Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Uostamiestis turi daugybę pranašumų: tai ir patogus bei racionalus miesto dydis, nuolat gerėjančios kasdienio gyvenimo sąlygos, puiki susisiekimo infrastruktūra, aktyviai besiplėtojantis verslas, gerai mokamos darbo vietos, vienas mažiausiųjų šalyje nedarbas, tankus švietimo ir kultūros, sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų įstaigų tinklas. Ir, kas svarbu kiekvienam klaipėdiečiui, – čia komunaliniai mokesčiai tik mažėja.

„Manau, kad neabejotinai didelę reikšmę turi neperkrautas valdymo aparatas, tarnautojų profesionalumas, nuolatos puoselėjami bendruomeniški santykiai bei pats Klaipėdos savivaldybės administracijos darbo stilius – formalumus atlikti operatyviai ir preciziškai. Tuomet ir sudėtingi darbai vyksta sklandžiai“, ‑– įsitikinęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Miesto, kaip kompleksinės struktūros, ir miestiečių gerovė – pagrindiniai kriterijai, į kuriuos orientuojamasi nagrinėjant kiekvieną tarybai teikiamą svarstyti sprendimo projektą. Dar viena miesto valdžios prerogatyva – sisteminiai strateginiai sprendimai. „Pastaruoju metu tokių priimtas ne vienas: tai kompleksinė sporto sektoriaus reforma, centralizuotos biudžetinių įstaigų apskaitos sistemos diegimas, viešojo transporto reforma“, ‑– vardija meras.

Miesto vadovą labiausiai džiugina faktai – naujų objektų pristatymas visuomenei, naujų veiklų pradžia. „Vis dėlto politikoje progų gauti tikrąją emocinę grąžą neretai tenka luktelėti ar net laukti ilgai. Tačiau atsakingai žvelgdami į ilgalaikius tikslus ir siekius nesidairome vienadienio efekto prieš eilinius rinkimus, ir tai – savotiška Klaipėdos miesto politinė tradicija“, ‑– tikina V.Grubliauskas.

Šiemet suremontavus Pilies tiltą, visa Danės atkarpa iki Biržos tilto taps patogesnė laivybai, o tvarkoma Piliavietė ir jos aplinka sparčiai tampa dar vienu patraukliu miesto kampeliu. Beje, šiemet bus ir ilgai lauktų atidarymų: kitapus Senojo turgaus lapkritį duris atvers scenos menų ir kūrybinių verslų inkubatorius „Kultūros fabrikas“.

Komunalinės atliekos tvarkomos europietiškai

Pagrindinis Klaipėdos skirtumas nuo kitų miestų atliekų tvarkymo srityje – mažėjančios kainos gyventojams už paslaugas ir gerėjanti atliekų infrastruktūra mieste. Per pastaruosius trejus metus vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą Klaipėdos miesto savivaldybė sumažino 15 proc., šį rudenį planuoja mažinti dar 10 proc.

„Klaipėda neturi „valdiško“ atliekų vežėjo, šią paslaugą savivaldybė perka rinkoje, todėl mažėja atliekų vežėjų kainos. Dar šių metų sausį atliekų vežėjams buvo mokama 126,89 Lt už toną surinktų atliekų, bet planuojama, kad 2015 m., baigus šiuo metu vykdomą tokios paslaugos viešojo pirkimo konkursą, kaina bus apie 95 Lt už toną“, –‑ prognozuoja Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas.

Jo žodžiais, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą Klaipėdos gyventojai ir įmonės moka labai pareigingai. Atliekų tvarkymą mieste organizuojantis ir administruojantis Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras dirba efektyviai, todėl savivaldybės biudžetas turi sukaupęs lėšų rezervą, kad galėtų tobulinti miesto atliekų ūkį ar mažinti mokesčių naštą klaipėdiečiams.

Iš šių lėšų Klaipėda jau įgyvendina požeminių ir pusiau požeminių konteinerių sistemos projektą. Šiemet požeminiai konteineriai statomi pietinėje miesto dalyje. Planuojama, kad kitąmet Klaipėdoje stumdomus konteinerius pakeis tvarkingos požeminių konteinerių aikštelės, skirtos komunalinėms atliekoms ir išrūšiuotoms antrinėms žaliavoms. Papildomus konteinerius pakuočių atliekoms rūšiuoti turės ir visi individualių namų gyventojai.

„Klaipėdos savivaldybė vienintelė tarp didžiųjų Lietuvos miestų vykdo mūsų šaliai iškeltus ES reikalavimus komunalinių atliekų tvarkymo srityje. Aplinkos ministerija nedviprasmiškai įspėjo savivaldybes, kad ES reikalavimų nevykdančiosios mokės didžiules baudas. Klaipėdai tokios grėsmės nėra, ir atliekų sutvarkymo kaina ateityje neturi priežasčių smarkiai didėti, mat pasirinktas tvarkymo būdas – po rūšiavimo likusią masę sudeginti vienintelėje šalyje termofikacinėje jėgainėje pagaminant energiją – leidžia įvykdyti Lietuvos teisės aktų reikalavimus“, – teigia A.Šulcas.

Šilumą tieks ir naujasis biokuro katilas

Palyginti su 2012 m., 2013-aisiais Klaipėdos ir Gargždų gyventojams šiluma atpigo apie 30 proc. – tai didžiausias pokytis šalyje. Pasak AB „Klaipėdos energija“ generalinio direktoriaus Vytauto Valučio, pagrindinė šilumos kainos mažėjimo priežastis – padidėjusi nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencija Klaipėdos mieste. „Klaipėdos energija“ superką šilumą iš šešių nepriklausomų gamintojų. Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje šilumą gaminti pradėjusi UAB „Fortum Klaipėda“ dar padidino konkurenciją.

„Superkamos šilumos kaina mieste smuko daugiau nei 40 proc., o nepriklausomų gamintojų miestui patiekiamas šilumos kiekis išaugo iki 50 proc. Tad mūsų bendrovei nebereikia deginti daug brangaus kuro – gamtinių dujų, ir šilumos kaina sumažėjo visiems „Klaipėdos energijos“ klientams“, ‑– teigia V.Valutis.

Spalio mėnesį „Klaipėdos energija“ pradės eksploatuoti 16 MW biokuro katilą. Pagal atliktą priešprojektinę studiją, naudojant biokurą, per metus bendrovė turėtų sutaupyti apie 20 mln. Lt, skiriamų gamtinėms dujoms įsigyti, bei 6,5 mln. Lt, išleidžiamų šilumai iš nepriklausomų energijos tiekėjų supirkti. Prognozuojama, kad šilumos kaina Klaipėdoje galėtų sumažėti 3,5 cento už kilovatvalandę, jei dėl kokių nors nenumatytų priežasčių nebrangs kuras.

„Šiemet Klaipėdos mieste pakeista naujomis ir rekonstruota rekordiškai daug šilumos trasų. Tai viena priežasčių, kodėl mūsų bendrovės nuostoliai šilumos perdavimo įrenginiuose yra vieni mažiausių šalyje – apie 12 proc.“, ‑– pabrėžia „Klaipėdos energijos“ generalinis direktorius.

Pagal investicinius planus iki 2017 m. bendrovė į gamybos ir tiekimo atnaujinimą planuoja investuoti 57 mln. Lt. Miesto vadovai savo kontroliuojamai įmonei yra iškėlę užduotį, kad 2017 m. jos šiluma būtų pigiausia tarp šalies didmiesčių. Atrodo, kad „Klaipėdos energijai“ tai pavyks pasiekti jau šį šildymo sezoną.

Baigta vandentvarkos tinklų plėtra

Mieste, kuris pagal vandens ir nuotekų tvarkymo kainos pigumą užima pirmą vietą Lietuvoje, baigta vandentvarkos tinklų plėtra, visi gyvenamieji kvartalai prijungti prie vandens ir nuotekų tinklų. Praėjusiais metais užbaigtas didelis ‑23 mln. Lt vertės projektas, kuriuo pagerintas Klaipėdos pirmos vandenvietės vanduo.

Miesto pietinės dalies gyventojai ne vienus metus kentėjo dėl blogo kvapo, sklindančio iš Klaipėdos nuotekų valyklos. Įgyvendinus dumblo pūdymo projektą, iš nuotekų dumblo išgaunamos biodujos, gaminama elektra, kuri patenkina 70 proc. valyklos energijos poreikio. Šiemet užbaigtas dumblo džiovinimo projektas – panaikinta didžioji dalis blogo kvapo priežasčių. Pasak AB „Klaipėdos vanduo“  generalinio direktoriaus Leono Makūno, nuotekų valykla – ne saldainių fabrikas, tačiau kitais metais ji jau visiškai neturėtų skleisti nepageidaujamų kvapų.

„Vandens ir nuotekų tvarkymo kaina labai priklauso nuo technologinio išvystymo. Be to, sąžiningai organizavome konkursus ir daugeliu atvejų mums pavyko sumažinti investicijas, įvertinome ir eksploatavimo išlaidas per dešimtį metų nuo objekto paleidimo, ieškojome galimybių sumažinti jas ateityje. Pamatuotai vykdėme tinklų plėtrą, tiesėme juos tik ten, kur yra namų, kad vartotojai iš karto galėtų prisijungti“, ‑– teigia L.Makūnas.

Transportas: pigiausias, greitas, ekologiškesnis

Sureguliavus Klaipėdos viešojo transporto rinkos santykius, kainos per metus skirtingoms keleivių grupėms sumažėjo 7–30 proc. Viešojo transporto sistema Klaipėdos gyventojams tampa vis patogesnė. Dar 2011 m. įvesta vadinamoji privežamųjų maršrutų sistema: sudarytos sąlygos atvykti į miestą iš priemiesčių bei besiribojančių gyvenviečių.

Anksčiau gyventojai šios galimybės neturėjo, ji atsirado pertvarkius maršrutinių taksi rinką. Dabar dalis maršrutinių taksi priklauso bendrai viešojo transporto sistemai, juose galioja elektroninis bilietas, o ekspresų greitis – 33 km/val. – prilygsta vidutiniam automobilio greičiui mieste.

„Klaipėdoje pradėjo kursuoti naktiniai maršrutai – viešuoju transportu uostamiestyje galima susisiekti visą parą. Tačiau svarbiausia tai, kad mūsų viešasis transportas pigiausias šalyje. Penktadalis transporto, 24 autobusai, naudoja gamtines dujas, ateities siekis – turėti kuo daugiau ekologiško transporto“, – sako VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ direktorius Gintaras Neniškis.

Dalis Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos specialistų mano, kad prastos būklės daugiabučius reikia tiesiog griauti, o gyventojus sugrąžinti iš priemiesčių į miesto centrą galima tik statant modernius, uždarų teritorijų, energiškai pasyvius būstus. Tam reikia ilgalaikio valstybės planavimo veiksmų, paramos ir gyventojų informavimo, parodomųjų projektų įgyvendinimo.

Prasidėjusi masinė daugiabučių renovacija kelia abejonių ne tik dėl jos abejotino veiksmingumo stengiantis reikšmingai sumažinti šildymo sąskaitas, galimo prasto butų vėdinimo, pelėsio pavojaus, nes būstai tik apšildomi, bet jų vėdinimo problemos nesprendžiamos.
Kita senųjų sovietinių, net ir tinkamai renovuotų, būstų problema susijusi su tuo, kad naujoji karta nebenori gyventi daugiabučiuose su neerdviais kambariais, prastu vaizdu pro langą, perpildytomis mašinų aikštelėmis ir vaikams nesaugiais kiemais. Galima pagrįstai prognozuoti, kad senieji daugiabučiai gyvuos tol, kol juose gyvens dabartiniai jų gyventojai, o jaunajai kartai jie neturės jokios vertės. Ar tai reiškia, kad miesto teritorijoje gyvens tik senjorai, o kitos kartos bus išstumtos už miesto centro ribų? Ką toks “pasenęs” miestas reiškia Vilniaus ateičiai?
Šia tema “Veido” apskritojo stalo diskusijoje kalbasi Aplinkos ministerijos Klimato kaitos finansų ir projektų valdymo skyriaus vedėja Julija Kuklytė, UAB “Sweco” rinkodaros vadovas Mindaugas Pakalnis, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos vadovas Aidas Vaičiulis.

A.Šindeikis: 20 metų – ne per trumpa distancija, kad pamatytume, kas pasikeitė būsto rinkoje. Įdomu, ką manote apie tai, kaip savo srities specialistai? Kokia ateitis mūsų laukia?
J.Kuklytė: Atstovaudama klimato kaitos sričiai prognozuoju, kad po 30 metų pasaulyje CO2 normos bus nulinės. Judame prie to, jog ekonomiką performuosime, kad CO2 emisijos mažėtų. Ateityje turėtume statyti aktyvius arba pasyvius namus, tačiau efektyviai naudojančius energiją. Būstas turėtų būti kuo labiau energiškai efektyvus, tai yra kuo mažiau naudojantis energijos arba imantis ją iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
M.Pakalnis: Jeigu kalbame apie būsto politiką, valstybė turi suteikti sąlygas dirbti ir užsidirbti būstui. Jei įvertinsime, kiek turime būsto, taip pat mažėjantį gyventojų skaičių, dabartinį plotą, kurį turime, iš esmės naujo būsto mums nereikia – reikia renovuoti esamą.
Bet jei pasižiūrėsime iš kitos pusės, pastatytuose stambiaplokščiuose namuose niekas nenori gyventi. Visi pabėgome į savo privačius namus, kas negalėjo – į naujos statybos butus ieškoti kitokio komforto nei tuose sovietiniuose būstuose. Sovietinis būstas merdi. Net ir renovuotas, apšiltintas, su padidinta virtuve jis nėra paklausus, nes nesaugus, nedideliais langais, nėra vietos prie langų, vietos automobiliui statyti ir t.t. Iš esmės mums tenka iššūkis padaryti iš to, kas yra sukurta, bet pasyvaus namo iš to nepadarysime.
Apskritai tendencija tokia, kad miestai mažėja, išskyrus Vilnių, kuris pritraukia žmonių.
A.Šindeikis: Teisybė, žmonės bėga iš Lietuvos, ir ne vien dėl ekonominių, bet ir dėl socialinių, psichologinių priežasčių. Gyventojų nuolat mažėja net ir didžiuosiuose miestuose.
M.Pakalnis: Namai, esantys toliau nuo centro, po truputį griaunami, perstatomi į vienbučius – siekiama, kad gyventų socialinis “miksas” žmonių. Tokia yra valstybės politika. Yra vystytojai, kurie bando parduoti savo projektus, pataikyti, ko reikia rinkai, ir savivaldos, kurios stengiasi vystytojams sudaryti sąlygas, t.y. atlikti planavimą.
Valstybės būsto fondo pas mus nėra, o tai didelė problema jauniems žmonėms. Jie turi būstą pirkti, įsipareigodami 35 metams, todėl išvažiuoja ten, kur būstą gali gauti geresnėmis sąlygomis. Pas mus nėra galimybės nuomotis iš valstybės – turi iš privatininko, esi visiškai nesaugus, tave gali bet kada išmesti, neturi tokios aplinkos, kurioje gimtų vaikai, perspektyvų tam.
Jei svarstome, ko reikėtų, kad žmogus turėtų tinkamas sąlygas, aš manau, reikia, kaip vokiškai kalbančiose šalyse, kad šeimoms būtų suteiktos palankios nuomos sąlygos. Pavyzdžiui, Vienoje didžioji dalis butų yra savivaldybės būstas. Tai suteikia žmogui gyvenimo garantijas.
A.Šindeikis: Vienoje nuoma yra netgi su paveldėjimu.
A.Vaičiulis: Galima, aš įsiterpsiu? Man labai džiugu girdėti, kad prieš kokius trejus metus frazę “pasyvus būstas” visi ištardavo tik retkarčiais ir tik kaip kas suvokia. Viso būsto padaryti pasyvaus neįmanoma, bet labai džiugu, kad tuo jau pradedama domėtis. Pasyvaus namo asociacija savo veiklą pradėjo prieš penkerius metus ir mūsų populiarinimas, kaip matome, nenuėjo veltui. Jeigu technologiniam vystymuisi apibrėžti pasitelktume tuos pačius vokiečius, prognozės yra tokios, kad beveik pusę reikiamos energijos sukurs taupymo technologijos.
A.Šindeikis: Viešojo sektoriaus vadyba pirmiausia turėtų būti susijusi su demografiniais dalykais. Būkim “biedni”, bet teisingi – Lietuva, deja, nėra pati geriausia vieta gyventi. Daugelyje imperijų miestas traukiasi centro link, Berlyne, Londone – taip, o pas mus vyksta atvirkščiai. Kalbama, kad reikėtų įsileisti gyventi užsieniečius, kad ir giminingus kaimynus, kaip rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, kurie mums artimi kultūriškai, religiškai, bet matome, jog politikai nėra pajėgūs intelektualiai apie tai diskutuoti. Lietuvoje per rinkimus balsuoja pensininkai, jie visko bijo, taip pat ir gyventi šalia emigrantų, nenori nieko keisti. Emigrantas, kuris eina ne į bažnyčią, o į cerkvę, kol kas jiems yra didelė problema, ir bijau, kad per 30 metų šitas dalykas nepasikeis.
A.Vaičiulis: Nors atrodo, kad niekas nieko nedaro, tačiau dalyvavau vienoje iš premjero darbo grupių, būtent dėl migracijos. Ten ir buvo akcentuota, kad reikia skatinti išsilavinusių imigrantų imigraciją į Lietuvą. Ką daro išsilavinusios valstybės? Jos kartkartėmis susirenka geriausius žmones. Taip elgiamės ir mes.
A.Šindeikis: Reikia suprasti, kad mes vis tiek konkuruosime su Berlynu, Barselona, Amsterdamu ir kitais tokio lygio centrais. Palikime tuos tyrimus, ko mes negalime pakeisti. Grįžkime prie būsto. Jūs, Mindaugai, labai aiškiai pasakėte, kas mūsų laukia. Būsto fondas sudaro pagrindą. Tai kokia bus rinka po 20–30 metų? Kokia bus naujoji pagrindinė lietuvių būsto vieta ir kaip jis atrodys?
M.Pakalnis: Dauguma žmonių keliasi į sodus ir statosi individualius namus. Pavyzdžiui, kokiuose Žirmūnuose vidutinis gyventojų amžius yra apie 50–60 metų. Tai klaikūs skaičiai, nes reiškia, kad visai nebėra vaikų. Likę gyventi tik tėvai, kurių vaikai pasigimdė vaikus periferinėse zonose. Jeigu ši tendencija nesustos, tai iš esmės tie rajonai prie pat miesto liks pustuščiai.
A.Šindeikis: Ar ji gali sustoti?
M.Pakalnis: Ji gali sustoti vykdant tinkamą renovaciją. Pavyzdžiui, ko reikia, kad jauna šeima apsigyventų Karoliniškėse? Darželis čia pat, mokykla čia pat, bet nėra būsto. Tai galbūt dalį namų reikia perstatyti, galbūt padaryti uždarus kiemus, kad nebūtų vagysčių, vaikai saugiai galėtų žaisti savo kieme, pertvarkyti vidų, kad būtų didelis kambarys. To tėvai ieško savo šeimai.
A.Šindeikis: Manote, jei toks planavimas vyktų, tai galėtų sulaikyti dalį gyventojų mieste?
M.Pakalnis: Taip. Pastatėme, pavyzdžiui, Perkūnkiemį. Kodėl tas rajonas negalėjo atsirasti pačiame mieste, juk pilna vietos? Tada kiti rajonai papilnėtų jaunais žmonėmis, vaikais. Pavyzdžiui, Lazdynuose prie ligoninės pristatyta naujų namų. Ten gyventojų sudėtis jau kita, žmonės jaunesni. Nauji projektai rajonui atveda kitą socialinį sluoksnį, jis iš karto daug geriau atrodo.
Bet tai plati diskusija, juk netankinsime Karoliniškių, čia yra tabu temos, kurios sunkiai planuojamos politiškai. Pavyzdžiui, Senamiestyje mes ir taip statome naujus namus, nes jie yra vertingi. Reikia kokybinio šuolio ir savivaldos įsikišimo, kad suprastume, ko reikia jaunam žmogui.
A.Šindeikis: Kodėl Lietuvoje taip atsitiko? Kodėl pripažįstame, kad namai turi sugriūti, o tie, kurie nori gyventi moderniame name, išstumiami iš miesto?
J.Kuklytė: Kolega, gerai pasakėte, kad čia savivaldos problema.
M.Pakalnis: Ne vien savivaldos. Reikia, kad vyktų privatizacija. Vokietijoje tai nepavyko, nes privatizavo tik renovuotus namus. Kai prie namo nėra žemės – bėda. Kodėl žmogus negali apsitverti kiemo prie daugiabučio, kad svetimas šuo nekakotų prie jo namų? Visa tai yra naujuose namuose, tai populiaru Vokietijoje. Manau, kad šitos problemos valstybėje turėtų būti išdiskutuotos.
Vokietijoje tai jau vyksta: kai kur nugriovė, kai kur pristatė, kai kur terasas padarė prie pirmo aukšto. Tie rajonai pradėjo atsigauti. Danai, olandai stato namus, kuriuose derinamas daugiabutis ir individualus namas. Žmonės ten turi kur savo šašlykinę pasistatyti, turi tris metrus žolės, kurią gali nusipjauti, jeigu nori, pažįsta visus kaimynus, kartu turi mažą kiemuką. Projektai, kurie ir pas mus nuėję ta linkme, yra sėkmingesni.
A.Šindeikis: Tai reiškia, kad tarybinių butų privatizacija buvo klaida?
M.Pakalnis: Nerenovuotų, nepertvarkytų rajonų, mano galva, – taip. Vokiečiai tą darbą paliko savivaldai ir nuomai. Savivalda dabar juos pertvarko, humanizuoja.
A.Šindeikis: Bet ar būtų tam lėšų ir pas mus? Nes prisimenu, kaip prezidentė tokius priverstinius fondus vetavo. Ką galime pakeisti, žinodami, kad iš miesto galime išstumti perspektyviausius jaunus žmones? Miestas gali pradėti pūti iš vidaus, nes aplinkui bus vien pensininkų rajonai, kur niekas nenorės atvažiuoti. Atvažiuoji į parduotuvę, o ten visi vaikšto su lazdomis – slegianti atmosfera. Norėsis eiti iš tokio miesto. Pensininkai stumia laukan ne tik iš būsto, bet ir iš socialinio gyvenimo. Jauni žmonės nebalsuoja, tai pensininkai išsirenka sau valdžią.
M.Pakalnis: Ar savivalda pas mus gali daryti įtaką vieno ar kito kvartalo pertvarkymui? Tai įstatymo suabsoliutinimas. Tai galima padaryti Anglijoje, Airijoje, Švedijoje, Olandijoje. Pavyzdžiui, Anglijoje yra griovimo įstatymas. Jei rajonas nubalsuoja, namas nugriaunamas. Yra galimybė už tą turtą gauti arba kompensacijas, arba analogišką turtą naujame kvartale. Ten yra teisinių priemonių, ką tokiu atveju reikia daryti.
Pas mus kyla klausimas, kas ateis į tuos senus namus, nes mano vaikai neis. Mano karta stengsis tuos būstus iškeisti, kad mūsų vaikai į tuos senus namus negrįžtų.
A.Šindeikis: Nusprendėme, kad renovacija, šiluminės varžos padidinimas problemos neišspręs, nes būsto poreikis ateityje bus visai kitoks: kils saugumo klausimai, erdvės klausimai, privačios aikštelės klausimai ir t.t. Vadinasi, sprendimas vienas – viską nugriauti ir statyti naujus pastatus. Tam, kad miestas nenumirtų, tą reikės daryti jo viduje. Arba statyti šalia ir tankinti tas erdves, arba senus pastatus pašalinti ir statyti jų vietoje. Kaip tai turi atrodyti?
A.Vaičiulis: Puikiai reziumavote, tačiau norėčiau grįžti šiek tiek atgal. Mindaugas kalbėjo apie šilumines varžas, ir noriu pasakyti, kad yra būdų, kaip to galima pasiekti. Iš tikrųjų tos varžos padidinimas duoda daugiau bėdos negu naudos. Naujų pastatų energinis efektyvumas jau gerėja, bet tam nebuvo pasirengta nuo pat pradžių. Buvo nueita tuo keliu, kad darome, o paskui žiūrėsime. Renovuoti pastatai pelija, egzistuoja drėgmės, oro apykaitos problemos. Todėl būtina daryti demonstracinius objektus, kaip kas atrodys.
A.Šindeikis: Nejaugi Vilniuje neturime tokių demonstracinių pastatų?
A.Vaičiulis: Jeigu matuotume pagal visus parametrus, tai šiuo metu pasyvių namų pavyzdžių nėra. Viskas vyksta psichologiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, žmonės sukviečiami pabalsuoti už savo namo renovaciją, energinio efektyvumo padidinimą, bet negauna informacijos apie tai, už ką jie balsuoja.
Grįžkime prie temos: įprasta renovacija tik pagreitins pastatų nunykimą.
A.Šindeikis: Taip, kaip tvirtina vokiečiai, 40 proc. už Europos Sąjungos lėšas renovuotų namų jau apnikęs pelėsis ir susiduriama su kitomis didelėmis problemomis. Tad aiškėja, kad ne tik privatizacija, bet ir dabartinė renovacija yra klaida. Bus išleistos didžiulės lėšos ir po dešimties metų paaiškės, kad reikia bėgti iš tų namų, nes ten veisiasi grybai.
A.Vaičiulis: Labai gerai pastebėjote, aš netgi turiu pranešimą tema “Kada renovuosime renovuotus namus”. O renovuosime juos dėl to, kad jų kaina pasivys efektyvumo dydį.
M.Pakalnis: Manau, viskas nėra taip blogai. Renovacija viską išjudino, prieš tai apskritai nieko nebuvo daroma. Dabar juda fasadų tvarkymas, o tai vienas iš žingsnių siekiant tvarkos. Bet tai nėra vienintelis dalykas. Turi būti tvarkoma ir inžinerija, aplinka, kiemai, ventiliacinės sistemos. Reikia kurti tokius kompleksinius projektus, juos demonstruoti kaip pavyzdį kitiems. Taip pat bandyti statyti naujus namus, bandyti ką nors perstatyti.
A.Šindeikis: Politikai paprastai yra labai paprastų profesijų atstovai, ir tikėtis, kad jie spręs tą problemą žvelgdami 20 metų į priekį, būtų bergždžia. Socialinio būsto problemas išgyvendinti sunku, nors tai ir bandoma padaryti. Tad jei politika negali, gal ekonomika gali išspręsti šią problemą? Bandykime pasvarstyti. O kaip bus su nekilnojamojo turto kainomis? Kas kainuos, kas vertę turės, kas iš viso sunyks? Juk būstas ir vaikų išsilavinimas – sritys, į kurias žmonės daugiausiai investuoja: apskaičiuota, kad apie pusę savo gyvenimo santaupų. Kokia bus daugiabučių kaina po 30 metų? Pavyzdžiui, blokinių namų?
M.Pakalnis: Nesu specialistas, bet, matyt, vertė paaiškės, kai išmirs senoji karta ir į rajonus vėl grįš jaunos šeimos.
A.Šindeikis: Jeigu tų butų kaina nekils, niekas negrįš. Žmonės, o ypač bankai, kurie jiems skolina pinigus, investuoja tik jei vertė didėja. Bankai neskolins pinigų seniems butams įsigyti. Jeigu pasakysime žmonėms, kad ir pensininkams, apie jų butų vertę, tai jie galbūt išsikels gyventi į pasyvius namus ir nuomos studentams bei neturintiesiems pinigų. Kapitalizmo sąlygomis būsto vertė turi nuolat didėti. Iš vienos pusės, tu esi saugus, turi būstą, iš kitos – tavo būsto vertė turi didėti. O jeigu yra svyravimų, už juos atsako bankas. Pavyzdžiui, Amerikoje žmogus gali grąžinti įsigytą būstą, jeigu šio vertė krinta, ir pasakyti: “Aš skolingas 20 tūkst. dolerių, dar man paskolinkite, ir aš iš jūsų būstą, kad ir tą patį, nupirksiu, tik pigiau.”
Pas mus politinės valios čia nėra ko tikėtis. Jeigu negalime projekto įgyvendinti su valstybės parama, tai gal ekonomika gali mums padėti? Stovi būstai, kurių vertė nulinė, jie nieko nekainuoja, ir reikia tam ruoštis.
A.Vaičiulis: Jeigu nedaugės gyventojų, nieko nebus.
Yra žmonių, kurie sutiko renovuoti savo būstą ir pasiekti labai aukštą A energijos klasę. Jis gali tapti demonstraciniu pasyviu namu. Tai mane, kaip šio projekto vieną steigėjų, domina. Turime konkretų namą ir žmonės sutinka. Mes, kaip asociacija, norime jiems padėti, nes šio namo vertė tikrai išaugtų, ir tai galėtų būti puikus pavyzdys.
J.Kuklytė: Sutinku, kad tokiems projektams reikia skirti paramos. Pernai demonstraciniams projektams buvo numatyta skirti 10 mln. Lt, bet lėšų neskirta. Tačiau programa yra tvirtinama kiekvienais metais, ir aš įsivaizduoju, kad ateityje demonstracinius projektus reikia finansuoti. Šitam namui gal bus vėlu, kitam nebus vėlu. Be to, visada galima gauti kompensaciją po įgyvendinimo, kai programa jau bus patvirtinta.
A.Vaičiulis: Bet per tą laiką be didelio rezultato bus renovuota dar daugiau namų. Jei po dvejų metų bus įtraukta į programą, tai dar 500 namų bus sugadinta. Kam reikia rašyti laiškus ir kas už tai atsakingas?
J.Kuklytė: Šįmet programoje nenumatyta, negaliu niekuo padėti.
M.Pakalnis: Jeigu nėra valdiško sprendimo, turi priimti jį pats, asmeniškai. Jeigu galėtum rinktis – naujas, komfortiškas, saugus daugiabutis mieste ar nuosavas namas už miesto, gerai pagalvotum.
Dirbu skandinaviškoje kompanijoje ir matau Norvegijos bei Švedijos pavyzdžius. Tai dvi šalys kaimynės, turinčios visiškai skirtingus miesto plėtros modelius. Švedija kompleksiškai plėtoja projektus, infrastruktūrą. O Norvegija, kaip ir mes, eina tuo pačiu “spuogų principu”. Čia nusipirkau, padariau, čia nusipirkau, padariau. Ir aš, kaip specialistas, lygindamas Oslą ir Malmę matau tuos skirtingus modelius. Vienu atveju valdo, sprendžia piliečiai, aišku, per renkamus politikus, o kitu valdo investuotojas, kuris nuperka ir padaro. Gyvenimo kokybės požiūriu švediški miestai man atrodo daug aukštesnio lygio nei norvegiški, kurie yra atsitiktiniai. Nauji rajonai Norvegijoje gerokai perkrauti, kaip pas mus Perkūnkiemis, ir iš to kokybės jau nebėra.
Švediškas, daniškas, vokiškas modeliai yra labiau subalansuoti, nes didesnis vaidmuo suteiktas savivaldai, kaip miestiečių susitarimui.
A.Šindeikis: Kokiose teritorijose, vietose reikia ieškoti būsto, kad neprapultų investicijos?
M.Pakalnis: Pasaulis jau perėjo urbanizaciją, grįžimo į miestus banga jau buvo ir ji ateis pas mus. Mes kartojame tas pačias klaidas, kaip ir jie prieš 30–50 metų. Buvo banga iš miesto, buvo banga atgal. Mano supratimu, tie, kurie turės kokybišką būstą mieste, išloš.
A.Šindeikis: Prašau pasakyti dar kartą, kas tas kokybiškas būstas.
M.Pakalnis: Tai toks būstas, kurio reikia dabartinei šeimai. Tai erdvė šeimai, kurioje bendra virtuvė ir kambarys, toliau saugi aplinka, uždaras kiemas, mažytė terasa, mažytė tavo privati teritorija, mažytė bendruomenė žmonių, kuriuos tu pažįsti asmeniškai. Yra apskaičiuota, kiek turi būti žmonių, koks turi būti atstumas nuo namo, kad tu susipažintum, – tereikia tą modelį pritaikyti. Bet to negalima taikyti privatiems projektams, nes verslininkų interesas yra kitoks. Jų interesas yra pelnas.
A.Vaičiulis: Aš, kaip energetikos atstovas, žiūriu iš būsto energinės vertės, efektyvumo pusės. Jeigu įmanoma išvystyti kokybiško gyvenimo santykį – puiku, bet jeigu būstas nebus energiškai efektyvus, jis lygiai taip pat bus pasmerktas nepopuliarumui ir kainos kritimui. Kad ir kokie būtų sprendimai būtų, išlaikyti energinį efektyvumą reikia. Kokybė yra vienas iš ekvivalentų, pagal kuriuos vertinamas energiškai efektyvus būstas. Tai bandė padaryti Europos Sąjunga – pernai ji privalomai liepė skelbiant apie parduodamą būstą nurodyti jo energinę klasę. Pardavimo momentu pardavėjas turi turėti sertifikatą apie būsto energinę būklę.
M.Pakalnis: Po krizės Lietuvoje statomų namų kokybė pagerėjo. Galime palyginti Ukmergės kryptimi iki krizės pristatytus baisius pastatus ir dabartinius naujus pastatus, kurių dauguma orientuoti į žmogų. Kalbėjausi su vienu architektu, kuris pasakojo, kad turime “crazy guys”, kurie nori gyventi dangoraižyje, bet tokių labai nedaug. Iki krizės atrodė, kad visi gyvensime dangoraižiuose, bet dabar toks mąstymas pasikeitė. Berlyne aukščiau kaip šeštame aukšte būstą parduoti sunku. Mūsų miestuose keturių penkių aukštų būstas, mano nuomone, tinkamiausias. Į šitą pusę ir einame. Nebėra penkių aukštų automobilių stovėjimo vietų po žeme, kaip buvo planuojama anksčiau.
A.Vaičiulis: Sakoma, kad apie miesto turtingumą galima spręsti pagal pastatų aukštumą senamiestyje, nes žemės ten nėra tiek daug. Kuo turtingesnis miestas, tuo pastatai senamiestyje aukštesni. Vilniuje jie daugiausia trijų, o Vienoje – šešių–aštuonių aukštų.
A.Šindeikis: Tokijuje žemė pardavinėjama kvadratiniais decimetrais, Niujorke, Europos sostinėse – kita situacija. Mes irgi turime realiai suvokti savo padėtį – kiek galime išleisti būstui. Mūsų kad ir turtingiausio sluoksnio pajamos yra ne multimilijoninės, mes galime išleisti milijoną eurų, bet tai riba, o Europoje tai ne riba – ten ji gali būti ir 15 milijonų. Aš Vilniaus mieste negyvenčiau, net jei man už tai mokėtų. Man reikia erdvės, kur mano šunys lakstytų, mano bibliotekos per tris kambarius, aš dirbu internetu. Man užtenka kelis kartus per savaitę nuvažiuoti į Senamiestį išgerti alaus, galbūt svajočiau turėti butą mieste, bet tik kartais pernakvoti.
M.Pakalnis: Bet tada žmonės išsibarsto, sėdi užsidėję “Google” šalmą, nieko nemato, nebendrauja gyvai. Tau paduoda kvapų, vibracijų, gerų emocijų, tu esi patenkintas, gali laimingas gyventi. Tokios ateities nesinorėtų. Norisi tikro jausmo, tikro bendravimo su žmonėmis, ne per feisbuką, bet gyvai, o tas tikras bendravimas vyksta būtent mieste. Nes juk vaikai neatsiranda per feisbuką.

Sigitos Survilaitės-Mekionienės, „MG Valda“ generalinės direktorės, komentaras
Trys pagrindiniai kriterijai, kurie buvo, yra ir bus svarbiausi renkantis būstą, – vieta, kaina ir kokybė. Keičiasi tik šių kriterijų eiliškumo svarba. Didžioji dalis pirkėjų į būsto įsigijimą jau žvelgia atsakingai: jie kelia gana didelius reikalavimus darbų ir medžiagų kokybei, renkasi patikimą statytoją, jiems svarbus suteikiamų garantijų realumas, bendruomenė, kuriai jie priklausys, ir pan.
„Antakalnio terasų“ pavyzdys rodo, kad žmonės vertina ir investuoja į užbaigtus kokybiškus projektus, kuriuose apgalvotos visos smulkmenos. Planuojant „Antakalnio terasų“ kvartalą labai daug laiko ir lėšų skiriama tokiems dalykams, kuriems mūsų rinkoje dar nėra įprasta skirti didelio dėmesio. Pavyzdžiui, mes samdome kraštovaizdžio specialistus bei rengiame kraštovaizdžio projektus gyvenvietės aplinkai suformuoti, rengiame interjero projektus laiptinių ir kitų bendrų erdvių apdailai, spręsdami saugumo klausimus iš anksto bendradarbiaujame su saugos bendrovėmis, kurios teikia rekomendacijas dėl apsaugos barjerų ir sprendinių, kad gyventojų turtas būtų maksimaliai apsaugotas be papildomų investicijų vėliau.
Be abejo, visuomenė tampa vis labiau socialiai atsakinga, tad ir būsto įsigijimo procesuose atsiranda naujos sąvokos: ekologiškumas, darna, tvarumas. Pavyzdys: pirmieji būsto rinkoje „Antakalnio terasose“ įdiegę specialius rezervuarus pradėjome rinkti lietaus vandenį ir juo laistyti žaliąsias erdves – bendraudami su pirkėjais tikrai jaučiame, kad tokie ir panašūs sprendimai šiandien jiems yra svarbūs apsisprendžiant dėl būsto pasirinkimo.
Stebėdami „Antakalnio terasų“ pirkėjų ratą negalėtume daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, kaip migruoja žmonės. Paradoksalu, bet labai didelė dalis mūsų pirkėjų persikėlė į naująjį kvartalą iš užmiesčio – tokį sprendimą dažniausiai lemia tai, kad šeimoms su vaikais sudėtinga gyventi ten, kur neišplėtota viešoji infrastruktūra: transportas, švietimo, priežiūros įstaigų tinklas ir pan. Tačiau buvo ir pirkėjų, persikėlusių iš intensyvesnių miesto vietų. Juos viliojo žalia aplinka ir uždaros, saugios, ramios gyvenvietės koncepcija. Tai labai natūralu, nes keičiantis šeimos gyvenimo poreikiams keičiasi ir poreikiai būsto atžvilgiu.

Kaip išsaugoti namo vertę
Vis griežtėjantys pastato energijos naudojimo reikalavimai verčia susimąstyti apie apšiltinimo medžiagos ir apšiltinimo darbų kokybę.
Dažnai žmonės netgi sau būstą statosi iš pačių pigiausių medžiagų ir negalvoja apie šildymo išlaidas. Todėl jau po kelerių namo eksploatavimo metų varvantys langai ir pelijančios sienos daugeliui būsto savininkų sukelia rimtų nepatogumų ir net veikia jų sveikatos būklę.
Tad renkantis apšiltinimo medžiagą reikia atkreipti dėmesį į jos senėjimą, t.y. atsirandančias deformacijas dėl temperatūrų kaitos ir drėgmės poveikio. Apšiltinimo sandarumas yra pagrindinė didelių šildymo išlaidų priežastis. Per kiekvieną plyšelį išorinėje atitvaroje šildomas laukas.
Jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų Suomijoje pastatams apšiltinti pradėtos naudoti poliuretano apšiltinimo plokštės. Poliuretanas, kaip medžiaga, atlaiko labai didelius temperatūros skirtumus ir jo savybės bei geometrija lieka nepakitusi. Jis visiškai neįgeria vandens garų, todėl jame niekada nesikondensuoja vandens lašai. Todėl ši medžiaga nepelija, nedūla ir išlieka nepakitusi metų metus, užtikrindama apšiltinimo funkciją bei sandarumą bet kokiomis oro sąlygomis.
Šiuo metu suomiai šiltina pastatus trečios kartos PIR/EFR kieto poliuretano plokštėmis, kurios priskiriamos prie ekologiškiausių ir saugiausių apšiltinimo medžiagų. Ši apšiltinimo plokštės turi M1 sertifikatą, kuris garantuoja, kad jos neišskiria jokių nuodingų medžiagų. Šios plokštės gali būti naudojamos išorinėms atitvaroms ar angokraščiams vidaus patalpose apšiltinti.
Su jomis greita ir paprasta dirbti, nes joms montuoti nereikalingas karkasas, nuo vėjo ir garo apsaugančios plėvelės. Montuojant gerokai mažiau elementų apšiltinimo darbų broko tikimybė sumažėja iki minimumo.
Apšiltintas kokybiškomis bei ilgaamžėmis medžiagomis pastatas atitiks ateities apšiltinimo ir sandarumo reikalavimams, tad tokio pastato vertė tik didės.

Green hall

Lietuvos statybų ir nekilnojamojo turto sektorius išgyvena atgimimą – tai lemia palankios ekonomikos tendencijos ir su teritorijų planavimo reforma siejami pokyčiai.
Tad naujų statybų matome vis daugiau – kyla ir nauji daugiabučiai gyvenamieji namai, ir biurų pastatai. Daugėja ir nekilnojamojo turto sandorių: 2013 m. Vilniuje butų parduota trečdaliu daugiau nei ankstesniais metais.
Tačiau kurie nauji nekilnojamojo turto projektai yra kokybiškiausi, pažangiausi ir labiausiai atitinkantys šiandien vis didesnę reikšmę įgyjančius ekologiškumo, energinio efektyvumo bei darnios miestų plėtros kriterijus? Atsakymus į šiuos klausimus padės rasti pirmą kartą savaitraščio „Veidas“ ir žaliųjų statybų projekto „Ateities miestai“ organizuojamas konkursas „Žaliasis miestas – geriausias NT ekoprojektas“.
Suburta kompetentinga nepriklausomų ekspertų komisija, vadovaujama žaliosios architektūros eksperto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros instituto direktoriaus doc. dr. Jono Jakaičio (iš viso komisiją sudaro trylika narių, tarp jų – architektūros, kraštovaizdžio, energetikos, klimato kaitos, BREEAM standartų ir kt. ekspertai), vertins naujus, 2013 m. pastatytus tiek gyvenamosios, tiek komercinės paskirties nekilnojamojo turto objektus ir iš jų išrinks geriausius keturiose skirtingose kategorijose. Dauguma pastatų, išskyrus kelias išimtis, jau baigti statyti (pavyzdžiui, kaip projektas konkurse dalyvauja dar tik statomas „Quadrum“ daugiafunkcis verslo centras).
Dalyvių pateikti projektai bus vertinami pagal pasaulyje pripažintus pastatų poveikio aplinkai vertinimo metodo standartus bei daugybę kriterijų: bus įvertinta projekto vadyba, statybų, inžinerinių ir infrastruktūros sprendimų kokybė, energinis efektyvumas, ekologija ir įtaka pastatuose gyvensiančių ar dirbsiančių žmonių sveikatai, taršos ir atliekų šalinimo sprendimai, viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė, susisiekimo galimybė ir dar daug kitų dalykų, kurie labai svarbūs vertinant statinio kokybę.
Konkurso komisijos pirmininkas VGTU Architektūros instituto vadovas doc. J.Jakaitis pastebi, kad ekologiškumas ir darni plėtra ne visuomet yra nekilnojamojo turto plėtotojų prioritetas, tad šiuo konkursu kaip tik ir siekiama paskatinti darnią bei atsakingą nekilnojamojo turto plėtrą, energiškai efektyvių, aplinką tausojančių pastatų statybą, panaudojant visus galimus energijos išteklius.
Kai kurie konkurse dalyvaujantys nekilnojamojo turto projektai jų plėtotojų yra pristatomi šiame „Veido“ savaitraščio numeryje, specialiajame projekte „Žaliasis miestas“.
Taip pat šiame numeryje skelbiame „Veido“ žurnalistų kartu su nepriklausomais ekspertais atliktą tyrimą, kurį atliekant buvo įvertinta naujų sostinės daugiabučių gyvenamųjų namų kokybė pagal įvairius kriterijus.
Vienas šių daugiabučių namų, surinkęs daugiausiai ekspertų balų, taip pat ir kiti pažangiausi nekilnojamojo turto projektai, balandžio mėnesį bus apdovanoti specialiai konkursui skulptoriaus Arvydo Ališankos sukurtomis „Gyvybės medžio“ statulėlėmis.

Pasak konkurso „Žaliasis miestas – geriausias NT ekoprojektas“ komisijos pirmininko VGTU Architektūros instituto direktoriaus J.Jakaičio, šiuo konkursu siekiama paskatinti darnią ir atsakingą nekilnojamojo turto plėtrą, energiškai efektyvių bei aplinką tausojančių pastatų statybą.

Apsnūdusiems sostinės mikrorajonams gaivinti kuriasi bendruomenės aktyvinimo centrai, kurie bando įrodyti, kad ir miegamuosiuose rajonuose galima veikti šį tą daugiau, nei tik miegoti.

Didžioji dalis vilniečių gyvena mikrorajonuose, kuriuos įprasta vadinti miegamaisiais. Šie praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmetyje iškilę daugiabučių kvartalai darosi vis nepatrauklesni ir šiandien yra viena didžiausių miesto problemų. Sovietinės statybos miegamieji rajonai nėra patrauklūs jauniems žmonėms, todėl juose vis didėja senjorų dalis: 2011 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, maždaug trečdalis Karoliniškių ar Viršuliškių seniūnijų gyventojų yra pensinio amžiaus.
Pasak Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, miegamieji rajonai sensta ne tik demografiniu, bet ir gyvenimo kokybės požiūriu – čia gyvenama senuose, nekokybiškuose ir prastos išvaizdos pastatuose. Būtent todėl jaunos šeimos aplenkia sovietinės statybos miegamuosius rajonus ir mieliau renkasi būstą periferinėse miesto dalyse, kur gali įpirkti žemės sklypą ir pasistatyti namą. Pavyzdžiui, tokiuose naujos statybos rajonuose, kaip Balsiai ar panašūs, šeimų amžiaus vidurkis nesiekia 40 metų.
Nuolat pabrėžiama, kad senų daugiabučių namų problemą iš dalies galima išspręsti juos renovuojant bei atnaujinant vidinę struktūrą. Vis dėlto renovacija negarantuoja, kad senų daugiabučių rajonas iš apsnūdusio miegamojo virs gyvybingu, o Vilnius iš miegamųjų rajonų miesto – policentriniu miestu. „Viešųjų erdvių buvimas yra nė kiek ne mažiau svarbi sėkmingo gyvenamojo rajono plėtros sąlyga“, – įsitikinusi miesto antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto miesto studijų dėstytoja Jaketerina Lavrinec.
Sovietinės statybos miegamiesiems rajonams pamažu virstant pensininkų gyvenimo vieta, naujos statybos rajonai taip pat negali pasigirti ypatingu gyvybingumu, jaukumu ir patogumu. Paradoksalu, tačiau naujai pastatytas Šiaurės miestelio mikrorajonas yra net labiau “miegamasis” nei koks Antakalnis.
Nors sovietmečiu statyti gyvenamieji rajonai stipriai kritikuojami dėl savo architektūrinės monotonijos, vis dėlto juose buvo išplėtota socialinė infrastruktūra. Miegamuosiuose rajonuose buvo statomi vaikų darželiai ir mokyklos, jie turėjo savo baseinų, žaidimų aikštelių, kino teatrų, prekybos centrų bei rajoninių restoranų ir valgyklų. O štai daugelis naujos statybos rajonų nieko panašaus neturi, nebent parduotuvių (charakteringiausias neišplėtotos socialinės infrastruktūros pavyzdys – Perkūnkiemis).
Pasak J.Lavrinec, planuojant tokius mirkorajonus, kaip Šiaurės miestelis, prie kiekvieno daugiabučio buvo paliktas tik minimaliai leistinas žaliasis plotas, kuriame per mažai vietos vaikų žaidimams, o ir vyresni gyventojai nelinkę juose užsilikti. Rajono planuotojai pamiršo, kad patrauklios rekreacinės zonos, kuriose norisi pasivaikščioti, yra geros gyvenimo kokybės požymis. „Suteikdamos rajonų gyventojams galimybę susitikti ir galbūt imtis bendrų laisvalaikio veiklų, šios erdvės tampa vietos bendruomenės formavimosi katalizatoriumi“, – teigia J.Lavrinec.

Kuo Pilaitė skiriasi nuo Šeškinės

Visuomenininkai viešųjų erdvių ir lokalių susitikimo vietų trūkumą mikrorajonuose bando kompensuoti kurdami alternatyvias platformas, kurių veikla skiriama rajono gyventojams. Pavyzdžiui, Pilaitėje veikia „BEEpart“ kultūros centras, Antakalnyje – atviras jaunimo centras „Žalianamis“, Karoliniškėse iki pat metų pabaigos veikė Karoliniškių architektūros laboratorija. Pačių visuomenininkų įsitikinimu, tokie centrai ne tik pagyvina vietos socialinį ir kultūrinį gyvenimą, bet ir pačią gyvenamąją vietą daro patrauklesnę.
„Dauguma miegamųjų rajonų yra monofunkciniai – juose gyvenama. Tačiau renkantis gyvenamąją vietą svarbu, kad tame rajone būtų kuo daugiau patogumų ir funkcijų (parduotuvės, aptarnavimas, rekreacinės zonos, kultūros taškai), ne tik vienas prekybos centras už kilometro“, – aiškina vienas Karoliniškių architektūros laboratorijos (K-LAB) iniciatorių Mindaugas Reklaitis. „Tokios iniciatyvos kaip mūsų prisideda prie rajono daugiafunkciškumo ir įvairiapusiškumo, kuris daro jį patrauklesnį. Kitaip tariant, nebūtina važiuoti į centrą, kad gautum, ko nori“, – aiškina M.Reklaitis.
Tipiniame Karoliniškių daugiabutyje įsikūrusi K-LAB kvietė apsilankyti apie pusę metų – praėjusių metų pabaigoje ji buvo uždaryta. Kaip atvira eksperimentinė erdvė veikusi laboratorija turėjo tapti ta vieta, kurioje Karoliniškių gyventojai susiburia ir diskutuoja bet kokiais jiems rūpimais klausimais. K-LAB durys buvo atviros šešias dienas per savaitę: laboratorijos aktyvistai organizavo ekskursijas po rajoną, rengė kultūros vakarus, viešas diskusijas, kvietė rajono vaikus mokytis žaisti bridžo bei visiems kartu susėsti prie pusryčių stalo.
Susidomėjusiųjų K-LAB veikla buvo daug, aktyviai įsitraukusiųjų – tik saujelė. „Žmonėms buvo nedrąsu užeiti. Užėjusieji klausinėjo, kuo mes čia užsiimame, teiraudavosi, kiek reikia mokėti, ar nesame partija arba religinė organizacija“, – prisimena kita K-LAB pradininkė Indrė Ruseckaitė.
Kartais gyventojams išjudinti prireikdavo net provokacijų. K-LAB aktyvistai prisimena, kad teko apsimetus matininkais palei daugiabučių langus ir sklypą pamatuoti. Sutrikusiems gyventojams buvo paaiškinta, kad palei jų namus bus statomi kotedžai, jie buvo pakviesti į projekto aptarimą. „Į aptarimą atėjo grupelė žmonių, kurie iš pradžių buvo pasipiktinę, tačiau labai greitai suprato mūsų mintį ir įsitraukė į diskusiją. Sulaukėme teigiamos reakcijos – daugiau matuokit, daugiau judinkit čia visus“, – pasakoja M.Reklaitis.
Penkių jaunų architektų inicijuotas K-LAB projektas atsiėjo apie 30 tūkst. Lt, kuriuos skyrė Kultūros ministerija. I.Ruseckaitė įsitikinusi: „Tokioms iniciatyvoms reikia labai nedaug – paramos ir patalpų. Visa kita yra žmonių entuziazmas.“
Nors šiuo metu projektas jau pasibaigęs, K-LAB aktyvistai viliasi, kad gyventojai imsis iniciatyvos ir pratęs jų pradėtą darbą. „Viename iš susitikimų su gyventojais svarstėme, kodėl visos Karoliniškės negalėtų atrodyti kaip didelis botanikos sodas. Taip, čia būtų daugiabučių, tačiau jie stovėtų išgražintoje botanikos aplinkoje. Kitaip tariant, galima pradėti nuo kiemo, laiptinės ar namo ir judėti ta kryptimi tolyn“, – aiškina M.Reklaitis.
Iš tiesų bendruomeniškumas ir vietos gyventojų aktyvumas stipriai prisideda prie gyvenamosios vietos patrauklumo. Kultūros centro Pilaitės rajone „BEEpart“ įkūrėjas Andrius Ciplijauskas teigia: „Aš nekilnojamojo turto plėtotojams nuolat kartoju, kad būtina remti bendruomenių iniciatyvas, kurios didina viso rajono pridėtinę vertę. Juk taip pakyla ir visa jų pastatų vertė. Žmogus mato – rajonas jaukus, gyventojai visi kartu kažką bendrai veikia, yra kur nueiti, siūloma įdomių renginių. Toks rajonas laimi konkurencinėje kovoje su kitais „miegančiais“ rajonais.“
Jau trečią sezoną skaičiuojantis „BEEpart“ atsirado labai praktiniais sumetimais. A.Ciplijauskas prisimena ieškojęs patalpų biurui Pilaitės rajone, o neradęs pats pradėjo projektuoti pastatą. Dvejus metus trukęs biurokratinių slenksčių mynimas davė vaisių – Pilaitės pakraštyje ant valstybinės žemės išdygo laikinojo pastato statusą turintis iš jūrinių konteinerių sulipdytas kultūros centras.
„Pagrindinis mūsų tikslas yra decentralizuoti kultūrą. Miesto centre vyksta labai daug įvairiausių renginių, o periferija merdi apimta visiškos apatijos. Su šia iniciatyva mes bandome ne tik patys pragyventi iš tų kultūrinių renginių, bet dar ir savo patarimais, meninėmis bei socialinėmis įžvalgomis kitiems padėti surasti savo nišą“, – dėsto A.Ciplijauskas.
Taip veikla, prasidėjusi nuo Pilaitės suvenyrų kūrimo, išsiplėtė iki būrelių bei užsiėmimų, skirtų ir vaikams, ir suaugusiems, filmų peržiūrų, pilaitiškių proto mūšių bei įvairių mugių ir festivalių. A.Ciplijauskas pastebi: “Pas mus besilankančiųjų amžiaus spektras platus – nuo kūdikių iki tikrai garbaus amžiaus senjorų.“ Jo teigimu, per dieną kultūros centre apsilanko apie 30 žmonių, viena iniciatyviausių grupių yra jaunos mamos.
„BEEpart“ – privati iniciatyva, parama centro veiklai nėra garantuojama nei iš savivaldybės biudžeto, nei iš Europos Sąjungos fondų. „Mes rašome projektus ir arba pataikome į savivaldybės nustatytus rėmus, arba ne“, – pasakoja A.Ciplijauskas.
Lėšų užsidirbama iš patalpų nuomos, organizuojamų užsiėmimų, suvenyrų pardavimo, bendradarbiavimo su Pilaitėje įsikūrusiais didžiaisiais verslais ir amatininkais. Centras turi du nuolatinius darbuotojus, tačiau nemažai žmonių prie „BEEpart“ veiklos prisideda savanorišku darbu.
Būsimiems miegamųjų rajonų gaivintojams ir visuomenininkams A.Ciplijauskas pataria: „Labai svarbu, kad kiekvienas miegamasis rajonas turėtų įdomų objektą. Visi tie rajonai yra tokie monotoniški ir nuobodūs, kad juose atsiradęs kitoks, įdomesnis pastatas ar objektas iškart taptų tuo traukos tašku. Iš karto atsirastų kažkoks identitetas – Pilaitė tokia, Šeškinė kitokia, Žirmūnai dar kitokie.“
Centro vadovą džiugina, kad į Pilaitę pradeda užsukti turistų, ir domina čia juos ne kas kitas, o išskirtinės konstrukcijos „BEEpart“ pastatas.
Ne mažiau svarbios ir pačios veiklos: gyventojus būtina „užkurti“, leisti jiems pasijusti reikalingiems per savanorystę, darbą su kitais. Visuomenė, nors ir lėtai, keičiasi – žmonės darosi atviresni ir aktyvesni. Labiausiai šie pokyčiai matomi pažvelgus į jaunas šeimas, tad bendruomenių centrų poreikis tik didės.
„Pilaitėje mes norėtume sukurti gerąjį pavyzdį, kai įtraukiama visuomenė, verslas, amatai, kai yra sukurtas aiškus identitetas, tad ir atvažiuoti į tą rajoną smagu. Aš įsivaizduoju, kad ateityje susikurs tokių kultūros centriukų tinklas“, – planais dalijasi A.Ciplijauskas.

Knygynuose pasirodė vertinga, skaitytojams neabejotinai daug pamąstymų sukelsianti knyga – Tommaso Campanellos (1568–1639) utopinis romanas “Saulės miestas”, vaizduojantis idealią, religija, morale ir žmogaus protu paremtą utopinę visuomenę. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio, tiksliau, iš pagrindinių knygos veikėjų pašnekesio.

Pašnekovai
Vyriausiasis užeigos namų svečių priėmėjas ir
Jūrininkas-vairininkas, atvykęs iš Genujos

Jūrininkas
Tie žmonės atkeliavo čia iš Indijos, po pralaimėjimo pasprukę nuo niokojančių jų šalį magų, grobikų bei despotų ir nusprendę gyventi filosofiškai, bendruomenėje. Nors kiti, gyvenantys jų pašonėje, neturi pagal įstatymą bendrų žmonų, jie patys turi, ir pagrindžia tai tuo, kad jų viskas bendra. Paskirstymas yra valdžios rankose, tačiau mokslą, apdovanojimus ir pramogas jie laiko bendru pasiekimu, kad niekas negalėtų nieko pasisavinti. Jie tvirtina, jog nuosavybė atsiranda ir klesti pas mus dėl to, kad mes kiekvienas turime nuosavus namus, žmoną, vaikus. Dėl to atsiranda egoizmas: mat, norėdami sukrauti savo sūnui turtus, užtikrinti jam garbingą padėtį, užrašyti didžiulį palikimą, kiekvienas iš mūsų arba puolame grobstyti iš valstybės, jeigu tik nesibijome, būdami turtingi ir kilmingi, arba tampame šykštuoliais, pataikūnais ir veidmainiais, kai neturime galios, turto ir aukštos kilmės. O atsisakius egoistinės meilės, lieka vien meilė bendruomenei.

Svečių priėmėjas
Bet juk niekas nenorės dirbti, jeigu kiekvienas tykos pragyventi iš kitų darbo; čia Aristotelis įrodo Platoną klystant.

Jūrininkas
Aš nemoku ginčytis, bet užtikrinu tave, kad jų širdyse liepsnoja tokia karšta tėvynės meilė, kokią sunku net ir įsivaizduoti – kur kas didesnė nei romėnų, kurie, kaip pasakoja padavimai, patys eina mirti dėl tėvynės; taigi sakau – anie ją myli daug karščiau, kadangi yra nusikratę nuosavybės jausmo. Dievaži, aš tikiu, kad jei kai kurie mūsų broliai, vienuoliai ir klierikai nebūtų susigundę mylėti savo giminaičių bei draugų, jie nebūtų smukę, tuščiai vaikydamiesi didžiulės garbės, ir būtų buvę kur kas šventesni, mažiau prisirišę prie nuosavybės, ir šiandien alsuotų didesne artimo meile – tokie jie buvo apaštalų laikais, tokie daugelis jų ir dabar.

Kiek mes žinom įvairiausių dorybių, tiek jie turi valdžios atstovų: yra pareigūnas, vadinamas Didžiadvasiškumu, yra Narsumas, Skaistybė, Padorumas, Kriminalinis ir Pilietinis Teisingumas, Sumanumas, Sąžiningumas, Geradarystė, Linksmumas, Žvalumas, Saikingumas ir kiti.
Čia suminėtais pareigūnais išrenkami tie, kuriuos iš pat mažens, mokyklose jie numato tinkamiausiais tai ar kitai vietai užimti. Dėl to pas juos niekad nepasitaiko apiplėšimų, taip pat pasalūniškų žmogžudysčių, smurto, kraujomaišos, ištvirkavimo nei kitų panašių nusikaltimų, kuriais mes be paliovos viens kitą kaltiname; jie prikaišioja patys sau dėl nedėkingumo, pavydo, nepagarbumo, tingumo, šiurkštumo, pasikarščiavimo, pokštų krėtimo, melagystės, kuri jiems ir už marą šlykštesnė. Nusikaltusiems kaip bausmė neleidžiama bendrai valgyti, santykiauti su moterimis, jie netenka ir kitų dėmesio vertų dalykų tol, kol teisėjui pasirodys, kad kaltė išpirkta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Keli iniciatyvūs žmonės per keletą metų padarė tai, ko du dešimtmečius oficiali valdžia nepajėgė net pradėti.

Jei sėkmingai išlaviruoji tarp įspūdingų parametrų duobių Kauno gatvėse, neįstringi „Akropolio“ „turguje“, jei numaldai norą apsisukti ir grįžti iš kur atėjęs, kai pamatai pustuštę aptriušusią Kauno širdimi laikomą Laisvės alėją, atėjęs į senamiestį patenki lyg į visai į kitą miestą – gyvą, gražų, su savitomis tradicijomis. Rotušės aikštėje vakare skamba gyvi pianino akordai, kiek toliau šokamas tango, Nemuno krantinėje nemokamai rodomi geriausi visų laikų filmai, Santakos parke telpa ir dviratininkai, ir vaikai ant supynių, ir jaunimo kompanijos.
Kas ir kaip sugebėjo įpūsti tokią gyvybę apmirusio Kauno senamiesčiui?

Verslininkai augina tradiciją
Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius pasakoja lig šiol išsaugojęs Kauno savivaldybės komisijų senamiesčiui atgaivinti narių sąrašus, protokolus. Keliolika metų komisija posėdžiavo, kūrė vizijas ir strategijas. Sugadino kalnus popieriaus, iššvaistė valandų valandas brangaus laiko, tačiau pokyčių senamiesčio gyvenime – nė krust. Tiesa, ir anksčiau čia kartą du per metus buvo rengiamos didžiulės šventės, tačiau norint, kad senamiestis būtų gyvas kasdien, reikia mažesnių, bet nuolat vykstančių gyvos muzikos koncertų, festivalių, atrakcijų.
O dabar štai kokie antri metai – tikras senamiesčio renesansas. Bet jam gyvybę įpūtė ne oficialiosios valdžios institucijos, o čia dirbantys ir čia gyvenantys žmonės. Žinoma, negalima nuneigti ir „Ryanair“ indėlio: kai ši pigių skrydžių bendrovė ėmė skraidinti į Kauną turistus, miestas akivaizdžiai atkuto. „Užsieniečiai uždavė toną, vertė pagyvinti senamiestį, o kartu pastūmėjo į jį atsisukti ir pačius kauniečius. Meno galerijų, mažų parduotuvėlių su savo veidu, kavinių, renginių koncentracija patraukė ir užsieniečius, ir kauniečius. O kai susidaro tam tikra kritinė masė, kai kur nors susirenka daug žmonių – ateina dar daugiau“, – sako kavinės „Skliautas“ savininkas Ąžuolas Gaižutis.
„Skliautas“ Rotušės aikštėje – jau dvidešimti metai. Bet tai nėra tik viešojo maitinimo įstaiga, į kurią žmonės atklysta pavalgyti ir išgerti. „Mūsų „formatas” iš pradžių kitiems atrodė keistas: kviečiamės operos ir baleto solistus, poetus, aktorius – įvairių žanrų kūrėjus, rengiame akustinius vakarus, tango festivalius, parodas, pas mus ateinama žiūrėti sporto rungtynių ar koncertų įrašų. „Skliautas“ pirmasis iš kavinių Kaune parodė, kas yra kultūringas laisvalaikis. Nors tie renginiai komerciškai neapsimoka, bet jie kuria nuolatinės traukos efektą“, – tvirtina Ą.Gaižutis.
Rotušės aikštės senbuvis pasakoja, kad pamažu Senamiestyje atsiranda vis daugiau entuziastų. Štai T.Daugirdo gatvėje įsikūrusio viešbučio „Daugirdas“ savininkai Vidimantas Žekas ir Ingrida Gustienė atgaivino Nemuno krantinę. Čia atsirado kavinukė „Daugirdo uostas“, miesto investicijomis įrengtame amfiteatre vyksta koncertai, tradicinis tapo  džiazo festivalis „Daugirdas gyvai“, „Krantinės kine“ nemokamai rodomi geriausi filmai.
I.Gustienė skaičiuoja: „Už tiek, kiek kainuoja surengti nemokamą koncertą, alaus niekad neišgers. Žinoma, skaičiuojame, kad nebūtų skaudžiai nuostolinga, tad kiekvieną idėją – ar išlieti ledą prie Nemuno, ar jame įrengti fontanus – kruopščiai apsvarstome. Bet senamiestyje dirbantys verslininkai todėl ir vienijasi bendriems projektams, kad pajėgtų kartu sukurti nuolatinę senamiesčio trauką“.
Ilgainiui Kauno senamiestis pradėjo diktuoti ir miesto puošybos švenčių proga madas. Tokio gražaus kalėdinio Kauno senamiesčio, kokį sugeba sukurti galerija “Balta“, gali pavydėti bet kuris kitas miestas. Galerijos vadovė Jolanta Šmidtienė prisimena, kaip viešus projektus pradėjo daryti jau prieš dešimtmetį. Idėja buvo išnešti meną ir į gatvę. Atsirado ne tik kauniečius nustebinę projektai įdomiai puošti pagrindinę miesto eglę, žiemos instaliacijos senamiestyje.(…)

Senamiestis turės magistratą
Viešbučių, restoranų, galerijų, muziejų, bažnyčių, kitų senamiestyje įsikūrusių įtaigų atstovai prieš porą metų ėmė burtis draugėn. Įsteigta Rotušės aikštės draugija, o kaip aidas paskui ėmė kurtis aplinkinių gatvių bendruomenės – Vilniaus gatvės verslininkus vienijanti Senamiesčio draugija, M.Valančiaus, T.Daugirdo gatvių bendruomenės. O neseniai senamiesčio bendruomenės iškilmingai pasirašė ketinimų protokolą steigti Laisvos Kauno respublikos senamiesčio magistratą.
Vienas jo iniciatorių Kauno rotušės ceremonmeisteris K.Ignatavičius tikisi, kad tai bus veikli ir įtakinga organizacija. Magistrato senatą rinks senamiesčio gatvių bendruomenių atstovai. Bus priimta ir Kauno senamiesčio konstitucija.  Magistratas kels senamiesčio problemas, rengs projektus joms spręsti. Jau parengta beveik metus entuziastų kurta Senamiesčio strategija. (…)

Tikroji savivalda
Ko gero, tai, kas vyksta Kauno senamiestyje, galima pavadinti tikrąja savivalda – kai ne tik tos miesto dalies gyventojai, bet ir įstaigų, verslo atstovai savanoriškai buriasi spręsti problemų, patys siūlo idėjas ir patys prisideda prie jų realizavimo finansavimo. Kaune fiasko patyrė iš viršaus nuleista seniūnaičio institucija, savivaldybės stalčiuose prikompostuoti komisijų senamiesčiui gaivinti siūlymai. O štai iniciatyva „iš apačios“ davė labai konkretų ir gerą rezultatą.
Į klausimą, kiek prie senamiesčio atsigavimo prisidėjo savivaldybė, Rotušės aikštės senbuvis Ą.Gaižutis juokiasi: „Jei netrukdo, vadinasi, padeda.“ Žinoma, savivaldybė prisidėdavo prie didelių projektų, kurie vyksta senamiestyje. Dabar vietos valdžia raginama galvoti apie kompleksinį Rotušės aikštės, kitų senamiesčio vietų atnaujinimą.
Ir dar vienas opus klausimas: jei keli verslininkai, menininkai, Rotušės darbuotojai sugebėjo įpūsti gyvybės merdėjusiam senamiesčiui, gal įmanoma reanimuoti ir Kauno simboliu buvusią, o dabar vos vegetuojančią Laisvės alėją? „Žinoma, galima. Bet jei joje atsidaro restoranas, o po pusės metų užsidaro, dažniausiai kalti ne verslininkai, o verslui sudarytos sąlygos“, – mano verslininkė I.Gustienė.
„Kai padaromi tam tikri žingsniai – centre pastatomas didžiulis prekybos centras „Akropolis“, žala sunkiai ištaisoma. Pasaulio praktika rodo, kad arti senamiesčių dideli prekybos centrai nestatomi. Tačiau ir mūsų tauta taip pat turėtų subręsti, kad ne prekybos centruose reikia vaišintis, o eiti į kavines, turinčias savitą veidą, savų tradicijų. Jas kurti kiekvienas verslininkas turi pradėti nuo savęs, o tada aplink automatiškai buriasi ir kiti“, – neabejoja Ą.Gaižutis.
Tiesa, Kauno senamiesčio senbuviui nerimą kelia vizijos netoli senamiesčio statyti didesnius prekybos centrus. Belieka tikėtis, kad Kauno valdžia ant to paties grėblio neužlips.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Istorija šiam miestui skyrė svarbią valstybei misiją, kuri padėjo gerus pamatus vystytis pramonės, švietimo, sporto, meno megapoliui.

Sakoma, kad aukso amžių Kaunas išgyveno tarpukariu. Tapęs laikinąja sostine, miestas atgijo, plėtėsi, gražėjo. Tačiau ir po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Kaunas nestokoja optimizmo, nors neretai principas, kad visose srityse, taip pat ir finansavimo, pirmenybė – Vilniui, stabdė antrojo Lietuvos miesto ambicijas būti ekonomikos, kultūros, švietimo, sporto centru.
Tarpukariu Kauno proveržiui sąlygas sudarė laikinosios sostinės statusas, o kas tam pastūmėti gali dabar, įžvalgomis dalijasi įvairių sričių specialistai.

Tapo svarbus ir modernus
Istorikas ir kolekcininkas Jonas Palys apie tarpukario Kauno gyvenimą, tuomečius laimėjimus gali kalbėti valandų valandas. Istoriko lobis – išsami tuomečio Kauno gyvenimą iliustruojančių nuotraukų kolekcija.
Laikinąja Lietuvos valstybės sostine Kau nas tapo 1919 m. sausio 2 d., kai iš okupuoto Vilniaus į Kauną pasitraukė Laikinoji Lie tuvos Vyriausybė, o drauge ir visas politinis, eko nominis, kultūrinis gyvenimas. Lai ki nosios sostinės misiją miestas garbingai vykdė iki pat 1940 m. birželio 15-osios. Tarpukario Europoje Lietuva buvo unikali valstybė, nes neturėjo savo istorinės sostinės. Bet laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno, kaip politikos, ekonomikos ir kultūros centro, reikšmę. Miestas labai greitai modernėjo, net imtas vadinti Mažuoju Paryžiumi.
Miestas pradėjo sparčiai plėstis, prie jo prijungti keli priemiesčiai. Į Kauną buvo perkeltos valstybinės įstaigos, Prezidentūra, kariuomenės štabai. Buvo laikas, kai statybininkai nespėdavo statyti namų, todėl atvykėliai susidurdavo su problema, kur gyventi. Iki tol buvo apribotas pastatų aukštingumas, tačiau tarpukariu pradėti statyti didesni mūriniai ar mediniai namai. Išasfaltuotos gatvės, sutvarkytos komunikacijos, nutiesta kanalizacija, vandentiekis.
Kaune ne tik kūrėsi valstybinės įstaigos, bet ir steigėsi universitetas, kitos aukštosios taksi automobiliai.
Iki tarpukario Kaune buvo vienas geležinkelio til tas, todėl susisiekimas su gyvenančiaisiais kitoje Ne muno ar Neries pusėje kel davo keblumų. Buvo ke letas medinių tiltų, ta čiau juos dažnai nunešdavo polaidis, jie buvo nepatikimi. Todėl tarpukariu pastatyti trys nauji tiltai.
Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai tarp Kau no gyventojų jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius. Taigi Kaunas ir anuomet, ir dabar gali drąsiai būti vadinamas lietuviškiausiu šalies miestu.

Žalgirio arena – vienas ryškiausių Kaune įgyvendintų šiuolaikinių projektų
Lietuvoje biomedicinos studijų srities universitetine aukštąja mokykla – Sveikatos mokslų universitetu siejami uždaviniai plėtoti Kauną kaip vieną Europos sveikatos paslaugų centrų. Kita aukštoji mokykla, Kauno technologijos universitetas, įgyvendina pasaulinio lygio tyrimų centro projektą „Santakos“ slėnyje.
Kaunas siekia tapti ne tik kultūrinio, bet ir konferencinio turizmo židiniu. Prie to pastebimai prisidės 2200 vietų Konferencijų ir koncertų rūmai. Kur iškils šie apie 90–100 mln. Lt kainuosiantys rūmai, paaiškės rugsėjį. Artėja prie pabaigos dar vieno sporto ir pramogų komplekso – „Girstučio“ rekonstrukcija. Planuojama modernizuoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną.
Kauno laukia svarbūs energetiniai iššūkiai, esminis miesto gatvių tvarkymas, istorinės Laisvės alėjos rekonstrukcija.
„Daug kas dar tiki stereotipu, kad Kaune niekas nevyksta, Laisvės alėja apmirusi. Bet taip manyti gali tik žmogus, Kaune nebuvęs mažiausiai ketverius penkerius metus. Į Kauno oro uostą pritraukus „Ryanair“ skrydžių bendrovę, mieste gerokai padaugėjo turistų, Senamiesčio erdvėse vakarais verda gyvenimas“, – džiaugiasi miesto meras.
Tai pajuto ir verslo atstovai: statomi nauji viešbučiai, plečiasi kavinių ir restoranų tinklai. Laisvės alėjoje prieš penkerius metus buvo daugiau kaip 30 tuščių patalpų, o dabar tokių vienetai. Čia kuriasi prestižinės, prabangių prekės ženklų parduotuvės, sugrįžo ir vakarinis šurmulys. Mieste kaip niekad anksčiau juntama gyvastis.
Akademinė visuomenė tampa konkurencinga pasaulyje
Kauniečiai, be abejo, jaučia nuoskaudą, kad sostinėje Lietuva dalijama į Vilnių ir likusią valstybės dalį, tokiu pat principu skirstant ir lėšas nacionaliniu mastu svarbiems darbams.
Tai pastebi ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas: „Sakoma – mokslas Vilniuje ir mokslas kituose miestuose, taip skirstomas ir finansavimas. Pulsite prieštarauti, esą yra tik Lietuvos mokslas, bet taip, deja, nėra. Tokią situaciją reikia keisti, nes ji kenkia šalies mokslui.“ Be investicijų ir atitinkamo aukščiausios valdžios požiūrio į akademinę veiklą galima atsitrenkti į sieną.
„Anuomet, tarpukariu, šaržuotai kalbant, su kastuvu galėjai šį tą nuveikti, o dabar be didelių investicijų sunku konkuruoti aukštojo mokslo rinkoje. Tačiau dabar mokslininkams atsiveria fantastiškos galimybės ir didžiuliai iššūkiai, tereikia būti iniciatyviems, nesibaiminti konkurencijos rinkoje. Tie, kurie nepabijojo šių iššūkių, ta aktyvioji, drąsioji profesūros dalis, dabar praktiškai gyvena lėktuvuose, skaito paskaitas užsienio universitetuose, semiasi patirties“, – teigia KTU rektorius.
Dabar KTU vykdo pasaulinio lygio „Santakos“ slėnio projektą, kurio vien įranga kainuos apie 90 mln. Lt, o statybos darbai – dar 55 mln. Lt. Naujajame centre bus plėtojamos Lietuvos ūkiui svarbios darniosios chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinės ir komunikacinės technologijos, jau dabar sudarančios svarią šalies eksporto dalį.
Šiame centre savo tyrimus galės atlikti mokslininkai, stažuotojai, studentai ar privataus sektoriaus vartotojai. „Tereikia slėnio statybai gautas ES lėšas panaudoti efektyviai, įsigyti modernios aparatūros, įrengti novatoriškas laboratorijas. Tai KTU didelis iššūkis, kurį įgyvendinsime kaip įmanoma geriausiai“, – žada profesorius.

Sporto talentams reikia padėti augti
Dar viena sritis, be kurios neįsivaizduojamas Kaunas, – sportas, visų pirma krepšinis, šlovinęs Kauno ir visos Lietuvos vardą ir tarpukariu, ir dabar. Legendinis krepšinio treneris, Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas Vladas Garastas didžiuojasi tuo, kiek Lietuvos sportininkai sunkiu atkakliu darbu ir patriotiškumu yra pasiekę: iškovoję medalius olimpiadose, pasaulio ir Europos čempionatuose, garsiuose turnyruose. Bet sportininkų talentą ir pamainą reikia puoselėti nuolat.
„Sugebėti išlaikyti pasiektų aukštų rezultatų lygį – vienas svarbiausių sporto uždavinių. Į Lietuvos krepšinį ateina jau šešta sportininkų karta ir ji, kaip ir ankstesniosios, tebegarsina Lietuvos vardą. Krepšiniui pavyko išlaikyti aukštą lygį, tačiau daugelis kitų sporto šakų nusilpo, neišsaugojo praeities pergalių šlovės. Valstybės sporto politika turi būti palanki jauniems talentams atsiskleisti, geriausiems iškristalizuoti. Šalies sporto politiką formuojantiems asmenims derėtų apsispręsti, kokios sporto šakos turi būti remiamos intensyviau. Juk, kaip sakoma, visiems geras nebūsi“, – pabrėžia V.Ga rastas.
Kaip rašo savo apžvalgoje apie tarpukario sporto raidą žurnalistas ir istorikas Nerijus Drochneris, „sportui Lietuvoje dar tik žengiant pirmuosius žingsnius, jo būsimą reikšmę anksčiau nei valstybės galvos supra-to mecenatai ir gerbėjai, Amerikos lietuviai remdavo krepšinį“.
Taip buvo tarpukariu, tačiau sąsajų, V.Garasto teigimu, galima rasti ir su šiandiena: „Esame gabi, talentinga tauta, tačiau turime ugdyti sporto talentus.“ ■

Užteks gyventi šiandiena – būtina pažvelgti į ateitį. Turbūt tokia logika vadovaujasi tvariojo miesto planuotojai.

„Statyba ir architektūra“ pradeda straipsnių ciklą apie tai, kaip reikėtų gyventi ateityje, kokie miestai galės vadintis ateities miestais, kaip jie keis architektūros, energetikos, transporto ir kitas kryptis. Nekyla abejonių – užsienio patirtis čia yra bene svarbiausia.

Ankstyvąja tvariojo mąstymo ir praktinio jo taikymo pradininke galima drąsiai vadinti Švediją. Jau 1960 metais šioje šalyje pripažinta, kad reikia imtis priemonių, galinčių užkirsti kelią sparčiam ir beatodairiškam natūralių išteklių naudojimui. Todėl 1972 metais Švedijos iniciatyva Stokholme surengta pirmoji Jungtinių Tautų aplinkosaugos konferencija. Per 1970-ųjų ir 1980-ųjų naftos krizę buvo įdėtos milžiniškos pastangos ieškant kitų energijos šaltinių, kuriant naujus pastatų šiltinimo būdus ir automatines energijos taupymo sistemas.

Švedijoje įgyvendinti tvariųjų miestų projektai („Bo01“ Malmėje arba „Hammarby Sjöstad“ Stokholme) visame pasaulyje vertinami kaip vieni pirmųjų ir sėkmingiausių tokio pobūdžio pavyzdžių, įkvėpusių tolesnę pažangą. Vadovaudamiesi sukaupta patirtimi ir sulaukę bendro Švedijos vyriausybės, Švedijos prekybos tarybos ir šalies aplinkosaugos technologijų pramonininkų užsakymo, inžinerinių konsultacijų kompanijos „Sweco“ inžinieriai, architektai bei aplinkosaugos technologijų specialistai išgrynino ateities miesto koncepciją „Tvarusis miestas“ (angl. Sustainable City). Ji pristatyta 2002 metais Johanesburge vykusiame pasaulio viršūnių susitikime, kur buvo gvildenami tvariosios plėtros klausimai. Švedų pasiūlytas modelis tapo visame pasaulyje įgyvendinamų naujų aplinką tausojančių urbanistinių teritorijų projektų gairėmis.

„Mūsų išgvildenta koncepcija yra paremta investicijomis į naujas technologijas, procesų efektyvumo didinimu, geresne įvairių miesto funkcijų tarpusavio integracija ir pasižymi nuline anglies dvideginio emisija. Siekėme ne tik mažinti energijos eikvojimo lygį, bet ir siūlyti efektyvius aplinką tausojančius sprendimus, susijusius su papildoma energijos gamyba. Užsibrėžėme tikslą sukurti patrauklų ir geriausius tvariosios plėtros principus įkūnijantį miestą. Ne vienas sėkmingas sprendimas gimė pritaikius holizmo filosofijos idėjas“, – kalbėjo „Sweco Architects“ vadovas prof. Ulfas Ranhagenas.

Pasak jo, tvariojo miesto modelio ašis – uždara sistema, organiškai suvienijanti tris daugelyje pasaulio miestų visiškai atskirus ciklus: vandens ir nuotekų, atliekų bei energijos. Šiuolaikiški inžineriniai sprendimai leidžia efektyviai išnaudoti tokios sistemos teikiamas galimybes. Tvariojo miesto koncepcija gali būti pritaikyta ir naujuose miestuose, kai yra visos sąlygos energiją išgauti iš atsinaujinančių išteklių ir jos poreikį sumažinti daugiau kaip 75 proc., ir pagal tvariosios plėtros principus planuojant modernizuoti jau esamų miestų teritorijas.

sa.lt

Lietuvoje yra net pusė milijono antrinio būsto savininkų, tai yra turinčių du ir daugiau būstų. Vis daugiau lietuvių gyvena pagal tokį modelį: dirba ir gyvena mieste, o ilsisi ir atostogauja kaime.

Radęs bent menkiausią progą Alytaus nuotekų valymo įrenginių gamintojos UAB „Traidenis“ vadovas Sigitas Leonavičius iš karto sprunka iš miesto į kaimą. Čia, kaimiškose vietovėse Alytaus rajone, – antrieji verslininko namai: gamtos prieglobstyje esančios dvi sodybos, kuriose S.Leonavičius su šeima ilsisi, leidžia savaitgalius ir atostogauja.
Viena verslininko sodyba, įrengta šiuolaikiniu stiliumi, yra vaizdingoje vietoje prie ežero, kurio pavadinimo S.Leonavičius prašė neminėti saugumo sumetimais (nes džiaugiasi bent jau iki šiol neprašytų svečių nesulaukdavęs). Antra – visiškai kitokia, autentiška senovinė, įspūdingame vienkiemyje su kluonu, tvartu ir lauko virtuve, kurioje dar neseniai, pasak verslininko, gyveno viena močiutė. Su ja verslininkas sako artimai susidraugavęs ir dabar toliau tęsiantis jos pradėtus darbus sodyboje.
„Pabūti ir padirbėti kaime – pats geriausias poilsis. Kiek tenka girdėti bendraujant su savo kolegomis verslo atstovais, dabar didžioji dalis lietuvių po darbų miestuose bėga į kaimus ir randa ten labai didelę palaimą ir atsipalaidavimą. Tai ypač svarbu tapo šiais laikais, kai tvyro tokia didelė ekonominė ir psichologinė įtampa“, – sako S.Leonavičius.
Verslininkas priduria, kad Palangoje pastarąjį kartą ilsėjosi bemaž prieš septynerius metus: kaimas jį traukia kur kas labiau nei poilsiautojų apgultas pajūris.
Vasarą S.Leonavičius savo sodybose praleidžia ypač daug laiko. Kaip kitiems patinka žvejyba ar medžioklė, taip „Traidenio“ vadovas su didžiuliu malonumu imasi pjauti žolę, sodinti agurkus, pomidorus ar darbuotis kviečių lauke. Keliaudamas po Vokietiją ir kitas šalis S.Leonavičius visada atkreipia dėmesį į prižiūrėtus laukus. Kviečiais savuosius keletą hektarų šiemet apsėjo vien todėl, kad ir jo žemės nedirvonuotų. Savo užaugintų daržovių, bulvių verslininkas mielai pasiūlo ir bičiuliams, kolegoms.
Kaimo žmonės, pamatę traktoriumi važinėjantį žymų verslininką, neretai pasiūlo savo pagalbą. Bet S.Leonavičius visuomet atsisako. Galėtų samdyti darbininkų visiems darbams, bet nemato reikalo to daryti. Dažnas kaimietis nustemba: ne visi pajėgia suprasti, kad žemės ūkio darbai verslininkui yra ne tik ne našta, bet didžiulė atgaiva. „Manau, reikia subręsti iki tam tikro laiko, kai žemės ūkis ima teikti malonumą. Tiesą sakant, dabar tai rekomenduočiau visiems verslininkams, nes geresnio būdo, kaip po savaitgalio atvykti į darbą skaidria galva, aš nežinau“, – svarsto „Traidenio“ vadovas.
Atšilus orams vis daugiau Lietuvos miestiečių – verslininkų ir įmonių vadovų, bankininkų, teisininkų ar medikų – virsta paprastais kaimiečiais, jei ne visą vasarą, tai bent savaitgalius ir atostogas leidžiančiais savo kaimo sodybose ar sodų nameliuose. Rinkdamiesi antrąjį būstą lietuviai pirmenybę dabar teikia nebe butams kurortuose, kaip iki krizės, o būtent kaimo sodyboms ar vasarnamiams patrauklesnėse sodų bendrijose.

Miestiečiai virsta kaimiečiais

Gyvenimas ir darbas mieste, o poilsis ir atostogos – kaime. Tai naujas lietuvių gyvenimo kokybės standartas, kurio siekti tampa ir populiaru, ir madinga.
Prieš penkiolika metų savo sodybą kaime, skirtą poilsiui nuo miesto šurmulio, turėjo dar labai retas lietuvis. Šiandien, apklausų duomenimis, savo sodybose vasaroja maždaug kas dešimtas Lietuvos miestų gyventojas.
Kaip rodo Registrų centro duomenys, Lietuvoje yra apie pusę milijono įvairaus antrinio būsto – butų, namų, sodybų ar sodų vasarnamių – savininkų bei bendrasavininkių. Tikslios apskaitos nėra, bet iš šių duomenų bei sociologinių apklausų galima daryti prielaidą, kad du ir daugiau būstų turi keli šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Taigi teigti, kad turėti antrus namus lietuviui tapo norma, dar anksti, bet jei kalbame apie didmiesčiuose gyvenančius bei didesnes pajamas gaunančius gyventojus, tarp jų pastaruoju metu ryškėja viena aiški tendencija: jau ne pirkti butą, o statytis namą. Arba gyventi bute, bet įsigyti sodybą kaime ar namelį gražesniuose soduose atokvėpiui gamtoje nuo miesto šurmulio.
Kita žmonių grupė kaip antrąjį būstą renkasi butus, ypač pajūryje ir kituose kurortiniuose miestuose, retesniais atvejais įsigyja atostogų namus Pietų kraštuose. Bet taip daroma labiau investavimo sumetimais – siekiant uždirbti iš nuomos ar perpardavimo. Be to, vilniečių, perkančių butus Palangoje ar Neringoje, po sunkmečio sumažėjo iki minimumo. Viena vertus, galimybės iš to uždirbti žinant dabartinę padėtį nekilnojamojo turto rinkoje atrodo labai miglotai. Antra vertus, brangstant degalams butai pajūryje nebevilioja ir tų vilniečių ar kauniečių, kurie juose ketino patys ilsėtis, o ne pirko norėdami investuoti santaupas.
„Žmonėms, kurie gyvena sostinėje ir nori turėti antrą būstą, kad galėtų daugiau laiko praleisti gamtoje, važinėti savaitgaliais į Palangą ir per brangu, ir pernelyg daug vargo, – sako nekilnojamojo turto bendrovės „Inreal valdymas“ Konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius. – Todėl šiandien labiau domimasi netoli miestų esančiomis kaimo sodybomis bei sodų nameliais. Šie dabar ypač populiarūs. Apskritai pastaruoju metu labai aiškiai matome, kad žmonės iš butų keliasi į individualias erdves tiek sodų bendrijose, tiek kaimo vietovėse.“
Šią tendenciją pastebi ir didžiausią nekilnojamojo turto skelbimų portalą „Aruodas.lt“ valdančios bendrovės „Diginet LT“ direktoriaus pavaduotoja Viktorija Steponavičiūtė, apie tai liudija ir pastaruoju metu pagyvėjęs sklypų pardavimas, nors nekilnojamojo turto plėtotojai prognozuoja, kad šis reiškinys laikinas: esą degalams ir energijos ištekliams brangstant gyvenimas užmiestyje, ypač be infrastruktūros, ilgainiui praras savo patrauklumą, be to, namų bus statomasi mažiau vėl pabrangus statyboms. Taigi būsto statytojai linkę manyti, kad lietuviai ir toliau pirmenybę teiks butams, o ne namams, nors jų pastaraisiais metais statoma gana daug.
„Bet kol kas matome, kad kuo toliau, tuo labiau pirkėjai domisi gyvenimu individualiame name: nesvarbu, ar tai namas, sodas, sodyba, ar netgi sklypas, kurį nusipirkę būsto ieškantieji patys planuoja statytis namą“, – tendencijas nurodo V.Steponavičiūtė.
Taigi sodybų paklausa šalyje, pasak V.Steponavičiūtės, Lietuvai pamažu atsigaunant po sunkmečio vėl didėja. Jas miestuose gyvenantys lietuviai perka būtent savo savaitgalio poilsiui ar atostogoms, o joms pasibaigus vėl grįžta į miestus.
Mindaugas Kulbokas, „Newsec Baltics“ tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims, mano, kad didėjantis lietuvių noras turėti sodybą gali būti susijęs ir su tuo, kad pastaruoju metu labiausiai perkami minimalaus ploto butai. Noras praleisti dalį laisvalaikio erdviau, nei tarp ankštų buto sienų, taip pat skatina dairytis antro būsto kaime ar užmiestyje.

Sodyboje gera, bet mieste patogiau
Gyventi didmiestyje, o atostogauti kaime gydytojui kardiologui Pranui Šerpyčiui, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kardiologinės reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjui, atrodo idealus variantas. P.Šerpyčio šeima turi sodybą daugiau kaip šimtas kilometrų nuo Vilniaus, šalia Druskininkų.
„Sodyboje labai smagu, bet gyventi mieste patogiau, ypač kai gyvenimas toks įtemptas ir yra vaikų, – mano kardiologas. – Kita vertus, važinėjant į sodybą labai padidėja degalų sąnaudos, o ir susisiekimas bei keliai Lietuvoje ne tokio lygio kaip, tarkim, Vokietijoje, kur greitkeliai lygūs kaip stiklas.“
Daug dirbantis gydytojas savo vienkiemyje itin gerai pailsi: važinėja dviračiu po apylinkes, bėgioja po mišką, mėgaujasi buvimu gamtoje, bet įvairių žemės darbų, priešingai nei kitas mūsų pašnekovas S.Leonavičius, jis nemėgsta. „Čia ieškau ramybės. Patinka pabėgti nuo miesto triukšmo, stebėti, kaip pienės, alyvos žydi, gamta keičiasi, kaip lapai pagelsta. Mėgstu būti sodyboje visais metų laikais. Be to, čia geras klimatas. Mano žmonai, kurią vargina migrena, sodyboje neskauda galvos. Nuvažiuojame ir į Druskininkų sniego areną, SPA centrus, lankomės renginiuose. Man patinka, kad net bendravimas parduotuvėje, aptarnavimas ten kitoks“, – pasakoja P.Šerpytis.
Panašiai į sodybą žiūri ir žinomi sostinės advokatai Laimonas ir Jurgita Judickai. Jų gyvenimo būdui tinkamiausias miestas: tris atžalas auginanti pora turi erdvų butą centre, o savo vasaros savaitgalių jie jau neįsivaizduoja be sodybos gražiose Sudvariškių apylinkėse Prienų rajone, už aštuoniasdešimties kilometrų nuo Vilniaus. Vasarą Judickai su vaikais sodyboje leidžia beveik kiekvieną savaitgalį.
Pasak J.Judickienės, įprastas jų savaitgalis atrodo maždaug taip: „Susirinkę savo plačią šeimyną iš Vilniaus išvykstame penktadienį po darbų. Atvykę vakare apsitvarkome. Šeštadienį anksti ryte išsimiegoję sukylame, geriame terasoje kavą, vaikai valgo blynus arba košę, paskui bėga žaisti ar sėda ant dviračių. Vyras eina pakurti pirties – tai jau tampa ritualu. Jei turime svečių, leidžiame laiką gamtoje kartu, jei ne, kapstomės po daržą, gėlynus, imamės kitų ūkio darbų.“
Teisininkų šeimai kaimo sodyba tapo labai brangi: pasak J.Judickienės, tai bene geriausias būdas atitrūkti nuo darbų ir rutinos, atsikratyti streso.
O štai kaunietis miškininkas, Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius Stasys Mizaras priduria, kad nėra nieko geriau, kaip savo kaimo sodyboje stebėti tiesiog į kiemą užsukančių stirnų šeimyną ar briedį, ateinantį pagraužti pušaičių. Senuose sodybos medžiuose jis pakabino daug inkilų, kuriuose kasmet peri varnėnai ir musinukės, ir sėdėdamas verandoje mėgsta žiūrėti, kaip paukščiai neša maistą savo jaunikliams. Mizarų sodybai jau netoli dviejų šimtų metų: tai brangus šeimos palikimas, nes joje yra gimusi profesoriaus žmona, gyveno uošviai.
„Veiklos sodyboje daug: reikia ir žolę pjauti, ir mišką, septyniasdešimties metų senumo sodą, daržą prižiūrėti. Turime ir bičių, kūdrą, kurioje karosiukus auginame. Man patinka, kad sodyboje galiu dirbti fizinį darbą, o kai per vieną kilpą diržas susitraukia, tai iš viso fantastika“, – su pasitenkinimu apie laisvalaikį sodyboje pasakoja S.Mizaras.

Gerą sodybą rasti nelengva

Perkant sodybą lietuviui svarbiausi keli dalykai: kad būtų nedidelė kaina, kad sodyba būtų gražioje ir nuo miesto pernelyg nenutolusioje vietoje, pageidautina – šalia miško, ežero ar kito vandens telkinio. Nusipirkti sodybą pagal šiuos pageidavimus šiuo metu nėra taip jau paprasta. Bent jau aplink Vilnių jų pasiūla tikrai menka, nes dauguma geriausių variantų jau išpirkta.
Tiksliau, gali nesunkiai rasti jau įrengtą sodybą netoli miesto, bet už ją teks suploti ne mažiau kaip 500 tūkst. Lt (kuo vieta prastesnė, tuo kaina mažesnė). O didžiausią pasiūlą sudaro apleistos sodybos ne pačiose gražiausiose vietose – esančios toliau nuo miesto, su blogais privažiavimo keliais, į kurias reikia dar nemažai investuoti. Tai paprastai būna sklypas su sena medine troba be jokio vandens telkinio, o kainos svyruoja maždaug nuo 70 iki 150 tūkst. Lt.
„Ežeras, miškas, 1–1,5 hektaro teritorija, geras privažiavimas, puikus projektas, iki 30 km atstumas nuo miesto – taip galima apibūdinti populiariausias sodybas prabangių sodybų segmente. Kainos čia svyruoja nuo 1 iki 1,5 mln. Lt, o sandorių nėra daug, kokie penki šeši per metus, nors pirkėjai patrauklių variantų ieško nuolat, – pastebi M.Kulbokas. – Na, o jei kalbėsime apie ekonominę klasę, dažniausiai perkamos sodybos, nutolusios nuo miesto iki 70 km, su 0,5–1 ha dydžio sklypu, gana nudėvėtais senais pastatais, kaimo keliukų lygio privažiavimu. Čia kainos svyruoja nuo 100 iki 150 tūkst. Lt, o tokių sandorių būna iki šimto per metus.“
„Domoplius.lt“ projekto vadovas Evaldas Narbuntovičius papildo, kad vidutinė parduodamų sodybų kaina, skaičiuojant pagal skelbimuose pateikiamą informaciją, šiuo metu siekia 130 tūkst. Lt. Pernai tokiu metu ji buvo šiek tiek mažesnė – apie 125 tūkst. Lt. E.Narbuntovičiaus teigimu, nuo ikikrizinių laikų sodybų kainos krito 60–80 proc., bet pastaruoju metu stabilizavosi.
„Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis mano, jog stebėtis, kad gerą sodybą rasti sunku, nereikėtų: „Pamėginkite Vilniuje pigiai nusipirkti gerą butą geroje vietoje. Tai yra visos nekilnojamojo turto rinkos atspindys.“
Vertintojas pastebi, kad vis daugiau sodybų pirkėjų nebereikalauja, kad šalia sodybos būtų vandens telkinys: tapo populiaru verčiau nusipirkti pigesnę sodybą be ežero šalia ir išsikasti dirbtinį tvenkinį. Tai esą nėra taip brangu, kaip daugelis mano. „Mes savo sodyboje taip pat turime du dirbtinius tvenkinius. Ši idėja pasiteisino“, – priduria advokatė J.Judickienė.
Beje, tipinis sodybos pirkėjas Lietuvoje, palyginti su ikikriziniais laikais, labai pasikeitė. Pasak S.Vagonio ir E.Narbuntovičiaus, 2005–2007 m. sodybos buvo drąsiai perkamos banko lėšomis ir pernelyg nesigilinant – perkama buvo viskas iš eilės, nes manyta, jog tai gera investicija, o dabar dauguma sodybų įsigyjama iš santaupų arba pardavus kitą turimą turtą. Be to, tinkamos sodybos paieškoms dabar skiriama itin daug laiko ir dėmesio.
Daugumai lietuvių sodybos – tai laikini savaitgalio ar atostogų namai, bet brokeriai pastebi, kad daugėja ir tokių gyventojų, kurie ieško sodybos kaime nuolatiniam gyvenimui. Tačiau tokiu atveju sodyba neturi būti nutolusi nuo miesto daugiau nei 40 km.
Be jokio gailesčio iš buto Vilniuje į sodybą kaime netoli Pikeliškių, 24 km nuo sostinės centro, prieš pusantrų metų išsikėlė ir gydytojas akušeris ginekologas Oldas Tamašauskas. Mediko sodyba yra netoli ežero, kuriame jis mėgsta buriuoti. „Man iki darbo nuo namų – apie 25 minučių kelio automobiliu, tai nėra daug, o gyvenimo kokybė sodyboje visai kitokia. Nors pragyvenau mieste aštuoniolika metų, gamta mane visada traukė“, – pasakoja O.Tamašauskas, po sunkaus darbo ligoninėje savo kaimo sodyboje pasisemiantis daug gerų emocijų.

Lietuviai, turintys du ir daugiau būstų

980 000    Tiek iš viso Lietuvoje skaičiuojama būsto savininkų ir bendrasavininkių
500 000    Tiek savininkų turi du ir daugiau būstų
290 000    Tiek antrinio būsto savininkų ir bendrasavininkių yra miestuose ir miesteliuose
217 000    Tiek antrinio būsto savininkų fiksuojama kaimiškose vietovėse

Kiek antrinio būsto savininkų esama šalies kaimo vietovėse (tūkst.)

Vilniaus r.    18,4
Kauno r.    9,5
Panevėžio r.    8,4
Kelmės r.    6,3
Klaipėdos r.    6,2
Molėtų r.    6,1
Varėnos r.    6,1
Anykščių r.    5,7
Rokiškio r.    5,6
Alytaus r.    5,6

Pastaba: pateikiami apytiksliai būsto savininkų skaičiai, naudojami naujausi Registrų centro turimi 2009 m. duomenys
Šaltinis: VĮ Registrų centras

Koks nekilnojamasis turtas jus šiuo metu domina? (proc.)

Butas    33
Namas    22
Sodas / sodyba    20
Sklypas    10
Butas nuomai    8
Patalpos nuomai    5
Namas nuomai    2

Šaltinis: nekilnojamojo turto portalo „Aruodas.lt“ lankytojų apklausa, 2012 m. gegužė

Brangiausios šiuo metu parduodamos sodybos

Brangiausių Lietuvos sodybų, skirtų asmeniniam poilsiui (neskaitant pritaikytų kaimo turizmui), kainos siekia kelis milijonus litų.
Nekilnojamojo turto skelbimų portale „Aruodas.lt“ didžiausios kainos – 3,3 mln. Lt prašoma už sodybą šalia Palangos, Pajūrio regioninio parko teritorijoje, 1600 m nuo jūros. Sodybą sudaro 1935 m. vokiečių statytas namas, senas 600 kv. m ūkinis pastatas, garažas, tvenkinys. Sklypo plotas – 40 arų. Tiesa, besidominčiųjų šia įspūdinga sodyba neatsiranda. Nekilnojamojo turto brokerių nuomone, šeimininkai nustatė pernelyg didelę kainą. Mat nors ši sodyba gana arti jūros, idealiai sutvarkyta ir apželdinta, vis dėlto turi ir trūkumų, pavyzdžiui, galutinai renovuota tik viena gyvenamojo namo dalis.
Portale „Domoplius.lt“ brangiausiai įkainota sodyba Anykščių rajone, Mačionių kaime, Mušiejaus ežero pakrantėje. Naujos, prieš pat ekonominę krizę statytos sodybos su keturių hektarų sklypu kaina – 2,5 mln. Lt. Šiai sodybai priklauso apie 400 m ežero pakrantės, yra trys pastatai – gyvenamasis namas, ūkinis namas su garažu ir gyvenamosiomis patalpomis svečiams priimti, pirtis, visa teritorija aptverta medine tvora. Skelbiama, kad nustatyta kaina negalutinė – galimos derybos. Nuo skelbimo pasirodymo pradžios sodybos kaina jau nukrito apie 14 proc.

Gražiausių sodybų savininkai jų priežiūrai skiria beveik visą laisvalaikį

Įvairiuose Lietuvos regionuose kasmet arba kas keletą metų renkamos bei apdovanojamos gražiausios sodybos. Tiesa, gražiausiomis paprastai išrenkamos tos sodybos, kuriose jų šeimininkai gyvena nuolat, o ne vien poilsiauja arba leidžia atostogas. Be to, paprastai apdovanojamos ne pačiose įspūdingiausiose vietovėse esančios prašmatniausios sodybos, kokių šalyje taip pat yra ne viena, bet tos, kurios pavyzdingiausiai sutvarkytos, apželdintos bei prižiūrėtos.
Štai gražiausia išrinktos Kauno apskrities sodybos Raseinių rajone, Viduklės miestelyje, savininkai Valdonė ir Virgilijus Kuzeriai jai puoselėti skiria didžiąją dalį savo laisvalaikio, o investuotų lėšų sako nebepajėgiantys suskaičiuoti. „Kiek kainuoja turėti gražiausią sodybą? Daug. Net apskaičiuoti nebeįmanoma, nes investuoti turi nuolat: vieną dalyką sutvarkai – žiūrėk, jau kitkas susidėvėjo. Be to, reikia labai daug pačiam dirbti“, – sako V.Kuzerienė.
Moteris prisipažįsta, jog neseniai išėjo trijų savaičių atostogų, kad nuravėtų daržus ir želdinius, sutvarkytų beveik šešiasdešimties arų sodybos teritoriją. Ir taip nuolatos: turint sodybą darbų visada atsiranda, be to, vietos senelių globos namuose dirbanti V.Kuzerienė su vyru veterinarijos gydytoju V.Kuzeriu ir sūnumis viską daro patys. Moteris pati pramoko formuoti ir prižiūrėti želdinius, genėti medžius, formuoti gyvatvores. Naujų įdomesnių augalų Kuzeriai ieško parodose, skaito specializuotus leidinius apie aplinkos tvarkymą, domisi specialistų patarimais. „Kitaip negaliu, man norisi, kad būtų gražu. Čia tarsi liga“, – sako tituluotos sodybos Viduklėje šeimininkė V.Kuzerienė.

Gedimino pilis jau seniai tapo Vilniaus simboliu. Vadovėliuose rašoma, kad būtent čia miesto istorijos pradžių pradžia. Tačiau ar tikrai yra taip? Lietuvos istorijos instituto mokslininkai įrodinėja, kad tai tik dalis tiesos.

Vilniaus miesto istorijos pradžia glaudžiai susijusi su jos pilimis. XIV a. pab.–XV a. pr. metraščiai mini tris: Aukštutinę (dabar Gedimino), Žemutinę ir Kreivąją pilį (lot. Curvum castrum), kurią 1390 bei 1394 m. puldami Vilnių sudegino kryžiuočiai. Paimta pilis buvo apleista ir nebeatstatyta, o bėgant laikui – užmiršta. Vėliau tarp istorikų įsiplieskė aštri diskusija, kur ši trečioji pilis buvusi. Vieni ją matė dabartinio Senamiesčio teritorijoje, kiti – Užupyje ar Sereikiškėse, treti – Bokšto gatvėje, barbakano vietoje. Ir tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje archeologai Elena ir Vladimiras Holubovičiai ją lokalizavo dabartiniame Kalnų parke, Bekešo kalno aplinkoje. Tyrimų metu rasta XIII–XIV a. pastatų, to laikotarpio dirbinių.
Šie artefaktai, atrodytų, neturėjo palikti abejonių dėl archeologų darytų išvadų, tačiau net ir tuomet ne visi istorikai su jomis sutiko. Mokslininkų skepticizmą kurstė esamos topografijos ir įvykių, kurie aprašomi metraščiuose, neatitikimas. Antai kryžiuočių magistras Konradas Valenrodas minėjo Kreivajame mieste buvus 3 tūkst. žmonių, o 1416 m. Jogailos skunde Konstancos suvažiavimui užrašytas dar didesnis kiekis – keliolika tūkstančių. Kyla klausimas, kur sutalpinti tiek žmonių.
Padėtį apsunkino dar ir tai, kad tokia svarbi Vilniaus praeities pažinimui vieta iki šiol labai fragmentiškai tyrinėta. Didesni archeologiniai tyrimai buvo atliekami tik Dainų slėnyje (1956 m.) ir ant Trijų kryžių kalno (1988–1989, 1991 m.). Tyrimų autoriai Adolfas Tautavičius, Vytautas Daugudis, Albertas Lisanka toliau plėtojo idėją apie Kreivojo miesto buvimą parko teritorijoje, tačiau taip ir liko neaišku, kokią teritoriją užėmė citadelė, koks buvo jos santykis su Kreivuoju miestu ir kaip ji siejosi su kitomis Vilniaus dalimis. Norint atsakyti į šiuos klausimus, visų pirma reikėjo išsiaiškinti, kiek esama Kalnų parko topografija atitiko XIV a. laikotarpį – pirminį reljefą.

Trijų kryžių kalno reljefo pokyčiai
Reljefo atkūrimas – tai sudėtinga, kompleksinė problema, kuriai spręsti būtinos įvairių sričių specialistų žinios. Antai šiame straipsnyje pateikiama Kreivojo miesto topografijos rekonstrukcija yra Lietuvos istorijos instituto archeologų, istorikų, geologų, geofizikų bei urbanistų bendrų pajėgų rezultatas, pasiektas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą.
Atlikti kompleksiniai tyrimai atskleidė, kad pirminis kalvyno reljefas smarkiai skyrėsi nuo išlikusio iki mūsų dienų. Pirmiausia į akis krito didžiuliai planiravimo mastai. Daugelyje vietų aptikti grunto supylimai iki 6–8 m storio, o kitur dideliuose plotuose žemė buvo nukasta ir sulyginta. Be to, kai kurios reljefo formos akivaizdžiai atrodė taisyklingos, nors tai nepažymėta nė viename topografiniame plane. Atlikus šiuolaikinio reljefo skaitmeninio modelio analizę (žemės paviršiaus skenavimo duomenis suteikė Nacionalinė žemės tarnyba) paaiškėjo, kad visas Kalnų parko reljefas – tai vientisas gerai išlikęs architektūrinis-landšaftinis XIX a. įtvirtinimų kompleksas.
Kaip žinome, šie įtvirtinimai Vilniuje caro Nikolajus I įsakymu buvo pradėti statyti 1831 m., prasidėjus sukilimui Lietuvoje, siekiant „pridengti joje besidislokuojančią kariuomenę, visiškai kontroliuoti miestą ir tokiu būdu visada laikyti gyventojus paklusnius“. Tuo metu kariniais sumetimais buvo žeminamos dominuojančios aukštumos, užpilamos raguvos, nukasami ištisi kalvyno plotai. Dabartiniame reljefe iki šiol galima įžiūrėti ne tik stambius objektus, kaip tvirtovę juosę pylimai ar grioviai, pabūklų pozicijos ir parako rūseliai, kaponyrai bei blokhauzas, bet ir visai smulkius, kaip takai ir takeliai, vedę prie šių karinių objektų. Iš esmės reikėtų sakyti, kad esamas Kalnų parko žemėvaizdis didesne dalimi atspindi būtent šios pilies invaziją, kurią lėmė XIX a. karinė taktika. O tai, savaime suprantama, neleidžia jo naudoti rekonstruojant viduramžių kompleksą, kai karo ir fortifikacijos principai buvo visiškai kitokie.
Taigi, remiantis tvirtovės statybos dokumentais, ankstesnio laikotarpio kartografija, taip pat geologinių ir geofizinių tyrimų duomenimis, buvo rekonstruotas pirminis kalvyno reljefas, pagal kurį galime spręsti apie XIV a. miestą.

Kreivasis miestas-pilis
Gynybinė miesto struktūra, viena svarbiausių viduramžiais, buvo glaudžiai susijusi su kalvyno šlaitais ir dominuojančiomis aukštumomis, kurios akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinių. Taip, mes žinome, kad Stalo kalnas buvo mažiausiai trimis metrais aukštesnis. Maža to, tai buvo kelių kalvų grupė, o ne vientisas „piliakalnis“. Plikojo (dab. Trijų kryžių) kalno viršutinė aikštelė buvo ilgesnė maždaug 18 m ir turėjo dominuojantį kalvagūbrį, ant kurio randama gynybinių pylimų liekanų. Vakariniame kalvyno šlaite, Sereikiškių parko teritorijoje, anksčiau buvo dar vienas kalvagūbris – Bekešo kalnas, kurį XIX a. nuplovė Vilnios upė. Pagaliau tarp Plikojo ir Stalo kalno egzistavo atskira, mūsų dienas tik fragmentiškai tepasiekusi kalva, atribojusi šiaurinę Kreivojo miesto dalį nuo pietinės. Ši aukštuma dominavo virš tuometinių gyvenamųjų rajonų ir turėjo būti labai svarbi vidinėje miesto gynybos sistemoje.
Remiantis aukštumų ir šlaitų išsidėstymu prieita išvada, kad Kreivasis miestas buvo apjuostas gynybiniais įtvirtinimais, jungusiais Plikąjį, Bekešo bei Stalo kalnus. Taigi Kreivosios pilies plotas prilygo Žemutinei piliai ir užėmė apie 12 ha, tinkamas gyventi plotas siekė apie 5,5 ha. Už šio gynybinio žiedo, pagrindinių kelių ašyse, buvo pradėję formuotis priemiesčiai – papiliai.
Tyrimai patvirtino gerai žinomą poliorketikos (graik. polis – miestas, ir herkos – apgultis) principą, kuris sako, kad pilies gynybai būtina iki maksimumo išnaudoti gamtos teikiamus reljefo ypatumus. Šio dėsnio įrengiant Kreivąją pilį buvo laikomasi iki smulkmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad gynybinių sienų tinklas apima ne tik išorinį Kreivosios pilies perimetrą, – jos statytos ir pilies viduje. Taip susidaro keturios savarankiškos ir viena kitą papildančios gynybinės grandys. Tad pilies gynyba buvo suplanuota taip, kad priešas, prasiveržęs į vieną iš jų, turėjo šturmuoti likusias, kurios gynėsi savarankiškai. Šiame kontekste visiškai įtikinamai skamba Jogailos viename iš laiškų išsakyta mintis, kad užimti Kreivąją pilį jėga nebuvo įmanoma, tik išdavyste ir apgaule. Taip, beje, ir įvyko.
Reikia pabrėžti, kad Kreivoji pilis sudarė vientisą gynybos kompleksą su kitomis dviem pilimis – Žemutine bei Aukštutine. Strateginiu požiūriu ją buvo privalu ginti dėl pastarųjų dviejų saugumo. Šioje gynybos grandyje labai svarbus pasidaro Vilnios vaidmuo. Tyrimai upės krante patvirtina ankstesnių tyrėjų prielaidą, kad Vilnios vaga tarp Plikojo ir Gedimino kalno buvo dirbtinai iškasta, ką rodo aplinkos geologinė sandara.
Kita, ne mažiau svarbi miesto struktūra – kelių ir gatvių tinklas. Kalvotame reljefe jį formavo raguvos ir lomos, nes dėl mažo nuolydžio jos buvo patogios susisiekimui. Pirminio reljefo modelyje išryškėjo ištisas raguvų tinklas. Jos ne tik jungė vidines aukštumas, bet, svarbiausia, raižė vakarinį kalvyno šlaitą, ribojantį Kreivąjį miestą nuo dabartinio Vilniaus senamiesčio. Ir nors šiandien mes negalime pasakyti, kokią reikšmę turėjo kiekviena atskira raguva, jau dabar matome, kad jos išsidėsto dėsningai miesto atžvilgiu. Vienos iš jų nukreiptos tiesiai į pagrindines Senamiesčio gatves (Trakų, Domininkonų, Šv. Jono, Šv. Mykolo gatvių tąsa), kitos siejamos su senų kelių archeologinėmis liekanomis (Arsenalo teritorija).
Toks stiprus komplekso ryšys su miestu rodo labai didelę Kreivojo miesto svarbą Vilniaus raidai. Tai svarbu pabrėžti vien jau dėl to, kad dabar ši vietovė negyvenama ir bendrame Vilniaus kontekste labiau primena miško peizažą.

Urbanizacija ir Kreivasis miestas
Taigi XIII–XIV a. Kreivasis miestas buvo toks pat reikšmingas Vilniaus kelių susikirtimo mazgas kaip ir Žemutinė pilis. Jis akumuliavo į save tuo laikotarpiu ypač svarbią Antakalnio–Viršupio–Nemenčinės kryptį. Urbanizacijos procesai Kreivojo miesto aplinkoje turėjo vykti sparčiai ir intensyviai. Tuo metu buvo apgyvendintos teritorijos už gynybinio žiedo, šalia Neries upės, sodybos greičiausiai buvusios ne tik dešiniajame, bet ir kairiajame Vilnios krante, o dabartinės Sereikiškės buvo jų epicentras. Galima prognozuoti, kad daugiau ar mažiau apgyvendintos teritorijos buvo ir Antakalnio kryptimi, bent jau iki Petro ir Povilo bažnyčios.
Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija: XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės ir Žemutinės pilies komplekso, bet ir dėl dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilies lygiavertės įtakos. Istoriniai įvykiai, paskatinę Kreivosios pilies-miesto išnykimą, lėmė, kad nuo XV a. pr. urbanizuojama tik dabartinio Senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išlieka tik kaip rudimentas.

Virgilijus Pugačiauskas, Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė

“India Force” bendrasavininkis, danų milijardierius Michielis Molas pristatė naują savo kompanijos sukurtą lėktuvą – erdvėlaivį “Lynx”, kuriuo Danijos skrydžių bendrovė KLM jau 2014-aisiais skraidins kosmoso turistus ir kuris po 10 metų, kaip prognozuojama, taps masine susisiekimo priemone Žemėje.
Tiesa, nei skristi į kosmosą, nei iš miesto į miestą šiuo lėktuvu nebus pigu. Pavyzdžiui, pirmiesiems kosmoso turistams bilietas kainuoja daugiau nei 200 tūkst. Lt, tačiau kelionė to verta: 37 bilietus jau įsigiję drąsuoliai savo kailiu išbandys, ką reiškia skristi daugiau nei 3500 km/h greičiu transporto priemone, galinčia pakilti bei nutūpti keturis kartus per parą, o su vienu varikliu įveikti 5 tūkst. skrydžių.
M.Molas aiškina, kad pradėjus masinę šio lėktuvo gamybą ir pritaikius reguliariems skrydžiams Žemėje bilietai pigs, tačiau kelionė iš Londono į Sidnėjų bent jau iš pradžių vis tiek atsieis apie 30 tūkst. Lt. Kita vertus, M.Molas neabejoja, kad net ir už tokią kainą atsiras norinčiųjų į Sidnėjų nuskristi ne per 24-ias, o per pusantros valandos. “Įsivaizduokite, kad per dvi valandas iš esmės galite nuskristi į bet kurį pasaulio miestą, o tai nekainuoja daug brangiau, nei kainavo pirmieji bilietai dabar įprastais lėktuvais”, – skaičiuoja milijardierius.
Beje, “Lynx” turės ir konkurentų. Jau praėjusį birželį paskelbta, kad šiuo metu kuriamas keleiviams skraidinti skirtas lėktuvas “Hypermach SonicStar”, galintis skristi 4300 km/h greičiu ir beveik 20 km aukštyje. Lėktuvo kūrėjas Richardas Luggas tikisi, kad masiškai keleiviai šia transporto priemone bus pradėti skraidinti po 10 metų. Beje, tam jis gavo netgi Didžiosios Britanijos vyriausybės finansavimą, tad planai per kelias valandas lėktuvu pasiekti ir tolimiausią pasaulio kampelį nėra utopija.