VEIDO fotomontažas

Aušra LĖKA

„Vyriausybei buvo siūloma nusiimti rožinius akinius, o pasirodo – pati opozicija buvo su juodais akiniais“, – ironizavo premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas, jo paties vertinimu, vos ne žvaigždes siekiančius savo vadovaujamo Ministrų kabineto pasiekimus. Vyriausybė energijos kainas numušė, o algas pakėlė, investicijų stačiai neatsiginame, o apie mūsų prekių eksportą svajojama net tolimiausiuose pa­sau­lio kampeliuose. Taip atrodo Lie­tuva Vyriausybės pernai me­tų ataskaitoje.

Tačiau jei gyvenimas tiek pašviesėjo, kodėl nemenksta emigracija, nesiveržiama sugrįžti atgal, nepuolama gausinti šeimų, tad Lietuva ir toliau išsivaikš­to? Galų gale  viešosioms gė­rybėms milijardų daugėja. Bet ar labai pajautėte, kad atitinkamai būtų pa­gausėjusios ar pagerėjusios vie­šosios paslaugos?

Pilki, nevizionieriški, bet mylimi

Žinoma, sėkmė jau vien tai, kad A.Butkevičiaus Vyriausy­bė – antroji po nepriklausomybės atkūrimo, sugebėjusi išsilaikyti visą kadenciją. Tad jai pavyko pakartoti pirmtakės – A.Ku­bi­liaus Vyriausybės pasiekimą. Kai­resnioji valdančiųjų dauguma prarado vieną, tiesa, pačią ma­žiausią partnerę – Lietuvos len­kų rinkimų akciją-Krikš­čio­niš­kų šeimų sąjungą, visos kitos koa­licijos partijos – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ blaškyti galimos korupcijos skandalų, bet Vyriausybė valdžią išsaugojo.

Tiesa, Sveikatos apsaugos ir Vi­daus reikalų ministerijos spė­jo paturėti po tris vadovus, še­šios ministerijos – po du ir tik še­ši ministrai sugebėjo išbūti visą kadenciją. Ministrai krito daugiausia dėl įtarimų jiems ar jų pavaldiniams dėl galimų ne­skaid­rių sandorių, du išvyko į Briu­selį. Iš viso Vyriausybės na­riais per kadenciją pabuvo net 25 asmenys, nederėtų sakyti – politikai, nes partijos tarp savų vis pritrūkdavo tinkamų ministrų ir net keliskart pasitelkė specialistus.

Prezidentė nė artyn prie Vyriausybės neprileido juodosios buhalterijos byloje besimurkdančios Darbo partijos kertinių asmenų, maža to, surengė beveik anglų kalbos egzaminą, mat naujajai Vy­riau­sybei iš karto teko reprezentuoti Lietuvą – pirmininkauti ES Tarybai. Dažnas gavęs ministro portfelį buvo net ne pirmo pasirinkimo dubleris. Tad nieko nuostabaus, jog „Veidui“ paprašius nurodyti tris prioritetinius darbus kadencijai pirmasis šios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis sąžiningai prisipažino, kad pirmas prioritetas – „detaliau susipažinti su visa švietimo ir mokslo sistema“.

Po ligtolinio premjero A.Kubiliaus požiūrio, kad jam tas pats, ką apie jį ir Vyriausybę mano visuomenė ir opozicija – svarbu, kad giria Tarptautinis valiutos fondas ar kokia europinė institucija, valdžią perėmęs A.But­ke­vičius pažadėjo visus išklausyti, su visais tartis. Ir žodį tesėjo – darbo grupių Vyriausybė ir ministerijos pristeigė gyvą galą. Tačiau, pavyzdžiui, nors buvo darbo grupė, turėjusi nuspręsti – būti Visagino AE ar ne, oficialaus atsakymo per visą ka­denciją lig šiol nepasakyta. Praktiškai niekuo baigėsi ir mokesčių reformos darbo grupės darbas.

Vis dėlto užsižaidusi darbo grupėse, trypčiojanti, delsianti priimti sprendimus ir imtis esminių sisteminių reformų Vyriausybė palyginti mėgstama: „Vil­morus“ / „Lietuvos ryto“ šios liepos apklausos duo­menimis, ja pasitiki 18,6 proc. visuomenės. A.Ku­­biliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc. Kaip ironizavo kai kurie ekspertai, gal ši Vyriausybė mėgstama už, priešingai nei jo pirmtako, amžinai gerą premjero nuotaiką ir optimizmą, nes šiaip Vyriausybė pilka, nemoderni, nevizionieriška.

A.Butkevičiaus Vyriausybe dabar pasitiki 18,6 proc.  gyventojų, mažiau – tik Seimu ir partijomis. Tačiau A.Kubiliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos  laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc.

Kai kurios valdančiosios koalicijos partijos per rinkimus buvo prisižadėjusios minimalią algą pakelti iki 2 tūkst. litų ar vežioti pensininkus po Europos kultūros objektus. Suformuota Vyriausybė irgi žarstė pažadus: reformuoti aukštąjį mokslą, perreguliuoti privačios sveikatos apsaugos ir viešųjų pinigų santykius, mokesčių lengvatas, pajamų ir turto progresyvumą, „perkrauti“ užsienio politiką su Rusija.

Nors daug užmojų liko popieriuje (kai kuriais atvejais – gal tai sėkmė Lietuvai), A.Butkevičius žavisi pasiektais rezultatais, visų pirma ūkio augimo: didėja eksportas, pramonės gamyba, rekordiškai auga investicijos, beveik subalansuoti finansai (2015 m. pasiektas 0,2 proc. BVP  valdžios sektoriaus pajamų ir iš­laidų deficitas – mažiausias po nepriklausomybės atkūrimo, ka­dencijos pradžioje 2012 m. jis buvo 9 proc.), kyla darbo užmokestis, Lietuva įvairiuose tarptautiniuose reitinguose kopia aukštyn, ji jau pakeliui į narystę turtingųjų klube – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

Prisirašo ir pirmtako, ir verslo nuopelnus

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas pritaria: Lietuvos ūkio rodikliai neblogi, Lietuva – viena pirmaujančiųjų Europoje pri­traukiant užsienio investicijų. Geri ir finansiniai rezultatai, nors būta daug nuogąstavimų, kad socialdemokratų Vyriau­sy­bė taškysis į kairę ir dešinę. Turime eurą, stabilius finansus, daugiau skiriama krašto apsaugai.

Tačiau Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė ataskaitose vardija ne savo darbus, o valstybės rezultatus, sau prisiskirdama nuopelnus už gerus pokyčius. „Už­sie­nio investicijos, privataus sektoriaus darbo atlyginimo didėjimas nuo valdžios priklauso tik iš dalies, daugiausia nuo to, kiek valdžia nekaišiojo pagalių į ratus, sudaro verslui palankias sąlygas, konkuren­cingą mokesčių ir verslo vystymo teisinę bazę. Be to, reikėtų lyginti kitų šalių kontekste: Lietuvos ekonomika juda į priekį, bet nelabai galima girtis kažkokiu dideliu proveržiu, nebent kad suvaldyta finansų sistema. Energijos kainų lūžis taip pat labiau pasaulinių tendencijų išraiška, o ne Vyriausybės nuopelnas, bet, žinoma, gerai, kad atsirado daugiau energijos šaltinių alternatyvų“, – vertina Ž.Mauricas

Jis pabrėžia, kad tiesiogiai nuo valdžios priklauso viešasis sektorius: švietimo, sveikatos apsaugos sistema – tai lakmuso popierėlis, kaip dirba Vyriausybė. Deja, tai Vyriausybės Achi­l­o kulnas – šios sritys silpniausios ir jokio proveržio nėra, vien blaškymasis. „Žiūrėjau ministerijų metinius planus: iš pradžių dar kažkas bandyta daryti, o paskui nieko, tik ES lėšų įsisavinimas“, – apgailestauja Ž.Mau­ri­cas.

Be to, daug komplimentų A.But­ke­vičiaus Vyriausybei – už energetikos projektus (elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, suskystintųjų dujų terminalą), euro įvedimą. Tačiau, teisybės dėlei, tai pirmtako A.Kubiliaus Vy­riau­sybės kadencijos laikotarpiu pradėti darbai.

Vis dėlto didelis pliusas, jog šios Vy­riausybės darbe buvo tęstinumas, nors ir galima ironizuoti, kad A.Ku­biliaus Vyriausybei atėjus į valdžią nebuvo ko tęsti ar kad energetikos projektai, euro įvedimas buvo pasiekę negrįžtamą stadiją – point of no return, tad A.Butkevičiaus Vyriausybė negalėjo jų netęsti.

Be to, pliusas šiai Vyriausybei, kad ji, priešingai nei pirmtakė, rūpinosi ne tik tolimos ateities, bet ir šiandienos problemomis – labiau diversifikuoti energijos šaltiniai, biokuro plėtra, sustabdytas nepamatuotas saulės energetikos bumas prisidėjo prie energijos kainų mažėjimo.

O kai kurie darbai – platesnio politinio aljanso nuopelnas. Pavyzdžiui, politinių par­tijų susitarimas dėl krašto apsaugos fi­nan­savimo didinimo buvo ir Prezidentės ak­tyvaus įsitraukimo, ir visų Seimo frakcijų palaikymo rezultatas.

Bet išjudintas būsto renovavimas – pliusas jau tikrai šiai Vyriausybei. Gaila, kad to padaryti nesugebėjo ankstesnė, nes, kaip pabrėžia ekspertai, jos efektas bū­tų buvęs kur kas didesnis krizės laikotarpiu.

Vyriausybė – šešetukininkė

Kalbinti ekspertai A.Butkevičiaus Mi­nist­rų kabineto darbą vertino tarp silpnai ir beveik gerai, vidutiniškai kiek daugiau nei šešetui pagal dešimtbalę sistemą.

„Galėjo būti blogiau. Viena vertus, dideli minusai Vyriausybei už beatodairišką minimalaus atlyginimo kėlimą, trukdymą Lietuvos piliečiams laisvai įsigyti ir parduoti žemę. Biudžetas ir vėl deficitinis, bet šis priekaištas tinka visoms Vyriausybėms. Kita vertus, turint galvoje spaudimą iš Seimo ar interesų grupių, minusų galėjo būti ir daugiau. Didelis pliusas už naują Darbo kodekso projektą ir asmeninį premjero ryžtą, kad projektas būtų priimtas“,  – Vyriausybės darbą vertina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas ir rašo šešetuką.

Vytauto Didžiojojo universiteto So­cia­li­nių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Al­gis Krupavičius Vyriausybei skiria net septynetą su puse. Jis giria ją už labai sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. Sklandžiai buvo įvestas euras, Vyriausybė sugebėjo prižiūrėti kainų pokyčius pusmetį po jo įvedimo, deja, paskui atleido varžtus ir kasdienio vartojimo produktų kainos smarkiai kyla, nors Statistikos departamentas teigia, kad kainos nedidėjo. Auga ekonomika, BVP, kiti makroekonominiai ro­dikliai, gausėja investicijų, gerėja Lie­tuvos reitingas „Doing Business“ ir kituose tarptautiniuose matavimuose. Įgyvendinti energetikos projektai, su tuo susijęs energijos kainų sumažėjimas. Tvari finansų politika: skolinimasis nuosaikus, deficitas nedidėja. Vyriausybė padėjo eksportą perorientuoti nuo Rusijos į kitas rinkas. Gerėja korupcijos indekso duomenys.

Tačiau A.Krupavičius įžvelgia ir esminių Vyriausybės veiklos trūkumų: „Pen­sijos, vidutinis darbo užmokestis, palyginti su kitomis Baltijos regiono ar Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nekonkurencingi. Apskritai Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Į Vyriausybės programą įrašyta, kad solidarumas ir socialiniu teisingumu grindžiamas socialinis dialogas yra būtinybė, tačiau nei padaugėjo socialinio dialogo, nei apskritai politika buvo pagrįsta solidarumu ir socialiniu teisingumu. Taip ir liko pažadais peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės naktinės reformos sprendimus ar sukurti progresyvesnę mokesčių sistemą.“

A.Krupavičius vardija ir kitus trūkumus: nors makroekonominė situacija gerėja, nesugebėta sustabdyti emigracijos. Nedarbas mažėja, bet ne taip sparčiai, kaip tikėtasi. Socialinio modelio, Darbo kodekso, kaip pernelyg liberalaus, kritika, A.Krupavičiaus vertinimu, pagrįsta, juolab tai kairioji Vyriausybė, tad ji šiek tiek supainiojo vertybines kryptis.

A.Krupavičius atkreipia dėmesį, kad nesisekė įgyvendinti pažadų, fiksuotų ir Vyriausybės programoje, dėl aukštojo mokslo: čia beveik niekas nepasikeitė, krepšelių sistema liko, nėra sutarčių tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų sistemos, o aukštojo mokslo finansavimas 2016 m. tebėra 2011–2012 m. lygmens.

Vienu svarbiausių šios Vyriausybės darbų turėjo tapti socialinio modelio paketo priėmimas. Tačiau Ž.Mauricas apgailestauja, kad, nors priimta dalis gerų siūlymų (pensijų indeksavimo ir kt.), projektą išskaidžius labai svarbios permainos Darbo kodekse pakibo ant plauko, supriešinti darbdaviai su darbuotojais. „Diskusijos gerai, bet reikėjo priimti reformos paketą, kuriame sąlygos dirbantiesiems būtų nuosekliai vienur pabloginamos, kitur pagerinamos“,  – neabejoja Ž.Mauricas. Jis Vyriausybės darbą vertina septynetu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius dr. Vitalis Nakrošis, Vy­riau­sy­bei parašęs penketuką, primena, kad socialinis modelis buvo vienas asmeninių A.But­kevičiaus įsipareigojimų: „Deja, nepaisant daug pastangų labai trūko politinės lyderystės ieškant sutarimo. Nebuvo premjero, socialinės apsaugos ir darbo ministrės pakankamo įsitraukimo svarstant šį klausimą Seime ir ieškant kompromiso.“

V.Nakrošis atkreipia dėmesį, kad daug ir kitų Vyriausybės siūlymų žlugo Seime, nepaisant gerų iniciatyvų, pavyzdžiui, dėl verslo kontrolės supaprastinimo – nemažai Vyriausybės siūlymų dėl kontrolės institucijų sujungimo Seime nebuvo priimta.

Aiškios ministerijos pirmūnės ir autsaiderės

Atskirų ministerijų darbą vertinti sun­ku, nes rezultatai dažnai priklauso nuo Sei­mo, visos Vyriausybės, o ne tik nuo pavienių ministrų politikos.

Štai, pasak V.Nakrošio, krašto apsaugos, užsienio politikos srityse sugebėta mobilizuoti Seimo frakcijų paramą, aktyvus Prezidentūros vaidmuo padėjo vykdyti ryžtingą politiką dėl Rusijos grėsmės. Šios sritys veikia pakankamai gerai.

Tačiau Švietimo ir mokslo, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos ministerijų veiklos srityse, kur reikia struktūrinių reformų, trūksta tiek visos Vyriausybės, tiek ministrų aktyvaus vaidmens.

Susumavus pasitelktų ekspertų  ir „Veido“ vertinimus susidarė trys ministerijų grupės.

Lyderė – Užsienio reikalų ministerija (URM). „Užsienio reikalų ministras turi politinės patirties ir užsienio, ir krašto ap­saugos srityse, greitai rado kalbą su Pre­zi­dente, net tapo savotišku jos advokatu da­bartinėje Vyriausybėje. Kai kuriose kryptyse trūksta iniciatyvų, pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos santykiai akivaizdžiai stagnuoja ir čia URM galėtų būti aktyvesnė. Mi­nisterijos politika pernelyg nukreipta į Uk­rainą, kartais per daug propagandos, per mažai veiksmo“, – vertina A.Kru­pa­vi­čius, URM, kaip ir  Krašto apsaugos mi­nisteriją (KAM) priskirdamas prie pirmūnių.

KAM svarba dėl geopolitinės aplinkos padidėjo, padidintas biudžetas. Sugrąžinta šauktinių sistema, nors, Ž.Maurico nuomone, šio proceso organizavimas buvo chaotiškas, prastai komunikuota, sukelta nereikalingo chaoso ir baimių.

A.Krupavičius teigiamai vertina ir Energetikos ministeriją (EM), nors pastebi ir trūkumų: „Apie energetikos projektų kainą nenorima viešai kalbėti, nors toks klausimas turi būti atviras. Dėl Visagino AE nepasakyta galutinio atsakymo, nors atrodo, kad projektas miręs. Dabar susigriebta dėl Astravo AE, statomos 50 km nuo Lietuvos sostinės, perspektyvų, nors anksčiau nei veiksmų, nei viešų akcijų beveik negirdėjome“.

LLRI prezidentas Ž.Šilėnas EM giria ir už šiemet įvykdytus net kelis naudingus pakeitimus, kurie ne tik pagreitins naujų vartotojų prijungimą prie elektros tinklų ir dujotiekio, bet ir pagerins Lietuvos poziciją Pasaulio banko „Doing Business“ indekse. Tačiau dar yra neišspręstų problemų, tokių kaip ilgas servitutų nustatymas ar privataus ir valstybinio subjektų patikrinimų dubliavimas tikrinant vidinės elektros instaliacijos tinkamumą.

Netektis – skalūnų dujų žvalgymo ir išgavimo bendrovės „Chevron“ pasitraukimas. „Valstybė ne tik prarado garantuotas pajamas, bet ir nuskambėjo kaip šalis, ku­rioje net tarptautinis verslas gali susidurti su kliūtimis. Tai nėra vien EM kaltė, dalis kaltės tenka ir Seimo nariams, tačiau kaip institucijai, koordinuojančiai energetikos politiką, tai riebus minusas“, – mano Ž.Ši­lė­nas.

Jis pabrėžia dar vieną trūkūmą: „Visose energetikos srityse, net ir energijos gamybos, vis labiau įsigali valdiškas kapitalas, o lauk stumiamos privačios investicijos. Tai pavojinga ilgalaikė tendencija, ateityje gresianti aukštesnėmis kainomis ir suvaržyta teise rinktis. Atrodo, jog Energetikos ministerija kartais pamiršta, kad turi koordinuoti energetikos politiką, o ne gaminti energiją.“

Tarp sėkmingiau dirbančių – ir Finansų ministerija (FM), nors A.Krupavičius ir kritikuoja, kad jos politika esanti konservatyvi, į Lie­tu­vos finansus žiūrint pirmiausia per taupymo prizmę, o ne per verslo skatinimo ins­trumentus.

O LLRI primena, jog prieš trejus metus tada nauja Vyriausybė tvirtino, kad 2016-aisiais biudžeto pajamos viršys išlaidas, dabar tai žadama 2017 m., kai jau bus kita Vyriausybė. „Nors mokesčių kasmet surenkama vis daugiau ir pajamų didėjimas yra puiki proga subalansuoti biudžetą, valdžia ja nesinaudoja. Analizuojant bendras valstybės išlaidas kasmet matoma ta pati tendencija: valstybės išlaidos didėja, t.y. brangsta viešosios paslaugos – socialinės, sveikatos, švietimo, valdymo, gynybos ir kitos. Išlaidų didėjimas pats savaime nebūtų labai blogas dalykas, tačiau ne tuo atveju, kai jos auga sparčiau negu ekonomika ir biudžeto pajamos arba kai jų didėjimas yra nepagrįstas“, – aiškina Ž.Šilėnas.

LLRI kritikuoja FM ir už tai, kad šios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu buvo padidinti mokesčiai ir įvesta naujų.

Neblogai vertinama ir Ūkio ministerija (ŪM), nors jos vadovas Evaldas Gustas beveik nematomas. Ž.Mauricas įžvelgia ŪM neišnaudoto potencialo, bet giria už matomas pastangas ieškoti bendros kalbos su verslu, suvokimą, kad reikia pritraukti užsienio investicijų, gerinti verslo aplinką, pagelbėti eksportuotojams, kurie užsidarius Rusijos rinkoms pateko į ne itin palankią situaciją, remti smulkųjį verslą.

LLRI teigiamai vertina, kad veikia geresnio reglamentavimo komisija, ministerija deda pastangas, kad Lietuva geriau atrodytų konkurencingumo reitinguose (Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge ir kt.).

Prie vidutiniokių kategorijos ekspertai  priskyrė Kultūros ir Teisingumo ministerijas, kurios sau triūsė, nekeldamos per daug skandalų, bet ir ką jos veikė – nelabai skelbė.

Kitos vidutiniokės – labai kontroversiškos: padarė gerų darbų, bet ir į skandalus įsivėlė. Aplinkos ministerija (AM), kol jai vadovavo Valentinas Mazuronis, buvo vertinama kaip viena geriausių. Jai pavyko išjudinti pastatų renovavimą, supaprastinti teritorijų planavimo taisykles.

LLRI taip pat giria ir naują Statybos įstatymo redakciją, numatančią trumpesnius statybos leidimų išdavimo ir statybos užbaigimo terminus, mažiau biurokratinių procedūrų statytojams bei lankstesnes statybos užbaigimo procedūras. Tiesa, praktikoje ne visi pakeitimai dar veikia, o ne­sklan­dus IS „Infostatyba“ atnaujinimas lėmė lėtesnį savivaldybių ir kitų tikrinančių institucijų darbą.

Deja, pastaraisiais metais AM veiklą užgožė vadinamasis Vijūnėlės dvaro skandalas.

A.Krupavičius giria Susisiekimo ministeriją (SM): ši padarė proveržį dėl „Rail Baltica“, pavyko iškovoti anksčiau neplanuotą atšaką į Vilnių. Ž.Mauricas prie teigiamų darbų priskiria suvokimą, kad oro uostai – prioritetinė kryptis norint padaryti Lietuvą patrauklesnę ir prieinamesnę investicijoms.

Tačiau, kaip primena LLRI, „Rail Baltica“ nebaigta, „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar nereformuoti, dėl ko Europos Komisija grasina sankcijomis, konkurencijos suvaržymu pervežimo srityje.

SM verta kritikos dėl skandalų laivininkystėje, kai buvo areštuoti Lietuvos laivai.

Vidaus reikalų ministerija (VRM), pasak A.Krupavičiaus, vadovaujant ministrui Dailiui Barakauskui buvo girdima daugiausia dėl abejotino skaidrumo viešųjų pirkimų skandalo. O antrasis per kadenciją VRM vadovas Saulius Skvernelis tapo populiariausiu politiku valstybėje, vykdė policijos reformas, išstatutinant darbuotojus, kurie nėra pareigūnai.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) gal būtų patekusi į vidutiniokių, o ne autsaiderių grupę, jei ne negebėjimas tvarkytis su pavaldžiomis institucijomis, pasibaigęs keliais didžiuliai skandalais.

LLRI prezidento Ž.Šilėno manymu, ŽŪM darbo brokas – ir tai, kad ji nesprendžia problemų sistemiškai: „Ministerija, matydama Rusijos paskelbto maisto prekių embargo padarinius ir žinodama, kad artėja išgaunamo žaliavinio pieno kvotų panaikinimas, nesiėmė jokių reikšmingų veiksmų, kurie paskatintų pieną gaminančių ūkių kooperaciją. Užuot problemą sprendus sistemiškai, į smulkius ir nekonkurencingus ūkius kišamos biudžeto lėšos. O reaguojant į referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo priimtas toks Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, kuris stipriai apriboja ne tik užsieniečių, bet ir Lietuvos piliečių galimybę įsigyti žemės, riboja laisvą kapitalo judėjimą ir pažeidžia įsisteigimo laisvę. Žemės „saugiklių“ įstatymą Europos Komisija oficialiai prašo keisti, antraip gresia sankcijos.“

Tarp autsaiderių – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Eksper­tai stebisi, kad ji pakvietė mokslininkų gru­pę rengti socialinį modelio, o paskui nei ministerija, nei ministrė nestojo jo propaguoti ir ginti.

LLRI apgailestauja, kad įstrigo Darbo kodeksas, kuris būtų buvęs vienas svarbiausių šios Vyriausybės darbų, nes jo laukia investuotojai, verslininkai. Pritraukus daugiau investicijų būtų sukuriama naujų darbo vietų ir didėtų atlyginimai.

Ž.Šilėnas SADM giria už tai, kad savivaldybėms perduota socialinės paramos dalijimo funkcija: taip parama geriau pasie­kia būtent tuos, kuriems jos reikia ir dar sutaupoma pinigų. „Tačiau nepagrįstas spar­tus minimalios algos didinimas (ši Vy­riausybė tai padarė penkis kartus) grėsmingas regionams, žemesnės kvalifikacijos dar­buotojams, ypač jaunimui. Keliant MMA brangsta darbo vieta, didėja mokesčiai ir įvairios rinkliavos. Taip pat kyla kainos, didėja šešėlis ir pan.“, – aiškina Ž.Šilė­nas.

Ž.Mauricas mano, kad net pats Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimas neteisingas: juk gali būti arba socialinė apsauga, arba darbas. Jo prognozėmis, ši ministerija ėmus indeksuoti pensijas apskritai praras reikšmę.

Neabejotina autsaiderė ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), turėjusi net tris ministrus, o toks nestabilumas tikrai neprisidėjo prie darbų rezultatyvumo.

„Sveikatos apsaugos sistema nesikeičia metų metais. Užsimota prieš privačią mediciną, bet ne į tą pusę reikia žiūrėti – reikia keisti sistemą iš esmės“, – neabejoja Ž.Mauricas.

SAM kritikuoja ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas: „Metų metais žadama reformuoti sveikatos apsaugą, tačiau esminių pokyčių siekiant geresnės sveikatos apsaugos ši Vyriausybė neįgyvendino. Nebuvo ieškoma jokių papildomų sveikatos apsaugos finansavimo būdų (pavyzdžiui, kaip pritraukti privataus sektoriaus įrankių –  kaupimo, draudimo, legalių priemokų). Neperžiūrėtas valstybės (tiksliau, mokesčių mokėtojų) draudžiamųjų sąrašas. Dėl to ir toliau daugiau nei pusė gyventojų patys nemoka sveikatos draudimo įmokų, už juos moka kiti mokesčių mokėtojai. Korupcijai ir eilėms mažinti pradėtos taikyti tik švietimo ir administracinės priemonės, kurios realių rezultatų neduoda. Ir toliau turime klestinčią korupciją, nes niekas nemėgino korupcinių vokelių pakeisti skaidriomis priemokomis. Tokia sveikatos sistema pasmerkta nuolatiniam pinigų trūkumui, didžiuliam perskirstymui, neefektyvumui, sukčiavimui ir neskatina kiekvienam rūpintis savo sveikata.“

Neįgyvendintos Konkurencijos tarybos rekomendacijos panaikinti vaistų kainų reguliavimą, įtraukiant juos į kompensuojamųjų vaistų sąrašus. Ministerija netesėjo pažadų inicijuoti teisės aktų pakeitimus, panaikinančius draudimą steigtis kelioms vaistinėms tame pačiame pastate, o juk didesnė konkurencija leistų atpiginti vaistų kainas.

Na, o prasčiausiai ekspertai įvertino Švie­­­timo ir mokslo ministeriją (ŠMM). A.Kru­pavičius kritikuoja: „ŠMM nesprendė jokių rimtų problemų, gerų sprendimų nebuvo. Tik kosmetiškai patvarkytas Moks­lo ir studijų įstatymas. Ministerijos veiklą lydėjo mokytojų streikai. Finansiniu požiūriu aukštojo mokslo finansavimas nėra patenkinamas.“

Ž.Mauricas pritaria: „Vien blaškymasis. Deklaravo, kad gerins kokybę ir prieinamumą. Jei parašyta nesąmonė, tai ir išėjo nesąmonė. Gali gerinti arba kokybę, arba prieinamumą.“

Lietuvos kontekste – patenkinama, tarptautiniame – ne

„Palyginti su A.Kubiliaus Vyriausybe, A.Butkevičiaus Ministrų kabineto prioritetai labai išskydo – atsirado labai daug prioritetinių krypčių ir trūko ambicingesnės reformų darbotvarkės, galėjusios leisti pasiekti geresnių rezultatų“, – dvi Vy­riau­sybes lygina V.Nakrošis, vadovavęs TSPMI tyrimui, vertinusiam A.Kubi­liaus Mi­nist­rų kabineto reformas. Prieita prie išvados, kad labiau dominuoja nesėkmingos reformos, nors ir pavyko pasiekti laimėjimų reformuojant aukštąjį mokslą ir kaupiamąją pensijų sistemą, optimizuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklą.

Nepaisant gana kuklaus A.Kubiliaus Vyriausybės įvertinimo, V.Nakrošio nuomone, dabartinė verta dar menkesnio balo: ją jis vertina penketu, o A.Kubiliaus – septynetu. „Tikrai yra neatidėliotinų problemų, o jų sprendimo vilkinimas daro žalą ir didina politikos nesėkmių mastą. Trūksta lyderystės ir politinės valios. Ši Vyriausybė tų reformų nepadarys“, – konstatuoja V.Nakrošis.

Jis apgailestauja, kad yra kelios svarbios viešosios politikos sritys, kuriose sukamės ratu: vienų sumanymų neįgyvendiname iki galo, puolame rengti naujus, prigalvojame daug smulkių priemonių, kurios poveikio neturės. „Neseniai Vyriausybė sugalvojo naują planą, kaip stabdyti emigraciją, nors tai labiau priešrinkiminė iniciatyva, nes norint stabdyti emigraciją reikia ir valstybės valdymo, ir struktūrinių reformų, o tam nėra politinės valios. Buvo nauja iniciatyva dėl mokslo ir inovacijų, bet vėl sukamės ratu. Trypčiojame vietoje, negalime pertvarkyti valstybės tarnybos, ir tai problema, nes nuo jos labai daug priklauso ir kitos viešosios politikos sritys. Spręsti kompleksines viešosios politikos problemas, kur  reikia įvairių vykdymo lygių ir įvairių grupių įsitraukimo, nesiseka“, – trūkumus vardija V.Nakrošis.

Ž.Mauricas, lygindamas dvi pastarąsias Vyriausybes, geriau vertina dabartinę: „Su A.Kubiliaus Vyriausybe sieta daug lūkesčių, be to, krizė – geras metas daryti reformas. Deja, padaryta nedaug. Jai rašyčiau penketą šešetą. A.Butkevičiaus Vy­riausy­bei – septynetą.“

Bet ekonomistas pabrėžia, kad tai – Lietuvos kontekste. Kai kurių kitų šalių vyriausybėms septintukas galėtų būti geras pažymys, tačiau Lietuvai – nepakankamas, nes turime būti aukštesni visa galva, kad ekonomikos augimas užtikrintų Lietuvos raidą, kad neatsiliktume nuo kitų ir mažėtų emigracija.

Pasak Ž.Maurico, A.Kubiliaus Vy­riau­sybė nekreipė dėmesio į ekonomikos augimą, visą dėmesį sutelkdama biudžetui subalansuoti: „Tačiau tai nepakankama priemonė mūsų ekonomikai, nes dar keliskart atsiliekame nuo Vakarų ir mums reikia reformų, augimo. A.Butkevičiaus Vy­riausybė šiek tiek ėjo ta kryptimi – pa­reng­tas socialinis modelis, įvestas euras, diversifikuoti energijos šaltiniai. Tačiau to nepakanka proveržiui. Iššūkiai labai dideli. Visų pirma – atgaivinti ekonomikos augimą, kuris akivaizdžiai išsikvepia. Su­si­dū­rėme su nepalankia aplinka – tai ir Rusijos recesija, ir „Brexit“ keliamos grėsmės. Iššūkis ilgalaikiam tvarumui – tebesitęsianti emigracija.“

Tačiau spręsti šiuos iššūkius A.But­ke­vi­čiaus Vyriausybė palieka kitai. Ž.Mauri­cas – ne optimistas: jo prognozėmis, didesnė tikimybė, kad ir jai nepavyks susidoroti su šiais iššūkiais ir dėl politinių priežasčių, ir dėl pasyvaus visuomenės požiūrio, nes tampame susitaikę su esama situacija ir blėsta noras ką nors radikaliai keisti.

„Pirmučiausia naujos Vyriausybės užduotis – ieškoti proveržio. Žemai kabantys augimo vaisiai jau nuskinti – vartojimas atsigavęs, jau kai kur vėl imama net pernelyg daug išlaidauti, eksporto galimybės beveik pasiekusios ribas. Tam tikras augimas galėtų būti, bet nedidelis, tad reikia ieškoti naujų jo šaltinių. Estai čia nuveikę gerokai didesnį darbą ir šalies žinomumo, ir mokslo, inovacijų srityje. Bet tam reikia naujo lygio Vyriausybės“, – pabrėžia Ž.Mauri­cas.

„Špargales“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Europos Komisija Lietuvos ekonomikos iššūkių analizėje šiemet ir vėl pateikė ilgą sąrašą metai po metų kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti, – pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Šiemet pirmą kartą akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

EK prognozuoja, kad valstybės skola po dešimties metų gali pasiekti 51 BVP proc., dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūkus darbo jėgos išteklių kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. Maža to, ES struktūrinių fondų lėšų Lietuvai po 2020 m. smarkiai sumažės, o užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai.

Tarp ES šalių Lietuva 24-ta ES pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, prie atsilikėlių – pagal darbo našumą. Lėčiau, nei tikėtasi, pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Taigi valstybės, kuriai dar toloka iki geidžiamos europinės gyvenimo kokybės, Vyriausybei būti šešetukininke – rizikinga valstybės ateičiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL/K.Kavolėlis

Aušra LĖKA

Valstybės dienos išvakarėse už sąžiningą tarnystę valstybei „Veidas“ pagerbs jau dvyliktą kartą surengtų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų nugalėtojus.

Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius (nuotraukoje) pernai papildė geriausiųjų valstybės tarnautojų klubą. Jame –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis (2005 m.), Finansų ministerijos sekretorius Edmundas  Žilevičius (2006 m.),Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas (2007 m.), valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė (2008 m.), Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis (2009 m.), Seimo kancleris Jonas Milerius (2010 m.), Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis (2011 m.), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius  Jonas Milius (2012 m.), Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (2013 m.), Europos teisės departamento generalinis direktorius  Deividas Kriaučiūnas (2014 m.).

Kaip išaiškinome geriausiuosius

Kas rinko: ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kt. institucijų vadovai.

Kaip balsavo: nurodė penkis, jų manymu, profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės tarnautojus ir penkias geriausiai dirbančias valstybės institucijas.

Kaip skaičiuoti balai: už kiekvieną gautą pirmą vietą skirti penki, antrą – keturi, trečią –  trys, ketvirtą – du, penktą – vienas balas.

Geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Už ką buvo negalima balsuoti: už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ir institucijas (Susisiekimo ministerijos kanclerį T.Karpavičių, Lietuvos banko valdybos pirmininką V.Vasiliauską,  Europos teisės departamento generalinį direktorių D.Kriaučiūną; Lietuvos automobilių kelių direkciją, Užsienio reikalų ministeriją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą). Taip pat buvo negalima balsuoti už savo atstovaujamą instituciją ir jos darbuotojus.

Prizas: geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Ar šie rinkimai objektyvūs? Toks klausimas, ypač tiems, kurie retai priartėja prie lyderių, kyla bene kasmet. Atsakymas: objektyvūs tikrai ne daugiau nei bet kokie rinkimai, nes tai – subjektyvi balsuotojų nuomonė, o ne koks pasveriamas ar pamatuojamas matmuo.

Tenka pripažinti, kad ir renkamųjų sąrašuose yra painiavos: idėja rengti geriausių valstybės tarnautojų rinkimus prieš dvylika metų „Veidui“ kilo norint pagerbti karjeros, o ne politinio pasitikėjimo tarnautojus, politikus. Bet teisės aktų požiūris juos skirstant į politinius ir nepolitinius kinta, o aukščiausias karjeros hierarchijoje kanclerio postas kai kuriose institucijose – politinio pasitikėjimo. Yra painiavos ir tarp „klasikinių“ valstybės tarnautojų bei statutinių pareigūnų. Šiuose rinkimuose siekiame įvertinti visų pirma „civiliokus“.

Net ir valstybės institucijos – vienos įtrauktos į Valstybės tarnybos departamento sąrašus, kitos ne, mat skiriasi jų teisinis statusas. Bet kiekvienas balsuotojas galėjo pats rinktis, už ką balsuoti, o susumavus šių metų „Veido“ organizuotų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų rezultatus lyderiai buvo akivaizdūs, nors personalijos ir institucijos susipynė, nes jei geras vadovas – gera ir institucija.

A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė.

Pagal rinkimų rezultatus išvesti gero valstybės tarnautojo formulės neįmanoma. Šiemet pusė dešimtuko – veteranai, valstybės tarnyboje dirbantys per 20 metų. Toks ir rinkimų favoritas Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Jį balsavusieji gyrė už gebėjimą išklausyti ir įsiklau­syti į kito nuomonę, už kompetenciją. „Vy­riau­sybės kanceliarija – gera, inovatyvumo įnešanti institucija, bent kiek sušvelninanti pastaruoju metu ryškias „feodalines“ tendencijas valstybės tarnyboje, mat vis labiau tai ne viena valstybės tarnyba, o atskirų ministerijų karalystės“, – taip A.Mačiulio vadovaujamą Vy­riausybės kanceliariją įvertino VšĮ „Eu­ro­pos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai pro­jektai“ (ESTEP) valdybos pirmininkas Klau­di­jus Maniokas.

Bet A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorė Diana Vilytė. Tiesa, jai vadovaujamas darbas – ne naujiena: iki šio posto ji septynerius metus buvo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, paskui direktorė.

D.Vilytės vadovaujama VPT pelnė „sidabrą“ ir tarp valstybės institucijų. Kiekvienas pilietis, atsivertęs VPT interneto svetainę, galėjo pastebėti, kad tarnyba tapo daug atviresnė visuomenei, vadinasi, ir skaidresnė. O viešųjų pirkimų srityje taip ypač aktualu.

VPT vadovę giria ir tiesiogiai susiduriantieji su viešaisiais pirkimais. „Kaip gerą, principingą vadovę D.Vilytę pažįstu dar nuo to laiko, kai ji vadovavo Verslo paramos agentūrai. Ir naujame poste ji principinga, turi aiškius prioritetus, priima teisingus sprendimus“, – VPT vadovę vertina Transporto investicijų direkcijos direktorius Gintautas Predkelis.

Tarp kolegų valstybės tarnautojų, politikų ir verslo asociacijų pripažinimą įgyja ir jaunesnė valdininkų karta. Akivaizdus autoritetas – 43-ejų valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, į šį postą paskirtas vos prieš metus ir porą mėnesių. Jis tarp valstybės tarnautojų šiemet nusipelnė trečios vietos, o jo vadovaujama institucija – lyderė.

Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos.

„Valstybės kontrolė ir jos vadovas pasižymi inovatyviu požiūriu į vykdomas funkcijas: darbo organizavimu, kompleksišku požiūriu į Kons­ti­tucijoje ir įstatymuose nustatytų funkcijų įgyvendinimą. Taip pat išskirtiniu dėmesiu ne tik į fi­nansinį, tačiau ir veiklos auditą, kuris neretai at­skleidžia neefektyvų išteklių ir lėšų paskirstymą valstybės institucijose. Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos“, – geriausia išrinktą instituciją – Vals­tybės kontrolę ir jos vadovą A.Dulkį vertina Sei­mo kontrolierių įstaigos vadovas Au­gus­tinas Nor­man­tas.

Jaunesnė valstybės įmonių vadovų karta į mūsų valstybės tarnybą atsineša ir vakarietišką patirtį: štai 41-erių Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas dvejus metus yra dirbęs Jungtinės Karalystės valstybės tarnyboje, studijavęs Londone.

Šiuolaikinis geras valstybės tarnautojas pa­nei­gia seną stereotipą, kad tai biurokratas prie po­pierių stirtos: A.Mačiulis, A.Dulkys, Š.Ke­se­rauskas – mokslų daktarai, jauniausias geriausiųjų dešimtuke Automobilių ke­lių direkcijos vadovas 35-erių Egidijus Skrodenis – doktorantas.

Žinoma, atsidurti tarp lyderių lengviau vadovams tų institucijų, kuriose susieina daug įvairių interesų. Bet neliko nepastebėti ir kiti. „Sau­lė­ly­džio komisijoje vyriausiasis valstybės archyvaras Ramojus Kraujelis pasirodė esąs tikras lyderis netikėtoje srityje“, – giria ESTEP valdybos pirmininkas K.Maniokas.

O Muitinės departamento generalinis direktorius  Arūnas Adomėnas savo vertinimą pakomentavo taip: „Tiesą sakant, labai sunku vertinti institucijas ir tarnautojus, su kuriais neteko tiesiogiai bendradarbiauti. Vertinti tik tas institucijas ir tarnautojus, su kuriais asmeniškai teko bendrauti, būtų neobjektyvu ir šališka. Todėl pasistengsiu pateikti objektyvų vertinimą kaip eilinis Lietuvos pilietis, pastebintis teigiamus ir neigiamus pokyčius tam tikrose valstybės valdymo srityse.“

Politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Vertindamas tokiais kriterijais, pagal pasiektus rezultatus, A.Adomėnas tarp institucijų išskyrė Energetikos ministeriją (šįkart rinkimuose ji užėmė dvyliktą vietą) už tai, kad sugebėjo priartėti prie vieno svarbiausių Lietuvai tikslų – energetinės nepriklausomybės ir energetikos rinkos demonopolizavimo, o rezultatą pajuto kiekvienas Lietuvos gyventojas – sumažėjo dujų kaina. Antrą vietą tarp institucijų jis skyrė Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri, jo vertinimu, sugebėjo pa­siekti tokį profesionalumo lygį, kuris leidžia atskleisti, ko gero, stambiausius korupcinius ry­šius Lietuvoje, o jos vadovui Sauliui Urba­na­vi­čiui už tai skirtų geriausio valstybės tarnautojo vardą.

O jei reikėtų įvardyti prasčiausiai savo funkcijas vykdančią instituciją, A.Adomėnas nurodytų Sveikatos apsaugos ministeriją: „Nes visi Lietuvos gyventojai moka dideles privalomojo svei­katos draudimo įmokas, bet nemokamų svei­katos apsaugos paslaugų negauna, o jei gau­na, tai pavėluotai ir nekokybiškas.“

Tikimės, kad taip – pagal pasiektus re­zul­ta­tus, o ne partiškumą, asmenines simpatijas ar, kaip paaiškėjo netyčia prisisegusiame laiš­ke, organi­zuojant „palaikymo akciją“ sa­vam vadovui, „Vei­do“ rengiamuose rinkimuose balsavo dauguma.

Beje, politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Alminas Mačiulis (55 m.)

Vyriausybės kancleris

Išsilavinimas: VGTU, transporto inžinierius ekonomistas, socialinių mokslų daktaras

Stažas valstybės tarnyboje: 25 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2782 eurai

Šeima: žmona Lidija, medikė, duktė Irmunda, finansininkė, ekonomistė, sūnus Lukas, medicinos studentas

Pomėgiai: kelionės, aktyvus poilsis gamtoje, skaitymas

Diana Vilytė (52 m.)

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė

Išsilavinimas:  VU, ekonomistė

Stažas valstybės tarnyboje: 1,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2630 eurų

Šeima: gyvenimo draugas – Tomas

Pomėgiai:  domisi visais „gyvenimo kaip reiškinio aspektais“; iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daug nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos

Arūnas Dulkys (43 m.)

Valstybės kontrolierius

Išsilavinimas: VU, ekonomistas, socialinių mokslų dr.

Stažas valstybės tarnyboje: 10 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 3600 eurų

Šeima: žmona Dalia, dukros Kotryna (18 m.),

Barbora (16 m.), Ditė (9 m.)

Pomėgiai: istorinė, politinė, grožinė literatūra, kino menas; knygų „Lietuvos banknotai“, „Lietuvos monetos“ konsultantas ir bendraautoris, trijų dokumentinių filmų ciklo „Iš lito istorijos“ konsultantas

Robertas Klovas (44 m.)

Aplinkos ministerijos kancleris

Išsilavinimas: VU, teisė

Stažas valstybės tarnyboje: 21 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 3121 euras

Šeima: žmona Gintarė, 3 vaikai: Adomas (15 m.), Rūta (4 m.), Emilis (2 m.)

Pomėgiai: sportas, kelionės, medžioklė

Dainoras Bradauskas (50 m.)

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

Išsilavinimas: VU, ekonomistas

Stažas valstybės tarnyboje: 26 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 2469 eurai

Šeima: žmona Airė, sūnus Karolis, dukra  Arielė

Pomėgiai: netrukdo darbui

Osvaldas Šarmavičius (60 m.)

Valstybės tarnybos departamento direktorius

Išsilavinimas: KTU, inžinierius technologas, MRU, teisė (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 18 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2500 eurų

Šeima: žmona  Aldra, sūnūs Jurgis ir Vainius

Pomėgiai: Lietuvos ir Europos istorija

Egidijus Skrodenis (35 m.)

Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius

Išsilavinimas:  VGTU, miestų statyba ir planavimas (diplominis darbas parengtas ir apgintas Erfurto (Vokietija) technikos universitete); VGTU, miestų inžinerinės informacinės sistemos (magistras); nuo 2006 m. VGTU doktorantas

Stažas valstybės tarnyboje: 9 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2600 eurų

Šeima: nevedęs

Pomėgiai: badmintonas, skaitymas, kelionės

Remigijus Baniulis (52 m.)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius

Išsilavinimas: Rusijos Federacijos VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademija, priešgaisrinės technikos ir saugumo inžinierius

Stažas priešgaisrinėje apsaugoje: 33,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2755 eurai

Šeima: žmona Renata – ugniagesių gelbėtojų mokyklos skyriaus vedėja,  sūnūs Evaldas (28 m.), Martynas (25 m.), Dominykas (16 m.)

Pomėgiai: krepšinis, numizmatika, sodo darbai

Jūratė Raguckienė (55 m.)

Užsienio reikalų ministerijos kanclerė

Išsilavinimas: LEU, matematika, MRU, viešasis administravimas (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 23 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2948 eurai

Šeima: vyras Egidijus

Pomėgiai: kelionės, knygų skaitymas, asilų statulėlių kolekcionavimas

Šarūnas Keserauskas (41 m.)

Konkurencijos tarybos pirmininkas

Išsilavinimas: VU, teisė; Londono universiteto Karaliaus koledžas, Europos studijos; filosofijos daktaras (teisės srityje)

Stažas valstybės tarnyboje: 5 m. valstybės tarnyboje Lietuvoje, 2 m. Jungtinės Karalystės sąžiningos prekybos tarnyboje

Atlyginimas iki mokesčių: 2753 eurai

Geriausi 2016 m. valstybės tarnautojai (11–21 vietos)

11.                 Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

12–14.           Arūnas Kazlauskas, Teisingumo ministerijos kancleris

12–14.           Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

12–14.           Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė

15–16.           Giedrius Krasauskas, Prezidento kanceliarijos kancleris

15–16.           Romas Valentukevičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas

17.                 Dalia Miniataitė, Žemės ūkio ministerijos kanclerė

18.                 Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas

19–21.           Daiva Raudonienė, Seimo kanclerė

19–21.           Živilė Mikėnaitė, Kalėjimų departamento direktorė

19–21.           Feliksas Dobrovolskis, Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius

Geriausios 2016 m. valstybės institucijos

1.                   Valstybės kontrolė

2.                   Viešųjų pirkimų tarnyba

3.                   Finansų ministerija

4.                   Susisiekimo ministerija

5.                   Valstybinė mokesčių inspekcija

6.                   Konkurencijos taryba

7.                   Lietuvos bankas

8.                   Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

9.                   Ūkio ministerija

10.                 Teisingumo ministerija

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

BFL

„Švietimo ir mokslo ministrės paskyrimas – daugiau nei akivaizdus patvirtinimas, kad ši Vyriausybė yra tarsi dublerių rinktinė: maža, kad nuo kadencijos pradžios pasikeitė šeši iš keturiolikos ministrų, dalies jų skyrimas dažnai vyko iš antro ar trečio karto, nes Prezidentė pirmuoju bandymu Darbo partijos kandidatus stengėsi atmesti“, – pastebi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.

O antras ar trečias kandidatas dažnai būna silpnesnis nei pirmasis. A.Krupavičiaus vertinimu, ir dabar „darbiečių“ pirmasis pasirinkimas – Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas buvo kur kas stipresnis kandidatas, turintis ir dalykinės, ir politinės, ir vadybinės patirties. Taip, kelią tapti ministru jam užkirto slapta specialiųjų tarnybų pažyma. „Bet argumentus, kodėl netinka kandidatas, reikėtų paskelbti, o ne palikti versijoms. Lietuviškai politinei kultūrai būdinga kaltumo prezumpcija, nors turi būti nekaltumo prezumpcija. Viešumas čia – vienintelis tikras vaistas“, – neabejoja  A.Krupavičius.

Tiesa, antras „darbiečių“ pasirinkimas – Radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Edmundas Vaitekūnas, politologo vertinimu, buvo visai prastas: kandidatas neturi jokio pasirengimo tokiam postui, tad pagal tokį ministrų parinkimo modelį kiekvienas baigęs universitetą asmuo drąsiai gali pretenduoti į švietimo ir mokslo ministrus.

Vis dėlto tai, kad A.Pitrėnienė buvo tik trečiasis, o įskaičiuojant ir jos pirmtako skyrimo peripetijas – penktasis pasirinkimas, yra neginčijamas įrodymas, kad ji partijos nebuvo laikoma labai tinkama į šį postą. Žinoma, jos privalumas – kompetencija švietimo, tiesa, tik bendrojo lavinimo, srityje (juk yra dirbusi mokytoja, mokyklų direktore, savivaldybės švietimo skyriuje). Didelis pliusas, kad ji, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė, žino švietimo ir mokslo politikos darbotvarkę. Čia ji pranašesnė ir už savo pirmtaką Dainių Pavalkį, kuris ministrauti atėjo neturėdamas nei administracinės, nei politinės patirties ir privalėjo susivokti ne tik švietimo politikoje, bet ir politikoje apskritai.

„Ministro postas – ne ta vieta, kurioje reikia pradėti mokytis. D.Pavalkis – puikus bendravimui žmogus, bet ne specialistas: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose pateikdavo specialistų pateiktas ataskaitas, bet savo žinojimo ir patirties tikrai neturėjo“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė.

Tačiau, pasak A.Krupavičiaus, nors A.Pitrėnienė turi ir kompetencijos švietimo srityje, ir politinės patirties, bet politinio autoriteto – mažokai. Ji Seime antra kadencija, vadovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, bet toli gražu nėra pirmo ryškumo politinė žvaigždė nei partijoje, nei parlamente. Ji gana menkai matoma viešojoje erdvėje, nors pagal savo pareigas – juk vadovauja tokiam svarbiam komitetui – galėjo būti matomesnė. Be to, naujame poste jos darbą apsunkins ir tai, kad ministerijos komanda labai išretėjusi, o aukštojo mokslo klausimais, kuriais ministrė patirties neturi, ministerijos vadovybėje nelikus viceministro Rimanto Vaitkaus, nelabai daug kas galės padėti.

Nors abejojančiųjų naujosios ministrės kompetencija ir tinkamumu tokiam svarbiam postui nemažai, tenka konstatuoti, kad ji, deja, neiškris iš Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabineto konteksto.

„Kai pasitraukė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis (nors kaip liberalas ir nepritariau pastarojo iniciatyvoms sveikatos apsaugos srityje), Vyriausybėje neliko ministrų, kurie turi viziją, planą, didesnių savo kuruojamos srities pertvarkų ambicijų, kurie gali pateikti naujų įžvalgų, naujų siūlymų“, – vertina parlamentaras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, beje, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės susisiekimo ministras.

Jo nuomone, profesionaliai savo pareigas atlieka, puikiai savo sritį išmano užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o kiti ministrai – arba einamųjų techninių klausimų sprendėjai, arba jų tikslas yra pabūti valdžioje, tačiau jokių didesnių tikslų pertvarkant, modernizuojant jų kuruojamus sektorius, efektyvinant viešųjų finansų naudojimą nematyti. Pasak liberalo, plaukimas pasroviui tapęs Vyriausybės gyvenimo būsena ir kažkokių didesnių siekių šioje kadencijoje nei iš premjero, nei iš ministrų nematyti.

Maža to, ši Vyriausybė tapusi ir koalicijos partnerių politinių batalijų įkaite. Tą iliustruoja Darbo partijos viražai dėl švietimo ir mokslo ministro, kai be didesnių argumentų atšaukiamas ministras ir gauname naują, kuri didesnės kokybės nei pirmtakas nesuteiks. Kartelė ministrams nuleista labai žemai ir tai labai silpnina Vyriausybės kokybę.

Štai V.Mazuronį Aplinkos ministerijos vadovo poste pakeitęs „tvarkietis“ Kęstutis Trečiokas jau spėjo atsidurti opozicijos taikiklyje. Pasak E.Masiulio, jis labai arti interpeliacijos, nes priiminėja sprendimus, kurie neparemti teisės aktais: įsteigiamos įvairios aplinkos apsaugos struktūros, atsiranda nauji 42 etatai. „Apskritai ministerijos kuruojamose srityse padidėjo sumaišties – nė iš vieno sektoriaus negauname tiek nusiskundimų apie prieštaringą veiklą, kaip iš Aplinkos ministerijos. Neaišku, kokie ministro siūlomų reformų tikslai, o kartais susidaro įspūdis, kad prisidengiant efektyvesnio valdymo siekiu kišami ir partiniai interesai“, – pasakoja E.Masiulis.

Seimo narė R.Baškienė pritaria: „V.Mazuronio asmenyje matėme specialistą, o K.Trečiokui sudėtingiau dirbti. Negalima buvo ir pradėti vykdyti aplinkos centrų reformos neturint įstatyminių dokumentų, neišdiskutavus su regionais.“

Kukliai vertinama ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė: pasak E.Masiulio, su ja, atėjusia į Sveikatos apsaugos ministeriją po įvairių V.Andriukaičio pasažų, buvo siejamos viltys, kad tai žmogus, galintis priimti sprendimus. Tačiau aplinka, kuri yra Sveikatos apsaugos ministerijoje, ministrės entuziazmą sutvarkyti V.Andriukaičio pridirbtas problemas smarkiai sumažino.

A.Krupavičius primena, kad ministraujant V.Andriukaičiui bent buvo aišku, kur link jis ketina veikti, o dabar tai nėra aišku. Maža to, R.Šalaševičiūtė vis dar patenka į įvairias kontroversijas.

Kadencijos pradžioje Vyriausybės silpnąja grandimi vadintai socialinės apsaugos ir darbo ministrei „darbietei“ Algimantai Pabedinskienei prireikė poros metų, kol įsigilino į šią sritį. Ji į šį postą atėjo neturėdama ir politinės, ir bent kiek platesnio masto dalykinės patirties. Bet, kaip primena A.Krupavičius, pasirinko kolektyvinį veiklos stilių, susidėliojo komandą ir štai jos vadovaujamos ministerijos iniciatyva pateiktas naujo socialinio modelio projektas. Tiesa, tai dar ne įstatymų projektai, o tik diskusijoms pateiktos idėjas, tačiau jos pirmtakai ir to nesugebėjo padaryti.

Ūkio ministras socialdemokratas Evaldas Gustas – beveik nežinomas Lietuvoje žmogus. Pasak E.Masiulio, rimtesnių jo projektų nematyti, kaip ir jo paties. Seime projektus, neretai menkai reikšmingus, dažniausiai pristatinėja viceministrai. Kažkokių esminių pokyčių verslo sąlygoms palengvinti, investicinei aplinkai pagerinti nelabai esama. E.Masiulis pripažįsta: „Gal ūkio ministras – puikus vadybininkas, bet nebūtinai ši savybė svarbiausia ministrui. Man atrodo, kad ministras turi būti vizionierius, turėti viziją, kurios ateina įgyvendinti. Manau, E.Gustui tai nelabai būdinga.“

Politologas A.Krupavičius ūkio ministrą taip pat vertina kaip gerą vadybininką, žmogų, kuris girdi ir klausosi, nes jei nesi srities, už kurią atsakai, specialistas, bet užimi tam tikrą politinį postą, turi būti komunikatorius ir moderatorius, turi veikti komandoje, sugebėti girdėti ir mokėti atsirinkti.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis vertinamas kaip politikos grandas, bet ir jo mažai girdėti. A.Krupavičius primena, kad ir kitose Vyriausybėse buvo tylių ministrų, o garsieji nebūtinai padarė gerų reformų. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo matomas, bet jo reforma lig šiol kritikuojama. O teisingumo ministro pareigos – tylios ir saugios, be to, jokia paslaptis, kad J.Bernatonis ir ministro kabinete dirba partinį darbą socialdemokratams.

Finansų ministro socialdemokrato Rimanto Šadžiaus antrąjį ministravimą A.Krupavičius vertina geriau nei pirmąkart – Gedimino Kirkilo Vyriausybėje jis buvo silpnas ministras. Ministerija labai gerai įgyvendino euro įvedimo procesą. Politologo vertinimu, apskritai profesiniu požiūriu Finansų ministerija stipri. Tačiau didžiausias priekaištas finansų ministrams – kad ši ministerija tėra valstybės buhalterija, nors turėtų būti ministerija, galvojanti, kaip uždirbti pajamų, iš kur gauti pridėtinę vertę. To nė vienas finansų ministras nesugebėjo suvokti, gal tik pirmasis – Romualdas Sikorskis buvo išimtis. Tad ir finansų ministrai – buhalteriai, kasininkai, biudžeto balanso skaičiuotojai, nors turėtų mąstyti plačiau.

Kiti ministrai sulaukia šiek tiek geresnių vertinimų. Net opozicijos atstovai vertina užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus profesionalumą. Teigiamai atsiliepiama ir apie „antrosios bangos“ ministrus: viduryje kadencijos į ją įsiliejusius ne iš politinio sluoksnio atėjusius vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, energetikos – Roką Masiulį. Naujieji vidaus ir energetikos ministrai puikiai išmano savo sritį, bet, kaip nuogąstauja E.Masiulis, jų pastangos pakeisti situaciją gali atsimušti į politinės valios priimti sprendimus stoką. Nors, pavyzdžiui, S.Skvernelis nuosekliai ir energingai imasi sistemos pertvarkos.

Beje, S.Skvernelis – ne tik dabar tarp populiariausių politikų: ir anksčiau, kaip policijos generalinis komisaras, jis buvo matomas ir iš teigiamos pusės. Anksčiau policija buvo tarp korumpuočiausių institucijų, o dabar pagerino savo įvaizdį – ir ne be S.Skvernelio įtakos. „Jis – ne tik savo srities profesionalas, bet ir strategiškai mąstantis, besirūpinantis savo sistemos garbės principais ministras. O štai į jo pirmtaką Dailį Barakauską buvo liūdna žiūrėti, nes ministro poste jis buvo kaip ne savo rogėse“, – lygina R.Baškienė.

Prie sėkmingesnių priskiriama taip pat „antrosios bangos“ Vyriausybės narė Virginija Baltraitienė. Tai patyrusi politikė, buvusi Seimo vicepirmininkė. Politikoje ji viską daro pamatuotai, nuosaikiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Kai kyla problemų jos kuruojamoje srityje, bando reaguoti, įsiklausyti į žemės ūkio organizacijas. A.Krupavičius pastebi, kad ji – viena iš „darbiečių“, turinčių autoritetą. Ir nors nėra iš ministrų revoliucionierių, atėjusių daryti sisteminių reformų, bet gali tęsti svarbius tai sričiai darbus.

„V.Baltraitienė baigusi žemės ūkio mokslus, sistemiškai dirbo Seime ir yra labai darbšti“, – giria kolegę Seime R.Baškienė ir priduria, kad geru ministru leidžia būti visuma – ir savo srities išmanymas, ir politinė bei vadybinė patirtis, ir darbštumas, veiklumas.

Atitinkančių tokius reikalavimus šioje Vyriausybėje nedaug. D.Pavalkis,  A.Pabedinskienė, R.Masiulis, S.Skvernelis vienus svarbiausių politinių postų valstybėje gavo net nebūdami bent kiek aktyvesni politikai, o pastarieji du – nė nebūdami partijų nariai. D.Barakauskas, K.Trečiokas, R.Šalaševičiūtė turi politinės patirties, tačiau ne ką nutuokia apie sritį, už kurią yra atsakingi.

Tačiau politologas A.Krupavičius retoriškai klausia: ar jų pirmtakai buvo geresni? Tik partinės lesyklėlės puoselėjimu garsėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Tragikomišku personažu taip ir liko kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Už premjero visą laiką slėpėsi vienos kadencijos politikas – energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Į skandalą dėl diplominio darbo autorystės ir europinių pinigų saviems skirstymo pateko ūkio ministras Dainius Kreivys. Taip reformų ir nesugebėjo nė pradėti du per kadenciją socialinės apsaugos ir darbo ministrai – Rimantas Dagys ir Donatas Jankauskas. Skandalai privertė atsistatydinti ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Krizės akivaizdoje abejotinų sprendimų priėmęs finansų ministras Algis Šemeta išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin. Rasai Juknevičienei vadovaujant šalies krašto apsaugai labiausiai sumažėjo šiai sričiai skiriamas BVP procentas. G.Steponavičius darė reformą, bet ji lig šiol kritikuojama. O kuris stipresnis užsienio reikalų ministras – L.Linkevičius ar jo pirmtakas Audronis Ažubalis?

Beje, ir A.Kubiliaus Vyriausybėje kai kurie ministrai padarė atvirkštinę, nei Vakaruose priimta, karjerą – pirma tapo ministrais, o paskui įsitraukė į partinę veiklą, kaip kad D.Kreivys ar Remigijus Šimašius. Ir į vieną svarbiausių – finansų ministro postą valdančiosios partijos neturėjo tinkamo kandidato, tad pasirinko nepartinę Ingridą Šimonytę.

Ir praėjusios kadencijos Vyriausybę krėtė perturbacijos: likus metams iki rinkimų praradimų buvo lygiai tiek pat, kiek išgyveno dabartinė, – buvo pasikeitę šeši iš keturiolikos ministrų, rinkimų metais pakeistas dar vienas.

O jei lyginsime Vyriausybių galvas, A.Kubilius buvo vizionierius, bet sunkiai suvokiantis kasdienybės realijas, o Algirdas Butkevičius, atvirkščiai, neužsimerkia prieš nūdienos žmonių rūpesčius, bet idėjų ateičiai net nebando formuluoti.

A.Kubiliaus Vyriausybės narys E.Masiulis pripažįsta: neideali nei ankstesnė, nei dabartinė Vyriausybės, apskritai visos koalicinės Vyriausybės pasmerktos būti margos, nes skirtingi koalicijos partneriai kelia ministrams skirtingus standartus. Bet eksministras ankstesniojo Ministrų kabineto pranašumu laiko tai, kad ambicijos ir  tikslai buvo didesni, buvo veikiama aktyviau. „Nebūtini visais atvejais sprendimai buvo teisingi, bet dabar sprendimų tiesiog visai nėra“, – lygina E.Masiulis.

Jo manymu, didžioji vyriausybių problema – kad partijos, eidamos į kiekvienus rinkimus, turėtų būti įvardijusios žmones, kuriuos sėkmės atveju deleguotų į atskiras kuravimo sritis, bet dabar to nėra. Tad paskui taip, kaip dabar Darbo partija, ir traukia iš rankovės bet kokius ministrus.

Lietuvoje vis dar imponuoja vadinamieji ministrai ekspertai. Tačiau tik atkūrus nepriklausomybę natūralu, kad politikų nebuvo, o per ketvirtį amžiaus partijos jau privalėjo jų išsiugdyti. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse tik maža dalis ministrų būna nepartiniai, o ministrai politikai vyriausybėse net rotuojami, keičia savo atsakomybės sritį.

„Partija turi politinę valią, o kaip ji bus vykdoma, jei remsimės tik ekspertais? Partijos siunčia savo prižiūrėtoją, kad ministerijos gerai vykdytų valdančiosios partijos ar koalicijos programą. Pasak Maxo Weberio, anksčiau valstybės tarnautojai būdavo iš aukštuomenės, bet įsigaliojus visuotinei rinkimų teisei atsirado renkami partiniai politikai, kurie galėjo būti iš darbininkų, mažiau išsilavinę, bet jie ėmė nurodinėti aristokratams valdininkams. Tai konfliktas nuo tų laikų, kai atsirado rinkimai, bet tai demokratijos logika, – aiškina politologas dr. Vytautas. Dumbliauskas. – Jei pripažįstame atstovaujamąją, parlamentinę demokratiją, partijas, jei laikomės taisyklės, kad ministrų postai – politiniai, pasirinkdami specialistų vyriausybes kirstume per demokratiją. Kam tada parlamentai, kurių dauguma formuoja vyriausybę, – rinkime ministrus pagal kompetenciją, skelbkime konkursus. Bet tokiu atveju turėtume daug vyriausybių, tačiau neturėtume vienos vyriausybės, nes kiekviena ministerija dirbtų sau. O kažkas turi matyti valstybę globaliai.“

Iš tiesų anomalija, kad Lietuvoje partijos turi po keliolika tūkstančių narių, bet tarp jų neatsiranda penkių šešių tinkamų į ministrus. Tad, pasak V.Dumbliausko, partijos nevykdo vienos esminių savo funkcijų – atrinkti, ugdyti, parengti tinkamus kadrus valstybei valdyti.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Loreta Graužinienė Seimo pirmininko pareigas eina dar tik pusketvirto mėnesio, bet, pasirodo, ir tiek laiko užtenka savo reitingams suniokoti. Taip, L.Graužinienė iš tiesų aktyvi: ji daug kalba, daug žada, daug reikalauja, daug keliauja, daug siūlo, ji vis dar beatodairiškai gina Viktorą Uspaskichą, tačiau visa ši veikla Lietuvos gyventojams atrodo apgailėtinai.

Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, daugiau nei keturi penktadaliai respondentų pastarųjų mėnesių L.Graužinienės veiklą ir darbus vertina neigiamai, o teigiamai – vos 1,6 proc. Vidutiniškai Seimo pirmininkės veiklą vertina 16,8 proc. apklaustųjų. Taigi L.Graužinienė pagal neigiamus vertinimus ėmė lenkti net anksčiau išties prastais Seimo pirmininkais laikytus Arūną Valinską ir Viktorą Muntianą.
Kartu metų pradžioje nusprendėme pasidomėti ir kaip Lietuvos gyventojai vertina ministrus, tai yra paprašėme išskirti prasčiausiai dirbantį ministrą. Kadangi jie darbuojasi jau daugiau nei metai, per tiek laiko tikrai pasimatė, kas yra kas. Taigi, respondentų vertinimu, prasčiausiai šiandien dirba ūkio ministras Evaldas Gustas, vidaus reikalų ministras Dailis A.Barakauskas ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Juos prie blogiausių priskyrė 38,4 proc. apklaustųjų. Beje, pagal prastus vertinimus J.Bernatoniui ant kulnų lipa socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Na, o mažiausiai neigiamų vertinimų sulaukė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, užsienio reikalų ministras Linas A.Linkevičius ir švietimo bei mokslo ministras Dainius Pavalkis. Palyginti su ankstesnių apklausų rezultatais, šį kartą mažiau neigiamų vertinimų sulaukė finansų ministras Rimantas Šadžius ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis P.Andriukaitis.

Kaip jūs vertinate Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pastarųjų mėnesių veiklą ir darbus? (proc.)

Neigiamai    81
Vidutiniškai    16,8
Teigiamai    1,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6

Išskirkite , jūsų nuomone, prasčiausiai dirbantį ministrą (proc.)

Evaldas Gustas (ūkio)    14,4
Dailis Alfonsas Barakauskas (vidaus reikalų)    13,4
Juozas Bernatonis (teisingumo)    10,6
Algimanta Pabedinskienė (socialinės apsaugos ir darbo)    10,4
Jaroslavas Neverovičius (energetikos)    9,4
Vytenis Povilas Andriukaitis (sveikatos apsaugos)    9,2
Valentinas Mazuronis (aplinkos)    7
Visi dirba blogai    6,8
Rimantas Šadžius (finansų)    4,2
Vigilijus Jukna (žemės ūkio)    3,6
Šarūnas Birutis (kultūros)    2,2
Juozas Olekas (krašto apsaugos)    2,2
Visi dirba gerai    2,2
Dainius Pavalkis (švietimo ir mokslo)    1,4
Nežinau / neturiu nuomonės    1,4
Linas Antanas Linkevičius (užsienio reikalų)    1
Rimantas Sinkevičius (susisiekimo)    0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 6–8 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Vienų darbo metų Algirdo Butkevičiaus vadovaujamoje Vyriausybėje pakako, kad beveik pusė Ministrų kabineto narių užsimanytų pirma pasitaikiusia proga iškeisti darbą ministerijose į jaukią, šiltą ir gerai apmokamą Europos Parlamento nario veiklą.

Praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė rado progą pagirti Vyriausybę, mininčią vienų metų darbo sukaktį.
Šis prezidentės poelgis buvo toks netikėtas, kad daugelis pamanė, jog pagyros Vyriausybei – tik pretekstas atsidėkoti premjerui Algirdui Butkevičiui už tai, kad šis nutarė nekonkuruoti prezidento rinkimuose, vietoj savęs išstatydamas europarlamentarą Zigmantą Balčytį. Gali būti, tai teisingas spėjimas, nors dar didelis klausimas, kuris konkurentas rinkimuose D.Grybauskaitei būtų parankesnis: jos atvirai prisibijantis A.Butkevičius ar jokių kompleksų prezidentės atžvilgiu neturintis, Europos Parlamente patirties įgijęs, dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuosekliai kovojantis ir žmogiškai šiltas Z.Balčytis.
Ne ką mažiau tikėtina, kad prezidentė surado šiltų žodžių Vyriausybei, nes jai dabar labai reikia sąjungininko kovoje su Seimu, kurio pirmininkė Loreta Graužinienė ir Darbo partijos kandidatas prezidento rinkimuose, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas kasdienę D.Grybauskaitės kritiką pavertė savo pagrindine veikla.
Lygiai gali būti, jog viešos pagyros Vyriausybei tebuvo rafinuotas pasišaipymas, kartu primenant visuomenei, kad A.Butkevičiaus vadovaujamą Ministrų kabinetą galima girti tik už tai, kad jis sugebėjo pratęsti nesugadindamas bent keletą ankstesnės Vyriausybės pradėtų projektų. Pažiūrėkime, už kokius darbus ministrai nusipelnė prezidentės pagyros.
Pirmas darbas – sėkmingas pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Taip, pirmininkauta tikrai sėkmingai, tik kieno čia didesnis nuopelnas – Lietuvos diplomatinio korpuso, sugebėjusio ne tik organizuoti ir pravesti dešimtis įvairaus lygio susitikimų, posėdžių, konferencijų, bet ir užglaistyti visus nusišnekėjimus bei nesąmones, kurių per tą laiką sugebėjo padaryti naujai iškepti ministrai, ar Vyriausybės, kurios nariams neretai būdavo patyliukais dėkojama už tylėjimą?
Antras darbas – kova dėl energetinio savarankiškumo, atlaikant Rusijos koncerno „Gazprom“ spaudimą. Ar reikia priminti, kad šis spaudimas atlaikytas tik dėl primygtinio D.Grybauskaitės spaudimo Vyriausybei, nes pats A.Butkevičius, jei tik būtų galėjęs, būtų sutikęs su bet kokiais „Gazpromo“ reikalavimais mainais į bent simbolinę dujų kainų nuolaidą? Galime tik džiaugtis, kad premjeras labiau bijo prezidentės nei „Gazpromo“ direktorių, o kartu prisiminti, kad kova su „Gazpromo“ monopolija, įgyvendinant III ES energetikos paketą, buvo pradėta prieš trejetą metų, kai tuometis opozicijos lyderis A.Butkevičius visaip kritikavo šią kovą…
Trečias darbas – sėkmingai tęsiama Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba. Ar reikia priminti, jog toji statyba pradėta gerokai prieš A.Butkevičiaus Vyriausybei pradedant darbą, o patys socialdemokratai ir jų partneriai Vyriausybėje metus laiko be perstojo darė viską, kad terminalo statyba būtų sužlugdyta? Dėkoti D.Grybauskaitė gali nebent už tai, kad A.Butkevičius vis dėlto nesiryžo nei terminalo statybos finansavimo nutraukti, nei terminalą statančios įmonės vadovo pakeisti. Ir tai tik todėl, kad po „Chevrono“ išvarymo ir nuolat atidėliojamo sprendimo dėl Visagino atominės elektrinės statybos skandalas dėl visu greičiu statomo SGD terminalo būtų pernelyg akivaizdus darbas Rusijos energetikų naudai.
Ketvirtas darbas – atsakingai tvarkomi finansai. Vėlgi reikėtų priminti, kad šiuos metus Vyriausybė gyveno pagal savo pirmtakės parengtą valstybės biudžetą, Seime patvirtintą opozicijos balsais, nes dalis valdančiųjų partijų nenorėjo už jį balsuoti. Iš esmės tai padėkojimas Vyriausybei už tai, kad ji tiesiog atsakingai elgėsi ir nešvaistė pinigų, kartu primenant, jog praeityje būta visai kitokio elgesio pavyzdžių.
Penktas darbas – sėkmingai rengiamasi euro įvedimui. Tikriausiai vienintelis šios Vyriausybės darbas, kuris nuo pradžių daromas nuosekliai, neraginant ir nespaudžiant. Ne veltui sakoma, kad finansų ministras Rimantas Šadžius – vienas mėgstamiausių D.Grybauskaitės ministrų, kurio veiklos (beje, kaip ir energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus) prezidentė dar nė karto nėra kritikavusi viešai.
Gal už uždarų durų Finansų ministerijos vadovui ir pasakoma kas nors aštriau, bet faktas akivaizdus – R.Šadžius yra vienas iš dviejų Socialdemokratų partijos į Vyriausybę deleguotų ministrų, kitų metų gegužę nebandysiančių laimės Europos Parlamento rinkimuose. Kaip, beje, ir Linas Linkevičius, vadovaujantis sėkmingai ES pirmininkavimą įgyvendinusiai Užsienio reikalų ministerijai.
O štai kiti penki (iš septynių) socialdemokratų ministrų A.Butkevičiaus Vyriausybėje jau pareiškė norą kitais metais kelti sparnus į Briuselį. Prieš porą savaičių paskelbtas pirminis LSDP kandidatų į Europos Parlamentą sąrašas tiesiog pribloškė: sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, teisingumo ministras Juozas Bernatonis, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, ūkio ministras Evaldas Gustas, susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.
Taip pat mesti Seimą nori jo vicepirmininkas, Europos komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Seimo vicepirmininkas Algirdas Sysas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, Seimo Alinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas. Jeigu Birutė Vėsaitė nebūtų buvusi atstatydinta pavasarį, ji būtų šešta iš Ministrų kabinetą palikti norinčių socialdemokratų.
Nieko panašaus nėra buvę nei 2004-aisiais, kai socialdemokratai irgi buvo valdančioji partija, bet EP rinkimuose dalyvavo tik vienas jų ministras – Z.Balčytis, nieko panašaus nėra ir kitose valdančiosios koalicijos partijose: „darbiečiai“ į Europos Parlamentą nekelia nė vieno ministro, „tvarkiečiai“ – tik tykųjį, vis kritikos sulaukiantį vidaus reikalų ministrą Dailį Barakauską, kurio tikimybė ten patekti, švelniai tariant, nedidelė.
Socdemų ministrų noras pasprukti į Europos Parlamentą – tai noras nusikratyti atsakomybės už Vyriausybės neveiklos pasekmes. Mat šiandien jausmas toks, tarsi skristume oro balionu virš bedugnės į niekur. Vėjas blaško balioną kur nori, šis smunka žemyn, o sėdintieji krepšyje, neturėdami supratimo, kaip jį valdyti, tiek ir tedaro, kad bando, mėtydami balastą, pratęsti laiką iki katastrofos.

Socdemų ministrų noras pasprukti į Europos Parlamentą – tai noras nusikratyti atsakomybės už Vyriausybės neveiklos pasekmes.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė “išbrokavo” per mažai būsimo Ministrų kabineto narių – duris derėjo parodyti dar mažiausiai trims pretendetams. Pusės viso pateiktojo ministrų kabineto narių kompentencija ir reputacija kertasi su Konstitucijoje įtvirtintu atsakingu valdymu.

Per keletą pastarųjų savaičių politinė atmosfera šalyje įkaito iki virimo temperatūros – visuomenė susiskirstė į dvi frakcijas: aukštus moralinius ir profesinius reikalavimus pretendentams į ministrus keliančios prezidentės Dalios Grybauskaitės šalininkus bei naujosios valdančiosios daugumos gerbėjus, kuriuos įtikina Darbo partijos verkšlenimai, girdi, D.Grybauskaitė ignoruoja tautos valią ir neleidžia rinkimus laimėjusioms partijoms skirti į ministrus politikų, kuriems mandatą suteikė tauta.
Pirmiausia derėtų aiškiai pasakyti, kad nei prezidentė, nei remiantieji jos principingą laikyseną dėl ministrų moralinio veido ir kompetencijos rinkimų rezultatų nekvestionuoja. Tauta turi teisę rinkti tuos, kuriuos mano esant geriausius atstovauti jos interesams. Ir šie išrinktieji tautos atstovai gali užimti bet kuriuos parlamentinių komitetų vadovų ar Seimo vadovybės postus, į kuriuos juos skiria jų frakcijos ir tam pritaria atitinkamas skaičius Seimo narių.
Tačiau visame demokratiškame pasaulyje reikalavimai, keliami parlamentarams, nėra tapatūs reikalavimams, kurie keliami pretendentams į ministrus. Parlamentarui taikomi kur kas žemesni kvalifikaciniai kriterijai nei Vyriausybės nariui. Seimo nariui užtenka atitikti minimalius – pilietybės, teistumo, amžiaus cenzo reikalavimus.
Mat parlamentarų, nelygu šalis, paprastai būna šimtai (Lietuvoje – 141), todėl vieno parlamentaro galima padaryti žala nėra tokia juntama, kaip ministro, kurių būna vos keliolika (nesvarbu, kokio dydžio valstybė) ir kurie kuruoja visą didžiulę kokią nors sritį. Todėl jei į ministrus pateks neišmanėlis (neturintis aukštojo mokslo diplomo, nemokantis pagrindinių ES darbinių kalbų), nesuvokiantis savo valdomos srities subtilybių, prastos reputacijos ar net korumpuotas asmuo, jis padarys didžiulę ar net nepataisomą žalą visai valstybei. Ir čia neužtenka kaip Viktorui Uspaskichui su partijos “bičais” pasakyti: “Mes žinome kaip.”
Su šituo, beje, visiškai sutinka ir ilgametę parlamentinio bei diplomatinio darbo patirtį turintis socialdemokratas, paskirtojo premjero dešinioji ranka koalicijos derybose Juozas Bernatonis. Paklaustas, ar skiriasi kvalifikaciniai reikalavimai eiliniam Seimo nariui ir ministrui, J.Bernatonis atvirai dėstė: “Be abejo, skiriasi. Seimo narys yra renkamas tautos: kas gali būti Seimo nariu, apibrėžta Konstitucijoje ir įstatymuose. O štai ministrai yra skiriami ir turėtų būti tokie, kurie sėkmingai vadovaus savo valdymo sričiai.”
Deja, paskirtasis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius apie tai nešneka.

Premjeras A.Butkevičius prisiėmė atsakomybę ir už nevykėlius <…>

Dar bent keturi ministrai neatitinka konstitucinio atsakingo valdymo reikalavimų <…>

Konstitucinis Teismas kol kas nėra suformulavęs doktrinos, kas yra “atsakingas valdymas”, tačiau daugelyje ankstesnių Konstitucinio Teismo nutarimų yra aiškiai išdėstyta, kas yra “atsakingo valdymo” principas ir, kam jis taikomas.
Štai, Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarime konstatuota, kad “dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami” ir kad “profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą”.
“Iš tokių bendrųjų reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminėtini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą) išmanymas, valstybinės kalbos geras mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačių interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendri reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kt. Gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą.
Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir atitinkamus reikalavimus asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą. Minėta ir tai, kad valstybės tarnybos santykiai gali ir turi būti reguliuojami diferencijuotai, atsižvelgiant į valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumus, šių institucijų vietą visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, jų kompetenciją, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinas profesines savybes, kitus svarbius veiksnius. Todėl teisės aktais gali būti nustatyti specialūs reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje – specialiosios sąlygos siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. <…> Iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt.”, – sakoma Konstitucinio Teismo nutarime, aiškinančiame atsakingo valdymo principą, keliamą visiems visų lygių valstybės tarnautojams, ministrams, taip pat.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas, kurį paskelbė KT teisėjai: Armanas Abramavičius, Egidijus Jarašiūnas, Egidijus Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Jonas Prapiestis, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas yra galutinis ir neskundžiamas.
Todėl keista, kad vis dar kyla diskusijos, kad į ministrus gali pretenduoti Seimo girtuokliai, įtartinais korupciniais ryšiais ar ryšiais su svetimų valstybių politikais susiję asmenys, taip pat asmenys, neturintys kompetencijos tose srityse, kurioms jie pretenduoja vadovauti ar tinkamai nemokantys nė vienos ES darbinių kalbų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visuomenėje vyraujanti užsienio kalba rodo politikų išprusimo lygį ir valstybės geopolitinę orientaciją.

Prisigyvenom. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikrins kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias. Perskaičius šią žinią iš karto atmintyje iškilo legendinė Algirdo Brazausko frazė apie ministerijų sekretorius: specialistai, moka anglų kalbą. Jo, “bekalbio”, supratimu, anglų kalbos mokėjimas buvo išskirtinis kokybės ženklas, o ne savaime suprantamas dalykas.
Tikriausiai dar visi prisimename, kaip 2003-iųjų kovo mėnesį į Briuselį nuvykęs naujai išrinktas prezidentas Rolandas Paksas į angliškai užduotą žurnalisto klausimą sugebėjo išlementi vos kelis žodžius, o toliau bendravo per vertėją. Štai ką reiškia gūdžios provincijos rinkta valdžia. Ar kam būtų galėjusi net mintis kilti, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje kas nors nesugebės laisvai angliškai kalbėti, kai pats premjeras jau prieš pusantro dešimtmečio Tomo Clancy trilerius originalo kalba skaitė, o dieną su “Financial Times” pradėdavo?
Deja, tikrovė tokia: nors jau greit dešimtmetis esame visateisiai NATO ir ES nariai, viršutiniame Lietuvos politinės valdžios ešelone dar pilna veikėjų, kurių anglų kalbos žinios, švelniai sakant, per menkos tam, kad būtų galima deramai atstovauti valstybės interesams. Bet ko stebėtis, jeigu trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai (paradoksas – visi jie Europos Parlamento nariai!) angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka! Viktoras Uspaskichas, kiek teko girdėti, netgi gimtąja rusų sunkokai rašo, o jo pastangas užrašyti tekstą lietuviškai įamžinusi fotografija keleri metai juokina “Facebook” ir “Google+” narius.
Tačiau tai juokas pro ašaras. Šiandieniniame pasaulyje politikas, ypač nedidelės valstybės, nemokantis bent poros užsienio kalbų, yra paprasčiausiai nevisavertis. Kas iš to, kad formaliai lietuvių, kaip ir kitų valstybių narių kalbos, yra viena iš oficialių NATO bei ES kalbų? Jos vartojamos nebent oficialiomis progomis. Tai Vokietijos užsienio reikalų ministras gali sau leisti prabangą į angliškai užduotą klausimą atsakyti vokiškai (nors tai iš karto sukėlė tegu nedidelį, bet skandalą, ir buvo suvokta kaip Vokietijos akibrokštas kitų valstybių atžvilgiu).
Šiaip NATO kalbama angliškai (nors su prancūzais vis dėlto geriau prancūziškai), Europos Komisijoje ilgą laiką darbinė buvo prancūzų, o dabar, po istorinės plėtros į Vidurio Europą, ją išstumia anglų kalba. Vis dėlto norint greičiau rasti sutarimą su vieningos Europos varikliais – vokiečiais ir prancūzais, reikia vartoti jų gimtąsias kalbas. Tokia tikrovė, net jeigu ji kam nors ir nepatinka.
Politika, ypač rimtoji, užkulisinė, visuomet daroma kaip galima siauresniame žmonių rate, geriausiai – akis į akį, be jokių vertėjų ar vertėjaujančių patarėjų. Jeigu į Briuselį nuvykęs Lietuvos politikas nesugeba su savo kolega bendrauti laisvai ir neformaliai, jeigu negali, pamatęs Europos Parlamento ar Komisijos koridoriuje reikiamą žmogų, užkalbinti jo ir trumpai aptarti norimo reikalo, tokiam politikui šiais laikais nebėra ką veikti ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime.
Mes kažkaip pamirštame, kad ne tik ministrai, bet ir Seimo nariai turi nuolat bendrauti su savo kolegomis tiek ES, tiek Europos Taryboje, tiek kitose tarptautinėse komisijose, forumuose, delegacijose. Klausimas – kokia dalis naujosios Seimo daugumos atstovų, pirmiausia komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų, laivai kalba angliškai, prancūziškai ar vokiškai, yra, švelniai tariant, įdomus.
Kalbų atžvilgiu atsilikę ne tik Lietuvos politikai, bet ir visa visuomenė. Kaip rodo apklausos, lig šiol populiariausia ir geriausiai mokama užsienio kalba šalyje yra rusų, angliškai kalba tik jaunimas, kitos svarbiausios Europos kalbos – prancūzų ir vokiečių – yra egzotika, lygiai kaip artimiausių kaimynų – lenkų, latvių, skandinavų. Lietuva iš esmės yra „bekalbė“, šiuo požiūriu smarkiai atsilikdama nuo estų, kurie kadaise iš principo „pamiršo“ rusų kalbą ir prabilo angliškai. Gerai pamenu, kaip tais laikais Lietuvoje būdavo šaipomasi iš sunkiai, su siaubingu akcentu angliškai vograujančių estų.
Praėjo du dešimtmečiai, ir šiandien jau estai gali šaipytis iš savo pietinių kaimynų – latvių, kurių buvęs finansų ministras Atis Slakteris įėjo į istoriją, tiesioginiame “Bloomerg” televizijos eteryje į klausimą, kas nutiko, kad Latvija priversta prašyti Tarptautinio valiutos fondo paramos, su baisiu akcentu atsakydamas: „Nasing spesal.“
Tuomet kalbėta, kad šis finansų ministro apsijuokimas prieš visą pasaulį (Latvijos diplomatija nesėkmingai stengėsi, kad interviu būtų pašalintas iš “Bloomberg” archyvų), papiktinęs Latvijos visuomenę, smarkiai prisidėjo prie politinės krizės, privedusios prie vyriausybės žlugimo. Mes tuomet irgi šaipėmės, bet gali būti, kad netrukus ir mes, kaip latviai, turėsime raudonuoti dėl kokio nors naujosios valdžios atstovo viešo nusišnekėjimo, pralinksminsiančio pasaulį, bet ne Lietuvą.
Vyraujanti užsienio kalba rodo ne tik visuomenės išprusimo lygį, bet ir valstybės politinę orientaciją. Tai nėra atsitiktinumas, kad dauguma estų geriau ar blogiau, bet kalba angliškai, kaip nėra atsitiktinumas, jog Lietuvoje anglų kalbą geriau įvaldę dešinieji politikai, o užsienio kalbos egzaminą prezidentės kabinete teks laikyti kairiosios daugumos kandidatams į ministrus.
Estai, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo priėmę strateginį sprendimą orientuotis tik į Vakarus apskritai ir į Skandinaviją konkrečiai, užsienio kalbų politikoje neišradinėjo dviračio. Jie tiesiog perėmė Skandinavijos (kurios lingua franca yra anglų) praktiką, kai visi užsienio filmai ar pramoginės laidos per televiziją rodomi originalo kalba su subtitrais nacionaline kalba. Šį sprendimą palengvino tai, kad pirmuosius po nepriklausomybės atkūrimo parlamento rinkimus Estijoje laimėjo jauno, tik trisdešimtmetį atšventusio, puikiai angliškai kalbančio istoriko Marto Laaro vadovaujama partija.
Lietuvoje tuo pat metu į valdžią grįžo šešiasdešimtmetis kompartijos bosas Algirdas Brazauskas, kuris vėliau ilgai, kruopščiai, bet nesėkmingai bandė išmokti anglų kalbą. Angliškai nemokėjo ir tuometis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas (bet užtai abu jie mokėjo lenkiškai), angliškai mokytis teko ir kitam ilgamečiam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui. Netgi šešerius metus A.Brazausko Vyriausybėje Lietuvos diplomatijai vadovavęs ne pats prasčiausias ministras Antanas Valionis, prieš sėsdamas vakarienės su kolegomis iš kitų ES šalių, ant kortelės susirašydavo, patarėjų padedamas, pagrindines mintis, kurias ketindavo pasakyti angliškai.
Štai todėl taip ir išėjo, kad tarsi į Vakarus besiorientuojanti Lietuva angliškus filmus per televiziją žiūri dubliuotus lietuviškai, o originalo kalba rodomi tik rusiški filmai. O į valdžią grįžę A.Brazausko politiniai anūkai, Lietuvos nelaimei, angliškai moka „su žodynu“, užtai rusiškai – kaip gimtąją.

Trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka.

„Veidas“, bendradarbiaudamas su vieno iš Lietuvos universitetų studentu, būsimuoju teisininku, atliko eksperimentą, kurio tikslas – patikrinti, ar valdžios atstovai reaguoja į paprastų piliečių jiems siunčiamus laiškus.
Studentas išsiuntė laiškus visiems Vyriausybės ministrams asmeniniais, viešai skelbiamais jų el. pašto adresais. Studentas rašė kamuojamas nežinios dėl savo ateities Lietuvoje, prašė atviro atsakymo apie jaunimo perspektyvas šalyje, kai jaunimo nedarbo lygis yra labai aukštas.
Iš 14 ministrų į studento laišką atsakė trys: finansų ministrė Ingrida Šimonytė, sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys ir dabar jau buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.
R.Palaitis atsakymą pateikė jau kitą dieną, tiesa, tik vienu sakiniu: „O į policiją bandėt stot?“ Studentui atsakius, kad ne, buvęs ministras vėl vienu sakiniu atrašė, kad tyrėjų, turinčių teisininko diplomą, nėra per daug.
I.Šimonytės atsakymas buvo išsiųstas kitą dieną po kreipimosi, 48 minutės po vidurnakčio. Išsamiame ir neformaliame laiške finansų ministrė siūlė atsikratyti įsišaknijusio mąstymo, kad „mums kažkas būtinai nepavyks“, taip pat prisiminė ir savo patirtį: „Pati kažkada atėjau į ministeriją dirbti per konkursą, be jokių protekcijų ir „blatų“, nors jaunimo nedarbas ir tuo metu nebuvo mažas.“
Sveikatos apsaugos ministro atsakymas atėjo po savaitės – nuskenuotas, pasirašytas ir persiųstas ministerijos Bendrųjų reikalų departamento darbuotojos. Laiške R.Šukys stengėsi uždegti pozityvumu, teigė, kad Lietuvos nepriklausomybė atvėrė tokias galimybes, apie kokias sovietmečiu jis net pasvajoti negalėjęs, ir palinkėjo studentui sėkmės.
Kiti ministrai, tarp jų ir aktyviai socialiniame tinkle „Google+“ viešai bendraujantis teisingumo ministras Remigijus Šimašius, ir švietimo ministras Gintaras Steponavičius, į studento kreipimąsi nereagavo.

Ministrų kabineto nariams pavyko realizuoti vos kas ketvirtą sau išsikeltą prioritetinį uždavinį.

Permainų koalicija ir jos Vyriausybė de facto jau baigė savo darbą, kad ir kas iš jos liktų po koalicijos brolžudystės. Rinkimų metais ir taip būdavo daugiau priešrinkiminės agitacijos nei atsakingo darbo, o šįsyk dar prisidės interpeliacija vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, inicijuota koalicijos brolių konservatorių, taip pat diskusijos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Tad daug racionalių darbų laukti nebeverta ir galima jau dabar susumuoti Ministrų kabineto darbus.
2008 m. lapkričio pabaigoje tuomet dar pretendentų į ministrus „Veidas“ paprašė įvardyti tris prioritetinius uždavinius, kurių atlikti jie ir eina į Vyriausybę. Deja, šiandien akivaizdu, kad tarp siekių ir rezultatų – praraja.
Tuomet kėlėme klausimą, ar gali ištraukti iš krizės debiutantų Ministrų kabinetas, mat trečdalis jo – neautoritetingi, neprognozuojami, nes nebuvo vadovavę net bent kiek didesniam kolektyvui. Šeši iš keturiolikos kadenciją pradėjusių ministrų poste neišsilaikė. Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vedlių neliko Vyriausybę iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų. Ūkio ministras Dainius Kreivys paslydo dėl privačių ir viešųjų interesų konflikto, paskyręs ES paramą savo mamos įmonei. Užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką dėl nuomonių skirtumo nušlavė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors jai taip ir nepavyko eliminuoti apsaugos ministro Gedimino Kazlausko, kad ir kiek ji viešai įrodinėjo, jog jis netinkamai atlieka savo darbą. Remigijų Vilkaitį iš kultūros ministro posto atšaukė pati jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs Algis Čaplikas pats atsistatydino dėl pavaldinio korupcijos skandalo. Tad šiandien šešiais iš penkiolikos atvejų tenka vertinti nebe tų, kurie prisiėmė įsipareigojimus kadencijos pradžioje, konkrečių darbų rezultatus.

Vertintini ne norai, o rezultatai
Kai kurių ministrų užmojai buvo kukloki ir sunkiai pamatuojami, bet kai kurių –  neadekvatūs realybei. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius šventai tikėjo, kad Lietuva pagal korupcijos lygį bus tarp dvidešimties skaidriausiųjų, nors šiandien yra vos 50-a.
Vis dėlto A.Kubilių reikia pagirti kaip krizės įkarštyje sugebėjusį suvaldyti valstybės finansus kur kas geriau nei daugelis kitų ES valstybių premjerų. Nors valstybės skola ir ūgtelėjo 2,4 karto, bet prie to nemažai prisidėjo jo pirmtako duoti įsipareigojimai ir būtinybė grąžinti ankstesnes skolas, o dabar skolos augimo tempai lėtėja. A.Kubilius pats asmeniškai bandė atverti verslui eksporto duris į autoritetingas užsienio kompanijas. Jis pirmas per 22-ejus nepriklausomybės metus išdrįso imtis energetikos pertvarkos, nors ir nespėjo pasistūmėti, kiek buvo užsimojęs.
Deja, premjeras padarė ir nedovanotinų klaidų: naktine mokesčių reforma pritrėškė privatų sektorių, neįgyvendino esminių viešojo sektoriaus reformų, ne be jo asmeninio indėlio užviręs FNTT skandalas ant kortos gali pastatyti energetikos projektų įtvirtinimo šansą.
Vis dėlto išskirtiniausia, ir ne tik šioje Vyriausybėje, – finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Jokiai partijai nepriklausanti ministerijos senbuvė – ne tik aukščiausio lygio savo srities specialistė, bet ir unikali tuo, kad nebijo viešai pasakyti pačių nemaloniausių, tačiau neišvengiamų dalykų, maža to, ir ne specialistui suprantama kalba. Jei ji būtų buvusi pasirinkta vadovauti Finansų ministerijai nuo pat kadencijos pradžios, būtų išgelbėjusi valdančiąją daugumą nuo naktinės reformos kracho: taupyti vis tiek būtų tekę (priešingu atveju galėjo kilti grėsmė lito stabilumui), bet gal kiek būtų skyręsis įstatymų projektų turinys, o labiausiai – šių veiksmų paaiškinimo visuomenei forma.
Politikos mėsmalėje neatsilaikė ir du A.Kubiliaus „protežė“ – ūkio ir energetikos ministrai D.Kreivys ir Arvydas Sekmokas. Pastarajam premjero ir prezidentės užnugaris padėjo išsaugoti postą, tačiau, nors ir išjudėję iš mirties taško, energetikos projektai gali nepasiekti bent jau stadijos „point of no return“. O D.Kreivys, nors pats atėjo iš verslo, išsiskyrė realybės nesuvokimu: jam, pavyzdžiui, atrodė, kad puikiai realizuotas ekonomikos skatinimo planas, nors ne ataskaitose, o natūroje jo rezultatai mikroskopiški.
O vienintelis šios Vyriausybės ministras, įgyvendinantis esminę – aukštojo mokslo reformą, Gintaras Steponavičius turi pripažinti, kad dalis jos neatitinka Konstitucijos.
Kai kurie kiti taip pat atliko gerų darbų, pavyzdžiui, teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo srities institucijose pagaliau įtvirtino interneto erą, taip daug procedūrų padarydamas skaidresnes ir paprastesnes, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius – ūkininkų turgelių, smulkių įmonėlių, kasos aparatų įvedimo maisto turguose iniciatorius, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis – Lietuvos, kaip tranzito valstybės, gaivintojas.
Tačiau jei matuosime Vyriausybę pagal jos sau prisiskirtą vardą – Permainų, apibendrinant galima būtų pasakyti, kad tai greičiau buvo permainų planavimo, bet ne esminių permainų Vyriausybė, nes juk jos vertė matuojama ne norais, o rezultatais. Vis dėlto, kaip dar 2008 m., „Veidui“ teisingai prognozavo tuomet eurokomisarė D.Grybauskaitė, po „karingojo neraštingumo laikotarpio“ valdant socialdemokratams bet kokiu atveju naujos Vyriausybės darbas bus sėkmingesnis.

Kaip Vyriausybės nariai vykdo savo pažadus

Andrius Kubilius
1. Finansinį stabilumą išlaikyti pavyko, tačiau daugiausia privataus verslo, o ne viešojo sektoriaus sąskaita.
2. Intencijų reorganizuoti valstybės valdymą buvo, bet reformos projektai, kaip ir nemaža dalis Saulėlydžio komisijos siūlymų, dūla nesvarstomi. Priimta antikorupcinių įstatymų, įvesti kasos aparatai maisto turguose, Korupcijos suvokimo 2011 m. indekse Lietuva, palyginti su 2008 m., lygį pagerino 0,2 balo ir tarp kitų šalių palypėjo aštuoniomis pozicijomis aukštyn, tačiau yra tik 50-a, nors konservatoriai žadėjo, kad po ketverių jų valdymo metų Lietuva bus pirmajame dvidešimtuke. Esminių reformų neįvykdyta nei sveikatos apsaugos, nei kultūros srityse. Įgyvendinama tik aukštojo mokslo reforma, bet dalis jos Konstitucinio Teismo pripažinta neatitinkančia Konstitucijos. Energetikos projektai pasistūmėjo, tačiau planuotos stadijos nepasiekė. Socialiai jautrių visuomenės grupių apsaugoti nepavyko – teko mažinti pensijas, socialines išmokas.
3. Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo 2011–2012 m. reitinge Lietuva 44-a (iš 142), kaip ir 2008–2009 m. „Doing Business“ reitinge 27-a (iš 183), dviem pozicijomis blogiau nei 2009 m. Vyriausybė buvo išsikėlusi uždavinį 2012 m. pasiekti 17 vietą.

Finansų – Algirdas Šemeta (nuo 2009 07 07 – Ingrida Šimonytė)
1. Sprendimai ir veiksmai, kurių buvo imtasi 2008 m. pabaigoje ir vėliau, sušvelnino pasaulio finansų krizės įtaką ir leido išsaugoti šalies finansų sistemos stabilumą. Tačiau vadinamoji naktinė mokesčių reforma sunkia našta užgulė verslą, didino nedarbą, o viešasis sektorius diržus ėmė veržtis vėliau ir mažiau. Krizės įveikimo planas įgyvendintas tik iš dalies. Valstybės skola nuo 17,4 mlrd. Lt (15,5 proc. BVP) 2008 m. išaugo iki 40,8 mlrd. Lt (38,8 proc. BVP) 2011 m.
2. Vyriausybės 2010 m. kovą priimtu nutarimu biudžeto lėšos planuojamos atitinkamiems ministrams pavestoms valdymo sritims, todėl jie gali efektyviau paskirstyti lėšas tarp savo valdymo sričių įstaigų. Sukurta stebėsenos informacinė sistema, kuri leidžia fiksuoti siekiamų rezultatų įgyvendinimo pokyčius.
3. Tokį planą Vyriausybė patvirtino 2008 m. lapkritį.

Ūkio – Dainius Kreivys (nuo 2011 03 17 – Rimantas Žylius)
1. Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui 2009 m. sudarė 9,9 tūkst., 2011 m. III ketv. – 11, 6 tūkst. Lt
2. Eksportas 2008 m. siekė 60,8 mlrd., o 2011 m. – 69,7 mlrd. Lt.
3. Palengvino verslo pradžią, įmonių registravimą perkėlė į elektroninę erdvę, inicijavo verslą kontroliuojančių įmonių veiklos pertvarką, tačiau esminių rezultatų nepasiekta: Laisvosios rinkos instituto 2001 m. apklausos duomenimis, administracinė našta pasunkėjo 4 proc., “Doing Business” reitinge nukritome per dvi pozicijas.

Energetikos – Arvydas Sekmokas
1. Absoliutus fiasko – pagal šios Vyriausybės patvirtintas taisykles renovacija beveik nė nepradėta. Tiesa, šią sritį kuruoti pavesta ne Energetikos, bet Aplinkos ministerijai.
2. Jungties su Švedija data pasislinko link 2015 m. pabaigos–2016 m. pradžios. Tuo pačiu metu minimas ir Lenkijos jungties startas, tačiau ši data kelia abejonių.
3. AE įkurtuvių data pasistūmėjo į 2020 m., bet ir tai sunkiai tikėtina. AE projektui reikalingi projektai planuojami priimti pavasario sesijoje, tačiau jie dar net neregistruoti. ES lėšų Ignalinos AE uždarymui 2014–2020 m. laikotarpiu, ko gero, gausime kur kas mažiau, nei reikia. Gerai, kad EK ketina skirti 9 mlrd. eurų energetinėms saloms, kokia esame, sujungti su ES.

Užsienio reikalų – Vygaudas Ušackas (nuo 2010 01 29 – Audronius Ažubalis)
1. Lietuvos ambasados, diplomatai nemažai prisidėjo ieškant eksporto rinkų, organizuojant verslo misijas, siekiant ES paramos energetikos projektams.
2. Atvirkščiai, santykiai su Lenkija netgi atšalo, o santykiai su Rusija kaip buvo, taip ir tebėra apimti stagnacijos. Idėja užsienio politikos vektorių nukreipti į Šiaurės šalis apčiuopiamų rezultatų nedavė.
3. Atvirkščiai, politologai, politikai, visuomenės atstovai URM nuolat kritikuoja, kad tapo visiškai neaiškūs užsienio politikos prioritetai.

Vidaus reikalų – Raimundas Palaitis
1. Apskričių administracijos panaikintos, tačiau esminės jų funkcijos – žemės valdymas – atiteko centrinei valdžiai, o ne savivaldybėms. Regionai neįsteigti ir ši idėja apskritai nebuvo įdėmiau svarstoma.
2. Tiesioginiai merų rinkimai neįteisinti. Pavieniai nepartiniai kandidatuoti savivaldos rinkimuose galėjo, tačiau nepartinėms organizacijoms kandidatuoti neleista.
3. Policija reformuojama, mažinant padalinių skaičių. „Spinter tyrimų“ 2011 m. apklausos duomenimis, per pastaruosius septynerius metus saugiai savo gyvenamojoje vietoje besijaučiančių gyventojų padaugėjo nuo 47 iki 66 proc.

Aplinkos – Gediminas Kazlauskas (į “Veido” klausimus atsakinėjo tuomet į šį postą pretendavęs Arūnas Burkšas)
1. Paprasčiau tariant, norima įteisinti statybas unikaliose saugomose teritorijose. Geriausia to iliustracija – garsieji A.Sabonio boteliai Neringoje, kuriuos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo nugriauti, o Vyriausybė siūlo su statytojais kažkaip susitarti.
2. Oro užterštumas 2011 m. šiek tiek sumažėjo.
3. Matyt, turėta omeny tokie atvejai, kaip A.Paulausko buvusio patarėjo R.Zujevo kova dėl galimybės Kuršių marių pakrantes užteršti nameliais ant ratų ir pan.

Sveikatos apsaugos – Algis Čaplikas (nuo 2010 03 01 – Raimondas Šukys)
1. Sveikatos apsaugos įstaigų restruktūrizacijos planas buvo ambicingas, lig šiol jam pakluso ne visos įstaigos. 2011 m. apklausos duomenimis, pacientai sveikatos priežiūros sistemos pokyčius vertina palankiau nei patys medikai.
2. Sveikatos draudimo mokestis išskirtas, PVM lengvatinis tarifas receptiniams vaistams galioja.
3. Savanoriškas papildomas sveikatos draudimas plėtėsi menkai.

Švietimo ir mokslo – Gintaras Steponavičius
1. Vienintelė šios Vyriausybės vykdoma reforma, bet ir ta Konstitucinio Teismo iš dalies pripažinta neatitinkančia Konstitucijos.
2. Teoriškai tai deklaruojama, bet praktinių rezultatų sunku įžiūrėti.
3. Smurto mokyklose tebėra daug. Ugdymo programos pamažu keičiamos, tačiau iki kūrybiškumo pergalės prieš kalimą dar toli.

Kultūros – Remigijus Vilkaitis (nuo 2010 07 02 – Arūnas Gelūnas)
1. Deja, procesai atvirkštiniai. Pavyzdžiui, konkurse į diplomatinę tarnybą įvestas diktantas, nes pretendentų gebėjimai rašyti be klaidų vis menkesni.
2. Krizė dar labiau sumenkino profesionalių menininkų tiek profesines galimybes, tiek socialinę apsaugą.
3. Renginiai įvyko, tačiau laukto rezonanso, turistų antplūdžio nesulaukta. Vilniaus – Europos kultūros sostinės projektą lydėjo skandalai dėl finansavimo skaidrumo ir kai kurių projektų meninės vertės.

Susisiekimo – Eligijus Masiulis
1. Sugriežtinta kelių tiesimo priežiūra, nustatyta skaidresnė konkursų organizavimo tvarka, dėl to krito darbų kainos, konkursuose pradėjo dalyvauti daugiau įmonių. Parengti įstatymų projektai, leisiantys pertvarkyti visą kelių valdymo sektorių.
2. Suderinta kompleksinė Klaipėdos jūrų uosto ir Lietuvos geležinkelių kainodara padėjo uostui pagal krovą tapti Baltijos šalių lyderiu (2009 m. – 27,8 mln. t, 2011 m. – 36,6 mln. t). Pervežimai Lietuvos geležinkeliais išaugo nuo 42,7 mln. t 2009 m. iki 52,3 mln. t 2011 m. Steigiami keturi nauji logistikos centrai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Tranzitinės valstybės potencialą didina Klaipėdos uosto gilinimas, geležinkelių tinklo plėtra, projektai „Vikingas“, „Saulė“ ir kovo pabaigoje įvedamas naujas maršrutas „Merkurijus“ iš Klaipėdos į Maskvą.
3. 2008 m. keliuose žuvo 499 žmonės, 2011 m. – 297, sužeistųjų sumažėjo nuo 5818 iki 3975. Avaringų ruožų valstybiniuose keliuose per penkerius metus sumažėjo nuo 247 iki 58.

Krašto apsaugos – Rasa Juknevičienė
1. Finansavimą lėmė ekonominė krizė. 2011 m. priimti esminiai strateginiai dokumentai, pakeitę požiūrį į Lietuvos gynybą. Jų esmė: ir Lietuvos dalyvavimas NATO operacijose, ir mūsų pačių pasirengimas ginti savo teritoriją – vienodai svarbūs ir vienas kitą papildantys.
2. Kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir po jo išaiškinimo parengtas bei priimtas naujas Karo prievolės įstatymas, kuriame įtvirtinti nauji prievolės atlikimo būdai – baziniai kariniai mokymai savanoriškumo principu su skatinimo sistema.
3. Kariuomenės struktūra keičiama pagal priimtą ginkluotos gynybos koncepciją, priartinant taikos meto struktūrą prie reikalingos gynybai krizių atveju.

Teisingumo – Remigijus Šimašius
1. Viešumui garantuoti visos Vyriausybės institucijos per Seimo informacinę sistemą skelbia rengiamus teisės aktus, kad visuomenė laiku sužinotų apie siūlomas pataisas, galėtų teikti pasiūlymus.
2. Teisinėse institucijose sudarytos galimybės bet kur, kur yra interneto prieiga, įsteigti įmones, tvarkyti jų duomenis. Teismuose, notarų kontorose plačiau naudojamos elektroninės priemonės. Įtvirtinti nauji verslo priežiūros principai, pagal kuriuos verslo prižiūrėtojų darbas orientuojamas į pagalbą verslui, o ne į baudas. Nustatyti sąnaudomis pagrįsti hipotekos paslaugų įkainiai ir kt.
3. Nuo liepos 1 d. įsigalios įstatymas, leisiantis daugiau dėmesio skirti nuteistųjų perauklėjimui, integracijai į visuomenę. Sudarytos galimybės nepiktybiniams pažeidėjams sumokėti pusę baudos už pirmą kartą padarytą administracinį pažeidimą. Vykdoma įkalinimo įstaigų sistemos pertvarka ir kt.

Socialinių reikalų ir darbo – Rimantas Jonas Dagys (nuo 2009 07 21 – Donatas Jankauskas)
1. 1,4 mlrd. Lt deficito problema iki 2012 m. išaugo į 2,3 mlrd. Lt problemą – su tokiu deficitu patvirtintas šių metų „Sodros“ biudžetas. 2012 m. vidutinė pensija turėtų siekti apie 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio (2008 m. – 45,5 proc.).
2. Nuo 2012 m. pereita prie naujo piniginės socialinės paramos modelio: ji skiriama tik kai yra būtina, skatinamas įsidarbinimas, netoleruojamas ilgametis gyvenimas vien iš pašalpų. Iš žadėtos socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos įgyvendinta tik viena priemonė – nuo 2012 m. vėlinamas pensinis amžius.
3. Priimta valstybinės šeimos politikos koncepcija sukėlė tik abejonių, ar nebus diskriminuojami ne santuokoje gimę vaikai ir apskritai ar koncepcija atitinka modernios visuomenės tendencijas.

Savaime suprantama, žmonių nuomonė labai subjektyvi, bet ją kažkas lemia, ir jei tokių nuomonių daug, ji kažką reiškia. „Veidas“ nusprendė pasidomėti, kurie premjerai per nepriklausomybės laikotarpį ir kurie pastarojo laikmečio ministrai buvo labiausiai korumpuoti.

Šiaip jau teistų premjerų neturime, tarp šio laikmečio ministrų teistų taip pat nėra, tačiau vieniems premjerams ir ministrams korumpuoto etiketes žmonės klijuoja mieliau nei kitiems. O prie kai kurių žodis „korumpuotas“ apskritai nelimpa.
Taigi, kaip paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios apklausos, vertindami ministrus, gana daug respondentų (37,2 proc.) rinkosi įprastą atsakymo variantą „visi ministrai yra korumpuoti“, o iš konkrečių ministrų išskyrė Gediminą Kazlauską.
Tarp premjerų vertinimų įvairovės daugiau, tačiau pirmose pozicijose atsidūrė A.Šleževičius, G.Vagnorius ir A.Kubilius.

Jūsų nuomone, kuris iš premjerų buvo / yra labiausiai korumpuotas? (proc.)

Adolfas Šleževičius    23,2
Visi    19,6
Gediminas Vagnorius    15,4
Andrius Kubilius    12,6
Algirdas Brazauskas    7,6
Aleksandras Abišala    6,8
Gediminas Kirkilas    5
Kazimiera Prunskienė    3,8
Bronislovas Lubys    3
Nežinau / neturiu nuomonės    2,6
Albertas Šimėnas    0,2
Rolandas Paksas    0,2
Laurynas Mindaugas Stankevičius    0
Nė vienas    0

Jūsų nuomone, kuris iš dabartinių ministrų yra labiausiai korumpuotas? (proc.)

Visi    37,2
Gediminas Kazlauskas (aplinkos ministras)    25
Nežinau    11,4
Rimantas Žylius (ūkio ministras)    7,2
Kazys Starkevičius (žemės ūkio)    5,6
Arvydas Sekmokas (energetikos)    4,6
Gintaras Steponavičius (švietimo ir mokslo)    2,6
Rasa Juknevičienė (krašto apsaugos)    2,2
Raimondas Šukys (sveikatos apsaugos)    1,2
Kiti    3
Nė vienas    0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. vasario 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Ministrų kabineto nariams pavyko realizuoti vos kas ketvirtą sau išsikeltą prioritetinį uždavinį.

Permainų koalicija ir jos Vyriausybė de facto jau baigė savo darbą, kad ir kas iš jos liktų po koalicijos brolžudystės. Rinkimų metais ir taip būdavo daugiau priešrinkiminės agitacijos nei atsakingo darbo, o šįsyk dar prisidės interpeliacija vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, inicijuota koalicijos brolių konservatorių, taip pat diskusijos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Tad daug racionalių darbų laukti nebeverta ir galima jau dabar susumuoti Ministrų kabineto darbus.
2008 m. lapkričio pabaigoje tuomet dar pretendentų į ministrus „Veidas“ paprašė įvardyti tris prioritetinius uždavinius, kurių atlikti jie ir eina į Vyriausybę. Deja, šiandien akivaizdu, kad tarp siekių ir rezultatų – praraja.
Tuomet kėlėme klausimą, ar gali ištraukti iš krizės debiutantų Ministrų kabinetas, mat trečdalis jo – neautoritetingi, neprognozuojami, nes nebuvo vadovavę net bent kiek didesniam kolektyvui. Šeši iš keturiolikos kadenciją pradėjusių ministrų poste neišsilaikė. Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vedlių neliko Vyriausybę iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų. Ūkio ministras Dainius Kreivys paslydo dėl privačių ir viešųjų interesų konflikto, paskyręs ES paramą savo mamos įmonei. Užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką dėl nuomonių skirtumo nušlavė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors jai taip ir nepavyko eliminuoti apsaugos ministro Gedimino Kazlausko, kad ir kiek ji viešai įrodinėjo, jog jis netinkamai atlieka savo darbą. Remigijų Vilkaitį iš kultūros ministro posto atšaukė pati jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs Algis Čaplikas pats atsistatydino dėl pavaldinio korupcijos skandalo. Tad šiandien šešiais iš penkiolikos atvejų tenka vertinti nebe tų, kurie prisiėmė įsipareigojimus kadencijos pradžioje, konkrečių darbų rezultatus.

Vertintini ne norai, o rezultatai
Kai kurių ministrų užmojai buvo kukloki ir sunkiai pamatuojami, bet kai kurių –  neadekvatūs realybei. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius šventai tikėjo, kad Lietuva pagal korupcijos lygį bus tarp dvidešimties skaidriausiųjų, nors šiandien yra vos 50-a.
Vis dėlto A.Kubilių reikia pagirti kaip krizės įkarštyje sugebėjusį suvaldyti valstybės finansus kur kas geriau nei daugelis kitų ES valstybių premjerų. Nors valstybės skola ir ūgtelėjo 2,4 karto, bet prie to nemažai prisidėjo jo pirmtako duoti įsipareigojimai ir būtinybė grąžinti ankstesnes skolas, o dabar skolos augimo tempai lėtėja. A.Kubilius pats asmeniškai bandė atverti verslui eksporto duris į autoritetingas užsienio kompanijas. Jis pirmas per 22-ejus nepriklausomybės metus išdrįso imtis energetikos pertvarkos, nors ir nespėjo pasistūmėti, kiek buvo užsimojęs.
Deja, premjeras padarė ir nedovanotinų klaidų: naktine mokesčių reforma pritrėškė privatų sektorių, neįgyvendino esminių viešojo sektoriaus reformų, ne be jo asmeninio indėlio užviręs FNTT skandalas ant kortos gali pastatyti energetikos projektų įtvirtinimo šansą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Nors premjeras Andrius Kubilius nėra linkęs viešai kritikuoti savo Ministrų kabineto narių ir netgi reguliariai užstoja juos prieš prezidentę, vis dėlto dalies ministrų darbu jis nėra patenkintas, tačiau negali pakeisti dėl koalicinių įsipareigojimų.

Praėjusią savaitę duodamas interviu “Veidui” A.Kubilius netiesiogiai pripažino, kad jo Vyriausybei nepavyko pradėti esminių švietimo, sveikatos apsaugos ir teisėsaugos reformų, ypač – sumažinti šiose srityse dirbančių ir iš biudžeto išlaikomų darbuotojų bei pareigūnų skaičiaus. “Esamomis politinėmis aplinkybėmis, neturėdami netgi aritmetinės daugumos Seime, vienu metu visose srityse reformų negalime padaryti. Kai ką paliekame vėlesniam laikui”, – sakė premjeras, klausiamas, kada ir šiose, per pastaruosius du dešimtmečius mažiausiai reformuotose, srityse prasidės esminės permainos. Apie daugiabučių namų renovavimo programą, 2008-aisiais buvusia viena iš konservatorių rinkimų mėgstamiausių temų, pastaruoju metu premjero jau net klausti nebeįdomu, nes atsakymas būtų akivaizdus – A.Kubilius jau antrus metus vis “tikisi, kad programa pagaliau įsibėgės”.

Vienur reformos juda, kitur – stovi vietoj

Taip pat akivaizdu, kad “vėlesnis laikas”, apie kurį šneka premjeras, šios Seimo kadencijos metu taip ir neateis, nes niekas nepradeda reformų likus metams iki rinkimų. Natūraliai kyla klausimas – o kodėl tada ne mažiau jautriose, milijardinių lėšų perskirstymui įtakos turinčiose  srityse, tokiose kaip energetika ar viešieji pirkimai, reformos pajudėjo (nors ne taip toli, kaip norėtųsi), o šiose, apie kurių reformavimą A.Kubilius itin daug kalbėjo būdamas opozicijoje, iš esmės stovi vietoj?

Susidaro įspūdis, kad reformos nejuda, arba juda nepakankamai tose srityse, už kurias Vyriausybėje atsakingi ne Tėvynės sąjungos, o valdančiosios koalicijos partnerių deleguoti ministrai? Juk už būsto renovaciją atsako Aplinkos ministerija, kuriai vadovauja šiuo metu su liberalcentristais besijungiančios Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos narys Gediminas Kazlauskas. Už švietimo ir mokslo reformą atsakingas liberalsąjūdietis Gintaras Steponavičius, o už teisėsaugą – liberalcentristas Raimundas Palaitis. Už sveikatos apsaugos reformą – kitas liberalcentristas Raimundas Šukys. Veikiausiai šių ministrų partinė priklausomybė ir yra tos “politinės aplinkybės”, dėl kurių A.Kubilius mielai kalba apie reformas energetikoje, dujų terminalo ar atominės elektrinės statybas, bet pradeda mykti, išgirdęs klausimą apie permainas švietime ar vidaus reikalų sistemoje.

Žinoma, pats A.Kubilius savo ministrų bent viešai nekritikuoja. Tačiau pabendravęs su kitais koalicijos ministrais, Seimo nariais, premjero aplinkos žmonėmis, “Veidas” sudarė pagrindinių reikalavimų, kuriuos premjeras kelia Ministrų kabineto nariams, sąrašą ir įvardija tuos ministrus, kurių veikla mažiausiai tenkina premjerą.

Ministrų kokybės matas

“Kadangi mūsų koalicija nuo pat pradžių pozicionavo save kaip reformų koaliciją, tai gebėjimas vykdyti savo srities reformas ir yra svarbiausias ministrų efektyvumo matas, – sakė “Veidui” įtakingas Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos parlamentaras. – Sakyčiau taip: Geriausias tas ministras, kuris vykdo reformas ir nepakliūva į skandalus. Toliau seka ministrai, kurie į skandalus pakliūva, bet reformas vykdo. Po jų rikiuojasi tie, kurie reformų nevykdo, bet bent jau į skandalus nepakliūva, o galiausiai tie, kurie ir reformų nedaro, ir iš skandalų neišbrenda. Tai pagal šiuos kriterijus ir žiūrėkit, kas yra kas. Sakyčiau, šiuo klausimu mūsų ir prezidentės požiūris sutampa.”

Pagal išvardytus “reikalavimus ministro kokybei” matyti, kad prasčiausiai vertinamas Aplinkos ministras G.Kazlauskas, kurio atstatydinimo prezidentė Dalia Grybauskaitė reikalauja jau nuo 2010-ųjų rugsėjo. A.Kubilius tuomet jį užstojo teigdamas, esą “nėra tobulų ministrų”, o G.Kazlauskas “iš visų pusių sulaukia priekaištų dėl to, kad bando pasiekti kiek galima labiau subalansuotą sprendimą, kuris dėl savo subalansuotumo netinka nei vienai, nei kitai šaliai”. Tačiau niekam nebuvo paslaptis, kad G.Kazlauskas, kuris tuo metu buvo įsivėlęs į konfliktą su vienu iš A.Kubiliaus “atraminių” ministrų Dainiumi Kreiviu ir vėliau buvo aprašytas garsiojoje “Kreivio pažymoje” apie patirtus spaudimus, siekiant išgryninti viešuosius pirkimus, postą išlaikė vien menku Vyriausybę Seime remiančių balsų kiekiu. Būdamas asmeninis koalicijos “enfant terrible” Arūno Valinsko draugas, G.Kazlaukas tapo iš esmės neliečiama persona, nes priešingu atveju “prisikėlėliai” būtų tiesiog trenkę durimis, išėję į opoziciją, ir Vyriausybė su visais savo energetinių reformų planais liktų mažumoje. Todėl daugiabučių namų renovavimas stovi vietoj, atliekų tvarkymui skirti ES paramos pinigai nepanaudojami, o ministras G.Kzlauskas nepajudinamai sėdi savame poste, nors jeigu būtų A.Kubiliaus valia, seniausiai būtų kuo nors pakeistas. Kaip, pavyzdžiui, pakeitus kitą “prisikėlėlių” ministrą Remigijų Vilkaitį į Arūną Gelūną, Kultūros ministerija nustojo būti skandalų generatore ir, kaip “Veidui” sakė premjero aplinkos žmonės, premjeras jo darbu gana patenkintas.

Sveikatos apsauga – dar viena sritis, kurioje reformos beviltiškai įstrigo. Kai pernai pavasarį, likus vos mėnesiui iki suplanuotos gydymo įstaigų tinklo reformos, buvo priverstas atsistatydinti sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas, – kalbėta, kad ministrą išvertė sąmokslas farmacininkų ir gydytojų, kurie, neradę kuo sukompromituoti jį patį, “sudegino” pinigus partijai rinkusį viceministrą. Su A.Čapliką pakeitusiu R.Šukiu premjeras pradžioje siejo nemažai vilčių, kaip didelį pliusą nurodydamas jo nepriklausymą sveikatos apsaugos sistemai, kuri “yra viena iš korumpuočiausių sistemų Lietuvoje, todėl reikia tokio ministro, kuris galėtų ir išvalyti visą sistemą, ir pajėgtų ją reformuoti”. Šiandien tikriausiai jau maža abejojančiųjų, kad sveikatos apsaugos reforma apmirusi. Negana to, R.Šukys įsiutino ir A.Kubilių, ir energetikos ministrą Arvydą Sekmoką, kai dėl nesuprantamų ambicijų gerokai sulėtino ir taip jau vėluojantį pasirengimą atominės elektrinės statybai. Mat vienu iš dar pernai Vyriausybės planuose numatytų darbų buvo Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) ir Radiacinės saugos centro sujungimas į vieną tarnybą ir pritaikymas dirbti pagal tarptautinius standartus. Tačiau paskutinę minutę, jau balsuojant Seime, VATESI ir Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldaus RSC sujungimą torpedavo R.Šukys, pareikšdamas, kad “Sveikatos apsaugos sistemai neliks netgi dozimetrų”. Klausimas neišspręstas iki šiol, nes birželį įstatymo pataisų, numatančios VATESI ir RSC funkcijų atskyrimą (apie sujungimą, dėl R.Šukio ambicijų, jau nebekalbama) priėmimas Seime vėl atidėtas.

Kliūva ne tik “svetimi”, bet ir “savi”

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis ne tik premjero, bet ir visos Tėvynės sąjungos frakcijos nemeilę užsitraukė vos pradėjęs savo veiklą. “Manome, kad R.Palaitis turėjo atsistatydinti iš VRM ministrų dar sausio 16-ąją, kai nepaisant turėtos informacijos apie galimus neramumus valstybėje, išvyko į eilinę komandiruotę, kai dėl netinkamų VRM vadovybės veiksmų buvo sudarytos sąlygos chuliganiškiems veiksmas prie parlamento, padaryta didelė finansinė ir moralinė žala valstybei”, – 2009-ųjų vasarą rašė grupė tradiciškai viskuo nepatenkintų Seimo konservatorių. A.Kubilius tuomet “talibų” kreipimąsi praleido pro ausis, nors niekam nebuvo paslaptis, kad po sausio 16-osios riaušių, kai nesant vidaus reikalų ministro, atsakomybę prisiimti turėjo ir įsakymus davė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, tarp R.Palaičio ir Vyriausybės konservatorių atsirado šaltukas. Dar labiau santykiai atšalo, kai pernai vasarą R.Palaitis kone atvirai boikotavo Vyriausybės siekį reformuoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovybę ir pavaldumą. Dėl to R.Palaitis tapo, regis, vieninteliu ministru, pelniusiu tegu netiesiogią, bet viešą kritiką iš premjero lūpų. “Tai čia gal jo asmeninis požiūris, – metė žurnalistams A.Kubilius, paprašytas įvertinti R.Palaičio pareiškimą, kad FNTT pavaldumo pakeitimas tarnybos efektyviam darbui įtakos neturės, tad jį galima nukelti į 2012-uosius metus. – Tokius klausimus kaip FNTT perspektyva ir reorganizacija sprendžia ne vienas individualus ministras, o visa Vyriausybė.” Premjeras, “Veido” žiniomis, taip pat liko nepatenkintas tuo, kaip Vidaus reikalų ministerija įvykdė Apskričių reformą. Konservatoriai kone atvirai liūdėjo, kad po savivaldybių tarybų rinkimų R.Palaitis taip ir negrįžo į Palangos mero postą, apie ką iki rinkimų buvo nemažai kalbų.

Bet ne vien koalicijos partnerių deleguotų ministrų veikla verčia A.Kubilių tyliai raukytis. Juoba kai kurie jų, kaip, tarkime, Liberalų sąjūdžio lyderis ir susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, paprasčiausiai objektyviai nepajėgūs susitvarkyti su tokiais socialdemokratų viešpatavimo laikais sukurtais monstrais kaip “Lietuvos geležinkeliai”. Tokiais atvejais į pagalbą koalicijos partneriui, ypač tokiu strategiškai svarbiu klausimu, kaip santykiai su “Orlen Lietuva” ir, atitinkamai, Lenkijos vyriausybe, patyliukais siunčiami konservatorių žmonės.

Bet, pavyzdžiui, gryniausias konservatorius Kazys Starkevičius kone atvirai sabotuoja A.Kubilaus nuostatą nenaudoti ministerijų biudžetų pinigų žiniasklaidos palankumui pirkti. Didžiulius ES pinigus, skirtus ES fondų paramai Lietuvos žemės ūkiui viešinti valdanti K.Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija kartu yra ir viena geriausių žiniasklaidos draugių.

Tačiau K.Starkevičius yra bene populiariausias šios Vyriausybės ministras, turi didžiulę žemdirbių paramą, per Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimus ryžtingai parėmė A.Kubiliaus kandidatūrą, tad pastarasis nori nenori užmerkia akis į smulkias ministro nuodėmes.