BFL

Iki trijų milijonų gyventojų susitraukusi Lietuva urbanistams – jokia staigmena. Įvairūs tyrimai atitinkamas gyventojų skaičiaus kitimo tendencijas rodo jau 20 metų. Tad gal ir į gera, kad miestų plėtros planai jau ne vienus metus lieka popieriuje – juk tose užkariauti ketintose milžiniškose teritorijose nė nebūtų kam gyventi. Iš esmės vietoj ekspansijos į gamtos teritorijas reikia planuoti traukimąsi – tai jau atvirai deklaruoja šalių, susiduriančių su gyventojų skaičiaus mažėjimu, urbanistai.

Tikėjosi pigiau pragyventi

Blogiau tai, kad įstrigus infrastruktūros plėtros planams individualiųjų namų statyba nesustojo. Net per krizę. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste pernai leidimų individualiai statybai išduota du kartus daugiau, negu pastatyta butų.

Miestų planavimo specialistai pastaraisiais metais išaugusią gyventojų migraciją į priemiesčius vadina urbanistiniu sprogimu. Prieš krizę žmonės į užmiestį pradėjo žvalgytis nebeįpirkdami būsto centrinėse miestų dalyse, planuodami pigiuose sklypuose savo rankomis statytis namus, prasidėjus krizei – tikėdamiesi pigesnio pragyvenimo. Gal todėl dauguma naujųjų namų kyla sodų teritorijose.

„Miestai išskydo, o apie Vilnių tos išdrikusios struktūros jau net pradėjo viena su kita suaugti, – konstatavo savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. – Svarbiausia, kad tai yra labai prastai suplanuotos teritorijos: be viešųjų erdvių, be aiškios struktūros, be normalių gatvių ir pan. Žodžiu, miestus planuojame pagal morkų sklypų ribas. Tokia, deja, lietuviška XXI amžiaus urbanistika.“

M. Pakalnis pabrėžia, kad yra aibė šalių, iš kurių būtų galima pasimokyti efektyvaus miestų planavimo ir infrastruktūros kūrimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje privalu sklypus konsoliduoti. Žemės apjungiamos, išskiriamos teritorijos, kurios bus skirtos viešajai infrastruktūrai: vaikų darželiams, mokykloms ir visa kam, kas reikalinga konkrečiai teritorijai, pasirašomos sutartys dėl įgyvendinimo. Įsipareigoja savivaldybė, plėtotojai, ir žmonės žino, kad sumokėję pinigus gaus kokybišką gyvenamąją aplinką. O Lietuvoje viską planuojame prasčiau nei XVII ar XVIII amžiuje – čia toks laukinis protu nesuvokiamas liberalizmas. Net Indijoje ir Namibijoje daug normalesnės planavimo sistemos.

Būtų galima teigti, kad daugeliu atvejų naujakuriai gali kaltinti savo neapdairumą – niekas nevertė rinktis namus normaliam gyvenimui neparengtose teritorijose. „Tiesiog buvo toks laikas – žmonės pirko bet ką ir bet kur, tikėdamiesi, kad turto vertė tik augs, – ekonomikos ir statybų bumo aukas gynė M. Pakalnis. – O kai kurie statytojai naudojosi proga, kad gali statyti bet ką – vis viena viską parduos.“

Susimokėti turės patys

Plėtotojams ir bankininkams prakalbus apie atsigaunančias statybas, šiandien potencialiems pirkėjams vertėtų pasidomėti bent jau naujausiais bendraisiais miestų planais. Pavyzdžiui, 2007 metais patvirtintame bendrajame sostinės plane numatyta apie 3000 hektarų naujos plėtros teritorijų.

„Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas įsitikinęs, kad plėtoti jas visas vienu metu visomis kryptimis būtų neracionalu. M. Pakalnio manymu, tam neužteks nei lėšų, nei potencialių gyventojų. Jei užstatytume visas suplanuotas teritorijas, sostinėje galėtų gyventi dukart daugiau žmonių. Bet iš kur jų atsiras – gyventojų skaičiaus tendencijos atvirkščios. Todėl urbanistai išskyrė tris prioritetines naujos plėtros kryptis: Ukmergės, Pilaitės bei Nemėžio, ir rekomendavo savivaldybei palaikyti čia investuojančius žmones. Čia numatyta plėtoti ir infrastruktūrą.

Bendrajame plane prioritetinėmis neįvardytos teritorijos bus užstatytos tiek, kiek gyventojai sugebės jas sutvarkyti savo lėšomis. „Žmonės turi tiksliai suvokti: jeigu ryžosi gyventi neprioritetinėje kryptyje, visas infrastruktūros sąnaudas turės padengti patys“, – akcentavo M. Pakalnis.

Apskaičiuota, kad infrastruktūra atsiperka, jei gyventojų viename hektare – daugiau nei 30 (skaičiuojant atsiperkamumą atsižvelgiama ir į kelis kitus parametrus). Vilniuje vidutinis gyventojų tankis viename hektare – 39 (skaičiuojant tik jau užstatytas teritorijas, kai tarp namų – ne didesnis nei 200 metrų atstumas, tai yra, pavyzdžiui, be sostinei priklausančių Nemenčinės miškų).

M. Pakalnis kartu su kolege Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Dalia Bardauskiene parengė studiją „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“, kur kaip palyginimą pateikė užsienio miestų statistiką. Pavyzdžiui, Paryžiuje 30-ies gyventojų viename hektare tankis tebėra 24 kilometre nuo centro.

Rygoje, kurioje yra 700 tūkst. gyventojų, – 12 kilometre. Vilniuje tokio tankio nebėra vos už šešių kilometrų nuo centro. Gulbinuose, Verkiuose, pietinėje Vilniaus dalyje vienam hektarui tenka vos 2–4 gyventojai. Centrinė Latvijos sostinės dalis apgyvendinta beveik dukart tankiau nei Lietuvos sostinė.

„Vadinasi, Rygos, kaip miesto, struktūra – dukart efektyvesnė nei Vilniaus, – apibendrino M. Pakalnis. –
O ar, tarkime, Rygoje mažiau želdynų? Nepasakyčiau. Tiesiog Vilniaus struktūra – išskirtinai dispersiška.“

Skamba keistai, bet pagal gyventojų tankį Lietuvos miestai, ypač Vilnius, pavojingai primena amerikietiškus miestus, kur plačiais keliais didelius atstumus važinėja pigiu benzinu varomi automobiliai.

„Lietuvoje benzino kaina – europietiška, o norime gyventi išsisklaidę kaip amerikiečiai. Vilniečiai jau dabar degalams išleidžia daugiau nei kiti europiečiai. Neracionalu. Gal dar sugalvosime išgriauti Vilniaus senamiestį ir ten pristatysime automobilių stovėjimo aikštelių?“ – komentavo „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas.

M. Pakalnis, regis, norėtų už skvernų gaudyti miestiečius, manančius, kad susikurti jaukią privačią gyvenamąją erdvę galima tik išsikėlus už miesto. Mat yra įsitikinęs, kad labai dažnai žmonės nesupranta, kiek kainuoja gyvenimas miesto pakraštyje.

„Žmonės perka kur pigiau, įsivaizduoja, kad neturės rūpesčių, jei tik įsives elektrą, įsirengs vandens gręžinį ir vietos kanalizaciją. O paskui antra tiek išleidžia automobilio degalams. Tuomet dar vienas šeimos narys negali dirbti, nes vežioja vaikus į mokyklą, kyla socialinių problemų“, – gyvenimo užmiestyje trūkumus vardijo „Vilniaus plano“ architektas.

Neišnaudoti šimtai hektarų

Panašios, pasak jo, ir įsikūrusiųjų soduose perspektyvos. Juose juk dažnai nėra jokios infrastruktūros, kai kur nė privažiuoti neįmanoma. Latvijoje ir Estijoje soduose išvis neleidžiama statyti gyvenamųjų pastatų kaip tik dėl minėtos priežasties – infrastruktūros nebuvimo. O mes leidžiame sodus versti gyvenamaisiais kvartalais.

Racionaliausiu ir perspektyviausiu Vilniaus miesto plėtros keliu M. Pakalnis laiko grįžimą į Vilniaus centrą. Beje, bendrajame plane šios miesto dalies plėtra irgi minima prie prioritetinių darbų. Nors prieš penkerius metus svarstant naujausią bendrąjį sostinės planą urbanistai buvo keikiami už tai, kad siūlo tankinti esą ir taip tirštai apgyvendintą Lietuvos sostinę, jie gina savo sprendimus argumentais. Miesto planavimo specialistų skaičiavimais, Vilniaus centre yra apie 500 hektarų, kurie gali būti konvertuojami – pritaikomi kitai paskirčiai.

„Tie plotai – ne žmonių kiemuose, kuriuos visi taip uoliai gina, o gamybinėse teritorijose Naujamiestyje, Šnipiškėse ir panašiai. Ten galima įrengti loftų – kai ką reikia tiesiog nugriauti ir statyti naujų objektų. Dar reikėtų apmokestinti įmones, kad jos keltųsi iš miesto centro. Juk dabar gyventojų tankis Naujamiestyje – panašus kaip Valakampiuose. Vadinasi, tai tiesiog apleista ir tvarkytina teritorija“, – aiškino M. Pakalnis.

Kad urbanistų vizijos taptų realybe, dar daug reikia padaryti. Pirmiausia reikia apsispręsti, kokios valstybės norime: miestų ar vienkiemių. „Tai labai svarbus pasirinkimas. Valstybės, kurios apsisprendusios būti plėtojamos urbanizavimo židiniais, riboja sklaidą į priemiesčius. Ne draudimais. Tiesiog sukuriama alternatyva – žmogus, kuris nori turėti namą, gali jį gauti pačiame mieste“, – aiškino M. Pakalnis. Jis įsitikinęs, kad retas, turėdamas galimybę gyventi individualiajame name miesto centre, veržtųsi kraustytis už Paberžės.

Renovacija suprantama klaidingai

Kažkam galbūt idealus atrodytų olandiško stiliaus būstas. Ten sugebama pastatyti keturių aukštų namą, sudarytą iš individualiųjų namų. Kiekvienas turi mažytį kiemelį, mažytę terasėlę ir atskirą įėjimą. Taip formuojami nedidelio mastelio gana tankiai užstatyti kvartalai. O Lietuva nesugeba pasinaudoti net galimybėmis, kurias įprastai teikia senų daugiabučių renovacija.

„Viskas dėl to, kad Lietuvoje renovacija suprantama tik kaip pastatų šiltinimas, – dėstė M. Pakalnis. – Užsienio tyrimai rodo, kad jei socialinė aplinka netaps patraukli, anksčiau ar vėliau tuos renovuotus namus vis viena teks nugriauti.

Tyrimai atskleidžia, kad socialistinės statybos rajonuose žmones labiausiai jaudina nesaugumas. Tai daugiausia atvirojo plano kvartalai. Vadinasi, nulupęs lempą, davęs vaikui narkotikų, gali pereiti arką ir jau prisistatyti kaip respektabilus pilietis. Normali gyvenamoji struktūra reikalauja tam tikrų uždarų ląstelių – kad susiformuotų bendruomenė, kad žmonės vienas kito vaiką ar turtą saugotų. Sovietinių laikų rajonai tam – per dideli. Todėl, pavyzdžiui, danai, vokiečiai, norvegai tuos rajonus iš dalies griovė, ardė, perstatė, formavo uždaresnes struktūras. Vyko kardinalių pokyčių. Mes irgi turėtume bandyti renovaciją suderinti su naujomis statybomis kaimynystėje.“

M. Pakalnis supranta, kad tokie planai būtų sutikti kontroversiškai. Pats per savo karjerą yra ne kartą patyręs, kokie stiprūs ir užsispyrę gali būti už savo kiemo erdves kovojantys piliečiai. „Tai normalu, tokių kovų vyksta visame pasaulyje. O Lietuvoje jau daugybę metų buvo formuojama tokiems sprendimams ypač nepalanki opinija – esą blogi architektai tankina miestą. Bet reikia rasti balansą“, – dėstė urbanistas.

M. Pakalnis ir D. Bardauskienė savo studijoje „Teritorijų planavimo iššūkiai, dekadansas ir miesto plėtros atsigavimo šansas“ aptarė ir dar vieną, su demografinėmis tendencijomis susijusią, Lietuvos miestų perspektyvą. Atsižvelgę į tai, kad optimalus gyvenamasis plotas pagal Europos standartus yra 30 kvadratinių metrų, juodu apskaičiavo, kad dauguma Lietuvos miestų gyventojų pasieks tą išsvajotą standartą per artimiausius keliasdešimt metų net tuo atveju, jei statybos čia toliau buksuos. Tai, žinoma, susiję su gyventojų skaičiaus mažėjimu.

„Žinoma, tai šiek tiek statistinė ekvilibristika, bet galime teigti, kad apie 2050-uosius 30 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto kiekvienas turės net tada, jei iki tol nestatysime nieko nauja, – sakė M. Pakalnis. – Jei statysime pagal 2005 metų apimtis, tokį standartą pasieksime 2035-aisiais.“

Beje, Vilniaus ir Kauno scenarijai labai skiriasi, mat Vilniuje gyventojų skaičius – gana stabilus ir ateityje neturėtų mažėti, o Kauną per pastaruosius 20 metų paliko apie 70 tūkst. (iš 420 tūkst.) gyventojų.

„Lietuvai Vilnius – kaip dažnam lietuviui Dublinas: į čia emigruoja žmonių iš pabradžių. Klaipėda irgi turi perspektyvų – laikosi ant uosto. O štai antrojo pagal dydį miesto situacija yra prastesnė. Jis visada buvo daugiausia orientuotas į gamybą, ši žlugo, ir nebėra kam čia pritraukti naujų gyventojų. Taigi dėl miestiečių skaičiaus mažėjimo Kaunas europinį aprūpinimo būstu standartą pasieks apie 2030 metus net tada, jei čia nevyks jokių statybų. Akivaizdu, Kaunui pirmiausia reikia renovuoti tai, ką turi, o ne eiti užkariauti naujų plotų. Kitaip senieji rajonai liks degraduoti, ir kada nors juos reikės griauti“, – įspėjo M. Pakalnis.

Jei Vilniuje nieko nebus statoma, jis to standarto taip ir nepasieks. Jei bus statoma kaip iki bumo – ramiais, saikingais 2005 metų tempais – vidutiniškai 30 kvadratinių metrų ploto sostinės gyventojui turėtų būti pasiekiama trečiojo dešimtmečio pradžioje. Įvertinus visas aplinkybes, penktajame ar šeštajame dešimtmetyje jau pasieksime perprodukciją. Tiesa, niekas nežino, kokie tada bus gyvenimo kokybės standartai ir bendra situacija.

Posakis, esą per daug nebūna, pasirodo, visiškai netinka kalbant apie gyvenamąjį plotą. Skaičiuojama, kad jei pasiekiama 60 kvadratinių metrų ploto vienam žmogui riba, tai yra ženklas, kad miestas gangrenuoja ir tam tikrą jo dalį neišvengiamai teks amputuoti.

Bitė Rimkutė

“Statyba ir architektūra”

BFL

Palyginti su kitomis Europos Sąjungos sostinėmis, Vilnius – švaraus oro, žaliųjų erdvių ir gražios architektūros miestas, tačiau mažiausiai pastebėtas turistų, kamuojamas itin didelio nedarbo, apleidęs viešąjį transportą ir gana nesaugus.

“Vilnius – gražus žalias miestas. Mums labai patinka jo architektūra. Kita vertus, buvome daugelyje Europos Sąjungos sostinių ir vakarais ten daugiau pramogų, veiklos, draugiškesni žmonės, geriau organizuotas viešasis transportas. Palyginti su kitomis sostinėmis, į akis krinta, kad Vilniuje matomi tik lietuviai ir nėra kitų tautų, rasių”, – įspūdžiais apie Lietuvos sostinę dalijasi šalia Katedros aikštės sutikti jauni italai Filipo, Guido ir Mikela.

Labai panašius įspūdžius išsiveža daugelis užsienio svečių – jie susižavi natūraliu miesto grožiu, tačiau pasigenda turistams skirtos infrastruktūros. “Kitų ES šalių sostinėse daugeliu atveju pateikiama aiškesnė informacija ir daugiau galvojama apie turistus. Visur taikomos nuolaidos šeimoms, pensininkams, studentams, nedidelėms žmonių grupėms.

Būdingas Europos sostinių bruožas – geriau išplėtotas visuomeninis transportas. Savivaldybės dviračių sistema, kurią Vilnius nesėkmingai bandė įdiegti prieš keletą metų, dabar jau siūloma daugumos Europos sostinių savivaldybių”, – pastebi ekonomistė Margarita Starkevičiūtė.

Vilniaus turizmo informacijos centro direktorė Jolanta Beniulienė priduria, kad užsieniečiai pasigenda pramogų, skirtų šeimoms su vaikais, nes mes susitelkę į jaunimo renginius, retas muziejus turi ekspozicijų, skirtų vaikams. Iki šiol neišsprendžiame ir dešimtmečiais turistams užkliūvančių problemų, tokių kaip viešųjų tualetų trūkumas, nepažabojame nesąžiningų taksistų, nors įsisenėjusias bėdas galėtume lengvai įveikti pasitelkę kitų ES sostinių patirtį.

“Budapeštas garsėjo problemomis, susijusiomis su taksistais, todėl miestas pakeitė tvarką – dabar prie oro uosto į taksi sodina dispečeris, kuris kiekvienam keleiviui ant lapuko užrašo kelionės kainą. Dabar kainos gerokai mažesnės nei anksčiau”, – pavyzdį pateikia “Investuok Lietuvoje” vadovas Mantas Nocius.

Apmaudu, kad metų metais besivelkančios problemos nesprendžiamos, nors ir taip, palyginti su kitomis sostinėmis, Vilniui tenka tik turistų trupiniai. “Eurostat” duomenimis, 2007–2010 m. turistai Vilniaus apgyvendinimo įstaigose per metus praleido tik 1,1 mln. naktų. Tai beveik dvigubai mažiau nei Rygoje ir Taline, triskart mažiau nei Varšuvoje ar pagal gyventojų skaičių panašiame Osle ir devynis kartus mažiau nei Prahoje.

“Plika akimi matomos priežastys – sudėtingas Vilniaus pasiekimas ir šioje srityje stipriau konkuruojantys mūsų kaimynai: jie geriau dirba kviesdami lankytojus, geriau bendradarbiauja su kelionių agentūromis, geriau išplėtota susisiekimo infrastruktūra, geriau reklamuojamas miestas. Be to, Lietuvoje nuolat baramasi ir nėra nei šalies, nei Vilniaus nacionalinio prekės ženklo, normalios reklaminės kampanijos. Estai turi “Welcome to Estonia”, latviai – “Live Riga”, – lygina verslininkas, fotografas Marius Jovaiša.

Galėtume guostis, kad nakvojančių turistų per dešimtmetį Vilniuje padvigubėjo, jei nežinotume, kad Rygoje jų padaugėjo net vienuolika kartų!

Nors Vilnius patrauklus miestas, per dvidešimt metų taip irnesugebėjome išnaudoti turimų turtų – Neries ir žaliųjų erdvių. “Neries upės atgaivinimo projektas buvo numatytas visuose Vilniaus planuose, bet iki šios dienos upė nėra gyva. Juk kai nuvažiuojame į kitus miestus, matome, kad vanduo miesto centre – Dievo dovana”, – apgailestauja VGTU docentė, urbanistė dr. Dalia Bardauskienė.

Ta pati padėtis ir dėl žaliųjų plotų, kurie užima apie 35 proc. sostinės teritorijos. Nors didžiuojamės žaliuoju miesto apdaru, pamirštame jo kokybę. Juk Vilniuje vyrauja laukinė žalioji zona ir nerasi nė vieno parkelio su gėlynais bei įdomiais augalais, kurių taip gausu ES sostinėse.

Tarp turtingiausių Rytų Europos miestų nepatenka

Menkas žinomumas, prastas pasiekimas, mažesni turistų bei užsienio investicijų srautai Vilniui neleido per 20 metų išsiveržti į naujųjų ES šalių sostinių lyderius, o juo labiau pasivyti senąsias ES sostines. Šio titulo labiausiai verta Praha – ir ne tik todėl, kad iš naujokių pritraukia daugiausiai turistų ar nedarbas šiame mieste siekia tik apie 4 proc, o Vilniuje šis rodiklis vienas didžiausių tarp Europos sostinių – 11,8 proc. Nedarbas mažesnis Varšuvoje (3,4 proc.), Rygoje (9,6 proc.), tačiau didesnis Madride (13,9 proc.).

Taigi neatsitiktinai “Mercer” gyvenimo kokybės tyrime, kurį atliekant vertinami 39 rodikliai iš politinės, socialinės, ekonominės, laisvalaikio ir kitų sričių, Praha iškyla virš visų naujųjų ES šalių sostinių kaip miestas, kuriame gyvenimo sąlygos geriausios. 2009-aisiais Praha šiame reitinge užėmė 71 vietą pasaulyje, o pirmoje vietoje atsidūrė Viena.

Per 20 metų gyventojų Prahoje daugėjo, o šiemet vasarį “Eurostat” paskelbtais skaičiavimais, Praha ir Bratislava – turtingiausi naujųjų ES narių miestai. Prahoje BVP vienam gyventojui siekia 157 proc. ES vidurkio ir sudaro 105 tūkst. Lt (30,4 tūkst. eurų), o Vilniuje – tik 37 tūkst. Lt.

Deja, net gaudami mažiau pajamų, labiau jas švaistome. “Eurostat” duomenimis, Vilnius patenka tarp sostinių, kuriose gyventojų tankis vienas mažiausių. Vilniuje gyvena 1409 žmonės kvadratiniame kilometre, o Taline gyventojų tankumas siekia 2709 gyventojų kv. km, Berlyne – 3849, Lisabonoje – 5778. Tokia padėtis susiklostė dėl Vilniaus plėtros klaidų – per du dešimtmečius miestas išdriko į priemiesčius.

“Gyventojų migracija į priemiesčius jų skaičiui nedidėjant – neigiamas reiškinys. Ši tendencija ypač sustiprėjo per krizę, nes daugiabučių statyba sustojo, o individualių namų – ne. Lietuvoje gyvenamaisiais kvartalais, neturinčiais infrastruktūros, virto didžioji dalis kolektyvinių sodų, o daugelyje šalių sodai yra sodai ir ten gyventi negalima”, – komentuoja įmonės “Vilniaus planas” vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.

Gyventojų išsibarstymas didesnėje teritorijoje reiškia didesnes valstybės išlaidas, nes naujai susikūrusios gyvenvietės reikalauja viešojo transporto, kelių priežiūros ir kitokios infrastruktūros.

Pritardama, kad žmonių kėlimąsi iš miesto reikia stabdyti, D.Bardauskienė primena, kiek turime miestų centruose degraduojančių teritorijų – buvusių gamyklų, kurios galėtų virsti gyvenamaisiais rajonais.

Prastai atrodo Vilnius ir pagal mirštamumo bei saugumo rodiklius. Pagal mirčių skaičių nuo širdies ir kvėpavimo ligų tarp sostinės gyventojų su Ryga dalijamės pirmąsias vietas, o žiaurių nusikaltimų skaičius Baltijos šalyse vienas didžiausių: 100 tūkst. gyventojų 2010 m. Vilniuje teko penki nužudymai, kai Dubline ir Prahoje – apie du, o tautų katilu vadinamame Londone – 1,6.

Prognozuoja šviesesnę ateitį

“Mercer” sudarytas reitingas primena, kad Vilniuje taip pat gera gyventi. Iš kitų naujųjų ES šalių sostinių 74 vietoje atsidūrė Budapeštas, 78-oje – Liubliana, o 79-oje – Vilnius. Aplenkėme Varšuvą (85 vieta), Rygą (90), Taliną (92) ir kitus.

Žinoma, per du dešimtmečius Vilniaus veidas pasikeitė iš esmės. Architektas M.Pakalnis primena, kad daugiau nei prieš 20 metų Vilnius buvo labiau gamybinis karinės pramonės miestas. “Iš gaminančio miesto Vilnius tapo paslaugų ir finansų centru. Be to, miestas atsinaujino, pasikeitė urbanistiniu požiūriu. Vienas geriausių dalykų – naujojo administracinio centro Neries dešiniajame krante atsiradimas. Teigiama tendencija ir ta, kad paslaugų centrai pradėjo kurtis miegamuosiuose rajonuose ir gyventojams nebereikia važiuoti į centrą”, – Vilniaus raidą per pastaruosius 20 metų apibūdino M.Pakalnis.

Vilniaus pranašumus atskleidžia ir “Eurostat” surinkta statistika, rodanti, kad tai viena iš švariausiu oru kvėpuojančių sostinių, pagal šį rodiklį stovinti greta Šiaurės šalių. Be to, nors mūsų viešasis transportas nepakankamai išplėtotas ir prižiūrimas, Vilniuje nepamatysi ir tokių automobilių spūsčių, kokios kankina didesnes ES šalių sostines.

Prie Vilniaus veido kūrimo prisidedantys “Veido” pašnekovai įsitikinę, kad miesto laukia šviesi ateitis – nepaisant nei sostinės plėtros klaidų, nei kai kurių mums nepalankų statistinių rodiklių, nei milžiniškos skolos (kreditoriniai sostinės įsipareigojimai pasiekę bauginančią 824 mln. Lt ribą).

M.Nocius mano, kad Vilnius turi nemažai galimybių generuoti didesnius pinigų srautus. “Mano manymu, Vilnius toliau sėkmingai pritrauks tiesioginių užsienio investicijų, kurs papildomas darbo vietas, taigi bus daugiau surenkama mokesčių ir atsiras didesnės galimybės mokėti skolas”, – tiki M.Nocius.

Tuo tarpu Vilniaus meras Artūras Zuokas, atskleisdamas, kaip planuoja didinti miesto pajamas, žadėjo siekti, kad mažėtų žmonių, kurie gyvena ir dirba Vilniuje, bet yra deklaravę gyvenamąją vietą kitur, ir stengtis, kad Finansų ministerija vilniečių sumokėtą gyventojų pajamų mokestį paskirstytų sąžiningiau, nenuskriausdama sostinės.

“Manau, kad 300 km spindulio regione Vilnius gali tapti lyderiu ir sėkmingai konkuruoti su Talinu, Minsku bei Ryga”, – miesto ateitimi tiki ir architektas M.Pakalnis.

BFL

Demografinėms tendencijoms Lietuvoje vis blogėjant nusprendėme pasidomėti, kas šiandien gyvena tipiškame Vilniaus senos statybos daugiabutyje ir kas jame, tikėtina, gyvens po dešimtmečio. Šį kartą daugiausiai radome pensininkų, emigracijos praretintų priešpensinio amžiaus gyventojų šeimų ir bedarbių.

Vilnius, Lazdynų mikrorajonas. Užsukame į vieną seniausių Lazdynų gatvės daugiabučių, statytų dar 1953 m. Tai pavargęs plytinis namas vietomis aptrupėjusiu ir suskilinėjusiu fasadu, sukrypusiais balkonais, vienuose butuose sutrūnijusiais, o kituose – pakeistais plastikiniais langais. Senas ir apšiuręs, bet vis dar gana tvirtas namas, turintis ir gerų savybių, pavyzdžiui, puikią garso izoliaciją, kokios trūksta dažname naujos statybos daugiabutyje. Deja, storos sienos šio namo gyventojams nepadeda išvengti milžiniškų sąskaitų už šildymą.

Čia stebėtinai tylu ir ramu, nelaksto ir nekrykštauja vaikai, nebent koks šunelis suskalija. Ant suolelių, susėdusios greta, šnekučiuojasi kelios pagyvenusios moteriškės – nuo neatmenamų laikų pažįstamos kaimynės.

Nieko keista, juk apie 70 proc. šio namo gyventojų – pensininkai arba priešpensinio amžiaus žmonės, kurių vaikai jau seniai arba išsikėlę į naujesnius rajonus, arba emigravę į užsienį. Na, o visi kiti gyventojai – tai šeimos, gyvenančios iš itin kuklių pajamų, bedarbiai arba iš minimalaus atlyginimo už laikinus darbus besiverčiantys asmenys bei vos kelios jaunesnės šeimos su vaikais, čia gyventi likusios iš esmės tik todėl, kad geros progos ištrūkti nepasitaikė. Kaip sako namo gyventojai, kaimynai čia keičiasi tik tuomet, kai kas nors numiršta.

Toks šiandien senos statybos daugiabučio Lietuvoje socialinis portretas. Panašų vaizdą su nedidelėmis išimtimis pamatytume ir kituose seniausiuose miestų ir miestelių, kur padėtis dar liūdnesnė, daugiabučiuose.

“Šiame rajone, Lazdynų ir Šiltnamių gatvėse, jau kas penktas butas tuščias, nes jų gyventojai arba mirę, arba išvykę į kitus miestus ar rajonus, arba emigravę iš Lietuvos, – teigia pensininkas Edmundas Narkūnas, Lazdynų gatvės gyventojas. Jis per pastarąjį visuotinį gyventojų surašymą šiame rajone dirbo surašinėtoju. “Apie 65 proc. gyventojų yra 70–80 metų amžiaus, todėl aš darau išvadą, kad po penkerių šešerių metų tuščias bus jau kas antras butas”, – priduria E.Narkūnas.

Skamba dramatiškai, tačiau E.Narkūnas turi pagrindo taip manyti, nes buvo vienas tų, kurie vykstant surašymui lankė gyventojus ir rinko duomenis apie juos. Statistikos departamentas šios informacijos patikslinti bei pateikti išsamesnių duomenų kol kas negali – dar ne visi duomenys suvesti.

Vis dėlto E.Narkūną surašymo metu labiausiai stebino ne skaičiai – jis sako seniai numanęs, kad Lietuvoje belikę gerokai mažiau gyventojų, nei įsivaizduojame, o tai, kiek daug jam teko pamatyti liūdnų, nusivylusių, vienišų ir piktų žmonių. “Atrodė, tarsi žmonės jaustųsi kažkuo nusikaltę. Visur vien nevilties žvilgsniai. Tai liūdino labiausiai”, – prisipažįsta surašinėtojas.

Suaugę vaikai – seniai užsienyje

Lazdynų gatvės gyventojai Erikai Masionienei – 58-eri, bet ji iš kaimynų vis išgirsta, kad atrodanti jaunai. Mat ši moteris dešimčia–dvidešimčia metų jaunesnė už daugumą savo kaimynių.

Ši vilnietė dirba vadybininke ir apie pensiją dar negalvoja, užtat neatmeta galimybės išvykti pas dukterį į Berlyną, kur ši, būsima gydytoja, gyvena ir studijuoja jau septintus metus. Vienintelė moters dukra vis žada ją išsivežti, kaip juokauja, auginti anūkų. “Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad į Lietuvą ji nebegrįš. Parvykusi vasaros atostogų duktė čia ištveria vos savaitę. Ir pati, lankydamasi Vokietijoje, įsitikinau: pas mus labai niūru ir sunku, be to, daug kas neįsivaizduoja, iš ko mes čia gyvename”, – svarsto E.Masionienė.

Moteris paliečia jautrią temą. Beveik visi namo gyventojai – pensininkai arba šeimos, turinčios mažai pajamų, todėl dideli mokesčiai už šildymą jiems ypač sunki našta. E.Masionienė už savo mažo 43 kv. m buto šildymą praėjusią žiemą mokėjo iki 360 Lt per mėnesį, bet bute, nepaisant didelių mokesčių, vis tiek būdavo vėsu. “Paskaityti knygos prisėsdavau apsivilkusi du megztinius ir su vilnonėmis kojinėmis”, – tvirtina ji.

Kiti namo gyventojai sakė už savo butų šildymą šalčiausiais mėnesiais mokantys po 400–800 Lt. Dažnai tai būna paskutiniai kruopščiai taupyti pinigai, kartais – net skolinti.

“Skaitikliai taip nureguliuoti, kad kiek jie nori, tiek ir lupa už tą šildymą”, – apgaule įsitikinęs vienas seniausių namo gyventojų, dar 1964-aisiais čia su šeima įsikūręs buvęs elektrikas Algirdas Miknevičius. Jis, beje, vienas tų retų optimistų, manančių, kad jų namas, nors ir senas, bet tvirtas ir stovės dar kokį šimtą metų, o lietuviai, dabar bėgantys iš Lietuvos, vis tiek ilgainiui sugrįš.

Pastarąjį dešimtmetį gyventojai aktyviai migravo iš vieno gyvenamojo rajono į kitą: pasak “Lazdynų būsto” atstovo Viliaus Mackonio, jaunesni ir daugiau uždirbantys išsikėlė į naujos statybos namus, senesni ir vargingiau gyvenantys liko senuose daugiabučiuose. Toks gyventojų pasiskirstymas pagal socialinę padėtį, sunkiai įsivaizduotas sovietmečiu, šiandien tapo būdingas daugeliui daugiabučių namų.

Savininkų neranda kas dešimtame bute

“Senuose namuose liko gyventi daugiausia nusenę tėvai, motinos ir seneliai, todėl turime rimtai pagalvoti, kas juose gyvens po dešimties–dvidešimties metų, kai dauguma dabartinių gyventojų išmirs, – sako Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis. – Naivu tikėtis, kad lietuviai, svetur turintys gerai mokamus darbus, butus, namus ir ten auginantys užsienio kalbomis jau laisvai kalbančius vaikus, sugrįš, – taip neatsitiks, todėl visai realu, kad Lietuvoje irgi turėsime daugybę likusio laisvo gyvenamojo ploto, kaip atsitiko Berlyne. Tad, užuot kalbėję apie daugiabučių renovaciją, turime svarstyti, kad galbūt dalį jų reikės nugriauti.”

Pernai Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas, kurį užsakė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, parodė, kad 61 proc. šalies gyventojų nemoka mokesčių į valstybės biudžetą. O kai kuriuose mažuose miesteliuose mokesčius mokantys gyventojai sudaro vos penktadalį visų gyventojų. Regionuose, pasak asociacijos prezidento Roberto Dargio, padėtis ypač graudi, nes juose ima vyrauti pensininkai, bedarbiai bei gyvenantieji iš pašalpų, emigrantų atsiųstų pinigų ar atsitiktinių uždarbių. Tokiomis sąlygomis vykdyti masinę daugiabučių renovaciją, tuo labiau emigracijai toliau didėjant, R.Dargio nuomone, yra visiškai neprotinga.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros, administruojančios daugiabučių namų modernizavimo programą, direktorius Algirdas Čepas yra kitos nuomonės – renovuoti, jo manymu, verta, nors jis ir pripažįsta, kad kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Alytuje, jau maždaug kas dešimtame bute nerandama savininko, su kuriuo būtų galima konkrečiai tartis dėl namo renovacijos. Šiuose butuose gyvena artimi ar tolimi giminaičiai, draugai ar šiaip nuomininkai, o savininkų nėra, nes jie išsikraustę į kitą būstą, kitą miestą ar kitą valstybę. Tiesa, Vilniuje su šia problema susiduriama rečiau.

Tačiau grįžkime prie mūsų aplankyto seno daugiabučio Lazdynų gatvėje. Čia neseniai mirė dar viena senyvo amžiaus sulaukusi gyventoja ir jos butas dabar stovi tuščias. Galimas daiktas, taip bus neilgai, nes butu pasirūpins jį paveldėję giminaičiai, jei jie dar ne užsienyje. Bet kokiu atveju dabar gyventojų kaita dar nėra tokia didelė, kad dėl to kiltų didesnių rūpesčių. Tačiau kas laukia po penkiolikos ar dvidešimties metų, kai išmirs daugelis dabartinių pensininkų? Ar jų vaikai tikrai norės gyventi apgriuvusiuose namuose? O jei ne, ar visiems pakaks nuomininkų, jeigu emigracija toliau taip didės? Visa tai kelia didelių abejonių.

Senų butų gyventojai – didelių šilumos kainų įkaitai

• 80 proc. visų Lietuvos miestų gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose

• 1,64 mln.  lietuvių gyvena senos statybos daugiabučiuose, kurių būklė šilumos suvartojimo požiūriu laikoma labai prasta

• 547 tūkst.  šiuose daugiabučiuose namuose yra butų

• 28 tūkst. yra daugiabučių namų, kurie suprojektuoti iki 1993 m., o tai reiškia, kad jie pasižymi daug mažesne šilumos varža ir dabartinius energetinius standartus viršija 1,5–2 kartus

• 24 tūkst. daugiabučių Vyriausybė užsibrėžė renovuoti iki 2020 m.

Jis uostamiesčio vadovo poste keičia liberalcentristą Rimantą Taraškevičių.

Pirmajame naujosios Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje jis buvo vienintelis kandidatas. V.Grubliausko kandidatūrą palaikė 21 tarybos narys iš 31.

Klaipėdoje dėl valdančiosios koalicijos formavimo susitarė penkių partijų atstovai – Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos, Rusų aljanso, partijos “Tvarka ir teisingumas” bei socialdemokratų.

Liberalų sąjūdis uostamiesčio taryboje gavo septynis mandatus. Antrą-trečią vietas pasidalijo liberalcentristai ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), gavę po penkis mandatus. Po tris mandatus gavo socialdemokratai, Rusų aljansas, “tvarkiečiai” ir “darbiečiai”, du mandatus iškovojo Rusų sąjunga.

Druskininkų meru antradienį perrinktas ilgametis savivaldybės vadovas socialdemokratas Ričardas Malinauskas.

Per mero rinkimus pirmajame Druskininkų tarybos posėdyje R.Malinauskas konkurentų neturėjo. Jo kandidatūrą palaikė 21 iš 25 tarybos narių.

Socialdemokratas Druskininkams vadovauja nuo 2000-ųjų.

Socialdemokratai per pastaruosius savivaldos rinkimus čia laimėjo 17 mandatų iš 25.

Tris vietas gavo Liberalų ir centro sąjunga, po dvi – “darbiečiai” ir “tvarkiečiai”, į tarybą taip pat pateko nepriklausomas kandidatas Rimantas Žūkas.

Panevėžio mero rinkimus antradienį laimėjo vietos socialdemokratų lyderis Povilas Vadopolas.

Jam nusileido kiti du kandidatai – ligšiolinis meras konservatorius Vitalijus Satkevičius ir valstietė liaudininkė Gema Umbrasienė.

P.Vadopolas sulaukė 18 tarybos narių palaikymo, V.Satkevičius – 11, o G.Umbrasienė – aštuonių.

Panevėžyje į koaliciją susibūrė keturios partijos, tarp kurių nėra daugiausia balsų – devynis – iškovojusios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir tris vietas turinčių valstiečių liaudininkų.

Koalicija iš septynių socialdemokratų, trijų Liberalų sąjūdžio atstovų, trijų “darbiečių”, keturių “tvarkiečių” bei prie pastarųjų frakcijos prisijungusio nepriklausomo kandidato Tado Labučio taryboje turi 18 mandatų iš 31.

P.Vadopolas dirbo meru ir praėjusioje savivaldybės tarybos kadencijoje – nuo 2008-ųjų birželio iki 2010-ųjų sausio. Jis buvo išrinktas po interpeliacijos iš pareigų pašalinus ankstesnį miesto vadovą konservatorių Vitą Matuzą.

Tačiau 2009-ųjų gruodį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad V.Matuzas atleistas iš merų neteisėtai, ir panaikino tarybos sprendimą naujuoju meru išrinkti P.Vadopolą.

Tuomet Panevėžio politikai išrinko naują miesto vadovą – 2010-ųjų sausį P.Vadopolą mero kėdėje pakeitė konservatorius Vitalijus Satkevičius, kuris Panevėžiui vadovavo kiek daugiau nei metus.

Telšių rajono savivaldybės meru antradienį vykusiame pirmajame naujos kadencijos tarybos posėdyje išrinktas socialdemokratas Vytautas Kleiva.

Jį palaikė 19 tarybos narių, tuo metu šio posto taip pat siekęs dabartinis meras “tvarkietis” Valdemaras Ramšas gavo aštuonis balsus.

Valdančioji koalicija Telšiuose suformuota be daugiausiai balsų iškovojusių “tvarkiečių” – jie per rinkimus gavo aštuonis mandatus, bet dirbs opozicijoje.

Valdančiąją koalicija sudarys septyni socialdemokratai, šeši “darbiečiai”, du konservatoriai, du valstiečiai liaudininkai ir du Krikščionių partijos atstovai.

Pagal į koaliciją susibūrusių partijų susitarimą, vicemero postas turėtų atitekti “darbiečiui” Petrui Kuizinui, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi turėtų tapti socialdemokratas Saulius Urbonas.

Anykščių rajono meru toliau dirbs Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas Sigutis Obelevičius.

Rajono vadovu antradienį vykusiame pirmajame naujosios savivaldybės tarybos posėdyje S.Obelevičius perrinktas 20 balsų dauguma iš 25.

Su juo varžytis ketino socialdemokratas Alvydas Žala, bet vėliau jis savo kandidatūrą atsiėmė, tad S.Obelevičius rinkimuose konkurentų neturėjo.

Anykščiuose septynis mandatus iš 25 iškovojo TS-LKD, šešis – socialdemokratai, keturis – Darbo partija, tris – partija “Tvarka ir teisingumas”, po du – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Liberalų ir centro sąjunga, dar vieną – nepriklausomas kandidatas Arvydas Krikščiūnas.

Šakių rajono savivaldybės meru antradienį pirmajame naujos tarybos posėdyje perrinktas iki šiol rajonui vadovavęs valstietis liaudininkas Juozas Bertašius.

Jis Šakių rajonui vadovavo nuo 2003 metų.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovai Šakiuose iškovojo 14 mandatų iš 25.

Po keturias vietas naujoje taryboje turi Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Lietuvos socialdemokratų partija, po vieną – Liberalų ir centro sąjunga bei partija “Tvarka ir teisingumas”. Tarybos nario mandatą taip pat gavo kaip nepriklausomas kandidatas išrinktas Edmundas Rinkevičius.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose šilumos ir karšto vandens kaina nuo vasario nesikeis. Bendrovės “Vilniaus energijos” atstovas spaudai Nerijus Mikalajūnas BNS patvirtino, kad Vilniuje šilumos ir karšto vandens kaina nuo vasario nesikeis. Palikti sausį galiojusias kainas anksčiau nusprendė ir bendrovės “Kauno energija” valdyba.

Įmonės “Panevėžio energija” tinklalapyje skelbiama, kad Panevėžyje šilumos ir karšto vandens kainos išliks nepakitusios. Tokios pat kainos lieka ir Klaipėdoje bei Šiauliuose.

Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje šilumos kaina nuo vasario 1 dienos sieks atitinkamai 23 centus, 24,2 cento ir 22,56 cento už kilovatvalandę (su PVM), Kaune, priklausomai nuo šilumos punktų priklausomybės, – 25,59 – 26,52 cento už kWh, Klaipėdoje – 20,83-22,89 cento.

Vilniuje kubinis metras karšto vandens ir toliau kainuos 17,36 lito, Šiauliuose – 20,17 lito. Kaune, priklausomai nuo nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos buvimo ir šilumos punktų priklausomybės – 19,49-19,58 lito, 17,68-18,89 lito ir 17,28-18,6 lito, Panevėžyje – 18,04 -20,1 lito, Klaipėdoje – 18,07-18,36 lito už kubinį metrą (su PVM).

Šilumos energijai ir karštam vandeniui taikomas 9 proc. PVM tarifas.