Keičiantis klimatui, nuodingų medūzų spiečiai, planktonas ir kitos pavojingos rūšys migruoja į Europos vandenis, atskleidžia naujas tyrimas. Vandenynų šilimas lėmė didžiausią jūros gyvių migraciją Žemėje per pastaruosius du milijonus metų, teigia mokslininkai.

Arktyje tirpstantys ledai pastarosiomis vasaromis atvėrė pralaidą tarp Ramiojo vandenyno bei Šiaurės Atlanto ir ja pajudėjo planktonas, žuvys, net banginiai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos pakrantėse pasirodžiusi šiltesniems vandenims būdinga nuodingų medūzų rūšis tampa vis dažnesnė ir priverčia uždaryti paplūdimius, rašo britų „The Daily Telegraph“. Kita žmonėms pavojinga medūza – portugališkasis laivelis – buvusi būdinga subtropikams, dabar reguliariai sutinkama ir šiauriniuose Atlanto vandenyse.

Dumbliai dinoflagellates taip pat rasti judantys į Rytus link Skandinavijos ir Šiaurės jūros. Žydėdama planktono masė gali sunaudoti daug vandenyje esančio deguonies, išskirti nuodingus junginius ir apnuodyti vėžiagyvių mėsą. Per pastaruosius 70 metų surinkti pavyzdžiai parodė, kad ir kitos planktono rūšys, gyvenusios Ramiajame vandenyne, dabar tapo įprastos Atlante.

Mokslininkai, kartu dirbantys Klimato kaitos ir Europos jūrų ekosistemų tyrimų projekte, aptiko, kad planktono rūšis Neodenticula seminae, į Atlantą pateko per perėją Arktyje, kuri per paskutinį dešimtmetį buvo atsivėrusi keletą kartų. Per tą pačią perėją kelią rado ir tokios didžiulės rūšys kaip pilkieji banginiai.

„Pirmą kartą per tūkstančius metų tarp Aliaskos ir Grenlandijos atsivėrė didžiulis vandens plotas. Vėjas į šią perėją įstūmė šiltesnio vandens ir jis tapo palankus rūšims judėti“, – teigė Chrisas Reidas, profesorius iš Sero Alistero Hardžio fondo Jūriniams mokslams Plimuto Jūrų laboratorijoje. „1999 metais mes šiaurvakariniame Atlante radome anksčiau ten nematytas rūšis, kurios dažnos šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Atlante šios rūšys buvo išnykusios prieš 800 tūkst. metų dėl atšalimo ir sąlygų pokyčių“, – pasakojo jis.

„Kylančios išvados turi milžinišką reikšmę. Paskutinis kartas, kai iš Ramiojo vandenyno į Atlantą pajudėjo rūšys, buvo prieš du ar tris milijonus metų. Daugybės rūšių atkeliavimas iš Ramiojo vandenyno lėmė Atlanto vandenyne gyvavusių rūšių išnykimą. Poveikis lašišų bei kitų žuvų ištekliams gali būti dramatiškas. Duomenys rodo, kad ledai vasaromis ir toliau tirpsta ir visiškai ištirpti galėtų per du ar tris dešimtmečius, o dėl to imtų migruoti daugybė skirtingų gyvūnų“, – kalbėjo Ch. Reidas.

Anot mokslininkų, rūšių invazija rimtai pakeistų maisto grandines, potencialiai nuskurdindama Atlanto žuvų ir banginių racioną. „Mes turime sužinoti daugiau apie tai, kas vyksta Europos jūrose. Iš šio tyrimo išvadų matome, kad dėl klimato kaitos bus daug daugiau bėdų nei naudos“, – teigė Carlo’as Heipas, vadovaujantis Karališkajam Nyderlandų jūrų tyrimų institutui.

Rasa Valentinavičienė

Pastaraisiais metais Lietuvoje didėja antidepresantų vartojimas. 2011 m. trečiąjį ketvirtį šalies didmeninėje rinkoje parduota 197,7 tūkst. antidepresantų pakuočių, arba maždaug 19 proc. daugiau nei tuo pačiu 2007-ųjų laikotarpiu, kai jų parduota 165,1 tūkst. Tai rodo bendrovės „IMS Health“ duomenys.
Vaistų depresijai gydyti šių metų trečiąjį ketvirtį Lietuvos vaistinės įsigyta iš viso už maždaug 6 mln. Lt. Tiesa, Lietuvos gyventojai už antidepresantus sumokėjo gerokai daugiau – jų išlaidas dar kilstelėjo vaistinių antkainis bei PVM.
Be to, „IMS Health“ duomenimis, šių metų trečiąjį ketvirtį už 4,2 mln. Lt didmeninėmis kainomis parduota migdomųjų bei raminamųjų, o už 4,1 mln. Lt – trankviliantų, taip pat raminamąjį poveikį turinčių vaistų.
Beje, didžiausias antidepresantų ir kitų vaistų, skirtų emociniams sutrikimams bei nemigai gydyti, pardavimo pikas užfiksuotas 2008 m. paskutinį ketvirtį, prasidedant ekonominei krizei.
Atkreiptinas dėmesys, kad antidepresantų vartojimas pastaraisiais metais didėja ne tik Lietuvoje. Štai JAV nuo 1988 m. antidepresantų pacientams skiriama net 400 proc. daugiau. Kaip skelbia užsienio spauda, šiuo metu antidepresantus vartoja maždaug kas dešimtas amerikietis nuo dvylikos metų amžiaus.

Lietuvoje parduota antidepresantų pakuočių
(didmeninėje rinkoje, atitinkamų metų III ketvirtį, vnt.)

2007    2008    2009    2010    2011
165 141    170 947    179 012    184 978    197 721
Šaltinis: „IMS Health“

Iki 2013-ųjų už 173 mln. Lt visą Lietuvą apraizgys tūkstančiai km šviesolaidinių kabelinių linijų. Tai itin spartus internetas kaimui. Deja, milijonai po žeme užkasti, o kiek kaimo gyventojų realiai naudosis internetu – visiškai neaišku.

Daugėliškiuose, apie pusketvirto šimto gyventojų turinčiame kaime Kauno rajone, dar neseniai visi aptarinėjo didžiausią naujieną: už europinius milijonus į kaimą atvedamas itin spartus internetas. Žmonės smalsiai stebėjo, kaip atvažiavusi technika kasė, klojo kalbelius, lygino.
Viena Daugėliškių gyventoja pensininkė Kristina Žotkevičiūtė nutarė, kad laikas ir jai pradėti naudotis internetu. Apie tokią galimybę, sužinojęs, kad kaime jau paklotos plačiajuosčio interneto kabelinės linijos, jai užsiminė Vilniuje gyvenantis sūnus.
Moteris nemanė, kad gali kilti kokių nors problemų, – juk žaibiškos spartos interneto kabelis nutiestas palei kelią tik už pusantro šimto metrų nuo jos namo Daugėliškių vienkemyje. Gyventoja kreipėsi į telekomunikacijų bendrovę „Teo LT“. Tačiau netrukus jai teko gerokai nusivilti: „Teo“ įvesti internetą atsisakė. Nors visai šalia namų paklotas milijoninės vertės projekto kabelis, gyventojai pasiūlyta už dešimt tūkstančių litų įsivesti telefono ryšio linijomis teikiamą xDSL interneto liniją.
Skamba absurdiškai? Deja, būtent taip Lietuvoje įgyvendinami europinės paramos projektai.

Ar internetas bus, lems operatoriai

Susisiekimo ministerijos, projektą įgyvendinančios per įkurtą viešąją įstaigą „Plačiajuostis internetas“, idėja graži: atvesti iki Lietuvos kaimo itin spartų internetą, kad juo galėtų naudotis net 98 proc. kaimiškų vietovių gyventojų. Tam net pavyko gauti ES paramą: projektui RAIN-2 skirta apie 147,1 mln. Lt europinių lėšų, dar beveik 26 mln. Lt skirta iš valstybės biudžeto.
Priminsime, kad 2005–2008 m. jau įgyvendintas pirmasis RAIN projektas, kurio metu sukurta 3357 km plačiajuosčio ryšio infrastruktūra kaimiškųjų seniūnijų viešojo sektoriaus institucijoms. Šio projekto vertė siekia apie 74 mln. Lt. O 2009-ųjų pabaigoje pradėtas projektas RAIN-2, iki kurio pabaigos, t.y. 2013 m., kaip skelbiama, prie sparčiojo interneto galės prisijungti jau net 700 tūkst. atokių kaimo vietovių gyventojų. Kitaip tariant, pažangus šviesolaidinis internetas pagaliau pasieks ir skurstantį Lietuvos kaimą.
Bet tai – viso labo skambios deklaracijos. Girdamasis projektu susisiekimo ministras Eligijus Masiulis nutylėjo, jog europinių milijonų investavimas visiškai nereiškia, kad Lietuvos kaime tikrai kils interneto vartojimo bumas, o minimi tūkstančiai naujų vartotojų iš tiesų vargu ar atsiras.
Kodėl? Mat kaip internetas pasieks galutinį vartotoją ir ar iš viso pasieks – jau ne Susisiekimo ministerijos rūpestis. Tai patvirtina ir Daugėliškių gyventojos K.Žotkevičiūtės pavyzdys. Tiek bendrovei „Teo“, į kurią moteris kreipėsi dėl interneto, tiek kitiems operatoriams reikia papildomai investuoti, kad pasinaudojus RAIN tinklais internetas pasiektų pačius gyventojus, o tai ne visada apsimoka, ypač jei kokioje atokesnėje vietovėje internetu susidomi vos vienas du gyventojai. Todėl Kauno rajone gyvenanti pensininkė ir sulaukė neigiamo atsakymo: interneto tiekėjai siekia pelno, ir jei tik mato, kad ne tik neuždirbs, bet dar ir nuostoliai gresia, mandagiai ištaria klientams „ne“. Ir visai nesvarbu, kiek valstybė su ES į interneto kabelius investavo.
„Šiuo metu plėtojant projektą RAIN tinklas nutiesiamas tik iki miestų ar miestelių. Tai sudaro maždaug 10–20 proc. investicijų, kurių reikėtų norint pradėti teikti šviesolaidinio interneto paslaugas kaimiškų vietovių gyventojams, – teigia bendrovės „Teo“ tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis. – Tad likusią dalį turi investuoti patys operatoriai: sukurti reikiamą technologinę infrastruktūrą mieste, kaime bei pačiuose gyvenamuosiuose namuose, suteikti reikiamą galinę įrangą. Todėl būtent nuo „paskutinės mylios“ operatoriaus investicijų labiausiai priklauso galinčiųjų naudotis moderniausiomis technologijomis skaičius.“
Tai paaiškina, kodėl garsiai nuskambėjęs projektas iš tikrųjų dar neveikia ir nežinia, kada veiks: štai didžiausia interneto paslaugų teikėja šalyje „Teo“, iš dalies naudodamasi projekto RAIN sukurta infrastruktūra, paslaugas teikia tik maždaug 20 tūkst. klientų. Iš viso „Teo“ interneto paslaugomis rugsėjo pabaigoje naudojosi maždaug 367 tūkst. klientų. Taigi didžiojoje dalyje miestų ir miestelių bendrovė paslaugas teikia naudodamasi tik savo tinklu.

Ar reikia interneto benykstančiam kaimui

Bendrovės „Mikrovisata TV“ vykdomasis direktorius Mindaugas Anilionis taip pat teigia, kad kiekvienu atveju atliekama interneto poreikio analizė: kad būtų verta investuoti, turi atsirasti tam tikras skaičius klientų. Pasak M.Anilionio, investicijos į įrangą gali siekti iki dešimties tūkstančių litų. Primokėti tenka ir patiems gyventojams: „Mikrovisata“ jiems paprastai siūlo dvi galimybes – arba įrangą už maždaug 400 Lt įsigyti, arba nuomotis, o tai atsieina 19 Lt per mėnesį.
Interneto vartotojų gausėjimo kaime kol kas nepastebi ir ši interneto paslaugų teikėja: per pastaruosius dvylika mėnesių „Mikrovisatos“ interneto vartotojų Kauno rajone (kur įmonė teikia paslaugas) padaugėjo 9,4 proc.
Ilgininkų kaimo Varėnos rajone, kuriame taip pat pakloti šviesolaidinio interneto kabeliai, seniūnaitės Dalios Kašėtienės visiškai nestebina, kad kaimų gyventojai nesiveržia primokėti už galimybę naudotis internetu. Pavyzdžiui, Ilgininkuose gyvena vos kelios jaunos šeimos, o dauguma gyventojų – vieniši seneliai, vos išsiverčiantys iš kuklios pensijos. Nemaža dalis kaimo gyvena tik iš pašalpų, o ir gyventojų čia sparčiai mažėja: prieš pusšimtį metų buvo 280, šiandien – tik apie šimtą. „Iš jų tik kokie penki turi internetą ir, kiek man žinoma, naudojasi belaidžiu ryšiu“, – suskaičiavo D.Kašėtienė.
VšĮ „Plačiajuostis internetas“ technologijų ir plėtros vadovas Vytautas Tvaronavičius teigia, kad jie nežino, kiek naujų abonentų kaimuose jau naudojasi internetu, – tai esą gali pasakyti tik atskiri operatoriai. Jis pabrėžia, kad viešoji įstaiga tik sukurs infrastruktūrą, o visa kita – privačių operatorių reikalas.
Paklaustas, o kas bus daroma tuomet, jei operatoriai investuoti į vadinamąją paskutinę mylią (galutinę ryšio atkarpą) nenorės, V.Tvaronavičius užsiminė, kad šiai problemai spręsti būtų galima pagalvoti apie kitus projektus.
IT ekspertas „Unicenter“ grupės atstovas Tomas Jonušas įsitikinęs, jog kaimo gyventojai turi susitaikyti, kad patirs tam tikrų nepatogumų, o tie, kurie nori jų išvengti ir naudotis geriausiomis ryšio priemonėmis, gyvena mieste. „Suprantu, kad norisi ir telefono, ir karšto vandens už dyką, bet taip nebūna. Tad patys gyventojai irgi turi prisidėti, kad galėtų naudotis sukurta infrastruktūra“, – neabejoja T.Jonušas.
Tačiau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Džiugas Paršonis kelia klausimą, kokia nauda iš projekto ir sukurtos pažangiausios infrastruktūros, jeigu ja nesinaudojama. „Kad projektas būtų efektyvus, reikia sugalvoti būdų, kaip padaryti interneto ryšį kaimų gyventojams prieinamą iš tikrųjų, o ne popieriuje. Viena galimų išeičių – taikyti skatinimo priemones operatoriams, tarkime, kompensuojant dalį jų patiriamų išlaidų. Priešingu atveju mūsų pinigai tiesiog nueis į melioracijos griovius“, – apibendrina Dž.Paršonis.

Gyčio Liaugmino, Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamento direktoriaus, RAIN2 projekto vadovo, komentaras

RAIN projektas skirstomas į dvi dalis. Pirmojo projekto metu tinklai buvo tiesiami į seniūnijų centrus, dabar – į dar mažesnes gyvenvietes. Ministerijos duomenimis, pirmasis etapas baigtas sėkmingai. Kiekvienoje seniūnijoje, į kurią atvestas RAIN-1, jau yra vartotojų. Antrasis projektas dar tik pradėtas, todėl tikėtis didelių apčiuopiamų rezultatų jau šiuo metu dar anksti.
Beveik visas lėšas projektui skiria ES. Šio projekto esminis tikslas buvo nuvesti tinklą iki atokių vietovių ir sudaryti galimybes prie jo jungtis privatiems operatoriams. Finansuoti tiesioginio kiekvieno namų ūkio prijungimo prie RAIN tinklo ir kurti valstybinio monopolininko – interneto tiekėjo ES neleidžia. Žinoma, gali būti atvejų, kai privačiam operatoriui gali neapsimokėti vesti interneto linijos į atokią vietą, kurioje gyvena keli žmonės. Tokiems gyventojams reikėtų rinktis alternatyvius interneto šaltinius. Jei valstybė finansuotų interneto tinklo įvedimą iki kiekvieno namo kiemo, tai valstybei kainuotų kelis milijardus litų.
RAIN projektas negarantuos interneto įvedimo 100 proc. namų ūkių. Valstybė, panaudojusi ES lėšas, tik sudaro sąlygas, kad internetas būtų pasiekiamas daugeliui kaimo gyventojų. Be šių investicijų privatūs operatoriai apskritai nepradėtų veiklos kaimo vietovėse. Vis dėlto valstybė neatsisako galimybės ateityje investuoti daugiau lėšų į interneto sklaidą tose vietovėse, kuriose privatūs operatoriai neveiks ir žmonės neturės galimybės naudotis interneto ryšiu, tačiau tai bus daroma tik baigus RAIN projektą.
Beje, jis ES institucijose pristatomas kaip vienas sėkmingiausių IT sklaidos projektų, kai valstybė partnerystės pagrindu dalyvauja kartu su verslu.

Sigito Besagirsko, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, komentaras
Pas mus labai dažnai iš pradžių padaroma, o tik po to galvojama. Taip galima pasakyti ir apie šį projektą. Šviesolaidinis internetas yra gerai, ir Lietuva mėgsta girtis, kad pas mus šios technologijos išplėtotos geriausiai. Bet ar tikrai šis itin spartus internetas reikalingas kaime? Ar koks nors diedukas siųsis didelės apimties dokumentus, vaizdinę medžiagą? Dauguma tik naršys, tikrinsis paštą, ir tam visiškai užtenka lėtesnio interneto. Iki kiekvieno kaimelio atvesti šviesolaidį ir dar nerasti lėšų viskam padaryti iki galo, kad internetas pasiektų galutinį vartotoją, manau, neprotinga.
Kita vertus, belaidės technologijos taip greitai plėtojasi, pajėgumai vis didėja, kad visai gali būti, jog po kelerių metų laidais informacijos jau nebesiųsime, ji keliaus „oru“. Tarkime, aš naudojuosi 3G ryšiu ir greičio man visiškai pakanka. Žinoma, interneto, tiekiamo kabeliu, sparta dar didesnė, bet po poros metų to skirtumo galime nebejusti. Tuolab kad požeminės technologijos reikalauja didesnių investicijų. Kokiais 1995-aisiais šis projektas būtų buvę gerai, o šiandien jis jau kiek pavėluotas. Taigi nemanau, kad dėl kokių trijų vartotojų verta į kaimą atvesti šviesolaidinį internetą – daug pigiau būtų nupirkti keletą 3G modemų, nei nutiesti keliasdešimt kilometrų kabelio. O dabar vaizdas gana liūdnas: po žeme guli brangiai kainavęs laidas, o per jo „gyvenimo“ laikotarpį galbūt nė vienas baitas nepraeis.
Deja, Lietuvoje be realios sąnaudų ir naudos analizės daroma labai daug projektų, o jei analizė ir atliekama, tai konsultantų paprašoma, kad ji atitiktų projekto reikalavimus. Jei kalbėsime apie ES paramą, krūva pinigų išleidžiama tiesiog niekam. Štai nuo 2004 m. jau gavome apie 23 mlrd. Lt europinės paramos, o darbo našumas šalyje nuo to laiko padidėjo labai nedaug.

Apie RAIN-2 projektą

Projektas pradėtas 2009 m. gruodį, planuojamas baigti 2013 m. kovą.
Vertė – 173 mln. Lt, iš jų 147,1 mln. Lt – europinė parama.
Planuojama pakloti per 4500 km šviesolaidinių kabelinių linijų kaimo vietovėse.
Interneto infrastruktūra pasieks 770 gyvenviečių (įskaitant ir pirmąjį RAIN projektą – iš viso apie 1400 gyvenviečių).
Siekiama, kad prie sparčiojo interneto galėtų prisijungti beveik 700 tūkst. atokių kaimo vietovių gyventojų.

Šaltinis: VšĮ „Plačiajuostis internetas“, Susisiekimo ministerija

Kiek namų ūkių turi kompiuterį ir internetą
(I metų ketvirtį, proc.)

2000    2011
Mieste
Turėjo kompiuterį
7,1    63,5
Turėjo interneto prieigą
1,7    63,6

Kaime
Turėjo kompiuterį
1,4    40,8
Turėjo interneto prieigą
0,3    40,5

Šaltinis: Statistikos departamentas

Valstybės kontrolė nustatė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu kuriama elektroninė sveikatos informacinė sistema iki šiol neveikia planuota apimtimi, o iš jos kūrimui skirtų 34 mln. Lt per 15 mln. Lt panaudota nerezultatyviai.

Valstybiniai auditoriai jau prieš dvejus metus nurodė teisės aktų pažeidimus, tačiau ministerija jų nepašalino, o Nacionalinė el. sveikatos informacinė sistema, praėjus 10 metų nuo pirmojo bandymo, vis dar normaliai nefunkcionuoja.
Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris Rimantas Remeika neginčija antrąkart valstybės auditorių pareikštų išvadų, tik sako, kad nuo 2008 m. nieko naujo ir negalėjo nutikti. “Tada buvo įvardytos klaidos. Nacionalinės elektroninės sveikatos sistemos pirmasis etapas pradėtas kurti nežinant, ko norima. Buvo gauti pinigai iš Pasaulio banko ir gaminamas produktas, esantis nebent kažkieno vaizduotėje. Jį sukūrus tapo aišku, kad jis netinkamas naudoti. Valstybės kontrolė pirmą kartą konstatavo pažeidimus 2008 m., kai produktas jau buvo baigtas. Gal ji per vėlai atkreipė dėmesį – galėjo kokiais 2006 m., kai buvo kuriamas teisiškai neįteisintas produktas, stabdyti tokį pinigų eikvojimą”, – mano R.Remeika.
Valstybės kontrolė anuomet liepė ministerijai įteisinti šį produktą, tačiau R.Remeika, tuomet Seimo narys, inicijavo kreipimąsi į prokuratūrą, nes negalima įteisinti blogai padaryto produkto, neatitinkančio nei lūkesčių, nei teisinio reglamentavimo. Tačiau prokuratūra neįžvelgė baudžiamosios atsakomybės dėl, ministerijos skaičiavimais, apie 10–11 mln. Lt neefektyvaus panaudojimo. Taigi milijonai – į balą, nes bus panaudota tik dalis to produkto, integruoto į bendrą   el.sveikatos sistemą, kuri šių metų gegužę pagaliau teisiškai įteisinta ir pradeda legaliai funkcionuoti.
Tai ne vienintelis atvejis, kai Valstybės kontrolė keliskart baksnoja į prasižengimus, tačiau apčiuopiamo rezultato nėra. Tiesa, oficiali statistika net lenkia europinę: pernai įgyvendinta 84 proc. jos rekomendacijų, o ES šis rodiklis – per 70 proc. Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė pripažįsta, kad rezonansinių auditų rekomendacijos vykdomos prasčiau, tačiau paprastai ir situacijos čia būna sudėtingesnės.
Valstybės auditoriai negali reikalauti, jie gali tik rekomenduoti taisyti situaciją arba medžiagą perduoti tirti teisėsaugai. Tačiau Valstybės kontrolės išvados gali būti, bet ne visuomet yra pagrįstas orientyras Vyriausybei ir Seimui formuojant kitų metų valstybės biudžetą.

Nesulaukus pavasario sesijos pabaigos, Seime užvirs milijonus litų kainuosiantys remontai. Bus tvarkomi parlamentarų kabinetai, kai kurios salės, keičiamos elektros komunikacijos.

Projektui, kuris gali trukti ne vienus metus, Seimo valdininkai ir politikai planuoja išleisti mažiausiai 11 mln. litų, rašo “Lietuvos rytas”.

Remontuoti visus Seimo pirmųjų rūmų ketvirtajame aukšte esančius kabinetus, vieną iš salių, keisti komunikacijas kanceliarija planavo dar pernai. Bet tam leidimo prieš rinkimus nedavė politikai, be to, nebuvo aišku, ar parlamento biudžeto maiše atsiras tiek pinigų.

Pagrindinis lėšų šaltinis, į kurį buvo dairomasi, – parlamentui priklausantys butai Vilniuje, Fabijoniškių ir Pilaitės rajonuose, taip pat poilsiavietės Palangoje ir Švenčionių rajone. Tačiau šio nekilnojamojo turto vis nesiryžtama parduoti.

Ledai pajudėjo praėjusią savaitę – Seimo kanceliarija pasirašė sutartį su Turto banku, kuris dabar turės rūpintis minėtų butų ir poilsiaviečių pardavimo reikalais. Iš to Seimas planuoja uždirbti 9 mln. litų.

Pagal Seimo rūmų rekonstrukcijos projektą, kuris parengtas pernai, planuota išleisti per 17 mln. litų.

“Vis dėlto sutarėme, kad reikės 11-12 milijonų”, – tokį nurodymą valdininkams teigė davusi Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė.

Taigi prie pinigų, kuriuos tikimasi gauti už parduotą nekilnojamąjį turtą, teks pridėti dar ne vieną milijoną litų, kurie gauti už Seimui priklausančių patalpų nuomą ir, anot V.Baltraitienės, buvo saugomi kaip “neliečiama atsarga”.

“Nežinia, ar ir tų pinigų užteks – juk projektas gali ir pabrangti. Darbai turėtų būti vykdomi dalimis”, – kalbėjo politikė.

Ketvirtajame Seimo rūmų aukšte įsikūrę nemažai aukštus postus užimančių politikų. Čia yra Seimo vicepirmininko Algio Kašėtos, Aplinkos apsaugos, Teisės ir teisėtvarkos, Užsienio reikalų komitetų pirmininkų Jono Šimėno, Stasio Šedbaro ir Emanuelio Zingerio kabinetai.

Seimo valdininkai tvirtina, jog remontas šioje rūmų dalyje vyks ne dėl noro įtikti svarbiems asmenims, o dėl to, kad patalpų būklė – “klaiki”.

Pareigūnų teigimu, renovuotuose antruosiuose rūmuose už kvadratinio metro šildymą reikia mokėti po 3,51, o pirmuosiuose – po 5,32 lito.

Į naujas didžiųjų miestų savivaldybių tarybas išrinktų turtingiausių politikų gerovė siekia keliasdešimt milijonų litų, o kai kurie būsimieji vietos valdžios atstovai neturi nė cento.

Tuo tarpu daugumos didžiųjų miestų savivaldybių naujos kadencijos tarybų narių turtai siekia nuo 100 iki 300 tūkst. litų, remdamasis Vyriausiajai rinkimų komisijai pateiktomis kandidatų deklaracijomis rašo dienraštis “Lietuvos žinios”.

Turtingiausias į Vilniaus tarybą išrinktas politikas – Darbo partijos (DP) lyderis Viktoras Uspaskichas. Europarlamentaras deklaravo turįs turto už 71 mln. 738 tūkst. litų. Jo privalomo registruoti turto vertė siekia 3 mln. 269 tūkst. litų. V.Uspaskichas nurodė, kad turi vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių už 61 mln. 165 tūkst. litų. Piniginės lėšos sudaro beveik 7 mln. 304 tūkst. litų.

Antroje vietoje pagal turtą atsidūręs buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas nuo V.Uspaskicho gerokai atsilieka. Jis deklaravo turįs turto už 5 mln. 522 tūkst. litų. Ambicijų vėl vadovauti sostinei neslepiantis politikas taip pat nurodo suteikęs paskolų už 1 mln. 416 tūkst. litų, o pasiskolinęs už 1 mln. 543 tūkst. litų.

Milijoninį turtą valdo ir “darbietis” Šarūnas Birutis. Jis deklaravo turto už 3 mln. 784 tūkst. litų. Dar 3 mln. 225 tūkst. litų yra paskolinęs. Į Vilniaus tarybą išrinktas kitas DP atstovas Sergejus Novikovas nurodė turintis turto už 2 mln. 330 tūkst. litų, vertybinių popierių, meno kūrinių, juvelyrinių dirbinių už daugiau kaip 1 mln. litų ir 375 tūkst. litų piniginių lėšų.

Vilniaus tarybos narių mandatus laimėjo ir daugiau milijonierių. Su A.Zuoko judėjimu į rinkimus ėjusio Kęstučio Nėniaus deklaruoto turto vertė – 2 mln. 821 tūkst. litų. “Darbiečio” Jono Pinskaus turtas siekia 1 mln. 944 tūkst. litų. Jis taip pat nurodo 500 tūkst. litų paskolinęs. Socialdemokrato Vytauto Milėno turtas – daugiau kaip 1 mln. 227 tūkst. litų.

Užtat turto ir lėšų visai neturi “darbietis” Sergejus Ursulas. Konservatorės Paulės Kuzmickienės turtas – beveik 36 tūkst. litų. Politikė yra paėmusi 19 tūkst. litų paskolą. Socialdemokratas Juras Požela nurodė turintis beveik 44 tūkst. litų piniginių lėšų. Jo pečius slegia daugiau kaip 5 tūkst. litų skola. Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos “Valdemaro Tomaševskio blokas” atstovė Vanda Kravčionok deklaravo turto už beveik 48 tūkst. litų.

Iš 41 Kauno tarybos narių mandatus užsitikrinusio asmens 10 drąsiai galima priskirti turtingiesiems. Į laikinosios sostinės merus besiveržiantis verslininkas Visvaldas Matijošaitis, koalicijos “Vieningas Kaunas” lyderis deklaravo turįs 10,9 mln. litų vertės turto. Jo sutuoktinės Irenos Matijošaitienės, išrinktos pagal tą patį sąrašą, turtas kiek kuklesnis – 2,4 mln. litų.

Turtingi ir visi Kauno taryboje dirbsiantys liberalcentristai. Kęstutis Mikėnas valdo 6,5 mln. litų vertės turtą, Arvydas Garbaravičius – 3,5 mln. litų (paėmęs beveik milijono paskolą ir pats paskolinęs 670 tūkst. litų), Tautvydas Barštys – 2,6 mln. litų. Kiek kuklesni Kauno “darbiečiai”. Seimo nario Vydo Gedvilo deklaruoto turto vertė – 1,7 mln. litų, tačiau politiko pečius slegia 780 tūkst. litų paskola. Buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius turi 1,1 mln. litų, bet yra paėmęs 290 tūkst. litų paskolą.

“Tvarkiečio” verslininko Židrūno Garšvos turtas siekia 2,4 mln. litų (ir paskola – 1,7 mln. litų), Liberalų sąjūdžio (LS) atstovės Onos Balžekienės – 1,8 mln. litų, socialdemokrato Valio Venslovo – 1,1 mln. litų.

Savarankiškai išsikėlęs, bet su “Vieningo Kauno” koalicija į vietos valdžią patekęs 25 metų Povilas Mačiulis tuo tarpu neturi jokio turto, o per metus deklaravo uždirbęs tik 248 litus.

Turtingiausiu Klaipėdos miesto naujosios tarybos nariu taptų “darbietis” verslininkas Antanas Bosas. Jo turtas siekia daugiau kaip 78 mln. 513 tūkst. litų. Jis taip pat nurodo paskolinęs per 16 mln. litų ir pasiskolinęs 19 mln. 852 tūkst. litų.

Uostamiesčio tarybos nario mandatą iškovojęs LS atstovas Audrius Vaišvila deklaravo turto už daugiau kaip 2 mln. 158 tūkst. litų. Dar 30 tūkst. litų jis yra paskolinęs, o daugiau nei 340 tūkst. litų skolingas pats. Milijonieriumi galima laikyti ir socialdemokratą Rimantą Cibauską. Jo turto vertė – beveik 1 mln. 80 tūkst. litų. Tačiau jo pečius slegia 780 tūkst. litų paskola. Dabartinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius nurodė turintis turto už beveik 1 mln. 30 tūkst. litų. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovo, LS nario Eugenijaus Gentvilo turtas siekia kiek daugiau nei 945 tūkst. litų.

Tarp neturtingiausiųjų – E.Gentvilo partijos kolega Algirdas Grublys. Jis nurodė neturintis jokio turto. Politinės partijos Rusų aljanso atstovas Viačeslavas Karmanovas deklaravo turto už 32 tūkst. litų, taip pat nurodo gavęs 16,5 tūkst. litų paskolą. Konservatoriaus Vytauto Lupeikos turtas – 61 tūkst. litų, o “darbiečio” Ivano Romanovo – per 72 tūkst. litų.

Šiaulių miesto taryboje, kurioje 31 narys, turėtų dirbti trys milijonieriai. Turtingiausias jų – Šiaulių “darbiečiams” vadovaujantis verslininkas Aidas Gedvilas. Jo deklaruoto turto vertė – 4 mln. litų. Kiek mažiau – 3,3 mln. litų – prisipažino turįs “tvarkietis” bendrovės direktorius Vidmantas Japertas. Kitas bendrovės direktorius socialdemokratas Arvydas Mockus deklaravo 2,3 mln. vertės turtą. Į tarybą patekęs parlamentaro Edvardo Žakario 26 metų sūnus Lukas Žakaris prisipažino visiškai neturįs jokio turto, tik 14 tūkst. litų paskolą. Turto neturi ir Šiaulių universiteto lektorius Aurimas Nausėda, į tarybą išrinktas pagal Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą.

Vienintelis milijonierius dirbs Alytaus miesto taryboje, turinčioje 25 narius. Naujosios sąjungos (NS) atstovas bendrovės vadybininkas Valius Micevičius deklaravo turto už 3,2 mln. litų. Neturtingiausias Dzūkijos sostinės taryboje – pagal NS sąrašą išrinktas buvęs savivaldybės administracijos vadovas Giedrius Čereškevičius. 31 metų politikas deklaravo turįs vertybinių popierių (arba juvelyrinių dirbinių, meno vertybių) už 5 tūkst. litų ir panašią santaupų sumą.

Naujos kadencijos Panevėžio miesto taryboje milijonierių nebus. Iš mandatus laimėjusių politikų daugiausia turto – už 560 tūkst. litų – deklaravo turįs socialdemokratas Vidmantas Kapučinskas. “Darbietis” Petras Narkevičius turi turto už beveik 467 tūkst. litų. Buvusio Panevėžio mero Povilo Vadopolo turtas siekia 463 tūkst. litų. LS atstovas Gintaras Šileikis nurodė turįs turto už daugiau nei 444 tūkst. litų.

Mažiausiai turto deklaravo turinti “tvarkietė” Dalia Grigaliūnienė. Jos privalomo registruoti turto vertė – 850 litų. Politikės pečius slegia beveik 43 tūkst. litų paskola. Konservatorius Petras Leikauskas nurodė turįs turto už 32,6 tūkst. litų. Jis yra paėmęs 14,5 tūkst. litų paskolą.

Naujojoje Marijampolės taryboje turėtų dirbti vienas milijonierius – bendrovės “Mantinga” gamyklos direktorius Artūras Venslauskas. Jo turtas – 1 mln. 620 tūkst. litų. Tiesa, jis yra paėmęs 600 tūkst. litų paskolą. Į Suvalkijos sostinės tarybą išrinkto buvusio susisiekimo ministro Algio Žvaliausko turtas siekia 946 tūkst. litų. Socialdemokratė gydytoja Regina Čiuplevičienė deklaravo turto už 914 tūkst. litų. Ji taip pat nurodė paėmusi per 99 tūkst. litų paskolą.

Mažiausiai turto – už 2 tūkst. litų – turi 23 metų socialdemokratas Povilas Isoda. “Darbietė” Vaida Giraitytė deklaravo turinti 10 tūkst. litų vertės turto. Beveik 32 tūkst. litų ji yra skolinga. Tarybos nario mandatą laimėjusio Socialdemokratų sąjungos atstovo Ričardo Mockaus privalomo registruoti turto vertė yra 7 tūkst. litų, o piniginės lėšos sudaro 5 tūkst. litų.

Politinės partijos per praėjusius metus gavo beveik 5 mln. litų aukų, o paskutinį 2010 metų ketvirtį rėmėjai politikams buvo dvigubai dosnesni nei pirmąjį ketvirtį.

2010 metų pirmąjį ketvirtį fizinių ir juridinių asmenų aukos partijoms siekė 796 137 litus, o paskutinį – 1 875 898 litus.

Antrą ketvirtį surinkusios 1,097 mln. litus, trečiąjį – 1,151 mln., iš viso partijos per praėjusius metus gavo 4 920 774 litus, rodo trečiadienį Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) paskelbti duomenys.

Iki sausio 14 dienos partijos turi VRK pateikti praėjusių metų ketvirto ketvirčio aukotojų sąrašus. Tą jau padarė 19 politinių partijų, tarp jų – visos didžiosios parlamentinės partijos.

Politinių partijų pateiktuose aukotojų sąrašuose nurodyta bendra aukų suma praėjusį ketvirtį – 1 875 898 litai, iš jų fiziniai asmenys paaukojo 60 aukų – 80 113 litus, juridiniai asmenys 135 aukas – 1 795 785 litus. Keturios partijos nurodė, kad negavo aukų.

Daugiausiai lėšų surinko Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) – 453 980 litų, Lietuvos liberalų sąjūdis – 313 tūkst. litų, Darbo partija – 308 473 litų.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai gavo 257 tūkst. litų aukų, Krikščionių partija – 143 tūkst., Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 98 tūkst. litų, Lietuvos liaudies partija – 86 360 litų.

Lietuvos rusų sąjunga deklaravo surinkusi 55 tūkst. litų aukų, partija “Tvarka ir teisingumas” – 50 100 litų, Lietuvos socialdemokratų partija – 43 tūkst. litų. Kitų partijų nurodytos aukos siekė nuo 760 iki 35 tūkst. litų.

Tarp dosniausių LiCS aukotojų – bendrovės “Audora”, “Inno Idėja”, “Dagesta”, koncernas “Achema”.

Liberalų sąjūdį didžiausiomis aukomis parėmė bendrovės “Betono apsaugos sistemos”, “Vimista”, “Gargždų plytų gamykla”, “Ausga”, “Vilari”, “Elstila”.

Darbo partijai plačiausiai pinigines atvėrė partijos lyderio Viktoro Uspaskicho šeimai priklausančios grupės įmonės “Krekenavos mėsa”, Krekenavos agrofirma”, “Vikeda”, “Vikrema”, “Vikstata”.

Didžiausia konservatorių aukotojai – bendrovės “MG Valda”, “Limeta”, “Žilevana”, “Posūkis”.

Vienas fizinis ar juridinis asmuo per metus vienai politinei partijai gali paaukoti ne didesnę kaip 20 VMDU dydžio auką (šiuo metu – 42 360 litų).

Europos paramos milijonus, kurių bankai neišdalijo smulkiam ir viduriniam verslui, Ūkio ministerija ketina nukreipti į probleminius Lietuvos rajonus, kuriuose verslui bus siūloma statyti gamybos įmones ir kurti naujas darbo vietas, pranešė LTV “Panorama”.

Tiek stambiųjų, tiek smulkiųjų verslininkų atstovai pritaria, kad tai geresnis pasirinkimas nei laikyti pinigus įšaldytus, tačiau matoma ir ne visai gerų tokio sprendimo pusių.

SEB bankui, Šiaulių bankui ir “Swedbank” kartu nepavykus perskolinti maždaug 400 mln. litų, kuriuos suteikė Europos investicijų fondas smulkiajam ir vidutiniam verslui finansuoti, dalį šios sumos ministerija ketina nukreipti gamyklų statyboms.

“Sausio 12 dieną, kai atvažiuos Europos investicijų fondo atstovai, mes labai aiškiai pareikšime, kad didesnę dalį tų lėšų norime išsiimti, o mes tą galimybę turime pagal paskutinius jų įsipareigojimus. Lapkričio mėnesio galui jie turėjo būti išskolinę tam tikrą kiekį lėšų, to yra nepadarę, todėl mes ramia sąžine tas lėšas galėtume nukreipti į probleminius rajonus, kad juose būtų vystomi gamybiniai projektai, kuriantys darbo vietas”, – sakė ūkio ministras Dainius Kreivys.

Ūkio ministerija sako pati įvertinsianti, kuriuose rajonuose didžiausias nedarbas ir kur gamyklų kūrimas duotų geriausią efektą.

“Pavyzdžiui, Kelmės rajonas yra probleminis rajonas. Tarkime, šiam rajonui gali būti skirta 10-20 milijonų litų gamybiniams projektams: baldininkai, tekstilininkai, chemijos pramonė susiplanuoja ir stato gamyklas, ir žmonės Kelmės rajone randa darbo vietas”, – kalbėjo D.Kreivys.

Planuojama, kad tokiais projektais susidomėjusiems verslininkams bus siūloma Europos pinigais padengti pusę gamyklų statybų išlaidų. Panašiai veikė Europos paramos priemonė “Lyderis LT”. Anot ministro, tam gali būti numatyta daugiau nei 100 milijonų litų. Planuojama, kad programa startuos pavasarį.

Smulkiųjų verslininkų atstovai sutinka, kad smulkiojo ir vidutinio verslo finansavimo programai per bankus praktiškai patyrus fiasko, pinigus geriau naudoti ten, kur jie duos grąžą. Tačiau primenama, kad smulkusis verslas neturi būti pamirštas.

“Protingiausias pasiūlymas būtų paskirstyti tuos pinigus skirtingoms programoms. Pinigai reikalingi tiek verslo šakoms, kurios būdamos pakankamai stambios gali mums uždirbti visiems pinigų ir pagerinti Lietuvos padėtį, tiek ir tam, kad būtų išjudintas smulkusis verslas iš nulinės padėties”, – sakė Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys Saulius Žilinskas.

Ūkio ministras pripažįsta, kad dalis smulkiajam verslui skirtų pinigų dar gali būti palikta perskirstyti bankams. Kiek tiksliai, dar neaišku.

11 tūkstančių Lietuvos įmonių, tai yra kas 6 šalies bendrovę per įvairias paramos priemones, kurias taikė Vyriausybė, per 2009-2010 metus pasiekė 2,5 milijardo litų Ekonomikos skatinimo plano lėšų.

“Verslą vien tik mokestinėmis paskolomis pasiekė 483 milijonai litų. Šiuos pinigus gavusioms įmonėms dažnai tai buvo būti ar nebūti – išlikimo klausimas,”– sako ūkio ministras Dainius Kreivys.

Mažų paskolų smulkiam verslui buvo suteikta už apie 280 milijonų litų. Už 320 milijonų litų suteikta paskolų garantijų įmonėms. Taigi iš viso paskolų ir garantijų verslas gavo už 1 milijardą litų.

Kitą dalį – 1,5 mlrd. litų verslą pasiekusią sumą sudaro kitos svarbios paramos įmonėms priemonės. Tai – pirmiausia prie eksporto kilimo 2010 metais prisidėjusios priemonės: įmonių konkurencingumą didinusi ir technologinį atsinaujinimą garantavusi priemonė “Lyderis LT”, per kurią įmonėms buvo skirta beveik 0,5 milijardo litų. Priemonė “Naujos galimybės”, kuriai skirta 150 milijonų litų ir Eksporto akademija, apmokiusi net 3000 įmonių. Lietuvos įmonės taip pat pajuto viešųjų pastatų renovavimo programos, kuriai skirta 900 milijonų litų, įtaką. Ši programa, kaip pripažino Lietuvos statybininkų asociacija, leido išgyventi nemažai daliai statybų įmonių.

Įmonių kreditavimui per EIF skirti 425 milijonai litų, kurių nepanaudojo bankai, verslą pasieks per kitas priemones. Tai bus sprendžiama JEREMIE kontroliuojančiojo fondo priežiūros komiteto posėdyje, kuris įvyks sausio viduryje.

“Bankai, kurie nesistengia efektyviai skirstyti verslui skirtų paskolų, nebeteks galimybės būti finansiniu tarpininku tarp verslo ir valstybės. Sausio viduryje bus priimtas sprendimas, kaip šie pinigai verslą pasieks efektyvesniu būdu. Milijonai iš paskolas verslui stabdančių bankų bus atimti,”– teigia ūkio ministras Dainius Kreivys.