Būrys gydytojų, menininkų, sportininkų, verslininkų Kovo 11-ajai mėgins grąžinti laisvų žmonių dvasios šventės turinį.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, po trejų metų bylinėjimosi su savivaldybe (dėl leidimo surengti alternatyvią akciją Kovo 11-ąją rengiamoms kraštutinių pažiūrų jaunimo eitynėms) laimėjęs bylą Aukščiausiajame Teisme, šiuo metu buria nevyriausybines organizacijas bei iškilias mūsų visuomenės asmenybes diskusijai, kaip prasmingiau atšvęsti Kovo 11-ąją ir suteikti laisvės sąvokai kitokių spalvų. Beje, socialiniame tinkle “Facebook” žmogaus teisių gynėjai įregistravo iniciatyvą “Švęsk laisvę”, čia galima pareikšti savo nuomonę, kaip sutelkčiau paminėti šį istorinį įvykį.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras, gavę leidimą šiemet organizuoti kitokį Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimą, įtraukė į šią iniciatyvą ir tokias nevyriausybines organizacijas, kaip “Globali iniciatyva psichiatrijoje”, Lietuvos studentų sąjunga, Moksleivių parlamentas, Pilietinės visuomenės institutas, Romų bendruomenės centras, Žydų bendruomenė, Žmogaus teisių centras, bei kelias dešimtis visuomenės gyvenimo lyderių: aktorių Dominyką Vaitiekūną, dainininkus Ericą Jennings, Jurgį Didžiulį, Vytautą Juozapaitį, Andrių Mamontovą, dailininkę Nomedą Marčėnaitę, įvairių fondų vadovę Dianą Vilytę, psichologą Robertą Povilaitį, rašytoją Marką Zingerį, režisierių Joną Ohmaną, tenisininką Ričardą Berankį, verslininkus Saulių Arvasevičių ir Ilją Laursą, žurnalistą Artūrą Račą bei dešimtis kitų.
Kam, pasitinkant 22-ąjį laisvės gimtadienį, prireikė tokios iniciatyvos ir kaip, jos aktyvistų įsivaizdavimu, žmonės turėtų deramai švęsti laisvės dieną? Apie tai pakalbinome keletą akcijos iniciatorių.

Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius: Visų pirma ši iniciatyva yra neformali. Tiesiog mūsų institutas, kuris yra šios akcijos koordinacinis centras, kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir žinomais žmonėmis kelia klausimą ir siekia išprovokuoti visuomenę diskusijai, kas yra laisvė, kokia jos prasmė, reikšmė, turinys, kodėl laisvė mums yra svarbi arba nesvarbi ir kaip būtų galima paminėti laisvės šventę. Tai, mūsų nuomone, aktualu, nes, kaip pastebime, pamažu imame pamiršti, kas yra Kovo 11-oji. Pagaliau imama nebeskirti, kuo Vasario 16-oji skiriasi nuo Kovo 11-osios.
VEIDAS: Kodėl teigiate, kad žmonėms nebesvarbi laisvė?
H.M.: Tai nėra tik mūsų nuomonė, tai liudija sociologinės apklausos. Jos rodo, kad žmonėms rūpi kiti klausimai, o nepriklausomybės, laisvės dalykai nuėjo į antrą planą. Štai vyresni žmonės mano, kad sovietmečiu buvo geriau arba nebuvo taip jau blogai. Jų žodžiais, tuomet būta daugiau aiškumo, nuspėjamumo, tvarkos, o laisvė, palyginti su prognozuojamumu, nėra tokia svarbi. Vyresnieji pamiršo netgi tokius dalykus, kaip buvome žeminami vos tik privažiuodavome valstybės sieną, kad visas žmogiškasis orumas baigdavosi pasieny.
Tokį vyresnio amžiaus žmonių nusiteikimą galima paaiškinti žmogaus prigimtimi: ilgainiui esame linkę pamiršti, kas buvo bloga, ir prisiminti tik gera. O štai jaunimui atrodo, kad laisvė yra duotybė, kuri niekados nepasikeis. Jauni žmonės nesupranta, kad jei nustosi rūpintis laisve, viskas gali greitai pasikeisti.
Todėl mums atrodo, jog svarbu grįžti prie ištakų ir apgalvoti, ar svarbu, kad esame laisvi, kad valstybė laisva. Manau, visi sakys, kad tai mums labai svarbu. Bet apie tai reikia galvoti nuolat.
Kartu norime, kad Kovo 11-oji būtų minima kitaip. Dabar ji labai subiurokratinta ir netgi gąsdinanti. Štai valstybės ir valdžios elitas susirenka savo siaurame ratelyje, pakelia vėliavą, pasako keletą kalbų ir išsiskirsto, o dalis jaunimo, pastaraisiais metais Kovo 11-ąją rengiančio eitynes sostinės centre, gąsdina praeivius. Skustagalviai jaunuoliai eina apsirengę juodomis uniformomis, nešini vėliavomis su kaukolėmis ir šūkiais “Lietuva lietuviams”, jų veidai iškreipti. Mūsų nuomone, tokios akcijos neturi nieko bendro su tikruoju patriotizmu.
Mes norime pasakyti, kad tikrasis patriotizmas – tai žmonių, vertinančių, jog gyvena laisvoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje (kurioje, tiesa, yra ir nemažai trūkumų, bet…), kurioje gerbiamos visų žmonių teisės, suvokimas, kad principines nuostatas reikia saugoti ir puoselėti.
Taip pat norime pabrėžti, kad nesiekiame su niekuo konfrontuoti, nenorime organizuoti jokių kontraeitynių, – norime pasakyti priešingai: mes galime būti visiškai skirtingų politinių pažiūrų, vertybių, orientacijų, galime netgi ginčytis ir pyktis dėl skirtingų dalykų, bet laisvė yra ta vertybė, dėl kurios esame vieningi, dėl kurios svarbos sutariame ir nesikvirčijame.
VEIDAS: Tad ką Jūs siūlote?
H.M.: Mūsų noras yra paversti šią laisvės šventę šviesia ir džiugia. O kaip tai padaryti, kokia forma švęsti, mes dar ieškome atsakymo. Dabar paklausėme žmonių, kaip, jų įsivaizdavimu, šią dieną prasmingiau paminėti. Netrukus turėtume sulaukti daugiau įvairių pasisakymų. Šiemet bus pirmas bandymas kitaip švęsti šią laisvės dieną, o vėliau plėtosime šventimo idėjas.
Aišku, kovas – ne liepa, ir šašlykų nekepsi, parkuose nesilinksminsi, bet kažką kitokio galima sugalvoti. Yra nemažai muzikuojančio jaunimo, kuris siūlo surengti nemokamus koncertus, panašius į gatvės muzikos dieną, kiti siūlo dar kitokias formas.

Dainius Pūras, docentas, psichiatras, JT Vaikų teisių komiteto narys ekspertas: Dalis mano gyvenimo nugyventa anais laikais, kai apie laisvę tik svajojome. Tada mąsčiau, kaip būtų, jei taptume laisvi, bet kai tapome laisvi, pamatėme, kad randasi žmonių, kurie abejoja, ar ta laisvės dvasia mūsų negadina, ar ta laisvė iš viso reikalinga. Taigi, girdint tokius vertinimus, yra apie ką pagalvoti. Manau, reikia draugiškai pamąstyti, ar mes tinkamai išnaudojame laisvės dovaną. O Kovo 11-oji kaip tik ir yra ta data, kai labiausiai dera kelti tokius klausimus.
VEIDAS: Kas skatina nusivylimą laisve ir kodėl mus kamuoja kalinio sindromas, kai ištrūkus į laisvę imamos idealizuoti “grotos” ir visais įmanomais būdais stengiamasi grįžti ten, iš kur taip ilgai svajota ištrūkti?
D.P.: Anuomet visi troškome laisvės, bet visi turėjome galvoje labiau išorinę valstybės nepriklausomybę ir laisvę. Ir tai, be abejonės, labai svarbu, bet iš tikrųjų tai tik pirmas žingsnis į laisvų individų ir laisvos visuomenės kūrimą.
Taigi paaiškėjo, kad tiek metų pragyvenę nelaisvėje mes nemokame naudotis laisvės dovanomis. Bet laisvė dėl to nekalta. Laisvės, kuri yra neatskiriama nuo atsakomybės, reikia mokytis. Mes negalime ignoruoti savo atsakomybės ir kaskart kaltinti kitus: aš esu nevykėlis dėl to, kad visi aplinkui vagys.
Aš matau didžiulį paradoksą: esame tauta, kuri didžiuojasi, kad pirmoji pradėjo griauti prievartos ir nelaisvės imperiją, bet tuo pat metu ėmėsi rodyti nostalgiją prievartos dvasiai, ilgėtis nelaisvės, mėginti viską drausti, riboti, rūšiuoti žmones. Tokių tendencijų Lietuvoje nemažai, bet aš nedramatizuoju, tikiuosi, kad šita tendencija nenugalės.
Iš tikrųjų Lietuvoje yra daugybė šaunių žmonių, tik mums reikia gydyti tarpusavio santykius: atsikratyti nepasitikėjimo, prievartos, liautis kritikuoti vieniems kitus ir laisvąjį pasaulį. Juk laisvasis pasaulis parodė, kad kiekvienos valstybės jėga yra demokratija. Dabar Lietuvoje tapo madinga kritikuoti stiprias demokratijos tradicijas turinčias valstybes, kurios geriausiai sprendžia savo problemas, ir aiškinti, kad mums ne pakeliui su tomis valstybėmis, nes jų vertybės keistos. Bet iš tikrųjų tose valstybėse įtvirtintos universalios vertybės, pirmiausia kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Tai paprastos tiesos, bet mes jų dar tik mokomės.
Kaip psichikos sveikatos specialistas pasakysiu: kol kalbėsime, kad vaikus mušti yra gerai, tol nebūsime laisvi ir negalėsime tikėtis nieko gero. Turime šnekėti atvirai ir pasakyti, kad vaiko, žmonos, vyro ar bet kurio kito žmogaus mušimas, prievarta nieko gero neduoda. Mokslas įrodė, kad prievarta yra prasčiausias tarpusavio santykių sprendimo būdas. Žinoma, jei norime savo vaikus toliau ugdyti nuolankiais vergais, tai muškime juos, kad jie bijotų. Bet tik žmonės, gyvenę uždarose visuomenėse, nežino kito būdo, kaip tą vaiką suvaldyti nelupant. Yra puikių neprievartinių konfliktų sprendimo būdų – tik reikia jų mokytis. O mes nepradėję mokytis sakome, kad laisvė nieko gero neduoda, kad demokratija veda į anarchiją.
Žinoma, jei vaikui suteiksi tik laisvę ir nekelsi atsakomybės klausimo, tai irgi nieko gero neduos. Bet tikroji laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Taigi negąsdinkime žmonių laisvės dvasia, esą lietuvis gali būti tik vergas. Turime išmokti naudotis laisve, ir viskas bus gerai. Aš manau, kad Kovo 11-oji yra puiki diena susitarti plačiu frontu, nesvarbu, kokių pažiūrų žmonės būtų.
VEIDAS: Bet visuomeninių organizacijų raginimus ir pamokymus, kaip švęsti Kovo 11-ąją, žmonės vėlgi gali suprasti kaip iš aukščiau primetamas tiesas.
D.P.: Toks mąstymas irgi atėjęs iš prievartos visuomenės: kad ir kas ką organizuotų ar darytų, kuriamos sąmokslo teorijos, kokios piktos jėgos tai pasiūlė ir kiek už tai sumokėjo. Tai nebejuokinga. Bet, ačiūdie, šiandien yra internetas, feisbukas, kiti socialiniai tinklai, kurie leidžia žmonėms laisvai bendrauti, dalytis ir džiaugtis idėjomis.
Pagaliau žmonės nebūtinai turi rinktis ir švęsti Vilniuje – jie tai gali daryti ir savo miesteliuose. Aišku, norint kažką organizuoti savo miestelyje irgi teks gauti leidimą. O dėl jo turi kreiptis kažkokia organizacija, bet toliau viskas piliečių rankose, niekas nieko neprimetinėja.

Andrius Mamontovas, muzikantas, aktorius, prodiuseris: Aš nesu nei šios akcijos iniciatorius, nei aktyvus narys ar dalyvis – tiesiog žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į visuomenės narius, klausdami nuomonės apie Kovo 11-ąją, ir aš ją pasakiau.
Iš tikrųjų aš esu lengvai susipainiojęs mūsų valstybinėse šventėse, nes jų yra net keletas ir visos vienodai svarbios: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, pagaliau Liepos 6-oji.
Man aiškiausia yra Sausio 13-oji, kai paminime dramatiškuosius 1991 m. sausio įvykius. Šita data bent jau mane labiausiai užkabina, o kitos šventės yra supanašėjusios. O tai, kad trys pirmosios datos eina viena po kitos kas mėnesį, ir lemia, kad šios šventės netampa didžiule visuotine švente. Ir šitą vakuumą išnaudoja ekstremistinių pažiūrų žmonės.
Aišku, visiems turi būti vietos išreikšti mintis, išreikšti save. Kita vertus, aš nežinau, ar iš viso mums reikia triukšmingai švęsti Kovo 11-ąją. Gal reikia sugalvoti kitokį šios datos paminėjimą, tarkime, kokią nors talką ar kitą gražią iniciatyvą?
Aš nemažai ginčijuosi su šios idėjos iniciatoriais iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto, kaip reikėtų švęsti laisvės dieną. Jie nori, kad būtų kažkokia šventė. Aš nemanau, kad mes visi išeisime į gatves kovo mėnesį ir švęsime. Taip tikrai nebus.
Man imponuoja pavasarį vykstanti švaros akcija “Darom”. Manau, Kovo 11-ąją irgi reikėtų sugalvoti kažką tokio, visa apimančio ir sutelkiančio. Juk kas yra Kovo 11-oji? Tai yra dar vienas kartas, kai mes atkūrėme nepriklausomybę, tai nauja pradžia, atskaitos data, nuo kurios vėl tapome laisvi ir nepriklausomi. Tai švęskime tą pradžios dieną kažkokiu veiksmu, kažką visi kartu pradėkime kurti, daryti. Kokia prasmė kartoti gatvės muzikos dieną ar kitus renginius? Pagaliau Kovo 11-ąją tradiciškai būna šalta. Man yra tekę pasirodyti scenoje ir Sausio 13-ąją, ir Vasario 16-ąją, tad galiu pasakyti: kai sušąli, nejauti jokios šventės, savaitę po jos visi serga.
Be to, Kovo 11-oji sutampa su pavasario pradžia ir beveik sutampa su senoviškais naujaisiais metais – lygiadieniu, tad tai tikrai galėtų tapti kažko veikimo visiems kartu diena.
Žinoma, galbūt bėgant laikui Kovo 11-osios šventė įgaus kitokį atspalvį, bet kol kas, kol dar visi puikiai viską atsimename, kol tie įvykiai dar tokie artimi, tikrai taip nebus. Juk kas yra dvidešimt metų valstybės gyvenime? Tai maždaug viena valanda žmogaus gyvenimo, ir per tiek laiko mes dar iki galo neišmokome gyventi su ta laisve. Tai kaip mes galime švęsti laisvės šventę?
VEIDAS: O ar nevertėtų labiau akcentuoti Liepos 6-osios, Valstybės dienos?
A.M.: Aš nežinau, ar Mindaugo karūnavimo diena tikrai yra ta diena, kuri simbolizuoja tikrąją mūsų laisvę. Bet aišku tai, kad liepos 6-oji yra tas metų laikas, kai oras būna puikus ir žmonės mielai švenčia šventes.
Vis dėlto, mano nuomone, pagrindinė lietuvių šventė yra Rasos – birželio 24-oji. Tai tikrai tradicinė, nuostabi lietuvių šventė, kurią visi švenčia nejausdami jokių imperatyvų.
Juk daugelį metų mus mokė cituoti partijos narių pasisakymus, švęsti svetimas šventes: partijos įkūrimo, Spalio revoliucijos metines. Pagaliau visos katalikiškos šventės irgi nėra tradicinės lietuvių šventės – jos mums atneštos prieš 600 metų, o iki tol mes švęsdavome kitas, savas, pagoniškas šventes. Taigi tai, kas mums brukama, sulaukia atstūmimo reakcijos.

Rusija antradienį mini pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino istorinio skrydžio 50-ąsias metines, o šis žmonijai pasiekiamos erdvės ribas išplėtęs žygdarbis, kuris buvo didi Sovietų Sąjungos mokslo pergalė, iki šiol laikomas vienu iš svarbiausių momentų Rusijos istorijoje.

1961 metų balandžio 12 dieną 9 val. 7 min. Maskvos laiku J.Gagarinas ištarė savo garsiąją frazę “Važiuojam!”, kai raketa “Vostok” su jos viršūnėje pritvirtintu ankštu kosminiu laivu startavo iš Kazachstano, tuometės pietinės Sovietų Sąjungos respublikos.

Vos per 108 minutes apskriejęs mūsų planetą 27 metų staliaus sūnus katapultavosi iš savo kapsulės ir parašiutu nusileido viename dirbamame lauke Saratovo srityje centrinėje Rusijoje.

Nuo tos akimirkos jo gyvenimas ir šiuolaikinių kosmoso tyrimų kryptis negrįžtamai pasikeitė.

“Tai buvo vienas iš didingiausių XX šimtmečio įvykių, – pareiškė Rusijos kosminės agentūros vadovas Anatolijus Perminovas. – Jos skrydis atvertė naują puslapį žmonijos raidoje.”

J.Gagarino skrydis tapo didžiausia Sovietų Sąjungos pergale Šaltojo karo metais vykusiose neoficialiose kosminėse lenktynėse su Jungtinėmis Valstijomis. Šis pasiekimas paskatino Vašingtoną skirti dar daugiau dėmesio ir lėšų JAV kosminei programai ir galiausiai pralenkti Maskvą, pirmiesiems pasiuntus žmones į Mėnulį 1969 metais.

Rusija prisimena ne vien J.Gagarino žygdarbį, bet ir žmogų, kuris sukūrė šią raketą, pirmąjį kosminį laivą ir vadovavo jo skrydžiui – vyriausiąjį Sovietų Sąjungos raketų konstruktorių Sergejų Koroliovą.

Šis genialus inžinierius, laikomas vienu iš iškiliausių kosminių skrydžių istorijos veikėjų, Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino buvo pasiųstas į GULAGo lagerį. Tačiau ir vėliau, kai S.Koroliovui buvo pavesta vadovauti sovietų kosminei programai, jo vaidmuo nebuvo viešinamas. Šio konstruktoriaus indėlis buvo atskleistas tik po jo mirties 1966 metais.

J.Gagarino skrydis buvo rizikingas žingsnis į nežinią. Pirmasis kosmonautas patyrė itin neramių akimirkų, kai jos kapsulė pradėjo nevaldomai suktis, grįždama į atmosferą.

“Jeigu tuo metu būtume vertinę šio laivo patikimumą pagal šiuolaikines normas, jokiu būdu nebūtume pasiuntę žmogaus”, – pirmadienį pareiškė 99 metų raketų inžinierius Borisas Čertokas, dirbęs su J.Gagarinu.

Lietuvoje šiuo metu yra sąžinės trūkumas, sako buvęs Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

“Didžiausias deficitas, nuo kurio kenčiame – ne pinigų stygius, nes degtinei kiekvienas atranda, ne pigesnės šilumos, kad ir tokią žiemą, ne valdžios malonių pasiilgimas. Didžiausias deficitas Lietuvoje yra sąžinės stoka”, – Vasario 16-osios minėjime prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų trečiadienį kalbėjo V.Landsbergis.

“Žmogus – nebūtinai tas, kuris vaikšto dviem kojom, bet tas, kuris turi sąžinę”, – teigė buvęs Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

Jis siūlė prie įėjimo į Seimą ir Vyriausybę parašyti “Žmogau, turėk sąžinę”.

“Jei nori, kad Lietuva būtų stipresnė, atsparesnė, stiprink savo sąžinę, atsparesnę pagundoms, jei nori, kad būtų teisingesnė, pirmiausia pats būk teisingas, nesukčiauk, nekyšininkauk. Jei nori, kad Lietuva būtų švaresnė – valykis pats ne tik batus, dantis, visą nuodėmingą kūną, bet ir sąžinę švarink, atlik savo nešvarių darbų išpažintį arba bažnyčioje arba prie mamos kapo”, – kalbėjo europarlamentaras.

V.Landsbergio teigimu, praradę sąžinę, prarasime Lietuvą.

“Jos praradimas prasideda, jau tolokai pažengęs nuo sąžinės praradimo. Pragersime sąžinę – pragersime Lietuvą, parduosime sąžinę – parsiduosime velniai žino kam, parduosime Lietuvą nebrangiai”, – dėstė europarlamentaras.

Valdančios Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas V.Landsbergis teigė, kad sąžinės mažai turi tie, kurie per rinkimus nebalsuoja arba pasisako už “alų, ledus ar pasenusią sriubą”.

“Čia ne rinkimų agitacija, bet ar neprisižiūri, kaip mūsų sesės ir broliai balsuoja už butelį alaus, už ledus “Dadu” ar už pasenusios sriubos pakelį, kita vertus, kurie visai neina balsuoti arba agituoja kaimynus nebalsuoti, kad pergalę laimėtų anie su “Dadu sriuba”. Sąžinės dėl Lietuvos juose lyg apmirusiose nuo stabligės su žiburiu reikia ieškoti. Bet vis tiek reikia ieškoti”, – tvirtino jis.

Anot V.Landsbergio, reikia auginti sąžiningus piliečius.

“Taip užaugs Lietuva, kuriai nereikės ilgai aiškinti, kas yra tėvynė ir sąžinė. Tegu mamos jiems padainuoja, o tėveliai neleidžia žaisti kompais žmogžudžių žaidimų. Tegu pasako, kad meluoti – negražu, o vogti – tas pats kaip meluoti, kad neskirti kas gera ir kas bloga yra baisus aklumas, čia jokie akiniai ir neonai nepadės”, – kalbėjo jis.

Trečiadienį Lietuvoje minima Valstybės atkūrimo diena.

1918 metų vasario 16 dieną Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba, remdamasi pripažintąja istorine JAV prezidento Woodrow Wilsono (Vudrau Vilsono) paskelbta Tautų apsisprendimo teise, paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

Prie Seimo sekmadienį atidengta Valstybės gynėjams skirta atminimo lenta.

Atidengimo ceremonijoje ir liturginėje maldoje dalyvavusi Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pabrėžė, kad Sausio 13-osios naktį įvyko beginklių žmonių dvasios pergalė prieš galingiausią pasaulio imperiją.

“Beginklė mergina, jaunuolis su trispalve prieš tankus ir automatus prie televizijos bokšto. Visuotinis nuodėmių išrišimas tūkstančiams, jau žinantiems, kas įvyko šiąnakt, žinantiems, kas jų laukia iki išauštant, bet nesitraukiantiems nuo Seimo, apsiginklavusiems vien malda “Tėve mūsų”", – sakė I.Degutienė.

Seimo pirmininkės pavaduotojas Česlovas Stankevičius perskaitė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, europarlamentaro Vytauto Landsbergio kalbą.

“Seimo rūmai šiandien ir įrengtoji paminklinė lenta – tai liudijimas, kurį reikia teisingai suprasti. Nebuvo taip, kad susirinko žmonės ir gynė Seimo narius, dirbančius savo darbą. Tauta gynė Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą kaip savo pačių rinktos valdžios kūną, dvasią ir simbolį. Neliks Aukščiausiosios Tarybos – nebus nė Lietuvos, Lietuvos valstybės. Kam dar neaišku?”, – kalbėjo Č.Stankevičius.

Lietuva praėjusį ketvirtadienį minėjo 20-ąsias 1991 metų sausio 13 dienos kruvinų įvykių metines, Laisvės gynėjų dieną, kai per sovietų puolimą užimant Vilniaus televizijos bokštą žuvo 14 žmonių.

Minint Sausio įvykių dvidešimtmetį į Vilnių stengiamasi sukviesti daugelį tų laikų dalyvių iš Lietuvos ir užsienio.

Laisvės gynėjų dienos renginiuose ketina dalyvauti buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalsonas (Jonas Boldvinas Hanibalsonas). Jo šalis pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o jis pats buvo vienintelis Vakarų valstybės užsienio reikalų ministras, atvykęs į Vilnių iš karto po 1991 metų sausio įvykių pareikšti solidarumo.

Vilniuje taip pat viešės JAV senatorius Richardas Durbinas (Ričardas Durbinas), tuo metu Lietuvoje lankęsis kaip rinkimų stebėtojas.

Kaip ir prieš 20 metų, Lietuvoje bus pirmasis nepriklausomos Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius.

Į minėjimą pakviestas 1990-1992 metų Latvijos Aukščiausiosios Tarybos prmininko pavaduotojas Dainis Ivanas, buvęs Norvegijos Karalystės Stortingo grupės Baltijos valstybėms remti pirmininkas Ingvaldas Godalas.

Į Vilnių grįš ir kai kurie žurnalistai, pasauliui pranešę apie sovietų agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą. Laisvės gynėjų dienos renginiuose dalyvaus estai Toomas Sildamas (Tomas Sildamas) ir Ullaras Bornas (Ularas Bornas), ispanai Miguelis Bas Fernandezas (Migelis Bas Fernandesas) bei Mikelis Arregui Mikelis Arjegi), britas Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas).

Seimo rūmuose dalyvaujant autoriui bus pristatyta Michailo Pustobajevo knyga “Agresijos kronika”. Buvęs Rusijos karinių pajėgų majoras, iš kariuomenės pašalintas už “garbingo sovietų karininko vardo diskreditavimą”, atskleidė Pskovo desantininkų bei specialiosios grupės “Alfa” veiklos užkulisius.

Lietuvoje lankysis is žinomas Rusijos istorikas, politikas, visuomenės veikėjas Jurijus Afanasjevas, aktyviai rėmęs laisvės siekiančias tautas.

Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė ketvirtadienį per spaudos konferenciją pabrėžė, kad į Vilnių vėl atvyks Ukrainos savanoriai, per Sausio įvykius Lietuvos parlamento rūmuose davę priesaiką.

Iškilmingame minėjime laukiama ir dabartinių aukštų pareigūnų iš užsienio.

Apie savo dalyvavimą Laisvės gynėjų dienos renginiuose kol kas patvirtino vienintelis prezidentas – Latvijos vadovas Valdis Zatleras. Iškilmėse dalyvaus ir šios šalies Saeimos pirmininkė Solvita Aboltinė. Taip pat atvyks Vengrijos ir Švedijos parlamentų vadovai Laszlo Koveris Csaba (Laslo Koveris Šaba) bei Peras Westerbergas (Peras Vesterbergas).

Estijai, Čekijai, Suomijai, Norvegijai atstovaus parlamentų vicepirmininkai. Gruzijai – vicepremjeras Giorgis Baramidzė.

Iš viso į renginius pakviesta per 70 svečių iš užsienio.

“Ši data svarbi ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir kitoms pasaulio tautoms”, – ketvirtadienį Sausio įvykių reikšmę pabrėžė A.Rupšytė.

Seimo kancleris Jonas Milerius, kalbėdamas apie Laisvės gynėjų dienos 20-mečio minėjimo programą, sakė, kad ir Lietuvos parlamente bus siekiama atkurti tų laikų rūmų vaizdą.

“Bus daug atributikos, primenančios tuos laikus”, – sakė jis.

Parlamento rūmų fojė, kaip ir prieš 20 metų, bus pridėta smėlio maišų. Prie Seimo bus atvarytas rusiškas šarvuotis, kurį, anot A.Rupšytės, nustums Sąjūdžio “žiguliukai” ir parlamento gynėjai.

Sausio 8-13 dienomis Seime rengiamos atvirų durų valandos. Prie rūmų liepsnos atminimo laužai, vyks įvairūs renginiai.

Vienas iš minėjimo akcentų – sausio 12-ąją ketinamas “tiesti” Laisvės liepsnos kelias nuo Nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) pastato iki Seimo rūmų. Vaikai, nešimi aukurais su ugnimi, apjuos Seimo, LRT pastatus ir Televizijos bokštą.

Sausio 13-oji prasidės pilietine akcija “Atmintis gyva, nes liudija” bei pilietiškumo pamokomis mokyklose. Pasak A.Rupšytės, žvakutes languose žada uždegti ir Afganistane tarnaujantys Lietuvos kariai.

Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos moksleiviai siuva maždaug 200 metrų ilgio trispalvę, kurią planuojama nešti nuo Katedros į Nepriklausomybės aikštę.

J.Milerius per spaudos konferenciją pabrėžė, kad daug renginių vyks ne tik Vilniuje, bet visose šalies savivaldybėse.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje.

Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies Nepriklausomybę nuo SSRS.

Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors kariškiams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

+370 5 2058507

Sausio 13-ąją minint Laisvės gynėjų dieną į Seimo posėdžių salę, kur vyks iškilmingas posėdis, negalės patekti visi parlamentarai.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė kreipėsi į parlamento frakcijų seniūnus, prašydama nurodyti pavardes Seimo narių, kurie atstovaus frakcijai dalyvaudami iškilmingame 20-mečio minėjime Seimo Kovo 11-osios salėje.

Kvotos frakcijoms padalytos pagal jų dydį. Daugiausia – dešimt – salėje galės būti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovų. Socialdemokratams teko šešios vietos, “tvarkiečiams” – keturios, Darbo partijos, Jungtinės, Krikščionių partijos ir Liberalų sąjūdžio frakcijoms – po tris, Mišriai Seimo narių grupei – dvi vietos.

Toks sprendimas motyvuojamas tuo, kad minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį, norima ypatingą dėmesį parodyti Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimiesiems, nukentėjusiesiems, parlamento rūmų gynėjams – visiems, kurie aktyviai ir pasiaukojančiai gynė Lietuvos valstybingumą ir laisvę.

“Deja, šioje Seimo salėje negalėsime sutalpinti visų, kuriuose norėtume pakviesti (…) nėra galimybės sutalpinti ir visų šios kadencijos Seimo narių, todėl pasiūlyta Seimo salėje vyksiančiame minėjime dalyvauti Seimo valdybos nariams ir frakcijų atstovams”, – rašoma I.Degutienės rašte.

Ji atkreipė dėmesį, kad šįkart į minėjimą kvietimų nesulaukė ir tradiciškai į Seimo iškilmingus posėdžius kviečiami asmenys, įvairių institucijų vadovai, pavyzdžiui, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, Lietuvos universitetų ir akademijų rektoriai, miestų ir rajonų merai.

“Norime kiek įmanoma pagerbti to meto žmones, kurie gynė, budėjo, kurie, dirbo parlamente”, – BNS sakė už Laisvės gynėjų dienos 20-mečiui skirtus renginius atsakinga Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė.

Jos teigimu, istorinėje Seimo salėje telpa 520 žmonių, dar maždaug 60 vietų galima sukurti papildomai. Pakviesta į minėjimą 650-680 svečių.

“Dar pasipildys užsienio svečiai. Jų sąrašas nuolat kinta”, – tvirtino A.Rupšytė.

Ji apgailestavo, kad neįmano pakviesti į Seimą visų, kurie to nusipelnė. “Juk vien parlamento gynėjų buvo tūkstantis”, – sakė A.Rupšytė.

Iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime dalyvaus signatarai, parlamento gynėjai, nukentėjusieji per Sausio įvykius, jų artimieji, tuo metu dirbę Lietuvos ir užsienio žurnalistai.

A.Rupšytės duomenimis, ketina atvykti septynių užsienio parlamentų vadovai, buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Boldvinas Hanibalsonas, JAV senatorius Richardas Durbinas (Ričardas Durbinas), knygos “Agresijos kronika” autorius Michailas Postubajevas, žurnalistė Tatjana Mitkova.

A.Rupšytė pabrėžė, kad Laisvės gynėjų dienai skirtų renginių vyks daug – ne tik Seime ir ne tik Vilniuje, todėl norintieji gali atvyti į kitus renginius.

Tuo metu sprendimus įvesti kvotas dalyvauti minėjime kai kuriems Seimo nariams pasirodė nesuprantamas.

“Kai reikėjo ginti parlamentą Sausio 13-ąją, buvo kviečiami visi, kvotų niekas neskirstė. Todėl ir šis minėjimas turėtų vienyti, o ne skirstyti Seimo narius į geresnius ir blogesnius”, – BNS sakė partijos “Tvarka ir teisingumas” seniūnas Valentinas Mazuronis.

Jis teigė nežinąs, kaip išrinkti tuos keturis parlamentarus, kurie turėtų atstovauti frakcijai.

V.Mazuronio manymu, jeigu visi netelpa į salę, būtų galima parlamento rūmų fojė arba šalia rūmų lauke pakabinti ekranus ir transliuoti iškilmingą minėjimą.

“Darbiečių” seniūnas Vytautas Gapšys BNS teigė apklausiąs savo frakcijos narius, kiek jų ketina dalyvauti iškilmingame minėjime.

“Jeigu atsiras daugiau norinčiųjų, kreipsiuosi į Seimo pirmininkę, kad mums skirtų daugiau vietų”, – teigė jis.

Jungtinės frakcijos seniūnas Algis Čaplikas Seimo vadovybės sprendimą pavadino neprotingu.

“Neprotingas sprendimas. Seime vyksta minėjimas, o Seimo nariai iš jo išvaromi. Nelabai įsivaizduoju, ką organizatoriai turi omenyje. Šiaip Seimo nariai visuomet kviečiami dalyvauti minėjimuose”, – BNS sakė jis.

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje.

Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių.

Nors kariškiams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.

Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjime Maskvoje gegužės 9-ąją aukšto lygio Lietuvos atstovų dalyvavimas nenumatomas, ketvirtadienį pranešė Užsienio reikalų ministerija (URM).

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau anksčiau pranešė neketinanti vykti į Maskvą – priešingai nei Latvijos, Estijos ir Lenkijos vadovai.

“Aukšto lygio Lietuvos atstovų dalyvavimas karo pabaigos metinių minėjime Maskvoje nenumatomas. Lietuvai atstovaus ambasadorius”, – BNS ketvirtadienį sakė URM atstovas spaudai Rolandas Kačinskas.

Pasak URM atstovo, diplomatiniais kanalais gautas patvirtinimas, kad Rusijoje laukiami tik valstybių vadovai.

Diplomatas taip pat sakė, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo pabaigos 65-osios metines bus minimos pagerbiant šio karo aukų atminimą. R.Kačinsko teigimu, renginių metu bus pagerbti Lietuvoje palaidoti kariai, kituose kraštuose karo mūšiuose žuvę lietuviai, Holokausto bei kitų totalitarinių rėžimų įvykdytų nusikaltimų aukos.

Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimas vertinamas prieštaringai, nes pasibaigus karui Lietuva, Latvija ir Estija dar pusę amžiaus liko okupuotos Sovietų Sąjungos.

Į Maskvą gegužės 9-ąją ketina vykti Latvijos ir Estijos prezidentai Valdis Zatleras ir Toomas Hendrikas Ilvesas bei Lenkijos prezidento pareigas einantis Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis).