Veiksmingas atstovavimas ekonominiams šalies interesams ir lietuvių įsitvirtinimas tarptautinėse organizacijose yra prioritetai, kuriems Lietuvos ambasados turi skirti didžiausią dėmesį. Tai liepos 16 dieną metiniame ambasadorių suvažiavime Vilniuje akcentavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Pirmiausia, ekonominiai interesai. Ūkio konkurencingumo ir eksporto skatinimas, šalies energetinio saugumo ir transporto plėtra – sritys, nuo kurių priklauso mūsų ekonomika. Turime padėti verslui, o kartu ir šaliai“, – sakė L. Linkevičius.

Kitas svarbus uždavinys – didinti savo gretas ES ir kitose tarptautinėse organizacijose, padedant įsidarbinti tautiečiams ir sumaniai išnaudojant užsienyje jau dirbančius lietuvius.

„Naudokimės aktyviai pirmininkavimo metu dirbusiųjų patirtimi ES bei kitose tarptautinėse institucijose. Tiek čia dirbantys lietuviai, tiek ir kiti pasaulyje išsibarstę tautiečiai ar buvę diplomatai taip pat gali padėti šaliai“, – sakė L. Linkevičius.

Jis taip pat pabrėžė komunikacijos ir viešosios diplomatijos svarbą, kviesdamas dar aktyviau bendrauti tiek su šalies, tiek ir su užsienio visuomenėmis, efektyviau naudoti socialinę žiniasklaidą. Tai itin aktualu dabar, kai reikia atremti aktyvias informacinės propagandos atakas.

Anot ministro, praėję metai buvo įsitvirtinimo tarptautinėse institucijose metai – akcentuotas sėkmingas pirmininkavimas ES Tarybai, narystė JT Saugumo Taryboje bei tvirti pamatai narystei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

„Vertingiausias dividendas, kurį gavome – NATO sąjungininkų garantijos mūsų saugumui Rusijos agresijos akivaizdoje. Narystės nauda kaip niekad akivaizdi, kaip ir paskatinimas toliau aktyviai daryti savo namų darbus“, – Vilniuje susirinkusiems diplomatinių atstovybių vadovams sakė L. Linkevičius.

Nuo skandalo dėl Birutės Vėsaitės skrydžio į Kazchstaną jos palankumu suinteresuotų verslininkų lėktuvu, iki naujo kandidato į ministrus Evaldo Gusto suradimo, praėjo vos dešimt dienų – tai tik sustiprina įtarimus, jog sprendimai dėl pokyčių Ūkio ministerijoje buvo priimti gerokai anksčiau.

Ūkio ministrė B.Vėsaitė žlugo, kaip kadaise buvo madinga sakyti, greituoju būdu. Pirmadienį perpiet su prezidente Dalia Grybauskaite aptaręs ministrės ateitį premjeras Algirdas Butkevičius dar buvo nusiteikęs laukti Vyriausiosios tarybinės etikos komisijos išvadų, bet vakare jo nuomonė pasikeitė: „Priimtas galutinis sprendimas, kad ji dirbs iki ateinančios savaitės pirmadienio“ – pranešė premjeras po valdančiosios koalicijos tarybos posėdžio. Nors VTEK dar lyg ir svarstys B.Vėsaitės kelionę, bet jos išvados jau jokios įtakos ministrės likimui neturės.
Žinoma, tokį A.Butkevičiaus nuomonės pasikeitimą kažiek įtakojo kitų koalicijos partnerių nuostata, kad B.Vėsaitė turi trauktis. Bet vargu ar tai buvo lemiamas veiksnys – kad Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų vadovai neremia skandalą sukėlusios ūkio ministrės, A.Butkevičius žinojo dar iki eidamas pas prezidentę.
Veikiausiai B.Vėsaitė susinaikino pati, kuomet, sužinojusi, jog Prezidentūroje tariamasi dėl jos atstatydinimo, užuot atgailavusi, pareiškė pati jokiais būdais nesitrauksianti ir be jokių argumentų užsipuolė prezidentę, esą ši leidžianti vogti valstybės lėšas. Labai tikėtina, kad po to tarp D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus įvyko dar vienas, viešai neskelbtas, motyvacinis pokalbis, kurio metu premjeras suprato, jog bandymai tempti laiką su ūkio ministrės atstatydinimu, laukiant VTEK išvadų, gali įtakoti jo paties karjerą.
Gi pati B.Vėsaitė akivaizdžiai nepajėgė suvokti, kas vyksta ir toliau švaistėsi protą praradusios moterėlės kliedesius primenančiais kaltinimais visiems, ką tik įtarė prisidėjus prie jos nuvertimo. Ji elgėsi it koks karikatūrinis Rolandas Paksas, kuris, Prezidentūrą sukrėtusio skandalo metu atsidūręs tirštoje rudoje tyrėje, ėmėsi aktyviai ją tapšnoti, kad kuo daugiau aplinkinių aptaškyti smardžiais dribsniais. Tarsi nuo to pats imtų mažiau smirdėti. B.Vėsaitė irgi taškėsi ant kadaise prezidentės užgaida atstatydinto ūkio ministro Dainiaus Kreivio, prisiminė ir kartą su „Arvi“ pietavusį buvusį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, netgi bandė pripaišyti kažką buvusiai Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, kadaise skridusiai į Baku atidaryti verslo forumą. Galiausiai nusišnekėjo iki to, kad ėmė reikalauti, jog jos skrydį į Kazachstaną „išnagrinėtų teisininkai ir mokslininkai“. Daugiausiai, žinoma, kliuvo konservatoriams, kurių galimybės šiuo metu įtakoti ministrų karjerą, švelniai sakant, labai ribotos. Netgi jų parengta interpeliacija B.Vėsaitei labiau primena formalų popieriuką, nei rimtą kaltinimų sąrašą ministrei. Gal todėl, kad žinojo, jog B.Vėsaitės likimas nuspręstas be jų ir jau seniai?
Jeigu B.Vėsaitė sugebėtų adekvačiai suvokti aplinką, ji turėjo suprasti, jog dar vasario mėnesi premjeras A.Butkevičius ir Vyriausybė atvirai pareiškė jai savo nepasitikėjimą. Priminsiu, kad vasario 1-ąją Vyriausybė nutarė atimti iš Ūkio ministerijos didžiausias šalies energetikos bendroves valdančios Visagino Atominės Elektrinės akcijas ir perduoti jas Finansų ministerijos žinion. Kiek anksčiau Vyriausybė taip pat ryžtingai nutraukė B.Vėsaitės pastangas paskirti į VAE valdybą skandalingai pagarsėjusį buvusį LEO.LT vadovą Rymantą Juozaitį. Į viešus B.Vėsaitės protestus niekas nekreipė dėmesio ir sprendimas dėl „energoūkio“ ministrės atribojimo nuo įtakos Lietuvos energetikai buvo įgyvendintas taip pat gretai, kaip šiomis dienomis – jos galutinis pašalinimas iš Vyriausybės.
Antras viešas perspėjimas B.Vėsaitei nuskambėjo po dviejų mėnesių, balandžio 5-ją, kuomet prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad ministrė savo kalbomis „menkina tarptautinį Lietuvos įvaizdį ir sudaro nepatikimos valstybės vaizdą“. Taip buvo įvertintos B.Vėsaitės kalbos, esą Lietuvai nereikia koncerno „Hitachi“ atominio reaktoriaus ir kad Lietuva paskubėjo įgyvendindama ES Trečiąjį energetikos paketą, atskirdama „Gazprom“ nuo vamzdynų, kuriais tiekiamos rusiškos dujos, valdymo. Šie ministrės žodžiai nuskambėjo įkandin premjerui, vykusiam į Peterburgą tartis su „Gazprom“ dėl dujų kainų ir to paties Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo. Prezidentės vertinimas buvo dar labai švelnus, nes kitaip, nei informacine diversija ir kenkimu Vyriausybės darbui B.Vėsaitės pareiškimo pavadinti neišeina. Lenkijoje, kurioje tuo pat metu kilo analogiškas skandalas, premjeras nedelsdamas išvijo ir savo pavaldinių nesužiūrėjusį ūkio ministrą, ir išvaikė keistus žaidimus su „Gazprom“ žaidusios valstybinės įmonės vadovybę.
Galime daryti pagrįstą prielaidą, kad B.Vėsaitės likimas buvo nulemtas ir sprendimas dėl jos atstatydinimo priimtas būtent vasario – balandžio mėnesiais. Tai, kad pati ministrė visiškai nesusivokė, kas vyksta ir toliau darė kvailystę po kvailystės, tik palengvino sprendimo įgyvendinimą.
Žinoma, B.Vėsaitė virto ne už skrydį į Kazachstaną su jos palankumu suinteresuotos bendrovės vadovais, nors aukštais etiniais standartais besivadovaujančioje Vyriausybėje netgi to pakaktų. Tačiau iš esmės šis skrydis tapo tik įrankiu B.Vėsaitei mušti, nes “prabangus skrydis su verslininkais” – liaudžiai suvokiamas politiko nusižengimas.
Apibendrinus, B.Vėsaitė virto už atvirą atstovavimą Rusijos energetikų interesams, pirma raginant Lietuvą paremti ir dalyvauti Kaliningrado Atominės elektrinės statybose, vėliau – už pastangas sutrukdyti atimti iš „Gazprom“ dujų tiekimo monopolį, taip blokuojant Klaipėdos suskystintų dujų terminalo veiklą; už bandymą perimti vadovavimą Lietuvos energetikai; už Visagino Atominės elektrinės projekto žlugdymą; už Lietuvos ekonomiką ir verslą smarkiai pirmyn timptelėjusių eksporto ir investicijų skatinimo agentūrų žlugdymą; už bandymą gražinti korupcinę praktiką į viešuosius prikimus.
Tiesiog šie dalykai pernelyg sudėtingi ir tolimi už socdemus balsuojančiam provincijos rinkėjui, tad B.Vėsaitei buvo leista paslysti, kaip vaizdžiai išsireiškė liberalas Eligijus Masiulis, ant kalakuto šlaunelės.
Vietoje B.Vėsaitės į Ūkio ministeriją ateina ilgametis Vidaus reikalų ministerijos „pilkasis kardinolas“ Evaldas Gustas – senas socdemas, pernai buvęs partijos kandidatų į ministrus sąraše. Patyręs ir užgrūdintas kadras: buvęs Kauno Požėlos rajono komjaunimo komiteto sekretorius, Komunistų partijos Kauno miesto komiteto instruktorius, arba, kaip jį apibūdino A.Butkevičius „kompetetingas, atsakingas darbuotojas, praėjęs visas mokyklas“. Pas tokį ministerijoje bus, kaip Brazausko laikais: „Vsio zakonno“. Na, bet gal bent Rusijos energetikų interesų neatstovaus?

Galime daryti pagrįstą prielaidą, kad B.Vėsaitės likimas buvo nulemtas dar pavasarį ir priimtas sprendimas dėl jos pašalinimo iš Vyriausybės už atstovavimą Rosatom ir Gazprom interesams.

Energetikos ir Susisiekimo ministerijos dar kartą surėmė ietis dėl strateginių energetikos objektų statybos finansavimo.

Praėjusią savaitę Vyriausybėje vyko net du „Klaipėdos naftos“ ir Klaipėdos valstybinės jūrų uosto direkcijos (KVJUD) vadovų „derbiai“ dėl abiejų įmonių įsipareigojimų, statant suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Konflikto priežastis – „Klaipėdos naftos“ konsultantų amerikiečių bendrovės „Flour S.A.“ ir jų samdomų advokatų parengtas bendradarbiavimo sutarties projektas, kurį KVJUD vadovas pasirašyti atsisakė. Tokiai uosto vadovo pozicijai pritarė ir jūrų uosto valdyba, ir jo plėtojimo taryba.
„Strateginiame Uosto direkcijos investicijų plane nuo 2012 iki 2014 metų SGD terminalo statybos reikmėms buvo numatyta skirti 123 mln. Lt. Birželio 14 d. pateiktame naujame sutarties su „Klaipėdos nafta“ variante teigiama, kad vien terminalo pirso statybai KVJUD turėtų skirti 177 mln. Lt. Be to, pinigų reikėtų ir laivybos kanalo gilinimui, ir Kiaulės Nugaros salos šiaurinės dalies sutvirtinimui. Bendra suma išauga iki 230 mln. Lt“, – skaičiuoja KVJUD generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas.
Jei jo vadovaujama direkcija būtų pasirašiusi minėtą sutartį, SGD terminalo statybai papildomai turėtų skirti daugiau nei 100 mln. Lt. O tai reiškia, kad jokiam kitam uosto projektui pinigų nebeliktų. „Gali tekti ne tik atidėlioti numatytus, bet ir stabdyti pradėtus projektus. Galbūt – net mažinti KVJUD infrastruktūros specialistų skaičių, nes sustabdžius kitas uoste vykstančias statybas nebeužtektų darbo krūvio“, – pesimistinį scenarijų braižo E.Gentvilas.
Siekdama svariau pasipriešinti gerai mokamų užsienio advokatų spaudimui, KVJUD savo ruožtu užsakė techninę, finansinę ir juridinę jai pateiktos bendradarbiavimo sutarties projekto ekspertizę bendrovei „West Expert“. Atsakymas gautas vienareikšmiškas: tokios sutarties Uosto direkcijos atstovai pasirašyti jokiu būdu neturėtų.
„Pateikto projekto nuostatos prieštarauja net trims Lietuvoje galiojantiems įstatymams – Statybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir neseniai priimtam SGD terminalo įstatymui. Be to, tokia sutartis būtų itin nenaudinga Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui, nes pažeistų ne tik direkcijos, bet ir privačių uosto bendrovių interesus. Nors ir KVJUD, ir „Klaipėdos nafta“ tarsi atstovauja valstybei, nereikėtų pamiršti, kad pastaroji vis dėlto yra akcinė bendrovė, kurios akcijas valdo ne tik Energetikos ministerija, bet ir smulkieji akcininkai. Drįsčiau teigti, kad pasirašydama minėtą sutartį Uosto direkcija pažeistų valstybės interesus“, – „Veido“ paprašytas savo nuomonę išdėstė „West Expert“ vadovas Artūras Sabeckis.

Skubos darbo gaudymas

“Birželio 12 d. priimtas SGD terminalo įstatymas “Klaipėdos naftai” suteikė išskirtinę teisę turėti krantinę, prie kurios stovės laivas-dujų saugykla. Vadinasi, ji ir turėtų finansuoti šios krantinės statybą. Tokia minėto įstatymo nuostata kertasi su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu, kuriame aiškiai pasakyta, kad krantinės yra sudedamoji uosto infrastruktūros dalis. Šiuo atveju atsirastų teisinis nesusipratimas. Kaip gali Uosto direkcija finansuoti krantinės, kuri jai nepriklausys, statybą?” – stebisi susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.
Spėjama, kad SGD terminalo įstatymą rengę Energetikos ministerijos specialistai nesuvokė, jog pažeidžia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatas, o parlamentarams vieną po kito skubos tvarka „šturmuojant“ strateginių energetikos objektų įstatymus, nesuspėjo į juos įsigilinti ir Seimo juristai.
Uosto direkciją piktino tai, kad „Klaipėdos nafta“, kuri į paties terminalo statybą žada investuoti gerokai mažiau lėšų – tik 51,5 mln. Lt, pagal minėtą sutartį turėjo galimybę jas susigrąžinti: mat jos, kaip tiesioginės terminalo statytojos, išlaidos galėtų būti kompensuojamos per Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reguliuojamą gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą. KVJUD investicijų daliai analogiška privilegija nebuvo numatyta.
Negana to, “Klaipėdos nafta” ir nuo dividendų mokėjimo atleista, o ar KVJUD pavyks išsisukti nuo prievolės pusę metinės veiklos pelno perduoti valstybės biudžetui – vis dar neapsispręsta. Nors iki šiol Finansų ministerija tokiai idėjai nebuvo linkusi pritarti, brangstančios SGD terminalo statybos bei nepasirašoma sutartis su „Klaipėdos nafta“ buvo tapę puikiu argumentu siekiant šios išlygos.
“Vyriausybė įpareigojo KVJUD prisidėti prie SGD terminalo infrastruktūros plėtojimo ir dar reikalauja atiduoti pusę direkcijos gauto pelno. Jei ši pelno dalis bus paimta, sutriks kitų uosto vykdomų projektų finansavimas. Gali nebelikti pakankamai lėšų nė strateginio terminalo statybai”, – įžvelgia direkcijos pusėn stojęs ministras E.Masiulis.
Pasak E.Gentvilo, pastačius terminalą KVJUD iš jo naudos turėtų tiek, kad uosto krovos rezultatai išaugtų maždaug 2 mln. tonų per metus (priminsime, kad 2011 m. Klaipėdos uosto krova buvo 36,6 mln. tonų). Terminalui veikiant direkcija šiek tiek uždirbtų iš keliolikos per metus papildomai atplauksiančių laivų ir juos pasitinkančių ir išvedančių locmanų rinkliavos, tačiau krantinės rinkliava už prie pirso besišvartuojančius SGD tanklaivius atitektų jo savininkei – „Klaipėdos naftai“.

Sutiko stiprų varžovą

„Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis įstatymų prieštaravimus linkęs „nurašyti“ jų rengėjams: „Vieni teisininkai gali interpretuoti vienaip, kiti kitaip.“
Tačiau tai nebe pirmas kartas, kai Energetikos ir Susisiekimo ministerijos susiremia dėl investicijų indėlio į strateginių energetikos objektų statybą. Labai panaši situacija susiklostė paaiškėjus, kad kelio nuo Klaipėdos uosto iki Visagino atominės elektrinės pritaikymo stambiagabaričiams kroviniams gabenti darbus Lietuvos automobilių kelių direkcija privalės finansuoti iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. Kelininkai tuomet irgi mėgino priešintis, juos parėmė susisiekimo viceministras Rimvydas Vaštakas, tačiau E.Masiulis netrukus stojo Energetikos ministerijos pusėn, žadėdamas surasti reaktoriaus maršrutui reikalingų lėšų – apytikriais skaičiavimais, maždaug 200 mln. Lt.
„Aišku, šiuo laikotarpiu kiti objektai gali nukentėti, nors kelio Klaipėda–Visaginas rekonstrukcijos lėšų poreikis bus išdėstytas trejiems metams. Tačiau šiaurinė magistralė pravers ne vien Visagino AE statytojams: ji ir vėliau bus naudojama gabenti didelių gabaritų kroviniams iš Klaipėdos uosto į Baltarusiją, kurioje vyksta daug stambių statybų“, – taip savo užimtą poziciją tuomet „Veidui“ aiškino E.Masiulis.
Šįkart, atrodo, „ministerijos Nr. 1“ dirigentų įžūlumas peržengė susisiekimo ministro tolerancijos ribas. Arba tiesiog Arvydo Sekmoko stovykla susidūrė su ne mažiau ambicinga E.Gentvilo figūra: analogiško įtakingumo asmenybės, drįstančios pasipriešinti Energetikos ministerijos nurodymams, kelininkų interesų gynėjų pusėje paprasčiausiai neatsirado.
KVJUD nedelsdama parengė alternatyvinį sutarties su „Klaipėdos nafta“ projektą, kuriame siūlė tiksliai įvardyti abiejų įmonių įsipareigojimus bei investuojamas sumas. Ir trečiadienį Vyriausybėje vykusiame pasitarime šventė pergalę: premjeras Andrius Kubilius pritarė, kad konkretūs abiejų įmonių įsipareigojimai sutartyje būtų numatyti. Maža to, E.Gentvilas išsiderėjo ir SGD terminalo statybai panaudotų KVJUD lėšų kompensavimą, analogišką „Klaipėdos naftos“ investicijų grąžai. „Yra du būdai – per dujų perdavimo tarifą ir per uosto rinkliavas. Sutarėme laikytis griežtos nuostatos, kad abi įmonės investicijas galėtų susigrąžinti“, – po uostininkų pergale pasibaigusio „derbio“ pareiškė Ministro Pirmininko kancleris Deividas Matulionis.
Neįtikėtina, bet „ministerija Nr. 1“ šįkart buvo priversta atsitraukti. Tikimasi, kad sutartį tarp KVJUD ir „Klaipėdos naftos“, kuri turėjo būti pasirašyta dar kovo mėnesį, suderinus pozicijas pagaliau pavyks pasirašyti liepą.
Kokios šio „derbio“ pamokos? Nebūtina bejėgiškai nuleisti rankų ir tylėti, kai jums po kaklu, mojuodami valstybės interesų vėliava, mėgina kabinti strateginių projektų naštos akmenį. Sužlugdžius vienintelį šalyje jūrų uostą, valstybei geriau tikrai nebūtų.

BFL

Naujausia politinė prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva – uždrausti partijas remti juridiniams asmenims (tai yra verslo įmonėms ar organizacijoms) sulaukė nevienareikšmiškos reakcijos.

Didiesiems nereikia verslo paramos

Didžiosios partijos, pirmiausia valdantieji konservatoriai premjero Andriaus Kubiliaus lūpomis ir pagrindinė opozicinė – socialdemokratai savo pirmininko Algirdo Butkevičiaus lūpomis, prezidentės siūlymui iš esmės pritarė. Tiesa, apsidrausdami, kad visų pirma dar neaišku, ką kiti partijų nariai pasakys, antra, uždraudus verslui remti partijas reikėtų atitinkamai didinti jų finansavimą iš biudžeto. Tai suprantamas noras, ypač kad skirstant valstybės finansinę paramą dabartine tvarka, pagal Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose gautų balsų ir vietų skaičių, didžiosios partijos visada turės pranašumą prieš mažąsias. Tad mažųjų, ypač už Seimo ribų veikiančių, partijėlių atstovų nuogąstavimai, kad šitaip jos bus galutinai sutriuškintos, yra pagrįsti ir teisingi.
Kita vertus, jau ne pirmus metus pripažįstama, kad beveik keturios dešimtys oficialiai registruotų partijų – Lietuvai akivaizdžiai per daug. Juoba kad po rinkimų į Seimą ir savivaldybes patenka daugmaž tos pačios, tik kartkartėmis mutuojančios – susijungiančios ar išsiskiriančios partijos. Staigiai ir naujai iškylančios dažniausiai būna susijusios su vienu ar keliais stambiais finansiniais donorais, iš esmės tapdamos privačiomis vieno asmens organizacijomis, kaip Viktoro Uspaskicho Darbo partija.
Uždraudus partijas remti verslo įmonėms ar organizacijoms, galimybės vienam ar kitam turtuoliui susikurti nuosavą partiją sumažėtų, nors neišnyktų. Tą puikiai kažkada įrodė tas pats V.Uspaskichas, kurio įmonių darbuotojai, kažin kokio pilietiškumo protrūkio apimti, padengė prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos skolas. Ir neprikibsi, nors visi viską supranta.

Ministrai gali paprašyti paremti

Leidžiant įmonėms remti partijas yra ir kitas, atvirkščias pavojus. Įtakingas ministerijas valdantys ir didelius pinigų srautus valstybės užsakymams tiesiogiai ar netiesiogiai skirstantys politikai gali spausti verslininkus remti savo partijas mainais į kontraktus. Šiais laikais nebebūtina to daryti tiesiogiai, imant paramą partijai mainais už ministerijos užsakymą. Ministerijoms pavaldžių įmonių pirkimai skaičiuojami tūkstančiais, tos įmonės savo ruožtu gali turėti po keletą subrangovų ar antrinių įmonių. Jei kuri jų parems ministro partiją, atsekti galus nebent STT pajėgtų, bet ir tai veikiausiai pritrūktų tiesioginių įrodymų. O jei du skirtingų partijų ministrai susitaria: tu padėk laimėti konkursus mano rėmėjams, o aš padėsiu laimėti konkursus tavo rėmėjams – tai pats velnias koją nusilaužtų įrodymų beieškodamas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.