Įpusėjus lapkričiui vienintelis per Nemuną keliantis keltas „Vilkynė“ baigia sezoną. Tada Vilkija užmiega žiemos miegu. Rudens ūkų apgaubto miestelio nebelanko turistai, nebeužsuka kelią per upę trumpinantys gretimų rajonų gyventojai. Tamsiuoju metų laiku Vilkijai lieka jaukiai rūpintis savais reikalais. Jų netrūksta – ir kasdienių, ir globalių, ieškant savos vietos po saule.

Jūratė KILIULIENĖ

Nors pagrindinė Vilkijos gatvė driekiasi palei pat Nemuną, o įspūdinga jo vingių panorama atsiveria nuo kiekvienos aukštesnės kalvos, rudeniop upė tarsi nutolsta nuo miestelio. Dabar lėtai plaukiantys vandenys domina tik vietos žvejus, bet ir jie rudenį panemunėn traukia tik iš dyko buvimo.

„Išplaukė keltas – nebeliko žuvų. Vos kelias kuojas šiandien ištraukiau, ir taip bus iki pavasario, kol vėl prasidės sezonas. Kelto velenai sudrumsčia vandenį, pakelia žuvis nuo dugno. Tada kimba“, – paaiškina su guminiais ilgaauliais į Nemuną įsibridęs Edvardas. Dar praėjusią savaitę pakrante jam teko dalytis su visu būriu Vilkijos žvejų, kelto lūkuriuojančių keleivių, o dabar ji ištuštėjo ir nurimo.

Tarp Vilkijos ir kitapus esančio Pavilkijo dar 2000-aisiais pradėjęs kursuoti keltas padėjo metai po metų vis labiau menkusiam miesteliui išlaikyti intrigą, pritraukiančią smalsuolių iš visos Lietuvos, net iš užsienio. „Vilkynė“ – vienintelis per Nemuną keliantis keltas. Tiesa, jis nėra paskelbtas technikos paminklu, kaip Padalių keltas per Nerį netoli Kernavės, bet smalsuoliams tai nesvarbu. Palei Nemuną keliaujantys turistai dažnai prie jo derina savo maršrutus. O vietiniams keltas – būtinybė. Žiemą, kai nebelieka šios upeivių paslaugos, nusigauti į kitą Nemuno pusę įmanoma tik dideliu lankstu per Kauną ar Jurbarką. „Vilkynė“ du Nemuno krantus sujungia per kelias minutes, o sausumos keliais tenka įveikti 60 ar net 80 kilometrų.

Stiprus noras gyventi geriau

Keltas – ne vienintelė Vilkijos įdomybė. Miestelis apdovanotas išskirtiniu kraštovaizdžiu, o ir čia gyvenantiems žmonėms per šimtmečius sekėsi jį puoselėti ir gražinti. Tad nieko nuostabaus, jog Lietuvos Alpėmis vadinama Vilkija puoselėja iliuziją susitvarkyti reikalus taip, kad turizmas taptų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Prieš penkerius metus, kai aplink Kauną ieškota tinkamos vietos žiemos pramogų kompleksui, ji atrodė netgi labai reali. Kauno regiono plėtros agentūros specialistai, rengę Kauno rajono slidinėjimo trasų studiją, buvo nusižiūrėję Vilkijos apylinkes. Būta daug žvalgymų, derinimų, milijonų skaičiavimų, tačiau viskas baigėsi šnipštu – žiemos turizmas neįsisuko.

Nusivylimo ir neišsipildžiusių lūkesčių kartėlį vilkijiečiai išgyveno ir žlugus jų svajonei tapti vietos valdžios centru. 2008-aisiais Vilniuje buvo sukurptas projektas įkurti Vilkijos savivaldybę, kurią sudarytų Vilkijos apylinkių, miesto seniūnijos, Čekiškė, Babtai, Raudondvaris, Seredžius, Raudonė ir Veliuona. Tačiau apklausus vietovių, kurias paliestų administracinė pertvarka, gyventojus paaiškėjo, kad vienbalsiai jai pritaria tik Vilkija. Kiti miesteliai suplanuotam perdalijimui priešinosi net streikais.

„Dabar, kai pyragas raikomas Kaune, mums nedaug atitenka. Viskas pasikeistų, jei tai būtų daroma čia, vietoje. Prisiminkime, kaip atsitiko Pagėgiuose. Kadaise tai buvo nykus miestelis, o tapęs savivaldybės centru suklestėjo per kelerius metus – atsirado verslo įmonių, naujų darbo vietų. Pagėgiai dabar nebeatpažįstami“, – atsidūsta laikinasis Vil­kijos seniūnas Arūnas Bačiūnas, lygindamas du miestelius.

Seniūnas nesiima fantazuoti, kokiame kabinete sėdėtų dabar, jei Vilkijai būtų pasisekę kaip Pagėgiams, – gerai ir dabartinis pilkame mūrinuke. Bet, pavyzdžiui, smėlio barstytuvu, kurio vos pašalus labai trūksta prižiūrint stačias miestelio gatveles, apsirūpintų nedelsdamas.

Iš Vilkijos pastangų pakilti iki savivaldybės centro tada daug kas šaipėsi. Ko gero, nepelnytai, juk ji – net ne miestelis, nors turi tik per du tūkstančius gyventojų, bet miestas. Kauno rajone, be Vilkijos, miesto statusą dar turi Ežerėlis ir Garliava. Maža to, XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje ketverius metus Vilkiją valdė ne seniūnas, o meras.

Niekas nesėdi be darbo

Miestelis ambicijų išsiveržti iš provincijos dar nelaidoja. Bet kadangi nei valdžios institucijos, nei turizmas čia įžengti neskuba, darbo vietų ir pragyvenimo galimybių vilkijiečiams tenka dairytis kitose srityse.

Bent šimtas vietinių dirba Kaune, kur ypač vertinami miestelio stogdengiai. Vienam vilkijiečiui ne per toli ir į Vilnių kasdien važinėti. O pačiame miestelyje daugiausia darbo vietų sukuria trys banginiai: siuvanti ir mezganti „Vilkijos gija“, medienos apdirbimu užsiimanti bendrovė „Ecowood“ ir kailinius žvėrelius auginantis „Vilkijos ūkis“ – kiekviename iš jų darbuojasi maždaug po šimtą žmonių.

Vilkijai vadovaujantis A.Bačiūnas sako, kad apskritai tai čia niekas be darbo nesėdi. Turinčiųjų bedarbio statusą yra, šiuo metu jų registruota arti 150, bet sėdėti prie krosnies jiems tenka tik žiemą. O nuo kovo pradžios iki lapkričio pabaigos bedarbiai rikiuojasi prie viešųjų darbų. Nušaunami du zuikiai: ir miestelis būna sutvarkytas, ir sutaupoma seniūnijos pinigų – mat pusę uždarbio jiems moka Darbo birža.

„Turime galybę darbų – tai šienavimas, genėjimas, lapų grėbimas. Tiek etatinių darbininkų, kiek reikia jiems atlikti, iš biudžeto išlaikyti negalėtume. Dabar esame įdarbinę tik tris komunalinio ūkio darbuotojus, įskaitant kapinių sargą. Ne jų jėgoms sutvarkyti visą miestelį. Esame kaimiška seniūnija, rudenį prikrinta beprotiškai daug lapų. Miestelio gatvės stačios, kai kurių nuolydis siekia net 13 proc. Labai pavojinga, kai jos nevalytos, net ant ledo nėra taip slidu kaip ant šlapiais lapais padengto asfalto – sustabdyti automobilio neįmanoma“, – kalvoto reljefo trūkumus atskleidžia seniūnas.

Plikomis medžių šakomis pasitinkantis miestelis iššluotas iki paskutinio lapo – pasiruošęs sutikti žiemą. Dar anksčiau, taupant miestelio biudžetą, už socialines pašalpas į viešuosius darbus įtraukiami vilkijiečiai ir šaligatvius pagrindinėje gatvėje klojo, ir seniūnijos pastatą remontavo. Apžiūros aikštelę, nuo kurios atsiveria įspūdingi Nemuno vingiai, aukščiausiame taške – Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje parapijiečiai įrengė ne tik savo jėgomis, bet ir už pačių suaukotus pinigus.

Muziejus, žinomas ir pasaulyje

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje laikiną prieglobstį rado medinis šv. Florijonas. Vilkiją puošusi skulptūra ne vienus metus stovėjo suniokota, kol seniūnas neapsikentęs atvežė ją čia. Medžio drožėjai paprastai laikosi principo: kas sukuria, tas turi ir restauruoti. Bet šv. Florijono autorius nepanoro šio darbo imtis be atlygio.

„Atvežė man ir paliko. Žino, kad pasiraukysiu, pasiožiuosiu, bet vis tiek darysiu“, – atsargiai, vos pirštų galiukais lytėdamas skulptūros įtrūkius, jau pradėtą gydyti skulptūrą apeina muziejaus vadovas, dievdirbys, medžio drožėjas Arūnas Sniečkus.

Autentika alsuojančiame muziejaus pastate, skaičiuojančiame jau ketvirtą šimtmetį, daug kas padaryta be atlygio – tik iš meilės, noro išsaugoti praeities turtus, kartais iš nevilties tuščiai laukiant valdžios institucijų dėmesio ir pinigų. Beveik visi daiktai įsigyti už savus pinigus, o eksponatų, kaip derėtų vadinti oficialiais keliais atkeliavusias vertybes, čia vos vienas kitas.

„Kai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui amerikiečiai įžengė į visiškai sugriautą Miuncheną, jie buvo priblokšti to, ką išvydo: centre pravalytoje aikštelėje kvartetas griežia Mozartą, o minia žmonių aplink valo plytas ir atstatinėja griuvėsius. Ar jiems kas mokėjo? Ne, bet jiems to nereikėjo, nes jie mylėjo savo miestą, žemę“, – įsitikinęs A.Sniečkus.

Į Vilkiją Arūnas atsikėlė prieš ketvirtį amžiaus, tada ir pradėjo kurti muziejų nuo nulio. Dar po kelerių metų darbais jau dalijosi su iš Vilniaus parsivežta „Ratilio“ šokėja, dainininke, kultūros centro darbuotoja Vida, tapusia žmona. A.Sniečkus nepavargsta visiems pasakoti, kaip kilo mintis apie gyvą, atvirą muziejų: kadaise, kai buvo penktokas, buvo išvarytas iš Karo muziejaus Kaune, nes palietė kalaviją, – tada pažadėjo sau įkurti tokį muziejų, kuriame vaikams viską bus galima liesti rankomis.

Kūrėjas siekė į Vilkiją perkelti Viliaus Orvido sodybos, Tėvo Stanislovo pasaulio dvasią. Atrodo, kad tai pavyko, bent jau taip liudija muziejaus lankytojai. Tarkim, prieš kelias dienas jo duris pravėrė čia užklydę maskviečiai. Sakė, vos akimirkai, o praleido pusdienį, užburti sakralios dvasios. Bet būna dienų, net savaičių, kai muziejus nesulaukia nė vieno žmogaus. Mat jį susiranda žmonės iš visos Lietuvos, tolimiausių pasaulio šalių, o vilkijiečių privilioti neišeina net ir nemokamais kvietimais į parodas. Užsuka nebent viena kita mokytoja, sulaukusi asmeninio Vidos skambučio, o be paraginimo – niekam nebeįdomu.

Vykstant koncertams, festivaliams pažįstamų veidų taip pat beveik nematyti, nors priguža pilna muziejaus salė. Net prieš dvejus metus čia savo apeiginių šokių spektaklį surengę actekai sudomino tik saujelę vilkijiečių. Vilniuje žmonės galus darėsi, kad tik pamatytų juos savo akimis.

Vaisius skins ateities kartos

„Dirba, perka, valgo, miršta. Taip dabar gyvena dauguma – užgesusiomis akimis. Esu įsitikinęs, kad tik smalsi tauta turi ateitį. Štai vykstant plenerui Čekijoje per dieną praeina 800 žmonių, kiekvienam įdomu, kalbina, klausia, ar galima paliesti skulptūrą. O čia droži, ir niekas nė veido nepasuka – nei mažas, nei didelis. Tuos, kurie prieina, per dvi savaites suskaičiuočiau ir vienos rankos pirštais. Ar čia gyvena ypatingi žmonės, kuriems kūrybiniai procesai neįdomūs?“ – svarsto medžio drožėjas.

Jis pripažįsta, kad liaudies kultūra – nepopuliariausia kultūros dalis. Bet dar prieš 15 metų muziejuje virė gyvenimas, buvo šokama per naktis. Šiandien Arūnas ir Vida jaučiasi esą vieni. Vilkijoje yra tik du žmonės, su kuriais jie gali pasikalbėti apie savojo pasaulio vertybes.

A.Sniečkus tikina neprarandantis tikėjimo savo veikla ir nesitraukiantis iš Vilkijos tik todėl, kad prisimena istoriją, tiki jos dėsningumais – ir XIX amžiaus pabaigoje maža buvo vilčių, kad tauta prabus ir atgims, bet išaušo 1918-ųjų vasario 16-oji. Jis žino, kad pilietinei visuomenei subręsti reikia mažiausiai pusės amžiaus, ir tereikia kantrybės to sulaukti.

„Mūsų rato žmonės supranta, kad laisvė – tai pareiga mus supančiam pasauliui. Neseniai vienas vyras, žemaitis, išsiputojo, išlėkė iš muziejaus trenkęs durimis. Išgirdęs, kad didžioji muziejaus dalis yra mūsų investicijos, nors užrašyta valstybei, jis nutarė, kad esu visiškas kvailys, nes kišu pinigus ten, iš kur niekada nesugrįš. Paaiškinau, kad grįš, tik mano anūkams. Apibėgęs aplink namą kelis kartus jis grįžo ir sako: „Pamąsčiau – jūs teisus“, – juokiasi ūmųjį žemaitį prisiminęs Arūnas.

Menininkas už rajono kultūrą atsakingiems valdininkams kasmet pareikšdavo išeinantis iš muziejaus, tik vis kažkas sulaikydavo. Ben­draudamas su mokytojais sakydavo jiems pavydintis, nes jie mato rezultatą, o jis – ne. Bet atsiranda vis daugiau ženklų, kurie įžiebia ryžtą nesitraukti, kurti toliau.

„Pradėjo vienos po kitų važiuoti jaunos šeimos, su savo atžalomis, su tėvais ir seneliais. Imame kalbėtis, ir, pasirodo, jie – tie vaikėzai, kurie čia stovyklose būdavo. Buvo pradinukų klasė, ją atvežė jauna mokytoja, prieš daugelį metų čia buvusi ir išsaugojusi stiprius įspūdžius, – norėjo, kad ir jos mokiniai patirtų tą patį. Pradedame suprasti, kad ne be reikalo čia tiek metų sėdėjome“, – pagaliau užsimezgančiu grįžtamuoju ryšiu džiaugiasi sutuoktiniai.

Vilkija rengė net Sabą

Dvasinį miestelio atgimimą žada ne tik A.Sniečkaus įžiūrimi ženklai. Vilkija turi išpuoselėtą parką su jos istoriją įamžinusiomis ąžuolinėmis skulptūromis. Ši erdvė prieš trejus metus sutvarkyta iš Europos Sąjungos fondų lėšų. Miestelyje kuriami ir prasmingi dalykai, paremti vien žmonių siekiu keistis į gera. Penkios šeimos, susibūrusios į „Gerumo ąžuolo“ draugiją, sodina, valo miškus, renka ir skleidžia žinias apie ąžuolo reikšmę lietuvių gyvenime. Kita vertus, Dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokyklai, garsėjusiai liaudies kultūros sklaida, miestelyje nepavyko išsilaikyti, pritrūko norinčių joje mokytis.

Vilkijiečiai stiprūs žemiškesniame fronte – jie moka ir nori dirbti.

„Niekada neprašiau paramos, gauti socialinę pašalpą man būtų baisi gėda“, – tikina Brigita Šiaulė. Moteris verčiasi keistais dalykais: buria kortomis, pranašauja ateitį iš rankos, bendraudama su anapusiniu pasauliu teikia psichologinę pagalbą. Tačiau po miestelį vaikšto aukštai iškėlusi galvą – jos veikla teisėta, visi mokesčiai sumokėti. O jos namų valda, stačiu šlaitu besileidžianti Nemuno link, sutvarkyta tik pačios rankomis.

Terasos, pavėsinės, kubilai, akmeniniai laiptai, išpuošti raganų skulptūromis, patinka švenčiantiems gimtadienius, mergvakarius. „Pas raganaitę“ – skelbia iškaba ant B.Šiaulės namo. Tai miestelyje kelia šypseną, bet moteris nekreipia dėmesio – pinigą ji užsidirba sąžiningai.

Ir prieš ketvirtį amžiaus įsikūrusios bendrovės „Vilkijos gija“ vadovai neprisimena, kad jiems kada būtų trūkę darbuotojų. Kituose miesteliuose dirbantys verslininkai, keikdami emigraciją, kaltindami didmiesčius, nuolat verkšlena dėl darbo rankų trūkumo.

„Skaičiuojant su bendrovės padaliniu Kalvarijoje, esame sukūrę 109 darbo vietas, Vilkijoje dirba 69 žmonės. Dauguma – nuo pirmųjų veiklos dienų. Per 25 metus tik kartą buvome patekę į keblią padėtį, kai gretimame Raudondvaryje atsidaręs prekybos centras ėmė vilioti mūsų moteris. Nemažai jų išėjo, bet greitai sugrįžo“, – pasakoja „Vilkijos giją“ valdančios akcinės bendrovės „Gija“ generalinis direktorius Valdas Pacevičius.

„Vilkijos gijos“ statistika – įspūdinga: jos cechuose per dieną pasiuvama ar numezgama 1000 gaminių, siuviniams sunaudojama per 1,5 kilometro audinio. Užsakovai – daugiausia iš Vakarų Europos, o Lietuvoje bendrovę žino visi sporto klubai ir partijos, mat Vilkijoje mezgami jų spalvomis ir logotipais marginti šalikai. Tai – bendrovės specializacija. V.Pacevičius tikina, kad jam visos partijos lygios, vertinamos kaip bet kuris kitas klientas.

Kas kita – sporto klubai. Buvo metas, kai „Vilkijos gija“ dovanai megzdavo megztinius Kauno „Žalgiriui“, joks kitas klubas tokios malonės nesulaukė. „Iki šiol moterys prisimena, kai matuodama megztinį Arvydui Saboniui meistrė turėdavo lipti ant kėdės ir dar pasistiebti“, – kvatoja V.Pacevičius.

Legendinis krepšininkas buvo patenkintas gaminiu, sakė pirmą kartą turįs megztinį, kurio rankovės jam ne per trumpos.

Sava žemė – neįkainojama

Šalia miestelio besidriekiančiuose plotuose įsikūrusiam „Vilkijos ūkiui“ nereikia kurti legendos – pati jo istorija yra legenda. Bendrovei vadovaujančio dr. Česlovo Tallat-Kelpšos kabinete virš darbo stalo kabo jo senelio, žymaus tarpukario agronomo, pirmojo Žemės ūkio rūmų direktoriaus Jono Tallat-Kelpšos portretas. Jis prieš karą įkūrė „Vilkijos ūkį“ buvusioje Tiškevičių dvarvietėje.

Č.Tallat-Kelpša atkreipia dėmesį į pro langą matomas senas obelis, ir lapkritį dar aplipusias antaniniais obuoliais. Sodintos senelio, tebeduoda puikų derlių. Tokių ženklų iš praeities ūkyje – galybė. Išliko senelio statyta pavėsinė, nuo Tiškevičių laikų likęs gyvenamasis namas, dabar restauruojamas. So­vietinės okupacijos buldozeris nepajėgė visko sunaikinti.

„Mano senelio valdos tais laikais buvo paverstos žvėrininkystės ūkiu. 1992-aisiais realizuojant paveldėjimo teisę mano šeimai per vargus pavyko išpirkti iš valstybės žemės ūkio pastatus. Grįžau ant savos žemės, pasižadėdamas nekeisti ūkio paskirties. Taip atsidūriau kailinių žvėrelių versle“, – pasakoja vienam didžiausių brangiakailių žvėrelių ūkių Lietuvoje, gerai žinomam ir pasaulyje, vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.

„Vilkijos ūkio“ kailiai parduodami Hel­sinkio, Kopenhagos, Toronto aukcionuose.

Siekdamas įamžinti senelio atminimą Česlovas įsteigė vardinę stipendiją, kuri kasmet skiriama Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto studentui. Tai duoklė mokslui. Ne mažiau prasminga – asmeninė, giminės istorijos duoklė. Abu Česlovo seneliai ir tėvo brolis negrįžo iš Sibiro lagerių, jis pats gimė Sibire, tad savos žemės atgavimas ir jam, ir visai šeimai yra kur kas daugiau nei verslo galimybė.

„Jaučiau sportinį užsidegimą to siekti, nors neturėjome net iliuzijų, kad pavyks. Štai čia buvo sovietinio ūkio kontora, čia, kur dabar mano kabinetas, sėdėjo sekretorė. Radome mano senelio 125 hektarų žemės nuosavybę pagrindžiančius dokumentus, tiek ir susigrąžinome. Tik gaila, kad nepavyko atgauti savo žemės plotų panemunėje, jie jau anksčiau buvo išdalyti žmonėms. Ketinu juos nusipirkti – būsiu trečią kartą šeimoje perkantis tą pačią žemę. Senelis ją pirma pirko iš valstybės, paskui, Antano Smetonos laikais vykdant restituciją, – iš Tiškevičių“, – vardija Č.Tallat-Kelpša.

Vyras teigia esantis labai laimingas gyvendamas savoje žemėje, taip pat ir jo žmona, tikra miestietė iš Kauno Žaliakalnio, ant Nemuno kranto jaučiasi puikiai. Ūkininkas neabejoja, kad Vilkijos laukia geri laikai. Atlyginimai, palyginti su senąja Europa, čia dar maži, bet vertindamas ir pagal savo ūkį Česlovas mato, kad jie kyla labai sparčiai. Jau netrukus vietos gyventojams nebebus per brangu iš Vilkijos važinėti į darbą Kaune. Tada miestelis įgis savo tikrąją vertę.

„Jau dabar matau prie Nemuno kylančius gražius namus. Bet tai tik pradžia. Kol kas Vilkijoje tėra viena vieta, kur galima pavalgyti, bet ir ta sunkiai verčiasi, nors gyventojų nėra mažai. Kituose Lietuvos miesteliuose jau yra kitaip, ką jau kalbėti apie kokią Daniją, kur vyrai su kombinezonais tiesiai po darbo užeina išgerti bokalo, palošti kortomis, ir tada eina namo. Ir pas mus taip bus“, – šviesia Vilkijos ateitimi tiki Česlovas.

Geriausias rodiklis, kad reikalai taisosi, jam yra tai, jog „Vilkijos ūkyje“ dirba daug jaunų žmonių. Nors nemaža dalis jų iš mokyklų išeina beraščiai, nemokantys formuluoti suprantamos minties, bet jie – jau ne emigrantai. Likę Vilkijoje jie turi šansą kada nors atsidurti miestelio muziejuje, išgirsti ir suprasti.

Miestelis tam jau beveik pasiruošęs.

Petro Malūko nuotr.

Kas yra Šėta dabar, kai nebeliko garsiųjų jos sūrių? Šis Kėdainių rajono miestelis nuo prieškario buvo su jais siejamas, o fermentuoto sūrio vardas „Šėta“ tapęs kone bendrinis. Senosios tradicijos tapo paveldo vertybe. Dabar Šėtą garsina stiprūs aplink ją besitelkiantys ūkiai. Šio krašto žemės trauka ypatinga – žagrės čia imasi net savoje profesijoje aukštumų pasiekę gydytojai, dailininkai.

Jūratė KILIULIENĖ

Dairantis po Šėtos apylinkes nesunku susikurti įspūdį, kad gyvename turtingame žemės ūkio krašte. Net didžiausiems bambekliams įspūdį padarytų horizontą siekiantys išpuoselėti laukai. Priešingai nei kitur, apleistų dirvonų aplink Šėtą nėra. Kaip ir laisvų – parduodamų ar nuomojamų – plotų, tad ir galimybės ūkininkams plėsti savo valdas.

Šios žemės maitina ir stambaus ūkio savininkus švedus, neseniai perpirkusius jį iš danų, ir savus, lietuvius. Šėtos seniūnas Petras Pupkus pasigiria, kad dauguma vietinių dirba ne po 100 ir net ne 200 hektarų. Stambiausias žemvaldys Vytautas Barzda turi per 2 tūkst. ha. Jau galima kalbėti ir apie besiformuojančias ūkininkų dinastijas, kai vaikai su žemės ūkio universitetų diplomais grįžta ir stoja į vieną vagą su tėvais.

Šios Lietuvos vietos – vienos derlingiausių šalyje. Gal todėl ir energingi šėtiškiai kur kas labiau linkę žemę arti, nei verslus kurti.

Pečius surėmė trys vyrai

350 hektarų čia nelabai ką nustebinsi – tokio dydžio yra Remigijaus, Egidijaus ir Martyno Gružų ūkis. Išskirtinė yra šių vyrų asmeninė patirtis ir kelias, atvedęs juos prie žemės. Gal tik 26-erių Martyno, Egidijaus sūnaus, pasirinkimas buvo lyg ir savaime suprantamas. Nuo mažų dienų sukiojęsis prie traktorių ir kombainų vaikinas ir panoro likti prie jų, užuot ėjęs į universitetą. Egidijus – ūkininkas, bet ne bet koks: jis yra ir Panevėžio respublikinės ligoninės gydytojas neurochirurgas. Jo brolis Remigijus, baigęs Vilniaus dailės akademiją, ūkininkavimą derina su vadovavimu nuosavai reklamos įmonei Kaune.

Gal kas galėtų pagalvoti, kad prestižinių profesijų atstovai – tik popieriniai ūkininkai, bet iš tiesų broliai yra patys tikriausi juodadarbiai, lenkiantys nugarą laukuose nuo aušros iki aušros. Jiems padeda tik trys nuolat samdomi darbininkai, dar keli samdomi sezono metu.

„Gimėme Šiluvoje, nejaugi nesimato? – pokštauja Egidijus ir Remigijus, vienas kitam virš galvų brėždami šventųjų aureoles. – Mokyklas, universitetus baigėme Kaune, ten pradėjome ir profesinę karjerą, susikūrėme namus.“

1993-iaisiais jų motina susigrąžino sovietų okupacijos metais nusavintus 25 hektarus žemės, sodybą, iš kurios visa šeima iškart po karo buvo išvežta į Sibirą. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo joje šeimininkavo svetimi. Senelių statyta pilka kaimo trobelė ir dabar it paminklas giminės praeičiai stūkso apsupta dirbamų laukų ir dar prieškariu sodintų medžių.

Dabartiniai šeimininkai prie jos sienų kala senovines pasagas, kad namuose netrūktų laimės. Greta iškilo modernus namas, jame nuolat gyvena trys vyrai ūkininkai, o savaitgaliais iš miestų suvažiuoja ir jų žmonos, dukros bei tetos.

Paveldėję motinos atgautą žemę vyrai ėmė ją dirbti atvažiuodami savaitgaliais, per atostogas. Kelerius pirmuosius metus ūkininkavimas buvo tik malonus būdas praleisti laisvalaikį. Vėliau atėjo laikas apsispręsti – arba plėstis, arba viską mesti. Su turimais padargais jau buvo sunku išsiversti, nuomotis nebuvo kur, o pirkti naują galingą techniką dėl keliasdešimt hektarų neapsimokėjo. Sprendimas neatėjo per dieną, bet žemių pamažu daugėjo, drauge ir reikalingos technikos, o broliai vis dažniau likdavo nakvoti kaime, užuot grįžę į namus Kaune.

Chirurgo rankos nenukenčia

„Visiems kažkodėl keista, kad chirurgas dirba žemės ūkio darbus, Manęs nuolat klausia, kaip saugau rankas. Nėra taip, kad chirurgas prie nieko negalėtų prisiliesti, bet, žinoma, kai kurių darbų negaliu dirbti, pavyzdžiui, tvarkyti technikos. Kita vertus, yra pirštinės, kitos apsaugos priemonės, tad tepaluotomis rankomis tikrai nevaikštau“, – tikina E.Gružas.

Egidijui niekada nebuvo kilę minties dėl žemės atsisakyti gydytojo praktikos, tačiau ji vertė priimti svarbius sprendimus. Per 20 metų jis dirbo Kauno klinikose, vėliau septynerius – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, o prieš trejus metus tapo Panevėžio respublikinės ligoninės gydytoju. Panevėžį, nuo Kuronių kaimo nutolusį tik per 50 kilometrų, jis rinkosi dėl galimybės po darbo kasdien grįžti namo ir daugiau laiko skirti ūkiui.

Dabar E.Gružas savo dieną pradeda penktą valandą ryto, kartu su broliu nudirba ryto darbus, ir pusę septynių išvažiuoja į ligoninę. Va­dovaujasi principu, kad valandos, skirtos medicinai ir žemės ūkiui, turi būti atskirtos. Visus su gydytojo profesija susijusius reikalus stengiasi atlikti ligoninėje – čia skaito medicininę literatūrą, gilinasi į naujoves, o namie laukia žemės ūkio lektūra.

Žinia apie Šėtos seniūnijoje įsikūrusį kraštietį gydytoją netruko pasklisti po visą rajoną. Į brolių ūkį dažnai užsuka vietos gyventojai, tikėdamiesi patyrusio neurochirurgo pagalbos.

E.Gružas pirmasis Baltijos šalyje pradėjo galvos smegenų auglius operuoti fluorescencijos metodu. Šių metų pradžioje jo profesinėje biografijoje atsirado dar vienas reikšmingas įrašas. Neurochirurgas po stažuočių Paryžiaus ir Diuseldorfo universitetų klinikose pirmasis Lietuvoje stuburo disko išvaržos operaciją atliko nauju metodu. Šalinant išvaržą visiškai endoskopine mikrodiskektomija sutrumpėja operacijos trukmė, atliekamas kur kas mažesnis pjūvis nugaroje, negu operuojant įprastu metodu, ligonis greičiau atsigauna.

„Šios operacijos atliekamos tik Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Man patinka šios gydymo įstaigos politika: ji yra įsigijusi endoskopinį aparatą, prie jo jungiant atitinkamą instrumentariumą, kuris vis papildomas, gali būti operuojamas ir skrandis, ir inkstai, ir kiti organai. Kitaip yra Kauno klinikose, kur kažkas nusiperka aparatą ir kitiems skyriams neduoda. Ten brangi aparatūra stovi pusiau nenaudojama. O Panevėžyje turime tris endoskopines operacines, jos nuolat apkrautos“, – savosios gydymo įstaigos pranašumus vardija E.Gružas.

Be to, ir Kaune, ir Vilniuje sudėtingų tyrimų – branduolinio magnetinio rezonanso, kompiuterinės tomografijos reikia laukti ilgai, o Panevėžio ligoninėje eilių beveik nėra.

E.Gružas netrukus pradės dirbti ir privačiame neurochirurgo kabinete Kėdainiuose. Šis jau įrengtas, tik vis neatsiranda laiko startui. Mintį apie privačią praktiką Egidijus brandino seniai, mat pirmieji darbo metai Panevėžio ligoninėje nebuvo intensyvūs. Tik po kurio laiko ir siuntimus rašantys kolegos, ir ligoniai pradėjo apdovanoti naująjį gydytoją pasitikėjimu, o dabar E.Gružo darbo valandos perpildytos. Žinia apie naujuoju metodu operuojamą stuburo išvaržą pacientus pas jį atveda iš visos Lietuvos, taip pat Norvegijos, Didžiosios Britanijos.

Ūkio darbai neleidžia išlepti

Pirmoje vietoje – medicina, taip yra apsisprendęs Egidijus. Dėl to nepasitenkinimo niekada nereiškė nei brolis, nei sūnus. Paprastai neurochirurgas bendriems ūkio reikalams skiria kelias valandas per parą, tik per atostogas tampa lygiaverčiu darbininku. Pagrindinis jo užsiėmimas darbymečiu – gabenti derlių supirkėjams. Gydytojas turi profesionalo teises, jų prireikė, kai ūkyje atsirado vilkikas. Bet gali vairuoti ir traktorių.

Remigijui darbą ūkyje su kūrybiniais reikalais derinti paprasčiau. Reklamos studija rūpinasi žmona, pačiam į Kauną nuvažiuoti pakanka kartą per savaitę, tad visa diena dažniausiai prabėga laukuose. Tiesa, anksčiau įmonė atlikdavo kur kas daugiau užsakymų, bet plečiantis ūkiui jos apsukas teko lėtinti. Tačiau R.Gružas, profesionalus dailininkas, nevadina to sunkiu sprendimu, kokiu nors išsižadėjimu, tik teisingai sudėliotais prioritetais.

„Kas juos lėmė? Tikrai ne noras praturtėti – užsidirbti galima ir Kaune. Patiko ūkio darbai. Jei kas atsuktų ratą atgal, dabar, ko gero, studijuočiau ne menus, o žemdirbystę“, – tikina tikrąjį pašaukimą paveldėtame ūkyje atradęs Remigijus. Jis įsitikinęs, kad žemės trauka perduodama genais. Prie jau ūkininkaujančio Egidijaus sūnaus Martyno netrukus prisidės ir Remigijaus jaunesnioji duktė Paulina, Antano Stulginskio universitete studijuojanti agronomiją.

Broliai pripažįsta, kad ūkininko galimybės užsidirbti visai kitos nei, tarkim, gydytojo.

Egidijus lygina: iš gydytojo algos jis pajėgtų išlaikyti šeimą, bet tikrai neišgalėtų įsigyti instrumentariumo privačiai praktikai. O stambūs ūkininkai ir šeimas išlaiko, ir susiperka viską, ko reikia darbui, nors žemės ūkio technika kainuoja labai brangiai – kaip ir medicinos. Gružų kiemas taip pat pilnas modernių padargų – traktorių, purkštuvų, kombainų.

Vis dėlto ūkininkavimo vertė įkainojama ne vien pinigais. Vyrai sako, kad ši veikla netektų daug žavesio, jeigu rūpėtų kuo daugiau iš jos išspausti. Dabar, dažnai slegiami nepakeliamo nuovargio, suvokia ją kaip brangias gyvenimo pamokas.

„Čia kasdien susiduriu su išbandymais. Būna, atsikeli ir varai nuo penktos ryto iki vidurnakčio, o kartais ir per naktį. Pačioje pradžioje, kol turėjome mažai technikos, vien taip ir dirbome. Kai nešioji per naktį 50 kilogramų maišus, nes reikia kuo greičiau iškrauti vagoną, išmoksti kantrybės. Jos labai reikia ir ligoninėje. Kiekvienas ūkininkas žino: jeigu pradėjai darbą, reikia ir pabaigti. O gydytojai, būna, skundžiasi, kaip sunku operuoti tris valandas. Man tai nekelia problemų – be pertraukos esu operavęs ir 17 valandų. Tiesa, operacinėje laikas bėga kitaip, nejauti valandų, bet jėgų, atsparumo reikia daug. Fizinis darbas ūkyje to išmoko – man nėra per sunkaus darbo, yra tik darbas, kurį reikia padaryti“, – teigia gydytojas.

Laimės pojūtį ariant savo žemę suteikia ir laisvė spręsti pačiam. E.Gružui patinka priimti sprendimą, jį įgyvendinti ir džiaugtis rezultatu ar galbūt pripažinti klaidą, bet vis tiek tobulėti. O ligoninė gydytoją įstato į mechanizmą, kuriame tenka susitaikyti su tokiais valdiško darbo komponentais, kaip pavydas, nesantaika, nesąžininga konkurencija. E.Gružas prasitaria, kad pagalių kaišiojimas į ratus, trukdymas siekti rezultato kartą jį privertė palikti prestižinę gydymo įstaigą Kaune.

Pradžia – su skolintu pjūklu

„Medį myliu, žemės – ne“, – rėžia Dalius Paulavičius, kone vienintelis pramonininkas tarp Šėtos seniūnijos ūkininkų. Šiuose kraštuose prabėgo Daliaus vaikystė ir jaunystė, bet jis kažkaip sugebėjo atsispirti ir visuotiniam norui ūkininkauti, ir pačiai žemės traukai. Tik miške, tarp medžių jis jaučiasi esąs savo vietoje.

Šviežia mediena kvepia ir gamybinės patalpos, ir biuras. Verslininkas užsidegęs pasakoja, koks medis labiausiai tinka grindims ar stalui, kaip atpažinti geros kokybės medieną, vardija, iš kokių šalies miškų atgabentas tas ar kitas lent­pjūvės kieme paguldytas šimtametis ąžuolas.

Net nepažvelgus į įmonės rodiklius akivaizdu, kad jai sekasi. Sėkmę išduoda savininko akys. Ir biurą puošiantis sertifikatas „Stipriausi Lie­tuvoje“, patvirtinantis, kad įmonė patikima, nėra skolinga nei valstybės biudžetui, nei verslo partneriams.

„Kaip pavyksta? Neapžioju per didelio kąsnio, neužsibrėžiu daugiau, nei galiu įgyvendinti. Kai stveri daug vienu metu, išeina devyni amatai, dešimtas badas. Gal ir negerai toks atsargumas, bet man ramiau, kai viską pasveriu“, – dėsto bendrovės „Dagmedis“, užsiimančios medienos gamyba, miško kirtimu ir jų atsodinimu, vadovas.

Pernai bendrovė atšventė 20 metų jubiliejų. Tai buvo proga prisiminti pradžią, o ji nuo dabarties skiriasi kaip diena ir naktis. Dalius verslininku pabandė tapti dar nepriklausomybės priešaušryje. Pasidavęs visuotinei džinsų gabenimo į Rusiją bangai, po kelerių metų stipriai nusvilo. 1995 m. Lietuvoje masiškai džiūvo eglynai, valstybė ėmė pardavinėti juos stačiu mišku. D.Paulavičius pamanė, kad miškas galėtų būti laikinas pragyvenimo šaltinis, ir sukvietęs būrelį vyrų patraukė pjauti eglių. Pirmasis jo pjūklas buvo skolintas.

„Jau seniai miško pats nebekertu, samdau rangovus. Dalį medienos parduodu, tinkamą ruošiniams gaminti susivežu į lentpjūvę. Produkciją parduodu vietos baldų, grindų gamintojams, dalį eksportuoju. Pradėjau nuo eglių, o dabar pagrindinis mano medis yra ąžuolas“, – į ką išaugo jo verslas, pasakoja D.Paulavičius.

Dabar jis turi 400 hektarų miško, lentpjūvėje dirba šeši nuolatiniai darbuotojai. Norint plėstis reikėtų įdarbinti naujų žmonių, bet aplink Šėtą tokių nėra. Darbo jėgą nusiurbė emigracija. Net švedų žemės ūkio bendrovėje nedirba nė vieno šėtiškio, darbininkų jie atsiveža iš Kaišiadorių Radviliškio.

„Kadaise turėjau ir savų miško kirtėjų, bet dabar dirbu su rangovais, taip paprasčiau, nes tas darbas nėra pastovus. Beje, samdau juos ne tik miškui kirsti, bet ir atsodinti. Aš jau nesulauksiu, kol užaugs, bet mano principas toks: mes radome, todėl ir patys turime kažkam palikti. Žinoma, kirtavietė tuščia nebus, bet neatsodinta, neprižiūrima mediena bus prasta. Taip galvoti ir daryti man įdomu. Turbūt nesu tipiškas komersantas – milijonų man nereikia“, – tikina Dalius.

Verslininko miško valdos išsibarsčiusios po visą šalį, siekia ir Šalčininkų rajoną.  Pri­žiūrėdamas kirtavietes, jaunuolynus kasdien jis nuvažiuoja po 500 kilometrų. Rinkdamasis vietą lentpjūvei D.Paulavičius buvo konkretesnis. Pirmiausia nusižiūrėjo pastatą Raseinių rajone, džiaugėsi, kad bus netoli važinėti iš namų Kaune.

„Bet ten važiuodavau kaip į katorgą. Vėliau čia gavau mažą lūšnelę. Kad būtumėt matę, su kokia energija aš ją tvarkiau! Šėtoje jaučiuosi visai kitaip. Nors nėra nei upių, nei ežerų, vien lygumos, tai man savas kraštas, todėl pats mieliausias ir gražiausias. Jis labai mane traukia“, – prisipažįsta Dalius. Dabar močiutės namuose, kuriuose mirus motinai augo nuo penkerių metų, vyras yra įsirengęs savo šeimos vasarvietę.

Visi trys sūnūs liko su motina

Šėtos seniūnijos žmonės kaip susitarę pasakoja apie ypatingą šios žemės trauką, priskirdami jai kone magiškų galių. Jie dėsto istorijas apie vieną ar kitą šėtiškį, dėl nepaaiškinamų priežasčių pasirinkusį šias vietas gyventi ar dirbti. Ir jos ne iš piršto laužtos, bet vis dėlto tėra išimtys, o ne tendencija. Šėtą ištiko tokia pat lemtis kaip ir daugelį šalies miestelių – ji stipriai susitraukė. Prieš du dešimtmečius šioje seniūnijoje gyveno 2730, dabar – 1970 žmonių. Pačiame miestelyje yra apie tūkstantį gyventojų.

Išsikraustyti iš Šėtos yra kur kas mažiau priežasčių nei iš daugelio kitų panašių gyvenviečių. Miestelis spindi švara, prižiūrėtais gėlynais, gatves puošia skoningai išdažyti, sutvarkyti namai. Pakeliui iš Vilniaus į Kėdainius įsikūręs miestelis traukia pravažiuojančiojo akį. Aktyvi seniūnijos bendruomenė vis sugalvoja renginių ir sau, ir visai šaliai. Tarkim, miestelio gimnazijos mokytojo, žinomo ilgų distancijų bėgiko Aurimo Skinulio iniciatyva minint 650-ąsias miestelio metines surengtas Šėtos bėgimas – jau tradicija. Jis yra vienas iš dvylikos etapų, sudarančių Lietuvos bėgimo taurės varžybas. Tą dieną miestelyje apsilanko visas šios sporto šakos Lietuvos elitas ir jo gerbėjai.

„Patys dar nesugalvojame, kaip tai paaiškinti, bet šių metų demografiniai seniūnijos rodikliai neįtikėtinai pagerėjo: gimė 16, o mirė 17 žmonių! Pernai sulaukėme 12 naujagimių. O pažiūrėkime į 2009-uosius: tada gimė trys, o mirė net 48 šėtiškiai. Gal jau atsiplėšėme nuo dugno?“ – Šėtos seniūnas Petras Pupkus tiki, kad blogiausi miestelio laikai liko praeityje.

Miestelio senbuvė Salomėja Miliauskienė įsitikinusi: sulaikyti žmones gali tik du dalykai – šeimoje įskiepytos vertybės ir galimybė užsidirbti. Kadaise moteris į Šėtą atsikraustė nematydama žemės pro ašaras. Sovietai išvijo ją iš kartu su vyru pasistatytos sodybos, nes tose vietose buvo numatyta melioracija. Salomėja miestelį jau laiko savu – čia ji susikūrė prasmingą gyvenimą, užaugino keturis vaikus. Duktė išsikraustė kitur, o trys sūnūs su šeimomis gyvena čia pat.

„Prie sovietų valdžios tėvai stengdavosi vaikus išsiųsti iš namų, kad tik į miestą, kad tik nelenktų nugaros kolchozuose. Mūsų vaikams jau nebereikėjo bėgti. Kai sugriuvo kolchozas, mano vyras tapo ūkininku. Dabar šeimos ūkis valdo 400 hektarų. Visi darbštūs, kiekvienam užtenka ir darbo, ir duonos. Smagu mums visiems kartu“, – džiaugiasi sūnus ir jų šeimas kasdien matanti senolė.

Sūriai – kaip vizitinė kortelė

Be tradicinio maratono, palaikomo jaunesnės kartos, seniūnijai apsnūsti neleidžia ir vyriausieji. Buvusios mokytojos Genovaitės Vanagienės suburti balsingi senjorai repetuoja, rengia koncertus kartais net kelis kartus per mėnesį. O Zofijos Imbrasienės Sangailų kaime, savų namų kieme, pastatytą ir įrengtą klėtelę lanko turistai iš visos Lietuvos. Moteris yra surinkusi daug etnografinės medžiagos, išpuošusi klėtelę savo rankdarbiais. Vasarą čia vyksta vaikų stovyklų užsiėmimai, įvairios edukacinės programos.

Vietos gyventojai Z.Imbrasienei turbūt labiausiai dėkingi už tęsiamą Šėtos sūrių tradiciją. Ji kartu su kaimyne Gražina Ilevičiene per metus pagamina jų dešimtis.

Su tradicijos pradžia siejama Šėtos sūrinė, įkurta dar 1930-aisiais, bankrutavo prieš keliolika metų. Miesteliui tai buvo nemenkas smūgis, nes tuomet darbą prarado maždaug šimtas žmonių. Pragyvenimo šaltinio neteko ir karves auginusios bei pieną sūrinei teikusios šeimos. Šiandien karvių jau beveik niekas nelaiko, bet sūrių gamyba nepamiršta. Tiesa, tęsiama naminių sūrių tradicija, ne fermentinių, kokie buvo brandinami sūrinėje.

„Sūrinės laikais nelabai tų sūrių ir gamindavome pačios, tik viena kita moteris tuo užsiėmė, nešė į turgų parduoti. Vėliau, kai sūrinė bankrutavo, uždarė ir pieno supirkimo punktą, reikėjo kažką daryti su pienu, nes karves tebelaikėme. Va tada ir prasidėjo. Kuri kaip mokėjo, taip ir darė, daug visokių receptų prigalvojome, gardinome įvairiais priedais. Šėtos naminis sūris gaminamas iš saldaus pieno arba per pusę pieno ir varškės. Įmušus kiaušinį jis tampa geltonas, panašus į lydytą. Tai ir yra miestelio firminis“, – atskleidžia garsiausios sūrininkės Zofija ir Gražina.

Norintieji paragauti Šėtos firminio turėtų paskubėti. Kadaise smūgį tradicijai sudavė sūrinės bankrotas, o dabar šėtiškių sodybose atgaivinta gamyba gęsta, nes sūrių slėgti nebėra iš ko. Žmonės, atvažiuojantys pas Zofiją ir Gražiną užsisakyti sūrių, pasakoja, kad ieškant naminio pieno jiems tenka apvažiuoti keletą seniūnijų. Ir patys gūžčioja pečiais: ar gali Šėta vadintis ūkininku kraštu, jei pieno gausi tik parduotuvėje, bet ne iš žmogaus sodyboje?

Petro Malūko nuotr.

Balbieriškis visais laikais mokėjo užsidirbti. Tik porą pastarųjų dešimtmečių miestelio verslumo genas buvo kiek primigęs, bet dabar jis vėl sparčiai skleidžiasi. Balbieriškiečiai apskaičiavo, kad kas penktam lietuviui sukūrus bent po vieną darbo vietą šalyje suklestėtų pramonė. To jie ir siekia – pamažu, bet atkakliai.

Jūratė KILIULIENĖ

Prienų rajone esantis Balbieriškis buvusioje epochoje mažai skyrėsi nuo kitų šios Europos dalies miestelių. Tiek XIX amžiuje, tiek XX a. pirmoje pusėje – iki pat sovietų okupacijos – versle, ypač prekyboje, čia dominavo žydai. Pagrindinėje miestelio arterijoje, Vilniaus gatvėje, dar galima rasti nemažai prieškario amatų, prekybos ženklų, nors šiandien Balbieriškyje nebėra nė vieno žydo. Tie ženklai – tai solidūs raudonų plytų statiniai, galu į gatvės pusę labai arti vienas kito statyti mediniai nameliai. 1944-aisiais beveik visus juos nušlavė sovietų tanko driokstelėjimo sukeltas gaisras.

Yra išlikęs tik Vilniaus gatvės planas. Ties kiekvienu statiniu įrašyta jo savininko pavardė ir veiklos pobūdis. Prekeivis, kalvis, odininkas – visi iki vieno šios gatvės žydai kuo nors vertėsi. Vos keliuose namuose čia buvo įsikūrę lietuviai. Kaip jie užsidirbo duoną, dabar galima tik spėlioti, nes senajame plane jie įamžinti vien pavardėmis.

Vienas stambesnių žydų pradėtų verslų – 1913 m. paleista spirito varykla. Ir sovietų okupacijos metais ji buvo pagrindinė Balbieriškio maitintoja. Tada miestelyje iškilo keli daugiabučiai gamyklos darbininkams, jų vaikams – darželis, mokykla. Spiritas čia varytas iki pat 2005-ųjų.

Gamyklą uždarius miestelį ištiko šokas. Per 150 žmonių liko be darbo, šeimos – be pragyvenimo šaltinio. Dauguma jų išeitį rado už miestelio ribų. Lyg ir nieko bloga, kad balbieriškiečius susiurbė Alytus, Kaunas, Prienai, bet pačiam miesteliui tai neišėjo į naudą. Į miestus dirbti važinėjantiems žmonėms Balbieriškis liko tik miegamuoju. Gyvybė ėmė gesti.

Vis dėlto Balbieriškiui ir šį kartą pavyko atsitiesti. Vietos gyventojų smulkieji verslai atsigavo ir plečiasi, įgyvendinamos naujos iniciatyvos, kuriančios darbo vietas. Balbieriškio seniūnė Sigita Ražanskienė vardija atsigavimo priežastis. Pirmiausia – pasikeitęs miestelio veidas: už europines lėšas sutvarkytas šimtametis dvaro parkas, iškilo kultūros centras, įrengti sporto aikštynai, net rampa riedutininkams. Ir žmonių nuotaikos jau nebe tokios kaip prieš dešimtmetį. Nežinia, kiek prie to prisidėjo teigiami išoriniai pokyčiai, bet miestelėnai pajuto atgimusį pasitikėjimą savomis jėgomis, norą stiprinti savo miestelį.

Kruta visa giminė

Įvažiavus į Balbieriškio centrą akį traukia ne tik europinės naujovės, bet ir iškilus pastatas su užrašu „Darguva“. Maisto, ūkinių prekių, drabužių parduotuvės, kepykla, vaistinė, pokylių salės, kavinė, iš kiemo pusės automobilių remonto dirbtuvė ir jų pardavimo aikštelė – čia, it kokiuose didmiesčių akropoliuose, žmonės tenkina visus žemiškuosius poreikius. Ir liūdnai juokauja, kad „Darguva“ atstoja ir bažnyčią, prieš kelerius metus sudegusią ir vis dar neatstatytą.

Visas šis turtas priklauso balbieriškiečių Dargužių šeimai. Vietiniai laiko juos sėkmingiausiai besisukančiais miestelio verslininkais, nors jie tikrai nėra vieninteliai, kuriems sekasi.

Jaunesniosios šios šeimos atstovės, verslo įkūrėjų Prano ir Laimutės Dargužių dukters Gintarės Miknevičienės teigimu, šis laikotarpis – savotiškas aukso amžius. Darbo daug, bet jis duoda vaisių. Šiandien jau nebereikia galvoti, iš ko mokėti atlyginimus darbuotojams, nebeslegia ir banko paskolos, baigtos mokėti prieš penkerius metus, bet ankstesniais metais būta visko – yra tekę balansuoti ties išgyvenimo riba.

„Mūsų visa giminė nebijo darbo. Kiek prisimenu, tėvai niekada nesėdėjo sudėję rankų, vis sugalvodavo, kaip prisidurti prie valdiško atlyginimo. Tai megzdavo, tai siūdavo. Mano dėdės, tetos taip pat užsiima smulkiaisiais verslais. Gal tas su krauju persiduoda? Senelis buvo labai energingas žmogus, visą gyvenimą ėjo vadovaujamas pareigas įvairiose Lietuvos vietovėse, kol buvo paskirtas Balbieriškio plytų fabriko direktoriumi. Tai buvo paskutinė jo darbovietė, todėl šeima čia įleido šaknis. Jau trečia mūsų karta savo gyvenimą kuria Balbieriškyje“, – pasakoja 36 metų moteris.

Jos tėvų pradėtame versle dabar sukasi trys poros – tėvai, Gintarė su vyru Donatu ir jos brolis Ernestas su žmona Aukse. Trys moterys rūpinasi parduotuvėmis, kulinarijos cechu, pokylių salėmis, o vyrams paliktas automobilių pasaulis. Jie turi mažąją bendriją „Autolotas“, gabenasi iš užsienio naudotus automobilius, juos remontuoja ir parduoda čia pat įrengtoje aikštelėje.

„Tėvai anksti suprato – išskaidyti verslą daug saugiau, negu viską statyti ant vienos kortos. Kartais geriau sekasi viena sritis, kartais kita, taip ir sukamės. Bet buvo laikas, kad ir tai negelbėjo. Tada tėvai, palikę mus prižiūrėti verslo, buvo išvykę į Ameriką. Septynerius metus dirbo ten juodus darbus, siuntė mums pinigus. Tik taip pavyko išsilaikyti. Tačiau sustoti ir dabar negalime, kiekvieną dieną galvojame, ką dar naujo padaryti. Vos pradedame – žiūrėk, jau ir kiti tą patį daro. Ar patys galvų neturi?“ – piktinasi Gintarė.

Užtat dėl konkurencijos, nors kartais ir ne visai sąžiningos, vartotojas tik laimi. Balbieriškyje šviežių kepinių dabar galima nusipirkti keliose vietose. „Darguvos“ kulinarijos skyrelyje kasdien garuoja vis kitos rūšies bandelės, siūloma įvairių pyragų, o juos kepančios moterys juokauja, kad išlepinusios miestelio gyventojus. Tad kas mėnesį tenka keisti gardėsių asortimentą, sugalvoti naujų receptų. O be šviežių batonų balbieriškiečiai negali pradėti dienos lyg prancūzai – be savųjų „bagečių“. Dešimtą valandą ryto prie jų jau rikiuojasi eilutė. Miestelyje keptų batonų kasdien parduodama 60 vienetų, o kai būdavo prekiaujama atvežtiniais, pakakdavo ir 25-ių.

Konkurencija stiprina verslą

Nauja produkcija, kurios dar niekas nenusižiūrėjo, – šaldyti pusfabrikačiai. Naujovė pasiteisino iškart. Koldūnus, cepelinus, blynus, balandėlius Balbieriškio šeimininkės greitai pamėgo, nors būta abejonių, kad galbūt mažame miestelyje greitai paruošiami produktai neprigis. G.Miknevičienė tikina, kad čia jų parduodama tiek daug, jog teko atsisakyti minties išvežioti juos į kitus prekybos taškus.

„Darguva“ – Dargužių šeimos verslo rūmai – galutinai baigti tik prieš dvejus metus. O pradėti statyti beveik prieš du dešimtmečius, kai vyresnieji Dargužiai nusipirko buvusią mokyklos dirbtuvę, ją nugriovė ir ėmėsi įgyvendinti gyvenimo svajonę – prekybos maisto produktais verslą iš nuomojamų patalpų perkelti į nuosavas.

Pabaigtuvių džiaugsmais šeima gyveno neilgai. Jau pradėtas naujas plėtros etapas, baigiamas įteisinti žemės sklypas, kuriame iškils priestatas su 60 nakvynės vietų pobūvius čia keliantiems svečiams. Dar vieną 30 arų sklypą su dalimi namo iš Turto fondo verslininkai įsigijo ketindami įrengti pirtį. Tačiau šis planas stringa, nes kitos namo dalies šeimininkas užsiprašė nerealios kainos.

Dargužiai neabejoja, kad nedideliame versle turi darbuotis visa šeima. Dabar jie samdo 14 žmonių, bet ir patys sukasi darbuose nuo ryto iki vakaro. Vaikai nuo paauglystės padėjo tėvams, net ir studijų kryptį rinkosi tokią, kad įgytas žinias galėtų pritaikyti šeimos versle. Gintarė Lietuvos žemės ūkio universitete studijavo buhalterinę apskaitą ir finansus – ji atsakinga už įmonių buhalteriją. Abu jos broliai Kauno technologijos universitete įgijo inžinieriaus diplomus, kurį laiką abu darbavosi Balbieriškyje. Vėliau vienam buvo pasiūlytos patrauklios karjeros galimybės Kaune.

„Man patinka dirbti kartu su tėvais, prisidėti prie to, ką jie sukūrė. Džiaugiuosi ir tuo, kad nenutolau nuo Balbieriškio. Jei ne verslas, nežinia, kaip būtų susiklostę. Aš su savo šeima gyvenu Akademijoje, nes vyro tėvai ten padovanojo mums namą. Kas rytą iš namų atvažiuojame čia, paliekame sūnų darželyje, o patys kimbame į darbus. Balbieriškis turi daug pranašumų. Tarkim, Akademijos darželyje vietos būtų tekę laukti ketverius metus, o čia sūnus pradėjo jį lankyti dvejų su puse. Akademijoje pradinėse klasėse mokosi po 30 vaikų, čia – tik 15“, – vardija Gintarė.

Ji regi, kaip gimtasis miestelis vis tvirčiau stojasi ant kojų. Čia namus, butus perkasi kauniečiai, alytiškiai. Vieniems tinka mažesnė kaina, kitiems – gražus miestelio kraštovaizdis. Kiekvienais metais gausėja vaikų darželio grupės, netrukus ši banga pasieks ir mokyklą. Gintarė sako, kad čia žmonės drąsiau imasi ir verslo. Vyrus apsėdo automobilių gabenimas iš Vakarų Europos, sklinda kalbos apie naujus ketinimus imtis maitinimo verslo. Bet didėjanti konkurencija jos šeimos negąsdina. Priešingai – ji rodo stiprėjantį vartotojų potencialą. O jei taip – vietos po saule užteks visiems.

Svajonė, įgyvendinta po 15 metų

Kol kas konkurenciją „Darguvos“ skanėstams sudaro toje pačioje gatvėje savo kepiniais prekiaujanti Danutė Buliauskienė. 65 metų moteris nuo ryto iki vakaro sukasi kaip vijurkas. Ji samdo tris kepėjas – moterys kasdien užmaišo šimtus kilogramų tešlos, iškepa kalnus bandelių, batonų, įvairiausių rūšių saldžiųjų gardėsių, tarp kurių – įnoringieji šimtalapiai ir šakočiai.

Danutės pasididžiavimas ir verslo vizitinė kortelė – ruginė duona. Kepa ją su kanapėmis, saulėgrąžomis, saldesnę ir becukrę. Tai „Danutės duona“, kurta, tobulinta dvejus metus. Moteris ryžosi ją siūlyti pirkėjams tik tuomet, kai pati buvo patenkinta skoniu ir maistinėmis savybėmis.

Verslininkė tik nedidelę dalį produkcijos parduoda savo parduotuvėse pačiame Balbieriškyje bei gretimuose Sūkurių ir Paprūdžių kaimuose. Vos pradėjusi verslą ji užsibrėžė tikslą užsiimti ir kepinių išvežiojimu, nes tik taip išeina didinti apyvartą.

„Šiuo metu ieškome rinkos Anglijoje ir Ispanijoje. Kepame ruginę duoną su natūraliu raugu, naminį pyragą, tinkamai saugomi jie išsilaiko ilgai, net mėnesį, tad atstumas mūsų negąsdina. Dabar prekiaujame Prienų, Varėnos, Kalvarijos turguose, Kaune ir Vilniuje. Prienų turguje šeštadieniais būnu pati. Turime nuolatinių pirkėjų, žmonės giria, sako, kad mano duona senoviška, primena jiems keptą jų vaikystės namuose“, – pasakoja verslininkė.

Svajonę kurti savo kepyklą D.Buliauskienė puoselėjo seniai. Dar prieš 15 metų ji buvo nusipirkusi kepimo krosnį ir tešlos maišytuvą. Bet tada mirė vyras, o viena pradėti verslo nesiryžo. Tik prieš trejus metus nutarė: dabar arba jau niekada. Pirmasis įrenginys, atsiradęs kepyklėlėje, buvo senasis tešlos maišytuvas. Kepimo krosnis savo valandos nesulaukė – surūdijo ir iškeliavo į metalo supirktuvę. Sužiūrėjusi, ką turi ir ko trūksta, moteris pirmiausia ėmėsi statybų. Kepykla įsikūrė prie nuosavos parduotuvės prilipdytame priestate.

Verslui įsukti D.Buliauskienei prireikė banko paskolos. Nesibaimino užsikrauti šios naštos, nes buvo viską kruopščiai apskaičiavusi, žinojo, kad pavyks uždirbti ir paskolai grąžinti, ir verslui toliau plėtoti. Paklausta, kiek iš viso kainavo įrengti kepyklą, moteris stveriasi už galvos – suma tikrai didelė, viršijanti 30 tūkst. eurų, bet tiksliau apskaičiuoti sunku. Kas mėnesį mokėti bankui apie 400 eurų jai nėra sunku, nes uždirba ne tik kepykla, bet ir parduotuvės, be to, dar ir pensiją gauna.

Verslo pradžią D.Buliauskienei palengvino valstybės parama. Ji pasinaudojo Darbo biržos vietinių užimtumo iniciatyvų projektu ir gavusi negrąžintiną valstybės paramą įsteigė vieną darbo vietą, įsigijo įrangos. Iš viso balbieriškietė samdo dešimt žmonių.

„Sunkumų kyla kasdien. Gamyboje negali būti kitaip – čia viskas siūbuoja, svyruoja, tai yra pinigų, tai tuščia. Bet nėkart nepasigailėjau, kad įkūriau kepyklą. Man labai įdomu kepti duoną – žaisčiau, tepliočiau per dienas. Nedaug kur gausi tikros, skanios duonos. Jai iškepti reikia patirties, žinių, kantrybės. Tai ne kokie sausainiai, kuriuos kiekvienas kepti moka. Daugumą gaminių kepa mano darbuotojos, o duoną – aš pati“, – pasakoja D.Buliauskienė.

Moteris turi tris vaikus, bet verslu užsiima be jų pagalbos. Sūnus ir dukterys baigė aukštuosius mokslus ir siekia savo gyvenimo tikslų. Danutė nepasigenda nei patarimų, nei pagalbos. Sako energijos turinti tiek, kad dar bent keturis verslus pradėtų, jei tik turėtų ne dvi, o keturias rankas.

Prisikasė iki žydiškų šaknų

Balbieriškiečiai įdėmiai stebi, kas vyksta nemažą miestelio dalį užimančioje buvusioje spirito gamykloje. Negirdėtas dalykas – energinga Alytaus verslininkų pora ėmėsi atgaivinti vaiduokliu virtusius pastatus, maža to, juose net apsigyveno! Žmonės domisi ne vien iš smalsumo. Jiems rūpi ir būsimos darbo vietos, kurių atsiras naujajam miestelio verslui įsisukus.

Spirito gamyklos Balbieriškyje nebėra jau daugiau nei dešimtmetį, bet miestelio istorijoje, gyventojų atmintyje ji vis dar ryškiai įsirėžusi. Kodėl balbieriškiečių namuose yra po tris čiaupus vietoj įprastų dviejų? Nes vienas skirtas šaltam vandeniui, kitas – karštam, o trečias – spiritui! Šiuo senu pokštu miestelėnams patinka prajuokinti atvykėlius. Žinoma, veikiant gamyklai su tikrove jis neturėjo nieko bendro. Statiniai buvo saugomi it karo pramonės objektas, produkcija suskaičiuojama iki paskutinio lašo.

Bet pastaraisiais metais objektas buvo atviras visiems. Negelbėjo nė aukštos tvoros su spygliuota tvora. Kol buvo ką plėšti – plėšta, vėliau tiesiog daužyta ir deginta. Teritorija užžėlė, užpelkėjo. Vaizdai – lyg iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“. Gamykloje jau antri metai šeimininkaujantys bendraamžiai 44-erių Eglė ir Vytenis Šaučiūnai šio filmo nematė, tačiau pramoninė romantika juos įkvepia.

Poros įkurta bendrovė „Vyteksta“ daugiau nei dešimtmetį užsiima automobilių demontavimu – gabena juos iš Didžiosios Britanijos, ardo, tvarko detales ir siūlo antriniam vartojimui. Tokiai veiklai reikia nemažai patalpų. Nebeišsitekdami senosiose savo dirbtuvėse Alytuje, verslininkai jau senokai dairėsi naujų vietų. Vytenis vis neišleido iš akių Balbieriškio spirito gamyklos.

„Buvo skaudu žiūrėti į apleistus pastatus. Dar metai kiti, ir jų būtų nebelikę. Taip atsitiko su „Tauro“ bankui priklausiusiu Balbieriškio galvijų kompleksu. Jo niekas neprižiūrėjo, septynis hektarus pastatų žmonės per metus išsitampė po plytą. Graudu, kai milžiniški pinigai paleidžiami vėjais. Pasikeitė laikai, dabar verslui reikia patalpų, bet nelabai yra ką pirkti. Valstybės institucijos toleruoja tokį neūkiškumą, aplinkui apstu griuvėsių“, – apgailestauja V.Šaučiūnas.

Kol verslininkas nesėkmingai siekė įsigyti spirito gamyklą, jos būklė katastrofiškai suprastėjo. Išsikėlus paskutiniam veiklą čia vykdžiusiam šeimininkui – degtinės gamybos bendrovei „Stumbras“, pastatus perėmusi koncernui „MG Baltic“ priklausanti bendrovė „Biofuture“ penkerius metus juos dar saugojo, paskui tam neliko pinigų. Tada į juos įžengė vandalai.

Vedžiodamas po dabar jau aptvarkytą teritoriją Vytenis rodo plėšiant metalo konstrukcijas išgriautas sienas, išdaužytus langus, salėje ant puikių parketo grindų laužo išdegintą skylę. Apmaudžiausia, kad prieš pusantrų metų, kai sandoris su „Biofuture“ pagaliau įvyko, teko sumokėti tokią sumą, kokia buvo įkainotas dar nenuniokotas objektas – su veikiančia šildymo, elektros, santechnikos sistema, tvarkingais cechais, puošniomis salėmis.

Gamyklos atstatymo darbai turėtų būti baigti po pusantrų metų. Verslininkai spėlioja, kokios staigmenos jų dar laukia. Iki šiol jų netrūko. Kadangi čia buvo gaminama ypatingos vertės produkcija, kai kurios patalpos buvo taip saugomos, kad į jas nebuvo net durų. Teko ilgokai sukti galvą, kaip į jas patekti. Vienoje patalpoje jie aptiko per stebuklą išlikusį seną dviejų metrų skersmens raudonų plytų šulinį. Ištyrus jį paaiškėjo, kad tokio puikaus vandens niekur aplink nėra.

Gilindamasis į įsigyto turto istoriją Vytenis sužinojo, kad prieš karą pastatas priklausė žydams. Išliko ne tik šulinys, bet ir keli per vėlesnes rekonstrukcijas nenugriauti senosios gamyklos pastatai ar jų fragmentai. Vėliau pavyko užmegzti ryšį ir su buvusių savininkų palikuoniais.

„Prieš mėnesį buvo atvykę žmonės iš Meksikos, domėjosi savo senelių paveldu. Buvome priblokšti, kiek daug jie žino, kokia jiems svarbi jų giminės istorija. Neišgirdome jokių pretenzijų, priešingai, svečiai dėkojo, kad ėmėmės atgaivinti pastatus. Susidraugavome, esame pakviesti atvykti į jų šalį. Jie yra stambūs Meksikos verslininkai, įdomu būtų pratęsti pažintį, pamatyti, kaip jie dirba“, – kuria planus V.Šaučiūnas.

Susikūrė industrinę romantiką

Pusketvirto hektaro piktžolėmis apžėlusi teritorija su 25 statinių griaučiais vargu ar daug kam atrodytų patrauklus pirkinys. Bet Šaučiūnai į jį taikėsi ne tik iš verslo paskatų. Eglė kilusi iš Balbieriškio, Vytenio tėviškė – Kelmanonių kaime už penkių kilometrų. Abiem tiesiog rūpėjo susitvarkyti savame kieme, paskatinti savo pavyzdžiu kitus.

Tiesioginei „Vytekstos“ verslo krypčiai – automobilių demontavimui, detalių sandėliams – tokio dydžio patalpų net nereikia. Didesnę dalį jų tikimasi išnuomoti pramonės įmonėms. Vienas sutvarkytas segmentas jau turi šeimininkus.

„Kaime įsukti didelį verslą vienam sudėtinga, reikia pagalbos iš šalies. Pirmieji mūsų nuomininkai skandinavai čia užsiims plastiko perdirbimu į granules. Gamybą jie pradės jau po mėnesio, žada sukurti apie 30 darbo vietų. Miesteliui tai nemaža parama. Kai žmonės turi darbo, gerai ir parduotuvėms, paslaugų teikėjams, atkrinta kenksmingi polinkiai. Balbieriškis keičiasi į gera“, – džiaugiasi prie to ir pats galintis prisidėti V.Šaučiūnas.

Patys Šaučiūnai Alytuje ir Balbieriškyje yra sukūrę 18 darbo vietų. Ėmęsi atkurti buvusią spirito gamyklą jie įdarbino profesionalų darbų vykdytoją ir įpareigojo iš vietos vyrų suburti brigadą. Dabar joje – septyni jauni statybininkai, paties vykdytojo ir išmokyti amato subtilybių. V.Šaučiūnas sako dabar galintis mokėti jiems vos 400–500 eurų atlyginimą, bet kai Balbieriškio verslas įsisiūbuos, o vyrai įgis daugiau patirties, bus mokama daugiau.

Vienas verslininko tikslų – įsitvirtinti Vakarų rinkoje, nes verslo ryšiai su Rusija, Ukraina tampa vis beprasmiškesni. O laukiant, kol įmonės reikalai pagerės, Vytenis savo darbuotojams stengiasi atlyginti kuo gali. Pavyzdžiui, leidžia jiems naudotis patalpomis kaip savo. Kilo noras sportuoti – leido įsikurti pusrūsyje, nupirko treniruoklių. Yra ir daili pavėsinė – darbininkų poilsio vieta.

Atstatomam objektui įgaunant vis didesnę vertę, iškilo būtinybė jį saugoti. Verslininkai pasielgė paprastai – užuot samdę saugos įmonę, nutarė patys čia apsigyventi. Vos per kelis mėnesius jaunųjų statybininkų brigada įrengė jiems originaliai suplanuotą, moderniomis apdailos medžiagomis išdailintą būstą. Aukštu žemiau atskirą būstą įsirengė ir verslininkų sūnus su drauge.

E.Šaučiūnienė tikina, kad niekur kitur nėra taip ramiai miegojusi. Aukštos lubos, didelės erdvės sukuria gerą aurą, o pro langus tolumoje matyti jos vaikystės namai. Eglei smagu peržengus buto slenkstį atsidurti milžiniškoje salėje su autentišku parketu, nesvarbu, kad kol kas joje dar žioji vandalų laužavietė. Sutuoktiniai svajoja, kad po metų kitų ant parketo suksis poros, skambės geros muzikos koncertai – Balbieriškis galės girtis pirmaisiais loftais provincijoje.

Slidus ir šlapias reikalas

Po netikėto spirito gamyklos griuvėsių atgimimo atrodė, kad Balbieriškio gyventojų jau niekas nebegali nustebinti. Tačiau kai jų seniūnijoje įsikūręs verslininkas pradėjo kubiluose veisti šamus, kalbos miestelyje netilo ilgai.

„Nusipirkau buvusį trąšų sandėlį, įrengiau gruntinį šilumos mainininką, vėdinimo sistemą, visą angarą apšiltinau. Kartu su žuvimis tai kainavo kelis šimtus tūkstančių eurų. Nežinau, kada man tai atsipirks. Dar per šimtą tūkstančių atsiėjo statinės, įranga žuvims auginti. 70 proc. sumos padengė Nacionalinė mokėjimo agentūra. Ir štai jau beveik metai, kai auginu šamus“, – trumpą savo naujojo verslo istoriją iškloja 46 metų Valdas Petruškevičius.

Verslininkas ima graibštą ir sužvejoja kubile du ilgaūsius šamus. Bando juos sučiupti rankomis, šie išsprūsta ant grindų, nesiduoda suimami. „Slidus ir šlapias reikalas“, – tarsteli V.Petruškevičius, prabildamas apie verslo sunkumus. Tai biologiniai filtrai sustreikuoja, tai valymo įrenginiai nespėja valyti nuotekų, sunku nusipirkti reikiamą kiekį mailiaus. Nepraminti ir realizacijos keliai. Negausūs ir dar menkai patyrę afrikinių šamų augintojai susibūrė, kad galėtų kartu tiekti žuvis Vakarų šalims, bet ir bendrai užaugintas kiekis tam vis dar per menkas. Per mėnesį reikėtų patiekti bent 20 tonų žuvų.

Pats Valdas planuoja per metus užauginti 34 tonas šamų, bet šįmet bus gerai, jei pasieks 10 tonų. Kol Europos rinka nepasiekiama, jo žuvis valgo lietuviai. Perpirkliai išvežioja į restoranus, prekybos centrus. Šviežių šamų galima nusipirkti ir turguose.

Tai tik iš bėdos, nes Lietuvoje rinka ir žmonių perkamoji galia per maža, kad verslininkui sugrįžtų investuoti pinigai. Jis lygina: daugeliui net karpis yra prabanga, tai ką kalbėti apie dvigubai brangesnį šamą, už kurio kilogramą parduotuvėje prašoma 5,5 euro.

Kol šamas nuo 30 gramų mailiaus tampa tinkama parduoti 1,2 kilogramo žuvimi, praeina mažiausiai pusmetis. Žuvys auga nevienodai, kas mėnesį reikia perskirstyti pagal svorį, kad didesni šamai neužgožtų mažesniųjų. Tai papildomas stresas ne tik žuvininkams, bet ir šamams. Po perkėlimo į kitą kubilą jų augimas sustoja kelioms dienoms.

Ne į sveikatą jiems ir triukšmas, todėl angare nepatartina daryti staigių garsą skleidžiančių judesių. O įžengti į jį galima tik su apsauginėmis šlepetėmis, kokios dalijamos prie ligoninės durų. Atrodytų, grynas vargas auginti šamus, bet būtent jie yra lengviausiai uždarose sistemose auginamos žuvys. Tarkim, jei dingtų elektros energija, šamai išgyventų net ir parą, o upėtakiai išsijungus sistemai išgaištų per dvi valandas.

„Šamai – kantrios žuvys, todėl jas ir pasirinkau. Bet vis tiek vargo ir rūpesčių labai daug. Namie žuvis auginu akvariumuose, įsivaizdavau, kad ir čia nebus sunku“, – mėgsta pasijuokti iš savęs Valdas.

Naujos verslo krypties – šamų auginimo jis ėmėsi įžvelgęs neblogų perspektyvų. Tikėtina, kad ateityje lietuviai norės valgyti vis daugiau žuvų ir jų teks užsiauginti, nes komercinė žvejyba Lietuvoje daug kur ribojama, laivų pramonė žlunga. Tad prieš du dešimtmečius pradėtą prekybą drabužiais jis paliko žmonai, o pats kremta nelengvą, bet pasitenkinimo teikiantį žuvų augintojo pradžiamokslį.

„Jeigu kas penktas lietuvis įdarbintų bent po vieną žmogų, turėtume ne prastesnę pramonę nei Vokietijoje ar Švedijoje. Mano šeima yra įdarbinusi apie 30 prekybininkų, o žuvininką kol kas tik vieną“, – skaičiuoja verslininkas.

Akivaizdu, kad savo indėlį keliant Lietuvą iki klestinčios ekonomikos jis dar ketina padidinti.

Petro Malūko nuotr.

Tarp dviejų piliakalnių akmenimis grįstu keliuku užvinguriavus ant kalno, nuo kurio atsiveria Nemuno vaga, prie Vytauto paminklo, nepajudinamai čia stovėjusio net sovietinės okupacijos metais, mus sutinka Veliuonos krivis. Iš tikrųjų – tai miestelio veterinaras. Bet nemažos dalies veliuoniškių šiandienoje gali užčiuopti šlovingos miestelio praeities giją.

Aušra LĖKA

Eilinės savaitės dienos vidudienį miestelio pagrindinėje aikštėje – vienas kitas turistas, bandantis į vieną kadrą įtalpinti milijono vertą vaizdą – Nemuno slėnį. Pasilipusi ant kopėtėlių moteris laisto nuo stulpų svyrančias raudonas pelargonijas iščiustytoje, trinkelėmis grįstoje aikštėje su Vytautu vidury. Dar dažais kvepiantys bažnyčios bokštai, iš kurių atsiveria piliakalnių nusagstytos Veliuonos apylinkės. Motelis, ko gero, šiandien svečių neturi, tad uždaryta ir jo kavinukė. Bet už šimto metrų užeiti kviečia kita. Iš „Redos kirpyklos“, beje, vienos iš trijų Veliuonoje, išėjusi mergina kirpimo madingumu galėtų varžytis su geriausiais sostinės salonais.

Prie dvarvietės vyriškis grėbia dangų remiančių labai retų Lietuvoje tulpmedžių tikrai tulpės formos lapus. Ką tik iš gimnazijos pabirę pradinukai mostaguoja rankomis, bandydami patekti į fotografo objektyvo akiratį, o grupelė vyresniųjų traškina bulvių traškučius ant piliakalnio, mėgaudamiesi gal jau paskutiniais rudens saulės spinduliais.

„Skaistute, ar čia vištos krūtinėlė?“ – tikslinasi su vienos iš dviejų maisto parduotuvių pardavėja vyriškis. O ūkinių prekių parduotuvėje tuštoka – pardavėja aiškina, kad algų dienomis žmonių daugiau.

Parduotuvių Veliuonoje net šešios: dvi maisto, ūkinių prekių, gėlių ir dvi drabužių (viena iš jų – dėvėtų). Į vieną, įsikūrusią tarsi iš vaikiškos knygelės rausvame namelyje, kaip korys prilipusiame ant stataus šlaito, viena po kitos moterys užsuka garantuotai ieškodamos ne vaidilučių apdarų.

Bet nevertėtų trinti akių manant, kad vaidenasi, pamačius po Veliuonos dvaro parką oriai vaikštinėjančias išsipusčiusias skrybėlėtas po­nias, o tarp ant piliakalnio traškučius traškinančių gimnazisčių gali būti ir kokios trys vaidilutės – vietiniai nevengia persikūnyti į savo pirmtakus.

Nenuostabu: Veliuona – ne koks eilinis taškas žemėlapyje, nors šiandien miestelį namais vadina tik apie 800 veliuoniškių. Veliuona – vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje vietovardžių. Ne­iš­sen­kan­tys kūrybingumo ir patriotizmo syvai ugdo kar­tą po kartos, tad išskirtiniai žmonės čia gyveno ir prieš šimtą ar kelis šimtus metų, ir šių dienų veliuoniškiai smarkiai skiriasi nuo statistinio Lietuvos miestelio gyventojo pagal profesionalių ar mėgėjiškų menininkų ir istorijos gerbėjų koncentraciją.

Vytauto pergalė prieš kryžiuočius ir prieš sovietus

Veliuona, anksčiau vadinta Junigeda, lyg Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skydas, sustabdęs  kryžiuočius. Jo garbei miestelio centrinėje aikštėje 1930 m. pastatytas paminklas. Bet Vytautas Veliuonoje nugalėjo ne tik kryžiuočius. Stebėtina, bet visą sovietų okupacijos laikotarpį jis nepajudinamai rūsčiu žvilgsniu stebėjo tuomet čia buvusį Petro Cvirkos kolchozo centrą.

„Kas mane labiausiai jaudina per šimtmečių Veliuonos istoriją – kad veliuoniškiai ir tais sunkiais sovietinės okupacijos laikais išlaikė istorinius paminklus, nenugriovė Vytauto, Gedimino paminklų, aukuro, nepastatė jokių sovietinių stabų. Gatvių pavadinimo nepakeitė nė vieno – visada čia buvo ir Gedimino, ir Vytauto gatvės. Vieną naują buvo pavadinę Komjaunimo. Bet mokyklos kraštotyrininkai draugavo su kolegomis Latvijoje ir Estijoje, tad įšnekinome tos gatvės pavadinimą pakeisti į Draugystės – taip ji vadinasi lig šiol. Kitur rezistentus, kovotojus už nepriklausomybę į griovius vertė, o pas mus, jei sovietų valdžia neleido laidoti katalikų kapinėse, veliuoniškiai palaidodavo evangelikų“, – pasakoja Veliuonos metraštininkas, kas ketvirtą dabartinį veliuoniškį lietuvių kalbos ir literatūros mokęs dabar jau 86-erių Stasys Liut­vi­na­vi­čius. Mokytojas net kvatoja prisiminęs, kaip bandyta įrodinėti, kad Vytautas trukdo automobilių eismui, bet miestelėnai bendromis pastangomis užginčijo, kad jiems jis nekliudo.

S.Liutvinavičius – ne prigimtinis veliuoniškis, bet nuo 1954 m. čia mokytojavęs, garsėja ir kaip geriausias Veliuonos gidas, jam suteikta aukščiausios kategorijos gido kvalifikacija. Bet dabar sako privengiantis tai daryti, sutinka tik ypatingais atvejais. Mat pasakodavęs apie Veliuoną už ačiū, niekad neimdavęs pinigų, nebent dėkingi ekskursantai kokį suvenyrą ar knygutę padovanodavę. „Dabar yra mokamų gidų, nenoriu iš kitų duonos atimti“, – sako S.Liutvinavičius.

Ekskursantus jis sutinka savo kūrybos eilėraščiu apie Veliuoną („Kur žvelgsi, istorija glūdi aplinkui“, – deklamuoja). Veliuonai skirta, galima sakyti, visos 11 mokytojo knygų – ne tik pasakojimai apie miestelį, bet ir poezija. Mokytojas turi savo maršrutą, bet atsižvelgia ir į ekskursantų pageidavimus.

Jaunimui rūpi lipti į piliakalnius (171 laiptelis į Pilies kalną!). Vyresni labiau domisi istorine pra­eitimi, juk dar 1291 m. pirmą kartą istoriniuo­se analuose paminėta Junigedos, vėliau Veliuonos pilis, daugiau kaip 250 metų čia buvo svarbiausias forpostas, saugojęs nuo kryžiuočių. Ligi šiol pasakojamas mitas, kad čia žuvo didysis kunigaikštis Gediminas, ant piliakalnio yra paminklas jam. Bet, šypsosi vaikščiojančia Ve­liuo­nos enciklopedija vadinamas S.Liut­vi­na­vi­čius, jei čia jis žuvo, kaip po to dar dvejus metus dalyvavo įvairiuose įvykiuose? Dabar manoma, kad Veliuonoje žuvo svarbi istorinė asmenybė, tik neaišku kuri.

Diskusijų kyla ir dėl to, kas yra veliuoniškiai – žemaičiai ar aukštaičiai. Istoriniuose raštuose likę įrašai, kad Vytautas užrašęs Veliuoną iki pat Seredžiaus žemaičiams. Bet lietuvių etnografai ir istorikai sako, kad veliuoniškiai – Vakarų aukštaičiai. „Žemaičių šnektos mes nė nesuprantame“, – garantuoja S.Liutvinavičius, žemaitiškai pasakydamas frazes, kurios aukštaičio ausiai skamba nelabai padoriai, ir pamatęs nuostabą ilgai nelaukdamas „išverčia“. Šmaikštusis gidas tokių juokų, mįslių ar šaradų žino daugybę ir jomis paįvairina savo ekskursijas.

Daug versijų, ir nuo ko kilo Veliuonos vardas – velnio, vėlės, o gal Vilniaus. Au­torite­tin­giau­sias vietos istorijos žinovas S.Liutvinavičius pasakoja, kad Veliuonės – mirusiųjų deivės – vardas kilęs nuo „vėlės“. Bet dabar istorikas Alfredas Bumblauskas tikina, kad Veliuonos vardas kilęs iš žodžio „vėliava“.

Veliuonos istorija traukia tikrai nemažai turistų, keliaujančių gražiuoju panemunės keliu, ar atvykstančių į tradicines čia rengiamas šventes. Bet pagal Veliuonos svarbą Lietuvos istorijai ji verta dar didesnės traukos ir pati kalta, kad ją prarado, – taip mano paveliuonėje gyvenantis žalvario dirbinių kūrėjas Rimantas Ordinas.

Štai Kernavė padarė archeologijos šventę tradicinę ir dabar kasmet į ją susirenka minios. Seredžiuje (tai 10 km nuo Veliuonos) irgi buvo surengta tokia šventė – laivai plukdė žmones, lėktuvai skraidė virš piliakalnių. „Jei būtume toliau tokias šventes tęsę, šiandien Veliuona bū­tų kaip Kernavė“, – veliuoniškiui apmaudu dėl pralaimėtos konkurencijos.

Vietos syvai augina kūrėjus, o ne verslininkus

S.Liutvinavičius pasakoja, kad ekskursantai į Veliuoną  atvažiuoja ne tik dėl ypatingos istorinės vietos. Važiuoja pažiūrėti gamtos unikumų: Veliuonos dvaro parke auga įstabaus grožio du gigantiški šimtamečiai ir du jauni tulpmedžiai, kasmet du mėnesius apsipilantys geltonais žiedais, taip pat dar 21 rūšies retų medžių.

O literatūros mėgėjai žymiausio Veliuonos gido prašo daugiau papasakoti apie čia gyvenusius Juškas – kalbininką Joną ir tautosakos tyrinėtoją Antaną, apie Petrą Cvirką.

„P.Cvirka kaip rašytojas – klasikas, bet asmeniniame gyvenime jis nusikalto valstybei – susidėjo su komunistais, NKVD. Tačiau ne jis vienas tarp klasikų turėjo nuodėmių. Bet veliuoniškiai P.Cvirką gerbia už tai, kad jis ne vieną kraštietį apgynė nuo tremties. Anuometis valsčiaus viršaitis taip pat kreipėsi į jį užtarimo ir nebuvo ištremtas“, – pasakoja S.Liutvinavičius, pridurdamas, kad pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti – jei griaus P.Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti. Bet paskui P.Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.

Veliuonoje tebėra P.Cvirkos gatvė, o jo gimtuosiuose Klangiuose tebeveikia jo muziejus, tradiciniuose Novelės vakaruose skelbiami P.Cvirkos premijos laureatai.

Beje, Veliuona turi netgi ne vieną savo premiją: rašytojo Gasparo Aleksos („Ir jis – mano mokinys“, – didžiuojasi S.Liutvinavičius) ir jo žmonos, taip pat rašytojos, Violetos Šoblinskaitės-Aleksos iniciatyva Veliuonoje atidarytas „ArsTerra“ muziejus su veliuoniškio dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno ekspozicija, imta teik­ti jo vardo premija keliaplaniams kūrėjams.

Jei jau prašnekome apie muziejus, tai, be minėtų „ArsTerra“ ir P.Cvirkos, Veliuonoje jų yra dar du. Dvare prisiglaudęs Veliuonos krašto istorijos muziejus. Kanadoje gyvenanti 83-ejų dvaro paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson, iki dešimties metų augusi Lietuvoje,  kasmet čia atvyksta, dalyvauja miestelio renginiuose. Vienu gražiausių klasicizmo laikotarpio medinių ponų namų laiko­mas dvaras su Vytauto laikus menančiais skliau­tiniais rūsiais šiandien lankytojus kviečia apžiūrėti dar vienos Veliuonos įžymybės – čia apie 1925 m. fotoateljė įsirengusio ir didžiulį to meto miestelio bei miestelėnų nuotraukų archyvą palikusio Antano Mickaus nuotraukų, P.Cvir­kos klasės (čia veikė mokykla, kurią baigė ne vienas veliuoniškis), ponų kambario fragmento.

Dar viena trauka – gyvasis „eksponatas“, garsioji vietos audėja Pranciška Ramonienė, ne tik kukliai kamputyje audžianti nuostabius raštus, bet ir muziejaus lankytojus to pamokanti.

Po poros metų, pasibaigus sutarčiai su dvaro šeimininke, muziejus planuoja keltis į savivaldybės nupirktą senąjį paštą. Tiesa, kol kas jis prašyte prašosi nemažų investicijų.

Dar vienas Veliuonos muziejus – gimnazijoje veikiantis brolių Juškų – taip pat gali pasigirti vertingais eksponatais.

„Veliuonoje net turėjome žurnalo „Bičiulis“ redakciją. Neįgaliesiems skirto žurnalo redaktoriai buvo rašytojai G.Aleksa ir V.Šoblinskaitė-Aleksa. Retas dalykas, kad tokiame nedideliame miestelyje būtų nacionalinio leidinio redakcija“, – dar vieną Veliuonos kultūrinę liniją brūkšteli S.Liutvinavičius.

Veliuonos syvai akivaizdžiai palankesni menininkams, nes didelių verslo magnatų tarp veliuoniškių nėra. Be smulkiojo verslo – parduotuvikių, kirpyklų ar smulkių ūkininkų, penktadieniais į turgelį atvežančių kas medaus, kas kiaušinių, kas tortų (yra keletas gabių kepėjų), Veliuonoje vienintelė stambesnė Jono Ju­re­vi­čiaus žemės ūkio technikos remonto ir dalių įmo­nė, garsėjanti tuo, kad sugeba ištekinti detales, kurių kitur neįpirksi, tad klientų sulaukianti ne tik iš kaimyninių vietovių.

O štai menininkų sąrašas ilgas. Mokytojas S.Liutvinavičius skaičiuoja ne tik savo 11 knygų, bet ir mokinių knygas: G.Aleksa išleidęs gal trylika, o kitas buvęs jo mokinys, prieš 15 metų į Pietų Korėją iškeliavęs ir dzenbudistų vienuoliu tapęs buvęs aktorius, teatro režisierius Kęstutis Marčiulynas, savo knygą net dedikavęs savo veliuoniškiui mokytojui.

Žymiausia tarp plunksnos brolių garbingų premijų pelniusi V.Šoblinskaitė-Aleksa. Ve­liuo­na – ir grafiko Juozo Žuko, tekstilininkės Iza­be­los Antinienės-Nilson, žalvario dirbinių meistro R.Or­dino namai. Neseniai amžinybėn veliuoniškiai palydėjo juodosios keramikos meistrę An­ge­lę Orlovskytę.

O saviveiklinių aktorių, šokėjų, dainininkų čia vos ne kas koks aštuntas devintas miestelio gy­ven­tojas. Pagrindinis, elitinis meno saviveiklos kolektyvas – „Veliuonietis“, kurio šokėjai ir dainininkai keliauja po pasaulį, reprezentuodami Lietuvos folklorą. Jo vadovė Adelė Baublienė pasakoja, kad dabartiniame kolektyve – jau trečioji veliuoniškių karta, nes jis jau skaičiuoja

51-us metus. Nuo „Veliuoniečio“ prasidėjo ir dabar tradicinės Veliuonos kadrilio šventės.

Veliuonoje veikia sportinių šokių studija, kuriasi muzikinė studija, laikinai nėra jaunimo muzikos grupės, mat jaunimas mokyklą baigė ir išvažiavo. O veliuoniškės moterys šoka ir istorinius – viduramžių, gotikos, XIX a. pradžios, kai Veliuona garsėjo dvaru, šokius, ir lanko moderniosios zumbos pamokas.

Veliuonoje senos saviveiklinio teatro tradicijos. Vietos artistai net buvo parengę turistams valandos trukmės kostiuminę atrakciją. Ben­druo­menės pirmininkas veterinarijos gydytojas (dar ir vietos aktorius bei dainininkas) Naglis Ma­čėnas buvo krivis. Veliuoniškiai įsigijo drabužius, pagamintus pagal autentišką ano meto kunigaikščių ir kryžiuočių aprangą, pasidabindavo veliuoniškio R.Ordino sukurtais pagal senovinius pavyzdžius diržais, segėmis.

„Vaidindavome scenas, kai kryžiuočių pa­siuntiniai atsiuntė laišką didžiajam kunigaikščiui Gediminui ir jis su kriviu diskutuoja apie krikščionybę. Užkurdavome aukurą, sustatydavom turistus ratu, siųsdavome kaušą midaus ar alaus. Pašokdavo vaidilutės, Veliuonos senovinių šokių kolektyvas“, – pasakoja „krivis“ N.Mačėnas.

Tiesa, šiemet turistams tokios atrakcijos nebesiūlė, mat ištiko vaidilučių kartų kaita: daug jų baigė mokyklą, išvažiavo. Užtat prie dvaro mokiniai kas antri metai tebevaidina A.Juškos „Svodbinę rėdą veliuonyčių lietuvių“.

Nuo mažens veliuoniškiai mokosi pažinti savo tėviškės istoriją: kultūros centras kartu su mokykla rengia gyvosios istorijos pamokas, kviečiasi istorikų, archeologų, kurie tyrinėjo Ve­liuo­nos istoriją, čia veikia vaikų kraštotyros bū­relis.

Dvylikti metai Veliuonos kultūros centrui vadovaujanti Irma Svetlauskienė, beje, ir senovinių šokių kolektyvo vadovė bei šokėja, pasišovusi ir toliau kurti teatralizuotas edukacines programas, kuriose atskleidžiama miestelio istorija įvairiomis epochomis. Tai malonumas ir vietos gyventojams, ir turistams, mat jie nori gyvo paveikslo, nori pajusti ano laiko dvasią, dalyvauti to laikmečio įvykių ir tradicijų teatralizuotose rekonstrukcijose.

„Šių vietų istorinė aura ir nuostabi gamta prideda įkvėpimo“, – pripažįsta ir paveliuoniškis žalvario meistras R.Ordinas. Jam kaip reta tinka kurti tokioje istorinėje vietoje, mat didžioji dalis jo kūrybos remiasi senovės baltų menu. „Pagonybė čia visur šalia tavęs, tik reikia atsimerkti ir iš ausų kamštukus išsiimti“, – sako menininkas.

Jis pasakoja, kad senovės menas jį patraukė labai giliomis savo prasmėmis. Sutartinės ar drabužiai – kiekviena detalė turėjo prasmę. Audžiant kiekviena nytis kažką reiškė – yra skaičių, yra ornamentų, yra spalvų kalba. Pa­puo­ša­luose taip pat visur buvo gili prasmė.

Daugiausia R.Ordinas kuria pagal archeologų surastus senovinius dirbinius. Iš šimtų pavyzdžių jis atsirenka, kurie labiau tiktų šiam laikui, nes sunkiai įsivaizduoja šiandien ant moters kaklo senovinį antkaklį.

Menininko įsitikinimu, Lietuva – žalvario, o ne gintaro šalis. Tad dauguma jo darbų – su žalvariu. Meistras kuria ne tik papuošalus, senovinių kostiumų diržus, kitą atributiką, bet ir apeiginius ragus, žalvariu apkaustytus peilius ar skeltuvus iš žaliai rusvo titnago, rasto Nemuno dugne. Tokiais senovėje ugnį įskeldavo, bet ir šiais laikais jie gali praversti laužui įkurti.

O Nemune šiemet atsivėrė ištisi lobiai – daug metų jis nebuvo tiek nuslūgęs. „Skaičiau, kad Molėtuose daug bedarbių: jei žinotų, kad iš vandens ištrauktas senas ąžuolas turi sidabro kainą, visi bristų į ežerus“, – šypsosi meistras, rodydamas, kokie dailūs peilių kotai išeina iš tokio šimtmečius po vandeniu išbuvusio medžio.

R.Ordinas sako, kad dabar jo gyvenimas – ištisa šventė: „Ir todėl, kad į šventes su savo dirbiniais nuolat važinėju, ir todėl, kad darbas – šventė.“ Jis pragyvena tik iš kūrybos. Bandė ūkininkauti – augino 20 ožkų, dar triušių, kiaulių, vištų, karvių, bet nesėkmingai. Tad susikoncentravo į tai, ką geriausiai moka. Daug etnografinių an­samblių pasipuošę jo darbais, daug jų iškeliavę į Lon­doną, Ameriką, Australiją, Maskvą, Pe­ter­bur­gą. Tiesa, užsieniečiai turistai Trakuose ar Klai­pėdoje, atplaukę kruiziniais laivais, žalvario dar neatradę, jo vertės nesupranta: jei gidas nepaaiškina, klausia – „China“?

R.Ordinas meno dalykų kokioje aukštojoje mokykloje nesimokė, patirties, įkvėpimo semiasi iš archeologijos ir ornamentikos knygų, iš gamtos. Netoli žmonos tėviškės nusipirkę sodybą Ordinai apsodino ją berželiais, dabar virtusiais tikru mišku. Paukšteliai čiulba, kregždutės net į dirbtuvę įskrenda, žvėrys į kiemą užsuka. Žiemą kartais ištisą mėnesį nė vienas žmogus keliu nepraeina.

R.Ordinas pasakoja, kad aplink sodybos tuščios. Bet nėra taip, kad nelikus jų senųjų gyventojų niekas nenorėtų jų pirkti. Jei tik kam pavyksta susitvarkyti dokumentus, iš karto parduoda, bet tų dokumentų reikia tiek, kad nepaneši. „Čia – antibiurokratinis amuletas“, – juokiasi R.Ordinas, ne tik žodžiais, bet ir kūryba nevengiantis kritikuoti valdžios blogybių.

Mūšiai XIV amžiuje ir dabar

R.Ordinas grąžina į realybę, kad nepasirodytų, jog Veliuona – kažkokia idilės sala, saldi kaip kažkada populiarūs saldainiai „Veliuona“, ir jokių mūšių čia nevyko nuo pat Vytauto laikų, o žmonės čia – lyg būtų ne lietuviai, nesipyktų, nepavydėtų kitam. Vyksta mūšių ir dabar, tik ne tokių geopolitiškai svarbių kaip Gedimino ar Vytauto laikais. Tiesa, kaip ir nemaža dalis Veliuonos šiandienos, jie taip pat susiję su istorinėmis miestelio šaknimis.

R.Ordinas buvo vienas iniciatorių, kad Veliuonoje iškiltų skulptūra Velionai, senovės lietuvių deivei – vėlių globėjai. Jis lig šiol saugo laikraščius su straipsniais, kuriuose gąsdinta: jei ją pastatys, ne tik pagoniškos deivės garbinimu sumenkins katalikybę, bet ir puls važiuoti prie mirties deivės žudytis savižudžiai iš visos Lietuvos, išplis kraujo apeigos. Susibūrė grupė veliuoniškių, ir ne tik, kurie bandė užkirsti kelią jo iniciatyvai. Skulptūra iškilo, košmariškos pranašystės neišsipildė.

Kitus už Veliuonos ribų nuskambėjusius ne­ramumus įžiebė kivirčas irgi su istorizmo aspektu. Danas Johnas Nilsonas (dabar jau amžiną at­ilsį, mirė prieš keletą metų) nusižiūrėjo nuniokotą, daug metų iš rankų į rankas ėjusį senosios tarpukario mokyklos pastatą, bet nuostabioje vietoje, prie pat piliakalnio. Danas su žmona latve dailininke Izabela Antiniene-Nilson namą nusipirko, prikėlė naujam gyvenimui, įkūrė meno centrą, kuriame rinkdavosi poetai, menininkai. Danas filantropas paremdavo ir kitus miestelio projektus, renginius.

Bet, žinoma, senoji mokykla nuo kiekvieno norinčio ją pamatyti buvo atskirta tvora, pretenzijų turėjo ir paveldo sergėtojai. Net dano remiamas miestelio šventes kai kas apkaltino turint piktų kėslų – tyčia girdant žmones, kad kitą rytą mišias pramiegotų.

Dviprasmiškų minčių kelia ir tai, kad apie 800 gyventojų miestelis turi net dvi bendruomenes. Atsakymo į klausimą, ar dėl to, kad čia tokie aktyvūs gyventojai, ar kad vienoje bendruomenėje neišsitenka priešingos nuomonės, dar tik antri metai vienai jų – Veliuonos krašto bendruomenei vadovaujantis N.Mačėnas bando išvengti, sakydamas, kad bendruomenių Ve­liuo­noje yra kelios: dar ir mokyklos „Ve­liuonėlė“, Šeimų laisvalaikio klubas, veliuoniečių sambūris „Junigeda“, politinių kalinių ir tremtinių vaikus, anūkus vienijantys „Likimo vaikai“, asociacija „Veliuoniečio kadrilis“, Lietuvai pagražinti draugijos skyrius.

Vis dėlto N.Mačėnas pripažįsta, kad tarp dviejų pagrindinių bendruomenių yra šiokia tokia trintis, nors jis asmeniškai su visais bendraujantis draugiškai, su kitos bendruomenės pirmininku Daliumi Aleksandravičiumi – taip pat, juolab abiejų vaikai į vieną klasę eina.

Klausiu, ar teisybė, kad į naujai atvykusius žiūrima šnairai, piktinamasi, kad privažiavo čia ir savo tvarką daro, mat Aleksandravičiai – ne vietiniai, į Veliuoną atsikraustė iš Kauno. „Gal vienas kitas ir žiūri, bet kiti kaip tik džiaugiasi, kad yra naujų veidų, naujų idėjų. Taip, nauji veliuoniečiai aktyvūs, jei mato, kad kokia negerovė, su kuria seni gyventojai susigyvenę, reikalauja sutvarkyti“, – sako N.Mačėnas, pridurdamas, kad jį, vilnietį, persikėlusį į žmonos gimtinę, šiltai priėmė, juolab miestelis laukė daktaro. Dabar jis Veliuonoje – jau senbuvis, čia beveik ketvirtis amžiaus.

O Veliuonos simboliu vadinamas mokytojas S.Liutvinavičius irgi taikus kaip balandis, sako su visais – ir prigimtiniais veliuoniškiais, ir atvykėliais sutariąs, tik su girtuokliais – ne. „Yra čia toks namas netoliese – langai išdaužyti, girtuokliai ten renkasi, pinigų paskolinti prašo“, – neglamūrinę Veliuonos pusę atskleidžia mokytojas.

Abiturientų 35, pirmokų – 9

Veliuoniškiai gyvenimu čia nesiskundžia. Ir ko skųstis, kai gyveni, žalvario meistro R.Ordino žodžiais tariant, šimtmečių nugludintame senoviniame miestelyje su labai įdomia istorija, tarp įdo­mių žmonių. Kur, anot rašytojos V.Šob­lins­kai­tės, Nemunas raibuliuoja tiesiai į langus.

Juolab miestelis vis gražėja, seniūną Egidijų Mikštą už veiklumą daug kas giria. Tiesa, ne visi projektai pavyksta. Štai didelis pastatas, buvęs „magazinas“, piliakalnių papėdėje ėjo iš rankų į rankas, pagaliau, atrodė, jį įsigijo rimti žmonės – planavo čia įrengti motelį, parduotuves, restoraną, o prie Nemuno – burinių ir lengvųjų laivelių prieplauką. Visas šis kompleksas turėjo būti baigtas 2012 m., bet seniai stovi aptvertas, ir tiek. Gre­timai stovintis dailus senas namukas turėjo būti informacinis centras, bet dabar pardavinėjamas.

Bet gyvenimo kokybe Veliuonoje skųstis būtų nuodėmė. A. ir J.Juškų gimnazija labai gražiai su­tvarkyta ir gerai aprūpinta: visose klasėse – kom­piuteriai, interaktyvios lentos, salė, suolai klasėse atnaujinti. Anksčiau Veliuonoje buvo tik pagrindinė mokykla, bet aplinkui mokyklas už­da­rinėjo, tai dabar autobusai iš aplinkinių vietovių čia suveža vaikus ir mokykla Veliuonoje už­au­go į gimnaziją. Yra čia ir vaikų darželis.

Veliuonoje – dvi ambulatorijos, šeimos klinika, moderni VšĮ Sveikatos priežiūros centras. Parduotuvių, kaip minėta, kelios ir daug metų visos išsilaiko – atvažiuoja apsipirkti žmonės iš aplinkinių kaimų, o šiltesniu metų laiku daug tu­ristų, vasarą vaikai šluoja ledus ir gaiviuosius gėrimus.

Laisvalaikiu irgi yra ką veikti, o jei kam ko trūksta, iki Kauno – 45, iki Jurbarko – 35 km. Knygyno nelikę, bet biblioteka yra. Gruodį turėtų būti atidaryti renovuoti kultūros namai. „Tai prisidės prie veliuoniškių gyvenimo kokybės“, – tikisi žalvario meistras R.Ordinas, prisimindamas, kiek anksčiau veiklos juose būdavo, kiek parodų, renginių. Tik, apgailestauja, gaila, kad jie neatgimė anksčiau, kai dar ir žmonių Veliuonoje daugiau buvo.

Visi sutikti veliuoniškiai vienu balsu sakė: daug kas keičiasi į gera, tik kad gyventojų mažėja. 1892 m. jų čia gyveno 1000, 1989 m. – 962, dabar liko apie 800. Gimnazija šiemet išleido 35 abiturientus, o pirmokų surinko vos devynis.

Veliuonos parapijoje šiemet mirė 56, o gimė vos šeši. Ne veltui miestelis talkomis dabar re­mon­tuoja vieną pagrindinių susitikimų vietų – šarvojimo salę, o dabar pats jau miręs miestelio fundatorius J.Nilsonas Veliuonai buvo padovanojęs net du iš Danijos parvežtus nebenaujus katafalkus, mat pirmasis dovanotas jau pats buvo tinkamas tik amžinam poilsiui.

„Lietuvoje dabar nuosmukis, bet tuoj pakils, tik reikia sugrąžinti jaunimą iš užsienio. Tad likusieji turime gyventi taip tvarkingai, kad jie norėtų sugrįžti“, – sako R.Ordinas, primindamas: kol dainavome savo dainas, dirbinome savo ornamentus, tol buvome nenugalimi – kalavijais negalima to nugalėti.

Visi žinome, kas Veliuona buvo Vytauto laikais, kas – Juškų, kas – sovietinės okupacijos su nepajudintu veliuoniškių laisvės simboliu Vytauto statula miestelio vidury. O kas bus pasakojama apie šiandienos Veliuoną ir veliuoniškius?

„Kad tai ypatinga vieta, kur gerbiamos tradicijos ir papročiai, kad veliuoniškiai ne tik saugo senus istorinius paminklus, bet ir naujų pastatė – Velionos skulptūrą, Junigedos aikštėje – paminklinį akmenį su žymiomis Veliuonos datomis, kad keičiasi kartos, bet vis toks pat gyvybingas išlieka etnografinis ansamblis „Veliuonietis“, kad į Veliuoną kasmet visą Lietuvą sutraukia keli respublikiniai renginiai – Juškų dienos, „Ve­liuo­nos kadrilis“, Veliuonos miesto dienos, linksmaturgis, vyksta Novelės dienos“, – vardija mokytojas S.Liut­vi­navičius.

Šnekučiuodamasi su veliuoniškiais prisiminiau ispanų rašytojo novelę apie istorinį miestelį, kuriame turistų džiaugsmui vietiniai nuo mažens buvo verčiami dėvėti senovinius drabužius, ir kaip paauglys svajojo juos nusimesti ir tapti šiuolaikiniu žmogumi. Bet nors Veliuonos veterinarijos klinikoje gyvūnėlius gydo vietos krivis be krivio regalijų, o vaidilutės ant piliakalnių trauškia bulvių traškučius įsispraudusios į madingus džinsus, man pasirodė, kad visi mielai persikūnija į protėvius. Gal kas palaikys tai paistalais, bet Veliuonoje tikrai dvelkia istorinių lietuvių pergalių ir čia kūrusių talentų aura, įkvėpdama naujus Lietuvos patriotus ir kūrėjus.

Petro Malūko nuotr.

Jei Nemunėlio Radviliškis sumanytų išnykti nuo žemės paviršiaus, turėtų tam ne vieną pateisinamą priežastį. Į jį sueinantys keliai niekur neveda, nes šalia – judėjimo laisvę varžanti valstybės siena su Latvija. Miesteliui, vos įžiūrimam taškui šalies žemėlapio viršuje, nuo seno lipdoma Lietuvos Sibiro pravardė, tačiau čia gyvenantys žmonės laikosi jo įsikibę. Kodėl? Atsakymą pateikia pats Nemunėlio Radviliškis, šiauriausias Lietuvos miestelis Biržų rajone.

Jūratė KILIULIENĖ

Važiuojant nuo Vilniaus, lenkiant Panevėžį ir Biržus, Nemunėlio Radviliškis pasiekiamas per tris valandas. Pirmąkart ten atsidūręs pakeleivis patiria nuostabą: toks jausmas, tarsi eitum plačiu keliu ir staiga atsitrenktum į sieną, nes toliau eiti jau nėra kur. Siena Nemunėlio Radviliškyje iš tiesų yra. Ji skiria Lietuvą ir Latviją, todėl netikėčiausiose vietose – bažnyčios šventoriuje ir privačiame kieme – kyšo valstybių ribas žymintys stulpai.

Riboženkliai vietos žmonėms reiškia ne daugiau nei baslys, prie kurio rišama karvė. O brūkšnys, užbrėžtas tarp Lietuvos ir Latvijos, jiems yra Nemunėlis – palyginti šaltas ir paprastai sraunus upelis. Tik šią itin sausą vasarą jis nuseko tiek, kad atsidurti Latvijos pusėje galėjai pasiraitojęs kelnes.

Miestelio gyventojai apie gyvenimą anapus, Latvijoje, žino mažai. O gyvą latvį jiems tenka matyti dar rečiau. Būtent Nemunėlis sukuria šią atskirtį. Artimiausias tiltas per jį – tik už aštuonių kilometrų, Germaniškyje. Ten ir situacija kita: į Germaniškį latviai vaikšto apsipirkti, nes už tą patį eurą Lietuvos parduotuvėse nusipirksi daugiau nei savose. Lietuviai skaičiuoja, kad pas kaimynus prekės brangesnės penktadaliu. Dauguma germaniškiečių kalba latviškai, o Nemunėlio Radviliškyje latviškai beveik niekas nemoka.

„O man latvių kalba – kaip antra gimtoji. Būna, susitinku su broliais, pradedame kalbėti lietuviškai, bet nejučia peršokame į latvių“, – pasakoja Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius. Kodėl jo, grynakraujo lietuvio, šeimoje susiklostė tokios kalbinės tradicijos, vyras nesigilino. Gyvenant viena koja Lietuvoje, kita Latvijoje, kalbėti abiem kalbomis – tarsi savaime suprantama.

Gražėja ir jaunėja

Miestelis miške – taip sakoma apie Nemunėlio Radviliškį. Nuo Nemunėlio ir į jį įtekančios Apaščios slėnių kylanti žaluma ir pagrindinėse miestelio erdvėse sukuria parko įspūdį. Tiesa, pastaraisiais metais jam teko įsileisti statybininkus ir jų keliamą triukšmą, tačiau žmonės dėl to nepyksta. Gražėjantis miestelio veidas jiems teikia optimizmo.

Europinėmis lėšomis ką tik baigta renovuoti ikimokyklinė įstaiga, tebetvarkoma pagrindinė mokykla. Nauja danga švyti jos stadionas ir miestelio centre įrengti teniso kortai. Net biržiečiai apie juos jau suuodė ir užsuka čia pasitreniruoti. Nemunėlio Radviliškis net užmokesčio už tai neprašo. Atnaujintas, apšviestas Dainų slėnis – renginių, koncertų vieta. O šįmet, sulaukus dar vienos finansinės injekcijos, paklotas ir naujas šaligatvis. Jis, lyg paskutinis paveikslo potėpis, vingiuoja miesteliu ryškiai geltona linija.

„Statybininkai bandė įsiūlyti įprastų trinkelių. Bet liepiau jas vežtis atgal ir parūpinti būtent geltonų. Ryški spalva kuria linksmą nuotaiką“, – seniūnas Giedrius nė neslepia, kad spalvinius reikalus čia sprendžia pats vienas. Darželio fasade jis pageidavo žalių juostų, o mažoji architektūra – skulptūros, suoliukai, net šiukšliadėžės – turi būti tik natūralių žemės spalvų. Miestelio gyventojai su seniūnu nesiginčija, nors kai kam jo skonis ir ne visai suprantamas.

Tikėtis, kad pakraščio miestelis atgims vos nusidažęs ryškiomis spalvomis, tikriausiai per naivu, bet Nemunėlio Radviliškyje atsitiko būtent taip. Pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų nuosekliai mažėjo, demografinėmis tendencijomis jis niekuo nesiskyrė nuo tų šalies miestelių, kurie neįdomūs užsienio investuotojams, nepatrauklūs verslui.

Seniūnas atsimena, kad „jo laikais“, apie 1989-uosius, mokyklą, tuomet dar vidurinę, lankė 365 mokiniai, prieš penkerius metus – 130, dabar jų skaičius tesiekia šimtą. Tačiau į miestelio gyvenimą tvirtu žingsniu įžengia pati jauniausia karta – jau ne pirmi metai ikimokyklinę ugdymo įstaigą lanko 40 mažylių, ir šis skaičius nemažėja. Maža to, pernai čia gimė dar 12 vaikų, ir Nemunėlio Radviliškio seniūnija atsidūrė tarp gyvybingiausių Lietuvos kaimiškųjų seniūnijų!

Emigracijos dalgis šimpa?

Seniūnas sako, kad ikimokyklinukų būrelyje vyksta intensyvi kaita – vienos jaunos miestelio šeimos išvyksta, išsiveždamos ir savo mažuosius, kitos sugrįžta su visu svetur užgyventu turtu ir, žinoma, ten gimusiomis atžalomis. Kelerių pastarųjų metų judėjimas leidžia daryti atsargias prielaidas, kad didžiausia emigracijos banga jau praūžė ir dabar pamažu pradeda trauktis. Dar prieš dešimtmetį apie sugrįžimus negalėjo būti nė kalbos, o pradedant 2012-aisiais sparnus namo pakėlė apie dešimt reemigrantų šeimų.

Jų likimai nevienodi. Vieniems pavyko įgyvendinti savo planus – svetur užsidirbti ir iš to pasikloti pamatus gyvenimui čia, bet yra ir tokių, kuriems sugrįžus tenka kreiptis pašalpos, nes galimybių įsidarbinti miestelyje vis dar nedaug. Stambiuose ūkiuose, statybose darbo rankos reikalingos tik sezono metu, biudžetinių įstaigų kėdės – seniai užimtos. Nemunėlio Radviliškio seniūnija turi specifinę bėdą: jos teritorijoje neįmanoma įsigyti žemės. Ji derlinga, todėl ir norinčiųjų pirkti visada yra, o parduodančiųjų – jau nebe. Tad pirmieji emigrantai, kadaise lengva ranka pardavę savo hektarus, dabar gailisi, bet šaukštai jau po pietų.

Dirbamos žemės neturi ir jauni reemigrantai Jolita ir Paulius Grecijonai. Jų turtas – nuosavas namas, nedidelis, bet išskirtinis. Tradicinės Šiaurės Lietuvos architektūros trobelė pačiame miestelio centre negali likti nepastebėta. Daugiau nei šimto metų senumo statinį Paulius paveldėjo iš senelių, dar anksčiau čia buvo įsikūręs paštas.

„Galima sakyti, kad šis namelis ir nepaleidžia mūsų. Paulius nenori atitolti nuo savo giminės šaknų, nori gyventi Nemunėlio Radviliškyje, savo senelių name, ir niekur kitur pasaulyje. Aš neturiu tiek entuziazmo, bet ir man čia visko užtenka – miestelyje ramu, daug žalumos, gryno oro. Turime nemažą kiemą, yra kur auginti vaikus“, – gimtojo miestelio privalumus vardija Jolita.

Kelerius metus ji praleido Norvegijoje, kuri tarp miestelio emigrantų populiariausia, – vos vienas kitas pluša Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Išvažiavusi kartu su Pauliumi Jolita niekur nedirbo, o kai tapo nėščia, nutarė grįžti į Lietuvą. Neslepia, kad šiek tiek gąsdino kalbos apie griežtąją vaiko teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, kita vertus, jau buvo susitaupę pinigų įsikurti savame name.

Grecijonų pirmagimei Belitai – jau ketveri metai, mažajam Danieliui – penki mėnesiai. Grįžęs į Lietuvą Paulius įsidarbino stambiausiame rajono ūkyje, dirbo žemės darbus, prie statybų. Pavyko iš pagrindų sutvarkyti, įrengti namo vidų. Tačiau gimus antrajam vaikui, padidėjus šeimos išlaidoms, sutuoktiniai vėl prisiminė Norvegiją. Paulius išvyko vienas, bet grįš iš karto, kai tik uždirbs namo sienoms ir stogui atnaujinti reikalingą sumą. Ir daugiau niekur nebevažiuos.

Įsikūrė paleolito laikų stovyklavietėje

Grecijonų kaimyno Viliaus Venckūno sėkmės istorija irgi prasidėjo ne taip seniai. Dar prieš aštuonerius metus jis buvo tik kūno kultūros mokytojas, o dabar greta to dar užsiima baidarių ir kanojų nuoma, priima turistus savo poilsiavietėje. Per tą laiką ant Nemunėlio kranto iškilo dailūs nameliai, atsirado prieplauka, krepšinio aikštelė, suvešėjo pasodinti medžiai.

V.Venckūnas užaugo šalia Nemunėlio, tačiau nė nemanė, kad šis upelis jį maitins, mat net neatrodė tinkamas vandens turizmui. Į greta gyvenančios sesers šeimos pradėtą baidarių nuomą Vilius kurį laiką žiūrėjo skeptiškai. Pamažu įsitraukęs dabar pats turi 20 baidarių, sezono metu nė viena kieme nedulka. Akmenuotąjį Nemunėlį atranda vis daugiau vandens turizmo entuziastų. Juo jau plaukiojo ir kinai, ir afrikiečiai, bet, žinoma, daugiausia lietuviai ir latviai.

„Latviai Nemunėlį vadina Memele. Jie pripažįsta tik kanojas. O pirmųjų lietuvių, paprašiusių kanojų, sulaukiau tik šiemet – mūsiškiams jei plaukti, tai tik baidarėmis. Ir į pačią pramogą žiūrime skirtingai. Lietuviai užsibrėžia iš taško A pasiekti tašką B, skuba, pavargsta. Latviai plaukia atsipalaidavę, mėgaudamiesi, užsikėlę kojas ant kanojos šonų“, – tautinius skirtumus vardija V.Venckūnas.

Vyras yra vienas iš vos kelių savo verslą čia turinčių žmonių, tad miestelyje į jį žiūrima pagarbiai. Tačiau su žmona Saule vis pasijuokia, kad kol nebuvo verslo, pinigų turėjo daugiau – dabar viskas investuojama arba atiduodama bankui. V.Venckūnas sako, kad investicijos jam niekada neatsipirks, tik ramu, kad senatvėje nereikės gyventi vien iš pensijos. Pasitenkinimą teikia ir tai, kad savo veikla jis prisideda prie gimtųjų vietų garsinimo, įneša savo kruopelę didindamas jų ekonominį patrauklumą.

Praėjusią vasarą Vilius dar praturtino ir Lietuvos istorijos mokslą. Poilsio namelius jo sodyboje statę darbininkai vieną dieną iškasė neįprastai atrodantį daiktą. Jis labai sudomino tuo metu V.Venckūno sodyboje viešėjusį vokietį. Svečias atpažino, kad tai elnio rago fragmentas, tvirtino panašų matęs viename Berlyno muziejuje.

Internete puolę naršyti vyrai netrukus įsitikino, kad radinys išties unikalus, ir pranešė apie jį archeologams. Ištyrę Nemunėlio Radviliškyje rastą daiktą Klaipėdos universiteto mokslininkai nustatė, kad tai iš šiaurės elnio rago pagamintas kirvis. Jis buvo išsiųstas į Londoną, radiokarboninėje laboratorijoje nustatytas tikslus jo pagaminimo laikas – 12 tūkst. metų prieš Kristų. Tai vienintelis tokio senumo Lietuvoje rastas žmogaus rankų darbo įrankis.

Nuo praėjusio rudens V.Venckūno sodyboje Nemunėlio ir Apaščios santakoje pluša mokslininkai. Sudominti radinio jie pradėjo archeologinius tyrimus. Manoma, kad kirvio radimvietėje galėjo būti paleolito laikų stovyklavietė. Tokių stovyklaviečių Šiaurės rytų Lietuvoje iki šiol nebuvo aptikta.

Bažnyčioje pasitinka kunigė

Nemunėlio Radviliškį aplankiusi archeologinė sensacija – ne vienintelis jo išskirtinumas. Čia gyvenantiems žmonėms atrodo normalu, bet prašalaičius stebina dvi šalia viena kitos kylančios bažnyčios. Sekmadieniais ir per didžiąsias krikščioniškas šventes gražu pažiūrėti, kaip vienas tikinčiųjų srautas plaukia į Švč. Mergelės Marijos katalikų, kitas, ne toks gausus, – į evangelikų reformatų bažnyčią.

Miestelyje, kaip ir visame Biržų krašte, katalikai ir reformatai kartu gyvena jau daug šimtmečių. Tik reformatai įsikūrė čia anksčiau – 1590-aisiais Nemunėlio Radviliškyje pastatyta pirmoji jų bažnyčia. Dabartinė iškilo 1887-aisiais. O katalikai melstis miestelyje pradėjo geru šimtmečiu vėliau. Visoje katalikiškoje Europoje į evangelikus reformatus nebuvo žiūrima palankiai, ne išimtis ir Lietuva. XVIII amžiuje jie buvo vadinami eretikais, bambizais, vyskupai draudė reformatams mokyti katalikų vaikus, nepripažino mišrių santuokų, buvo niokojamos jų šventovės. Nemunėlio Radviliškio bažnyčia taip pat buvo nukentėjusi nuo katalikų vienuolių.

Anų laikų nesantaikos miestelyje šiandien niekas nebeprisimena. Juo labiau kad ir kiekybinė tikinčiųjų persvara seniai perėjo į katalikų pusę. Ankstesnę situaciją liudija tik bažnyčių pastatai. Raudonų plytų – tais laikais brangios medžiagos – evangelikų reformatų bažnyčia stovi gražiausioje miestelio vietoje, ant kalnelio dviejų upių santakoje. Ne mažiau įspūdinga, bet ne tokia prašmatni katalikų bažnyčia sumūryta iš vietos laukuose rastų akmenų – tai liudija, kad jų bendruomenė buvo mažesnė ir skurdesnė.

Evangelikų reformatų bažnyčią kas antrą sekmadienį atrakina iš Biržų atvykstanti kunigė Sigita Švambarienė. Nemunėlio Radviliškis – jos parapija. Sigitai teko garbė tapti pirmąja Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios dvasininke moterimi. Šiai tarnystei ji buvo palaiminta 2003-iaisiais ir iš pradžių sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.

„Dabar žmonės vertina mane pagal darbus, pagal tai, ką sakau, kaip gyvenu. Jausmai ypač atsiskleidžia per laidotuves, kai esi arti išgyvenančiųjų, bandai juos paguosti. Esu ne kartą išgirdusi, kad jie nesitikėję, jog ne tik vyras kunigas, bet ir moteris tai gali. Žmonės jaučia, kad mano tarnystė – iš širdies“, – tikina dvasininkė.

S.Švambarienė apie Nemunėlio Radviliškį kalba su švelniu liūdesiu. Miestelis, jos akimis, gyvena nelengvus laikus, nors jau esama prošvaisčių. Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijos nariais save laiko apie 70 tikinčiųjų. Didžioji dali vietos bažnyčioje lankosi retai, nes vyresnieji išsikėlę kas į Biržus, kas dar toliau – paprastą sekmadienį į pamaldas ateina vos 10–20 tikinčiųjų.

Tik amžinajam poilsiui visi renkasi gimtąją žemę, tad laidoti kunigei tenka dažnai. O miesteliui šviesią ateitį pranašaujantys ženklai – tai vėl į bažnyčią sugrįžusios krikštynos. Ir pernai, ir užpernai Sigita čia krikštijo po du mažuosius evangelikus reformatus. Pernai buvo konfirmuoti du jaunuoliai, šiemet duoti pažadą iki gyvenimo pabaigos laikytis evangelikų reformatų tikėjimo ruošiasi dar trys.

„Kiekvienas Lietuvos kampelis turi teisę gyvuoti, kurti savo ateitį. Jei kam ir lemta išnykti, tai tik ne Nemunėlio Radviliškiui. Pažįstu daug aktyvių žmonių, kurie niekur nesikraustys ir gyvens tik čia. Dvi bažnyčios per šimtmečius stovėjo, jos gyvuos ir toliau. Apskritai ne žmogus juk sprendžia, kam metas mirti, o kam gyvuoti“, – skeptikus, tikinančius, kad mažos gyvenvietės turi išnykti, tildo S.Švambarienė.

Okupantai paliko savo pėdsaką

Žemiškieji miestelio reikalai – pačių jo gyventojų rankose. Nemunėlio Radviliškis turėjo, tiksliau, ir dabar turi, dvi problemas. Nesprendžiamos jos virstų sunkiai pašalinamu pūliniu. Miestelis pasirinko kitą kelią – veikti ir laukti teigiamų rezultatų.

Viena iš bėdų – girtavimu Nemunėlio Radviliškis nėra originalus, tai pjauna ir kitas šalies vietoves. Tačiau šio miestelio seniūnas G.Kubilius nepanoro tik stebėti, kaip pelnomasi pažeidžiamų jo gyventojų sąskaita. Šių metų pradžioje jis kartu su greta esančio Papilio seniūnu nesutiko į savo teritoriją įsileisti mobiliosios prekybos alkoholiniais gėrimais. Kitų trijų Biržų rajono seniūnijų vadovai neprieštaravo svaigalų vežiojimui ir prekybai.

„Mūsų seniūnijoje yra septynios parduotuvės – alkoholis ant kiekvieno kampo. Jeigu prekiautojai pradėtų tiekti gėrimus dar ir į namus, mes niekaip nesugebėtume kontroliuoti socialinės rizikos šeimų, situacija dar labiau paaštrėtų. Dabar, kai jie apsiperka miestelyje, mes bent jau žinome tuos žmones, pasikalbame, stebime padėtį jų namuose, žinome, ar vaikai lanko mokyklą“, – pasakoja Nemunėlio Radviliškio seniūnas.

Jis jau yra patyręs didelį prekybininkų, reikalavusių parašo, spaudimą, buvę dviprasmiškų užuominų ir iš rajono valdžios. Savo pozicijai sutvirtinti G.Kubiliui užtarimo teko ieškoti net tarp Seimo narių.

Kitą problemą Nemunėlio Radviliškis paveldėjo iš sovietinės okupacijos. Tai pačiame miestelio centre, tiesiog po seniūnijos langais, esančios Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių sovietų karių kapinės ir paminklas su sovietine simbolika. 2007-aisiais jis buvo atnaujintas Rusijos ambasados Lietuvoje iniciatyva ir lėšomis.

„Kartais turime keistų svečių iš Rusijos, jie domisi, šniukštinėja. Stengiamės neapleisti, tvarkome, pakerpame gyvatvorę, kad nebūtų jokių kabliukų. Nenoriu, kad man kas nors priekaištautų dėl nepagarbos mirusiajam, nesvarbu, kokio jis tikėjimo, kokių politinių ar istorinių audrų auka. Prieš mirtį visi lygūs“, – tikina G.Kubilius.

Sovietinės okupacijos metai įrėžė miesteliui dar vieną žymę. Vyresni jo gyventojai prisimena, kad Nemunėlio Radviliškis pašnibždomis buvo vadinamas lietuviškuoju Sibiru. Pavadinimas buvo taiklus ir dėl geografinės padėties – miestelis įsikūręs pačioje šalies šiaurėje, ir dėl to, kad represijas vykdžiusi sovietų valdžia siuntė į jį režimui neįtikusius asmenis.

Net 17 metų čia praleido kardinolas Vincentas Sladkevičius. Į patį Lietuvos pakraštį jam buvo įsakyta kraustytis 1959 m., be teisės išvykti. Kunigas nepaisė šių draudimų ir ganytojiškų pareigų atlikti vykdavo net į Latviją, Estiją, Baltarusiją. Tačiau pagrindinė jo veikla buvo sutelkta Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje. Miestelio gyventojai, kas V.Sladkevičiaus sutuoktas, kas vaikus krikštijęs, tebesaugo šviesų kunigo atminimą, o pačioje bažnyčioje jis įamžintas bareljefu.

Kiti du miestelio tremtiniai pateko čia kitokiomis aplinkybėmis. Šachmatų pasaulyje žinomas vilnietis didmeistris, bendravęs su to meto pasaulio čempionais Anatolijumi Karpovu ir Gariu Kasparovu, į provinciją turėjo pasitraukti dėl pikantiško nuotykio. Per linksmą vakarėlį, vykusį Maskvos viešbutyje „Rossija“, pralaimėjęs lažybas lietuvis turėjo nuogas pereiti koridorių. Kilo skandalas, kai savo kambario duris pravėrusi moteris apkaltino jį ketinimu išprievartauti, pasibaigęs tremtimi į Lietuvos pakraštį.

Dar vienas to paties likimo nelaimėlis – anuomet mokykloje privalomo karinio parengimo mokytojas, per kurio pamoką nusišovė mokinys.

Ekologiška iki paskutinio grūdo

Nemunėlio Radviliškis žinomas ne tik dėl praeities šmėklų. Ekologiški maisto produktai, kurių etiketėse – miestelio pavadinimas, iškeliauja į didžiuosius šalies prekybos centrus, taip pat Vakarų Europos šalis.

Sukant į vieno stambiausių Biržų rajono ūkininkų Romualdo Misiūno valdas reikia pasiruošti estetiniam išgyvenimui. Kelias į jo namus veda pro begalinius saulėgrąžų laukus. Peizažas atrodo lyg nutapytas. Nors auginti saulėgrąžas ūkininkas ėmėsi visai neseniai, garsas apie jas pasklido – geltonuojantys laukai labai patinka fotosesijas rengiantiems jaunavedžiams. Gretimuose plotuose tyvuliuoja pilni žuvų tvenkiniai, bėgioja stirnos, elniai, danieliai – tikra šiaurės kraštų idilė. R.Misiūnas baigia įgyvendinti ir savo svajonę turėti visų lietuviškų veislių naminių gyvūnų ir paukščių – kiaulių, avių, žemaitukų, vištų, šunų.

Bet visa tai – pramogai ir jauniausios dukters malonumui. Daugiau nei tūkstančio hektarų plote R.Misiūnas įkūrė ekologinį ūkį. Trečdalį jo užima grikiai, toliau – aliejinės saulėgrąžos ir rapsai, šįmet atsirado ir aliejinių kanapių. Dar šimtą hektarų ūkininkas apsėja žirniais, pupomis ir kitomis ankštinėmis kultūromis, augina ir speltos kviečius.

Sutuoktiniai teigia nuo pat pradžių rinkęsi ekologinį ūkininkavimą, ir ne dėl didesnio uždarbio ar išmokų, o skatinami pačių gyvenimo būdo. Grikius, nuo kurių pradėjo, auginti sekėsi, bet sunku buvo juos realizuoti Lietuvoje.

Prekybos centrai nusistatydavo tokius milžiniškus atkainius, kad grikiai tapdavo neįperkami. O partneriai Vakaruose nesiderėdami buvo pasiryžę supirkti viską iki paskutinio grūdo. Jiems labai tiko, kad tame pačiame ūkyje ir auginama, ir pakuojama. R.Misiūnas nepasidavė, jam tapo garbės reikalu, kad ir lietuviai, ne tik vokiečiai ar prancūzai, valgytų jo, o ne iš Kinijos importuotus grikius. Dabar jie siūlomi ne „elitinėse“ ekologiškų produktų lentynose, o bendrosiose. Tad akylai pakuotes nagrinėjantis pirkėjas turi galimybę už saikingą kainą įsigyti itin sveiką produktą.

Įdomi istorija, susijusi su aliejinių kultūrų auginimo pradžia. Tuo metu, kai dyzelino kainos smarkiai šovė į viršų, Romualdas nutarė pakeisti jį aliejumi ir nusipirko presą šiam spausti. Rusiškiems traktoriams ir kitai technikai naujieji degalai puikiai tiko, tik vakarietiškai – ne. Bet staiga dyzelinas vėl atpigo, tad ūkininko laukuose atsirado ekologiškų rapsų, saulėgrąžų ir kanapių. Tuo pačiu presu spaudžiamas jų aliejus keliauja pas vartotojus.

„Ūkininkauju kartu su dviem sūnumis. Visą gyvenimą siekiau, kad jie liktų Lietuvoje, prie žemės, nebėgtų į užsienius. Vyresnysis grįžo po studijų Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje, jaunesnysis dar kremta ekonomiką Aleksandro Stulginskio universitete. Padalinau ūkį į keturias dalis – savo, žmonos ir abiejų sūnų, nes jie labai norėjo stotis ant savų kojų“, – pasakoja R.Misevičius.

Dvylikos bei penkerių metų dukterys ūkyje taip pat turi pareigų, bet apie jų ateitį kalbėti dar anksti.

Moka dirbti ir ilsėtis

A.Misevičienei puikiai sekasi suktis kaimo turizmo srityje, į kurią ji paniro paauginusi vaikus. Keliuose nameliuose priimami vasarotojai, baidarininkai, rengiamos įvairios edukacinės programos.

Sutuoktiniams dabar linksma prisiminti, kokia sunki buvo jų pradžia šiose žemėse. Asta labai priešinosi Romualdo norui čia įsikurti, mat pati augusi kaime, ravėjusi kilometrines kolchozo lysves, svajojo apie gyvenimą mieste. Kai kartu atvažiuodavo į sodybą, protestuodama ji nelipdavo iš automobilio ir laukdavo vyro megzdama.

„Bet dabar šitos laisvės, kuri čia aplink mus, į nieką nekeisčiau. Vilniuje, Kaune pamatome daugiau negu ten gyvenantys draugai, nepraleidžiame nė vienos premjeros. Vasarą dirbame be sustojimo – dieną naktį, savaitgaliais, o nuo lapkričio mėnesio tik atostogaujame. Kasmet važiuojame su vaikais slidinėti į kalnus“, – pasakoja Asta.

O šįmet sutuoktiniams pavyko įveikti istorinį maršrutą baidarėmis. Pradėję plaukti Nemunėliu nuo namų, šiauriausio Lietuvos taško, toliau nuo Bauskės – Mūša, arba Lielupe, iki pat Baltijos jūros. Kelionė truko penkias dienas, aplankant įspūdingas atodangas, piliakalnius, prie kurių esantys aprašai ypač linksmino Romualdą, mat visas tas pilis sugriovę lietuviai. Ūkininkas tikina, kad nors kelionė buvo sunki, viena draugų pora iš pusiaukelės net pasitraukė, pavyko įrodyti, jog Nemunėliu įmanoma pasiekti Baltiją.

Neįprastai ilsėtis po darbų šiame krašte nesvetima daugeliui. Toliausiai šiuo keliu nuėjo seniūnas Giedrius. Kelerius metus jo balsas ir sodrūs posakiai buvo žinomi visiems krepšinio mėgėjams. Rimčiausio seniūnijos valdininko kostiumą dieną vilkintis vyras išsikraudavo komentuodamas Eurolygos rungtynes. Vienus sirgalius jo komentarai piktino, kitus linksmino.

Dabar vykstančias rungtynes G.Kubilius komentuoja tik kartu prie televizoriaus Nemunėlio Radviliškyje susėdusiems draugams.

„Ateis laikas, kai Lietuvos neliks. Kiek garsių tautų jau išnyko iš pasaulio žemėlapio. Gal tada koks istorikas susidomės, kaip atrodė mūsų šalis 2015-aisiais“, – svarsto kintantį šalies miestelių veidą kino juostoje 25 metus fiksuojanti videofilmų ciklo „Mūsų miesteliai“ autorė, nepriklausomos Lietuvos metraštininkė Nijolė Angelė Baužytė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Televizininkė neabejoja, kad tokios gražios šalies teritorija tuščia nebus: joje įsikurs musulmonai ar kinai, tačiau lietuvių pasaulio žemėlapyje neliks. „Per mažai stengiamės: nepuoselėjame lietuvybės, emigruojame, vis vėliau tuokiamės, gimdome per mažai vaikų… Netrukus ir apie Lietuvos miestelius liks tik gražus prisiminimas“, – liūdnomis prognozėmis dalijasi Vyriausybės kultūros ir meno premija už savo kūrybinius ir žurnalistinius darbus įvertinta Lietuvos visuomenės veikėja.

Nuo 1960 m. televizijoje dirbanti žurnalistė, laidų redaktorė ir dokumentinių filmų kūrėja Nijolė Angelė Baužytė – savotiška šios epochos metraštininkė: Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusi pašnekovė televiziniuose savo darbuose fiksuoja evoliuciškai svarbius Lietuvos miestelių pokyčius. Juos galima sutalpinti į du žodžius – „išsivaikštome“ ir „išmirštame“, o palikti vietoj savęs, deja, nelabai ką turime. Dėl šios priežasties Lietuvos sodybose mažėja vakarais įsižiebiančių langų, vis rečiau girdimas vaikų klegesys, o  miestelių gatvėse daugėja našlių namų.

„Mano aplankytas Salantų miestelis šiandien garsėja gatve, kurioje 17-oje namų gyvena vos po vieną moterį. Tokių našlių gatvių per visą Lietuvą susidarytų ne viena ir ne dvi, o jei dar prisiminsime, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje išnyko 1450 gyvenviečių…“ – Lietuvos miestelių kaitą pastaraisiais metais nušviečia N.A.Baužytė, pirmąjį „Mūsų miestelį“ į televizijos eterį išlydėjusi 1989 m. kovą.

Nuo pat darbo televizijoje pradžios ji norėjo vieno – kurti laidas apie Lietuvos miestelius, kultūrinį ir dvasinį jų gyvenimą, tačiau tokia galimybė gimė tik 1988 m. Pirmąjį videofilmų ciklą „Mūsų miesteliai“ dokumentinių filmų kūrėja pradeda nuo jai artimiausių ir geriausiai pažįstamų miestelių: jos pačios gimtinės Pušaloto, tėvo tėviškės Labanoro, mamos – Seredžiaus ir pan.

Per pastaruosius 25 metus N.A.Baužytės ir jos bendradarbių režisierės Stasės Keinienės, kompozitoriaus Algimanto Apanavičiaus, operatorių Algio Liutkevičiaus, Rimo Miškelevičiaus, Raimondo Razvadausko, Mindaugo Cicėno (jie tarpusavyje keičiasi) ir vaizdo inžinieriaus Vinco Bazio pastangomis į videofilmų ciklą sudėta daugiau kaip 150 unikalių pasakojimų apie Lietuvos miestelius, tačiau didžioji jų dalis taip ir liks neužfiksuota. „Per vėlai šį darbą pradėjome, dalies žmonių ir miestelių jau nebėra – reikėjo panašiai 20 metų anksčiau to imtis, bet tuo metu niekas nebūtų leidęs“, – apgailestauja unikalius televizijos pasakojimus apie paprastus, nuoširdžius ir nepaprastai kūrybingus miestelėnus į autorines laidas sudėjusi pašnekovė.

Paprašyta palyginti šiandien matomą miestelių vaizdą su anuometiniu televizijos žurnalistė liūdnai šypteli: „Dabar miesteliai nepalyginti gražesni, labiau išpuoselėti, bet džiaugsmo juose mažai: nebėra ten kam gyventi. Kasmet jie vis labiau nyksta ir traukiasi, geltonais autobusiukais iš ten išvežami vaikai… Myriop daugelį miestelių pasiuntė ir valdžia, uždarydama mokyklas, bene vienintelį bendruomenės šviesulį. Žmonės intuityviai jaučia, kad tuoj juose nieko neliks, todėl pasipylė knygos… Jos – lyg mūsų savisaugos instinktas ar desperatiškos pastangos išsaugoti, kad bent kažkas po mūsų liktų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nemaža dalis mažesnių miestų susinaikins, nes naiviai regi save europiniais turizmo centrais, o prieš verslo, jei jis ne vietos politikų, planus statyti kokį gamybos objektą rengia piketus.

„Modernus Rytų ir Vidurio Europos piligrimystės centras, patogus ir saugus gyventi, viliojantis svečiuotis, patrauklus investuoti”, – tokį tikslą strateginiame plane iki 2020 m. sau kelia Raseiniai. Panašaus pobūdžio prioritetų apstu ne vienos Lietuvos savivaldybių strategijose.

„Nuo kada piligrimystė gali būti sėkmingas verslo modelis? O investicijų skatinimas Raseinių minimas paskutinėje vietoje”, – stebisi Organizacijų vertinimo agentūros ir Kauno technologijos universiteto Strateginio valdymo katedros ekspertas dr. Petras Oržekauskas. Be kokio švento stebuklo iš tiesų sunku tikėtis, kad piligrimystės centras vietos gyventojams garantuotų darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį.

Ne vienas mažesnis Lietuvos miestas save vizijose mato kaip rekreacinį centrą su puikia infrastruktūra, su mokykla ir gydymo įstaiga po langais. ES pinigais tai realizuojama, tik nelabai likę kam ta gerove naudotis. Užburtas ratas: iš mažesnių miestų ir miestelių žmonės išvažiuoja į didesnius ar į užsienį, nes čia nėra darbo vietų, tačiau jų niekas ir neketina kurti, nes miesteliuose neliko bent kokį rimtesnį darbelį galinčių dirbti žmonių.

Įmonės mažuose miesteliuose – išimtis ar išeitis?

Apie 7 tūkst. gyventojų turinčioje Pabradėje, dažniausiai minimoje, kai kyla koks konfliktas čia įsikūrusiame Pabėgėlių centre, pernai įsteigta mokslinė laboratorija. Iškilo modernus UAB “SG Dujos Auto” pastatas su gražiai sutvarkyta aplinka, kuriame tiriama, kaip degalams panaudoti vandenilį, maišant jį su gamtinėmis dujomis. Jei tyrimai pasiseks, Pabradė taps naujų, ekologiškesnių ir efektyvesnių degalų išradimo vieta.

Kodėl Pabradė? Įmonės vadovas Vidas Korsakas pasakoja, kad lėmė keli aspektai: artumas nuo Vilniaus, vietos istoriniai ryšiai su transportu ir, žinoma, čia jau turimas žemės sklypas. Kol kas iš dešimties laboratorijos darbuotojų vietiniai tik du, kiti važinėja iš Vilniaus. „Bet jei tyrimai ir hipotezės pasitvirtins ir pradėsime pardavimo procesą, tada planuotume samdyti daugiau žmonių iš Pabradės”, – žada V.Korsakas.

Tiesa, pasiūla nėra didelė, nes 99 proc. kvalifikuotų pabradiškių, kurie nevažinėja dirbti į Vilnių, triūsia šiemet dvidešimtmetį mininčioje aukštųjų technologijų Didžiosios Britanijos antrinėje įmonėje „Intersurgical”.

Dar vienas Pabradės gyvybingumo ženklas – didelių prekybos centrų konkurencija: priešais senbuvę “Norfą” įsikūrė ir “Maxima”.

Na, Pabradei pasisekė – vos už pusšimčio kilometrų Vilnius, o aplink nuostabi gamta. Tačiau ir atkampų miestelį, tokį kaip Naujoji Akmenė, gali prikelti antrajai jaunystei atgimusi įmonė – „Akmenės cementas“.

„Investuotojų forumo” vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė vardija kitus optimistiškai nuteikiančius pavyzdžius: Tauragėje privatūs verslininkai įsteigė pramoninį parką, Panevėžyje įsteigta net Užsienio investuotojų asociacija, čia verslininkai kartu su miesto bei rajono savivaldybėmis bando gaivinti regioną.

Tačiau gerieji pavyzdžiai – išimtis ar išeitis nedideliems miestams ir miesteliams?

Investuotojus baido vietos verslininkai-politikai

R.Skyrienė, pastaruoju metu itin daug važinėjanti po regionus, pasakoja susidariusi labai prieštaringų įspūdžių. „Yra gerų pavyzdžių, tačiau kai kur kilo abejonių, ar regiono valdžia iš tiesų nori gerinti verslo aplinką ir siekti investicijų. Kai kur savivaldybės tik kovoja dėl europinių pinigų, už juos nutiesia kokį šaligatvį aplink tvenkinį, pastato suoliukus, ir mano, kad jau gerai. Tačiau nėra kas tais šaligatviais vaikšto, nes savivaldybės kiša pagalius verslui išduodant leidimus, derinant planus. Savivaldybėse reikia keisti mąstymą ir galvoti, ką padaryti, kad verslui būtų patraukliau investuoti. O kai vietos žmonės turės uždarbį, jie neemigruos, liks miestelyje”, – mano R.Skyrienė.

O pavyzdžiai, kai regionai baidosi investicijų, stulbinami. R.Skyrienė pasakoja, kad „Investuok Lietuvoje” įkalbėjo vieną Lenkijos investuotoją perkelti pas mus savo gamybos padalinį. Jie pageidavo, kad būtų darbuotojų, mokančių lenkų kalbą, tad kreiptasi į keturias lenkakalbes savivaldybes, kad šios pateiktų pasiūlymus. Bet atsakymo sulaukta tik iš vienos. „Kai kur vietinei valdžiai nerūpi plėtoti verslo. Tačiau politikavimu gerovės juk nesukursi”, – konstatuoja R.Skyrienė.

Ji pastebėjo dar vieną didžiulį investicijų, ypač užsienio, stabdį: pagalius į ratus kiša to regiono verslininkai, nes jie nenori konkuruoti dėl darbuotojų – atsiradus daugiau darbo vietų jiems tektų kelti algas. „Savivaldybė turi ginti visų verslininkų interesus, tačiau vieno ar kito verslininko protegavimas regionuose – norma”, – piktinasi investuotojų atstovė.

P.Oržekauskas priduria, jog tose savivaldybėse, kurių tarybų valdančiosiose koalicijose yra verslininkų-politikų, matyti, kad proteguojamas tik savas verslas. O investicijų pritraukimo sąlygų, skelbiamų savivaldybių interneto tinklapiuose, analizė parodė, kad investicijos nėra laukiamos ir skatinamos taip, kaip oficialiose kalbose sako politikai: daugumoje jų nėra nurodyta jokių paskatų pritraukti kitų verslininkų verslui ten kurti.

Verslininkams atbaidyti pasitelkiama ir visuomenės nuomonė. UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktorius Gintas Umbrasas pastebi: „Jei regionuose ir atsiranda koks verslas ar jo idėja, kad ir fermos, ką jau kalbėti apie kokią agresyvesnę aplinkai gamyklėlę, susibūrusios bendruomenės aršiai kovoja, kad jų nebūtų. 9–10 tūkst. gyventojų miestuose valdžia nesuinteresuota jokio verslo, ypač gamybinio, atėjimu. Daug bendrauju su įvairiomis savivaldybėmis ir pastebiu, jog daugelio jų šventas įsivaizdavimas – kad jų regioną išgelbės turizmas, dar tiktų Silicio slėnio lygio aukštų technologijų įmonė arba antrų Druskininkų variantas.”

Pasak P.Oržekausko, išgyventi miestams gali padėti tik regioninio verslo sistemos principas, tai yra savivaldos ir verslininkų bendradarbiavimas juos skatinant ir remiant, kad jie kurtų darbo vietas. Bet kad ši sistema veiktų, reikia, jog politikai į visus verslininkus žiūrėtų vienodai, nesudarydami išskirtinių sąlygų savųjų verslams.

Vizijose – paukštelių čiulbėjimas

O kokiose nerealiose ir netoliaregiškose vizijose šiandien skęsta mažesnių miestų savivaldybės, atskleidžia plėtros strategijos. „Daug jų parengta „copy paste” principu. Net jei jose įrašytas šūkis „Vystysime pramonę”, nėra jokios analizės, kokių regione esama darbuotojų, kokios jie kvalifikacijos, o gal juos reikia paskatinti kurti savo verslą, gal reikia kokių mokymų. Juk negali visi nukopijuoti Druskininkų”, – sako R.Skyrienė, pabrėždama, kad regionas turi objektyviai vertinti savo galimybes ir ieškoti savo unikalumo.

P.Oržekauskas pritaria: „Apie verslumą skatinančias, verslo plėtrai palankias sąlygas, investicijų skatinimą, gamybos plėtojimą strateginiuose planuose pradedama kalbėti tik tarp trečios eilės prioritetų. Prioritetai skiriami tikrai ne toms sritims, kurios gali pakelti regionų ekonominį lygį. Beje, taip yra ne tik daugumos regionų, bet ir visos Lietuvos mastu, pavyzdžiui, 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programoje.”

P.Oržekauskas negali atsistebėti, ir kuo remdamosi savivaldybės grindžia savo strategijas. Pavyzdžiui, minėta Raseinių regiono strategija buvo kuriama labiausiai atsižvelgiant į moksleivių nuomonę: iš 1759 apklaustųjų 1505 – moksleiviai. Gal todėl ir vizija tokia poetiška – piligrimų centras, miela vieta gyventi, patraukli svečiuotis. Tačiau kur žmonėms užsidirbti tam jaukiam gyvenimui?

Kita vertus, ir solidesnėse apklausose, pavyzdžiui, prieš porą metų Vidaus reikalų ministerijos surengtoje savivaldybių apklausoje, prioritetai vardijami tokia seka: pirma, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra, antra, bendrojo lavinimo mokyklų modernizavimas, trečia, ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra ir t.t.