BFL

Pasaulio sveikatos organizacija sveikatą įvardija kaip fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, ne vien tik gy­ve­ni­mą be ligų ar negalavimų. Lietuvoje sveikatos apsaugos sistemai išleidžiama milijardai eurų, ta­čiau ar esame sveika tauta? Ar ne per daug susikoncentravome į pasekmes, t.y. gydymą, o per mažai dė­mesio skiriame ligų prevencijai bei sveiko gyvenimo būdui, apimančiam ir mitybą. Sveikas maistas ir mi­­tybos įp­ročiai turi didžiulę įtaką žmogaus sveikatai. Juk net 43,7 proc. lietuvių mityba sudaro prielaidas pa­­didėti cho­lesterolio kiekiui kraujyje, o tai lemia širdies ir kraujagyslių ligas – vieną pagrindinių mirties prie­žasčių.

Angelė ADOMAITIENĖ

Sveikas, kokybiškas maistas gali būti pats ge­­riausias vaistas. Ar lietuviai, atsižvelgiant į kli­­­­­­mato sąlygas, valgymo tradicijas ir sparčiai besikeičiančią maisto produktų rinką, gali mai­­­tintis sveikai ir ką turėtų žinoti, rinkdamiesi pro­­duktus kasdieniam stalui? Į šiuos klausimus pa­dės atsakyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius dr. Jonas Milius.

Lietuvai būdingi maisto saugos pavojai

Iš esmės esame sveika ir švari šalis pagal mais­to produktų saugą – pagal šį rodiklį lenkiame Eu­ro­pos Sąjungos (ES) vidurkį. Lietuvoje pa­­­­­gal eu­ropinę statistiką 99 proc. maisto yra sau­­gus, o ES rinkoje – 97 proc. Tačiau, VMVT di­­­­rektoriaus J.Mi­­­­liaus teigimu, vien to neužtenka, turime kalbė­­ti ir apie maisto kokybę, kad var­totojams ne­bū­tų tiekiamas vadinamasis niekinis maistas.

„Kiekvieną reikėtų paklausti, ką jis valgo ir kas lemia maisto pasirinkimą. Čia ypač svarbu žmo­­­­nių mentalitetas, gamintojų ir prekybininkų at­sa­ko­mybė, visuomenės pilietiškumas. Pa­grin­di­nę sau­gaus maisto reikalavimų abėcėlę verslininkai pa­kankamai gerai žino, tačiau ją turėtų mokėti ir visi vartotojai. Tai, kaip mes atrodome šian­dien, liu­dija, ką valgėme prieš 20 metų, o ką valgome da­bar – atspindės mūsų savijauta po poros de­šimtmečių. Maisto gamybos techno­­­logijos sparčiai keičiasi, intensyviai braunasi ma­­dos ir produk­tai iš kitų šalių, todėl reikia ži­noti, kaip apsisau­goti. Mūsų tarnyba tą kontroliuoja – vien 2014 m. buvo sunaikinta beveik 2,5 tūkst. tonų ne­­saugių maisto produktų“, – aiš­kina VMVT va­dovas.

Iš nesaugaus importo daugiausia sunaikinta paukš­tienos, riešutų, vaisių, daržovių ir kitų pro­­duktų, užterštų pesticidais, sunkiaisiais me­talais, draudžiamais konservantais ir kitais teršalais.

Pati Lietuva eksportuoja maisto produktus į 150 šalių ir iš jų, pasak J.Miliaus, nebuvo gauta jo­kių  priekaištų. Įvežamą į mūsų šalį produkciją ir apie 350 tūkst. objektų Lietuvoje kontroliuo­ja apie 650 VMVT inspektorių. Kontrolės ap­imtis didžiulė, todėl pats sau kontrolierius tu­rėtų būti kiekvienas: išmokti skaityti etiketes, žiū­rėti, kokia produkto gamybos technologija, pa­galiau apsispręsti, ar pirkti pigesnį pramoninį, dažnai įvežtą produktą, ar kiek brangesnį, bet užaugintą ekologiškuose vietos ūkiuose, galbūt pažįstamų ar savo užaugintą.

ES veikiančios Skubiųjų pranešimų apie ne­­­saugų maistą ir pašarus sistemos (angl. RASFF) duomenimis, 2014–2013 m. ES dažniausiai var­­­­­­­totojams buvo pateikta saugos reikalavimų ne­atitinkančių vaisių ir daržovių, žu­vi­ninkystės produktų, riešutų. Didelį rūpestį kelia spartus ne­saugių specialaus maisto pro­­duktų ir maisto pa­pildų gausėjimas. Juose daž­­niausiai nu­statomos draudžiamos veikliosios medžiagos, netinka­mos vitaminų ir mineralų formos bei jų kiekiai. Vykdant sugriežtintą kontrolę visoje ES, per keletą pastarųjų me­tų pavyko smarkiai su­ma­­žinti nesaugių viešo­jo maitinimo ga­minių ir už­­kandžių (apie 51 proc.), mėsos ir jos produk­tų (38 proc.), su maistu besiliečian­čių me­džiagų (22 proc.) patekimo vartoto­­jams atvejų.

Lietuvoje 2014 m. VMVT nustatė ir dėl įvairių pažeidimų uždraudė realizuoti 2419 t įvairių maisto produktų. Didžiausia jų dalis sulaikyta im­­porto kontrolės metu, mažiausia – gamybos įmo­nėse. Daugiausia nustatyta saugos (833 t), ko­kybės (715 t), kitų reikalavimų (709 t) ir tinkamų vartoti terminų (109 t) neatitikimų.

Saugos pažeidimų statistika atitinka ES vidurkį

Lietuvoje maisto produktų saugos pažeidimų statistika atitinka ES vidurkį. Dažniausiai saugos pažeidimų, galinčių paveikti vartotojų sveikatą, nustatoma tiriant maisto papildus, riešutus ir jų produktus, vaisius ir daržoves, žuvis ir jų pro­duktus. Pastaraisiais metais labai sumažėjo ne­saugios mėsos ir jos produktų patekimo į rin­ką atvejų (iki 50 proc.), nenustatyta pažeidimų tiriant nealkoholinių gėrimų saugą.

Taip pat išaiškinta, kad didžioji dalis mus pasiekiančių nesaugių maisto produktų yra „sugadina­mi“ didmeninės ar mažmeninės prekybos bei viešojo maitinimo įmonėse. Čia dar, gana daž­­­nai produktai parduodami pasibaigus jų varto­jimo terminui, yra neaiškios kilmės, netinkamai paženklinti, prastos kokybės dėl netinkamų laikymo sąlygų ir pan.

Kelerių metų analizė rodo, kad rizikingiausi mais­to produktai rinkoje – greitai gendantys: mė­sa ir mėsos subproduktai, mėsos, konditerijos gaminiai, salotos, mišrainės, padažai, pienas ir jo produktai.

Pavojų kelia ir Lietuvoje paplitusi nelegali pre­­­kyba maisto produktais gatvėse, šalia parduo­­tuvių ar turgaviečių, daugiabučių kiemuose ir pan., taip pat sparčiai auganti ne­le­gali in­ter­ne­tinė prekyba.

Maisto papildai – vieni rizikingiausių produktų

Kasmet Lietuvoje suvartojamų maisto pa­pildų kiekis didėja. Vien iš trečiųjų šalių kas­met im­­­portuojama apie 200 t maisto pa­pildų, ne­skai­tant laisvai ES rinkoje cirkuliuojančių ar as­me­­niškai įsigyjamų internetu. Vien pernai Lie­tu­voje nustatyta 20 ne­­sau­gių maisto papildų pa­tei­­kimo rinkai at­ve­jų, be to, dažnas netinkamas jų ženklinimas ir klaidinanti reklama.

„Dėl papildų kokybės gauname labai daug pranešimų, kad jie neatitinka reikalavimų, meluojama etiketėse, jų sudėtyje randama net kenksmingų medžiagų. Dėl maisto papildų dar daug spragų yra ir Europos dokumentuose. Todėl siekiame šį procesą suvaldyti ir priimti nacionalinius teisės aktus”, – pa­brėžia J.Mi­­lius.

Paradoksas, kad papildai pardavinėjami vaistinėse. VMVT siekia įteisinti reikalavimą, kad pa­­pildais, kurie neturi mokslinio svei­katos teiginių pa­tvirtinimo, vaistinėse prekiaujama nebūtų. To­­kį Maisto saugos agentūros patvirtinimą šiuo metu turi apie 300 teiginių.

Vis dėlto žmogus vaistinėje gali paklausti, ar pa­­pildas turi mokslinį įrodymą, kad jis, pavyzdžiui, tinka širdžiai ar sąnariams. Pa­prastai vaisti­ninkas turėtų žinoti, kokie papildai turi atitinkamus dokumentus, bet ar tą žino visi, anot J.Mi­liaus, – sudėtingas klausi­mas. Pro­cesą griežčiau reg­­­lamentuojant, vaisti­ninkas privalės pirkėją apie tai informuoti.

Suvaldyta tarša iš pakuočių

Vis aktualesne problema tampa – su maistu be­siliečiančios me­džiagos. Galima pagaminti la­bai gerą maisto produktą, bet netinkama pa­kuo­te jį sugadinti. Įvai­­rios pakuotės, ypač iš plastiko, į Lie­tuvą plūs­­­ta iš įvairių šalių, ypač Kinijos, be to, dažnai pi­­giausios. Cheminės medžiagos iš besilie­čian­čių su maistu gaminių migruoja į maisto pro­duktus. taip netinkama pakuotė sugadina mais­­­to produktą, užteršdama jį sunkiaisiais metalais ar kitais cheminiais junginiais. Esame suregistra­vę ir kontroliuojame visus tokių gaminių ga­mintojus Lie­tuvoje, dabar analogišką registrą su­kū­rėme im­­portuotojams, nuolat vykdome įve­žamų į šalį pakuočių stebėseną. Vien per­­nai per RASFF gavome daugiau nei 200 pra­ne­š­imų dėl besiliečiančių medžiagų. Su­stip­­rinus kon­trolę, padėtis šioje srityje iš es­mės pagerėjo“, – džiaugiasi VMVT vadovas.

Sumažėjo ir ūmių infekcinių žarnyno ligų pro­­­trūkių dėl maisto subjektų veiklos (2005 m. – 35, 2014 m. – 8 protrūkiai), taip pat susirgusi­ų­­­­jų skaičius (2006 m. – 374, 2014 m. – 62). To pasiekta efektyvia prevencija bei uždraudus į po­­­būvius neštis kitų gamintojų ar savo ruoštų maisto produktų, kuomet neužtikrinamos tinkamos  jų laikymo ir transportavimo sąlygos.

Lietuvoje vykdoma medžiagų likučių stebėse­na gyvūnų mėsoje, piene, paukštienoje, kiauši­niuose, žvėrienoje, žuvyse ir meduje. Pa­gal ke­­­­lerių metų rezultatus, didelės rizikos produk­tais tebelieka medus ir kiau­šiniai, o mėsoje ir pie­­­ne nesteroidinių me­džiagų ar antimikrobinių me­džiagų liekanų ne­­ras­ta. Dėl pesticidų per­­nai iš­­tirti 484 mėginiai, iš jų 46,9 proc. likučių nu­sta­tyta, bet jie ne­viršijo di­­džiausių leistinų kie­kių, o visiškai ne­rasta 52,3 proc. mėginių. Di­­­­desnių už leistiną didžiausią nor­mą pesticidų likučių ras­­­­ta tik trijuose mėginiuo­se – ridikėliuose ir žie­­­mi­niuose kviečiuose iš Lietuvos bei bro­­­­koliniuo­se kopūstuose iš Len­kijos.

Nauji maisto saugos ir mitybos iššūkiai

Maisto saugos ir kokybės užtikrinimas, pasak VMVT vadovo, – tai kompleksas priemonių, vien kontrole ir draudimais to nepasieksi. Rei­kė­­tų įvesti privalomą mokymą apie sveiką mitybą mo­kyklose, kaip daro nemažai pasaulio ša­lių, iš jų Skandinavijos. „Geriausia prevencija bū­­tų žmo­­­nių sąmoningumas, nes nesaugaus pro­duk­to jie paprasčiausiai nepirktų. Daug atsakingesnė tuo­met taptų ir verslo aplinka“, – ma­no J.Milius.

VMVT kasmet sustabdo daugybės objektų veik­lą dėl sanitarijos, produktų vartojimo terminų ir kitų pažeidimų. Viena maitinimo įstaigų bė­­dų – labai dažna darbuotojų kaita. Paprastai kur dideli pažeidimai, didelė ir darbuotojų kaita.

Didelis iššūkis – greitasis maistas. Aukš­tes­nė­je nei 120 °C temperatūroje kaitinant daug krak­­­­­­­mo­lo ir angliavandenių turinčius produk­­tus, ypač mikrobangų krosnelėje, susida­­ro akrilamidas, ku­­ris sukelia vėžines li­gas. Di­džiausias jo kie­­kis su­sidaro bulvių traš­ku­čiuo­se, gruzdintose bul­vy­tė­se, sausai­niuo­se, tirpioje ka­voje ir stipriai skrudintose ka­vos pupelėse. Kancerogenas – ir rie­biųjų rūgš­čių transi­­zomerų likučiai. Na­cio­na­linio mais­­to ir ve­­­terinarijos rizikos ver­­tinimo ins­ti­tuto tyrimai parodė, kad šo­ko­ladiniuose sal­­dai­niuo­­se, sausainiuose ir kituose konditerijos ga­mi­niuose šių riebalų kiekiai gana dideli. Kai kurie ga­mintojai tau­po naudodami že­mos ko­kybės alie­jų ir ki­tas žaliavas, be to, nenori keis­ti gamybos tech­nologijas.

Nesant teisinio reguliavimo ES mastu, Lie­tu­voje inicijuojamas nacionalinis teisės aktas. Da­ni­ja jau yra nustačiusi, kad transriebalai negali vir­šyti 2 proc. bendro riebalų kiekio, o Lie­tu­vo­je  kartais jų randama net keliolika kartų daugiau, ypač saldainiuose, kepiniuose.

Dau­­­gėja ir specialios medicininės paskirties mais­­­to, skirto tam tikrai grupei žmonių. Pa­si­tai­ko, kad produktai ne­pel­­nytai įvardijami kaip spe­­­­­­ci­alios paskirties, nes tokie paprastai yra bran­ges­ni, be to, eti­ketėje ga­li­ma nurodyti teigi­nius dėl po­vei­kio svei­ka­tai, ir tai panaudojama rek­la­mai. Įver­­tinus tokias verslo gudrybes, nu­ma­to­ma peržiūrėti specialiojo maisto produktų, notifikuotų Lietuvos rinkoje, sąrašus ir iš jų iš­­brauk­ti neatitinkančius charakteristikų.

2013 m. Europą sukrėtęs arklienos skandalas privertė stiprinti galimo sukčiavimo ir maisto klastočių kontrolę. Rinkos analizė parodė, kad dažniausiai Europoje klastojami maisto produktai yra šie: žuvys (vietoj branges­­nės naudojant pi­gesnę rūšį ir to nenurodant); medus (geografi­nė ir botaninė kilmė nu­ro­doma klaidingai, ženk­linama kaip medus, nors turi pridėtinių cuk­rų, egzotinių augalų me­dus pakeičiamas pi­ge­s­niu); alyvuogių aliejus; eko­­logiški maisto produktai.

VMVT 2015 m. ištirs 50 medaus, 70 žuvies, 10 alyvuogių aliejaus mėginių Lie­tu­vos pasienio ve­terinarijos postuose, gamybos, pre­kybos įmo­nėse, turguose ir viešojo mai­ti­nimo įstaigose ga­li­miems maisto klastojimo atvejams išaiškinti.

Nuo 2016 m. gruodžio 13 d. visoje ES, ženk­­­­­­­­­­linant fasuotus maisto produktus, bus rei­ka­laujama nurodyti energinę vertę ir riebalų, so­čiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cuk­rų, bal­tymų bei druskos kiekius. Dalis ga­mintojų šią informaciją jau dabar teikia sa­vanoriškai.

„Manau, kad lietuviai turi laikytis tradicijų, vers­lininkai – suvokti, kad Lietuva yra ekologiškai švari valstybė, tai mūsų pranašumas ir turtas. Tu­rime specializuotis ga­min­dami ekologišką mais­tą, o ne pramoninį, nes esame palyginti ne­­­­­dideli gamintojai. Sveikas produktas bus pa­klau­sus vi­suo­met, iš esmės mūsiškiai maisto produktai visi gali būti pripažinti ekologiškais ir visi ekologiški ir turime išsaugoti šį pranašumą“, – pabrėžia J.Milius.

Užs. Nr. VPL1011

Apie tai, kokie pokyčiai ateityje laukia Lietuvos maisto pramonės, kokios mūsų gamintojų perspektyvos naujose rinkose ir kokia pažanga padaryta nuo tada, kai įstojome į ES, kalbamės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriumi dr. Jonu Miliumi.

VEIDAS: Ar maisto produktų gamintojams, didiesiems žemdirbiams ir smulkiesiems ūkininkams svarbu, kad Lietuva jau dešimt metų yra NATO narė?
J.M.: Kiekvienas ūkininkas ar gamintojas galvoja apie verslo perspektyvas ir plėtrą, todėl labai svarbu, kad valstybė būtų stabili bei saugi. Užsieniečiams, investuojantiems į Lietuvos žemės ūkį ar maisto pramonę, taip pat svarbu žinoti, kad mūsų šalyje užtikrintas saugumas. Tai suteikia pasitikėjimo visa valstybe, yra svarbus garantas ieškant naujų eksporto rinkų ar bendradarbiavimo galimybių.
Galima paminėti ir labai praktinių pavyzdžių. Tarkim, NATO reikmėms rekonstravus iki tol apleistą Zoknių oro uosto taką bei visą infrastruktūrą ir 2006 m. atnaujinus civilinių krovininių orlaivių skrydžius, atsivėrė galimybės patogiau ir greičiau gabenti krovinius.
VEIDAS: Kokie ryškiausi pastarojo dešimtmečio pokyčiai Lietuvos maisto pramonėje?
J.M.: Visose įmonėse 180 laipsnių kampu į gerąją pusę pasikeitė maisto sauga ir sanitarija. Pokyčiams didelės įtakos turėjo Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, nes privalome laikytis visoms narėms bendrų reglamentų ir direktyvų. Jose numatyti sanitariniai ir saugos reikalavimai stipriai pakėlė ir gamybos, ir viešojo maitinimo įmonių lygį.
Šiuo metu vadovaujamės daugiau kaip 500 skirtingų teisės aktų. Tai labai gerai, nes aiškiai sureguliuoti praktiškai visi veiklos aspektai. Juk tarp sąžiningų verslininkų visuomet atsiranda tokių, kurie galvoja tik apie naudą sau, o vartotojų poreikius ir lūkesčius pamiršta.
VEIDAS: Kaip maisto gamybos procesus pakeitė kasmet tobulėjančios technologijos?
J.M.: Mėsos, pieno, konditerijos gaminių cechai pasikeitę neatpažįstamai. Pavyzdžiui, pienas prieš dešimt ir daugiau metų buvo pilstomas į stiklinius butelius, kurių kakliukus netobuli įrenginiai neretai nudauždavo, tad šukių patekdavo ir į pieną. Panaudotus ir surinktus iš gyventojų butelius moterys plaudavo rankomis, o to steriliai tikrai nepavykdavo padaryti. Dabar pienas keliauja įrenginiais ir neturi jokio sąlyčio nei su oru, nei su žmogaus rankomis. Popierinės pakuotės dezinfekuojamos specialia įranga. Be to, pats pienas filtruojamas, todėl jeigu iš ūkių jis atkeliauja ne visada švarus, gamykloje yra idealiai išvalomas. Daugelyje įmonių sumontuoti net tokie įrenginiai, kurie užmuša įvairias bakterijas. Taip vartotojas gauna ypač saugų produktą, o jo realizacijos terminas yra pailgėjęs.
Šiuolaikinės technologijos leidžia išlaikyti visuomet vienodą pagal tam tikrą receptūrą gaminamų produktų skonį. Mat kompiuteriai reguliuoja, kiek, pavyzdžiui, į mėsos produktą reikia įdėti lašinukų ar prieskonių. Tad nepatenka riebesnės ar liesesnės mėsos. Jeigu pakliūva ne tos rūšies mėsos, kuri numatyta receptūroje, gamyba automatiškai sustoja.
VEIDAS: Koks mūsų gamintojų technologinis lygis, palyginti su Vakarų Europos įmonėmis?
J.M.: Neseniai lankiausi vienoje gamybos įmonėje. Ten įrenginiai dezinfekuojami ne cheminėmis medžiagomis, bet karštais vandens garais. Tokias pažangias, aplinką tausojančias technologijas Europoje naudoja tik kelios geriausios įmonės.
Mūsų maisto pramonės šakų atstovai neatsilieka nuo italų, ispanų ar vokiečių. Neretai net lenkia vakariečius, nes pasinaudoję ES paramos fondais lietuviai palyginti neseniai pradėjo modernizuoti gamybą, todėl įsigijo naujausių įrenginių. O ES šalyse senbuvėse dažnai naudojama senesnė įranga.
VEIDAS: Pasinaudoję ES parama, 2007–2013 m. naujausios technikos ar šiuolaikinių maisto produktų gamybos įrenginių įsigijo apie 4 tūkst. mūsų ūkininkų. Kaip šiuo metu atrodo lietuvio ūkis?
J.M.: Kardinaliai per dešimtmetį pasikeitusių ūkių kiekviename Lietuvos rajone yra šimtai. Darbininkus su šakėmis pakeitė pašarų dalytuvai, kurie karvėms ar kiaulėms ne tik pristumia pašaro, bet ir patys apskaičiuoja, kiek jo reikia. Mikroklimatą moderniose fermose taip pat reguliuoja kompiuteriai. Labai daug ūkininkų jau dirba kompiuterizuotais traktoriais. Užprogramuoja, kad į dirvą būtų beriama tik po vieną grūdą. Tiksliai išbarstomos ir trąšos, pesticidai.
VEIDAS: Modernizavus ūkį ir gamybą išauga darbo našumas, mažėja sąnaudos, bet ar nenukenčia produktų kokybė, nepasikeičia jų skonis?
J.M.: Tarp gamintojų ir augintojų – didelė konkurencija, todėl ieškoma būdų, kaip produktą pagaminti kuo pigiau. Daugelis naujausių technologijų būtent tam ir tarnauja. Prieš pirkdamas produktą kiekvienas vartotojas turi atidžiai perskaityti etiketę, kad būtų tikras dėl jo sudėties. Be pramoniniu būdu pagamintų produktų nebegalėtume išsiversti, tačiau būtina atskirti masinę ir ekologišką gamybą.
VEIDAS: Kaip per ateinantį dešimtmetį keisis Lietuvoje gaminamų maisto produktų eksporto rinkos?
J.M.: Nors šiuo metu Lietuvos gamintojai savo produktus turi galimybę vežti į 140 šalių, naujų rinkų reikėjo pradėti ieškoti prieš dešimtmetį – dabar būtume turėję dar geresnius rezultatus. Štai kol Olandija ir Italija įėjo į Kinijos rinką, praėjo maždaug septyneri metai. O mes naujų šalių savo produkcijai eksportuoti aktyviai ieškome vos trejus metus.
Tačiau tikėtina, kad po dešimties metų Lietuvos produkcija bus eksportuojama į Kiniją, Japoniją, Afriką, Pietų Korėją, JAV, Braziliją. Ypač pasikeis prekybos santykiai su Afrikos valstybėmis. Jau dabar vien tik Nigerijoje gyvena apie 150 mln. gyventojų. Gausėjant žmonių smarkiai padidės maisto ir vandens poreikis. Maisto gamintojai turi apie tai galvoti, kurti ilgalaikius planus.
VEIDAS: Kokia kryptimi turėtų eiti mūsų ūkininkai ir gamintojai, kad sėkmingai įsitvirtintų naujose rinkose?
J.M.: Šiuo metu pagal eksportuojamų grūdų kiekį nuo dirbamos žemės ploto Lietuva yra trečia pasaulyje. Šis rodiklis turi pasikeisti, mat grūdai nėra didelę pridėtinę vertę kuriantis produktas. Turime siekti, kad jie atkeliautų į mūsų ūkininkų fermas, būtų užauginami gyvuliai ir eksportuojami mėsos, pieno, duonos, konditerijos produktai. Galėtume gaminti trigubai daugiau negu dabar. Deja, mes, atvirkščiai, mažinam karvių.
O štai airiai parengė valstybinę programą, kurioje numatyta dvigubai padidinti fermose auginamų kiaulių ir karvių skaičių. Kitos ES šalys senbuvės taip pat planuoja didinti gamybą. Labai svarbu, kad ir mes eitume tuo keliu. Juk tik galėdami pasiūlyti didelį kiekį produktų galėsime įžengti į tokias šalis, kaip Kinija ar Pietų Korėja.
Šiuo metu rengiama nauja Lietuvos gyvulininkystės programa. Svarbiausia, kad ji neliktų dulkėti stalčiuje, o būtų įgyvendinta.
VEIDAS: Ar, jūsų nuomone, per dešimtmetį sustiprės ir vietinėje rinkoje įsitvirtins smulkūs lietuvių šeimos ūkiai?
J.M.: Taip, didieji ūkiai ir gamintojai užtikrins eksportą į kitas šalis, o smulkieji – gamins Lietuvos rinkai.
Žemės ūkio ministerija vienu svarbiausių savo prioritetų yra įvardijusi nedidelių šeimos ūkių kūrimosi skatinimą. VMVT supaprastino sąlygas gamybos cechams tokiuose ūkeliuose įsirengti. Norime, kad kuo daugiau smulkiųjų ūkininkų savo užaugintą produkciją galėtų perdirbti vietoje. Tada galutinis produktas vartotoją pasiekia tiesiai iš šeimos ūkio, o ūkininkai turi galimybę daugiau uždirbti.
Populiarinant šį verslo modelį labai svarbu, kad kontroliuojančios valstybinės institucijos pirmiausia konsultuotų ūkininkus, o ne baustų. Beje, įvairių institucijų inspektorių bendravimo tiek su verslininkais, tiek su ūkininkais stilius per pastaruosius dešimt metų taip pat stipriai pasikeitė. Dabar jie ne baudėjai, o patarėjai. Žinoma, nesąžiningiems verslininkams sankcijos yra taikomos.
VEIDAS: Kaip vertinate ekologiškų produktų gamybos perspektyvas Lietuvoje?
J.M.: Ekologiško maisto gamyba turėtų būti vienas svarbiausių mūsų šalies prioritetų. Juo labiau kad turime puikias, išskirtines sąlygas ekologiškiems produktams gaminti. Nuolat vykdoma pašarų, maisto produktų, gyvūnų, žemės, vidaus vandenų stebėsena ir labai retai aptinkama sunkiųjų metalų, kitų teršalų. Tad užsieniečiams galime pasiūlyti išskirtinės kokybės medaus, turime galimybę valgyti cheminėmis medžiagomis neužterštas vidaus vandenų žuvis, galime didžiuotis gausiais gėlo požeminio vandens ištekliais.
Beje, ekologiškų produktų gamybą skatina daugelis Europos šalių. Populiarėja tokio maisto restoranai. Danija yra net parengusi valstybinę programą, pagal kurią sieks, kad artimiausiais metais kiekvieno dano maisto racioną sudarytų 80 proc. ekologiško maisto.
VEIDAS: Kokie iššūkiai mūsų laukia Lietuvai įsivedus eurą?
J.M.: Įsivedę eurą tapsime dar stipresni ir patrauklesni užsienio investuotojams. To labai reikia ir mūsų gamintojams, ir ūkininkams. Daugelis vartotojų be reikalo baiminasi, kad nesąžiningi verslininkai kilstelės produktų kainas. Nuo liepos 1 d. ir dar pusmetį įvedus eurą VMVT inspektoriai stebės, ar nepiktnaudžiaujama maisto produktų kainomis.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius, veterinarijos gydytojai ir kai kurie medžiotojai ragina aukščiausius valstybės pareigūnus imtis pačių radikaliausių priemonių, kad į Lietuvą nepatektų afrikinio kiaulių maro užkratas. Bet ir pasienio su Baltarusija gyventojai, ir Vyriausybės nariai atsipūtę: premjeras Algirdas Butkevičius ir daugelis ministrų lepinasi kaitria paskutinio vasaros mėnesio saule ir apie žemės ūkio produkcijos eksportui gresiančią katastrofą dar nemąsto. Tad ko panikuoja vyriausiasis šalies veterinarijos gydytojas J.Milius?
VEIDAS: Jūsų tarnybos svetainėje skelbiama galybė informacijos apie užkrečiamąsias gyvūnų ligas ir jų protrūkius Lietuvoje bei pasaulyje. Daug kalbama apie klasikinį kiaulių marą, kuris mūsų šalyje registruotas tris kartus, pastarąjį – prieš porą metų. Prie šios ligos parašyta, kad ji žmonėms nėra pavojinga, bet štai apie afrikinį kiaulių marą, kurio protrūkis užfiksuotas kaimyninėje Baltarusijoje, nieko nepasakyta. Ar tai reiškia, kad jis labai pavojingas ir, nenorint skleisti panikos, nieko nerašoma apie pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei?
J.M.: Žmogaus sveikatai ir gyvybei afrikinis kiaulių maras nėra pavojingas. Tiesa, pastaruoju metu kai kurie Rusijos mokslininkai dėsto, esą šios ligos sukėlėjas galįs mutuoti ir tapti pavojingas žmonėms. Bet kol kas tai nėra moksliškai pagrįsta, o mokslininkai neretai mėgsta žmones pagąsdinti.
VEIDAS: Kas atsitiktų žmogui, suvalgiusiam afrikiniu kiaulių maru sergančio gyvulio ar laukinio žvėries mėsos?
J.M.: Nieko neatsitiktų, nes kiaulės ar laukinio šerno, užsikrėtusio afrikiniu kiaulių maru, mėsa nėra nuodinga. Tačiau šia liga sergantiems gyvūnams pakyla itin aukšta temperatūra, dėl to mėsoje susidaro įvairių kitų kenksmingų medžiagų. Dar vienas svarbus klausimas, ar afrikiniu kiaulių maru sirgusi kiaulė, kurios mėsos tariamai valgytų žmogus, nebuvo gydoma antibiotikais, nes dėl jų vartojimo žmogus taip pat gautų kai kurių kenksmingų medžiagų. Taigi suvalgęs afrikiniu kiaulių maru sergančio gyvūno mėsos žmogus gautų kai kurių nuodingų medžiagų, bet pats nesusirgtų ir nenumirtų.
VEIDAS: Jeigu nei klasikinis, nei afrikinis kiaulių maras žmogaus sveikatai ir gyvybei nepavojingas, kodėl veterinarijos specialistai šitaip panikuoja – na, suvalgysi užkrėstos mėsos, ir kas čia tokio?
J.M.: Žmonės dar nevisiškai supranta tikrąjį afrikinio kiaulių maro pavojų. Esmė ta, kad jis pavojingas ne tiek konkrečiam žmogui, kiek pačiai valstybei, tai yra jos ekonomikai. Mat jei Lietuvoje atsirastų bent vienas afrikinio kiaulių maro židinys, būtų sustabdytas mūsų mėsos eksportas, ir, ko gero, ne tik kiaulienos, bet ir galvijienos, paukštienos, pagaliau pašarų, galbūt net grūdų. O juk žemės ūkio produkcijos eksportas sudaro apie 30 proc. viso mūsų šalies eksporto. Skaičiuojant pinigine išraiška tai būtų apie 5 mlrd. Lt per metus.
Čia nekalbu apie išlaidas kiaulėms likviduoti, patalpoms dezinfekuoti, kompensacijoms ūkininkams mokėti. O kur dar šalies prestižas.
Mes taip pat, vos tik sužinojome apie Baltarusijoje atsiradusį afrikinio kiaulių maro židinį, ne tik uždraudėme į Lietuvą įvežti bet kokių maisto produktų, net ir dešros ar sumuštinių, bet neleidžiame importuoti ir pašarų. Nuo gegužės mėnesio, kai sužinojome apie Baltarusijoje kilusį afrikinio kiaulių maro protrūkį, pasienyje buvo konfiskuota daugiau kaip keturios tonos mėsos, jos produktų ir sumuštinių, kuriuos žmonės mėgino įsivežti į Lietuvą savo reikmėms.
Esmė ta, kad jeigu žmogus, įsivežęs užkrėstą sumuštinį ar dešros, neatsakingai numestų nesuvalgytus maisto likučius ir juos radę šernai suėstų arba jeigu būtų atiduota savoms kiaulėms, visas mūsų įdirbis siekiant suvaldyti situaciją nueitų perniek. Liga išplistų žaibiškai, jos nebesuvaldytume. Šitai rodo kitų šalių, kuriose buvo kilęs afrikinis kiaulių maras, patirtis.
VEIDAS: O apskritai ar šiandien saugu valgyti kiaulieną, šernieną?
J.M.: Šiandien valgyti tiek kiaulieną, tiek šernieną yra visiškai saugu. Aš pats šiandien per pietus valgiau kiaulienos patiekalą. Pastaruoju metu mes vykdome dar labiau sugriežtintą maisto kontrolę ir gyvūnų stebėseną, esame ištyrę daugiau kaip 3 tūkst. kiaulių ir daugiau kaip 4 tūkst. šernų kraują. Jokio užkrato nerasta. Beje, tyrėme ne tik dėl afrikinio, bet ir dėl klasikinio kiaulių maro bei kitų užkrečiamųjų gyvūnų ligų.
VEIDAS: Kur saugiausia pirkti kiaulieną ar žvėrieną: prekybos centruose, nedidelių ūkių mėsos krautuvėlėse ar turguose?
J.M.: Pirkti kiaulieną ar žvėrieną bet kuriame oficialiame prekybos taške tikrai visiškai saugu: šiandien mes vykdome jau nebe dvigubą, o trigubą kontrolę. Aišku, jei kiauliena ar žvėriena perkama neoficialioje prekyvietėje, mes negalime garantuoti, kad ji saugi, – žmonės rizikuoja.
VEIDAS: O kaip pasikeitė sumedžioto šerno veterinarinė patikra?
J.M.: Mes sugriežtinome sumedžiotos žvėrienos patikrą: anksčiau užtekdavo atvežti patikrinti kraujo mėginį, o dabar reikia atvežti šimtą proc. visų organų – patį mėsos raumenį, inkstus, kepenis, širdį, blužnį, kitus organus.
VEIDAS: Iš kokių šalių į Lietuvą šiuo metu draudžiama importuoti kiaulieną?
J.M.: Iš visų trečiųjų, tai yra Europos Sąjungai nepriklausančių šalių neleidžiama įvežti nei mėsos, nei jos gaminių, nei gyvūninės kilmės pašarų.
VEIDAS: Jūsų tarnyba stengiasi, kad ši liga neplistų, pasienyje įrengti dezinfekavimo postai, bet laukiniai žvėrys, šernai, kurie migruoja iš vienos valstybės į kitą, kojų nedezinfekuoja. Medžiotojų nuomone, dabar šernai gausiai migruoja į Baltarusijos kolūkių laukus kuisti bulvių, javų, kitų gėrybių, o rudenį grįš Lietuvon ir jų nebus įmanoma sulaikyti, dezinfekciniai kilimėliai čia nebepadės. Ką darysite?
J.M.: Mes pasiūlėme pasienyje įrengti tvorą, nes grėsmė iš tikrųjų labai didelė: šernai neturi nei partinių įsipareigojimų nenešti užkrato, nei pasų, jie eina kiaurai sienas. Jei būtų pastatyta siena, mes 90 proc. apsaugotume savo valstybę nuo afrikinio kiaulių maro. Mūsų skaičiavimais, sienos statyba atsieitų apie 10 mln. eurų. Na, gal tai atrodo labai daug, bet iš tikrųjų tai tik vienos dienos ES kiaulienos apyvartos suma. O siena tarnautų penkiasdešimt metų ir padėtų apsisaugoti ne tik nuo šernų, užsikrėtusių afrikiniu kiaulių maru, bet ir nuo pasiutligę platinančių lapių, kurios prieš keletą metų buvo atklydusios iš Baltarusijos ir pas mus platino šį mirtiną užkratą, ir nuo kitų gyvūnų, platinančių užkrečiamąsias ligas, ir nuo nelegalių migrantų.
Deja, mūsų siūlymai kol kas nesulaukė pritarimo. Įdomu, kad šios idėjos nepalaiko netgi pasieniečiai, bent jau taip buvo rašoma spaudoje, nors jų darbas įrengus sieną ir palengvėtų. Bet aš pats nebendravau su pasieniečiais – nežinau, kodėl jie nepritaria sienos statybai.
VEIDAS: Tačiau lenkai, regis, jau rimtai galvoja apie tokios sienos su Baltarusija statybą, susirūpinę netgi austrai, kurie nuo Baltarusijos gana toli. Tad kodėl lenkai, austrai jaudinasi dėl Baltarusijoje išplitusio afrikinio kiaulių maro labiau nei mes, lietuviai?
J.M.: Danijos nacionalinis rizikos vertinimo institutas neseniai atliko prognozinę studiją, iš kurios paaiškėjo, kad afrikinio kiaulių maro grėsmė labai reali ir kad ją vargiai pavyks sustabdyti. Pirmiausia ji per Baltijos šalis esą išplis į Lenkiją, iš ten – į Ukrainą, iš Ukrainos – į Vengriją ir iš čia – į Austriją. Ir tai gali nutikti vos per keletą metų.
Žvilgtelėkime, kaip afrikinis kiaulių maras išplito Baltarusijoje. Prieš aštuonerius merus afrikinio kiaulių maro protrūkis kilo Rusijoje, prie sienos su Gruzija. Kitaip tariant, per vienus metus ši liga pasislinkdavo maždaug po 300 km. Empiriniai tyrimai rodo, kad šernai per metus pajuda į priekį apie 100 km, taigi tiek mums, tiek lenkams, tiek kitoms mūsų kaimynėms – Latvijai, Estijai ši grėsmė labai didžiulė. O jei išplis mūsų regione, pavojus kyla visai Europai.
Todėl aš, kaip ES Tarybai pirmininkaujančios šalies atstovas, ką tik susikviečiau kolegas Latvijos, Estijos, Lenkijos veterinarijos tarnybų vadovus, pateikiau konkrečius mokslinius skaičiavimus ir paaiškinau visą situaciją. Lenkijos kolega labai greitai suprato jos grėsmingumą, kolegos iš Latvijos buvo pasyvesni, bet dabar ir jie jau susirūpino.
Iš tikrųjų afrikinio kiaulių maro užkratas net kritusios kiaulės ar šerno lavone gyvybingas išlieka iki 6 mėn. Ir nors man pačiam neteko matyti, rusų spaudoje skaičiau, esą Baltarusijos miškuose guli ištisos šernų vados, kritusios nuo šios ligos, nes baltarusiai nebespėja nei medžioti šernų (nors esą kasdien sumedžiojama nuo 500 iki 1000 šernų), nei deginti ar bent jau giliai užkasti, kad jokie kiti laukiniai žvėrys neiškapstytų.
Beje, Portugalija ir Ispanija, kuriose afrikinio kiaulių maro protrūkis kilo 1950 m., šią ligą visiškai išnaikino tik per penkiasdešimt metų. Iš pradžių jie manė, kad užteks sunaikinti tik sergančius gyvūnus iš didelių ūkių, vėliau suprato, kad turi būti sunaikinti visi gyvuliai, netgi tie, kuriuos laiko pavieniai ūkininkai. Ir tik kai sunaikino visas kiaules, ši liga išnyko visiškai.
Šią savaitę aš kreipiausi į mūsų zoologus, kad jie atsakytų, ar Lietuvoje yra erkių rūšis, kuri platina šį užkratą, ar ne. Jei paaiškės, kad yra, tuomet situaciją derėtų vertinti kaip ypač grėsmingą.
VEIDAS: Stebint iš šalies kartais susidaro įspūdis, kad afrikinio kiaulių maro bijo vienintelis Jonas Milius, na, ir dar Žemės ūkio ministerija, bet visiškai negirdėti nei eksportą kuruojančių ministerijų atstovų, nei paties premjero minčių. Ar jūsų, kaip vyriausiojo šalies veterinarijos gydytojo, bei sukurtos specialios darbo grupės pastangų užtenka? Ar neturėtų aktyviau įsitraukti visa Vyriausybė, pagaliau ar nereikėtų pačiam premjerui pasikalbėti su aukščiausiais Baltarusijos vadovais, kad būtų dar efektyviau dirbama?
J.M.: Na, iš tikrųjų mums irgi reikėtų dar aktyviau veikti ir kasdien aukščiausiu lygiu spręsti šią situaciją. Beje, baltarusiai dirba tikrai labai rimtai. Jie sukūrė specialų štabą, kuriam vadovauja pats vicepremjeras, jie kasdien renkasi į posėdžius ir sprendžia, ko dar imtis. Į kovą su afrikiniu kiaulių maru įtrauktos visos pajėgos: kariuomenė, specialusis OMON būrys ir net Baltarusijos KGB, bet, nepaisant tokios pajėgų gausos, jiems sunku suvaldyti padėtį.
VEIDAS: Ar afrikinis kiaulių maras yra pati pavojingiausia užkrečiamoji gyvūnų ir galvijų bei paukščių liga, kuri kada nors buvo priartėjusi prie Lietuvos, ar yra pavojingesnių tiek gyvūnams, tiek žmonėms?
J.M.: Ko gero, taip, tai pati pavojingiausia liga, nes nuo jos nėra sukurta jokios vakcinos. O nuo snukio ir nagų ligos bei nuo klasikinio kiaulių maro, kurie Lietuvoje buvo registruoti prieš kurį laiką, vakcinos sukurtos. Štai kaimyninėje Latvijoje buvo nustatyta, kad net 10 tūkst. šernų yra užsikrėtę klasikiniu kiaulių maru, bet visus juos vakcinavo oraliniu būdu, tai yra į pašarus įdėjo vakcinos, ir situacija buvo suvaldyta.
Pas mus taip pat prieš kurį laiką iš Baltarusijos buvo atklydusių pasiutligės užkratą platinančių lapių. Iš viso buvo nustatyta apie 2 tūkst. lapių, sergančių pasiutlige, bet kadangi yra vakcina, tai mes kasmet du kartus per metus iš lėktuvų išmėtome oralinę vakciną ir taip paskiepijame lapes nuo žmogui mirtinos pasiutligės.
VEIDAS: Kokia sergančių gyvūnų liga pavojingiausia žmogui, tai yra kada žmogus, suvalgęs sergančio gyvulio ar laukinio žvėries mėsos, išgėręs pieno, pats gali užsikrėsti ir susirgti ar net mirti?
J.M.: Apie 60 proc. visų parazitinių ligų yra bendros gyvūnų ir žmonių ligos. Žmonėms pats pavojingiausias – paukščių gripas, mat nors ir sukurti skiepai nuo šios ligos, bet yra daugybė paukščių gripo atmainų. Ši liga žmogui mirtina. Ekonomiškai, kaip minėjau, pats pavojingiausias yra afrikinis kiaulių maras. Mat tam, kad išnaikintum šią ligą, reikia likviduoti visus gyvūnus: ir namines kiaules, ir šernus, po keletą kartų dezinfekuoti fermas, tvartus, įrankius, iš šalies, kurioje yra toks židinys, negalima eksportuoti nei mėsos, nei galvijų pašarų, nei grūdų.
Dar žmogaus gyvybei labai pavojinga juodligė. Tai taip pat mirtina liga, kurios užkratas lieka gyvybingas net šimtą metų. Pas mus taip pat yra palaidota daugybė juodlige kadaise sirgusių naminių gyvulių, bet tos vietos, kur jie palaidoti, užbetonuotos, kad nebūtų kasinėjama, statoma ir kad bakterija neplistų toliau.
Vyrams labai pavojinga ir briceliozė, nes ji pažeidžia sėklides bei sąnarius. Taip pat žmonėms itin pavojingos ir tokios gyvulių ligos, kaip trichineliozė, salmoneliozė ar kaspinuotis.

Praėjusį antradienį “Veidui” buvo šventė. Ir ne tik mums, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui dr. Jonui Miliui, kuris šiemet išrinktas Metų valstybės tarnautoju.
Liepos 3 d. į Taikomosios dailės muziejų sugužėjo per šimtą svečių. Visi jie atėjo norėdami pasveikinti ir pagerbti geriausio valstybės tarnautojo konkurso laimėtojo.
Victoras Hugo yra pasakęs, kad visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi įmina vienodas pėdas. J.Miliaus pėdos, regis, gilesnės. Tai tikrai išskirtinė asmenybė. Mūsų valstybės tarnyboje nėra itin daug žmonių, kurie būtų savo institucijos patriotai, kurie darbe neskaičiuotų laiko, kartais padirbėdami ir iki vidurnakčio, kurie rūpintųsi, kad jų institucijos darbuotojai dirbtų su pačia moderniausia įranga. J.Milius – kaip tik toks vadovas. Todėl nė kiek nestebina, kad jis taip sparčiai kyla karjeros laiptais, o ir “Veido” konkurse taip greitai pranoko kitus kolegas, užimdamas pirmą vietą. Tai ne tik puikus vadovas, ne tik šiltas žmogus, bet ir charizmatiška asmenybė, savo srities profesionalas, galintis būti pavyzdžiu kitiems.
Į renginį atvykęs premjeras Andrius Kubilius ir nustebo, ir pasidžiaugė, kad Metų valstybės tarnautoju išrinktas verslą kontroliuojančios institucijos vadovas. O žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius papildė, kad J.Milius kone pusę savo laiko dabar praleidžia komandiruotėse ir iš tiesų yra mūsų “eksporto veidas”.
Tradicinę dovaną laureatui, išskirtinį specialiai įrištą Konstitucijos egzempliorių, įteikęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė manąs, kad jau aštuonerius metus rengiamas Valstybės tarnautojo konkursas atlieka ir edukacinę funkciją.

Atviras, nuoširdus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus dr. Jono Miliaus bendravimas išskiria jį iš būrio tarnautojų. Tačiau ne vien spinduliuojama charizma ir energija lėmė, kad J.Milius šiemet tapo geriausiu Metų valstybės tarnautoju, taip pat buvo apdovanotas Lietuvos verslo konfederacijos Garbės ženklu.

„Jeigu mane uždarytų kabinete, uždusčiau. Negaliu nebendrauti“, – nusišypso Jonas Milius.
Būtent todėl jo pilna visur: J.Milius važiuoja pas miestų ir rajonų merus, kad sužinotų, su kokiomis problemomis susiduria ūkininkai ar smulkieji verslininkai, dalyvauja konferencijose, kuriose nagrinėjami maisto įmonėms aktualūs klausimai. Vieną savaitę jis skrenda į Ameriką, kitą – jau į Izraelį, norėdamas įtikinti užsienio kolegas, kad mūsų maisto produktai yra saugūs, ir padėti Lietuvos gamintojams atverti platesnes eksporto rinkas. Be to, padeda įdiegti kontrolės sistemas Balkanų šalyse, Moldovoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, nes yra Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos veterinarinės ir maisto kontrolės ekspertas. Dar jis yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tarybos pirmininkas, aktyviai dalyvauja „Rotary“ klubo veikloje.
Buvę kolegos, politikai, verslo atstovai J.Milių apibūdina kaip eruditą, savo srities profesionalą, niekuomet padėti neatsisakantį žmogų. O štai „Veido“ kalbinti maisto produktų gamintojai, prekybininkai ne visuomet teigiamai vertina VMVT ir jos direktoriaus darbą, tačiau viešai išsakyti kritikos nedrįso, manydami, kad vėliau neatsigintų VMVT inspektorių.

Platesnis požiūris į veterinarų ir inspektorių darbą

Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, su J.Miliumi artimai bendraujantis ne vieną dešimtmetį, pastebi, kad jis visose srityse siekia būti pirmas ir bet kokį darbą stengiasi atlikti tik labai gerai. Be to, yra smalsus ir kupinas idėjų. Pastebėjęs būtent šiuos J.Miliaus bruožus tuometis VMVT direktorius Kazimieras Lukauskas pakvietė jį vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai. „Nelengva Jonui buvo palikti Alytaus VMVT viršininko pareigas, nes jis labai prisirišęs prie savo gimtojo krašto, tačiau matydamas, kad Vilniuje gali daugiau nuveikti, persikraustė į sostinę“, – pasakoja A.Vrubliauskas.
Ir dirbdamas Alytuje, ir prieš tai eidamas Lazdijų rajono veterinarijos tarnybos viršininko pareigas J.Milius, pasak A.Vrubliausko, stengėsi plačiau žiūrėti į veterinarų ir inspektorių darbą. „Jis aiškindavo, kad veterinarai neturėtų apsiriboti paršelių ar karvių gydymu. Kartodavo, jog daug svarbiau šviesti ūkininkus, kad šie laikytųsi higienos reikalavimų. Mat tada pieno, kitų produktų kokybė bus kur kas aukštesnė“, – prisimena Alytaus rajono savivaldybės meras.
Prieš dvejus metus tapęs VMVT direktoriumi, J.Milius tokį požiūrį perkėlė į visą sistemą. „Nenorim būti gaisrų gesintojai ir vien tik bausti nesąžiningus gamintojus. Vadovaujamės principu, kad profilaktika geriau nei gydymas. Tad daug dirbam su verslininkais, vartotojais, o pastaruoju metu – ypač su vaikais“, – pasakoja J.Milius. Tai, pasak jo, ne vienadienės akcijos, o sistemingas juodas darbas. Mat gydytojų, dietologų komisija apmoko VMVT inspektorius, kurie paskui sveikos gyvensenos mokys pedagogus, kad šie subalansuotos mitybos principus perteiktų vaikams.
Kitas ambicingas J.Miliaus tikslas – kad dar šiais ar vėliausiai kitais metais Lietuva įgytų sveikos gyvūnų bandos statusą, pripažintą Europoje. Įrodžius, kad mūsų galvijai neužkrėsti tokiomis ligomis, kaip leukozė, tuberkuliozė, bruceliozė, smarkiai padidėtų produkcijos eksportas į užsienio šalis. „Dėl to vykdoma viena iš dvylikos stebėsenos programų – masiškai tikrinami gyventojų auginami galvijai“, – dėsto VMVT direktorius.

VMVT laboratorija – viena geriausių Europoje

J.Miliaus tvirtinimu, šiandien VMVT turi tokių techninių galimybių, kad net galima nustatyti, iš kokios šalies atkeliavo, pavyzdžiui, mėsa. Taip pat moderniausia aparatūra atpažįsta trijų šimtų rūšių pesticidus, sunkiuosius metalus, antibiotikus. Lietuvoje vienintelėje iš kaimyninių valstybių tiriama, ar mėsoje, žuvyje, piene nėra dioksino – nuodingos medžiagos, sukeliančios vėžines ligas, apsigimimus. VMVT tiriamos ir bakterijos, virusinės gyvūnų ligos, aiškinamasi, ar produktai nėra genetiškai modifikuoti.
Pasak buvusio VMVT direktoriaus pavaduotojo Artūro Bagotyriaus, tai J.Miliaus nuopelnas, kad Lietuva šiandien turi moderniausia aparatūra aprūpintas laboratorijas. Mat 2001 m. pradėjęs vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai, kuri vėliau pervadinta į Maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, jis rašė daugybę projektų, kad iš ES fondų būtų skirtas finansavimas laboratorijai atnaujinti. „Pradėjęs dirbti užsibrėžiau tikslą turėti pačią geriausią Europoje laboratoriją. Kad pavyko, patvirtina vokiečių nuostaba, jog mes turime kelis kartus geresnes technines galimybes nei jie. Taip pat kasmet iš Rusijos, Bulgarijos, Balkanų, Arabų šalių pas mus tobulintis atvykstantys specialistai“, – džiaugiasi J.Milius.
Svarbu ir tai, kad 2010 m. rudenį Vyriausybei J.Milių paskyrus VMVT direktoriumi gerokai sumažėjo tarnybos biurokratinis aparatas – iš 54 juridinių vienetų liko tik du. Valdymas tapo centralizuotas, visos veterinarijos tarnybos rajonuose dirba, tačiau jose neliko buhalterijos, administracijos personalo.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus pastebi, kad VMVT pastaraisiais metais tapo viena atviriausių verslui valstybės institucijų. „Inspektoriai nesiekia tik nubausti, o pirmiausia pataria, kaip reikėtų šalinti trūkumus. Verslininkai nuolat kviečiami į konsultacijas, tačiau pažeidimai, ypač pasikartojantys, netoleruojami“, – pripažįsta V.Sutkus.
„Santykius su verslininkais keitėme sąmoningai ir kryptingai. Siekėme, kad inspektoriai taptų partneriais, tad labai aiškiai nurodėme reikalavimus įmonėms, – tvirtina Lietuvos vyriausiasis valstybinės veterinarijos inspektorius. – Jau nepasitaiko tokių dalykų, kai pagal inspektoriaus nuotaiką vieną savaitę reikalaujama vienų dalykų, o kitą – visai kitų. Priekabių neieškom, tačiau radę pažeidimų imamės griežtų priemonių.“

Veterinaras, tapęs cerberiu

Vis dėlto, nepaisant J.Miliaus gebėjimo su visais rasti bendrą kalbą, VMVT kasmet ginčus su maisto pramonės įmonėmis sprendžia net teismuose. Štai šiemet UAB „Švyturys-Utenos alus“ gaminamoje giroje radus draudžiamų saldiklių, gamintojai bandė teismuose įrodyti, kad neleistinų priedų nenaudojo. „Mūsų klaida verslui gali labai brangiai kainuoti, todėl tyrimai kartojami kelis kartus, be to, mėginiai siunčiami ištirti dar bent mažiausiai į dviejų užsienio šalių laboratorijas. Tad visas bylas iki šiol laimėjome“, – darbo rezultatais džiaugiasi VMVT direktorius.
Vis dėlto UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis neabejoja, kad nė viena valstybės institucija, įskaitant ir VMVT, verslui nepadeda, o tik kaišioja pagalius į ratus. Beje, detaliau komentuoti tarnybos ir direktoriaus darbą D.Dundulis atsisakė, manydamas, kad išdėstyta kritika jam, kaip verslininkui, stipriai pakenktų.
Kiti gamybininkai taip pat ne kartą yra piktinęsi, kad J.Miliaus vadovaujama tarnyba, griežtai kontroliuodama maisto pramonės įmones, smaugia verslą. VMVT direktorius ne kartą kaltintas kyšininkavimu, esą vienus tikrina griežčiau nei kitus. Jo darbą tyrė net STT pareigūnai, tačiau jokių pažeidimų nerado.
„Esu girdėjęs kalbų, kad prieš vieną ar kitą verslininką esu priešiškai nusiteikęs dėl asmeninių priežasčių, neva kai kuriuos verslininkus reikalauju smaugti. Tačiau akmens užantyje niekuomet nelaikau, nes tiesiog nemoku pykti“, – tvirtina J.Milius.
Įsišnekėjus apie ne itin malonią valdininko darbo pusę, VMVT direktorius su nostalgija prisiminė tuos laikus, kai baigęs tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją ir paskirtas į Viduklę dirbo veterinarijos gydytoju. „Pagydai gyvuliuką, ir iškart matai darbo rezultatą, jauti žmonių dėkingumą, o dabar esu lyg cerberis“, – apgailestauja J.Milius.

Geriausias poilsis – Dzūkijos miškuose

VMVT direktorius pasakoja, kad gimęs ir užaugęs kaime, Alytaus rajone, gyvūnams didelę trauką jautė nuo mažų dienų. O veterinaro darbu susižavėjo maždaug dešimties metų, mat kaimynas veterinarijos gydytojas, važiuodamas gydyti gyvūnų, J.Milių dažnai pasiimdavo kartu.
„Esu gamtos vaikas ir dabar geriausiai jaučiuosi vaikščiodamas po Dzūkijos miškus arba numynęs per dieną šimtą kilometrų dviračiu. O maloniausias poilsis – pirtelėje prie Ančios ežero“, – kaip leidžia laisvalaikį, atskleidžia Metų valstybės tarnautojas.
Dar J.Milius turi Lazdijuose namą, kuriame dešimt metų viena šeimininkavo jo žmona. Neseniai Irena Milienė, buvusi Lazdijų darbo biržos direktorė, atsikraustė gyventi į Vilnių, tad dabar kaime Miliai augina tik daržoves.
Beje, J.Miliaus vaikai, nors užaugę kaime, tėvo pėdomis nepasuko. „Dukra Danijoje baigė ekonomikos ir tarptautinio verslo specialybę ir dabar dėsto VU Tarptautinio verslo mokykloje, o sūnus plėtoja nedidelį versliuką“, – pasakoja VMVT direktorius.
„Dabar, kai į Vilnių atsikraustė ir žmona, visa šeima gyvename sostinėje. Tačiau jie vis tiek mane retai mato – aš arba užsienyje, arba iki vidurnakčio darbe. Labai daug dirbu ir kitaip nemoku. Bet šiemet po trejų metų darbo be poilsio jau tikrai atostogausiu savo pirtelėje prie ežero“, – baigdamas pokalbį žada J.Milius.

I vieta
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius 67 balai

II vieta
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas 57 balai

III vieta
Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas 55 balai

IV vieta
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis 47 balai

V vieta
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė 45 balai

Geriausi valstybės tarnautojai

VI 42
Tomas Vaitkevičius
Teisingumo viceministras

VII 40
Giedrė Švedienė
Valstybės kontrolės vadovė (valstybės kontrolierė)

VIII/IX 37
Dainius Numgaudis
Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris

VIII/IX 37
Arūnas Kazlauskas
Teisingumo ministerijos kancleris

X 36
Robertas Klovas
Aplinkos ministerijos kancleris

XI 35
Deividas Kriaučiūnas
Europos teisės departamento gen. direktorius

XII 34
Sigitas Šiupšinskas
Vidaus reikalų viceministras

XIII 33
Asta Skaisgirytė-Liauškienė
Užsienio reikalų viceministrė

XIV 31
Modestas Kaseliauskas
Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

XV/XVI 27
Rūta Baškytė
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė

XV/XVI 27
Vaidas Bacys
Švietimo ir mokslo viceministras

XVII/XVIII 26
Saulius Silickas
Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius

XVII/XVIII 26
Rimvydas Vaštakas
Susisiekimo viceministras

XIX 25
Nerija Putinaitė
Švietimo ir mokslo viceministrė

XX 23
Audrius Klišonis
Sveikatos apsaugos viceministras

XXI/XXIV 22
Dalius Bitaitis
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras

XXI/XXIV 22
Evaldas Gustas
Vidaus reikalų ministerijos kancleris

XXI/XXIV 22
Rolandas Kriščiūnas
Finansų viceministras

XXI/XXIV 22
Žydrūnas Plytnikas
Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius

XXV 21
Diana Varnaitė
Kultūros paveldo departamento direktorė

Kiti 55 daugiausiai balų gavę valstybės tarnautojai

Janina Kumpienė, sveikatos apsaugos viceministrė 20
Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas 20
Adomas Ąžuolas Audickas, ūkio viceministras 18
Romas Valentukevičius, Seimo kontrolierių įstaigos vadovas 18
Vilius Mačiulaitis, Valstybinės darbo inspekcijos vadovas 17
Laura Nalivaikienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė 17
Aleksandras Spruogis, aplinkos viceministras 17
Giedrius Kadziauskas, ūkio viceministras 15
Klemensas Rimšelis, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius 15
Gediminas Rutkauskas, kultūros viceministras 15
Mindaugas Ladiga, vidaus reikalų viceministras 14
Skirmantas Skrinskas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius 14
Audrius Bitinas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras 13
Egidijus Meilūnas, užsienio reikalų viceministras 13
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras 13
Giedrius Rimša, Finansų ministerijos kancleris 13
Mindaugas Sinkevičius, Valstybinio socialinio draudimo fondo (“Sodros”) valdybos direktorius 13
Gintaras Steponas Vyšniauskas, vidaus reikalų viceministras 13
Tomas Karpavičius, susisiekimo ministerijos kancleris 12
Feliksas Petrauskas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius 12
Arūnas Štaras, susisiekimo viceministras 12
Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas 10
Audra Mikalauskaitė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė 10
Dalia Miniataitė, žemės ūkio ministerijos kanclerė 10
Edvardas Raugalas, žemės ūkio viceministras 10
Kęstutis Sabaliauskas, Registrų centro direktorius 10
Nora Ribokienė, sveikatos apsaugos viceministrė 9
Vidmantas Žukauskas, Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininkas 9
Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 8
Arvydas Darulis, energetikos viceministras 8
Algirdas Kunčinas, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius 8
Ramūnas Lebedys, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos viršininkas 8
Vitas Lopinys, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 8
Vytautas Umbrasas, krašto apsaugos viceministras 8
Vilija Lapėnienė, Statistikos departamento generalinė direktorė 7
Alvydas Puodžiukas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kancleris 7
Deividas Staponkus, kultūros viceministras 7
Vida Augulienė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė 6
Michailas Demčenka, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininkas 6
Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė 6
Daumantas Lapinskas, ūkio viceministras 6
Antanas Šipavičius, Muitinės departamento generalinis direktorius 6
Mindaugas Keizeris, Centrinės projektų valdymo agentūros l.e.p. direktorius 5
Diana Korsakaitė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė 5
Giedrius Krasauskas, LR Prezidento kanceliarijos kancleris 5
Remigijus Rekerta, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas 5
Algirdas Skripėta, Lietuvos metrologijos inspekcijos viršininkas 5
Stanislovas Šriūbėnas, aplinkos viceministras 5
Aušrinė Burneikienė, lygių galimybių kontrolierė 4
Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras 4
Germanas Lamsodis, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros l.e.p. generalinis direktorius 4
Aurelija Jakaitienė, Valstybės turto fondo generalinė direktorė 4
Jonas Šimkūnas, Technikos priežiūros tarnybos generalinis direktorius 4
Brunonas Šičkus, Lietuvos standartizacijos departamento direktorius 4
Zita Zamžickienė, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius aukščiausio rango valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Šiemet dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai (iš viso skiriant aštuonis balus).
Sąraše skelbiami valstybės tarnautojai, surinkę mažiausiai po keturis balus. Už ankstesnių metų geriausio valstybės tarnautojo nominacijų laimėtojus balsuoti nebuvo galima.

Geriausios valstybės institucijos

I vieta
41 balas
Finansų ministerija

II vieta
28 balai
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

III vieta
26 balai
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Kitos daugiausiai balų gavusios valstybės institucijos (4–44 vietos)

4. Susisiekimo ministerija 25
5. Valstybės kontrolė 20
6. Valstybinė mokesčių inspekcija 19
7. Europos teisės departamentas 17
8. Žemės ūkio ministerija 16
9–10. Lietuvos bankas 14
9–10. Teisingumo ministerija 14
11–12. Registrų centras 12
11–12. Ūkio ministerija 12
13. Krašto apsaugos ministerija 11
14–15. Centrinė projektų valdymo agentūra 10
14–15. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 10
16–20. Kultūros paveldo departamentas 9
16–20. Ryšių reguliavimo tarnyba 9
16–20. Užsienio reikalų ministerija 9
16–20. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 9
16–20. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 9
21–24. Lietuvos automobilių kelių direkcija 8
21–24. Nacionalinė mokėjimo agentūra 8
21–24. Valstybinė darbo inspekcija 8
21–24. Vidaus reikalų ministerija 8
25–30. Aplinkos ministerija 7
25–30. Generalinė miškų urėdija 7
25–30. LR Prezidento kanceliarija 7
25–30. Švietimo ir mokslo ministerija 7
25–30. Viešųjų pirkimų tarnyba 7
25–30. Vyriausioji rinkimų komisija 7
31. Muitinės departamentas 6
32–37. Centrinė hipotekos įstaiga 5
32–37. Kūno kultūros ir sporto departamentas 5
32–37. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 5
32–37. Sveikatos apsaugos ministerija 5
32–37. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 5
32–37. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“) 5
38–44. Energetikos ministerija 4
38–44. Lietuvos geologijos tarnyba 4
38–44. Lietuvos standartizacijos departamentas 4
38–44. Valstybinė kelių transporto inspekcija 4
38–44. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 4
38–44. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 4
38–44. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po tris geriausias, pažangiausias ir europietiškiausias valstybės institucijas. Šiemet dauguma apklausos dalyvių institucijas reitingavo už I vietą skirdami 3 balus, už II vietą – 2 balus, už III vietą – 1 balą.
Į sąrašą įtrauktos institucijos, surinkusios mažiausiai po 4 balus.

“Veido” apdovanoti geriausi valstybės tarnautojai

2012 m. Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius
2011 m. Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko kancleris
2010 m. Jonas Milerius, Seimo kancleris
2009 m. Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos valstybės sekretorius
2008 m. Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė
2007 m. Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris
2006 m. Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius
2005 m. Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

Kaip buvo renkamas Metų valstybės tarnautojas

Geriausius valstybės tarnautojus ir pažangiausias valstybines institucijas Valstybės dienos proga savaitraštis “Veidas” skelbia jau aštuntą kartą. Šiuo projektu “Veidas” siekia atkreipti dėmesį, kad tarp valdininkų, dažniau sulaukiančių kritikos žodžių nei pagyrimų, yra ir nemažai puikių specialistų, sąžiningų savo darbo profesionalų.
Geriausius valstybės tarnautojus, kaip ir kasmet, rinko patys jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (ministerijų viceministrai ir kancleriai bei įvairių valstybinių institucijų vadovai). Manome, kad patys tarnautojai geriausiai pažįsta vieni kitus ir gali įvardyti savo lyderius bei didžiausius profesionalus. Be to, šiemet buvo įvesta naujovė – renkant geriausius valdininkus pirmą kartą dalyvavo šalies miestų ir rajonų savivaldybių merai. Iš viso “Veido” žurnalistų atliktoje apklausoje dalyvavo 120 tarnautojų bei merų.
Valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai. Jei apklausos dalyvis išskyrė penkis geriausius tarnautojus, bet jų nereitingavo (tiesa, tokių buvo mažuma), tuomet visiems paminėtiems tarnautojams skyrėme po vieną balą.
Atitinkama tvarka buvo renkamos ir geriausios bei pažangiausios valstybės institucijos: balsuodami už tris geriausias institucijas apklausos dalyviai jas reitingavo skirdami nuo trijų iki vieno balo, o jei buvo nurodomas geriausių institucijų trejetukas jų nereitinguojant, visoms buvo skiriama po vieną balą.
2012 m. geriausias valstybės tarnautojas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius bus apdovanotas ir kiti laureatai pagerbti per iškilmingą renginį liepos 3-iąją Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.

Prieš ketverius metus išgarsėjusį kaip Lietuvos atstovą „Eurovizijoje“, o metalo gerbėjams žinomą kaip grupės „Soul Stealer“ vokalistą Jeronimą Milių dabar dažniausiai galima išvysti teatro scenoje.

Šį teatrinį sezoną Jeronimas Milius baigė sukūręs vieną pagrindinių vaidmenų garsiajame Eltono Johno ir Timo Rice’o miuzikle „Aida“. Kauno muzikiniame teatre pastatytame spektaklyje jis įkūnijo karingą ir stipriai mylintį Radamesą. Be to, prieš porą savaičių grįžo iš Latvijos – Rygos nacionaliniame dramos teatre rodytame miuzikle „Moterų laimė“ Jeronimas vaidino Oktavą Murė.
Vasarą atlikėjo laukia repeticijos Klaipėdos muzikiniame teatre, kuriame režisierius Kęstutis Jakštas stato miuziklą „Velnio nuotaka“, o rudenį – naujas spektaklis Kauno muzikiniame teatre.
Po gana įtempto sezono, kai visas laikas buvo skirtas repeticijoms, pasirodymams teatruose, savarankiškam mokymuisi, koncertams su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei roko projektams su Povilu Meškėla ir Vladu Kovaliovu, vasarą J.Milius galės šiek tiek atsipūsti. Tačiau be muzikos atlikėjas neįsivaizduoja savo laisvalaikio, tad jį vis tiek užpildys ne tik koncertai, bet ir privačios vokalo pamokos.
„Jaučiu viduje sėdintį tokį nenormalų žmogų, kurio vis netenkina rezultatas. Tad prieš lipdamas į sceną turiu pirmiausia jam įtikti, – savo principus atskleidžia J.Milius. – Man nepatinka, kai atlikėjai susikuria sau patogų variantą. Daugelis mano, kad neverta stengtis, – juk gyvename mažoje šalyje, kurioje keliami nedideli reikalavimai. Todėl nemažai dainininkų parengia vieno žanro programą ir pusę gyvenimo truputį ją pakeisdami koncertuoja, nes žmonių vis tiek susirenka.“
Atlikėjas pripažįsta, kad laikantis tokio požiūrio galima lengviau gyventi ir daugiau uždirbti, tačiau jo ambicijos kur kas didesnės. Be to, J.Milius džiaugiasi, kad šiuo metu turi galimybę imtis tik tokių darbų, kurie jam patinka.

Nenori jaustis apgaudinėjantis publiką

„Lietuvoje labai paprasta užsidirbti pinigų rengiant daug komercinių projektėlių. Nors jie dažniausiai nekokybiški, tačiau greitai parengiami ir paklausūs. Sukurta labai patogi sistema: atlikėjai užsidirbo pinigų, žiūrovai juos išleido, o po renginio pagalvojo, kad gal visai ir nieko, juk nėra ko norėti, kad būtų Anglijos ar Brodvėjaus lygis. Man nepatinka toks mąstymas“, – dėsto J.Milius.
Būtent todėl jo žiūrovai nemato televizijos dainų ar šokių projektuose ir negirdi atliekančio menkavertes daineles, nors dainininkas sulaukia daug tokių pasiūlymų.
Nelaukdamas, kol paklausiu, J.Milius tarsi pats sau užduoda klausimą: „Kodėl negaliu dalyvauti įvairiuose komerciniuose projektuose? Juk visi taip daro.“ Tačiau net tada, kai labai stigo pinigų, jis sako pagalvodavęs apie akimirką, kai reikės išeiti nusilenkti žiūrovams, sumokėjusiems už renginį po 80 Lt. Atlikėjas prisipažįsta, jog nemoka meluoti ir slėpti emocijų, todėl nenori jaustis apgaudinėjantis publiką dėl to, kad parodytas produktas parengtas atmestinai. Ypač kai režisieriai ar prodiuseriai sugalvoja trūkumus užmaskuoti kostiumais, dekoracijomis, tikėdamiesi, kad žiūrovas yra kvailys ir nieko nesupras.
„Nesimaivau ir nevaidinu, kad esu puikus atlikėjas ar dainininkas. Tačiau daug reikalauju ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. Prieš kiekvieną TV projektą mane patikina jį būsiant kokybišką, tačiau pamatęs rezultatą kaskart įsitikinu, kad neklydau, ir pasidžiaugiu, jog ten nedalyvavau“, – kritikos įvairiems televizijos projektams negaili J.Milius.
Jo nuomone, daugelis iš vieno projekto į kitą migruojančių Lietuvos įžymybių be televizijos būtų niekam neįdomios – jos nepasižymi jokiais išskirtiniais gabumais, todėl ir renkasi lengvą kelią.
Tiesa, Jeronimui daugelį durų taip pat atvėrė televizija. Grįžęs iš „Eurovizijos“ konkurso, vykusio 2008 m. Serbijoje, jis buvo pakviestas dalyvauti LTV projekte „Triumfo arka“. Ten susipažinęs su klasikinės muzikos atlikėjais pradėjo koncertuoti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Šiuose koncertuose jį pastebėjusi režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasiūlė prisidėti prie „Bohemiečių“ trupės operoje „Svynis Todas“.

Neturėdamas muzikinio išsilavinimo, nuolat vejasi kolegas

Beje, ir iki tol J.Milius jau buvo sukūręs keletą vaidmenų miuzikluose: Klopeno „Paryžiaus Katedroje“, Jėzaus roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“. „Režisieriai man suteikdavo galimybę avansu, patikėdami vis sudėtingesnius vaidmenis. Supratau, kad veikia paprasta sistema: jeigu stengsiesi padaryti maksimaliai gerai, kiek gali būdamas tuometinio lygio, būsi pastebėtas, ir kvies į kitus pastatymus“, – neabejoja miuziklų vaidmenų atlikėjas.
Jis sako, kad tokiu principu, kai suvaidinus viename miuzikle sulaukdavo kito pasiūlymo, jo karjera išsirutuliojo iki dainavimo su „Bohemiečių“ trupe, o vėliau – Kauno muzikiniame teatre.
Kaip Jeronimui pavyko įsilieti į profesionalių aktorių ir operos solistų, pripažintų visoje Europoje, būrį? „Neturiu nei muzikinio, nei aktorinio išsilavinimo, nesu baigęs klasikinės vokalo mokyklos. Tad teko namie vos ne ant galvos šokinėti, kol pasiekiau bent jau bendrą „Bohemiečių“ lygį. Repetuodamas kiekvieną naują spektaklį jausdavausi lyg įmestas į balą ir priverstas irtis į paviršių. Būdavau tas, kuris nuolat vejasi. Tačiau tokios situacijos man labai patinka, nes per trumpą laiką esu priverstas labai daug išmokti ir pakelti kartelę prieš save“, – pasakoja J.Milius.
Greitai tobulėti jis buvo priverstas ir sutikęs vaidinti Radamesą „Aidoje“. Nors Jeronimas metus aktorinio meistriškumo paslapčių mokėsi Vilniaus kolegijoje, Valentino Masalskio kurse, tačiau to neužteko norint sukurti rimtą vaidmenį. „Tai buvo pirmas vaidmuo, kai teko dirbti su proza. Taigi vėl buvau įmestas į savotišką balą, teko iš savęs daug pareikalauti ir iš manęs buvo reikalaujama“, – pripažįsta dainininkas.
Jeronimas mano, kad niekada nesustos vietoje, nes neįsivaizduoja, kaip gali užtekti įgūdžių, žinių net ir tapus profesionalu, baigus studijas. Tačiau bent jau artimiausiu metu nei aktorystės, nei muzikos studijų neplanuoja pradėti. „Turint galimybę daug praktikuotis, tobulėjama ir be mokslų universitete. Kaupdamas praktinį bagažą gaunu kur kas daugiau naudos nei paskaitose“, – įsitikinęs J.Milius.
Vis dėlto talentingas vaikinas apgailestauja, kad kokybės Lietuvos scenoje dar labai mažai ir ji nėra vertybė. Net spektakliai, miuziklai, pasak jo, pastatomi per mėnesį ar pusantro, nes taupomi pinigai. Jeronimas visuose kolektyvuose susiduria su žmonėmis, kurie sėdi šiltai įsitaisę, įsivaizduodami esą profesionalai ir nenorėdami jokių naujovių. Tačiau sutinka ir panašiai kaip jis mąstančių kolegų, kurie vertina ne pinigus, o gilesnius dvasinius dalykus. „Taip mes, vienas kitą alkūnėmis pabaksnodami, stengiamės padaryti geriau, įdedam daugiau pastangų, nors režisierius ir neliepia. Atėję nauji žmonės iš šalies paskatina ir senuosius kolektyvo narius labiau stengtis“, – neabejoja atlikėjas.

Ateities planai susiję su Anglijos teatru

J.Milius mano, kad ateityje didėjant spektaklių, koncertų pasirinkimui ir jų kokybė kils. Tačiau, pasak jo, ir žiūrovai, atsirinkdami, kur verta eiti, o kur ne, turėtų reikalauti kokybės. „Maisto produktus renkamės kuo kokybiškesnius, bet nenorime permokėti, tad kodėl eidami į renginį nereikalaujame, kad būtų aukštas lygis ir nuo mūsų nenuplėštų milžiniškų pinigų“, – svarsto ne vieną vaidmenį muzikiniuose teatruose sukūręs atlikėjas.
Kas Jeronimui įskiepijo tokius ambicingus principus? Pasirodo, reiklumą sau ir kitiems jis perėmė iš savo pirmųjų mokytojų: dainininkų Česlovo Gabalio, P.Meškėlos ir teatro režisieriaus V.Masalskio.
Beje, kad norėtų būti scenoje, J.Milius suprato tik baigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs studijuoti verslo vadybą, o pirmasis jo susidūrimas su muzika buvo vienuoliktoje klasėje. Nuėjęs pasiklausyti, kaip groja į grupę susibūrę bičiuliai, sudainavo vieną dainą ir pradėjo kartu repetuoti. Taip 2003 m. gimė metalo grupė „Soul Stealer“. Tiesa, Jeronimui teko kelis mėnesius padirbėti ir tarptautinių gabenimų įmonėje transporto vadybininku, tačiau nusprendęs investuoti į save, kaip muzikantą, pradėjo lankyti privačias vokalo pamokas ir pasinėrė tik į muziką.
Jeronimui koncertavimas su grupe teikia didelį malonumą, tačiau šią vasarą numatyti vos keli koncertai. Paragavęs miuziklų atlikėjo duonos ir supratęs, kad šiuo amplua gali geriausiai save realizuoti, J.Milius dabar koncentruojasi į miuziklo žanrą. „Labiausiai man patinka, kad vaidinant miuzikle reikia aktorinių gebėjimų, mokėjimo judėti scenoje ir dar dainuoti. Tai nėra lengva, tačiau labai įdomu“, – dėsto žinomas atlikėjas. Ir prasitaria, kad Lietuvos scena neketina apsiriboti.
„Kas pas mus vertinama kaip labai gerai, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra vidutinybė. Miuziklo žanras ten puoselėjamas ir vertinamas daugybę metų, susirenka pilnos salės žiūrovų, yra daugybė talentingų atlikėjų. Vien tik puikiai dainuoti neužtenka – atlikėjas turi išsiskirti ir patrauklia išvaizda, charizma, gerai šokti“, – vardija J.Milius.
Jam patinka, kai keliami aukšti motyvuoti reikalavimai, tad neketina sėdėti Lietuvoje susikūręs patogų koncertų ir miuziklų grafiką. Pasak Jeronimo, mūsų šalyje nėra ir su kuo konkuruoti, todėl jis stengsis patekti į užsienio teatrą.

Vaida Stoškuvienė