Saulė Valentinaitė

„Esame devintas miestas Lietuvoje ir tų pozicijų neužleidžiame: stengiamės atrasti savo veidą, pozicionuojame save ne tik kaip chemijos pramonės miestą, bet ir kaip Jonų respubliką“, – sako antrą kadenciją rajonui vadovaujantis Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.

– Mere, nejau jūsų nevilioja galimybės realizuoti save didesniame mieste?

– Viskam savas laikas: į pažadus, duotus rinkėjams, žiūriu atsakingai, stengiuosi nesiblaškyti eidamas dabartines pareigas. Mane ne kartą ir konkurentai provokavo klausdami, ar 2016-aisiais nepabėgsiu į Seimą. Aš tokių planų neturiu: esu patenkintas esamu darbu, nes matau besikeičiantį miesto veidą, mane tai motyvuoja. Gal kada ir būsiu reikalingas Vyriausybės sudėtyje, bet nenoriu nieko skubinti. Jonavoje esu subūręs tinkamą komandą, kuriai darbo vis dar labai daug. Kai viską išblizginsime, galėsime pagalvoti, kaip savo žinias ir kompetenciją panaudoti plačiau.

– Kokius tikslus keliate sau ir Jonavos savivaldai?

– Stengiamės nebūti savivaldybe, kuri panaudoja ES ar valstybės paramą kaip duotybę, todėl ypatingą dėmesį skiriame papildomiems projektams vykdyti ir lėšoms į rajono savivaldybę pritraukti. Teikiame paraiškas, kad galėtume konkuruoti su kitais ES miestais ir regionais dėl papildomų pinigų. Visuomet savęs klausiame, ką galime padaryti dar, kad Jonavos rajono savivaldybėje įvyktų esminių pokyčių. Matydami nepalankią demografinę situaciją siekiame, kad Jonava netaptų išblizgintu miestu be gyventojų. Dedame maksimalias pastangas, kad būtų galimybė kurtis verslui, formuojame savo pramonės parką, bandysime konkuruoti su Kauno laisvąja ekonomine zona (LEZ).

Darbo ir vizijų daug: pradedant pėsčiųjų tiltais, baigiant verslo inkubatoriais. Jei šie sumanymai pavyks, būsiu laimingas, kad ir kur gyvensiu bei dirbsiu. Nors pats sieju savo gyvenimą su Jonava.

– Sukanka lygiai metai, kai tiesiogiai išrinkti merai dirba savo postuose. Kaip jums prabėgo šis laikas?

– Metai savivaldybės darbe – trumpas laiko tarpas. Kadangi gyvename padidintos dokumentacijos eroje, daug jo sugaištame atlikdami savotiškus namų darbus. Taigi nemažai laiko teko skirti pasiruošimams, kad kaip įmanoma greičiau galėtume pradėti vykdyti projektus, kurie finansuojami iš ES 2014–2020 m. finansinio laikotarpio lėšų. Kai kurie rezultatai pasimatys jau šiais metais: tvarkysime tris pagrindines Jonavos miesto gatves, esame atlikę pirkimo procedūras, atrinkę rangovą, tikiuosi, kad netrukus pasirašysime sutartį ir įsibėgės darbai miesto gatvėse.

– Ar produktyvūs šie metai buvo jums, kaip Jonavos merui?

– Pirmieji metai – ir džiaugsmingi, ir įpareigojantys. Džiaugsmingi, nes tai antroji kadencija. Buvau išrinktas pirmajame ture: surinkau 72 proc. rinkėjų balsų. Palyginti su kolegomis iš kitų savivaldybių, tai didžiulis žmonių pasitikėjimas. Nenoriu jų nuvilti, todėl dirbdamas jaučiu įsipareigojimą, laikausi to, ką buvau pažadėjęs. Iš prigimties aš perfekcionistas, visad siekiantis geriausio rezultato.

Jau džiaugiamės įgyvendintu miesto geriamojo vandens įrenginių projektu, kainavusiu per 2 mln. eurų.

Galutinai veiklos rezultatai išryškės 2016 m. pabaigoje: iki tol atidarysime sporto areną, sutvarkysime miesto gatves. Esame inicijavę šiuolaikišką gatvių apšvietimą, dar reikia atlikti nemažai investicinių ir techninių projektų parengimo darbų. Tačiau jau džiaugiamės įgyvendintu miesto geriamojo vandens įrenginių projektu, kainavusiu per 2 mln. eurų.

– Prieš rinkimus jūsų programoje buvo 55 darbai, kuriuos pasižadėjote įgyvendinti. Kiek iš jų jau įveikėte?

– Iš minėtų 55 darbų, kuriuos planuojame įgyvendinti per kadenciją, esame įvykdę 25. Pasižadėjome, kad tvarkysime prie „Achemos“ esantį tiltą (darbai įsibėgės jau šį pavasarį), kalbėta, kad investuosime į viešojo transporto atnaujinimą (pernai įsigijome du naujus autobusus), jau esame įrengę gražią vaikų žaidimų aikštelę su batutais, dabar svarstome įrengti dar vieną. Taip pat atidarėme Psichikos sveikatos centrą, tęsiame daugiabučių renovaciją. Pagal renovuojamų namų procentinį skaičių patenkame į savivaldybių, kuriose sparčiausiai vykdoma namų renovacija, penketuką. Dar praėjusiais metais, vykdydami rinkimų įsipareigojimus, sutvarkėme ir atidarėme Joninių slėnį – pagrindinę visų viešų ir sporto renginių vietą.

– Ar galėtumėte įvardyti, kuo jonaviečiai labiausiai didžiuojasi gimtajame mieste?

– Iš atliktų gyventojų apklausų matome, kad vyresniems gyventojams Jonava asocijuojasi su chemijos pramone, jaunimui – su pirmuoju Lietuvoje laisvalaikio ir pramogų centru „Lokės pėda“. Esame jaunas, veržlus ir ambicingas miestas su pramonės specifika, kurios nesigėdijame. Didžiuojamės būdami industrinė teritorija, kurioje sukuriama daug darbo vietų, sumokama daug mokesčių. Mūsų mieste itin gerai išplėtota baldų pramonė, o šiais metais, atidarę Jonavos sporto areną, turėsime vieną didesnių objektų ir, tikiuosi, būsime žinomi kaip sportinis miestas.

– Ar kada svarstėte, kodėl Lietuvoje stringa didžioji politika?

– Kiekvienas žmogus turėtų būti savo vietoje ir atlikti tai, ką geriausiai išmano. Tik tuomet sulauksime geriausio rezultato visuomenei. Tarkime, aš pats jaučiu esantis savo vietoje. Didelių ambicijų šiuose rinkimuose nepuoselėju, bet esu savo miesto patriotas ir kol matau, kad vietiniai aruodai pilni galimybių veikti, į šonus nesižvalgau. Žinoma, seku politinius įvykius ir nacionaliniu lygmeniu. Politinis mūsų šalies gyvenimas labai dinamiškas, bet nepamirškime, kad esame jauna demokratija ir daug ko mokomės iš savo klaidų.

Užs. Nr. VPL1040

BFL

Antradienį po pietų Titaniku pramintame „Sodros“ pastate Vilniuje iš 28 langelių sodrinį darbuotoją galima prisišaukti tik 11-oje. Audiencijos pas „Sodros“ valdininką laukianti moteris juoda skara čia dūsauja jau daugiau nei valandą. Tačiau net ir prie jos prisėsti negaliu, nes užstrigęs terminalas neišduoda bilieto.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Įveikusi terminalą savo eilės sulaukiu po gerų 15 minučių. Tačiau sėkmė šiandien lydi tik besikreipiančius dėl tėvystės pašalpų – pensijų klausimai čia sprendžiami kur kas lėčiau. Keista. Eilinė lapkričio 3-ioji, regis, jokių reformų, tačiau eilės šiuose laukiamuosiuose stumiasi lėtai. Liūdnai tebedūsauja mano kaimynystėje sėdėjusi juodaskarė: „Sodros“ dievas jos vis neišgano.

Užvėrus ilgo laukiamojo duris apima sunkiai paaiškinamas polėkis. Apsisukau išties greitai, o erdviose gigantiško pastato menėse ne visiems iš laimės svaigsta galva, kaip, beje, ir prie braškančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje rasti vietos nuo 8-os iki 17 val. prilygsta laimės valandai. Įprastai tokios skelbiamos parduotuvėse, kuriose graibstomi drabužiai iš antrų rankų.

„Sodros“ darbuotojai tokie turtingi? O gal šalia dirbantys šia privilegija kasdien naudojasi?

Vidutinis „Sodros“ darbuotojų mėnesio atlyginimas siekia 868 eurus. Vyriausias specialistas iki mokesčių gauna 1050 eurų. Gautų ir dar daugiau, jei ne vieni didžiausių socialinio draudimo mokesčių, vyraujančių mūsų šalyje. Šiuo metu socialinio draudimo tarifas Lietuvoje siekia 39,98 proc., o, tarkim, Norvegija savo darbuotojams taiko 19 proc., o Danija – 2,8 proc. tarifą.

Gigantiška „Sodros“ titaniko biurokratija

Kodėl atotrūkis tarp Lietuvos ir Skandinavijos valstybių, kurių milžiniškais mokesčiais mus gąsdina socialdemokratai, – ne Lietuvos naudai? Kodėl ten „Sodros“ mokesčiai mažesni?

Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, jog galime kaltinti tik save, kad nesiimame veiksmų, siekdami sumažinti darbo apmokestinimą, ir mokesčių atžvilgiu tebesame  įstrigę XX amžiuje: „Lyg ir suvokiame, kad reikėtų vaduotis iš tokios ydingos praktikos, mažinti darbo apmokestinimą, tik ne taip paprasta.“

„Sodroje“ dirba net 3500 žmonių. Kodėl jų tiek daug? Ką jie veikia technologijų amžiuje, kai barškinti skaitytuvais skaičiuojant ir išmokant pensijas seniai nebereikia? „Sodros“ vadovas Mindaugas Sinkevičius pasigiria, kad 2008 m. darbuotojų „Sodroje“ buvo dar daugiau – net 4 tūkst. Taigi pažanga akivaizdi – valdininkų sumažėjo net 500.

Paklaustas, ar nepakaktų šiai įstaigai dar kuklesnio skaičiaus personalo, M.Sinkevičius ginasi: „Per pastaruosius metus „Sodra“ perėmė nemažai naujų funkcijų – nedarbo draudimo išmokų mokėjimą, pareigūnų pensijų skyrimą ir mokėjimą, VMI administruotų PSD įmokų administravimą.“

Todėl M.Sinkevičius nesileidžia į jokius kompromisus – reikalingi visi šiuo metu dirbantys „Sodroje“. Jis bando įteigti, kad geroji tetulė „Sodra“ – taip vienu metu ji prisistatinėjo savo reklamose – nė trupučio neišlaidauja: „Nė vienoje mūsų įstaigoje nėra valytojų: valymo paslaugas viešųjų pirkimų būdu perkame iš šias paslaugas teikiančių įmonių.“

Tai, žinoma, pagirtina, bet klausimas, ar pajėgi vis mažiau dirbančiųjų turinti šalis išlaikyti 3500 žmonių vien tam, kad būtų teisingai apskaičiuotos pensijos.

Vien „Sodros“ administravimo sąnaudos šiemet sieks 70 mln. eurų. „Jei šią sumą išdalytume visų rūšių pensijų gavėjams, išeitų beveik po 6 eurus per mėnesį. O jei absoliučiai visiems visų rūšių išmokų gavėjams, tai suma būtų mažesnė“, –  aiškina įstaigos vadovas.

Vien pensijoms išmokėti per metus šiuo metu reikia 2,4 mlrd. eurų. Nesugebėjimu surinkti būtino pensijoms pinigų kiekio Lietuva panašesnė ne į ES šalį, o į gerokai atsilikusias Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją.

Pokyčius stabdo šešėlis

Kur problema? Kodėl mokėdami didžiausius socialinius mokesčius ES gauname mažiausias pensijas, mažiausias socialines garantijas ir išmokas? Užtat turime didelę „Sodros“ armiją.

„Mokėdami „Sodros“ mokesčius mūsų žmonės naiviai tiki, kad jų pinigai kažkur saugomi senatvei, tačiau taip nėra – surinktos lėšos iškart išmokamos pensininkams“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Išeina, kad net ir mokėdami draudimą negalime jaustis saugūs ir tikri, jog šias išmokas gausime sulaukę senatvės, tad ar verta stebėtis, kad dalis gyventojų nemato prasmės kišti savo pinigus? Juolab kad „Sodros“ mokesčiai, priešingai nei kitose ES šalyse, neturi vadinamųjų lubų: kad ir kiek uždirbtų, beveik 40 proc. savo algos darbuotojas privalo atiduoti „Sodrai“. Tačiau išėjęs į pensiją net ir visą gyvenimą daug uždirbęs žmogus atsitrenkia į sodrinės pensijos lubas, kurios – labai žemos.

Ar reikia stebėtis, kad Lietuvos ekonomika kur kas giliau nei bet kurios ES šalies įklimpusi į šešėlį: kam mokėti mokesčius, jei iš to jokios naudos?

“Didinti pensijas išties labiausiai trukdo didelė dalis neapskaitomos ekonomikos ir itin mažas mokesčių perskirstymas skaičiuojant nuo BVP“, – sutinka „Sodros“ vadovas M.Sinkevičius.

Šią ekonominę nesąmonę, kurią galima būtų vadinti ir socialine neteisybe, nes mokesčių moki daug, o pensiją vis tiek gauni nedidelę, Vyriausybė, nors ir pavėluotai, bando taisyti nauju socialiniu modeliu.

Jei šis modelis prasiskins kelią į Seimo narių širdis, o tuo kol kas tenka abejoti, bazinės pensijos surinkimas ir mokėjimas iš „Sodros“ bus perkeliamas į valstybės biudžetą, o „Sodros“ tarifo dalis, kurią už darbuotoją moka darbdavys, per 12 metų turėtų būti sumažinta iki 19 proc.

Šiuo metu Lietuvos darbdavio už darbuotoją mokama socialinio draudimo įmokų našta didesnė nei Lietuvoje tik šešiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse – Slovakijoje, Švedijoje, Italijoje, Čekijoje, Estijoje ir Prancūzijoje.

Kaip tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, dėl mažesnio darbo jėgos apmokestinimo pradėjus mažinti socialinį mokestį padidėtų atlyginimai, o drauge ir lietuvių perkamoji galia. Tai būtų papildomas valstybės biudžeto pajamų šaltinis, kuris ir leistų mažinti socialinio draudimo mokesčio dydį.

Piešiamas vaizdas panašėja į pasaką su laiminga pabaiga, tačiau  Ž.Mauricas, kaip ir daugelis kitų šalies ekonomistų, lieka prie minties, kad būtų kur kas tikslingiau apmokestinti gyventojų vartojimą ir jų turtą, o ne gaunamas pajamas.

„Šiuo metu veikianti sistema niekur neveda“, – sutinka su Ž.Mauricu ir Ž.Šilėnas. Jo siūlymas – „Sodros“ nuostolius dengti privatizavus valstybinį turtą. Bet juk ir tai laikina?

Seimo vicepirmininkas ir vienas Socialdemokratų partijos lyderių Gediminas Kirkilas, paklaustas, kodėl šalyje sparčiai mažėjant gyventojų biurokratinis aparatas ne tik nemažėja, bet dar ir auga, pesimistiškai atsako, kad net ir sumažinus valstybės aparatą pajamos neišaugs, o žala bus padaryta, nes padaugės bedarbių.

Tiesa, G.Kirkilas vis dėlto sutinka, kad biurokratijos gretas būtina mažinti, bet čia pat skėsteli rankomis, esą šio drakono galvos nuolat atauga.

Trūksta politinės valios ir proto

Apie būtinybę mažinti darbo jėgos apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau daugiau kaip penkerius metus, tačiau kol kas nepriimta jokių sprendimų. Dideli mokesčiai darbo jėgai stabdo naujų darbo vietų kūrimą, neleidžia pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Kol apie darbo jėgos apmokestinimą tik kalbama, šalį kasmet palieka po 17 tūkst. žmonių, kurie traukia į valstybes su daug mažesne mokesčių našta. Emigracijos išgręžta Lietuva, regis, nepasimokė, nes tuo metu, kai Europos valstybės varžosi dėl nutekančių protų ir mažina darbo apmokestinimą, mūsų politikai svarsto, kaip mokesčius dar padidinti, ir užsimerkia prieš faktą, kad vidutinis atlyginimas šalyje yra kone keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis.

„Dirbančiųjų pečius slegianti našta yra aiškiai per didelė. O kaip dar gali jaustis, kai didžiąją dalį algos suvalgo mokesčiai? Už ką gyventi“, – svarsto Seimo narys liberalas Kęstutis Glaveckas.

Dėl susiklosčiusios situacijos jis linkęs kaltinti silpną šalies ekonomiką: „Kažkada nesugebėjome apginti Lietuvos pozicijų Briuselyje. Visą laiką darėme, ką liepiami, taigi nereikėtų stebėtis, kad Estija lenkia mus didesnėmis algomis, pensijomis ir aukštesniu gyvenimo lygiu.“

Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka pastarųjų metų Lietuvą lygina su anglų rašytojo George‘o Orwello aprašytu gyvulių ūkiu, kuriame išrinktoji visuomenės dalis vengia mokėti arba moka neproporcingai mažus mokesčius, o dirbantis žmogus atiduoda net 55 proc. savo uždarbio: 31 proc. – vadinamoji darbdavio dalis (27,98 proc. „Sodros“ įmoka, 3 proc. PSD įmoka ir 0,2 proc. įmoka į Garantinį fondą.), 6 proc. – sveikatos draudimas, 3 proc. – paties žmogaus mokama „Sodros“ įmoka ir 15 proc. – gyventojų pajamų mokestis.

Nesuvaldžius šešėlio ir išplitus lengvatinėms mokesčių formoms negalima stebėtis, kad saujelė bepročių, leidžiančių save skriausti, Lietuvoje vis mąžta. Pakanka savęs paklausti, kaip situacija pasikeistų, jei gyventum Airijoje, kur socialiniai mokesčiai siekia tik 13 proc., ar Šveicarijoje (11,8 proc.)?

„Veidas“ jau yra apskaičiavęs, kad žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, bet naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius šalyje siekia apie 250 tūkst. Slėpdami darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių šie dirbantieji gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvos valstybė mokesčių surenka labai mažai (daug kas nuo jų išsisuka, tačiau tie, kurie negali išsisukti, leidžia valstybei siurbti savo kraują kaip reikiant). Nepaisant to, kai kuriems Seimo nariams atrodo, kad dirbantis žmogus sumoka dar per mažai.

„Mūsų emigrantai renkasi darbą Airijoje ar Anglijoje, ten perka nekilnojamąjį turtą, o uždirbtus pinigus siunčia namo. Stebėdami besiklostančią situaciją galime savęs klausti, ar nevirsime sala sausumoje, tinkama tik svetur uždirbamiems pinigams išleisti“, – apie nesprendžiamas problemas kalba ekonomistas Ž.Mauricas.

G.Kirkilas primena, kad didelių mokesčių politika Lietuvoje nusistovėjo seniai. Jo teigimu, išjudinti inerciją sudėtinga, nes nėra visuotinio pajamų deklaravimo, silpna Lietuvos rinka, taip pat nepakankamai apmokestintas nekilnojamasis turtas.

Pasigendama politikos lyderių

Dėl sisteminių reformų nebuvimo socialinės apsaugos srityje liberalas K.Glaveckas linkęs kaltinti partijas, tiksliau, ryškesnių politikos lyderių trūkumą. Jo manymu, būtent todėl plūduriuojame nerasdami sisteminių sprendimų.

Todėl valstybę ir „Sodrą“ išlaiko vos 29 proc. piliečių. „Maždaug trečdalis šalies gyventojų moka mokesčius ir sukuria produktą, kurio pinigus valdžia perskirsto, taigi būtina stengtis įdarbinti kuo daugiau žmonių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž.Šilėnas.

Tuo metu „Sodros“ karalių pasaka tęsiasi.

Naujasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos “Sodra” vadovas 31 metų Mindaugas Sinkevičius tiki, kad šioje labai kietoje kėdėje jam pavyks įgyvendinti šiuolaikinės viešosios vadybos principus. Savaitę “Sodrai” vadovaujantis medicinos ir viešojo administravimo mokslų absolventas kol kas nesiima vertinti, kurie planuojami “Sodros” reformos elementai yra geri, o kurie – blogi. Tačiau ir ateityje jis save mato tik kaip socialinio draudimo išmokų sistemą administruojančios, o ne jos politiką diktuojančios įstaigos vadovą.

“Administracinį darbą dirbu šešerius metus, iki šiol vadovavau privačioms medicinos įstaigoms. Taip, jos buvo nedidelės, bet administraciniai viešosios vadybos principai visur vienodi – ar tai būtų privatus verslas, ar viešasis sektorius. Be to, aš juk nedirbsiu vienas – yra didžiulė seniai čia dirbančių žmonių komanda. Manau, kad esu geras administratorius ir tikiu savimi, kad galiu padėti sutvarkyti “Sodros” valdymą”, – pokalbį su “Veidu” ryžtingai pradeda M.Sinkevičius.

VEIDAS: Pradėdamas darbą vis pabrėžėte, kad Jūsų tikslas yra pačios “Sodros” administracinio aparato reforma. Bet juk “Sodros” valdymo išlaidos (apie 240 mln. Lt per metus) tėra lašas, palyginti su milijardiniu “Sodros” biudžeto deficitu.

M.S.: Akcentuoju tai, nes mano darbas yra administruoti pačią “Sodrą”. Aš “Sodros” biudžeto deficito paveikti negaliu – tai yra politinių sprendimų pasekmė. Kaip Vyriausybė, Seimas nuspręs, taip ir bus. O aš galiu vadovauti tik pačiai “Sodrai”. Dėl to ir šneku apie tai, kas įeina į mano kompetenciją.

Reikia sumažinti biurokratinių kliūčių “Sodros” paslaugose, dar atviriau bendrauti su žmonėmis, dar daugiau paslaugų perkelti į elektroninę erdvę. Pavyzdžiui, dabar per mėnesį sutvarkoma apie 150 tūkst. ligonių pašalpų, iš jų tik 11 tūkst. žmonių prašymus pateikia elektroniniu būdu, bet juk kompiuterizacijos lygis Lietuvoje tikrai didesnis.

VEIDAS: Daug kam užkliūva prabangūs “Sodros” pastatai, priekaištaujama, kad sistemoje dirba per daug žmonių. Ar planuojate ją mažinti?

M.S.: Galbūt kai kuriuos skyrius ir reikės pertvarkyti, kad kuo daugiau darbuotojų tiesiogiai bendrautų su klientais. Be to, kai kur yra per daug patalpų, tačiau kai kuriuose skyriuose jų ir trūksta – čia irgi reikės susitvarkyti. Bet man dar reikia laiko visam ūkiui įvertinti.

VEIDAS: Turbūt einant į šį postą buvo svarbūs ne tik Jūsų administraciniai gebėjimai, bet ir vizija, kaip spręsti “Sodros” problemas. Ar iki paskyrimo esate apie tai kalbėjęsis su premjeru Andriumi Kubiliumi, socialinės apsaugos ir darbo ministru Donatu Jankausku?

M.S.: Vyko paprasčiausias konkursas, kuriame nedalyvavo nei premjeras, nei ministras, jokių vizijų man pristatyti nereikėjo. Kas bus daroma su pačia sistema – tai ne mano darbas. Mano užduotis yra vadovauti socialines išmokas administruojančiai institucijai.

VEIDAS: Ar asmeniškai esate pažįstamas su A.Kubiliumi, kitais konservatorių partijos vadovais?

M.S.: Esu juos matęs įvairiuose renginiuose. Bet noriu pabrėžti, kad nesu labai aktyvus konservatorių partijos narys. Mano narystė partijoje – labiau politinių pažiūrų deklaracija. Esu labiau veiklos, negu politikos žmogus. Pastebėjau, kad šia tema gali būti spekuliacijų, todėl svarstau galimybę suspenduoti savo narystę partijoje.

Dėl šio posto tikrai nesu kalbėjęsis su partijos vadovais. Gal ir sunku patikėti, bet net ministrui D.Jankauskui apie tai, kad esu konservatorių partijos narys, pasakiau likus tik dešimčiai minučių iki mano pirmosios spaudos konferencijos.

VEIDAS: Ar esate susipažinęs su dabar Seime darbo grupės rengiamu “Sodros” reformos projektu? Kokios pagrindinės jau išryškėjusios jo kryptys, o kurių idėjų bus atsisakyta?

M.S.: Pagrindinės kryptys – atskirti socialinį draudimą nuo socialinės paramos, tam tikrą dalį valstybinės pensijos mokėjimo perkeliant į nacionalinį biudžetą, o likusią dalį paliekant “Sodroje” bei susiejant ją su žmogaus pajamomis ir sumokėtais mokesčiais. Ypač svarbu “Sodrą” apsaugoti nuo politikų kišimosi – kad nebūtų daroma tokių klaidų kaip 2008-aisiais, kai “Sodros” vadovai sakė, jog nėra iš ko didinti pensijų, nes jau matė surenkamų mokesčių mažėjimą, bet politikai vis tiek jas padidino, visiškai nesusimąstydami, iš kur tam reikės paimti pinigų. Štai dabar ir turime milžinišką “Sodros” deficitą.

VEIDAS: Tačiau juk didžiausia ateities problema užprogramuota mūsų demografiniuose rodikliuose – didėja potencialių pensininkų armija, mažėja potencialių mokesčių mokėtojų gretos. Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti?

M.S.: Pagal Seime dabar rengiamą projektą yra numatyta vėlinti pensinį amžių. Nuo 2013 m. jis būtų vėlinamas laipsniškai: moterims keturiais mėnesiais, o vyrams dviem mėnesiais per metus, kol senatvės pensijos amžius tiek moterų, tiek vyrų 2027 m. pasiektų 65 metus. Toks sprendimas vien pirmaisiais metais leistų sutaupyti apie 5 mln. Lt., antraisiais – jau 10 mln. Lt ir t.t.

VEIDAS: Kokias problemas išspręstų nutarimas bazinės pensijos dalies mokėjimą perkelti į nacionalinį biudžetą? Kas iš esmės pasikeistų, dalį finansinės naštos tiesiog perkėlus iš vienos biudžeto išlaidų eilutės į kitą – kitaip tariant, iš vienos tuščios kišenės problemą permetus į kitą, taip pat tuščią kišenę?

M.S.: Aš nesu ekspertas, esu tik administratorius. Skaičiuoti ir komentuoti turi ekspertai, politikai, kurie yra įsigilinę į šią sistemą, turi viziją, kokiu keliu ji turi eiti. Mano darbas – vykdyti jau priimtus įstatymus.

VEIDAS: Ar yra kažkokia riba, po kurios tų sprendimų jau nevykdytumėte? Pavyzdžiui, jei politikai prieš rinkimus priimtų sprendimą didinti pensijas ar kitas socialines išmokas?

M.S.: Tokiu atveju aš atsistatydinčiau iš karto. Nesu įsikibęs šitos darbo vietos.

VEIDAS: Pabrėžiate, kad svarbu gerinti “Sodros” įvaizdį. Kaip tai įmanoma padaryti dabar – juk tai yra socialinių išmokų ir pensijų mokėtoja, kuri dėl sudėtingos ekonominės šalies padėties išmokas gali tik mažinti?

M.S.: Žmonės neteisingai į vieną susieja du dalykus: biudžeto deficitą ir “Sodros”, kaip administruojančios įstaigos, darbą. Negali “Sodra” pati išspręsti jai tekusių problemų – čia valstybės ekonominės politikos pasekmė.

Prieš ketverius metus “Sodra” pasitikėjo 80 proc. lietuvių, o dabar – tik 40 proc. Bet sistema juk dirba taip pat – ji tiesiog išdalija tai, ką gauna. Kalta demografinė padėtis, krizė, neteisingi politikų sprendimai, o kalčiausia liko “Sodra”. Ar ji kalta, kad surenkama per mažai mokesčių?

VEIDAS: Ar į šitą postą žiūrite kaip į savo politinės karjeros pradžią? O gal sunkmečiu ateidamas vadovauti “Sodrai” siekiate sustiprinti savo, kaip vadybininko, pozicijas?

M.S.: Vienareikšmiškai į šitą postą žiūriu kaip į vadybininko, administratoriaus kėdę.

VEIDAS: Bet juk “Sodros” problemos atrodo sunkiai išsprendžiamos. Vargu ar jos vadovo kėdę galima laikyti minkšta.
M.S.: Apsispręsti nebuvo lengva. Taip, “Sodra” milžiniška sistema, šiuo metu išgyvenanti sudėtingą laikotarpį.

Stabilizuoti “Sodros” biudžetą yra ne pačios “Sodros” jėgoms. Reikia ir laiko, per kurį atsigautų šalies ekonomika, ir ryžtingų poltinių sprendimų. Viena iš mano apsisprendimo aplinkybių – tikėjimas, kad reforma dabar vis dėlto bus įgyvendinta.

VEIDAS: Ar jau esate apskaičiavęs, kokia bus Jūsų pensija? Ar esate apsidraudęs privačiuose fonduose? Galbūt naudojatės kitokiais sotesnės senatvės užsitikrinimo būdais?

M.S.: Pagal dabartinę sistemą mano pensija siektų 860 Lt. Dalyvauju antrosios pakopos pensijų draudimo mechanizme. Dar turiu investicinį gyvybės draudimą. Investicijoms į kitokį turtą, taip rūpinantis savo ateitimi, dar nesu užsidirbęs.

Bet “Sodros” reformos metmenyse numatyta, kad pensijos dydis ateityje turėtų priklausyti nuo darbo metais mokamų mokesčių. Tikiuosi, taip ir bus, ir mano pensija bus kur kas didesnė, nei skaičiuoju dabar.