Kiek žmonių – tiek nuomonių. Šią tiesą esame linkę kartoti visi, o ypač noriai ją aplinkiniams primena žmonės, siekiantys visokeriopai pabrėžti savo tolerantiškumą ir bandantys jo išmokyti „netolerantiškuosius“ savo oponentus.

Gražūs žodžiai, atrodytų, turėtų skatinti meilę ir susitaikymą bent iš vienos pusės, galinčios tapti neblogu pavyzdžiu mums visiems, kurie dar neretai pamirštame žmonių įvairumo tiesą ir bandome aplinkinius atversti į „tikrąjį“ tikėjimą.

Ne veltui, matyt, apie tikėjimą ir žmonių įvairumą prabilau pirmąja savo pasakojimo pastraipa, mat pastaruoju metu vėl į paviršių iškilo dviejų nesibaigiančių temų purslai. Viena jų – tikėjimo, o kartu ir religijos vietos mūsų visuomenėje paieškos, o antroji – sistemingas homofobijos ir seksualinio kitoniškumo netoleravimo kartojimasis.

Abi temos vėl tapo svarbios tuomet, kai Vatikane susirinkęs Katalikų vyskupų sinodas tarp kitų klausimų svarstė ir gėjų bei lesbiečių padėtį Bažnyčioje. Gaila, kad pradėję diskusiją Bažnyčios lyderiai neišdrįso jos pabaigti, nors atviras klausimo palikimas žada tolesnius svarstymus ir diskusijas. O kartu, matyt, palieka ir pozityvaus sprendimo viltį.

Smagu girdėti dabartinį popiežių Pranciškų, nevengiantį kelti į viešumą temų, kurios dar neseniai Bažnyčiai atrodė nesvarstytinos ir tapusios beveik dogma. Ypač reikšmingi man atrodo jo žodžiai apie tarnystę ir išdidumą, kuriais popiežius labai aiškiai įvardijo pagrindinę netolerantiškumo priežastį – išdidumą.

Pasak Pranciškaus, problema kyla tuomet, kai kunigija nustoja tarnauti žmogui, bet imasi teisiojo ir visažinio vaidmens. Tas pats, mano manymu, turėtų būti pasakytina ir apie žmogų apskritai. Didybė, kategoriškas pasitikėjimas savo nuomone lemia netolerancijos atsiradimą bei negalėjimą pripažinti jau minėtos žmonių įvairovės.

Psichoanalizėje mes neretai bandome atrasti paslėptus motyvus, nesąmoningas vienokio ar kitokio elgesio, mąstymo ar jausenos priežastis. Paprastai už pernelyg pabrėžiamo pasitikėjimo savimi mes atrandame menką savivertę ir nuvertinimo baimę. Taip silpnas ir menkavertis žmogus griebiasi manipuliacijų, kad pasijustų tvirtesnis ir išvengtų aplinkinių nuvertinimo. Žinoma, tai nėra sąmoninga, o kitų teisimas tampa saugia savivertės išsaugojimo priebėga.

Tokios mintys ateina ir mąstant apie kategoriškumą mūsų visuomenėje. Grįžtu prie pradėtos Bažnyčios ir homoseksualių žmonių įvertinimo temos. Kažkaip nutiko, kad abi pusės atsidurdavo skirtingose barikadų pusėse, o į ginčų lauką patekusi visuomenė tapo dar viena teisėja, kategoriškai nuvertinančia tiek vienus, tiek kitus.

Smerkimas, matyt, suvaidina savo vaidmenį ir formuojantis negatyvioms nuostatoms vieni kitų atžvilgiu. Kuo labiau pulsime, tuo labiau norėsis gintis. Tad nenuostabu, kad kartais Bažnyčia tampa visuomenės reiškinių teisėja, o homoseksualioji bendruomenė ima karingai reikalauti tokių teisių, kurių niekas iš jos niekada ir neatėmė.

Ateina laikas, matyt, visiems mums tiesiog atsimerkti ir suprasti, kad teisti juk nėra ko. Didiesiems kovotojams prieš gėjus ir lesbietes pagaliau reikia suvokti elementarią tiesą – šie žmonės dažniausiai yra gerokai „normalesni“ už juos, nes linčo teismo, priešingai nei pirmieji, nereikalauja. O svarbiausia tai, kad homoseksualumas nėra sąmoningai pasirenkamas. Homofobijos apakintieji kažkodėl įsivaizduoja, kad gėjais tampama tyčia, bet tuomet turėtume priimti ir tai, kad heteroseksualumas irgi tyčia pasirenkamas. Didesnės nesąmonės dar neteko girdėti…

Lygiai taip pat reikėtų susitaikyti ir su paprasta tiesa, kad Bažnyčia nemoko bloga. Ar kalbėjimas apie meilę, susitaikymą ir atjautą gali lemti blogį? Kuris iš kvailokų TV laidų, tokių kaip „Kiek dar Bažnyčia kišis į mūsų gyvenimą?“ ir pan., kūrėjų įrodys, kad Dekalogas yra žalingas?

Tiek homofobai, tiek religiofobai vadina save tolerantiškąja visuomenės dalimi. Tačiau pasiklausius jų kyla klausimas ne apie toleranciją, bet apie tai, iš kur žmogus ima tiek pykčio ir netolerancijos kitaip mąstančiajam. Iš kur randasi ir toks netolerantiškas „tolerantiškųjų“ pasaulis?

Viena priežastis, matyt, yra nepasitikėjimas savimi ir noras kompensuoti savo silpnadvasiškumą kitų ir kitokių kontrole. Norisi tuomet neleisti, uždrausti, nubausti. Perfrazuojant popiežių, mes nustojame mylėti žmogų, bet imame išdidžiai reikalauti jo meilės ir tarnystės mums. Kita vertus, neatmesčiau ir projekcijos fenomeno, kai nepajėgdamas toleruoti savo neigiamų bruožų žmogus ima juos įžvelgti kituose. Silpnadvasis griebiasi kategoriškumo ir visažiniškumo, o tuomet apkaltina kitus savosiomis nuodėmėmis – neva šie visur kišasi ir visus valdo. O juk ne veltui sakoma, kad karalius nuogas: kuo esu netolerantiškesnis, tuo labiau netolerancija kaltinu kitus…

O baigti norėčiau istorija, kurią papasakojo Bruno Ferrero.

Senyvas žydų šventikas paklausė savo mokinų:

– Pagal ką galima atpažinti akimirką, kai naktis pereina į dieną?

– Gal tai mirksnis, kai jau gali atskirti šunį nuo avies?

– Ne, – papurtė galvą šventikas.

– Gal tai momentas, kai tampa aišku, kur palmė, o kur fikusas?

– Ne, – pakartojo senolis.

– Tai kaipgi? – paklausė mokiniai.

– Kai pažvelgęs į bet kurio žmogaus veidą pamatai jame savo brolį arba seserį. Iki tol tavo širdyje naktis.

Taip jau nutiko, kad ruduo daugeliui atrodo tamsus ir niūrus metas. Vieni tai aiškina vasaros pabaiga ir laipsnišku gamtos pasirengimu žiemos miegui, kiti skundžiasi bloga nuotaika dėl nuolat trumpėjančios dienos, tretiems ruduo tereiškia švininiais debesimis aptrauktą dangų ir kiaurai merkiantį lietų.

Va ir psichiatrai, pernelyg nesigilindami į tokio nusiteikimo priežastis, nuolat linksniuoja rudenį, kurį, anot jų, lydi nekintamas depresija sergančiųjų skaičiaus padidėjimas ar savižudžių pasirodymas „šviesiame“ kitų metų laikų kelyje. Net ir su psichikos sveikata susijusios atmintinos dienos tarsi netyčia paliktos rudeniui: Savižudybių prevencijos diena rugsėjo dešimtąją ir Pasaulinė psichikos sveikatos diena spalio dešimtąją. Vis dėlto man šios dienos primena garsiąją Kovo aštuntąją, kuri vyrams suteikdavo galimybę išgerti į moterų sveikatą, o kitomis dienomis jas ir vėl toliau vaikyti po virtuvę ir priminti laiku pasirūpinti vaikais…

Taip ir su įvairiomis psichikos sveikatos dienomis. Abi dienas pažeriame straipsnių ir komentarų į laikraščius ar televizijos laidas, surengiame kokią konferenciją Seime, kurioje visi ryžtingai paskelbia karą savižudybėms ir depresijai, o po to patenkinti savo pasirodymu grįžta į kasdienybę ir vangiai atsidusę užpildo eilinę grafą statistikos suvestinėje, kai išgirsta, kad dar vienas nelaimėlis pasirinko mirtį vietoj gyvenimo šiame blizgučiais nukarstytame pasaulyje.

Būsiu pasmerktas kolegų psichiatrų, bet be kelių psichologų organizacijų ir būrio savanorių, kuriuos vienija entuziastai, kuriantys įvairias pagalbos linijas ir krizių centrus, nematau nė vienos profesionalių psichiatrų organizacijos, nuveikusios bent nedidelį darbelį dėl savižudybių skaičiaus mažinimo šalyje. Šie žmonės iš tikrųjų dirba, o ne blizgučiais dabina ir taip blizgantį pasaulį.

O mes, deja, labai mėgstame blizgučius. Kur pažvelgsi – ten fejerverkai ir puošmenos. Atsivertę glamūrinius žurnalus ar įsijungę televizorių stebime svaiginančius vienadienių įvairaus plauko žvaigždučių skrydžius, nesuvokdami, kad tie skrydžiai tėra desperatiškas drugelio plasnojimas sparnais į ugnį. Sudegė, ir nebėra. Ar kas nors beatsimena legendiniuose „Baruose“, „Keliuose į žvaigždes“ ar kitose panašaus plauko varganų žvaigždžių kalimo fabrikėliuose žibėjusius tautiečius? Jų vietos seniai užimtos, o jie patys gyvena kažkokį gyvenimą, kai kurie mina teismų slenksčius, griauna santykius su antrosiomis pusėmis, ir tik pavieniai vis dar išlieka dėmesio centre.

Blizgučiai juk dabar kiti. Stilistai ar stilių mėgstantys bei save jo žinovais laikantys užima pirmuosius žiniasklaidos puslapius. Atsiverčiu pirmą po ranka pakliuvusį mėnraštį ir bandau rasti ką nors prasminga. Deja, prasmė šiandien slypi labai jau negiliai. Tiksliau, visai paviršiuje. Štai kažkokia stiliaus „ekspertė“ moterims skirtame žurnale pateikia visą savo aprangos ir aksesuarų išklotinę: švarkelis – versačių, armanių ar dar kažkurių gamybos, kainuoja tiek ir tiek; kelnės, bateliai, rankinės irgi taip pat panagrinėtos. Džiugu, kad žmogus, kaip tikras gyvūnų pasaulio atstovas, gali bent savo plunksnomis ar kailiu pasigirti, mat daugiau nelabai kuo ir yra…

O šit pervertus dar vieną nebe moterims, bet tiesiog žmonėms skirtą žurnalą (jis taip save ir vadina), akys raibsta nuo vakarėliuose besistaipančių naujųjų „žvaigždūnų“. Ir nesvarbu, kad vakarėlis skirtas kurio nors iš jų sugrįžimui iš kokių nors atostogų ar naujo saldainių rinkinio pristatymui, esmė – atsidurti puslapiuose! Iki šiol niekaip nesuprantu tik vieno: kodėl visos moterys tose nuotraukose pozuoja fotografams šiek tiek palenkusios ir kilstelėjusios nuo žemės vieną koją? Šuo juk irgi koją pakelia, kai save įprasminti tam tikroje teritorijoje nori. Gal čia irgi tas pats…

Tai vis blizgučiai. Niekam nebeįdomus žmogaus protas. Elitas Lietuvoje – ne mokslininkai, menininkai, intelektualai, bet „gyvuliukai“, kuriems plunksnų ar kailio puošnumas yra „klasės“ ženklas. O tam reikia ir pinigų. Taip ir kuriame šiuolaikinio pasaulio vaizdinį: neturi pinigų – neturi sėkmės, esi niekam nereikalingas.

Bet tai dar ne pabaiga. Raibstančiomis nuo glamūrinio blizgesio akimis mes pakliūvame į kitokią realybę. Kiti tų pačių leidinių puslapiai ar televizijos kanalų laidos mirga mirties temomis. Karas, Ebolos virusas, nužudymai – tai vis dienos tema. Ir ne šiaip kažkur tolumoje vos vos įžiūrima – ji nuolat brukama su grėsmės mums perspektyva. Jei ne šiandien, tai ryt mus okupuos rusai, tuoj tuoj susirgsime Ebolos viruso sukelta infekcija ar apniks dar kitokios bėdos. Abejonių nesigirdi, žurnalistai ir ekspertai linkę teigti esantys tikri savo tiesa. O jei dar pridėsime nuolatinius rypavimus apie vagiančius politikus, akimirksniu mus pražudysiantį eurą ar dar kokią kitą negandą, tai suvoksime, kad gyvename apokalipsės prieangyje.

Tokie jau mes esame – gyvenantys kraštutinumuose. Arba nublizginame fasadą, arba srutomis apipilame vieni kitiems galvas. Vidurio nematyti.

Psichoanalizėje mes turime tokį terminą – skėlimas. Tai nebrandžios asmenybės bruožas, kai žmogus vengia nežinomybės ar neturi padargų susitvarkyti su dvilypumu, todėl renkasi kraštutinumus, viską vertindamas tik kaip „balta“ arba „juoda“.

Matyt, ir mes turime pripažinti, kad niekaip negalime išbristi iš nebrandžios visuomenės liūno – matome vien paviršutinį blizgesį arba skęstame fataliniuose išgyvenimuose. O ką tuomet daryti žmogui, kuriam kyla abejonių? Arba tam, kuris nesijaučia saugus? Gal tada ir belieka rinktis dar vieną kraštutinumą – nebegyventi? Juk vidurio linijos niekas ir nesiūlo, o atrasti jos mes tiesiog nepamokyti. Ir joks ruduo dėl to nekaltas.

O gal mums vertėtų ne konferencijas apie psichikos sveikatą ar savižudybių suvestines iškilmių dienomis rengti, bet iš tiesų kalbėti su žmonėmis ir mokyti juos tokio paprasto dalyko – gyventi… Ne kraštutinumuose, ne viendieniame blizgesyje ar katastrofos laukime, bet prasmingame buvime su savimi ir su kitu čia ir dabar, kas dieną kasdienybėje…

Pastaruoju metu vykstantis karas Ukrainoje ir neprognozuojami Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmai ne vienam politikos veikėjui, o ir paprastam žmogui, kelia nerimą ir priverčia suabejoti jo psichikos būkle. Štai ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel kažkuriame bandymų susikalbėti su Rusijos vadovu etape pasakė, kad jis, matyt, prarado protą. Tačiau nepamirškime, kad bet kokį žmogų esame linkę apšaukti bepročiu tuomet, kai negalime įminti jo veiksmų esmės ar tiesiog jaučiamės bejėgiai prieš jį. Ir nesusimąstome, kad jis galbūt gudriai to ir siekia – priversti varžovą atsidurti beviltiškoje padėtyje.

Paslapties šydas visuomet buvo ir tebėra puikus ginklas net ir nelygioje kovoje bei žmonių santykiuose. Gana dažnai jį naudoja tie, kurie tiesioginėje kovoje neturi jokių galimybių priešininką įveikti, nes skaidrumas apnuogintų jų pačių silpnumą ir atimtų galimybę jaustis visagaliais. Tačiau nevalia pamiršti, kad kokią nors paslaptį turime kiekvienas – vien dėl to, kad išsaugotume bent dalelę ir savo privatumo. O ypač svarbu paslaptis išlaikyti tuomet, kai jų atskleidimas padėtų kitam perprasti mus ir užčiuopti silpnąsias puses.

Paslapčių turi ir V.Putinas, todėl vargu ar kas ryžtųsi nupiešti jo psichologinį portretą, siekdamas įminti šiandieninio jo elgesio mįsles. Nesiryžau ir aš, kai viena žiniasklaidos priemonė paprašė manęs tą padaryti. Bet noras pabandyti išliko. Tad kruopelėmis surankiojęs įmanomą pasiekti informaciją apie Rusijos prezidento gyvenimą nusprendžiau pažaisti. Kitaip to pavadinti negaliu, nes joks psichoanalitikas nesiims vertinti žmogaus iš kitų pasakojimų, nesusidūręs su pačiu objektu akis į akį.

Taigi. Kaip ir kiekvienas psichoanalitikas, savo žvilgsnį kreipiu į žmogaus vaikystę, nes tuomet susiformuoja pamatinė mūsų asmenybė, priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai apie save, kitus ir pasaulį apskritai. Kai kalbama apie Rusijos vadovą, čia ir kyla pirmieji sunkumai: informacijos labai mažai, o ir ji gana prieštaringa. Ką sako vien ir tai, kad yra versijų, jog V.Putino tėvai gyveno Gruzijoje, o vėliau vaiko auklėjimą perdavė seneliams, kurie atidavė jį įvaikinti. Kitos versijos tokią istoriją paneigia. Atrodo, kaip ir kiekvienas žvalgas, norintis išsaugoti paslaptis, šis žmogus mėgsta pūsti miglą į akis… Tą, beje, jis labai sėkmingai ir daro bendraudamas ar nebendraudamas su Vakarų valstybių vadovais Ukrainos karo šešėlyje.

Vis dėlto remkimės oficialiais šaltiniais. V.Putinas augo šeimoje, kuri išgyveno visą Antrojo pasaulinio karo siaubą. Tėvas buvo sužeistas kare ir liko neįgalus visam gyvenimui, o mama tik per plauką nemirė iš bado blokados apsuptame tuometiniame Leningrade. Akivaizdu, kad pamatinį nesaugumo jausmą ji turėjo perduoti ir savo sūnui. Nepamirškime ir dar vienos to priežasties – dviejų iki Vladimiro mirusių vyresniųjų brolių. Mirę vyresnieji vaikai ne tik sukuria didelį nesaugumą vėlesniems vaikams dėl jų gyvybės, bet ir primeta nemažą atsakomybės jausmą bei poreikį atstoti mirusiuosius savo tėvams.

Tokia tad Rusijos vadovo ankstyvoji situacija – nesaugumas dėl gyvybės ir poreikis susikurti gelbėtojo vaidmenį. Matyt, tą mes šiandien ir matome: maža Rusijoje beliko tokių, kurie savo lyderyje neįžvelgia gelbėtojo, o šis lengvai aukoja svetimas gyvybes vardan mistinės savo galios įtvirtinimo bei santykių su mirtimi suvedimo. Pasąmonė kartais iškrečia tokią išdaigą: jei matau kito mirtį, triumfuoju išgyvenęs pats, o V.Putinui išgyventi po mirties alsavimo vaikystėje yra ypač svarbu. Čia gal ir karo Ukrainoje, Gruzijoje, Čečėnijoje šaknys.

Neįgalus tėvas… Mama ypač svarbi ankstyvuoju periodu, o tėvas užima jos vietą kiek vėliau. Neįgalus tėvas galėjo berniukui kelti gėdos jausmus, nes vaikystėje mes visi savo tėvus regime lyg milžinus, kurie apgina visur ir visada. Deja, V.Putino atvejis buvo kitoks: tėvo neįgalumas ne tik neleido pasididžiuoti savimi, bet ir galėjo atimti pasitikėjimą savimi bei kitais.

Gėdą ir nepasitikėjimą mes kompensuojame jėga. Siūlo galas tęsiasi į norą lyderiauti ir poreikį išsaugoti paslaptį. Štai čia prasikala pirmieji paslaptingumo daigai, atvedę būsimąjį Rusijos lyderį į žvalgų pasaulį. Ar ne keista, kad dar būdamas dešimtokas jis užsuka į vietinį KGB skyrių pasiteirauti dėl galimybės jame įsidarbinti? Tą paslaptingumą mes matome ir dabar: jokių aiškių atsakymų, daug miglos pūtimo į akis ir negalėjimas niekaip prognozuoti tolesnių veiksmų.

Pasakojama, kad Rusijos lyderio tėvui svarbiausia buvo drausmė ir paklusnumas. Neįgalumas galbūt ir vertė jį kompensuoti viską jėga. Tai būsimajam Rusijos lyderiui turėjo žadinti norą maištauti ir slėpti agresiją, panaudojant ją tinkamesnėse situacijose. Yra žinoma, kad tarp vaikų niekuo neišsiskiriantis Vladimiras visuomet buvo karštakošis ir akimirksniu įsiveliantis į peštynes. Gal taip jis panaudodavo šeimoje paslėptą agresiją? Gal tą daro ir dabar, kurstydamas karus regione?

Vietos stoka neleidžia išsiplėsti ir ieškoti tolesnių Rusijos vadovo veiksmų priežasčių. Tačiau net ir šie gana skurdūs duomenys leidžia numanyti, kad V.Putino veiksmai yra savotiškai logiški. Jo logiką diktuoja ne tik ir ne tiek dabartinės aplinkybės, bet jo patirtis.

Didelis nesaugumo jausmas, kurį jis gavo iš mirtimi alsavusios šeimos iki šiol, matyt, verčia aplink įžvelgti pavojus ir su jais kovoti. Nepasitikėjimas savimi ir ta pati mirties baimė slepia didelę agresiją ir ne menkesnį poreikį žaisti aplinkinių gyvybėmis. Gėda dėl tėvų silpnumo verčia vaiką užaugti paslapčių nešiotoju ir niekada neatskleisti savo tiesos bei užmačių. Negalėjimas pasikliauti „tėvais milžinais“ sukuria įtarumo ir nepasitikėjimo niekuo aplinkybes. O iš liudininkų pasakojimų sužinojus, kad vidinę būsimojo Rusijos lyderio bejėgystę sudėtingoje vaikystės aplinkoje lydėjo ir beribė mamos meilė bei lepinimas, galima manyti, jog jis darys viską, kad aplinkiniai jį laikytų gelbėtoju, didvyriu ar net tautos tėvu.

Ar nesame viso to regėję praėjusio šimtmečio viduryje?

Štai ir baigėsi vasara, kurią vieni prisiminsime gniuždančiais karščiais, kiti minėsime puikiai išnaudotas galimybes gaivintis ežerų ar jūros vėsa, bet, matyt, visi turėsime pripažinti, kad ji suteikė ne vieną džiugią, nuo kasdienybės vargų ir darbų atpalaiduojančią akimirką. Bet, kaip ir viskas šiame pasaulyje, vasara vis dėlto atsisveikina su mumis, palikdama liūdesį ir gražius prisiminimus. Ir ne vienas mūsų greičiausiai jaučiamės lyg išlydėdami mielą draugą, kuris praleido su mumis nuostabias dienas, bet šiandien ilgesingai žvelgia pro traukinio vagono langą, o šiam neišvengiamai pajudėjus pamoja mums paskutinį sykį…

Toks jau tas žmogaus gyvenimas – nenumaldomai bėgantis pirmyn ir nusinešantis šiandienos patirtis bei džiaugsmą ir paliekantis vien prisiminimus. Pamenate, gyvenimas – tai nuolat nykstanti dabarties akimirka. Laikas bėga ir šiandiena virsta praeitimi, kuri niekur nedingsta, bet vienaip ar kitaip įsitvirtina žmogaus pasąmonėje, lemdama naują dabartį ir ateitį.

Ne kartą esu kalbėjęs apie žmogaus pasąmonę – galingą jėgą, valdančią mūsų troškimus, jausmus ir mąstymą. Deja, yra žmonių, kurie, kaip ir dažnas Freudo amžininkas, bando neigti bet kokią pasąmonės įtaką savo gyvenimui, o kai kurie įsigudrina apskritai pareikšti ją neegzistuojant. O juk net ir toks pareiškimas gali būti nemenkas nesąmoningų procesų įrodymas: juk jei bandome kažką kategoriškai neigti, matyt, turime stipriai su tuo ir kovoti. O jei kovojame su pasąmone, vadinasi, ji yra tvirtas mūsų priešininkas.

Žmogus – prieštaringa būtybė. Neretai mes manome viena, o darome kita. Dar dažniau net nesusimąstome, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip, o tai ir yra geriausias nesąmoningo elgesio pavyzdys. Ar bent vienas mūsų įsisąmonina savo veiksmus vairuodamas automobilį? Ar pastebite, kad neapmąstydamas kelionės atsidūrėte reikiamoje vietoje? Tai kasdienybė, kuri niekam nekelia problemų. Problema atsiranda, kai mūsų elgesys ima erzinti kitus ar tampa tiesiog juokingas.

Štai vartau vasaros prisiminimus ir atgaivinu vieną jų. Karštą vasaros dieną sėdėjau kavinės terasoje, o prie gretimo stalo įsikūrė nemenka kompanija, kurios centre puikavosi vienos didžiausių šalyje alų gaminančių įmonių bosas. Pasirodė, kad kavinėje buvo pilstomas tos įmonės alus. Ir kaip buvo graudu žiūrėti į to boso palydovus, kurie iš kailio nėrėsi bandydami jam įtikti. Tačiau nustebino kitkas – pagrindinis šio farso veikėjas pasiuntė vieną iš savųjų „patikrinti“, kaip laikomas ir pilstomas kavinėje alus. Žinoma, pasiųstasis rado „pažeidimų“ ir visa kompanija ėmėsi kavinės savininkų „auklėjimo“. O liūdniausia šioje istorijoje tai, kad solidžios įmonės bosas elgėsi lyg vaikas, kuris visokiais būdais stengiasi įrodyti savo vertę ir galią.

Štai ir žmogaus psichologijos prieštaringumas: kuo mes labiau pasitikime savimi, tuo mums mažiau reikia įrodinėti savo galias. O tas, kuriam pasitikėjimo trūksta, neretai visaip bando jį sutvirtinti grėsmingu ir kategorišku elgesiu, tarsi laukdamas savo vertės patvirtinimo iš aplinkinių. Minėto verslininko svita tą atliko puikiai: juokėsi tada, kai tą darė bosas, lankstėsi ir pataikavo jam.

Galiu tik spėlioti, kodėl šiam žmogui reikėjo demonstruoti savo galią ar mėgautis pataikūnų dėmesiu. Matyt, pasitikėjimo savimi ar užtikrintumo savo pozicija jam tikrai trūksta. Kodėl? Tai jau kitas klausimas, į kurį atsakymą tegali duoti pats žmogus. Aišku viena – ankstesnė patirtis liko pasąmonėje ir iki šiol verčia jį gyventi vis bandant susikurti visagalybės iliuziją.

Tai viena mūsų patirties pusė – nesąmoningas jos veikimas dabartyje. Ji valdo mus visus, todėl geriausia pabandyti suprasti tokio poveikio išraiškas mūsų mąstyme bei elgesyje ir taip žengti į priekį vaduojantis iš nesąmoningos praeities įtakos.

Vis dėlto negaliu nepaminėti ir antrosios patirties pusės. Ji susijusi su žmonėmis, kurie sąmoningai pasirenka savo buvusius išgyvenimus ir prisiminimus lyg kažkokį kultą ir pradeda gyventi praeityje. Tokie žmonės, priešingai nei anksčiau paminėti, kurie negali išsivaduoti iš praeities įtakos, nenori savo patirties palikti istorijai. Matyt, mes visi kartais išgyvename panašias patirtis, kai graužiamės dėl kažkokių nuveiktų ar nenuveiktų darbų, gailimės praradę kokias nors galimybes ar niekaip neatsisveikiname su netektimis. Tačiau yra žmonių, kuriems laikas sustoja ir jie niekaip negali išsivaduoti iš savo istorijos. Žinau pagyvenusį žmogų, kuris niekada nepaliko tėvų namų, o šiems mirus nepalietė nė vieno jų daikto ar drabužio, palikdamas viską sustojusiame laike ir gyvendamas su įsivaizduojamais tėvais.

Taigi mes visi esame laiko ir praeities įkaitai. Vieni pasiduodame jų įtakai nesąmoningai, kiti, priešingai, esame linkę sąmoningai gedėti ir kentėti gyvendami sustingusiame laike. Ir nesusimąstome, kad praeities pakeisti negalime ir negalime pataisyti patirties. Mūsų galioje tėra tik galimybė priimti tikrovę, kurioje esame šią akimirką, bei kurti ateitį. Ateitį, kuri gali tapti gerokai smagesne ir gražesne patirtimi, vieną dieną tapsiančią praeitimi, o ši galbūt taps ne slegiančių išgyvenimų, bet išminties ir ramybės šaltiniu naujai laiko atnešamai dabarčiai.

Todėl ir neverta liūdėti dėl to, kad baigėsi vasara, nes ji kada nors sugrįš, o dabar prieš mūsų akis veriasi nuostabus įvairiaspalvio ir skaidraus rudens paveikslas. Mėgaukimės juo!

Kartais sakoma, jog Dievas žmogui davė protą tam, kad išskirtų jį iš gyvulių ir padarytų panašų į save. Juk ir Biblija teigia, kad Dievas žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą. Bet ar tikrai mes esame tas dieviškasis paveikslas, o ne paprasčiausia žmogbeždžionė, neaišku dėl kokios priežasties natūraliosios atrankos grandinėje įgavusi protą, kuris lyg ir išskyrė mus iš gyvūnų, bet nė kiek nepadėjo įgyti išminties?

Dievas davė žmogui protą ir džiaugėsi savo darbu. Panašiai teigia bet kuris tikėjimas, tačiau kartais atrodo, jog Dievas žmogui protą davė visai ne tam, kad pasididžiuotų savo kūriniu, bet, matyt, tam, kad pajuokautų. Ir žiūrėdamas į savo protinguosius kūrinius jis greičiausiai turi dėl ko smagiai pasijuokti, o gal ir paliūdėti…
Tokios niūrokos mintys kyla ne dėl to, kad šiandien tiesiog esame užlieti informacijos apie save naikinančią žmoniją, baigiančią išsemti gamtos išteklius ar net juos piktavališkai sunaikinti, ne dėl to, kad žmogaus protas sukūrė neišsenkamas ginklų atsargas ir vis bando jas kur nors panaudoti, ir ne dėl to, kad žmogus protą naudoja silpnesniajam nuskriausti ar stipresniajam sunaikinti. Liūdesį kelia tai, kad mes protą iškeliame į aukštumas, pamiršdami, jog protas ir išmintis nėra vienas ir tas pats, nes išmintis padėtų suprasti, kad mes turime ir širdį, kuri skirta ne vien kraujui po kūną varinėti, bet ir tam, kad mylėtų panašų į save, atjaustų ir globotų už save silpnesnį.
Neseniai interneto platybėse perskaičiau straipsnį, kuriame teigiama, kad mūsų smegenys (o protas dažniausiai ir siejamas su jomis) linkusios rinktis tokį paaiškinimą, kuris joms labiausiai tinka, nors nebūtinai yra teisingas. Nesu tikras, kad didžioji dalis skaitytojų atkreipė dėmesį į šį tekstą, tačiau, mano manymu, jis yra ne tik aktualus, – tai ir neblogas bandymas nuvainikuoti taip mūsų išgirtą protą bei atkreipti dėmesį į kitas žmogaus dvasioje glūdinčias jėgas, o, matyt, ir stiprybes.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Nepamenu, kas yra pasakęs: „Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis…“ Kadangi visą savo brandų gyvenimą tenka bendrauti su įvairiausiais skausmo ir dvasinių išgyvenimų persismelkusiais žmonėmis, klausyti begalę istorijų apie skriaudas, prievartą, pažeminimus, galiu panašų posakį pritaikyti ir sau. Tik man labiau patiktų kitokia versija: „Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu kates…“

Kas nors galėtų mane užginčyti, sakydamas, kad mano darbas – tai tik viena medalio pusė, nes jis susijęs tik su viena, ir tik kančia paženklinta, žmogaus gyvenimo dalimi, o teigiamoji žmonijos būties pusė man nepasiekiama vien dėl darbo specifikos. Toks oponentas tikriausiai būtų teisus. Bet sakykite, ar kas nors iš jūsų bent kartą per dieną nesusiduria su kančia ir bendrauja vien su laimingais žmonėmis?
Jau ne kartą esu rašęs, kad negatyviosios gyvenimo pusės paieškos tampa mūsų hobiu. Ir tą nesunkiai įrodyčiau atsivertęs bet kurią žiniasklaidos priemonę ar įsijungęs televizorių. Kasdienės žinios pradedamos ir baigiamos nelaimėmis, katastrofomis ar artėjančio karo ženklais. Todėl nė kiek neatrodo keista, kad pozityvi informacija ima nebepasiekti mūsų ir praplaukia pro akis net nepastebėta.
Kita vertus, išmokyti laukti nelaimių, mes nejučia virstame fatalistais, kurie nebegali patikėti, kad gali nutikti ir kitaip. Žmogus iš prigimties yra stabilumo ir prognozuojamumo siekianti būtybė. Tik tai ir tegali garantuoti saugumą, kuris, anot šiuolaikinės psichoanalizės, yra vienintelė mūsų motyvacinė jėga. Prieš gerą šimtmetį psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas sakė, kad žmogų motyvuoja malonumo siekis, o dabarties psichoanalitikai labiau linksta pripažinti, kad pagrindinė vertybė yra saugumas. Ir kaip gali mus vesti pirmyn malonumas, jei šiandien tampame nemalonumų ir bėdų įkaitais?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Pastarąjį savo komentarą (“Veidas”, Nr. 16) pradėjau iš paciento išgirstu anekdotu. Šįkart vėl noriu pradėti kitu to paties žmogaus man papasakotu anekdotu, kuris vėlgi, mano manymu, labai neblogai atspindi mūsų gyvenimą ir mūsų asmenybes.

Taigi kartą per mišką bėga vilkas, lapė ir kiaulė. Staiga visi trys įkrinta į gilią duobę, išraustą po samanom. Pamažu atsipeikėja. Vilkas apsidairo ir galvoja: aha, lapė yra, vadinasi, bus ką pamylėti; kiaulė yra, bus ir ką suėsti – gyventi galima. Lapė irgi dairosi ir rezga: vilkas čia, taigi sekso bus; kiaulė irgi čia, tad maisto nepritrūksim – žodžiu, visai geras gyvenimas. Kiaulė irgi bando savo galimybes nustatyti: taip, vilkas ir lapė šalia, vadinasi, mirties neišvengsiu. Ir tada jiems sako: “Jūs, matyt, mane suėsit…” Tie tik patvirtina kiaulės nuogąstavimus. Tada kiaulė paprašo: “Leiskit man prieš mirtį bent padainuoti…” Vilkas ir lapė pasirodo geranoriški, skubėti nėra kur – tegul dainuoja. O kiaulės dainos, žinia, vien žviegimas. Žviegia ji, o netoliese miško trobelėje medžiotojai sėdi. Girdi jie baisų žviegimą ir susidomi, ar tai tik ne jų kiaulė. Eina garso link ir randa duobėje visus tris nelaimėlius. Kiaulę ištraukia, o vilką ir lapę nušauna. Guli duobėje visas kraujais paplūdęs vilkas ir prieš mirtį godoja: sekso buvo, maisto buvo – tai ne, maža pasirodė, šou užsimaniau…
Toks tad anekdotas, ir pabandykit atsakyti, ar neprimena jis mūsų pačių gyvenimo. Ar nėra taip, kad labai dažnai turėdami, atrodytų, viską, ko mums reikia, vis esame nepatenkinti, piktinamės, jog kiti turi daugiau, ir taip tik griauname savo pačių pasitenkinimą. Dirbdamas su pacientais pastebiu, kad nemažai bėdų susikuriame patys. Matyt, ne veltui apie mus pasakojami ironiški anekdotai, kad jaučiame pasitenkinimą matydami degantį kaimyno tvartą. Bet atrodo, kad šiandien nė kiek ne mažiau taiklūs būtų anekdotai apie pasitenkinimą dėl mūsų pačių degančio tvarto – juk bus dėl ko dar sykį paraudoti…

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Kartą vienas pacientas man papasakojo smagų ir, mano nuomone, labai įžvalgų anekdotą, kuris puikiai atskleidžia, kaip mes sugebam savaip interpretuoti įvykius ir aplinką.

Taigi anekdotas: du geri draugai gretimų parapijų klebonai kiekvieną sekmadienį viešėdavo vienas pas kitų pietų. Kartą vienas jų ėmė ir nepakvietė draugo eilinių sekmadieninių pietų. Antrasis nustebo, tačiau nieko pirmajam nepasakė, bet kitą savaitgalį irgi jo nebepakvietė. O kai pirmasis tą patį pakartojo dar kartą, antrasis paskambino ir paklausė: “Klausyk, bičiuli, kaip čia nutiko, kad mes pietauti nebesusitinkam?” Draugas jam ir atsakė: “Žinai, brolau, kai mes paskutinį kartą pietavom, man dingo sidabrinis šaukštelis…” Antrasis priblokštas: “Drauge, negi tu mane, šventą žmogų, gali įtarinėti vagyste?” O pirmasis į tai: “Ne, šaukštelis atsirado… Bet nuoskauda tai liko…”
Šio anekdoto įžvalga man atrodo ypač gili – kaip mes sugebam keistai interpretuoti įvykius ir mus supantį pasaulį. Ir tai yra mūsų jau neanekdotinei kasdienybei tinkanti tiesa, nes mes iš tikrųjų kiekvienas savaip vertiname gyvenimą, kiekvienas turime savitą požiūrį, nes ir mūsų patirtis labai skirtinga. Mes tiesiog esame skirtingi. O tai yra labai gerai, nes jeigu žmonės būtų vienodi, gyvenimas taptų nuobodus ir bespalvis.
Tačiau problema kyla tuomet, kai mes savo požiūrį bandome primesti kitiems. Duok Dieve, kad tas požiūris bent būtų teisingas, bet neretai mes esame tiesiog įtikėję savo tiesa ir neleidžiame kitam žmogui abejoti. Tuomet mūsų argumentacija virsta paprasčiausia vaikiška tikrove: “Jei aš taip manau, vadinasi, taip ir yra…”
Brandi asmenybė yra abejojanti. Kuo žmogus primityvesnis ar kuo mažiau pasitiki savimi, tuo gali tapti kategoriškesnis ir labiau brukti kitiems savo nuomonę. Bėda ta, kad aplinkiniai tuomet yra verčiami atsisakyti savo požiūrio ir ima šalintis tokio žmogaus. Deja, ne visuomet. Kartais, ypač kai užkabinami jausmai, mes staiga patikime svetima tikrove ir tampame tarsi mankurtai – kito asmens vidinio pasaulio dalimi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Esant krizei net ir labai tvirti bei kontroliuojantys situaciją asmenys pasiduoda nerimo ir pasąmonės įtakai. Tereikia skaityti tą informaciją, kuri prasprūsta klaidomis ar tarp eilučių. Jokia savikontrolė nėra įgali įveikti pasąmonę.

Vladimiras Putinas suklydo… Ne, nekalbėsiu apie politinę pastarojo meto įvykių pusę, tačiau pabandysiu pažvelgti į tai, ką jau esu bandęs panagrinėti viename iš ankstesnių savo straipsnių apie pasąmonės vaidmenį mūsų kasdieniame gyvenime. Kasdienybėje psichika neretai krečia išdaigas to nesitikintiems ir visai nelaukiantiems žmonėms, o krizių atveju pasąmoninis veikimas tampa ypač akivaizdus, nes nerimo vedami mes prarandame sąmoningą kontrolę ir pasąmonė pasirodo visu gražumu.
Taigi V.Putinas suklydo… Tą būtų pastebėjęs kiekvienas bent kiek psichologijoje susigaudantis žmogus, jei tik būtų sekęs garsiąją prieš porą savaičių surengtą jo spaudos konferenciją, skirtą Ukrainos okupacijai pateisinti. Deja, savo klaida Rusijos vadas sužlugdė bet kokį bandymą sukurti nekaltumo įvaizdį pasaulio akyse. Gaila, kad niekas apie tai neprabilo.
O klaida iš pirmo žvilgsnio atrodė visai menka. Kalbėdamas apie Rusijos “nedalyvavimą” Krymo smogikų rengimo procese ir pačiuose įvykiuose, V.Putinas tarstelėjo maždaug tai: “Mes matėme, kokie puikiai parengti smogikai veikė Kryme… Atsiprašau, tai yra Kijeve…” Psichoanalitikas iš karto gali šiame “nekaltame” apsirikime įžvelgti riktą, tai yra kalbos klaidą, kai sąmoningai bandomas nuslėpti tikrasis troškimas ar motyvas staiga prasprūsta pro sąmonės filtrą ir pasirodo kalboje. Remdamiesi šia logika turėtume aiškiai pasakyti, jog V.Putinas patvirtino, kad Kryme, o ne Kijeve, veikia labai gerai parengti smogikai, o ne kažin kokie iš gatvės mušeikų surinkti “savigynos būriai”.
Beje, toje konferencijoje galima buvo išgirsti ir dar ne vieną Rusijos prezidento klaidą, kurios jis tikrai sąmoningai nebūtų daręs. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Maidano kovotojų rengimą mūsų regione, V.Putinas pasakė: “Jie buvo rengiami Lenkijoje, Lietuvoje ir turbūt pačioje Ukrainoje…” Vėlgi frazė neatrodė kaip nors reikšminga, tačiau įterptas žodelis “turbūt” aiškiai parodė, kad prezidentas kalba neužtikrintai ir net jo pasąmonė neleidžia tvirtinti melo, lyg tai būtų tiesa.
O dar viena klaida, man atrodo, tiesiog turėjo atkreipti politologų dėmesį. Ji prasprūdo tuomet, kai V.Putinas pareiškė, kad neturi su kuo Ukrainoje derėtis, mat jis nepripažįsta nei tos šalies prezidento, nei vyriausybės, kurie nėra legalūs, tačiau pripažįsta Rados legitimumą. Bet juk ne kas kita, o Rada nušalino senąjį prezidentą ir paskyrė laikinąjį šalies vadovą bei vyriausybę. Vadinasi, jie yra teisėti, jei V.Putinas pripažįsta Rados, o tuomet ir jos sprendimų, teisėtumą.
Kaip matome, esant krizei net ir labai tvirti bei kontroliuojantys situaciją asmenys pasiduoda nerimo ir pasąmonės įtakai. Tereikia skaityti tą informaciją, kuri prasprūsta klaidomis ar tarp eilučių. Jokia savikontrolė nėra įgali įveikti pasąmonę.
Įdomių pasąmonės viražų buvo galima pastebėti ir mūsų padangėje. Nerimas dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, atrodo, tvirtai užvaldė mūsų politikų sąmonę, ir ši prarado galimybę valdyti veiksmus bei kalbas.
Nežinau, kodėl prezidentė viešai paskelbė apie Darbo partijos ryšius su Kremliumi, bet tos partijos atstovų reakcija pasirodė tiesiog unikali. Seimo pirmininkė, kuri ir šiaip nesukuria ypač tvirtos asmenybės įspūdžio, leptelėjo, kad prezidentė dabar privalės pagrįsti savo teiginius arba jos lauks apkalta. O tai, mano manymu, ir yra atsakymas į klausimą apie Kremliaus įtaką jos partijai.
Valdančioji koalicija situaciją dar labiau dramatizavo, paskelbdama, kad lauks prezidentės atsakymo vieną savaitę! Skamba kaip ultimatumas… O kas gi labiausiai pastaruoju metu mėgsta ultimatumų kalbą?
Taigi vėl kyla jau klasikiniu tapęs klausimas: ar visi šie susistumdymai šalyje nepaskatins kokio nors paprastų piliečių gelbėtojo iš užsienio šalies ateiti ir įvesti tvarką neprognozuojamoje Lietuvoje? O tą padaryti būtų visai paprasta, mat dar vienas “darbietis” viešai prikalbėjo apie neva Lietuvos teturimus du tankus ir vieną lėktuvą, iš ko Rusija ilgokai šaipėsi.
Man visa tai atrodo dramatiškai. Tačiau nenoriu tapti dar vienu gąsdintoju, kokia jau tapo mūsų žiniasklaida. Suprantu, kad žurnalistai turi pranešti apie pasaulyje vykstančius įvykius, o įvykiai Kryme tikrai tapo mėnesio tema, bet ar visuomet reikia gąsdinti savo piliečius „neišvengiamai artėjančiu” trečiuoju pasauliniu karu arba nauja Lietuvos okupacija?
Mat pastarojo meto žiniasklaidos puslapiai tiesiog trykšta apokalipsės nuojauta, prisigalvojama net iki tiek, kad šalyje jau pradėta mobilizacija. Atrodytų, keista, kad spausdinama tai, kas nepatikrinta. O kad būtų dar baisiau, atrandama ir temų iš kosminių platybių. Štai vienas interneto portalas kovo pradžioje užvertė skaitytojus serija straipsnių apie tai, kas nutiktų, jei Žemė (o tai, anot rašytojų, yra įmanoma) nukryptų nuo savo orbitos. Apokalipsė, mirtis, karas… Kam tai?
Suprantu, kad emocijos visuomet yra galinga jėga, o manipuliavimas jomis padeda žmogų valdyti. Nerimo apimtas asmuo visuomet stengsis ieškoti teisybės ir atsivers jį išgąsdinusio laikraščio ar interneto portalo puslapį dar kartą, tikėdamasis gauti naujos informacijos, kuri paneigtų ar papildytų pirmąją. Tačiau ar nėra taip, kad patys žurnalistai šitaip nesąmoningai slopina savo nerimą, perduodami jį kitiems? Juk žmogus dalijasi jausmais, ir tai padeda nusiimti jų naštą. Tačiau vėliau tai grįžta bumerangu – mat plečiamas bendruomenėje nerimas didėja ir pamažu tampa nevaldomas.
Ir dar. Kažkaip prisiminiau pasaką apie piemenį, kuris kaimynus gąsdindavo istorijomis apie neva bandą puolančius vilkus ir smagindavosi, kai jiems sulėkus gelbėti paaiškėdavo apgaulė. Tačiau kai vilkai bandą užpuolė iš tikrųjų, ginti jos nebebuvo kam – niekas piemeniu nebetikėjo. Tai ar nenutiks ir mums taip, kad atbukinti karo ir vis neprasidedančios okupacijos istorijų, nepatikėsime ir neateisime šaliai į pagalbą, kai jos prireiks iš tikrųjų?

Savo klaida Rusijos vadas sužlugdė bet kokį bandymą sukurti nekaltumo įvaizdį pasaulio akyse. Gaila, kad niekas apie tai neprabilo.

Mes ne meilės ir laisvės savyje atrasti nesugebame, bet apskritai nemokame džiaugtis. Džiaugsmas žmogui tampa tiesiog nebūdingas.

Matyt, dauguma tautiečių sutiktų su nuomone, kad vasaris geriausiai simbolizuoja žiemą, nes jis atneša pūgas, o niūrus dangus neretai primena ir gausias ašaras liejantį lapkritį, kurį esame įpratę vadinti niūriausiu metų mėnesiu. Kažkaip ir vasaris atrodo niūrokas, nepaisant to, kad šiemet jis gana vaiskiai pakeitė žvarbiais vėjais ir nemažomis šildymo sąskaitomis įkyrėjusį sausį.
Kita vertus, vasarį visai teisingai būtų galima pavadinti ir savotiška „pabaigos pradžia”. Sulig juo baigiasi žiema ir prasideda pavasaris, o neretai jį simbolizuojančios pūgos simbolizuoja ir artėjantį atodrėkį bei naują metų proveržį, kai nuo stogų ima varvėti gana greitai vandeniu virstantis sniegas, o rytinė tamsa mus apleidžia kaskart vis anksčiau.
Vasarį pavadinčiau ir tipiniu lietuvišku mėnesiu. Beje, ne tik dėl to, kad ką tik atšventėme Nepriklausomybės dieną, kurią Lietuvos Taryba ano šimtmečio pradžioje lyg tyčia parinko niūriai žiemiškai tautiečių nuotaikai praskaidrinti. Bet ir dėl to, kad vasarį atgimusi Lietuvos valstybė savaime susisiejo su atgimstančia gamta bei ilgų metų paženklintos okupacijos pabaigos pradžia. Sakau „pabaigos pradžia”, nes vos po poros dešimtmečių teko vėl užsimesti ant pečių okupacijos jungą, kurį jau tikrą pavasario dieną po daugelio metų, tikėkimės, galutinai, nusimetėme dar kartą.
O kaip tipinis lietuviškas mėnuo vasaris mano pasąmonėje įsitvirtino dėl paprastos priežasties. Jis yra toks pat neprognozuojamas ir niūrus kaip tūlas lietuvis, nuolat besižvalgantis, dėl ko dar sykį pagodoti ir savo sunkią dalią apverkti. Bet vasaris, kaip ir lietuvis, gali ir nustebinti: ką tik piktais vėjo gūsiais žvarbinęs, jis nelauktai pradžiugina šiltais saulės spinduliais, pranešdamas apie artėjantį pavasarį. Iki šiol taip ir negaliu suprasti, iš kur pas mus tiek to netikėtumo: ką tik “kvailą” valdžią ir “bukus” kaimynus keikę, abejingais ar net piktais žvilgsniais varstę “kažkodėl vis besigrūdančius” troleibuso ar prekybos centro pakeleivius, su ašara akyje aukojame nemažas sumas kenčiantiems, o bažnyčiose ramybės linkime kiekvienam greta atsidūrusiam.
Ne veltui, matyt, vasaris pažeria ir dar daugiau kontrastų. Greta pūgos ir saulės tirpdomo sniego sandūros jis įtaiso ir dvi iš pažiūros visiškai svetimas viena kitai šventes: jau minėtą Nepriklausomybės dieną ir Šv. Valentino linksmybes. Kontrastas čia gana įdomus: viena vertus, niūri žiema, kita vertus, karščiu alsuojanti meilė ir džiaugsmas. O lietuviški kontrastai supainioja vertybes ir tarp švenčių: džiaugsmas Meilės dieną ir rimtis bei susikaupimas Vasario 16-ąją. Laimei, pastaroji šventė tampa vis džiaugsmingesnė, bet pagraudenimų ir grėsmių įvardijimų iškilminguose posėdžiuose ir renginiuose, ko gero, tikrai nepritrūksime. O kad taip galėtume tiesiog linksmintis ir džiaugtis – juk laisvę minime! O jei dar meilę su laisvės džiaugsmu susietume, turėtume visai pakilų vasario tridienį…
Bet lietuvis nebūtų lietuvis, jei savo ir taip vidinių konfliktų draskomos sielos nepadraskytų dar labiau ir nerastų dėl ko ir kitų šalčiu paspirginti. Tikras vasario žmogus tas tautietis. Tad ir šiandien vis dar sutinkame megztomis beretėmis vadinamų ir jomis ne tik galvas, bet ir smegenis nuo pamąstymo prisidengusių piliečių, kurie piktai keiksnoja visus, išdrįsusius Valentino dieną švęsti, nes ji, girdi, tautos idealus paniekina ir laivės kovas pažemina. Bet jie nepamąsto, kad, aklai puldami kitą, jį tik atbaido nuo savo vertybių, ir jo pasąmonėje Nepriklausomybės diena ir tūžmingas įsimylėjėlių dieną smerkiančiųjų choras tampa vienu…
O galėtume tiesiog džiaugtis meile ir laisve, kurios kažkodėl mūsų vidiniame pasaulyje nelimpa, ir tiek. O juk kiek daug kalbėta apie “meilės laisvę” ir “laisvės meilę”… Visam pasauliui tai susijusios sąvokos, bet mums kažkodėl ne.
Čia šaknys, matyt, slypi visai kitur. Dirbdamas su pacientais pastebiu, kad mes tiesiog ne meilės ir laisvės savyje atrasti nesugebame, bet apskritai nemokame džiaugtis. Ir visai ne apie depresiją ar kokią kitą psichikos bėdą kalbu, nes džiaugsmas tiesiog tampa nebūdingas žmogui. Mes nesugebame įvertinti to, ką turime, bet vis knaisiojamės po neturėjimo klodus. Užuot atradę savo vertybes, imame lygintis su kitais ir atrandame vien trūkumus ir pavydą. Būna įdomu, kai paprašyti įvardyti savo pranašumus, mano pacientai netikėtai atranda jų gerokai daugiau nei trūkumų, tačiau apskritai ateina į psichoterapiją, nes save laiko nevykėliais, gyvenimo nuskriaustais žmonėmis.
Taip jau yra, kad savo vertybes atsinešame iš vaikystės, susikūrę jas šeimose. Iš ten pat atsinešame ir savivertės pojūtį, leidžiantį ar draudžiantį jaustis gerais, sėkmingais ar tiesiog visaverčiais. Tačiau sakykite, iš kur žmogus gali gauti dvasinės pilnatvės, jei nuo mažens yra apstatomas reikalavimais ir taisyklėmis, pamirštant, kad vaiką reikia nuolat maitinti ne tik košėmis, bet ir pripažinimu bei įvertinimu? Kiek esu matęs žmonių, kurių pasiekimai vaikystėje buvo vertinami kaip savaime suprantamas dalykas, o nesėkmės nuolat baudžiamos. O kiek esu matęs žmonių, kurie vis girdėdavo, ko yra nepadarę ar ne taip padarę, bet retai kada išgirdę, kokie puikūs jie yra.
Kiekvienas žmogus – sava istorija. Kiekvienas pacientas irgi atsineša savitą gyvenimo pojūtį ir tik jam būdingą savivertę. Deja, dažniausiai menką savivertę, kuri gimsta dar tuomet, kai mes, suaugusieji, įsivaizduojame, jog vaiką reikia auklėti griežtai, nustatyti jam taisykles ir reikalavimus, bet pamirštame, kad laistyti reikia ne tik gėles. Gėlė be vandens nuvysta, o žmogus be pripažinimo ir žavėjimosi juo tiesiog nepažįsta savęs ir nemoka džiaugtis gyvenimu, nes nežino, koks jis turi būti…
Ir tada žmogus ima ieškoti pavyzdžių, kurie užpildytų jo viduje esančią tuštumą ir įprasmintų gyvenimą. Deja, neretai tie pavyzdžiai būna nepasiekiami arba tiesiog nevykę. O juk tereikia įsiklausyti į F.Kafkos mintį: “Būk savimi, užuot svarstęs, kuo būti.”

Mes nesugebame įvertinti to, ką turime, ir vis knaisiojamės po neturėjimo klodus.

Atėję naujieji metai galbūt kai kam iš mūsų sužadino krizę ir paskatino bejėgystės jausmą, su kuriuo žūtbūt reikia susidoroti.

Psichologai mano, kad šventinis laikotarpis visuomet susijęs su tam tikra krize. Tiek mūsų gimtadieniai, tiek senų metų pabaigos ir naujų metų pradžios virsmas dažnai sukuria sunkumų žmogaus psichologinei būsenai. Neretai patys to nepastebėdami artėjant gimtadieniui įžengiame į kažkokį nesėkmių ruožą, laukdami ateinančių naujųjų tampame irzlesni, o kartais liūdnesni.
Ir niekas nėra pajėgus paaiškinti, kodėl tai nutinka, o dažniausiai sakome, kad tiek metų virsmas, tiek dar vienų metų gyvenimo kelyje įveikimas ir yra ta slapta liūdesio, nerimo ar kito neįprasto jausmo atsiradimo priežastis… Net ir tie, kurie džiaugsmingai sutinka minėtus pokyčius, ne visuomet iš tikrųjų būna laimingi, nes džiaugsmas, pasak psichoanalitikų, kartais tiesiog slepia jausmą, kurio pripažinti sau negalime ar nenorime. Ir tuomet nesąmoningai imame ignoruoti liūdesį ar kokį kitą nemalonų jausmą, o vietoj jo susikuriame priešingą, kurį priimti kur kas smagiau.
Galbūt jau pastebėjote, kad vis kalbu apie nesąmoningus procesus, teigdamas, kad daugelį dalykų mes renkamės pasąmonės skatinami. Tai, apie ką pries gerą šimtmetį ėmė kalbėti psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas, šiandien tapo kasdienio gyvenimo dalimi, ir niekam nekyla abejonių, kad žmogaus psichika funkcionuoja ne vien sąmoningu lygmeniu. Pasąmonė, kurioje kaupiama visa išgyventa ar sužinota informacija, yra galinga jėga, neretai kiekviename žingsnyje valdanti mūsų likimą. Kai kurie mokslininkai net teigia, esą ji tokia galinga, jog manyti, kad žmogus yra sąmoninga būtybė, yra mažų mažiausiai naivu.
Taigi, pasak kai kurių smegenų tyrėjų, sąmonė tėra kažkoks miražas, už kurio mes kabinamės, teigdami žmogaus didybę ar galimybę valdyti savo likimą. Neretai tą likimą už mus sudėlioja mūsų pačių pasąmonė, kuriai jokios įtakos mes daryti negalime. Tačiau ar tikrai negalime? Juk visa tai, kas šiandien yra įsikūrę mūsų nesąmoningame pasaulyje, kadaise perėjo sąmonės filtrą. Nesąmoningas elgesys šiandien tėra vakarykštės dienos, tegul ir prieš daug metų praėjusios, sprendimų atspindys.
Vadinasi, galime galvoti, kad vis dėlto savo likimą kuriame ir valdome patys. Juk pasąmonę galime pažinti, o ne vien pasiduoti jos spaudimui. O pažinę jau galime ir keisti. Neretai pacientai psichoanalitiko klausia: “Na gerai, dabar aš suprantu, kas su manimi vyksta, bet kas iš to?” Ir atsakymas tokiam žmogui gana paprastas: o tai, kad tol, kol mes nepažįstame savęs, nieko negalime apskritai pakeisti, bet suvokę savo elgesio priežastis ir motyvus bent jau galime pabandyti kai ko atsikratyti…
Taigi čia ir priartėjame prie dviejų bazinių išvadų. Pirma, žmogus yra pasąmonės vedama būtybė, bet pažinęs ją gali sąmoningai savo likimą keisti. Antra, reikšmingi gyvenimo pokyčiai, kuriais neretai tampa tiek pasaulio, tiek ir paties žmogaus metų virsmas, yra puiki dirva pasąmonės įtakai išplėtoti. Mat pasąmonė visuomet stengiasi išlaikyti stabilumą, nesvarbu, kad jis kartais tėra įprastos skausmingos patirties atkartojimas. O kad skausmingos patirties atkartojimas nepaverstų mūsų bejėgiais, neretai imamės pačių keisčiausių tvarkymosi su bejėgyste būdų. Pavyzdžiui, imame kovoti su visais ir viskuo vien tam, kad įrodytume savo visagalybę ir vėl taptume magiškais savo likimo valdovais.
Štai ir priėjome prie suvokimo, kad atėję naujieji metai galbūt kai kam iš mūsų sužadino krizę ir paskatino bejėgystės jausmą, su kuriuo žūtbūt reikia susidoroti. Tai nenuostabu, kad aplinkui ne tik tęsiasi senosios kovos, bet įsiplieskė ir naujos. Įdomiausios jos, be abejo, politinėje arenoje. Prieš akis pasirodė euro monetos, ir prasidėjo…
Štai Seimo pirmininkė, niekaip nenuleidžianti kovos su prezidente vėliavos, atidarė antrąjį frontą, pradėjusi kovą su premjeru euro įvedimo stabdymu. Be mano sutikimo euro nebus! Ar ne dėl to, kad aiškiai trūkstant pasitikėjimo savo politinėmis, intelektinėmis ar dar kokiomis jėgomis būtinai reikia įtvirtinti magišką visagalybės pojūtį? O magija – juk iš cirko srities, tad ir kovingas visagalybės demonstravimas tampa paprasčiausia karikatūra. Bet galinga gi ta pasąmonė! Niekaip žmogus nesugeba suvokti, kad jo elgesys seniai tapęs pašaipų objektu…
O dar juokingiau atrodo, kai nenorėdamas atsilikti jau seniai bet kokią įtaką praradęs nušalintasis prezidentas ima kovoti su vėjo malūnais reikalaudamas referendumo dėl euro įvedimo. Lyg visose sutartyse Lietuva nebūtų įsipareigojusi jo įsivesti? O čia dar ir mažoji lenkiškoji koalicijos partnerė galvą pakėlė, nes staiga suvokė, kad atsirado proga ir jai galią pademonstruoti.
Visa tai – mūsų pasąmonės išdaigos. Išdaigos visuomet linksmos, tad linksminamės visi stebėdami kvailokus politikų kovų viražus. Ir dar ilgai linksminsimės, nes atrodo, kad kai kurie jų net nebando suvokti ką darantys ir kaip kvailai tai atrodo. Bet visai nejuokinga tampa, kai politinės kovos ima žaloti sveikatą. Negalėdami įveikti tikrų ar menamų varžovų, kartais agresiją nukreipiame į save ir savo visagalybę pademonstruojame sau patiems. Ir tada nesąmoningai žalojame save, agresiją versdami infarktu, insultu, aukštu kraujospūdžiu ar depresija. Tai ir tampa visai nebejuokinga, kai vienam politikui depresija diagnozuojama, o kitas dėl infarkto išvežamas tiesiog iš Seimo salės…
Tokia tad mūsų pasąmonė. Galinga, bet suvaldoma jėga. Galinga, nes gali mus paversti tik juoką keliančiais klounais. Suvaldoma, nes pabandę ją pažinti ir atverti savo elgesio motyvus galime iš tikrųjų gyventi prasmingesnį gyvenimą. Ir tuomet tampa aišku, kad nors nuo likimo nepabėgsi, kiekvienas esame savo likimo kalvis.

Nesąmoningas elgesys šiandien tėra vakarykštės dienos, tegul ir prieš daug metų praėjusios, sprendimų atspindys.

Atrodo, kad nesame pasyvi tauta, nes agresiją liejame tikrai aktyviai. Ir, deja, primityviai.

Ir kaip tik mes savęs nevadiname, kokių tik gražių epitetų neparenkame… Ir didvyrių žeme, ir rūpintojėlių ar dievdirbių kraštu skelbiamės, ir Marijos dalyvavimo mūsų tautos bei šalies kūrimo istorijoje nepamirštame. O kiti, pasirodo, apie mus kartais ir kitaip pagalvoja. Ne itin gerais darbais pagarsėję jau esame ir Didžiojoje Britanijoje, ir Ispanijoje, ir Norvegijos fiordų pašonėje, tad nenuostabu, kad nusikaltėlių tautos vardas irgi prie mūsų jau senokai limpa.
Psichoanalitikai neslepia, kad lietuviai labai analinio charakterio žmones primena. Tai tie, kurie antraisiais gyvenimo metais su tėvų auklėjimu susidūrę ima jam visaip priešintis, bet niekaip tėvų neįveikę maištą į suaugusiojo gyvenimą nusineša. Tai ir teršia, laužo, naikina viską, kas ne taip padėta, ar kokią šunybę iškrėtę atsidžiaugti negali, kad niekas nepamatė ir nepagavo… Taip „analikai“ prieš griežtas tėvų taisykles ir vidinius savo pačių varžtus kovoja: žvilgtelėkit kada į viešųjų tualetų erdves ten, kur niekas tuoj pat nesuskumba išvalyti ir sutvarkyti, – patys mūsų „maištavimu“ įsitikinsite.
Neseniai per „Labo ryto“ laidą TV ekrane nugirdau psichologę sakant, kad lietuviai yra pasyviai agresyvūs. Mat jai atrodo, kad mes kažkaip savo agresiją slaptu veikimu pademonstruojam: ne atvirai priešinamės, bet tyliai tvarkos nesilaikom, ne tiesiog mušam kokį silpnesnį pasigavę, bet atsisakom paklusti įvairiausiems nurodymams. Nuskambės paradoksaliai, tačiau pasyviai agresyvūs renkasi ne veikimą, bet neveikimą.
Gal ir yra čia tiesos, nes tikrai neseniai naują įvaizdį „Lietuva – drąsi šalis“ kūrusi mūsų tėvynė nestokoja drąsuolių, kurie tik minioje savo ryžtą demonstruoja ar šunybes tamsoje, niekam nematant, krečia. Bet vis dėlto paklauskime savęs, ar tikrai jau mes tokie pasyviai agresyvūs.
Taigi apie agresiją. Vos ruduo prasidėjo, ir iš jos neišlipame jau net valstybiniu lygiu. Su Rusija reikalai jau virtę slaptuoju karu, bet čia pasyvią agresiją ne mes demonstruojame, jei savo pasyvumo neįžvelgsime nieko nedaryme. O kartais taip norėtųsi, kad geležinkelio bėgius, kuriais visoks tranzitas į Kaliningradą keliauja, kas nors pusmečiui paremontuoti nuspręstų. Bet ką aš čia šneku – dar kas nors ir mane prie pasyviai agresyviųjų priskirs…
Na, visi žinome, kad protu kartais Rusijos nesuprasi, o ir ne mūsų, paprastų žmonių, reikalas su ja kalbėtis. O nepaprastieji, manding, tie, kur arčiau Dievo, valdžioje sėdi, dabar ne santykius su didžiąja kaimyne gvildena, bet tarpusavio karą kariauja. Tik pasikeitė Seimo vadovai, ir prasidėjo. Naujoji pirmininkė smagiai savo poste startavo – vien ką pasvarstymai apie ritualinių skerdimų įteisinimą reiškia! Bet kad nuobodumas šalyje dingtų, ėmėsi ir dar svarbesnių šaliai darbų, pavyzdžiui, atimti apsaugą iš pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo šalies vadovo. Po to ir su prezidente apsišaudė. Gaila, kad šūviai tik iš vienos pusės aidėjo, – dar linksmiau būtų.
Būtų linksma, deja, jei nebūtų liūdna. O liūdna visai ne dėl to, kad kaunasi valstybės vadovai, bet liūdna, kad apskritai kaunasi. Ne veltui, matyt, kitos tautos agresoriais mus jau vadina. O kaip kitaip vadinti, jei pagrindinis vieno iš vadovų tikslas tampa ką nors nubausti, ką nors iš ko nors atimti, o pasiskaninimui dar ir skerdimo (!) klausimą išspręsti… Labai simboliška, ar ne?
Laimei, prezidentė į visą šį „analinį“ jovalą nesivelia ir niekaip nereaguoja, bent šitaip santykiuose su Rusija šalies sumenkusią savigarbą išlaikydama. Beje, analizuojant visų tokių kovinių viražų peripetijas, Rusijos vaidmens atmesti neįmanoma. Paprastai nutinka, kad labiausiai agresija trykšti ima tie, kurie sunkiai pajėgia ją atlaikyti. Manyčiau, kad kaimynės agresijos grėsmė kai kam iš mūsų vadovų kelia tikrai nemažą nerimą ir atveria bejėgiškumo jos akivaizdoje akis. Tada ir kyla poreikis savo bejėgystę į aplinkinius projektuoti – silpnesnius už save bejėgiais priversti pasijusti, o pačiam bent kažkokią iliuzinę jėgą pademonstruoti. Tai, matyt, yra nemažas argumentas, bandant suvokti, kodėl valdžios žmonės ne tik su kitaminčiais sąskaitas suvedinėti ima, – net ir savus ministrus ar bendrapartiečius iš postų savo pačių rankomis versti bando.
Vis dėlto negalima nematyti ir paprastesnių nei socialinių agresijos šaknų. Ne tik bejėgiškumo prieš išorinį priešą projekcija gali ją skatinti, kartais gerokai svarbesnis tampa individualus veiksnys. Juk nutinka, kad kartais stokojame pasitikėjimo savimi, ne visuomet pajėgiame ir prieš mus iškylančius sunkumus įveikti, tai ir imamės bet ko, kad sau įrodytume esantys pajėgūs savivertės stoką įveikti. Tikslas gana paprastas – užbėgti už akių nuvertinimui iš šalies, nes ir viduje jo gana… Gaila, kad dažniausiai agresija ir tampa ta puikia priemone savivertei pasikelti. O, kaip sakoma, kad tik noras muštis būtų – lazdą visuomet rasime.
Pastarasis mechanizmas psichoanalizėje pasyvumo vertimo aktyvumu vardą turi. Taip nevalingai apsukę ratą prie pasyvumo grįžtame. Tik atrodo, kad su pasyvumu mes vis dėlto linkę kovoti. Tik gaila, kad agresija tampa ta jėga, kuri neretai slepia mūsų neįgalumą. O ji pastaruoju metu ima visur pasirodyti – ir valdžioje, ir tarp paprastesnių žmonių. Žinoma, valdžios žmonės rafinuotesnį būdą agresijai panaudoti randa, o paprastieji, deja, degina, žagina, muša…
Taigi atrodo, kad nesame pasyvi tauta, nes agresiją liejame tikrai aktyviai. Ir, deja, primityviai, nes tiek projekcija, tiek pasyvumo vertimas aktyvumu nuo seno psichoanalitikų vertinami kaip gana primityvūs žmogaus savigynos mechanizmai, tik apnuoginantys paprastą tiesą: kuo tu dvasiškai skurdesnis, tuo ir agresyvesnis.

Paprastai nutinka, kad labiausiai agresija trykšti ima tie, kurie sunkiai pajėgia ją atlaikyti.