jų vadovaujami miestai taptų lėtaisiais ir nepasiduotų šiuolaikinio pasaulio greičio kultui bei šėlsmui. Taip gimė “Citta slow” – judėjimas, propaguojantis lėtą ir kokybišką gyvenimo būdą. Kiekvienas miesto gyvenimo aspektas, plėtra, miestiečių gyvenimo kokybė buvo peržiūrėta pagal lėtumo principus, sugalvotus Carlo Petrini – Lėtojo maisto judėjimo, kai malonumas svarbiau nei pelnas, o žmonės nei valdžia, pradininko.
Vis dėl to ne kiekvienas miestas gali tapti “Citta slow” judėjimo nariu. Visų pirma tai turėtų būti miestai, kuriuose gyvena mažiau nei 50 tūkst. žmonių. Antra, “Citta slow” įsipareigojimo nuostatuose yra daugiau nei 50 punktų, tokių kaip triukšmo ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propogavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų ervių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan. Lėtuosiuose miestuose bei jų apylinkėse dažnas ekologinis turizmas bei ūkininkavimas. Iš viso “Citta slow” judėjimui priklauso apie 90 miestų Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, tačiau daugiausiai jų yra Italijoje.
Planuojant kelionę į maršrutą verta įtraukti bent keletą šių miestų. Ir ne tik dėl čia propaguojamo lėto gyvenimo, bet ir dėl to, kad nemažai jų turi puikiai išvystytą turizmo infrastruktūrą, įdomius gamtos ar kultūros objektus, čia beveik perpus mažiau nei šalimais esančiuose turistų pamėgtuose miestuose kainuoja nakvynė nedideliuose viešbučiuose.  Kita vertus, svarbu žinoti, kad per trumpą viešnagę visų lėtumo aspektų nepajusi, įvertinsi tik tai, kas labiausiai matoma: elektrinius autobusus, didesnes pėsčiųjų zonas, galimybę patogiau keliauti su vaikais, vakaro tylą.
Beje, renkantis poilsiui vietą verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad lėtumo samprata labai priklauso nuo šalies gyventojų temperamento: Italijos ar Ispanijos gyventojų lėtas ritmas Lietuvoje, Lenkijoje ar Austrijoje gali atrodyti atvirkščiai – pakankamai greitas.

Lėtumo paieškos Italijoje
Apsilankius viename “Citta slow” judėjimo pradininkų – Orvjeto mieste, stūksančiame Umbrijoje ant 300 m aukščio plynaukštės, apsuptos vynuogynų ir dirbamų laukų, mūsų įsivaizduojamo lėtumo nė su žiburiu neradome. Mieste verda įprastas pietietiško miesto gyvenimas, skuba tuntai turistų, norintys apžiūrėti vieną gražiausių Italijoje katedrų, kurioje saugoma garsi Bolsenos relikvija. Legenda pasakoja, kad Bolsenoje įvyko stebuklas – bažnyčioje iš ostijos ant korporalo pradėjo lašėti kraujas.
Orvjeto katedra pradėta statyti XIII a., o darbai užtruko net 300 metų. Ir nors akį ypač traukia spalvingas ir puošnus pastato fasadas, išdabintas XIV a. skulptoriaus Lorenzo Maitani’o raižiniais, tačiau koplyčioje, kurioje saugomas korporalas ir XIVa. freskos, pasakojančios apie Bolsenos stebuklą, tiesiogine žodžio prasme užgniaužia kvapą.
Tikrai verta aplankyti ir nedidelę freskomis apie šv.Lauryno kankinystę išpieštą  XIII a. San Lorenzo in Arari bažnytėlę, kurios altorius padarytas iš etruskų laidojimo plokštės. Turint laiko (o jo lėtuosiuose miestuose tiesiog privaloma turėti) įdomu užsukti į etruskų muziejų, taip pat į VI a. etruskų nekropolį ar nusileisti į XVI a. daugiau nei 60 m gylio Orvjeto šulinį, į kurio dugną veda 248 pakopų laiptai.
Orvjeto turistinės įžymybės išties nenuvilia, tačiau čia taip ir nepastebėjome jokių propaguojamų lėtojo miesto idėjų ar aspektų, o vietiniai gyventojai yra gana išpaikinti minios prašalaičių, tad ir nuoširdžiu bendravimu retai tepamalonina. Teisybės dėlei reiktų paminėti gal tik gatvėmis zujančius elektrinius autobusus ir šiek tiek patogesnes bei didesnes automobilių stovėjimo aukšteles, įrengtas toliau nuo centro.
Na o užsukę į dar mažesnį ir ne į tokį garsų, kaip mums atrodė, miestelį – Masa Maritimą, įkurtą Metaliferio kalvose, net išsižiojome iš nuostabos, mat čia buvo susirinkusi žmonių minia. Pasirodo, šis miestas garsėja ne tik romanine architektūra, bet ir klasikinės muzikos festivaliais, sutraukiančiais melomanus iš visos Italijos. Koncertai vyksta itin romantiškoje aplinkoje – senamiesčio aikštėje, apsuptoje senovinių namų, šalia romaninės-gotikinės bažnyčios.
Kituose miestuose, tokiuose kaip viduramžiškame Bra, garsėjančiame savo sūriais, vaizdingų kalnų apsuptame Akvalagne, jaukiame senamiestyje Fontanelate, vietiniais patiekalais garsiame Levante, mielame Montefalke ir daugelyje kitų, išsvajotą ramybę irgi galima atrasti.
Čia tikrai smagu pasivaikščioti senovinėmis miesto gatvelėmis, stebimiems smalsių senukų, susėdusių ant kėdžių šalia namų ant siauručių šaligatvių. Nedidukuose viešbučiuose svečiais rūpinasi šeimininkai, kurie patys gamina pietus ar vakarienę. Na o turgaus dieną galima ne tik iki soties mėgautis pašnekesiais apie derlių, išklausyti pasakojimus tiek apie sūrio, tiek apie naminio vyno gaminimo subtilybes, bet ir pasismaginti linksmomis derybomis dėl nuolaidų. Gerai nusiteikę pardavėjai atklydėlius iš jiems mažai žinomos šalies mielai vaišina alyvuogėmis, pasiūlo atsilaužti ryte pačių keptos duonos.

Lėtojo miesto etalonas
Itališki ar ispaniški lėtieji miestai neretai primena cirko balaganą, o štai vokiški, tokie kaip miškingų kalvų apsuptas Valdkirchas, pilaite vidury ežero besididžiuojantis Ludinghausenas, ar austriški, pavyzdžiui, dviračių sporto entuziastus viliojantis Ensas, istorinis Hartbergas, iš tiesų gyvena pagal lėtojo miesto principus. Hartbergą galima drąsiai laikyti lėtojo miesto etalonu. Šis nedidukas miestas užburia harmonija – nedidukas senamiestis, graži bažnyčia, Renesanso laikų pilis su puikiai prižiūrėtu parku ir visa tai apsupta neaukštų  kalnų.
Hartberge kiekvienas turistas gali pajusti lėtojo miesto dvasią. Jo centre plyti didžiulė pėsčiųjų zona, vakare dirbtinai sumažinamas automobilių srautas, miesto apylinkėse propaguojamos ekologinio turizmo idėjos, yra daugybė veiklos šeimoms, auginančioms įvairaus amžiaus vaikus. Beje, šalia miesto sparčiai plečiasi vadinamasis ekoparkas, kuriame kuriasi ekologiniais principais dirbančios įmonės bei įvairūs mokslo centrai. Giriamasi, kad tai unikali ir net vienintelė Europoje vieta, kur simbiozės principu veikia verslas, mokslas ir švietimas.
Ir dar. Svarbu žinoti, kad norint pamatyti, kas yra lėtas gyvenimas mieste, neverta trenktis tūkstančius kilometrų. Net keletą tokių miestų galima rasti ir kaimyninėje Lenkijoje. Bene garsiausi – Biskupecas ir Varmės Lidzbarkas –  giriasi puikiais senamiesčiais, draugiškais žmonėmis ir ekologinėmis idėjomis.

Pasibaigus du su puse metų trukusiems bandymams realiomis sąlygomis patvirtinta, kad naujosios šviesos diodų (LED) apšvietimo sistemos gali sutaupyti iki 85 proc. energijos. Šių naujausių „Philips“ apšvietimo sistemų bandymai atlikti įgyvendinant projektą „Švari revoliucija“, kurį inicijavo nepelno organizacija „The Climate Group“.

„Miestų apšvietimui sunaudojama 19 proc. visos pasaulio elektros energijos ir išmetama 6 proc. viso anglies dvideginio. Perėję prie LED apšvietimo technologijos galime padėti sutaupyti elektros energijos, sumažinti anglies dvideginio emisijas bei pakeisti miestų aplinkas“, — sako kompanijos „Philips“ atstovas Haris Verhaaras.

Bandymų duomenys atskleidė, jog LED apšvietimo sistemų naudojimas leidžia sutaupyti tiek elektros energijos, kiek per pusę metų sunaudoja visos ES valstybės. „Tai padėtų stipriai sumažinti ir išmetamų dujų kiekį – įdiegus LED tipo apšvietimo sistemas per metus į atmosferą nebūtų išmesta iki 670 milijonų tonų žalingų dujų“, – teigia H. Verhaaras.

„Švarios revoliucijos“ projektu siekiama sumažinti į orą išmetamo anglies dvideginio kiekį. Projekto įgyvendinimo metu atliktų tyrimų ir bandymų rezultatai buvo pristatyti Jungtinių Tautų organizuotame pasaulio šalių forume aplinkosaugos klausimais. Jame buvo pristatyti ir bendrovės „Philips“ LED apšvietimo sistemų bandymo rezultatai, įrodantys, kad miestai gali ženkliai sutaupyti vien pakeitus gatvių apšvietimo sistemas.

„LED miestų apšvietimo sistemos suvartoja mažiau elektros energijos ir tarnauja kur kas ilgiau. Bandymuose dalyvavusiuose miestuose LED šviestuvų veikimo trukmė buvo 50-100 tūkst. valandų. Paprastai namuose naudojamos kaitrinės lemputės tarnauja tik apie 1 tūkst. valandų“, – sako H. Verhaaras.

Bandymai buvo atliekami didžiausiuose pasaulio miestuose: Niujorke, Kalkutoje, Sidnėjuje, Toronte, Londone, Adelaine, Haldijoje, Hong Konge, Keson Sityje ir Thanėje. Atlikus šių miestų gyventojų apklausą paaiškėjo, kad jie pasisako už LED apšvietimo sistemų vystymą savo mieste. Net 80 proc. dalyvavusių apklausoje manė, kad šitaip turėtų būti apšviestas visas jų miestas. Jie pastebėjo, kad tamsiu paros metu smarkiai pagerėjo matomumas, o tai didina saugumo jausmą.

Su detalesniais tyrimo duomenimis galima susipažinti organizacijos „The Climate Group“ svetainėje: www.TheCleanRevolution.org/lighting-the-clean-revolution.

Pernai Lietuvos didmiesčiuose pastačius net keletą naujų arenų nuogąstauta, kad didesnę metų dalį jos stovės pustuštės ir pridarys didelių nuostolių. Tačiau atrodo, kad taip neatsitiko.

Štai Kauno “Žalgirio” arena tiek šiemet, tiek pernai gali pasigirti gana dideliais lankytojų srautais: pernai šioje arenoje, kurios didžiojoje salėje nuo praėjusių metų rugpjūčio vidurio įvyko 90 renginių (iš jų 52 sporto renginiai), iš viso apsilankė jau beveik 779 tūkst. žiūrovų.Šiek tiek liūdnesnius laikus išgyvena senutė Kauno halė. „Dėl naujosios arenos Kauno sporto halėje renginių sumažėjo beveik perpus“, – teigia Vytas Snarskis, S.Dariaus ir S.Girėno sporto centro direktorius. Pasak jo, dėl sumažėjusio renginių skaičiaus iš Kauno savivaldybės šiam sporto centrui prireikė apie 400 tūkst. Lt dotacijos. O su „Žalgirio“ areną valdančia įmone Kauno miesto savivaldybė koncesijos sutartį yra pasirašiusi 25 metams – pagal ją miestas kiekvienais metais moka ir mokės 2,7 mln. Lt mokestį.Už naująsias sporto arenas koncesinius mokesčius jas valdančioms bendrovėms taip pat moka ir Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybės. Šiauliai moka apie 740 tūkst. Lt per metus, o Panevėžys – apie 1,9 mln. Lt. Deja, Šiaulių areną valdančios VšĮ „Pramogų sala“ atstovė nesugebėjo nurodyti per praėjusius metus įvykusių renginių ir lankytojų skaičiaus. Panevėžio „Cido“ arenoje nuo šių metų pradžios įvyko 28 renginiai, iš kurių didžioji dalis – sporto renginiai, o juose apsilankė apie 30 tūkst. lankytojų.Užtat Klaipėdos „Švyturio“ arena miestui beveik nieko nekainuoja – ją valdanti bendrovė „Klaipėdos arena“ iš miesto neima jokio koncesinio mokesčio. Pasak įmonės direktorės Jolitos Krickės, per metus šioje arenoje įvyko 75 renginiai, kuriuose apsilankė per 200 tūkst. lankytojų.

Kai ekonominio pakilimo laikotarpiu pagrindinės Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos gatvės ėmė tuštėti dėl miestų centruose besikuriančių stambių prekybos ir pramogų centrų, lyg magnetas sutraukusių didžiąją lankytojų dalį, mažieji miestai ir miesteliai vis dar džiaugėsi, kad jiems tokios didmiesčių problemos neaktualios.

Tačiau dabar eilė atėjo ir jiems. Alytaus, Ukmergės, Mažeikių, Kupiškio ir daugelio kitų Lietuvos miestų centrinės gatvės savaitgaliais ir po darbo valandų atrodo lyg iššluotos: čia beveik neliko nei parduotuvių, nei kavinių, nei gyventojų – visi patraukė į stambius prekybos centrus, kur siūlomas ir didžiulis prekių asortimentas, ir įvairios pramogos bei maitinimo paslaugos.
„Pirkėjų beveik nebesulaukiame, visi verčiau renkasi prekybos centrą „Eifelis“. Dėl to ištuštėjo Vytauto, Kauno ir kitos centrinės gatvės“, – tikina Ukmergėje įsikūrusios nedidelės drabužių parduotuvės vedėja Ona Vasiliauskienė. Tokios pačios tendencijos – ir kituose miestuose, kuriuos, atsigaunant ekonomikai, „atrado“ stambius prekybos centrus statantys verslininkai.
Mažeikių rajono savivaldybės atstovės Virginijos Steponavičienės teigimu, didieji prekybos centrai vienas po kito dygsta skirtingose miesto dalyse ir visuose juose pirkėjų tikrai daug. O štai senamiestis pastaruoju metu atrodo ištuštėjęs. „Priežastis yra ir ta, kad Senamiestyje gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių, čia taip pat įsikūrę ir daug įstaigų, kurioms 17 val. baigus darbą, miesto centras gerokai ištuštėja, o štai aplink prekybos centrus gyvenimas verda iki vėlyvo vakaro“, – aiškina V.Steponavičienė, neabejojanti, jog panašios tendencijos dabar yra visoje Lietuvoje.

15 Lt už buteliuką mineralinio vandens ar 200 Lt kainuojanti vakarienė kavinėje – tai dar ne visos staigmenos, kurias turistams gali pateikti brangiausiu pasaulio miestu ne pirmą kartą išrenkama Norvegijos sostinė Oslas.

Bendrovės “US World Report” skaičiavimu, antroje vietoje pagal kosmines kainas yra didžiausias Šveicarijos miestas Ciurichas, trečioje – toje pačioje šalyje esanti Ženeva. Brangu turistams ir Danijos bei Švedijos sostinėse, kur pinigų gali tekti išleisti kur kas daugiau nei šeštoje vietoje likusioje Japonijos sostinėje Tokijuje ar Australijoje esančiame septintame brangiausiame pasaulio mieste Sidnėjuje.
Be minėtų brangininkų, dešimtuke dar yra Suomijos sostinė Helsinkis, Kanados miestas Torontas ir miestas-valstybė Singapūras, kuriame kainos kyla lyg ant mielių – juk dar prieš dvejus metus Singapūras pagal brangumą užėmė 24 vietą pasaulyje.
Beje, pagal kitą reitingą, paremtą vadinamuoju “Backpacker” (turisto) indeksu, galima susidaryti nuomonę, kur daugiausiai, o kur mažiausiai kainuos itin pigiai keliauti norinčių turistų trijų dienų atostogos. Taigi trijų dienų apsilankymas nakvojant tik pigiausiuose studentų viešbučiuose, važinėjant visuomeniniu transportu ir per šį laiką apsiribojant vos vienu bilietu į muziejų brangiausias būtų jau minėtame Ciuriche ir, ekspertų vertinimu, atsieitų apie 122 JAV dolerius. O štai pigiausiai, su mažiau nei 20 dolerių, “apsisukti” galima Nepale, Vietname, Tailande, Laose, Kambodžoje, Indijoje ir Ekvadore – šių šalių miestai užpildo visą pigiausių turistams vietų dešimtuką.

Gruodžio mėnesį visur išplinta kalėdinė nuotaika, visuose Europos miestuose padaugėja renginių, tad padidėja trumpesnių, bet turiningesnių pažintinių kelionių paklausa.

Gyvenimo tempas vis greitėja, darbo krūvis auga, streso nemąžta, o atostogų kiekvienam vidutiniam Lietuvos gyventojui nedaugėja – kaip buvo 28 dienos, taip ir tebėra. Todėl vis daugiau žmonių siekia kuo kokybiškiau pailsėti per savaitgalius, ir ypač per ilguosius. Vasarą poilsio galimybių pasirinkimas didžiulis, o štai rudenį ir žiemą – skurdesnis.
Žinoma, galima rinktis Druskininkų ar Birštono sanatorijas – ten per dvi tris dienas nuvargęs žmogus atgauna jėgas, pailsi, kitaip tariant, vėl būna pastatomas ant kojų. Galima vykti ir į mūsų pajūrį, kad vėjas išpūstų blogas mintis bei nuovargį, tačiau gruodį, tamsųjį metą, norisi ne tik atsigauti, pailsėti, bet ir šventinę nuotaiką pajusti.
Tam, pasirodo, esama daugybės galimybių. Ir nebūtinai brangių. Kartais pailsėti, daug pamatyti, gerų įspūdžių per porą dienų patirti galima ir už 200–400 Lt.
Štai Viktorija Šimkuvienė jau gyvena kelionės į Vokietiją, Brėmeną, nuotaikomis. Apie tai, kad vos per savaitgalį galima patirti neišdildomų kalėdinių įspūdžių, ko dažnai pasigendama Lietuvoje, ji išgirdo iš tokios kelionės skonį jau pajutusių draugų. Kartu su kelionių agentūros konsultante moteris sudarė lankytinų objektų sąrašą. Agentūra spręs ir kitus su buitimi susijusius klausimus: skrydžio, apgyvendinimo, automobilio nuomos. Šimkų šeima šįkart į kelionę leisis su ketverių metų sūnumi, nes šventinėmis nuotaikomis gyvenančioje Vokietijoje ir jam bus ką veikti. Keliautojai suskaičiavo, kad kiekvienam žmogui kelionė kainuos po 500 Lt.

Pirmauja Vokietija ir Čekija

Skirtingi kelionių organizatoriai tvirtina, kad šiemet tarp savaitgaliais lankytinų šalių pirmauja Vokietija, Airija ir Čekija. Su pigių skrydžių bendrovėmis iš Lietuvos patogu nuskristi į Frankfurtą, Brėmeną ir Berlyną. Autobusais dažniausiai vykstama į Krokuvą, Prahą, Vieną. Vis dar neblėsta Paryžiaus populiarumas, ypač dabar, kai Eiffelio bokštas mini 120 metų jubiliejų ir pasipuošė ypatingu apšvietimu. Beje, nuvykus į Paryžių kelionių organizatoriai dar siūlo aplankyti Vyno muziejų arba nueiti į miuziklą ar operos spektaklį.
Pasak agentūros „Guliverio kelionės“ direktoriaus Algio Brazionio, savaitgalio keliones renkasi toli gražu ne vien jaunimas. Nemažai vyksta ir garbaus amžiaus žmonių, tarp jų – senelių, keliaujančių kartu su anūkais. Mėgstamiausi jų maršrutai – Praha, Viena, Talinas. Lygiai taip pat noriai lietuviai renkasi ir trijų keturių dienų keliones laivais iš Talino arba Rygos į Stokholmą.
Pasak mūsų pašnekovės V.Šimkuvienės, per dvi dienas galima susidaryti įspūdį apie miestą, bet prieš tai reikia tiksliai susiplanuoti lankytinas vietas, dominančius muziejus ir renginius. „Štai aš pernai trumpam buvau nuskridusi į Romą. Per kelias dienas tiek pamačiau ir šis miestas man taip patiko, kad ateityje planuoju ilgesnę kelionę po Italiją“, – savo planais dalijasi ponia Viktorija.

Į patikusią šalį – po kelis kartus

Žinoma, kiekvienas keliautojas skaičiuoja, kur jis daugiau pamatys, patirs ar gaus daugiau paslaugų už tam tikrą numatytą pinigų sumą. Tarkime, jei trims dienoms ir dviem naktims turi 800–1000 Lt, gal verčiau nuvažiuoti į Druskininkų sanatoriją, kur būsi maitinamas, masažuojamas, lepinamas įvairiomis procedūromis visas 60 valandų. Bet dažnai ir į Druskininkus neprivažinėsi, todėl kartais norisi komfortą iškeisti į nuotykius ir patraukti, tarkime, į Prahą ar Vieną.
Kaip tik taip elgiasi kita mūsų pašnekovė Ernesta Rimkevičiūtė: pasilepinti grožio bei sveikatinimo procedūromis ir pailsėti ji vyksta į Druskininkus ar Birštoną, o trumpų kelionių į užsienį metu laiką mėgsta leisti lankydamasi po įvairias žymias vietas. Moteris savaitgalio kelionėmis pasimėgauja net keturis penkis kartus per metus. Į patikusią šalį Ernesta sugrįžta po kelis kartus. Štai ką tik ji parvyko iš Austrijos, kurioje lankėse jau trečiąkart. Dviejų nakvynių kelionė Austrijoje jai atsiėjo apie 1000 Lt. Visai neseniai keliautoja grįžo iš Latvijos, o netrukus patrauks į Estiją, nes nusprendė į šią šalį pažvelgti iš naujo.
Pasak kelionių agentūrų atstovų, rinkdamiesi, kur keliauti savaitgalį, žmonės įvertina, kiek truks pati kelionė. Todėl dažniausiai apsistojama ties artimosiomis šalimis, kad liktų kuo daugiau laiko miestams išžvalgyti. Lietuvoje veiklą pradėjus pigių skrydžių bendrovėms, populiariausia į konkretų miestą skristi lėktuvu. Tiesa, norint stipriai sutaupyti, tokią kelionę geriausia užsisakyti prieš tris–penkis mėnesius, tačiau įgudę keliautojai mielai naudojasi ir paskutinės minutės pasiūlymais, taip vėlgi gerokai sutaupydami.

Europoje karaliauja kalėdinės mugės

Nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų daugumoje didžiųjų Europos miestų šurmuliuoja kalėdinės mugės, garsėjančios savo autentiškumu, romantiška atmosfera, kokybiškomis rankų darbo prekėmis, pramogomis, skirtomis suaugusiems ir vaikams. Jų metu vyksta klasikinės muzikos koncertai koncertų salėse ir įvairūs koncertai su artistų pasirodymais gatvėse bei aikštėse. Visuotinai pripažinta, kad kalėdinės mugės pačios gražiausios Vokietijoje, nedaug atsilieka ir Liuksemburgo, Vienos ar Prahos mugės. „Pastaruoju metu žmonės ypač skaičiuoja pinigus, todėl renkasi pamatyti panašiai tą patį, ką ir Skandinavijoje, bet sumokėti pigiau“, – klientų pasirinkimą keliauti į Vokietiją pagrindžia kelionių agentūros „Pasaulio kelionės“ atstovė Alina Kleinauskaitė.
Kai kalbama apie šeimas ir vaikus, A.Kleinauskaitės nuomone, pačios turiningiausios savaitgalio kelionės su vaikais rengiamos į Prahą, kur vaikams numatyta įvairių programų, atrakcijų, pasakų herojų pasirodymų. Tiesa, nuvykti į Čekiją šiek tiek brangiau nei į Vokietiją, nes į Čekiją neskraidina pigių oro linijų bendrovės. Todėl skrydis į Prahą gali kainuoti 600–800 Lt, o į Brėmeną nuskristi galima ir už šimtą litų. Dar brangiau skristi į Skandinavijos šalis, todėl trumpas turistines keliones į šias valstybes renkasi palyginti mažai lietuvių.

Atsirado naujų pramogų

Na, o kur galima nuvykti ir per tris paras pamatyti tiek, kiek poilsinių kelionių mėgėjai nepamato ir per tris savaites? Kelionių agentūros „Švitė“ vadovė Aušra Vėbrienė rekomenduoja Islandiją. Jos žodžiais, ten per trumpą laiką galima išvysti labai daug neregėtų dalykų bei reiškinių ir patirti dar neišbandytų potyrių, tarkime, pasilepinti „žydrosiomis“ versmėmis. Tiesa, tokia kelionė nėra pigi, ji atsieis apie 1500 Lt.
Beje, dviem trims dienoms galima vykti net į Honkongą. Kai kam patinka kalėdinė prekyba šiame mieste, kai kam – pats miestas ir jo šurmulys, o trečius traukia užsienio turistams siūlomos paslaugos.
Šeimoms prieš Kalėdas ypač rekomenduojama vykti į Švedijos Dalarnos Kalėdų miestelį. Jame ir vaikai, ir suaugusieji patiria neįtikėtinų nuotykių ir grįžta puikios nuotaikos, nes ten parko lankytojai patys gali kepti, važinėtis elnių traukiamomis rogėmis, žaisti su nykštukais, vaikščioti į trolių namelius, žvalgytis, kaip jie gyvena ir ką valgo. Kalėdų miestelyje verda tikras gyvenimas – troliai slepiasi medžiuose, paslapčiomis iš spanguolių krūmelių dairosi elfai, vakarais Žiemos karalius su karaliene atvyksta pažiūrėti įspūdingo fejerverkų. Beje, šis parkas lietuvių turistams dar mažai žinomas.
Itin įdomią savaitgalio kelionę galima susiorganizuoti ir į Pietų Vokietiją. Iš Miuncheno oro uosto vykstama į Garmišo-Partenkircheno kurortą, kuriame nuo aukščiausios Alpių viršukalnės atsiveria Šveicarijos, Italijos, Austrijos tolumos. Tai klasikinis kalnų kurortas su turtingomis Alpių kalnų vietovių tradicijomis, kuriame saugoma gamta, kultūra ir teikiamos kokybiškos paslaugos. Organizuojamos kelionės po Bavarijos pilis, galima lankytis baseinuose, pirtyse, linksmintis išskirtiniuose Bavarijos restoranuose.

Populiariausios savaitgalio kelionės (2 nakvynės/Lt)

Kaina iki 500 Lt

Punskas–Seinai–Vygriai    89
Stokholmas    255
Jaunpilis–Kuldyga–Ventspilis    289
Senosios Lietuvos pilys Baltarusijoje–Minskas 319
Talinas–Ryga    329
Liublinas–Zamoscis–Chelmas    359
Berlynas, Tropikų salų parkas    399
Varšuva–Krokuva–Velička–Čenstakava    419
Talinas–Saremos sala–Ryga–Rundalė    429
Gdanskas–Sopotas–Marienburgas–Griunvaldas    439
Zakopanė–Krokuva    459

Kaina nuo 500 iki 1000 Lt

Slovakijos Tatrai–Krokuva    529
Budapeštas–Dunojaus vingis    539
Čekijos kalnai–Praha    549
Praha–Viena–Budapeštas    557
Pietų Čekija–Viena    559
Praha–Viena    559
Austrija–Slovakija    609
Praha–Karlovi Varai    627
Potsdamas–Berlynas–Drezdenas    629
Drezdenas–Meisenas–Saksonijos Šveicarija    719
Švedija, Dalarnos parkas    865

Kaina per tūkstantį litų

Islandija    1500
Paryžius    1650
Honkongas    2475

Šaltinis: „Guliverio kelionės“, „Švitė“, „Pasaulio kelionės“

Kompanija IBM, išanalizavusi eismą judriausiuose pasaulio miestuose, paskelbė, kur automobilių spūstys šiuo metu būna didžiausios. Paaiškėjo, kad labiausiai nuo jų kenčia Meksikos sostinės gyventojai, kinai, gyvenantys Šenzenyje bei Pekine, ir dviejų Afrikos miestų – Kenijos sostinės Nairobio bei PAR miesto Johanesburgo gyventojai. Aukščiausiai iš Europos miestų šiame sąraše yra į dešimtuką patekusi Maskva, o jai pavymui – Milanas.
Tyrimo autoriai tvirtina, kad nors miestuose automobilių eismas tampa vis intensyvesnis, spūsčių mažėja. Tai lemia visuomeninio transporto populiarėjimas, tobulinama kelių infrastruktūra, modernios eismo reguliavimo sistemos, operatyvi informacija vairuotojams.
Tarp spūsčių rekordininkų nepatenka nė vienas Lietuvos miestas, bet su šia problema panašiomis priemonėmis kovojama ir pas mus. Specialistai tikina, jog spūstys šalyje nedidėja.
Kad mažėtų rytiniai automobilių srautai, sostinėje jau anksčiau buvo pakeistas mokymosi įstaigų darbo laikas, šviesoforų sistema sureguliuota taip, kad atsirado vadinamųjų žaliųjų koridorių. Spūstis mažinti turėtų ir tiesiami aplinkkeliai. Tarkime, 2013 m. planuojama baigti pietinį Vilniaus aplinkkelį.

Miestai, kuriuose susidaro didžiausios automobilių spūstys
1. Meksikas, Meksika
2. Šenzenis, Kinija
3. Pekinas, Kinija
4. Nairobis, Kenija
5. Johanesburgas, Pietų Afrikos Respublika
6. Bangaloras, Indija
7. Naujasis Delis, Indija
8. Maskva, Rusija
9. Milanas, Italija
10. Singapūras
11. Buenos Airės, Argentina
12. Los Andželas, JAV
13. Paryžius, Prancūzija
14. Madridas, Ispanija
15. Niujorkas, JAV

Šaltinis: IBM

Gyventojų Lietuvoje mažėja, o didieji miestai tįsta į šonus. Kas tai – nostalgija vienkiemių Lietuvai, negebėjimas strateguoti, ar tam tikrų grupių verslo planas?

Vilnius užima tokio pat dydžio teritoriją kaip Viena. Ši lygiai tiek pat – apie 26–27 proc. užstatyta, tačiau skirtumas tas, kad Vienoje gyvena triskart daugiau gyventojų nei Vilniuje. „Ar Viena nepakankamai žalia, ar joje trūksta viešųjų erdvių, ar ten gyvenimo kokybė blogesnė nei Vilniuje?“ – retoriškai klausia Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyr. architektas Mindaugas Pakalnis.
Prie to verta pridurti, kad gyventojų Lietuvoje sparčiai mažėja, bet miestai vis tiek tįsta į šonus, taip brangindami gyvenimą juose. Gal laikas miestus glaudinti, o ne plėsti?

Po 50 metų ne pustuštis – tik Vilnius
„Eurostato“ prognozė Lietuvai negailestinga: po 40–50 metų čia liks tiek gyventojų, kiek buvo po Antrojo pasaulinio karo – 2,5 mln. „Ir tai jokia sensacija: nuo 2001 m. gyventojų mažėjimo tendencijos buvo akivaizdžios, tik niekas tų prognozių nevertino kurdami strategijas“, – piktinasi M.Pakalnis.
Pusmilijoniniam Vilniui vieninteliam iš Lietuvos miestų prognozuojama neprarasti gyventojų. Pagal europinį aprūpinimo būstu standartą – 30 kv. m gyventojui – sostinė ir šiandien dar turi plėtros potencialo, nes vienam vilniečiui tenka per 25 kv. m. Vilnius per artimiausius kelis dešimtmečius net gali išaugti ir iki 600 tūkst. gyventojų. Tačiau tai reikštų, kad kiti regionai visai apmirtų.
Tai ir vyksta. Kaune per metus gyventojų sumažėjo 3,4 proc. ir, ekspertų vertinimu, ten naujų daugiabučių statybai nėra šansų. Klaipėdoje, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Roberto Dargio vertinimu, būstų pristatyta keleriems metams į priekį, o gyvenamųjų teritorijų Klaipėdos rajone priplanuota apie 300 tūkst. gyventojų. Tik iš kur jų atsiras? Panevėžyje iš 130 tūkst. gyventojų beliko apie 100 tūkst., didelė jų dalis – pensininkai ir socialiai remtini asmenys.
R.Dargis jau seniai kalba, kad tuštėjančioje provincijoje valstybei reikia rengtis dalį butų išpirkti ir nugriauti, kaip, beje, ir dalį likusių nereikalingų viešosios infrastruktūros pastatų. Jungtinių Tautų (JT) miestų programos tarpregioninis patarėjas Paulius Kulikauskas, anksčiau dirbęs įvairiuose Europos Komisijos, Pasaulio banko, JAV kompleksinės miestų plėtros projektuose, stebisi, kodėl Lietuva nenori pasimokyti iš Vokietijos. Juk pas mus dabar vyksta tai, kas ten vyko prieš 10–15 metų. Rytų vokiečiams atsivėrus galimybei išvažiuoti ten, kur geresnės sąlygos gyventi, iš kai kurių miestų išsikraustė apie 30 proc. gyventojų. Apytuščių komunalinių namų gyventojai sukelti į kitus, o likę tušti nugriauti. Nugriautos ir neveikiančios pramonės įmonės, o jų teritorijos atiduotos žemės ūkiui ar apsodintos miškais.
Tačiau Lietuvoje net maži miestai teturi vieną ambiciją – plėstis. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros doc. dr. Eugenijų Kęstutį Staniūną stebina, pavyzdžiui, Elektrėnų noras pasidvigubinti teritoriją. O juk juo labiau miestai išdrabstyti gabalais, tuo sunkiau juose užtikrinti gyvenimo kokybę.

Močiutė iš Viršuliškių moka už naujalietuvį Valakupiuose
Kuo miestas labiau išsibarstęs, tuo gyvenimas jame brangesnis. „Rodiklis, apibūdinantis miestą, kaip efektyvią struktūrą, – 30 gyventojų hektare. Jei mažiau, urbanistinė sistema efektyviai neveiks, o susisiekimas, inžineriniai tinklai neapsimokės“, – aiškina M.Pakalnis.
Vilniečių tankis per pastaruosius kelerius metus krito nuo 48 iki 39 žmonių hektare (neskaičiuojant prie Vilniaus prijungto Nemenčinės miško). Tačiau šį skaičių lemia tik gyventojų koncentracija centre ir aplink jį. Vilniuje jau šeštame kilometre nuo centro tokio tankio nebėra, nors Paryžiuje jis tebėra 24-ame, Rygoje – 12-ame kilometre. Maža to, galima sakyti, kad Vilnius tęsiasi dar 30 km spinduliu už ribos, nes daugiau kaip pusė čia gyvenančių žmonių – iš Maišiagalos, Trakų, Rudaminos, Lentvario, Bezdonių – kasdien važinėja į Vilnių dirbti, apsipirkti ar veža vaikus į mokyklą. Juos skaičiuojant, vilniečių šiandien yra apie 680 tūkst.
Žinoma, niekas negali varžyti žmogaus noro gyventi miesto pakraštyje ar už jo ribos. Tačiau, kaip pabrėžia M.Pakalnis, kainą už tai kiekvienas turėtų susimokėti pats. JAV buvo apskaičiuota, kad kiekvieną būstą miestų periferijoje per infrastruktūrą visi miesto gyventojai subsidijuoja 25 tūkst. dolerių. Ir Lietuvoje socialiai silpnesnis gyventojas – močiutė iš Viršuliškių – moka už naujojo lietuvio norą gyventi Valakupiuose. Vandens tiekimas Valakupiuose kainuoja keliskart brangiau nei Viršuliškėse, bet įstatymas neleidžia diferencijuoti tarifų, į periferinius mikrorajonus tiesiami inžineriniai tinklai, gatvės, transportas apmokamas visų pinigais, o Naujamiestyje, kur sukurta visa ši infrastruktūra, gyventojų tankis toks pat kaip Valakupiuose.
Vakariečiai taiko skirtingų miesto zonų tarifą transportui, mes – ne, o dėl išsidrabsčiusių miestų degalų automobiliams suvartojimu jau lenkiame standartinį europietį. „Valdžios pareiga būtų apskaičiuoti, kiek kainuos žmonėms ateityje gyventi priemiestyje, nes degalų kainos kils. Be to, reikia suskaičiuoti, kokia jų transporto gaminamos taršos žala visuomenei, ir paprašyti, kad jie už tai sumokėtų“, – mano E.K.Staniūnas.
Kodėl žmonės išsprūdo iš miesto centro? M.Pakalnio manymu, lūžio taškas buvo bankų atvertos finansavimo galimybės ir sukelta žemės kaina Vilniaus centre. Štai ir dabar sostinės centrinėje dalyje yra 500 ha būtent gyvenamiesiems namams statyti tinkamos žemės, neliečiant rekreacinių zonų. Tačiau daug jos laikoma spekuliaciniams tikslams, o tereikėtų įvesti nenaudojamos teritorijos mokestį, ir rinka pajudėtų. Žmonės puolė statytis, kur pigiau. Pavyzdžiui, vadinamuosiuose kolektyviniuose soduose net krizės metais statybos leidimų nesumažėjo. Paradoksas, bet miestų plėtra čia vyksta pagal Sodininkų bendrijų įstatymą, nes Teritorijų planavimo, Žemės įstatymas čia negalioja. Čia lyg ir miestas, bet ne tik be normalios infrastruktūros, bet ir be galimybės ją ten įrengti.
E.K.Staniūnas pasakoja, kad kitos šalys aktyviau kovoja su spekuliacija žeme. Pavyzdžiui, Stokholmo savivaldybė, pastebėjusi, kad žmonės perka žemę toliau nuo miesto, nupirko didelį plotą žemės mieste, suprojektavo, pastatė gyvenamąjį rajoną ir pardavė būstą nesiekdama didelių pelnų, taip sugriaudama spekuliacijos žeme procesą. Vokietijos įstatymai leidžia gyvenantiems tam tikroje teritorijoje savo nekilnojamąjį turtą sudėti į vieną krūvą, kad jis būtų perplanuojamas iš naujo, o žmonės gauna turėto turto atitikmenį, bet sutvarkytą.
P.Kulikauskas siūlo nepersistengti ir su miestų tankinimu: reikia skaičiuoti inžinerinių tinklų pajėgumus, vertinti, ar nepritrūks ten mokyklų ir darželių. Jis siūlo dar vieną išeitį: jei Lietuvoje, kaip kitose šalyse, būtų plėtojamas daugiacentriškumas – mikrorajonuose būtų visos pagrindinės paslaugos, žmonėms nereikėtų dėl jų važinėti į centrą. Deja, pas mus tiražuojami tik gyvenamieji namai. „Vilniaus plano“ vyr. architektas sako, kad Vilniaus bendrajame plane taip ir numatyta: pagrindinis ir penki periferiniai centrai ant pagrindinių išvažiavimo iš miesto ašių Ukmergės, Gulbinų, Pilaitės, Lentvario, Nemėžio kryptimis. Paskatinti statytis būtent čia galima diferencijuojant žemės mokestį, nutiesiant kelius, kitą infrastruktūrą.
Tam savivaldybei reikia žemės, kuria, pakeitus įstatymus, savivaldybė nebedisponuoja. M.Pakalnio manymu, viena centrinė institucija galėtų kontroliuoti, kaip savivaldybės naudoja žemę, tačiau klaida buvo iš savivaldybių visai atimti pagrindinį instrumentą plėtoti miestą – žemę. Dabar plėtotojas vienas – privatininkas, o jo interesas – pastatyti, parduoti ir uždirbti.

Vienkiemių Lietuva ar miestų Lietuva
„O gal Lietuva turi būti vienkiemių šalis ir kompaktiškų miestų nereikia? Strategija „Lietuva 2030“ į tokį klausimą neatsako, nes nesuvokia to kaip problemos. Mėtomės į priešingybes: nuo sovietinio planavimo – į laukinį liberalizmą, privatininkiškumą. Politikai deklaruoja, kad jie – už savivaldą ir bendruomenes, o iš tikrųjų hipercentralizavome žemės valdymą“, – stebisi M.Pakalnis.
VGTU docentas E.K.Staniūnas primena, kad urbanistų pasauliniuose programiniuose dokumentuose deklaruojama kompaktiško miesto idėja. „Bet gal tų, kurie turi sprendimo teisę Lietuvoje, pažįstami susipirkę daug žemės prie miestų, todėl reikia, jog ji būtų pažymėta kaip urbanizuotina, kad pakiltų jos kaina?“ – prielaidą daro E.K.Staniūnas.
„Kiek mes tų tikrų miestiečių turim? Todėl lietuviai ir kraustosi į priemiesčius, turi namelį, sklypelį ir gyvena kaip kaime“, – tai P.Kulikausko nuomonė.
Beje, JT miestų programa, be bendrų visiems rekomendacijų, visada kreipia dėmesį į vienos ar kitos šalies kultūrinius, nacionalinius savitumus. Tad prieš apsisprendžiant, kokią miestų plėtros koncepciją pasirinkti, reikia įvertinti, kiek ji atitinka vietos žmonių interesus.
Antra vertus, ir be galo tobulinant įstatymus, kuriant moksline metodika pagrįstus bendruosius ir detaliuosius planus, turint gerų architektų nuveikti galima nedaug, jei visuomenė neturi bendro supratimo apie viešąjį interesą. Štai Danijoje kompleksiniuose planuose net nurodoma, kokia spalva dažyti namą. Nors šiaip rašytinių taisyklių ten nedaug, nes kam gadinti popierių, jei kelis šimtus metų yra visuomenės sutarimas.
“Lietuvoje esame pripratę manyti, jog lazda turi tik vieną galą: žmonės neturi tokio viešojo intereso suvokimo, kad net jei šiuo momentu būsi pralošusi pusė, tas pats principas kitąkart leis būti laiminčia. Bet tam suvokti reikia laiko“, – mano P.Kulikauskas.

Iš esmės mūsų miestai labiau primena amerikietišką modelį, kuris pritaikytas ne vaikščioti po jį pėsčiomis ar naudotis visuomeniniu transportu, o susisiekimui automobiliais.
Darbas, gyvenimas ir poilsis vis dažniau planuojamas vienoje zonoje
„Pagal urbanizacijos laipsnį, arba miestų užstatymo tankumą, Lietuvos rodikliai yra žemesni už daugumos Europos valstybių. Miestų kompaktiškumas, didesnė urbanizuotų teritorijų koncentracija leistų taupiau, mažesnėmis sąnaudomis jas eksploatuoti ir prižiūrėti. Išdrikę Amerikos miestai bent jau pritaikyti susisiekimui automobiliais, ten netgi pėsčiųjų takų daug kur nėra. Tuo tarpu mūsų miestai faktiškai yra neekonomiški. Juos reikėtų tankinti, tačiau tankinimas, aišku, susilaukia gyventojų pasipriešinimo.
Kita vertus, mūsų žalio miesto įvaizdis yra išskirtinis ir pabrėžiamas kaip išskirtinis užsienio turistams, todėl visgi reikėtų ieškoti aukso vidurio“, – svarstė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjas Sigitas Čereškevičius.

Urbanizacijos fenomenas

Anot jo, urbanistinių sistemų ir miestų vystymosi fenomenas gyvuoja per 5 tūkst. metų. Miestai – tai gyvi organizmai, kuriuose daug procesų vyksta nepriklausomai nuo mūsų, pagal objektyvius dėsnius – miestai auga, keičiasi plano struktūra, kinta atskiros funkcinės zonos ir jų dydžiai, sudėtingėja gatvių tinklas, aptarnavimo infrastruktūra. Tačiau daugelį procesų miestų raidoje įtakoja ir subjektyvios priežastys: politikai, ateinančios didelės investicijos, konkretūs specialistai mokslininkai, urbanistai ir architektai.
Pašnekovo teigimu, racionaliausias yra kompaktiško miesto su integruota funkcine struktūra modelis. Kadangi atsiranda vis daugiau netaršių darbo vietų, jos integruojamos į gyvenamąją struktūrą.
Taigi darbo vietos priartinamos prie gyvenimo, poilsio, aptarnavimo zonų, kuriami centrai, kuriuose yra viskas, ko žmogui gali prireikti. Tai ir yra vienas iš darnios plėtros principų. Tuo tarpu Vilnius nėra kompaktiškas miestas, be to, pakankamai nevienalytis. Jį sudaro mišrių funkcijų centrinė dalis su periferiniais gyvenamaisiais miegamaisiais rajonais bei kompleksiniai pramoniniai gyvenamieji rajonai (Naujoji Vilnia, Grigiškės).
Anot S. Čereškevičiaus, didelį postūmį miestų funkcinės ir erdvinės struktūrų kaitai davė Antrasis pasaulinis karas.
Senieji pramoniniai rajonai, kurie, išaugus miestų teritorijai, iš esmės tapo miestų centrinių dalių sudėtine dalimi, nebetenkino naujų poreikių, tačiau diegti naujas technologijas senose įmonėse neapsimokėjo, todėl gamyklos išsikeldavo į miestų pakraščius, o buvę pramoniniai rajonai tapo apleistomis dykromis su savo socialinėmis problemomis. Taigi iškilo problema, ką daryti su tomis teritorijomis.
Vieni statiniai būdavo rekonstruojami į netaršias įmones, kiti tapdavo mokyklomis, darželiais, bibliotekomis, jaunimo centrais. Dalį pastatų tiesiog nugriaudavo ir palikdavo žalias erdves. Bet kuriuo atveju atsirasdavo labiau humaniškos erdvės su ekologiškomis gyvenimo sąlygomis, kurios ypač būdavo patrauklios menininkams.
Tokie miestų centre esantys kvartalai modernizuojami iki šiol. Jiems stengiamasi suteikti daug funkcijų, išryškinant specifines išskirtines zonas ar erdves, kurios pritrauktų žmones.

Technologijos.lt

Liepos pradžioje Vilniuje, Užupyje, supleškėjo dar vienas medinis namas, tiksliau – lūšna, kurioje sovietmečiu buvo įsikūręs pirmojo čekisto (KGB pirmtako) Felikso Dzeržinskio muziejus. Pastaruoju metu jis priklausė privatiems savininkams, buvo saugomas. Nepaisant to, nežinomi piktadariai be didelio vargo jį padegė. “Spėjama, kad taip kažkas bando atlaisvinti sklypą nuo seno medinio namo, kurio griauti įstatymai neleidžia”, – lakoniškai apie šį įvykį pranešė naujienų agentūros.
Maža abejojančių, kad spėjimas tikslus – krizė eina į pabaigą, žmonės pinigų turi, Vilniuje vėl palengva juda statybos. O sklypų namams statyti arčiau miesto centro nėra – nebent vietoj sukiužusių medinių namų, kuriuos griauti draudžia paveldosauga ir politikų baimės.

Valstybė turės skirti pinigų!

Prieš du dešimtmečius dabartinio Kultūros paveldo departamento pirmtakė Lietuvos kultūros paveldo inspekcija buvo įsikūrusi dabartiniame Užsienio reikalų ministerijos naujajame korpuse. Kadangi Konstitucijos prospekto su jo dangoraižiais tuomet nebuvo net svajose, pro inspekcijos galinius langus gerai buvo matomos kitapus Neries esančios Šnipiškės. “Štai, pavyko paskelbti jas unikaliu mediniu paveldu, dabar šių medinių namų jau nebenugriaus, bus restauruojami”, – išdidžiai mostelėjęs ligi pat Kuro aparatūros gamyklos besidriekiančių, jau tuomet gerokai aplūžusių namukų pusėn, šių eilučių autoriui išdidžiai pareiškė tuometis Kultūros paveldo inspekcijos, vėliau – Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius Naglis Puteikis.
“Už kokius pinigus ten gyvenantys žmonės tuos namus restauruos, ar tu iš proto išsikraustei?!” – maždaug tokia buvo reakcija, nes tuomet, trečiaisiais nepriklausomybės metais, jau buvo akivaizdu, kad socializmas baigėsi, kiekvienas žmogus nuo šiol yra savo būsto savininkas, tad tvarkytis turės pats, savo lėšomis. Taip pat – kad valstybė neturi ir negali kištis į tai, kaip žmogus tvarko savo nuosavybę.
Deja, valdininkams tokia logika jau tuomet buvo nesuprantama. “Valstybė turės skirti pinigų”, – kaip kirviu nukirto N.Puteikis ir dar paaiškino, kad valstybė turėtų savo lėšomis pastatyti Šnipiškių gyventojams butus naujuose daugiabučiuose, juos ten iškeldinti, o pati, perėmusi medinukus, įkurti kažką panašaus į senojo medinio Vilniaus muziejų. Su kavinukėmis, meno galerijomis ir panašiomis atrakcijomis tiek vilniečiams, tiek turistams.
Panašių svaičiojimų iš įvairių paminklosaugininkų vėliau teko girdėti ne kartą. Taip buvo kalbama apie rajoną be kanalizacijos (vietoje jos – lauko išvietės), be vandentiekio (vandens pilamasi į kibirus iš hidrantų), nuo amžių negrįstomis gatvėmis, rajoną, kurio kone visi pastatai buvo arba avarinės, arba nedelsiant remontuotinos būklės.
Panašiu metu kaip Šnipiškės “vietinės reikšmės urbanistiniu paminklu ir jo reguliuojamo užstatymo teritorija” buvo paskelbtas ir Žvėrynas. Nors, palyginti su Šnipiškėmis, Žvėrynas atrodė daug geriau, nes jame dar nuo imperijos laikų greta medinių pradėti statyti ir mūriniai pastatai bei rezidencijos, tačiau ir jame, 1999 m. duomenimis, iš 1147 namų net 439 buvo mediniai. Paminklų restauravimo projektavimo instituto fizinės pastatų būklės tyrimų duomenimis, jau 1990-aisiais 80 proc. medinių saugotinų pastatų reikalavo kapitalinio remonto.
Žinia, vienas kitas jo sulaukė, bet absoliuti dauguma pūva iki šiol. Išskyrus tuos, kuriuos savininkams kaip nors pavyko per statybų bumą nugriauti ar parduoti nugriovimui. Ką nors daryti su tiesiai ant Neries kranto, po Seimo langais, klypstančiais Žvėryno lūšnynais reikalavo tuomet dar Seime savo kabinetą turėjęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Nors tuo metu, LDDP valdymo laikais, jis buvo arti visagalybės, bet paveldosaugininkai pasirodė esą stipresni.