Sekmadienį, birželio 15-ąją, šiųmetėje Lietuvos kultūros sostinėje Panevėžyje rengiama teatro šventė „Bonjour, Maestro!“, skirta legendiniam režisieriui Juozui Miltiniui atminti. J.Miltinio dramos teatre vyks režisieriaus mokinių ir jo bendražygių susitikimas, kuriame laukiama maždaug šimto garbių svečių. Renginiui sutiko vadovauti J.Miltinio talento gerbėjas akademikas Leonidas Donskis.
Prisimenant režisieriaus meilę paryžietiškai kultūrai Laisvės aikštė sekmadienį trumpam bus paversta Monmartru. Dailininkai joje kurs šventės dalyvių šaržus ir eksponuos paveikslus, pasirodymais džiugins gatvės teatro trupės, žonglieriai, mimai, muzikantai, šokėjai, būriuosis bukinistai, žavės gyvosios skulptūros. Pakviesti grimuotojai praeivius pavers įvairiais personažais, o fotografai šiuos virsmus įamžins čia pat įsikūrusioje studijoje. Vyks šokių pamokos ir pasirodymai.
Laisvės aikštės pradžioje iškils įspūdinga triumfo arka. Panevėžio kavinės persivadins paryžietiškais pavadinimais ir siūlys paragauti prancūziškų patiekalų bei Maestro garbinto raudonojo vyno. Jaunus ir senus vilios „Pelės virtuvės“ kvapai bei saldumynų pardavėjai. Kavinė „Gazelė“ surengs smagų pikniką ant žolės.
Galerijoje „XX“ planuojama filmuotos medžiagos bei fotografijų, susijusių su J.Miltiniu, jo darbais, repeticijomis ir kelionėmis, peržiūra. Daugelis panevėžiečių prisimena režisierių vaikštant su škotų terjeru Arieliu, kuriam J.Miltinis skaitydavo antikinės filosofijos kursą. Todėl birželio 15-ąją Laisvės aikštėje bus steigiamas teatralizuotas Arielių universitetas.

Lietuvos teatrų direktoriai komentuoja konfliktą Panevėžio J.Miltinio dramos teatre.

„Begalinė istorija“, – atsiduso daugelis teatro mėgėjų, išgirdę, kad trečiąsyk per porą metų iš posto verčiamas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro direktorius. Ypač plačiai 2010-ųjų rudenį pagarsėjo Laimutis Sėdžius, laimėjęs Kultūros ministerijos skelbtą konkursą į teatro vadovo vietą, o po trijų dienų staiga atsitokėjęs ir gražiuoju atsistatydinęs.
O štai dabar kolektyvo nemalonėn patekęs Romualdas Vikšraitis pats atsistatydinti kol kas nežada ir atsiduoda į supratingo kultūros ministro rankas. „Įsivaizduoju, kad man mesti kaltinimai turėtų būti patikrinti. Tarkim, ar naudojuosi tarnybiniu automobiliu ne darbo metu, ar buvo neteisėtų teatro vadovo įsakymų ir panašiai. Nusikaltęs nesijaučiu, bet maža ką – gal iš tikrųjų ką nors padariau ne taip. Tik kol kas jokių auditorių negirdėti. Negi pats juos sau turėčiau išsikviesti?“ – stebisi direktorius.
Jis teigia ir taip nestokojąs darbo – teatre šiuo metu naujus spektaklius stato net du latvių režisieriai. Kol kas populiarumo nestokoja ir naujausia Panevėžio J.Miltinio dramos teatro premjera – vilniečio Dainiaus Kazlausko režisuoti „Laisvi drugeliai“. Šis spektaklis, pasak R.Vikšraičio, neseniai per gastroles Klaipėdos žvejų rūmuose surinko daugiau kaip pusę tūkstančio žiūrovų.
„Vadybininkai bando mane įtikinti, kad birželio gale nebereikia vaidinti, nes žiūrovai tuo metu jau džiaugiasi vasara. Bet aš manau, kad jaunimui patikęs spektaklis ir tuomet surinks savo publiką. Galbūt salė nebus perpildyta, tačiau gesinti naujo sėkmingo spektaklio irgi neapsimoka“, – kasdieniais rūpesčiais dalijasi teatro vadovas.
Teatro lankomumo vidurkis pastaruoju metu buvo ūgtelėjęs iki 56 proc. Tiesa, skandalas tam, direktoriaus nuomone, įtakos neturėjo: tiesiog į vienus spektaklius žiūrovai vaikšto, į kitus – ne. Konfliktas bloguoju neatsiliepė ir spektaklių kokybei: atvirkščiai, R.Vikšraitis pastebi, kad tiek aktoriai, tiek jis pats dirba labiau susikaupę, nes kiekvienas siekia įrodyti savo teisybę.
„Laisvuose drugeliuose“ vaidina du jauni kviestiniai aktoriai: Mantas Jankavičius ir Eglė Špokaitė. „Kaip ir kiti valstybiniai teatrai, stokojame jaunų aktorių. E.Špokaitę kviečiau į Panevėžį dar pernai rudenį, siūliau etatą, bet ji atsisakė – norėjo išsaugoti galimybę dalyvauti įvairiuose kūrybiniuose projektuose. Vilniuje trupės šiandien labai judrios, nes aktorius gali netikti vienam, antram režisieriui, bet įtikti trečiam, ir toks susitikimas jo karjerą smarkiai stumteli į priekį“, – pasakoja teatro vadovas.
O daugiausiai nerimo vadovui kelia viešųjų pirkimų konkursas dėl scenos įrenginių rekonstrukcijos darbų, nes anksčiau su panašiomis procedūromis neteko susidurti. „Tie įrenginiai mums tarnavo nuo 1967 m., jų gamintojo seniai nebėra. Dabartinė jų būklė kelia pavojų. Tai bus investicija mažiausiai ketvirčiui amžiaus, todėl jeigu kas nors nepavyks – mane linksniuos ilgai“, – suvokia R.Vikšraitis.
Jei tektų trauktis, ar mato kandidatų į savo vietą? „Patikėkit – neturiu kada apie tai galvoti. Neįtiko daug metų šiam teatrui vadovavęs Rimantas Teresas, neįtiko jaunesnis aktorius, neįtikau aš, atėjęs iš šalies. O kaltinimai tai iš esmės panašūs! Tuomet klausimas, ko nori žmonės, kurie tuos kaltinimus formuluoja. Atėjęs radau teatrą truputį užmigusį, laikas jau buvo pabėgęs pirmyn. Dabar turime daugiau premjerų, daugiau gastrolių. Ar tai jiems nepatinka?“ – klausia vadovas.
Ar gailisi apskritai atvažiavęs į Panevėžį? „Ką jūs, tai juk mano gyvenimas. Nesigailiu nė vienos akimirkos“, – neabejodamas sako R.Vikšraitis.

Tuščias maišelis, beviltiškas pažadas

Panevėžyje susidariusią situaciją paprašėme pakomentuoti kitų Lietuvos teatrų vadovų. Dauguma neatmeta, kad panaši situacija gali susiklostyti ir jų vadovaujamose trupėse.
Kauno valstybinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas puikiai prisimena, kaip 2007-ųjų rudenį iš savo postų pasitraukė buvusi to paties teatro direktorė Ina Pukelytė ir meno vadovas Gintaras Varnas. Tačiau šiandien būtent jis savo poste jaučiasi tvirčiausiai. „Bent jau mūsų teatre iš kartos į kartą perduodama teatro etika ir pagarba kūrybai dar nėra pamiršta, nors dirbame sunkiomis sąlygomis, neturėdami renovuojamos didžiosios salės. Darbas alinantis, o apmokėjimas – pats minimaliausias. Todėl teatro vadovo padėtis, bendraujant su darbuotojais, yra sudėtinga. Visi įsivaizduoja, kad atlyginimo pakėlimas ir įvairių priedų mokėjimas priklauso nuo tavęs. Iš tikrųjų turi tik tuščią biudžeto maišelį, o akyse – tylų pažadą, kuriam nėra jokio pagrindo išsipildyti. Svarbiausia, žmogui nemeluoti, nors per daugybę teatre kartu praleistų metų puikiai jį pažįsti ir jauti, kada bando išsisukinėti ar tavimi manipuliuoti“, – neslepia iš to paties teatro aktorių atėjęs vadovas.
Ar tenka pasielgti taip, kad vėliau reikia kolegų atsiprašinėti? „Dažnai taip būna, kai pats esi kūrybos žmogus, emocijų užvaldomas. Ir pagarbiau, ir padoriau nepelnytai įžeisto žmogaus atsiprašyti – nuo to tavo autoritetas nemažėja, o santykiai kolektyve tiktai gerėja“, – įsitikinęs Kauno dramos teatro vadovas.
Vis dėlto ar pajėgtų įsivaizduoti Panevėžyje susiklosčiusią situaciją savam teatre? „Viskam būna pradžia ir pabaiga. Pabaigos paprastai būna liūdnos, ir kuo daugiau jautiesi padaręs, tuo didesnis laukia „atpildas“. Jau pasiryždamas šiai sudėtingai kelionei aiškiai suvokiau tas dvi ribas. Pirmoji – kai privalai užsitarnauti trupės pasitikėjimą, antroji – kai turėsi išeiti, išsaugodamas pagarbą savam teatrui. Gal reikia sugebėti laiku išeiti?“ – tarsi pats savęs klusteli E.Stancikas.

Vadybininkai spektaklių nestatys

Nacionaliniame dramos teatre, pradėjus vadovauti Martynui Budraičiui ir meno vadovui Audroniui Liugai, prasidėjo itin ryškūs pokyčiai. Pirmiausia visus apstulbino provokuojantys sezono pradžios plakatai, apie kuriuos kalbėta kone visą sezoną. Keitėsi repertuaras, plėtėsi teatre spektaklius statančių režisierių ratas. Į trupę buvo priimta jaunų aktorių, pavyzdžiui, iš Klaipėdos dramos teatro persikėlusi Monika Vaičiulytė, Martynas Nedzinskas. „Juk negali liepti keturiasdešimtmečiams vaidinti dvidešimtmečius“, – komentuoja M.Budraitis.
Kaip tik todėl, kad teatre trūko jaunų žmonių, „Išvaryme“ vaidina tiek daug kviestinių aktorių. Bet tokie jau tie valstybiniai teatrai, kad etatiniai į kviestinius, anot direktoriaus, žvelgia nelabai džiugiai. „Aš tai jaučiu. Manau, šiame teatre dar irgi kils visokių bruzdesių“, – prognozuoja M.Budraitis.
Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje susiruošta rengti diplomuotus meno vadybininkus: atrodė, ateis puikiai parengti jauni žmonės ir išvaduos Lietuvos kultūrą nuo elgetavimo. Jie atėjo, bet kultūros institucijų padėtis anaiptol nepagerėjo. Kodėl?
„Todėl, kad vadybininkai negali parengti menininkų. Jeigu nebus gerų menininkų – geri vadybininkai nieko nepadarys, jie už menininkus spektaklių nepastatys. Pirmiausia turėtų būti sudarytos sąlygos rengti aukšto lygio menininkus profesionalus. Nuo šito reikėtų pradėti, o ne nuo vadybininkų. Vieša paslaptis, kad profesionaliai dirbantiems teatro režisieriams Lietuvoje suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. Kodėl bent kas keletą metų neskirti valstybinės stipendijos magistro studijoms užsienyje nors porai būsimų režisierių? Labai paprasta, ir pinigai nelabai dideli. Aišku, yra tokių, kurie miegodami kažkur pakampėse ir maitindamiesi iš parduotuvių šiukšlių konteinerių patys ten studijuoja. Bet valstybės garbės reikalas būtų siųsti tuos žmones į aukščiausio lygio akademijas ir apmokėti jų pragyvenimą“, – tvirtina Nacionalinio dramos teatro direktorius.

Turtingi ir vargšai

Alytaus teatro vadovas Mindaugas Ežerskis taip pat neabejoja, kad Panevėžyje susiklosčiusi situacija gali kilti bet kuriame šalies teatre. Įdomu, kad, alytiškių akimis vertinant, Panevėžio J.Miltinio dramos teatras gyvena labai turtingai, nes gastrolių atveža spektaklius su gigantiškomis dekoracijomis. Jų pačių teatre viskas priešingai: naujam spektakliui Alytuje skiriama nuo 3 iki 20 tūkst. Lt, o už tiek prašmatnių dekoracijų nesukursi. Netgi konfliktų trupėje beveik nekyla, nes peštis nėra dėl ko. O į kviestinius aktorius, kuriems mokama po 300 Lt už spektaklį, niekas nežiūri nepatikliai, nes supranta, kad mažiausiai trečdalį šios sumos atvykėlis iš sostinės pakloja kelionei į Alytų ir atgal.
Panevėžio J.Miltinio dramos teatro direktorius viešai kaltino savo aktorius besaikiu girtavimu. Ar Alytuje panašių problemų teatro direktoriui nekyla? „Kažkur perskaičiau sentenciją, kuri man labai patiko: hipis turi būti šiek tiek apsirūkęs, o aktorius – šiek tiek įkalęs. Kai panevėžiečiai vaidindavo Alytuje, šlitinėjančių jų artistų tikrai nepastebėjau“, – atvirai pasakoja M.Ežerskis.

Vilniuje parodyti nauji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektakliai.

Pavasariop visi Lietuvos teatrai stengiasi savąjį naujo repertuaro derlių rodyti Vilniuje. Priežastis neįmantri: komisija, skirstanti Auksinius scenos kryžius, irgi bazuojasi sostinėje. Ar daug šansų kūrėjui būti įvertintam, jei dalis komisijos narių liks nemačiusi jo kitame mieste nuveiktų darbų?

Sublizgėjo šokėjai

Rusų dramos teatro salėje prieš pirmąjį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolinį spektaklį vyravo būtent tokia – egzamino nuojauta. Iš dažniau Vilniuje dirbančios režisierės Yanos Ross pastatytų trumpų Giacomo Puccini operų akivaizdžiai buvo daug tikimasi.
Pagrindinį Anželikos vaidmenį tragiškoje operoje „Sesuo Andželika“ sostinėje atliko klaipėdiečių sopranas Loreta Ramelienė. Atliko jautriai ir finale sugebėjo išspausti ne vieną jautresnės mamytės ašarą, nors nuobodžią videotaršą transliuojantys scenos monitoriai iš visų jėgų trukdė susikaupti G.Puccini muzikos klausymuisi.
Operoje „Džanis Skikis“ du iš trijų monitorių pridengiami paveikslais. Jei būtų uždengti visi trys – nieko nebūtume praradę: sąsajos tarp pokeriui skirtos laidos ir komiškos operos siužeto – labiau nei sąlyginės.
Apgaviko Džanio Skikio vaidmenį gastrolėse klaipėdiečiai patikėjo kviestiniam baritonui Arūnui Malikėnui. Vilnietis ir tapo Auksinio scenos kryžiaus nominantu, o vaidmens dubleriui Mindaugui Rojui beliko pretenduoti į uostamiesčio „Padėkos kaukę“. Abiejose G.Puccini operose nepriekaištingomis arijomis džiugino sopranas Vita Petrauskaitė ir mecosopranas Dalia Kužmarskytė.
Antrasis klaipėdiečių spektaklis „Sveikas, Čarli“ vėlgi buvo kupinas kontrastų. Nuvylė pirmoji, vokalinė spektaklio dalis, pamėginusi prakalbinti Charlie Chaplino nebylių filmų personažus. Geriau jau jie būtų tylėję… Mizanscenų tekstai – apgailėtinai banalūs, kalbančios lėlės balsas – per jaunas, neatitinkantis lėlės personažo įvaizdžio. Vaidyboje – ištisas senų klišių katalogas. Tikiu, kad debiutuojančiai režisierei Rūtai Bunikytei viskas dar prieš akis, tačiau šis jos restoraninis pastatymas vertas nebent uostamiesčio teatralų pamėgto „Ararato“, o ne teatro salės.
Klaipėdos garbę Vilniuje tą penktadienį stipriai gelbėjo antroji – šokio spektaklio dalis, pademonstravusi tiesiog kito lygio scenos kultūrą. Emocingą, daugybe veiksmo planų ir metaforinių sluoksnių stebinantį pasirodymą teatro trupės šokėjams sukūrė Latvijos choreografė Lita Beiris. Artistai, sugebėję jos idėjas perteikti scenoje, Vilniuje nusipelnė pačių nuoširdžiausių „bravo“.

Tarp vakardienos ir šiandienos

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras Vilniuje pasirodė tuomet, kai Auksinių scenos kryžių laureatai jau buvo paskelbti. Ypač gausiai jų atseikėta spektaklio „Vedybos“ aktoriams: komisija neliko abejinga Rimanto Tereso (Podkoliosinas), Inesos Paliulytės (jo nuotaka Agafja), Albino Kėlerio (Ževakinas, greitakalbe deklamuojantis A.Puškiną) sukurtiems vaidmenims.
Nepaisant stiprių vaidmenų, kurių matėme ir daugiau (galima paminėti Vidmanto Fijalkausko Kočkariovą ir Algirdo Paulavičiaus Jajičnicą), Rolando Atkočiūno spektaklio atmosfera stipriai dvelkė vakarykšte diena. Tvarkinga, realistinė, tačiau niekuo nenustebinusi Nikolajaus Gogolio pjesės inscenizacija – taip būtų galima apibūdinti „Vedybas“. Puikus pasirinkimas kelis dešimtmečius teatre nesilankiusiam arba, priešingai, nuo šiuolaikinių įmantrių pastatymų jau pavargusiam žiūrovui. Tiesa, pastarųjų Panevėžyje neturėtų būti daug.
„Atkurti laiko, kuriame nebuvome, neįmanoma. Man buvo svarbu išlaikyti ne pjesės laiką, o esmę“, – teigia antrojo panevėžiečių gastrolinio spektaklio „Katerina“ pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę „Audra“ režisierius Valius Tertelis. Tą „pagal“ šiuo atveju derėtų ypač akcentuoti, nes žiūrovai, kurie iš Maskvoje dirbančio režisieriaus tikėjosi tvarkingai perteikto A.Ostrovskio siužeto, buvo nuvilti.
V.Tertelis stato spektaklį tiems, kurie puikiai pamena tragišką A.Ostrovskio „Audros“ siužetą. Maža to – tiems, kurie nepamiršo, kokią būtent audrą turėjo omenyje rusų dramaturgas. Panašios perversmo audros režisierius, regis, linki ir „tvarkinguose“ spektakliuose įstrigusiam Panevėžio žiūrovui.
Iš A.Ostrovskio V.Tertelis pasiskolina ne tiek Katerinos pražūties istoriją, kiek epizodus, atspindinčius šiandienos gyvenimo realijas. Pavyzdžiui, senstančios Kabanichos pomėgį už nuodėmes negailestingai pliekti artimuosius, sau pasiliekant kitokius elgesio standartus. Iškalbinga naujarusiško tipo turtuolio Dikojaus (Vytauto Kupšio) ir jo paramos meldžiančio išradėjo, visuomenei gera linkinčio Kuligino (A.Kėlerio) pokalbio scena: abu aktoriai natūraliausiai jautėsi modernioje „Katerinos“ pirtyje su baseinais, kurią vakarykščio teatro raugui nušveisti Panevėžyje užkūrė V.Tertelis. Kitiems priimti drąsią režisieriaus siūlomą viziją kol kas pavyksta sunkiau. Vizualiniu ir muzikiniu požiūriu pastatymas – puikus, nors pirmąkart rodomas gastrolėse neišvengė techninio broko.

Šią savaitę Nacionaliniame dramos teatre vilniečiai turės progą išvysti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre inscenizuotą rusų klasiką. Antradienį 18.30 val. matysime Rolando Atkočiūno spektaklį „Vedybos“ pagal Nikolajaus Gogolio pjesę. Trečiadienį tuo pačiu metu rodoma Valiaus Tertelio režisuota „Katerina“ pagal Aleksandro Ostrovskio „Audrą“. Pastarasis spektaklis sostinėn atkeliaus iškart po savaitgalio premjeros Panevėžyje.