BFL

Prancūzija pageidauja, kad būtų palengvinta galimybė įvesti sienų su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis kontrolę, siekiant pažaboti migrantų antplūdį, pranešė vienas prezidentūrai artimas šaltinis.

Ši problema tapo ypač aktuali, migrantams masiškai plūstant iš sukilimo apimto Tuniso ir Libijos.

“Mums atrodo, kad turėtume pagalvoti apie mechanizmą, kuris, esant sistemingiems pažeidimams prie vienos iš ES išorinių sienų, leistų įsikišti ir laikinai atšaukti (laisvo judėjimo režimą), kol šie pažeidimai tęsis”, – penktadienį vienas Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) kanceliarijai artimas šaltinis sakė naujienų agentūrai “Reuters”.

Italija nurodė, kad šiemet į jos teritorijas atvyko jau 26 tūkst. migrantų, bėgančių nuo smurto Libijoje ir neramumų Tunise bei Egipte.

Patekę į Šengeno erdvę, tarp kurios narių galioja laisvo judėjimo režimas, migrantai gali laisvai vykti į bet kurią iš 25 jos šalių.

Prancūzija neseniai buvo uždraudusi įvažiuoti traukiniams iš Italijos, vežantiems migrantus iš Afrikos, o Roma apkaltino savo kaimynę pažeidus Šengeno sutarties punktą dėl laisvo judėjimo.

Tačiau Europos Komisija pripažino, kad Paryžiaus sprendimas buvo teisėtas.

Šengeno sutartis leidžia laikinai atkurti sienų kontrolę, jeigu tai yra būtina saugumui užtikrinti – pavyzdžiui, olimpines žaidynes, taip pat kilus laikinoms grėsmėms.

2010-uosius galime prisiminti kaip metus, kai lietuviai emigravo kaip niekada sparčiai. Statistikos duomenys parodė, kad išorinė migracija savo mastais pernai pirmą kartą viršijo vidinę migraciją.

Savo išvykimą iš gyvenamosios vietos pernai deklaravo 133 tūkst. Lietuvos gyventojų, 83,5 tūkst. jų išvyko į užsienį. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad realiai tiek daug gyventojų sienos nekirto – oficialios statistikos skaičius šiek tiek padidino LR sveikatos draudimo įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Tačiau tie žmonės – vis tiek užsienyje. O ir paskutinįjį 2010 m. ketvirtį, kai karštinė dėl PSD jau buvo aprimusi, savo emigraciją deklaruojančių gyventojų buvo daugiau nei įprastai, tai yra vidutiniškai po 6,1 tūkst. per mėnesį.

Net jei emigracija tokiu tempu būtų vykusi visus metus, išvykusiųjų skaičius vis tiek būtų bent 73 tūkst., o tai net 3,3 karto daugiau negu 2009 m. Tai taip pat gerokai daugiau nei tų, kurie gyvenamąją vietą keitė Lietuvos teritorijoje. Iš vienos vietovės į kitą Lietuvoje pernai oficialiai persikraustė apie 50 tūkst., arba 0,7 proc., šalies gyventojų.

Statistika taip pat rodo, kad kur kas mieliau keliaujame svetur nei šalies viduje. Kas lemia tokį lietuvių sėslumą, kai šalies viduje migruojama iš esmės tik dėl mokslų? Juk pasinagrinėję gyvenimo ir uždarbio sąlygas skirtingose šalies vietovėse gyventojai galėtų nesunkiai judėti ten, kur galimybės labiausiai atitinka poreikius, kur geriausios perspektyvos. Štai Vakarų šalyse, į kurias taip dažnai dairomės, darbo jėga itin mobili ir greitai keliauja paskui patrauklesnes darbo galimybes (pavyzdžiui, JAV šalies viduje gyvenamąją vietą per metus pakeičia apie 12 proc., Šveicarijoje – apie 6 proc. gyventojų). Galima būtų išskirti dvi tokių vidinės lietuvių migracijos tendencijų priežastis.
Visų pirma Lietuvoje nėra daug tiek finansinėmis galimybėmis, tiek kultūrinio gyvenimo intensyvumu lygiaverčių miestų. Todėl persikraustymas dėl didesnio darbo užmokesčio ar specifinės specializacijos reikalaujančios darbo vietos čia gali reikšti gana ryškų socialinio ir kultūrinio gyvenimo pokytį, kuris daugeliui nėra priimtinas.

Antra, keliauti paskui darbą šalyje trukdo ir nuosavybė. Lietuva patenka tarp pirmaujančių šalių pagal nuosavame būste gyvenančių gyventojų dalį. Taigi nuosavą būstą Akmenės r. turinčiam gyventojui gali būti gana sunku nuspręsti gyventi ir dirbti vykti į Vilnių, o nuosavybę Akmenėje parduoti ar išnuomoti. Todėl Lietuvoje kur kas populiariau gyventi viename mieste, o dirbti – kitame. Nieko nuostabaus, nes vidutinis darbo užmokestis mieste gali būti bent keliais šimtais litų didesnis nei provincijos savivaldybėje. Štai Vilniuje paskutinį praėjusių metų ketvirtį į rankas darbuotojai gavo 1874 Lt, o visai šalia esančiuose Šalčininkuose – vos 1178 Lt.

Kyla natūralus klausimas: kodėl palikti būstą ir iškeliauti į kitą Lietuvos vietą nesinori, tačiau išvykstančiųjų į užsienį sparčiai daugėja? Atsakysime į šį klausimą remdamiesi Statistikos departamento skelbiamais nedeklaravusių savo išvykimo asmenų apklausos duomenimis. Jie rodo, kad pagrindinė lietuvių emigracijos priežastis visais laikais buvo darbas. Tiesa, šalyje gerėjant ekonominei situacijai (nuo 2006 m.) išvykstančiųjų dirbti buvo šiek tiek mažiau ir statistikoje procentine išraiška ėmė ryškėti išvykstančiųjų dėl šeimyninių aplinkybių dalis.

Vis dėlto sunkmetis padarė savo. 2009-aisiais tokią išvykimo priežastį įvardijo 87 proc. išvykimo nedeklaravusių emigrantų – daugiau nei bet kuriuo metu nuo duomenų rinkimo pradžios 2001 m. Prisiminkime, kad vidutinis atlyginimas šalies savivaldybėse 2010 m. pabaigoje skyrėsi iki 700 Lt/mėn. Tuo metu vien vidutinė perlaida iš užsienio, “Swedbank” duomenimis, siekė per 1000 Lt. Kalbant paprasčiau, važiuojame paskui pinigus, bet nuosavus namus sutinkame palikti tik už kelis kartus didesnį atlygį.

Ar pamažu atsitiesianti šalies ekonomika paskatins šalies gyventojus pirmenybę teikti vidinei, o ne tarptautinei migracijai ateityje? Galbūt. Bet tam būtini bent du veiksniai: regioninės atskirties mažėjimas ir pačių gyventojų atvirumas galimybėms.

Lietuva atsiduria tarp Europos šalių, kuriose imigrantai prasčiausiai integruojasi į visuomenę, rodo naujausias tarptautinis Migrantų integracijos politikos indeksas. Iš 31-os Europos šalies blogiau nei Lietuvoje imigrantai jaučiasi tik Maltoje, Slovakijoje, Kipre ir Latvijoje.

Tyrime 31 šalis reitinguota pagal tai, kaip jos politika ir teisės aktai padeda ar kliudo imigrantams. Šalys buvo analizuojamos pagal 148 kriterijus keturiose srityse – politinis atstovavimas, išsilavinimas, darbo teisės ir antidiskriminaciniai įstatymai.

Geriausiai imigrantai integruojasi Švedijoje, Portugalijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Norvegijoje. Per trejus metus didžiausias pagerėjimas užfiksuotas Graikijoje.

Pasak tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės, toks Lietuvos įvertinimas nenustebino. Anot jos, natūralu, kad palyginti su senosiomis ES valstybėmis Lietuva atsiduria sąrašo apačioje, nes Lietuvos patirtis su imigrantais nedidelė – mūsų šalis tik pradeda dirbti šioje srityje.

“Kita vertus, Lietuvoje integracijos problemoms skiriamas nepakankamas dėmesys, o TMO atlikti viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad lietuviai gana neigiamai nusistatę užsieniečių atžvilgiu. Lietuvoje į užsieniečius žiūrima kaip į laikinus atvykėlius, bet ne kaip į galimą naują mūsų visuomenės narį. Yra nusistovėjusi nuomonė, kad dauguma atvažiavusiųjų yra iš šalių kaimynių ir jų integruoti nereikia. Tačiau daugėja atvykusiųjų iš kultūriškai nepanašių šalių – tokių kaip Kinija, Turkija”, – pabrėžia A.Sipavičienė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra nei institucijos, nei valstybinės strategijos dėl užsieniečių integracijos. 2006–2008 metais TMO turėjo Migracijos informacijos centrą, kuris teikė imigrantams asmenines konsultacijas įvairiais klausimais, tačiau projektas baigėsi negavus finansavimo.

Dar viena problema, anot A.Sipavičienės, yra ta, kad Lietuvoje praktiškai nėra galimybių nemokamai mokytis lietuvių kalbos, o mokami kursai imigrantams pernelyg brangūs. Nemokantiems kalbos svetimšaliams labai sunku integruotis tiek į darbo rinką, tiek į pačią visuomenę.

Kitąmet Vokietija plačiai atvers duris emigrantams iš kitų ES šalių. Tuo tarpu Didžioji Britanija ir Danija imsis priešingos taktikos. Taigi kitąmet Europoje migracijos srautai gali keistis gana nepamatuotai.

“Manau, kad kitais metais darbo ieškoti vyksiu į Vokietiją. Girdėjau, kad ten bus net geresnės sąlygos įsidarbinti negu Didžiojoje Britanijoje, daugiau laisvų darbo vietų, be to, jų ir ekonomika labiau auga”, – planuoja šiuo metu Didžiojoje Britanijoje drabužių pardavėja dirbanti Jūratė Kaminskaitė.

Ši mergina – lyg savotiškas rodiklis, kur plūsta didžiausi emigrantų srautai, nes yra linkusi keisti gyvenamąją šalį ir ieškoti darbo ten, kur jo susirasti lengviausia. Čia svarbu paminėti, kad Jūratė yra dirbusi Airijoje ir Ispanijoje, o iš Didžiosios Britanijos ketina patraukti į Vokietiją.

Matyt, ne be reikalo.

Priminsime, kad nuo kitų metų gegužės Vokietija ir Austrija nustos taikyti bet kokius suvaržymus atvykusiesiems dirbti iš naujųjų Europos Sąjungos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vengrijos, Slovakijos, Slovėnijos, taip pat iš Lenkijos ir Čekijos.

Aptariamos dvi valstybės (iš dalies ir Didžioji Britanija) buvo vienintelės, kurios iki šiol naudojosi ES numatyta teise septynerius metus, nuo 2004-ųjų iki 2011-ųjų, savo nuožiūra riboti atvykstančios darbo jėgos srautus.

Kitąmet lietuviams, latviams ir kitiems darbo Austrijoje ar Vokietijoje ieškoti sumaniusiems naujųjų ES šalių piliečiams nebereikės rūpintis darbo leidimais ir kitais formalumais. Prognozuojama, kad dėl to imigrantų skaičius Vokietijoje ir Austrijoje išaugs stulbinamai.

Juk panašiai atsitiko ir su tomis šalimis, kurios savo darbo rinkas atvėrė ankstesniais metais. Štai iš karto po narystės ES Lietuvos piliečiams savo darbo rinkas atvėrė Jungtinė Karalystė, Airija ir Švedija; nuo 2006 m. – dar ir Ispanija, Portugalija, Graikija, Suomija; nuo 2006 m. vasaros – Italija, o nuo 2007 m. gegužės 1 d. – Nyderlandai.

Statistika rodo, kad tai tiesiogiai lėmė emigrantų destinacijas. Pavyzdžiui, nuo 2004-ųjų daugiausiai emigrantų vyko į Airiją ir Didžiąją Britaniją, nuo 2006–ųjų išpopuliarėjo Ispanijos kryptis, nuo 2007-ųjų nemažai lietuvių patraukė į Nyderlandus. Dabar lietuviai ir kiti Rytų europiečiai ienas pakreips į Vokietiją.

Emigrantų srautų persiskirstymas

Tačiau apribojimų panaikinimas Austrijoje ir Vokietijoje – ne vienintelė priežastis, kodėl Europoje galima laukti emigrantų srautų persiskirstymo.

Vokietija apskritai pasiryžusi kuo plačiau atverti duris ES šalių emigrantams, tad galima tikėtis, kad į ją ims plūsti ne tik lietuviai ar latviai, bet ir kitų Europos šalių gyventojai. Ir štai kodėl: Europos bendardarbiavimo organizacija (EBO) paskelbė išvadą, kad Vokietijai dramatiškai trūksta darbo jėgos, tad skatinti imigraciją jai esą vienintelė išeitis.

Paaiškėjo, kad Vokietija yra paskutinė tarp visų industrinių valstybių pagal atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų dirbti santykį. Jei niekas nesikeistų, jau po 10 metų išvykstančiųjų dirbti svetur Vokietijoje būtų 75 proc. daugiau nei atvykstančiųjų.

Itin Vokietijai stinga aukštos kvalifikacijos specialistų. Ekonomikai augant (o šiemet plėtra sieks 3,4 proc.), kai kuriuose ekonomikos sektoriuose atsirado rimtas specialistų trūkumas. Štai vien IT, telekomunikacijų ir naujosios medijos sąjunga paskelbė, kad šiam sektoriui šiandien trūksta maždaug 28 tūkst. specialistų, o konsultacijų bendrovė “McKinsey” prognozuoja, kad 2020-aisiais visoje šalyje trūks jau 2 mln. specialistų.

Vokietijos įdarbinimo agentūros vadovas Frankas J.Weise’as paguosti neturi kuo. “Tarp bedarbių nėra specialistų, atitinkančių darbdavių keliamus reikalavimus, tad bent jau kol kas vienintelė išeitis patenkinti darbo rinkos poreikius – pasikviesti specialistų iš užsienio šalių”, – aiškina vadovas.

EBO Vokietijai šiuo atveju siūlo taikyti Kanados patirtį – sudaryti kuo palankesnes sąlygas į šalį atvykti aukščiausios kvalifikacijos specialistams. Į šiuos žodius veikiausiai bus įsiklausyta. Netgi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, anksčiau pasisakiusi už imigracijos mažinimą, sutinka, kad Vokietija turi tapti patrauklia destinacija užsienio “smegenims”.

Jungtinė Karalystė pasirinko kitokią taktiką

O štai Didžioji Britanija planuoja imtis visiškai kitokios taktikos. Šiuo metu emigrantais čia nesidžiaugiama, tad šalis ketina daryti viską, kad atvykėlių imtų mažėti. Ir tai daryti siekia netgi radikaliais būdais.

Lapkričio pradžioje patvirtintas imigracijos stabdymo planas, kurio esmė – riboti studentų ir kvalifikuotų darbininkų srautus. 2011–2012 m. Didžioji Britanija įsileis iki 25 proc. mažiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir tiek pat sumažins atvykstančių studentų skaičių. Ir tai galios ne tik atvykėliams iš ne ES šalių, bet ir europiečiams.

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos universitetai bus priversti taikyti priimamų užsienio studentų limitą. Mat iki šiol kasmet į Didžiąją Britaniją studijuoti atvyksta apie 320 tūkst. studentų iš viso pasaulio. Taigi vyriausybė sumanė, kad šį skaičių derėtų sumažinti bent trečdaliu.

“Tikslas – priimti tik pačius geriausius studentus ir tik į geriausius šalies universitetus, o ne visus norinčius, ypač tuos, kurių tikslas – pasimokyti tik dėl formalumo, o po studijų likti šalyje”, – informuoja Didžiosios Britanijos vidaus reikalų sekretoriatas.

Tas pats planuojama ir su atvykstančiaisiais dėl darbo. Nors šiuo atveju riboti ES gyventojų, kuriems nereikia vizų, Didžioji Britanija neturi galimybių, tačiau leidimai dirbti ir gyventi bus suteikiami tik su sąlyga, kad specialisto pajamos bus ne mažesnės nei 40 tūkst. svarų sterlingų per metus. “Vadinasi, atvyks tik labiausiai patyrę, o ne tiesiog pecialistai arba vadybininkai”, – prognozuoja politikai.

Be to, jau netrukus bus radikaliai sugriežtinta pilietybės suteikimo atvykėliams tvarka. Iki šiol kasmet pilietybę gaudavo po 120 tūkst. specialistų ir universitetų studentų, dabar šis skaičius gali sumažėti perpus.

Beje, tuo nepatenkinti tiek universitetai, tiek Didžiosios Britanijos darbdaviai. Pirmieji skundžiasi, kad bus sugriauta Jungtinės Karalystės, kaip šalies, užsienio studentams teikiančios aukščiausio lygio išsilavinimą, reputacija, nes dabar čia mokysis daugiausia tik “savi”. O darbdaviai piktinasi, kad norėdami “gauti” gerą specialistą iš užsienio, bus priversti mokėti labai didelį atlyginimą, tad jiems teks rinktis prastesnį ir pigesnį vietos darbuotoją, nei žvalgysis svetur.

Regis, panašiai elgsis ir danų darbdaviai, o danų jaunikiai liausis ieškoję žmonų iš užsienio. Mat Danijos mažumos vyriausybė pritarė populistinio dešiniojo judėjimo idėjai, esą reikia toliau griežtinti imigracijos taisykles, nors jos ir taip laikomos kaip vienos griežčiausių ES.

Pavyzdžiui, nuo kitų metų Danijos piliečių sutuoktiniai užsieniečiai, pageidaujantys nuolat gyventi šalyje, privalės ne tik mokėti didesnius mokesčius nei danai, bet ir būti atitinkamo išsilavinimo, gerai mokėti danų kalbą.

Beje, kuo jaunesnis sutuoktinis, tuo jam keliami didesni reikalavimai: pavyzdžiui, kad gautų leidimą nuolat gyventi šalyje, jauna užsienietė, ištekėjusi už dano, privalės turėti aukščiausią pripažinto užsienio universiteto įvertinimą ir mažiausiai 2,5 metų darbo užsienyje arba dvejų metų kvalifikuoto darbo Danijoje patirtį.

"Veido" archyvas

Beveik nėra abejonių, kad jau netrukus Didžioji Britanija iš esmės keis savo imigracijos politiką: į šalį bus įleidžiama mažiau užsieniečių. Taip nutiks, jei per gegužės 6 d. rengiamus parlamento rinkimus Didžiojoje Britanijoje laimės šiuo metu opozicijoje esantys dešinieji – Torių partija.

O kad jie laimės, rodo visuomenės nuomonės apklausos: torius, vadovaujamus partijos lyderio Davido Camerono, palaiko apie 40–45 proc. rinkėjų, tuo tarpu leiboristams su Gordonu Brownu priešaky tenka ne daugiau kaip 20–30 proc. rinkėjų simpatijų.

Taigi kodėl britai atsisuka į konservatorius ir nebenori leiboristų valdžios?

Atsakymas paprastas: britai nori tvirtesnio kumščio, griežtesnės pozicijos ir daugiau tvarkos – britiškosios tvarkos, kuri leiboristams nerūpėjo nei ekonomikos, nei vidaus ar užsienio politikos, nei migracijos klausimais.

“Valdant leiboristams apsikuitėme, apsileidome, o ant savo galvos užsileidome Europos Sąjungą. Dėl liberalų liberalumo šalyje tuoj bus daugiau imigrantų nei tikrų britų. Taip toliau nebegalima, tai reikia keisti”, – tulžį lieja Cornelia Manfeldson, 42 metų Londono priemiesčio gyventoja.

Moteris tikina, kad tik toriai gali šaliai grąžinti kitų valstybių pagarbą, gyventojų saugumo jausmą ir pasitikėjimą vieni kitais bei valdžia.

“Torių misija – atkurti tai, ką sugriovė leiboristai”, – aiškina ir kitas Didžiosios Britanijos gyventojas, lietuvių kilmės Michaelas Gavelis. Ir pacituoja svarbiausius torių rinkimų kampanijos šūkius: sugriežtinti imigracijos politiką, nustoti keliaklupsčiauti prieš Europos Sąjungą, bet kokiu svarbesniu klausimu atsiklausti tautos referendumuose, niekada neįsivesti euro. O svarbiausia – pažaboti imigrantų srautą.

“Privalome apriboti kasmet į šalį atvykstančių imigrantų skaičių. Jis turi grįžti į dešimtojo dešimtmečio lygį – dešimtys tūkstančių per metus, o ne šimtai tūkstančių”, – teigiama programoje, kurią Londone kaip tik praėjusią savaitę pristatė Torių partijos lyderis D.Cameronas.

Tiesa, kol kas kalbama tik apie imigrantus ne iš ES šalių, bet politologai mano, kad toriams atėjus į valdžią keistųsi požiūris ir į Rytų europiečius, masiškai plūstančius į Didžiąją Britaniją ieškoti geresnio gyvenimo, ir ypač krizės laikotarpiu.

Imigrantų korta didina šansus laimėti

Jei ši Didžiosios Britanijos partijos programa, žadanti pažaboti imigraciją, taps pergalės rinkimuose priežastimi, tai bus jau ne pirmas panašus atvejis Europoje.

“Pažadėk, kad sumažinsi imigrantų skaičių, ir tavo šansai laimėti rinkimus gerokai padidės”, – neabejoja populistinė Norvegijos progreso partija, kuri pernai rugsėjį tapo antra didžiausia politine jėga šalies parlamente ir surinko beveik 23 proc. rinkėjų balsų. Į rinkimus jie ėjo žadėdami mažinti mokesčius, pradėti privatizaciją ir, svarbiausia, pažaboti imigraciją.

Norvegams patiko šios partijos lyderės Siv Jensen pažadai “grąžinti Norvegiją norvegams ir atiduoti Norvegijos darbo vietas šalies gyventojams, o ne užsieniečiams”.

Ir nors po rinkimų valdžioje antrai kadencijai liko kairiųjų koalicija, vis dėlto Progreso partijos įtaka Norvegijoje vis didėja ir yra vis labiau juntama: gauti leidimą nuolat gyventi ir dirbti Norvegijoje šiemet jau kur kas sunkiau nei prieš keletą metų, tad imigrantai, taip pat ir lietuviai, dabar dažniau renkasi trumpalaikius darbus šioje šalyje, o paskui grįžta į gimtinę ar ieško darbo kitose ES šalyse.

Danijoje ir Nyderlanduose taip pat vis garsiau kalbama apie imigrantų srautų kontroliavimą. Nuo 2005-ųjų savo populiarumą nuolat didina imigracijos mastus mažinti žadanti radikali dešinioji Danijos liaudies partija. 2004-aisiais turėjusi vos 4 proc. paramą, 2007-aisiais ji jau surinko per 13 proc. balsų ir laimėjo 25 vietas šalies parlamente.

Lygiai taip pat imigracijos problema ne mažiau aktuali ir ispanams. Ekonominio pakilimo ir statybų sektoriaus klestėjimo laikotarpiu vyriausybė pritaikė amnestiją šimtams tūkstančių šalyje nelegaliai dirbusių imigrantų. Be to, Ispanija mielai kviesdavo pigią darbo jėgą iš užsienio – šie žmonės kėlė šalies BVP, paskui Ispanijoje įsigydavo nekilnojamojo turto ir galiausiai tapdavo visateisiais piliečiais.

Tačiau per krizę šalies politika imigrantų klausimu kardinaliai pasikeitė. Prieš metus šalies vyriausybė, sunerimusi dėl vis didėjančio nedarbo ir socialinių išmokų darbo netekusiems atvykėliams bei jų šeimų nariams, sugalvojo planą, kaip šį atvykėlių srautą sumažinti ir atlaisvinti daugiau darbo vietų ispanams. Buvo sugriežtinta tvarka, pagal kurią į Ispaniją gali persikelti šalyje dirbančių imigrantų šeimos nariai ir giminės.

Be to, per krizę Ispanijoje įvestos itin didelės baudos atvykėliams, pažeidžiantiems imigracijos įstatymus. Pavyzdžiui, už “labai rimtą” pažeidimą gali būti skiriama net 100 tūkst. eurų bauda – kad niekam nekiltų pagundos šį įstatymą apeiti.

Beje, panašios tendencijos – simpatijos politikams, žadantiems mažinti imigrantų srautus, pastebimos ne tik Senajame žemyne, bet ir Australijoje bei JAV. Štai Australijos premjeras Kevinas Ruddas, siekdamas didesnio populiarumo, australams pažadėjo, kad imigrantų, kuriems leidžiama atvykti į šalį, per metus sumažės nuo 300 tūkst. iki daugių daugiausiai 180 tūkst.

“Dabar požiūris į imigraciją tampa vienu svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos visame pasaulyje vertinami politikai. Pažvelkite į JAV atstovų rūmų pirmininkę Nancy Pelosi – amerikiečiai rengia protestą po protesto, piktindamiesi liberalia jos pozicija. JAV gyventojai nori griežtesnių imigravimo taisyklių ir balsuos už tuos, kurie jas pažadės”, – prognozuoja analitikas Michaelas Paarlbergas.

Penkerius metus Lietuvoje didėję imigrantų srautai per krizę sustojo: pernai į Lietuvą gyventi atvyko 30 proc. mažiau užsieniečių, o šiemet – 16 proc.

Istorijos vingiai jau ne kartą parodė, kad Europos pakraštyje įsikūrusią Lietuvą įvairūs reiškiniai pasiekia paskutinę. Buvome paskutinė Europos šalis, į kurią atėjo krikščionybė, o dabar, regis, būsime viena paskutinių, kuriose užvirs tautų katilas. Tokių šalių kaip Lietuva, kur išėjęs į pagrindinę sostinės gatvę sutiksi vos vieną kitą kitokios rasės ar odos spalvos praeivį, Europoje beveik neliko. Londone ar Frankfurte jau gerokai turi pasistengti, kad margoje minioje pamatytum britą ar vokietį.

Dar prieš porą metų atrodė, kad diena, kai ir Gedimino prospektu ar Laisvės alėja plūs minios kinų, jau netoli. Tokias diskusijas 2006–2007 m. labiausiai kurstė žinios, kad aštrų darbo rankų stygių juntančios statybos įmonės ėmė vežtis darbininkų iš Kinijos, o didmiesčiuose sparčiai daugėja kinų restoranų. Atrodo, kad krizė daugiarasės visuomenės ateitį Lietuvoje keliais dešimtmečiais atitolino. Paskambinę į Kauno statybos bendrovę “Mitnija”, 2007 m. į Kauną atsivežusią 30 kinų, sužinojome, kad šioje įmonėje jau kuris laikas nebedirba nė vienas kinas.

“Lietuvos statybų sektoriuje krizė, todėl statybose dirbę kinai grįžo į gimtinę”, – paaiškino Kinų verslininkų asociacijos Lietuvoje prezidentas Baofeng Gao. Šios asociacijos atstovas Viktoras Kurakevičius pridūrė, kad išvyks ir daugiau: ne vienas Lietuvoje gyvenantis kinas dėl krizės jau dairosi į Lenkiją ar net kraunasi lagaminus.

Po vasaros atostogų padaugėja turkų

Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė apžvelgia, kad imigrantų Lietuvoje penkerius metus daugėjo: nuo 4,8 tūkst. 2003-iaisiais iki 9,3 tūkst. 2008-aisiais. Prieš krizę darbas, kaip pagrindinė imigrantų atvykimo į Lietuvą priežastis, net pralenkė šeimos susijungimo priežastį, vyravusią iki tol.

Labiausiai į Lietuvą imigruoti nori Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Moldovos piliečiai. Migracijos departamento duomenimis, jie užima pirmąsias vietas pagal prašymų dirbti Lietuvoje ar atnaujinti leidimus skaičių. “Kitų ES šalių piliečių į Lietuvą imigruoja nedaug – tik keli šimtai per metus”, – lygina D.Paukštė.

Ankstesniais metais daugėjo ir turkų bei kinų, atvykstančių į Lietuvą. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktorius prof. hab. dr. Audrius Beinorius pastebi, kad, tarkime, turkų, ieškančių darbo, Lietuvoje padaugėja rudeniop, lietuvaitėms grįžus po atostogų.

“Tačiau per krizę imigrantų ėmė mažėti: 2009 m. – 30 proc., iki 6,5 tūkst., o per šių metų pirmuosius mėnesius sumažėjo 16 proc.”, – sako D.Paukštė.

Imigrantų sumažėjo beveik iš visų valstybių. Pavyzdžiui, Migracijos departamentas 2008 m. sulaukė 5 tūkst. baltarusių prašymų laikinai gyventi Lietuvoje, o 2009 m. – 3,5 tūkst. 2008 m. kreipėsi 1700 Turkijos ir 650 Kinijos piliečių, o 2009 m. – dvigubai mažiau.

Kinų kvartalui nepakanka kinų

,,Veido" archyvas

2009 m. pradžioje Lietuvos Respublikos piliečiai sudarė 98 proc. gyventojų. Specialistai tvirtina, kad panašūs ar net mažesni imigracijos, ypač iš trečiojo pasaulio šalių, mastai yra tik kitose Baltijos šalyse ir dar Rumunijoje bei Bulgarijoje. Nenuostabu, nes šios šalys Europos Sąjungoje pačios vargingiausios, tad ir mažiausiai patrauklios imigrantams.

“Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje nėra daug kinų, – tai mažas kraštas ir čia didelio verslo nesukursi. Didesnėse Europos šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, kuriasi kinų kvartalai, nes ten gyvena ketvirta kinų karta, o Lietuvoje tik pirma antra”, – priežastis gvildena B.Gao, į Lietuvą atvykęs prieš trejus metus.

Kinų ambasados Lietuvoje duomenimis, mūsų šalyje gyvena daugiau nei 300 Kinijos piliečių. Tai didžiausias skaičius Baltijos šalyse, tačiau jų gerokai per mažai, kad Lietuvoje imtų kurtis kinų kvartalas. Nors B.Gao tvirtina, kad iki krizės į Lietuvą atvažiuodavo daugiau kinų, tačiau ne iš pačios Kinijos, o iš kitų Europos šalių. “Daugelyje Europos šalių rinka jau užpildyta – daug kinų restoranų ir didelė konkurencija, o Lietuvoje kinai dar matė galimybių, nes lietuviai labai mėgsta mūsų virtuvę”, – aiškina verslininkas.

A.Beinorius mato dar vieną priežastį, kodėl gausesnės kitų tautų bendruomenės Lietuvoje nesusikūrė net ekonomikai klestint: imigrantai linkę vykti ten, kur jau įsikūrusios jų bendruomenės, o apie Lietuvą daugelis nė negirdėję.

Beje, Lietuvoje labai menka ir kita tautinė diaspora, Europoje užimanti gana didelę imigrantų dalį, – indų. Indijos Respublikos garbės konsulo Lietuvoje Rajinderio Kumaro Chaudhary duomenimis, mūsų šalyje gyvena vos šimtas indų. Net kitose Baltijos šalyse jų daugiau: Latvijoje – 150, Estijoje – 400. “Apie pusę Lietuvoje gyvenančių indų dirba IT inžinieriais bankuose “Snoras”, “DnB NORD”. Jie atvyko prieš beveik trejus metus. Darbo sutartys turėjo baigtis šiemet, bet jos bus pratęstos ir specialistai čia liks dar vienus dvejus metus”, – pasakoja R.K.Chaudhary.

Pasak konsulo, prieš 10–15 metų indai į Lietuvą važiuodavo nelegaliai, bet dabar tokių nedaug, nes Indijoje ekonominė padėtis gera.

Be mažos Lietuvos rinkos, nepakankamai išplėtotos pramonės ir menkų galimybių įsidarbinti, užsieniečiai mini ir tai, kad į Lietuvą nėra lengva atvykti. Pasak R.K.Chaudhary, Lietuvoje norėtų kurtis daugiau indų, bet gauti leidimą čia dirbti nėra paprasta. Daugiausia jis išduodamas ketveriems metams, paskui turi grįžti į savo šalį ir vėl iš naujo dėl jo kreiptis.

Sunkumus atvykti į Lietuvą pabrėžė ir B.Gao: “Labai sunku gauti vizą tiesiai iš Kinijos į Lietuvą – tai gali užtrukti net pusę metų”.

Pagrindinė problema atvykėliams – kalba

Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, atvykę iš tolimų šalių, tvirtina, kad įsikurti mūsų šalyje gana lengva, o pagrindinė problema – kalbos barjeras. “Jauni žmonės nekalba rusiškai, o vyresni – angliškai, tad jei nemoki abiejų kalbų, su kuriais nors nesusišnekėsi”, – atvykėliams kylančius sunkumus vardijo B.Gao.

Kalbos barjerą mini ir indas Siva Kumaras. Informacinių technologijų kompanijos Indijoje specialistas atvyko diegti savo kompanijos sukurtos programinės įrangos “DnB NORD” banke. “Lietuvoje įsikurti buvo paprasta, nes pragyvenimas nėra brangus, ne taip kaip Danijoje. Vienintelė problema buvo kalbos barjeras, nes mažai žmonių kalba angliškai, tad iš pradžių kolegos lietuviai mums pagelbėdavo, pavyzdžiui, nuveždavo apsipirkti”, – pasakoja S.Kumaras.

Daugiau nei dešimt metų Lietuvoje gyvenantis Indijos konsulas apibendrina, kad Lietuva – maloni ir kitataučiams draugiška šalis. “Lietuviai mėgsta Indiją, daug jų vyksta ten ne tik kaip turistai, bet ir dėl jogos, ajurvedos. Lietuvoje juntamas domėjimasis indų filosofija, kultūra, tad čia atvykę indai jaučiasi labai gerai ir didelių sunkumų nekyla”, – dėsto R.K.Chaudhary.

Visi kalbinti užsieniečiai tvirtino didelių rasinių problemų mūsų šalyje nejaučiantys. Tačiau visiškai kitokį vaizdą susidarę su kitataučiais iš trečiųjų pasaulio šalių bendraujantys lietuviai.

“Mūsų Orientalistikos centre įvairias Azijos kalbas dėstę užsieniečiai pabrėžia, kad juos iš Lietuvos išgena tam tikras rasinis nepakantumas. Užsieniečiai nesijaučia saugūs: tai, kad prie jų kabinėjamasi, replikuojama ar jie būna sumušami, veikia neigiamai ir neskatina likti Lietuvoje”, – įspūdį susidarė A.Beinorius.

Ir Kinų verslininkų asociacijos teisininkas V.Kurakevičius pasakoja, kad smulkieji kinų verslininkai Lietuvoje susiduria su diskriminacija: jų parduotuvių nenori priimti Vilniaus prekybos centrai, jie brangiau moka už patalpų nuomą miestų centre.

Prarandame pinigus, išvengiame konfliktų

D.Paukštė neabejoja, kad ilgainiui Lietuvoje imigracijos mastas neišvengiamai didės. “Manau, tai tik laiko klausimas. Krizė baigsis ir Lietuvoje pajusime didesnį darbo rankų poreikį negu bet kurioje kitoje ES šalyje, nes neturėsime savų – mūsų darbo rankos dabar sparčiai išvažiuoja. O vieta tuščia ilgai nebūna”, – prognozuoja D.Paukštė.

Viena vertus, neturėdami didesnės imigrantų populiacijos prarandame tam tikras galimybes: pritraukti intelektinį potencialą ar paprasčiausiai turėti didelį indų, tailandiečių bei kitokių tautų nebrangių restoranų pasirinkimą. Kita vertus, išvengiame vidinių konfliktų, šiuo metu draskančių senąsias Europos šalis. “Eurobarometro” apklausos duomenimis, 42 proc. Maltos gyventojų ir 31 proc. britų mano, kad viena iš dviejų svarbiausių problemų yra imigracija. Tuo tarpu Lietuvoje imigraciją, kaip svarbią problemą, nurodė tik 2 proc. respondentų.

“Kaip lietuvis, aš tam tikra prasme džiaugiuosi, kad nepatiriame sunkumų, kokių turi Danija, Olandija, Prancūzija ir net Vokietija, – susijusių su integracija, religiniais, edukaciniais konfliktais. Kita vertus, kaip mažos šalies atstovas, suvokiu, ką prarandame ,– pinigus, intelektinį potencialą. Tolerancijos, pakantumo, gebėjimo suvokti kitoniškumą, kitos kultūros religinę praktiką, savitumą mes irgi neturime”, – įsitikinęs A.Beinorius.

Tuo tarpu senosiose Europos šalyse imigracijos keliamas problemas dar pagilino krizė, tad ten stiprėja ksenofobiškos nuotaikos. Italijos vidaus reikalų ministras šiemet pasiuntė ginkluotus karabinierius iškraustyti bedarbių imigrantų stovyklos pietuose, Didžiosios Britanijoje torių lyderis Davidas Cameronas pažadėjo, kad jei jo partija laimės ateinančius rinkimus, jis sumažins imigraciją 75 proc. Kai kurios valstybės, kaip Ispanija ir Čekija, moka imigrantams pinigus, kad jie išvyktų iš šalies.

O ekonomistai trimituoja, kad visa Europa, atsigaunant darbo rinkai ir senėjant visuomenei, sunkiai apsieis be imigrantų. Europos Komisija perspėja, kad iki 2050 m. ES gyvens 52 mln. mažiau darbingo amžiaus žmonių.