Shutterstock

Lietuvis ir darbas. Ar kada svarstėte, kodėl žydams svarbus šabas, o visiems krikščionims – sekmadienis? Kodėl senųjų tautų atstovai iki šiol brangina laiką, skirtą religijai? Dvasininkai vadina tai savotišku lūžio tašku, padedančiu žmogui atitverti išorinį laiką nuo asmeninio, skirto pabuvimui su Dievu, artimu ir pačiu savimi.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Jei tikėsime verslo psichologais, rūpintis darbu asmeninio laiko sąskaita linkę pernelyg atsakingi ir savo veikla motyvuoti asmenys. O darbdaviai atskleidžia, kad toks elgesys būdingas jauniems, asmeninio gyvenimo nesukūrusiems žmonėms. Tačiau tik suvokus takoskyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nebuvimo grėsmes ir pasekmes įmanomas kokybiškesnis pasirinkimas.

Kaip pastebi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, šiuolaikiniam žmogui tai nelengvas uždavinys, nes visuomenėje pernelyg iškreiptas požiūris į darbo pobūdį: „Supratimas apie vieną ar kitą veiklą dažnai pateikiamas pernelyg romantizuotai, suprask, kad darbovietė yra vieta, kurioje turi išpildyti save kaip asmenybę.“

Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad dirbančio žmogaus pasitenkinimą didina kūrybiškumas, tinkamas mikroklimatas įmonėje ir karjeros galimybės: „Nesijaučiate laimingi savo darbe? Pamėginkite atlikti jį kūrybiškiau, bet per trumpesnį laiką.“

Psichologo vertinimu, Lietuvai bent jau artimiausiu metu tapti laimės ekonomikos valstybe negresia (pagal laimės indeksą esame 56 vietoje pasaulyje). Kitaip tariant, iki laimingiausių bei mažiausiai dirbančių šalių gyventojų – norvegų, olandų, danų ir prancūzų – šiandien mums vis dar kaip iki mėnulio. Nesunkiai tuo įsitikiname žvilgtelėję į savižudybių statistiką.

„Per metus Lietuvoje nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Sutikite, gyvybės kaina, apskaičiuojama pagal teismų ir draudimo bendrovių praktiką, yra kur kas tikslesnis ekonominis rodiklis nei BVP. Tačiau įvertinus, kiek lėšų skiriama šiai problemai spręsti, akivaizdu, kad mūsų šalyje laimės ekonomikos principai ignoruojami“, – aiškina G.Navaitis.

Jei tikėsime Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (angl. OECD) duomenimis, vidutinis Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai dirba 1839 val., latvis – 1928 val., graikas – 2060 val., o vokietis – tik 1363 val.

Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos šalių vidurkiu vadinamos 1770 val., tačiau laimingiausių šalių gyventojai (norvegai, olandai, danai ir prancūzai) dirba kur kas mažiau. Žinoma, tai nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl šie žmonės laimingesni. Tačiau šiandien jau neabejojama, kad prie to smarkiai prisideda pačių darbuotojų ugdymas.

Kaip pavyzdį galima paminėti tai, jog Skandinavijos kraštuose itin didelis dėmesys skiriamas darbuotojų kūrybiškumui ir pasitikėjimo kultūros ugdymui, o Lietuvoje didžioji dalis gyventojų vis dar mano, kad kelią į laimę užtikrina darbštumas.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusei (69,6 proc.) lietuvių viena svarbiausių sėkmingos profesinės veiklos savybių yra darbštumas, o kūrybiškumą svarbiu laiko tik 28 proc. apklaustųjų. 2,2 proc. miestiečių nurodė nežinantys, kuri iš šių savybių vertesnė.

Jei tik pasižvalgytume, tarkime, po danų ar norvegų įmones, pamatytume, kad ten kur kas labiau vertinamas kūrybiškumas, o darbštumas net nepatenka į vertybių skalės trejetuką. Kad skandinavų prioritetai visai kiti nei lietuvių, patvirtina šešerius metus vienoje Norvegijos bendrovėje informacinių technologijų konsultantu dirbančio Kęstučio Tomkevičiaus pasakojimas.

„Norvegijoje suteikiama daugiau laisvės planuotis savo darbo dieną ir savaitę. Priešingai nei Lietuvoje, čia darbdavys nestovi už nugaros ir nekontroliuoja, ką tu veiki. Visi darbuotojai žino savo atsakomybę, o vadovai savo žmonėmis pasitiki“, – skirtumais tarp Lietuvos ir Skandinavijos darbo rinkų dalijasi studijas prieš dešimtmetį Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete baigęs lietuvis.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovas prof. dr. Tomas Davulis atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvoje netrūksta darbuotojų, kuriems vadovai leidžia išnaudoti savo darbo laiką lanksčiai ir kūrybiškai. Taigi šiuo atveju žmonės motyvuojami ne pagal griežtą darbo laiko reguliavimą, o pagal atlaidesnį požiūrį į kontrolę. Kitaip tariant, nesilaikymas griežtų laiko reglamentavimo normų iš darbdavio pusės ir yra vadinamasis lankstumas.
„Negalėčiau tvirtinti, kad Lietuvoje to nėra, žinau nemažai pavyzdžių, kai darbdavys su darbuotoju susitaria. Taigi viskas atsiremia ne į griežto reguliavimo, o į mentaliteto dalykus“, – pabrėžia T.Davulis. Teisininkas dalijasi unikaliais bandomojo skandinavų projekto rezultatais, kai, įmonei sumažinus darbo valandų skaičių nuo 40 iki 30 val. per savaitę, darbuotojų produktyvumas padidėjo. Mažiau laiko praleisdami darbe, žmonės jį išnaudoja kur kas efektyviau, o tai leidžia sukurti daugiau pridėtinės vertės.

24-erių virėjas Gabrielius Račys, dirbantis virtuvės vadovo padėjėju Nacionalinėje dailės galerijoje, sako pavargęs nuo aktyvaus gyvenimo Londone. Ketverius metus be savaitgalių ir atostogų dirbęs lietuvis suvokė, kad laimingas bus tik grįžęs namo. Su įgyta kompetencija ir patirtimi Vilniuje darbo ieškojęs vaikinas netruko pastebėti, kad koją jam kiša jaunas amžius.

„Per vieną darbo pokalbį buvau išvadintas snargliumi. „Kaip gali ką nors mokėti dar savęs iki galo nepažįstantis žmogus?“ – klausė pats į darbo pokalbį mane pakvietęs darbdavys. Londone dėl jauno amžiaus į mane investavo, suteikė galimybes tobulėti, tačiau Lietuvoje tai rimta kliūtis“, – pasakoja Londono aludėse su ispanais ir jamaikiečiais dirbęs virėjo padėjėjas. Šiuo metu už tūkstantį eurų gimtojoje šalyje virtuvės vadovo padėjėju triūsiantis G.Račys juokauja suprantantis, kas skatina lietuvių verslumą, ir jau netolimoje ateityje žada atidaryti nuosavą kavinę.

Lietuvių literatūros tyrinėtoja, daugelio knygų ir vadovėlių autorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė-Pakerienė juokauja darbo vietą susikūrusi išeidama į pensiją. „Baigusi dirbti Vilniaus universitete tapau savo darbdave: tik nuo manęs priklauso, kiek ir kokių knygų parašysiu. Šiandien kiekvienas susiduria su pasirinkimų laisve, gali rinktis tai, kas jam tinkama. Neturėtume pamiršti, kad gyvenimo kokybė nesusideda vien iš atlygio už darbą. Jei gyveni emigracijoje, atsiribojęs nuo artimųjų, klausimas, kiek ilgai džiugins tie pinigai“, – įžvalgomis dalijasi V. Daujotytė-Pakerienė.

71 metų miškininkas Romualdas Urbonas sako per visą gyvenimą atostogavęs du kartus, ir tai tik dukters Eglės spiriamas. Turkiją ir Egiptą aplankęs pašnekovas visus šiuos metus jautėsi reikalingas Lietuvoje, todėl atostogauti jam tiesiog nebuvę kada: „Žmonės pavargsta tik nuo nemėgstamos veiklos, tačiau kai darbas atitinka žmogaus pomėgius, tampa jo gyvenimo būdu. Esu sutikęs nemažai keikiančių valdžią, likimą, blogą orą, bet tokie dažniausiai sėdi ne savo rogėse.“

R.Urbonas svarsto, kad daugelį žmonių nuo persidirbimo gelbsti šeima ir per laiką išgryninti pomėgiai: „Matyt, tai yra vienintelė galimybė kartais įjungti atbulinę pavarą. Tuomet ir mintyse sumaišties mažiau, ir dviejų laisvadienių pakanka.“

Jis pats sako per šiuos metus nuo darbo laisvu metu perskaitęs daugybę knygų. Jos ir lavino jo akiratį.

Kaip lietuviškąjį Maxą Weberį, nepataisomą darbomaną kolegos ir šeimos nariai apibūdina ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorių habilituotą daktarą Zenoną Norkų. Tiesa, ir jis pats yra prasitaręs, kad jaunystėje jam reikėję pasirinkti šeimą arba mokslą, nes derinti šiuos dalykus nelengva. Profesoriaus dukra vaikystėje labai pyko, kad tėtis, nepaisydamas nei šventinių dienų, nei laisvadienių, neatsitraukia nuo savo tyrimų ir knygų.

Geležine valia ir atkaklumu pasižymintis mokslininkas su knygomis nesiskiria net visuomeniniame transporte: vos į jį įlipęs ima skaityti. Kaip juokauja akademiko žmona Jūratė Černevičiūtė, atitolęs nuo mokslinės veiklos jis jaučiasi lyg nesavas, tiesiog nežino, ko nusitverti. Dar studijų metais gebėjimu užsisėdėti bibliotekoje garsėjęs Z.Norkus ir šiandien pats paskutinis užveria universiteto duris.

Knygų bokštuose ir analizuojamų dokumentų žemėlapiuose skendintis jo kabinetas, matyt, geriausiai apibūdina mokslininko asmenybę. „Veido“ „Mini Nobeliu“ 2014 m. įvertintas profesorius Vilniaus universitete dirba trečią dešimtį ir iki šiol yra apibūdinamas kaip mokslininkas, kuriam visuomet pavyksta apčiuopti tai, kas įdomu žmonėms.

„Pagal tai, kada jo kabinete užsidega šviesa, galima tiksliai pasakyti, kelinta valanda“, – juokauja jo kolegos, o J.Černevičiūtė svarsto, kad klasikinio tipo mokslininkų, tokių kaip jos vyras, ateityje, kaip ir dinozaurų, matyt, neliks.

Verslo psichologas Artūras Deltuva aiškina, kad šiuo metu ir Lietuvoje daug dėmesio skiriama asmeninei ir profesinei veiklai atskirti: „Skirtingu gyvenimo tarpsniu kiekvienas mūsų nusprendžia, kiek darbo valandų jam gana. Iki nepriklausomos Lietuvos visas lietuvių gyvenimas buvo sudėliotas į lentynėles, tačiau šiandien turime nepalyginti daugiau lankstumo ir laisvės rinktis, kada ir kiek valandų dirbsime. Svarbu tik suvokti galimas grėsmes ir pasekmes, kad nepritrūktume gebėjimo laiku sustoti, norėdami išlipti iš viršvalandžių vilkduobės.“

Savo verslą turintys žmonės pernelyg ilgas darbuotojų darbo valandas linkę vertinti kaip negebėjimą planuoti savo laiko ar tam tikrų kompetencijų stygių. Tiesa, daugelis jų sutinka, kad be viršvalandžių sėkminga karjera sunkiai įsivaizduojama.

T.Davulio manymu, sėkmė užkoduota kasdieniuose mūsų pasirinkimuose, o teiginys, kad Lietuvoje pasirinkimo nėra, jam atrodo kaip atgyvena: „Lietuviai gali rinktis, kokioje šalyje ir kiek dirbs, kokia kalba kalbės.“

Psichologas sutinka, kad šiandien jau ne dirbamų valandų skaičius, o pasiektas rezultatas daugelyje kūrybinių sektorių lemia atlyginimą. Kūrybiškumą jis vadina vienintele ypatybe, suteikiančia valstybei konkurencinį pranašumą.

Jam antrinantis G.Navaitis prideda, kad tik laimingą individą galime laikyti ekonomine vertybe, nes jis sugeba sukurti daugiau: „Įprastai tokie darbuotojai labiau patenkinti savo veikla, todėl kūrybiškiau dirba.“

Vyskupas M.Sabutis sutinka, kad darbas neturėtų būti suvokiamas kaip atsiteisimas už nuodėmes, priešingai: „Savo darbo kokybe ir našumu rodome savo požiūrį į Dievą. Taigi savo veiklai atsidavusius asmenis pažįstame ne iš aprangos, laikysenos ar pasirinktos gyvensenos, o iš jų veiklos rezultatų.“

Išties kartais pakanka apsižvalgyti, kad suprastume, kaip pastaraisiais metais kito lietuvių požiūris į darbą ir į kokybišką laisvalaikį: iš pomėgių atsiradę verslai – matyt, vis dar geriausias įrodymas, kad pokytis lietuvių sąmonėje įvyko ir dažnas šiandien savo gyvenimą vertina jau visai kitaip nei prieš 25 metus.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako socialinių mokslų daktaras, verslo psichologas Artūras Deltuva.

– Kas skatina darbuotojus dirbti viršvalandžius?

– Jei dirbama ne darbo valandomis, tai byloja apie stiprią asmens motyvaciją ir aktyvų įsitraukimą į darbo procesą. Kitas momentas, tai – motyvuotų žmonių vilkduobė, į kurią įkritusieji savo profesine veikla rūpinasi kur kas labiau nei asmeniniu gyvenimu, apleidžia savo pomėgius, tad tik laiko klausimas, kada juos užklups rutina ir nuovargis. Profesinė veikla užima išties didelę dalį mūsų gyvenimo, tačiau pakanka savęs paklausti, kaip atrodytų kasdienybė praradus darbą. Tikėtina, jei nėra kitų gyvenimo sričių, atsivertų tuštuma ar net egzistencinė krizė.

– Taigi išeitų, kad persidirbimo valandos nėra jau tokios nekaltos, kaip galime manyti?

– Nesu linkęs apie viršvalandžius kalbėti tik blogai. Galbūt kažkuriuo amžiaus tarpsniu, jei žmogus mėgaujasi savo veikla, patiria pasitenkinimą, o darbdavys iš to gauna nemenką pelną, tai nėra blogai. Tačiau nuolatinė gyvensena tokiu ritmu alina, nepalieka vietos kitoms, ne mažiau svarbioms gyvenimo sritims, todėl svarbu palikti darbines užduotis ten, kur jų vieta, o sau leisti nuo jų atsikvėpti. Taip apsisaugosime nuo perdegimo: nepamirškime, kad versle, kaip ir sporte, ilgos distancijos įveikiamos tik po trumpų treniruočių.

– Tačiau įsisukus į profesinį verpetą atsitraukti nuo rutinos ne visiems paprasta. Ką patartumėte?

– Rutina sustiprina kasdienius mūsų įpročius, taigi ilgainiui vis mažiau susimąstome apie tai, ką veikiame. Jei nemokame savęs sustabdyti, automatizmo mūsų gyvenime vis daugėja. Trumpas atokvėpis skirtas labiau mūsų fiziologinėms jėgoms atkurti, o siekiant gilesnio savo gyvenimo pajautimo reikėtų ilgesnių atostogų. Jos suteikia galimybę atsitraukti nuo aktyvios veiklos ir paklausti savęs, ar esu patenkintas esamu gyvenimu, ar matau jo prasmę. Žmogui suteikta galimybė pažvelgti į savo gyvenimą sąmoningai – reikėtų tai išnaudoti.

– Skandinavai jau kurį laiką gyvena vadovaudamiesi pasitikėjimo kultūra. Kuo ji naudinga profesinėje srityje?

– Darbdavio nepasitikėjimas darbuotojais labai brangiai kainuoja pačioms įmonėms, tai stabdo motyvuotų žmonių parengtį, apriboja jų potencialą ir motyvaciją. Įmonėje vyraujanti nepasitikėjimo kultūra nuskurdina individo prigimties atsiskleidimo galimybes. Jau seniai praėjo laikai, kai laiku sukontroliuotas plaktukas galėjo prikalti daugiau lentų. Pasaulinės tendencijos rodo, kad šiandien kur kas svarbiau rasti erdvės platesniam potencialui atsiskleisti. Tai žmonės patiria kaip saviraišką ir kūrybiškumą.

– Kokias darbuotojų savybes vadintumėte svarbiomis jų profesinėje perspektyvoje?

– Pastaruoju metu vis svarbesnis ir labiau vertinamas tampa mūsų gebėjimas atsiskleisti konkrečioje situacijoje pagal tai, ko iš mūsų viena ar kita situacija reikalauja (naujame darbo kolektyve arba pagal naujus darbo įgūdžius). Visi kaupiame potencialą, bet mūsų vertė priklauso nuo to, kiek jį tam tikrose situacijose sugebame parodyti. Dažnu atveju tai lemia mūsų gebėjimas sujungti emocijas, žinias ir įgytus įgūdžius.

Klaipėda. Daugelį metų besitęsiančios diskusijos dėl Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo kol kas telieka kalbomis. Nors ir sutariama, kad šiuo metu nė vieno sakralinio objekto neturinčiame miesto senamiestyje ši bažnyčia yra būtina, iki šiol nežinia nei kas, nei kaip turi ją atstatyti.

2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines buvo pašventintas Šv. Jono bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis šventovės atstatymo pradžią. Tačiau tuo atkūrimo darbai ir pasibaigė – paveldosaugininkai, visuomenininkai, Evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenė ir miesto savivaldybė iki šiol nesutaria, kaip naujoji Šv. Jono bažnyčia turėtų atrodyti. Juo labiau – už kokias lėšas ji galėtų iškilti.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybė rengia galimybių studiją, kurioje, kaip tikimasi, pavyks suderinti skirtingus požiūrius. Ji dienos šviesą turėtų išvysti per artimiausius metus. „Šiuo metu susidariusią situaciją galima vadinti patine“, – pripažįsta Lietuvos liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.

Pirmoji Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje, greičiausiai netoli miesto pilies, iškilo XIII a. Žinoma, kad 1258-aisiais Šv. Jono bažnyčia buvo paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams. Iki galo nėra aišku, kaip ji galėjo atrodyti. Istorijos tėkmėje šventovė ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir kitų stichijų, todėl buvo bent keletą kartų perstatyta.

XVII ir XVIII amžių sandūroje miestą juosiant gynybiniais pylimais, Šv. Jono bažnyčia buvo perkelta į šiandieninę Turgaus gatvę, o po didžiojo 1854 m. gaisro buvo dar kartą atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą. Šventovę tuomet klaipėdiečiams pasistatyti padėjo ir pats Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, padovanojęs bažnyčiai vertingą dailininko Friedricho Augusto Bouterweko paveikslą „Kristus alyvų sodely“.

Būtent tokią Šv. Jono bažnyčią – su įspūdingu 75 metrų aukščio bokštu, gerai matomu visame mieste, taip pat atlikusiu ir navigacinę funkciją laivams jūroje, galima pamatyti kone kiekvienoje senosios Klaipėdos fotografijoje, atviruke ar piešinyje.

„Tai buvo svarbiausia bažnyčia visame Klaipėdos krašte. Ji buvo neabejotina Klaipėdos senamiesčio dominantė, taip pat vienas iš jūrinių ženklų, tarnavęs kaip orientyras laivams, jos bokštą galima atrasti senuosiuose jūriniuose žemėlapiuose. Negana to, bažnyčios bokšto viršūnė tarnavo kaip Struvės geodezinio lanko, kuris yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše, vadinamosios Ternerio atšakos ir Vidurio Europos geodezinio tinklo jungtis“, – pasakoja istorikas, kultūros paveldo ekspertas Dainius Elertas.

Šv. Jono bažnyčios bendruomenės veikla nutrūko 1944-ųjų spalio 8-ąją – tą dieną prieš pasitraukiant dar likusiems miesto gyventojams čia laikytos paskutinės pamaldos. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautą ir sudegusią Šv. Jono bažnyčią, kaip ir beveik visas kitas miesto bažnyčias, pirmaisiais pokario metais galutinai sunaikino sovietinė valdžia. Vėliau šioje vietoje veikė parduotuvė, stovėjo menkaverčiai ir smulkūs pastatai. Juos pašalinus šiuo metu Šv. Jono bažnyčios vietoje plyti tuščia aikštė.

Bažnyčios atkūrimo iniciatyvos ėmėsi sklypą atgavusi Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė, šiandien vienijanti per kelis tūkstančius narių. Iki karo penkias bažnyčias Klaipėdoje turėjusi bendruomenė šiuo metu glaudžiasi netoliese stovinčiame buvusiame klebonijos pastate.

Paskelbtą bažnyčios architektūrinį konkursą 2004-aisiais laimėjo žymios architektės Elenos Nijolės Bučiūtės projektas, pagal kurį buvo numatyta statyti apie 12 metrų aukščio raudonų plytų bažnyčią su beveik 40 metrų aukščio varpinės bokštu.

„Mūsų mintis buvo tokia, kad pati bažnyčia tik labiau stilizuotai primintų buvusiąją, tačiau kartu ji atmintų visus krašte gyvenusius žmones – tiek lietuvius, tiek vokiečius, tiek visus kitus. Suvoktume, kad nors tai yra naujesnės sienos, pastatytos ant griuvėsių, bet išlaikančios tęstinumas tarp to meto ir šiandieninių klaipėdiečių. O tie dydžiai, kurie buvo prieš karą, dabar yra nereikalingi ir, žinoma, nerealūs“, – svarsto vyskupas M.Sabutis.

Leidimas statyti bažnyčią buvo gautas, tačiau netrukus pasipriešinimo sulaukta iš paveldosaugininkų, kurie akcentavo būtinybę autentiškai atkurti buvusį bažnyčios bokštą. Taip gimė tarsi du atskiri projektai – evangelikų liuteronų bažnyčios, kurioje vyktų pamaldos, ir bažnyčios bokšto, kuris tarnautų ir turistiniams tikslams.

„Pati bažnyčia yra religinės konfesijos klausimas, bet mes kalbame apie tai, ko reikia miestui, o būtinai reikia bokšto, kaip senamiesčio silueto ir nuo senų laikų buvusio simbolio, kurį galima matyti iš jūros. Situacija dėkinga tuo, kad bokštas buvo paliktas šiek tiek nuošalyje, atitrauktas nuo bažnyčios, todėl jis gali stovėti kaip atskiras statinys. Šis bokštas būtų naudojamas kaip atrakcija Klaipėdai populiarinti, kaip turistinė vieta su apžvalgos aikštele, žinoma būtų pritaikytas ir konfesiniams reikalams“, – sako Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis.

Vyskupas M.Sabutis pasakoja, kad su šiuo atstatymo variantu po nemažo spaudimo evangelikų liuteronų bendruomenė sutiko, bet gavusi pažadą, kad tai nebus tik jos reikalas, nes vien bokšto statyba, pirminiais skaičiavimais, atsieitų mažiausiai tris milijonus eurų, o pačios bažnyčios – dar panašiai tiek. Tokios pinigų sumos negausiai bendruomenei akivaizdžiai per didelės. 2013-aisiais liuteronai ir Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią miestas įsipareigojo bendradarbiauti siekiant atkurti bažnyčios bokštą ir perlaidoti per kasinėjimus atrastus XVI–XVIII a. miestiečių palaikus.

2006-aisiais archeologai, tyrinėdami buvusio karamelės fabriko teritoriją, kurioje stovėjo senoji Šv. Jono bažnyčia, o šiandien – prieštaringai vertinamas gyvenamasis namas, aptiko 182 čia palaidotų iškilių klaipėdiečių palaikus. Penkerius metus išgulėję Klaipėdos universiteto garaže, jie laikiną prieglobstį atrado Jono kalnelio požemiuose. O galutinė šių žmonių, tarp kurių greičiausiai yra dvasininkas, vokiečių–lietuvių kalbų žodyno sudarytojas Frydrikas Pretorijus, poeto Simono Dacho tėvas, lietuvių raštijos pradininko, Biblijos vertėjo Jono Bretkūno duktė, pulkininkas Christianas Ludvigas von Kalksteinas ir kiti, amžino atilsio vieta numatyta specialioje kriptoje, kuri turėtų būti įrengta prie atstatyto Šv. Jono bažnyčios bokšto.

Vis dėlto Klaipėdos savivaldybė įsipareigojo padėti evangelikų liuteronų bendruomenei tik nefinansiškai – teikti informacinę, teisinę pagalbą, siekiant gauti Europos Sąjungos fondų paramą bažnyčios bokšto atkūrimo projektams, tarpininkauti derybose, padėti rengti paraiškas ir pan. Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės Juditos Simonavičiūtės, taip miestas tampa tarsi projekto vedliu, patikimumo garantu, padedančiu pritraukti įvairių užsienio fondų finansavimą. Tam, kad tokias paraiškas būtų galima sėkmingai teikti, šiuo metu ir yra atliekama minėta bažnyčios atstatymo galimybių studija.

Tačiau ar iš tikrųjų tokio pobūdžio ir svarbos projektai yra tik pačių religinių bendruomenių reikalas? „Liuteronų atžvilgiu teiginys, kad miestas ir valstybė rūpinasi visuomeniniais reikalais, o tikinčiųjų bendruomenė – konfesiniais, taikomas labai dažnai, mes jau esame prie to pripratę. Kai kalbama apie kitas, didesnes religines bendruomenes, taip turbūt ne visada yra sakoma, – svarsto vyskupas M.Sabutis. – Mus privertė projektuoti tai, ko mums nereikia, ir praktiškai paliko, o pati bendruomenė realiai neturi galimybių viena visko padaryti. Juk ne vien sau statome, todėl tai turėtų būti miesto, valstybės interesas. Juk Klaipėdos senamiestis neturi nė vieno sakralinio objekto, ir mūsų mintis tokia, kad tai yra žmonių, kurie per daugelį šimtų metų pastatė šį miestą ir jį sukūrė, prisiminimas. Pasirodo, kad to nelabai kam reikia.“

Dar kitokią nuomonę apie bažnyčios ateitį išreiškė Klaipėdos visuomenininkai ir paveldo puoselėtojai, kurių teigimu, būtina atkurti visą autentišką Šv. Jono bažnyčią. „Klausimas ir diskusijų rėmai yra tik tokie, kokio detalumo tai atkūrimas: ar mes atkursime interjerą, koks bus medžiagiškumas, tačiau tokie dalykai, kaip tūris ir forma, nėra diskusijų objektas. Yra galimybė viską atkurti iki skiedinio lygio arba daryti kaip Valdovų rūmuose, kai atkuriama tik išorinė išvaizda. Tokios tik ir gali būti diskusijos. Teisiškai visi kitokie variantai negalimi“, – įsitikinęs istorikas D.Elertas.

Pasak jo, nors pripažinta, kad vertingiausias yra bažnyčios bokštas, sunku įsivaizduoti, kaip prie jo galėtų atrodyti visiškai kitokios stilistikos modernus pastatas, – tai padarytų žalą Klaipėdos senamiesčiui. Be to, rimtos diskusijos, istoriko teigimu, turėtų būti plėtojamos tik atlikus išsamius tyrimus, kurių iki šiol nėra. Šiuo metu nėra rasta ir senosios Šv. Jono bažnyčios brėžinių, jų reikėtų ieškoti Vokietijos archyvuose.

A.Degučio teigimu, šiuo metu turimos medžiagos užtenka, kad būtų atkurtas silueto ir tūrio autentiškumas, tačiau norint tiksliai atkurti bokšto detales dar turėtų būti atlikti papildomi istoriniai tyrimai, peržiūrėti Vokietijos archyvai. „Manau, kad ten informacijos tikrai esąmą, nes kai pradedama ieškoti, galima surasti labai daug informacijos, juk pas vokiečius yra tvarka“, – neabejoja Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas.

Šiuo metu nagrinėjami įvairūs galimi atstatytos bažnyčios pritaikymo būdai. Svarstoma, kad joje turėtų vykti kamerinės muzikos koncertai, socialinė veikla, galbūt patalpomis galėtų dalytis ir kitos religinės bendruomenės, čia galėtų įsikurti ir kultūros centras ar Klaipėdos krašto istorijai skirtas muziejus bei biblioteka. Per artimiausius metus Klaipėdos miesto savivaldybė tikisi rasti sutarimą. „Kaip rodė iki šiol vykęs procesas, nuomonių skirtumai yra kardinalūs, tačiau reikia turėti konkretų atsakymą, kuris tenkintų visas puses, nes negali būti susipriešinimo tokiu jautriu klausimu“, – sako J.Simonavičiūtė.

Užpernai liepą Šv. Jono bažnyčios vietą aplankęs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas išreiškė tvirtą paramą bažnyčios atstatymui ir pažadėjo finansinę Vokietijos pagalbą. Vokietijos garbės konsulo Klaipėdoje Arūno Baublio teigimu, sėkmingas šio projekto įgyvendinimas pasitarnautų Lietuvos ir Vokietijos santykių gerinimui ir būtų labai gražus gestas iš Lietuvos pusės, parodant, kad, priešingai nei mūsų kaimynai kitoje Nemuno pusėje, nesame abejingi istorinei regiono atminčiai.

„Juk mums malonu, kad Vydūno atminimas yra įamžintas paminklu Detmolde Vokietijoje, o dabar galvojama ir apie gatvės arba alėjos ten įkūrimą, taigi ir Vokietijos kultūrinei visuomenei būtų malonu, kad Klaipėdoje ši istorijos dalis nebūtų ignoruojama. Tokie ženklai didina pasitikėjimą ir atveria naujas galimybes“, – teigia A.Baublys.

Neabejojama, kad Vokietija prisidėtų prie bažnyčios atstatymo ir finansiškai, bet laukiama pirmo žingsnio iš Lietuvos pusės. Norint sulaukti įvairios pagalbos, būtina tiksliai nuspręsti, kas ir kaip bus statoma. Šiuo metu veikia ir bažnyčios atstatymo rėmimo fondas, kuriame kiekvienas gali paaukoti pinigų šiam tikslui. Vis dėlto sunku tikėtis sulaukti daug aukų, turint tik viziją. „Kaip mums paaiškinti, kam renkame pinigus, kai negalime pasakyti, ar statome bažnyčią su vienokiu bokštu, ar su kitokiu, ar bokštą valstybė stato. Didžiąją dalį bažnyčių Lietuvoje esame prikėlę savo lėšomis, bet aukojantis žmogus turi žinoti, kas bus padaryta“, – pabrėžia vyskupas M.Sabutis.

Iniciatyvinės bažnyčios atstatymo grupės vadovo Jurgio Aušros manymu, jei prie Šv. Jono bažnyčios atstatymo prisidėtų valstybė, tai būtų savotiškas skolos grąžinimas ir istorinio teisingumo atkūrimas. Turto restitucija – visos Mažosios Lietuvos problema, nes didžiajai daliai čia esančio turto restitucijos įstatymas netaikomas, mat šis turtas sovietiniais laikais buvo ne nacionalizuotas, o perimtas kaip bešeimininkis. Be to, per karą sunaikinta didelė dalis archyvų, todėl sudėtinga rasti įrodymus, krašte per trumpą laiką daugelį kartų keitėsi gatvių pavadinimai ir adresai.

„Džiaugiamės, kad pernai Lietuva po šitiek metų pagaliau pripažino Mažosios Lietuvos statusą, tai didžiulis įvykis. Jeigu po jo valstybė padarytų ir kitą gestą – paskelbtų, kad prisideda prie bažnyčios atstatymo, būtų labai puiku. Lietuva perėmė per karą tiek priverstinai, tiek savanoriškai į Vokietiją ir kitur pasitraukusių klaipėdiškių turtą ir perdavė jį naujiems šio krašto gyventojams, bet, priešingai nei, pavyzdžiui, žydų bendruomenei, nė vienas litas mums nebuvo kompensuotas“, – teigia J.Aušra.

Klaipėda per karą ir po jo neteko praktiškai visų savo istorinių bažnyčių (išliko tik evangelikų baptistų bei irvingerių bažnyčių pastatai). Dažnai, ypač prieš savivaldos rinkimus, čia rengiamos įvairios diskusijos, kaip būtų galima atgaivinti ir įpūsti gyvybės miesto centrui bei senamiesčiui. Neabejotina, kad Šv. Jono bažnyčios atstatymas labai pasitarnautų šiam tikslui. O ir šiandien, J.Aušros teigimu, Šv. Jono bažnyčios vieta Turgaus gatvėje gausiai lankoma turistų, net jei kol kas jie gali aplankyti tik pašventiną kertinį bažnyčios akmenį.

Dovaidas Pabiržis

Šv. Jono bažnyčios istorija

1258 m. paskelbta parapijos bažnyčia miestiečiams.

1525 m. atiteko evangelikams liuteronams.

XVIII a. pradžioje perkelta į naują vietą Turgaus gatvėje.

1864 m. po gaisro atstatyta pagal Friedricho Augusto Stuelerio projektą.

1944 m. spalio 8 d. čia laikytos paskutinės pamaldos.

Per karą apgriauta ir sudegusi, galutinai Šv. Jono bažnyčia sugriauta pirmaisiais pokario metais.

2012 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, simbolizuojantis jos atstatymo pradžią.