shutterstock nuotr.

Per dešimtmetį mūsų padaugės iki 3,5 mln. Tokiais nerealiais tikslais ir bendromis frazėmis grįsta politikų kol kas tik popierinė kova su didžiausiu mūsų valstybės iššūkiu – demografiniu nuosmukiu.

Aušra LĖKA

„Džiaugiuosi, kad grįžau į Lietuvą ir padariau tai labai tinkamu laiku, – su ES struktūrinių fondų pagalba pavyko sukurti sėkmingą tyrimų laboratoriją, pasiekėme žen­klių rezultatų“, – sako prieš 11 metų iš JAV, kur gy­veno 12 metų, grįžęs mokslininkas – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Bio­ter­mo­di­na­mi­kos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Dau­man­tas Matulis.

Jis ne tik pats su šeima, dabar auginančia jau ke­tu­ris vaikus, grįžo į Lietuvą, bet prisidėjo prie grįžimo dar aštuonių jaunų mokslininkų, šiuo metu kalbasi dar su kokiais penkiais.

Tokių sėkmės istorijų yra, tačiau priešingų – dukart daugiau. Oficiali statistika rodo, kad ketverius metus džiaugėmės bent kiek mažėjančia emigracija (o ji labiausiai retina mūsų valstybės gyventojų skaičių), bet pernai ji vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, vos ne pusė Panevėžio.

Statistika rodo, kad pernai emigracija vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, beveik pusė Panevėžio.

Deja, pernai pablogėjo ir kiti demografiniai ro­dikliai – gimstamumas sumažėjo, mirtingumas padidė­jo. Prognozės dramatiškos: Pasaulio bankas yra pri­skyręs Lietuvą prie trijų sparčiausiai nykstančių populiacijų pasaulyje (po Puerto Riko ir Latvijos).  Mažėjant darbingo amžiaus žmonių lėtėja ir šalies ūkio augimas.

Demografinius iššūkius ir mūsų politikai pagaliau pripažino didžiausia valstybės problema. Bet ką jai spręsti konkrečiai padarė ligšiolinė valdžia ir ką siūlo labiausiai tikėtini Seimo rinkimų lyderiai – Socialdemokratų partija (LSDP), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) bei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)? Ar šie siūlymai skiriasi nuo Europos Komisijos (EK), demografų ir pačių reemigrantų siūlymų?

Valdančiųjų demografinė biurokratija

Dabartiniai valdantieji pasiekė nemažų laimėjimų, bet tik demografinės biurokratijos žanre: pernai Seime įsteigta Migracijos komisija, šešios partijos pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos, šiemet Vyriausybė priėmė priemonių planą emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti, 2014 m. priimtos Migracijos politikos gairės, politikai uoliai dalyvavo visuomenininkų rengiamose konferencijose, rėmė iniciatyvas, siūlančias susiimti, kad Lietuva neišsivaikščiotų.

Teisybės dėlei, įvairių strategijų, gairių, priemonių planų valdžia buvo prirašiusi ir ankstesnėse ka­dencijose. Deja, stabilių pokyčių, išskyrus šiokį to­kį gimstamumo bumą padidinus motinystės išmokas iki pasaulinių rekordų, ne itin pasiekta. Ne išimtis ir dabartinė valdžia.

„Aš maniau, kad Migracijos komisija būtina, nes emig­racija – didžiausia mūsų problema, ir kol kas emigracija valdo mus, o ne mes ją. Pats pasiprašiau į tą komisiją, nes turėjau vilčių, kad ji gali nuveikti gerų darbų. Nors TS-LKD frakcijoje vyravo neigiamos nuomonės, kad ji steigiama tik tam, jog sukurtų postą Valdui Vasiliauskui, – jis jį ir gavo. Deja, mano idealistiniai lūkesčiai žlugo: komisijos posėdžiams suskaičiuoti nereikėtų nė dviejų rankų pirštų, o nuo gruodžio nebuvo nė vieno“, – apgailestauja komisijos narys konservatorius Kęstutis Masiulis.

Pernai birželį šešios parlamentinės partijos (LSDP, LVŽS, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija) pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Tarp susitarimo signatarų nebuvo konservatorių ir liberalų. K.Masiulis prisimena, kad jų partija nutarė, jog viskas nueis į garvežio švilpuką, tad gėda tokius raštus pasirašinėti.

Iš tiesų: susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Nebent nutartume į Lietuvą masiškai perkraustyti pabėgėlius ir rastume norinčiųjų vos ne milijoną. Bent jau kol kas ir iš kelių dešimčių atsikrausčiusiųjų pasitaikius pirmai progai kas tik gali neatsigręždami lekia į sotesnę Europą.

Socialdemokratas Gediminas Kirkilas dėl partijų susitarimo laikosi priešingos nuomonės: „Kaip rodo Lietuvos istorija po nepriklausomybės atkūrimo, pavyko tai, dėl ko pasirašėme susitarimus, pavyzdžiui, dėl užsienio politikos – ES ir NATO. O kur nepavyko pasirašyti, pavyzdžiui, dėl atominės energetikos, ir blaškomės po brūzgynus. Susitarimas dėl emigracijos – konkreti politinė apeliacija, kviečianti sugrįžti, signalas išvažiavusiems žmonėms, kad jų čia laukia, kad bus kažkas daroma. Šioje srityje labai svarbūs psichologiniai dalykai ir toks susitarimas labai svarbus. Nesinori biurokratizuoti, bet žinant mūsų emigracijos mastus gal reikėtų kokios šių problemų sprendimą koordinuojančios institucijos, tik realios, ne formalios. Kai kuriose šalyse yra net atitinkama ministerija. Reikia imtis konkrečių priemonių, o jos turi atsispindėti ir biudžete.“

Susitarime buvo numatyta parengti ilgalaikę nacionalinę programą, Vyriausybė tokį planą ir surašė. Tiesa, tam sugaišo daugiau nei metus, tad jį patvirtino tik prieš pusantro mėnesio, o jo įgyvendinimo terminai palikti jau kitai Vyriausybei ar  neribotam laikui – prirašyta „nuolat“. Bet naujajai Vyriausybei nebūtų sunku „įgyvendinti“ planą, nes jame surašyta daugybė protingų dalykų – kad reikia siūlyti darbą pagal kvalifikaciją, skatinti verslumą, mažinti administracinę ir mokestinę naštą verslui, užtikrinti pajamas, garantuojančias pakankamą pragyvenimo lygį asmeniui ir jo šeimai. Visi žino, kad to reikia, bet Vyriausybės priemonių plano žanras reikalautų nurodyti, kokių konkrečių veiksmų bus imtasi.

„Nieko ten nėra, tad nėra apie ką nė kalbėti“, – vertina K.Masiulis. Tačiau taip planą vertina ne tik opozicijos atstovas, bet ir valdančiųjų socialdemokratų vicepirmininkas G.Kirkilas: „Nepatiko tas planas. Jis biurokratinis ir formalus, nepanagrinėti tyrimai, kas skatina emigrantus grįžti. Nauja Vyriausybė neabejotinai turės parengti realų planą.“

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Demografijos problemų paminėjimo reikia ieškoti po įvairias programų dalis. Žinoma, tai ne vienos kurios ministerijos išsprendžiama problema, ir tik sisteminis, kompleksinis jos sprendimas gali duoti bent kažkokį rezultatą. Tačiau tokiu principu rašyti programas – išskirti opiausias valstybės problemas ir pateikti vizijas, kaip jas spręsti, mūsų partijos nemoka. Užtat moka daug butaforinių frazių.

Kviesti žmones iš Afrikos ir Pietų Amerikos?

Didžiausi mūsų demografiniai praradimai – emigracija. K.Masiulio nuomone, pirmiausia mums reikia susivokti, kad migracija – toks pat reiškinys kaip kiti:   gimstamumas, mirtingumas ar avarijų skaičius, ir tai yra valdoma. Jis piktinasi, kad žinia­sklaidoje tekstas po teksto su gundančiais emigruoti pavadinimais pasakojama, kiek emigrantai uždirba, bet nepaaiškinama, kiek ten kainuoja būstas ar koks socialinis mokestis. Žinoma, konservatorius sako nebandantis nuneigti, kad kitose valstybėse ir didesni atlyginimai, ir didesnė pagarba darbuotojams, tik siūlo dažniau minėti ir sugrįžusiųjų sėkmės istorijas.

K.Masiulis akina siūlyti grįžti į Lietuvą, kurti pagalbos grįžtantiesiems sistemą. Tarp konservatoriaus idėjų – ir gana netradicinės. Pavyzdžiui, jis patarė Užsienio reikalų ministerijai atkreipti dėmesį į Venesuelą: ten – krizė, tad gal keli tūkstančiai lietuviškos kilmės šios šalies gyventojų norėtų repatrijuoti į Lietuvą? Arba litvakai Pietų Afrikos Res­pub­likoje, kurių ten dešimtys tūkstančių, – gal jie jaučia nostalgiją Lietuvai?

K.Masiulis pasakoja, kad dar dirbdamas mokslo institucijoje tarptautiniuose kongresuose sutikdavo žmonių su lietuviškomis šaknimis ir jie sakydavę, kad gal būtų patrauklu grįžti gyventi į prosenelių kraštą, nors jie – jau trečia ketvirta karta ir lietuviškai temoka „labas“ ir „ačiū“. Bet jei sukurtume sistemą, skatinančią juos atvykti gyventi į Lietuvą, K.Masiulio manymu, pritrauktume ne vieną.

Vis dėlto sunku patikėti, kad tai pasijustų sprendžiant Lietuvos demografinių problemų mastą. Tačiau K.Masiulis mano, kad geri pavyzdžiai patraukia: jei užsienio investuotojus kviečiame investuoti Lietuvoje, tai gal ir tautiečius kvieskime su savo kapitalu, idėjomis ir viešinkime sėkmės pavyzdžius.

„Tai didžiausia problema Lietuvoje – per porą dešimtmečių netekome penktadalio gyventojų. Didžiausiai problemai turime skirti didžiausią dėmesį. Gal net turėtų būti specialus padalinys – ministerija ar departamentas, kuris siūlytų tokius projektus. Štai Estijoje migracija jau pozityvi, o mes sakome, kad esame bejėgiai. Mes ukrainiečių priėmėme vienetus, o estai – gerokai daugiau. Tai kultūriškai artima populiacija, ne taip kaip arabai, kuriems atvykus integravimo problemos būtų milžiniškos. Ne iš karto, bet laipsniškai galime keisti situaciją“, – neabejoja K.Masiulis.

Tiesa, jo idėjų apie Venesuelą ar Pietų Afrikos Respubliką TS-LKD rinkimų programoje nėra. Bet, K.Masiulio vertinimu, sprendžiant demografines problemas šioje programoje ypač veiksminga tai, kad susieti du punktai – emigracijos stabdymas ir regionų krizė: „Visa Lietuva neteko apie 20 proc. gyventojų, o regionai – daug daugiau: dalis išvažiavo į didesnius miestus, dalis svetur. TS-LKD programoje iškelta idėja susikoncentruoti ne tik į Vilnių, bet į kokius dešimt regioninių centrų, kviesti ten stambius investuotojus, organizuoti nemokamą transportą, kad, pavyzdžiui, žmogus iš Kelmės galėtų nemokamai atvažiuoti 40 km į darbą Šiauliuose.“

Konservatoriai taip pat akcentuoja pagalbą šeimoms, nes ne pensininkai, o jaunos šeimos su mažamečiais vaikais yra sunkiausiai Lietuvoje gyvenantis socialinis sluoksnis.

K.Masiulis mano, kad per mokesčius reikėtų skatinti žmones gyventi šeimose, mat pas mus atvirkščiai: jei vieniša motina – gausi pašalpą, tad apsimoka apsimesti vieniša, o, tarkime, Vokietijoje yra priešingai.

Vienas pagrindinių LSDP programos kūrėjų G.Kirkilas kaip svarbiausius rodiklius politikų darbui sprendžiant demografines problemas pamatuoti nurodo emigracijos ir reemigracijos tendencijas ir rea­liai valstybės siūlomų paramos grįžtantiesiems paslaugų skaičių bei dydį. Programoje socialdemokratai kelia idėjas padėti sugrįžtantiesiems įsikurti, bet ne mažiau svarbu padėti Lietuvoje gyvenančioms jaunoms šeimoms, kad joms nereikėtų išvykti.

G.Kirkilas didžiuojasi, kad jo premjeravimo laikais gimstamumas buvo šoktelėjęs, nes buvo siūloma didelė parama jaunoms šeimoms. Jis pasakoja prieš akis turintis labai konkretų pavyzdį: sūnaus šeima susilaukė antro vaiko ir išsilaikyti jaunai šeimai tapo sunku, ką jau kalbėti apie tai, kaip reikės gauti vietą darželyje.

Socialdemokratai emigracijai mažinti taip pat siūlo ir didesnę investicijų sklaidą regionuose, nes dabar viskas koncentruojasi didmiesčiuose, o regionuose ir būstas pigesnis, ir darželiuose vietų yra, tik darbo – ne. Bet, kaip pabrėžia G.Kirkilas, regionų plėtrą reikia paremti realiais finansais.

LVŽS, kaip ir visais kitais klausimais, išeitį sprendžiant demografinius iššūkius sieja su švietimu ir kultūra. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis mano, kad kalbėdami apie emigraciją šią problemą supaprastiname – neva atsiras darbo vietų su gerais atlyginimais ir problema išsispręs. Tai iš tikrųjų svarbu, nes žmonės neišgyvena. Bet daug svarbesnis uždavinys – sudaryti sąlygas, kad jaunas žmogus norėtų Lietuvoje gyventi, čia auginti vaikus, todėl svarbiausia – švietimas, po to kultūra.

„Pirmos svarbos dalykas – švietimo klausimai. Per švietimą reikia daryti įtaką ir didesniam sugrįžimui, ir mažesniam išvažiavimui. Jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į užsienį, nes mūsų baigiamųjų egzaminų sistema keista, o čia baigusieji universitetus nepatenkinti, nes neranda darbo. Mūsų kertinis sprendimas – panaikinti moksleivių ir studentų krepšelius, į aukštąjį mokslą atvesti valstybės užsakymą, aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Reikia pakelti kartelę stojantiesiems, nerengti 1800 studijų programų. O jei ir toliau gaminsime specialistus, kai darbdaviai nežino, ką jie moka, nes vien mokymo programų pavadinimai – fantastiniai, tik vis daugiau prarasime“, – LVŽS idėjas pristato R.Karbauskis.

Jo manymu, tūkstančiai žmonių grįžtų, jei švietimo sistema būtų pasirengusi priimti ir vaikus, kurie lietuviškai nemoka skaityti ir rašyti, jei pasirengtų juos integruoti į lietuvišką mokyklą, neprarandant mokslo metų. Jis pateikia tokį pavyzdį: jo gimtajame kaime yra puikus dabar užsienyje gyvenančių žmonių namas, jie nori grįžti, bet turi tris vaikus, o mūsų švietimo sistema nepasirengusi jų priimti be mokslo metų praradimo. Tad emigrantai sako, kad negrįš tol, kol vaikai baigs mokyklas. Tačiau po tiek metų kažin ar apskritai grįš.

Beje, nors populiacijos mažėjimas Lietuvoje, demografų vertinimu, artimiausius kelis dešimtmečius užprogramuotas, socialdemokratai programoje nežada pritaikyti viešojo sektoriaus infrastruktūros mažesniam kiekiui gyventojų. G.Kirkilas sako, kad tai subtilūs dalykai ir tai turi būti detaliai išdėstyta Vyriausybės programoje.

LVŽS taip pat pasiryžę kiek įmanydami saugoti mokyklų tinklą, mat, pasak R.Karbauskio, negalima remtis į krepšelio sistemą regionuose, nes taip dingsta infrastruktūra, suteikianti jaunam žmogui galimybę ugdytis savo teritorijoje, savo bendruomenėje, o tai labai svarbu.

Jis pateikia tokį pavyzdį: per septynerius metus Naisių gyvenvietėje gimstamumas padidėjo penkiskart, ir čia greitai bus vienas pirmųjų kaimų, kur reikės atidaryti darželį. R.Karbauskio teigimu, to pa­siek­ta per kultūrą, sveiką gyvenseną, sukuriant ap­linką, kurioje žmogus jaučiasi laimingas. Tik po to eina ekonominiai dalykai.

O Seimo priimtą, bet Prezidentės vetuotą Darbo kodeksą R.Karbauskis vadina nusikaltimu prieš save pačius, nes, jo vertinimu, šis kodeksas orientuotas į tai, kad būtų atsivežama pigios darbo jėgos, kurią galima greitai įdarbinti ir greitai atleisti, bet tikrai neorientuotas į lietuvius emigrantus, kad jie grįžtų.

G.Kirkilas, atvirkščiai, mano, kad socialinis modelis, paremtas skandinaviška praktika, galėtų prisidėti prie emigracijos mažinimo. Jis pasakoja, kad būdamas premjeru susitikinėjo su mūsų emigrantais įvairiose šalyse, ir menkinamą požiūrį į žmogų jie nurodė kaip vieną esminių emigracijos priežasčių. Socialinis modelis, G.Kirkilo nuomone, galėtų padėti spręsti darbdavių ir dirbuotojų santykius, nors, pripažįsta, nežinia, ar jis pas mus veiktų kaip Skandinavijoje, nes Lietuvoje didelis nepasitikėjimas tarp darbdavių ir darbuotojų.

„Stabdysime pabėgėlių srautą“ – tokį rinkimų kampanijos reprezentacinį šūkį yra pasirinkę „darbiečiai“, nors, teisybės dėlei, Lietuvoje dar nėra ko ir stabdyti. Bet kitų valstybių piliečių imigracija į Lietuvą nesižavi ir kitos partijos.

G.Kirkilo manymu, tai labai slidus klausimas, ir ne todėl, kad keli ar keliolika tūkstančių imigrantų būtų didelis iššūkis. „Tai siunčia žinią mūsų emigrantams, kad jie nereikalingi, nes jų praradimą kompensuosime pigesne darbo jėga iš kitur. Manau, tai blogas požiūris. Pirmiausia reikia išspręsti reemigracijos klausimą“, – mano socialdemokratas.

Iš geidžiamos periferijos tapome negeidžiama

„Demografines problemas nelengva išspręsti, nes tai daugiaplanis reiškinys, turintis daug dedamųjų. Ekonominių migracijos priežasčių per dieną nepakeis nė viena valdžia, tačiau žmonėms pinigų reikia dabar, o efektas – po kelerių metų, tad valdantieji ne itin suinteresuoti problemų spręsti, nes kadencija baigsis, ateis nauji rinkimai“, – sako Lietuvos so­cia­linių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir de­mo­grafijos instituto vadovas prof. dr. Donatas Bur­nei­ka.

Jis mini bene vienintelį valdžios bandytą reguliuoti demografinį rodiklį – gimstamumą: dosnios išmokos kurį laiką davė efektą, tik, pasak demografo, klausimas, ar jis ilgalaikis ir kiek tai padidino norą turėti daugiau vaikų, o kiek tebuvo lig tol atidėlioti gimdymai.

Vis dėlto, D.Burneikos manymu, reikėtų pradėti nuo sprendimo, kad problemą imamės spręsti sistemingai ir šalinti jos priežastis. Atsitiktiniai pavieniai bandymai kažką padaryti – tai pritraukti ką į Lie­tu­vą, tai padidinti kam algas ar stipendijas – vieniems ki­tiems gyvenimą gal ir pagerina, tačiau esminių pro­blemų nesprendžia, noro emigruoti neatmuša. Koor­dinuotų sisteminių veiksmų, kurie skatintų gims­tamumą, gerintų gyvenimo, darbo sąlygas, mažintų norą emigruoti, lig šiol nebuvo.

Emigracijos priežasčių esama ir objektyvių, ir subjektyvių. Demografas aiškina, kad žmonių persikraustymas po to, kai pasikeitė mūsų ūkio bei socialinė struktūra ir daliai nebuvo ką veikti ten, kur jie gyveno (pavyzdžiui, žemės ūkyje darbo vietų sumažėjo keturiskart), buvo neišvengiamas. Bet jau mūsų problema, kad nemažai jų pasirinko užsienį, o ne Lietuvos miestus.

Subjektyvios priežastys susijusios ir su neigiamomis emocijomis, neigiamu valstybės įvaizdžiu. Tai emigraciją, nesvarstant kitų alternatyvų, padarė įprastu reiškiniu, beveik bandos instinktu. „Tokia migracija perteklinė, o kažkiek migracijos buvo, yra ir bus, ir ji nei gera, nei bloga. Tam tikra trauka iš periferijos į centrą egzistuoja: iš miestelių – į rajono centrą, paskui į sostinę, paskui į kitas šalis, megapolius. Koncentracija megapoliuose didėja, ir tai natūralus reiškinys. Mūsų situacija unikali tik tuo, kad daug metų gyvenę tokioje erdvėje be vidinių sienų, kaip Sovietų Sąjunga, kur buvome gero įvaizdžio periferija, į kurią vyko migracija, staiga tapome kito bloko be sienų periferija, tik su neigiamu įvaizdžiu naujo bloko kontekste. Periferija ir būsime, tik reikia pakeisti tos periferijos įvaizdį iš neigiamo į teigiamą“, – aiškina D.Burneika.

Jo vertinimu, emigracija Lietuvai lig šiol iš esmės neigiamos įtakos nedarė, tam tikra prasme netgi atvirkščiai: „Per 15–16 metų išvažiavo apie pusę milijono, o užimtųjų darbo rinkoje, mokančiųjų mokesčius, apdraustųjų „Sodroje“ panašiai tiek pat, kiek buvo. Jei nebūtų emigravę ta pusė milijono, būtume turėję sukurti bent trečdalį daugiau nei dabar esamų darbo vietų, o tai neįmanoma. Bet besitęsdamos tokios tendencijos greitai ims kelti grėsmę, nes ims mažėti darbo jėgos, didės našta dirbantiesiems išlaikyti socialiai remtinus žmones, viešąjį sektorių.“

Ir kažin ar imigracija čia – gera išeitis. Pasak D.Burneikos, negausi, nesutelkta į vieną miestą imigracija naudinga, o masinė, jei tokią iš viso galėtume turėti, jau kelia problemų, susijusių su tokia grėsme, kaip terorizmas, su sunkia kultūrine integracija.

Demografas pastebi: jei lig šiol nesugebame normaliai į visuomenę integruoti rusų tautinės mažumos, kaip galime tikėtis, kad staiga sėkmingai integruosime kur kas mažiau mums pažįstamų kultūrų žmones. Naivu, kad jie turės tokias pat sąlygas kaip mes, nes mums reikia pigesnės darbo jėgos, tada jie spiesis į grupes, kursis getai, didės neramumų tikimybė.

Reemigracija, demografo nuomone, geriau daugeliu prasmių. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad emigrantai linkę grįžti, ypač iš blogesnio klimato šalių. Tik klausimas, ar į Lietuvą daugiau jų grįš su idėjomis, ar tik nusenti ir taps papildoma našta socialinės apsaugos sistemai.

Grįžtantieji neprašo asmeninės paramos – tik civilizuotos tvarkos

Mokslininkas D.Matulis po 12 metų iš JAV į Lietuvą grįžo su idėjomis, su gausia šeima ir be jokių valdžios paramos prašymų. Jis sako, kad yra norinčiųjų grįžti, tik norint parsikviesti, pavyzdžiui, mokslininkų reikia, kad jie galėtų teikti paraiškas dėl finansavimo ir šis procesas būtų nuolatinis, stabilus. Tačiau Lietuvoje mokslas daugiausia finansuojamas iš ES struktūrinių fondų, ankstesnis laikotarpis galutinai baigėsi pernai spalį. 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuvos mokslui ir inovacijoms skirta apie 750 mln. eurų, tačiau eina treti metai, o  mokslininkų nepasiekė nė vienas euras. „Skaudu, nes prioritetai buvo sudėlioti, mechanizmas įsivažiavo, o dabar – tuščias tarpas. Mokslo žmonių nusivylimas didelis“, – sako D.Matulis.

O kur dar viešieji pirkimai: per juos, pasak mokslininko, viską perkame dvigubai brangiau nei parduotuvėje, nes viskas biurokratizuota, daug beprasmių procedūrų. Grįžta mokslininkai iš Harvardo, kitų prestižinių universitetų ir rankos nusvyra: reikia atlikti eksperimentą, o elementariai priemonei įsigyti tenka rašyti paraiškas, laukti kelis mėnesius. „Taip žmonės gali ir vėl susikrauti lagaminus“, – neslepia nusivylimo D.Matulis.

Jis sako, kad jam iš valdžios nereikėjo ir nereikia jokios asmeninės paramos – tik kad grįžus galėtų normaliai dirbti. Ekonominė situacija, žinoma, svarbi, bet nebūtinai turi būti identiška gyvenimui Va­ka­ruose.

Matuliai augina keturis vaikus – septyniolikos, še­šiolikos, dvylikos ir šešerių, bet nemano, kad ir gims­tamumą galima padidinti dosniomis išmokomis: JAV socialinė parama silpna, bet ten gimsta dau­giau vaikų nei Europoje, kur ji dosni. Tačiau JAV mažesni mokesčiai, o jei turi vaikų, už kiekvieną mokesčiai mažėja. Ten lengviau gauti darbą ar pradėti verslą. „O Lietuvoje – neproporcingai dideli mo­kesčiai. Jei jie būtų bent trečdaliu mažesni, gy­ventume visai neblogai, ir tai iš tiesų spręstų demografines problemas“, – vardija D.Matulis.

Ir ES vis primena Lietuvai tai, ką ji pati žino, tik nieko nedaro tendencijoms keisti: dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. O dar po 2020 m. smarkiai sumažės ES struktūrinių fondų parama.

Maža to, tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Išsilavinimo lygis kyla, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų, per menka aukštojo mokslo kokybė, švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais.

Deja, dabartinės Vyriausybės darbo rezultatų, kad gyventojų mažėjimą atsvertų jų geresnis išsilavinimas, inovacijos, geresnė sveikata, o mokesčių sistema ir apskritai viešojo sektoriaus darbas neskatintų ieškoti naujų namų svetur, sunku įžvelgti. EK Lie­tuvos pastangas šiose srityse taip pat įvertinusi, švelniai tariant, kukliai. Neatrodo, kad ką esminio ir išmintingo žadėtų ir partijos savo programose.

Ko gero, proveržis įmanomas tik tuo atveju, jei savinaiką, kaip vadinami dabar vykstantys procesai, pakeis savikūra – pastangos spausti valdžią, kad ji netrukdytų dirbti ir uždirbti, gerintų švietimą ir sveikatos apsaugą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Pabėgėliai šiuo metu – Europos Sąjungos problema Nr. 1. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus Sirijoje kilo pilietinis karas, apie pusę šios šalies populiacijos paliko gimtuosius namus. Apie penkis milijonus gyventojų siekia prieglobsčio kitose šalyse, bet dar daug jų, ieškodami saugesnių vietovių, pasklido šalies viduje.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Nors šiuose įvykiuose JAV yra svarbi veikėja, pabėgėliai iš Sirijos (ir gera proga pasinaudoję ekonominiai migrantai iš kitų arabiškų kraštų) plūsta į Europos šalis. Suprantama, į JAV pripučiama valtele nenuplauksi, bet vis dėlto ar amerikiečiai nusiplauna rankas ir Europą palieka kapstytis vieną?

ES šalys turi pasidalinti 160 tūkst. pabėgėlių. Kad dėl šios problemos būtų rimčiau tariamasi su JAV, negirdėti. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry yra pareiškęs, kad masinis pabėgėlių ir kitų migrantų plūdimas į Europą reiškia „beveik egzistencinę grėsmę“: „Mes nesakome – „tai jūsų problema, o ne mūsų“, – pridūrė jis. – Štai kodėl mes dabar įsitraukiame ir vykdome NATO misiją, kad uždarytume pagrindinį jų kelionių maršrutą.“

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių.

Tada J.Kerry turėjo omenyje karinio jūrų laivyno atliekamą priežiūros misiją jūroje prie Turkijos ir Graikijos. Vienas aukščiausių JAV diplomatų Davoso susitikime taip pat yra kalbėjęs apie būtinybę 30 proc. padidinti Jungtinių Tautų (JT) finansinę paramą šiai humanitarinei krizei spręsti. Jis patvirtino JAV įsipareigojimą šiam tikslui, tačiau tradiciškai vengė konkrečiau pasisakyti apie JAV poziciją dėl prieglobsčio suteikimo pabėgėliams.

JAV visuomenė kratosi sirų

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių. Tai esąs tiesioginis nepavykusios Vakarų politikos Afganistane, Irake, Sirijoje ir kitose regiono šalyse rezultatas.

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis.

JAV prezidento Baracko Obamos pozicija dėl pabėgėlių, paliekančių pilietinio karo draskomą Siriją, aiški. Jis ne kartą parodė pritariąs dalies jų apgyvendinimui JAV. Vis dėlto ir taip prastokus reikalus apsunkino tai, kad po žiaurių Paryžiaus teroristinių išpuolių pernai lapkritį, kai žuvo apie 130 žmonių, įtari amerikiečių pozicija dėl pabėgėlių iš arabų pasaulio tapo dar atsargesnė (vienas iš teroristų apsimetė pabėgėliu iš Sirijos). Maždaug prieš savaitę islamo džihadistų įvykdyti išpuoliai Belgijos sostinėje Briuselyje, kur nuaidėjo daugiau apie 30 gyvybių nusinešę ir beveik 300 žmonių sužeidę sprogimai Zaventemo oro uoste bei Malbeko metro stotyje, ir Lahorės parke Pakistane, kur žuvo apie 70 ir buvo sužeista 200 žmonių, dar labiau įaudrino emocijas ir padidino nesaugumo jausmą. (Beje, po išpuolių Briuselyje net kaimyninės Lenkijos premjerė Beata Szydlo pareiškė, kad po tokių įvykių „neįmanoma“ priimti pabėgėlių.)

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis. Teisybės dėlei, JAV ir be sirų turi bėdų su atvykėliais: nelegali ispanakalbių imigracija iš Meksikos – amžina problema, su kuria niekaip nepavyksta susitvarkyti. Reikia paminėti, kad JAV yra didžiausia prieglobsčio prašytojų priėmėja pasaulyje. Vien pernai joje registruota per 120 tūkst. prieglobsčio suteikimo prašymų.

Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o respublikonai – kad demokratai yra per „minkšti“.

Dėl pabėgėlių nėra vieningos pozicijos tarp JAV politikų; nepadeda ir tai, kad amerikiečiai gyvena rinkimų nuotaikomis. Nemažai emocijų kelianti priešprieša – puiki tema, padedanti susirinkti daugiau populiarumo taškų. Ne tiek svarbūs tampa tikri ar tariami pabėgėliai, kiek rūpinamasi reitingais ir galimybėmis įkąsti politiniams oponentams. Tai taikliai savo laidoje („Fox News Channel“) apibendrina politikos komentatorius Billas O’Reilly: „Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o Respublikonų partija nori, kad pasaulis manytų, jog demokratai yra per „minkšti“ dėl terorizmo ir simpatizuoja musulmonams.“

B.O’Reilly saliamoniškai apibendrina šią problemą taip: neverta kelti tokio triukšmo, rūpinantis dėl galimo pabėgėlių iš arabiškų kraštų pavojaus, JAV jau dabar nesaugios: „Jie nepadarys JAV nesaugesnių, nei jos yra – blogi vaikinai jau čia.“

Iš tiesų, apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių nemano, kad B.Obamos administracija šiuo klausimu yra pajėgi pasirūpinti jų saugumu.

Nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau.

B.Obamos administracija pernai rudenį žadėjo, kad per 2016 m. JAV papildomai priglaus 10 tūkst. sirų, o per maždaug dvejus metus – iš viso apie 180 tūkstančių (ne tik iš Sirijos). Vis dėlto JAV Atstovų Rūmai pernai rugsėjį nubalsavo stabdyti programą, pagal kurią pabėgėliams iš Sirijos buvo suteikiama galimybė gauti saugų prieglobstį JAV.

Beje, skaičiuojama, kad nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau. Tikimasi, kad potencialiems teroristams apsimesti pabėgėliais pasirodys neefektyvi taktika. B.Obama tam nepritaria, bet, rodos, jis kovoja su vėjo malūnais.

Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Už sirų priėmimą į JAV pasisako ir Demokratų partijos kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, pabrėždama, kad uždarius duris visiems pabėgėliams iš arabų pasaulio būtų pasiųstas labai prastas signalas visiems musulmonams. Ji kvietė skirti teroristus ir paprastus musulmonus, gyvenančius JAV, ir pasisakė už tai, kad JAV „padėdama įveikti šią humanitarinę krizę darytų daugiau, o ne mažiau“. Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Kitas demokratų kandidatas Bernie Sandersas taip pat pasisako, kad pabėgėliai turėtų būti įsileisti į JAV, ir pritaria B.Obamos siūlytiems 10 tūkst. per 2016 metus.

Skandalingasis Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas irgi ne kartą karštai pasisakė dėl pabėgėlių priėmimo. Jis yra siūlęs stebėti mečetes, sukurti visų Amerikoje gyvenančių musulmonų duomenų bazę, o galiausiai – į JAV teritoriją neįleisti jokių musulmonų (nesvarbu, ar norinčių apsigyventi, ar tiesiog keliauti; jau gyvenantiems JAV tai negaliotų): „Mes negalime jiems leisti atvykti į šią šalį. Taškas. Negalime sau leisti turėti dar vienos problemos, o tai gali būti vienas svarių Trojos arklių.“

Tarp D.Trumpo pasisakymų buvo ir tokių, kur jis sirus paprasčiausiai išvadino prievartautojais ir teroristais. Tiesa, radikalumu pasižymi ne tik respublikonai. Tarp demokratų taip pat nėra vieningo sutarimo. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė abiejų stovyklų gubernatorių (visgi respublikonų kur kas daugiau) perėmė reikalus į savo rankas ir pabėgėliams uždarė savo atstovaujamų valstijų sienas (nors tai ir peržengia jų jurisdikciją).

Teksaso valstijos gubernatorius Greggas Abbotas grasino paduoti į teismą tas grupes, kurios nepaisydamos draudimo padės pabėgėliams iš Sirijos. Vis dėlto šie randa kaip įsikurti nesvetingose JAV valstijose nepaisydami prieš nosį užtrenktų durų. Negalima paneigti, kad tai atspindi amerikiečių nuotaikas – prieš pabėgėlius pasisakančių politikų reitingai šokteli aukštyn.

Musulmonai, bėgantys iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

D. Trumpo varžovas Respublikonų partijos gretose Tedas Cruzas taip pat vartoja prieš atvykėlius iš arabų pasaulio nukreiptą retoriką ir, regis, bando įveikti D.Trumpą (ir perimti dalį jo potencialių rinkėjų) jo paties žaidime. Metų pradžioje, po to, kai Kalifornijos ir Teksaso valstijose buvo suimti du sirai, įtariami susiję su „Islamo valstybe“, T.Cruzas paskelbė, kad reikėtų sustabdyti ir peržiūrėti visų iš Sirijos ir kitų „didelės rizikos“ šalių atvykusių pabėgėlių situaciją. Tiesa, krikščionims jis kur kas palankesnis. Esą musulmonai, bėgantys nuo grėsmės gyvybei iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

Kitas Respublikonų partijos kandidatas, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas taip pat laikosi kietos respublikonų politinės linijos ir bent jau savo valstijoje jokių pabėgėlių griežtai nepageidauja. Žinoma, demokratų stovykla smerkia respublikonų radikalumą. Esą tai ne tik pažeidžia pamatines Amerikos vertybes, bet ir apsunkina kovą su islamistinėmis teroristinėmis organizacijomis. Juk su radikalų grupelėmis kovoti paprasčiau nei su visa religija ir neverta visų musulmonų versti priešais. Kad terorizmas nėra tapatus islamui, yra nuolat kartojama demokratų politikų.

Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą.

Nors dėl pabėgėlių klausimo prieinama iki visokių kuriozų, negalima sakyti, kad eskaluojamos baimės neturi pagrindo. Naivu manyti, kad „Islamo valstybė“ nebando taip į Vakarus nusiųsti savo džihadistų. Dar prieš pusmetį ji gyrėsi, kad su imigrantų srautais į Europą pateko bent 4 tūkst. jų karių, ir jau pasakota apie planus išplėsti islamišką kalifatą ne tik į Europą, bet ir į JAV.

Žinoma, „Islamo valstybė“ dažnai pasitelkia propagandą, bandydama sukelti sąmyšį, didinti įtampą, tačiau abejotina, kad būtų nepasinaudojusi tokia patogia galimybe. Apie tai užsimena ir šalių, kuriose įrengtos pabėgėlių stovyklos, politikai. Pavyzdžiui, Libano švietimo ministras Elias Bou Saabas tvirtino, kad vien čia pabėgėlių stovyklose gali būti apie 20 tūkst. radikalų. „Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą“, – vaikų švietimu pabėgėlių stovyklose besirūpinantį ministrą cituoja britų leidinys „Mirror“.

Įdomumo šiai istorijai suteikė ir nelauktas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas apie ruošimąsi laipsniškai atitraukti Rusijos pajėgas iš Sirijos (tiesa, kaip praneša Rusijos naujienų agentūra TASS, čia turėtų ir toliau veikti Rusijos oro bazė Latakijos provincijoje ir laivyno bazė Tartuso mieste). Ar tai padėtų apmaldyti šią krizę ir atnešti į regioną išsiilgto stabilumo? Galbūt, bet ne iš karto. Racionaliai mąstanti pasaulio dalis yra pratusi per daug rimtai nežiūrėti net į aukščiausių Rusijos politikų pareiškimus, be to, net esant galimybei grįžti namo, daug pabėgėlių mieliau rinktųsi kur kas saugesnę Europą. Antra vertus, negalima pamiršti, kad didelė dalis „pabėgėlių iš Sirijos“ yra ekonominiai migrantai iš kitų valstybių, nusitaikę į sotesnį gyvenimą ES, ir stabili Sirija jiems ne per labiausiai rūpi.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 30 d.

BFL

Arūnas BRAZAUSKAS

Migrantų minios plūsta per kažkurios Europos valstybės sieną. Paskui ekrane pasirodo Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Klumbys. „Kad to nebūtų, kas dabar dedasi Vakarų Europoje, kad pabėgėliai – tie, kuriuos mes priimsime, žinotų savo vietą“, – sako signataras ir pasirašo lape. Ir kas galėtų paneigti, kad jis teisus?

E.Klumbys pasirašė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) išduotą pirmąjį la­pą – taip pradėti rinkti 50 tūkst. parašų, siekiant pasinaudoti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Ketinama įpareigoti Seimą, kad šis svarstytų įstatymą, kuriuo panaikinamas 2015-11-26 pagal projektą Nr. XIIIP-391(2) priimtas įstatymas, keičiantis įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206“ (pataisos įsigaliojo 2015 m. gruodžio 1-ąją).

E.Klumbys rodo žiūrovams savo parašo da­tą – vasario 22-oji. VRK šią piliečių iniciatyvą įregistravo vasario 4-ąją. Daugiau nei po dviejų savaičių suraičius (bent jau prieš kamerą) pirmąjį sąrašą, iki balandžio 9-osios 17 val. reikia surinkti kitus 49 999 parašus ir įteikti VRK.

Jei ši suskaičiuos 50 tūkst. tinkamų autografų, Seimas anksčiau ar vėliau privalės svarstyti piliečių teikiamą įstatymą. Per kelias minutes pirmajame lape pasirašo dar trys Kovo 11-osios akto signatarai: Aloyzas Sakalas, Rolan­das Paulauskas ir Bronislovas Genzelis (vaizdo medžiaga tinklalapyje sarmatas.lt).

Gerai organizuotas rūpestis

Parašų rinkimo startas – ne vienintelė akcija, kurios vaizdai platinami internete. Vasario 6 d. Vilniuje priešais Europos Komisijos biurą su­rengta akcija „30 metrų parašų prieš priverstinę imigraciją“.

Jos metu pristatyta, kaip teigia organizatoriai, ilgiausia vientisa Lietuvos istorijoje peticija su daugiau nei 24 tūkst. parašų. Taip piliečiai reikalavo sustabdyti numatomą migrantų perkėlimą į Lietuvą. Tuo pat metu panašios akcijos vyko dar keliolikoje ES valstybių.

Piliečių susirūpinimą dėl migrantų palaiko ir nušviečia tinklalapių spiečius – tarp jų Lietuvos liaudies partijos (liaudiespartija.lt), asociacijos „Nacionalinis interesas“ (interesas.lt), tinklalapiai „Alkas“ (alkas.lt), „Šauksmas“ (sauksmas.lt), „Sarmatai“ (sarmatas.lt), „Kūl­grinda“ (kulgrinda.lt).

Internetinėje erdvėje platinamas nuo gruodžio 1-osios galiojančių pataisų išaiškinimas, piešiantis baisoką padėtį, į kurią valstybę neva įstūmė žiopli ir neatsakingi Seimo nariai. Interpretacijos skamba kaip gydytojų konsiliumo mirtina diagnozė Seimo nuginkluotai valstybei.

Priekaištų pakeistam įstatymui santrauka (praleistas nereikšmingas detales galima susirasti minėtuose tinklalapiuose). Lapkričio 26 d. LR Seimas skubotai priėmė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas. Per 2015 me­tus į Europos Sąjungos valstybes pateko daugiau kaip milijonas migrantų. 2016 m. sausį – daugiau nei 50 tūkst. Lietuvai Briuselis pa­siūlė migrantų kvotą – 1105 žmones.

Tačiau pagal didėjantį migrantų skaičių galime tikėtis, kad „pasiūla“ Lietuvai didės. Pagal skubos tvarka atnaujintą įstatymą Nr. IX-2206 tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą. Beveik ne­belieka jokių priežasčių nelegalaus migranto ne­įsileisti į šalį, net jei jis neteisėtai atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos. Lietuva praranda savo sie­nų kontrolę, šalis yra ruošiama imigrantų perkėlimui. Įstatymas naudingas tik tiems, kurie planuoja daryti verslą iš nelegalių imigrantų bei įvairiomis formomis įsisavinti pinigus dėl jų integracijos Lietuvoje.

Iš kryptingai veikiančių tinklalapių paimta vertinimų mišrainė neįgauna daugiau prasmės, kai kalbiesi su parašų rinkimo aktyvistais. Ra­šyklę maigantis pilietis apliejamas „teisybe“: ne­va pataisos priimtos slapta, ir nežinia, kas jas pateikė. Atrodo, kad akcijos pėstininkais pasirenkami aistringi ir energingi piliečiai, turintys labai menką supratimą apie tai, kaip veikia ši valstybė. ES sąranga ir teisė jų galvose apgaubta dar didesne migla.

O ir internete sklandančių aiškinimų autoriai nevengia manipuliacijų. „Skubotai“ priimtas įstatymas virsta „priimtu skubos tvarka“. Teiginys „tarsi nebeliko migrantų atsakomybės už nelegalų valstybinės sienos pažeidimą“ turėtų kelti įtarimą dėl dalelytės „tarsi“, nes teisėje jokių „tarsi“ būti negali.

Įstatymai nėra paslaptis

Visi migrantų padėtį reguliuojantys teisės aktai skelbiami Migracijos departamento svetainėje migracija.lt. Atsakomybę už Lietuvos sienos pažeidimą numato Baudžiamasis ko­deksas, kurio atitinkamų straipsnių niekas ne­keitė. Galiojanti įstatymo Nr. IX-2206 redakcija, dėl kurios laužomos ietys, šiuo atveju „ne prie ko“.

Pasirašyti dėl šios redakcijos pakeitimo agituojamiems piliečiams gali kilti klaidingas įspūdis, kad jie pasisako prieš 1105 pabėgėlių perkėlimą į Lietuvą. Tačiau ir vėl įstatymas Nr. IX-2206 „ne prie ko“, nes kvota nustatyta Vy­riausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 628.

Pataisų priėmimo istorija rodo, kad teiginiai apie skubotumą ir „skubos tvarką“ laužti iš piršto. Pataisas pateikė Vidaus reikalų ministerija (VRM) 2015 m. birželio 12 d., Seimas jas priėmė po gerų penkių mėnesių lapkričio 26 d. Už šį įstatymą balsavo 66 iš 96 posėdyje dalyvavusių Seimo narių, 8 balsavo prieš ir 22 susilaikė. Kitą dieną įstatymą pasirašė Prezidentė.

Per penkis mėnesius pataisos buvo svarstomos keliuose Seimo komitetuose, tarp jų – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei Užsienio reikalų komitete.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsie­nie­čių registracijos centro viršininkas Remi­gi­jus Volikas „Veidui“ sakė, kad svarstymo metu jo ži­nyba ne kartą teikė medžiagą Seimui.

Per svarstymus buvo galima sukelti nemenką triukšmą viešojoje erdvėje, tačiau pastebimas triukšmelis kilo po gruodžio 1-osios, kai įstatymas įsigaliojo. Gelbėti valstybę nuo tokio „siaubingo“ įstatymo ėmėsi Seimo nariai Au­drius Na­kas ir Valerijus Simulikas (abu priklau­so Miš­riai Seimo narių grupei). Pernai gruo­­džio 16 d. jie įregistravo įstatymo projektą Nr. XIIP-3915, kuriuo naikinamos „pražūtingos“  pataisos.

Užsienio reikalų komiteto narys V.Simuli­kas galėjo nelaukti pusės metų, kad praneštų vi­­suomenei apie tai, jog šis teisės aktas yra tarsi sprogmuo, padėtas prie valstybės pamatų. Gal maždaug 60 tūkst. spaudos ženklų įstatymo skai­­tymas ir analizė užima daug laiko? Argi rei­­­­kia pusės metų išvadai, kuri šviečia pranešime „Apie Seimo priimtą galimų teroristų globos įstatymą“?

Tai pernai gruodžio 1-ąją Seime vykusios spau­dos konferencijos tema: tada Kovo 11-osios akto signataras Zigmas Vaišvila ir Sei­mo narys A.Nakas pristatė vadinamosios Bir­že­lio 3-osios grupės pareiškimą.

Į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisas dabar paleistos dvi torpedos:

1) dviejų Seimo narių projektas, kuris, tikėtina, gali būti svarstomas Seimo pavasario sesijoje; 2) besitęsianti piliečių įstatymų leidybos iniciaty­va, kuriai pavykus įstatymo Nr. IX-2206 pa­taisos vėl bus svarstomas Seime.

Ką nutyli pataisų oponentai?

Įstatymo oponentai kažkodėl visiškai nutyli, kad VRM pateiktu įstatymu į Lietuvos teisę ru­tiniškai perkeliamos ES teisės normos, kurias Lietuva vėlavo įteisinti, nors yra įsipareigojusi. Dėl vėlavimo būtent šiuo klausimu Lietuva bu­vo perspėta, jai grėsė ES sankcijos.

VRM aiškinamajame rašte, kuris pridėtas prie pernai birželį Seimui pateiktų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų, be viso kito, teigiama, kad atitinkamų ES direktyvų nuostatos į nacionalinę teisę galutinai turėjo būti perkeltos iki 2015 m. liepos 21 d. Ten pat rašoma, kad Lietuvos specialiųjų tyrimų tar­nyba dar 2014 m. lapkritį pateikė išvadą, ku­rioje atkreipiamas dėmesys į galimą korupcijos riziką ir siūloma keisti įstatymo formuluotes, nustatančias sprendimo neleisti užsieniečiui iš­vykti iš Lietuvos Respublikos formą, turinį, pri­ėmimo tvarką, asmens supažindinimo su šiuo sprendimu ir apskundimo tvarką (kitaip ta­riant, įstatymas turi būti toks, kad užsienietis negalėtų išvykti iš Lietuvos už kyšį).

Išties įstatymą buvo galima svarstyti skubos tvarka, kad būtų spėta priimti arba atmesti iki liepos 21-osios, tačiau Seimas užbaigė darbą tik lapkričio pabaigoje.

Galima nuspėti, kuo pasibaigs abu bandymai „paskandinti“ įstatymo Nr. IX-2206  pataisas. Kadangi Lietuvai grėsė nemalonumai už vilkinimą prisiderinti prie ES direktyvų, viso tų normų paketo panaikinimas reikš, kad Lietuva atsisako ženklaus ES teisės gabalo. Galutinės pasekmės – sankcijos.

Kitaip tariant, iniciatyvinė grupė stumia šalį į esminį konfliktą su ES. Prognozė aiški: kad ir kokia valdžia būtų po Seimo rinkimų, ji veikiau­­siai palaidos tiek A.Nako ir V.Simuliko projektą, tiek piliečių iniciatyvą.

Abi šios pastangos iš esmės siekia, kad Sei­mas, jo komitetai, informacijos ir analizės pa­da­liniai pakartotų kelią, nueitą nuo 2015 m. bir­želio vidurio iki tų metų lapkričio pabaigos. Kadangi užsieniečių teisinę padėtį ir migraciją Lietuvoje reguliuojantys įstatymai sudaro sistemą, ar nebūtų racionaliau, užuot visas pataisas išmetus į šiukšlių dėžę, siūlyti naujas pataisas, kurios taiso „vis dar pasitaikančius trūkumus“?

R.Volikas „Veidui“ sakė, kad nuo 2016-ųjų gruo­džio 1-osios įsigaliojusi tvarka užkerta kelią užsieniečiui begalę kartų iš eilės teikti vis tą patį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Anksčiau asmuo, kurio prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas ir atmestas, turėjo teisę vėl teikti visiškai tą patį prašymą nauja data, ir Migracijos departamentas tai nagrinėdavo iš naujo.

„Žmonės nori, kad Seimo nariai svarstytų ir grąžintų bent jau seną redakciją“, – sako R.Pau­­­­­lauskas vaizdo medžiagoje, nuo kurios aprašymo pradėtas šis tekstas. Žmonių vardu jis kviečia grąžinti tvarką su visomis jos detalėmis – įskaitant ir aprašytą legalų popieriaus ir Lietuvos pareigūnų laiko eikvojimą.

Niekų tauzijimas

Juristai, valstybės pareigūnai, „Veido“ pa­pra­šyti pakomentuoti įstatymo Nr. IX-2206  pa­taisų interpretacijas, kuriomis gąsdinami pi­liečiai, gūžčiojo pečiais. „Visa tai blėniai“, – pa­sakė vienas iš pašnekovų, pavartodamas retesnį lietuvišką žodį niekams apibūdinti.

Užsieniečius, kuriuos Lietuva įsipareigojo priimti – suteikti papildomą apsaugą dvejiem me­­tams (tokį laiką jie turės leidimą gyventi Lie­­tuvoje), Migracijos departamento pareigūnai atrenka pabėgėlių telkimo vietose Italijoje ir Graikijoje.

Kai jie atvyksta į Lietuvą, jų prašymai su­teikti prieglobstį nagrinėjami per 24 val. Žmogaus, kuris pasiprašė prieglobsčio, neperėjęs Mig­­racijos departamento filtrų (pavyzdžiui, at­skrido lėktuvu ir nėra Lietuvos valdžiai „pažįstamas“), popieriai tvarkomi įprasta tvarka. Vi­sais atvejais prašymai gali būti atmesti – prieglobstis nesuteiktas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio pa­bai­goje per LRT radiją aiškino: „Apie nelegalią migraciją net nėra ko kalbėti. Nėra dokumentų – nėra prieglobsčio, nėra registracijos ar­ba jai priešinamasi – nėra jokių teisių ir ga­rantijų.“

Viešojoje erdvėje linksniuojamas skaičius – 1105. Tiek žmonių Lietuva įsipareigojo priimti per dvejus metus. Tačiau vienintelis oficialus dokumentas, kuriame nurodytas skaičius, yra Vyriausybės nutarimas (jį galima rasti ir Mig­ra­cijos departamento svetainėje). Tenai parašyta: „Pritarti iki 250 užsieniečių, kuriems reikia tarp­tautinės apsaugos, perkėlimui į Lietuvos teritoriją iš Europos Sąjungos valstybių narių arba trečiųjų šalių iki 2018 m. birželio 30 dienos.“ Skaičius 1105 kol kas nefigūruoja oficialiuose dokumentuose valstybine kalba, nors šis įsipareigojimas protokoliškai fiksuotas ES dokumentuose. Kol kas į Lietuvą perkelta tik viena irakiečių šeima.

Produktai „artimajam užsieniui“

Piliečių iniciatyvos organizatoriai gyvena kaž­­kokioje gretutinėje tikrovėje – taip gali at­ro­dyti žinantiems realią tvarką, pagal kurią pa­bė­gėliai patenka į Lietuvą.

Šiek tiek stebina minėto tinklalapių spiečiaus, kuris dūzgia dėl migrantams neva atvertų Lie­tuvos durų, turinys ir dizainas. Kovo pradžioje kul­grinda.lt pagrindiniame puslapyje bu­vo galima atpažinti vieno iš piliečių iniciatyvos pa­rašų rinkimo organizatorių Mariaus Jo­nai­čio fo­to­grafiją. O patriotinių nuorodų pluoš­te („1941 m. birželio sukilimas Lietu­vo­je“, „Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu“, „Iš Lietuvos istorijos dokumentų“) styrojo nuo­roda į Kremliaus in­te­lek­tinės propagandos žy­mūno – istoriko An­dre­jaus Fursovo tekstą „Glo­balinė krizė“.

Tinklalapyje sauksmas.lt apskritai gausu me­džiagų rusų kalba. Tačiau įdomesnės lietuviškos. Pavyzdžiui, antraštė „ES per afrikietiškus šokius pratina lietuvaites prie negrų“ arba vasario 24 d. įkelto filmuko „Baltosios rasės ge­no­cidas“ aprašas: „Filme koncentruotai at­skleis­tas Europos užtvindymo „pabėgėliais“ tiks­las: sionistų vykdomas baltosios rasės genoci­das. Filmo gale pagyvenusi žydė atvirai aiškina, koks mums, Europos tautoms, yra jų skirtas likimas – išnykti.“

2016-ųjų Seimo rinkimams besirengiantys po­­litikai surado energijos bangą, ant kurios ti­ki­si patekti į parlamentą, – migrantų baimę. Pa­sitelkę naudingus idiotus, jie rengia be­prasmiškas akcijas, galinčias pelnyti taškų ir balsų.

Yra ir kitų jėgų. Pasak „Deutsche Welle“, di­­džiausi Kremliaus viešųjų ryšių biudžetai skirti Vokietijai. Prieš emigrantus nukreiptas vo­­kiečių sąjūdis PEGIDA yra ir prorusiškas. Lie­­tuvos viešosios erdvės stebėjimas verčia ma­ny­ti, kad iš tų propagandos biudžetų kai kas nu­byra ir „artimajam užsieniui“, kaip jo sienas braižo Rusijos valdžia.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų teikimo Seimui motyvai

2015-06-12 VRM aiškinamajame rašte nurodyta, kad pataisomis siekiama:

– perkelti ir suderinti Įstatymo nuostatas su 2013 m. birželį užbaigtos Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) naujais teisės aktais: Priėmimo sąlygų direktyva; Procedūrų direktyva; Dublino reglamentu; Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) reglamentu;

– panaikinti Įstatyme atsikartojančias reglamentų nuostatas, patikslinti apibrėžimus atsižvelgiant į reglamentų taikymo sritį;

– atsižvelgus į ES Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktus ES teisės aktų nuostatų išaiškinimus, pataisyti Įstatymo nuostatas;

– patobulinti prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo mechanizmą, nustatyti griežtesnių priemonių taikymą piktnaudžiavimo prieglobsčio procedūra atvejais;

– praplėsti Įstatymo nuostatų, susijusių su užsieniečiais, kurie negali išvykti dėl humanitarinių priežasčių, reglamentavimą, suteikti prieigą prie darbo rinkos asmenims, kurie gavo leidimą laikinai gyventi;

– pakeisti ir aiškiau reglamentuoti nuostatas dėl nelydimų nepilnamečių ne prieglobsčio prašytojų teisinės padėties nustatymo, kurios yra susijusios su prieglobsčio sistemos pakeitimais;

– reglamentuoti užsieniečių perkėlimo mechanizmą iš kitų ES valstybių narių ar trečiųjų šalių teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją;

– patikslinti kai kurias galiojančias Europos Sąjungos teisę įgyvendinančias Įstatymo nuostatas;

– patikslinti Įstatymo nuostatą, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktas pastabas;

– reglamentuoti užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teikiamos paramos integracijai dydžius ir konkrečius atvejus (rūšis).

Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Prieš užplūstant „lūšnynų barbarams“

Tai kas gi atsitiks? Vakarų finansinė aristokratija tapo panaši į tarybinę partinę nomenklatūrą? Toji juk irgi ketino imtis vadovauti permainoms, kad išsaugotų valdžią bei privilegijas, pradėjo pertvarką ir prarado nekontroliuojamai išsiplėtusios krizės valdymą. Tikra socialinė Černobylio versija. Vakarų finansinis elitas irgi užkūrė nebekontroliuojamą istorijos reaktorių. Jau buvusio „auksinio milijardo“ šalys skyla iš vidaus, vyksta vidurinės klasės nuskurdimas, įsiplieskia socialiniai konfliktai – ir čia pat ant viso to užgriūva neobarbarų demografinis krūvis, keliantis grėsmę Vakarų egzistavimui.

Išlošę dabar ir artimiausioje ateityje iš vidurinės klasės susilpnėjimo ir panaikinimo, finansiniai oligarchai ilgalaikėje perspektyvoje pakišo dinamitą patys po savimi. Beje, panaši situacija klostosi Rusijoje, kur migracijos skatinimas objektyviai apsunkina gyvenimą vidurinei klasei ir padeda po visuomene socialinę bombą. Už viską reikia mokėti.

(…)

Išprovokavusi krizę, finansinė valdančioji grupė tartum atvėrė pragaro vartus, išorėn plūstelėjo patys įvairiausi demonai. Tarkime, senojo industrinio vystymosi modelio krizė. Pasaulis atsidūrė ant skausmingo perėjimo prie sekančios epochos technologijų slenksčio ir tos technologijos veda į ištisų dabartinės pramonės šakų uždarymą dėl jų nereikalingumo, o tai reiškia, kad praras darbą ir pastogę milijonai išsivysčiusių šalių gyventojų. Daugybė mąstytojų kalba apie pavojingą „technologinio singuliariškumo“ tašką, paminėdami nanotechnologijų, biotechnologijų, genų inžinerijos vystymą. Šiandien JAV ir Europoje nebereikalingais tapo ne tik darbininkai, bet klerkai – vidurinės grandies vadybininkai, eiliniai finansininkai. Globalizacija, be to, skaldo turtingas šalis į savotišką mozaiką: jose dabar esama salų, kuriose įsikūrė klestintys „globalistai“, salų, kuriose miršta industrializmo likučiai ir zonų, pasižyminčių klaikiu skurdu – savotiškas trečiasis pasaulis pirmojo pasaulio vidury.

(…)

Taip, kvailiais paverstus gyventojus lengviau valdyti, tačiau pagal atgalinio ryšio dėsnį viskas bumerangu grįžta ir pačiam elitui bei jo vaikams. Pasižiūrėkite į daugumą šiuolaikinių politinių lyderių pasaulyje ir palyginkite juos netgi ne su XX amžiaus pradžia bet bent jau su viduriu. Šiuolaikiniai „vadai“ – tai tik kažkokie pilki pigmėjai… Acefalai – „begalviai“ – su krize nesusidoros.

Rusiškas pasaulinės sumaišties scenarijus

(…)

Žinau ir dar vieną grupę, tiktai ne socialinę, bet etninę, kuri yra idealiai prisitaikiusi išgyventi žiaurios krizės sąlygomis. Tai mes – rusai. Nors, bijau, per antrą XX amžiaus pusę dauguma šitą savo savybę prarado.

A.Fursovas „Globalinė krizė“ (3)

Šaltinis: kulgrinda.lt

Lietuvoje, kalbant apie migracijos ir sveikatos sąsajas, yra formuojamos neigiamos nuostatos apie migrantus kaip ligų nešiotojus. Lietuvos emigrantams turbūt patiems yra tekę susidurti su šiuo nemaloniu ir dažniausiai nepagrįstu požiūriu Vakarų Europoje. Tačiau imigrantų įvežamų užkrečiamųjų ligų baimė yra tik maža migrantų sveikatos dėlionės dalis.

Migrantų sveikata iš visuomenės sveikatos perspektyvos
Jungtinių Tautų duomenimis, 2013 m. 232 mln. žmonių gyveno kitoje, ne savo kilmės, šalyje.* Lietuva šioje statistikoje figūruoja kaip migrantus siunčianti valstybė – kas ketvirtas lietuvis yra išvykęs gyventi svetur.** Lietuvai tapus ES nare, padidėjo ir imigracijos srautai. Migracijos metraščio duomenimis, Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius 2013 m. siekė 35 tūkst., tai sudaro apie 1,2 proc. visų Lietuvos gyventojų, ir šis rodiklis nežymiai, tačiau nuosekliai auga.***
Didėjant imigracijai į Lietuvą, Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuras migrantams, neturintiems teisės pasilikti Lietuvoje, padeda grįžti į kilmės šalis. TMO užtikrina, kad, įgyvendinant savanorišką migrantų grąžinimą, būtų atsižvelgiama į pažeidžiamų asmenų būklę. Migracijos specialistams ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams TMO organizuoja mokymus sveikatos temomis. Šių seminarų tikslas – padėti pareigūnams suprasti migracijos ir sveikatos sąryšį, suteikti gebėjimų atpažinti migrantų sveikatos poreikius ir tinkamai į juos reaguoti.
Sveikatos specialistai pastebi, kad pernelyg dažnai viešoji nuomonė migrantams klijuoja „grėsmės visuomenės sveikatai“ etiketę. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad šios nuomonės ne tik nepagrįstos, bet netgi klaidinančios, t.y. migracijos kontekste migrantų sergamumo pasekmės visuomenės sveikatai painiojamos su priežastimis. Taigi TMO rengiamų mokymų metu suteikiamos žinios leidžia išvengti stereotipų ir užtikrinti užkrečiamųjų ligų prevenciją.

Kaip keliauja užkrečiamosios ligos?
Vienas iš mokymuose paneigtų mitų, kad būtent migrantai įveža užkrečiamųjų ligų. Akcentuojant šią tikimybę, pamirštama, kad migrantai įvairiomis ligomis gali užsikrėsti jau atvykę į šalį, o įsivežti retų ir pavojingų ligų taip pat gali ir Lietuvos piliečiai, keliaujantys po kitas šalis, ar grįžtantys emigrantai.
TMO mokymuose pranešimą skaitęs Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius dr. Saulius Čiaplinskas pabrėžia, kad Lietuvoje tik keletas užkrečiamųjų ligų atvejų užregistruota dėl padidėjusio žmonių judėjimo. Pavyzdžiui, 2011 m. buvo nustatyti 7 tymų atvejai, iš kurių 3 – įvežtiniai. Visais atvejais ši liga buvo įsivežta ne iš besivystančių pasaulio šalių, o iš Italijos, Vokietijos ir Airijos.
Ūmios žarnyno infekcijos, meningitas, Vakarų Nilo virusas, maliarija ir hepatitas A taip pat yra žinomos kaip „keliautojų“ ligos. Nors šias ligas į Lietuvą gali įsivežti ir keliaujantys lietuviai, ir migrantai iš trečiųjų šalių, viešajame diskurse tik pastarieji laikomi „padidintos rizikos“ grupe. Sveikatos specialistai perspėja, kad įsivežti retų ir pavojingų ligų gali kiekvienas keliaujantis asmuo, nepaisant migracijos statuso ar pilietybės.

Kas iš tiesų lemia migrantų sveikatos problemas?
Nors migrantai dažniausiai nėra užkrečiamųjų ligų „įvežėjai“, tačiau 2004 m. atlikta TMO studija atskleidė, kad jie, palyginti su vietiniais gyventojais, serga ūmiau ir dažniau. Taip pat buvo pastebėta, kad migrantų iš tos pačios kilmės šalies sergamumas skirtingose tikslo šalyse skiriasi, atsižvelgiant į jiems suteikiamas teises ir socialines garantijas. Pavyzdžiui, šalyse, kur darbo migrantai gali jungtis į profesines sąjungas, profesinių ligų skaičius sumažėja dėl darbo apsaugos priemonių naudojimo, darbo ir poilsio laiko derinimo. Studiją atlikę mokslininkai priėjo prie išvados, kad daugelis migrantų ligų nėra atsivežtinės ar genetiškai nulemtos – jas formuoja socialinių ekonominių, kultūrinių ir politinių veiksnių sąveika priimančioje šalyje.****
2005 m. atlikta Michaelio Marmoto ir Richardo Wikinsono studija privertė permąstyti susirgimų priežastis – mokslininkai išskyrė socialinius sveikatą lemiančius veiksnius.*****
TMO perėmusi šį, platesnį, supratimą apie sveikatą, migraciją išskiria kaip atskirą sveikatą lemiantį veiksnį. TMO primena, kad žmonės patiria specifinių sunkumų dėl migracijos statuso. Pavyzdžiui, minėti darbo migrantai, ypač žemos kvalifikacijos sektoriuose ar dirbantys šešėlinėje ekonomikoje, dažniau kenčia nuo profesinių ligų ar nelaimingų atsitikimų darbe. Neretai jie neturi galimybės kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas dėl dirbamų viršvalandžių, atokios darbo vietos, taip pat bijo neigiamos darbdavio reakcijos ar deportacijos dėl nereguliaraus migracijos statuso.
Be to, migrantai patiria įvairių psichosocialinių sunkumų: nuo nerimo (dėl paliktų šeimos narių) iki depresijos (dėl bejėgiškumo pakeisti nereguliarų migracijos ar darbo statusą). Taigi migrantams dažnai ūmūs susirgimai išsivysto jau priimančioje šalyje, o ne, kaip skelbia mitas, įsivežami iš kilmės šalies.

Socialinis teisingumas ir migrantų sveikata
TMO Migracijos sveikatos departamento direktorius Davide’as Mosca pastebi, kad sveikatą lemiantys veiksniai dažnai yra glaudžiai susiję su socialinio teisingumo trūkumu priimančioje visuomenėje.
Pirmiausia, migrantų diskriminacija nulemia socialinę nelygybę – prastesnes migrantų gyvenimo ar darbo sąlygas. O tai yra vieni svarbiausių sveikatą lemiančių veiksnių. Po to, jau susirgę, migrantai patiria tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją sveikatos paslaugų srityje – dėl migracijos statuso, kalbos nežinojimo ar finansinių galimybių. Kartais šių paslaugų teikimas nesutampa su kultūrinėmis nuostatomis ar religiniais įsitikinimais. Galiausiai migrantai be dokumentų vengia kreiptis į medikus, nes bijo būti išsiųsti iš šalies.
TMO sveikatos ekspertas D.Mosca pabrėžia, kad būtent laiku suteiktas prevencinis gydymas, prieinamas migrantams, nepaisant jų statuso, leistų valstybėms daugiau sutaupyti būtinosios sveikatos paslaugoms skirtų lėšų ir geriau apsaugoti visuomenės sveikatą.
Tad būtina akcentuoti ne ligas, su kuriomis atvyksta migrantai, o tai, kaip viešasis sektorius gali užtikrinti visų žmonių, įskaitant migrantus, teisę gauti deramą sveikatos priežiūrą. Taip visuomenė parodo ne tik savo brandos lygį, bet ir užkerta kelią ligoms plisti ir vystytis ankstyvajame etape.

Sveikatos klausimai, TMO įgyvendinant savanoriško grąžinimo programą
Kaip minėta, TMO pabrėžia specifinius sveikatos stiprinimo iššūkius. Pastarieji kyla įvairiais migracijos etapais – migrantams ruošiantis palikti savo šalį, kelionės metu, atvykus į tikslo šalį ir grįžtant atgal į kilmės šalį.
TMO Vilniaus biuras stengiasi užtikrinti migrantų ir visuomenės sveikatos apsaugą, migrantams nusprendus grįžti į savo gimtinę. Nuo 1998 m. ši organizacija Lietuvoje įgyvendina savanoriško grįžimo programą. Programa yra skirta trečiųjų šalių piliečiams, kurie neturi leidimo gyventi Lietuvoje ir negali grįžti į savo šalį savarankiškai. TMO Vilniaus biuro dėka į kilmės šalis sugrįžo 242 užsieniečiai, iš jų – 45 pažeidžiami asmenys.
TMO biuras jau penktus metus teikia pagalbą, skirtą pažeidžiamiems asmenims, norintiems grįžti į savo kilmės valstybę. Šio projekto tikslas – padėti grįžti asmenims, kurie turi papildomų poreikių dėl sveikatos būklės, amžiaus, negalios, nėštumo, šeimyninės situacijos, patirtų kankinimų ar tapus prekybos žmonėmis auka.
TMO Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė akcentuoja, kad tokiems asmenims keliavimas, ypač ilgesnius atstumus, skridimas su keliais persėdimais, susiorientavimas kelionėje yra didesnis iššūkis nei kitiems keleiviams. Taigi TMO Vilniaus biuras pažeidžiamoms migrantų grupėms teikia platesnį spektrą paslaugų, siekdamas sudaryti jiems galimybes saugiai pasiekti savo namus ir užtikrinti visuomenės sveikatos interesus, organizuojant grįžimą. Prieš migrantui išvykstant, pagal individualius poreikius atliekamas sveikatos patikrinimas, suteikiama būtinoji medicinos pagalba ir skiriami skiepai. Jei dėl sveikatos priežasčių migrantai negali grįžti savarankiškai, TMO teikia papildomą pagalbą, pavyzdžiui, ypač sunkiems ligoniams yra suteikiama medicinos personalo palyda.
Tad migrantų sveikata yra ir priimančios šalies reikalas. Lietuvoje, didėjant imigracijos mastams, turėtų būti labiau rūpinamasi migrantų sveikatos stiprinimo iššūkiais. Pasak TMO Vilniaus biuro vadovės dr. A.Sipavičienės, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama visų migrantų, nepaisant jų teisinio statuso, sveikatos paslaugų prieinamumui – tiek dėl visuomenės sveikatos interesų, tiek dėl įsipareigojimų gerbti žmogaus teises.
––––-
*
http://esa.un.org/unmigration/wallchart2013.htm
**
http://123.emn.lt/lt/bendros-tendencijos/migracija-10-metu-apzvalga
***
MIGRACIJOS METRAŠTIS 2013, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, Vilnius, 2014.
****
IOM.Migrant Health for the Benefit of All, MC/INF/275, IOM Eighty-Eighth Session, 8 November 2004, Geneva.
*****
Michael Marmot, Richard Wilkinson, „Social Determinants of Health“, Oxford, Oxford University Press, 2005.