BFL

Jūratė KILIULIENĖ

Revoliuciniai atradimai ir netipiškas profesoriaus įvaizdis – „Mini Nobelį“ fizikos srityje pelnęs dr. Darius Abramavičius turi kuo nustebinti ne tik mokslo pasaulį, bet ir tuos, kurie apie fiziką nutuokia nedaug. Pastarųjų metų jo darbai įtvirtino naują eksperimentinio mokslo kryptį, atvėrusią platų lauką būsimiems tyrimams. Tačiau tai tik viena 41 metų profesoriaus gyvenimo pusė. Ne mažiau svarbi – namie laukiantys mažieji sūnūs, neleidžiantys užsisėdėti darbe.

Su D.Abramavičiumi sutariame susitikti Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete. Pravėrus erdvės, kurioje įsikūręs profesorius, duris laukia netikėtumas. Keli kabinetai Teorinės fizikos katedroje atrodo kaip pats paprasčiausias biuras: nei aparatūros, nei sudėtingų prietaisų. Net sunku patikėti, kad kaip tik čia įvyksta reikšmingi moksliniai atradimai, kuriuos pats D.Abra­mavičius tarsi kuklindamasis įvardija kaip proveržį. O Teorinės fizikos katedros vedėjas, mokslininko doktorantūros vadovas prof. Leonas Valkūnas kalba tiesiai: tai revoliuciniai atradimai.

„D.Abramavičius žengė pirmuosius kvantinės biologijos žingsnius. Jau po to pasipylė straipsniai, knygos, prasidėjo pakilimas. Dabar tai jau yra vadinamojo priekinio fronto mokslas – straipsniai spausdinami paties aukščiausio reitingo moksliniuose žurnaluose. Svarbu ir taikomoji pusė. Kvantinių reiškinių vaidmuo ir galima svarba gali išryškėti biologijoje. Jei eksperimentinė metodika bus išplėtota iki technologinio lygio, galbūt galėsime kalbėti apie elektroninę tomografiją, pritaikomą medžiagotyroje, medicinoje. Tai dar tik taikymo vizijos, bet eksperimentiniu lygmeniu šiuos darbus drąsiai galima vadinti revoliuciniais“, – neabejoja pasaulyje garsus fizikas L.Valkūnas.

Savo mokslinių darbų kryptį D.Abra­mavičius parsivežė iš JAV. Ten lietuvis praleido septynerius su puse metų, dirbo viename aukščiausio lygio JAV mokslinių centrų – Ročesterio universitete Niujorko valstijoje, po kurio laiko tęsė mokslinius darbus Kalifornijos universitete Ervaine. Kartu su kolegomis amerikiečiais jis kūrė metodus, leidžiančius apskaičiuoti nesudėtingų modelinių medžiagų netiesinius koherentinius spektrus, tyrė, kokio tipo spektrų matavimai geriausiai atskleidžia tiriamų medžiagų kvantines savybes.

2010-aisiais grįžusio į Lietuvą D.Abra­mavičiaus jau laukė darbo vieta savoje Alma Mater – VU Fizikos fakultete, nors prieš išvykdamas jis buvo Fizikos instituto darbuotojas, ten gynėsi disertaciją. Anapus Atlanto dirbusio mokslininko ryšiai su kolegomis Lietuvoje nebuvo nutrūkę, o artėjant grįžimo laikui jis pradėjo bendrauti su L.Valkūno pasiūlytais studentais, juos ugdyti ir rengti bendriems mokslo projektams.

„Vilniuje ėmiau gilintis į sudėtingesnius reiškinius nei tie, kuriais užsiėmiau Ame­rikoje, man rūpėjo išsiaiškinti, kas vyksta pačioje medžiagoje, tiksliau ją aprašyti. Teorinės fizikos katedroje pradėjau atvirų sistemų kvantinės relaksacijos teoriją – tai ta pati kvantinė fizika, tik aprašanti sąveikaujančias su aplinka medžiagas ir iš tos sąveikos kylančius reiškinius. Taikydami šį metodą galime aprašyti sudėtingas molekulines medžiagas ir tiksliai modeliuoti spektroskopinius eksperimentus. Profesoriaus L.Valkūno vadovaujamoje katedroje daug dėmesio skiriama fotosintezei, fotosintetinių medžiagų tyrimams. Pradėjęs dirbti kartu praplėčiau teorinio modeliavimo galimybes, pradėjau modernių spektrų skaičiavimo darbus“, – aiškina D.Abramavičius.

Tai leido atskleisti medžiagų savybes, kurios iki tol apskritai nebuvo žinomos ar nebuvo patvirtintos eksperimentais. Bendra­dar­biau­jant su švedų, austrų, amerikiečių kolegomis, matuojančiais tų pačių medžiagų spektrus, padaryta išvada, kad molekulinių medžiagų spektrus ir savybes lemia koherentiniai reiškiniai: molekuliniai virpesiai, skirtingų sužadinimų superpozicija, ieškota, kaip tai susiję su tam tikromis medžiagų savybėmis.

Žingsnis po žingsnio – iki gamybos

„Tarkim, parodėme, kad fotosintezės efektyvumas labai susijęs su molekuliniais virpesiais. Virpesių rezonansas su kvantiniais elektroniniais lygmenimis sukuria kokybiškai naujas medžiagos būsenas, o tai turi didelę įtaką krūvių atsiskyrimo efektyvumui. Remdamiesi šiais rezultatais galime sukurti receptą, kaip galima būtų pagerinti sintetinių, organinių medžiagų saulės elementus. Jie veikia panašiu principu. Organiniai saulės elementai – tai tam tikra plėvelė tarp elektrodų. Krintant šviesai atsiskiria krūviai ir nukeliauja ant elektrodų. Tokiu būdu gaminama elektra“, – apie mokslinių išvadų pritaikymą praktikoje prabyla mokslininkas.

D.Abramavičius juokauja, kad mokslinėje virtuvėje vykstantys dalykai ne mokslo žmonėms greičiausiai atrodo esą labai toli nuo realybės, su praktiniu pritaikymu neturintys nieko bendro, bet taip nėra. Tiesa, nuo fundamentaliųjų tyrimų lygio iki praktinio pritaikymo – ilgas kelias, bet juo einama. Pirmiausia atliekami tyrimai, jais remiantis suformuluojama idėja, kitų grandžių mokslininkai pagal tai gamina prototipus, o po to jau kuriamos technologijos ir nauji produktai.

„Kokie produktai tai galėtų būti? Yra keli dalykai, kuriuos galima būtų išnaudoti, bet kaip tą padaryti – negaliu tiksliai pasakyti, tai jau ne mano sritis. Imkime organinius saulės elementus. Galbūt mūsų tyrimai galėtų būti naudingi mokslininkams, sintetinantiems medžiagas, darantiems sudėtingus organinius mišinius. Jiems galbūt būtų naudinga žinoti, kad molekulinių virpesių negalima atmesti, jie gali būti išnaudoti gerinant prietaisų efektyvumą. Jie turėtų galvoti apie tai, kokias chemines grupes kabinti prie tų molekulių, kad būtų išgauti tam tikri molekulių virpesiai, kurie stimuliuotų krūvio atskyrimą“, – svarsto D.Abramavičius.

Naujas molekulės „įvaizdis“

Dar ne laikas kalbėti apie tai, kokią praktinę naudą duos profesoriaus atrastos naujos molekulių savybės, bet jau dabar aišku, kad moksle tai atvertė naują lapą.

D.Abramavičius pasiūlė neįprastą molekulės „įvaizdį“. Iki šiol buvo įsivaizduojama, kad molekulinės medžiagos yra „nešvarios“: jei jos sužadinamos šviesa, ir rezonansai, ir koherentiškumai labai greitai nuslopsta ir todėl galima į juos neatsižvelgti. O jis įrodė, kad tai toli gražu nėra teisingas įvaizdis, kad net organinė sistema gana ilgai išlieka koherentiška, t.y. visos molekulės jaučia viena kitą, bendrauja per elektromagnetinius laukus, o šį bendravimą kartais gali stimuliuoti ir molekuliniai virpesiai. Tai leido daryti išvadą, kad atsakas į šviesą yra ne vienos atskiros molekulės reakcija, o jų visų kartu, ir tai padeda krūvio atskyrimui gaunant elektrą.

„Mūsų darbai parodo, kad koherentiškumai, molekulių virpesiai turi labai didelę įtaką koherentiškumo išlaikymui, tik dar sunku įvertinti, kokio dydžio. Tai parodys ateitis. Tiems, kurie sintetina medžiagas, kuria organinių medžiagų gaminius – šviestukus, saulės elementus, telefonų ekranus, tai svarbi žinia. Norint pagerinti šiuos gaminius, negalima pamiršti, kad tai ne atskirų molekulių kratinys, bet vientisa sistema“, – tikina profesorius.

Kolegų iš viso pasaulio traukos centras

Kai tik atsivėrė mūsų valstybės sienos, pa­siūlymas padirbėti užsienio šalių mokslo įstaigose lietuviams reiškė sėkmę ir profesiniu, ir finansiniu požiūriu. Laikai pasikeitė, dabar braižant karjeros geografiją svarbiausi yra moksliniai interesai, bent jau toje srityje, kurioje dirba D.Abramavičius. Sulaukęs amerikiečių kolegų kvietimo jis ketino Jungtinėse Valstijose padirbėti tik metus.

Planuoti metai išsitęsė į septynerius, bet mintis grįžti namo kirbėjo nuolat – abu su žmona net nesidomėjo galimybėmis gauti Amerikos pilietybę. Tad pasibaigus vizoms šeima grįžo į Lietuvą. Darbo sąlygos, kurias rado VU Fizikos fakultete, profesoriui kultūrinio šoko nesukėlė.

„Tiesa, čia kukliau, bet tik šiek tiek. Mano vadovaujamoje kvantinės relaksacijos tyrimų grupėje dirba dešimt kolegų, įskaitant studentus. Eksperimentų mes nedarome, užsiimame  skaičiavimais. Kompiuteriai, popierius, pieštukai ir Amerikoje, ir Lietuvoje tie patys, – juokauja profesorius. – Jei kalbėsime apie universitetų bendruomenes, tikrai nėra jokio skirtumo, kurioje šalyje esi. Eksperimentinė bazė taip pat sukurta puiki. Fizinių ir technologijos mokslų centras, su kuriuo bendradarbiaujame, perka gerus lazerius, kuria pažangias laboratorijas. Buvę mūsų studentai, doktorantai, išvykę į užsie­nį, dirba ne ką blogiau negu švedai ar amerikiečiai.“

D.Abramavičius nesiima kalbėti apie šalies akademinę bendruomenę apskritai, bet savo aplinkoje protų nutekėjimo į užsienį jis nemato. Sako net raginęs kelis savo doktorantus išvykti pasisemti patirties kitų šalių universitetuose, bet šie nematę prasmės.

„Gal ir nekukliai pasakysiu, bet mūsų grupė – stipri. Mus kviečia į konferencijas, bendradarbiaujame su mokslininkais nuo Amerikos iki Japonijos. Ne tik mes važiuojame kažkur, ir pas mus atvažiuojama. Šiuo metu turime mokslininką iš Indijos, stažuojasi doktorantas iš Danijos, jau ne pirmą kartą deriname doktoranto iš Amerikos atvykimo reikalus. Taigi mes irgi esame traukos centras kitiems“, – tvirtina D.Abramavičius.

Fizika ir vaikai

Pokalbio metu profesorius vis žvilgčioja į laikrodį. Jis prisipažįsta, kad nuo tada, kai šeimoje atsirado jaunesnieji sūnūs, darbe užsisėdėti nebetenka. „Jie valgo laiką, puikiai moka tą daryti“, – šypsodamasis kalba apie du jaunėlius – trejų metų ir aštuonių mėnesių – D.Abramavičius.

Vyriausias sūnus, kuriam jau 20 metų, kartu vyko į Ameriką. Mažieji gimė Lietuvoje ir nuo tada profesorius, kaip pats juokauja, turi laiko tik fizikai ir vaikams. Ir turi jį kruopščiai planuoti. Anksčiau mokslo pasaulis nepaleisdavo iki vėlumos, o dabar savo kabineto duris kasdien jis užveria lygiai penktą valandą.

Beje, D.Abramavičius prie Teorinės fizikos katedros kolegų pritapo ne tik kaip mokslininkas. Muzikanto talentu apdovanotas katedros vedėjas L.Valkūnas laisvalaikiu pučia klarnetą, o jo jaunesnysis kolega D.Abramavičius paima į rankas gitarą – kartais, kai lieka laiko nuo fizikos ir vaikų.

Arūnas BRAZAUSKAS

„Reformų įgyvendinimas ir išsikeltų tikslų pasiekimas yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Todėl pagrindinis klausimas galėtų būti, kodėl kartais pavyksta esminės reformos“, – rašo prof. Vitalis Nakrošis kolektyvinės monografijos „Kada reformos virsta pokyčiais?“ įvade. Vieną iš reformų vangumo priežasčių mokslininkas apibūdina Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio aforizmu: „Visi mes žinome, ką daryti, bet nežinome, kaip būti perrinktiems po to, kai tai padarysime.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius V.Nakrošis (41 m.) apibrėžimą „politologas“ tikslina taip: „Vie­­šosios politikos tyrinėtojas.“

Savaitraščio „Veidas“ teikiamas „Mini No­be­­lis“ prisivijo dešimčių mokslinių darbų autorių po to, kada pernai jam buvo įteiktas Alenos Bru­nowskos apdovanojimas už didelę kompetenciją ir išskirtinius veiklos rezultatus viešojo administravimo srityje.

Apdovanojimą teikia Vidurio ir Rytų Eu­ro­pos viešojo administravimo universitetų bei mo­­kyklų tinklas NISPAcee, tuo pagerbdamas ir lau­­reatus, ir čekės A.Brunowskos (1941–1998) pa­­­siekimus plėtojant viešojo administravimo studijas regione.

Vyriausybės ir jų prioritetai

V.Nakrošis minėtame įvade į 2015-aisiais kar­tu su E. Barcevičiumi, R. Vilpišausku ir ki­tais TSPMI bendraautoriais iš­leistą kolektyvinį veikalą apibūdina naujųjų ES narių būklę: šalyse apstu įvairių kliūčių re­for­moms. Pasak moks­­lininko, viešosios politikos įgyvendinimas Lie­tuvoje nėra išimtis. Pavyzdžiui, nė vienas stra­teginis energetikos pro­jektas nebuvo baigtas per 15 metų iki 2014 m., kai Klai­pėdos uos­te pagaliau buvo atidarytas suskystintųjų gamti­nių dujų terminalas. Net kelios Lietuvos vy­riausybės nesėkmingai vykdė būsto atnaujinimo programą.

„Viešoji politika, angliškai „public policy“, – tai konkretūs valdžios veiksmai. Šis terminas neįprastas tarp politikų, tarnautojų, netgi žurna­listų. Mes dažniausiai kalbame apie politiką, kaip viešųjų reikalų tvarkymą, – „Veidui“ sakė V.Nakrošis.

Monografija „Kada reformos virsta pokyčiais?“ skirta Lietuvos XV Vy­riau­sy­bės veiklai. Tė­­vynės sąjungos-Lietuvos krikš­čio­­nių demokratų partijos lyderio Andriaus Ku­­biliaus vadovaujama Vyriausybė dirbo nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Knygoje, be teorinių dalykų, apžvelgtos daugiabučių namų renovacijos nesėkmės, valstybės tarnybos re­for­ma, as­mens sveikatos priežiūros tinklo restruktūrizavimas, aukštųjų mokyklų val­dymo reforma, Visa­gino atominės elektrinės projekto nesėkmė.

„Penkioliktoji Vyriausybė pirmąkart vyriausybių istorijoje paskelbė, kokie yra konkretūs prioritetai“, – pasirinkimą aiškino V.Nakrošis. Pa­­sak profesoriaus, mokslininkus domina, kaip už viešosios politikos fasado – Vyriausybės pro­gramos vykdoma reali politika, koks atotrūkis tarp fasado ir realios veiklos. „Pasakius, kas yra prioritetai, kartu pasakoma ir kas nėra prioritetai. Atsiranda nepatenkintų interesų grupių, ku­­rioms stinga politinio dėmesio, – aiškino V.Nak­­rošis ir konstatavo: – Maždaug nuo 2010 m. tie prioritetai kuo toliau, tuo labiau buvo at­skiedžiami. Iš esmės prioritetiškumo neliko.“

Tačiau, pasak tyrinėtojo, socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama šešioliktoji Vyriausybė, kuri dirba nuo 2012-jų gruodžio, išsaugojo Vyriausybės veiklos prioritetų planavimą ir jų stebėseną.

V.Nakrošis nušviečia, kaip gyvenimo realijos verčia koreguoti veikimą: „Šių metų pradžioje viešojoje erdvėje kilo rezonansas dėl vaikų, ku­rie buvo įmesti į šulinį. Visuomenei tai darė stip­­rų įspūdį – buvo išspausdintos nuotraukos iš nelaimės vietos, tragedija detaliai aprašyta. Aš patikrinau, ar tarp prioritetinių Vyriausybės užduočių 2016-aisiais yra kova su alkoholio vartojimu, ar įvardytas darbas su socialinės rizikos šeimomis. Dokumente to nebuvo, nors tenai nurodytos 22 prioritetinčs kryptys ir net 162 svarbiausi darbai.

Į Vyriausybės darbotvarkę paminėtos priemonės įtrauktos po to. Vyriausybė pasakė: mes kuriame tarpinstitucinį veiklos planą dėl alkoholio vartojimo mažinimo. Tai geras pavyzdys, kaip greitai gali keistis Vyriausybės darbotvarkė. Pa­vie­­­niai įvykiai gali daryti įtaką politikams: jie priversti šokinėti nuo vieno klausimo prie kito. Dėl nuolat besikeičiančių aplinkybių be aktyvios lyderystės jiems būna sudėtinga išspręsti viešosios politikos problemas.

Politinių blokų sūpuoklės

Ne vien blaškymasis tarp prioritetų tampa politikos kliūtimi. Profesorius konstatuoja: viešosios politikos laukui Lietuvoje būdinga tai, kad vyksta konkurencija tarp dviejų partijų blo­kų, kuriems vadovauja atitinkamai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).

V.Nakrošis teigia: „Sąveika nepakankamai re­miasi politikos turiniu. Mes turėtume konkuruoti, pavyzdžiui, kaip geriausiai spręsti aukštojo mokslo problemas, kaip geriausiai ką nors padaryti energetikos srityje. Tačiau dažnai konkuruojama, remiantis tų politinių partijų blokų santykiais – jų ankstesniais nusivylimais ar ko­kiais nors laimėjimais. Pažiūrėkime kad ir į ato­minės elektrinės projektą. 2008-aisiais LSDP įsteigė koncerną „Leo LT“, tačiau atėjus į valdžią TS-LKD „Leo LT“ buvo likviduotas ir buvo inicijuotas naujas Visagino atominės elektrinės projektas, kuris galiausiai buvo pateiktas referendumui – taip viskas ir pakibo.

Apskritai žvelgiant, priešprieša tarp konkuruojančių politinių blokų užgožia normalią diskusiją apie viešąją politiką – ką reikėtų daryti, tarkime, sprendžiant alkoholio vartojimo, smur­to šeimoje ir kitas problemas. Taigi pats diskursas labai politizuotas ir remiasi politinių blokų konkurencija.“

Kai politinė konkurencija, o ne išmanymas lemia, kas užims vieną ar kitą postą, kuriam rei­­kalinga būtent kompetencija, atsiranda va­di­namoji patronažinė sistema. Šis reiškinys 2011 m. buvo įvertintas jo ir dr. Žilvino Mar­ti­naičio sudarytoje knygoje anglų kalba „Lithua­­nian agencies and other public sector organisations: organisation, authonomy, control and performance“ („Lietuvos agentūros ir ki­tos vie­šojo sektoriaus organizacijos: sąranga, kon­trolė, efektyvumas“).

Komentuodamas knygą V.Nakrošis rašė, kad Lietuvos politinės sistemos švytuoklės prin­­cipas ir konfrontacija tarp svarbiausių partijų gali paaiškinti, kodėl Lietuvoje politizuoti ne tik įstaigų pertvarkymai, bet ir su tuo susiję vadovaujančių valstybės tarnautojų priėmimai bei atleidimai, pavyzdžiui, kada griebiamasi reor­ganizacijos norint „nuimti“ netinkamą va­dovą. Nors ir prisidengiama įvairiais „organizaciniais modeliais“, iš tiesų siekta ir siekiama „pastatyti“ savus žmones.

Pasak tyrimo autorių, Vyriausybės, kurios atė­­jo į valdžią po esminio valdančiosios daugumos pasikeitimo Seime, priėmė sprendimus dėl dviejų trečdalių organizacinių pokyčių (įs­kai­­tant įstaigų panaikinimą). V.Nakrošis ir Ž.Mar­­­ti­nai­tis tada apskaičiavo, kad vidutinis Lie­tuvos viešojo sektoriaus įstaigų amžius buvo apie 9 me­tus, o 16 šalių, su kuriomis lyginta Lie­tuva, pa­na­šių įstaigų amžiaus vidurkis siekė 32 metus.

V.Nakrošis „Veidui“ apibūdino įvairių Lie­tu­­vos politinių partijų kadrų politikos ypatumus. Pasak jo, LSDP turi nemažą kadrų rezervą ir aktyviai skiria juos į postus, TS-LKD rodo daugiau energijos šalindama iš postų politinių konkurentų paskirtus žmones – beje, į jų vietas konservatoriai neretai paskiria kompetentingus profesionalus. V.Nakrošio vertinimu, Dar­bo partijai dažnai trūksta tinkamų kandidatų į pos­tus, kurie jai tenka pagal partinius susitarimus. „Darbiečiai“ sukasi iš padėties siūlydami įmo­nių, žinybų tarnautojams stoti į partiją ir ža­dėdami už tai greitą karjerą.

TSPMI profesorius „Veidui“ sakė, kad moks­lo įstaigų bei aukštųjų mokyklų finansavimo tvarka neskatina viešosios politikos tyrimų: „Lie­tuvoje yra arti 50 aukštųjų mokyklų. Py­ragą išdalijame visiems po ploną riekelę.“

Dalis nereformuoto finansavimo eina sistemai palaikyti, pavyzdžiui, administracijos al­goms ir kitoms valdymo išlaidoms. Tačiau mokslininką stumia į priekį anaiptol ne materialiniai interesai. „Tyrimas man yra kaip de­tektyvas. Pavyzdžiui, kas nors pateikė įstatymo projektą, paskui staiga tai buvo atšaukta. Aiš­kinamės, kokie interesai paskatino tai pa­daryti. Smalsumas yra svarbiausias mokslininko motyvas“, – „Veidui“ aiškino V.Nakrošis, pel­nęs sa­vait­raščio „Mini Nobelį“.

Vitalis Nakrošis

Gimė 1975 m. sausio 25 d.

1993–1997 m. studijos VU TSPMI, bakalauro laipsnis.

1997–1998 m. studijos Londono universitete, magistro laipsnis.

2000–2004 m. doktorantūra VU TSPMI, daktaro laipsnis.

Publikacijos anglų k. 2000-2012 m. (įskaitant publikacijas su bendraautoriais): per 30 pozicijų.

Valstybės valdymo tobulinimo komisijos (Saulėlydžio komisijos) narys: 2006–2008, 2011–2012, 2013 – iki dabar.

Kelių dešimčių tyrimo bei vertinimo projektų vadovas arba dalyvis.

BFL

Rima JANUŽYTĖ

Biochemijos srityje dirbantis jaunas mokslininkas dr. Mindaugas Zaremba sako labiausiai gyvenime mėgstantis anekdotus. Ir iš karto pajuokauja, kad dažnai su biochemija nesusiję žmonės jo sakiniuose supranta tik jungtukus, nes visa kita – labai sudėtingi terminai, žinomi tik jo srities mokslininkams.

Tai, ką apie savo mokslinį darbą pasakoja M.Zaremba, išties nelengva suprasti. O jis tai jaučia ir vis pataria: „Grįšite namo – pagūglinkite, rasite daugiau informacijos.“ Tačiau nesupratimas neatleidžia nuo pareigos prieš šį ir kitus biochemikus lenkti galvą: M.Zaremba su kolegomis dirba visuomenei beveik nematomą, bet labai prasmingą darbą – kloja pamatus ateities gydymo metodų ir naujų vaistų atsiradimui.

Sudėtingas net M.Zarembos darbovietės pavadinimas: jis kasdien važinėja į kol kas už Gariūnų įsikūrusį Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrių, vadovaujamą prof. Virginijaus Šikšnio. Visuomeninis transportas čia važiuoja kartą per valandą, o kelionė iš ar į centrą su keliais persėdimais trunka dar tiek pat. Tad mokslininkai laukia nesulaukia, kol persikels į naujas patalpas Saulėtekyje, Jungtiniame gyvybės mokslų centre (JGMC).

Ne vien dėl patogumo. Biochemijos instituto mokslininkai neabejoja, kad Saulėtekyje prasidės tikras proveržis. Taip pat ir dr. M.Zarembos su kolegomis atliekamų tyrimų srityje.

Viskas prasideda nuo fundamentinių tyrimų

Už specifinių nukleazių taikiniui tyrimus M.Zarembai ir jo kolegoms dr. Giedriui Sasnauskui bei dr. Gintui Tamulaičiui skirta Lietuvos mokslo premija. Kaip pasakoja M.Zaremba, iš pradžių jo skyriuje dirbantys mokslininkai daugiausia domėjosi fundamentiniais tyrimais – buvo tiriami fermentai, saugantys bakterijas nuo svetimos DNR, pavyzdžiui, nuo virusų. Mat virusai puola ne tik mus, bet ir bakterijas. Šie fermentai ypatingi tuo, kad atpažįsta labai specifines DNR sekas ir jas „perkerpa“ – sugadina, taip apsaugodami savą ląstelę nuo svetimo įsibrovėlio.

Mokslininkai šiuos fermentus vadina res­trikcijos endonukleazėmis. Jų įvairovė labai didelė, kaip ir veikimo mechanizmai. „Jie katalizuoja tą pačią DNR perkirpimo reakciją, bet kaip tai daro, kokios struktūros būdami, mes ir bandėme ištirti“, – aiškina M.Zaremba.

Tačiau fundamentiniai tyrimai daugeliu atvejų pasufleruoja, kur visa tai galima panaudoti praktiškai. „Vienas galimų variantų – patobulinti restrikcijos endonukleazes, kad jos galėtų atpažinti žymiai ilgesnes DNR sekas. Tokie patobulinti fermentai galėtų būti panaudoti genomų redagavimui“, – aiškina mokslininkas.

Jie su kolegomis pasiūlė porą strategijų, kaip tai padaryti: „Tai galima pavadinti pritaikymu, tačiau nesame nužengę taip toli, o ir mūsų laboratorijos pajėgumai neleidžia to išbandyti su gyvūnais. Tai labiau strategijų paieška, jų metodinės dalies „atidirbimas“, principo pademonstravimas.“

Kam to reikia? Tokie fermentai gali būti panaudoti genomams redaguoti. Nemažai ligų yra sukeltos genų mutacijų. M.Zarembos ir jo kolegų siūlomas metodas ląstelės viduje gali paskatinti blogo geno pakeitimą geru.

„Tai bene patraukliausias pritaikymo būdas, kurį, manau, gali suprasti kiekvienas žmogus: kad pasitelkiant šias technologijas galima išgydyti tam tikras ligas“, – sako M.Zaremba, tuoj pat paminėdamas kitą terminą, kuris paprastą žmogų gali įvaryti į neviltį.

M.Zarembos teigimu, minėti fermentai ir jų tyrinėjimas – tik viena jo veiklos krypčių. Per pastaruosius dešimt metų labiau už šių fermentų tyrimus visame pasaulyje, taip pat ir VU Biotechnologijos institute, išpopuliarėjo vadinamieji CRISPR-Cas sistemų tyrimai, kurie pernai buvo pripažinti sukėlę proveržį mokslo srityje.

Prie to prisidėjo ir institutas, kuriame darbuojasi M.Zaremba, ir net labai tiesiogiai: skyriaus vadovas V.Šikšnys ir jo kolegos dr. Giedrius Gasiūnas bei Tautvydas Karvelis buvo viena pirmųjų mokslininkų grupių, atradusių, kad Cas9 baltymas gali būti panaudotas tiksliam DNR redaguoti, siekiant specifinių genomo pokyčių.

Su šia sudėtingo pavadinimo technologija susiduria ir M.Zaremba: jis atlieka tokios technologijos patikimumo tyrimus. Kaip sako M.Zaremba, viso pasaulio mokslininkai siekia, kad ši technologija taptų kuo saugesnė, kad nesukeltų šalutinių efektų ir būtų galima pradėti ją naudoti atliekant klinikinius tyrimus. Be to, esama daug pavyzdžių, kai ši technologija gali būti panaudota ne tik gydymo tikslams, bet ir fundamentaliems tyrimams, siekiant išsiaiškinti konkrečių genų svarbą gyvojoje ląstelėje ar atrasti naujus taikinius vaistams kurti.

Tačiau M.Zaremba patikina, kad kelias nuo fundamentinio tyrimo – genomo kirpimo – iki vaisto išrašymo ligoniui yra labai ilgas ir duobėtas. „Vis dėlto pasaulyje judama to link. Tai bus daugelio mokslininkų bendro darbo rezultatas“, – savo darbo prasme neabejoja mokslininkas.

Vienas mokslininkas – ne karys

M.Zaremba atkreipia dėmesį, jog moksle kolektyvinis darbas yra ypač svarbus ir netgi įvertinant vieną ar kitą mokslininką negalima pamiršti, kad jis nebuvo kaip koks karys lauke ir vienas kažką išrado ar pritaikė. Paprastai visuomet vyksta kolektyvinis darbas, komanda pasiskirsto tyrimo metodus, objektus.

Tiriant CRISPR-Cas sistemas, VU Biotechnologijos instituto Baltymų ir nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrius bendradarbiauja su kitų šalių mokslininkais. Pavyzdžiui, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su „Dupont Pioneer“, biotechnologijų milžine iš JAV, kuriai ši technologija atrodo labai perspektyvi.

Žinoma, CRISPR-cas sistemų panaudojimo gydymui nereikėtų suabsoliutinti ir sakyti, kad tai bus vienintelė ar geriausia genetinių ligų gydymo strategija. Tačiau ji – labai daug žadanti.

Prof. V.Šikšnio su kolegomis užpatentuota CRISPR-Cas technologija domimasi ne tik užsienyje. Pirmųjų kregždžių yra ir Lietuvoje: atsiranda medicinos įstaigų, kurios domisi šios technologijos panaudojimu. Kol kas – tik kalbų lygiu, tačiau kalbos gali greitai virsti realiomis sutartimis, nes technologija jau yra, ir yra čia pat, Vilniaus universitete.

„Durys atviros. Biotechnologijos instituto mokslininkai yra pasiruošę bendradarbiauti. Lietuvoje yra stiprių medicinos laboratorijų, kurios šią technologiją galėtų panaudoti savo atliekamiems tyrimams, pavyzdžiui, siekiant geriau išanalizuoti savo tiriamą objektą“, – ragina M.Zaremba.

Atviros durys

Kad durys atviros, mokslininkas sako ir pats apie save bei savo tolesnį gyvenimo kelią. Jis visuomet svarstė, kuo norėtų būti, ką rinktis. Ir nemano, kad save reikia uždaryti, įsprausti į kokius nors rėmus: „Man labai įtartini žmonės, kuriems viskas aišku ir gražu, kurie neabejoja savo pasirinkimais. Aš visada svarstau, ar teisingai pasirinkau, kuo būčiau, jei nedirbčiau čia.“

Kadangi vaikystėje sako buvęs ligų maišelis ir nuolat susidurdavęs su gydytojais, kažkada svajojo studijuoti mediciną. „Gydytojo profesija man atrodė labai garbinga, atsakinga ir reikalinga. Tačiau paskutinėse mokyklos klasėse pradėjau lankyti chemijos būrelį, dalyvavau chemijos olimpiadose, o ir vyresnis kaimynas dr. Remigijus Skirgaila studijavo biochemiją. Be to, nuo mažens mėgdavau konstruoti, man būdavo smalsu išsiaiškinti, kaip veikia įvairūs mechanizmai, dažnai juos išardydavau ir ne visuomet vėl pavykdavo surinkti. Mane domino sudėtingi procesai, vykstantys gyvuosiuose organizmuose, norėjau juos suprasti molekuliniu lygiu, todėl nedvejodamas pasirinkau biochemiją.“

Tačiau dr. M.Zaremba neatmeta galimybės, kad taip, kaip kažkada mokykloje chemijos link jį pastūmėjo garsi pedagogė Genovaitė Banevičienė, ateityje gali būti kažkoks postūmis į kokią naują sritį ar veiklą.

„Tačiau kol kas aš esu čia, šioje srityje, ir sau vis dar galiu pasakyti, kad man tai patinka, – teigia M.Zaremba. – Galiu pasakyti, kad mane „veža“ mokslinis darbas, nepaisant biurokratijos ir kitų kliūčių. Ir bent artimiausiu metu tikrai būsiu čia. Tiksliau, tikiuosi, kad jau greitai dirbsiu Saulėtekyje, naujajame Jungtiniame gyvybės mokslų centre.“