Atrodo neįtikima, bet maždaug pusė šiandieninių Lietuvos moksleivių nė karto nėra buvę savo valstybės sostinėje Vilniuje. Tiesą sakant, ne tik moksleivių: 20–25 proc. suaugusiųjų net visą gyvenimą nugyvena, taip ir nepamatę ne tik Vilniaus, bet ir Baltijos jūros.
Pažvelgę į Lietuvos statistikos departamento vykdytą pastarąjį namų ūkių tyrimą, matome, kad net 62,4 proc. visų mūsų šalies gyventojų per atostogas neturi finansinių galimybių bent savaitei su šeima ištrūkti iš namų ir paviešėti bent jau kitame Lietuvos mieste ar rajone (ką jau kalbėti apie užsienį). Daugiausiai tokių žmonių yra rajoniniuose miestuose – 64,8 proc., o kaimuose – net 73,1 proc.
Ilgametis Moksleivių dainų švenčių chorų atrankos komisijos pirmininkas Raimondas Katinas sako, kad apie trečdalį Lietuvos provincijos vaikų Vilnių pirmąkart pamato atvažiavę į Dainų šventę. Paprastai du trečdaliai visų Moksleivių dainų šventės dalyvių yra vaikų chorai, orkestrai ir šokių kolektyvai iš regionų.
Provincijos vaikai tokių išvykų laukia kone kaip išganymo: repetuoja neskaičiuodami laiko tiek rytais, tiek po pietų, įdeda visą savo širdį ir su viltimi laukia atrankų, spėliodami, ar pavyks geriau pasirodyti už kitus savo rajono vaikų meno kolektyvus ir ištrūkti į Vilnių.
Bet šiemet moksleivių ministras Gintaras Steponavičius pasakė: “Moksleivių dainų šventės nebus.” Nėra pinigų. Antraip dėl tris dienas truksiančio renginio nukentės “viešasis interesas”: subliūkš mokinio krepšelis, sumažės algos visiems kitiems mokytojams ir aukštajam mokslui skiriamos lėšos.
Tokiais argumentais ministro su kolegomis supriešinti muzikos mokytojai palaikymo iš kolegų nesulaukia. O maždaug trečdalis savivaldybių merų, išgirdę švietimo ir mokslo ministro šneką, jau suskubo kitoms reikmėms išleisti Moksleivių dainų šventei, pagal Dainų švenčių įstatymą, privalomas skirti lėšas.
Tuščia kartotis, bet net gūdžiausiu sovietmečiu įvyko visos numatytos Dainų šventės. Taip, jose būdavo nemažai buko sovietinio patoso, bet po jo visados širdis suvirpindavo Juozo Naujalio “Lietuva brangi”.
Šių metų Moksleivių dainų šventės “Mūsų vardas – Lietuva” repertuare kaip niekad gausu pasididžiavimą, kad esi lietuvis, keliančių dainų: nuo sutartinių, atliekamų keturiomis tarmėmis, iki Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų siuitų, nuo Vytauto Kernagio dainų kompozicijų iki liaudies dainų, atliekamų su Dzūkijos močiučių etnografiniu ansambliu, repuojant ir griaudint rokui, nuo orkestrų su solistais atliekamų maršų “Žygis į Vilnių”, “Palinko liepa šalia kelio”, “Kur lygūs laukai” iki Justino Marcinkevičiaus ir Laimio Vilkončiaus “Dėl tos dainos” bei finalinės Kipro Mašanausko “Kokia nuostabi, Lietuva, esi”.
Taigi šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja, šia galimybe, regis, nepasinaudosime. Liūdna.
O apgauti ir nusivylę vaikai po pusantrų metų intensyvių repeticijų šlifuojant Moksleivių dainų šventės repertuarą meta lankyti chorus ir vargu ar besugrįš, vargu ar po tokios patirties benorės ruoštis kitoms dainų šventėms, kurias ministras žada lyg ir įvyksiant. Kaip lengva kalbėti apie laikus, kai pats nebebūsi ministras. Kaip lengva rasti lėšų ir savo bičiulių paranormaliems įgeidžiams ir tuštiems projektams, o štai vaikų dainų šventei – sunku.

Šiemet Lietuva turėjo puikią progą natūraliai, o ne kažkokiais dirbtiniais projektais ir lankstinukais pakurstyti blėstančią patriotizmo ugnelę mūsų vaikų širdyse, praplėsti jų akiratį. Deja…