Neretai susimąstau, kodėl mes į šalies vadovus vis dar žiūrime lyg į savo tėvus, be kurių neišgyventume.

Pasižiūrėjau žodyne, ką reiškia žodis „premjeras“. Pasirodo, jis turi dvi reikšmes: Vyriausybės vadovas ir aktorius, atliekantis pagrindinį vaidmenį. Pirmoji reikšmė mums gerai žinoma, tačiau antrosios kažkaip nesame linkę vartoti. Suprasti, kad žodis „premjera“ nurodo naujieną, dar pajėgiame, tačiau aktoriaus, atliekančio pagrindinį vaidmenį spektaklyje, matyt, niekada nesame pavadinę premjeru. Taip pasvarstęs norėjau tolesnį gilinimąsi į šią naujieną mesti šalin, tačiau nejučia pagalvojau, kad vis dėlto šiose reikšmėse slypi be galo daug tiesos.
Visi mes žmonės ir visi gyvename atlikdami tam tikrus vaidmenis. Ir tai visai nereiškia, kad esame aktoriai tik viešajame socialiniame gyvenime, – kaukes užsidedame ir keičiame būdami su draugais, kolegomis, galų gale ir šeimoje. Bet nereikia čia įžvelgti kažkokio blogio. Vaidmuo – nebūtinai melas, juk ir aktoriai kartais taip įsijaučia į savo vaidmenį, kad net verkia, džiaugiasi, gulasi ir keliasi su savo personažu. O mes kartais taip įsigiliname į spektaklį ar kino filmą, kad nejučia išgyvename veikėjų dramas lyg savo pačių netektis ir atradimus…
Taigi gyvenimas yra vienas didelis spektaklis, mat jame mes keičiame savo vaidmenis. Štai ryte kylame iš lovos lyg mūsų eros pirmieji kankiniai, prakeikiantys graudų savo likimą ir meldžiantys užuojautos, bet netrukus virstame griežtais tėvais, verčiančiais iš lovų į mokyklą vėluojančius savo vaikus, o dar po akimirkos tiesiog sprogstame agresija, sėdėdami prie vairo automobilių spūstyse.
Ir tai ne pabaiga – ateiname į darbą, ir mūsų agresija pasislepia po nuolankaus ėriuko kauke, nes viršininkas, deja, šiandien vėl virtęs vilku. Ir taip toliau, ir toliau, kol vakare atsigulame į lovą ir suvokiame, kad tik šią akimirką nusiimame visas kaukes ir virstame tuo, kuo, matyt, norėtume vėl būti – vaikais, kurie tuoj tuoj panirs į saldų miegą, bet mama dar atneš stiklinę šilto pieno, apkamšys ir palydės į sapnų karalystę. Karalystę, kuri niekada nemeluoja, nes ji slypi mūsų pasąmonėje, o jos neapgausi, nes ten surašyta visa patirties tiesa.
Taigi mes keičiame kaukes, atlikdami vienokį ar kitokį vaidmenį šiame gyvenime. Bet, kaip ir spektaklyje, mūsų gyvenime yra epizodiniai veikėjai, tik retsykiais įžengiantys į sceną, yra ir pagrindiniai personažai, kurie lemia ne tik mūsų, bet ir daugelio žmonių gyvenimą. Kartais kiekvienas iš mūsų tampa pagrindiniu nedidelės dramos veikėju, bet yra žmonių, kurių drama apima visų mūsų dramas.
Tokiu žmogumi, kuris veikia visų mūsų gyvenimo spektakliuose, galima pavadinti šalies premjerą. Jis nėra vien Vyriausybės pagrindinis veikėjas, jis – mūsų gyvenimo vienas pagrindinių personažų. Nuo jo priklauso, kur link plauks valstybės ekonominis laivas, kaip mes gyvensime, kaip dirbsime ir panašiai. Būtų didelė laimė, kad premjeras netrukdytų mums atlikti savo vaidmenų, bet patirtis rodo, jog mūsų šalyje taip nėra. Dėl pačių įvairiausių priežasčių į pagrindinį pjesės herojų mes žiūrime kaip į gelbėtoją, galintį lemti ne tik mūsų gerovę, bet ir gyvybę apskritai. Mes nejučia įsijaučiame į savo vaikiškąjį vaidmenį, o gal ir tą amžiną vaiką mumyse, kuris vis dar laukia, kad ateis mama, paseks pasaką prieš miegą ir tą pasaką mums sukurs gyvenime. Taip šalies vadovas – nesvarbu, prezidentas, premjeras ar Seimo pirmininkas – tampa mums tėvu, motina ar kažkokiu gyvybę garantuojančiu dėde.
Neretai susimąstau, kodėl mes į šalies vadovus vis dar žiūrime lyg į savo tėvus, be kurių neišgyventume, taip sureikšminame vyriausybių sprendimus ar prezidentų pasisakymus, įžvelgdami juose vos ne apreiškimą „iš aukščiau“…
Apie sovietmečio palikuonis kalbėti paprasčiau: iš ten mes atėjome priversti būti vaikais, kurie turėjo ne tik veikti, bet ir mąstyti pagal nurodymus. Bet koks nukrypimas nuo „generalinės linijos“ buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, galėjęs pasibaigti KGB rūsiuose ar su vilko bilietu dantyse. Gyvenimas tuo būtų ir pasibaigęs. O žinant dar ir ankstesnę sovietinę patirtį, kuri liudijo realią mirtį Sibiro gulaguose vien dėl paranojinių valdžios vyrų užgaidų, matyt, joks klausimas apie mūsų nesaugumą apskritai nebekiltų. Sovietmečio žmogui todėl valdžia iki šiol išlieka tėvu, motina ir budeliu viename asmenyje. Ne vienas iki šiol nešamės baimę, neryžtingumą ir pasyvumą, laukdami „gero dėdės“ atėjimo sulig dar vienais rinkimais, ir nuoširdžiai džiaugiamės, kad „dabar tai jau duos“.
Na, gerai, o kaip su naująja karta? Jaunimu, kuris tik iš pasakojimų žino apie sovietmečio palikimą. Paradoksas tas, kad šį palikimą jaunimas patiria vos ne kasdien. Visa mano istorija apie tai: apie tėvą ar motiną, galinčius lemti mūsų gyvenimą ir išgyvenimą. Nesaugūs tėvai – nesaugūs ir vaikai… Apsišarvavę šūkiu „kad tik kas nenutiktų“ mes juo apkrauname ir savo vaikus, kurie irgi tampa nesaugūs ir ima vengti pavojų, rinkdamiesi pasyvų laukimą, o ne ryžtą ar proveržį. Ne visi tokie, nes galimybė pamatyti kitokį pasaulį atidarė duris ir į vidinę laisvę, bet aplink vis dar galime jausti daug nerimo ir nesaugumo, matyti verčiau pasyviai parduodamus savo balsą ir sąžinę, o ne tikėjimą galimybe ką nors aktyviai keisti.
O premjerui tuo blogiau. Jo vaidmuo mūsų gyvenimo spektaklyje iš tikrųjų ima virsti lemiamu, o jam pačiam kyla nemaža grėsmė įtikėti savo visagalybe. Tada ir nutinka, kad nustojama į kitus žiūrėti kaip į lygiaverčius partnerius, sprendimai priimami ne tik kad nepasitarus, bet ir nesivarginant juos kaip nors žmonėms paaiškinti. Arogancija ir abejingumas kitiems – kitas tokio veikėjo žingsnis. Juk esame matę ne vieną aktorių, įtikėjusį savo genijumi ir galiausiai nusiritusį į vienatvės pakalnę – kam malonu su tokiu bendrauti? Vyriausybės premjerui tai tolygu politinei vienatvei ir pralaimėtiems eiliniams rinkimams.
O ko vis dėlto reikia premjerui – politikui ir gyvenimo pjesės pagrindiniam aktoriui? Tereikia vieno paprasto dalyko: supratimo, kad joks spektaklis neįvyks, jei į jį neatvyks net ir antro plano aktorius, joks vaidmuo nebebus reikšmingas, jei tavo kurtas spektaklis žlugs dėl žiūrovų ar kitų aktorių abejingumo. Todėl kiekvieną pjesės dalyvį reikia gerbti ir vienokį ar kitokį sprendimą būtina paaiškinti, o ne manyti, kad „pilkoji masė“ nebus pajėgi suprasti jūsų „genialių“ nutarimų.
Teatre dirba partneriai. Gyvenimo teatre taip pat veikia partneriai. Ir jei tik pagrindiniai veikėjai ims žiūrėti į juos iš aukšto, šie pavirs vaikais – kartais bejėgiais ir negalinčiais suteikti pagalbos, kai jos tikrai prireikia, o kartais – maištingais langų daužytojais ir spjaudytojais į veidus. Premjerui taip pat kartais verta nusiimti savo blizgančią kaukę, kad pamatytų, ar dar niekas neėmė į ją spjaudyti…

Teatre dirba partneriai. Gyvenimo teatre taip pat veikia partneriai. Ir jei tik pagrindiniai veikėjai į juos ims žiūrėti iš aukšto, šie pavirs vaikais.

Ne veltui sakoma, kad veidas – sielos veidrodis. Sužeista ta siela ar triumfo akimirkas išgyvenanti, bet viskas sudedama į tą veidrodį, kuriame matome ne tik žmogų, bet ir save pačius.

Akys, lūpos, veido raukšlės – viskas byloja žmogaus istoriją. Ir kartais žodžiai nebereiškia nieko, nes jau pažvelgęs į akis pamatau ašarų suvilgytą žmogaus skausmą, išvydęs kietai suspaustas lūpas, imu nevalingai trauktis atatupstas, vengdamas tuoj tuoj pratrūksiančio pykčio, o giliose kaktos raukšlėse perskaitau rūpestį. Matyt, įpratau taip savo darbe, bet kuo toliau, tuo labiau bandau pažinti žmogaus savijautą dar jam netarus nė žodžio. Juk žodžiai neretai meluoja, o veide visuomet įrašyta tiesa.
Svarbus žmogui veidas. Vienas stengiasi visaip jį puoselėti, nes jo grožis sukuria ir didesnį pasitikėjimą savimi, kitas visais būdais bando sunaikinti kiekvieną jo raukšlelę, taip siekdamas paneigti į tolį nubėgančius metus, trečias mokosi valdyti bet kokias mimikos reakcijas, bijodamas išduoti kažin kokio jausmo pasirodymą… Nė viena mūsų kūno dalelė nėra tokia svarbi, kaip veidas, nes jame iš tiesų sudėta ir mūsų savijauta, ir nuotaika, ir net užgyventa patirtis. Kad ir kaip stengsimės slėpti išgyvenimus, neišvengiamai papasakosime savo skausmus, rūpesčius ar džiaugsmą, nes mūsų sielos veidrodis spindi nuolat – jokie kremai, jokios psichinės ar fizinės priemonės neištrins sielos virpesių.
Sielos veidrodis… Bet ar tik paties žmogaus sielos? Ar nepamąstome kartais, kad žvelgdami į kito žmogaus veidą tame veidrodyje pamatome ir savo pačių atspindį? Juk nutinka taip, kad išvydusio mus žmogaus veidas ima ir persimaino: kartais jis atskleidžia, kad mumis džiaugiamasi, kartais išduoda nelauktą susierzinimą, kartais – išgąstį. Ir vėl pasikartosiu, kad veidas – sielos veidrodis, tačiau dažniau jis yra kelių sielų atspindys. Ne veltui psichologai sako, kad kūdikis save šiame pasaulyje atranda tik tuomet, kai išvysta savo atvaizdą motinos akyse. Taip ir mes visi gimstame kito žmogaus veido atspindžiuose; juose ir toliau ieškome savęs, vis bandydami pasitvirtinti, kad dar esame svarbūs, laukiami, mylimi.
Bet tai vis žmogaus veidas, o kaipgi su tautos veidu? Juk ir vėl ne veltui kalbama apie tautos, valstybės ar žmonijos veidą. Tikra tiesa, kad ir tautos veidas yra tautos sielos atspindys. O tą veidą puošiame ir puoselėjame mes visi, daugybė pavienių mūsų veidų… Tačiau neretai pamirštame, kad esame vienis, nes tautos veide visi pavieniai veidai susijungia į vientisą mūsų tautos veidą. Ir kai mes šaipomės iš paliegusio, skriaudžiame silpnesnį už save ar tiesiog abejingai praeiname pro kenčiantį, lygiai taip pat pasišaipome, nuskriaudžiame ar abejingai praeiname pro save pačius. Ir kuriame savo tautos veidą – paliegusį, silpnumo ir kančios išvagotą ar pykčio iškreiptą.
Labai simboliška, kad veidas neseniai tapo didelės mūsų tautos nesantarvės priežastimi. Simboliška ir tai, kad jis apskritai tapo skandalo mene ir gyvenime priežastimi. Taip, kalbu apie tą patį garsųjį spektaklį, kuriame Išganytojo veidas atliko svarbiausią vaidmenį. Ir nesvarbu, ar rasime vienokią, ar kitokią šio kūrinio simboliką, įžvelgsime Kristaus išniekinimą ar suprasime, kad niekas negali įveikti jo ramybės ir jis priima mus net ir spjaudančius tiesiai į jį, svarbiausia, kad jis dar sykį atskleidė pykčio perkreiptą mūsų tautos veidą…
Bet visiškai aišku, kad italų režisierius Romeo Castelluci pateikė mums neįkainojamą pamoką: mes apmėtėme ir apspjaudėme ne Išganytojo, bet savo pačių tautos veidą. Ir ne spektaklyje, bet prieš jį, po jo ar aplink jį. Visi puolė visus, vadino įvairiausiais vardais, bet nė vienas nesusimąstė, kad iš tikrųjų atskleidė savo veidą ir sustojo į vieną gretą. Superkatalikai pareikalavo uždrausti spektaklį, o superliberalai pasiūlė „uždrausti“ juos pačius. Mane pastaruoju metu apskritai stebina vadinamųjų liberalų ar „pažangiečių“ bandymai ne kalbėti ar susikalbėti, bet primityvus noras paniekinti ir apspjaudyti kitaip mąstančius. Jei tu vis dar tiki Dievą – esi atkakęs iš viduramžių, jei manai, kad klasikinis menas yra gilesnis nei šiuolaikinis – tai esi visiškas atsilikėlis ir progreso stabdys.
O kodėl mes turime žavėtis fekalijomis spektakliuose? Kodėl ypatingu pažangumu laikomas kiaušinienės kepimas operoje, kuri rusų aristokratiją apgyvendina „chruščiovkės“ tipo daugiabutyje? Kodėl operos solistės nuogas kūnas ar garsaus dizainerio drabužis tampa svarbesnis nei muzika ir balsas? Kas nustatė, kad pažangu yra tai, ir kas suteikė teisę „labai išprususia“ save vadinančiai Seimo veikėjai švaistytis įžeidinėjimais kitaip galvojantiems?
Lygiai taip pat galėčiau klausti, kas suteikė teisę kitai pusei nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai, ką galima daryti, o ko ne. Beje, ir aš manau, kad nėra tinkamas simbolis granatomis apmėtytas Kristaus veidas, bet nemanau, jog yra protingesnių ar „labiau išprususių“ už kitus, kurie gali žmogui nurodyti, kas jam tinka, o kas ne… Kaip sakė Kristus? Kas be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį? Tai ir prisimėtėme, tik bėda, kad ir vėl į savo tautos veidą.
Vis dėlto ši istorija iš tiesų simboliška. Vienas veidas, sužeidęs tautos veidą. Mes pamirštame paprastą taisyklę, kad, žvelgdami į kito žmogaus veidą, spjaudydami į jį, niekindami, mes niekiname ir apspjaudome save. Veidas – sielos veidrodis, bet visų pirma veidrodis. Todėl kitam skirtas pyktis ir panieka atspindi mus pačius, suvienodina, sustato į vieną gretą, ir tampa tautos veidu. Veidu, kuris, deja, šiandien atrodo primityvus, perkreiptas pykčio, niekinantis kitaip manančius ir abejingas kito jausmams. Veidas, kuriame kūniškosios vertybės nusveria sielą, o primityvus simbolizmas nugali dvasines vertybes.
Tačiau jaučiu, jog mums nereikia labai daug, kad galėtume nuskaidrinti savo tautos veidą. O tą man atskleidė vienas pacientas, kuris prieš kiek laiko atėjo į terapiją nusiteikęs gana skeptiškai, bet vis dėlto norėdamas „pabandyti“. Po kelių mėnesių jis pasakė: „Žinote, daktare, aš netikėjau psichoterapija, ji man atrodė tik būdas gauti pinigų. Bet dabar aš tikiu, ir tikiu dėl vienos paprastos priežasties – jūs manęs klausotės… O tai yra taip daug, nes kai tave girdi, tu išmoksti girdėti kitus.“
Paprasta ir sunku – girdėti ir matyti kitą žmogų, matyti jo veidą, o jame išvysti ir savo atvaizdą. Tik du žmonės yra pajėgūs taip atrasti bendrumą ir įveikti neapykantą, tačiau, kaip sako Richardas Bachas, „žmoniškumas – ne fizinė sąvoka, o dvasinis tikslas; tai ne duotybė, tai dalykas, kurį turi įgyti…“ Tad mokykimės to žvelgdami į Veidą – žmogaus sielos veidrodį…

Nė viena mūsų kūno dalelė nėra tokia svarbi, kaip veidas, nes jame iš tiesų sudėta ir mūsų savijauta, ir nuotaika, ir net užgyventa patirtis.

Štai ir prašvilpė didžiosios mūsų šaliai dienos: ir Mindaugo karūnavimo diena, ir Žalgirio mūšio sukaktuvės. Pralėkė iškilmingai paminėtos, sutiktos džiaugsmo šūkiais, o kai kam ir ašaromis aplaistytos.

Taip jau nutinka, kad vis raudam iškilmes minėdami, o be rimties ir susikaupimo, ypač kai kurių superpatriotiškai nusiteikusių tautiečių paskatinti, niekaip apsieiti negalime. Mat jei džiaugsimės, kad vieni pirmųjų mūsų kraštuose valstybę turėjome, greitai būsime apkaltinti, kad žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės pagerbti nenorime. Šiukštu, nevalia džiūgauti, kai kartų kartos už mus kraują liejo…
Na, pamažu, atrodo, imame su tuo susitvarkyti ir bent jau Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją ne tik galvas nuleidę prie Signatarų namų ar kapų rymome, bet ir galime džiaugsmą įvairiais koncertais ar fejerverkais išreikšti. Gaila, kad brandos mums dar trūksta ir imame lyg tie paaugliai, kurie nuo vieno kraštutinumo prie kito tik ir šuoliuoja, elgtis. O vidurio linijos ir pusiausvyros neradimas kaip tik ir yra dar vienas nebrandumo požymis. Tai vietoj ašarų liejimo pradedame alų ir kitus „tauriuosius“ gėrimus į skrandį ir iš skrandžio kur pakliūva laistyti. Toks tas mūsų laisvės ir džiaugsmo supratimas: ribų nėra, tai jas ir laužome kaip tik netingime.
Tada ir vėl atsiranda susipratusių tautiečių būrys, kuris pabando nemažai daliai nesusipratusių ir ribų nejaučiančių brolių akis atverti. O tam neblogai istorinės vienybės ir didybės idealai pasitarnauja, ypač jei juos į dabartį atnešame. Vienas tokių – Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje liepos 6-ąją. Idėja graži, įkvepianti, bet kažkoks įtarumo kirminas ir jos šaknis pagraužia. Ir užduodi sau klausimėlį: o ar tikrai pagal šią giesmę gyvename? Ar jos žodžiai tą patį mums visiems sako? Todėl ir nutariau tik paviršutiniškai užmesti akį į Tautiškos giesmės žodžius ir su ironija pažvelgti, kaip kartais mes juos interpretuojame.
Štai pirmasis stulpelis: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Negeras žodis lietuvių kalboje įvestas – tėvynė, mat su tėvu asocijuojasi, o tėvą ne tik gerbti, bet ir save gerbiančiam paaugliui įveikti būtina. Tai ir imame su tėvyne kovoti, imame kur tik galime ją teršti. Neseniai dar sykį pasižiūrėjau M.Starkaus ir V.Radzevičiaus filmuką „Mylių Amerika“ ir giliai įstrigo viena frazė. Martynas pasakoja apie nakvynę kempinge ir pabrėžia, kad visi ten stengiasi po savęs nieko nepalikti, rūpinasi, kad gamta švari būtų. Na, o mes juk didvyrių tauta esame – tegul kiti po mūsų renka. Tai ir prirenkame „Darom“ akcijos dieną maišų maišus šiukšlių, ir bėda ta, kad dažniausiai ne savo… O juk lietuvis dar ir išradingas: savo buitines atliekas atveža ir greta sukrautų maišų tiesiog pakelėje išpila… Tad gal ne „tėvyne“, bet „mamyne“ reikėtų Lietuvą pavadinti – gal tada bent mylėti pradėtume?
Na, o kaip su didvyrių žeme? Čia tiktų prisiminti ne per seniausiai nuskambėjusį mūsų krašto reklaminį įprasminimą „Lietuva – drąsi šalis!“ Drąsi, kurgi ne – užtenka vien internautų komentarus po kokiu nors jiems nepatikusiu pasakojimu paskaityti… Drąsos – nors vežimu vežk, bet tik kai niekas nemato ir atspėti, kas rašė, negali. O koks didvyriškumas dviem paaugliams akmenimis kitą penkiolikmetį uždaužyti ir dar gyvą smėliu užversti! Ir kaip neužaugsi didvyriu šeimoje, kurioje „drąsus“ tėvas nuolat „didvyriškai“ daužo motiną, o vaikus apskritai į vaikų namus atiduoda?
Gal tada tikrai reikia iš praeities stiprybės pasisemti? Bet baisiausia, kad imame ją semti ne iš tos praeities, ne iš karalių ir kunigaikščių, o iš partinių sekretorių ir kolchozų laikų. O ten mat ne tik stiprybės išmokome pasisemti. Sėmėme viską, kas ne taip padėta buvo. Tebesemiame, deja, iki šiol… Kas degalų iš kokio nesaugomo vamzdžio nusiurbia, o kas ir Gedimino prospekto trinkeles į savo kiemą susideda…
Įsiklausykime toliau: „Tegul Tavo vaikai eina vien keliais dorybės, tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei.“ Na, matyt, tas pilietis, kuris trinkeles savo naudai panaudojo, manė, kad ir šalies naudai padirbėjo, – juk neišmesi jų į kokį šiukšlyną, neužterši dar labiau savo tėvynės. O kas gali paneigti, kad jis ne žmonių gėrybei stengėsi? Tai tada, matyt, apie dorybę ir kalbėti neverta – tautiečiui atrodo, kad dorai pasielgė! Čia tokia pat dorybė ir darbas valstybės naudai, kaip ir tada, kai senstelėjusiam Seimo nariui parūpo jauną panelę savo padėjėja padaryti: juk reikia „sunkiam darbui“ dėl valstybės ir padėjėjų turėti, ir jų gėrybės labui jiems darbo duoti. Ir kas pasakys, kad nedora? O jei abejonių kyla, tai tada dar didvyriška ir dora kova su pedofilais sublizgama…
Kas toliau? „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina, ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“ Geri žodžiai. Na, su saule Lietuvoj kiek sunkiau – mat vis lyja ir mūsų žingsnius visai ne šviesa, bet purvini pėdsakai telydi. Su tiesa jau geriau. Ypač kai pažvelgi į būsimųjų parlamentarų pažadus, o po rinkimų praėjus porai metų juos vėl prisimeni… O kai jų visų klausaisi, tai apie jokią tiesą net pagalvoti netenka – tik galva susisuka.
Ir pagaliau: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“ Na, Seimas šioje srityje pasidarbavo geriausiai. Visi vieni kitus kritikuoja, pykstasi, etikos sargams ar net teismui įžeidėjus apskundžia. Žmogiška, ar ne? Bet kaip paaiškinti, kad net savos partijos draugai vieni kitus prie kryžiaus kala. Nuomonės nesutapo – išmetam. Nepatiko, kad manęs neišklausė. – pas kitus išeisiu, bet dar ir prieš penkias minutes buvusius bendražygius bjauriausiais žodžiais išvadinsiu. Tegul naujieji draugai žino, koks nuoširdus aš pas juos atbėgu. Tik naujieji draugai turėtų nepamiršti, kad „kartą paragavęs, negali sustoti…“ Taip vienas parlamentaras jau bene keturias frakcijas pakeitė; pakeis ir dar vieną, jei kas nepatiks. Ir koks skirtumas, kad jos Lietuvą skirtingai mato ir myli, – ar esate girdėję, kad nors vienas mūsų Seimo narys meilę Lietuvai, kaip savo darbo ir visa ko pagrindą, paminėjęs būtų?
Tai ir dega keista meilė Lietuvai mūsų širdyse. Giedame Tautišką giesmę apie vienybę, dorybę, darbą vardan tos tėvynės, kurioje gyvename, bet susikrovę lagaminus lekiame į kitus kraštus lyg paukščiai rudenį. Tik paukščiai pavasarį sugrįžta, o mes, deja, ne.

Raimundas Milašiūnas
Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos narys

Įkarta
Toks tas mūsų laisvės ir džiaugsmo supratimas: ribų nėra, tai jas ir laužome kaip tik netingime.

Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką.

Tikriausiai nėra reikalo skaitytojui priminti, ką reiškia vakarietiškas „gegutės lizdo“ simbolis. Taip, jūs esate teisūs – tai tas pats beprotnamis, kuriame atsiduria ne tik tie, kuriems psichiatro pagalba reikalinga, bet kartais apsigyvena ir paprasti žmonės, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių kyla pagunda sugriauti įprastą gyvenimo tėkmę, imti rėkti, viską aplinkui save daužyti ar laužyti, prieštaringai pasisakyti ar dar kokias eibes krėsti. Anokia čia bėda, sakysite, jei žmogui pabodo kasdienė rutina ir jis imasi kažką toje kasdienybėje laužyti. Vis dėlto bandysiu jūsų argumentus atremti, teigdamas, kad beprotnamis prasideda tada, kai mūsų „pasiautėjimai“ įtraukia ir kitus žmones, net ir tokius, kurie mūsų kvailiojimuose dalyvauti nei geidžia, nei planuoja.
Taigi beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame. Vieni savo valia imame jo sienas ręsti, o kiti tiesiog nebeturi kaip pro šalį praeiti, nes kur pažvelgsi – visur naujojo beprotnamio gyventojai bei sienos stovi. Tad ir imame skrieti virš gegutės lizdo, kuris ne psichiatrų, bet mūsų visų pastangomis kuriamas ir valdomas.
O pastaruoju metu mums tenka po šį keistoką statinį vis dažniau pasižvalgyti, nes nori nenori esame į jį įstumiami. Nežinau, ar karščiai kalti, ar didėjantis saulės aktyvumas mus taip žeidžia, kad žmonės ima ne tik keistai elgtis, bet ir kalbėti. Vienų pasisakymai ir elgesys šiaip nustebina, o kitų tiesiog juoką ima kelti.
Neseniai mūsų žiniasklaida tiesiog mėgavosi ir linksminosi, cituodama garsaus verslininko, dar sumaniusio ir futbolo bei krepšinio komandas įsigyti, žodžius, kuriuos jis į ištisas istorijas guldė, bandydamas „demaskuoti“ įvairiausius sąmokslus prieš jo turtą rezgančius priešus. Tie priešai pasirodė besą kito miesto krepšinio komandos vadovai, o ir šiaip to miesto gyventojai, kurie tik dėl minėtam verslininkui žinomų priežasčių sugalvojo pražudyti jo mylimos komandos žaidėją, jėga įsiūlydami šiam narkotinių medžiagų. Būtų juokinga, tačiau juokas nebeima, kai stiprumo vardan esame išvadinami dar ir iškrypėliais.
Na, gerai, vadinkime tai linksmais paklydimais, bet ir vėl linksmybės baigiasi, nes minėtas verslininkas „įsibėgėjo“. Baigęs „klastingų“ santykių analizę, jis ėmėsi miestų sporto architektūros studijų ir pareiškė, kad jo komandos arena gerokai lenkia priešininkų. O kad maža nepasirodytų, dar paaiškino, kad konkurentai iš kito miesto visais būdais stengėsi jo areną sumenkinti, todėl „iškrypėliškai“ sužlugdė jo komandos pasirodymą vienoje iš krepšinio lygų bei patys tos lygos finalines kovas į savo areną „nugvelbė“…
Štai ir pakilome virš gegutės lizdo. Skrydis prasidėjo, prisisekite saugos diržus, ponai. Nes kuo toliau, tuo įdomiau. Krepšinio kovos baigėsi, bet mūšiai gyvenimo arenose tik įsibėgėjo. Ir nutik tu man, kad kaip tik įsivyravus neplanuotiems pavasario karščiams išsisprendė mergaitės dalybų drama Garliavoje. Karščiai veikia, gegutės lizdas pildosi.
Sprendimas atėjo po ilgų parengiamųjų kovinių veiksmų, į mūšio lauką įsiveržus ketvirčiui tūkstančio policijos pareigūnų. Kažkas suklydo? Pasirodo, ne, nes ilgai miegojusios teisėsaugos pajėgos pačios subrandino problemą, kurią vos ne su kraujo praliejimu teišsprendė. Visi ramiai žiūrėjo, tiksliau, tik ašaringais balsais virkavo ir pečiais trūkčiojo, kai vienos pusės lyderė, beje, teisėja, nusispjovė ant teisėsaugos ir nevykdė teismo sprendimo. O kai buvo nuspręsta veikti, didesnei drąsai atrasti jau teko vos ne karinę jėgą panaudoti. Bet gegutės lizdas ne čia, jis kitoje vietoje – ten, kur „mylinti“ močiutė pakišinėjo nepasidalijamą vaiką duris laužiančiai policijai po ranka ir taip „stiprino“ jos atsparumą naujoms psichikos traumoms. Lyg dar maža jų būtų patyrusi.
Na, gerai, mergaitė pagaliau už rankų ir kojų išnešama iš kovos lauko, įsodinama į automobilį ir išvežama nežinoma kryptimi. „Kentėjimams“ galas? Kur tau, nes kita pusė irgi ne iš kelmo spirta – kovos meną ir ji išmano. Ir koks skirtumas, kad vaikui tiesiog ramybės reikia, juk mums būtina nugalėti! Ir vos įsodinta į automobilį mergaitė tuoj pat imama filmuoti, o jos „džiaugsmas“ pademonstruojamas visai tėvynei. Juk taip svarbu viešai sušokti pergalės šokį! Skrydis virš gegutės lizdo tęsiasi…
Nerimsta ir pirmieji. Ir kaip nurimsi, jei tuoj pat į areną įžengia nauji kovotojai: politikai, aktoriai, žurnalistai. Pirmiesiems, žinoma, reikia rinkimams ruoštis, antrieji apskritai sceną mėgsta, o kai kurie jau, atrodo, ir profesionaliais kovotojais „su visais ir prieš viską“ tampa. Tretieji, matyt, reitingais susirūpinę ar kažkokių savininkų įgeidžius tenkina.
Politikų žaidimai apskritai taisyklių nepripažįsta. Štai vienas apie mergaitės svaiginimą prabyla ir kietai reikalauja jos nuomonės atsiklausti. Reikia žmogaus nuomonės paisyti, teisingai jis sako. Bet dar tą pačią dieną atrandu to paties politiko žodžius kitur pasakytus: „Atsiklausti žmonių nuomonės dėl atominės elektrinės statybos – demagogija!“ Tai kuria jūsų nuomone tikėti, gerbiamasis? Atsiklausti mergaitės nuomonės – ne demagogija, atsiklausti žmonių nuomonės kitoje vietoje – jau demagogija.
Skrydis užsitęsė… Ypač kai dar vienas teisėsaugos pareigūnas Seime ima dėstyti, kaip jau minėtą nusižengusią teisėją „sodins“ pagal visokius straipsnius… Keistai skamba – nugalėjom, o dabar pribaikim! O gal vis dėlto ne pribaikim, bet baikim? Ir gal iš tikrųjų mergaitės pagailėkim ir jai gyventi leiskim?
Turiu vilties, kad tai ir nutiks, ir sveikas protas nugalės. Bet kol kas sveikam protui vietos mažai lieka. Ir kur liks, jei iki jo kartais tiesiog nesame subrendę. Vienas psichoanalizės atstovų Ronaldas Brittonas yra pasakęs, kad mūsų psichikos nebrandumas pasireiškia tuomet, kai ginčydamiesi mes „ne išsakome nuomonę, bet tiesiog žinome“. Atrodo, kad skirtumas nedidelis, bet esminis: vienu atveju mes paliekame atviras duris ir kitai nuomonei, kitu – tiesiog esame įsitikinę. Tad ką čia ir bepakeisi?
Mūsų pastarojo meto kovos ir ginčai labai primena sveiko proto ir brandžios psichikos stoką. Mes neabejojame savo teisumu ir, užuot išgirdę ir apsvarstę kitą nuomonę, bandome aplinkinius priversti ne tik kad patikėti mumis, bet dar ir aklai paklusti mūsų valiai. O viena tiesa apsaugo nuo įvairovės, kurioje kai kas tiesiog gali pasiklysti, nes Dievas, tėvai ir gyvenimas nesuteikė šanso pasiekti to, ką mes vadiname sveiku protu ir psichikos branda.

Beprotnamis – tai ne psichiatrijos ligoninė, mielieji, bet mūsų kasdienis gyvenimas, kurio netikėtuose viražuose kartais visi atsiduriame.

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė psichoanalitiko Raimundo Milašiūno ir žurnalisto bei rašytojo Vilio Normano knyga-dialogas „Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio“. Patys autoriai teigia, kad tai analogų neturinti knyga. Ar jie teisūs, sužinosite perskaitę šią ištrauką.

Kas mes, arba kodėl bijome būti nuoširdūs?

VN: Nežinau, nuo ko reikėtų pradėti ir kaip turėtų atrodyti „teisinga“ mūsų pašnekesio pradžia. Ilgai apie tai galvojau: kas mane verčia veltis į tokią avantiūrą? Viena vertus, pats pokalbis su Jumis savaime intriguoja ir yra įdomus, kita vertus, viskas, ką pasakome, mus demaskuoja. O ypač, kai kalbi su psichoanalitiku. Tačiau baimė „būti demaskuotam“ nėra didesnė nei troškimas diskutuoti. (…)
Psichoanalizė mūsų visuomenėje vis dar yra tokia pat mistifikuota ir sulaukia tiek pat kritikos, kaip ir filosofija. Taigi mes savotiškai esame iš dviejų „nepripažintų teritorijų“, kurios labai retai bando viena su kita susisiekti.
RM: Man labai patinka tokia pradžia, tai yra tam tikras skaitytojo perspėjimas: ir su jumis, ir tarpusavyje kalbasi du žmonės, atstovaujantys ne tik „nepripažintom“ profesijom, bet ir tom, kurios kartais gąsdina paprastą pilietį. Žmogus juk yra būtybė, bijanti visko, kas nėra pažįstama ir kontroliuojama. Beje, tai ir yra šiuolaikinės psichoanalizės, kuriai labai norėčiau savo požiūriu čia ir atstovauti, esmė. Mes siekiame saugumo, o saugumo pagrindas – žinojimas ir numatymas. Jei nežinau, tai jau tampa grėsminga. O juk filosofija ir psichoanalizė daugeliui atrodo keistos, nepažįstamos ir svetimos sritys. Tad ir nuvertiname: „Visa tai nesąmonė…“ (…)
VN: Aš dar šiandien gavau komentarą, kad filosofija yra nereikalinga, nes nesiekia praktinių tikslų. Psichoanalizės atveju kritika turbūt kitokia. Bet nesu apsėstas minties, kad kiekvienas turi filosofuoti. Dar daugiau – manau, kad tikrai ne kiekvienas žmogus yra toks stiprus, kad ryžtųsi suabejoti daugeliu tarsi „savaime“ egzistuojančių tiesų. Esencializmas apsaugo nuo neapibrėžtumo, netikrumo, dvejonių. Kita vertus, universitete mane visada erzindavo tas prievarta kemšamas „reikia susimąstyti“ arba „reikia mąstyti kritiškai“ stereotipas. Tuomet visada klausdavau: o kodėl? Ką man tai duos? Žinoma, tai būdavo vaikiškos provokacijos, bet jos turėjo aiškių tikslų – suprasti, ar žmogus, raginantis kažką daryti, žino, ką tai duos. Problema ta, kad niekada nesulaukdavau nuoširdaus paaiškinimo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl filosofija atrodo tokia atstumianti – paaiškinimo, kodėl reikėtų ja domėtis, tarsi nėra. Kita priežastis, kodėl ir filosofija, ir psichoanalizė yra „anapus domėjimosi horizonto“, mano galva, yra ta, kad pernelyg stipriai panyrama į sav(it)ą žodyną, norima ne pateikti žinias, bet jas pademonstruoti, parodyti, ką pavyko prievarta susikišti į galvą per studijas. O kai pradedama kalbėti paprastai – kaip romane “Sofijos pasaulis” tai daro Josteinas Gaarderis, ką pabandė padaryti Fernando Savateris knygoje “Gyvenimo klausimai” ar Lucas Ferry paaugliams skirtame traktate “Išmokti gyventi”, – filosofija dirbtinai supaprastinama. Tuomet ji atrodo juokinga, jei ne apgailėtina.
RM: Sutinku… Praktiniai tikslai ir yra tai, kas mums visuomet pakiša koją. Ir čia, matyt, šios epochos žymė, o kartu ir tragedija… Nieko nebestebina tai, kad žmonija šiandien eina savotišku savinaikos keliu, tačiau mažai kas susimąsto, jog tai yra ir praktinės naudos kelias. Turiu galvoje didžiuosius mūsų atradimus, neva palengvinančius žmogaus egzistenciją. Ar dar sugebėtume gyventi be vienokių ar kitokių technikos ir elektronikos priemonių? Siekiame pajungti sau gamtą, užvaldome kalnus ir vandenynus. Kitaip sakant, iš visko gauname naudos. O juk gamta nieko už dyką neduoda, o šiandien ir apskritai ima reikalauti atlygio, tirpdydama ozono sluoksnį, ledynus, šildydama atmosferą. Ir tai vis praktinės naudos paieškos… Bet tai jūsų sritis. Sutinku, kad žmogus nori žinoti kiekvieną situaciją ir ją valdyti, bet ne kiekvienas tai sugeba. O valdymas, visa ko numatymas yra saugumo pagrindas, todėl ir veržiamės viską pažinti ir kontroliuoti, išgauti tą praktinę naudą. Bet tuomet prarandame intuicijos jėgą, nebeleidžiame sau klysti, pasijusti silpniems. Kartu, matyt, atimame iš savęs ir galimybę būti „čia ir dabar“, o tai, mano manymu, yra egzistencijos esmė. Net ir psichoanalizėje mes kartais per daug užsižaidžiame praeitimi ir joje tiesiog įklimpstame. Beje, šiandieninė psichoanalizė labiau verčia žmogų pajusti šios akimirkos, bendro buvimo su analitiku spalvingumą. Žodžiu, išmintis dažnai slypi jausme, pojūtyje, o ne mąstymo labirintuose. Ir vis dėlto nesutinku, kad mes, psichoanalitikai ir filosofai, kalbame pernelyg sudėtingai. (…)
VN: Tiesą pasakius, ir aš nežinau, ką reiškia būti „čia ir dabar“. Labai norėčiau platesnio paaiškinimo. Beje, Jūs kalbate labai panašiai kaip Martinas Heideggeris, kuriam norėjosi visus sugrąžinti į „čia ir dabar“ išgyvenamą būtį, norėjosi atgrasinti nuo nežabojamo technologinės pažangos troškimo. Jis nuėjo taip toli, kad savo noru atsisakė civilizacijos malonumų ir apsigyveno kažkokiame kaime. Visa tai puiku. Galime išmesti visą technologizuotą pasaulį ir grįžti „atgal į gamtą“. Bet čia norėtųsi prisiminti psichoanalitiką Jacques’ą Lacaną ir jo teoriją apie Tikrovę, kuri sukasi apie tuštumą. Jūs teigiate, kad mąstymas tarsi užgožia jausmus, išstumia juos ir panardina mus į labirintą, iš kurio nėra kitos išeities, kaip tik „pojūčiais“ atrandama būtis. Ar gerai supratau?
RM: O aš ir nesakau, kad turime atsisakyti technologijų ir grįžti „atgal į gamtą“. Mano požiūris susijęs su ribų suvokimu – juk galime jaustis viską valdantys ir beribiai ir taip sugriauti ir gamtos, ir žmonių santykių, ir savo pusiausvyrą. Lygiai taip pat manau, kad turėtume priimti mąstymo ir jausmų pusiausvyrą, o ne eskaluoti proto pranašumą prieš jausmus ir juos nuvertinti. Niekuomet nesutiksiu su požiūriu „pasikliauk protu, bet ne jausmais“. Kartais sakau, kad davęs žmogui protą Dievas kaip reikiant papokštavo. Mat protas – ne tik progreso variklis, bet ir priemonė viskam įvilkti į racionalizavimo rūbą ir taip sukurti pačius gudriausius gynybos prieš vidinius išgyvenimus ir savęs pažinimą mechanizmus. Tuomet, užuot pažinę savo liūdesį, kai susiduriame su netektimi, imame protingai aiškinti, kad liūdesys nieko neduoda, jis tik apsunkina patį žmogų ir aplinkinius ir t.t. O man atrodo, kad liūdesys ir ašaros yra būtinybė – kaip mechanizmui reikia tepalo sėkmingai veikti, taip ir mums reikia ašarų savo sielai suvilgyti… Štai ką vadinu drąsa būti „čia ir dabar“ ir pažinti save visą – nuo proto iki paties giliausio jausmo…
VN: Bet juk tos ribos – sąlyginis dalykas. Kas gali pasakyti, kur riba? Beje, čia susiduriame su visiška antinomija: vadovaujantis protu, neįmanoma pasakyti, kur yra to paties proto riba. Protą kritikuojate tuo pačiu protu. (…) Žmogus paprastai neatsisako nei proto, nei jausmų, bet kai reikia priimti konkretų sprendimą, dažniausiai akivaizdu, kuri pusė laimi. Nors mums norėtųsi teigti, kad tai bendras „proto ir jausmų“ sprendimas. Ar taip būna?
RM: Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Jūs visiškai teisus, kad kažkuri pusė – protas arba jausmai – priimant sprendimus laimi. Kartais mes ilgai mąstome ir gerokai save pakankinę nusprendžiame, o kartais sprendimus priimame impulsyviai ir jau kankinamės paskui. Juokauju, nors tikrai esame linkę į savigraužą ir bet kokį sprendimą laikome blogu, tai yra svarstome ir svarstome: „O gal reikėjo taip… O gal būtų geriau kitaip…“ Esmė ta, kad kažkuria savo savasties dalimi visuomet naudojamės daugiau, nors sąmoningai apie tai ir nesusimąstome. Bet esu matęs žmonių, kurie kurią nors savo pusę tam tikru metu tarsi tiesiog sunaikina: kartais priešais mane sėdi „robotas“, neleidžiantis jokiam jausmo spinduliui prasibrauti pro paviršių, o kartais imu manyti, kad matau žmogų, neturintį nė kruopelytės racionalaus proto – viskas tik jausmai… Žodžiu, taip būna. Bet turbūt sutiksite, kad nebandau paneigti nei vieno, nei kito komponento. Reikia abiejų, bet pagaliau nustokime aiškinti, kad jausmai tik trukdo, neva protas yra visa ko pagrindas. Taip ir prigyvename abejingumą, santykių šaltumą ir visa ko naikinimą dėl civilizacijos. O dėl ribų – manau, žinome jas patys. Nesąmoningas žinojimas – štai jėga, kuri mums atsako į daug klausimų. Tik ne visuomet tą žinome…

Raimundas Milašiūnas, Vilis Normanas

Autoriai apie savo knygą

„Knyga – dialogas: dviejų, iš principo skirtingų, bet tuo pačiu metu labai panašių žmonių pokalbis. Jis skirtas tiems, kurie abejoja, ieško, nebijo rizikuoti ir atrasti. Tai viena originaliausių kada nors lietuviškai parašytų knygų. Manote, perdedu? Ne. Būsiu dar tiesesnis – šita knyga neturi analogų.“
Vilis Normanas

„Lengviau būtų pasakyti, kam ši knyga nėra skirta. O neskirta ji tiems, kurie „viską apie viską“ žino ir išmano, ir dėl to labai greitai nuvertina kitaip mąstančius ar jaučiančius. Tai konservatyvaus psichoanalitiko ir radikalaus žurnalisto-rašytojo pokalbis – apie gyvenimą pasaulyje, kuriame vis mažiau vietos lieka protui ir jausmams. Mes nepretenduojame pateikti mokslinių tiesų, bet kalbame labai asmeniškai, diskutuojame, kartais aštriai, kartais atlaidžiai. Vis dėlto matome, kad net ir labai skirtingų pažiūrų ir patirties žmonės gali atrasti „taškų“, kurie labiau suartina, nei skiria…“
Raimundas Milašiūnas