Petro Malūko nuotr.

Nuošalėje nuo įžymiojo Puntuko akmens, nematomas net iš Laimės žiburio aukštumų, niekam per daug nekrisdamas į akis gyvena sau Debeikių miestelis. Anykščių rajone besilankantys turistai čia užsuka nebent netyčia, bet be Debeikių žmonių neapsieina nei svarbiausia Lietuvos vieta – Gedimino kalnas, nei Amerikos ambasada.

Jūratė KILIULIENĖ

Rajono centrą Anykščius ir Debeikius skiria 15 kilometrų. Vaizdingu keliu į šiaurės rytus, lydint gandrams, pro šalį lekiant kryžiams ir koplytstulpiams, miestelis pasiekiamas akimirksniu. Pačiame jo centre – bažnyčia ir seniūnija. Institucijos, apie kurias sukasi svarbiausi ne tik miestelio, bet ir visos Debeikių seniūnijos reikalai. Tačiau savaitės vidurio pusiaudienį net čia tuščia ir tylu.

Kur dingo debeikiškiai, išsišvarinę, apsodinę gėlėmis pagrindinę aikštę, linksmomis spalvomis nudažę ją supančius namus? Per patį vasaros darbymetį ištuštėjęs miestelis neturėtų stebinti. Pramonės čia nėra, visa seniūnijos veikla nukreipta į žemės ūkį, tad visi kas gyvas kruta laukuose. Visa jėga miestelis suklega tik per vietos šventes – rugpjūčio paskutinį savaitgalį šurmuliuojantį debeikiškių bendrijos sambūrį, Šv. Jono Krikštytojo bei Šv. Baltramiejaus atlaidus. Šios datos tradiciškai svarbios ir patiems miestelio gyventojams, ir po visą šalį bei už jos ribų išsibarsčiusiems debeikiškiams, kurių šaknys čia.

„Gyvename savo gyvenimą, ir tiek“, – kuklindamasis prataria Debeikių seniūnas Alvydas Simonavičius. Jam lyg ir nepatogu, kad miestelis negali pasigirti nei ypatinga praeitimi, nei išskirtinėmis asmenybėmis. Vis dėlto didžiulė jo kabinete saugoma knyga, jau daug dešimtmečių pildoma tekstais ir nuotraukomis, byloja, kad Debeikiai turi istoriją ir ja didžiuojasi.

Pramonės nėra, bet darbo – į valias

Visoje seniūnijos teritorijoje gyvena 1850, pačiame miestelyje – 400 žmonių. Pirmas išskirtinis faktas – pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų skaičius Debeikiuose kito labai nedaug. Jei ne statistiką žemyn traukiantys pensionas ir senelių namai, miestelis, ko gero, galėtų girtis netgi gyventojų gausėjimu.

Seniūnas sklaido apie Debeikių demografines tendencijas bylojančius popierius, peržvelgia sąrašus, lenteles. Tačiau papasakoti apie tai, koks judėjimas vyksta seniūnijoje, jam nesunku ir iš atminties. Toks mažo miestelio privalumas daro įspūdį: ko gero, saugu ir jauku gyventi bendruomenėje, kai apie tave žino ne tik kaimynai, bet ir vietos valdžia.

A.Simonavičius vardija: kasmet apie dešimt žmonių deklaruoja išvykimą į užsienį, t.y. tampa emigrantais, bet šį praradimą atsveria neapsisprendusieji – tai išvykstantys laimės ieškoti svetur, tai vėl sugrįžtantys. Viena debeikiškė po kelerių svetur praleistų metų į gimtąjį miestelį sugrįžo su trenksmu. Iš Ispanijos ji parsivežė ne tik uždirbtų pinigų, bet ir širdies draugą ispaną. Visi Debeikiai svarstė, ar ilgai čia ištvers svetimšalis, bet intriga greitai išsikvėpė – lietuvė ir ispanas susituokė, sėkmingai kuria savo gyvenimą Debeikiuose ir negalvoja vėl kelti sparnų.

„Jeigu žmogus kelia sau normalius reikalavimus – siekia sukurti šeimą, ją išlaikyti, turėti dirbą, prasmingai leisti laisvalaikį, Debeikiuose jis visa tai ras. Svarbiausia – darbas, o tam čia yra pačių įvairiausių galimybių. Tiesa, pramonės neturime ir, galima sakyti, niekada neturėjome. Vienintelė įmonė, prieš pat karą įsteigta pieninė, nebeveikia jau keli dešimtmečiai. Esame tikras žemės ūkio kraštas, nuo seno žemė mus maitino. Bet kuris mūsų ūkininkas kad ir šiandien priimtų, tik ateikit ir dirbkit. Tik prisikviesti žmonių vis sunkiau, neretai problema atsigręžia kitu šonu – ne darbo trūksta, o norinčiųjų jį dirbti“, – skėsteli rankomis A.Simonavičius, Debeikiams vadovaujantis jau antras dešimtmetis.

Seniūnijos bedarbių skaičius taip pat nekinta. Ir vargu ar bent artimiausiu metu pavyks pagerinti šią statistiką, nes dauguma iš 90 bedarbių jau seniai praradę bet kokios naudingos veiklos įgūdžius. Seniūnas sako, kad tingesnius debeikiškius išjudino tik prieš kelerius metus įsigaliojusi prievolė už gaunamas pašalpas atidirbti visuomenei naudingus darbus. Nuo tada nedarbas sumažėjo keliolika procentų.

Be ūkininkų siūlomų darbų, vietos gyventojai jų dairosi aplinkiniuose miestuose. Ir nors Anykščiai debeikiškiams kone dvigubai arčiau nei Utena, taip jau susiklostė, kad į Uteną, nuo Debeikių nutolusią 30 kilometrų, dažniau vykstama ir apsipirkti, ir susitvarkyti reikalų.

Miestelio gyventojai juokauja, kad Utena jiems – tenesupyksta Anykščiai – tai mažasis Vilnius. Debeikių vyrams darbo čia suteikia „Utenos melioracija“, „Biovela“, „Seifuva“, o moterys daugiausia darbuojasi Aknystos socialinės globos namuose. Šioje įstaigoje – net 150 darbo vietų. Vienas globos namų filialų veikia pačiuose Debeikiuose.

„Anykščių rajonas daug kam siejasi su turistinėmis pramogomis ir įdomybėmis. Bet mes „biedni“ Anykščių pašonėje – nei miško, nei upės, nei ežerų“, – vis kuklinasi A.Simonavičius, paklaustas, kiek naudos miesteliui duoda turizmas. Pasirodo, į dirbamų laukų ir pievų apsuptus Debeikius ši ūkio šaka vis dar neįžengė, čia net nėra nė vienos kaimo turizmo sodybos.

Bendruomenę telkia vilna

Vis dėlto verslo užuomazgų taip pat atsiranda. Gegužę duris atvėrusiuose Tradicinių amatų namuose buriasi Debeikių moterys – gludina senųjų amatų įgūdžius, o savo dirbinius – verpalus, mezginius, veltinius ir kitokius gražius dalykus siūlo mugėse ir net šiek tiek iš to užsidirba.

Pats amatų namų atsiradimas būtų vertas pavadinti sėkmingai įgyvendintu verslo projektu, nors jų kūrėjas vedė tik noras išjudinti nuobodų miestelio gyvenimą, o laisvus vakarus leisti ne prie televizoriaus. Dar 2008-aisiais debeikiškės susibūrė į Moterų veiklos centrą ir nuo tada joms ramybės nedavė prie bažnyčios stovinti apleista špitolė. Pagal panaudos sutartį iš parapijos gautas pastatas dabar traukia akį kaip gražiausias miestelio statinys, jame daugybė įvairių įrenginių, apie kurių paskirtį nusimano tik vilnos apdirbimu užsiimantys žmonės.

„Anykščių kraštas, ypač vietovės aplink Debeikius, nuo seno garsėjo avininkyste. Ir dabar čia daug avių augintojų, bet vilnos apdirbimo tradicija nyksta. Nutarėme ją išsaugoti, kol dar yra moterų, kurios vilnos kedenimo, karšimo, verpimo mokėsi iš savo močiučių“, – pasakoja Debeikių moterų veiklos centro vadovė Dijana Smailienė. Ji apgailestauja, kad daugelis šalies ūkininkų avis augina tik mėsai, o nukirptą vilną tiesiog išmeta. Anksčiau Lietuvoje tai buvo neįsivaizduojama.

Buvusioje špitolėje vakarojančios moterys labiau nei tradicijos išsaugojimą vertina tai, kad bendruomenei atsirado proga susiburti, pajusti, kaip smagu būti kartu. Anksčiau, būdavo, dirba, pluša kas sau, vakarais irgi kiekvienas tik tarp savų, o dabar vilnos reikalai traukia ne tik moteris, mokytis velti ateina net berniukai.

Smagumo prideda ir galimybė užsidirbti bendrų pinigų. Parduodamos mugėse savo dirbinius, megzdamos, veldamos pagal užsakymus, kurių vis daugėja, debeikiškės jau išgali išlaikyti savo veiklą, sumokėti mokesčius, lieka ir kelionėms po Lietuvą išsinuomotu autobusu. Tokia sėkminga pradžia kursto jų entuziazmą dar plėsti savo veiklą.

Seniūnijos paštininkė Jūratė Zavišienė taip įsitraukė į vilnos apdirbimo tradicijų gaivinimą, kad ne tik tapo tautinio paveldo produkto sertifikatą turinčia vilnos verpėja, bet ir pati pradėjo auginti avis. Ši patirtis jai nauja, nors su šio tradicinio amato subtilybėmis buvo susipažinusi dar vaikystėje – matė siūlus verpiančią, su mezgimo virbalais nesiskiriančią močiutę. Moteris rodo iš senolės namų Šilutėje atsivežtą šimtametį ratelį. Restauruoti ir naudoti pagal paskirtį jo nebeįmanoma, bet Jūratei jis žadina sentimentus, o kitoms moterims – smalsumą, mat tokiais rateliais verpdavo tik Klaipėdos krašte.

„Net rankos pradėjo niežėti, kaip panorau sėsti prie vilnos ir atgaivinti vaikystės įgūdžius. Tik kad tikros vilnos niekur negalėjau gauti, teko pačiai pradėti auginti avis. Dabar turiu vokiečių juodgalvių ir merinosų bandą, kryžminu šias dvi veisles – mišrūnių vilna būna labai švelni, šilta“, – pasakoja jau 14 avių auginanti J.Zavišienė.

Auginti avis ji ėmėsi pirmiausia norėdama grąžinti vilnai deramą pagarbą. Buvo pastebėjusi, kad šiandien ji jau nebėra vertinama, nors dar prieš kelis dešimtmečius niekam nereikėdavo aiškinti, kokia vilnonio mezginio nauda. Jūratė įsitikino, kad prie vilnos nuvertėjimo daugiausia prisidėjo nesąžiningi verpalų gamintojai. Turguose, mugėse siūloma daug įvairiausių mišinių, o žmonės jau pamiršo, kaip atpažinti tikrus vilnonius siūlus.

Mylėti savo artimą – savaime suprantama

Debeikių gyventojai brandų bendruomeniškumą demonstruoja ne tik gaivindami ir puoselėdami tradicinius amatus. Miestelyje nuo seno taikiai veikia įstaiga, kurių paprastai niekas nepageidauja ir gulasi kryžiumi prieš galimą kaimynystę.

Aknystos socialinės globos namai, anksčiau vadinti psichoneurologiniu pensionu, šiose apylinkėse sukuria daugiausia darbo vietų. O kartu – suteikia sugyvenimo su kitokia, likimo nuskriausta visuomenės dalimi patirtį. Vienas iš penkių globos namų padalinių yra pačiuose Debeikiuose. Čia savo dienas leidžiantys žmonės laikomi visaverčiais bendruomenės nariais.

Psichinę ir protinę negalią turintys globos namų gyventojai ir patys turbūt jaučiasi miestelio dalimi. Jie dalyvauja šventėse, užsuka į amatų centrą. Vyresnio amžiaus debeikiškiai kviečiasi juos pagalbon – kas malkų sukapoti, kad valdens iš šulinio atnešti, į parduotuvę nueiti. Kai kurie senoliai prie savo pagalbininkų taip prisirišę, kad nė dienos negali be jų apsieiti.

„Esame girdėję, kad kitur žmonės būna labai nepatenkinti tokia kaimynyste, kyla įvairių konfliktų, gyventojai jaučiasi nesaugūs ir iš tiesų dažnai nukenčia. Bet pas mus nieko panašaus neatsitinka. Per visą laiką buvo pora nemalonių epizodų, bet seniai, niekas apie tai dabar net nebekalba“, – tikina seniūnas.

Prieš dešimtmetį, steigiant dar vieną globos namų padalinį gretimuose Rubikiuose, kilo nemenkų nesusipratimų su vietos gyventojais. Jie nenorėjo įsileisti šios įstaigos. Laikas parodė, kad nuogąstauta be reikalo.

Debeikių senbuvė, buvusi ilgametė bibliotekininkė Danutė Steponavičienė prisimena ir čia tarp vietos žmonių ir pensiono gyventojų kadaise buvusią atskirtį. Ji ištirpo pasikeitus pačios įstaigos požiūriui į savo globotinius. „Mieli, mandagūs berniokai! Miestelis be jų atrodytų tuščias ir ne toks linksmas. Jie visada iš tolo sveikinasi, klausia, gal reikia ką padėti. Net neįsivaizduoju, kad jų pas mus nebūtų“, – pasakoja D.Steponavičienė.

Dauguma globos namų gyventojų čia baigia savo žemiškąją kelionę, čia atgula ir amžinojo poilsio. Naujosiose miestelio kapinėse jie laidojami vienas greta kito, lygioje vejoje įamžinami tik nedidele akmens plokšte su vardu ir pavarde – kaip kukliose Vakarų pasaulio protestantiškose kapinėse.

Tik vieną kitą kauburėlį lanko artimieji. Daugumą tvarko, per Vėlines žvakeles uždega Debeikių moksleiviai, niekieno nei raginami, nei laukdami kieno nors padėkos ar atlygio.

Aprengė Gedimino kalną

Visai netoli Debeikių plyti žaliuojančios vejos plotai, gerokai išsiskiriantys iš įprasto kaimo peizažo. Tai jaunos ūkininkų šeimos – Kęstučio ir Gitos Opulskių valdos. Dekoratyvinės vejos verslu šalyje užsiima vos kelios įmonės, tad nieko keisto, kad jų veikla stebina ir net gąsdina tradiciškai ūkininkaujančius kaimynus.

„Norėtume plėstis, bet nepavyksta išsinuomoti daugiau žemės. Žmonės, sužinoję, kad jos mums reikia vejai auginti, nesileidžia net į kalbas. Sako – neatiduosim šventos savo protėvių žemės, kad ją kažkas suvyniotų ir į Vilnių išvežtų“, – pasakojant apie verslą stabdančius nesusikalbėjimus Kęstutį ima ir juokas, ir pyktis.

Iš tiesų su ritinine veja, kuri nuimama nuo dirvos vos pusės centimetro storio atraižomis, sukama į rulonus ir išvežama pas apželdintojus, iškeliauja ne daugiau žemės, nei kasant bulves ar burokus. Bet mūsų kaimo žmogui vis dar atrodo kitaip.

Dekoratyvinės vejos auginimas nėra pagrindinis jaunos poros užsiėmimas. Pinigų jie uždirba iš labiau įprastos augalininkystės – vasarinių ir žieminių rapsų, kviečių auginimo, turi 60 hektarų nuosavos žemės, dar apie 200 hektarų nuomojasi. Sutuoktiniai samdo tris pagalbininkus, dviejų nepaleidžia net žiemą, kai sumažėja darbų. Tokia kaimo realybė – radęs, apmokęs gerą darbininką negali jo paleisti, nes nutvers kiti.

Praėjusiais metais ūkio apyvarta siekė 250 tūkst. eurų, bet iš vejos į bendrą finansinį aruodą dar neįbyrėjo nė cento. Šiam sumanymui įgyvendinti reikėjo nemažai lėšų, kurios atsipirks ne anksčiau nei po dešimties metų. O kol kas atlygis už sunkų darbą Opulskiams yra nebent tai, kad jų veja dengia Lietuvos simbolį – Gedimino pilies kalną. Keturi tūkstančiai kvadratinių metrų užklojo stačiausią jo šlaito dalį, kurioje natūraliu būdu užauginti žolės nebūtų pavykę.

„Malonu atvažiavus į Vilnių matyti, kad ir mes savo žiniomis bei darbu prisidėjome prie tokios ypatingos vietos išsaugojimo. Dekoratyvinė veja ten pirmiausia buvo reikalinga šlaitui sutvirtinti, o ne dėl estetinio vaizdo. Kai šlaitas toks status, tinkamai prižiūrėti vejos neįmanoma, bet svarbiausia, kad jis apsaugotas nuo erozijos“, – dėsto K.Opulskis.

Vyras svajoja tiek išplėsti ritininės vejos verslą, kad nebereikėtų užsiimti augalininkyste. Rapsų, kviečių, kitų grūdinių kultūrų auginimas duoda neblogus pinigus, bet neteikia pasitenkinimo – viskas žinoma, todėl nebeįdomu. „Yra visiems žinomi kanonai, pagal kuriuos dirbdamas kone kiekvienas gali būti agronomas. Mane traukia nauji dalykai, norėčiau plačiau užsiimti apželdinimu, išbandyti kitus augalus. Bet kol kas neturime tam pinigų“, – prisipažįsta ūkininkas.

34 metų Gita ir metais vyresnis Kęstutis – tikri miestiečiai iš Kauno. Debeikių pašonėje jie įsikūrė prieš devynerius metus. Iš pradžių nė negalvojo apie gyvenimą kaime, kuklią sodybą įsigijo kaip vasarvietę savaitgaliams leisti. Bet pamažu žemės trauka stiprėjo. Diplomuotas agronomas K.Opulskis, ėjęs svarbias pareigas grūdų supirkimu užsiimančioje įmonėje, pats sumanė imtis verslo kaime. Gita, tekstilininkė, pamažu apsiprato su šia mintimi. Jų vaikai, devynerių metų Rokas ir septynmetė Ieva, jau gimė čia. Netrukus šeima iš vasarojimui įsigyto namo persikels į čia pat baigiamus įrengti naujus modernius namus.

„Iš pradžių buvo baisu. Atvažiavome iš miesto, tiesiai nuo asfalto, apie nieką nenutuokdami. Bet neskubėjome, prie naujo gyvenimo pratinomės pamažu. Dabar atgal į miestą tikrai nebegrįžtume. Išmokome dirbti jausdami malonumą. Kartą per metus visa šeima išvažiuojame atostogų, net ir per darbymetį vieną savaitgalio dieną ilsimės. Debeikiuose beveik visus pažįstame, jaučiamės kaip namie“, – tikina Gita.

Augo ant asfalto, laimę rado laukuose

Šiuose kraštuose kaip namie jaučiasi ir 42 metų Arūnas Miežis. Gimęs, augęs ir mokslus baigęs Vilniuje vyras, ūkininkaujantis savo tėvo gimtinėje, nė iš tolo neprisileidžia minties, kad kada nors galėtų grįžti į miestą: „Apsidairykite aplinkui – kokie vaizdai. O ką matote Vilniuje? Tik mašinos, užterštas oras, spūstys. Nemanau, kad žmogus ten gali būti laimingas. Čia esu laisvas daryti, kas man patinka, esu savo gyvenimo šeimininkas.“

Stambiausio seniūnijos ūkio savininkas neabejoja, kad 2001 m. atsikėlęs iš Vilniaus į Debeikius priėmė patį protingiausią savo sprendimą. Tą patį žingsnį, tik septyneriais metais vėliau, žengė ir Arūno vaikystės draugas, su kuriuo užaugo to paties sostinės miegamojo rajono daugiabučio laiptinėje. Vyras pardavė butą ir visus pinigus investavo į bendrą ūkį.

Arūnui tikrai nestinga laisvės jo beribiuose laukuose. 400 hektarų žemės – tokios dabar yra buvusio vilniečio dirbamos valdos. Kiek daugiau nei pusė jų – nuosavi. Ir augina jis tik kanapes, kviečius, šiek tiek žirnių ir pupų.

Vedžiodamas po žmogaus ūgį pranokstančių kanapių mišką A.Miežis giriasi esąs šios kultūros specialistas, nes niekada nepaisė draudimo auginti kanapes, net kasmet deklaruodavo jų pasėlius. Ūkininkas tikina buvęs ramus, nes žinojo, kad nepluoštinės kanapės – ne narkotikas, be to, kitose Europos Sąjungos šalyse nebuvo draudžiama jų auginti, tad net ir teisme būtų apsigynęs.

Pernai, kai ir Lietuvoje buvo įteisintas nepluoštinių kanapių auginimas, A.Miežis dar labiau išplėtė jų laukus. Augina ir aliejines kanapes, bet jų ėmėsi labiau dėl sėjomainos. „Kanapės – malonus, švarus augalas. Pasėjai ir lauki, kol ateis laikas pjauti. Nereikia nei purkšti, nei tręšti. Taupau savo sveikatą, jau prisisėdėjau purkštuve kvėpuodamas chemija, gana“, – norą auginti kanapes paaiškina A.Miežis.

Už galimybę užsiimti ekologiška kultūra jis moka nemenką kainą, mat kanapių ir sėklos brangios, ir sunku derlių parduoti. Nupjautą pluoštą veža latviams, nes vietoje tuo niekas neužsiima. Aliejumi bando prekiauti mugėse, pardavinėti per pažįstamus, bet žmonės mažai dar apie jį girdėję, kaina – nemaža, tad kol kas didelės naudos iš to nėra.

Visi A.Miežio ateities planai sukasi tik apie Debeikius. Jis nebando tikinti čia užlipęs ant aukso maišo, nes viskas pasiekta sunkiu darbu. Bet dabar jau atėjo laikas, kai galima raškyti jo vaisius ir nebijoti svajoti. Netrukus galėtų išsipildyti drąsiausia vyro svajonė – pakilti į dangų nuosavu lėktuvu. Jau yra numatyta ir vieta pakilimo takui. Jis drieksis tarp kanapių ir kviečių laukų.

Kalakutai – Amerikos ambasadai

Sukiojantis po Debeikius neįmanoma neišgirsti ir Vladislovo Tamošiūno pavardės. Miestelėnai jį laiko vienu labiausiai seniūniją garsinančių žmonių ir ragina apsilankyti jo kalakutų fermoje, tarsi ji būtų koks turistinis objektas. Vyras mielai praveria savo ūkio duris, pasigiria vos prieš akimirką grįžęs iš pajūrio. Ūkininko atostogos vidurvasarį? Pasirodo, auginant kalakutus tai įmanoma, nes pats darbymetis būna pavasarį. Ir laikai jau ne tie, kad ūkininkas artų kaip baudžiauninkas, dienos šviesos nematydamas.

V.Tamošiūnas turėjo laiko taip sustyguoti savo veiklą, kad ji ir būtų pelninga, ir leistų susikurti patogų gyvenimą. Jis vienas pirmųjų šalyje pradėjo auginti kalakutus – daugiau nei prieš 20 metų iš Didžiosios Britanijos parsisiuntė pirmuosius didžiųjų baltųjų kalakutų kiaušinius. Tuo metu šiuos paukščius Lietuvoje ne tik mažai kas augino, bet ir kalakutieną retas valgė. Po kurio laiko V.Tamošiūno ūkiui buvo suteiktas veislinės fermos statusas, tad į pirkėjų rankas dabar keliauja ne suaugę 35 kilogramus sveriantys paukščiai, o iki vieno mėnesio paauginti kalakučiukai, kasmet – per 25 tūkst. paukščių.

„Kalakučiukai reikalauja ne mažiau dėmesio nei kūdikiai. Norint užauginti sveikus paukščius reikia specialios temperatūros, kurią keičiu kintant jų svoriui. Pats auginu baltymines kultūras jų pašarui, fermoje visą laiką skamba muzika, nes tai skatina kalakutų augimą“, – vardija V.Tamošiūnas.

Šiemet ūkininką lydėjo ypatinga sėkmė. Išplėtus afrikiniu kiaulių maru užkrėstų ir didesnės rizikos teritorijų ribas, lietuviai ėmė auginti daugiau kalakutų – prekyba kalakučiukais padidėjo net penktadaliu. V.Tamošiūnas juokauja, kad laikas būtų pakeisti Debeikių herbą, kuriame būtų vaizduojamas kalakutas. Mat tik tarpukariu miestelio ir jo apylinkių gyventojai garsėjo čia auginamais žirgais, o dabar juos jau išstūmė kalakutai.

„Mano kalakutai garsina Debeikius ir užsienyje. Kiekvienais metais per Padėkos dieną pats didžiausias ir gražiausias keliauja į Amerikos ambasadą Vilniuje, taigi tampa metų kalakutu!“ – juokauja verslininkas, pripažindamas, kad Lietuvoje tik amerikiečiai išmano, koks turi būti tikras kalakutas. O vietos šeimininkės prašo „gražaus ir nedidelio“, kad tilptų į standartinę orkaitę.

Šviesuolio darbai keliaus į muziejų

Kryžių meistras, altorių drožėjas, kraštotyrininkas, muziejininkas, fotografas. Tai tik dalis amatų, kuriais užsiima garbus debeikiškis Bronius Tvarkūnas. Į daugeliu dalykų užsiimantį žmogų neretai žiūrima su lengva šypsena, bet pažįstantieji senolį tik stebisi, iš kur jis semiasi vis naujų sumanymų.

Gyvenimo mokyklą B.Tvarkūnas išėjo Sibiro tremtyje. Debeikiuose bei aplink miestelį kylantys jo rankų darbo kryžiai daugiausia skirti kovotojams dėl Lietuvos laisvės pagerbti. Pirmasis jo išskobtas ornamentuotas kūrinys dar 1988 m. iškilo miestelio kapinėse, vėliau jie pabiro po aplinkinius kaimus, kur įamžintos Lietuvos partizanų kovų ir žūties vietos. Senolis rodo jo namų kieme ant varstoto pradėtą dirbinti dar vieną kryžių – šis bus dovanotas sūnui įkurtuvių naujame name proga.

Kviesdamas užeiti į savo namus, kuriuos pasistatė grįžęs iš tremties, B.Tvarkūnas juokais įspėja apsišarvuoti kantrybe: ir parodyti, ir papasakoti turįs daug ką. Iš tiesų kiekviena namų kertė paversta kone muziejumi, įprastai buičiai čia vietos palikta tik virtuvėje. Ant sienų – šeimininko tapyti paveikslai, nuotraukos ir iš Sibiro laikų, ir šiuolaikinės, įvairiausi drožiniai, dešimtmečiais rinkti liaudies dirbiniai.

Visas šis turtas, jau nebetelpantis namuose, užpildęs ir greta esančią klėtį, netrukus keliaus į Debeikius, į vietos valdžios B.Tvarkūno muziejui suteiktas patalpas.

„Manęs vis klausia, kaip mano galvoje kyla mintys. Bet niekada negalėjau paaiškinti, nes pats nežinau. Tiesiog užeina mintis, ir padarai“, – paprastai paaiškina šviesuolis, vienu sakiniu išsakydamas ne tik savo paties, bet ir savo kraštiečių požiūrį.

Debeikiškiai nemėgsta tuščiai kalbėti – jie tiesiog ima ir daro.

Petro Malūko nuotr.

Pačioje Lietuvos šiaurėje įsikūręs Žeimelis tuo pat metu ir menksta, ir kyla. Į šį Pakruojo rajono miestelį koją kelia didmiesčių pramonė, vis drąsiau bruzda smulkieji verslininkai – artimiausi metai parodys, ar jam pakaks jėgų pasipriešinti visagaliam laikui, naikinančiam ir istorinius pastatus, ir žmonių tikėjimą buvimu čia.

Jūratė KILIULIENĖ

Tik 932 – gyventojų skaičių greitakalbe išpyškina Žeimelio seniūnė Vitalija Dobrovolskienė. Miesteliui, per pastaruosius du dešimtmečius sumenkusiam kone trečdaliu, dabar svarbi jau kiekviena „dūšia“.

Iš pirmo žvilgsnio šurmulio Žeimelyje netrūksta. Įsitaisius po šimtamečiu ąžuolu centrinėje aikštėje pro akis plaukia gyvas provincijos paveikslas – kas ant dviračio, kas arklio traukiamame vežime skuba savais reikalais. Viename šone išsidėliojęs dėvėtų drabužių turgelis klega moterų balsais, vyrai aptarinėja reikalus susispietę po ąžuolu.

Miestelyje yra net žaislų parduotuvė. Jei parduoda, vadinasi, pirkti yra kam. Bet skaičiai rodo liūdną padėtį. Metai po metų laidotuvės čia kur kas dažnesnės nei krikštynos, o emigranto dalią pasirinkę žeimeliečiai namo vis dar sugrįžta tik per šventes, bet ne visam laikui.

Į demografinę nuokalnę besiritančiam miesteliui verkiant reikia socialinių permainų. Ir jos jau žengia pro duris. Pačią netikėčiausią žinią pateikė Kauno verslininkas, buvęs Žeimelio gyventojas Vydas Damalakas. Jis miestelyje nutarė kurti siuvyklą ir trikotažo mezgimo fabrikėlį. Šiais metais lyg susitarę savo apsukas ėmė spartinti vietos verslininkai. Žeimelyje, it lagamine su dvigubu dugnu, atsivėrė vidiniai ištekliai.

Kito kelio, tiesą sakant, ir nėra, nes jis nėra iš tų miestelių, kurie prasimaitina prisišlieję prie didesnių miestų ir jų darbdavių. Žeimelis – pačiame Lietuvos pakraštyje, pačiame užkampyje.

Į gimtinę grąžino verslo projektas

Kai UAB „Žeimelio trikotažas“, miestelio naujakurė, paskelbė darbuotojų atranką, į bendrovę ėmė plūsti žmonės iš visos seniūnijos. Buvo tokių, kurie su ašaromis maldavo pasirinkti būtent juos, dėstė sudėtingas savo gyvenimo istorijas. Pasisekė 14 žeimeliečių. Šios moterys visai netrukus sės prie siuvimo mašinų ir pradės mokytis amato subtilybių. Per keturis mėnesius jos taps profesionaliomis siuvėjomis, o į jų vietą sės kita naujokių grupė. Galutinai suformuotame kolektyve turėtų dirbti 50 žmonių.

Būsimuose įmonės cechuose jau pluša verslininkų nusamdyta žeimelietė Asta Venislovaitė, bendrovės direktorė, ir trys vietos vyrai. Į beveik 700 kvadratinių metrų patalpas atgabenta didžioji dalis įrenginių, vyksta jų derinimo darbai. Įmonėje bus mezgamos medžiagos ir iš jų siuvami trikotažo gaminiai. Didžioji produkcijos dalis iškeliaus į Skandinavijos šalis, galbūt ir į Latviją, jau susidomėjusią kaimynystėje besikuriančia bendrove.

„Atsiveria abipusės galimybės. Mums – atlikti užsakymus, kurių turime nemažai, o rajono gyventojams – gauti darbo. Ketiname pasitelkti ir nedideles vietos bendroves bei gamintojus“, – dėsto vienas iš Kaune veikiančios trikotažo gamybos ir siuvimo bendrovės „Omniteksas“ vadovų V.Damalakas. „Žeimelio trikotažas“ yra šios bendrovės antrinė įmonė.

Naujoji bendrovė kuriasi buvusio kolchozo pastate – cechais virsta daugelį metų nenaudojamos administracinės patalpos ir sporto salė. Tačiau vietos gyventojai be galimybės prasmingai leisti laisvalaikį neliks, nes miestelis turi dar dvi veikiančias sporto sales.

V.Damalakas tvirtina, kad renkantis vietą naujam verslo padaliniui jo sentimentai gimtinei nebuvo svarbiausi. Žeimelis tiesiog buvo tinkama jam vieta. Čia veikia žemės ūkio mokykla, tad neturėtų pritrūkti savo ateitį su šia vietove siejančių darbuotojų. Antra, nereikėjo papildomai rūpintis infrastruktūra – dujų, vandentiekio, kanalizacijos tinklais – visa tai jau buvo. Tiko ir geri į Žeimelį vedantys keliai.

„Nesijaučiu darantis kažką išskirtinio. Pirmiausia pažiūrėkim, kas iš to išeis, – kuklinasi į gimtąjį miestelį su rimtu verslo projektu grįžtantis V.Damalakas ir priduria: – Situacija mažuose miesteliuose išties nėra gera, žmonės išvažiuoja, lieka tik kapai. Atsisukę į tas vietoves, iš kurių esame kilę, galėtume daug nuveikti, kad taip nebūtų.“

Iš verslininko giminaičių miestelyje jau seniai niekas nebegyvena, tad nebuvo ir progų nuolat jame lankytis. Dabar tą progą suteikia verslas.

Direktorę rado tarp vietinių

„Žeimelio trikotažui“ dar tik mėnuo vadovaujanti žeimelietė A.Venislovaitė po savo valdas kol kas laksto apsirengusi kasdieniais drabužiais. Bet kai remonto, įrenginių montavimo ir kiti „nešvarūs“ darbai bus baigti, ji galės grįžti prie dalykinio kostiumėlio. Asta įpratusi atrodyti solidžiai – iki rugsėjo ji dirbo keleivių vežimo bendrovės „Busturas“ autobusų stoties viršininke ir kasdien iš Žeimelio važinėjo į darbą Šiauliuose.

Sulaukusi V.Damalako pasiūlymo vadovauti bendrovei moteris apsisprendė ne tą pačią dieną. Kurį laiką pratinosi prie minties, kad atsikėlus ryte neteks skubėti į didmiestį. Juolab kad Asta – šiaulietė, vadinanti save meilės tremtine. Į Žeimelį pas savo antrąją pusę ji persikėlė prieš penkerius metus, bet liko susijusi su Šiauliais.

„O dabar pasiryžau viską pakeisti radikaliai – galutinai įleisti šaknis Žeimelyje. Mano istorija turbūt neišskirtinė, yra žmonių, kurie palieka miestą, apsigyvena kaime ir jaučiasi laimingi. Jau dabar esu įsitikinusi, kad žengiau teisingą žingsnį. Čia patiriu daug gerų emocijų – žmonės geranoriški, pasiilgę darbo, viską daro kaip dėl savęs“, – tikina A.Venislovaitė.

Kai bendradarbiaujant su Pakruojo darbo birža buvo pradėtas darbuotojų priėmimas, direktorė susidūrė su ne viena jautria situacija. Norinčiųjų įsidarbinti buvo kur kas daugiau, negu ketinta priimti. Žmonės veržėsi net iš kitų rajonų, buvo pasiryžę kasdien važinėti nemažus atstumus. Nedarbas, gyvenimas iš pašalpų – šio investicijomis nelepinamo pasienio krašto realybė.

Dabar, kai visa diena prabėga Žeimelyje, Asta džiaugiasi naujais atradimais. Neseniai su kolegomis kauniečiais stebėjosi, kad dieną čia gyvenimas kunkuliuoja it Laisvės alėjoje. Gyvybės miesteliui suteikia dvi mokyklos, yra kur susitvarkyti kasdienius reikalus, išgerti kavos su desertu.

Kava išstūmė alų

Susitikti prie kavos puodelio – žeimeliečiai vis dar neatsistebi, kad tai įmanoma ir jų miestelyje. Bistro-kavinė pagrindinėje aikštėje duris atvėrė rugsėjo 1-ąją. Daugybę metų čia veikė ne pačios geriausios reputacijos aludė, o kavinė miestelyje apskritai buvo negirdėtas dalykas.

Aludė, užleidusi patalpas kavinei, pastaruoju metu jau nebegalėjo išsilaikyti. Prieš gerą dešimtmetį ją įsteigusiems aludariams teko pasekti anksčiau užsidariusių kitų dviejų aludžių pavyzdžiu ir palikti miestelį. Paskutinę Žeimelio aludę sužlugdė mažėjantis klientų skaičius – seniesiems išmirštant, jaunų atsiranda nedaug.

Žeimeliečiai neabejoja, kad šie pokyčiai susiję ir su draudimu prekiauti alkoholiniais gėrimais per viešus renginius, seniūnijoje galiojančiu jau penkerius metus. Pirma būta nuostabos ir nepasitenkinimo, bet, pavyzdžiui, gegužės pradžioje, miestelyje vykstant tradiciniam Vienybės ąžuolo pagerbimui, vyrai metė visus darbymečio reikalus ir būriais traukė į šventę.

„Mes siūlome pieno ir vaisinių kokteilių, ledų, arbatos, įvairiausių užkandžių. Nežinojome, ar ši naujovė prigis, bet jau pačią pirmą dieną abejonių nebeliko. Po pamokų čia priguža mokinių, ateina mamos su vaikais, jaunos poros. Apsirikome tik dėl kavos, manydami, kas gi čia ją gers. Bet norinčiųjų buvo tiek daug, kad buitinė kavos viryklė neatlaikė jau po kelių dienų. Dabar laukiame tikro, kavinėms skirto kavos aparato“, – pasakoja kavinę kartu su vyru Gediminu atidariusi Gerda Smelevičienė.

Smelevičiai – miestelio verslo pradininkai. Pirmą privačią krautuvėlę, prekiaujančią dovanomis, žaislais, įvairiomis kasdienėmis smulkmenomis, sutuoktiniai atidarė dar 1993-iaisiais, pirko ją už „vagnorėlius“. Vėliau atsirado ir maisto prekių parduotuvė. Mokytis sutuoktiniai neturėjo iš ko. Privatus verslas šalyje tada žengė pirmuosius žingsnius, Žeimelyje apskritai dar nebuvo jo pavyzdžių. Sutuoktiniams dažnai tekdavo vadovautis vien nuojauta ir klientų patarimais.

„Didelių turtų iš to neužgyvensi, niekada to ir nesiekėme. Tiesiog susikūrėme tokią veiklą, kuri teikia pasitenkinimą. Juokiuosi, kad nuo mažų dienų mėgau žaisti parduotuvę. Ir po mokyklos iškart įsidarbinau pardavėja tada dar valdiškoje parduotuvėje. Man patinka būti tarp žmonių, tenkinti jų poreikius, ieškoti, kas juos nudžiugintų. Neįsivaizduoju savęs niekur kitur“, – tikina Gerda.

Sutuoktiniams iki šiol pavykdavo apeiti finansines duobes. Vieną banko paskolą, kurios prireikė antrai parduotuvei įsigyti, jie jau grąžino. Tiesa, Gediminas tuomet papildomai uždarbiavo Švedijoje, ne vieną vasarą lenkė nugarą šiltnamiuose. Buvusias aludės patalpas jie taip pat pirko už paskolą. Šįkart, tikisi, įmokas bankui pavyks grąžinti iš vietoje uždirbamų pinigų.

„Dabar jaučiamės kur kas tvirčiau negu ankstesniais metais. Rugsėjį, kai susitraukia visi darbai, ištuštėja ir mūsų parduotuvės – žmonės nieko nebeperka. Apimdavo stresas, panikavome, kad neišgyvensime. Vėliau, iš tiekėjų sužinoję, kad taip yra visoje Lietuvoje, nusiraminome, išmokome prisitaikyti prie tokio sezoniškumo. Tikimės, gal kavinė padės išlyginti skirtingus mėnesius, nes įmokas bankui juk reikia mokėti ištisus metus“, – atsidūsta moteris.

Ji prisipažįsta, kad nors sprendimas atidaryti kavinę gerai apgalvotas, nerimo vis dėlto yra, slegia atsakomybė dabar jau dėl devynių samdomų darbuotojų.

Atidarydami kavinę sutuoktiniai turėjo dar vieną tikslą, susijusį su jų sūnaus ateitimi. Po metų kitų, kai šis verslas įsibėgės, jie ketina jį perleisti savo vienturčiui. 25 metų vaikinas dabar gyvena Vilniuje, bet laimingas nesijaučia, nors turi ir gerą darbą, ir puikias gyvenimo sąlygas.

„Man gaila sūnaus. Mes patys su vyru jaunystėje buvome išvažiavę į Ukmergę, tada labai ilgėjausi Žeimelio. Atsimenu, tvarkydama namus vis žiūrėdavau į savo miestelio pusę ir sakydavau sau, kad Ukmergėje negyvensiu. Ilgesys ypač sustiprėdavo pavasarį. Grįžome, ir nuo tada mums iki visiškos laimės jau nieko netrūksta“, – tikina Gerda, tokios pat lemties linkėdama ir savo sūnui.

Laisvė daryti ką nori

Žeimelis tikriausiai apdovanotas kažkokia ypatinga trauka, namo sugrąžinančia ir po daugelio metų. Netrukus gimtajame miestelyje įsikurs galerininkė, edukologė Daiva Skrupskelytė. Pastaruosius 30 metų Šiauliuose praleidusi moteris nuo lapkričio pradeda vadovauti Žeimelyje esančiam Pakruojo krašto muziejui „Žiemgala“. Praėjusiais metais mirus ilgamečiam muziejaus vadovui istorikui Pranui Razgui, ši vieta liko tuščia.

„Turiu daug sumanymų. Mano tikslas – įpūsti muziejui gyvybės, rengti nuolat keičiamas parodas, edukacines programas. Žeimelis yra prie pat Latvijos, iš čia labai netoli iki Rundalės pilies, Bauskės. Galima būtų tai išnaudoti. Kaip ir tą išskirtinę kultūrinę terpę, per šimtmečius kurtą įvairių tautybių ir religijų atstovų – žydų, evangelikų liuteronų, sentikių. Nežinau, ar man seksis, bet esu kupina vilties, kad viskas bus labai gerai“, – ruošdamasi didelėms permainoms optimizmo nestokoja D.Skrupskelytė.

Vis dėlto apsispręsti atsisveikinti su Šiauliais jai nebuvo lengva. Ypač gaila palikti vaikų dailės studiją, prarasti galimybę matyti, kaip auga mažieji talentai. Šiame mieste Daivą daug kas pažįsta, jai pavyko susikurti draugų, bendraminčių ratą ir gerą vardą. Naujoje vietoje viską teks įrodinėti iš naujo. Bet stiprina mintis, kad Žeimelyje ji bus arti savo tėvo, kuriam jau 86-eri, kad čia jos laukia nuo jaunystės nenutrūkę ryšiai su draugais.

„Kita vertus, man jau 53 metai. Pasakiau sau, kad dabar atėjo laikas daryti tai, ką pati noriu, – pagaliau galiu sau leisti tokią prabangą. Galbūt Žeimelyje nebus taip paprasta, kils problemų, bet tai normalu, tam gyvenimas ir yra. Esu laisvas žmogus!“ – kvatoja moteris.

Bažnyčia neparduodama

Miestelio kultūrą ir istoriją į savo rankas perimančiai D.Skrupskelytei tikriausiai teks aiškiai išdėstyti savo poziciją ir dėl vietos architektūrinio paveldo. Pastaraisiais metais Žeimelis atsidūrė užsieniečių, perkančių nekilnojamąjį turtą, akiratyje. Jau per dešimt senovinių raudonų plytų mūrinukų yra nupirkę užsieniečiai, dauguma – kaimynai latviai.

Vietos gyventojams toks susidomėjimas kelia nerimą. Prieš dvejus metus bendruomenę įelektrino pasklidusios kalbos apie ketinimus pirkti evangelikų liuteronų bažnyčią. Ir šalia jos nusipirktame namelyje įsikūręs rygietis daugeliui panašus į negerus kėslus puoselėjantį įsibrovėlį.

Tiesa, užsieniečių investicijos Žeimelio veido kol kas beveik nepakeitė. Tobulai aplink aikštę sukomponuotą miestelį architektai laiko XVII–XIX amžiaus urbanistikos šedevru, bet atsistojus aikštės centre tektų stipriai primerkti akis, kad nematytum negailestingo nykimo ženklų. Pačioje aikštėje baltomis restauruotomis sienomis šviečia tik muziejaus pastatas. Ir žvalgantis po gretimas gatveles pirmiausia kyla mintis, kaip ilgai dar atsilaikys šie kasmet vis giliau į žemę lendantys, nykstantys mūrinukai. Akivaizdu, kad Žeimeliui skubiai reikia pagalbos.

„Duok Dieve, kad juos pirktų. Kiekvieną susidomėjusįjį tik skatinčiau: imkite, tvarkykite. O tai, kad perka kitų tautybių žmonės, apskritai jokia problema. Juk ankstesniais laikais Žeimelyje gražiai sugyveno lietuviai, rusai, latviai, žydai“, – primena D.Skrupskelytė.

Ir protestantų tikėjimą išpažįstantys žeimeliečiai gali būti ramūs – šiandien į jų maldos namus niekas nesikėsina. Gerokai apirusi gotikinio stiliaus akmenų ir plytų mūro evangelikų liuteronų bažnyčia su aukštyn į dangų šaunančiu griežtu bokštu pernai buvo atsidūrusi prekiautojų nekilnojamuoju turtu akiratyje, domėtasi galimybe keisti pastato paskirtį. Bet tik tiek.

„Girdėjau tokias kalbas, bet į mane niekas nesikreipė. Jei kas ir turėjo tokių planų, negalėtų jų įgyvendinti. Prieš kurį laiką miestelio liuteronų bendruomenė buvo sumenkusi, bet dabar reikalai pajudėjo, turime planų restauruoti bažnyčios pastatą. Mūsų parapija – gyva“, – tikina kartą per mėnesį pamaldas Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioje laikantis kunigas Juozas Mišeikis. Į jas paprastai susirenka kelios dešimtys miestelio tikinčiųjų, antra tiek atvyksta iš aplinkinių kaimų.

Latvijos rusai – gelbėtojai?

Tiesiai priešais liuteronų maldos namus, vietos katalikų vadinamus tiesiog latvių bažnyčia, valstybės saugomoje urbanistinėje zonoje įsikūręs tas užsienietis, kurį pusė miestelio garbina, o pusė – bijo ir keikia. Rygoje gyvenantis ir ten verslą turintis Vladimiras Jevdokimenka pigiai nusipirko daugiau nei prieš šimtą metų statytą, bet jau stipriai apgriuvusį mūrinį namą be langų, prakiurusiu stogu, jį restauravo ir dabar praleidžia Žeimelyje bent kelis mėnesius per metus. Iš Rygos čia – vos valanda kelio, todėl jį dažnai lanko šeima ir draugai.

Vladimiras plačiai atveria savo lietuviškų namų duris. Beveik visus darbus per kelerius metus jis atliko savomis rankomis – atkasė senovinį akmeninį rūsį, pirmame aukšte pastatė didžiulę rusišką krosnį, ant kurios gera miegoti žiemą, mansardoje įrengė biliardinę. Rygietis tikina, kad pirmas Žeimelyje patirtas įspūdis jo vis dar neapleidžia. Prieš aštuonerius metus atklydęs čia motociklu jis akimirksniu įsimylėjo miestelį. Pakerėjo jo grožis, ramybė, tai, kad žmonės čia vieni kitus pažįsta.

Miestelėnai kalba, kad V.Jevdokimenkai čia priklauso dar bent keli mūriniai pastatai. Jis to neneigia, nors atviriau pasakoja tik apie pastarąjį savo pirkinį – senovinį pastatą šalia Žeimelio, Vileišių kaime. Ši vieta šalia kelio į Rundalės pilį ir Bauskę patogi turizmo verslui plėtoti, bet Latvijos rusas pusantro tūkstančio kvadratinių metrų plote rengia cechus, ketindamas juose pradėti specialaus audinio tentų, pripučiamųjų valčių, reklaminių stendų gamybą. Jis planuoja įkurti kelias darbo vietas miestelio gyventojams.

Žeimelio valdžia į ruso užmojus žiūri palankiai. Seniūnės V.Dobrovolskienės tikinimu, anksčiau griūvančiais pastatais niekas nesidomėjo, o dabar atsirado viltis, kad užsieniečiai juos išsaugos ir iš to bus naudos visiems miestelio gyventojams.

Vis dėlto patiems gyventojams toks Rygos rusų antplūdis atrodo įtartinai. Tuo metu, kai V.Jevdokimenka čia dairėsi namo, po seniūniją važinėjo ir daugiau rygiečių. Vienas brangiausių jų pirkinių – už 20 tūkst. Lt vieno žeimeliečio parduotas šimtametis iš tėvų paveldėtas namas.

Pirmyn veda iššūkiai

Miestelio gyventojams kur kas labiau prie širdies ne svetimi gelbėtojai, o savi geradariai. Tokiu jie laiko žeimelietį Rolandą Kazakevičių. Šių metų pradžioje vyras įsirengė automobilių kompiuterinės diagnostikos dirbtuvę. Į ją atvažiuoja automobilių savininkai iš visos Lietuvos, nors Rolandas jokia reklama kol kas nesinaudoja.

„Vyrui labai patinka jo darbas, jis dabar laimingas. Kad rastų gedimą, jis kartais ir naktį prasėdi prie kompiuterio. Net apie rečiausius gedimus informacijos gauna internetu, dažnai ir iš pačių gamintojų. Kuo didesnis iššūkis, tuo jam įdomiau“, – tikina auksarankio žmona Larisa.

Pats Rolandas kuklinasi pasakoti apie save, teigdamas, kad kiekvienas žeimelietis, ne tik jis, yra kuo nors ypatingas ir vertas dėmesio.

Iš tiesų R.Kazakevičiaus istorija panaši kone į kiekvieno jo kaimyno gyvenimą. Jis, kaip ir daugelis miestelio vyrų, ilgai dirbo užsienyje. Septyneri Rolando metai prabėgo Danijoje – reikėjo uždirbti pinigų buto remontui ir įrangai susipirkti. Žeimelyje su trimis vaikais likusi Larisa jį palaikė, stengėsi taupyti kaip įmanydama, kad šeima galėtų būti kartu.

Iš kitų miestelio darbštuolių Rolandas išsiskiria nebent atkaklumu siekdamas savo svajonės ir sumanumu. Žeimeliečius tai žavi. Dalydamasi mintimis, kas galėtų ištraukti miestelį iš sąstingio, seniūnė Vitalija prisipažįsta labiausiai tikinti proto galia ir prie to galinčius prisidėti žeimeliečius.

Tokius kaip R.Kazakevičius, kuris vos per pusmetį spėjo išgarsėti net tarp prabangių ir antikvarinių automobilių savininkų. Į tą pačią gretą ji stato ir buvusį Žeimelio gimnazistą Luką Narsutį, pernai tiesiog mokyklos suole sukonstravusį šimtą kartų sumažintą saulės energijos kolektorių vandeniui buityje šildyti. „Investuotojai iš šalies gerai, bet nereikia pamiršti ir savų išteklių“, – primena Žeimelio seniūnė.

Petro Malūko nuotr.

Balninkų miestelis interneto forumuose apibūdinamas maloniais būdvardžiais: gražus, puikus, nuostabus. Ieškodami, kas dėl to kaltas, galiausiai padėkotume tiems, kurie žiloje senovėje apsigyveno prie Alaušų ir Piršeno ežerų. Prie Balninkų traukia skirtingos jėgos: pažintinė ir pramoginė. Nuo traukos priklauso miestelio sėkmė, nors demografijos giltinė nežada, kad Balninkai vešės kaip jų bendraamžis Vilnius.

Arūnas BRAZAUSKAS

Pagyros Balninkams socialiniuose tinkluose – tai komplimentai prie ežerų įsikūrusioms kaimo turizmo sodyboms, moteliams, poilsiavietėms. Balninkų seniūnijoje tyvuliuoja 18 ežerų, ir nakvynės vietos prie jų matomos iš „kosmoso“ – jeigu tokiu laikysime tinklalapį booking.com su žiniomis apie 781 tūkst.  apgyvendinimo įstaigų. Šis tinklalapis nurodo apie tuziną kaimo turizmo sodybų, įsikūrusių aplink Balninkus.

Galima svarstyti, ar dvi Balninkų parduotuvės gali konkuruoti su Ukmergės ir Molėtų prekybos centrais, kada poilsiautojams kyla noras papildyti automobilių bagažines atsargomis. Juolab kad ir patys balninkiečiai, kurių kiemuose apstu automobilių, turi kur nuvažiuoti: iki Molėtų – 20 km, iki Ukmergės – apie 27 km, iki Anykščių – 30 km, iki Alantos – 17 km.

Šaltiniai teigia, kad senais laikais Balninkai klestėję, kada per juos ėjo kelias iš Vilniaus. Radvilų valia keliui pasukus per Molėtus sumenko ir Balninkų reikšmė. Šiais laikais nepaisydami žvyrkelio atkarpų poilsiautojai vasaromis traukia prie Balninkų ežerų – taigi svarbu ne tiktai kelias, bet ir dėl ko važiuoji.

Balninkų koziris traukos varžybose – anaiptol ne parduotuvės, o Alaušų ežero pakrantė. „Karštomis vasaros dienomis čia tiršta kaip Palangoje“, – sako Balninkų seniūnė Virginija Pusvaškienė. Atvažiuoja daugiausia ukmergiškiai. Pustrečio hektaro užimantis paplūdimys stebėtinai švarus: gal poilsiautojus drausmina juodi šiukšlių maišai, kurių sunku nepastebėti. Vis dėlto, kad prieš savaitgalį pakrantė būtų švarutėlė, kažkas šiukšles turi nurinkti.

Tyrinėjant poilsiaviečių ir prekyviečių geografiją, matuojant turistų ir pirkėjų srautus verta paminėti vieno rinkodaros guru svarstymus. Esą vis mažiau reikšmės turi prekės fizinės savybės, paslaugos turinys – vis svarbesnės darosi istorijos, kurios klijuojamos prie prekių ir paslaugų. Pavyzdžiui, jeigu peršamas ekologiškomis sąlygomis padėtas kiaušinis, svarbios ne vien jo maistinės savybės, bet ir tokios detalės, kaip vištos vardas, jos charakteris, lesalas. Svarbu, ar šeimininkė myli vištą, ir kiti dalykai, kurie apipina kiaušinį pasakaitėmis. O šios padaro kiaušinį įdomesnį už kitus.

Nors vienintelis lietuviško stiklo muziejus, kuris yra būtent Balninkuose, vargiai galėtų konkuruoti su paplūdimiu, esančiu už kelių šimtų metrų (to ir nereikia), galima pasvarstyti, kokių istorijų būtų galima prikurti, kad pravažiuojantieji užsuktų ir įmestų 1,40 euro į prie durų pakabintą kojinaitę.

Mandagiai neaplenkę Vilniaus

Nepervažiuosi Balninkų, nekirtęs miestelio aikštės, kur vasaromis veikia turgelis: ar kaimo gėrybėmis prekiaujama, ar dėvėtais drabužiais, ar viskuo iškart. Aikštės kampe – paminklinis akmuo, ant kurio metalu išvingiuota Balninkų pirmojo rašytinio paminėjimo data – 1338-ieji. Ne savo, o valdovo valia Balninkai išsaugojo istorinį korektiškumą – neišsišoko, neatsirado kronikose pirma Vilniaus, palaukė 15 metų, kol buvo įvardyti 1338 m. lapkričio 1 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro prekybos sutartyje. O Vilnius pirmąkart paminėtas 1323 m.

Balninkų bažnytinės ir pasaulietinės galios centrams – ne vienas šimtmetis. Sienos degė, griuvo ir buvo statomos iš naujo, o seniūnijos centro čia būta jau XVI a. 1546 m. Balninkai pavadinti miestu, XVI a. antrojoje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas miestui suteikė antspaudą, herbą ir Magdeburgo teises.

Per karus ir marus smarkiai niokoti Balninkai 1792 m. pakartotinai pakelti į miesto rangą, jiems vėl suteiktas herbas, į kurį besižvalgant 2006 m. įteisintas dabartinis – aštuonkampė žvaigždė, panaši į Auseklį, latvių žvaigždę. Vieni balninkiečiai aiškina, kad aštuoni kampai reiškiantys aštuonias LDK tautas, kiti porina, kad tai Balninkuose gyvenusių tautybių skaičius.

Aštuonios tautos – lyg ir mažoka LDK, kur, pasak istorikų, kalbėta ir rašyta 21 kalba (skaičius nėra neįtikėtinas, nes nepamiršta ir tokia retenybė, kaip armėnų bažnytinė kalba), o Balninkams aštuonių tautų daugoka, nors 1797 m. surašant gyventojus greta žydų minimi totoriai, karaimai ir rusai sentikiai. Kitas klausimas – ties etnografijos ir humoro riba: ar pačių balninkiečių nereikėtų laikyti atskira gentimi. „Žogaras Bolninkų korvas sutočijo“, – be žodyno nesuprasi, kad vilkas Balninkų karves išpjovė. Retai vartojamą vilko pavadinimą – žagaras balninkiečiai ištaria tarmiškai: žogaras.

Balninkų pavadinimas kildinamas ir iš balų, ir iš balnių. Minimas ir bajoras Balna, į tas vietas atitremtų totorių prievaizdas. Balos ir balnai – aiškūs dalykai, o štai bajoras Balna, taip pat iš Žalgirio mūšio pabėgę ir tremtimi nubausti totoriai gali būti pramanyti jau Adolfo Šapokos laikais. Dėl to legendos netampa mažiau įdomios.

Kraujo upeliai tekėjo

Besimaudantieji skaidriame Alaušų vandeny gali pereiti kelią ir įbristi į gerokai mažesnį ir drumzlinesnį Piršeną. Apie ežerus sudėta legenda.

Kažkada Balninkuose gyveno graži mergina, vardu Balandė. Ją įsimylėjo lietuvis karžygys Alaušas. Juodu susižadėjo. Tačiau Balninkus užpuolę kryžiuočiai, kuriems vadovavo riteris fon Piršenas. Gyvenvietę kryžiuočiai nuniokojo, o Balandę išsivedė į nelaisvę. Sužinojęs apie tai, Alaušas puolęs kryžiuočius vytis ir Balandę vaduoti. Susikovė su fon Piršenu. Abu buvo sužeisti.

Tyras Alaušo kraujas sutekėjęs į daubą, kur dabar skaidrus Alaušų vanduo. Ten ir karžygio dvasia gyvenanti. O netyras fon Piršeno kraujas nutekėjęs į gretimą duburį, kur dabar Piršeno ežeras, – jo klampūs krantai apaugę ajerais, po juos bastosi nerimstanti Piršeno vėlė. Alaušo mylimoji Balandė pavirto balandėle, atsitūpė medyje, kad nuolat matytų Alaušų ežerą. Ta vieta, kur ji budėjusi, dabar vadinama Balandžiais.

Legenda neatrodo labai sena – kyla įtarimas, kad padavimą sudėjo koks nors praeito ar užpraeito šimtmečio inteligentas. Davė valią lakiai vaizduotei ir į pakrantės ajerus įpynė romantišką istoriją, pagardintą baisybėmis. Karžygio Alaušo dvasia iki šiol nerimstanti, kartais tiek įsismarkaujanti, kad per siaurą sąsmauką liejanti tyrą Alaušų vandenį į drumstąjį Piršeną. Alaušo vėlė kasmet nusitempianti į gelmę kokį nors žmogelį, todėl balninkiečiai seniau skandindavę ežere šunis ir kates – kad tik ta vėlė nurimtų ir žmones paliktų ramybėje.

Matyt, lengviau patikrinti, ar Antano Smetonos laikais kas nors statydavęs namus ant užliejamos Piršeno pakrantės, kad nereikėtų mokėti žemės mokesčio, nei išsiaiškinti, ar tose vietose būta ženklaus kačių ir šunų aukojimo ežerui.

Kraujo čiurkšlėmis užpildytos ežerų daubos, vandenyse gyvenančios karžygių vėlės, gyvūnų aukojimas ežerui, kad šis nenusineštų žmogaus, – kaimo turizmo sodybų svečias iškart neatskirs, ar tai kokio nors japonų filmo atgarsiai, ar vietinė tautosaka. Gal kas nors pasakys, kad tokie siužetai kyla dėl baisybių pritvinkusios istorinės atmosferos, juk po karų ir badmečių miestelis atgimė tik XVIII a. pabaigoje. Prie Balninkų prilipusi tremties vietos šlovė: tai totoriai minimi, tai šiaip nusikaltėliai, kurie po visų bausmių vis tiek nebuvę švelnios avelės. Šiuolaikinio turisto požiūriu, šios vietos – joks pragaras, nors balose įkurdintam tremtiniui galėjo atrodyti kitaip.

Kai šiais laikais padaromi tikri nusikaltimai, pavyzdžiui, kažkas ima padeginėti namus, atsiranda ne romantiškos legendos, o kriminalinės kronikos pranešimai. 2013–2014 m. Balninkuose siautė padegėjas. Trumpais laiko tarpais užkurdavęs po du gaisrus: vos ugniagesiai vieną užgesina ir išvyksta, įsiplieskia kitas. Iš viso būta devynių gaisrų. Legenda kol kas nesudėta, nusikaltėlis nepagautas, nors kelių vietinių gyventojų teigimu, daugmaž aišku, kas padeginėjo.

Šv. Stanislovas Balninkuose ir Vilniuje

Šaltiniai teigia, kad jau 1507 m. Balninkuose būta parapijos. Žygimanto Augusto valdymo laikais (1544–1572) skirta lėšų bažnyčios statybai. Per Švedų tvaną (1655–1660), paskui per Šiaurės karą (1700–1721) nuniokoti Balninkai atsigavo tik XVIII a. antroje pusėje. Nauja bažnyčia pastatyta 1771 m. Dabartinė iškilo tik 1908–1910 m. Balninkų klebono Adomo Jusiaus ir parapijiečių pastangomis. Šv. vyskupas Stanislovas (1030–1079), kuriam paskirta bažnyčia, – kankinys, nužudytas Lenkijos karaliaus Boleslovo ranka.

Šis vyskupas – Lenkijos istorijos personažas, Krokuvos globėjas. Parapijos ir bažnyčios vardu Balninkai lygiuojasi į Vilnių – šventovės, kurią mes įprastai vadiname Vilniaus katedra, visas titulas: Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Vyskupo nužudymo scena pavaizduota Vilniaus katedros didžiojo altoriaus paveiksle. Šis lenkas po Lietuvos krikšto laikomas ir Lietuvos globėju.

Nors paskirti šv. Stanislovui, Balninkai iškilmingiausiai mini šv. Lauryną: atlaidai rugpjūčio pradžioje – bene didžiausia Balninkų šventė.

Verta pastebėti, kad sinagoga Balninkuose atsirado 1873 m. – anksčiau, nei sumūryta Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia. Internete randamas šaltinis „Balninkai – Encyclopedia of Jewish Communities in Lithuania“ pažeria įdomių detalių. Pavyzdžiui, 1939 m. būta penkių telefono abonentų, tarp jų vienas žydas. Vargu ar jis išgyveno 1941 m. rugsėjo 5-ąją, kai Pivonijos miške prie Ukmergės buvo sušaudyti bene visi Balninkų žydai – apie 100 žmonių.

Demografinis dalgis

Pavartę istorijos kronikų puslapius, išklausę legendų, pabandykime įvertinti dabartinį Balninkų būvį. Balninkuose gyvenamąją vietą deklaravę 324 žmonės (152 vyrai, 172 moterys). Betyrinėjant seniūnijos statistiką (bendras plotas – 10,5 tūkst. ha, apie tūkstantį gyventojų), krinta į akis gyventojų tankis – 9 žmonės kvadratiniame kilometre (tai daugmaž penkis kartus mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje) ir amžiaus vidurkis – apie 60 metų. Nedarbo lygis mažesnis nei apskritai Molėtų rajone, bet ir gyventojai senyvi. Tai nedarbo statistikos nebloginančių ir kažkaip besiverčiančių pensininkų kraštas.

Skaičiuojame seniūnijoje veikiančias įstaigas: Molėtų r. Balninkų pagrindinė mokykla, Šv. Stanislovo bažnyčia, trys bendruomenės centrai, bendrosios pagalbos gydytojo kabinetas, trys Molėtų rajono bibliotekos filialai, stiklo muziejus, paštas. Verslai: trys Molėtų rajono vartotojų kooperatyvo parduotuvės, dvi privačios parduotuvės, šešios kaimo turizmo sodybos (tiek jų seniūnijos teritorijoje), medžio apdirbimo įmonė „Teblius“, individuali įmonė „Geri meistrai“. Seniūnijoje – apie 15 stambesnių ūkininkų, kiti smulkūs.

Išvardyti darbdaviai nesiūlo šimtų darbo vietų, tačiau jų stygius nelabai jaučiamas. Net jeigu maždaug 100 km seniūnijos kelių kas nors imtų masiškai asfaltuoti, vargu ar tarp vietos gyventojų atsirastų reikiamas skaičius darbininkų (kol kas tik apie 8 km kelių padengta asfaltu ar betonu).

„Vaikai užauga ir išvyksta į miestus. Pasilikę jų tėvai sensta ir išeina į pensiją. Darbo vietos jiems nereikalingos“, – sako Vilija Budrionienė, Balninkų pagrindinės mokyklos direktorė.

Miestelyje – apie pusketvirto šimto gyventojų, o vaikų iki 18 metų nesusirinks nė trijų dešimčių. Į Balninkų pagrindinę mokyklą rugsėjo pirmąją atėjo 33 mokiniai. Tik trečdalis jų iš pačių Balninkų, kiti atvažiuoja mokykliniais autobusais. „Vaikų skaičius kritiškas. Kai kuriose klasėse yra po kelis vaikus“, – konstatuoja mokyklos direktorė.

Žvelgiant pro istorinius akinius, Balninkų švietimo įstaigos kadaise buvo dar kuklesnės. 1805 m. parapinę mokyklą čia lankę 10 vaikų. Vis dėlto istorija neleidžia apsigauti. 1964 m. Balninkų mokykla ir vėl plėtėsi – buvo pastatytas priestatas,  įrengtas mokyklos bufetas su valgyklėle. Bendrabutyje (buvusioje klebonijoje) – 60 vietų. Visa tai buvo reikalinga 430 mokinių darbui ir poilsiui. O jau 2001 m. mokslus baigė 43-ioji ir paskutinė abiturientų laida. Mokykla pertvarkyta į dešimtmetę, paskui devynmetę. 2015–2016 m. mokslo metai Balninkų pagrindinėje mokykloje – paskutiniai. Po to ji bus uždaryta, tiksliau, iš esmės pertvarkyta.

„Šie metai mums duoti reorganizacijai. Jei nebūtume rodę iniciatyvos ką nors keisti, mokykla būtų buvusi panaikinta anksčiau. Uždarius mokyklą kažkas tarsi numiršta. Mūsų tai netenkina“, – sako mokyklos direktorė ir pasakoja apie ateities planus.

Kaimynystės namų septyni raktai

Dalis mokyklos patalpų bus pritaikyta universaliam daugiafunkciam centrui (UDC). Pagal apibrėžimus, UDC yra švietimo, kultūros ir socialines paslaugas vaikams bei vietos bendruomenei teikianti įstaiga, kurios veikla gali apimti ikimokyklinį, priešmokyklinį, papildomą, specialųjį ugdymą, vaikų priežiūrą, taip pat neformalųjį suaugusiųjų švietimą, nuotolinį mokymą, pramoginę, sociokultūrinę, meninę veiklą. Trumpai kalbant, vaikų lopšelis, darželis, vaikų ir suaugusiųjų mokykla bei kultūros namai po vienu stogu. Balninkų atveju – ir senelių prieglauda.

Direktorės teigimu, UDC atsiras ne tuščioje vietoje – pamatai tam kloti ne vienus metus. Mokykla turinti gerą bendradarbiavimo įdirbį: per dešimtmetį dalyvauta 22 Lietuvos ir tarptautiniuose projektuose. V.Budrionienė vardija programų pavadinimus: „Comenius“, „Erasmus“, „Nordplus“. Pasak jos, buvo atlikta vietos gyventojų apklausa, išsiaiškinti jų poreikiai. „Pagyvenusiems žmonėms reikia ilgalaikės socialinės paramos, sociokultūrinių veiklų“, – aiškina direktorė.

Balninkų UDC padėtų ne tik vietos senoliams. Pavyzdžiui, vienuolika žmonių laukia eilėje, kad patektų į Alantos senelių namus. Yra vietinių senelių, kurie išvykę į kitose Lietuvos vietose esančias globos įstaigas, ir savivaldybė už juos mokanti. Atidarius UDC jie galėtų sugrįžti.

V.Budrionienė pasakoja apie Lenkijos patirtį: į senolių problemas ten žvelgiama plačiau, sprendžiami jų integracijos klausimai, bandoma įveikti vienišumą, depresiją.  Nemažai seniūnijos senelių rudenį ir žiemą išvyksta pas vaikus į miestus, o savo namuose gyvena tiktai vasarą. Jie mielai pasiliktų, nevažinėtų, jeigu jiems vietoje  būtų teikiama parama ir globa.

Kol kas tiktai planuose egzistuojantis Balninkų UDC jau turi pavadinimą – Kaimynystės namai. Pasak mokyklos direktorės, juose galėtų apsigyventi 25 žmonės. Visoms veiklos kryptims užtikrinti būtų 12 darbo vietų. Šiuo metu mokykloje dirba 16 mokytojų, penki iš jų gyvena miestelyje, kiti – atvykstantys. UDC projektas leis daugiau ar mažiau išsaugoti pedagogų kolektyvą.

Seniūnė V.Pusvaškienė ir mokyklos direktorė V.Budrionienė vardija buvusius mokinius, kurie po daugelio metų remia miestelį. Seniūnė geru žodžiu pamini velionę Europos stalo teniso čempionę (1970 m.) Aldoną Skarulienę  – apsigyvenusi Balninkuose ji treniravo vietos moksleivių komandą. Prie Balninkų stalo tenisininkų ugdymo prisidėjo ir Seimo narys konservatorius Valentinas Stundys, iš savo kišenės nupirkęs mokyklai stalo teniso robotą (kaina senaisiais pinigais – 680 Lt).

Kaimynystės namai galėtų praplatinti ir siaurą vietą viešojo maitinimo srityje. Vasarą į Alaušų paplūdimį suvažiuojantys poilsiautojai ar šiaip pravažiuojantieji turėtų kur pavalgyti, nes UDC nuolat veiktų virtuvė. V.Budrionienė viliasi, kad namai pradės veikti apie 2018-uosius.

Balninkų bendruomenės centras, savotiškas Kaimynystės namų prototipas, veikia nuo 2001 m. – tai viena pirmųjų tokių įstaigų Lietuvoje. Įsikūręs renovuotose buvusio vaikų darželio patalpose, centras su savo salėmis ir virtuve – pamėgta jubiliejų šventimo vieta. Įrengus 16 miegamų vietų vasarą ten planuojamos senelių stovyklos.

Vis dar veikianti mokykla įsikūrusi seniausiame Balninkų mūriniame statinyje, pramintame magazinu. Vėl nyrame į tikėtinus padavimus. Kažkada čia buvęs grūdų sandėlis, kuriame kauptos privalomos atsargos – jeigu ištiktų nederlius. Magaziną rakindavo septyniais raktais, kuriuos saugodavo septyni skirtingi žmonės, – viskas tam, kad sunkiau būtų susimokyti ir kažkiek grūdų pasivogti. Dabartinė Balninkų patirtis rodo kitokio – pozityvaus susimokymo pavyzdį.

Seniūnijos administracija, Bendruomenės centras, kuriami Kaimynystės namai, Šv. vyskupo Stanislovo parapija rikiuojasi į darnią gretą, kuri pajėgi įgyvendinti jų pačių puoselėjamą viziją – suteikti Balninkams didesnių traukos galių, paversti juos kultūros ir turizmo centru.

Stiklo skilimo kryptis nežinoma

Kultūrinės traukos taškas – į centrinę miestelio aikštę bežvelgianti įstaiga, kurios visas pavadinimas – Balninkų V.Miškinio paveikslų galerija ir stiklo muziejus.

Galerija prasidėjo nuo Balninkų mokyklos mokytojo Vlado Miškinio dovanos – 160 jo tapytų paveikslų. Patalpas suremontavo Molėtų savivaldybė, ir nuo 1998 m. spalio galerija ėmė veikti. Kitas balninkietis mokslų daktaras Kazys Strazdas padovanojo miesteliui savo stiklo dirbinių kolekciją – iš viso 367 eksponatus. 2002 m. lapkričio 8-ąją Prezidentas Valdas Adamkus čia perkirpo juostelę – taip buvo atidarytas pirmas ir kol kas vienintelis šalyje stiklo muziejus.

Muziejuje dirbančius Danutę ir Balį Grigus norisi apibūdinti kaip jaunyvus vyresnio amžiaus žmones – būtent tokius, kokiais linkėtume būti visiems, kurie persirito per šešias dešimtis metų, balninkiečų amžiaus vidurkį.

Balninkų mokykloje dėsčiusi geografiją aistringa keliautoja D.Grigienė dabar vedžioja ekskursantus tarp stiklais nukrautų lentynų. Žvelgiant į daiktus, kurie žinomi nuo vaikystės, sunku patikėti, kad jie tapo muziejiniais reliktais. Pavyzdžiui, pieno butelis, kurį nužudė tetrapakai, ar vis dar teiktinu žodžiu „sifonas“ vadinamas indas gazuotam gėrimui daryti ir laikyti.

Įspūdingą ekspozicijos dalį sudaro Onutės Pusvaškytės linoraižiniai. Vienuolė O.Pusvaškytė prieš gerą tuziną metų prisistatė taip: „Mokiausi ir dūkau Balninkuose. Piešti mėgau nuo pat vaikystės. 1968 m. atvykau į Kauną. Įsidarbinau Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje virėja. 1970 m. pabandžiau jėgas įvairiuose žanruose: tapyboje, skulptūroje bei grafikoje. Visi žanrai patiko, tačiau daugiausia apsistoju ties grafikos darbais.“

Muziejus prašosi ir erdvesnių patalpų, ir gausesnei auditorijai skirtų parodų. Juk į muziejų galima atvykti ne vien automobiliu, bet ir pasitelkus skaipą ar kitokias priemones, vadinamas daugialype terpe (multimedija).

Žiemą lėlės, vasarą gėlės

Su dekoratyvinių interjerinių lėlių meistre Irena Pusvaškiene, kurios darbai eksponuojami ir Balninkų stiklo muziejuje, šnekamės jos namuose. Ponia Irena – iš tų, kurie jaunus žmones galėtų pamokyti, kaip gyventi. Jos darbotvarkė: vasarą gėlės, žiemą lėlės. Dirbusi Balninkų bibliotekoje, auginusi vaikus, ūkininkavusi I.Pusvaškienė vienąkart susimąstė, ką jai veikti išėjus į pensiją. Nusprendė, kad atsidės rankdarbiams. Pasimokiusi pas lėlininkę Mildą Norvaišaitę, Irena ėmė gaivinti istorinius ir savo vaizduotės personažus: Barborą Radvilaitę su Žygimantu Augustu, Perkūno dukterį Elektrą, kurios neaptiksi lietuvių mitologijoje. Lėlės gaminamos pagal užsakymus, kurie I.Pusvaškienę pasiekia ir per feisbuką.

Bibliotekininkė dėsto savo pastebėjimus: jei skaito tėvai, skaito ir vaikai; žmonės, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, renkasi ne meilės romanus, o psichologinius. Kai dirbo bibliotekininke, jos apskaičiavimais, apie 10–12 proc. skaitytojų buvo išgėrinėjantys arba atėję iš tokių šeimų, ir ši dalis nepakitusi. Kitas bibliotekininkės apskaičiavimas – apie 2030 m. neliks nė vieno balninkiečio. „Tais metais, kada išėjau pensijon, Balninkuose gimė vienas vaikas, o mirė 23 žmonės. Ir dabar panašiai“, – aiškina I.Pusvaškienė.

Nuostabi gamta, lengvai pasiekiami didesni miestai ir bibliotekininkės demografinės prognozės, kurių nenuginčysi, perša mintį, kad šiose apylinkėse turėtų virti nekilnojamojo turto rinka. Negyvenamų namų turėtų gausėti, kaip ir norinčiųjų jų įsigyti. Tačiau seniūnės V.Pusvaškienės teigimu, to nėra. Vaikai neparduoda tėvų namų, verčiau keliasi ten gyventi – visam laikui ar bent šiltuoju metų laiku.

Gyvenimą tarp kaimo ir miesto senokai pasirinko 82-ejų Vanda Šepetienė. Pavyzdys skautams ir visiems, kurie norėtų likti nesuglebę. Nekomerciškai ūkininkaujanti sodyboje per kelis kilometrus nuo Balninkų ponia Vanda dalija dienas tarp miesto ir kaimo (nekomerciškai reiškia, kad ūkininkauja sau, giminėms ir draugams). Visus ji apvažiuoja tamsiai žaliu „Renault“. Pasirinkusi kaimą kaip savotišką terapiją po skaudžių netekčių (per autoavariją žuvo sūnus), V.Šepetienė išliko elegantiška miestietė. Turinti statybininko išsilavinimą, dirbusi ir darbų vykdytoja, ir statybinių organizacijų pareigūne, ponia Vanda – įdomiausių istorijų pasakotoja.

Viena jų pateko į V.Šepetienės kaimynės (kaime, o ne mieste), rusų kalba rašančios Lietuvos rašytojos Lenos Eltang romaną „Kitokie būgnai“. Tai istorija apie nukirptas merginos kasas, kurios buvo įaustos į zakristijos staltiesę.

Vešlūs plaukai, išsaugoti audiny, kuris gal tvers ilgiau nei plaukus auginusi galva, – tvaraus tęstinumo metafora. Vargu ar tokį vaizdinį vadintume greitos sėkmės formule. Tačiau balninkiečiai savo ateitį sieja tais žmonėmis, iš kurių mūsų paviršutiniškais laikais mažai ko tikimasi. Jau dabar Balninkų gyvenimo audinys yra gražus, o jo tvarumą patikrins laikas.

Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Rusnėje įprasta burnoti ant potvynio. Gal tai tik dangaus užkalbėjimas, nes iš tiesų vandens stichija salą ne tiek baudžia, kiek apipila gėrybėmis. Dabartiniai rusniškiai, kaip ir kadaise čia gyvenę lietuvininkai, apsukriai jomis naudojasi – verčiasi žvejyba, stato laivus, potvynių maitinamoje žemėje sulaukia puikaus bulvių derliaus.

Vienintelis „produktas“, iš kurio rusniškiams dar neišeina užsidirbti, – tai po­tvynio vaizdų grožis. Atvykstančių smalsuolių netrūksta, bet jie tik nusifotografuoja pakilusio vandens fone ir suka atgal. Retas kuris ryžtasi persikelti į pačią salą, tad nei ten laukiančios kaimo turizmo sodybos, nei restoranas ir kavinė per potvynį nepraturtėja.

„Tiesą sakant, svečių mes nelabai ir kviečiamės, bent kiek didesnis srautas sutrikdytų mūsų pačių kasdienybę. Juk gyvenimas nesustoja net ir per potvynį – mūsų žmonėms reikia ir į darbus važiuoti, ir vaikus į mokyklas vežti“, – pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Jie su sutuoktiniu ir patys yra viena iš tų 15 salos šeimų, kurios verčiasi kaimo turizmu (dar kelios užsiima tuo nelegaliai, bet seniūnė apie jas, teršiančias gildijos vardą, net nekalba). Žiemą, ankstyvą pavasarį Dalios nameliuose tuščia, nors visa potvynio romantika – tiesiai po jų langais, už pylimo, skiriančio nuo vandenų. O šiltuoju metų laiku čia sunku rasti vietą nakvynei.

Vasarą Rusnė šurmuliuoja tarsi XX amžiaus pradžioje, kai turėjo kurorto statusą. Rusniškiai norėtų jį susigrąžinti, tik baisu pagalvoti, kad tai galėtų atimti iš salos pasaulio pakraščio žavesį. Nes šiandien, kai artėji prie Rusnės, apima nerealus jausmas, tarsi dar žingsnis kitas, ir kelias nuskraidins į minkštus pastelinius tolius – tvirto pagrindo po kojomis lieka vis mažiau, veriasi vandenų žemė.

Dėl tų pamario potvynio vandenų net elek­tros stulpai palei Rusnę su Šilute jungiantį kelią iškelti ant polių. Kitokios realybės įspūdį stiprina ir abipus kelio vandenyje tyvuliuojančios sodybos, kurių gyventojams lieka tik viena susisiekimo priemonė – valtis, ir vis siaurėjantis juodo asfalto ruožas, galų gale visiškai pranykstantis po vandeniu.

Iki tilto per Atmatos upę, vedančio į salą, likus mažiau nei kilometrui, pasitinka neįprastas kelio ženklas, skelbiantis apsemto kelio ruožo gylį. 20 centimetrų – dar nieko baisaus, apie pusę kilometro vandeniu vairuotojai įveikia ir savomis jėgomis.

„Šiųmetis potvynis – tik pasižaidimas. Buvo vos kelios dienos, kai žmones į salą turėjome kelti specialia technika. Bet nuolat apsemiamas kelias į Šilutę yra didžiausia mūsų bėda, XXI amžiaus gėda. Reikia tiek nedaug – per 400 metrų atkarpą nutiesti estakadą. Daug metų girdime pažadus, bet niekas nejuda“, – skėsteli rankomis seniūnė Dalia.

Jei nesi rusniškis, sunku suprasti, kuo skundžiasi seniūnė. Per apsemtą kelio ruožą nuo ankstaus ryto iki vėlumos automobilius kelia traktoriai, egzotiška atrakcija vairuotojui nieko nekainuoja. Tačiau kai nuolat gyveni potvynio zonoje, tai tampa rimta kliūtimi. Piko metu prie keltuvų tįsta net 30 automobilių eilė, skubantiems į darbus salos gyventojams iš namų išvažiuoti tenka ir valanda anksčiau.

Vidury vandenų – miestietiški įpročiai

Rusniškius labiausiai erzina klausimas, kodėl jie vis verkia, užuot išsikėlę gyventi kitur. Pastarąjį dešimtmetį gyventojų saloje išties sparčiai mažėjo: vieni emigravo, kiti neapsikentę nepatogumų perkėlė savo verslus ten, kur veiklos nevaržo potvyniai. O tiems, kurie liko, Rusnė yra nuostabiausia vieta pasaulyje – ir gyventi, ir užsiimti verslu.

Miestelio centre praėjusią vasarą pradėjo veikti greitojo maisto užkandinė. Darbo diena, pietų metas – užkandinės durys neužsidaro, viduje kvepia gardžiu maistu, aidi žemaitiška šneka. Turbūt tai ir bus geriausia vieta paklausti žmonių, ką jie Rusnėje veikia, iš ko gyvena, ir galbūt – kodėl neišsikelia gyventi ten, kur viskas patogiau, arčiau.

Patiekalus čirškina, užkandinės lankytojus aptarnauja pats jos šeimininkas Daivaras Matukevičius, greta įsitaisiusi jo žmona Indrė tvarko įmonės buhalteriją.

Poros verslo pradžia buvo kitapus gatvės esanti maisto prekių parduotuvėlė. Prieš keliolika metų Daivaras perėmė ją iš uošvių, išplėtė patalpas, padidino prekių pasirinkimą. Sėkminga prekyba pernai leido įgyvendinti seną svajonę – atidaryti nuosavą kavinę. „Žinoma, iš smulkiojo verslo čia tiek neužsidirbsi, kiek gali paprastas darbininkas užsienyje. Bet nebėgsi juk iš Lietuvos, kai turi daug ką susikūręs“, – skrudindamas bulves dėsto 41 metų vyras.

Vasarą klesti ir D.Matukevičiaus parduotuvė, ir užkandinė, o žiemos mėnesius tenka baigti net su nuostoliais. Anksčiau juos pratraukti padėdavo poledinės žūklės mėgėjai, bet salą paskelbus rezervato zona jų stipriai sumažėjo, nes marios iš Rusnės tapo pasiekiamos tik dideliu lankstu per Šilutę.

Bet patiems rusniškiams it kokiems didmiesčio gyventojams užkandinės reikia kasdien, ne vien gimtadieniams ar gedulingiems pietums. Pietų metu joje užimti visi staliukai, šurmulio netrūksta ir vakarais, nors alkoholiu čia neprekiaujama. Pasak Daivaro, žmonės valgyti „mieste“ įprato nuo tada, kai Rusnėje veikė valgykla.

Savo skrudintų bulvyčių porcijos laukiantis rusniškis Saulius Bukantas aiškina paprastai: mažoje bendruomenėje žmonės turi palaikyti vieni kitus. Statybos ir restauracijos darbų įmonės savininkas kasdien pietauja pas Daivarą, kartu kviečiasi ir savo žmones. O Daivaras jam davė darbo pernai, pasamdęs pastatyti ir įrengti užkandinę.

Skubėdamas baigti pietauti S.Bukantas vis žvilgčioja į dangų. Rusnėje jis jau antras dešimtmetis, žino, kad prieš orus nepašokinėsi. Ypač – prieš potvynį, atimantį laiko, didinantį darbų sąnaudas. Pakilus vandenims į salą sudėtinga atsigabenti technikos, didesnį kiekį statybinių medžiagų. Bet verslininkas jau prisitaikė dirbti ir saloje, ir žemyne. Galbūt Šilutėje užsakymai įdomesni – teko restauruoti istorinius, valstybės saugomus pastatus. O Rusnėje jam smagu imtis bet kokių darbų, nes toks jausmas, kad darai sau pačiam.

Per žuvis nėra žmonos

Greitojo maisto užkandinės valgiaraštyje yra visko, tik nėra žuvies. Tad kur Rusnėje jos ieškoti? Pasirodo, žiemos pabaigoje net čia šviežios negausi – prasideda liesas metas, kai marių ledas jau per silpnas išlaikyti žvejus, bet ižo dar per daug, kad galima būtų išplaukti  statyti tinklų.

Iš žuvų rūkymo gyvenantys rusniškiai neslepia, kad tokiu metu ir jie ruošia ne šviežias, o šaldytas žuvis. Ir pabrėžia: vis vien jie pranašesni už konkurentus iš didmiesčių, nes čia šaldytos žuvys ilgai nelaikomos, tik kol marios ledą išneš.

Ir žvejyba, ir žuvų apdirbimu Rusnėje verčiasi kas gali. Bent jau taip kalba vietos gyventojai ir juokiasi paklausti, kur galima nusipirkti žuvų. Jos parduodamos visur, skiriasi tik skonis, dūmo kvapas, nes vieni jas rūko pagal senas salos tradicijas, kiti kuria vis naujus receptus.

Rusnėje įregistruotos šešios žuvų apdirbimo įmonės, tačiau daug kas tuo užsiima ir nelegaliai. Seniūnijoje, kurios 40 proc. teritorijos užima vandenys, kurią dar ir marios skalauja, žvejyba ir žuvų apdirbimas užima pirmą vietą verslų sąraše. Juokaujama, kad rusniškis vos gimęs siekia meškerės ar tinklo.

Su Daliumi Kuzma beveik taip ir atsitiko. 32 metų vyras, kiek save atsimena, vis prie žuvų. Dar paauglys jis iš tėvų namų Rusnės miestelyje persikėlė gilyn į salą, pas Uos­tadvario kaime gyvenančius senelius. Mat jų sodyboje tiesiai po langais, už pylimo, vandenis plukdo Atmata – tik nuleidai valtį, ir atsiveria tiesus kelias į marias.

Žvejui čia darbo tiek, kad neišeina visko aprėpti net sukūrus sėkmingai veikiantį žvejybos ūkį. Dabar jį sudaro jau dvi bendrovės – „Uostadvaris“ ir „Storasis ungurys“.

„Pernai pačioje kovo pradžioje upėse prasidėjo stintos, marias turėjom palikti. Nebe­išeina ir naktį stintas žvejoti, ir dieną į marias eiti. Neturiu tiek pajėgumų. Stintos eina dvi, tris savaites – išėjo, ir viskas. Negali laukti“, – rūpesčiais dalijasi Dalius, per stintmetį samdantis aštuonis vietos žvejus.

Iš marių jis traukia karšius, kuojas, raudes, žiobrius, starkius, lydekas ir iš karto jas parduoda. Anksčiau dar puoselėjo mintį užsiimti žuvų rūkymu ir prekyba. Nepavyko dėl apmaudžios priežasties – saloje nėra žmonių, kuriuos būtų galima pasamdyti.

„Paskui pagalvojau – kam siekti neįmanomo, verčiau eisiu sau viena vaga: pagavau, pardaviau, ir ramus. Dienų būna įvairių, kartais tik dėžę prigaudau, o kartais – ir pusantros tonos. Oras, vėjas, metų laikas – viskas svarbu, bet niekada nesuplanuosi, ar po sėkmingos žvejybos šiandien seksis ir rytoj. Kaip potvynis pas mus nenuspėjamas, taip ir žvejybos sezonas“, – pasakoja D.Kuzma.

Vis dėlto pats darbymetis ir didžiausi uždarbiai Rusnės žvejų laukia rugsėjį ir spalį, tuomet su laivais išplaukiama į marias. Daliaus kieme – du žvejybiniai botai, du greitaeigiai kateriai, Atmatos pakrantėje suguldytos plačiadugnės marinės valtys. Vienas naujutėlis 12 vietų laivas skirtas pramogoms. Laisvesnę nuo žvejybos dieną verslininkas pats plukdo mariomis vasarotojus.

Viską, ką uždirbęs, D.Kuzma investuoja į laivus ir žvejybinę įrangą. Prisipažįsta daug ką galintis sau leisti, bet kad nieko esą nereikia. Kieme tarp laivų stovi naujas žvilgantis mersedesas – vienintelė vyriška jo užgaida, jei neskaitytume medžioklės.

Verslininkas tik kartą buvo išvykęs į užsienį, bet ne atostogų, o pirkti žvejybos įrangos. Tada Norvegijoje teištvėrė keturias dienas, nors atlikęs reikalus dar ketino pasižvalgyti po šalį kaip turistas. Namo parginė mintys apie laivus, žuvis, atrodė, kad svetur net kvėpuoti nėra kuo, kai oras nekvepia žuvimi.

„Per tuos darbus nė žmonos į namus neparvedi!“ – neištveria jaunojo žvejo močiutė. Dalius pripažįsta, kad taip ir yra, bet kitaip jam neišeina. Kai yra darbų, net rankos niežti, taip norisi jų imtis. Ir marios šaukia, rūpi plaukti kone kasdien, net kai nėra žuvų.

Bulvės – antra rusniškių duona

Rusniškiams dosnios ne tik marios, bet ir žemė. Vasaros pradžioje į salą užsukusius svečius stebina didžiuliai žydinčių bulvių laukai. Taip Rusnėje buvo ir prieš šimtmečius. Šiandien bendras bulvėmis apsodinamas plotas siekia per pusę tūkstančio hektarų, saugyklomis paversti didžiausi salos pastatai, net ir žlugęs žuvininkystės ūkis.

„Salos žemė – sąnašinis dirvožemis. Pot­vy­nio vandenys suneša mums viską, ką atplukdo Lietuvos upės, – lapus, šakas, dumblą. Visa tai perpūva, tampa natūraliomis trąšomis. Jomis maitinama žemė labai derlinga, naši. Tarpukariu čia tinkamais parduoti buvo laikomi tik svogūnai, kurie ne mažesni už du kumščius. Rusniškės daržovių derlių susikraudavo į kurėnus ir Šyšos upe plaukdavo į Šilutės, Klaipėdos turgus, tai leido gyventi pasiturimai“, – pasakoja seniūnė D.Drobnienė.

Prie puikaus derliaus prisideda ir palankus klimatas, formuojamas salą supančių vandenų. Bulvės čia anksčiausiai sodinamos, anksčiausiai ir kasamos. Išskirtinė tradicija – jų daiginimas. Nuo senų laikų kažkodėl būtent kovo 8-ąją kiekviena šeima susinešdavo bulves į šiltesnę namų vietą ir į vos tik sušilusią dirvą sprausdavo jau pradaigintas.

Sovietinės okupacijos metais rusniškiai ankstyvąsias bulves, trise pasisamdę vieną vilkiką, gabendavo parduoti į Rusijos gilumą, ką jau kalbėti apie Rygos ar Kaliningrado turgus. Darbščiausi iš to neblogai prakuto, pasistatė namus, apsirūpino automobiliais.

Šiandieniai rusniškiai spėja, kad galbūt dėl tų bulvių saloje greičiau pritapo po karo čia prievarta sukelti dzūkai, tradiciškai laikomi gerais bulvių augintojais. Į Lietuvą įžengę sovietų okupantai paliko Rusnę be gyventojų. Pirmoji lietuvininkų banga iš jos pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944-aisiais. Mirus Stalinui į Vokietiją išvyko ir tie rusniškiai, kurių pasitraukimą tuomet sustabdė sovietai.

„70 proc. dabartinių rusniškių yra dzūkai. Vieni čia atsikėlė bijodami Sibiro, sovietai jiems liepė rinktis – tremtis arba Rusnė. Kitus įkalbėjo agentai, siuvę po Dzūkiją ir ieškoję aukų perkėlimui. Buvo sumąstyta imtis būtent dzūkų, nes jie žvejoja savuose vandenyse, tad mokės gaudyti žuvis ir mariose“, – pasakoja D.Drobnienė.

Pačios seniūnės šaknys – taip pat Dzūkijoje. Pirmieji į Rusnę 1955 m. atsikėlė jos seneliai, paskui tetos šeima, tėvai. Pati gimė jau čia, tad laiko save tikra rusniške, nors kalbant girdėti daininga dzūkiška tartis. Su vyresnio amžiaus kaimynėmis seniūnė bendrauja grynai dzūkiškai.

Į svetimą žemę prievarta atkeltų dzūkų likimai klostėsi įvairiai. Buvo tokių, kurie atšilus laikams grįžo į tėviškę. Ne vienas parbėgęs atgal į Dzūkiją po kelerių metų vėl kūrėsi Rusnėje ir gyvena čia iki šiol.

O, tarkim, žinoma krašto poetė, pedagogė Aldona Kazlauskienė, nugyvenusi Rusnėje ilgą prasmingą gyvenimą, užauginusi čia du vaikus, sparnus į Dzūkiją pakėlė tik sulaukusi pensinio amžiaus. Abu su vyru išpardavė viską, ką buvo užgyvenę, nusipirko butą gimtuosiuose Dau­guose ir, kaip patys sako, gyvena mėgaudamiesi tėviškės kvapu.

Rekonstruota senoji meistrystė

Šiandien Rusnėje gyvena vos keli lietuvininkų palikuoniai. Jų palikimą saugo, tradicijas puoselėja – pagal senuosius receptus pyragus, keksus kepa, kafiją, vandens punšą verda, marines valtis dirbina – jau šiais laikais rusniškiais tapę gyventojai.

Praėjusią vasarą su nacionaline ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ Rusnėje apsilankiusiam istorikui prof. Alfredui Bumblauskui buvo didelis netikėtumas sutikti čia žmogų, ne tik išmanantį senųjų laivų statymo subtilybes, bet ir vartojantį šios srities lotyniškus pavadinimus. Profesorius su vietos laivadirbiu kalbėjosi apie tai, kaip Julijus Cezaris lygina romėnų laivyną su venetų laivynu!

Tas auksarankis eruditas – 38-erių Simas Knapkis, buvęs šilutiškis. Dabar jis su šeima įsikūręs idiliškame Rusnės kampelyje, sodyboje po šimtamečiais medžiais, ir iš tiesų apie laivus žino viską. Į salą Simas atsikėlė iškart po studijų ir apsigyvenęs 1884 m. žinomų lietuvininkų pirklių Lopų name, kurį paveldėjo iš giminaičių, ketino užsiimti turizmu.

Laivadirbystė jo gyvenime atsirado prieš 12 metų, pirma tiesiog kaip pomėgis, bet metams bėgant reikalavęs vis daugiau laiko ir jėgų. Simas ieškojo literatūros, meistrų, iš kurių galėtų semtis patirties. Paaiškėjo, kad žinių apie šį amatą beveik nelikę.

„Lietuvoje beveik visas krantas sovietinės okupacijos metais buvo militarizuotas, mariose nebuvo galima buriuoti. Be to, atsirado motorlaiviai, nebeliko vietinių gyventojų, tad neliko ir tradicijos. Man pasisekė, kad susipažinau su Viktoru Belokopytovu. Šis vietos laivadirbys Rusnėje įsikūrė po karo ir dar spėjo perimti tiesioginę tradiciją iš senųjų kurėnų meistrų“, – apie savo meistrystės kelią pasakoja rusniškis.

S.Knapkis yra pastatęs ne vieną istorinę burvaltę, po Kuršių marias plaukioja jo kurėnai, venterinės valtys. Lietuviai jų yra įsigiję asmeninėms reikmėms, turizmui. Į platesnius vandenis su savo kūriniais Simas išplaukti negalvoja, užsakovų iš užsienio neieško, nes šio tipo laivai – plokščiadugniai, mažos grimzlės – tinka tik šiam kraštui.

Šiuo metu jo dirbtuvėje baigiama dar viena venterinė valtis. Paklaustas apie kainą, Simas įvardija trijų tūkstančių eurų sumą – tokia būtų savikaina. Viskas yra daroma rankomis, tad vienai valčiai prireiktų mėnesio, jei būtų dirbama be pertrūkių.

Laivadirbystę stabdo ir tai, kad Lietuvoje vis sunkiau rasti tinkamos medienos. Reikalingos plačios, geros kokybės ąžuolinės lentos. Tiesaus, nesusisukusio kamieno, plongalyje mažiausiai 45 centimetrų pločio, tenka ieškoti po visą Lietuvą. Tokį įmanoma pakelti tik su kranu, o su juo daug kur neprivažiuosi.

„Kažkada buvau atsidėjęs vien laivams, iš to pragyvenome. Dar prieš ekonominę krizę jų daug kam reikėjo, laivas buvo prestižo reikalas, tarsi priedas prie įvaizdžio. Stengdavausi neturėti reikalų su tais, kurie domisi tik iš tuštybės“, – pasakoja Simas.

Anų, sočių, bet tuščių laikų jam negaila, nors dabar, kai vien iš šio amato pragyventi nebeišeina, ir pati laivadirbystė nebeteikia tokio didelio džiaugsmo. Bet pati Rusnė su jos atskirtimi ir potvynio vandenimis S.Knapkiui tebėra geriausia vieta ramiai, susikaupus būti šiame pasaulyje.

Bendruomenės jėga – kaip potvynio

Kaimo turizmo verslą puoselėjantis Raimondas Plikšnys apie Rusnės teikiamas dovanas gali kalbėti nesustodamas. Kilęs iš Šilutės, gyvenęs Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, saloje vyras apsigyveno vedęs rusniškę Daivą, turi šešis vaikus, mažiausiajam Gedui – treji. 53 metų verslininkas tikina čia atradęs geriausią vietą vaikams auginti.

Raimondas visada turėjo svajonę gyventi šalia upės. Daug kas atkalbinėjo, kai juodu su Daiva nusižiūrėjo vietą Rusnėje ant Pakalnės upės kranto, gąsdino potvyniais. Atsimena, klausė močiutės, pardavusios jiems seną, sukiužusį namelį, kiek to potvynio čia būna. „Nieko baisaus, iki dujinės viryklės jungtuko tepakyla“, – juokiasi prisimindamas jos žodžius.

Raimondo tai neišgąsdino, tik privertė elgtis apdairiai. Dabar visi pastatai Plikšnių sodyboje iškelti ant 1,40 m aukščio polių. Jos šeimininkai ir svečiai gali grožėtis vandens stichija be baimės. Niekur kitur saloje potvynis neįžengia tiesiai į kiemą, nes ši vieta, priešingai nei visi žmonių gyvenami salos plotai, nėra apsaugota pylimu.

Būna, kad vanduo tyvuliuoja po pat durimis ir dvi dienas, kai neišeina iškelti kojos į lauką. Būna, potvynio nešamos lytys įplaukia tiesiai į namo langus, nuneša prieplauką, apdaužo laivus. Yra buvę tokių žiemos potvynių, kad staigiai atšalus sodybą apsėmęs vanduo virsta ledu ir neištirpsta kone iki pusės pavasario – saloje jau šilta, kalasi žaluma, o čia viskas sustingę lyg šaldiklyje.

Bet nepaisant visko Daiva ir Raimondas po­tvynį vadina didingiausiu gamtos reiškiniu. Ir niekada negalvojo nuo jo bėgti, nors pasiūlymų pralaukti jį saugesnėje vietoje sulaukia nuolat.

„Gamta – tai viena, bet Rusnėje ir žmonės ypatingi. Jei bėda, jie susitelkia, tampa vieningi kaip kumštis. Atrodo, lyg mažai ką pažįsti ir tavęs niekas nepažįsta, bet vos tik nelaimė – nė vienas nuošaly nelieka, net tas, kuris atrodė santūrus, nebendraujantis. Visi atskubėjo, kai pernai pas mus kilo gaisras. Taip yra, nes esame salos bendruomenė“, – įsitikinęs R.Plikšnys.

Petro Malūko nuotr.

Didžiausias Jašiūnų miestelio rūpestis dabar – kaip įpūsti gyvybės naujumu švytinčiam XIX amžiaus dvarui. Praėjusį šeštadienį įvyko jo atidarymo iškilmės, ir jašiūniškiai tiki, kad Radvilų laikus siekianti istorija padės jiems ne tik pritraukti turistų, bet ir greičiau įvilkti miestelį į modernų rūbą.

Jūratė KILIULIENĖ

Pastaraisiais dešimtmečiais Jašiūnų dvarą lankė nebent vienumos ieškantys romantikai. Jo praeities didybė buvo virtusi griuvėsiais, o pastatą juosiantis parkas – sulaukėjęs. Ir tik didžiausi miestelio entuziastai, dvaro atgimimo idėjos puoselėtojai tikėjo, kad jis bus atstatytas.

Restauruotojai ir statybininkai dvarvietėje plušėjo dvejus metus. Per trumpą laiką pavyko atnaujinti tas autentiškas detales, kurių nepalietė dešimtmečiais čia vykę barbariški niokojimai, o tą aplinką, kurios nebeliko, sukurti pagal išlikusius dokumentus, nuotraukas ir graviūras.

„Prieš tai buvo daugiau nei 20 metų bandymų pradėti remontą, per tą laiką pastatas ėmė byrėti – per sienas tekėjo vanduo, viskas buvo išdraskyta, išvogta. Remontas šį architektūros paminklą apsaugojo nuo išnykimo“, – tikina prie to daug prisidėjęs Kazimieras Karpičius, dar vadovaujantis Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijai, bet jau netrukus tapsiantis dvaro, tai yra Šalčininkų kultūros centro filialo, direktoriumi.

Sienos persunktos skausmu

1824 m. dvarą pradėjo statyti Vilniaus universiteto rektorius, tuo metu jau emeritas Jonas Sniadeckis. Darbai truko ketverius metus. J.Sniadeckis buvo nevedęs, palikuonių neturėjo, tad statinys turėjo atitekti brolio Andriaus, žymaus chemiko, mediko, dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui, garsiam istorikui, tuomečiam Jašiūnų valdytojui.

„Jonas statybas finansavo iš savo pensijos, ir kai viskas buvo baigta, čia apsigyveno. Šį pastatą jis pats vadino namais, Balinskiai – dvaru, o mes dabar vadiname rūmais“, – ironiškai šypteli K.Karpičius.

Ši šeima nuosavybę išlaikė iki 1939 m. Visos kartos, išskyrus paskutinę, išsaugojo Balinskių pavardę. 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją į Jašiūnus įvažiavus SSRS raudoniesiems tankams, dvare tuomet šeimininkavusi Annos Soltan iš Balinskių šeima, nepuoselėdama jokių iliuzijų dėl ateities, nutarė bėgti. A.Soltan su trimis vaikais karą praleido Anglijoje, paskui persikėlė į JAV, kur ir įleido šaknis. Jos vyras Aleksandras dvejus metus slėpėsi Jašiūnuose pas ūkininkus, paskui atsidūrė Lenkijoje.

Šeima niekada nesusiėjo, tik jaunesnysis sūnus Hubertas kelis kartus buvo aplankęs tėvą, likusį gyvenimą praleidusį Gdynėje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Hubertas dar spėjo dusyk iš Kanados atskristi į Jašiūnus. Prieš metus jis mirė. Su keliais septintos aštuntos kartos, skaičiuojant nuo Andriaus Sniadeckio, palikuoniais dabartiniai dvaro gaivintojai palaiko nuolatinį ryšį. Noro atkurti nuosavybės teises į nuosavybę Jašiūnuose iki šiol nepareiškė nei Lenkijoje, nei JAV ir Kanadoje gyvenančios giminės atšakos.

Pirmomis karo dienomis be šeimininkų likusio dvaro mūrai regėjo visas tos epochos baisybes. „Vietiniai liumpenai išnešė viską, ką galima buvo išnešti, o ko nepakėlė – kapojo, degino laužuose. Ne vienas Lenkijos šaltinis teigia, kad Jašiūnų dvarą išgrobstė stačiatikiai rusai iš gretimo Gojaus kaimo. Bet aš pats kalbėjausi su liudininkais, jie tvirtino, kad dalyvavo visi – ir žydai, ir lenkai, ir baltarusiai. Niekas nepaminėjo lietuvių, bet kaip tik tada čia juk nebuvo nė vieno deklaruoto lietuvio. Jie pasižymėjo vėliau – 1941-aisiais“, – teigia K.Karpičius.

Išgrobstyta ir labai turtinga Sniadeckių biblioteka. Išgelbėti pavyko tik nedidelę dalį – Vilniaus universiteto, Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę. Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net pirmoji raudonoji valdžia nepanoro jame įsikurti, – valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje.

Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. „Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti surinktus žydus. Ruože nuo Tabariškių iki Pirčiupio buvo sugauti visi, iš viso 575 žmonės, ir 1941-ųjų rugsėjo pradžioje rūmai trims savaitėms virto getu. Pastatas be langų, durų buvo apjuostas spygliuota viela. Žydams nebuvo leista išeiti, į vidų pro langus buvo mėtomi žali burokai, morkos, bulvės. Galų gale pasakyta, kad vokiečiai veltėdžių netoleruos, ir liepta vyrams kasti duobę neva bulvėms per žiemą laikyti. Paskui visi 575 joje ir buvo užkasti – buvo vedami ten nedidelėmis grupėmis ir šaudomi“, – remdamasis išlikusiomis vieno iš Holokausto kaltininkų Karlo Jagerio, vadovavusio Lietuvos žydų išžudymui, ataskaitomis, taip pat prieš kelerius metus išleistais Varšuvoje gyvenančio jašiūniškio Januszo Beleckio prisiminimais, pasakoja K.Karpičius.

Masinė žydų kapavietė už kelių kilometrų nuo dvaro įamžinta paminkliniu akmeniu.

Paskui dvare kūrėsi kas netingėjo – buvo butai, klubas, kuriame vykdavo šokiai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko jo direkcijai.

Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą ir sutvarkyti šalia jo esančias kapinaites, kuriose ilsisi mokslininkai Mykolas ir Jonas Balinskiai, Jonas Sniadeckis. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.

Persekiojo A.Buzūno prakeiksmas

Dvarui ir tiems, kuriems rūpėjo jį išsaugoti, su atkurta nepriklausomybe prasidėjusios permainos atnešė naujų išbandymų. „Sovchozo nebeliko, kontora per naktį išsikraustė, dvaras liko tuščias. Tada pasikartojo 1939-ųjų situacija: ką buvo galima išnešti, tas išnešta, ko negalima – suniokota, sudeginta. Keičiasi laikai, santvarkos, politinė situacija, bet žmogaus prigimtis, deja, nesikeičia“, – atsidūsta K.Karpičius.

Siautėjant metalo grobstytojams pirmiausia buvo nuplėšta lentelė su užrašu, kad objektas saugomas valstybės, tada išlupti radiatoriai, vamzdžiai, katilai, originalių krosnių durelės. Pamažu subyrėjo ir pačios krosnys, buvo išvogti XIX amžiaus kokliai. Tuo metu pastatą nusižiūrėjo skandalingasis verslininkas Albinas Buzūnas, vėliau, prezidentaujant Algirdui Brazauskui, dirbęs jo patarėju. Jam pavyko privatizuoti dvarą, bet vėliau per teismus privatizavimas buvo anuliuotas.

Tarp jašiūniškių iki šiol gyva legenda, kad išsinešdindamas A.Buzūnas dvarą prakeikė: kol jis gyvas, čia nevyksią jokie remontai, jokie renginiai.

Ir prakeiksmas, nors galbūt atsiradęs tik lakioje vietos gyventojų fantazijoje, gyvavo ištisus du dešimtmečius. K.Karpičius skaičiuodamas lenkia pirštus: nuo 1997-ųjų, kai jis atsikėlė dirbti į Jašiūnus, dalyvavo aštuoneriose dvaro remonto pradžios iškilmėse, pažymėtose pompastiškais koncertais, festivaliais. Prisimenant aštuntąją „pradžią“, kai Ūkio ministerija gruodžio pirmosiomis dienomis pinigus skyrė, o prieš pat Naujuosius metus atšaukė, devinto karto jau nutarta nebešvęsti. Bet kaip tik tada traukinys ir pajudėjo. Po dvejus metus vykusių darbų Jašiūnų dvaras ir jo aplinka jau priartėjo prie to vaizdo, kurį matome XIX amžiaus graviūrose.

„Bet tai ne pabaiga. Gal Buzūno prakeiksmas dar neprarado galios, nes vis atsiranda naujų kliūčių. Mums uždrausta atlikti darbus oficinos, kuris Sniadeckių laikais perstatyta iš Radvilų namelio, teritorijoje, kol nebus atlikti išsamūs tyrimai, mat rasta įrodymų, kad čia būta Radvilų rūmų. Atrodo, kad pinigų tyrimams gali neatsirasti labai ilgai, o mums griūva visa objekto koncepcija. Oficinoje buvo numatyta įrengti nakvynės vietas, o paaiškėjus, kad jų nebus, dingo ir kavinę rūmuose ketinę steigti verslininkai. Nežinau, kaip reikės užsidirbti lėšų rūmams išlaikyti“, – neslepia rūpesčių būsimasis rūmų direktorius.

Atvertas langas į pasaulį

Jašiūnų gyventojai dėl dvaro ateities turi kur kas mažiau abejonių. K.Karpičiui vadovaujant jų mokykla tapo viena geriausių, turtingiausių visame rajone, tad kodėl neturėtų sektis ir dvarui? Panaudodama per metus sutaupytas mokinio krepšelio lėšas, mokykla dabar turi viską, ko, anot K.Karpičiaus, norėjo: įsigyta naujų baldų, kompiuterių, modernių spausdintuvų, net baidarių, kuriomis per kūno kultūros pamokas mokiniai treniruojasi pro mokyklos langus tekančiame Merkyje.

Klausinėjamas, kodėl palieka sustyguotą veiklą mokykloje ir neria į didelius rūpesčius, pašnekovas atsako paprastai – nusibodo būti mokyklos direktoriumi: „Dabartinė švietimo ir mokslo ministrė – man jau trylikta. Mokytojauju nuo 1989-ųjų, šios mokyklos direktorius esu 18 metų. Didžiausia bėda, kad ir švietimui, ir kitoms sritims specialistai retai vadovauja, o politikų sprendimai neturi nieko bendro su realiu gyvenimu.“

Bet K.Karpičius nuo mokyklos nenutols, mat rajono valdžiai, įkalbinėjusiai tapti dvaro direktoriumi, jis iškėlė sąlygą pasilikti penkias matematikos pamokas per savaitę. Valdžia sutiko.

Jašiūnai iš pirmo žvilgsnio atrodo jaunas miestelis – gatvėmis traukia būriai paauglių, vaikštinėja mamos su vežimėliais. Skaičiai šį įspūdį patvirtina.

Po nepriklausomybės atkūrimo iškilusioje lietuviškoje „Aušros“ gimnazijoje pernai mokslo metus pradėjo 176 mokiniai, rusiškoje Jašiūnų pagrindinėje mokykloje – 106, lenkų M.Balinskio gimnazijoje – 255. Mokinių skaičiaus kreivė pastarojoje tarsi veidrodis atspindi nenuoseklią Vilniaus šeimos politiką. 1997 m. čia mokėsi 350 moksleivių, 2007 m. – 220,  šįmet – vėl šuolis iki 257-ių. Motinystės atostogų ilginimas, išmokų didinimas lėmė, kad dabar miestelyje klega neįprastai gausus ikimokyklinukų būrys, kitąmet jis sugužės į mokyklas. Po jų ateisianti karta, akivaizdu, bus kur kas kuklesnė.

Daugiakalbiame miestelyje gyvenantys jaunuoliai mikliai peršoka nuo gimtosios rusų ar lenkų, klausiami atsako lietuviškai – taria taisyklingai, kai kurie net be akcento. Miestelio senbuvė, ilgametė mokytoja, dabar Trečiojo amžiaus universiteto pirmininkė Teresa Čiulkevič tvirtina, kad jos anūkams nuo pat mažų dienų nebuvo jokio skirtumo, kaip kalbėti, nors namie bendraujama lenkiškai. Anksčiau taip nebuvo – lietuvių kalba buvo nustumta į užribį.

„Paaugliai anūkai kartais prikiša, kad man anie laikai atrodo geresni. Bet jiems kad tik priešgyniauti. Tikrai nesiilgiu praeities, nes anų ir dabartinių Jašiūnų negalima net lyginti. Anksčiau viena gatvė tebuvo, o dabar miestelis išsiplėtė, išsistatė. Atsirado nauja stambi įmonė, sukurta darbo vietų. Gal dabar tai nėra labai aktualu, nes Vilnius arti, visi turi automobilius“, – aiškina moteris.

Per pastaruosius dešimtmečius ir pasaulis įžengė į šį Šalčininkų rajono – dažnai nurašomo, ignoruojamo – miestelį, ir patys jašiūniškiai vis dažniau jį atranda. Dvi vyriausios T.Čiulkevič anūkės nebegyvena Lietuvoje, ir dėl to jai labai skauda širdį. 31 metų Olga, Jašiūnuose baigusi „Aušros“ gimnaziją, paskui teisę Vilniaus universitete, kaip geriausia studentė buvo išsiųsta atlikti metų praktikos į Šveicariją. Ten įsimylėjo vietinį vaikiną, ištekėjo ir pasiliko gyventi bei tęsti profesinės karjeros Bazelio universiteto doktorantūroje.

„Kita mano anūkė, jaunesnė Olgos sesuo Loreta, visada sakydavo, kad iš Lietuvos neišvažiuos, nori gyventi ir dirbti tik čia. Vilniaus universitete ji studijavo mediciną, svajojo būti chirurge. Kaip geriausia studentė gavo nemokamą vietą chirurgijos klinikinėje ordinatūroje, bet paskui paaiškėjo, kad į ją siunčiamas kitas žmogus, turintis prastesnius įvertinimus. Loreta labai įsiskaudino ir ėmė ieškoti galimybių tęsti mokslus užsienyje. Dabar ji įsitvirtinusi vienoje Leipcigo ligoninių Vokietijoje ir yra laiminga. Bet sakė: aš dar sugrįšiu į Lietuvą ir įrodysiu, ką galiu“, – pasakoja profesinių aukštumų svetur siekiančių Olgos ir Loretos močiutė.

Miestelyje juokaujama, kad iš čia kilusioms merginoms užsienyje apskritai lemta tapti žvaigždėmis. Pirmoji dar prieš gerus du dešimtmečius iškilo dabartinės Jašiūnų seniūnės Sofijos Griaznovos duktė. Supermodelis Svetlana Griaznova-Acquista žengė garsiausiais mados pasaulio podiumais, ir, ko gero, nė viena iš Lietuvos kilusi gražuolė savo pasiekimais mados srityje jos dar nepralenkė. Dabar 42-ejų Svetlana gyvena Niujorke, kartu su vyru, garsiu šio didmiesčio gydytoju dr. Angelo Acquista augina dukrą ir dvynukus sūnus ir jaučiasi laiminga galėdama atsiduoti šeimai.

Geriau nei Vilniuje ir Niujorke

Niujorkietė Svetlana į tėvų namus parvyksta tik atostogų, bet tokių jašiūniškių, kurie išvažiavo, o paskui grįžo, čia yra ne vienas ir ne du. Apskritai Jašiūnuose į emigraciją žiūrima ramiai, netgi palankiai. Miestelyje iš karto matyti, kuris kiemas turi emigrantų, – dirbantieji svetur siunčia pinigų artimųjų namų remontui, naujoms statyboms. Seniūnė Sofija sako, kad ir jos kaimynystėje gražius namus iš užsienyje uždirbtų pinigų statosi dvi ką tik grįžusios jaunos šeimos.

Kadangi Jašiūnai turi stiprų kaimyną – nuo Vilniaus centro juos skiria vos 27 kilometrai, – kaita čia vyksta kur kas intensyviau nei panašiuose miesteliuose. Baigę mokyklas jaunuoliai išvyksta studijuoti ir retas po studijų grįžta. Bet seniūnija vis pasipildo naujais gyventojais – naujakuriais iš sostinės. Tiesa, vilniečiai dažniau perka sodybas gamtos prieglobstyje, bet yra ir tokių, kurie atsikelia į patį miestelį.

Vos seniūnei apie tai prabilus, į jos kabinetą pasibeldžia gyvas pavyzdys – žurnalistė Aurelija Arlauskienė. Prieš kelerius metus ji kartu su vyru Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovu Danu Arlausku paliko namus Vilniuje, prestižiniame Valakampių rajone, ir įsikūrė kaime netoli Jašiūnų. Kodėl? Aurelija vardija: čia nuostabi gamta, turtinga istorija, gyvena puikūs žmonės, tik kažkodėl daugelis Jašiūnus sieja vien su skandalingąja politike Renata Cytacka ir dvikalbėmis lentelėmis ant jos namo.

Žurnalistė užsibrėžė tikslą įveikti stereotipus ir paskleisti gerąją žinią apie šį Pietų Lietuvos kampelį. Ji jau išleido knygą „Povilas Ksaveras Bžostovskis. Paulavos respublika“, veda ekskursijas po šio krašto istorines, kultūrines vietas, siejamas su Žygimantu Augustu ir Barbora Radvilaite, Adomu Mickevičiumi, Kostu Kalinausku, kitomis šviesiomis asmenybėmis. Ir dar Aurelija aplink savo namus sukūrė lietuviškąjį Provansą – įveisė 50 arų levandų laukus. Tokie pat praėjusiais amžiais plytėjo Jašiūnų dvare.

Buvę vilniečiai Arlauskai miestelyje laikomi savais. Aurelija važiuodama pro šalį vis užbėga pas seniūnę Sofiją, atsinešdama skanėstą prie kavos ir šūsnį bendrų reikalų. Šįkart moterys styguoja paskutinius dvaro atidarymo reikalus, tą patį savaitgalį planuojamą derliaus šventę, dalijasi naujienomis iš leidyklos – šiomis dienomis turi pasirodyti monografija apie Jašiūnų dvarą. A.Arlauskienė yra jos bendraautorė.

„Gyventi čia patogu. Net ir mūsų žmonės apsipirkti dažniau važiuoja į Vilnių, o ne į Šalčininkus, nors iki jų beveik dešimt kilometrų arčiau. Miestelis sutvarkytas, gerai prižiūrimas. Kai pastarąjį kartą buvau Niujorke žiemą, ten labai snigo, bet niekas nevalė gatvių. Pasakiau žentui, kad Jašiūnuose taip niekada nebūna, ir jis buvo labai nepatenkintas“, – juokiasi S.Griaznova, nesistebinti, kad žmonės Vilnių keičia į Jašiūnus.

Prie dvaro šliejasi ir „Actas“

Jašiūnų gyventojai viliasi, kad atgimęs dvaras išgražins ir patį miestelį. Jau kitąmet ketinama pradėti vienos pagrindinių gatvių, vedančių dvaro link, rekonstrukciją. Bus klojama nauja danga, tiesiami šaligatviai, įrengiama lietaus vandens nutekėjimo sistema. Gerokai tolesnėje perspektyvoje – buvusio kumetyno pritaikymas kultūrinėms reikmėms. Dabar ten gyvena rūpesčių seniūnijai keliančios šeimos, bet ir jos, matydamos tvarkomą dvarą, pradėjo labiau rūpintis savo aplinka.

O štai šimtametis bendrovės „Actas“ pastatas jau švyti ką tik išdažytu fasadu. Skubėta susitvarkyti iki dvaro atidarymo iškilmių, kad atvykstantiems svečiams būtų gražiau. Tarsi mainais bendrovė gavo dovaną iš praeities – senuose dokumentuose pavyko rasti įdomių dalykų, leidžiančių ir šiai įmonei šlietis prie dvaro istorijos.

„Sklandė kalbų, kad dalis mūsų pastatų – buvę dvaro priklausiniai. Dabar jau turime to įrodymą. Vilniaus universiteto bibliotekos archyvuose radome dvaro savininko Balinskio raštą vyriausybės tarnybai. Juo prašoma atsiųsti komisiją priimti eksploatacijai pagal projektą pastatytos degtinės gamyklos. Raštas datuotas 1904 m. liepos 7 diena. Nutarėme, kad tai bus mūsų fabrikėlio gimtadienis, ir įmūrijome šiuos metus fasade“, – džiaugiasi „Acto“ vadovas Aloyzas Ubis.

Pavyko išsiaiškinti, kad gamykloje varoma degtinė buvo 30 laipsnių stiprumo. Po karo ji atiteko Šalčininkų spirito varyklai, o nuo 1959-ųjų čia gaminamas actas. Natūralus spirito actas tebėra pagrindinis įmonės produktas, įtvirtintas ir jos pavadinime. Bet įmonės gaminių asortimentas kur kas platesnis. Be kitų acto produktų, gaminamas majonezas, garstyčios, padažai, sirupai, vaisvandeniai, neseniai atsirado ir švaros priemonių linija.

Pernai įmonės apyvarta viršijo 6 mln. Lt, uždirbta 300 tūkst. Lt grynojo pelno. Pagrindines pajamas Jašiūnų bendrovė uždirba agurkų sezono metu. Lietuvių ir baltarusių, perkančių actą iš Jašiūnų, šeimininkių įpročiai nesikeičia: jos milžiniškais kiekiais marinuoja agurkus, o tam reikalingas actas.

„Įpročiai nesikeičia, tik agurkų sezonas – jau kitu laiku. Kai buvau vaikas, atsimenu, mamos agurkus į turgų veždavau birželio pabaigoje, o šiemet juos skynėme rugpjūčio pabaigoje. To niekada nebuvo! Anksčiau mūsų įmonėje pats darbymetis būdavo birželį, liepą, rugpjūtį, bet jau treji metai, kai jis pasislinko mėnesiu pusantro į priekį“, – savo pastebėjimais dalijasi A.Ubis.

Sezono metu įmonė dirba dviem pamainomis, tačiau 40 darbo vietų užimtos kiaurus metus. Siekiant išlaikyti jas nuo vieno agurkų sezono iki kito ir sugalvota gaminti visokiausių produktų.

Panašių į Jašiūnus miestelių darbdaviai dažnai skundžiasi, kaip sunku rasti norinčiųjų dirbti. „Acto“ vadovas tikina su tuo nesusiduriantis, nors čia, pasienyje, žmonės turi kitų pelningų – nelegalių – užsiėmimų.

Ieško norinčių didesnės algos

Darbo rankų niekada netrūksta ir Jašiūnų pašonėje daržoves ir prieskonines žoleles auginančiam Evaldui Masevičiui – UAB „Evaldo daržovės“ savininkui.

„Mano bendrovėje žmonės uždirba tiek, kiek patys nori. Būna, kad kažkam užtenka ir 300 eurų. Bet mes ieškome tokių, kurie nori uždirbti mažiausiai 500. Įmonei kur kas labiau apsimoka darbuotojas su 600 eurų alga nei su perpus mažesne“, – dėsto E.Masevičius. Žinoma, jis kalba ne apie pinigų mėtymą į balą, o apie atsakingumą, sumanumą, darbo našumą.

Darbui šešiuose šiltnamiuose, kurių bendras plotas siekia hektarą, ir 115 hektarų po atviru dangumi verslininkas samdo 60 žmonių. E.Masevičiui netenka jų ieškoti. Žinodami apie gerus šiame daržininkystės ūkyje mokamus atlyginimus žmonės ateina patys. Juos traukia ir čia sukurtos sąlygos, nes dauguma funkcijų automatizuota, darbas švarus, neišsunkiantis fizinių jėgų. Evaldas yra iš tų, ko gero, retų darbdavių, kurie gerbia savo darbuotojų norą rytoj uždirbti daugiau negu šiandien.

Užuot jį ignoravęs, verslininkas ieško būdų, kaip mažinti sąnaudas, taip pat dairosi naujų rinkų. Žalumynais su „Evaldo daržovių“ logotipu prekiaujama Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje. Artėja prie pabaigos derybos su Italija. Ten bus eksportuojamos salotos, kurios E.Masevičiaus laukuose sužaliuoja vasarą, mat per karščius patys italai dėl didelių sąnaudų jas augina nenoriai. Lietuvis rimtai domisi ir kitomis Vakarų rinkomis. Ir skaičiuoja, kad sukirtus rankomis su vokiečiais, kurie už brokolį, Lietuvoje kainuojantį 50 centų, moka eurą, tikrai būtų iš ko didinti savo darbuotojams algas.

Evaldo darbo užmokesčio politika siekia dar toliau. Jis užsibrėžė tikslą mokėti tokius pinigus, kad galėtų jais suvilioti ir emigrantus. „Pažįstu labai daug Anglijoje dirbančių išsilavinusių lietuvių. Maždaug pusė jų negalvoja apie grįžimą, o kita pusė sako: duok man gerą atlyginimą ir aš atvažiuosiu. Atsakau, kad duosiu anglišką uždarbį kiekvienam, kuris bus pasiryžęs dirbti taip, kaip dirba Anglijoje“, – tikina Evaldas.

Jis neabejoja, kad emigracijoje atsiras vis daugiau mąstančių žmonių, kurie sugrįš. Kaip kadaise padarė ir jis pats.

E.Masevičius į Angliją išvyko dar 1993-iaisiais. Tada lietuviai ten galėjo dirbti nebent nelegaliai. Pirmiausia pats lenkė nugarą prie daržovių lysvių, bet greitai su partneriais įkūrė savo ūkį – pradėjo nuo keturių pavaldinių, galiausiai samdė net 70.

„Kartu su žmona buvome susikūrę ten nerealiai gerą gyvenimą. Bet jautėmės svetimi, nors kalbą mokėjome puikiai, turėjome gerų draugų. Be to, ir verslas jau nebeteikė ankstesnio pasitenkinimo – nebuvo kur plėstis, tapo nebeįdomu“, – pasakoja Evaldas.

Emigracijoje pasiekęs tai, apie ką net svajoti nedrįso išvykdamas į Angliją, po septynerių ten praleistų metų lietuvis grįžo į Lietuvą. Parsivežė patirties, kontaktų, šiek tiek pinigų ir čia, netoli Jašiūnų, pradėjo viską nuo nulio.

Balti marškinėliai – juodas prakaitas

Jašiūnuose ūkininkaujantis Andžejus Šostakas, užuot po visą rajoną vaikęsis samdinius, ima ir pats stoja prie darbų. Taip atsitiko šįmet per patį derliaus nuėmimą, kai nesulaukė, atrodė, patikimo ir darbštaus samdinio. Darbe jis nepasirodė dieną, kitą, o paskui pareikalavo didinti atlyginimą.

„Jis gaudavo 500 eurų, tai tikrai gera alga, bet manė, kad aš neturėsiu kur dėtis ir sutiksiu su jo sąlygomis. Šantažui nepasidaviau. Tada turėjau važiuoti į Vokietiją parsigabenti naujo traktoriaus, bet viską atidėjau, likau dirbti. Ir buvo gražu pažiūrėti: sėdau į kombainą su baltais marškinėliais ir pats viską nukūliau“, – rankas iš pasitenkinimo trina A.Šostakas.

Jašiūniškis dirba 350 hektarų žemės, laiko 90 mėsinių karvių. Pasakodamas apie jas šiek tiek paburnoja, nes per jas niekada negali turėti atostogų. Bet apskritai ūkis Andžejui teikia pasitenkinimą. Dabar pačiam keista, kad pusę gyvenimo tarsi bėgo nuo žemės, kuri, kaip paaiškėjo, – tikrasis jo pašaukimas.

Vyras nuo paauglystės dirbo Šalčininkų miškų urėdijoje, bet šeimoje susiklostė tokios aplinkybės, kad prieš penkerius metus teko imtis ūkio darbų. Nors šalia turėjo gerų patarėjų – tėvas ir brolis ūkininkauja seniai, – A.Šostakui teko mokytis ir iš savo klaidų. Tik po metų suprato, kad dirbant mažiau nei 100 hektarų pelno nebus, tada pradėjo plėstis nuomodamasis papildomus sklypus. Dabar jo kiemas pilnas pažangios ir brangios technikos, dygsta ūkio pastatai.

„Tik žmona pyksta, kad vis kišu pinigus į ūkį, o nebaigiu įrengti gyvenamojo namo. Bet kol kas aš kitaip negaliu. Ūkis man yra viskas. Žinau – kaip pasidarysiu, taip ir turėsiu. Ir žmoną įkalbinėju mesti darbą Vilniuje, sakau, mokėsiu tau tuos pačius 600 eurų, kuriuos dabar gauni banke. Nupirkau durpyno gabalą, žadu užsodinti šilauogėmis, kad turėtų malonų užsiėmimą. Bet ji verčiau važinės kasdien į Vilnių, nei dirbs čia. Dabar mano viltis – dvaras. Jašiūnai tampa nebe provincija“, – sąmokslininkiškai mirkteli Andžejus.

Jei dvaras padės jam parsivilioti žmoną iš Vilniaus, tai bus dar vienas akivaizdus Jašiūnų rūmų naudos įrodymas.

Petro Malūko nuotr.

Provincijos spalvos. Nuo rajono užkampio – iki pasaulyje žinomo elegantiško miestelio. Į tokias aukštumas Ramygala išjojo ant ožkos. Nuo 2010-ųjų šiame Panevėžio rajono miestelyje rengiami gražiausios šalies ožkos rinkimai ir plačiai apie juos sklindantis garsas išjudino vietos verslininkus, prekybininkus, suteikė postūmį kurtis amatams. Ramygala atrado vidinių išteklių kurti, puoštis, žengti pirmyn.

Jūratė KILIULIENĖ

Per ožkas – šlovė ir pinigai

„Kai vaikystėje tekdavo važiuoti pro Ramygalą, visada pagalvodavau, koks tai ilgas, pilkas ir niūrus miestelis. Nežinau, kas atsitiko – ar Ramygala pasikeitė, ar aš ją pamilau, bet dabar man čia labai gera“, – pasakoja miestelio kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. Buvusi panevėžietė į Ramygalą atsikėlė prieš 28 metus, sukūrusi šeimą.

Moteris pati prisidėjo, kad Ramygala išsinertų iš pilko drabužio ir pradėtų naują savo istorijos etapą. 2010-aisiais Ramygaloje plevėsavo Lietuvos kultūros sostinės vėliava, o šį titulą jai padėjo laimėti L.Kubiliūnienės parengtas projektas. Kultūros centro direktorė pabrėžia, kad jis kurtas bendromis jėgomis: dalyvavo apie pusšimtį ramygališkių, o į renginius įsitraukė visi kaip vienas.

Kultūros sostinės projektas buvo ir praėjo, bet Ramygala nebepanoro grįžti į senas vėžes. Tąkart surengti gražiausios ožkos rinkimai ir ožkų paradas pagrindinėje gatvėje tapo tradicija. Prieš kelias savaites 645-ojo miestelio gimtadienio proga surengtame konkurse, jau šeštajame, savo talentus demonstravo septynios išpuoštos ir sušukuotos ožkos, o reportažus iš renginio skelbė britų ITN, dienraštis „The Telegraph“, Ukrainos, Maltos žiniasklaida. Apie išskirtinį renginį kasmet rašo ir Prancūzijos, JAV, net Rusijos žurnalistai.

„Pirmąjį ožkų konkursą stebėjo 5 tūkst. žiūrovų. Dabar suvažiuoja apie tris tūkstančius. Tai išjudino prekybininkus – išduodama po 15 leidimų prekiauti šventės metu, o anksčiau būdavo vos keli. Mokantys slėgti sūrius, kepti duoną ar tradicinius saldumynus ramygališkiai išsiėmė sertifikatus ir tapo rimtais amatininkais. Suklestėjo senasis Ramygalos malūnas. Jo šeimininkas Jonas Plučius rengia labai populiarias edukacines programas“, – išskirtinio renginio kuriamą naudą vardija L.Kubiliūnienė.

Ramygališkiai pusiau juokais, pusiau rimtai kalba, kad taip ožka jiems atsidėkoja už grąžintą dėmesį. Nuo viduramžių ožka buvo šio aukštaičių miestelio simbolis, visais laikais žmonės čia gausiai jas augino, tik pastaraisiais dešimtmečiais ožkų būrys miestelyje buvo stipriai sumenkęs. Šiandien jos vėl mekena daugelyje miestelio kiemų. Netrukus jo centre turėtų atsirasti ir paminklas ožkai, iškilsiantis už žmonių suaukotas lėšas.

Stiprus dvasinis laukas

Atrodo, kad Ramygala ilgai ieškojusi pagaliau rado savo veidą. Prieš karą tai buvo visai kitas miestelis: 40 proc. bendruomenės sudarė žydai, veikė dvi sinagogos – turtingųjų ir vargetų. Pastarosios nebelikę, o turtingųjų sinagogos pastatas, per karą stipriai suniokotas, dabar priklauso kultūros centrui. Ant jo sienos – dvi praeitį pagerbiančios atminimo lentos.

„Buvo daug diskusijų, ar dera buvusioje sinagogoje užsiimti kitokia veikla. Tarkim, mūsų klebonas Edmundas Rinkevičius iš pradžių čia net kojos nekeldavo, sakydamas, kad taip išniekinami maldos namai. Bet kažkuriais metais į Ramygalą atvažiavo gausus būrys žydų, vienos giminės atstovų, susirinkusių iš įvairių žemynų. Ramygaloje jie ieškojo savo ištakų. Parengiau specialią ekspoziciją, atvėriau archyvus. Ir paklausiau, ką jie mano, kad buvusioje sinagogoje veikia kultūros centras. Žydai labai dėkojo ir mums, ir Aukščiausiajam, kad jų maldos namai atiduoti būtent kultūrai, nes, anot jų, taip siekiama tų pačių – dvasinių tikslų. Dabar jau ir klebonas pas mus dažnas svečias“, – džiaugiasi kultūros centrui vadovaujanti L.Kubiliūnienė.

Šiandien Ramygaloje negyvena nė vieno žydo, melstis sinagogoje nebūtų kam. Bet miestelio šviesuoliams palengvėjo, kad į sinagogą įžengusią kultūros įstaigą „reabilitavo“ ir jų kunigas. Mat Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas E.Rinkevičius – toli už miestelio ribų dvasinį autoritetą turintis žmogus, prieš keliolika metų Bažnyčios oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu. Pas jį plūsta žmonės iš visos Lietuvos ir pasaulio, tikėdamiesi išlaisvinimo nuo piktųjų dvasių.

Lietuvos katalikų bažnyčiai Ramygala svarbi ir tuo, kad iš šios parapijos yra kilusi vienuolė Kazimiera Marija Kaupaitė. 2010 m. popiežius Benediktas XVI patvirtino ją palaimintąja Dievo tarnaite, o tai reiškia, kad liko tik vienas žingsnis iki jos beatifikacijos bylos užbaigimo. Iki šiol Lietuva dar neturi moters, kuri būtų paskelbta šventąja.

Prekių duodama skolon

„Palyginti su Panevėžiu, Ramygaloje gyvenimas ne prastesnis. Priešingai, yra nemažai privalumų“, – neabejoja Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininkas Mantas Masiokas. Iš Panevėžio į Ramygalą, esančią už 24 kilometrų, jis persikėlė prieš 8 metus.

Ramygaloje visi vieni kitus pažįsta ir pasitiki. Jei reikalas skubus, vaistinėje gali gauti vaistų, o receptą atnešti ir po kelių dienų. Mažose parduotuvėlėse prekių duodama „bargan“, t.y. skolon. Nemažai miestelio gyventojų tuo naudojasi, kai lieka kelios dienos iki algų ar pašalpų mokėjimo. Dar nėra taip atsitikę, kad skola liktų negrąžinta, – mažame miestelyje nepasislėpsi.

Knygyne „Šviesva“ knygas galima išsinuomoti. „Kito tokio Lietuvoje nėra“, – tvirtina jo savininkė Žaneta Dangvelienė. Unikali idėja padėjo verslininkei išsilaikyti per pasaulinę finansų krizę, o nuolatiniai lankytojai taip priprato knygas nuomotis, kad net ir pagerėjus laikams to neatsisakoma. Knygų nuomą Ž.Dangvelienė siūlo jau 10 metų. Nauja knyga savaitei nuomojama už 0,7 euro. Grąžinta ji atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas knygą dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti už patrauklią kainą.

Vienintelį tokį Panevėžio rajono knygyną atranda vis daugiau klientų. Žmones traukia galimybė ne tik išsinuomoti naujausią literatūrą, kuri dar nepasiekė miestelio bibliotekos, bet ir gauti informacijos apie knygas, patarimų, ką skaityti. Knygyno savininkė skelbia pačios sukurtus knygų anonsus Ramygalos interneto svetainėje, pažįstamus klientus ragina imtis vertingesnių knygų, nei jie yra įpratę skaityti.

Pagrindinėje miestelio aikštėje kelia nuostabą ne vien gausiai lankomas knygynas. Greta jo – gėlių parduotuvė. Pasirodo, ji miestelyje ne vienintelė. Ir kas sakė, kad provincijoje žmonės tokiems niekams kaip gėlės pinigų nemėto? Ant matomiausios aikštės sienos pritvirtintas įspėjimas nevartoti alkoholio viešoje vietoje, nurodyta 300 Lt bauda – dar viena prie stereotipinių provincijos įpročių nelimpanti detalė. Bet girtų miestelio centre net penktadienio pavakare nematyti.

Mokosi gyventi su čigonais

2006 m. Ramygaloje gyveno 1700 žmonių, dabar – 1536. Patys ramygališkiai dėl miestelio tuštėjimo pirmiausia kaltina emigraciją, o vargonininkas M.Masiokas pateikia dar ir bendruomenės senėjimą įrodančią bažnyčios statistiką. Pastarąjį dešimtmetį kasmet įvyksta po 6 vestuves, 20–30 krikštynų ir net 60–90 laidotuvių. Tai visos Ramygalos parapijos, ne vien tik miestelio, skaičiai.

Ramygalos seniūno pavaduotojas Kęstutis Dangveckas, kalbėdamas apie miestelio žmonių užimtumą, padėtį iliustruoja sutarčių, sudaromų bedarbius nukreipiant į visuomenei naudingus darbus, skaičiumi. Prieš 3–4 metus jų buvo pasirašoma po 600 kasmet, 2013-aisiais sudaryta arti 500, pernai – dar keliomis dešimtimis mažiau.

Bedarbių ir pašalpų gavėjų statistiką tradiciškai žemyn traukia čigonų šeimos. Ramygalos čigonų bendruomenė – gausiausia Panevėžio rajone. Pasak seniūno pavaduotojo, čia socialinis būstas yra suteiktas trims jų šeimoms, o gyvena arti 40 žmonių. Jie nuolat keičiasi su Troškūnuose, Anykščių rajone, gyvenančiais čigonais – vieni kuriam laikui išvyksta, kiti apsistoja pagyventi jų vietoje.

„Jų savo tvarkos, mūsų savos, ir nereikia tuščiai tikėtis, kad kada nors bus kitaip“, – skėsteli rankomis K.Dangveckas. Jis tikina pavargęs kovoti su čigonais ir dabar jau nemano, kad reikia juos versti gyventi „normaliai“, nes to niekada nebus.

Anksčiau būdavę visokių istorijų. Kurį laiką ramygališkiai neturėjo ramybės net bažnyčioje – ir čia kentėjo čigonų keliamą triukšmą. Tačiau kai keli jauni čigonai pamaldų metu ėmė po bažnyčią lakstyti riedučiais, gyventojų kantrybė išseko. Triukšmadarius teko tramdyti seniūnui, bet po to išpuoliai liovėsi.

„Nenoriu prisišnekėti, bet dabar sugyvename visai neblogai. Gal jiems kas vadovauja iš taboro, gal besikeičiantis mūsų žmonių požiūris lemia? Kažkada baisu būdavo koją į čigono namus įkelti, o dabar ir jie jau susitvarkę, išsivalę. Mane stebina čigonių darbštumas. Kai siunčiame atidirbti už pašalpas, pamatytumėte, kaip jos ravi – iki paskutinės žolelės“, – negaili pagyrų čigonų bendruomenei seniūno pavaduotojas.

Verslas malonių nelaukia

Ramygaloje verslo žemėlapis nedaug skiriasi nuo kitų šalies miestelių. Išskirtinumas nebent tas, kad daugiausiai darbo vietų čia sukuria medžio apdirbimo verslas – mediena užsiima 4 Ramygaloje veikiančios bendrovės. Visa kita – taip kaip visur: vienas verslininkas užsiima karstų gamyba, veikia dvi kepyklėlės, dvi dėvėtų drabužių parduotuvės, du floristikos salonai, klesti prie magistralės „Via Baltica“ įsikūrusi kavinė.

Klausiami apie Ramygalos plyno lauko projektą ir jo kuriamą vertę, miestelio gyventojai didelio entuziazmo nerodo. Nors projektas – 7,4 ha pramoninė zona, kurioje aukciono būdu siūloma nuomotis sklypus 99 metams, – pradėtas įgyvendinti beveik prieš 8 metus, miestelyje dažnai net neprisimenama, kad toks apskritai yra. Nieko keisto, nes pirmasis Ramygalos plyno lauko sklypas išnuomotas tik šį pavasarį. Kol kas nei miestelis, nei Panevėžio rajonas naudos iš to nepajuto – nei pinigai į kišenę plaukia, nei darbo vietos kuriamos.

Ramygališkiams nė prisiminti nesinori tų laikų, kai didelių investicijų pareikalavusi pramonės zona jiems buvo piešiama kaip galingas darbdavys ir dosnus mokesčių mokėtojas. Ir atrodo, kad neišsipildžiusios vizijos tik sutvirtino jų požiūrį, jog gerovė sukuriama vien savomis rankomis.

„Kai tik pradėjau savo verslą, vienas pažįstamas verslininkas man sakė: tik neik į banką, nepirk brangios įrangos. Paklausiau, ir tai buvo vienas vertingiausių man duotų patarimų. Nuo tada medienos versle aš jau 20 metų“, – savo verslo istoriją pasakoja Vytautas Navikas, UAB „Vytėja“ vadovas.

Šiandien jo įkurtoje bendrovėje dirba 20 Ramygalos gyventojų. Be jo paties, du „baltaapykakliai“ – vadybininkas ir buhalterė, o visi kiti pluša medžio apdirbimo, džiovinimo ir pakavimo cechuose. „Vytėjos“ metų apyvarta siekia apie milijoną eurų, 2014 m. sumokėta 110 tūkst. eurų mokesčių.

„Labai neblogai“, – trina rankomis Vytautas, bet prasitaria, kad jei ne malkos, kurios dabar yra jo verslo pagrindas, viso to greičiausiai nebūtų. Medienos verslą vyras pradėjo nuo lentų apdirbimo, bet įsisukus ekonominei krizei jis ėmė strigti. Malkos, kurios iki tol buvo kone nematomas gamybos priedas, nejučiomis užėmė jų vietą. Atsirado galimybė net eksportuoti: dėžės su malkomis namams šildyti ir gražiai įpakuoti įvairios medienos bei briketų ryšeliai, skirti židiniams, dabar jau gabenami į Vokietiją, Norvegiją, Airiją, Belgiją, Nyderlandus, Prancūziją. Detalė, bet svarbi: ramygališkio verslo geografija plėtėsi tarsi savaime, rekomenduojant seniems klientams.

„Vytėjos“ gamybinių pastatų teritorijoje garbingą vietą užima pirmosios bendrovėje nupirktos lentų pjovimo staklės. 2008 m. vos 4500 Lt kainavusi įranga – jau tik įmonės pradžią primenantis rakandas. Dabar lentos pjaunamos prieš dvejus metus įsigytomis naujomis staklėmis, daugiau nei dešimt kartų brangesnėmis ir našesnėmis. „Kai esu ramus dėl klientų, nebijau investuoti į puikią įrangą. Nes žinau, kad tai, ką pagaminsiu, tą ir parduosiu“, – tikina V.Navikas.

Šiandien verslininkas tik juokiasi iš savo klaidų. Prisimena, pasukęs į malkų gamybą prisisamdė pusę miestelio vyrų joms skaldyti – tada užsidirbo visi, išskyrus pačią bendrovę. Kai kirvius pakeitė skaldymo staklės, atkrito ir galvos skausmas dėl vyriškos darbo jėgos. Seniūnijoje nuolat trūksta dirbti galinčių ir norinčių vyrų. Su moterimis paprasčiau – V.Navickas jas samdo lengvesniems darbams.

Laukuose – juodas darbas

Ramygalos verslininkams geriausiai sekasi medienos apdirbimas, o iš žemės ūkio besiverčiantys ramygališkiai – rimti grūdų augintojai. Seniūnijoje yra apie 15 perspektyvių ūkininkų, turinčių daugiau nei po 100 ha žemės ir iš to pragyvenančių. Prie keliolikos besiverčiančiųjų grūdininkyste šliejasi du, auginantys cukrinius runkelius, dar du užsiima gyvulininkyste, vienas – pluoštinėmis kanapėmis. Seniūno pavaduotojas K.Dangveckas sako, kad tų žemės savininkų, kurie pragyvena tik iš savo hektarų nuomos, ūkininkais jis nelaiko. Jo griežtu įsitikinimu, šį garbingą vardą galima užsitarnauti tik sunkiu darbu, bet ne žemės turėjimu.

Vienas iš Ramygalos ūkininkų – javus, rapsus ir cukrinius runkelius auginantis Remigijus Ulevičius. Apžiūrinėdamas tankiai lyg šepetys sužėlusius javų laukus, trindamas tarp pirštų jų varpas, ūkininkas neslepia rūpesčio. Sausra padarė savo juodą darbą, ir laukto derliaus jau nebebus. Savo pasėlių R.Ulevičius nedraudžia, nes tenka taupyti kiekvieną centą ir tikėtis, kad štai šįmet ir orai bus palankūs, ir pats klaidų nepadarys. Liūdniausi metai būna tada, kai nuėmus derlių paaiškėja, kad nėra iš ko atiduoti sezono pradžioje sėklai, trąšoms pirkti pasiskolintų dešimčių tūkstančių eurų.

R.Ulevičius dirba 100 ha žemės, dalį nuomojasi, bet kasmet po lopinėlį išsiperka. Iš keturių jo vaikų į žemės ūkį kol kas pasuko tik 22 metų sūnus, jo 88 ha ūkis – atskiras. Abiem vyrams dar talkina samdomas darbininkas, bet jis reikalauja didesnės algos, kurios ūkininkai neišgali mokėti, tad jau netrukus tėvas ir sūnus prie savo darbų liks vieni.

„Dirbant po 16 valandų per parą įmanoma ir dviese. O kai ateina laikas kulti rapsus, dirbam nuo rasos iki rasos, pamiegodami tik kelias valandas“, – kokią kainą tenka mokėti už tai, kad ūkis būtų pelningas, pasakoja R.Ulevičius.

Pernai ūkininkas baigė išmokėti kombainui įsigyti imtą banko paskolą, bet jau yra pateikęs paraišką dėl paramos naujiems pirkiniams. Ūkiui verkiant reikia naujo traktoriaus, modernesnės sėjamosios. Tad galvoti apie atokvėpį ūkininkas dar negali.

Namo gena ilgesys

Vieni ramygališkiai lenkia nugaras gimtinėje, kiti sunkiai dirba užsieniuose. Bet štai ir nauja tendencija miestelyje – grįžtantys namo emigrantai. Jie grįžta ne dėl to, kad nepasisekė ar per sunku, bet kad pasiilgo savos žemės ir nori čia, Ramygaloje, auginti savo vaikus.

35-erių Aurimas Tumelis kartu su žmona ir sūnumi į Lietuvą grįžo praėjusių metų pabaigoje. Dešimt metų Airijoje jis dirbo mėsos apdirbimo fabrike, vadovavo 50 žmonių, daugiausia lietuvių, latvių, lenkų, cechui.

„Skųstis gyvenimu Airijoje tikrai negalėjau. Turėjau gerą darbą, žmona taip pat dirbo, sūnui sekėsi mokykloje. Bet namai traukia, nieko nepadarysi. Man dėl bendravimo, laisvalaikio leidimo problemų nebuvo, tačiau žmona nesijautė gerai – dirbo nekvalifikuotą darbą, sunkiai mezgė pažintis. Nutarėme grįžti namo. Apsispręsti nebuvo sunku, nes jau emigruodami žinojome, kad tai tik metams kitiems, ne visam gyvenimui“, – brėžia liniją Ramygala–Airija–Ramygala reemigrantas A.Tumelis.

Keleri metai virto dešimtmečiu, bet per jį pavyko susitaupyti pinigų nuosavam namui Ramygaloje. Kai jo įrengimo darbai ėjo į pabaigą, Aurimas ėmė dairytis darbo gimtajame miestelyje. Pasiūlymas atsirado iškart – vos atšventęs įkurtuves vyras įsidarbino vadybininku medienos apdirbimo bendrovėje „Vytėja“. Čia jam ir bendrovei labai praverčia puikus anglų kalbos mokėjimas ir vadovavimo dideliam kolektyvui patirtis. Ramygaloje įsitvirtinusiam vyrui akivaizdu, kad tai patogi vieta gyventi, tad kelti sparnų į šalies didmiesčius jis neplanuoja. Nes gimtajame miestelyje ir darbo atsirado, ir vaikų darželis veikia, ir stipri gimnazija.

Ištvermės kalvė

„Kitur yra sporto mokyklų, yra galimybė rengti dideles atrankas ir tinkamus vaikus pasirinkti net pagal jų genetinius duomenis. O virvės traukimui nereikia nieko – tik 36 metrų ilgio virvės ir didelio noro“, – tikina fizinio lavinimo mokytoja Giedrė Maželienė. Nepaisant to, kad čia, seniūnijos miestelyje, nėra galimybių didžiajam sportui, Ramygalos gimnazijoje suburtą virvės traukimo komandą ji sugebėjo iškelti iki sportinių aukštumų.

Mokytojos kabinete šalia gimnazijos sporto salės – dešimtys komandos pelnytų taurių, medalių. Visa tai susikaupė per 8 virvės traukimo būrelio veiklos metus. Svariausias pasiekimas – tarptautiniame jaunimo turnyre GENSB užimta penkta vieta. Dar aukščiau yra iškilusi G.Maželienės vadovaujama moterų komanda. Europoje virvės traukimas – žinoma ir mėgstama sporto šaka, nors ir neolimpinė.

Ramygalos gimnazijos virvės traukimo komandą finansuoja rajono savivaldybė. Tačiau jos nariai nesiskundžia, kad to pakanka nebent kelionėms į turnyrus apmokėti, kad svarmenis turi atstoti plytos, o varžyboms ir treniruotėms reikalingus batus iš seno slidininkų apavo perdaro auksarankis Panevėžio batsiuvys.

22 metų Agnė Žadeikytė, mokytojos Giedrės auklėtinė, jau pati buria entuziastus virvės traukimo treniruotėms. Įstojusi į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetą Kaune, mergina nenorėjo pamiršti šios sporto šakos. Dabar ji jau vadovauja dviem komandoms, nors iš pradžių universitetas jos noro nepalaikė, neskyrė patalpų, tad teko treniruotis mokomojo korpuso koridoriuose. Agnei buvo pažadėta, kad patalpos bus skirtos tik tada, kai komanda kažką laimės.

„Pirmais metais išėję iš koridoriaus laimėjome pirmą vietą Lietuvos studentų čempionate – tada gavome inventorių, universitetas mums dabar nuomoja maniežą, transportą. Visa tai – mano mokytojos dėka. Ji ne tik treniravo – grūdino mūsų charakterius“, – įvertina savo mokytoją Agnė ir juokiasi, kad ne veltui Ramygala – ožkų, užsispyrusių gyvulių, miestelis.

Petro Malūko nuotr.

Aušra LĖKA

„Ne, – net nelaukdamas klausimo nukerta išskirtiniausiu Lietuvos dailininku tituluojamas Šarūnas Sauka ir priduria: – Atsiprašau, tikrai nieko nebus. Atsisveikinam gražiuoju, kol gražiai kalbu, nes galiu pradėti keiktis.“ Belieka pridurti: ir kas galėtų abejoti.

Savo namų Dusetose, kur jau 26 metus jis kūrena krosnį ir tapo, duris Š.Sauka sutinka atverti tik prispaustas jo parodos, prie kurios Vilniuje jau kelios savaitės nutįsusios eilės, dienraščiui rėmėjui. Bet Dusetų privalumas prieš Vilnių, kad čia nereikia laukti 18 metų, kad pamatytum Š.Saukos kūrybą. „Čia Sauka, ir čia, ir čia“, – rodo vietos dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas.

P.Malūko nuotr.

Ir nors vos 240 gyventojų turinčio vieno mažiausių (šešto nuo apačios) Lietuvos miestų herbe – trys žirgai, labiau atitiktų realybę, jei šioje trejybėje būtų ne tik žirgas, su kuriuo kitonykščiams labiausiai asocijuojasi Sartų žirgų lenktynių ant ledo išgarsintos Dusetos, bet ir dar du neatsiejami Dusetų triptiko dėmenys – mūza ir žuvis. Tiesa, jei tapytume Dusetų paveikslą a la Sauka, bet ne turinio, o detalių gausybės požiūriu, jų čia būtų į valias, nes dusetiškiai tikrai „su cinkeliu“.

Dusetų triptiką verta pradėti nuo fenomenalaus fakto: gyventojų čia, kaip ir daugumoje panašių miestelių, mažėja, tačiau mažėjant gyventojų menininkų tik gausėja.

Prie Dusetų prilipusiame Užtiltės kaime, beje, keturiskart didesniame nei pačios Dusetos, gyvenantis Š.Sauka – be abejonės, pats garsiausias dusetiškių menininkas, nes ir visoje Lietuvoje garsesnių už jį kažin ar yra. Bet jis čia – ne vienintelis mūzos tarnas.

P.Malūko nuotr.

Dusetų triptikas: 1. Mūzos

Dusetų galerijos gildijos narių – apie trisdešimt: apie dvidešimt dailininkų ir apie dešimt fotografų. Ar kam tekę girdėti apie liliputinį provincijos miestelį su tokia meno žmonių koncentracija? Vos atkūrus Nepriklausomybę, kai visur galvojo, kaip pramisti, Dusetose imta steigti dailės galerija, o giliausios šių laikų ekonominės krizės metais buvo perkirpta kultūros centro atidarymo juostelė. Mažame miestelyje TOKS kultūros centras (tikrai vertas rašyti didžiosiomis raidėmis, nes jis didžiulis, prifarširuotas moderniausių technologijų) iš pradžių net pasirodė it koks provincijoje paklydęs didmiesčio moderniosios architektūros egzempliorius. Gal tai europinių lėšų, kuriomis jis pastatytas, švaistymas, nes kam tokie rūmai miesteliui, kuriame gyvena 240 žmonių (šiandien jau gal net mažiau, nes naujausiame laikraštyje „Dusetos“ – ir jį miestelis turi – skelbiama, kad iš Dusetų anapilin iškeliavo dar keturi dusetiškiai)?

P.Malūko nuotr.

Kultūros centro Dusetų dailės galerijos (toks susijungusių kultūros centro ir dailės galerijos oficialus pavadinimas) vadovas dailininkas ir fotografas A.Stauskas pirmas, bet tikrai ne paskutinis Dusetose pirmiausia pataiso: Dusetos – ne miestelis, o miestas, mat turi miesto statusą. Bet nuo gimimo dusetiškis pripažįsta: per pastaruosius du šimtmečius Dusetose niekada nebuvo tiek mažai gyventojų. „Dusetos nyksta kaip ir visos Lietuvos miesteliai – tyliai ir graudžiai. Kai mokiausi mokykloje, joje buvo 800, dabar apie 300 vaikų“, – apgailestauja A.Stauskas.

Pačiose Dusetose gyventojų mažiau nei gimnazijoje mokinių, mat šie suvažiuoja iš visos Dusetų seniūnijos, kuriai priklauso aplinkiniai kaimai bei gyvenvietės, pavyzdžiui, prie Dusetų prilipęs Užtiltės kaimas, kuriame gyvena per tūkstantį žmonių.

Bet – unikalu – Dusetose ne tik dar išgyvenusi gimnazija, bet ir meno mokykla – savarankiška, ne rajono meno mokyklos filialas, nes savarankiško statuso praradimas dažnai ženklina agonijos pradžią. O į praėjusią savaitę kultūros centre vaidintą Kauno dramos teatro spektaklį susirinko beveik 200 žiūrovų – ir ne dykai, o pirkusių 6 eurus kainavusį bilietą.

„Svarstėme, ar surinksime tiek, bet jei geras renginys, atvažiuoja ir iš kaimyninių kaimų ar net iš Utenos, Zarasų, Ignalinos, Rokiškio – gerai, kad esame 35–40 km nuo šių miestų, tad toks spindulys – mūsų veiklos zona“, – skaičiuoja A.Stauskas.

Juolab ir tokio didžiulio – 1,3 tūkst. kv. m ploto su 14 darbuotojų – kultūros centro kaip Dusetose kiti gali tik pavydėti. 250 vietų salėje vyksta koncertai, spektakliai, o per visą scenos langą nuleidus ekraną dusetiškiai, kaip kokie sostinės kinomanai, čia žiūri „Kino pavasario“ filmus. Žiūrovų salės kėdžių konstrukcija tokia, kad jos gali „suvažiuoti“ padarant erdvę šokių pasirodymams ar čia rengiamoms tarptautinėms šaškių varžyboms.

P.Malūko nuotr.

„Stengiamės, kad čia būtų visko – ir popso, ir teatro, ir klasikinės muzikos, ir paskaitų. Turime ugdyti tam tikrą estetinį skonį. Klasikinės muzikos koncertai būna ir be bilietų, kad žmonės tik ateitų. Kai išgirsta gyvą grojimą, sako, negalvojom, kad klasikinė muzika taip įdomu“, – džiaugiasi A.Stauskas.

Ne kartą Dusetose lankėsi sostinės teatras „Lėlė“. Dabar buvo atvažiavęs beveik savaitei – ne tik vaidino, bet ir surengė lėlių parodą, edukaciniuose užsiėmimuose vaikus mokė pasigaminti lėles.

Štai kokia vien praėjusios savaitės renginių išklotinė: antradienį Kauno dramos teatras, ketvirtadienį spektaklis vaikams, penktadienį giesmių popietė – vietos chorų pasirodymai, dar vyko visuotinis regiono neįgaliųjų draugijos susirinkimas, vietos saviveiklininkų repeticijos.

Bet nors ir bilietus į renginius pardavinėja, ir nuomoja salę, ir konkursus dėl įvairių projektų finansavimo laimi, centras iš šių lėšų neišsilaikytų – tai Zarasų savivaldybės įstaiga ir pagrindinės išlaidos apmokamos iš jos biudžeto.

A.Stauskas juokiasi prisiminęs, kaip jo klasės draugas, apžiūrėjęs dar tada tik statomus kultūros rūmus, pasakė, puiku, tik viena bėda: kad taip Dusetose gyventų nors 15 tūkst. gyventojų.

Tad, žinoma, Virgilijų Noreiką ar fortepijono virtuozą iš JAV Aleksandrą Palei, į kurio koncertą Vilniuje nebuvo lengva patekti, kitas įžymybes atboginti į geografiniu požiūriu gilią provinciją – įspūdinga. Bet kaip rasti dvi šimtines provincijos žmonių, kurie nuo parduotuvių prekystalių ar galvijų aplinkiniuose kaimuose atsitrauktų paklausyti klasikinės muzikos ar ateitų į dailės parodą?

P.Malūko nuotr.

Į šį retorinį klausimą A.Stauskas turi konkretų atsakymą: nuo 1972-ųjų beveik 30 metų Dusetų mokykloje buvo sustiprintas dailės mokymas. Viskas prasidėjo nuo asmenybių: į mokyklą atėjo dirbti menotyrininkas Raimondas Gapšys, dabar jau 75-erių garsus dailės pedagogas, ir ėmėsi iniciatyvos sustiprintai mokyti vaikus dailės. Taip į Dusetas atvažiavo dailininkai Romualdas Pučekas, grįžo mokytojauti tuometį Dailės institutą baigę bendraklasiai Eugenijus Raugas ir A.Stauskas, kiti. Mokykloje dailės mokė šeši septyni mokytojai, buvo po penkias šešias dailės pamokas per savaitę, per dailės pamokas klasės net buvo dalijamos – dalis mokėsi tapybos, kiti keramikos ar menotyros.

P.Malūko nuotr.

Sustiprinto dailės mokymo mokykloje tikslas buvo ne parengti dailininkus profesionalus, o ugdyti visapusiškai išsilavinusius žmones, turinčius gerą dailės krypties išprusimą. Kai apie 2000-uosius sustiprintas dailės mokymas buvo panaikintas, nes „neįsirašė“ į naują reformą – profiliuotą mokymą, kad neišnyktų dailės tradicijos, prie Dusetų muzikos mokyklos įsteigtas ir dailės skyrius. Dabar muzikos skyriaus moksleivių gal 70, dailės – per 100, vadinasi, daugiau nei kas antras gimnazijos moksleivis dar mokosi ir menų. Meno mokykla gyvuoja, nes dabartinės moksleivių kartos tėvai baigę sustiprintą dailės mokymą, tad ir savo vaikus nori lavinti.

„Tai ir yra atsakymas, kodėl Dusetose nieko nestebina čia dešimtmečius kuriantys menininkai, jų plenerai, stovyklos ar 20 metų veikianti dailės galerija. Nuo mažens lavinta žmonių karta meną priima natūraliai, kaip esybę, ir taip nori lavinti ir savo vaikus“, – neabejoja A.Stauskas. O nuo mažens su dailės pasauliu gyvenantiems žmonėms nesvetima bus ir muzika ar teatras. Atrodytų, paprastas receptas ugdyti kultūringus žmones. Gaila, kad nedažnas.

Mokyklos dailės mokytojai tapo ir pamatu Dailės galerijai, prieš du dešimtmečius prasidėjusiai nuo kuklių parodėlių deputatų kambaryje seniūnijoje. Galerija sutraukė ir Dusetų krašte gyvenančius, ir iš čia kilusius ar čia sodybas turinčius menininkus. Šarūnas ir Nomeda Saukos čia grįžo į Nomedos senelių namus. Š.Sauka Vilniuje 18 metų savo parodos nerengė, o Dusetose surengė ir personalinę, ir visada dalyvauja metinėse parodose, kur eksponuoja savo didžiules drobes, pasak A.Stausko, ribojamas vieno parametro, kad pro trobos duris tilptų. Beje, visa Saukų šeima – meno žmonės: gimnazijoje dailę dėstanti Nomeda – tapytoja, Saukų duktė Monika menotyrininkė, sūnus Mykolas – skulptorius, jo darbas – dar viename mažam miesteliui unikaliame objekte – skulptūrų parke, įrengtame ten, kur lig tol buvo dusetiškių morkų ir burokėlių lysvės.

Keramikai Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai atsikėlė į sodybą prie ežeriuko Antažiegės kaime iš Vokietijos, Leipcigo. Skulptorius ir tapytojas Algirdas Gaižauskas į Dusetas atsikraustė iš Vilniaus.

Prie Dusetų menininkų gildijos prisidėjo grafikas Arvydas Každailis, Fausto Kiršos tėviškėje netoli Dusetų praleidžiantis didžiąją vasaros ir rudens dalį, ir prie Dusetų sodybą turintis stiklo menininkas iš Panevėžio Remigijus Kriukas.

Bene tituluočiausia Dusetų fotografė – dailės galerijoje dirbanti Normantė Ribokaitė, surengusi 19 personalinių parodų ir laimėjusi daugybę Lietuvos ir tarptautinių fotografijos laurų.

Taip pamažu kūrėsi Dusetų fenomenas: gyventojų mažėjant menininkų vis daugėjo.

Beje, Dusetų kraštas – visais laikais buvo mūzų palytėtas: iš čia kilę poetai Paulius Širvys, Antanas Vienažindys, Antanas Strazdas, kalbininkas Kazimieras Būga, kompozitorius Juozas Gruodis. Dabar Dusetas garsina dusetiškiai broliai aktorius Algis Latėnas ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Mūzos dosnios Dusetų kraštui: liaudies meną čia kuria ir kitus jo moko amatų centrą Dusetose įsteigęs medžio skulptorius Erikas Čypas. Akordeonus čia plėšo Juozo Švedo vadovaujami muzikantai. O kaip tiksliau nei „Atgaiva“ galėjo pasivadinti literatų klubas.

Dusetų triptikas: 2. Žirgai

Dusetų dailės galerijoje atidaryta tradicinė, šiemet dešimtoji, žirgo dailėje paroda liko vienintelis Sartų šventės ženklas: žiema pajuokavo nutirpdžiusi ledą – lenktynių nebus. Tad vis tiek susiruošusiems šį savaitgalį paiškylauti Dusetose teks tenkintis tapytais žirgais.

Pasakoti apie Dusetas nepaminint žirgų – tas pats, kas iš Paryžiaus panoramos ištrinti Eiffelį. Juk būtent šimtametės žirgų lenktynių tradicijos išgarsino Dusetas toli už nedidelių miestelio ribų, jas kartą per metus, Sartų lenktynių dieną, pagal gyventojų skaičių praplėsdama iki didmiesčio, ne ką mažesnio nei Alytus – Dusetų seniūnas Saulius Kėblys pasakoja, kad rekordinis lenktynių žiūrovų būrys buvęs per 50 tūkst.

Bet Dusetose žirgai – ne tik Sartų lenktynėse: čia jų visur apstu – nuo žemaitukų Sartų žirgyne iki raudonų žirgų trijulės Dusetų herbe, medinių ar akmeninių miestelio skulptūrų parke ir dailės galerijoje. Planuota jų išskaptuoti ir iš ledo, bet jo neliko net lenktynių trasai hipodrome.

Pasak seniūno, lenktynes ant Sartų ežero ledo jau reikia užmiršti visam gyvenimui. Anksčiau buvo šaltesnės žiemos, ir tai traktorius kartą atvažiavo valyti trasos, įlūžo ir paskendo. Ežeru pratekanti Šventosios upė plauna ledą iš apačios, tad nebūtų rizikos, jei ledo storis siektų kokius 45 cm, o sausio pabaigoje tebuvo 18 cm.

Besirengdami lenktynėms tris savaites kasdien iš Sartų ežero dusetiškiai traukė vandenį ir pylė ant hipodromo tako. Bet dvi dienos lietaus niekais paleido visą darbą. O žirgai brangūs, kas rizikuos juos paleisti į tokią „pliūrą“, likusią iš tako. Kaip ir neberizikuoja leisti nemokantiems vadelioti. „Nereikia daryti parodijos. Brazauskas parodė „pavyzdį“ – daugiau niekas nebando“, – į klausimą, ar prasineša kada su žirgeliu lenktynių trasa, atsako seniūnas, primindamas Algirdo Brazausko fiasko, kai jis, panoręs išbandyti savo gebėjimus vadelioti, įlėkė į žiūrovų tribūną.

Tad šiemet ir pora ristūnų, Lietuvos žirgyno Sartų skyriuje rengęsi startams ant ledo, liks neparodę, ką geba.

Bet didžiajai daugumai Sartų žirgelių lenktynės nė motais – žirgyne auginami žemaitukai netinkami varžytis su ristūnais, nes ne tokie greiti, nors nuo jų Sartų lenktynės ir prasidėjo – ūkininkai suvažiavę su savo darbiniais arkliukais ir lenktyniaudavę ant Sartų ežero. Tiesa, prieš porą metų buvo ir specialus tik žemaitukų važiavimas.

Iš viso šiandien Sartų žirgyne žvengia 204 žirgai, iš kurių 196 žemaitukai. Monopolis, Maršrutas, Moskitas – vardai suteikiami pagal mamos vardo pirmą raidę, tad žirgyno darbuotojams tenka būti krikštatėviais, o „broliukams“ ir „sesutėms“ sugalvoti vardus iš tos pačios raidės reikia fantazijos.

Žirgyno misija, remiama ir valstybės, išlaikyti žemaitukų veislės genofondą. Specialistai įvertina kiekvieną žirgelį, ir kergiami tik geriausi, kad būtų išsaugota lietuviška veislė.

Bet ne tie laikai, kai žemaitukais lietuviai nuo Baltijos iki Juodosios jūros nujojo, ir ne tie, kai tvirtą, ištvermingą, nereiklų pašarui, nediduką – apie pusantro metro ūgio žemaituką darbui pirko.

Žirgyno vadovas Kęstutis Svilas, žirgyne dirbantis jau 35 metai, pasakoja, kad dabar jų paklausa sumažėjusi – per metus parduoda apie penkiasdešimt, daugiausia nebe ūkininkams, o kaimo turizmo sodyboms, daugiau pramogai. Vienas žemaitukas kainuoja iki tūkstančio eurų.

Žirgai, galima sakyti, dusetiškiams duoda ir darbo. Neskaičiuojant Dusetų menininkų darbo valandų juos kuriant iš molio, medžio, akmens, metalo ar tapant drobėje ir visų Dusetų žmonių triūso rengiantis Sartų lenktynėms, žirgai – nuolatinis darbdavys dešimčiai dusetiškių: tiek jų dirba Sartų žirgyne.

Dusetų triptikas: 3. Žuvys

Bet didžiausias Dusetų darbdavys – žuvys. Ne, turiu galvoje ne ant ežerų ledo sutūpusius žvejus ar šiltesniu metų laiku iš valtelių nukarusius meškerykočius, nors ežerai apie Dusetas net oficialiai taip ir vadinami – žvejų rojus. Ir čia ne kokia metafora – Dusetos laimėjo Aplinkos apsaugos ministerijos „Žvejybos rojaus“ konkursą ežerams įžuvinti.

Pusšimtį dusetiškių visus metus maitina „Vasaknų žuvys“. Tai didžiausia ir sparčiausiai besiplečianti seniūnijos įmonė ir, kaip pasakoja prieš trisdešimt metų ją įsteigęs Algirdas Šiukščius, sustoti neketinama. Štai pernai su europinių fondų pagalba pastačius žuvies cechą čia žuvys pereina visą ciklą – nuo inkubatoriaus iki stalo. Planuojama pirkti įrangą kulinarijos cechui, iš savo išaugintų žuvų gaminti kulinarinius gaminius, konservus.

Cechas perdirba tik pačių užaugintą žuvį, o asortimentas tikrai didelis – eršketai, upėtakiai, plačiakakčiai, karpiai, amūrai, seliavos. Naujausia įranga, pavyzdžiui, filetavimo mašina – čekšt, ir nukerti žuviai galvą, specialiu šepečiu išvalomi viduriai, šeimininkių svajonė – aparatas kaulams išimti, moderni rūkykla. Kur įmanoma, procesai kompiuterizuoti. Beje, į cechą žuvis patenka po dviejų savaičių dietos: pasirodo, tiek nemaitinta žuvis išskirtinai gardi, kuo nė neabejoja nuolatiniai jos pirkėjai firminėse „Vasaknų žuvų“ parduotuvėse Utenoje ir čia pat, Vasaknų, kaime.

Dabar Vasaknų žuvys auga 480 ha užimančiuose savuose ir dar 640 ha išsinuomotuose tvenkiniuose ir visur – natūraliame tekančiame vandenyje: pavasarį tvenkinius užpildo vandeniu iš Indrajų ežero, iš Šventosios, o rudenį jį išleidžia atgal. A.Šiukščius sako, kad tokiame vandenyje užaugintų žuvų skonis nepalyginamas su išaugintos recirkuliacijos sistema veikiančiuose tvenkiniuose.

Auginti žuvis – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. A.Šiukščius pasakoja, kad pirmiausia mailius įleidžiamas į nedideles talpas paaugti, o pavasarį žuvininkams sava sėja – mailius vežamas į „pradinukų“ tvenkinius. Čia per vasarą maitinamos žuvytės rudenį vėl sugaudomos ir vežamos žiemoti į kitas talpas, iš kurių pavasarį perkeliamos jau į dvimečių žuvų tvenkinius. Rudenį žuvys vėl išgaudomos ir dar kartą peržiemojusios patenka į „ganyklas“, kur trejų metų žuvis jau tinkama prekybai. Maža to, jei kokia liga, tenka imtis profilaktinio gydymo, nes kiekvienai žuvytei, kaip žmogui ar gyvuliui, nesuleisi vaistų.

Žuvį nelengva ne tik užauginti, bet ir parduoti. „Atsirado rinka, sako, duok šimtą tonų. O juk žuvies neužauginsi per metus – reikia trejų, tad reikia turėti ir metinukų, ir dvimetinukų, ir jau trimečių – visą įsuktą ratą“, – žuvų verslo specifiką atskleidžia „Vasaknų žuvų“ vadovas ir savininkas.

Per metus įmonė parduoda gyvų karpių apie 400–500 t, eršketų apie 100 t. Beveik pusė karpių keliauja į Lenkiją, kur tradicinis lenkiškas karpis ant kalėdinio lenkų stalo dažnai būna vasakniškis.

Ar kiaurą dieną aplink žuvis besisukiojančiam „Vasaknų žuvų“ vadovui dar norisi žuvį valgyti? „Ir pats su meškere ant ledo ir šiemet sėdėjau, ešeriukų sugavau, moku žuvį ir sutvarkyti, ir pagaminti, ir valgyti mėgstu“, – sako ne tik stambiausias Dusetų seniūnijos darbdavys, bet ir renginių, įvairių iniciatyvų rėmėjas. Beje, vien naujasis cechas atsiėjo apie 2 mln., dar skaičiuojant litais, iš kurių europinės paramos tebuvo 300 tūkst., kitus reikėjo pridėti savus. Bet A.Šiukščius juokiasi paklaustas, ar žuvys jį padarė milijonieriumi – sako, ką uždirba, tą investuoja ir dar kiek prisideda paremdamas Dusetų mokyklą ar renginius. „Juk savas kraštas“, – savo dosnumą paprastai motyvuoja verslininkas.

Ypatingos Dusetų žmonos

Vis dėlto Dusetų vaizdą sunku įtalpinti į triptiką – tam labiau tiktų garsiausio dusetiškio Š.Saukos paveikslų formatas ir detalių įvairovė. Beje, vaikštinėdama po miestelį nejučia dairiausi atpažįstamų iš jo paveikslų veidų – jei jau vištas dailininkas tapo „iš natūros“, tai žmonių figūroms juo labiau turėtų kas pozuoti tais retais atvejais, kai žmogus Š.Saukos paveiksle – ne jo paties veido. Bet tapytojo modelių sutikti neteko.

Kaip ir apskritai miestelio gatvėse sutikome vos vieną kitą žmogų. Vis dėlto nors nuo XVI a. pradžios minimos Dusetos dabar akyse nyksta, bet tai tikrai ne kaimas, o miestas: čia centrinėse gatvėse net senesnės statybos namai – miestietiški, dideli – ne įprastiniai miestelių tvoromis atsitvėrę privatūs namukai su darželiu į paradinę pusę ir daržo lysvėmis bei vištide į vidinę. Seniūnija gavo net 11,4 mln., skaičiuojant litais, vien vandentiekio ir nuotekų sutvarkymui, tad namelių su širdele čia irgi nereikia dairytis.

Beje, seniūnas išduoda paslaptį, kaip Dusetoms pavyksta gauti ES pinigų: sako, kur reikia, mes – kaimas, kur reikia – miestas, tad pavyksta pasinaudoti visomis įmanomomis programomis. Jau dešimtmetį čia seniūnas S.Kėblys džiaugiasi ir dusetiškių vienybe: kiti panašaus dydžio miesteliai suskilę į kelias bendruomenes, o čia veikia štai tokia – Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka.

Beje, Dusetose ir pramogos – miestietiškos: čia ne tik klesti menai, bet yra ir teniso kortai, gal čia auga ir Lietuvos futbolo viltys, bent jau mergaičių futbolo žvaigždžių čia esama nacionalinės reikšmės. O sporto tradicijos – ne ant pliko lauko: aktyvaus sporto klubo „Ainiai“ ištakos – nuo 1963 m., kai čia buvo ištisas melioratorių miestelis su sportiškais vyrais.

Vis dėlto iliuzijų, kad Dusetos vėl taps miestas ne tik pagal oficialų statusą ar kad susigrąžins sovietinės okupacijos metais trumpai turėtą rajono centro poziciją, neturi niekas. Ironizuojant galima sakyti, kad čia perspektyviausias Franko Kruko verslas: miniatiūriniame miestelyje – net dvi šarvojimo salės. Nenuostabu: per visą seniūniją pernai gimė 5, o mirė 56 žmonės. Prieš devynerius metus visoje seniūnijoje gyveno 3,4 tūkst., o dabar 2,5 tūkst. gyventojų. Beje, net beveik penktadalis darbingo amžiaus žmonių – bedarbiai ir, neabejoja seniūnas, dalis jų – ne todėl, kad darbo nėra.

Tiesa, vasarą Dusetose gyventojų skaičius beveik patrigubėja, kai prie ežerų į savas ar kaimo turizmo sodybas sulekia gamtos pasiilgę didmiesčių žmonės. Bet tiek tos lietuviškos vasaros – nebent jei visuotinis klimato atšilimas prailgins gero oro sezoną. O Sartų lenktynės tik vienai dienai per metus Dusetas padaro visos Lietuvos žiemos sostine. Bet va palijo kelias dienas – ir po sostinės šlovės.

Juokaujant galima sakyti, kad ne sezoninių, o nuolatinių gyventojų Dusetoms prisivilioti kol kas sekasi tik dusetiškių moterų dėka. Juk net garsusis Š.Sauka čia, kaip sakoma, užkuriomis: Dusetos – jo žmonos gimtinė. N.Saukienė, taip pat dailininkė, mokanti dailės Dusetų gimnazijoje, pasakoja, kad čia gyveno jos seneliai, o Dusetos buvo miestelis su normalia ligonine, kurioje buvo ir chirurginis skyrius, ir gimdymo namai, kur ir ją pačią pagimdė. Nors paskui Nomeda gyveno Vilniuje, ten baigė mokyklą, tuometį Dailės institutą, o jos mama lig šiol Vilniuje tebegyvena, bet tais laikais tokiems kaip jiedu su vyru, baigusiems institutą, gauti butą Vilniuje nebuvo galimybės. Tad išvažiavo vienai vasarai į Dusetas ir liko – dabar jau bus 26 metai, tiek pat, kiek sūnui.

Planavo – kai vaikams reikės eiti į mokyklą, išvažiuos. Bet paskui nutarė, kad pradinę vaikai gali baigti ir čia, juolab čia ramiau, saugiau. Bet abu vaikai čia baigė ir vidurinę mokyklą, kurios mokytojai geri, vaikai valstybinius egzaminus šimtukais išlaikė.

„Ir vis atrandam pasiteisinimų nieko nekeisti. Toks laikinumo jausmas – tarsi gyvenam laikinai, tad nieko labai keisti nereikia. Taip, matyt, ir nugyvensim, – šypsosi N.Saukienė. – Jaunimui čia nyku, nebent vasarą linksmiau, kai galima maudytis. Bet mes turime savo kampą, turime kur dirbti, mums daugiau nieko ir nereikia.“

Juk visur žmonės gyvena. Vilniuje mano, kad provincija – kaimiečiai, runkeliai. Bet jei gyveni ten, kur runkeliai, nebūtinai runkeliu tapti. „Čia labiau širdingi žmonės, jei tau reikia, atrakins vaistinę ir sekmadienį. Tas tai nuostabu“, – sako N.Saukienė.

Kita dusetiškė čia prisiviliojo kitos srities įžymybę – parasparnių čempioną Tadą Grinevičių, greitai tapusį čia savu. Net bažnyčios klebonas surengia parasparnininko sveikinimus naujų pergalių proga, mat jis – ir bažnyčios choro giedotojas.

Dusetose, žmonos gimtinėje, dabar gyvena ir septyniolika metų Lietuvos generalinei urėdijai vadovavęs Benjaminas Sakalauskas, dabar Rokiškio urėdas. Galima sakyti, kad ir Vilniuje dirbdamas viena koja jis buvo likęs čia, beveik kas savaitgalį važiuodavęs į prie Dusetų puoselėjamą sodybą su žvėrinčiumi. Prieš penkiolika metų B.Sakalauskas čia atsivežė pirmuosius kelis dėmėtuosius, kelis tauriuosius elnius, dar danielių ir muflonų. Dabar žvėrinčiuje apie keturiasdešimt gyventojų – ne tik paganyti akis šeimininkams ir su ES fondų parama įrengtos jų kaimo turizmo sodybos svečiams – dalį žvėrių Sakalauskai parduoda. Auga danielių paklausa ir ne tik dėl mados juos auginti – kai prasidėjo šernų ligos, medžiotojai danielius išleidžia į savo medžioklės plotus.

Tiesa, nei kaimo turizmo, nei žvėrinčiaus aritmetika pliuso neduoda, skaičiuoja urėdas, bet, sako, atgaiva – žiūri į žvėris ir viskas, kas susikaupia per savaitę, atlėgsta.

Beje, B.Sakalauskas iki karjeros Vilniuje buvo Zarasų rajono meras. Grįžęs į Dusetas jis vėl išrinktas į Zarasų rajono tarybą, net į merus kalbino pretenduoti, bet jis pats tokių planų neturėjęs, sako, dabar taryboje atstovaująs kaimiškajai rajono daliai, siekia, kad renginiai ir pinigai nenusėstų tik rajono centre. O dusetiškiai, jo vertinimu, net aktyvesni už pačius zarasiškius. Dusetose ne tik įsteigta pirma provincijoje dailės galerija – ir Sąjūdį bene vieni pirmųjų rajone įsteigė, ir Nepriklausomybės laikų paminklą atstatė.

Beje, B.Sakalauskas – ir su jo paties pagalba sukurtos dailės galerijos fotografų gildijos narys. Pirmą fotoaparatą „Zorkij“ –  nenaują, bet neprastą – tėvukas nupirko, kai jis buvo kokių šešiolikos, šeimai gyvenant tremtyje Sibire. O prieš kokius penkerius šešerius metus vėl paėmė fotoaparatą į rankas. Aistringas medžiotojas dabar pasakoja, kaip nuo kokios trečios nakties iki paryčių gali budėti krūmuose, kad fotoobjektyvu sumedžiotų gerą kadrą.

Štai tokius neeilinius vyrus kaip Š.Sauka, T.Grinevičius ar B.Sakalauskas ir kitus užkuriomis į Dusetas atvežusios dusetiškės, matyt, – tikrai neeilinės moterys: priešingu atveju už ką jas kasmet vyrai tradicinėse tarptautinėse žmonų nešiojimo varžybose ant rankų temptų?

Bet negali dėti vilčių vien į tai, kad dusetiškės čia parveš gyventojų. Tad Dusetų seniūnas tikisi, kad bent jau dešimt penkiolika esamų padės sulaikyti nuo išvažiavimo planuojamas statyti mėsos ir pieno apdirbimo cechas. Gal prie vietos žmonių gerovės prisidės, jei bus patenkinta Dusetų ir kelių aplinkinių vietovių paraiška gauti turizmo traukos vietovės statusą. Tiesa, dar reikia prie Sartų ežero įrengti kempingą, dviračių, riedučių, pėsčiųjų takus, apšvietimą.

O pramogoms ir linksmybėms dusetiškiams fantazijos netrūksta: kas vidurvasarį čia net tris dienas skamba kraštiečių šventė su muzika, fejerverkais, sporto varžybomis, prieš porą metų Dusetos garsėjo ir vėžių gaudymo varžytuvėmis.

Ką švęsti dusetiškiai turi. Kad tik liktų kam švęsti.

Petro Malūko nuotr.

Vieniems Merkinė – dvasinė Dainavos krašto sostinė, kitiems – pilka provincija. Šiųmetė vasara, pašykštėjusi dzūkams grybų, skeptiškai nusiteikusius merkiniškius dar labiau nuliūdino. Bet nepakartojamas miestelį supančios gamtos grožis ir turtinga jo istorija niekur nedingo. Tai Merkinei leidžia žengti iškelta galva ir puoselėti svajones tapti kurortiniu miesteliu.

Jūratė KILIULIENĖ

Daug žymių žmonių nuo senų senovės nepajėgė atsispirti Merkinės apylinkių grožiui. Kone taikliausiai šio Dzūkijos kampelio išskirtinumą apibūdino profesorius Česlovas Kudaba: „Merkinės apylinkų gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės. Nėra Merkinėje tik jūros krantų.“

Nuo Merkinės piliakalnio atsiveria vienas gražiausių Lietuvos vaizdų – Nemuno, Merkio ir Stangės santaka. Per miestelį savo vandenis plukdo dar ir Strauja. Taigi Merkinė – keturių upių miestelis. Savo dovanų jai paliko ne tik gamta, bet ir žmogaus veikla. Senojo miesto istorinės dalies gatvių ir aikščių tinklas, pradėtas formuoti dar XIII amžiuje ir nepakitęs iki pat mūsų dienų, paskelbtas valstybinės reikšmės kultūros vertybe.

Tačiau vien grožiu sotus nebūsi. Merkinės senbuviai išgyvena, kad miestelis menksta ir nyksta. Emigranto dalią arba gyvenimą šalies didmiesčiuose renkasi nemažai ir vyresnio amžiaus, ir visai jaunų žmonių. Žmonės liūdnai juokauja, kad greičiau merkiniškį sutiksi Vilniuje ar Londone nei pačioje Merkinėje. Palikti tėviškę verčiančios priežastys – miglotos galimybės susikurti tvirtą pagrindą po kojomis, per lėtas gyvenimo tempas, per mažai veiklos.

Išnirusi iš valdovų didybės

Nuo Vilniaus nutolusi kiek per 100 kilometrų, o nuo rajono centro Varėnos – 32 kilometrus, prieš penkis amžius vienu svarbiausių Lietuvos miestų buvusi Merkinė iki šių dienų didžiuojasi buvusią didybę liudijančiais ženklais. Tai Merkinėje Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza – tai liudija namo, pastatyto ant buvusių valdovų rūmų rūsių, sieną puošianti lenta.

Miestelio istoriją nuo pat seniausių iki šių dienų turbūt geriausiai išmano Merkinės lankytojų centrui vadovaujantis žinomas fotomenininkas Algimantas Černiauskas. Šios neseniai atsinaujinusios įstaigos ekspozicija – tikras lobis ne tik besidomintiems istorija, bet ir gamtos mėgėjams. Itin pasiseks, jai po ją lydės pats lankytojų centro vadovas.

„Balio Buračo, Vytauto Augustino prieškario fotografijose matyti, kad anuomet Lietuvos kraštovaizdis buvo kaip šiuolaikinių parkų – kiekvienas kvadratinis metras nuganytas, nušienautas. Nemuno pakrantėmis buvo galima eiti nuo Gardino iki pat Klaipėdos. Dabar užlipkime ant Merkinės piliakalnio – matome antrinį sulaukėjimą. Viskas apaugę, apžėlę“, – apgailestauja fotomenininkas.

Parką primenantis kraštovaizdis išnyko kartu su tradiciniu gyvenimo būdu. Niekas jau nebešienauja ir nebegano, nugarą lenkiančius kaimo žmones pakeitė vasarotojai. Merkinės apylinkės, kaip ir visa Dzūkija, sparčiai keistis pradėjo prieš keletą dešimtmečių, dar sovietų okupacijos metais, kai tėvai, linkėdami vaikams gero, stūmė juos nuo žemės, ragino tapti bet kuo – santechniku, valytoju, kad tik mieste, ne „kolchoze“. Tačiau A.Černiauskas įsitikinęs, kad Merkinės laukia graži ateitis. Jos kelias – tapti kurortiniu miesteliu, Druskininkų palydovu.

„Labai taikliai pasakė ilgametis M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius Adelbertas Nedzelskis: „Man Druskininkai buvo gražiausi tada, kai medžiai buvo aukštesni už namus.“ Žmonėms reikia dangoraižių, pramogų centrų, bet reikia ir miestelių, kur išliks dangaus, žemės, gamtos ir žmogaus harmonija. Būtent toks vaizdas atsiveria nuo Merkinės piliakalnio. Pas mus, tikiu, važiuos Druskininkuose pailsėję žmonės, panorę ir prasmingiau praleisti laiką, ne vien pirtyse ir baseinuose. Susidarytų fantastiškas žiedas: Druskininkai–Merkinė–Marcinkonys“, – Merkinės viziją piešia A.Černiauskas.

Jis įsitikinęs, kad kertinis miestelio istorinis faktas – karaliaus Vazos IV mirtis 1648-aisiais galėtų tapti Merkinės vizitine kortele ir plačiai ją išgarsinti. Jei apie valdovo gyvenimo etapą, susijusį su Merkine, būtų sukurtas istorinis romanas, A.Černiausko manymu, jis pralenktų ir Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“.

„Čia gyveno didžioji Vladislovo Vazos gyvenimo meilė, nekilminga gražuolė Lvovo pirklio dukra Jadvyga Luškova, pagimdžiusi jam sūnų Vladislovą Konstantiną Vazą. A.Dumas romano įvykiai rutuliojasi Anglijoje ir Prancūzijoje, o Vazos ir jo sūnaus istorija rutuliotųsi per Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją ir Italiją. O kur dar legenda, bylojanti, kad mirštantis karalius liepęs išnešti jį iš rūmų į vidurį aikštės, kad visi matytų, jog prieš mirtį lygūs ir karaliai, ir paprasti žmogeliai“, – pasakoja A.Černiauskas. Merkinė jam buvo ir bus dvasinė Dainavos krašto sostinė.

Laimė būti Merkinėje

Patį fotomenininką į Merkinę atvedė žmonos Genutės, gydytojos, paskyrimas. Tiesa, po studijų ji buvo nukreipta į Varėną, bet jauna pora nutarė, kad Merkinėje gyventi bus geriau, ir nuo pat 1980-ųjų šio sprendimo nė karto nepasigailėjo. Čia užaugo, mokyklą baigė keturi sūnūs. Du iš jų liko Merkinėje. Mindaugas – Merkinės muziejaus direktorius, Vytautas moko dailės Vinco Krėvės gimnazijoje. Kiti du broliai – vilniečiai.

„Didžiulė mano laimė – būti čia. Merkinė net nėra mano gimtinė. Bendraudamas su lankytojų centro svečiais prašau jų nekaltinti manęs dzūkišku nacionalizmu, nes esu aukštaitis iš Igarkos (Sibiras – J.K.), – pokštauja A.Černiauskas. – Nepamilti Merkinės neįmanoma. Ji išskirtinė kraštovaizdžiu ir gyva istorija. Visa, ką išgyveno mūsų protėviai, čia plevena ore. Kartą pajutęs tą dvelksmą nebegaliu apleisti šių vietų.“

Miestelis gražėja, o prisiminus, kaip jis atrodė sovietų okupacijos metais, galima sakyti dabar jį išgyvenant aukso amžių. Žmonės, nors iš įpratimo ir dejuoja, dabar gerokai laimingesni, eidami gatve šypsosi. Yra ir stiprus branduolys merkiniškių, puoselėjančių miestelio viziją tapti svarbiu istoriniu objektu, tautodailės židiniu. Fotomenininkas tik apgailestauja, kad Merkinės senbuviams, kaip ir apskritai dzūkams, trūksta verslumo.

Pro miestelį pravažiuoja nemažai turistų, driekiasi kelias Lenkijos link, bet čia iki šiol nėra nė vienos kavinės. A.Černiauskas vis prisimena pažįstamos dzūkės iš Puvočių žodžius, kad kaimas sodina, laisto, ravi daržus, bet vos tik pradeda dygti grybai, visi stveria krepšius, o daržus apleidžia. Dzūkai tebėra įsitikinę, kad miškas turi juos maitinti.

Vis dėlto šventieji puodus lipdo

Nors turistams miestelyje nėra kur pasistiprinti, pinigus išleisti čia yra kur. Merkinės lankytojų centre siūloma dešimtys leidinių apie šiuos kraštus – skirtų turistams, mokslinių, fotoalbumų. Didžiulė ir dzūkiškų dirbinių pasiūla. Daugiau jų būna nebent Kaziuko mugėje. Merkinės tautodailininkai apskritai labai energingi bei veiklūs: ir tie, kurių šaknys čia, ir tik Merkinėje radę neišsemiamą įkvėpimo šaltinį bei kūrėjui būtiną tylą.

Sertifikuotų amatų meistrė Laima Gegužytė-Saviščevienė, merkiniškė nuo gimimo, riša dzūkiškas verbas, lieja natūralaus vaško žvakes, kuria šiaudines žvaigždes ir sodus. 48 metų tautodailininkė atsimena, kaip tą darydavo jos mama, močiutė. Dzūkiškos verbos greičiausiai liktų nepastebėtos šalia spalvomis trykštančių Vilniaus krašto verbų. Dzūkės verbas riša iš natūralių, nedažytų augalų, todėl šios gali ilgai išsilaikyti. Verbų tradicija Dzūkiją iš Lenkijos pasiekė tik XX amžiaus pradžioje.

„Dzūkiškose pirkiose mažais langeliais visada būdavo tamsu, todėl viduje ir kabindavo saulės spalvos šiaudinį sodą. Dzūkai labai vertino šiaudus – niekada neklojo jų paršams, kaip kituose Lietuvos regionuose, o naudojo čiužiniams kimšti, stogams dengti. Ir šiaudinių sodų vieta būdavo šalia šventų paveikslų, virš stalo, prie kurio šeima susėsdavo maldai, kabindavo juos prieš Velykas ir Kalėdas“, – apie šilinių ir panemunės dzūkų tradicijas, perimtas iš protėvių, pasakoja L.Gegužytė-Saviščevienė.

Dabar sodus mažai kas kuria. Vien ruginiams šiaudams paruošti reikia daug laiko ir išmanymo. Tautodailininkė pjauna juos senoviniu pjautuvu, džiovina gubose. Kuriant sodą būtinas susikaupimas, tyla, žinoma, ir kruopštumas, nes į kiekvieną šiaudą yra veriamas lininis siūlas, jie surišami į trapias kompozicijas. Laima vieną sodą suveria per mėnesį, prisėsdama kas vakarą. Dvigubai tiek laiko atima šiaudų paruošimas.

Tradicinių amatų centrą savomis rankomis baigiantis įkurti Džiugas Petraitis atsidavęs juodajai keramikai. Ir dabartinėje savo kūrybos vietoje – savo motinos, žinomos keramikės Elvyros Teresės Petraitienės sodyboje Maksimonių kaime prie Merkinės, ir netrukus įkurtuves švęsiančiame centre Džiugas yra įsirengęs krosnis įvairių rūšių keramikai degti. Tačiau juodoji, kuria nuo seno garsėja Merkinės kraštas, jam artimiausia.

„Panemunėje, prie Merkio, prie Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklų, ten randama juodosios keramikos šukių. Jos tradicijos nenutrūko iki šių laikų. Tai unikalu“, – tikina Dž.Petraitis.

Prieš tris dešimtmečius, kai jo šeima čia įsikūrė atvykusi iš pakaunės, tebebuvo gyvi juodosios keramikos meistrai Mikas Miliauskas, Pranas Giedra, Stasys Mašala. Iš jų tik šiam kraštui būdingos technologijos paslapčių sėmėsi E.T.Petraitienė, vėliau jas perdavė trims savo vaikams, visiems tapusiems dailininkais.

„Esame labai dėkingi savo mokytojams, nes apskritai puodžiai savo paslaptimis visada vengdavo dalytis, ypač akylai saugodavo jas nuo vietos gyventojų, bijodami užsiauginti konkurentų. Dabar laikai pasikeitė, sunku prisišaukti mokinių. Tam ir įkūrėme tradicinių amatų centrą, kad patirtis išliktų, būtų tęsiama tradicija“, – aiškina Džiugas. Jis apgailestauja, kad atsidavusiųjų keramikai vis neatsiranda, – gal tai per daug pastangų reikalaujantis amatas. Daugiau dėmesio sulaukia pynimai, drevinė bitininkystė.

Miestelio kultūrą puoselėjantys merkiniškiai vos prieš kelias dienas sužinojo gerą naujieną – Merkinė paskelbta 2016-ųjų mažąja Lietuvos kultūros sostine.

Ekonomika priklauso nuo grybų

„Gal sūrio ar varškytės?“ – praeivius stabdo judriausioje miestelio vietoje, šalia parduotuvės ir autobusų stotelės, įsitaisiusi moteris. Savo gamintus pieno produktus pardavinėjanti Virginija Garškova čia ateina ne kasdien. Dažniausiai patys pirkėjai apsilanko jos nedideliame ūkyje, turi ji ir nuolatinių klientų. Tik tai, ko žmonės neišsiveža iš jos namų, Virginija susideda į krepšį ir išsiruošia į Merkinės centrą. Už nemažą pagal močiutės receptą suslėgtą varškės sūrį ji prašo trijų eurų.

Prekeivės nuotaika nekokia. Nors ant šaligatvio ji mindžikuoja jau kelias valandas, krepšys vis netuštėja. Gali būti, kad namo ir vėl teks grįžti visko neišpardavus.

„Anksčiau visai kitas pirkimas būdavo. O šie metai labai prasti. Uogų, grybų nėra, žmonės pinigų neturi, tai ir mano sūrių neperka. Ne iš gero gyvenimo aš čia stoviu, kitaip nepragyvenčiau. Laikau septynias karves, darbo labai daug, o galą su galu vos suduriu. Betgi neisi juk ranką ištiesęs, neprašysi“, – Virginija neslepia, kad jos ūkis didelio džiaugsmo jai neteikia. Mielai rinktųsi kažką kita, bet darbo biržoje tepasiūlo kloti trinkeles, o toks darbas ne jos jėgoms.

Nukabinę nosis miestelyje sėdiniuoja ir miško gėrybių supirkėjai. Dzūkija nuo seno neįsivaizduojama be šios verslo šakos, ir net patys vietiniai jau nebepyksta girdėdami kadaise tik kitus linksminusį posakį, kad jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos. Merkiniškiai liūdnai juokauja, kad šįmet greičiausiai taip ir atsitiks – mergos bus nuogos.

„Per 23 metus šis sezonas pats prasčiausias, kito tokio neatsimenu. Per dieną surenku 50–100 kilogramų voveraičių. Vidutiniais metais supirkdavau kasdien po toną, labai gerais – net ir po dvi“, – vardija individualia veikla besiverčiantis Rimantas Leskauskas. Smulkesnių supirkėjų suvežtus grybus ir uogas jis sveria, rūšiuoja ir pats veža parduoti į Vokietiją, Daniją, Skandinavijos šalis. Vyro verslas – sezoninis, trunkantis vieną du vasaros mėnesius, kurių metu jis darbo duoda penkioms moterims.

R.Leskauskas dar nei grybų valgė, nei pats grybavo. Čia kaip iš tos patarlės, kad batsiuvys – be batų. Bet jis mano, kad dar po kelerių metų dzūkai apskritai nustos vaikščioti į miškus, nes rinkti grybų nebeapsimokės. Pragyvenimas brangsta, o grybų kainos, kurias diktuoja Vakarai, stovi vietoje.

Rimantas pateikia palyginimą: atnešęs kelias saujas voveraičių žmogus gaudavo 20 litų – prieš penkerius metus tai buvę pinigai, o dabar tokios sumos teužtenka degalams. Tad ne vien karščiai šįmet tempia žemyn jo verslą, bet ir grybautojų nesuinteresuotumas. Dabar supirkėjas už kilogramą voveraičių moka keturis eurus, jei metai būtų grybingi – mokėtų euru mažiau.

Miško gėrybių eksportuotojams, tokiems kaip Rimantas, grybus suveža smulkesni supirkėjai. Įprastą vasarą Merkinėje jie atverdavo per dešimt kioskelių, dabar veikia vos keturios supirktuvės.

„Kiekvienais metais Dzūkijoje vis mažiau grybų, nes vis mažiau miškų. Mano tėvukas 30 metų dirbo girininku prie Mančiagirės. Jei jis prisikeltų ir pamatytų, kas padaryta, pagalį paimtų. Kaip nepagarbiai dabar su mišku elgiamasi – viskas išrausta, sudirbta. Kada jis atsigaus?“ – grąžo rankas trumpam į anūko supirktuvę užsukusi senolė.

Ji turi gerą žinią grybautojams: šiųmečiai karščiai truko neilgai ir nebuvo pražūtingi, tad jei artimiausiu metu gerai palytų, grybiena dar atsigautų ir rugsėjis džiugintų grybais.

Gimtinė – pati mieliausia

Merkiniškės anūkas Andrius jau dešimt metų verčiasi grybų supirkimu. Ir šįmet vaikinas, pasirūpinęs verslo liudijimu, įsitaisė po stogine šalia turgelio, vis tikėdamasis lietaus ar tiesiog stebuklo.

Sausi metai ir prastas uždarbis stumia Andrių į niūrius apmąstymus: „Ištuštėjo Merkinė, kaip ir visa Lietuva. Žmonės nuseno, nebeina į miškus. Pas mus gražu, ramu, bet ką čia veikti jaunimui? Seniau Joninės ant piliakalnio iki antros valandos nakties skambėdavo, šįmet nebuvo kam švęsti, dar iki vidurnakčio visos linksmybės baigėsi. Liūdna, kad kaimai tuštėja.“

Merkinė skelbia turinti 1270 gyventojų, bet net patys merkiniškiai nebetiki, kad jų yra net tiek. Daug kas išvyksta, bet neskuba deklaruoti savo gyvenamosios vietos kitur. Miestelio seniūnas Gintautas Tebėra džiaugiasi bent tuo, kad Merkinę tuština ne emigracija, o į Vilnių traukiantis jaunimas.

„Žmonės ne tik išvažiuoja, bet ir grįžta. Kodėl? Nes gimtinė mielesnė! Aišku, yra ir pragmatiškoji pusė. Nekilnojamojo turto kainos Vilniuje – kosmosas. Merkinėje jo pasiūlą lemia natūrali migracija – gimimai, mirtys. Mūsų miestelyje nėra labai lengva įsigyti namą, reikia truputį palaukti. Turime daug vienišų senų žmonių, po jų mirties likę tušti namai labai greitai nuperkami. Nieko keisto: esame įsikūrę nacionalinio parko teritorijoje, statant naują namą reikia daug įvairiausių derinimų, tad paprasčiau nusipirkti seną. Jų kaina svyruoja nuo 18 iki 33 tūkst. eurų“, – kiek kainuoja būstas Merkinėje, atskleidžia G.Tebėra.

Miestelio gyventojus daugiausia maitina biudžetinės įstaigos – Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros centras, Merkinės muziejus, trys mokyklos, ambulatorija, slaugos ligoninė, paštas. Verslininkai nuo seno sukasi kaimo turizmo, medienos apdirbimo srityje, yra mažąsias bendrijas steigiančių jaunų žmonių. Seniūnas skundžiasi, kad atėjus laikui tvarkyti viešąsias erdves tik vos ne vos pavyksta surinkti šienautojų komandą. Darbų yra, pinigų atlygiui mokėti – irgi, trūksta tik darbo rankų. Ypač vyrų, mat juos išsigraibsto sunkiu fiziniu darbu paremtas verslas, ir lieka tik tie, kuriuos pasiglemžė blogi įpročiai.

Merkinės bendruomenei vadovaujantis Arūnas Glavickas savo pavyzdžiu įrodo, kad miestelio gyventojų gerovė gali priklausyti ne vien nuo uogų ir grybų. Jo įkurta mažoji bendrija „Grainio liepa“ verčiasi daugybe dalykų. Egzotiškiausias – miestelio centre veikianti didžiulė sendaikčių parduotuvė. Arūnas pats keliauja į Vokietijos turgus ir veža į Merkinę antikvarines grožybes, dėl kurių pas jį plūsta ir didmiesčių kolekcininkai.

„18 metų gyvenau Vilniuje, dirbau stabilų darbą su garantuotu atlyginimu – buvau Seimo posėdžių sekretoriato vyresnysis specialistas. Prieš ketverius metus su šeima nutarėme: važiuojame namo. Visi klausė, kodėl, ką ten veiksiu. Atsakydavau, kad Merkinėje skaldydamas malkas ir rinkdamas butelius galiu uždirbti tiek pat, kiek jie Seime. Taip ir išėjo – turime čia šiokį tokį verslą, ir to užtenka“, – tikina A.Glavickas, Seimo tarnautojo kostiumą iškeitęs į laisvalaikio drabužius. Jis prasitaria, kad sostinę paliko neatsispyręs gimtojo miestelio traukai, o materialiąją priežastį nurodo, kad paprasčiau būtų suprastas.

Bažnyčios reikalai – liūdni

Dar prieš kelerius metus miestelis labiau garsėjo ne piliakalniu ar karaliaus Vazos namu, bet Merkinės piramide. Pasakomis apie energines piramidės galias jos statytojas sugebėjo užburti net kai kuriuos politikus ir jų žmonas. Paskui juos lengvatikiai iš visos Lietuvos kryžium gulėsi, kai grasinta nugriauti nuostabiame gamtos kampelyje nelegaliai iškilusius statinius.

Vis dėlto piramidė ir ją dengiantis stiklo kupolas išliko, dabar statiniai jau įteisinti. Vietos gyventojai mano, kad ne be minėtų politikų galių. „Tai toks „nju eidžas“ patiklių žmonių galvoms apsukti“, – sako Merkinės parapijos klebonas Robertas Rumšas.

Paklaustas, ar mistinėmis galiomis apipintas statinys konkuruoja su bažnyčia, kunigas nekantriai numoja ranka – jo parapija niekada netikėjusi jokiais stebuklingais išgydymais, o piramidės legendą palaikė atvykėliai iš tolimesnių šalies vietų.

Tačiau kunigui tenka pripažinti, kad tradicinio katalikų tikėjimo reikalai Merkinėje prastėja. Per didžiąsias šventes, ypač atlaidus, bažnyčia pilna, o eilinį sekmadienį gerai, jei būna užpildytos bent sėdimos vietos. Bažnyčios tuštėjimą ganytojas sieja ne su kasmet prastėjančia demografine padėtimi. 2002-aisiais, kai jis buvo paskirtas į šią parapiją, ir praktikuojančių katalikų, ir apskritai merkiniškių buvę kur kas daugiau. Prisimena, kad anuomet Merkinės internatinėje mokykloje mokėsi 120 vaikų, o dabar ji – ties uždarymo riba, nes nebėra kam mokytis.

„Šįmet dalyvavau 30 laidotuvių, o pakrikštijau tik 6 kūdikius. Prieš keliolika metų kasmet būdavo 30–40 krikštynų, per 20 santuokų, 55 vaikai prieidavo Pirmosios komunijos. Bet nors žmonių mažėja, dėl rinkliavų negaliu skųstis. Mūsų parapija nėra turtinga, tačiau žmonės dosniai aukoja. Euras dar pagausino rinkliavas. Anksčiau žmogus vidutiniškai mesdavo du litus, dabar – 1–2 eurus. Pusę euro aukoti jau nebepatogu“, – dėsto klebonas.

Jis apgailestauja, kad metai po metų merkiniškių bėdos nesikeičia: daug netvirtų šeimų, skyrybų, palaido gyvenimo. Žmonės tarsi klausosi pamokslo, tarsi ir išgirsta, bet išėję iš bažnyčios daro savo. Kol kas anuliuota tik vienos poros bažnytinė santuoka, bet prašymų sparčiai daugėja. Ir tikėjimas daugumos paviršutiniškas. Kunigas vis girdi sakant: užsimoku už bažnyčią, suprask, auką palieku, na, ko daugiau reikia?

Įdomiausia per patį darbymetį

„Gerai, kad apsikirpau prieš rugiapjūtę. Dabar sunkiausias, bet ir maloniausias laikas. Liepos antrąją pusę ir visą rugpjūtį dirbam juodai. Vakar iki pusės antros nakties, šįryt pusę aštuonių ryto – jau vėl ant kojų“, – trina rankas trumpam nuo grūdų aruodo atsitraukęs Vytautas Raulonis.

Vienas stambiausių Varėnos rajono ūkininkų nesiskundžia. 800 hektarų, kurių pusė – nuosavi, apdirbti jam padeda trys sūnūs. 28 metų Remigijus ir 25-erių Justinas jau turi tiek patirties, kad modernius, milijonus kainavusius kombainus, traktorius tėvas verčiau patiki jiems, nei pats sėda prie vairo. Lygiavertis darbininkas ūkyje – ir penkiolikmetis Karolis. Žmonai Daliai irgi savi rūpesčiai – daržai, šiltnamiai, virtuvė. Ūkio darbams šeima nuolat samdo tik vieną giminaitį, visa kita nudirba savomis rankomis.

Kadaise V.Raulonis vertėsi bitininkyste. Bet atsiradus galimybei įsigyti dirbamos žemės net nepastebėjo, kaip jo valdos išsiplėtė iki kone didžiausių visame rajone. Vytauto proseneliai čia pat dirbo du hektarus, bet jų paveldėtojas šventai įsitikinęs, kad mylėti žemę gali ir mažai jos turėdamas. Vyras ypač didžiuojasi, kad jo laukai plyti Merkinės seniūnijoje, nė vieno hektaro – už jos ribų.

Raulonių laukuose auga rugiai, avižos, grikiai, rapsai. Pagal Europos Sąjungos žalinimo programą šįmet jie privalėjo pasėti ir pupų bei žirnių, tačiau šia prievole Vytautas nesidžiaugia: „Susėdo Europos ponai ir svarsto, ką daryti, kad klimatas nešiltų. Nužiūrėjo nuo lubų žalinimo programą, liepė pupas sėti. Kuo ne Chruščiovo laikai, kai visi privalėjo kukurūzus auginti?“

Bet su Europos Sąjunga į jo kiemą įžengė ir modernus ūkininkavimo būdas, ir turtai, ir pasitikėjimas savimi. Pavyko pasistatyti grūdų saugyklas, džiovyklas, susipirkti visą reikalingą techniką. Iki tol kaimynai sukiojo pirštu prie smilkinio ir klausė, ką jis norįs įrodyti sėdėdamas rusiškame traktoriuje.

„Kai dirbi, viskam užtenka. Svarbu ir požiūris į žemę. Esu įsitikinęs, kad ji – turtas, bet ne mūsų. Ją mes ne paveldime iš tėvų, bet skolinamės iš anūkų. Negaliu klausytis verslininkų kalbų, esą žemė tokia brangi, kad niekada neatsipirks. Ji ir neturi atsipirkti, nes išlieka per amžius“, – savo filosofiją dėsto ūkininkas.

Gražiausias pasaulio vaizdas

„Čia gali pabėgti nuo pasaulio, nuo visuomenės, nuo visų problemų. Viskas ištirpsta, kai žiūri į šitą vaizdą“, – prisėdęs savo sodybos terasoje režisierius Jonas Jurašas įsmeigia žvilgsnį į tolį. Su žmona Aušra Marija kūrėjas išmaišė visą pasaulį, bet ši vieta Merkinės piliakalnio papėdėje – jam pati gražiausia.

Nuo gatvės pusės namas atrodo tarsi paprasta dzūkiška pirkia, nutūpusi šimtamečiame sode. Bet peržengus kiaurai ją atsiveria nepakartojamas vaizdas – žemėjantis, į slėnį pereinantis šlaitas, Nemuno ir Merkio santaka. Nuo šių namų terasos vakarais žėruoja saulės apšviestas miškas, o reljefas sukuria tokią ypatingą akustiką, kad baugu garsiai žodį tarti. Šią aurą pavadinti magija, stebuklu – nebus per stipru.

Prieš keturis dešimtmečius teatro režisierius su žmona, prozininke ir kritike, turėjo pasirinkti emigranto dalią – iš Lietuvos jie buvo išginti sovietų okupantų režimo. Dabar jie daugiau laiko praleidžia Jungtinėse Valstijose, kasmet sugrįždami į Vilnių, keletą mėnesių praleisdami šioje sodyboje. Su Merkine nė vieno iš jų nesieja giminės istorija, tad ir pratintis prie šių vietų kūrėjams teko iš lėto, atsargiai.

Pokalbį su Merkinėje piliakalnio papėdėje dabar dienas leidžiančiu J.Jurašu apie tai, kokie jųdviejų santykiai su vietos žmonėmis dabar, kaip atrodo pasaulis stebint jį iš šio rojaus kampelio, apie kūrėjo vienatvę ir turtus „Veido“ skaitytojams pasiūlysime kitame savaitraščio numeryje.

Merkinės istorija

Pirmą kartą paminėta 1359 m. Naugardo metraštyje.

Merkio santakoje stovėjo Merkinės pilis, kurią 1377 m. nusiaubė kryžiuočiai.

1418 m. įkurta Merkinės parapinė bažnyčia. 1648 m. Merkinė (Merecz) pažymėta Europos žemėlapyje.

1549 m. Žygimantas Augustas Merkinę užrašė Barborai Radvilaitei.

Nuo 1616 m. Merkinėje kūrėsi žydai. 1633 m. patvirtintos odminių ir batsiuvių, 1639 m. – siuvėjų cechų privilegijos. 1756 m. Merkinės centre gyvenę 253 žydai turėjo 28 namus.

1777 m. jėzuitų turtą perėmę dominikonai įkūrė apygardinę mokyklą.

1931 m. Merkinės centre gyveno 1700 žydų. Veikė 3 sinagogos, žydų liaudies knygynas, net 145 parduotuvės, plytinė, saldainių fabrikas, siuvėjų, batsiuvių, šaltkalvių, kojinių dirbtuvės, keli malūnai.

1941 m. Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Merkinėje nužudyta apie 3000 žydų.

1945 m. gruodžio 15 d. Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujami Merkio rinktinės partizanai puolė miestelį, kovojant su NKVD pajėgomis vyko Merkinės mūšis.

Petro Malūko nuotr.

Laukuvai patinka stiebtis į viršų. Miestelis nuo seno išsiskyrė dangun šaunančiais bažnyčios bokštais, o šiais laikais jį papuošė dar du aukštaūgiai – meteorologinis radiolokatorius ir vėjo jėgainė. Ir pačių laukuviškių žvilgsniai bei siekiai nukreipti į aukštumas. Jei ką sumąsto, žemaitiškai tvirtai kopia kiekvienas į savo viršūnę.

Jūratė KILIULIENĖ

Kildamas ir leisdamasis senasis Žemaičių plentas veda tiesiai į Laukuvą, pačiame Žemaitijos viduryje išsidėsčiusį miestelį. Apie Vilnių iš tolo praneša Televizijos bokštas, o apie Laukuvą – aukštai iškeltu kupolu vainikuotas statinys.

Prieš penkerius metus iškilęs pirmas Lietuvoje meteorologinis radaras prigijo ne iš karto. Vieni baiminosi įrenginio skleidžiamų bangų, kitiems tiesiog nepatiko jo architektūra, neva per moderni, nelietuviška, dėl to kupolo primenanti mečetę. Bet ar galėjo jis atsirasti kur kitur, ne Laukuvoje? Miestelio padėtis meteorologiniu požiūriu – išskirtinė. Tai lietingiausia šalies vieta, per metus čia vidutiniškai iškrinta 820 mm kritulių. Laukuvai priklauso ir storiausios sniego dangos rekordas. 1931-ųjų kovą ši siekė net 94 centimetrus.

Nuosava orų ministerija

Tad nieko keisto, kad Laukuvoje apie orus kalbama dažnai. Miestelėnai įsivaizduoja esantys tikri visų orų reikalų žinovai nuo tada, kai čia buvo pradėti profesionalūs klimato stebėjimai. Meteorologijos stotis Laukuvoje įsteigta dar 1924 m. ir tebeveikia. Praėjusį rudenį jos darbuotojos atšventė įkurtuves naujame stoties pastate, aukštaūgio radaro papėdėje. Tai aukščiausiai virš jūros lygio – 156,8 metro įrengta šalies meteorologinė įstaiga. O, tarkim, Klaipėdos miesto „aukštis“ yra vos šeši metrai.

„Tas aukštingumas labai jaučiamas. Važiuojant iš mūsų miestelio Klaipėdos link – vis žemyn žemyn, o atgal kelias visąlaik kyla. Ir orai pas mus ne tokie kaip kitur Lietuvoje. Dažni rūkai, lijundros, apledėjimai, stiprūs vėjai. Atsimenu, kai studijuodama Kaune grįždavau autobusu, vairuotojai sakydavo: Laukuva – anomalijų kraštas“, – stoties vadovė Audronė Evčenkienė neleidžia suabejoti, kad orai miesteliui – svarbus reikalas.

Po naujojo stoties pastato langais plyti sniegu nuklotas banguotas peizažas, atsiveria platus dangus. Jos darbuotojos nuo šio vaizdo nenuleidžia akių. Bet ne dėl savo malonumo, o stebėdamos orų dinamiką. Aštuonis kartus per parą duomenys – matomumas, debesų aukštis, žemės paviršiaus temperatūra ir t.t., užfiksuoti tiesiog stebint ir matuojant specialioje aikštelėje, suvedami į meteorologinių stebėjimų knygelę. O tada informacija, užkoduota skaičiais, kas trys valandos telegrama siunčiama į centrinę Lietuvos stotį ir pasiekia visus pasaulio meteorologijos bankus. Procesas nenutrūksta nei naktį, nei savaitgaliais ar per šventes.

„Ir vietos gyventojai dažnai pas mus ateina, skambina. Ypač ūkininkams rūpi, koks bus oras, lis ar nelis net valandos tikslumu. Atrodo, dabar jau yra kur pasižiūrėti, bet ne, jiems reikia, kad mes pasakytume. Turime šiokios tokios patirties, bandome jiems užsakyti tokį orą, kokio reikia, – pokštauja stoties vadovė. – Tačiau mūsų funkcija yra ne orų spėjimas, o stebėjimas.“

Prognozes sudaro sinoptikai Vilniuje, remdamiesi iš stočių susiųstomis telegramomis. Pati Audronė jas vertina skeptiškai. Kasdien stebėdama orus ir matydama, kaip greitai keičiasi situacija, kartais net ne minutėmis, o sekundėmis, orų spėjimą ji laiko labai nedėkingu užsiėmimu.

Tiesa, Laukuvoje iškilus 39,5 metro aukščio radiolokaciniam radarui, o pernai tokį pat, tik šiek tiek žemesnį, pastačius ir Trakų Vokėje netoli Vilniaus, daug tiksliau galima nuspėti liūtinių kritulių intensyvumą, judėjimo kryptį. Laukuvos stoties darbuotojos prie radaro nagų nekiša – jo duomenys keliauja tiesiai į Vilnių. Bet lipti į „mečetės“ kupolą tenka dažnai. Nuo bokšto pasidairyti į kalvotąjį Medininkų kraštą atvyksta mokinių ekskursijos, turistai.

Maitina vokiečius ir šveicarus

Meteorologijos stotyje darbuojasi penkios moterys. Net penkios! Laukuvos, stambių darbdavių nesulaukiančio miestelio, sąlygomis vertybe tampa kiekviena darbo vieta. Pramonė čia tik smulki – kruta kelios medienos perdirbimo bendrovės, ir tiek.

Kur kas geriau einasi ūkininkams, bet jie apsirūpinę šiuolaikine technika, tad samdinių daug nereikia. Arti šimto laukuviškių dirba mėsos perdirbimo ceche. Dabar jis priklauso vienai iš mėsos perdirbimo lyderių šalyje bendrovei „Nematekas“. Bet kūrė cechą vietos žmogus, ūkininkas Rimantas Rimkus.

„Ar nesigailiu pardavęs? Tikrai ne, visų pinigų juk neuždirbsi“, – purto galvą 53 metų vyras. Jis yra stambiausias mėsine galvijininkyste užsiimantis ūkininkas visoje seniūnijoje, augina 500 galvijų, dar dirba 500 hektarų žemės. Visas ūkis – ekologinis.

„Kiaulių žviegimas man į kraują įaugęs, – juokiasi trečią dešimtmetį savame ūkyje krutantis Rimantas. – Esu labai prisirišęs prie žemės. Augau dešimties vaikų šeimoje, nuo mažens visi buvome lenkiami prie darbo. Dabar daug kas su pavydu sako: gerai tam Rimkui – ratai sukasi, pinigai byra. Bet sąlygas visi turėjome tas pačias, tik kai kas pragėrė tą laiką, kitas nieko nedarė, nes nedrįso. Aš juodai dirbau ir dabar esu patenkintas savimi.“

Ūkininkas sako ir dabar plušantis už tris – ir į traktorių sėdantis, ir budintis prie besiveršiuojančių telyčių, ir cezario pjūvį, jei reikia, atliekantis. Vasarą daug laiko atima šieno ruošimas. Kai dangus grasina lietumi, o Laukuvoje tai atsitinka kur kas dažniau nei aplinkinėse vietovėse, Rimantas iš pievų grįžta gerokai po vidurnakčio. Tokie pat neišrankūs darbams ir kiti trys kartu ūkininkaujantys vyrai – Rimanto brolis ir du žentai.

„Džiaugiuosi, geri žentai pasitaikė, iš ūkininkų šeimų, abu prie gyvulių, prie technikos. Vieno tėvai dirbo su sena rusiška technika. Kai pradėjo lankytis pas mano dukrą, aš jau ir traktorių, ir kombainą vakarietišką turėjau. Žiūriu, jo akys tik žiba“, – pokštauja taip dukrai vyrą, o sau pagalbininką priviliojęs ūkininkas, ir jau rimtai priduria, kad nė vienas iš šeimos jaunosios kartos negalvojo išvažiuoti iš šalies.

Ar verta kažkur trenktis dėl vakarietiškų algų, jei tokius pat pinigus galima užsidirbti ant savos žemės? Visi šiame ūkyje užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją ir Vokietiją. Žinoma, sumokėjus už juos atitinkamą kainą.

„Mano ūkio mėsa vietos rinkoje būtų neįperkama, ji ekologiška, pačios aukščiausios kategorijos. Vokiečiai labai išrankūs, o šveicarams apskritai beveik neįmanoma įtikti. Bet kai daug metų dirbi, kai pats viską prižiūri ir už viską atsakai, įmanoma net šveicarams mėsos užauginti“, – tikina laukuviškis.

Jis viliasi, kad Lietuvos ūkininkams atsivers ir Azijos šalys, ypač Kinija, ir jau planuoja gausinti mėsinių galvijų bandą. Šiuo metu ūkyje vyksta statybos, kyla naujos fermos.

„Negaliu sustoti, man įdomu nauja technika, naujos rinkos. Tikrai ne noras kuo daugiau užsidirbti stumia į priekį. Viską, ko tik norėčiau pats ar norėtų mano šeima, jau turiu, todėl ir mėgstu kartoti, kad visų pinigų neuždirbsiu. Nes man jų nė nereikia“, – nuoširdžiai tikina vyras.

Didelių pinigų skonį Rimantas pajuto vos pradėjęs ūkininkauti. Tada, pirmaisiais nepriklausomybės metais, jis augino mėsinius viščiukus, už gautus pinigus investavo į baltarusiškus traktorius, tikėdamasis brangiai parduoti juos Lietuvoje. Verslas taip gerai sekėsi, pinigai tarsi patys į kišenę byrėjo, kad pasikėlė į puikybę svajodamas, jog jau tuoj bus „bagočiausias“ žmogus Šilalėje.

Bet laikinieji pinigai vagnorėliai, kuriais tuo metu buvo atsiskaitoma, buvo labai netvirti. Ir vieną rytą jis atsibudo prie suskilusios geldos – su dešimtimis traktorių, kurių nėr kam parduoti. Teko sukąsti dantis ir viską pradėti nuo pradžių, bet jau su protu, o ne su akla aistra kuo daugiau užsidirbti.

Žemaitukai brangūs kaip gimtoji kalba

Pinigams nesimeldžia ir kone garsiausias šių dienų laukuviškis Vaidotas Digaitis. 49 metų vyras niekada neskaičiavo, kiek jam atsieina pasiruošti žemaitukų žygiams, kiek brangaus laiko jie suryja. Raitelis iš Žemaitijos buvo vienas iš pernai įvykusio žygio aplink Lietuvą sumanytojų, anksčiau jis vienas žemaituku apjojo Baltijos jūrą, dalyvavo per visą Europą nuskambėjusiame žygyje iki Juodosios jūros, jojo karalių Meilės keliu iš Vilniaus į Krokuvą.

Jis svetingai atveria savo namų miestelio centre duris. Erdvė įspūdinga, tik matyti, kad rekonstrukcijos čia – nuolatinės. Vaidotas nė neslepia, kad jei ne žemaitukai ir ne žygiai, namas jau seniai blizgėtų, o tai labai patiktų jo žmonai Jūratei. Dabar šeimos nariams tenka susitaikyti dar ir su kalnais amunicijos, istorinių drabužių ir aksesuarų, kuriais puošiasi į įvairias šventes kviečiami Vaidoto raiteliai ir žemaitukai.

Jūratė vietą, kurioje ji tvarkosi savaip, yra atsikovojusi virtuvėje ir to paties namo pirmame aukšte įrengtoje savo darbo vietoje. Ji – provizorė, keliolika metų vadovauja vienintelei miestelio vaistinei. Sukiodamasi tarp vaistų mėgaujasi rimtimi, o pakilusi į namų erdvę įpuola į kūrybinį sūkurį. Vaidotas nuolat pilnas sumanymų, ir visi jie sukasi apie dvylika jo auginamų žemaitukų.

„Nuo mažų dienų buvau pamišęs dėl technikos. Mokėjau viską, nebuvo dalykų, kurių nebūčiau padaręs. Bet sulaukiau brandaus amžiaus, ir žiūriu, kad technika, benzinas, tepalai man nebeįdomu. Baigėsi ir lėktuvų, parasparnių etapas, – vardija V.Digaitis. – Dabar norisi tylos, ramybės, miško. Net Laukuva man jau per didelis miestas. Pasibalnoju žirgelį, išjoju į miškus, laukus – atgaunu jėgas, susidėlioju mintis.“

Žemaitukams, senovės lietuvių karo žirgams, vyras atsidavęs jau 15 metų. Jų išlaikymas kainuoja brangiai, o kalbant sausa finansine kalba – niekaip neatsiperka. Vaidotas sakosi ne vienintelis toks esąs. Šimtai vyrų sėdi ant ledo ir neskaičiuoja, ar ištrauktos stintos padengia į žvejybos įrangą sukištus pinigus, taip ir jam žemaitukai yra neatsiejama gyvenimo dalis, kuriai negaila nieko.

„Kai įsigijau pirmą žirgą, man atsivėrė naujas pasaulis. Kad ir pakinktai. Pradėjau domėtis, kodėl vieni pasiūti vienaip, kiti kitaip, kodėl mazgeliai skirtingai surišti. Išmokau atpažinti juos siuvusius meistrus, atskirų vietovių stilių. Apvažiavau visą savo kraštą – iki pat Pasvalio, Mažeikių, ėjau per kaimus ir ieškojau skirtumų. Tada mokiausi restauruoti: iš pradžių pakinktus, žaržuolus, paskui ir brikas“, – pasakoja Vaidotas.

Žemaitukų, vienos seniausių veislių Europoje žirgų, Lietuvoje dabar auginama apie 600. Jų daugėja. Anksčiau ir į kitas veisles besidairiusiam V.Digaičiui svarbu, kad tai tikras lietuviškas žirgas, jam taip pat brangus kaip gimtoji kalba ar savi papročiai. Todėl jis savuosius ristūnus prižiūri pats, niekam to nepatikėdamas, kaip tą darė mūsų protėviai. Vaidotas kausto juos pasagomis, beje, taip sutaupydamas nemažai pinigų, po maždaug 50 eurų nuo kiekvieno žirgo, pats nudrožia kanopas.

„Išeini į žygį ilgam, neieškosi kaskart kalvio. O kai pats žinai, nueini pas žmogų į trobą, paprašai plaktuko, turi porą pasagvinių kišenėje, ir pasitaisai. Žirgininkas turi viską išmanyti“, – tvirtina V.Digaitis.

Bendraudamas su savo augintiniais vyras atrado vidinę ramybę, sąlytį su gamtos pasauliu. Pasirodo, net baikščiosios stirnos prisileidžia žmogų, jei šis raitas. Miško žvėrys žirgą ir raitelį jaučia kaip vieną. Taip ir yra, tikina Vaidotas.

Po 2010-ųjų žygio iki Juodosios jūros, kai buvo nujota du tūkst. kilometrų, laukuviškis kartu su kitais bendražygiais buvo pakviestas į Pasaulinę ilgų distancijų raitelių gildiją. Jos nariai keliaudami nenulipa nuo žirgų net ir penkerius metus, įveikia sudėtingiausias trasas. Šiais laikais tai atrodo beprotiška, bet tik ne Vaidotui.

Vėjo jėgainė tėvo vardu

Greitkelyje Vilnius–Klaipėda apie posūkį į Laukuvą iš tolo praneša besistiebiančios vėjo jėgainės. Prie vienos pritvirtinta lentelė su išgraviruotu vardu – Zenius.

„Taip Laukuvoje visi kreipiasi į mano tėvą Zenoną. Išgirdęs, kad vėjo jėgainei suteikiau jo vardą, tėvas net apsiverkė“, – pasakoja verslininkas, sostinės bendrovės „MT Group“ vadovas Mindaugas Zakaras, į gimtąjį miestelį sugrįžęs neįprastu būdu.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai nėra pagrindinė jo verslo kryptis. Vėjo jėgainė kartu su bendrove „Laukuvos vėjas“ atsirado iš noro prisidėti prie gamtos išteklių išsaugojimo. Be to, rūpėjo sukurti alternatyvą pagrindiniam verslui, kuri išmaitintų, jei šiam ateitų sunkesnis laikotarpis. Ne mažiau Mindaugui rūpėjo ir tai, kad pastačius Laukuvoje vėjo jėgainę bus proga dažniau aplankyti čia gyvenančius tėvus.

Praėjusių metų rugsėjį pradėjusi suktis jėgainė iškilo pačiame aukščiausiame šių apylinkių taške, tad vėjas jai tikrai palankus. Puikus sutapimas, kad ji yra prie pat greitkelio ir pravažiuojant kaskart galima pasidžiaugti besisukančiais sparnais.

Jėgainės papėdėje stiebiasi kelios dešimtys jaunų medžių. Kas pavasarį čia atvykstantis bendrovės kolektyvas užsibrėžė apsodinti aplink 2,5 ha plotą, o jo viduje suformuoti vaismedžių sodą.

Vasarą čia dar ir karvės ganosi, pjaunama žolė, džiūsta šienas. Mindaugas, įsigydamas šią žemę iš vietos gyventojų, pažadėjo, kad jie galės ja naudotis kaip anksčiau.

„Įmonę įkūrėme Laukuvos seniūnijoje, dalis mokesčių tenka tai savivaldybei. Pačią jėgainę aptarnauja jos gamintojai vokiečiai, bet bendram ūkiui prižiūrėti įdarbinome du laukuviškius“, – apie tiesioginę naudą Lau­kuvai pasakoja verslininkas.

Per metus tokia jėgainė gali pagaminti 1,8 mln. kilovatvalandžių. Vidutinis kaimo ūkis per mėnesį suvartoja 200 kWh, vadinasi, „Zenius“ elektros energija gali aprūpinti 750 ūkių. Du tokius miestelius kaip Laukuva.

„Esame įsitikinę, kad mūsų elektra ir nueina į Laukuvą, – juokiasi Mindaugas ir paaiškina: – Anksčiau miestelį ji pasiekdavo iš Šilalės, o kadangi mūsų jėgainė iškilo tarp Šilalės ir Laukuvos, labai įmanoma, kad miestelis naudoja būtent ją.“

Lygindamas dabartinę Laukuvą ir tą, kurioje augo, verslininkas pasigenda ankstesnio jos gyvybingumo.

Jo manymu, prie mūsų miestelių gerovės labai prisidėtų Vokietijoje galiojanti tvarka. Atskiriems rajonams, net kaimams ten yra palikta laisvė derėtis su įmonėmis dėl dalies mokesčių – suteikti joms papildomą motyvaciją kurtis būtent toje vietovėje.

„Tarkim, mūsų jėgainės gamintoja Vokietijos energetikos bendrovė „Enercon“ taip pat yra įsikūrusi kaime ir yra pagrindinė jo mokesčių mokėtoja. Kaimas klesti – tiesia puikiausius šaligatvius, stato naujas mokyklas, visi žmonės turi darbo“, – pasakoja M.Zakaras.

Apie palankesnius įstatymus svajojantis verslininkas neketina apsiriboti viena jėgaine. „Laukuvos vėjas“ jau pradėjo parengiamuosius darbus dar dviem statyti, tik šįkart priešingoje miestelio pusėje, kitapus Žemaičių plento.

Mokytoja ėmėsi verslo

Matematiką ir informacines technologijas Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje dėstanti Danutė Norbutienė ir vasarą, kai jos kolegos atostogauja, nesėdi rankų sudėjusi. Prieš dvejus metus ji įgyvendino seniai brandintą idėją – atidarė nuosavą sulčių spaudyklą. Dabar joje nėra kas veikti, iki blizgesio iššvarintos patalpos žiemą užrakintos, o jų šeimininkė laukia kitų metų derliaus ir kuria planus pakreipti verslą taip, kad nebūtų sezoninės prastovos.

53 metų mokytoja kuklinasi: koks čia verslas, tai viso labo laisvalaikio skaitiniai. Ir jo pradžia buvo neįprasta, tiksliau, veikti paskatinę motyvai. „Labai norėjau, kad sesuo grįžtų į Lietuvą. Penkerius metus gyveno Anglijoje, dirbo fabrikuose. Pernai, kai pradėjau pirmąjį sezoną, ji parvažiavo man padėti, paskui dar trumpam grįžo atgal, bet dabar jau viskas, niekur nebevažiuos. Visiems giriuosi, kad parsiviliojau seserį iš emigracijos“, – vis dar netveria džiaugsmu D.Norbutienė.

Danutei skaudėjo širdį, kad sesers namas Laukuvoje stovi apleistas, nyksta, bet dar labiau, kad šeima pabirusi kas kur. Jos pačios dukra įleido šaknis Klaipėdoje, o sūnus prieš gerą dešimtmetį emigravo į Didžiąją Britaniją, turi gerą darbą ir jaučiasi ten kaip namie. Moteris jau nebesitiki, kad jis grįš.

Sulčių spaudykla Danutės sugalvotu pavadinimu „Sultė“ įkurta tame pačiame sesers name. Žmonės atsiveža savų obuolių, įvairių priedų, čia viskas išspaudžiama, pasterizuojama ir supilstoma į dailias dėžutes. Moteris neturėjo supratimo nei apie teorinę verslo pusę, nei apie patį sulčių spaudimą, tik buvo mačiusi, kaip toks cechas veikia Rietave.

„Sunkumai prasidėjo nuo patalpų įrengimo. Įsitikinau, kad Lietuvoje tikrai sunku rasti statybininkų, anksčiau netikėjau, kad taip gali būti. Su vargais, bet įsirengiau, tada susipirkau įrangą, mokėjau dar litais – 120 tūkstančių. Europinių lėšų tam teužteko, o patalpoms reikėjo savų pinigų, teko skolintis“, – neslepia vargų laukuviškė.

Jau pirmieji metai parodė, kad Danutė neprašovė. Važiavo aplinkiniai kaimai ir miesteliai, o praėjusį sezoną garsas apie jos teikiamą paslaugą pasklido dar plačiau. Pagausėjus užsakymų, be sesers ir dukters, teko įdarbinti dar du darbuotojus.

Du sezonai veiklos leido mokytojai grąžinti tai, kas buvo pasiskolinta iš giminaičių ir draugų, liko tik atsiskaityti su banku. Bet dabar skolos jau nebeslegia – Danutė neabejoja, kad pasirinko pelningą verslą.

„Ar ne per sunku? Priešingai, čia net pailsiu, nes mokykloje nuolat tvyro įtampa, daug popierių, tikrintojų. Po pamokų į spaudyklą ateinu pavargusi, imuosi visai kitokio pobūdžio veiklos, atsigaunu“, – tikina moteris.

Pasibaigus sezonui, sulėtėjus dienoms Danutę net apėmė liūdesys. Bet netrukus ji sumąstė, ko galėtų imtis dar. Jei viskas eisis pagal planą, jau nuo kitų metų ji pati supirkinės obuolius, sandėliuos ir pardavinės iš jų spaustas sultis. Iki to laiko jau turėtų būti atiduotos ankstesnės skolos, tad bus iš ko ir techniką samdytis, ir naujiems darbuotojams algas mokėti.

„Kad tik artimieji man pritartų. Nes vienas žmogus nieko negali padaryti, o kai kartu, tai ir kalnai nuverčiami“, – tvirtina verslininkės pašaukimą atradusi mokytoja.

Petro Malūko nuotr.

Tyrinėjant Molėtų rajono pakraštyje prigludusius Videniškius apima archeologams pažįstamas jausmas. Sluoksnis po sluoksnio atsiveria neįkainojami istoriniai, kultūriniai, religiniai klodai. Su miesteliu susijusios istorinės datos veda į amžių glūdumą. Bet svarbūs reikalai čia vyksta ir šiandien. Videniškiečiai kloja savąjį kultūrinį sluoksnį, kad būtų ką palikti ateities kartoms.

Jūratė KILIULIENĖ

Tą dieną, kai Molėtuose buvo žiebiama Kalėdų eglė, poškėjo fejerverkai, Vide­niškiai kukliai laukė savo eilės. Šventinio laikotarpio pradžia čia kasmet paskelbiama kiek vėliau nei rajono centre. Lyg ir savaime suprantama paisyti hierarchijos, kai gyveni mažiausioje rajono seniūnijoje. Galų gale Videniškiai tėra kaimas, bent jau formaliai, nors patys save išdidžiai vadina miesteliu.

Kalėdų laukimas šįmet čia truputį kitoks nei visada. Dar pavasarį duris atvėrė restauruotas Videniškių vienuolynas, tarp jo mūrų veiklą pradėjo sakralinių amatų centras. Ir jau tada pasklido žinia: vienuolyne bus kepami kalėdaičiai su pirmaisiais lietuviškais užrašais!

Gaivinama sena tradicija

Kalėdaičių kepimo tradicijos Lietuvoje beveik nunykusios. Daugumą tų, kuriuos laužiame prie Kūčių stalo, kunigai atsiveža iš Lenkijos ir pašventinę pirmąjį advento sekmadienį dalija už auką. O kadaise kone kiekvienoje bažnyčioje būta kalėdaičių kepimo formų, zakristijonai stodavo prie jų likus keliems mėnesiams iki Kalėdų, nes turėdavo aprūpinti visą parapiją.

Ir Videniškiuose kalėdaičiai nebuvo kepami jau daug metų. Tad vienuolyno muziejaus vadovei Virginijai Bareikienei, sumaniusiai atgaivinti tradiciją, niekas negalėjo nė patarti. Vien naujosios įrangos gamyba truko pusmetį. Pagalbą buvo pažadėję lenkai, Balstogės kalėdaičių gamyklėlės, veikiančios kiaurus metus ir vien iš to išsilaikančios, savininkai, bet kažkodėl atsitraukė. Gal užuodė konkurenciją?

Iš pirmo karto nepavyko nuliedinti ir pačių plokščių, teko gerokai pasukti galvą, iš kokios medžiagos jos turi būti, kad kalėdaitis nesviltų, o paveikslėlis būtų tinkamai įspaustas. Formų siužetai – originalūs, su Videniškių, Giedraičių ir vienuolyno įkūrėjų baltųjų augustijonų simbolika ir lietuviškais užrašais. Iki šiol ir iš Lenkijos atvežami, ir vietoje kepami kalėdaičiai būdavo tik su lotyniškais ar lenkiškais užrašais.

„Kai įgundi, viskas paprasta. Lygiomis dalimis imu kvietinių miltų ir vandens, labai gerai išmaišau. Paruoštą tešlą geriausia dar bent pusvalandį palaikyti. Spalvotiems kalėdaičiams naudojami maistiniai dažai, bet man labiau patinka tradicinės priemonės – burokėlių, apelsinų sultys. Tešlą pilu šaukštu ant įkaitusios plokštės, suslegiu. Lakštai iškepa per kelias minutes. Juos kloju ant drėgno rankšluosčio, kad pjaustant nesutrupėtų“, – aiškina Virginija ir prisipažįsta, kad šis užsiėmimas jai teikia palaimą – toli gražu ne kiekvienam per gyvenimą pasitaiko toks džiaugsmas.

Moteris darbuojasi vikriai, šiltutėlių kalėdaičių krūva greitai auga. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kokio atsidavimo reikia, kad jų užtektų visai parapijai. Dar daugiau laiko kalėdaičių kepimas užimdavo tais laikais, kai tai buvo daroma duonkepėje krosnyje. Videniškių bažnyčioje išliko kelių šimtų metų įnagis, šiek tiek panašus į kalvio reples ilgomis rankenomis, tik su prilydytomis graviruotomis stačiakampėmis formomis. Juo zakristijonas darbuodavosi kiaurus metus, kad atėjus šventėms kalėdaičių niekam nepritrūktų.

Jau muziejinė vertybė ir pusšimčio metų senumo elektrinė kalėdaičių keptuvė, beje, dar veikianti. Ją Videniškių vienuolynui perdavė marijampolietis kunigas Juozapas Pečiukonis, tikėdamasis, kad jo lankytojams bus pasakojama apie sovietinės okupacijos metais tikinčiuosius lydėjusias negandas, saugomas tikėjimo šviesą nešusių dvasininkų atminimas.

„Tais laikais kalėdaičiai turėjo būti kepami vietoje, nes įsivežti jų iš Lenkijos, kaip yra dabar, nebuvo įmanoma. Kepimo įrangos, žinoma, irgi nebuvo kur nusipirkti. Bet Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios kunigas Stasys Lidys turėjo patikimų žmonių tuometėje Kuro aparatūros gamykloje. Jo prašymu meistrai slapta gamindavo tokias keptuves. Tai ne savadarbė įranga, o tikras gamyklinis dirbinys. Jų nemažai buvo pasklidę po Lietuvą, o ši puikiai išsilaikė iki šių dienų“, – pasakoja Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė.

Ji rodo ir komunijos paplotėlių, ostijų formeles – jos irgi tų pačių meistrų, rizikavusių patekti į sovietinės sistemos nemalonę, rankų darbas.

Po istorijos dulkėmis – lobiai

Restauruotame Videniškių vienuolyne įkurtas muziejus pradėjo veikti prieš pusmetį, ir vis labiau ryškėja tie kultūriniai sluoksniai, kuriuos natūraliai užklojo laikas ar suardė sovietinės ideologijos buldozeris.

Trečią šimtmetį skaičiuojantis vienuolynas laikomas vertingiausiu Molėtų rajono statiniu, nepaisant to, kad šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas jo sparnas buvo nugriautas, vietoj jo atsirado silikatinių plytų prielipas. Tokie buvo sovietų metodai trinant istorinę atmintį, naikinant tapatybę.

Vienuolynui atgaivinti prireikė viso nepriklausomybės 25-mečio. Sunkiai į priekį stūmęsi darbai įsisiūbavo, kai buvo atrastos unikalios portretinės freskos. Niekur kitur Lietuvos provincijoje tokių nėra. V.Kazlienė pasakoja, kad restauratoriui pirmoje pasitaikiusioje vietoje prakrapščius sieną išryškėjo akis – siena tarsi praregėjo. Tai buvo vienuolyno statytojo Ipolito Žepnickio portretas.

O Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia XVII a. pradžioje iškilo palaimintojo Mykolo Gied­raičio garbei. Siekdamas įamžinti savo giminaičio atminimą ją pastatė Martynas Marcelijus Giedraitis, atsikvietęs ir jį išugdžiusius baltuosius augustijonus.

Manoma, kad kunigaikščių kilmės M.Gied­raitis (1425–1485) gimė Videniškiuose. Šįmet gegužės 4-ąją, palaimintojo mirties dieną, atidarant vienuolyną pradėta tradicija melstis už jį kiekvieną mėnesį. M.Giedraičio kultas labai puoselėjamas Lenkijoje. Krokuvoje įsikūrusio Karalienės Šv. Jadvygos ordino vienuolės siekia jo beatifikacijos. Galbūt Lietuva turės dar vieną šventąjį, ne tik Kazimierą, šalia kurio M.Gied­raitis vaizduojamas ikonografijoje?

Tai ateities reikalai, o piligrimų dėmesio Videniškiai tikisi sulaukti jau netrukus. Tuo rūpinasi ir bažnyčia, ir ryšį su Krokuvos vienuolėmis palaikantis, istorinį palaimintojo M.Giedraičio palikimą gaivinantis Molėtų krašto muziejus.

Dar negausioje vienuolyno muziejaus ekspozicijoje garbingą vietą užima vienas itin jautrus eksponatas. Nedidelis paveikslėlis, vaizduojantis palaimintąjį M.Giedraitį, 30 metų kabojo jo tolimo giminaičio, Oksfordo universiteto profesoriaus, kunigaikščio Mykolo Giedraičio kambaryje.

Vienuolyno atidarymo proga į Videniškius jį atvežė profesoriaus žmona Rosemary Giedroyc. Pats 86-erių profesorius, vienas iškiliausių šių dienų senos ir garbingos Giedraičių giminės atstovų, tąkart atvykti negalėjo dėl ligos. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanotas kunigaikštis M.Giedraitis ir visa jo šeima yra uolūs mecenatai, daug prisidedantys prie paminklų, susijusių su Giedraičių giminės istorija Lietuvoje, gaivinimo. Jie rėmė ir didelę dalį Videniškių vienuolyno restauravimo darbų.

Iš Oksfordo atkeliavęs paveikslėlis vienuolyno muziejuje vietą rado šalia kitos išskirtinės vertybės – Jerzy Giedroyco (1906–2000) pomirtinės kaukės. Etaloninė kultūros asmenybė, Literatūros instituto įkūrėjas ir pirmiausia Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ leidėjas J.Giedroycas – taip pat šios istorinės Lietuvos šeimos, kurios ištakos siejamos su Videniškių apylinkėmis, palikuonis. Paskirti vieną iš trijų po mirties atlietų kaukių Videniškiams (viena saugoma Varnių katedroje, dar viena liko Paryžiuje) buvo paties J.Giedroyco valia.

Itin intensyvų savąjį kultūrinį sluoksnį miestelis dar tik pradeda tyrinėti. Tiems, kuriems jis jau pažįstamas, belieka pavydėti – videniškiečių laukia daug nuostabių atradimų.

Per vaikus – į suaugusiųjų protą

Muziejui vadovaujanti Virginija siūlo užsukti į vienuolyną patiems išsikepti kalėdaičių, lieti vietine istorine simbolika puoštų žvakių. Kvietimas skirtas visiems, bet pirmiausia jai rūpi sulaukti pačių videniškiečių.

„Taip, miestelis keičiasi. Prie teigiamų pokyčių galiu prisidėti dirbdama su vaikais. Reikia auginti kultūros vartotoją – tai mano arkliukas. Sudominti vaikus, augančius provincijoje, nėra labai sunku, tereikia truputį išmonės ir šiek tiek noro“, – tikina V.Bareikienė, du kartus per savaitę vienuolyne rengianti užsiėmimus mažiesiems Videniškių gyventojams.

Vaikams jie taip patinka, kad nuo rugsėjo nė vienas nebuvo jų praleidęs. Vienas vaikas buvo atsinešęs taupyklę su 20 eurų ir siūlėsi „finansuoti“ užsiėmimus, nes buvo nugirdęs, esą po Naujųjų jiems nebus skirta lėšų. Virginijai graudu, bet ir labai malonu tai girdėti. O dar maloniau, kad geroji žinia per vaikus pasiekia ir jų šeimas. Mažieji klausia, kada į vienuolyną galės atsivesti mamą ar tėtį, nes nori parodyti freskas, eksponatus, apie kuriuos vis pasakoja namie.

„Šio pastato idėja tokia užkrečiama ir užvaldanti. Pirmiausia ji pagavo mane, tada – vaikus. Dauguma vietos gyventojų dar nelabai įvertina, koks tai turtas. Nors čia augę, mokyklą baigę, jie tik viena ausimi yra kažką girdėję apie iškilias šių kraštų asmenybes, o ir pats vienuolynas jiems – tik bevertė seniena. Nesistebiu, juk to ir buvo siekiama sovietiniais laikais. Jaučiu vis didesnį azartą, noriu, kad kiekvienas suprastų esąs svarbi dalelė istorijos tėkmėje“, – emocingai kalba jauna moteris.

Na, bet prieš pat Kalėdas ir jai, ir jos auklėtiniams labiausiai rūpi su šventėmis susiję reikalai – angeliukų dažymas. Visą kalną medinių ruošinių iš savo dirbtuvės jiems atgabeno Linas, Virginijos vyras.

Verslas maitina ir teikia džiaugsmo

29-erių Virginija ir metais vyresnis Linas Bajorų kaime netoli Videniškių įsikūrė prieš dvejus metus. Be jokios abejonės, jie – ta naujoji miestelio karta, kuri įspaus čia pėdsaką, kuriai jau ne tas pats – gyventi tik dėl savęs ar ir dėl kitų.

Jų bendra istorija prasidėjo Kaune. Molėtiškis Linas Kauno kolegijos Justino Vienožinskio fakultete mokėsi medžio apdirbimo, iš Dzūkijos kilusi Virginija studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Su diplomais kišenėse pradėjo kurtis Lino gimtinėje, čia jauną šeimą ir užklupo ekonominė krizė – Molėtuose nebeliko nei darbų, nei uždarbių. Sutuoktiniai ryžosi paragauti emigrantų duonos ir išvyko į Nyderlandus. Jis įsidarbino durų ir langų gamybos įmonėje, ji augino pirmagimį. Antrasis sūnus gimė jau grįžus į Lietuvą.

„Planavome likti Nyderlanduose visam laikui, bet po pusantrų metų neištvėrėme. Labiausiai slėgė požiūris. Gali būti baigęs universitetą, turėti daugiau įgūdžių nei tavo viršininkas, bet ten kiekvienas bus įsitikinęs, kad tavo galvoje tuščia. Sunku gyventi, kai esi vertinamas kaip trečiarūšis“, – atsidūsta V.Bareikienė.

Atgal į Lietuvą ginė ir mažo miestelio, gamtos ilgesys, o kadangi buvo įsikūrę Hagoje, didmiestis jau buvo stipriai įsipykęs. L.Bareikio uždirbtų pinigų užteko medžio apdirbimo staklėms įsigyti. Ir tada ryžosi: gana, grįžtam namo.

„Tos pirmosios staklės buvo labai primityvios, paskui atsirado antros, trečios, įsirengiau patalpas – viskas išaugo į rimtą staklyną. Dabar iš medžio galiu padaryti bet ką, jau trūksta patalpų, reikia dairytis naujų. Įsikūrėme mano senelių name, dar reikia įdėti daug darbo, kad gyventi būtų patogu. Nėra tai lengvas kelias, užsienyje būtų buvę lengviau, ten jau viską turėjome. Bet esu laimingas, kad čia galiu įgyvendinti kūrybines idėjas, siejamas su medžiu, imtis įdomesnių projektų“, – trina rankas Linas, šeimą išlaikantis iš individualių baldų gamybos, bet jau kitąmet planuojantis prekiauti ir savo gamybos mediniais žaislais, durimis su medžio raižiniais ir vitražais – išmaniosios staklės, jo gyvenimo svajonė, jau stovi dirbtuvėje.

Kartu su V.Bareikiu dirba vienas samdomas darbuotojas, ateityje jų bus daugiau. Jei  bandytų viską atlikti savo rankomis, nebeliktų laiko kūrybai, naujų idėjų įgyvendinimui – o būtent tai jam teikia didžiausią malonumą.

„Sėdžiu savo rogėse – darau, kas man patinka, o ne darbą dirbu“, – juokauja Linas, o Virginija linksi galvą pritardama sutuoktiniui: darbas Videniškių vienuolyne jai yra tiesiog likimo dovana.

Laimė būti ten, kur nori

Viena sėkmės istorija – dar ne tendencija? Bet videniškiečiai turi kuo sutvirtinti progresyvaus miestelio įvaizdį. Čia stūkso naujutėlis namas, apjuostas gražiai sutvarkytu kiemu, greta – spalva ir stiliumi prie jo derantys gamybiniai pastatai. Šio turto savininkas – 28 metų Vide­niškių kapitalistas Vytas Žigelis. Taip pajuokaudami jauną vyrą pavadina kraštiečiai, ir netgi yra arti tiesos.

Pasitikęs kieme Vytas kviečia užeiti į automobilių remonto dirbtuvę. Viduje – švaru ir tvarkinga tarsi grožio salone. Kai dirbi, norisi, kad aplinka būtų švari, – paaiškina paprastai. Dirbtuvė aprūpinta šiuolaikine įranga, čia atliekami visi pagrindiniai automobilių remonto darbai. Be paties V.Žigelio, dirba dar du samdomi vyrai, o klientų atsiranda net iš Vilniaus. Darbo dienos pabaigoje nusimetęs tepaluotą kombinezoną Vytas tik pereina kiemą ir atsiduria namuose, kur jo laukia žmona Judita ir prieš pusę metų gimęs sūnus Gustas.

Videniškietis apie tokį gyvenimą svajojo kone nuo paauglystės ir pats jį susikūrė. Kadaise remontuodamas automobilius svetimame garaže Molėtuose panoro išbandyti save, o kartu ir užsidirbti pinigų. 2008-aisiais emigravo į Norvegiją, kurį laiką padirbėjo samdiniu, paskui kartu su keliais norvegais Klioftos mieste netoli sostinės Oslo atidarė savo automobilių remonto dirbtuvę, darbui samdė lietuvius.

Puspenktų metų abu su Judita, tada dar būsimąja žmona, tik dirbo ir dirbo. Moteris buvo susiradusi neblogą darbą pašto tarnyboje. Į Lietuvą pora grįžo prieš dvejus metus ir su tokiu pat užsidegimu kibo į gyvenimą Videniškiuose. Už Norvegijoje uždirbtus pinigus nusipirko namą, jį nuo pamatų rekonstravo, pasistatė dirbtuvę, apsirūpino automobilių remonto įranga. V.Žigelis prasitaria, kad visa tai atsiėjo labai daug, bet juk tam ir arė svetur.

„Kodėl grįžome? Negali juk visi išvažiuoti ir ten likti, reikia kažkam ir grįžti. Daug kas klausia, kodėl ne Vilniuje kūrėmės. Atsakau taip pat: reikia kažkam ir provincijoje likti, – kukliai dėsto vyras. – O kalbant rimtai, čia geriau, nors ten dirbdamas tą patį kur kas daugiau užsidirbdavau. Bet laimė – ne pinigai, o galimybė būti ten, kur nori.“

Vytas sako, kad puspenktų metų jis aukojosi, nes norėjo pasikloti gyvenimo pamatus, o dabar grįžo tiesiog gyventi. Beje, ir vestuves atšoko Lietuvoje, ir sūnus čia gimė – kitaip abu su Judita nė neįsivaizdavo. Jei kas klaustų patarimo, dabar sakytų, kad ir Lietuvoje galima užsidirbti, tik nereikia tingėti.

„Už dyką niekur neduoda. Daug kas, girdžiu, kalba: nuvažiuosiu, prisikrausiu maišą pinigų ir grįšiu. Bet taip nėra, visur reikia sunkiai dirbti“, – patirtimi dalijasi V.Žigelis.

Lėlių kaime – glamūriniai interjerai

Jei pažvelgtume į Videniškių žemes kaip į ateities archeologų kasinėjimų lauką, vienas radinys jiems užmintų mįslę. Nutūpusi puikiame kraštovaizdyje sodyba išsiskiria iš ją supančios aplinkos viskuo – ir dydžiu, ir stiliumi, ir pačios šeimininkės gyvenimo būdu.

„Grįžtam į Lietuvą – taip sako iš čia išvažiuojantys svečiai“, – kvatoja šių išskirtinių namų šeimininkė Rutha van Calcar, pasistačiusi juos savo motinos senelių gimtinėje Lėlių kaime.

Rutha – lietuvės ir vokiečio dukra, gimusi Vokietijoje. Ištekėjusi už olando persikėlė į jo šalį, laikė ją savo tėvyne, kol vieną dieną atsirado galimybė įsigyti jos motinai priklausiusias žemes.

Iškilo įspūdingas namas, Rutha, interjero dizainerė, pavertė jį glamūriniuose žurnaluose pristatomo stiliaus etalonu. Kurį laiką šeima iš Nyderlandų čia važinėjo tik praleisti atostogų, bet po skyrybų su vyru Lėlių kaimas moteriai tapo vieninteliais namais.

„Mano tėvas negalėjo pasitraukti su vokiečių kariuomene – jis buvo peršautas, prisiglaudė pas lietuvių partizanus. Kai susipažino su mano mama, jau kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Po Stalino mirties, kancleriui Adenaueriui su sovietų vadu Chruščiovu susitarus dėl vokiečių karo belaisvių grąžinimo į tėvynę, mano tėvas dramatiškomis aplinkybėmis spėjo prisistatyti į savo šalies ambasadą Maskvoje. Tada jis skubiai vedė mano motiną ir abu išvyko į Vokietiją“, – moteris pasakoja savo šeimos istoriją, kuri taip pat – išskirtinė.

Rutha puikiai kalba lietuviškai – svetimas akcentas juntamas, bet gramatiškai nėra prie ko prikibti, stebina turtingas žodynas. Lietuviškai ji kalbėdavosi su motina, kuri buvo didelė savo šalies patriotė, labai išgyveno ją praradusi. Rutha neteko jos būdama 14-os, tada daug metų lietuvių kalbos net negirdėjo. Atgaivinti ją nutarė gimus dukterims – padėjo vargani žodynai ir mergaičių auklės lietuvės. Tada dar nė nenutuokė, kad motinos kalba taps pagrindinė, nes apsigyvens ten, iš kur jos šaknys.

„Kelis kartus buvau čia vaikystėje. Buvo nuostabu – šunys, paršai, vištos! O dabar esu laiminga, kad čia man niekas netrukdo, tyku, ramu, miškai aplinkui, upelis teka, žuvytės – nuostabi idilė! Didžiausias Lietuvos turtas yra gamta, aš ja mėgaujuosi ir daugiau nieko nenoriu“, – sako R.van Calcar, Lėlių kaime auginanti per 20 avių, du žirgus, tris šunis ir 11 katinų, atsivežtų iš gyvūnų iš prieglaudos.

Patys videniškiečiai svetimšalių pagyrų klausosi šiek tiek nepatikliai – juk jų seniūnijoje nėra nė vieno ežero, nors ji priklauso ežeringajam Molėtų rajonui. Seniūnijai neapsimoka verstis kaimo turizmu, bet jos gyventojai moka kabintis į gyvenimą kitais būdais.

Sunkumai tik užgrūdino

Užklupus ekonominei krizei atrodė, kad miestelis palūš. 2008 m. bankrutavo vokiečių įsteigta bendrovė „Sodo namas“, gaminusi karkasinius medinius namelius. Per vieną dieną darbą prarado 500 žmonių. Kone visas miestelis liko be pragyvenimo šaltinio, ištuštėjo parduotuvės. Bankrotą skaudžiai pajuto ir savo būstus nuomoję videniškiečiai, mat „Sodo name“ dirbo ir nemažai iš toliau atvykusių žmonių.

Bet praėjo metai kiti, ir miestelis prisitaikė prie naujų aplinkybių. Žmonės susivokė, kad ne taip toli ir iki Molėtų, Utenos, dabar daug kas važinėja dirbti ten. Griuvus „Sodo namui“ didžiausia miestelio bendrovė liko „Herba humana“. Šioje įvairius arbatų mišinius pakuojančioje bendrovėje dirba šeši žmonės. Jai vadovaujanti Zita Mickevičienė (47 m.) pasakoja, kad krizė ir jiems kėlė nerimą, esą bendrovės savininkas vis skambindavęs iš Vilniaus ir klausdavęs, ar „Sodo namas“ dar laikosi.

„Maži buvome, todėl ir išsilaikėme. Dabar viskas teka ramia vaga, tik prieš šventes tenka suktis greičiau – kepame arbatas kaip kalėdinius žaisliukus“, – džiaugiasi Zita.

O seniūnė Genovaitė Mozūrienė jau galvoja ne apie Kalėdas, bet apie tolimesnės ateities darbus. Panaudojus europines lėšas seniūniją planuojama kelti į kitas patalpas, tada dabartinis jos medinukas liks tuščias. Namelis pačiame Videniškių centre net be patogumų, bet jo istorija – unikali.

„Tai aktoriaus Vytauto Paukštės tėvų namai, kadaise stovėję už trijų kilometrų nuo miestelio, Bitlesių kaime. Pokario metais namas nusavintas, nukeltas ir atvežtas į Videniškius. Jis tapo stribų būstine, paskui, sovietinės okupacijos metais, čia buvo apylinkės valdžia, dabar – seniūnija“, – pasakoja seniūnė.

Aktorius V.Paukštė čia buvo ne kartą užsukęs, prisiminė, kad kadaise „stacija“ buvusi kitur, kambariai ne taip išdėstyti. Kas žino, gal iki šiol tvirtas medinukas iškeliaus ten, iš kur buvo išplėštas? Juk Videniškiai mėgsta tvarką – istorinę taip pat.

Petro Malūko nuotr.

Kasdien gražėjantys Darbėnai baigia nusibraukti jį darkiusias apnašas. Išlaikant pagarbą miestelio praeičiai rekonstruota pagrindinė aikštė ir erdvės aplink ją, pagaliau ardomas sovietinis kultūrnamis, pramintas vaiduokliu. Darbėniškiams beliko susitvarkyti istorinę atmintį – įsileisti į miestelį žydiškąją praeitį ir išmokti gyventi su ja.

Jūratė KILIULIENĖ

Kol į Darbėnus vis dažniau įsisukantys žiemos vėjai dar neatpūtė sniego, miestelio grožis – kaip ant delno. Su juo, ko gero, dar neapsiprato nė patys darbėniškiai, akį džiuginančias permainas jiems rūpi aptarti tarpusavyje, pasigirti prieš atvykėlį.

Atlikus archeologinius kasinėjimus sutvarkyti šaligatviai, suklotos trinkelės, įrengtas naujas apšvietimas, modernūs suoliukai. Prieš kelerius metus Darbėnai pradėjo keistis nuo centro – senosios Turgaus aikštės. Miestelėnams pageidaujant, čia, ties išlikusiais prieškariu statytais žydų namais, suformuotas akmenų grindinys.

Jei ne miestelio bendruomenė, Darbėnai ir toliau snūduriuotų pilki ir aptriušę. Patys žmonės ėmėsi iniciatyvos rengti projektus, kad galėtų pretenduoti į europines lėšas, o prasidėjus darbams aukojo jiems savo laiką ir jėgas. Darbėniškiai kalba, kad su tuo jie ir patys pasikeitė – anksčiau buvę kas sau, dabar rūpinasi bendrais reikalais kaip savo, prisidėdami kas kuo gali.

„Supratome, kad daug kas priklauso tik nuo mūsų pačių, tik dėl to miestelyje atsirado gyvastis“, – tvirtina Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

Švarinimosi darbai – į pabaigą

Net jei imtų pildytis blogiausias demografinis scenarijus – iš šalies žemėlapio pradėtų nykti mažieji miesteliai, Darbėnai rastų jėgų tam pasipriešinti. Jau pati geografinė padėtis garantuoja jiems gyvastį. Pro čia lekia kelias iš Skuodo į Kretingą, iš čia ranka pasiekiama ir Palanga, Klaipėda. Didesnieji kaimynai aprūpina miestelį darbo vietomis, po gimtąjį kraštą keliaujančiais turistais.

Bet ne vien dėl jų turgaus aikštėje įsikūręs baras kasdien veikia iki 22 valandos, o kai rodomas krepšinis – ir iki vidurnakčio. Patiems darbėniškiams nesvetimi didmiesčių įpročiai, per pietus bare būna užimta kone pusė staliukų, ruošiama net keliolika karštųjų patiekalų. Ke­liaujantiems pro šalį netikėtas atradimas – ir naktinis miestelio vaizdas. Centre stovinti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, tarsi koks sostinės architektūrinis paminklas, vos sutemus apšviečiama jau ne pirmus metus. „Dėl grožio, dėl įspūdingo vaizdo – danguje susikertantys prožektorių spinduliai matomi ir už dešimties kilometrų“, – paaiškina A.Poškys.

Bažnyčios apšvietimas įrengtas buvusio Dar­bėnų klebono iniciatyva, o seniūnija prisideda apmokėdama elektros energijos sąskaitas.

Prie atviruką primenančio paveikslo nedera tik paskutiniais sovietinės okupacijos metais išdygę kultūros namai, bet ir jų iki pavasario turėtų nelikti. Iširus kolchozui betoninis monstras, aukštesnis net už miestelio bažnyčią, savo funkcijos niekada taip ir neatliko. Daugybę metų jis tik darkė miestelį. Keitėsi savininkai, nesutapo jų pačių ir bendruomenės nuomonė: vieni norėjo pritaikyti statinį miestelio reikmėms, kiti – išardyti ir parduoti bent jau plytas. Pagaliau vaiduokliu pramintas statinys atsidūrė vienose rankose ir dabar jau yra demontuojamas. Jo šeimininku tapęs Kretingos verslininkas betoninius luitus ketina sutrupinti ir panaudoti keliams tiesti, o teritoriją sutvarkyti.

Vėjo jėgainės ir erzina, ir džiugina

Kai kas Darbėnų seniūnijoje mielai išardytų ne tik miestelio vaiduoklį, bet ir visas aplink jį besisukančias vėjo jėgaines. A.Poškys jau yra išklausęs šimtus žmonių skundų, nors seniūnu tapo tik šį rugsėjį. Žaliąją energiją gaminantys įrenginiai – jų skleidžiamas triukšmas ir metamas šešėlis – labiausiai kliūva Sudėnų ir Benaičių kaimų gyventojams.

„Bendrovė „Renerga“ yra pasirašiusi sutartį su rajono savivaldybe ir tomis bendruomenėmis, kurios labiausiai kenčia nuo vėjo jėgainių kaimynystės, kasmet yra pervedama sutarta pinigų suma. Ta parama negali būti skiriama pravalgymui, bendruomenės turi nutarti, kokioms bendroms reikmėms ji bus panaudota – vaikų žaidimo aikštelei, autobuso stotelei ar panašiai. Bet kaimo žmogus mąsto paprastai: jis nori savo dalį gauti asmeniškai į kišenę, ir viskas“, – skėsčioja rankomis seniūnas.

Šiuo metu Darbėnų seniūnijos teritorijoje įrengta keliolika vėjo jėgainių, jas supa arti šimto sodybų, rengiami projektai naujoms statyti. A.Poškio įsitikinimu, žmonėms teks tiesiog priprasti ir susitaikyti. O kol kas vėjo jėgainės skelia bendruomenę: vienus jos erzina, kitus džiugina kaip kraštovaizdžio puošmena ir ūkio pažangos ženklas.

Pastarųjų, ko gero, daugiau, nes Darbėnų bendruomenę nuo seno papildo iš kitur atsikeliantys žmonės. Tarp jų – ir pats seniūnas, buvęs klaipėdietis. Šeimoje svarstant, kur statytis namą, Klaipėdos priemiesčiai buvo atmesti, nes iš ten vaikams būtų toli į mokyklas, būrelius. O Darbėnuose jie vietoje rado viską, ko reikia augančiai šeimai. A.Poškio pavyzdžiu pasekė ir jo brolis su šeima, taip pat tėvai, čia tapę vaismedžius auginančiais ūkininkais.

„Ne vien mums turbūt atrodo, kad Darbėnuose galima gyventi. Atsikelia naujų žmonių, bendruomenė jaunėja. Dabar turime tris vaikų darželio grupes, jas lanko 60 vaikų. Bet jau pats laikas galvoti apie dar vieną grupę – mažyliams iki trejų metų“, – planus dėsto seniūnas.

„Žemaitijos granito“ tvirtumas sumenko

A.Poškio žmona dirba Kretingoje, jo brolis – Klaipėdoje. Kasdieniai maršrutai ten veda dažną darbėniškį. Vasaros sezono metu dosniu darbdaviu tampa dar ir Palangos kurortas. Bet ir pačiame miestelyje žmonės prasimano veiklos. Gatvėse netrūksta iškabų, siūlančių smulkiojo verslo paslaugų, ypač daug – antkapių gamintojų. Bet visai nedaug trūko, kad šis nuo seno miestelyje populiarus amatas būtų išnykęs.

„Prieš kokius 15 metų buvome sumanę plėsti savo veiklą – šalia skaldos, trinkelių gamybos imtis dar ir ritualinių paslaugų. Bet teko tos minties atsisakyti. Vieną dieną suėjo į mano kabinetą Darbėnų vyrai, pradėjo prašyti: nežlugdyk, palik nišą“, – seną istoriją prisimena bendrovės „Žemaitijos granitas“ generalinis direktorius Rimvydas Antanas Levanas.

Darbėnų paminklininkai išliko, o pats „Žemaitijos granitas“ šiandien gyvena ne geriausius laikus. Bendrovė suklupo prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei. Prieš krizę 2007-ųjų apyvarta buvo 10 mln. litų, pernai – jau tik milijonas eurų. „Žemaitijos granitas“ visada buvo laikomas daugiausia darbo vietų sukuriančia seniūnijos įmone, tokia ir liko, nors šiandien bendrovėje dirba tik 15 darbėniškių.

Pagrindinė produkcija – skalda, naudojama tiesiant ir tvarkant automobilių kelius, geležinkelius, liejant pamatus tokiems objektams kaip vėjo jėgainės, bei granito trinkelės. Granito žaliavą įmonė įsiveža iš Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, o natūralūs rieduliai čia atkeliauja iš Žemaitijos laukų.

Kas žino, galbūt „Žemaitijos granitas“ būtų lengviau atlaikęs sunkmečio audras, jei jam būtų pavykę įžengti į rekonstruojamą sostinės Gedimino prospektą.

„Vilniaus miesto savivaldybėje mano gaminys buvo priimtas už etaloną. Gavau patvirtinimą, kad po mėnesio gausiu trinkelių pateikimo grafikus ir kitą dokumentaciją, taigi sukirtome rankomis. Bet po kurio laiko atsiranda iki tol niekam nežinomas „Luidas“. Nesupratau, kas vyksta, nuvažiavau su jais pasikalbėti – man buvo patarta nekišti nosies. Atsitraukiau, nebuvo kur dėtis“, – net ir praėjus dešimtmečiui R.A.Levanas negali apie tai kalbėti be jaudulio.

Tuomet nepasisekė ne tik jo vadovaujamai bendrovei, bet ir Gedimino prospektui.

Jau po pirmos žiemos paaiškėjo, kad konkurentų pasiūlyta kiniška produkcija netinkama mūsų orų sąlygomis, prospekte pradėjo vertis duobės, o trinkelių skandalu susidomėjo prokurorai.

Prieš kelerius metus R.A.Levano viltys įžengti į Vilnių vėl atgimė. Bendrovėje apsilankė keli Seimo nariai, pūtė miglą į akis, kad kai kurias prospekto atkarpas reikia pergrįsti tikru, išbandytu, Darbėnuose gaminamu granitu. Bet ir vėl buvo daug kalbų, bet jokio rezultato. Bendrovei nepavyko įsitraukti ir į Laisvės alėjos rekonstrukcijos darbus Kaune.

„Iš principo esu optimistas, kitaip negalima būtų gyventi“, – šypteli „Žemaitijos granito“ vadovas, bet prisipažįsta tikėjęsis, kad krizė greičiau pasitrauks ne tik iš šalies, bet ir iš jo įmonės. Jis tikisi, kad kada nors įsisiūbuos dabar vos judanti žvyrkelių asfaltavimo programa, tada įmonė vėl galės visu pajėgumu paleisti granito skaldos gaminimo įrenginius.

Atšiaurioje Žemaitijoje – japoniškas grožis

Apie optimizmą kalba ir dar vienas dideliems darbams Darbėnuose užsimojęs vyras. Šarūno Kasmausko, japoniško sodo kūrėjo, valdose šiuo metu kūrybos mažai, bet daug juodo darbo. Jis pats neišlipa iš savivartės – veža smėlį, klampodamas po permirkusį gruntą formuoja specialų kraštovaizdį, kuriame kitąmet atsiras naujos žmogaus rankų kuriamos gamtos grožybės.

Kol kas iš 16 hektarų japoniško sodo ploto įrengta arti trečdalio, bet objektas jau žinomas ir lankomas. Jį pasiekia smalsuoliai iš Lietuvos, artimų ir tolimų užsienio šalių. Įėjimas į sodą, priešingai nei į netoliese Artūro ir Voldemaro Reinikių tėvų miške įkurtą Baltų mitologijos rekreacinį parką, mokamas. Teritoriją vagoja iškasti upeliai, išdėliota dešimtys tūkstančių tonų akmenų, auga keliolika tūkstančių lietuviškų ir japoniškų medžių bei krūmų, įkurtas akmenų ir bonsų medelių sodas, arbatos namelis, pavėsinė.

„Man svarbi kūrybinė laisvė, o nenoriu įsipareigoti jokiems fondams. Sodas yra kuriamas iš lankytojų įnašų, padedant privatiems rėmėjams“, – paaiškina Š.Kasmauskas, vien praėjusį sezoną į sodo plėtrą investavęs 100 tūkst. eurų.

Šarūnas – gydytojas, daug metų dirbęs Karinių jūrų pajėgų Medicinos tarnybos viršininku. Bet, pasakoja, atėjus vidutinio amžiaus krizei kasdienė rutina tapo nepakeliama. Tuomet ir atsisuko į vaikystės svajonę kurti sodą, parką. Apsilankęs pas Palangos botanikos sodo direktorių pasiskolino literatūros ir vienoje senoje knygoje rado sakinį, kad visų gražiausias japoniškas sodas yra didžiausiame Japonijos turizmo centre Kiote. Pradėjo domėtis, kaip kažką panašaus sukurti čia, Lietuvos pajūryje.

„Susipažinau su palangiškiu, kuris mokėsi pas japonų sodininkus, jis pasiūlė parašyti laišką savo mokytojui. Taip mano gyvenime atsirado japoniškų sodų meistras Hajime Watanabe. Nuo 2007-ųjų japonas kasmet pas mus praleidžia pusmetį, kiekvienas akmuo čia jo padėtas. Prieš jam atvykstant jau buvau nusipirkęs žemės. Neplanavau, bet likimas atvedė būtent čia – netoliese mano mamos, senelių gimtinės. Pats gyvenimas sugrąžino į savas vietas“, – pasakoja Š.Kasmauskas.

Lietuvis iš H.Watanabe’s mokosi ne tik kurti japonišką sodą, bet ir gyventi pagal „čia ir dabar“ filosofiją. Tai jam suteikia ramybės, gebėjimą džiaugtis kiekvienos dienos rezultatais.

„Lankytojai dažnai manęs klausia, kada pas mus gražiausia, kada reikėtų atvažiuoti. Atsakau: eikit šiandien, dabar. Nes niekas negalime žinoti, kas su mumis atsitiks, tarkim, iki pavasario. Ta akimirka, kuri yra dabar, – pati vertingiausia“, – nukerta Šarūnas.

Š.Kasmausko dažnai klausia, kodėl japonas čia važiuoja, kokia jam iš to nauda. Paaiškina paprastai: sodas – kaip abiejų vaikas, kurį sukūrus neišeina palikti, reikia auginti ir puoselėti. Ir japonui, ir lietuviui rūpi paskelbti žinią, kad pasauliui nėra kur skubėti, nes tik sulėtinus tempą išeina pamatyti paprastus dalykus, kurie ir yra prasmingiausi. Toks yra ir pats sodo, kuriame nėra tiesių takų, tik vingiuoti, principas.

„Hajime, klausiamas, kas jam Lietuvoje patinka, sako, kad čia labai graži gamta ir labai geri žmonės. Jis vertina mus ne iš laikraščių straipsnių ar televizijos, o iš to, kokius mato. Bet nuėjęs į parduotuvę jis šypsosi, tą patį gauna atgal, kaip veidrodyje. Artėjant pavasariui žmonės Darbėnuose pradeda nekantrauti, vis klausinėja, kada japonas atskris. Jis Darbėnuose jau seniai savas“, – pasakoja Š.Kasmauskas.

Ir jis pats Darbėnuose prigijo. Jau penkti metai, kai palikęs miestą kartu su žmona persikėlė čia, į kuriamą sodą. Ankstesnis gyvenimas, karo mediko darbas nutolo, išnyko, tarsi būtų svetimas. Išnyko ir ankstesni įpročiai, paremti siekiu kuo daugiau uždirbti, o tada – kuo daugiau išleisti.

„Norint išgyventi pirmiausia reikia susimažinti poreikius. Dabar mums reikia visai nedaug pirkti – daržovės savo, miško gėrybių prineša kaimynė. Žiemai prisiruošiame galybę atsargų. Kaime daug drabužių nereikia. O kas dar? Daugiau beveik nieko ir nereikia“, – tikina buvęs medikas.

Trečios kartos odininkas

Staigus posūkis žymi ir pačiame Darbėnų centre įsikūrusio odininko Tautvydo Rudžio gyvenimo kelią. Išskirtines rankines, pinigines, papuošalus, dėžutes, taip pat įvairiausius buityje praverčiančius dalykus, pavyzdžiui, musmušius, gaminantis tautodalininkas – tikras vilnietis. Žemaitijos miestelyje apsigyveno prieš keliolika metų ir perkėlė čia visą trijų savo giminės kartų kauptą odos apdirbimo patirtį.

„Mano tėvas buvo profesionalus odininkas. Prieš karą baigė Šiaulių amatų mokyklą, dirbo Frenkelio odos apdirbimo fabrike, gamino balnus. Po karo tėvui, priklausiusiam Šaulių organizacijai, grėsė tremtis. Bėgdamas nuo jos atsidūrė Estijoje. Taline kaip tik kūrėsi Estijos dailės institutas, tėvas įstojo mokytis odos dailės. Paskui visą gyvenimo dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate“, – pasakoja T.Rudys.

Vyras atkreipia dėmesį į seną siuvimo mašiną „Singer“. Ją paveldėjo iš senelio, siuvusio kailines kepures, kailinius. Pats Tautvydas, dar būdamas paauglys, amato pradžiamokslį išėjo prie šios mašinos, vėliau jo subtilybių mokėsi Stepo Žuko technikume Kaune.

„Mano tėvelis sakydavo: sulauksiu pensijos – išvažiuosiu gyventi į kaimą. Bet jis mirė anksti, 45-erių. Paveldėjau jo būdą – nors gimiau, augau Vilniuje, mieste man nepatiko. Iškart po vestuvių pardaviau Vilniuje butą ir ėmiau dairytis, kur išsikelti. Jau 15 metų gyvenu čia. Nors Vilnius – mano gimtinė, niekada ten negrįšiu. Darbėnuose esu laimingas“, – tikina Tautvydas.

Atskirame pastate greta gyvenamojo namo dirbtuvę įsirengęs vyras pragyvena vien iš savo amato. Odos gaminiais jis prekiauja mugėse, amatų šventėse, turi nuolatinių klientų, atvykstančių tiesiai į Darbėnus. Ir to užtenka išlaikyti keturių asmenų šeimai?

„Turtų nesusikrausi, bet gyventi tikrai galima. Aš – nereiklus žmogus, man daug nereikia“, – tikina T.Rudys.

Miestelio dievas – treneris Kazys

Darbėnai moka dirbti, bet moka ir švęsti. Miestelyje įsitvirtino ne viena tradicija, pradedant nuo trankiai minimų Petrinių ir Povilinių, išaugusių iš didžiausių Darbėnų parapijos Šv. Petro ir Povilo atlaidų. Tačiau kai miestelyje pradėtas rengti kraštiečio trenerio Kazio Maksvyčio krepšinio „3×3“ turnyras, tapo aišku, kad būtent jis yra Darbėnų metų įvykis.

K.Maksvyčio, geriausio 2014-ųjų Lietuvos krepšinio lygos trenerio, iki šios vasaros treniravusio Klaipėdos „Neptūno“ komandą, Lietuvoje niekam pristatyti nereikia. Tačiau gimtuosiuose Darbėnuose jis – tikras dievas. Vykstant „3×3“ turnyrui Kazys kiaurą dieną nepakeldamas akių dalija autografus, būna apsuptas įvairaus amžiaus gerbėjų.

„Jis negali ramiai praeiti gatve. Kai „Neptūnas“ žaisdavo Klaipėdoje, palaikyti jo vykdavo pusė miestelio. Nepatogu sakyti, bet čia jį garbina ir vaikai, ir suaugusieji“, – kuklinasi garsenybės mama Ona Maksvytienė, dažnai sulaukianti sūnaus ir dabar, kai jis iš Klaipėdos persikėlė į Kauną.

Nuo tada, kai Kazys tapo treneriu, moteris kone visas jo komandų rungtynes stebi gyvai. Bet pripažįsta, kad tas jai kainuoja vis daugiau nervų ir atnaujina abejones, ar apskritai reikėjo prileisti sūnų prie krepšinio, – verčiau būtų rinkęsis ramesnį užsiėmimą.

„Norėjau, kad jis užsiimtų muzika, buvome nupirkę pianiną, tėvas trejus metus vežiojo į Kretingos muzikos mokyklą. Bet neprivertėme, jam terūpėjo sporto salė. Darbėnuose Kazys buvo geriausias krepšininkas, bet kai įstojo mokytis, paaiškėjo, kad geresnių – pilnas Kaunas. Tada jis ir nutarė būti treneriu. Kazys labai mėgsta savo darbą, yra užsispyręs, pareigingas“, – giria sūnų O.Maksvytienė.

Dėl žydo – irzlus dialogas

Miestelis siejamas ir su pėdsaką pasaulio istorijoje palikusiu asmeniu, tik šiuo faktu darbėniškiai kol kas neskuba nei didžiuotis, nei išnaudoti jo savo vardo garsinimui.

Darbėnuose gimė ir augo Davidas Wolffsohnas, pasaulinio garso sionizmo veikėjas. Jis buvo šio judėjimo, siekiančio suvienyti žydų tautą jų istorinėje tėvynėje, pradininko Theodoro Herzlio bendražygis, o po jo mirties – ir antrasis Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas. D.Wolffsohnas yra Izraelio vėliavos ir valiutos – šekelio pavadinimo autorius.

Dėl šio veikėjo atminimo įamžinimo Dar­bėnuose tarp miestelio ir šalies žydų bendruomenės jau ne pirmus metus tęsiasi irzlus dialogas, tačiau koks bus sprendimas ir ar jis apskritai bus, vis dar neaišku.

Plungėje įsikūręs Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, besirūpinantis įamžinti garsių litvakų atminimą, į Kretingos rajono savivaldybę kreipėsi prieš trejus metus. Prašyta rasti miestelyje tinkamą vietą D.Wolffsohno atminimo lentai ir pasirūpinti jos atidengimo ceremonija. Namas, kuriame jis 1855 m. gimė, pražuvo gaisruose, bet tebėra išlikę kitų žydų kvartalo pastatų. Atminimo lentą įsipareigojo pagaminti pats fondas.

Kretingos politikai klausimą perleido Dar­bėnams, o čia atsirado įvairių nuomonių. Žmonės, kurie iš savo tėvų, senelių buvo girdėję pasakojimų apie kartu gyvenusius žydus, iniciatyvą palaikė, kiti priešinosi, net įžvelgė kažkokių pavojų. Diskusijos verda jau trejus metus, iš daugelio pasiūlymų ryškėja vienas – žydiškosios praeities įamžinimui skirti vieną iš išlikusių senųjų žydų pastatų, dabar apleistą, priklausantį seniūnijai.

„Bendruomenė neprieštarauja, tačiau norime, kad tas objektas nebūtų tiesiog nuleistas, bet taptų mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi. Norėtume ir kad tai nebūtų vien miestelio reikalas, kad žydų bendruomenė taptų mūsų parteriais, o ne vien reikalautų, ką turime daryti“, – kokios problemos, susijusios su žydų atminimu, slegia Darbėnus, pasakoja gimtajame miestelyje nuo 2009-ųjų gyvenanti profesorė Jūratė Laučiūtė.

Paaiškėjus, kad atminimo lentai vietą rasti sudėtinga – tinkamų pastatų savininkai to nepanoro, – žydai iškėlė mintį miestelio centre pastatyti stelą. Tada darbėniškiai išsigando, kad ją gali kas nors išniekinti, o kalti liks jie. Taip atsirado mintis įkurti memorialinį kambarį, tik kol kas jai nėra pritarimo.

J.Laučiūtė mano, kad apskritai Darbėnams dar šiek tiek per anksti tuo užsiimti. Maža žmonių, išmanančių žydų istoriją, ji miesteliui dar svetima. O kas svetima, tam žemaičiai priešinasi. Panašiai buvo ir su paminklu vienuoliui saleziečiui Petrui Perkumui. Brolių saleziečių iniciatyva Darbėnų centre jis iškilo 1997 m. Daug metų nepritapusi, dabar skulptūra miestelėnų vadinama „mūsų Petriuku“. Gal taip atsitiks ir su žydais?

Petro Malūko nuotr.

Toli nuo šalies didmiesčių įsikūrę Veisiejai sugebėjo prisišlieti ir prie aukštosios kultūros, ir prie didžiojo sporto. Miestelio gatvės pavadintos iškilių čia gyvenusių, dirbusių žmonių vardais, jo aukso fonde – dešimtys Lietuvos ir užsienio kūrėjų tapybos, skulptūros darbų ir pernai jį papildęs pasaulio čempiono medalis.

Jūratė KILIULIENĖ

Niekas šių turtų Veisiejams nepateikė ant lėkštutės. Žinomumą ir šiokį tokį pavydą tų, kuriems sekasi ne taip gerai, jiems teko užsidirbti savomis jėgomis. Tik vieną dovaną miestelis yra gavęs iš aukštai – jį supantį ežeringą kraštovaizdį. Ančios ežero pusiasalyje išsidėstę Veisiejai visada buvo įdomūs turistams, gamtos mėgėjams.

Ir tenka tik apgailestauti, kad šį patrauklų įvaizdį ilgu šešėliu dengia kitas – miestelis patenka į zoną, kurioje siaučia kontrabandininkai, jis vis minimas kriminalinėse kronikose. Visai greta – skylėta kaip rėtis siena su Baltarusija, o už jos – pigios cigaretės ir degalai, gundantys nusikalstamiems žygiams.

Su tokia realybe vietos gyventojai kol kas priversti taikytis, bet atvykėliams ji net nekrinta į akis. Kokia kontrabanda, kai vos įsukęs į miestelį pasijunti tarsi muziejuje. Per nepriklausomybės 25-metį čia įrengti trys skulptūrų parkai, Veisiejų dailės galerijos fondas pasipildė šimtu plenero „Veisiejų pavasaris“ dienomis sukurtų tapybos darbų.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

Miestelis brangina ir savąsias įžymybes. Yra kurį laiką čia gyvenusio esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Lazario Zamenhofo paminklas. Iš šių kraštų kilusio poeto Sigito Gedos vardas suteiktas miestelio gatvei ir gimnazijai. Paminklu pagerbtas ir čia daugelį metų vargonavęs kompozitorius Juozas Neimontas.

Kalvystė nuspalvino gyvenimą

Į Veisiejus įsisukę kūrybos vėjai keičia ne tik miestelio veidą, bet ir jo gyventojų likimus.

„Kadaise lyginau automobilių skardas, dabar užsiimu menine kalvyste, – kvatoja veisiejiškis Juozas Varnelis, buvęs technikas mechanikas, dabar tautodailininkas. – Ma­nęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau tokį sunkų darbą. Taip, rankas skauda, raumenis gelia, bet pasižiūri – gražus kūrinys išėjo, žmogus laimingas, tai didžiausias atlygis. Remontuodamas automobilius to nepatirdavau, matyt, darbu vien pinigus uždirbti man maža.“

Veisiejiškis Jonas Varnelis / P.Malūko nuotr.

Per pastaruosius keliolika metų jo gyvenime įvyko daug pokyčių, leidusių patirti kūrybinį džiaugsmą ir suteikusių galimybę pragyventi iš širdžiai mielo užsiėmimo. Viskas prasidėjo nuo pirmojo miestelyje surengto plenero, į kurį suvažiavo visas šalies kalvystės meno žiedas – Vladas Kuzinas, Vytautas Jarutis, Zigmas Žilinskas, Valdas Valen­tinavičius. Juozą, kaip šį bei tą nutuokiantį apie metalo darbus, plenero rengėjai buvo prašę jiems talkinti.

„Man buvo labai smalsu, kaip jie dirba, per dienas negalėjau atsitraukti. O tada pagalvojau: ar jų rankos kitokios, kad jie gali, o aš ne? Pleneras baigėsi, pradėjau ir pats bandyti. Tuo metu Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje dėsčiau šaltkalvystę, bet tas darbas didelio malonumo neteikė. O čia likimas pamėtėjo tokią dovaną – galėjau mokytis iš pačių geriausių kalvių, kaip ja nepasinaudosi? Kitąmet į plenerą jau buvau pakviestas kaip dalyvis. Turėjau savo autoservisą, bet viską trenkiau, dabar net savo automobiliui rato nepakeičiu“, – pradžią prisimena J.Varnelis.

Kalvyste jis susidomėjo jau būdamas brandaus amžiaus, bet tai nesutrukdė siekti amato aukštumų. Kūryba nuvedė į Tautodailininkų sąjungą, po kurio laiko pats subūrė Dainavos krašto amatininkų, menininkų ir tautodailininkų asociaciją, dabar vienijančią jau 40 kūrėjų. Veisiejiškis seniai nebeskaičiuoja šalių, kuriose yra jo darbų. Tai kone visa Europa, taip pat JAV, Japonija.

J.Varnelio pastangomis kalvystė tapo ma­dinga ir tarp Veisiejų jaunuolių. Lazdijų meno mokyklos Veisiejų filiale jam pavyko įsteigti meninės kalvystės klasę. Kadaise rengęs žemės ūkio technikos remontininkus, dabar Juozas ugdo jaunuosius kalvius. Ta pati suodina dirbtuvė, tas pats kurtinantis metalo apdorojimo triukšmas ir žiežirbomis spjaudantis žaizdras, tik visai kita mokinių ir mokytojo motyvacija, kitos perspektyvos. Kalvystės klasėje galioja griežtos taisyklės, tarkim, draudžiama vartoti keiksmažodžius, bet norinčiųjų čia mokytis netrūksta. Dabar J.Varnelis turi 13 mokinių.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

„Šįmet pirmas mano auklėtinis įstojo į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą studijuoti metalo meno. Išleidau ne vieną kartą, nemažai mano mokinių jau dirba savarankiškai. Pasiūlau juos savo klientams, kad pinigą užsidirbtų, pajustų, kad iš to galima gyventi“, – pasakoja Juozas.

Svarbiau menas nei verslas

Gal kylanti kalvių karta pagaliau išmokys dzūkus verslumo? Šio nederlingų žemių krašto žmonės, neišskiriant nė veisiejiškių, nuo senų laikų tikina nesą apsukrūs, nemoka sukti reikalų. Dar neseniai Veisiejuose nebuvo nė vienos kavinės, vasarą čia plūstantys turistai negalėjo atsistebėti, kad nėra kur pavalgyti. Seniūnas metų metais viliojo geromis patalpomis ir palankiomis nuomos sąlygomis, bet tik šįmet pavyko prisikviesti verslininką iš Lazdijų.

Tiesa, miestelio pakraštyje ketvirtadieniais verda didžiausias Alytaus apskrities turgus. Toje pat aikštėje turgavietė buvo jau prieš 200 metų, o prieš kelerius metus Lazdijų verslininkas Petras Jurkevičius pabandė atgaivinti tradicijas. Ir pataikė. Pasirodo, žmonėms tebereikia vietos, kur galėtų ne tik apsipirkti, bet ir sužinoti vietos naujienas, pasidalyti gandais. Geru oru turguje savo prekes išsidėlioja apie 200 prekeivių, tarp jų – ir iš Lenkijos, apsilanko tūkstantis pirkėjų.

Dar miestelyje veikia knygynas ir net gėlių parduotuvė. Gėlininkė Regina sako, kad įvedus eurą prekyba šiek tiek sulėtėjo, bet gėlių ji ir dabar parduodanti nemažai. Yra nuolatinis gedulingų krepšelių ir vainikų poreikis, o daugiausia pelno duoda Motinos diena, Valentino diena ir Vėlinės.

„Veisiejai – romantiškas miestelis, mūsų vyrai stengiasi dėl moterų. Dažnai padedu išrinkti gėlytę į pasimatymą einančiam vaikinui, būna, kad ir 20 rožių puokštę prašo surišti“, – vardija Regina, prie prekystalio stovinti šešias dienas per savaitę.

Romantišką miestelio būdą išduoda ir šviečiantis bei grojantis Ančios ežero fontanas. Veisiejiškiai tokį įsirengė pirmieji Lietuvoje ir net neburnoja, kad jo išlaikymas per metus kainuoja kone 4 tūkst. eurų.

Gražūs dalykai čia vertinami. Per 15 „Veisiejų pavasario“ plenerų, sumanytų vietos menininko, filantropo Vytauto Žukausko, miestelis praturtėjo 250 meno kūrinių: abiejose mokyklose, Regioninio parko direkcijoje bei urėdijoje eksponuojamais paveikslais, po miestelį išsibarsčiusiomis medžio ir akmens skulptūromis, kalvystės dirbiniais.

Jų autoriai – kūrėjai iš 15 užsienio šalių ir tokie Lietuvos dailės meistrai, kaip tapytojas Aleksandras Vozbinas. O ištikimas Veisiejų bičiulis garsus Latvijos režisierius Janis Streiča, vedęs iš šio krašto kilusią lietuvę, prieš dvejus metus padėjo surengti plenero tapybos darbų parodą prestižiškiausioje Rygos dailės galerijoje Šv. Petro bazilikoje.

Veisiejai / P.Malūko nuotr.

J.Streičą veisiejiečiai vadina miestelio ambasadoriumi Latvijoje. Čionykščiais reikalais gyvena ir jo duktė aktorė Viktorija Streiča bei žentas aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas.

Artūras prisipažįsta, kad smalsumas jį atvedė ir prie tikėjimo tiesų. Jis yra Veisiejų baptistų bendruomenės „Gyvybės kelias“ narys.

„Anksčiau labai stipriai kabinausi į materialųjį gyvenimą, draskiausi, norėjau kuo daugiau užsidirbti. Vien apie tai sukosi mintys. Dabar atradau ramybę, ir man nieko netrūksta – materialių gėrybių taip pat. Kas tie pinigai, jei neturi ramybės? Ne vienas mano draugas susikrovė milijonus, išsistatė puikiausius namus, juk žinote – pasienis, kontrabanda. Bet šeimos sužlugdytos, vaikai verkia, žmonos nelaimingos, nes vyrai skęsta alkoholyje“, – apie miestelio skaudulius pasakoja A.Mačionis.

Veisiejų baptistų bendruomenė dabar vienija 40 tikinčiųjų. Melstis jie renkasi į išskirtinės architektūros miestelio pastatą – buvusią sinagogą. Tarpukario žydų, gyvenusių Veisiejuose, palikuoniai pardavė ją baptistams už simbolinę kainą džiaugdamiesi, kad jų maldos namai bus pritaikyti tikėjimo reikmėms.

Nors „Gyvybės kelio“ bažnyčia miestelyje atsirado kartu su nepriklausomybe, vietos žmonės į ją tebežiūri įtariai. Sklando gandai apie dešimtinės mokestį, kitokias prievoles. Bet katalikai, besimeldžiantys Dzūkijos katedra vadinamoje Šv. Jurgio bažnyčioje, kitatikiams gyventi netrukdo. Mažas miestelis rado jėgų priimti kitokį, netradicinį požiūrį.