"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Gunnaras Heinsohnnas, dabartinėje Lenkijoje 1943 m. gimęs vokiečių mokslininkas skandinaviška pavarde, žinomas kaip demografinis aliarmistas. Brėmeno universiteto profesoriaus straipsnyje, pasirodžiusiame 2016-aisiais, „su pirštų pagalba“ bandoma paaiškinti, kokioje civilizacinėje duobėje atsidūrė Europa.

Žvelgiant į maždaug 7,3 milijardo Žemės gyventojų, aktyviai dirbantieji (tokių yra apie 2,8 mlrd.) susideda iš dviejų grupių: 1,7 mlrd. Rytų Azijos žmonių (Kinija, Taivanas, Pietų Korėja, Vietnamas) konkuruoja su 1,1 mlrd. Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Izraelio piliečių (460 mln. iš jų gyvena anglosaksų valstybėse). Pirmieji (azijiečiai) jau dabar savo kompetencija lenkia antruosius (kultūriškai tai europiečiai). Tarptautiniai tyrimai (pvz., PISA 2012 m.) rodo, kad geriausi 20 proc. azijiečių moksleivių vidutiniškai pelnė po 560 balų, o jų bendraamžiai europiečiai – vos 520 balų. O juk visi rungtynių dalyviai po 2008-ųjų gyveno ekonominės krizės sąlygomis.

Minėti 2,8 mlrd. dirbančiųjų sukuria 75 proc. pasaulinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro 55 ir 77 trilijonus dolerių. Likusieji 4,5 mlrd. žmonių sminga į vis gilesnę ekonominę prarają. Indija, Pakistanas ir Bangladešas (buvusi Britų Indija) 1980 m. gamino tiek pat kiek Kinija, o dabar jų BVP sudaro penktadalį kinų produkcijos. Iš 170 tūkst. išradimų, kuriuos 2015 m. užregistravo JAV patentų tarnyba, tik 3,2 proc. padarė tų atsilikusiųjų 4,5 mlrd. atstovai (iš to du trečdalius patentų pelnė indai).

Produktyvieji viršutiniai 2,8 mlrd. – santykinai vyresni, tačiau gana kompetentingi (ypač Europoje), žemiau esantys 4,5 mlrd. – jauni, tačiau prastai išlavinti. Minėtas PISA tyrimas parodė, kad trys geriausi moksleiviai iš arabų šalių surinko po 380 balų – tai Lotynų Amerikos atstovams prilygstantis blogas rezultatas. Afrikos, Artimųjų Rytų, Centrinės ir Pietų Azijos, Lotynų Amerikos blokas grimzta vis giliau į pelkę dar ir todėl, kad „galvų medžiotojai“ gabiausius tų šalių atstovus pervilioja į sparčiai besivystančias šalis.

Talentingi žmonės daug rečiau perviliojami į Rytų Azijos šalis. Pavyzdžiui, Kinija nepatraukli europiečiams dėl kalbos ir demokratijos suvaržymų. Tačiau būtent besivystančiuose Azijos taškuose santykinai daugiausiai migrantų – tai Honkongas (39 proc. atvykėlių), Singapūras (43 proc.), Makao (59 proc.). Migracijoje šiais atvejais dalyvauja daugiausia Rytų Azijos gyventojai.

Nykstantys europiečiai

O senojoje gerojoje Vokietijoje maždaug trečdalis piliečių nesugeba taisyklingai skaityti ir rašyti. Todėl europiečiai nuolatos medžioja talentus. JAV maždaug pusė vaikų sunkiai sprendžia matematikos uždavinius. Ten atsirado „žemutinė klasė“, siekianti apie 70 mln. žmonių, iš kurių pusė mažiausiai pusmetį gyvena likusių mokesčių mokėtojų sąskaita. Tie mūsų amžininkai Silicio slėnyje ar Volstrite jaučiasi ne savo vietoje, kaip, tarkime, neandertaliečiai skaičiavimo centre. Vokietijoje pusę visų nesėkmių per baigiamuosius egzaminus patiria imigrantų vaikai, nors tesudaro 35 proc. visų abiturientų.

Žmones iš tų vargstančių 4,5 mlrd. vis labiau vilioja Europos socialinės garantijos, kokių nėra Rytų Azijoje ar daug mažesniu mastu yra JAV. Apskritai anglosaksų šalys linkusios teikti mažiau garantijų ir seka Rytų Azijos pavyzdžiu – ne itin dosniai remia nekvalifikuotas mases. Panašios ribojimo tendencijos atsirado Skandinavijoje, kurią lengva atitverti nuo migracijos sausuma, pavyzdžiui, uždarius Vokietijos ir Danijos sieną. Tai skamba netikėtai, nes dar 2015-aisiais Švedija, kurioje daug senyvo amžiaus žmonių, buvo bene dosniausia atvykėliams.

Didžiuma Rytų Europos nuo Estijos iki Vengrijos šiuo metu yra laisva nuo šariato, islamo teisės, pagal kurią bendruomenių viduje neretai tvarkosi atvykėliai iš musulmoniškų kraštų, o plotai tarp Portugalijos ir Oderio yra pagrindinė „talpykla“, į kurią spraudžiasi jaunimas, bandantis pabėgti iš skurdo zonos, apimančios 4,5 mlrd. žmonių (2050 m. tos zonos gyventojų padaugės iki 6,5 mlrd.). Vokietija su 60 mln. vyresnio amžiaus žmonių ir 20 mln. migrantų yra geidžiamiausia atvykėlių vieta.

Europa apsupties žiede

Didžiausią demografinį spaudimą Vakarų Europai šiuo metu daro 52 valstybės, kuriose iš viso yra 1,4 mlrd. gyventojų. Toms valstybėms būdingas akį rėžiantis santykis tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Vienam tūkstančiui 55–59 metų vyrų, netrukus išeisiančių į pensiją, tenka nuo 3 iki 7 tūkst. 15–19 metų jaunuolių, kuriems nėra jokių darbo vietų. Vokietijoje toks santykis visai kitoks: 1 tūkst. priešpensinio amžiaus vyrų tenka 660 jaunuolių.

Daugumoje iš tų 52 valstybių prievarta tampa nuolatiniu gyvenimo veiksniu. Jaunimas verbuojamas į pilietiniuose karuose kovojančias kariuomenes. Potencialūs ekonominiai migrantai atsiduria karo veiksmų zonose – tai papildomas argumentas prašant pabėgėlio statuso Europoje. Dėl šios priežasties senimo ir jaunimo santykį dar galima vadinti karo indeksu.

Manoma, kad iki 2050 m. tas 52 valstybių blokas sumažės iki 42 valstybių. Tačiau gyventojų ten padaugės nuo 1,4 mlrd. iki 2 mlrd. 1950 m. Afrikoje į pietus nuo Sacharos gyveno 180 mln. žmonių, 2015-aisiais – 1 mlrd., 2050 m. jų bus 2,2 mlrd. (tiek žmonių pasaulyje gyveno 1930 m.). Pusė visų pasaulio naujagimių atsiras į pietus nuo Sacharos (1950 m. ten gimdavo tik 9 proc.).

Jau 2009 m. 38 proc. tos zonos gyventojų norėjo emigruoti, dabar tokių yra apie 40 proc. Apskritai į Europą šiuo metu norėtų persikelti 400 mln. žmonių, iki 2050 m. šis skaičius gali siekti 850 mln. Jeigu tai įvyktų, Europa rasiniu požiūriu taptų panaši į Braziliją, tik vyrautų ne katalikybė, o islamas. Jeigu tas fantastiškas tautų kraustymasis įvyktų, Afrikoje vis tiek gyventų 350 mln. žmonių daugiau nei dabar – be jokios vilties emigruoti.

Į 52 valstybių zoną įeina kai kurios arabų valstybės. Arabų skaičius padidėjo nuo 70 mln. 1950 m. iki 380 mln. šiuo metu. 2050 m. jų bus 620 mln. 2009 m., dar iki karo Sirijoje ir naftos kainų kritimo, ketino emigruoti 23 proc. arabų. Optimistiškai manant, kad dabar emigruoti norėtų apie 30 proc. arabų, tai sudarytų 120 mln. žmonių, o 2050 m. jų skaičius padidėtų iki 200 mln.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Dr. E.Barcevičius

Tokia politika turėtų būti skirta ne migracijai apskritai, o galvojant apie skirtingas migrantų grupes. Pačia bendriausia prasme turime dvi grupes: pirma – tai išvykstantieji dėl skurdo, nepakankamų pajamų Lietuvoje; antra – tai migrantai, ieškantys naujų galimybių ir siekiantys geriau save realizuoti.

Dr. Egidijus BARCEVIČIUS, VU TSPMI dėstytojas

Pirmoji grupė yra didesnė. Šios grupės migrantai išvyko dėl sunkumų susirandant darbą ar nepakankamo valstybės (šeimos, bendruomenės) palaikymo susidūrus su ekonominėmis problemomis. Daugelis išvažiuojančiųjų taip pat atkreipia dėmesį tiek į valstybės valdymo problemas, tiek ir į psichologinę atmosferą – darbdavių požiūrį į darbuotojus, žmonių tarpusavio santykius. Todėl nepakanka siaurų priemonių, kurios įprastai priskiriamos „migracijos“ politikai, – nori nenori reikia spręsti esmines ekonomines, socialines ir valstybės valdymo problemas.

Taip mąstant – paradoksas, bet valstybės politikoje gali nelikti žodžio „migracija“. Tačiau išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Migracijos srityje labai svarbūs ir simboliniai veiksmai. Aukščiausi valstybės atstovai, politikai turi išsakyti aiškų požiūrį, nes iki šiol išvykusiesiems buvo siunčiami labai skirtingi signalai, nuo „išvykusieji – tai praradimas“ iki „išvykusieji – tai Lietuvos dalis, kad ir kur jie būtų“. Aš pats palaikau pastarąjį požiūrį.

Jei kalbame apie antrąją išvykstančiųjų grupę, tai žmonės, kurie išvyksta ieškodami naujų iššūkių, nori pamatyti pasaulį, patobulėti profesinėje srityje, įgyti išsilavinimą, naujų žinių. Valstybės politikos požiūriu, tokia migracija nėra ypatinga problema, nes išvykstantieji naudojasi teisėmis ir galimybėmis, kurias suteikia globalus pasaulis ir laisvas darbuotojų judėjimas ES. Šių žmonių negalima užmiršti ar ignoruoti, o jiems skirtos viešosios politikos priemonės turėtų apimti santykių palaikymą, bendravimą ir bendradarbiavimą, paramą diasporos veikloms, informaciją apie sugrįžimo galimybes. Svarbiausia – siekti, kad šiems žmonėms Lietuva atrodytų ir būtų galimybių vieta ir jie norėtų užsienyje įgytas žinias perkelti į mūsų šalį. Tam nereikia kokios nors kvapą gniaužiančios politikos; šie žmonės lengvai prisitaiko, nepuoselėja iliuzijų, tačiau dažnai turi sveiko idealizmo. Dažniausiai užtektų asmens ar kelių asmenų (savivaldybėje, atsakingoje institucijoje, nevyriausybinėje organizacijoje), kurie galėtų nebiurokratiškai atsakyti į rūpimus klausimus (pavyzdžiui, kaip atidaryti nedidelę kavinę ar užregistruoti vaiką į darželį), o reikalui esant padėtų susigaudyti oficialiuosiuose koridoriuose.

Daliai abiejų grupių migrantų aktualus dvigubos pilietybės klausimas. Galbūt ir netikėta mintis, bet dvigubos pilietybės galimybė ne nutolintų, o priartintų išvykusiuosius prie Lietuvos. Galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę būtų simbolinis veiksmas, parodantis, kad suprantame mobiliosios visuomenės dalies pasirinkimus, norime išlaikyti ryšį, suteikiame galimybę būti politinio proceso dalimi ir esame visada atviri sprendimui sugrįžti.

Ar pabėgsime nuo pabėgėlių?

Aptarėme dvi plačiausias migrantų grupes, tačiau ieškant nuoseklios valstybės politikos migracijos srityje svarbu suvokti, kad migrantai – tai neįtikėtinai marga, įvairialypė šalies gyventojų dalis, kuri sunkiai pasiduoda apibendrinimams. Išvažiuoja ir labai išsilavinę, ir nekvalifikuoti asmenys, jaunesni ir vyresni, pačių įvairiausių profesijų, šeimyninės padėties žmonės. Gera migracijos politika turėtų būti skirta konkrečioms grupėms, pavyzdžiui, spręsti dėstytojų, mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų problemas, tiek siekiant sumažinti išvykimą, tiek skatinant sugrįžimą. Tai nėra lengva, nes dažnai išorinė išvykimo priežastis yra nepakankamos pajamos ar karjeros galimybės, o giluminė – nebaigtos reformos, sukūrusios „žemo lygmens“ balansą, kuriame gerai jaučiasi tik dalis asmenų, kurie yra „sistemos dalis“.

Reikia galvoti sistemiškai ir apie skirtingas migrantų grupes. Dalis viešosios politikos šioje srityje turi būti skirta aukštos kvalifikacijos asmenų ir talentų – tiek užsieniečių, tiek sugrįžtančių lietuvių pritraukimui.

Kalbant apie kitus imigrantus ir ypač pabėgėlius, tenka daryti sunkius pasirinkimus. Negalime staiga imti ir tapti labai atvira valstybe – tam nesame pasiruošę nei kultūriškai, nei ekonomiškai. Tačiau tvorų statymas, agresyvi retorika, visuomenės gąsdinimas būtais ir nebūtais dalykais taip pat nėra tinkamas kelias. Aš manau, kad dabartinė situacija yra tik gerokai didesnės migracijos bangos pradžia, ir toji banga atsiris ne tik dėl karų ir konfliktų. Ekonominių migrantų ir pabėgėlių daugės ir dėl gerėjančios ekonominės situacijos bei darbo jėgos trūkumo Lietuvoje. Tolesnėje ateityje migracija intensyvės dėl klimato kaitos, demografinio spaudimo kai kuriose valstybėse ir žemynuose, demografinės duobės Lietuvoje.

Reikia ruoštis, reikia galvoti apie integraciją, mokytis integracijos, mokytis iš tokių šalių, kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija, JAV, Jungtinė Karalystė, klaidų, patirčių ir pasiekimų. Integracijos priemonės turi apimti ne tik siauras ekonomines priemones, bet dar svarbiau – kultūrinę integraciją. Tai ilgalaikis iššūkis valstybei, o šiuo metu mes dar turime laiko bandymams, klaidoms ir sėkmės istorijoms.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V.Skaraičio, BFL nuotr.

Pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą programa sunkiai, bet spaudžiant iš Briuselio įsibėgėja. Per pirmąjį pusmetį pasirengimo darbus vykdžiusi ir vos keliolika žmonių priėmusi valstybė dabar pasirengusi perkelti po 50 žmonių per mėnesį. Tačiau tai vis tiek yra gerokai per mažai, norint iki 2017-ųjų pabaigos įgyvendinti 1105 pabėgėlių kvotą.

Dovaidas PABIRŽIS

Rengiant šį straipsnį į Lietuvą jau buvo perkelti 93 žmonės iš Italijos ir Graikijos pabėgėlių stovyklų. Didžioji jų dalis – 71 iki šiol gyvena Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kur atvykėliai paprastai praleidžia apie tris mėnesius. Čia tvarkomi visaverčiam gyvenimui reikalingi dokumentai, mokomasi lietuvių kalbos, tikrinama sveikata, susipažįstama su nauja valstybe ir jos kultūra, prasideda darbo paieškos. Vėliau jie tęsia integraciją skirtingose savivaldybėse, kur yra valstybės remiami iki 12 mėnesių.

Ruklą paliko trys šeimos

Sėkmingos integracijos pavyzdžių iki šiol nėra labai daug, nes Ruklą kol kas paliko tik trys pagal šią programą atvykusios šeimos. Angliškai kalbantys vaikinas ir mergina įsikūrė Vilniuje ir abu netrukus susirado darbo vietas. Kita penkių asmenų šeima su trimis mažamečiais vaikais įsikūrė Jonavoje. Rukloje jie praleido tris su puse mėnesio, vėliau vyras, pagal specialybę dažytojas, netoliese susirado darbą, o mama namie prižiūri vaikučius.

Garsiausiai nuskambėjo trečioji istorija – keturių asmenų šeimos iš Irako, kurie buvo pirmieji pabėgėliai, atvykę į Lietuvą pagal perkėlimo programą. Šiuo metu jie yra išvykę, kaip sako, aplankyti giminių į Švediją. Vyras Vilniuje buvo įsidarbinęs pagalbiniu darbuotoju baldus gaminančioje įmonėje, darbdaviams žadėjo sugrįžti iki liepos vidurio, tačiau to nepadarė, todėl darbą jau prarado. Jeigu vis dėlto sugrįš iš užsitęsusio giminaičių lankymo, šeima praras ir valstybės skiriamą pašalpą, nes užsienyje buvo ilgiau nei mėnesį.

Ši šeima buvo įsikūrusi europarlamentaro Petro Auštrevičiaus vasarnamyje Juodšiliuose. Pasak jo, irakiečiai paliko daug asmeninių daiktų ir žadėjo sugrįžti. Jie spėjo pagarsėti ir tuo, kad teismui apskundė sprendimą skirti jiems laikiną teisinę apsaugą Lietuvoje ir siekė pabėgėlių statuto, tačiau šią bylą pralaimėjo.

„Pagal turimą statusą – papildomą apsaugą ir leidimą gyventi Lietuvoje – jie turi teisę keliauti po Šengeno erdvę ir mes to riboti neturime nei jokios teisės, nei prievolės. Jie gali būti Švedijoje tris mė­ne­sius, toks yra leistinas terminas, bet pagal turimą sta­tusą negali ten nei įsidarbinti, nei naudotis so­cialine sistema, gauti išmokas, pašalpas ir kt. Patys irakiečiai sako, kad sugrįš į Lietuvą. So­cia­li­nės išmokos mokėjimas šiandien jiems yra sustabdytas, laukiant, kaip jie pasielgs. Siūlyčiau palaukti trijų mėnesių termino“, – „Veidui“ sakė už šią sritį atsakingas vidaus reikalų viceministras Justas Pan­kaus­kas.

Atmeta kas ketvirtą prašymą

Šiandien jau akivaizdu, kad pagal dabartinius ir planuojamus pabėgėlių priėmimo tempus Lietuvai nu­matyta kvota iki kitų metų pabaigos niekaip ne­bus įgyvendinta. Europos Komisija kritikuoja Lie­tu­vą, kaip ir kitas dvi Baltijos šalis, dėl esą nepagrįsto atsisakymo priimti pabėgėlius. Liepą išplatintame Europos Komisijos (EK) raporte teigiama, kad „kai kurios šalys narės (Estija, Latvija ir Lietuva) at­metė perkėlimo prašymus nepateikdamos pa­grįs­tų priežasčių arba pateikdamos kitokias, nei yra numačiusi EK savo sprendime dėl perkėlimo“.

J.Pankauskas pabrėžia, kad EK reguliariai leidžia panašias apžvalgas ir kol kas apie vienokias ar kitokias sankcijas tikrai nėra kalbama. „Prieš keletą mėnesių irgi buvo paleista tokia antis, kad už nepriimtą pabėgėlį esą bus skirta 250 tūkst. eurų bauda arba sankcijos. Tai vėlgi tebuvo kalbų lygis ir dokumentais to tikrai niekur nėra patvirtinta“, – sako viceministras.

Jo teigimu, visų pirma reikia pabrėžti, kad po­tencialus asmuo ar šeima, kuri galėtų būti perkelta, savo anketoje turi nurodyti Lietuvą kaip pageidaujamą kelionės šalį. Jeigu pabėgėlis tokio noro nepareiškia, jokios prievartos nėra ir bet kokios tolesnės procedūros nėra vykdomos. Be to, Lietuva yra nurodžiusi prioritetą, kad į mūsų šalį visų pirma būtų perkeliamos šeimos. Pasak J.Pankausko, tai nėra kažkoks pažeidimas, nes Pietų Europos šalių, iš kurių perkeliami pabėgėliai, sudarytose anketose tokį prioritetą įrašyti galima.

Kaip pabrėžia viceministras, pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi perkeliant pabėgėlius, yra valstybės saugumas, o jei kyla bent menkiausių įtarimų dėl vieno ar kito asmens, saugumo sumetimais priimamas neigiamas sprendimas. Lietuva yra vienintelė Bendrijos valstybė, taikanti daugiapakopį saugumo vertinimo kriterijų: ne tik vertinamos pa­žymos, gaunamos iš Turkijos, Graikijos ar Ita­lijos institucijų, bet vėliau asmenis tikrina ir nacionalinės Lietuvos saugumo institucijos – Valstybės sienos apsaugos departamentas, Migracijos departamentas, Valstybės saugumo departamentas ir policija. Tokios patikros neatlieka nei Latvija, nei Estija, nei jokios kitos valstybės – jos pasitiki vien turkų, graikų ar italų pažymomis. Dėl to vertinimo procesas Lietuvoje užsitęsia ilgiau. Šiuo metu dėl pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą yra pradėta per 130 bylų.

Kaip „Veidą“ informavo Migracijos departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas, Evelina Gudzinskaitė, nuo metų pradžios iki šios dienos dėl saugumo priežasčių į Lietuvą iš Graikijos ir Italijos atsisakyta perkelti 29 asmenis. Perkelti atsisakoma tuo atveju, kai kyla bent menkiausių įtarimų dėl asmens patikimumo, pavyzdžiui, jeigu asmuo slepia, meluoja apie savo praeitį, ryšius su valstybe, iš kurios bėga, jeigu nustatoma įtarimų keliančių detalių iš asmens biografijos ir panašių aplinkybių.

Nesiskiria nuo kitų

„Lietuva tikrai neišsiskiria iš kitų valstybių. Visose ES šalyse narėse perkėlimo procesas vyksta gana vangiai. Sudėtinga pasakyti kodėl. Iš 160 tūkst. pabėgėlių, kuriuos numatyta perskirstyti valstybėms, šiandien yra perkelta daugiau kaip 10 tūkst., tai yra mažiau nei dešimtadalis“, – sako viceministras.

Saugumą, kaip svarbiausią šio proceso aspektą, įvardijo ir į parlamentą iškviestas vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas. Jį pasikvietė Darbo partija, prieš Seimo rinkimus aktyviausiai bandanti išnaudoti kovos su imigracija kortą. Partijos lyderis Valentinas Mazuronis teigė, kad ES nustatytos kvotos turi būti atšauktos ir į Lietuvą pabėgėliai neturi būti vežami, nors būtent šios partijos iniciatyva buvo pasirašytas valdančiųjų partijų susitarimas, be kita ko, patvirtinęs esamų įsipareigojimų vykdymą.

Ministras patvirtino, kad numatyta pabėgėlių kvota iki kitų metų pabaigos nebus įgyvendinta, tačiau dėl to jokių sankcijų nėra numatyta, nes kitos valstybės susiduria su panašiomis problemomis. Lietuva, T.Žilinsko teigimu, šiuo metu dėl riboto vietų skaičiaus Rukloje gali priimti daugiausiai 50 pabėgėlių per mėnesį.

Galėtų priimti ir daugiau

Kaip „Veidui“ sakė Ruklos pabėgėlių priėmimo centro l.e.p. direktoriaus pavaduotojas Linas Butkus, šiame centre iš viso yra apie 180 vietų – tikslus jų skaičius priklauso nuo to, ar į šalį atvyksta viengungiai, ar šeimos.

Už pabėgėlių integraciją atsakingos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė tvirtina, kad laisvų vietų iki šiol yra, o jeigu atsitiktų taip, kad vienu metu atvyktų didesnės grupės žmonių, juos būtų galima apgyvendinti ir Pabradės užsieniečių registracijos centre, ir savivaldybėse esančiuose laisvesniuose globos namuose ar kitose įstaigose.

„Vieni Rukloje gyvena ilgiau, kiti trumpiau, esame suplanavę, kad per mėnesį atvažiuotų maždaug po 50. Jeigu mūsų kvota šiek tiek ir užsitęs iki kokių 2018-ųjų vidurio, nieko tokio. Be to, yra ES lėšos, galime ir kokį bendrabutį savivaldybėse nuomoti esant reikalui – tas dalykas tikrai išsprendžiamas“, – neabejoja E.Čaplikienė.

Pagal jau šiuo metu galiojančią tvarką, prieglobstį gavęs asmuo nebūtinai turi tris mėnesius praleisti Rukloje – jeigu turi iš ko ir kur, gali gyventi pasirinktoje savivaldybėje. Speciali komisija, prieš patvirtindama prašymą, apsvarsto, ar žmogus iš tiesų turi tokių galimybių. Esant teigiamam atsakymui skiriamas specialus kuratorius, parama, visi atvykėliui priklausantys kalbos, kultūros pažinimo kursai. Tačiau iš Italijos ir Graikijos perkeliami pabėgėliai iš pradžių dar neturi gyventi Lietuvoje reikalingų dokumentų ir kurį laiką gyvena tik su paprastu registracijos pažymėjimu, neturinčiu jokios juridinės galios. O dokumentų tvarkymas Migracijos departamente kartais užtrunka ir du tris mėnesius.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centre veikia savotiška mini darbo birža, čia kelis kartus per savaitę lankosi šios įstaigos atstovai. „Kiek girdėjome darbdavių atsiliepimų, tai tik duokite. Jie yra geri darbuotojai ir jų reikia. Jonavos darbo biržos skyriuje šiuo metu yra užsiregistravę 22 prieglobstį gavę asmenys, kurie jau norėtų įsidarbinti, bet dar tikrai ne visi gali tai daryti. Atvykę į Lietuvą žmonės dažniausiai tik perkelti suserga, įtaką daro pasikeitęs klimatas. Arba suserga jų vaikučiai, tuomet reikia juos prižiūrėti. Bet apskritai vertinant pagal ankstesnius pavyzdžius, tai kas nori, tas tikrai dirba. Net ir moterys, kurios islamo kultūroje dažniau prižiūri šeimą namie, susiranda darbo konditerijos pramonėje, grožio infrastruktūroje ar kitur“, – pasakoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja.

Artimiausiais mėnesiais Ruklą paliks kur kas daugiau integracijos procesą čia baigusių pabėgėlių, tuomet tendencijos apie jų įsitraukimą į darbo rinką bus aiškesnės.

E.Čaplikienė pabrėžia, kad dauguma šių žmonių nori įsikurti Vilniuje, kur yra daugiausiai darbo vietų, bet didžiausios ir būsto nuomos kainos. Jei dirba vienas vyras, o žmona lieka su vaikais namie, darbo užmokesčio ir gaunamų išmokų pragyventi gali ir neužtekti. Apie tai kalbėjo ir į Švediją išvykusi irakiečių šeima. Mažesniuose miesteliuose nuomos kainos mažesnės, todėl įsikurti lengviau. Jonavoje įsikūrusi minėta šeimyna susirado būstą vos už 40 eurų per mėnesį.

Greičiau išmoksta rusiškai nei lietuviškai

Pagal dabar galiojančią tvarką pabėgėliai Rukloje per tris mėnesius turi išklausyti 96 valandų lietuvių kalbos A1 lygio kursą, o dar beveik 200 valandų lietuvių kalbos jie turi mokytis integruodamiesi savivaldybėse. Pastebima, kad minėtų 96 valandų nepakanka net ir elementarioms žinioms įgyti, todėl nuo spalio šį kursą ketinama intensyvinti, kad jau Rukloje bent kai kurie pabėgėliai pasiektų A2 lygį.

„Žmogus turėtų mokytis kone penkias valandas per dieną, jeigu norėtų pasiekti A2 lygį per tris mėnesius. Dažnai būna taip, kad jeigu atvažiuoja šeima, o pastarosios  atvykusios šeimos buvo su 3–4 mažais vaikučiais, tai tėvams tikrai neįmanoma tiek išsėdėti, nors jiems padeda ir socialiniai darbuotojai. Jeigu yra mažas kūdikis, tiek laiko mamai jo palikti tiesiog neįmanoma. Todėl bus atsižvelgiama į šeimos situaciją. Daug ką lemia ir jau turimas žmogaus išsilavinimas: jeigu jis moka anglų ar kokią kitą kalbą, mokytis lengviau. Bet yra žmonių, kurie tėra baigę dvi tris klases, jiems dar ir savo kalbos reikia mokytis, ką jau kalbėti apie kitas. Tada A1 lygis ir lieka“, – padėtį apibūdina E.Čaplikienė.

Jau ne kartą pastebėta, kad Rukloje gyvenantys pabėgėliai pirma dažniau pramoksta rusų, o ne lietuvių kalbos.

L.Butkus teigia, kad kitas kalbas, ne tik rusų, jie išmoksta priklausomai nuo to, su kuo šalia gyvena ir su kuo mieliau bendrauja. Kadangi Pabėgėlių priėmimo centro patalpose gyvenantys žmonės dar nekalba lietuviškai, tai bando susikalbėti ir kitomis kalbomis. Be to, lietuvių kalbos pamokas noriai lanko ne visi.

„Darbo dienomis jie kasdien po dvi valandas mokosi lietuvių kalbos ir pastebimai labai pavargsta, nes dauguma jų – menko išsilavinimo ir gebėjimų. O kitu laiku jie turi kitų numatytų veiklų. Tad laisvo laiko, būnant Pabėgėlių priėmimo centre, nebe daug ir belieka. Visi darbuotojai bando kalbėti su jais lietuviškai, ir tai tikrai duoda vaisių“, – pasakoja pašnekovas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina ir kitą integracijos programą, pagal kurią lietuvių kilmės Donecko, Luhansko ir Krymo gyventojai su Lietuvos pagalba persikelia į čia ir gauna tą pačią paramą kaip ir kiti prieglobstį gavę užsieniečiai. Paprastai jie greitai susitvarko dokumentus, gauna leidimus gyventi ir išvyksta pas gimines ar draugus. Tačiau ir šiuo metu Rukloje gyvena apie 20 tokių asmenų.

Pasak E.Čaplikienės, žmonės bendrauja ir kartais pabėgėliai pirmiau prakalba rusiškai, tačiau tikrai niekas iš personalo su perkeltais iš Graikijos ir Turkijos asmenimis sąmoningai rusų kalba nesikalba.

Lietuvių kalbos mokymą Ruklos pabėgėlių priėmimo centre vykdo šį konkursą laimėjusi organizacija, turinti savo mokytojus ir konkrečias sąlygas. Tai gali daryti ir mokytojo kvalifikaciją turintys socialiniai darbuotojai, jie taip pat pagelbėja kasdienėse situacijose. Be to, beveik visi jie moka ir anglų kalbą.

Tačiau arabiškai kalbančio personalo centre nėra, o vertėjų labai trūksta – jie čia būna ne visą laiką. Dėl šios priežasties į Ruklą yra pakviesti ir arabistiką studijuojantys studentai, kurie rudenį čia atliks praktiką ir padės susikalbėti.

Stringa visoje Europoje

Pabėgėlių perkėlimo programa lėčiau, nei tikėtasi, vyksta daugelyje Bendrijos valstybių ir jau dabar beveik aišku, kad iki numatyto termino ji nebus visiškai įgyvendinta. Be to, kai kurios valstybės iki šiol priešinasi bet kokioms pabėgėlių kvotoms. Štai Vengrijoje spalį numatytas referendumas šiuo klausimu. Rinkėjams bus pateiktas klausimas „Ar sutinkate, kad Europos Sąjunga gali nurodyti privalomą ne Vengrijos piliečių perkėlimą į Vengriją be Vengrijos parlamento pritarimo?“.

Vengrijai buvo numatyta 1294 pabėgėlių kvota, tačiau kol kas ši šalis, kaip ir kai kurios kitos Centrinės Europos valstybės, šios programos nevykdo. Teisinę procedūrą prieš pabėgėlių perkėlimą taip pat yra pradėjusi Slovakija. Faktiškai šios programos nevykdo Lenkija. Tiesa, Liuk­sem­burgas, Nyderlandai ir Šveicarija, priešingai, ėmėsi priemonių perkėlimo procedūroms pagreitinti.

Minėtame EK raporte, kuris pasirodė liepos 13-ąją, nurodoma, kad iki tos dienos buvo perkelta 2,2 tūkst. pabėgėlių iš Graikijos ir vos 843 žmonės iš Italijos. Komisija nurodo, kad pastaruoju metu perkėlimas iš Graikijos vyksta kur kas sklandžiau nei iš Italijos, kur šio proceso pažanga vertinama itin neigiamai.

Šiuo metu didžiausia problema – nelydimų nepilnamečių perkėlimas. Suomija yra vienintelė ES narė, kuri kol kas priima tokius pabėgėlius, o jų nuolat daugėja. Į Italiją nuo šių metų pradžios atvyko beveik 10 tūkst. nepilnamečių, iš kurių 1,5 tūkst. – eritrėjiečiai. Graikijoje tokių nepilnamečių yra du tūkstančiai.

O kol Bendrijos narės sprendžia, kaip sparčiau vykdyti savo įsipareigojimus, į Europą vyksta nauji pabėgėliai. Per mėnesį į Graikiją atvyko 1694, į Italiją – dar beveik 25 tūkst. žmonių. Nors tai kur kas mažiau nei per pabėgėlių krizės įkarštį prieš metus, šių žmonių likimą ES taip pat kažkada turės spręsti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Geriausių vokiečių mokslininkų, tokių kaip Wernheris von Braunas, perkėlimas į JAV po Antrojo pasaulinio karo padėjo Amerikai išvystyti branduolines bei kosmines technologijas ir užsitarnauti supervalstybės titulą. Nuo to laiko pasaulinė konkurencija dėl talentų tik stiprėja. Į šias varžybas jau įsitraukė ne tik pirmaujančios Vakarų valstybės, bet ir naujos kylančios ekonomikos, tokios kaip Singapūras, Panama ar Kataras.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Ne talentai ieško darbo, o darbas ieško talentų

Vis didesnę reikšmę tiek pasaulio ekonomikoje, tiek kasdieniame gyvenime lemia aukštosios technologijos: kompiuteriai, internetas, robotai ir mobiliosios programos. Joms suvaldyti reikia vis daugiau žinių ir įgūdžių. Darbo rinka irgi reaguoja į iššūkius. Nekvalifikuotą darbą vis dažniau keičia mašinos, o darbuotojams jau nebeužtenka būti vien gerais savo srities specialistais. Darbdaviai pageidauja, kad specialistas puikiai išmanytų iš karto kelias sritis, o geros kompiuterių ar kalbų, ypač anglų, žinios yra savaime suprantamas reikalavimas.

1975 m. mažiau nei milijonas studentų studijavo užsienyje, 2010 m. tokių jau buvo daugiau nei 4 mln., o prognozuojama, kad 2025 m. skaičius išaugs iki 8 milijonų.

Norėdama atitikti tokius aukštus darbo rinkos reikalavimus, didelį spaudimą keistis patiria švietimo sistema. Iš mokyklų ir universitetų reikalaujama vis daugiau, o nespėjančios keistis mokyklos labai greitai netenka klientų vis spartėjančioje globalioje konkurencinėje kovoje. 1975 m. mažiau nei milijonas studentų studijavo užsienyje, 2010 m. tokių jau buvo daugiau nei 4 mln., o prognozuojama, kad 2025 m. skaičius išaugs iki 8 milijonų.

Valstybės institucijos ir verslo kompanijos vis labiau vertina talentų naudą tiek ekonomikos, tiek apskritai gerovės augimui. Griežtą migracijos politiką valstybės vis dažniau keičia atvirų durų politika, kuri ne tik leidžia laisvą migraciją, bet ir sudaro kuo geresnes sąlygas atvykėliams. Aišku, tai pasakytina ne apie visus migrantus, o tik apie tuos, kurie turi kvalifikaciją ir yra potencialiai naudingi. Nepageidaujamiems migrantams be kvalifikacijos sienos ir barjerai paskutiniu laiku net didėja.

Jau nebe valstybės ir įmonės sprendžia, kur bus kuriamos darbo vietos, o talentai nulemia, kur tos darbo vietos atsiras.

Pirmoji šalis, pradėjusi kryptingą kovą dėl talentų, buvo Jungtinės Valstijos. Dar 1965 m. prezidentas Lyndonas B. Johnsonas pakeitė imigracijos taisykles ­– vietoj geografinių kvotų buvo nustatytos atskiros imigracijos kategorijos, iš jų svarbiausia buvo Amerikai naudingų įgūdžių įgijusiems specialistams skatinti. Šiais laikais smarkiai sustiprėjus globalizacijos įtakai, jau nebe valstybės ir įmonės sprendžia, kur bus kuriamos darbo vietos, o talentai nulemia, kur tos darbo vietos atsiras.

Pavyzdys iš Lietuvos: pasaulinė kompanija „Uber“ nutarė atidaryti Vilniuje savo filialą tik tada, kai Lietuvoje buvo surastas talentingas, labai aukštus filialo vadovo kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis profesionalas.

Demografiniai pokyčiai, nauji sprendimai

Talentų reikšmė pasaulio ekonomikai vis auga ne tik dėl tobulėjančių technologijų iššūkių ir aštrėjančios konkurencijos, bet ir dėl demografinių pokyčių. Thomo Malthuso teorija, kad žmonių Žemėje daugės geometrine progresija ir tai baigsis kataklizmu, jau akivaizdu, kad nepasitvirtins. Mokslininkai mano, kad po kelių dešimtmečių gyventojų skaičius pasaulyje pasieks piką ir pradės mažėti. Su tokia tendencija jau susiduria Europos šalys, Karibai, Mikronezija, Japonija, ir tokių valstybių bei regionų, kur gyventojų skaičius mažėja, vis daugiau.

Gimstamumas sparčiai mažėja ne tik išsivysčiusiose valstybėse, bet ir mažiau pasiturinčiuose kraštuose, tokiuose kaip Afrika ar Centrinė Azija, ir tai vyksta daug sparčiau, nei buvo manoma dar prieš kelis dešimtmečius.

Pirmame konkurencingiausių šalių dvidešimtuke Vakarų valstybių yra 18, tačiau sparčiai kyla nauji ekonominio augimo centrai, ir iššūkiai stiprėja.

Išsivysčiusioms Vakarų pasaulio šalims, kurių ekonomika paremta nuolatiniu augimu, nebeužtenka vietos talentų, todėl jos vis dažniau žvalgosi į užsienio kraštus ir siekia prisivilioti imigrantų, kurie padėtų išlaikyti gerovę. Kol kas Vakarams sekasi. Kaip skelbiama „Adecco Group“ tyrime, Vakarų pasaulio šalys pritraukia daugiausia talentų. Pirmame konkurencingiausių šalių dvidešimtuke Vakarų valstybių yra 18, tačiau sparčiai kyla nauji ekonominio augimo centrai, ir iššūkiai stiprėja.

Mokslas Vakaruose, karjera Rytuose

Per paskutinius 25 metus galios centrų geografija smarkiai išsiplėtė. Atsirado tokių miestų kaip Panama Sitis, Dubajus, Doha ar Singapūras, kurie dar neseniai buvo mažai žinomi, o dabar jau diktuoja pasaulines tendencijas. Jiems išaugti ir suklestėti buvo būtini talentai, o kadangi vietos švietimo sistemos tokių negebėjo greitai parengti, miestai pritraukė specialistų iš užsienio. Singapūre užsienyje gimusieji sudaro net 43 proc. gyventojų.

Maži mokesčiai, jokių darbo reglamento ribojimų ir laisvė kapitalui, nesvarbu, iš kur jis gautas. Su tokiomis sąlygomis sunku konkuruoti net Londono ar Niujorko miestams.

Nauji pasauliniai centrai mažai rūpinasi nelygybe, mažumų teisėmis, socialine apsauga, tačiau sudaro išskirtines sąlygas talentams, kurie suteikia prielaidas greitam augimui. Maži mokesčiai, jokių darbo reglamento ribojimų ir laisvė kapitalui, nesvarbu, iš kur jis gautas. Su tokiomis sąlygomis sunku konkuruoti net Londono ar Niujorko miestams, o kairiųjų politikų, kurie propaguoja lygias teises ir vienodas sąlygas visiems, ideologija patiria didžiulį spaudimą. Neseniai atskleistas vadinamasis „Panama Papers“ atvejis parodė, kad nedidelė Panama sudaro didelę konkurenciją visam Vakarų pasauliui.

Kylantys miestai Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare ar Saudo Arabijoje nelinkę investuoti į ilgai trunkančią švietimo sistemą, o pirmenybę teikia jau atsiskleidusiems talentams. Socialinio tinklo „LinkedIn“ apklausa rodo, kad šie centrai vis dažniau laimi konkurencinę kovą ir vilioja specialistus iš stiprias švietimo sistemas turinčių Italijos, Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės, o jos savo ruožtu stengiasi pritraukti naujų specialistų iš atlyginimais negalinčių konkuruoti Rytų Europos, Rusijos ar Lotynų Amerikos.

Pralaimėtojos ­– Rytų Europa ir Rytų Azija

Konkuruojant dėl talentų vis svarbesnė tampa ne konkreti valstybė, o regionas ar miestas. Kai specialistai renkasi, kur gyventi, jie svarsto, Vilnius, Stokholmas ar Londonas, o šalys praranda reikšmę. Kai kalbama apie Jungtinių Valstijų konkuravimą dėl talentų, turima mintyje patraukliausius jų centrus – Niujorką, Los Andželą ar Silicio slėnį, o Alabamos valstija ar Detroitas nėra tarp patraukliausiųjų. Mažos valstybės net įgauna pranašumą, nes sugeba greitai keistis, reaguoti į iššūkius ir prisitaikyti. Tokią sėkmės istoriją sukūrė Airija, kuri pritraukė talentų, šie atvedė investuotojus, ir atvirkščiai. Airijos „Google“ padalinyje darbuotojai, gimę užsienyje, sudaro per 70 procentų.

Rytų Europa, išsiplėtus Europos Sąjungai, buvo pastatyta į nelygiavertę konkurencinę kovą su Vakarų valstybėmis ir akivaizdu, kad joms pralaimi.

Stiprėjant pasaulinėms varžyboms dėl talentų atsiranda ne tik laimėtojai, bet ir pralaimintys. Didžiausios talentų tiekėjos pasaulyje yra Kinija ir Indija. Jos nesuspėja augti taip sparčiai, kad suteiktų geriausias sąlygas visiems iš savo labai jaunų visuomenių. Sudėtinga situacija yra ir Rytų Europoje bei Rytų Azijoje. Rytų Europa, išsiplėtus Europos Sąjungai, buvo pastatyta į nelygiavertę konkurencinę kovą su Vakarų valstybėmis ir akivaizdu, kad joms pralaimi. Rytų Azijos šalys, tokios kaip Japonija, Pietų Korėja ar Taivanas, yra labai homogeniškos, skeptiškai žiūri į imigrantus, o kartu sparčiai prastėja jų demografiniai rodikliai.

Braižydami ateities grafikus mokslininkai teigia, kad Vakarų pasaulis susidurs su vis aštresne pasauline konkurencija. 2030 m. daugiausia talentų pritrauks jau ne tradicinės išsivysčiusios šalys, o Indija, Kinija, Brazilija ar Indonezija, todėl išlaikyti aukštą gerovės lygį bus vis sunkiau. Tokios prognozės yra perspėjimas ne tik pirmaujančioms Jungtinėms Valstijoms, Vokietijai, Japonijai ar Jungtinei Karalystei, bet ir labai rimtas signalas jau dabar atsiliekantiems regionams ir miestams Rusijoje, Rytų Azijoje ir Rytų Europoje.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 16 d.

Svetlana Naumčik

2014 m. lapkričio 1 d. įsigalioję įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai turėjo pakeisti anksčiau egzistuojančią leidimų laikinai gyventi išdavimo praktiką Lietuvoje. Siekta apriboti fiktyvias įmones, kurias užsieniečiai iš trečiųjų šalių steigdavo Lietuvoje, siekdami gauti leidimus laikinai gyventi. Tačiau, kaip rodo šiuo metu egzistuojanti praktika, turtingų užsieniečių, kurie nori patekti į Šengeną, nauji Lietuvos įstatymo reikalavimai negąsdina. Deja, neretai tai apskritai atbaido ne tik steigti įmones, bet ir investuoti tuos užsienio verslininkus, kurie sąžiningai vykdo ar planuoja vykdyti teisėtą verslą Lietuvoje.

Svetlana NAUMČIK, „iLAW“ vyresnioji teisininkė

Nustatyta, kad užsieniečio, norinčio gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad jis siekia plėtoti verslą, įmonė privalo aktyviai veikti Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius; tokios įmonės nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 28 tūkst. eurų, be to, įmonėje turėtų būti įdarbinti trys Lietuvos piliečiai. Visi užsieniečiai iš trečiųjų šalių, norintys steigti įmones Lietuvoje, teisininkams užduoda tą patį klausimą: „Kaip siūlote vykdyti verslą Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius, jeigu viza, su kuria atvykau į Lietuvą, leidžia būti Lietuvoje ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų?“

Kaip siūlote vykdyti verslą Lietuvoje ne mažiau kaip šešis mėnesius, jeigu viza, su kuria atvykau į Lietuvą, leidžia būti Lietuvoje ne daugiau kaip 90 kalendorinių dienų?

Atsakymo į šį klausimą nėra: nacionalinės vizos „D“ tokiems užsieniečiams neišduodamos, o kompetentingos įstaigos pataria į direktoriaus pareigas samdyti Lietuvos pilietį, kuris padėtų užsieniečiui čia vykdyti veiklą. Taip pasielgė ir viena mano klientė iš užsienio: investavusi pinigines lėšas Lietuvoje, išdavė Lietuvos Respublikos piliečiui įgaliojimus, kurie leido pasirašinėti sutartis įmonės vardu, atlikti reikiamus veiksmus banke, o po kelių mėnesių sužinojo, kad pinigai iš įmonės banko sąskaitos nuimti, turtas dingo, o įmonės sąskaita ir turtas – areštuoti. Įmonei gresia bankrotas.

Be to, įsigaliojus naujai įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcijai iš poįstatyminių teisės aktų be žinios dingo norma, nustatanti, kad iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, jei jis Lietuvoje įregistruoja įmonę kaip savininkas ir yra tokios įmonės vadovas.

BFL / A.Ufarto nuotr.

Pavyzdžiui, užsienio valstybės pilietis steigia įmonę Lietuvoje, nori vykdyti verslą. Įstatinis kapitalas toks, kokį numato Lietuvos teisės aktai – 2,5 tūkst. eurų, įmonė nesamdo Lietuvos piliečių, o tokios įmonės akcininkas iš užsienio paskiria save eiti vadovo pareigas. Lietuvos darbo birža tokiam užsieniečiui leidimo dirbti neišduoda ir nurodo, kad būtina kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Tačiau Migracijos departamentas leidimo laikinai gyventi taip pat neišduoda – juk užsieniečio įmonė neatitinka tam tikrų reikalavimų (įmonėje nėra įdarbinta trijų Lietuvos piliečių, o įmonės nuosavas kapitalas mažesnis nei 28 tūkst. eurų).

Biurokratinė logika tokia, kad užsieniečiai, norintys steigti įmonę su minimaliu įstatiniu kapitalu Lietuvoje arba veiklą vykdyti patys (neįdarbinę trijų Lietuvos Respublikos piliečių), neturi galimybės gauti leidimo dirbti ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

Naujo įstatymo nuostatos dėl trumpesnio specialistų iš užsienio įdarbinimo termino praktikoje neveikia.

Lietuvos verslininkai ilgą laiką kovojo su biurokratiniais barjerais bei sudėtinga užsieniečių iš trečiųjų šalių įdarbinimo tvarka. Buvo planuojama, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. aukštos profesinės kvalifikacijos specialisto įdarbinimo terminas sutrumpės iki dviejų savaičių, jeigu tokiam specialistui iš trečiosios šalies darbdavys įsipareigos mokėti ne mažesnį nei trigubą šalies vidutinio bruto atlyginimo darbo užmokestį (apie 2,3 tūkst. Eur/mėn.).

Tačiau naujo įstatymo nuostatos dėl trumpesnio specialistų iš užsienio įdarbinimo termino praktikoje neveikia, o Lietuvos įmonė, norinti įdarbinti užsienietį iš trečiosios valstybės, turi klampoti duobėtais biurokratiniais vieškeliais.

Ilgai lauktas įstatymas beveik jokių permainų neatnešė: kaip ir anksčiau, būtina surinkti ir papildomai parengti nemažai dokumentų, juos teikti kompetentingoms įstaigoms, pripažinti užsieniečio diplomą Lietuvoje, išversti į lietuvių kalbą krūvą dokumentų. Tačiau leidimo laikinai gyventi, netgi sumokėjus už prašymo nagrinėjimą skubos tvarka, Migracijos departamentas nespėja priimti per dvi savaites ir neretai (ne­paisant sumokėto mokesčio už prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo svarstymą skubos tvarka), leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą nagrinėja bendra tvarka arba pratęsia nagrinėjimą keliems mėnesiams.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus aps. VPK) Migracijos valdyba praneša apie darbą Lietuvos Respublikos Prezidento antrojo turo ir Europos Parlamento rinkimų dieną – šių metų gegužės 25 d. Migracijos valdybos darbuotojai pagelbės galiojančio asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančio dokumento neturintiems ir dėl to rinkimuose dalyvauti negalintiems asmenims.
Kaskart vykstant rinkimams, atsiranda žmonių, negalinčių juose dalyvauti dėl to, kad neturi galiojančio asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančio dokumento. Tokiose situacijose juos gelbsti rinkimų dieną dirbantys migracijos tarnybos padaliniai. „Paprastai rinkimų ar referendumų dienomis interesantų sulaukiama nedaug, todėl dirbame trumpiau nei įprasta – tiek, kad bėdos prispirti žmonės spėtų susitvarkyti dokumentus balsavimui. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų dieną gegužės 11-ąją devyniolika žmonių atėjo atsiimti jau išrašytus asmens dokumentus, buvo priimta penkiolika prašymų išduoti/pakeisti dokumentus, vienuolikai asmenų išduoti laikinieji pažymėjimai, – sako Migracijos valdybos viršininkas G. Bagužis. – Prezidento antrojo turo ir Europos Parlamento rinkimų dieną Migracijos valdyba dirbs nuo 9-os iki 13-os valandos ir suteiks tik būtiniausias paslaugas su netikėtomis problemomis susidūrusiems asmenims. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimai sprendžiami nebus, nedirbs ir Užsieniečių reikalų skyrius, tačiau bus galima atsiimti anksčiau užsakytą ir jau pagamintą asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą.“ Dėl kokių nors priežasčių praradusiems asmens tapatybės kortelę ar pasą, gegužės 25 d. bus išduodamas piliečio asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis  laikinasis pažymėjimas, kuris rinkimų dieną atstos pasą ar asmens tapatybės kortelę. Laikinasis pažymėjimas galioja ne ilgiau kaip vieną mėnesį nuo išdavimo dienos, išduodamas tik pateikus prašymą įgyti naują asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą ir sumokėjus (arba pateikus mokėjimo kvitą) nurodytą sumą už pasirinktojo dokumento išdavimą.
Lietuvos Respublikos Prezidento antrojo turo ir Europos Parlamento rinkimų dieną nuo 9-ių iki 13-os valandos taip pat dirbs Vilniaus aps. VPK Trakų rajono policijos komisariato Migracijos poskyris (Trakai, Vytauto g. 57) ir Vilniaus aps. VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Migracijos poskyris (Ukmergė, Vytauto g. 109), nuo 8-ių iki 17-os valandos – Šalčininkų rajono policijos komisariato Migracijos poskyris (Vilniaus g. 50). Pageidaujantieji spėti iki rinkimų įsigyti naujus dokumentus, kviečiami tai padaryti nedelsiant. Migracijos valdyba primena, jog įsigyti asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus čia gali visi asmenys, nepriklausomai nuo deklaruotos gyvenamosios vietos. Migracijos valdybos interesantai aptarnaujami: pirmadieniais ir trečiadieniais – 7.30–16.00, antradieniais ir ketvirtadieniais – 7.30–18.00, penktadieniais – 7.30–14.45. Kiekvieno mėnesio antrąjį trečiadienį – iki 13.30 val.

Pranešti apie prarastą asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą, pateikti kvietimą atvykti užsieniečiui jau galima internetu. Galimybė naudotis tokia elektronine paslauga sudaryta prieš mėnesį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – Migracijos valdyba) duomenimis, sparčiai populiarėja.

Elektroninė migracijos paslauga teikiama prisijungus prie informacinės sistemos adresu https://epis.vrm.lt. Be jau minėtų paslaugų ten pat galima sužinoti informaciją apie gaminamus ar turimus asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus, jų galiojimo trukmę, sumokėti valstybės rinkliavą už teikiamas paslaugas. Tarp naujesnių paslaugų – galimybė teikti elektroninį pranešimą apie prarastą asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą. Anksčiau pranešti apie minėtą prarastą dokumentą galima buvo tik asmeniškai atvykus į teritorinę policijos įstaigą ar migracijos padalinį, dabar tai galima padaryti dar vienu – elektroniniu būdu. Naujiena yra ir elektroninio prašymo pakviesti užsienietį į Lietuvos Respubliką teikimas. Iki šios paslaugos pateikti tokį prašymą galima buvo tik asmeniškai atvykus į teritorinės policijos įstaigos migracijos padalinį, dabar tai padaryti galima ir internetu: užpildytas elektroninis prašymas su būtinomis dokumentų kopijomis pasieks specialistus, o prašymą išnagrinėjus, kvietimas bus patvirtintas. „Elektroniniu būdu kvietimą teikęs asmuo turi galimybę stebėti prašymo nagrinėjimo eigą. Tam jis, teikdamas prašymą internetu, turi užsisakyti informavimo paslaugą ir laukiamą žinią gauti elektroniniu paštu arba nemokama trumpąja SMS žinute, – sako Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis. – Itin svarbi elektroninio pranešimo apie prarastą asmens dokumentą paslauga – sumažėja galimybė asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančiu dokumentu pasinaudoti neteisėtai. Minėtos elektroninės paslaugos yra labai naudingos piliečiams, todėl skatiname jomis naudotis. Nors nuo elektroninių paslaugų atsiradimo praėjo vos mėnuo, pastebime jas populiarėjant.“
Minėtos elektroninės paslaugos pasiekiamos patogiausiu piliečiui prisijungimo būdu (banko kortele ar elektroniniu parašu) naudojantis Elektroninių valdžios vartų portalu.

Swing1

W.L.Swingo teigimu, būgštavimai, esą emigracija – tai nacionalinė netektis, o imigrantai iš vietos gyventojų atims darbus ar padidins nusikalstamumą, tėra mitai.
Apie tai, kokios naudos valstybė gali turėti tiek iš išvykstančių, tiek iš atvykstančių kitų šalių piliečių, – “Veido” pokalbis su TMO vadovu W.L.Swingu.

VEIDAS: Migracijos tendencijos pasaulyje nuolat kinta. Kokių naujovių šioje srityje matoma pastaraisiais metais?
W.L.S.: Mes gyvename precedento neturinčiu žmonių mobilumo laikotarpiu: iš vienos vietos į kitą yra persikraustę apie milijardą žmonių, o tai – septintadalis visų planetos gyventojų. Iš jų apie 250 tūkstančių yra tarptautiniai migrantai, kertantys savo šalies sieną. Likusieji yra vadinamieji vietiniai migrantai, kurie daugiausia kraustosi iš periferijos į miestus. Beje, 2010-aisiais pirmą kartą pasaulio miestuose gyveno daugiau žmonių nei kaimo vietovėse.
Be to, daug dažniau nei anksčiau kraustosi ir moterys – jos tarp visų migrantų sudaro maždaug 50 proc. Nemaža jų dalis keliauja su vaikais, tad jos yra kur kas labiau pažeidžiamos nei migrantai vyrai.
VEIDAS: Kodėl taip sparčiai didėja tarptautinės migracijos mastas?
W.L.S.: Tai lemia bent keletas veiksnių. Pirmasis – demografija. Ji susijusi su tuo, kad Lietuvoje, kaip ir visoje ES, daugiau žmonių miršta, nei gimsta, tad gyventojų skaičius mažėja ir auga darbuotojų poreikis. O štai mažiau išsivysčiusiose šalyse stebimas vadinamasis jaunimo sprogimas – gyventojų daugėja. Tačiau naujų darbo vietų čia beveik nesukuriama, todėl žmonės iš Pietų traukia į Šiaurę ieškodami darbo.
Dar viena migracijos priežastis – dėl technologijų pažangos “mažėjantys atstumai”. Jos leidžia ne tik greitai keliauti, bet ir per trumpą laiką susirasti darbą kitoje šalyje. Juk du milijardai žmonių visame pasaulyje naudojasi internetu.
Trečias migracijos veiksnys – didėjantis tiek žmogaus sukeltų, tiek gamtos nulemtų nelaimių skaičius, verčiantis žmones kraustytis iš vienos vietos į kitą.
VEIDAS: Jūs apie migraciją kalbate kaip apie galimybę ar bent jau neišvengiamybę. Tačiau Lietuvoje, iš kurios per trumpą laiką išvyko kone trečdalis gyventojų, migracija suvokiama gana neigiamai.
W.L.S.: Teisingai – didėjant migracijai, didėja ir pasipriešinimas šiam reiškiniui. Įvairiose pasaulio vietose atsiranda netgi prieš migraciją nusistačiusių judėjimų. Antimobilumo judėjimas yra didžiulis iššūkis, su kuriuo nelengva susidoroti.
Beje, į Lietuvą atvykau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia sukanka 15 metų nuo Tarptautinės migracijos organizacijos bendradarbiavimo su Lietuva pradžios ir tiek pat – nuo mūsų padalinio Lietuvoje atsiradimo. Be to, artėja jūsų šalies pirmininkavimas Europos Tarybai, o tai reiškia, kad bus daugybė aukščiausio lygio renginių ir susitikimų, kuriuose bus galima mėginti rasti sutarimą, kaip migraciją pradėti vertinti palankiai.
VEIDAS: Kaip tokį požiūrį į migraciją galima pakeisti? Tikriausiai ne vien Lietuva susiduria su dideliais žmogiškaisiais nuostoliais dėl emigracijos, o kitos šalys kenčia nuo per didelio imigrantų antplūdžio.
W.L.S.: Emigracija tikrai palietė ne vien Lietuvą. Pavyzdžiui, dabar tai labai aiškiai junta Moldova. Kai kurios Europos valstybės daugybę metų susiduria su savo piliečių emigracija į kitus žemynus, pavyzdžiui, Šiaurės Ameriką.
Tačiau lygiai taip pat daugybė žmonių nuolat grįžta į savo gimtąsias šalis. Tai natūralus judėjimas, nes žmonės migravo nuo neatmenamų laikų, taip norės elgtis ir ateityje.
Ką šiuo atžvilgiu turi daryti valstybės – tai palaikyti ryšį su savo šalies emigrantais ir stengtis, kad jie nuolat prisidėtų prie savo valstybės gerovės. Beje, kalbu ne vien apie pinigus, kuriuos jie siunčia į savo gimtąsias šalis, – beje, tai didžiulė suma, kuri per visą pasaulį sudaro apie 440 mlrd. JAV dolerių per metus. Ši suma prilygsta metiniam Saudo Arabijos BVP. Tačiau, be pinigų, svarbu tai, kad nemažai emigrantų užmezga su gimtine verslo ryšius arba grįžta įgiję naujų įgūdžių, gerą išsilavinimą ar panašiai. Taigi svarbu ne vien emigrantų parvežami pinigai, bet ir jų duoklė socialiniam šalies gyvenimui.
VEIDAS: Lietuvoje pagrindinės emigracijos priežastys būtent ekonominės – žmonės išvyko tikėdamiesi užsienyje geresnio uždarbio. Kaip sunkumų akivaizdoje elgiasi kitų Europos šalių gyventojai – ispanai, portugalai, Kipro piliečiai? Ar jie taip pat veržiasi dirbti užsienyje?
W.L.S.: Ekonomistai sako, kad migracija – viena geriausių skurdo mažinimo priemonių. Jei žmogui nesiseka, jei jis neuždirba tiek, kiek norėtų, jis susikrauna kuprinę ir iškeliauja laimės ieškoti kitur. Tai natūralus žmogiškasis fenomenas, ir jis nepasikeis. Jo ir nereikia keisti.
Žinoma, sumažinti tokio pobūdžio emigraciją gali valstybės politika, darbo sąlygos ir kt., tačiau niekada visiems nesiseks vienodai, ir atsiras žmonių, kurie vis tiek emigruos. Vokiečiai tai vadina “Wanderlust” – troškimu sekti paskui savo svajonę. Kartais ta svajonė išsipildo, o kartais – ne, ir tada žmonės grįžta namo.
Turėkime omenyje, kad pastaruosius 50 metų nesikeičia migruojančių pasaulio gyventojų procentas – kinta tik tokių žmonių skaičius, nes didėja bendras pasaulio gyventojų skaičius.
VEIDAS: Koks yra normalus emigracijos lygis?
W.L.S.: Jis svyruoja apie 3 proc. Lietuvoje jis šiek tiek didesnis, kai kuriose šalyse – šiek tiek mažesnis. Bet to nereikėtų vertinti dramatiškai. Priešingai, reikia suvokti, kad tai galimybė: arba šiuos žmones susigrąžinti, arba gauti iš jų atgalinį ryšį, kuris labai praverčia formuojant valstybės politiką ir sulaikant kitus gyventojus.
VEIDAS: Nors Lietuvoje laimės neranda dažnas lietuvis, į mūsų šalį mielai vyksta gyventojai iš dar skurdesnių šalių, o juos vietos gyventojai irgi pasitinka be didelio entuziazmo. Ar priešiškumas ne vien emigracijai, bet ir imigracijai – taip pat natūralus?
W.L.S.: Tai suprantama žmogiška reakcija, nes bijoma, kad bus prarastas tiek asmeninis, tiek tautinis identitetas. Aš gyvenu Majamyje, ir daug kas aplinkui dūsauja: ech, Majamis jau ne toks, koks buvo. O aš kaip tik džiaugiuosi: na, ir puiku, kad jis nebe toks, dabar jis daug įdomesnis. Dabar čia gyvena žmonių iš Pietų Amerikos, Europos, Afrikos – ši vieta tapo kur kas spalvingesnė.
Beje, baimes, susijusias su imigrantais, labai dažnai palaiko visokiausi mitai ir legendos, neturintys nieko bendro su realybe. Pavyzdžiui, manoma, kad migrantai atims darbą iš vietos gyventojų. Nieko panašaus. Darbų, kurių imsis migrantai, nesiimtų daugelis lietuvių: vargu ar yra labai dideli konkursai dirbti šiukšlių vežėjais, gatvių šlavėjais ar indų plovėjais kokioje valgykloje.
Dar vienas mitas – neva imigrantai dirbs už mažesnį atlygį ir nuleis atlyginimų kartelę visiems darbuotojams. Tačiau nėra nė vieno tyrimo, kuris įrodytų tokią teoriją.
Trečias mitas – kad imigrantai padidins šalyje nusikalstamumą. Vėlgi nėra nė vienos studijos, kuri galėtų tokį teiginį pagrįsti. Galiausiai kartais tikima, kad imigrantai atveš į šalį kokių ligų. Bet juk kad to nenutiktų, reikia jiems suteikti priėjimą prie sveikatos apsaugos, ir problemos nebus!
Žmonės iš kitų šalių gali atrodyti, kalbėti kitaip, jie gali turėti kitokį tikėjimą. Tačiau tai nėra jokia problema, jeigu jie tinkamai priimami, jei jiems suteikiama galimybė integruotis į ekonomiką, visuomenę, jei jie gali priimti tokias pačias vertybes, kokiomis vadovaujasi vietos gyventojai.
Lygiai taip pat reikia ir imigrantus skatinti gerbti taisykles, kuriomis vadovaujasi tos šalies, į kurią jie atvyksta, gyventojai.
Šalys bent kuriuo atveju darysis vis mišresnės, tad valdžios uždavinys – tinkamai tam ruošti gyventojus, kad jie atvykėliams jaustų kuo mažiau priešiškumo. Svarbiausia, kad viskas būtų legalu ir kad nebūtų pažeidžiamos nei imigrantų, nei vietos gyventojų teisės.
VEIDAS: Jei kalbame apie legalumą, norisi pasiteirauti, kokia pasaulyje, Europoje, pagaliau – Lietuvoje prekybos žmonėmis padėtis? Kažkada šioje srityje buvome viena pirmaujančių valstybių. Gal tendencijos keičiasi?
W.L.S.: Prekyba žmonėmis buvo ir tebėra viena iš trijų pačių didžiausių nusikalstamų veikų visame pasaulyje – trečia po prekybos narkotikais ir ginklais. Beje, vis dažniau kalbama ne vien apie seksualinio pobūdžio nusikaltimus, kai prekiaujama moterimis, bet ir apie prievartinį darbą, kitaip sakant – žmonių pardavimą į vergovę.
Ir nors skiriamos didžiulės pastangos kovoti su prekyba žmonėmis, negaliu pasakyti, kad padėtis pasaulyje ar Europoje būtų pagerėjusi.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos pareigūnai, vykdydami užsieniečių kontrolės ir nelegalios migracijos prevenciją, pastebėjo užsieniečius itin pamėgus keletą gyvenimo sostinėje vietų – daugybė kitataučių savo gyvenamąją vietą deklaruoja tais pačiais adresais.
Tarp tokių asmenų yra Lietuvos Respublikoje verslu užsiimti susirengusių užsienio valstybių piliečių, tačiau, Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnams patikrinus jų planus, nustatoma, kad jokia naudinga veikla šie asmenys neužsiima. „Kaip rodo mūsų patirtis, dauguma tokių asmenų Lietuvoje neužsibūna. Gavę leidimą laikinai gyventi LR, jie vyksta į savo tikslo valstybes“, – pastebi Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis. Manydami, kad sutramdyti masiškai užsieniečius savo būstuose registruojančius LR  piliečius galėtų viešumas, Migracijos valdybos pareigūnai ėmė filmuoti atliekamus tikslinius patikrinimus.  Apie tai būsto savininkai ar jo gyventojai yra informuojami vos pareigūnams įžengus į namus. Vienas paskutiniųjų tikrintų objektų – Konarskio gatvės daugiabutis, kurio viename iš butų savo gyvenamąją vietą yra deklaravę net 19 leidimus laikinai gyventi LR gavę užsienio valstybių piliečių. „Turėdami leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybių piliečiai gali laisvai judėti po Šengeno šalis ir ieškoti sau palankesnės vietos apsistoti. Tikėtina, tai nutiko ir su minėtame bute gyvenamąją vietą deklaravusiais užsieniečiais – buto savininkai S. R. ir V. R. patvirtino, kad šiuo metu užsieniečių bute nėra, nes jie išvykę iš Lietuvos ir iš tikro bute negyvena. Užsieniečių buvimo nerodė ir kitos detalės – nebuvo jokių jų asmeninių daiktų. Galiausiai buto savininkė V. R. pareigūnams prisipažino, kad ji duoda tik sutikimą užsieniečiams deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir nežino, kuo iš tikrųjų šie užsiima Lietuvoje. Ji net nežino, kiek užsieniečių „gyvena“ bute, tačiau pripažino, kad už deklaravimo paslaugą  ji gauna užmokestį“, – sako            G. Bagužis. – Tokių būstų su juose neva gyvenančiais užsieniečiais Vilniuje netrūksta. Esame numatę juose apsilankyti ir pasidomėti ten gyvenamąją vietą deklaravusių užsieniečių veikla.“ Viena iš sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi LR, numatytų įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, yra turėti gyvenamąją vietą. Pateikus melagingus duomenis apie tai, leidimas laikinai gyventi LR gali būti panaikintas. Tokius atvejus nagrinėja ir sprendimus priima Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – Migracijos valdyba) prašo piliečių pasitikrinti asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų galiojimo laiką.
Šito Migracijos valdyba Lietuvos Respublikos piliečių prašo kasmet baigiantis žiemai – artėjant šiltajam sezonui, nuolat padaugėja norinčiųjų pasikeisti ar pasigaminti asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus. Neretai ir skubos tvarka – per vieną ar penkias darbo dienas. Siekdama kokybiškai aptarnauti piliečius, kad jiems netektų lūkuriuoti ilgose eilėse teikiant prašymus asmens dokumentams gaminti ar atsiimant jau pagamintus pasus ar/ir asmens tapatybės korteles, Migracijos valdyba kviečia asmenis nedelsti. „Šie metai yra išskirtiniai – sukanka dvidešimt metų, kai didžiumai mūsų šalies piliečių buvo išduoti Lietuvos Respublikos pasai, – sako Migracijos valdybos pasų skyriaus viršininkė Edita Prilepskienė. – Kaip tik šiemet baigiasi jų galiojimo terminas. Be to, 2003 m. pradėjome išdavinėti asmens tapatybės korteles, kurios galiojo 10 metų. Jas turėję žmonės taip pat privalės įsigyti naujus asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus. Didesnis žmonių antplūdis buvo prognozuotas – žinojome, kiek žmonių turi keistis asmens dokumentus. Daugiausia jų – garbaus amžiaus, ir labai norėtume, kad jiems, atvykus į Migracijos valdybą, netektų ilgai laukti eilėje. Todėl prašytume jaunesniems senjorų artimiesiems ar draugams pagelbėti jiems ir, pasinaudojant elektronine išankstine registracija, iš anksto užregistruoti vyresnius giminaičius ar bičiulius jiems patogiu metu.“ Šiais metais baigsis net 411 049 pasų, išduotų     1993 m., galiojimo terminas. Bendras šiais metais nebegaliosiančių – kartu su vėliau išduotaisiais – pasų skaičius siekia daugiau kaip pusę milijono (539 284). Kaip paprastai, dalis žmonių juos keis ne į pasą, bet į asmens tapatybės kortelę. Kaip rodo keleto metų statistika, vyresnio amžiaus žmonės vis dažniau linksta pasą keisti į asmens tapatybės kortelę: 2011 m. iš 1 122 senjorų nebegaliojantį pasą į asmens tapatybės kortelę keitė 547 (į pasą – 480), 2012 m. iš 20 812 – 8 029 (į pasą – 4551) senjorai.
Atsižvelgdama į tai, kad šiemet migracijos tarnybos neabejotinai sulauks daugiau lankytojų, Migracijos valdyba kviečia ketinančius atostogauti pasitikrinti asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų galiojimo laiką ir ramina vyresnio amžiaus piliečius, pamiršusius laiku pasikeisti asmens dokumentą. „Keletą savaičių dokumentą pasikeisti pavėlavę senjorai tikrai baudžiami nebus“, – tikina           E. Prilepskienė.

Keičiantis klimatui, nuodingų medūzų spiečiai, planktonas ir kitos pavojingos rūšys migruoja į Europos vandenis, atskleidžia naujas tyrimas. Vandenynų šilimas lėmė didžiausią jūros gyvių migraciją Žemėje per pastaruosius du milijonus metų, teigia mokslininkai.

Arktyje tirpstantys ledai pastarosiomis vasaromis atvėrė pralaidą tarp Ramiojo vandenyno bei Šiaurės Atlanto ir ja pajudėjo planktonas, žuvys, net banginiai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos pakrantėse pasirodžiusi šiltesniems vandenims būdinga nuodingų medūzų rūšis tampa vis dažnesnė ir priverčia uždaryti paplūdimius, rašo britų „The Daily Telegraph“. Kita žmonėms pavojinga medūza – portugališkasis laivelis – buvusi būdinga subtropikams, dabar reguliariai sutinkama ir šiauriniuose Atlanto vandenyse.

Dumbliai dinoflagellates taip pat rasti judantys į Rytus link Skandinavijos ir Šiaurės jūros. Žydėdama planktono masė gali sunaudoti daug vandenyje esančio deguonies, išskirti nuodingus junginius ir apnuodyti vėžiagyvių mėsą. Per pastaruosius 70 metų surinkti pavyzdžiai parodė, kad ir kitos planktono rūšys, gyvenusios Ramiajame vandenyne, dabar tapo įprastos Atlante.

Mokslininkai, kartu dirbantys Klimato kaitos ir Europos jūrų ekosistemų tyrimų projekte, aptiko, kad planktono rūšis Neodenticula seminae, į Atlantą pateko per perėją Arktyje, kuri per paskutinį dešimtmetį buvo atsivėrusi keletą kartų. Per tą pačią perėją kelią rado ir tokios didžiulės rūšys kaip pilkieji banginiai.

„Pirmą kartą per tūkstančius metų tarp Aliaskos ir Grenlandijos atsivėrė didžiulis vandens plotas. Vėjas į šią perėją įstūmė šiltesnio vandens ir jis tapo palankus rūšims judėti“, – teigė Chrisas Reidas, profesorius iš Sero Alistero Hardžio fondo Jūriniams mokslams Plimuto Jūrų laboratorijoje. „1999 metais mes šiaurvakariniame Atlante radome anksčiau ten nematytas rūšis, kurios dažnos šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Atlante šios rūšys buvo išnykusios prieš 800 tūkst. metų dėl atšalimo ir sąlygų pokyčių“, – pasakojo jis.

„Kylančios išvados turi milžinišką reikšmę. Paskutinis kartas, kai iš Ramiojo vandenyno į Atlantą pajudėjo rūšys, buvo prieš du ar tris milijonus metų. Daugybės rūšių atkeliavimas iš Ramiojo vandenyno lėmė Atlanto vandenyne gyvavusių rūšių išnykimą. Poveikis lašišų bei kitų žuvų ištekliams gali būti dramatiškas. Duomenys rodo, kad ledai vasaromis ir toliau tirpsta ir visiškai ištirpti galėtų per du ar tris dešimtmečius, o dėl to imtų migruoti daugybė skirtingų gyvūnų“, – kalbėjo Ch. Reidas.

Anot mokslininkų, rūšių invazija rimtai pakeistų maisto grandines, potencialiai nuskurdindama Atlanto žuvų ir banginių racioną. „Mes turime sužinoti daugiau apie tai, kas vyksta Europos jūrose. Iš šio tyrimo išvadų matome, kad dėl klimato kaitos bus daug daugiau bėdų nei naudos“, – teigė Carlo’as Heipas, vadovaujantis Karališkajam Nyderlandų jūrų tyrimų institutui.

Rasa Valentinavičienė

BFL

Vyriausybės pasitarime pirmadienį tartasi, kaip pagreitinti ir atpiginti imigrantų priėmimą Lietuvoje bei jų išsiuntimą iš šalies.

“Šiandien su migracijos klausimais dirba ir Migracijos departamentas, ir Policijos departamentas, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir pagal kompetenciją dar kitos (institucijos – BNS). Visa esmė – galų gale išskirti tas įstaigas, kurios vis dėlto labiau koncentruojasi į legalios migracijos kontrolę, kurios – į nelegalios. Šiandien mes matome besidubliuojančias funkcijas, iš tiesų brangiai kainuojančias valstybės biudžetui”, – žurnalistams po pasitarimo dėstė Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Viešojo saugumo politikos departamento direktorius Tomas Žilinskas.

Pasak vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio, numatomomis permainomis nesiekiama didesnio darbo jėgos pritraukimo iš užsienio.

T. Žilinsko teigimu, tęsiant Migracijos departamento pertvarką numatoma atimti iš jo dar vieną funkciją – sprendimų priėmimą dėl asmenų išsiuntimo.

“Galvojama užsieniečių išsiuntimą (…) atiduoti Valstybės sienos apsaugos tarnybai, kadangi ji vykdo 90 proc. visų išsiuntimų, ir taip pat manytume, kad čia galėtų sutrumpėti terminai, kadangi užsieniečio išlaikymas Užsieniečių registracijos centre kiekvieną dieną valstybei kainuoja 60 litų. Kad nereikėtų laukti, kol Migracijos departamentas priims sprendimą. Mes manome, kad pasieniečiai galėtų tai padaryti patys ir gerokai greičiau”, – teigė T. Žilinskas.

Anot jo, VRM siūlo Užsieniečių teisinės padėties įstatyme numatytą šešių mėnesių terminą dokumentams nagrinėti trumpinti dviem mėnesiais.

Pimuoju pertvarkos etapu iš Migracijos departamento jau perimtos su asmens dokumentų išdavimu susijusios funkcijos.

“Pirmas etapas jau įvyko nuo gegužės 2 dienos – už asmens dokumentų, t. y. pasų ir asmens tapatybės kortelių, išdavimą yra atsakingos policijos institucijos. Žmogus kreipiasi į Migracijos tarnybą policijos sudėtyje, policija surenka visą medžiagą, priima sprendimą ir išduoda dokumentą. Yra panaikinta tarpinė grandis – Migracijos departamentas – dėl sprendimo priėmimo”, – pasakojo T. Žilinskas.

Jo teigimu, antro etapo pertvarkymais siekiama griežčiau kontroliuoti nelegalus, tačiau kartu neapsunkinti procedūrų legalią veiklą Lietuvoje norintiems plėtoti užsieniečiams.

“Mes, aišku, stengiamės rasti tą balansą tarp kontrolės ir kuo lengvesnio patekimo, verslo plėtojimo Lietuvoje”, – teigė jis.

Pasak VRM atstovo, šiuo metu fiktyvias įmones Lietuvoje steigiantys arba nekilnojamąjį turtą vien dėl leidimo gyventi šalyje įsigyjantys užsieniečiai formaliai “nieko nepažeidžia”. Šiuos atvejus analizuojanti VRM pasiūlymus, kaip kvoti su galimu piktnaudžiavimu, ketina pateikti per mėnesį.

Ministras R. Palaitis savo ruožtu pabrėžė, kad migracijos klausimų administravimo pertvarka neturėtų būti siejama su pigesnės darbo jėgos pritraukimu.

“Mano įsitikinimu, mes pakankamai daug turime mūsų tautiečių, esančių be darbo, ir, vadinasi, “pigesnių” darbuotojų imigracija į Lietuvą bent šitame etape gal nėra labai geras reiškinys. (…) Tai tikrai ne vidaus reikalų ministro yra funkcija, čia turėtų būti bendra politinė nuostata, kiek Lietuvai reikia darbuotojų iš trečiųjų šalių. Čia turėtų būti Vyriausybės sprendimas ir, kaip sakiau, pirmuoju smuiku turėtų griežti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Ūkio ministerija”, – sakė R. Palaitis.

Klausiamas, kiek pertvarkomis numatoma sutaupyti, R. Palaitis teigė, kad vien pakeitus lietuviškų pasų ir asmens tapatybės kortelių išdavimo procedūrą šiemet bus sutaupyta apie 1 mln. litų. Jis priminė, kad nuo gegužės pradžios dėl šių permainų Migracijos departamente pareigybių sumažėjo nuo 111 iki 80.

Baigus pertvarkas Migracijos departamente turėtų būti sprendžiami pilietybės ir prieglobsčio suteikimo bei vizų išdavimo klausimai.