Sausio 25-osios naktį Vilniuje, eidamas 93-iuosius metus, mirė rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Mikelinskas.

Jis gimė 1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliuose, Pasvalio valsčiuje. „Vaikystėje galvojau, kad būsiu malūnininkas, o jaunystėje patraukė dailė. Saločiuose, kur mokiausi penktame ir šeštame skyriuose, pagarsėjau kaip geriausias mokinys, puikus dailininkas ir sportininkas, išmokęs miestelio šikindriskius pasigaminti kojūkus ir jais stypčioti per balas ir purvynus“, – teigė rašytojas. Tačiau 1937 m. įstojęs į Pasvalio gimnaziją joje buvo pravardžiuojamas „tėte“, nes vyriausias klasėje iš baltai uniformuotų gimnazistų išsiskirdavo juoda namie austo milelio apranga.

1942 m. balandį J.Mikelinskas pirmasis iš gimnazistų išvyko į Darbo tarnybą Vokietijoje, norėdamas užsitikrinti teisę baigti gimnaziją ir stoti į aukštąją mokyklą.

„Iš pradžių apsistojome Rytprūsiuose, paskui Riugeno saloje. Daugiausiai dirbome prie kopų sutvirtinimo, aerodromo praplėtimo bei sutvarkymo, o rudenį padėjome ūkininkams sudoroti derlių. Galiu nenusikalsdamas tiesai sakyti, kad tai buvo ne Darbo, o tikra Vyriškumo mokykla. Ir ne tik dėl to, kad išmokom darbuotis su kastuvu ir šautuvu, bet ir todėl, kad užsigrūdinom kūnu ir dvasia per karines pratybas, manevrus, sportą, žygius pilna apranga po 20 ir net 40 km. Mes, lietuviai, ten nepatyrėme nei diskriminacijos, nei rasizmo, nei neteisybių“, – vėliau liudijo J.Mikelinskas, grįžęs į Lietuvą baigti gimnazijos 1943 m. vasarį. Romaną „Už horizonto – laisvė“ (1978), atspindėjusį šią patirtį, kolega Vytautas Sirijos Gira viešai išvadins fašistiniu.

Būtent Darbo tarnybos Vokietijoje įspūdžiai po gimnazijos pastūmėjo jaunuolį rinktis ne dailę, o literatūrą. Pasirinko studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą, nes siekė plataus intelektualinio pasirengimo, o kultūros ir literatūros pasaulio sostinė tuo metu buvo Paryžius.

„Netikrumas prasidėjo jau pirmomis studijų Vilniuje dienomis (įstojau 1947-aisiais). Skubėjau su dar mažai pažįstamu draugu, tokiu pačiu fuksu, kaip ir aš, Lvovo gatve. Staiga prie mudviejų sustojo amerikietiškas „viliukas“, kažkas trinktelėjo, aiktelėjo ar stuktelėjo, ir… pasijutau gatvėje vienas. Kokios galėjo būti mano studijos, kai, draugui dingus ir nebeatsiradus, kiekviena diena universitete galėjo būti paskutinė. Tam buvo rimta priežastis – juk stodamas nuslėpiau, kad beveik vienerius metus praleidau Vokietijoje su kastuvu ir šautuvu rankoje“, – pasakojo J.Mikelinskas.

Baigęs universitetą mokytojavo, kaip rašytojas debiutavo 1960 m. novelių rinkiniu „Senis po laikrodžiu“. Pirmasis romanas „Vandens nešėja“ išleistas 1964 m., paskui išėjo romanai „O laikrodis eina“ (1966), „Genys yra margas“ (1976), „Juodųjų eglių šalis“ (1988), „Kur lygūs laukai“, kurio pirmoji dalis pasirodė 1981-aisiais, antroji – 1990 m. Šį kūrinį autorius vadino trilogija, tačiau trečioji „Kur lygūs laukai“ dalis taip ir pasiliko juodraštyje, nes paskutiniuosius dešimtmečius rašytojas skyrė publicistikai. Išėjo jo straipsnių rinkiniai „Kelionė į Delfus“ (1994), „Žmogus ir jo legenda“ (2002), „Kada Kodėl taps Todėl?“ (2004), „Kodėl yra taip, kaip yra?“ (2006), „Niurnbergo šešėlis“ (2009).

Ilgą gyvenimą nugyvenęs J.Mikelinskas neslėpė, kad geriausiai jautėsi tarpukario Lietuvoje, kai šalies gyventojai gerbė savo šalį. Joje irgi pasitaikydavo visko, užtat teisybės būta gerokai daugiau…