Kas kaltas? Dažnas su religijotyra, filosofija, pasaulio istorija ir propagandos teorijomis nesusipažinęs žmogus ne iš piktos valios nukreipia savo pyktį prieš ką nors, kas tampa atpirkimo ožiu.

Statistika ir mokslinės studijos rodo, kad pastaruoju metu, nors tai gali skambėti kaip paradoksas, daugiausiai akmenų sulekia į musulmonų daržą. Vadinamųjų neapykantos nusikaltimų tradicijos kinta – pagrindiniu „nekentėjų“ taikiniu tampa būtent islamo išpažinėjai.

Remiantis įvairiais apibrėžimais, neapykantos nusikaltimą daugmaž galima apibrėžti kaip veiksmą, kai auka pasirenkamas tam tikros socialinės grupės asmuo. Ši grupė gali būti susijusi su įvairiais dalykais: etniškumu, kalba, tautybe, fizine išvaizda, religija, lyties tapatybe ir kt.

Neapykantos nusikaltimai dažniausiai neapsiriboja tiesiog grasinimais, keiksmais. Pasirinktos aukos fiziškai užpuolamos, gadinama jų nuosavybė, jos niekinamos, rašomi neapykantos kupini laiškai (tai itin paplito interneto, ypač feisbuko eroje).

Terminas „neapykantos nusikaltimas“ (angl. ~hate crime~) teisėje paplito po Antrojo pasaulinio karo – pirmiausia turint galvoje armėnų genocidą, kai 1915 m. turkai bei kurdai išžudė ir ištrėmė bent 1,5 mln. armėnų (su jais ir asirų, graikų), taip pat Šoa (nacių vykdytą žydų naikinimą – Holokaustą).

Genocidas – senas kaip žmonija reiškinys. Tokie dalykai, kaip indėnų (tiksliau, tikrųjų Amerikų gyventojų) genocidas, taip pat „tylieji“ genocidai Europoje (pvz., samių, bretonų), papuasų genocidas Indonezijoje – primiršti arba mažai žinomi. Neturėtume pamiršti, kad aštuntoji genocido stadija – jo neigimas, kuris užkerta kelią tolesniems tyrinėjimams, pridengiant nusikaltimus pasiteisinimais: „tiems žmonėms tiesiog norėta padėti“, „nesugadinkite derybų“, „nužudyta tik 5000“, „tai tik etninis valymas“, „kalta pati istorija“, „taip jau nutiko“, „jie tikri žvėrys, o ne aukos“.

Kodėl vyksta genocidai? Priežastys įvairios – nuo religinių įsitikinimų iki tikslingos politikos.

Kai kuriuos įvykius Lietuvoje irgi galima vertinti kaip genocidą: tai kryžiuočių ir kalavijuočių XIII–XIV a. vykdytas baltų genčių užkariavimas, lietuvių asimiliacija XIX a., kurią vykdė Rusijos imperija, Sovietų Sąjungos politika Lietuvoje 1939–1954 m.

Manoma, kad dėl genocido išnyko neandertaliečiai (pavadinimas kilo nuo nedidelio Neandertalio slėnio Vokietijoje, kur pirmąsyk neandertaliečio kaulai rasti 1866 m.). Anksčiau būta teorijos, jog žmonių (~Homo sapiens~) giminaičiai ~Homo sapiens neanderthalensis~ išnyko dėl to, kad „pasiekė natūralią evoliucijos aklavietę“, neprisitaikė prasidėjus paskutiniajam ledynmečiui. Teigta, kad neandertaliečiai, neturėdami gausios populiacijos, buvo išstumti žmonių.

Neandertaliečių smegenys, palyginti su šiuolaikinio žmogaus, buvo 13 proc. didesnės (1500, o ne 1400 mililitrų), jie buvo fiziškai stiprūs, 160–175 cm ūgio, turėjo kalbą, jiems buvo būdingas abstraktus mąstymas, vaizduotė, jie turėjo savo tikėjimą, ritualus, su tuo susijusią muziką, mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimą, rūpinosi mirusiaisiais (pvz., vienoje oloje dabartinio Irako teritorijoje rasta gėlių likučių). Neandertaliečiai naudojosi ugnimi, gaminosi ginklus – ietis, žeberklus. Manoma, kad dabartinis žmogus turi dalį neandertaliečių kilmės X chromosomų, didžioji dalis tokių žmonių gyvena Vakarų Azijoje.

Neandertaliečiai ilgai ir sėkmingai gyveno Eurazijoje, tačiau į ją atsikėlus dabartinių žmonių padermei įvyko genocidas. 40-yje vietų Vakarų Europoje atlikti tyrimai 2014 m. parodė, kad tai įvyko maždaug prieš 40 tūkst. metų. Tikėtina, kad Europoje su žmonėmis neandertaliečiai koegzistavo apie 5 tūkst. metų.

Šiais laikais tipingi neapykantos nusikaltimai, mažo masto genocido aktai yra linčo teismai. Žodis „linčiuoti“ greičiausiai atsirado pagal JAV Virdžinijos valstijoje gyvenusio kvakerių tikėjimo žemvaldžio Charleso Lyncho (1736–1796), pasisakiusio už neoficialius teismus, egzekucijas, pavardę.

1889–1918 m. JAV nulinčiuota daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau kaip 84 proc. buvo juodaodžiai. Pavyzdžiui, 1920 m. birželio 15 d. JAV Minesotos valstijos Duluto mieste vyko linčo teismas, kurio metu baltieji nulinčiavo tris juodaodžius. Buvo paskleisti gandai, neva šeši afroamerikiečiai išžagino ir apiplėšė paauglę, tačiau gydytojas jokio žaginimo fakto nenustatė.

Duluto miestelyje linčo teismai vyko ir anksčiau, pavyzdžiui, 1918 m. rugsėjį suomių emigrantas Olli Kinkkonenas buvo nulinčiuotas dėl to, kad tariamai atsisakė kariauti Pirmajame pasauliniame kare.

Ypač rasinė neapykanta klestėjo per vadinamąją raudonąją 1919-ųjų vasarą, kai keliasdešimtyje JAV miestų buvo puldinėjami juodaodžiai (daugiausiai jų nužudyta Čikagoje, Vašingtone, Arkanzaso valstijoje). „Nigeriai“ tuomet apkaltinti tuo, kad jie esą bolševikai, ketinantys JAV paversti bolševikine valstybe. Nulinčiuoti (pakarti, nušauti, sudeginti gyvi) bent 43 afroamerikiečiai. Kilo juodaodžių pasipriešinimo judėjimai (atsirado legendiniai afroamerikiečių savigynos būriai „Buffalo Soldiers“, „African Blood Brotherhood“ ir kt.).

Duluto linčo teismus primena Bobo Dylano, gimusio šiame mieste, 1965 m. sukurta daina „Desolation Row“: „Jie pardavinėja atvirukus su kartuvių vaizdais…“

Akivaizdu, kad bet kokių nusikaltimų aukomis tampa tos rasės ir tikėjimo žmonės, kurie sudaro gyventojų daugumą. Pavyzdžiui, 2008–2012 m. JAV įvykdyta daugiau kaip 1,85 mln. nusikaltimų musulmonams, 5,25 mln. – žydams, 2,93 mln. – indėnams, 38,93 mln. – juodaodžiams, 50,48 mln. – ispanakalbiams, 15,21 mln. – Azijos gyventojams, 223,55 mln. – baltiesiems. Smurtinių nusikaltimų statistika panaši: 65 proc. su smurtu susijusių nusikaltimų aukų buvo baltieji, 15 proc. – ispanakalbiai, 13 proc. – afroamerikiečiai.

O neapykantos nusikaltinų statistika kitokia. JAV federalinio tyrimų biuro duomenimis, 2010 m. 48 proc. neapykantos nusikaltimų buvo susiję su rase, 70 proc. jų – nukreipta prieš juodaodžius. Neapykantos skleidėjams JAV nepatinka ir žydai, baltieji, ispanakalbiai, musulmonai.

Nuo 2002 m. Europos Sąjungoje baudžiama už internetu skleidžiamą neapykantą. Nepaisant to, ne vienas, „apsigyvenęs“ feisbuke, žino, kad įžeidimai dėl religijos, ypač nukreipti prieš musulmonus, dažni ir ES, ir Lietuvoje.

Kas skatina islamofobiją? 2015 m. vasario 19 d. JAV prezidentas Barackas Obama paneigė, kad Vakarai kovoja su islamu. Vis dėlto nuo 2001 m. vykstančio „karo su teroru“ pasekmė ta, kad musulmonai tampa pažeidžiamiausia neapykantos nusikaltimų istorijoje religine grupe: 13,9 proc. visų sunkių neapykantos nusikaltimų JAV 2008–2012 m.

Kruvinas išpuolis prieš musulmonus įvyko maždaug prieš mėnesį vasario 12 d. JAV, Čapel Hilyje, kur buvo nušauti trys jauni musulmonai. Žuvo Šiaurės Karolinos universiteto studentai Deah Shaddy Barakatas, jo žmona Yusor Mohammad, jos sesuo Razan Mohammad Abu-Salha. Jie buvo nušauti prie savo būstų studentų gyvenvietėje. Žudikas – jų kaimynas Craigas Stephenas Hicksas. Teismas turės nuspręsti, ar tai būta buitinio nusikaltimo, kurio priežastis – ginčas dėl automobilio vietos, ar motyvas susijęs su religine neapykanta.

Po tokių išpuolių ir kitų islamofobiškų veiksmų musulmonų, kaip pažeidžiamiausios pasaulyje religinės grupės, gyvenimas turėtų būti kuo objektyviau nušviečiamas žiniasklaidoje. „Koranas – visų bėdų pasaulyje šaltinis“, – panašių absurdiškų frazių yra tekę girdėti ne kartą. Vienintelis būdas kovoti su jomis – šviesti žmones. Kova su islamofobija / ~džahilija~ (arab. „neišmanymu“) yra būtina, antraip ir toliau didžioji dalis žmonių feisbuke ir kitur internete musulmonus vadins „babajais“, „teroristais“ ir pan.

Rytų ir Vakarų priešstatos, kaip ją nušvietė Edwardas Saidas knygoje „Orientalizmas“ (1978), seniai nebėra, visa tai senos „orientalizmo“ pasakos, kurių negatyvios pasekmės – tokie išpuoliai kaip nusikaltimas „Charlie Hebdo“ redakcijoje  (ir apskritai dėl karikatūrų, pašiepiančių islamą, ypač žinant, kad tai vienintelė monoteistinė religija, draudžianti vaizduoti Dievo ir jo pranašų veidus).

Mindaugas Peleckis

Neapykantos nusikaltimų priežastys JAV 1995–2012 m.

Rasė, tautybė, kilmė  88 736

Religija   24 872

Lytinė tapatybė       21 788

Neįgalumas 835

Kitokios   90

Šaltinis: JAV federalinis tyrimų biuras

"Veido" archyvas

Šį kartą “Skaitinių” skaitytojams siūlome ištrauką iš gana nostalgiškos knygos “Lietuvos rokas. Ištakos ir raida”. Ši knyga netrukus turėtų pasirodyti knygynuose.

1960–1961 m. itin svarbūs lietuviškos muzikos raidai. Tuo laiku kūrėsi vokaliniai instrumentiniai ansambliai, džiazo kolektyvai, už Atlanto Jurgis Mačiūnas, gerai pažinojęs žymiausią pasaulyje roko muzikantą Johną Lennoną, įkūrė “Fluxus” – judėjimą, padarysiantį įtaką viso pasaulio kultūrai, kartu, be abejo, ir lietuviškai muzikai. Gimsta nauji, atgimsta senesni stiliai, tačiau kad ir kaip keistųsi aplinka, instrumentai, techninės galimybės, roko muzika išlieka tokia pati: maištinga, bet atpalaiduojanti, sunki, bet kartu lengva, kerštaujanti kitiems stiliams, bet draugaujanti su visais be išimties. Rokas – tai ir gyvenimo būdas, ir įvaizdis, ir besikeičianti muzika, kurios esmė – draivas, “vežantis” mus kažkur palei šio pasaulio pakraštį, ten, kur svajonės…

Lietuviška muzika turtinga. Žinoma, galime skųstis, kad mums toli iki tam tikrų grupių ir atlikėjų, kad mažai turime pasaulinio lygio muzikantų. Iš dalies būsime teisūs. Tačiau atidžiau panagrinėję daugiau kaip 1200 (!) Lietuvoje grojusių ir grojančių roko (įvairiausių jo atmainų) grupių ir muzikantų kūrybą, galime drąsiai daryti išvadą: mūsų muzikantai nė kiek ne prastesni už bet kokios kitos tautos. Be abejo, savo roko muzika gali pasididžiuoti ir mūsų broliai latviai, estai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai, rusai, ir tolimesni europiečiai. Tačiau Lietuva – ypatingas kraštas. Čia senos tradicijos, etnika, čia ir inovatyvus džiazas bei bliuzas, lengvesnis ir sunkusis rokas, metalas, o apie lietuvišką pankroką galima rašyti atskirą epopėją – jis toks pat įvairus kaip, tarkime, slovėniškasis. Taip pat turime ir krikščioniškojo roko, ir nuostabių bardų, audiopoezijos kūrėjų, plačią paletę eksperimentininkų, Lietuvoje klesti neofolkas ir gotikinis rokas bei metalas, alternatyvusis rokas (indie), fankas, ska, intelektualioji elektroninė muzika ir daugybė kitų roko rūšių bei porūšių. (…)

Tarybiniai laikai iš Lietuvos daug atėmė, bet daug ir davė. Jei kalbėsime apie muzikinį pogrindį, tarybinių laikų sąlygos buvo idealios maištingo jaunimo kūrybai.

1979 m. vykusiame pirmajame festivalyje “Opus” pirmąsyk paminėtas žodis “rokas”. Kaip roko grupė tuomet grojo ką tik įsikūręs “Saulės laikrodis”. 1981 m. festivalyje “Baltijos jaunystė 1981″, rengtame Lietuvos filharmonijos, ši grupė taip pat buvo pristatyta kaip roko. Andrius Mamontovas pasakoja šį koncertą prisimenantis kaip pirmąjį roko koncertą savo gyvenime.

Po maždaug trejus metus trukusios tylos (1982–1985) Atgimimas pagaliau atėjo, ir 1985 m. gegužę Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose Lietuvos komjaunimo Vilniaus miesto komitetas ir interklubas “Lituanika” suorganizavo pirmąjį festivalį “Lituanika”. Jame dalyvavo 15 grupių iš įvairių TSRS miestų, grojo ir roko, ir džiazo kolektyvai. Laureatais tapo “Ad Libitum” iš Vilniaus ir “Metro” iš Minsko.

1986 m. gegužės 23–25 d. tuose pačiuose rūmuose įvyko “Lituanika-86″. Prie organizatorių prisidėjo ir LTSR valstybinė filharmonija. Dalyvavo 16 kolektyvų, tarp jų legendinės Rusijos grupės “Akvarium”, “Arija”, “Bravo”, kaliningradiečiai “003″, latviai “Jumprava” ir “Sipoli”, kultinis estų muzikantas Gunnaras Grapsas (1951–2004), lietuvių “Antis”. Aukšto profesionalaus lygio pasirodymai festivalį “Lituanika-86″ pavertė pirmu ryškiu roko festivaliu TSRS po “Tbilisi-80″.

Puikiai pavykus pirmajam festivaliui, “Lituanika-87″ 1987 m. gegužės 19–24 d. jau vyko didelėje Vilniaus sporto rūmų salėje, kur tilpo 5000 žmonių. 1988 m. rugsėjo 13–18 d. Vilniaus sporto rūmuose įvyko “Lituanika-88″ – jau kaip tarptautinis Baltijos šalių festivalis. Jame dalyvavo 20 grupių iš Estijos, Latvijos, Leningrado, Lietuvos, VDR, VFR, Lenkijos, Suomijos, Olandijos, Vakarų Berlyno. Tarp jų – garsieji vokiečių pankai “Die Toten Hosen” (VFR), Vakarų Berlyno “Boom Operators”. Festivalio organiztorių prizą gavo “Foje”. Kitų laureatų nuspręsta neskelbti. Beje, šio festivalio metu Vilniuje vyko Sąjūdžio koncertas-mitingas Kalnų parke.

Iš viso 1988 m. Lietuvoje vyko net keturi stambūs roko festivaliai: Lietuviško roko šventė Kaune, “Kaunas 88″, “Rock forum”, “Lituanika-88″. Mažesni festivaliai vyko Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaišiadoryse.

Atgimimo laikais ypatingą vaidmenį atliko ne tik festivaliai “Lituanika”, vykę 1985–1989 m., bet ir lietuviškos roko muzikos šventės 1987–1988 m., vykusios Vilniuje ir Kaune.

Pirmasis roko klubas Lietuvoje susikūrė Kaune 1986 m. gruodžio pabaigoje (oficialus atidarymas įvyko 1987 m. vasario 6 d.).

1987 m. kovo 7–8 d. buvo atidarytas Vilniaus roko klubas. Šio išskirtinio įvykio proga buvo išleista nedidukė trijų puslapių brošiūra, kurioje gana aiškiai įvardyta, kad roko klubas yra būtinas, apibūdintos renginio grupės. Vilniaus roko klubo atidaryme dalyvavo grupės iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos. Lietuvai atstovavo “Tigro metai”, “Tu ir aš”, “Horoskopas”, “Dinda Polimantika”, “Komanda V”, “Ramybės skveras”, “Exlibris”, “Kvadratas”, “Roko laboratorija”, MF, “Seifas”, “Faktas”.

Iš Latvijos atvyko grupė “Lyviai” (taip ji tada buvo pristatyta; “Līvi”), iš Estijos – “Hetero”, iš Rusijos – “Avia”. Renginį organizavo Lietuvos roko klubų taryba, LTSR valstybinė filharmonija, Respublikiniai profsąjungų kultūros rūmai.

Pasak brošiūros, pirmasis roko klubas TSRS atsirado Leningrade 1981 m.: “Anuo metu ilgai ginčytasi dėl tokių klubų reikalingumo, tačiau jie patys įrodė turį teisę egzistuoti: muzikantai daugiau bendrauja tarpusavyje, roko atlikėjai nesijaučia beglobiais ir niekam nereikalingais – pagaliau jie pasijuto esą kultūrinio gyvenimo dalyviai. Impulsą tam suteikė socialinis, ekonominis ir kultūrinis persitvarkymas šalyje, demokratizavimo procesas, viešumas. Roko klubai įsižiebė Maskvoje, Rygoje, Minske, Odesoje, Kaliningrade, Kazanėje ir kituose miestuose.”

Tuo metu, 1987 m., Vilniaus roko klubas vienijo 23 grupes. (…)

Bene svarbiausias roko fenomenas Atgimimo laikais – “Roko maršas”, vykęs 1987–1989 m. (atnaujintas 1996–1997 m.). Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija, vėlyvieji skatino dalyvauti visuomenės gyvenime.

“Roko maršo” idėja kilo grupės “Antis” lyderiui Algirdui Kaušpėdui po labai sėkmingo vieno pirmųjų ir kartu ryškiausių to meto koncertų “Kažkas atsitiko” (1986), kurio metu buvo filmuojamas to paties pavadinimo filmas, vėliau rodytas kino teatruose ir sulaukęs didelio populiarumo. Tai buvo pirmas kartas, kai iš pogrindžio išėjusios roko muzikos legaliai galėjo klausytis tūkstančiai žmonių.

Nors “Roko maršas” jau 1987 m. savo forma ir naujumu aiškiai išsiskyrė iš kitų to meto renginių, mintys tapatinti festivalį ne tik su muzikos laisvumu, bet ir su apskritai Lietuvos laisvės įdėjomis dar nebuvo išsakomos. 1987 m. visų masinių renginių ir susibūrimų organizavimas dar buvo akylai stebimas ir kontroliuojamas. Partiniai funkcionieriai, nuo kurių malonės ar priešiškumo priklausė pirmųjų muzikinių renginių likimas, suprato masinių susibūrimų grėsmę sistemai ir neabejotinai žinojo susirinkusiųjų nuotaikas, tačiau anuometinė biurokratija turėjo gerą dalyką – spragas, leidusias apeiti ją sukūrusią sistemą.

Pasak režisieriaus Rimo Bružo, net ir nekeldamas jokių politinių tikslų ar lozungų “Roko maršas per Lietuvą” 1987 m. buvo svarbus vien tuo, kad sutelkė žmones ir kūrė vadinamojo šventinio patriotizmo precedentą, tapusį didžiųjų Sąjūdžio mitingų repeticija.

Antrasis koncertų turas įvyko 1988 m. vasarą – tuomet jau buvo įsikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir pirmą kartą viešai sostinės Katedros aikštėje pasirodė trispalvė.
1989 m. “Roko marše” dalyvavę pankai neatsiribojo nuo politikos (kaip tai įprasta pankų ideologijoje). Taigi “Roko maršas” atvėrė iki tol ilgai užsklęstas muzikos ir laisvėjimo duris, išjudino jaunimą veikti ne tik už save, bet ir už Lietuvą prisidedant prie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Pasak subkultūrų tyrėjos dr. Egidijos Ramanauskaitės, 1987–1990 m. subkultūrinės bendrijos raiškiai įsiliejo į Lietuvos laisvės sąjūdį. Jaunimas kitokios gyvenamosios tikrovės poreikį, romantizuotą laisvės viziją išreiškė simboline kūryba.

1987 m. “Roko marše” grojo grupės “Ad Libitum”, “Už Tėvynę”, “Katedra”, “Bix”, “Foje”, “Antis”. (…)

Atgimimo laikai baigėsi, 1990 m. atkurta Lietuvos valstybė, prasidėjo naujas Lietuvos roko muzikos etapas.

Apie knygą ir autorius

Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – muzikologiniai straipsniai, interviu su garsiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1200 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai, gausybė nuotraukų ir netikėtų iliustracijų. Dėmesys skiriamas visoms roko plačiąja prasme atmainoms: kalbinami ir 1960, ir 2011 m. susikūrusių grupių atstovai. Esminė knygos idėja – roko muzikos negalima atskirti nuo jos ištakų.

Leidinio autoriai – melomanai. Knygos sudarytojas, daugelio tekstų ir idėjos autorius – rašytojas, žurnalistas Mindaugas Peleckis, daug laiko skiriantis naujausių roko krypčių, eksperimentinės muzikos tyrinėjimams. Kelių skyrių autorius muzikantas Lukas Devita – senojo roko, hipizmo, psichodelikos, pankroko, roko operų, plokštelių kultūros tyrinėtojas. Žurnalistas, dainų autorius ir atlikėjas Gediminas Kajėnas pateikia pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai kompozitoriai Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas įvertina Lietuvos kultūros padėtį. Knygoje spausdinama ir šviesaus atminimo Š.Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju “Kardiofonu”.