Petro Malūko nuotr.

Miestelis, kuriame nekilnojamasis turtas kainuoja brangiau nei mieste, kurio gatvės išpuoštos gėlėmis, menininkų darbais ir visada trykštančiu fontanu. Tai ne Trakai šalia Vilniaus, o Lukšiai – tik seniūnijos centras Šakių rajone. Vos atkūrus nepriklausomybę Lukšiai užsimojo už savo gerovę atsakyti patys – pirmieji Lietuvoje išbandė tikrąją savivaldą. Jos nebeliko, bet noras patiems tvarkytis savo gyvenimą niekur nedingo.

Jūratė KILIULIENĖ

Lukšiai išsidėstę abipus judraus kelio Kaunas–Šakiai. Pro šalį lekia nenutrūkstamas srautas automobilių, sukurdamas apgaulingą įspūdį, kad tai dėl jų miestelis pulsuoja gyvybe. Iš tiesų judėjimą čia kuria kasdienė lukšiečių veikla. Miestelyje yra drabužių valykla, dvi kirpyklos ir grožio salonas, kavinė, veikianti nuolat, ne tik pagal proginius užsakymus. Tam, kas pažįsta provinciją, tai daro įspūdį, nes kiek didesnę įvairovę ten dažniausiai siūlo nebent degalinių parduotuvėlės.

„Nedarbas Lukšiuose mažesnis nei Lietuvos vidurkis – 7 procentai. O kai žmonės dirba, jie turi iš ko tenkinti savo poreikius, duodami darbo smulkiajam verslui“, – žinomas tiesas dėsto Lukšių seniūnas Vidas Cikana.

Seniūnas pasisiūlo kartu apžiūrėti miestelį, ir sutartas trumpas pasivaikščiojimas išsitempia į dvi valandas. Per pastaruosius dešimtmečius Lukšiai tapo panašūs į muziejų po atviru dangumi – išpuošti meninėmis kompozicijomis, daugybe akmens ir metalo skulptūrų, fontanais ir gėlėmis. Pelkėtos laukymės vietoje atsirado Siesarties vingio parkas. Jį kūrė Lukšių bendruomenė ir į plenerus čia kasmet atvykstantys menininkai. Praėjusį gruodį ant kalnelio priešais bažnyčią iškilo tremtinių atminimą įamžinantis memorialas. Įspūdingos kompozicijos sumanytojas – pats seniūnas, jai įgyvendinti pasitelkęs visą būrį medžio drožėjų, kalvių, skulptorių.

V.Cikana yra ne tik seniūnas, bet ir itin produktyvus skulptorius. Tarp jo darbų – 120 koplytstulpių, 400 rūpintojėlių iš medžio ar akmens. Ne visi jie nutūpė Lukšiuose, daugelis iškeliavo į Europos šalis, Jungtines Valstijas, Australiją. Nemažą dalį darbų menininkas išdovanojo – skaičiuojant savikaina, jų vertė siektų daugiau nei 100 tūkst. eurų. O Lukšiai pagal juos puošiančių meno kūrinių tankumą galėtų pretenduoti į kokią rekordų knygą. Iki rekordo, ko gero, temptų ir 6 tūkst. spygliuočių, kuriuos miestelyje pasodino pats seniūnas.

Dar vienas išskirtinis šio Šakių rajono miestelio faktas: 1991 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jam buvo suteiktas išimtinis savivaldos statusas. V.Cikana, tuomet jau viršaitis, įkalbėjo Seimą leisti Lukšiams tvarkytis pagal amerikietišką savivaldos modelį. Buvo sukurta savarankiška administravimo sistema, galėjusi pati išsilaikyti, įkurtas darželis, perimtas mokyklos valdymas. Seniūnija turėjo savo sąskaitas banke, pati tvarkėsi su savo uždirbtais pinigais, užuot atidavusi juos į bendrą katilą. Miestelėnai dar ir dabar atsimena, kad tada visą dešimtmetį vanduo čia kainavo dvigubai pigiau negu visame rajone, nes jį tiekė sava komunalinių paslaugų organizacija.

Seniūnas – dvarininkas

Lukšiai nuo senų laikų turėjo geresnes starto pozicijas nei kiti miesteliai. Mat glaudėsi prie Zyplių dvaro ir nuo pat XVII a. buvo jo auginami ir maitinami. Dvaras su Lukšiais susijusius žmones mokė amatų, ūkininkavimo, skleidė europines tradicijas.

Sovietinės okupacijos metais dvaras buvo trinamas iš miestelio istorijos ir žmonių atminties. 1981-aisiais paskirtas dirbti į Lukšius kolchozo dailininku, V.Cikana rado jame runkelių sandėlį. Pastatų būklė buvo apgailėtina: sienos yrančios, ant stogų augo medžiai. Pats prikalė ant dvaro sienos plakatą „Nustokim griauti architektūros paminklą. Gėda niokotojams“.

Kitą dieną jauną dailininką išsikvietė Šakių kagėbistai, bet kadangi šis prisipažino, paliko ramybėje. Pamažu V.Cikanai pavyko net prisijaukinti kolchozo vadovybę – gaudavo leidimą tai pastatams, tai parkui patvarkyti.

Didieji dvaro gaivinimo darbai prasidėjo 2001 m. Apie Zyplių atkūrimo etapą seniūnas galėtų pasakoti valandų valandas. Nieko nuostabaus – dvaras jau ketvirtį amžiaus yra ir didžiausias jo džiaugsmas, ir galvos skausmas. Nuo 2002-ųjų nebuvo nė dienos, kad nebūtų jame apsilankęs, dažnai čia leisdavo dienas ir naktis.

V.Cikana prasitaria, kad per tą laiką griuvo jo asmeninis gyvenimas, būta daug pavydo, bandymų sužlugdyti. Tarkim, kartą jis viešai pasipasakojo skyręs dvarui 200 tūkst. Lt asmeninių lėšų. Netrukus prisistatė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, V.Cikanai teko įrodinėti, kad jis nevagia restauravimui skirtų lėšų. Įtarimų pavyko atsikratyti įtikinus, kad vien pats sargaudamas, užuot samdęs tarnybą, sutaupė kone visą šią sumą. Vietoj antrankių tada gavo Kultūros ministerijos premiją.

2012 m. atidarytas restauruotas Zyplių dvaras su 13 išlikusių pastatų ansambliu ir jį juosiančiu 20 hektarų parku dabar yra visoje šalyje žinomas kultūros centras. Per metus jį aplanko 30 tūkst. svečių, čia vyksta menininkų plenerai „Zyplių žiogai“, Pažaislio festivalio koncertai, lietuviško kino mėgėjus sutraukiančios „Sidabrinės gervės naktys“, parodos, edukacinės programos. Dvare įsikūrusi aktyvi Šakių rajono tautodailininkų bendrija „Dainius“, Zanavykų muziejus.

Zyplių dvaras džiugina ne vien kultūros žmones. Jo atlikta ir tebeatliekama misija dar platesnė, reikšmingesnė. Galima sakyti, dvaras leidžia vietos gyventojams jaustis oriai.

Bedarbių kuriama gerovė

„Jau pirmiesiems atkūrimo darbams pasitelkiau seniūnijos bedarbius. Įtraukiau juos pagal viešųjų darbų programas. Nešė šiukšles, kirto šabakštynus, dirbo viską, kas juodžiausia ir sunkiausia. Kažkam reikėjo tai padaryti prieš įžengiant restauruotojams. Darbų jiems yra ir dabar – tvarkyti parko alėjas, mišką, tvenkinius. Negirdėjau jokių prieštaravimų, kai atsirado tvarka atidirbti už pašalpas. Pas mus žmonės to nesigėdija, priešingai, noriai imasi miestelio gražinimo darbų. Didžiuojuosi jais“, – tikina seniūnas.

Pozityvus požiūris – ir jo asmeninis nuopelnas. Štai pernai kuriant tremtiniams įamžinti skirtą kompoziciją metalą šveitė, detales virino, konstravo ir seniūnas, ir jo vaikai, ir atidirbantieji už pašalpas. Žodžiu, visi, kuriems rūpi bendri miestelio reikalai.

V.Cikana skaičiuoja: seniūnija iš biudžeto dvaro priežiūrai per metus gali skirti apie 1500 eurų, bet pasinaudojant viešųjų darbų, atidirbimo už pašalpas ir kitomis programomis darbų atliekama už 100 tūkst. eurų. Ir daro paprastą išvadą – geriau tegul žmogus būna bedarbis, gauna socialines garantijas ir prie to dar teikia naudą miesteliui, nei išvažiuoja ir kažkur dirba nelegaliai.

Atgijus dvarui naudą pajuto ir prekybininkai. Tarkim, garsiaisiais Lukšių sūriais prekiaujantis kioskelis dabar veikia ir savaitgaliais. Autobusais atvykę turistai, šimtai renginių dalyvių šluoja iš parduotuvėlių ledus ir gėrimus, užsisako pietus miestelio kavinėje.

Kai 1997 m. Žemės ūkio ministerijos konkurse Lukšiai atsidūrė tarp dešimties gražiausių šalies miestelių, namų kainos iškart šoktelėjo dvigubai ir į ankstesnį lygį jau nebesugrįžo. Ir šiandien nekilnojamasis turtas Lukšiuose kainuoja brangiau negu Šakiuose. Nepaisant to, būsto paklausa visada yra, tik beveik niekada nėra pasiūlos. Kasmet čia išdygsta po vieną kitą naują namą, paprastai to imasi namo su pinigais sugrįžę emigrantai.

Užkariauti pasaulio – su šlepetėmis

Bedarbiams veiklos parūpina seniūnas, o kas Lukšiuose kuria darbo vietas? Be biudžetinių įstaigų, seniūniją nuo seno maitina pieno produktų gamintojai – „Europienas“, „Uriga“ ir Lukšių pieninė.

Daugiau nei šimtas žmonių dirba vienoje didžiausių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje, dešimtys – „Lukšių tekstilėje“, J.Dai­nelienės įmonėje, užsiimančioje didmenine ir mažmenine prekyba namų apyvokos ir santechnikos prekėmis, keliose lentpjūvėse.

Greta šių miestelio verslo „ryklių“ drąsiai galvą kelia 28-erių lukšiečio Tado Bybarto individualioji įmonė „Šlepetija“. Išbandęs gyvenimą sostinėje, ragavęs ir emigranto duonos vaikinas įleido šaknis gimtajame miestelyje ir nutarė būti pats sau ponas. Sunkiai įgyvendinamų sumanymų jis nepuoselėjo, madingų verslo krypčių nesivaikė – ėmėsi siūti šlepetes. Tuo nuo seno užsiėmė jo sesuo ir tėvai.

Nuo vaikystės gerai pažįstamam užsiėmimui, iš kurio jo tėvai prisidurdavo prie algos, Tadas suteikė modernų veidą – jį įteisino, praėjusį rudenį atidarė internetinę parduotuvę, pradėjo prekybą feisbuke. Tad dabar Lukšių šlepetes avi ne tik aplinkiniuose turgeliuose apsiperkantys lietuviai, bet ir užsakovai iš tolimų kraštų.

Šeimos versle Tadas atsakingas už gamybos cecho aprūpinimą medžiagomis, pardavimą, gaminių tobulinimą pritaikant naujas technologijas. Jam taip pat patinka stovėti prie prekystalio nuosavoje parduotuvėje su iš tolo šviečiančia iškaba „Šlepetija“. Tadui pasisekė, kad niekam nereikia mokėti nuomos, – tinkamos patalpos atsirado tėvams priklausančiame ūkiniame pastate šalia šeimos gyvenamojo namo.

Mažo miestelio parduotuvė, prekiaujanti vien šlepetėmis, teoriškai turėjo tapti nepavykusiu pradedančio verslininko bandymu. Tačiau „Šlepetija“ jau net nespėja tenkinti visų užsakymų. Susidomėjimas toks didelis, kad į internetą sukeliama tik dalis pavyzdžių, antraip užsakymai negalėtų būti patenkinti laiku. Tadas teigia, kad jam pavyko atrasti nišą, nes iki šiol specializuotų šlepečių parduotuvių Lietuvoje nebuvo. „Šlepetijoje“ siūlomos natūralios odos su vilnoniu vidpadžiu, lininės, vilnonės, įsispiriamos, batelių formos šlepetės – Tadas niekada neskaičiavo, kiek rūšių naminio apavo jis siuva, nes dažnai sulaukia ir individualių, vienetinių užsakymų.

„Man labai smagu, kad su klientu visada galiu rasti bendrą kalbą. Aš prie jo derinuosi, o ne jis prie manęs. Pirmas reikalas man yra kokybė. Žinoma, kas nedirba, tas nedaro klaidų, kartais jų pasitaiko ir man, bet stengiuosi kuo greičiau jas ištaisyti. Todėl man ir sekasi“, – kukliai šypsosi šlepečių verslo savininkas. Jis siekia ne parduoti kuo daugiau gaminių, bet įtikinti pirkėją sugrįžti dar kartą, atsivesti kitų pirkėjų.

Baigdamas mokyklą T.Bybartas planavo kitokią ateitį. Studijavo technomatematiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet po pirmųjų metų suprato, kad į mokslus nėrė pasidavęs visuomenės spaudimui, o ne to norėdamas.

„Tada išvažiavau į Ispaniją užsidirbti milijonų, pusantrų metų skyniau apelsinus. Pamačiau, kaip žmonės verčiasi kitur, nors ir nepavyko nieko užsidirbti. Dar pakeliavau po Portugaliją, įrenginėjau parduotuves Berlyne, dirbau pas ūkininką Norvegijoje. Sekėsi puikiai, bet supratau, kad rojus niekur mūsų nelaukia, jį susikuriame patys“, – vardija savo klajones Tadas.

Namo jis grįžo praturtėjęs gyvenimiška patirtimi, supratęs, kad daug kas problemų ieško aplink save, nors dažniausiai jos slypi žmogaus galvoje. Vaikinas apgailestauja, kad lietuviai burnoja prieš savo šalį ir nemoka įvertinti to, ką turi čia. Sunkiai dirbti reikia visur, bet savo sumanymus geriausia įgyvendinti gimtajame krašte, nes čia padeda net savos sienos.

„Grįžau ir tikrai jau niekur nebevažiuosiu. Bet užsienyje praleistų metų neišsižadu. Ten išmokau atsikratyti savo baimių, atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprasčiau. Jei bandysi, tikrai kas nors iš to išeis. Mane labai įkvėpė vienas epizodas iš Donaldo Trumpo biografijos. Skaičiau, kad jis buvo bankrutavęs, turėjo 9,9 mlrd. dolerių skolą ir vieną dieną pamatęs gatvėje vargetą su ištiesta ranka suvokė, jog tas žmogus už jį vertingesnis 9,9 milijardo. Ta netikėta mintis privertė jį atsitiesti ir eiti pirmyn. O svarbiausia, ką išmokau iš Trumpo, tai nebijoti savo klaidų, nes iš jų mokomasi“, – tikina įkvėpimo milijardieriaus knygose besisemiantis lukšietis.

Tado sprendimą grįžti į Lukšius daug kas vertino skeptiškai, svarstė, ar pasaulio matęs jaunas žmogus provincijoje neuždus. Bet jis nuo pradžių žinojo, kad mažas miestelis yra pranašumas – čia geresnės galimybės rasti darbuotojų, daug kas pigiau kainuoja. O kadangi prekybos verslą palankiau kurti didmiestyje, jis neapsiriboja Lukšių „Šlepetija“, stiprindamas ją internetinėje erdvėje. Jau dabar šlepečių gamyba ir prekyba jomis yra pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis, nors beveik visos pajamos investuojamos atgal į verslą – medžiagoms pirkti, internetinei prekybai tobulinti.

Plaukia pieno upės

Sėkmingos verslo idėjos greitai randa sekėjų, tad gal kada nors Lukšiai bus žinomi kaip šlepečių gamintojų miestelis?

Kol kas juos labiau garsina pieno produktai, ypač sūriai. Pavadinimas „Lukšių sūris“ jau tapęs beveik bendriniu, tokiais sūriais prekiaujama visuose šalies prekybos centruose, turgavietėse. Garsiausias iš jų – „Zanavykų“, laikomas šio krašto kulinarine vizitine kortele. UAB „Uriga“ šokoladu glaistyti varškės sūreliai taip pat išskirtiniai. Jie ne kartą apdovanoti įvairiais medaliais, o smaližiai „Urigos“ gaminius, pakuojamus į raudonos spalvos popierėlius, vadina pačiais tikriausiais šokoladiniais sūreliais.

Miestelio pieno gamintojų produktai žinomi net tokioje egzotiškoje šalyje kaip Iranas – Lukšių pieninė šį rugsėjį sulaukė Irano vyriausybės leidimo eksportuoti produkciją į šią šalį.

Būtent Lukšių pieninė pradėjo kurti pieno perdirbimo ir jo produktų gaminimo tradicijas miestelyje ir net visoje Lietuvoje. Ant jos pastato, suprojektuoto paties Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, įmūrytas skaičius „1939“. Nuo tų metų skaičiuojama bendrovės istorija. Ji maitino kelias kartas miestelio gyventojų, daugiausia moterų.

Šiuo metu Lukšių pieninėje triūsia 104 darbuotojai. Tai daug, nes šio bendrovės padalinio gamybiniai pajėgumai palyginti nedideli (Lukšiuose per dieną pagaminamos keturios tonos produkcijos), bet reikia daug darbo rankų. Pavyzdžiui, varškė į sūrmaišius kemšama kaip senais laikais – tik rankomis, nes ir pačių sūrių receptūra siekia prieškario tradicijas.

„Šilta, malonus pieno kvapas, bet tik iš pirmo žvilgsnio sūrmaišių formavimas atrodo kaip smagus darbas. Iš tiesų jis labai nuvargina, ypač kenčia rankos. Šiame ceche darbuojasi ilgametės mūsų darbuotojos, jaunimui čia per sunku. Apskritai jaunus darbuotojus sunkiau išlaikyti, jie tai išvažiuoja į užsienį, tai vėl grįžta. Saviškius visada priimame atgal, jei tik yra laisvų vietų“, – pasakoja kartu su vyru Genadijumi, Lukšių pieninės direktoriumi, jai vadovaujanti Vida Butkuvienė.

Tiesa ir tai, kad Lukšių pieninei darbuotojų nereikia ilgai ieškoti. Žmonės darbo vietas čia vertina, bet tai susiję ir su paties miestelio patrauklumu. Pati Vida niekada nesvarstė galimybės persikelti kitur, nors Lukšiai ir nėra jos gimtinė. Kol vaikai dar buvo moksleiviai, jiems vietoje pakako veiklos – čia jie ir sportavo, ir dalyvavo saviveikloje. Šeima Lukšiuose nepasigenda ir kultūrinio peno – atgijus Zyplių dvarui renginių pasipylė kaip iš gausybės rago.

Vertingiausi darbuotojai – savi

Ilgametės pieno pramonės tradicijos šiame krašte kūrėsi greta stiprios gyvulininkystės. Vienoje didžiausių šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovėje dabar auginama 900 melžiamų karvių. Tiesa, jų pienas – kasdien po 24 tonas – iškeliauja į „Žemaitijos pieno“ pieninę Šilutės rajone, nes vietos pieno perdirbėjams tokio kiekio tiesiog per daug.

Bendrovės direktorius Jonas Pranaitis apie savo karves galėtų kalbėti valandų valandas, juolab neseniai jos it kokios ponios buvo suguldytos ant čiužinių. Lukšių bendrovės gyvuliai vieni pirmųjų šalyje buvo prileisti prie šios danų mokslininko sukurtos naujovės, atsisakant įprastinio šiaudų guolio.

Bet didžiausias šiųmetis J.Pranaičio džiaugsmas – visų laikų grūdų derliaus rekordas. Neplanuotai didelis uždarbis leidžia galvoti apie didesnes investicijas, nei buvo numatyta, imtis elevatoriaus modernizavimo, bendrovės teritorijos apželdinimo darbų. O darbuotojų laukia didesnės nei paprastai metinės premijos.

„Ne tik dangui turime dėkoti už puikų derlių, bet ir žmonėms. Pas mus daug patyrusių specialistų, jų vaikai, baigę mokslus, taip pat lieka prie žemės. Dirba traktorininkai tėvas ir sūnus, daug tokių, dirbančių šeimyninėmis poromis. Džiaugiuosi, nes nėra geresnių darbuotojų už vietos žmones. Kodėl? Na, kokiam šakiečiui nėra skirtumo, ar į Lukšius važinėti, ar į Gelgaudiškį. O lukšiečiai turi sentimentų savo tėviškei, kur žemę dirbo jų tėvai, seneliai, kur patys susikūrę gyvenimą“, – tikina J.Pranaitis.

Jis ir pats – senas lukšietis, tęsiantis kelių kartų savo protėvių tradicijas. 57-erių vyras, galima sakyti, niekada ir nebuvo iškėlęs kojos iš Lukšių. Net mokslus krimto neakivaizdiniu būdu, kartu ir dirbdamas.

Tik ant vietos gyventojų pečių laikosi ir „Lukšių tekstilės“ bendrovė. Pagrindinė jos veiklos sritis siaura – audinių dygsniavimas. Trijų sluoksnių įvairiais raštais sudygsniuosti rulonai yra pusfabrikatis siuvimo, baldų, čiužinių fabrikams. Jie keliauja ir į Lietuvos, ir užsienio šalių įmones. Neseniai latviai pateikė didelį antklodžių apsiūlėjimo užsakymą, vokiečiai laukia Lukšiuose ne tik sudygsniuotų, bet ir pasiūtų čiužinių. Anksčiau bendrovėje buvo siuvamos ir kareiviškos palapinės bei kuprinės.

Grįžo dirbti gimtinei

„Lukšių tekstilei“, įkurtai daugiau nei prieš 20 metų, vadovaujantys Rima ir Sigitas Bendoriai samdo 29 darbuotojus. Beveik visi jie dirba nuo įmonės įkūrimo. Tik šešios siuvėjos priimtos visai neseniai, nes iki lapkričio vidurio reikia atlikti didelį užsakymą. Bendrovė nesikrato ir nedidelių darbų, imasi dygsniuoti kad ir penkis metrus audinio. Būti išrankiems dabar ne laikas, nes tik prieš porą metų įmonė išsikėlė iš senų, jos veiklai nepritaikytų patalpų žemės ūkio bendrovėje. Dabar jos mašinos dūzgia moderniame, šviesiame, švara tviskančiame pastate.

„Geros darbo sąlygos yra ne mažiau svarbu nei atlyginimas. Galvojame, ką dar galime padaryti, kad Lukšiuose nemažėtų jaunimo. Sunku ką nors pakeisti, nes tai ne tik mūsų miestelio, bet visos Lietuvos realybė“, – atsidūsta R.Bendorienė.

Sutuoktiniai yra aktyvūs Lukšių bendruomenės nariai, Sigitas – jos pirmininkas. Rima sako dar tikinti, kad miestelis išliks jaunas, kad jaunimas norės sugrįžti, todėl ir dirbanti bendram labui neskaičiuodama valandų. Bendruomenė kasmet rengia vasaros stovyklas vaikams, jaunimo lyderiams. Moteris apgailestauja, kad jos sūnus nepasinaudojo proga grįžti. Šakių jaunimo centre buvo laisva darbo vieta, bet sūnui, jaunam specialistui, netiko uždarbis. Jis liko Kaune, bet namo grįžti tebesitiki.

„Lukšiai yra mano gimtinė, o vyrą atsivežiau iš Pabradės. Baigę mokslus buvome įsikūrę Vilniuje, gyvenome bendrabutyje. Turbūt jis ir atgrasė mus nuo miesto visiems laikams. Grįžome į Lukšius, čia vyro laukė darbas pagal specialybę. Ir daugiau net nesvarstėme galimybės kažkur bėgti“, – sako lukšietė.

R.Bendorienė įsitikinusi, kad valstybę, atskirus jos regionus, gyvenvietes pirmiausia keičia ne sostinės ar rajono valdžios sprendimai, o patys žmonės. Taip atsitiko ir Lukšiuose. Daug metų miestelio variklis buvo energingasis seniūnas, bet didžiausi pokyčiai jame prasidėjo susikūrus bendruomenei ir atsiradus galimybei pritraukti Europos Sąjungos lėšų.

Menininko žvilgsniu

Tuomet patys Lukšių gyventojai sprendė, kam jos turi būti skirtos. Buvo sutvarkytos erdvės aplink kultūros namus, Lukšių gimnazijos sporto aikštelės, atsirado poilsio ir sveikatingumo parkas. Atgimė ir Siesarties vingio parkas – atnaujinta jo aplinka, sutvarkyti želdiniai. Daugumą darbų savomis rankomis atliko patys bendruomenės nariai. Žmonės pasikeitė, jiems rūpi ne tik savo kiemo, bet ir bendri reikalai. O seniūnas V.Cikana bendrais reikalais gyveno ir tada, ir dabar.

„Kai atėjau į valdžią 1991-aisiais, miestelis buvo suformuotas kolchozo centro principu. Užsimojau jį pakeisti. Žmonės gūžčiojo pečiais ir juokėsi: ką tas menininkas gali padaryti? Bet aš esu skulptorius, pamatęs akmenį ar medį iškart žinau, kas iš to galėtų išeiti. Tas pats su miestelio architektūra – labai aiškiai suvokiau, kaip ji turėtų keistis. O iš tų dalykų, kuriuos kiti norėjo nugriauti, aš dariau meno kūrinius. Tarkim, iš senos autobusų stotelės suformavau tremtinių koplyčią, nulupus Lenino bareljefus atsirado vietos miestelio herbui“, – vardija seniūnas, manantis, kad kiekvienas žmogus yra kūrybingas, tik menininkai turi daugiau drąsos šiomis galiomis pasinaudoti.

LVCA

„Gal jūs – vietinis, kulautuviškis? Ne? Gaila“, – su kolega fotografu Aliumi Koroliovu blaškomės po Kulautuvos idilę, bandydami užčiuopti, kiek joje likę garsiojo smetoniško kurorto dvasios. Anuomet čia kasdien iš keturių atpūškuojančių garlaivių išlipdavo minios laikinosios sostinės ponų ir ponių su vaikais, kurie pasklisdavo kas tiesiai maudynių į pliažą, įrengtą pagal Čikagos pavyzdį, kas neatsispirdavo žydų krautuvėlėje nusipirkti ką tik iš Nemuno ištrauktos žuvies, užkąsti užkandinėje ar prisėsti pasmaližiauti kavinėje, kas skubėjo į išsinuomotas vilas, jei, žinoma, neturėjo savų. O savų čia turėjo ir Kauno operos primadonos, ir laikinosios sostinės politikai, ir užsienio ambasadoriai.

Aušra LĖKA

Miestelį prie Nemuno pagal poilsiautojų skaičių 1936 m. lenkė tik Palanga. Net sovietų okupacijos metais čia buvo trauka, nes veikė sanatorijos, pionierių stovykla. Dabar į Kulautuvą visi keliai veda tik vienąkart per metus – per šiemet jau 15-ąjį bardų festivalį „Akacijų alėja“.

Iki jo likus pusdieniui kulautuviškiai saugiu atstumu nuo išorinio pasaulio, kad niekas nesikėsintų į jų privačią erdvę, ant tobulai trumpos vejos jau dūmijo kepsnines, nuo kurių vis tekdavo atsitraukti pakštelėti į žandą atvykstantiems vis naujiems svečiams. „Akacijų alėja“ šiuolaikinei Kulautuvai – lyg atlaidai užkampio bažnytkaimyje, į kurį suguža ne tik iš gretimų kaimelių, bet giminės bei draugai suvažiuoja ir iš toliau.

Tiesa, atsiprašau už palyginimą su atlaidais – Kulautuvai jis jautrus: kažkoks veikėjas, neva gavęs tokį paliepimą iš dangaus, prieš trejus metus supleškino medinę Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Tad, nors visi sako, kad Kulautuva – rojus (bent jau tas 364 dienas, kai nevyksta „Akacijų alėja“, čia ramybė, paukšteliai čiulba, oras prisodrintas pušų aromato, nebent kulautuviškių uoliai stumdomų vejapjovių garsas nedera prie įsivaizduojamų rojaus garsų), bet be Dievo namų.

Rojus tik išrinktiesiems. Arba kažkelintos kartos kulautuviškiams, arba tikrai turtingiems žmonėms, nes sklypo su kukliu nameliu kaina, pasak Kulautuvos seniūnės Eglės Valiauskienės, čia prasideda nuo pusės milijono, skaičiuojant litais.

Kulautuva, vos 20 minučių nuo Kauno, 20 km Vilkijos kryptimi, –  tampa turtingų kauniečių miegamuoju rajonu. Bet miestelio ambicijos didesnės: Kulautuva nori susigrąžinti smetoniško kurorto šlovę.

Reprezentacinis, išlepinto skonio turistams

„Gulbių kurortas”, „žydų Palestina”, „tyriausio oro“ vasarvietė – kokiais tik vardais anuomet nebuvo reiškiamas susižavėjimas Kulautuva. „Kulautuva konkurentas užsienių kurortams“  –  skelbė „Mūsų Rytojaus“ antraštė 1936 metais. Kulautuviškis istorijos mokytojas Mykolas Fedaravičius pasakoja, kad dar Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, vokiečių kurortologai, ištyrę Kulautuvos bioklimatines savybes, teigė, kad jos miškas ir vandens šaltiniai turi daug gydomųjų savybių, o jos miško medžiai išskiria daug ozono, tad čia nutarta kurti pirmos klasės kurortą.

Pirmieji vasarnamiai ir ėmė kilti dar Pirmojo pasaulinio karo metais.  Kaunui tapus laikinąja sostine, jų sparčiai daugėjo. Pirmieji prasti mediniai vasarnamiai kilo Nemuno potvynių semtame pakrantės ruože. Manoma, kad jų savininkai, daugiausia – žydai, vasarnamius apdrausdavo, o potvyniui juos nuplovus už gautus pinigus statydavosi didesnes vilas toliau nuo Nemuno, pušyne. Nemažai jų išliko ir iki šių dienų.

1920 m. gydytojas Ovsijus Portnovas Kulautuvoje įsteigė pirmąsias sanatorijas. Čia buvo gydomi širdies ligomis, cukralige, podagra, nervų ir plaučių ligomis sergantys ligoniai, ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Iki 1933 m. Kulautuva turėjo vasarvietės, o 1933 m. Savivaldybių departamentas jai suteikė kurorto statusą. Kurorto direktoriumi buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Vytautas Augustauskas (1884–1944), kurio rūpesčiu parengtas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla. Nuo tų metų prasideda Kulautuvos aukso amžius. Kurorte kyla modernios vilos, tvarkomi parkai, įrengiamas 1,5 km ilgio paplūdimys. Jame buvo vyrų, moterų ir bendras pliažas. Pagal Čikagos pavyzdį įrengtos persirengimo kabinos. Švarus Nemuno vanduo ir baltas minkštas smėliukas masino poilsiautojus.

Išilgai gyvenvietės nutiestos trys gatvės: pagrindinė buvusi A.Smetonos alėja (dabar Akacijų), Pušyno ir Kranto gatvės. Jas kerta trumpesnės gatvelės, anuomet neturėjusios pavadinimų, tik numeruotos nuo 1 iki 14. Manoma, kad to norėję žydai, nes jiems buvo sunku perskaityti lietuviškus pavadinimus, o jie sudarė apie 60 proc. Kulautuvos gyventojų. Žydams priklausė vasarvietės, o jas prižiūrėjo vietos gyventojai. Kulautuva turėjo ne tik katalikų bažnyčią, bet ir žydų sinagogą.

Nuolatinių vasarotojų skaičius nuolat augo: 1933 m. jų buvo 1,3 tūkst., o 1936 m. jau per 3,1 tūkst., iš jų per 2,6 tūkst. žydų, 409 lietuviai, 31 rusas, dar lenkų, vokiečių, baltarusių, latvių, estų, prancūzų.

Kurorte prie Nemuno atostogavo politinis ir kultūrinis elitas: čia vilų turėjo „Fluxus“ judėjimo tėvas  Jurgis Mačiūnas, garsioji operos primadona prof. Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, vidaus reikalų viceministras Brunonas Štencelis, advokatas Vincas Šmulkštys, Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, rašytojas Jurgis Savickis. Čia ilsėdavosi užsienio šalių ambasadoriai, užsienio šalių turistų grupės, net iš Argentinos, Brazilijos, Vokietijos. Kurorte įvairiomis progomis lankydavosi ir ilsėjosi ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, kiti Vyriausybės nariai.

Veikė net dvi prieplaukos – viena keleiviams, kita prekybai. Garlaiviai kursavo keturiskart per dieną. Atvykę garlaiviu poilsiautojai net neišlipę į krantą galėjo nusimaudyti Nemune šalia prieplaukos. Vasarą, ypač savaitgaliais, poilsiautojų buvo tiek daug, kad kurorto direkcija už 50 tūkst. litų įsigijo savo garlaivį „Kulautuva“. Autobusai vykdavo į kurortą iki 23 valandos. Čia veikė paštas, Pieno centro bufetas, kino salė, fotoateljė, lošimo namai, savaitgaliais vyko koncertai, kariniai paradai, gaisrininkų pasirodymai, parke grodavo orkestras.

1938 m. verslininkas Romanas Polovinskas pasistatydino restorano-kavinės ir viešbučio kompleksą „Vita“, pasak anuomečių laikraščių, savo moderniu ir skoningu įrengimu tokį pirmą Baltijos valstybėse: „Reprezentacinį, kurin galima kviesti išlepinčiausio skonio turistus ir svetimšalius.“ Viešbutis buvo pritaikytas ne tik vasarai. Jame buvo 18 kambarių, centrinis šildymas, šiltas ir šaltas vanduo, vonios, dušai, vyrų ir moterų kirpyklos. Buvo patalpos lošimams ir kitokioms nedidelių ratelių pramogoms, skaitykla ir biblioteka, sodelyje – teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, fontanas.

M.Fedaravičius pasakoja, kad kurorte rūpintasi ir poilsiautojų ramybe bei sveikata. Kad gatvėmis važiuojančios mašinos nekeltų dulkių ir triukšmo, pagrindinė A.Smetonos alėja nuolat buvo laistoma specialia alyva, o gatvės pakraščiai apsodinti jaunomis eglutėmis triukšmui slopinti. Tvarką kurorte sezono metu prižiūrėjo laikinai samdomi gatvių, turgavietės, pliažo, stoties sargai. Buvo ir naktį budintis kurorto sargas.

Kasmet augo kurorto biudžetas. Jį sudarė iš vilų savininkų, turgavietės, salės nuomos renkamas mokestis ir mokestis iš poilsiautojų. Iš šių pinigų buvo tvarkomas kurortas, išlaikomi juo besirūpinantys darbuotojai. Bet kurorto direktorius V.Augustauskas pareigas ėjo neimdamas atlyginimo.

Ozonas, Nemunas, pušynas. Daug, bet nepakankama

Kurortinės vietovės statuso suteikimas Kulautuvai būtų lyg ir istorinio teisingumo atkūrimas. Juolab brandus pušynas vis dar skleidžia ozoną. Beje, šią sveikatos dozę gali gauti ne tik mindamas  apie 3 km rekreaciniu sveikatingumo taku –  Kulautuva įsikūrusi pačiame pušyne, tad beveik kiekvienas kulautuviškis kieme turi savą ozono šaltinį.

Nemunas irgi teka kaip tekėjęs, tik 1,5 km paplūdimio nebelikę. Pakrantės kiek pašienautos, bet retas lenda į vandenį, nors Kaunui pasistačius vandens valymo įrenginius upė vėl sugrąžinta maudynėms. Pernai buvusiame Kulautuvos žvyro karjere įrengtas paplūdimys, vienintelis Kauno rajone atitinkantis tarptautinius Mėlynosios vėliavos reikalavimus. Išvalytas karjero dugnas, pakrantės, įrengta gelbėjimo stotis su medicinos punktu, pontoninė valčių prieplauka, persirengimo kabinos, žaidimų aikštelės vaikams, tinklinio aikštelė, treniruokliai, įvaža neįgaliesiems.

Tačiau, kaip pasakoja M.Fedaravičius, nors už kelis milijonus savivaldybės ir europinių litų viskas gražiai sutvarkyta, praėjus metams karjero dugnas vėl pradėjo želti.

Prieš šešerius metus Nemunas pagaliau vėl atplukdė iš Kauno garlaivį. Nors ne keturiskart per dieną, kaip tarpukariu, o tik kartą per savaitę, sekmadieniais ir tik valandai Kulautuvos prieplaukoje prisišvartuodavo „Tolstojus“ su 100 pasiilgusių gamtos ir šviežio oro poilsiautojų, bet vis šis tas. 2012 m. šis reisas net buvo išrinktas populiariausiu turistiniu maršrutu Lietuvoje.

Istorijos mokytojas M.Fedaravičius vesdavęs ekskursijas. Pasakoja prieplaukoje iškeldavęs plakatą „Nemokama ekskursija po Kulautuvą“ (mat ekskursijos kaina buvo įskaičiuota į bilietą, o  pagal individualios veiklos patentą už ekskursijas jam mokėjo turizmo biuras) ir tuoj susiburdavo daugybė norinčiųjų.

Vienas kulautuviškis su bričkele vaikus pavėžindavo kokį kvartaliuką. Atsirado ir dviračių nuoma, bet, prisimena Kulautuvos seniūnė, vienas kitas išsinuomodavęs, o žmogus stovėdavo su kokiu 20 dviračių ir tik vieną kartą per savaitę. Taip verslo nepadarysi.

O štai pernai keleivių srautai ėmė mažėti. Spėjama, dėl paprastos priežasties: kas norėjo aplankyti Kulautuvą, jau aplankė. Tad šiemet „Tolstojus“ Kulautuvą iškeitė į Kačerginę kitame Nemuno krante.  Labiausiai į Kulautuvą atplaukę svečiai nusivildavo, kad joje nėra kur pavalgyti, kavos išgerti, nes miestelyje nėra nė vienos kavinės. Bet kas laikys ją dėl vienos valandos per savaitę?

„Gojaus“, vienos iš dviejų Kulautuvoje veikiančių kaimo turizmo sodybų, savininkė Rita Bernatonienė pasakoja apie tai svarsčiusi. Bet, sako kulautuviškė verslininkė, juk dirbi ne tik iš malonumo – čia išlaikyti kavinę beveik neįmanoma. Vietinių poreikio valgyti nėra, nes Kulautuva nedidelė. Pravažiuojantys dėl kavos iš kelio 3 km nesuks, o Kulautuva – kaip kišenė: čia atvažiuoji ir išvažiuoji, o ne pakeliui stabteli.

Nupirkę okupacijos laikų vartotojų kooperatyvo parduotuvę verslininkai čia buvo atidarę nedidukę kavinukę, bet pagyvavo gal pusmetį ir buvo uždaryta. Seniūnė E.Valiauskienė svarsto, kad ją galėtų steigti nebent jau turintys kokį maitinimo tinklą, tada čia gal galėtų pamažu įsitvirtinti. Dabar kava ir ledais prekiaujama paplūdimyje prie karjero. O ir kaimo turizmas Kulautuvoje, anot „Gojaus“ šeimininkės, „balinis“: Kulautuva arti Kauno, tad kauniečiai čia mielai švenčia jubiliejus, vestuves.

Užsakymų netrūksta – visi metų savaitgaliai užimti. Bet štai pasiteiravimų pailsėti vidury savaitės jau dešimt metų veikiantis ,„Gojus“ sulaukia dviejų trijų per sezoną, tad neapsimoka tuo užsiimti.

Nėra Kulautuvoje ne tik kavinės, bet daug ko iš tarpukario Kulautuvos privalumų ir pramogų sąrašo  pasiūlos. O vien oru, kad ir kokiu grynu, poilsiautojas gyvas nebus.

Gal kulautuviškiai neturi verslumo gyslelės?

Teisybė, tarpukario kurorto verslas didžiąja dalimi laikėsi dėl  žydų, kurie sudarė 60 proc. Kulautuvos gyventojų ir labai didelę dalį kurortininkų. Šiandienėje Kulautuvoje iš  1555  gyventojų – 1519 lietuvių, dar yra rusų, estų, lenkų, o imigracija tautybių sąrašą paįvairino britais, airiu ir dviem turkais. Bet Kulautuvoje nebėra nė vienas žydo.

Tiesa, kaip pasakoja mokytojas M.Fedaravičius, į Kulautuvą buvo atvykę keli žydų palikuonys. Viena garbaus amžiaus žydų šeima atvažiavo iš JAV, bet ne norėdama susigrąžinti nacionalizuotą jų turtą, o tik pamatyti, kaip dabar atrodo ta vieta. Palietė senuosius vartelius, pažiūrėjo į namą ir išvažiavo.

Kulautuviškiai slėpė savo kaimynus žydus nuo genocido: miestelio centre yra stogastulpis Fugalevičiams, paskutiniems Kulautuvos dvaro savininkams, kurie Antrojo pasaulinio karo metais slėpė žydų vaikus, jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Versliųjų žydų Kulautuvoje neliko, tad verslumo gebėjimus reikia demonstruoti  lietuviams. Bet R.Bernatonienė sako nelabai įsivaizduojanti, kad Kulautuva atgimtų, taptų panaši į Birštoną, jau nekalbant apie Druskininkus. „Kulautuva labai apmirusi, palyginti ne tik su sovietų okupacijos metais, kai čia buvo gausu poilsiautojų ir sanatorijų. Apmirusi net palyginti su tuo, kas čia buvo prieš dešimt metų. Dar tada buvo ir daugiau vietinių, ir atvažiuojančiųjų pailsėti į kolektyvinius sodus, esančius prie Kulautuvos. Dabar vidury savaitės vieną kitą pensininką gatvėje sutinki.

Kulautuva tapo Kauno miegamuoju rajonu: žmonės Kaune turi darbus, o čia sugrįžta miegoti“, – kasdienybės vaizdą piešia verslininkė. Jos manymu, Kulautuvos renesansui reikėtų labai didelių investicijų ir kažin ar verslininkai jomis rizikuotų– pirmiausia reikia valstybės ir europinių pinigų injekcijos. Be to nieko nebus, nes žmonėms maža tik pasivaikščioti po mišką – reikia pramogų, SPA, pramogų parko: „O konkurencija dėl poilsiautojų nemaža: Lietuvoje yra daug geriau sutvarkytų vietų, jos pritraukia ir daugiau svečių.“

Nauja klinika, mineralinis vanduo ir keltuvas per Nemuną

Bet Kulautuva ne tik svaičioja apie kurortinės vietovės viziją. Rudenį čia – moderniausios šalyje kardiologijos ir neurologijos reabilitacijos klinikos įkurtuvės. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų centras įsikurs dešimtmetį rekonstruotame buvusios Kulautuvos tuberkuliozinės ligoninės pastate. Skelbta, kad projekto vertė siekė apie 20 mln. Lt, dar apie 4 mln. Lt reikėjo medicinos įrangai. LSMU rektorius Remigijus Žaliūnas, taip pat kulautuviškis, yra sakęs, kad būtų patrauklu, jei greta klinikos ateityje atsirastų jauki kavinė, nedidelis viešbutis, sveikatingumo centras.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė yra užsiminusi apie galimybę Kulautuvoje įkurdinti Respublikinės Kauno ligoninės Vertebroneurologijos skyrių, kuriame gydomi nugaros skausmai.

Kulautuviškis Petras Budraitis, 30 metų vadovavęs Kulautuvos vaikų tuberkuliozės sanatorijai, dabar ligoninei, mano, kad ir ši įstaiga privalo keisti profilį, ir tai jau numatyta padaryti. Prieš porą metų į pensiją išėjusio gydytojo manymu,  turberkuliozė, užkrečiama liga, nedera su kurortine vietove. Be to, ir vaikų Lietuvoje, taip pat ir sergančių, mažėja, tad Valkininkuose planuojamo įrengti centro tikrai užteks visai Lietuvai.

Kulautuvoje tiktų ir reabilitacijos ar senjorų slaugos įstaiga, bet, sako P.Budraitis, bet kuriuo atveju reiktų milijonų kapitaliniam vaikų ligoninės pastatui pertvarkyti, nes jis, nors iš išorės apšiltintas, viduje – kaip prieš 60 metų – su tualetais koridoriaus gale. Nebe tie laikai, kad tokios sąlygos bet ką tenkintų.

Žinoma, kulautuviškiai vaikų ligoninės pasigestų kaip darbdavio. Naujasis kardiologijos centras į Kulautuvą kraustosi iš dabartinių patalpų su personalu, tad čia įsidarbins tik vienas kitas. Kulautuvoje darbo vietų liktų visai nedaug – pora parduotuvėlių, vaikų darželis, biblioteka, seniūnija.

Kulautuva kaip kurortas galėtų pražysti, jei atsirastų ir norinčiųjų išgauti jos žemėje glūdintį mineralinį vandenį. Anksčiau atlikti tyrimai patvirtino, kad jis puikios kokybės. Tad sveikatos paslaugų srityje miestelio perspektyvos tikrai geros, jei tik atsirastų milijoninių investicijų.

Kulautuva daug vilčių sieja ir su pakaunės trikurorčio žiedu. Kauno rajono savivaldybė nutarė dviračių takais sujungti tris žavius pakaunės miestelius – Kulautuvą,  Zapyškį ir Kačerginę. Planuojama Nemuno šlaituose įrengti slidinėjimo trasas, atverti naujų galimybių skraidyklių mėgėjams, įrengti poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, sveikatingumo trasų. Kulautuvą – viename, o Zapyškį ir Kačerginę – kitame Nemuno krante sujungs lyno keltuvas su skaidriomis kabinomis – tarsi judančiomis apžvalgos aikštelėmis.

Keltuvas būtų iškeltas į 46 m aukštį, kad netrukdytų laivybai (nors tiek tos laivybos dabar, bet nepraraskim vilties). Atvažiavę viena ar kita Nemuno pakrante įrengtais dviračio takais keliautojai galėtų persikelti per Nemuną ir grįžti į Kauną. Tokio pakaunės turizmo žiedo infrastruktūrai reikėtų apie 22,6 mln. eurų (78 mln. Lt).

Pasak Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Ričardo Pudževelio, buvusio Kulautuvos seniūno, pakaunės žiedo galimybių studija jau yra, o parengus projektus bus bandoma ieškoti investuotojų iš įvairių šaltinių, taip pat savivaldybės ir europinių fondų. Rajono savivaldybė po pirminių konsultacijų su Vyriausybe jau rengia paraišką dėl  Kulautuvos–Kačerginės–Zapyškio žiedo įtraukimo į kurortinių vietovių sąrašą. Dar reikia įvairių tyrimų, planų, o tai, pasak R.Pudževelio, užtruks kokį pusmetį, jei ne daugiau.

Kulautuva maždaug prieš dešimtmetį jau buvo kreipusis dėl kurortinės vietovės statuso, tačiau prašymas atmestas. Nors tarpukariu kurorto vardą turėjo net 15 vietovių – Alytus, Anykščiai, Aukštoji Panemunė, Berčiūnai, Birštonas, Bubiai, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Palanga, Pasvalys, Pivonija, Smardonė, Šventoji, Zarasai – dabar kurorto statusą teturi Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o kurortinių vietovių – Anykščiai, Ignalina, Trakai, Zarasai.

Pakaunės žiedas teikia vilčių Kulautuvai pelnyti kurortinės vietovės vardą. Bet jai reikia, kad pro ją ne tik pravažiuotų, o joje stabtelėtų. „Keltuvu dviratininkas persikels į Kulautuvą. Bet ar užsibus? Kurortą įsivaizduoju, kaip kad būdavo tarpukariu, kai vasarotojas atvažiuoja, išsinuomoja vilą ar kambariuką, mėgaujasi gamta – pabūna čia ilgiau, palieka pinigėlių. Antra vertus, ar dabar yra ką veikti Kulautuvoje“, – svarsto mokytojas M.Fedaravičius.

„Norėtųsi, kad Kulautuvoje, kurioje tokia graži gamta, viskas būtų daroma jai puoselėti ir saugoti, kad ji netaptų  vieta, traukiančia  triukšmingais renginiais ir pramogomis, būtų ne triukšmo, o ramybės, tikro poilsio, sveikos gyvensenos kurortas su sportavimo, maudymosi įrenginiais. Siūlyčiau, kad Kulautuva būtų vietovė be alkoholio, kad visi renginiai, taip pat ir bardų festivalis, apsieitų be jo“, – tokią blaivią miestelio viziją mato jau per pusę amžiaus kulautuviškis Lietuvos kardiochirurgijos patriarchas, akademikas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, diplomatas Jurgis Brėdikis.

Bet ir jis priduria, kad gamta turėtų būti labiau panaudojama poilsiui. Štai, sako profesorius, Nemunas toks gražus, bet prie jo, kaip kad Birštone ar Druskininkuose, nėra priėjimo pėstiesiems, pasivaikščiojimo takų, suolelių pasėdėti, kad galėtumei upe pasigrožėti, saulę Nemune nuleisti. Prie upės dar reikia išnaikinti daug brūzgynų, kad atsivertų gamtos grožis. Ties Kulautuva buvusioje saloje, dabar jau pusiasalyje, tiek brūzgynų. O ten būtų galima įrengti prieplaukėlę vandens keliu atvykusiems iš Kauno poilsiautojams, paplūdimį, žaidimų vaikams aikšteles.

Jei norima gauti kurortinės vietovės statusą, svarbus argumentas –  atrastas mineralinio vandens šaltinis. Bet paskelbta ir vėl  tylu. Nežinia, ar kokie darbai vyksta, ar kas tiria. O tai būtų esminis raktas į Kulautuvą kaip į kurortą, neabejoja autoritetingas medikas.

J.Brėdikis stebisi, kad Kulautuva, nors pernai atšventė 650 metų jubiliejų, – jos istorija senesnė nei daugelio kitų žinomų Lietuvos miestų, nedaug ką gali parodyti. Kulautuva pirmąkart paminėta 1364 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, saloje ties ja 1398 m. pasirašyta Salyno sutartis tarp Vytauto ir kryžiuočių. „Gal būtų galima sukurti kokį maketą tam istoriškai tikrai įdomiam įvykiui paminėti“, – siūlo J.Brėdikis. Šalia Kulautuvos atrastos senų gyvenviečių liekanos, akmens bei žalvario amžiaus dirbiniai, dar vadinamieji Kulautuvos lobiai – vėlyvųjų viduramžių sidabro lydiniai, papuošalai arba jų dalys. Galima būtų įrengti kokią parodėlę, siūlo akademikas.

Kulautuva savo unikalią gamtą galėtų panaudoti pramogoms. Kodėl neprisiminus, kaip J.Brėdikis, vienas banglenčių sporto pradininkų Lietuvoje, jomis „pasibalnojo“ Nemuną? „Banglentininkai aiškino, kad upėje „vindserfinguoti“ neįmanoma. Bet ir sūnus, ir dukra buriuodavo. Net šunį buvau išmokęs“, – šypsosi J.Brėdikis.

Gal įmanoma atgaivinti prie pat Kulautuvos esančios Virbaliūnų kalvos, kur vyko pirmieji Lietuvoje skraidymo čempionatai, šlovę? Prie Kulautuvos veikė sklandytojų mokykla, sovietmečiu čia prasidėjo Lietuvos sklandymo renesansas.

O dar viena kulautuviškė, tiksliau, pusiau kulautuviškė, nes  gyvena tarp Kulautuvos ir Hamburgo, lietuvių ir vokiečių kultūros draugijos „Lit.art“ pirmininkė rašytoja Jutta Noak ypatingu vadina bardų festivalį, bet pasigenda daugiau kultūros traukos taškų: „Buvo čia labai mielas knygynas. Kai išleidau pirmąsias knygas, eidavau klausti, ar nupirko kas. Bet jo nebėra. Kulautuvai trūksta kultūros taško, gal jaukios kavinaitės, kuri rengtų kokius nors renginius. Vokietijoje jos visai paprastos, ne kaip pas mus – išpuoštos, prabangios ar kičinės. Bet atmosfera jose tokia, kad norisi užeiti, pabendrauti. Kulautuvoje taip pat buvo kavinaitė, bet, sakė, niekas nesilankė, tik tie, kur prie parduotuvių stovi.“

Jutta Kulautuvą atrado prieš 40 metų, kai dirbo Kaune gydytoja, pagal tautybę – vokietė. Ji giria, kad Kulautuva išgražėjusi, bet nenorėtų, kad miestelis pasidarytų labai modernus – reikia išsaugoti savitumą, ko rašytoja jau pasigendanti Kaune.

Ponia Jutta piktinasi, kad Tamaros kalnas, į kurį tradiciškai kopdavo Kulautuvos abiturientai per išleistuves, kur rinkdavosi kulautuviškiai sutikti Naujųjų metų, nuo kurio su vaikais leisdavosi rogutėmis ir slidėmis, kur miestelio svečius atsivesdavo pasigrožėti atsiveriančia panorama, pasėdėti ant gražių suolų prie stalo, dabar privatizuotas.

Tad, J.Noak nuomone, Kulautuvoje daug padaryta. Bet dar daug ir trūksta iki to, kokia ji verta būti.

Unikalių žmonių susitelkimas

O kol Kulautuva ras idėjų ir pinigų privilioti daugiau poilsiautojų, ji – rojus bent jau vietiniams gyventojams, kurių, kitaip nei daugumoje kitų mažesnių Lietuvos miestelių ar gyvenviečių, nesmarkiai, bet daugėja.

Kulautuvoje gyvena 1555 žmonės. Iš jų iki 18 metų – 281, o per 65-erius – 316. Kulautuvos vaikų darželis pilnas, tik mokykla mažėja. Joje dabar 140 mokinių, nors 1973–1978 m. būdavę 300–320. Yra labai gerų mokytojų metodininkų, mokiniai laimi olimpiadose, bet šiemet pirma laida, 57 abiturientai, kurių atestatuose jau įrašyta, kad jie baigė Raudondvario gimnaziją.

Dabar Kulautuvos mokyklos statusas – pagrindinė su vidurinio ugdymo skyriumi, kuris priklauso Raudondvario gimnazijai, taigi vienuoliktokai ir dvyliktokai  mokosi Kulautuvos mokykloje, bet atestatus gaus jau kaip Raudondvario gimnazijos. Beje, kai kurie naujieji Kulautuvos gyventojai patys važiuoja į Kauną dirbti ir vaikus ten veža į mokyklą.

Seniūnė E.Valiauskienė pasakoja, kad gyventojų daugėja naujakurių buvusiuose kolektyviniuose soduose, kur būdelės grėbliui ar kibirui pasidėti virsta didingais mūrais, sąskaita. Naujas didelis gyvenamųjų namų, neabejotina, prabangių, kvartalas išaugs prie karjero – žemė jau išmatuota, prasideda statybos. Bet Kulautuvoje įpirkti sklypą ir namą –  prabanga, pasak seniūnės, prasidedanti nuo pusės milijono, skaičiuojant litais, sako. O ir vietos plėstis daug nėra – Kulautuva iš vienos pusės įrėminta Nemuno, iš kitos – pušyno.

Miestelyje gali rasti visko – ir smetonišką žavingą vilą, ir žlugusių lūkesčių simbolį – nepabaigtą statyti milžinišką mūrą, ir  kuklių namelių, ir kičo su kolonomis, baliustradomis, ir tikrai kokybiškos modernios architektūros pavyzdžių.

Galima sakyti, yra dvi Kulautuvos – senoji medikų, mokytojų, kitų inteligentų, tremtinių Kulautuva ir naujakulautuviškių, kurie galėjo sau leisti čia įsikurti. Kuo skiriasi miestelio senbuviai ir naujakuriai? „Nauji gyventojai turi didelių reikalavimų – kad kažkas būtų įrengta, kažkas padaryta.

O senieji džiaugiasi, kad čia gyvena, vaikus, anūkus gali čia auginti. Žmonių dvasia skirtinga: senieji, jei pamatys popierėlį, pakels, išmes į šiukšliadėžę. O naujieji skambins į seniūniją, kodėl prišiukšlinta, net jei jo vaikas ten tą šiukšlę numetė“, – pasakoja Kulautuvos seniūnė, pati čia gimusi ir augusi, net studijuodama  ekonomiką Kaune, paskui dirbdama Kauno r. savivaldybėje kasdien grįždavusi čia. Sako, pagundos kraustytis kitur nėra, juolab auga dukrytė, o čia – grynas oras, ramybė.

Kuo šiandieninė Kulautuva nenusileidžia smetoninei, tai garsių ir įdomių asmenybių susitelkimu, kuris, ko gero, viršija Lietuvos vidurkį.

J.Brėdikį senieji kulautuviškiai atsimena dar atbirbiantį motociklu pas seserį, dirbusią sanatorijoje. LSMU rektorių R.Žaliūną prigimtiniai kulautuviškiai jau irgi prirašo prie senbuvių, giria už nuostabiai sutvarkytus namus ir jų teritoriją kadaise buvusioje apleistoje Kulautuvos vietoje.

Garsių medikų yra ir daugiau, pavyzdžiui, prof. Romualdas Abraitis, ilgametis LSMU Fiziologijos katedros vedėjas, vadovėlių bendraautoris. Šnekintas P.Budraitis, žemaitis, prieš 40 metų gavęs pasiūlymą čia atvažiuoti dirbti į tuometę vaikų tuberkuliozės sanatoriją ir, sako, pamilęs Kulautuvą iš pirmo žvilgsnio. O kulautuviškis Šlapelis dalyvauja programoje, kuriant dirbtinę širdį.

Miestelyje sovietų okupacijos metais dar buvo atliekami medicinos moksliniai eksperimentai su vakcina tuberkuliozei gydyti. Buvo patentuotas karpetitas – medikamentas, pavadintas ne Kulautuvos, o jį išradusio gydytojo vardu.

Čia gyvena daug meno žmonių. Kalbinta rašytoja J.Noak pirmą kartą į Kulautuvą atvažiavo pas giminaičius prieš kokius 40 metų. Jos mama pradėjo aikčioti: paukščiai čiulba, o koks oras, kaip žalia. Tetulė, mama, J.Noak šeima susidėjo pinigėlius ir nupirko žydams statytą vasarnamį su veranda. Buvo vėjo perpučiamas, daug teko įdėti darbo jam sutvarkyti, bet dabar tai pilni šeimos relikvijų namai, kuriuose rašomas naujas romanas – duoklė savo šeimos istorijai.

Kulautuviškės rašytojos Stasės Jasiūnaitės vardu net pavadinta viena miestelio gatvė. Rašytoja Ugnė Barauskaitė parašiusi romaną „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir keletą apysakų. Dailininkė, rašytoja Dalia Kirkutienė, dabar gyvenanti Klaipėdoje, išrinkta atyviausia klaipėdiške. Jos tėvelis Algis Ramoška konstruoja vėjo malūnus, kurie domina Kulautuvos lankytojus.

Skirmantas Leonas Karalevičius parašė knygas apie Arvydą Sabonį ir Lietuvos krepšinį. O Muzikinio teatro solistei Gražinai Miliauskaitei kulautuviškiai dėkingi, kad ji ir vietos šventėse neatsisako padainuoti. „Akacijų alėja“ –  toli gražu ne vienintelis renginys: vyksta bendruomenės tradicinės šventės – kalėdinis vakarėlis, rudenėlio šventė, mamos diena, Joninės, Žolinė.

Kulautuva turi ir du savo istorikus: istorikas, kraštotyrininkas Algirdas Marazas rašo knygą apie kurortą, o istorijos mokytojas M.Fedaravičius, čia su paskyrimu atvykęs prieš 40 metų, ypač domisi tarpukario kurorto direktoriaus, karininko V.Augustausko asmenybe, tarpukario spaudos straipsniais apie Kulautuvą.

„Garsiausias kulautuviškis – Gintaras Petrikas iš triukšmingai bankrutavusio EBSW koncerno, – juokauja P.Budraitis. – Jis norėjo visą Kulautuvą nupirkti. Laimė, nespėjo. Tik jo rūmas prabangus likęs, visi taip ir vadina – Petriko namu, kažkas gal iš jo artimųjų ten gyvena. O norėjo privatizuoti visą didžiulę „Kregždutės“ sanatorijos teritoriją. Buvo atvažiavęs, dar turiu jo to meto vizitinę kortelę.“

Kai Kulautuva pernai šventė savo 650-metį, vyravo jos „aukso amžiaus“  – tarpukario kurorto šlovės ritmas. Buvo Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko antrininkai, žmonės bandė puoštis pagal to meto madas, aidėjo garsieji šlageriai „Onyte, einam su manim pašokti“ ir „Paskutinį sekmadienį“. Gal minėdami 700 metų jubiliejų  švęs ne tik su nostalgija šiam laikotarpiui, bet ir didžiuodamiesi susigrąžinę kurorto šlovę? Tokią svajonę Kulautuva turi.

„Nelyginami dalykai su tarpukariu, nes laikmetis kitas. Anuomet Kaunas buvo laikinoji sostinė, o prie pat sostinės turėti tokią vasarvietę buvo prestižo reikalas. Atgauti turėtą šlovę – geri norai, bet ar bus tokio lygio kurortas kaip tarpukariu, abejočiau“, – mano mokytojas M.Fedaravičius.

Kulautuvos seniūnė Eglė Valiauskienė optimistiškesnė: „Tikiu, kad Kulautuva susigrąžins kurorto šlovę, ir tuo gyvenu. Reikia tikėti, ką darai, ir prie to prisidėti. Jei visi bent po ranką pridėtų…“

Prof. J.Brėdikis Kulautuvos šansą mato tokį: „Kuo daugiau pasaulyje neramumų, tuo daugiau žmonėms reikia ramybės oazių, kur jie galėtų pamedituoti, pabūti su gamta, atgauti jėgas.“ Tik, žinoma, ta gamta turėtų būti pasirengusi priimti šiuolaikinį poilsiautoją.

Baigėsi dvejus metus trukęs Šiaurės miestelio technologijų parko (ŠMTP) kartu su partneriais vykdytas projektas „Inovatyvaus verslo idėjų turnyras”.

Inovatyviausia Lietuvoje idėja pripažinta atvira architektūrinio projektavimo ir gaminių dizaino kūrimo sistema. Antrąją vietą užėmė specializuota sūrių parduotuvė, trečiąją – saugaus dviračių parkavimo sprendimas. Turnyro dalyviai ne tik pasidalino piniginį prizą – 10 000 Lt, bet ir pasisėmė patirties bei žinių iš verslo ekspertų, vertinusių verslo planų rizikingumą bei pagrįstumą.

„Didelė dalis turnyrui pateiktų idėjų stebina kūrybiškumu ir nestandartiniu požiūriu į mus supančią aplinką, – sako ŠMTP direktorius Gediminas Pauliukevičius. – Ne vienam jaunam ateities verslininkui rūpi ekologija ir sveikas gyvenimo būdas, labai domimasi informacinių technologijų sritimi ir laisvalaikio planavimu.“

Turnyro komisijos sprendimu, pirmoji vieta atiteko Justino Jaronio, Tado Dailydos, Justo Ingelevičiaus ir Eglės Baltrūnaitės idėjai „Atvira sistema skirta architektūriniam projektavimui ir gaminių dizainui“. Idėjos autoriai kartu su komanda planuoja sukurti atviro kodo architektūrinio projektavimo ir gaminių dizaino sistemą bei jos pagrindu teikti komercines paslaugas. Ši sistema bus kuriama ne visiškai nauja, bet tobulinant ir pritaikant projektavimui jau egzistuojančią galingą atviro kodo 3D modeliavimo, animacijos, vaizdo ir garso medžiagos montavimo platformą.

Antrąją vietą užėmė Rūta Šeštokaitė, atradusi Lietuvoje nišą itin plataus pasirinkimo specializuotai sūrių parduotuvei. Pagrindinis idėjos išskirtinumas – didelis įvairiausių sūrio rūšių pasirinkimas vienoje vietoje. Sūrine siekiama atverti akis vartotojams ir juos supažindinti su įvairesniu maistu, ypač sūriu. Idėjos autorės teigimu, pasaulio virtuvės žavi savo subtilybėmis ir skonių įvairove, tačiau Lietuvą pasiekia tik labai maža viso to dalis. Sūrinėje ketinama siūlyti daugiau nei 200 įvairaus sūrio rūšių iš Lietuvos ir iš užsienio: Prancūzijos, Italijos, Olandijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, kitų šalių.

Trečioji vieta atiteko Andriui Olechnovičiui ir Irmantui Guzeliui, skatinantiems dviračių kaip ekologiško transporto plėtrą. Idėjos autoriai rūpinasi saugiu dviračių parkavimu požeminėse aikštelėse, laikinomis parkavimo sistemomis masinio susibūrimo vietose, kompaktiškomis dviračių pastogėmis įmonių darbuotojams bei asmeniniais dviračių ar motorolerių garažais. Pasak idėjos autorių, kasmet Lietuvos didmiesčiuose sparčiai daugėja dviratininkų, ryškėja reikiamos infrastruktūros, dviračių parkavimo galimybių stoka.

Turnyro specialųjį prizą – galimybę pusę metų nemokamai naudotis „Virtualaus biuro” paslaugomis ŠMTP patalpose – laimėjo projekto Gaukfinansavima.lt autoriai. Projekto tikslo – padidinti potencialių finansinės paramos gavėjų informuotumą – siekiama kuriant informacines sistemas, pritaikytas paraiškoms rinkti ir apdoroti.

Iš viso pateikta daugiau nei 500 idėjų. Turnyrui pateiktas idėjas nagrinėjo bei dalyviams recenzijas teikė „Ekonominių konsultacijų ir tyrimų“ grupės ekspertai.

Projektą „Inovatyvaus verslo idėjų turnyras” įgyvendino VšĮ Šiaurės miestelio technologijų parkas kartu su partneriais – VšĮ Lietuvos inovacijų centru ir Technologijų ir inovacijų paramos verslui asociacija. Projektas finansuotas iš specialiosios Ekonomikos augimo ir konkurencingumo didinimo programos pagal 2007-2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 1 prioriteto „Ūkio konkurencingumui ir ekonomikos augimui skirti moksliniai tyrimai ir techologinė plėtra” įgyvendinimo priemonę „Inogeb LT-1″.